Prienų šnektos nosinių sonantų spektrinė charakteristika

JURGITA JAROSLAVIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: dialektologija, fonologija, eksperimentinė fonetika. PRIENŲ ŠNEKTOS NOSINIŲ SONANTŲ SPEKTRINĖ CHARAKTERISTIKA The spectral characteristics of the nasals in the subdialect of Prienai A N O T A C I J A Remiantis instrumentinio tyrimo duomenimis, straipsnyje analizuojamos rytinių kauniškių Prienų šnektos nosinių sonantų akustinės skiriamosios ypatybės. Aprašant tiriamųjų garsų spektrines charakteristikas atsižvelgiama į priebalsių formančių reikšmes ir energijos sklaidą (nosinių sonantų kokybinius požymius lemia formantės, tik jos ne tokios ryškios kaip balsių, be to, formantinių skaičius nosinių garsų spektre dažnai daug didesnis, nes juos artikuliuojant papildomai dalyvauja nosies rezonatorius) bei į gretimų balsių kokybę, jų formančių (ypač F2) reikšmes bei trajektorijas ir struktūrą. Diferencijuojant [m], [m̂], [n], [n̂] ir nosinių gomurinių alofonų spektrines charakteristikas apžvelgiamos ir jų spektre susidarančių antiformančių reikšmės. A N N O T A T I O N The main distinctive acoustic features of the nasals in the Eastern Kaunas Prienai subdialect have been investigated in the experimental study described in the present article. The obtained data suggest that the nasals are distinguished from the other sounds of the subdialect of Prienai on the basis of their formant structure (they are like vowels in that they can be characterizes largely in terms of their formant frequences, but they differ in that the formants are not as loud as they are in vowels; besides, the nasals are made by blocking the sound from coming out of the mouth while allowing it to come out through the nose, and this affects the relative amplitude of the formants) and transitions between it and the context vowel. Since one of the main distinction between nasals during the nasal murmur is provided by the oral anti-resonance, the nasal sonorants [m], [m̂], [n], [n̂] as well as nasal-velar allophones are characterized by the frequency values of the oral zero. E S M I N I A I Ž O D Ž I A I : nosiniai sonantai, formantė, antiformantė, spektrinė charakteristika, akustinės savybės. K E Y W O R D S : nasals, formant, oral zero, spectral characteristics, acoustic features. Straipsniai / Articles 105 JURGITA JAROSLAVIEnĖ 0. ĮVADAS Prienų šnektos nosinių sonantų spektrinės charakteristikos bendrais bruožais aprašytos tiriant Prienų šnektos garsyną instrumentiniu būdu (Jaroslavienė 2010: 264–267)1. Tačiau išsamesnė akustinių skiriamųjų požymių analizė kol kas nebuvo pateikta, nematuota įbalsių (C→V) antrosios formantės pereiga ir spektre susidarančių antiformančių vieta ir reikšmės. Tai paskatino atlikti papildomą tiriamosios šnektos nosinių sonantų tyrimą, kurio rezultatai ir aprašomi šiame straipsnyje. 0.1. Straipsnio tikslas Nosiniams sonantams (kaip ir kitiems balsingiesiems priebalsiams) būdingos ir balsio savybės: juos tariant vyrauja pagrindinis tonas (todėl balsingieji priebalsiai dažniausiai turi aiškią formančių struktūrą); jų, kaip ir balsių, kokybinius požymius lemia formantės (ypač pirmosios dvi – F1, F2), tik sonantų jos ne tokios ryškios kaip balsių (plg. Girdenis 2003: 221 ir ten min. lit.; 224; Ladefoged, Maddieson 2002: 102–136, 182–245; Ladefoged 2005: 49–62, 84 ir kt.). Be to, dėl papildomo (nosies) rezonatoriaus įtakos formančių skaičius nosinių garsų spektre dažnai būna didesnis (žr. Bacevičiūtė 2008: 10; Butkauskaitė 2010: 6, 8; Grigorjevs 2012: 267–272 ir ten min. lit.). Analizuojant akustines rūpimų segmentų ypatybes atsižvelgiama ir į gretimų balsių formančių struktūrą ir dinamiką2, nes, kaip manoma, 1 Lietuvių kalbos tarmių konsonantizmas instrumentiniu būdu mažai tirtas. Be Prienų šnektos priebalsių (2010: 238–267; 2010a: 307–324), gana išsamiai ir sistemiškai aprašytos tik šiaurės žemaičių tarmės priebalsių spektrinės (ir audicinės) ypatybės ir regresyvinis priebalsių palatalizacijos poveikis balsių spektrui (plačiau žr. Girdenis 1967; 2000: 69–78; 258–267; Kliukienė 1992; 1994: 43–52; 1995: 58–68; 1998: 79–85; 2011 ir pan.). Kiti instrumentiniai darbai skirti daugiausia atski riems bendrinės lietuvių kalbos konsonantizmo atvejams: pavyzdžiui, taikydamas lokusų (angl. loci) matavimo metodiką, diferencinius akustinius minkštųjų ir kietųjų prevokalinių lietuvių kalbos sonantų požymius aprašė Rytis Ambrazevičius (2010: 5–10). Nustatyta, kad patys svarbieji požymiai diferencijuojant minkštuosius ir kietuosius sonantus yra F2 lokusai. Mokslininkas taip pat pateikia aprašomųjų priebalsių F2 ir F3 lokusų matavimo rezultatus, aptaria artikuliacijos vietos ir regresyvinės koartikuliacijos poveikį lokusams (dar plg. Bacevičiūtė 2008: 7–19; Dereškevičiūtė 2008: 15–19; Dereškevičiūtė, Kazlauskienė 2009: 98–111; Ambrazevičius 2012a: 13–18 ir t. t.). 2 Tariant [m], [n] tipo garsus burnoje sudaroma vadinamoji uždaruma, tačiau oro srovė sklandžiai išeina pro nosį, ir būtent šis nosinis rezonansas lemia tam tikrus gretimų garsų spektrinius požymius (dėl lietuvių bendrinės kalbos kai kurių nazalizuotųjų balsių trukmės ir kokybės ypatybių eksperimentinio tyrimo žr. Ledichova 2012: 76–85; taip pat plg. Dereškevičiūtė 2008: 15–19). O, pavyzdžiui, tariant sprogstamuosius priebalsius, burnoje tam tikrą laiką taip pat sudaroma vadinamoji aklina kliūtis (uždaruma), ir oras pro staigiai prasiskėtusius kalbos padargus išsiveržia su sprogimu, todėl sprogstamųjų priebalsių kokybę tiksliau rodo gretimų balsių formančių pradžia arba pabaiga: vieni priebalsiai jas pakreipia vienokia kryptimi, kiti kitokia (plačiau žr. Girdenis 2003: 224; 1967; Ladefoged 2005: 50; Jaroslavienė 2010: 106 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Prienų šnektos nosinių sonantų spektrinė charakteristika nosiniai priebalsiai gerai skiriami tik pagal tam tikrus gretimų balsių spektro bruožus (žr. Girdenis 2003: 224 ir ten min. lit.; Kliukienė 1992: 78 ir ten min. lit.; 1998: 80; taip pat plg. Bacevičiūtė 2008: 7–19; Jaroslavienė 2010: 261–262; Grigorjevs 2012: 75–80). Tačiau skiriant vieną nosinį sonantą nuo kito – tai patvirtina ir naujausi eksperimentiniai sonantų tyrimai – taip pat svarbu išmatuoti ir tiriamųjų priebalsių spektre susidarančių antiformančių reikšmes (plg. Grigorjevs 2012: 275–280; 288–290; 2012a: 22–23; Butkauskaitė 2010: 6 ir ten min lit.; taip pat žr. Ladefoged, Maddieson 2002: 117–118)3. Šio straipsnio tikslas – remiantis instrumentinio tyrimo duomenimis, išanalizuoti ir aprašyti svarbiausias spektrines Prienų šnektos nekirčiuotų nosinių sonantų charakteristikas ir nustatyti, kokios akustinės ypatybės skiria tiriamuosius garsus vieną nuo kito. 0.2. Tiriamoji medžiaga ir darbo metodika Priebalsinių fonemų /m/, /m̃/, /n/, /ñ/ alofonų spektro tyrimui pasirinkti tokie tiriamojoje šnektoje vartojami žodžiai: mã.ma. ~ m̃ãma, m̃ã.na. ~ mãna, nã.ma. ~ nãma, nã.ta. ~ nãta, mã.da. ~ mãda, mã.ta. ~ Mãta, dã.ma. ~ dãma, dã.na. ~ dãna, ñĩ.ko. ~ ñýko, mĩ.ñe. ~ mýñe, pĩ.ñe. ~ pýñe, mẽ.ne. ~ mẽñe, mẽ.te. ~ mẽtę, nẽ.še. ~ nẽšę, mã.-na. ~ mẽna, pã.na. ~ pẽna, mó.ko. ~ móko, nó.ko. ~ nóko ir kt. Analizuojant spektrines charakteristikas atsižvelgta ir į gretimų balsių formančių struktūrą ir trajektorijas. Palyginimui papildomai tirtos ir kitų garsų spektro sklaidos ypatybės žodžiuose tã.ka. ~ tãką, kã.pa. ~ kãpą, lã.pa. ~ lãpą, bã.da. ~ bãdą, pã.-da. ~ pãdą, vã.da. ~ vãdą, pĩ.ko. ~ pỹko, pĩ.lę. ~ pỹlę, sẽ.ne. ~ sẽnę, tẽ.ke. ~ tẽkę, kẽ.pe. ~ kẽpę ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad greta kietųjų ir minkštųjų priebalsių įprastai vartojami labai skirtingi balsių alofonai, taip pat siekiant kuo objektyviau išmatuoti kietųjų ir minkštųjų garsų (taip pat ir nosinio gomurinio sonanto) antiformantes, tyrimui pasirinkti ir tokie, daugiausia bereikšmiai, pavyzdžiai su trumpaisiais priešakinės ir užpakalinės eilės žemutinio pakilimo balsiais: [mama], [m̃em̃e], [nana], [ñeñe], [nan-ka], [ñeñke] ir pan. Tirtas tik pirmasis, nekirčiuotas, šių žodžių4 sonantas [m], [m̃], [n] ir [ñ]; nekirčiuoti gomuriniai alofonai [ŋ] ir [ŋ̃] matuoti žodžio viduje. 3 Dėl diferenciinių akustinių minkštųjų ir kietųjų prevokalinių lietuvių kalbos sonantų požymių žr. Ambrazevičius 2010: 5–10 (dar žr. 1 išn.). 4 Juos tariant pabrėžtas (kirčiuotas) galinis trumpasis balsis. Straipsniai / Articles 107 JURGITA JAROSLAVIENĖ Tiriamąją medžiagą po tris kartus konstatuojamąją intonaciją (t. y. izoliuotai, kaip atskirus sakinius) tiesiai į kompiuterį įskaitė trys kalbos defektų neturintys viduriniosios kartos atstovai vyrai ir viena moteris iš Prienų. Nenatūraliai ištarti pavyzdžiai tyrimui nepanaudoti. Medžiaga išsaugota *.wav tipo failais. Karpant tiriamuosius elementus naudotasi Amsterdamo universiteto mokslininkų Paulio Boersmos ir Davido Weeninko sukurta kompiuterine garsų analizės programa PRAAT (5.0.34 ir 5.3.23 versijomis). Atliekant spektrinę analizę, pirmiausia iškirptų segmentų (žodžių ar priebalsių ir gretimų balsių) buvo nustatyta ir nupiešta natūrali įvairaus pilkumo laipsnio garso ar žodžio Visible Speech tipo spektrograma, aukščiausiu pasirenkant 5000 Hz dažnį. Tada automatiškai išmatuotos ir, jei reikia, nubraižytos formančių trajektorijos, aukščiausiu taip pat pasirenkant 5000 Hz dažnį. Dažnai natūrali spektrograma ir formančių dinamikos piešiniai buvo jungiami į vieną vaizdą, tiksliai juos suderinant dažnio ir trukmės atžvilgiu. Taip pat braižyti ir spektriniai nosinių sonantų pjūviai: matuojant garsų antiformantes (arba nulines formantes, angl. oral zeros), į vieną buvo jungiamos vadinamosios FFT ir LPC kreivės (nustatant ir matuojant FFT ir LPC bei jungiant juos į vieną piešinį naudotasi Latvijos fonetiko Jurio Grigorjevo paaiškinta metodika5). 1. NOSINIŲ PRIEBALSIŲ SPEKTRO APŽVALGA Toliau aptariami ir analizuojami Prienų šnektos nosinių sonantų instrumentinio tyrimo rezultatai. 1.1. Prienų šnektos nosinių sonantų formančių struktūra ir energijos sklaida Palyginus Prienų šnektos nosinių ir nenosinių priebalsių spektrines charakteristikas matyti (plg. 1–24 pav., taip pat žr. 3 išn.), kad spektro energija dėl savitos 5 Piešiant spektrinius sonantų pjūvius, pirmiausia dešiniajame programos PRAAT panelyje reikia atsidaryti tiriamojo žodžio ar segmento spektrogramą, ir, pasižymėjus nosinio sonanto spektrą (stacionariąją jo dalį), pasirinkti Spectrum: View spectral slice. Kairiajame programos panelyje atsiranda iškirpto FFT spektro pavadinimas. Toliau reikėtų rinktis LPC smoothing (tame pačiame – kairiajame – panelyje) ir iššokusiame lange Spectrum: LPC smoothing įrašyti reikiamus koeficientus. Pavyzdžiui, Number of peaks šiam tyrimui pasirinktas skaičius 26 (nes tiriamoji medžiaga įrašyta naudojant 44,1 kHz dažnį, vadinasi, pusė būtų 22 + 4 (arba 5) = 26), o prie Pre-emphasis from (Hz) įrašyta 50.0, ir, paspaudus OK, automatiškai gautas spektrogramas spektrinio pjūvio LPC piešinys (formančių trajektorija). Vėliau, dešiniajame programos PRAAT panelyje, jau gauti garsų pjūvių FFT ir LPC piešiniai jungiami į vieną (jungiant piešinius ir vėl svarbu teisingai pasirinkti dažnius ir kitus reikiamus parametrus). 108 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Prienų šnektos nosinių sonantų spektrinė charakteristika [m], [m̃], [n], [ñ]6 artikuliacijos išsisklaido platesnėje dažnių zonoje – tai viena iš akustinių skiriamųjų nosinių priebalsių ypatybių (Girdenis 1967: 249; 2003: 225; Kliukienė 1992: 134; 1998: 80). Kaip minėta, dėl papildomo rezonatoriaus įtakos nosinių sonantų spektrę formantčių skaičius dažnai didesnis, be to, nosinis rezonansas lemia ir gretimų garsų spektrą: juos tariant minkštasis gomurys ne visai uždengia nosies ertmės angą ir dalis oro išeina pro nosį (plg. Pakerys 2003: 191; Kliukienė 1998: 80; Girdenis 2003: 224; Murinienė 2007: 62 ir kt.). Todėl kitame skyriuje bus apžvelgiami ir gretimų garsų formančių struktūros ypatumai. O iki šiol lietuvių išsamiau instrumentiniu būdu netyrinėtas priebalsių [m], [m̃], [n], [ñ], [ŋ] ir [ŋ̃] spektrines charakteristikas diferencijuojantis bruožas – nosinių sonantų spektrę susidarančios antiformantės ir jų svarba skiriant aptariamosios klasės narius vieną nuo kito – plačiau nagrinėjamas šio straipsnio antroje dalyje. Šiame skyriuje, remiantis gautais rezultatais ir atsižvelgiant į spektrogramų ir formančių trajektorijų piešinius, pirmiausia apžvelgiami kokybiniai [m], [m̃], [n], [ñ] požymiai, kuriuos lemia pirmosios dvi formantės F₁ ir F₂. Jos priklauso nuo burnoje ir iš dalies nosyje susidarančių rezonansinių ertmių bei jų tarpusavio santykių (Girdenis 2003: 221). Pirmoji nosinių priebalsių formantė (angl. nasal formant, rečiau – nasal zero7) susidaro pačių žemųjų dažnių zonoje (žr. 1 lent., plg. 1–24 pav.), o antroji itin susijusi su gretimo balso kokybe (į tai svarbu atsižvelgti skiriant kietuosius ir minkštuosius tos klasės narius; plg. ir Kliukienė 1992: 56–57; 78–79; Bacevičiūtė 2008: 10; Ambrazevičius 2010: 8–9; Grigorjevs 2012: 275–280)8. Prienų šnektos tyrimo duomenimis, nekirčiuotų [m], [m̃], [n], [ñ] F₁ reikšmės izoliuotai ištartuose žodžiuose (matuota stacionarioji sonantų dalis) susidaro maždaug nuo 250 iki 290 Hz (žr. 1 lent.): apibendrintais skaičiavimais prieš balsį [a.] vyrų ištarto [m] F₁ = 253 Hz; [n] F₁ = 276 Hz; moters ištarto [m] F₁ = 266 Hz; [n] F₁ = 288 Hz; prieš balsį [i] vyrų ištarto [m̃] F₁ = 269 Hz; [ñ] F₁ = 271 Hz; moters ištarto [m̃] F₁ = 268 Hz; [ñ] F₁ = 275 Hz ir pan. Kaip matyti, kiek aukštesnė linkusi būti 6 Tiriamųjų priebalsių pagrindą sudaro tono elementai, todėl jų formančių juostos gana gerai matomos. Mat juos tariant minkštasis gomurys nusileidžia, atsitraukia nuo ryklės užpakalinės sienelės ir oras gana laisvai išeina pro nosį (t. y. sprogimo nebūna, nes burnoje nesusidaro didesnio oro slėgio). Dėl prevokalinių lietuvių kalbos sonantų artikuliacijos vietos ir fonetinio konteksto poveikio lokusams žr. Ambrazevičius 2010: 8–9. Dėl latvių kalbos sonantų akustinių skiriamųjų ypatybių žr. Grigorjevs 2012: 267–292. 7 Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurie tyrėjai šį anglišką terminą (nasal zero) vartoja antiformantės (arba nulinės formantės) reikšme, o nosinių priebalsių F₁ vadina nosine formante (nasal formant) (žr. Ladefoged, Maddieson 2002: 117, 4.6 lent.). 8 Užsienio mokslininkų nurodoma (remiantis kai kurių pasaulio kalbų duomenimis), kad [m], [n] F₁ dažnių diapazonas siekia nuo 200, 250 ar 300 Hz iki 300, 400 ar 450 Hz (žr. Butkauskaitė 2010: 6 ir ten min lit.; Grigorjevs 2012: 270 ir ten min lit. ir kt.). Pavyzdžiui, Peteris Ladefogedas ir Ianas Maddiesonas (2002: 117) pateikia katalonų kalbos nosinių priebalsių pirmąsias formantes: [m] F₁ = 250 Hz; [n] F₁ = 280 Hz. Straipsniai / Articles 109 JURGITA JAROSLAVIENĖ 1 PAV. Žodžio mą.ma. ~ mąmą spektrograma (1-ojo vyro balsas) 2 PAV. Žodžio mą.na. ~ mąną spektrograma (1-ojo vyro balsas) 3 PAV. Žodžio ná.ma. ~ namą spektrograma (1-ojo vyro balsas) 4 PAV. Žodžio mą.ma. ~ mąmą spektrograma (moters balsas) 5 PAV. Žodžio ná.ma. ~ namą spektrograma (1-ojo vyro balsas) 6 PAV. Žodžio sná.pa. ~ snąpą spektrograma (moters balsas) 110 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Prienų šnektos nosinių sonantų spektrinė charakteristika 7 PAV. Žodžio ná.ma. ~ námą spektrograma (moters balsas) 8 PAV. Žodžio má.na. ~ mėną spektrograma (moters balsas) 9 PAV. Žodžio mė.ne. ~ mėnę spektrograma (moters balsas) 10 PAV. Žodžio mā.na. ~ māną spektrograma (1-ojo vyro balsas) 11 PAV. Žodžio mā.na. ~ mėną spektrograma (1-ojo vyro balsas) 12 PAV. Žodžio mé.ne. ~ mėnę spektrograma (1-ojo vyro balsas) Straipsniai / Articles 111 JURGITA JAROSLAVIENĖ 13 PAV. Žodžio nìko. ~ nyko spektrograma (2-ojo vyro balsas) 14 PAV. Žodžio mìnė. ~ myné spektrograma (2-ojo vyro balsas) 15 PAV. Žodžio móko. ~ móko spektrograma (2-ojo vyro balsas) 16 PAV. Žodžio nóko. ~ nóko spektrograma (2-ojo vyro balsas) kietojo dantinio [n] pirmoji formantė negu atitinkamai lūpinio [m], o minkštųjų sonantų F1 reikšmės labai panašios, tačiau lyginant atitinkamus kietuosius ir minkštuosius tos klasės narius, dažniau aukštėlesnės linkusios būti [m̃] ir [ñ] F1 reikšmės. Rišliuos sakiniuose ištartų tiriamosios šnektos sonantų [m] ir [n] pirmoji formantė nesiskiria, tačiau susidaro aukštėlesnių dažnių zonoje (apibendrintais duomenimis, vyrų ištarto [m] [n] F1 = 360 Hz) negu atitinkamai izoliuotai ištartuose žodžiuose9. 9 Vadinasi, lyginant duomenis, išties svarbu atsižvelgti ne tik į tiriamųjų garsų fonetinę aplinką ir supersegmentinius elementus (pavyzdžiui, kirčiuotų priebalsių spektras dažnai intensyvesnis, garsai paprastai daug ilgesni negu atitinkami nekirčiuoti ir pan.), bet ir kitus veiksnius (tarimo tempą, intonaciją ir kt.). Tiesa, nosinių sonantų kiekybė šiame darbe specialiai netyrinėta, tik atkreiptas dėmesys, kad lyginant minimaliasias poras (t. y. ne atsitiktiniais atvejais) nekirčiuotas priebalsis [m] ilgesnis negu atitinkamai nekirčiuotas [n]. 112 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Prienų šnektos nosinių sonantų spektrinė charakteristika Šiaurės žemaičių patarmėje tiek minkštųjų, tiek kietųjų nosinių sonantų spektrai beveik nesiskiria. Manoma, kad priebalsių nazalizacija, matyt, slopina kietumo ir minkštumo požymį, ir jis suvokiamas tik iš gretimų balsių (žr. Kliukienė 1992: 57, 44 išn., 63, 13 lent.). Taigi manoma, kad [m] : [m̑], [n] : [n̑] opoziciją šioje patarmėje palaiko tik balsiai (ten pat, 57, 78–79). 1 LENTELĖ. Prienų šnektos apibendrintos nosinių sonantų pirmosios formantės reikšmės izoliuotai ištartuose žodžiuose10 Garsas | [<m>a.] | [<m̂>e.] | [<n>a.] | [<n̂>e.] | [<m>oˑ] | [<m̂>iˑ] | [<n>oˑ] | [<n̂>iˑ] Inform. | F₁ (Hz) | F₁ (Hz) | F₁ (Hz) | F₁ (Hz) | F₁ (Hz) | F₁ (Hz) | F₁ (Hz) | F₁ (Hz) Vyrų balso | 253 | 285 | 276 | 287 | 250 | 269 | 264 | 271 Moters balso | 266 | 287 | 288 | 289 | 264 | 268 | 268 | 275 Antroji Prienų šnektos [m], [m̂], [n] ir [n̂] formantė (F₂) rodo, kad žemesnio tembro yra lūpiniai garsai [m] ir [m̂] (žr. 2 lent.), tačiau lyginant vien tik minkštuosius klasės narius [m̂] ir [n̂] matyti, kad antrosios formantės dažnių diapazonas gali būti ir visai panašus, pavyzdžiui, prieš ilgąjį aukštutinio pakilimo balsį [iˑ] sonantų [m̂] ir [n̂] F₂ mažai tesiskiria. Prieš žemutinio pakilimo pozicinio ilgumo balsį [e.] tariamų [m̂] ir [n̂] F₂ skiriasi taip pat menkai, tik pastebėta tendencija dažniau aukštėlesniu tembru tarti minkštąjį nelūpinį garsą (žr. 2 lent.). 2 LENTELĖ. Prienų šnektos apibendrintos nosinių sonantų antrosios formantės reikšmės izoliuotai ištartuose žodžiuose11 Garsas | [<m>a.] | [<m̂>e.] | [<n>a.] | [<n̂>e.] | [<m>oˑ] | [<m̂>iˑ] | [<n>oˑ] | [<n̂>iˑ] Inform. | F₂ (Hz) | F₂ (Hz) | F₂ (Hz) | F₂ (Hz) | F₂ (Hz) | F₂ (Hz) | F₂ (Hz) | F₂ (Hz) Vyrų balso | 1041 | 1623(?) | 1378 | 1704(?) | 800 | 2327(?) | 1051 | 2320(?) Moters balso | 1126 | 1764(?) | 1309 | 1822(?) | 729 | 2463(?) | 1110 | 2499(?) 10 1 ir 2 lentelėse laužtiniuose skliaustuose nurodomas po nosinio sonanto einantis balsis; matuotų sonantų imtis vyrų balso n = 36, moters balso n = 12–24. 11 Klaustukais lentelėje atkreipiamas dėmesys į tai, kad nustatyti stacionariosios dalies formantės buvo nelengva, nes minkštųjų nosinių sonantų spektras gerokai dažniau būna visai išblėsęs negu atitinkamai kietųjų, todėl apskaičiuotos F₂ reikšmės negali būti laikomos patikimomis diferencijuojant minkštųjų [m̂] ir [n̂] spektrines charakteristikas. Kur kas patikimiau matuoti CV tipo junginių, t. y. priebalsio pabaigos ir balsio pradžios, arba kitaip – įbalso, F₂ lokalizaciją, tai pat svarbu atsižvelgti į balsių F₂ dinamiką (žr. 3 lent., taip pat plg. Ambrazevičius 2010: 9, 4 pav.; Grigorjevs 2012: 279, 2 lent.). Straipsniai / Articles 113 JURGITA JAROSLAVIENE Sakiniuose ištartų Prienų šnektos sonantų [m], [n] (kai gretimas yra [a.] tipo balsis) antroji formantė kiek aukštesnė negu atitinkamai izoliuotai ištartuose žodžiuose: apibendrintais duomenimis, rišliosios kalbos [m] F₂ = 1190–1240 Hz, [n] F₂ = 1310–1390 Hz. Lyginant minkštuosius ir kietuosius alofonus, pasakytina, kad dažniau išblėsęs minkštųjų tiriamųjų sonantų spektras, ypač F₂, todėl patikimesniais kietųjų ir minkštųjų sonantų skiriamaisiais akustiniais požymiais laikytina priebalsio ir gretimo balsio formantčių pereiga ir dinamika (plačiau žr. kitą šio straipsnio skyrių; taip pat plg. Ladefoged, Maddieson 2002: 116–117; Ambrazevičius 2010; 2012). Trečioji nosinių sonantų formantė (ypač plg. 2, 5–7, 10, 15, 19 ir kt. pav.) dėl papildomo rezonatoriaus įtakos būna ir visai išblėsusi. Statistiniais skaičiavimais nustatyta, kad dažniau aukštesnė minkštųjų sonantų F₃ negu atitinkamų kietųjų. Toliau apžvelgiami nosinių sonantų ir gretimų balsių spektro požymiai (formančių struktūra ir dinamika bei C→V F₂ pereiga). 1.2. Nosinių sonantų ir gretimų balsių spektro požymiai Išanalizavus daugiau nei 500 spektrogramų (pavyzdžių žr. 1–24 pav.), pirmiausia aiškiai matyti, kad greta nosinių sonantų esančių atitinkamų balsių formančių struktūra ir dinamika kiek kitokia nei greta nenosinių priebalsių. Pavyzdžiui, dėl nosinio rezonanso tariant [m] ir [n] pažemėja antroji [a.] formantė, o trečioji – kiek aukštesnė ir dažniausiai išblėsusi (plg. ir Ladefoged, Maddieson 2002: 299–300). Pirmoji balsio formantė taip pat linkusi būti blankesnė ir aukštėlesnė dėl nosinės formantės įtakos (plg. ten pat 117, 299–300; Girdenis 2003: 225; Ladefoged 2005: 55–56, 84–85 ir kt.). Todėl atrodo, kad abi pirmosios nosinamo [a.] formantės išsidėsto labai arti viena kitos (maždaug ties 1000 Hz riba). Ypač svarbi balsių antrosios formantės dinamika: pavyzdžiui, tarp kietųjų nosinių priebalsių užpakalinės eilės (ypač žemutinio pakilimo) balsių antroji formantė dažnai žemesnė visą tarimo laiką, greta vieno nosinio priebalsio tos pačios kokybės ir kiebalsės priebalsių F₂ dažniausiai pažemėja tik tam tikrą laiką (žr. Jaroslavienė 2010: 261–264). Šio tyrimo rezultatai rodo, kad dėl nosinių sonantų poveikio gretimi užpakalinės eilės balsiai paprastai būna žemesnio tembro ir užpakalesnės artikuliacijos negu atitinkamai greta nenosinių priebalsių (taip pat plg. ir Ledichova 2012: 79–85). Greta minkštųjų sonantų pirmoji ir trečioji priešakinės eilės balsių formantės stipriau išblėsusios negu greta minkštųjų nenosinių garsų (plg. 11, 12–14 ir kt. pav.), tačiau ryškaus antrosios formantės pažemėjimo kaip balsio [a.] atveju nepastebėta. Toliau apžvelgiami konkretūs pavyzdžiai, t. y. tarp ar greta minkštųjų [m̃], [ñ] ir kietųjų [m], [n] esančių balsių spektrinės charakteristikos bei nazalizacijos poveikis balsių formančių energijos sklaidai ir dinamikai. Pavyzdžiui, žodžiuose mã.da. ~ mądą (plg. 17 pav.), mã.ta. ~ Mątą (plg. 19 pav.), ná.ta. ~ natą (plg. 23 pav.), sná.pa. ~ snąpą (plg. 6 pav.) pirmojo [a.] antroji for- 114 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Prienų šnektos nosinių sonantų spektrinė charakteristika 17 PAV. Žodžio mã.da. ~ mãdą spektrograma (3-iojo vyro balsas) 18 PAV. Žodžio bã.da. ~ bãdą spektrograma (3-iojo vyro balsas) 19 PAV. Žodžio mã.ta. ~ Mãtą spektrograma (3-iojo vyro balsas) 20 PAV. Žodžio bã.ta. ~ bãtą spektrograma (3-iojo vyro balsas) 21 PAV. Žodžio kã.pa. ~ kãpą spektrograma (3-iojo vyro balsas) 22 PAV. Žodžio tã.ka. ~ tãką spektrograma (3-iojo vyro balsas) Straipsniai / Articles 115 JURGITA JAROSLAVIENĖ 2 3 P A V. Žodžio ná.ta. ~ nãta spektrograma (3-iojo vyro balsas) 2 4 P A V. Žodžio dã.ta. ~ dãta spektrograma (3-iojo vyro balsas) mantė pažemėjusi visą ar dažniau dalį garso trukmės (daugiausia garso viduryje), o trečioji dažniau aukštesnė ir pablėsusi negu atitinkamai greta dviejų nenosinių priebalsių žodžiuose bá.da. ~ bãdą (plg. 18 pav.), bá.ta. ~ bãtą (plg. 20 pav.), tá.ka. ~ tãką (plg. 22 pav.), dá.ta. ~ dãtą (plg. 24 pav.), ká.pa. ~ kãpą (plg. 21 pav.). Labiausiai balsis [a.] nazalizuojamas tarp dviejų nosinių sonantų, t. y. žodžiuose má.ma. ~ mãmą (plg. 1, 4 pav.), ná.ma. ~ nãmą (plg. 3, 5, 7 pav.), má.na. ~ mãną (plg. 2, 10 pav.) ir pan. Nazalizacijos laipsnį rodo ne tik arti viena kitos išsidėsčiusios pirmosios dvi balsio [a.] formantės (F₂ žemesnė visą tarimo laiką, o F₁ aukštesnė), bet ir jų energijos intensyvumas: kuo stipresnė nazalizacija, tuo labiau išblėsusi (ir aukštesnė) nosinamo balsio trečioji formantė. Patyrinėjus kitų netrumpųjų ir trumpųjų balsių spektrus greta nosinių ir nenosinių priebalsių, taip pat pastebėta, kad tarp dviejų nosinių sonantų balsiai nosinami labiausiai: dažniau aukštesnė trečioji balsių formantė, kiek pablėsęs pirmosios formantės intensyvumas¹². Nemažai tyrėjų pastebėję, kad nosiniai priebalsiai linkę nazalizuoti visus atitinkamus žodžių balsius (Kliukienė 1998: 80; Pakerys 2003: 191–192; Murinienė 2007: 62 ir kt., taip pat plg. Ledichova 2012: 79–85). Apibendrinant nosinamų [a.], [e.], [o.], [i̇] (t. y. esančių greta ar tarp nosinių priebalsių) formančių dinamikos parametrai (matuotos balsių F₂ reikšmės pačioje garso pradžioje, arba įbalsyje, ir viduryje) pateikiami 3 lentelėje. Kaip matyti (žr. 3 lent.), šiek tiek skiriasi moters ir vyro balso garsų antrosios formantės trajektorijos: vyro ištartų balsių F₂ trajektorijos tolygesnės negu moters (be to, moters balso formančių reikšmės dažniausiai aukštesnės negu vyro). Prisimintina, kad F₂ pradžios (t. y. priebalsio pabaigos ir balsio pradžios) lokalizacija itin susijusi su nosinio sonanto ir gretimo balsio artikuliacijos vieta. ¹² Taip pat plg. atitinkamas spektrines charakteristikas tiriant kai kurių pasaulio kalbų nazalizuotus balsius (Ladefoged, Maddieson 2002: 298–300). 116 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Prienų šnektos nosinių sonantų spektrinė charakteristika ³ LENTELĖ. Prienų šnektos kai kurių balsių pradžios (F₂_pr.) ir vidurio (F₂_vid.) formantės (hercais)¹³ Tolesnis balsis [a.] [e.] [o˙] [i˙] So-nantas F₂_pr. F₂_vid. F₂_pr. F₂_vid. F₂_pr. F₂_vid. F₂_pr. F₂_vid. [m] vyr. 1095 1267 860 724 mot. 1191 1334 928 711 [m̃] vyr. 1717 1828 2371 2563 mot. 1770 1850 2569 2679 [n] vyr. 1339 1304 904 762 mot. 1452 1293 964 773 [ñ] vyr. 1764 1807 2455 2500 mot. 1840 1723 2600 2645 Palyginus kietųjų ir minkštųjų nosinių sonantų alofonų spektrines ypatybes, formančių struktūrą ir kokybę bei gretimų garsų formančių energijos sklaidą ir trajektorijas (ypač F₂), galima padaryti keletą apibendrinamųjų išvadų: • nosinių sonantų spektre kokybę lemiančios formančių juostos gana gerai matomos; formančių skaičius nosinių garsų spektre dažnai didesnis; nosiniams sonantams būdingas spektro energijos išsiskaidymas platesnėje dažnių amplitudėje dėl papildomo rezonatoriaus įtakos; • nosiniams sonantams būdinga itin žemų dažnių pirmoji, arba nosinė, formantė (apibendrintais duomenimis, izoliuotai ištartuose žodžiuose [m], [n], [m̃], [ñ] F₁ = 250–290 Hz); • nosinių sonantų antrosios formantės lokalizacija susijusi su gretimo balsio kokybe ([m̃], [ñ] yra daug aukštesnio tembro garsai negu atitinkami kietieji [m], [n]); • nosinamų balsių formančių (ypač F₃) energija dažnai pablėsusi ir pažemėjusi žemutinio pakilimo balsių F₂; • dėl nosinių sonantų poveikio gretimi balsiai, ypač užpakalinės eilės garsai, paprastai būna žemėlesnio tembro ir užpakalesnės artikuliacijos negu atitinkamai greta nenosinių priebalsių, tačiau tas poveikis nėra vienodas: tarp nosinių sonantų balsiai nazalizuojami labiau negu atitinkamai greta vieno nosinio sonanto; greta ir ypač tarp dviejų nosinių sonantų dažniausiai aukštėlesnė trečioji balsių formantė ir kiek pablėsusi bei linkusi būti aukštesnė pirmoji (t. y. labiau priartėjusi prie F₂ dėl nosinės formantės įtakos). 13 Formančių reikšmės matuotos tuose pačiuose izoliuotai ištartuose žodžiuose, kaip ir 1 ir 2 lentelėse, taip pat žr. 10 išn. Pastebėtina, kad priebalsio pabalsio ir balsio pradžios segmentavimas gana problemiškas. Nustatant formančių reikšmes pirmiausia atsižvelgta į audicinį priebalsio ir balsio įspūdį, oscilogramas ir pan. Prienų šnektos izoliuotųjų ir rišliosios kalbos balsių F₂ reikšmes ir vertinimus žr. Jaroslavienė 2011: 65–86. Straipsniai / Articles 117 JURGITA JAROSLAVIENĖ 2. NOSINIŲ SONANTŲ AKUSTINĖS SKIRIAMOSIOS YPATYBĖS Nosinių priebalsių spektro apžvalga parodė, kad nuo kitų Prienų šnektos garsų tiriamuosius priebalsius pirmiausia skiria nosiniams sonantams būdingas spektro energijos išsiskaidymas platesnėje dažnių amplitudėje ir gretimo balsio spektrinės charakteristikos: formančių reikšmės ir dinamika (ypač antrosios formantės), intensyvumas, energijos sklaida ir pan. Nustatyta, kad nosinių sonantų pirmoji formantė susidaro žemųjų dažnių srityje (žr. 1 lent.), o antroji itin susijusi su gretimo balsio kokybe (žr. 2, 3 lent.). Skiriamieji akustiniai minkštųjų ir kietųjų aprašomųjų sonantų požymiai gali būti nusakomi ne tik spektrinėmis priebalsių charakteristikomis ir C→V (ar atitinkamai V→C¹⁴) formančių pereigomis ir dinamika (žr. 3 lent., taip pat plg. pirmiau pateiktus pav.), bet ir antiformančių reikšmėmis (žr. 4 lent.). Kitaip tariant, norint tiksliau diferencijuoti [m], [m̃], [n], [n̂], [ŋ] ir [ŋ̂]¹⁵, reikėtų atsižvelgti ir dar į vieną labai svarbų požymį – antiformantes, kurias sunku nustatyti iš pirmiau pateiktų spektrogramų ir formančių trajektorijų piešinių. Todėl buvo braižomi bendri FFT spektrų ir LPC trajektorijų grafikai (pavyzdžiui žr. 25–30 pav.). Kietųjų ir minkštųjų [m], [m̃], [n], [n̂], [ŋ] ir [ŋ̂] antiformančių (Z₁) vieta spektre itin susijusi su jų artikuliacinėmis ypatybėmis (artikuliacijos vieta), kurios šiek tiek priklauso ir nuo toliau einančių balsių, taip pat gali skirtis vyrų ir moterų ištartų sonantų Z₁ reikšmės, tačiau visada išlaikomi pastovūs santykiai (plg. Grigorjevs 2012: 267–272 ir ten min. lit., 276–278; taip pat plg. Ladefoged, Maddieson 2002: 116–118; Butkauskaitė 2010: 6 ir ten min. lit. ir kt.). 4 LENTELĖ. Prienų šnektos nosinių sonantų antiformančių (Z₁) reikšmės hercais¹⁶ Sonantas [m] [m̃] [n] [n̂] [ŋ] [ŋ̂] Informantas (apibendrinti duomenys) Vyras 600–900 1000–1250 900–1300 1400–1800 1900–2300 3200–4000 Moteris 600–800 900–1300 1000–1400 1600–2000 2100–2400 2800–3700 Apibendrintais Prienų šnektos tiriamųjų priebalsių tyrimo duomenimis, informantų vyrų ir moters ištartų tų pačių kietųjų ar minkštųjų nosinių sonantų anti- VC tipo junginių formančių pereiga ir dinamika šiame straipsnyje plačiau neanalizuojama. Liežuvio priešakinis, dantinis [ŋ] ([ŋ̂]) prieš liežuvio užpakalinius [k], [g] (ir liežuvio vidurinius [k̂], [ĝ]) tariamas kaip liežuvio užpakalinis, gomurio užpakalinis [ŋ] (arba atitinkamai liežuvio vidurinis, gomurio vidurinis [ŋ̂]) (Pakerys 2003: 134). Primintina, kad nosinių sonantų antiformantės matuotos ne tik greta netrumpyjų, bet ir greta trumpųjų balsių (plačiau žr. skyrių „Tiriamoji medžiaga ir darbo metodika“). 118 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Prienų šnektos nosinių sonantų spektrinė charakteristika formančių (hercais) intervalai stipriai persidengia (dažnai žemėlesnės vyrų ištartų nosinių sonantų Z1 reikšmės, išskyrus [m] ir gomurinį [ŋ]), tačiau visais atvejais tendencijos panašios: lūpinio [m] Z1 susidaro žemesnių dažnių zonoje negu atitinkamai nelūpinio sonanto [n], o [ŋ] – aukštesnių dažnių negu atitinkamai [ɲ]. Aukščiausių dažnių zonoje gomurinio [ŋ] ir [ɲ] antiformantės (žr. 4 lent.). Kad [m], [ɲ], [n], [ɲ], [ŋ] ir [ɲ] antiformantės skiriasi, aiškiai matyti iš spektrinių tiriamųjų preibalsių pjūvių piešinių (t. y. bendrų FFT spektro ir LPC trajektorijos grafikų), kuriuose susidarantį mažesnę arba didesnę ertmę tarp LPC trajektorijos ir FFT spektro ir rodo Z1 vietą ir reikšmę (plg. 25–30 pav.). 25 PAV. Kietojo [m] spektrinis pjūvis (kairėje ištarta moters, dešinėje ištarta vyro) 26 PAV. Minkštojo [m] spektrinis pjūvis (kairėje ištarta moters, dešinėje ištarta vyro) Kaip matyti iš 25 ir 26 paveikslų pavyzdžių, kietojo [m] antiformantė susidaro maždaug ties 700 Hz (ištarta moters) ir 750 Hz (ištarta vyro), o minkštojo Z1 prasideda ties 1100 Hz (ištarta moters) ar 1000 Hz (ištarta vyro) riba17. 17 Kai kuriose kalbose nosinio sonanto [m] antiformantė susidaro panašių dažnių zonoje (plg. Grigorjevs 2012: 270 ir ten min. lit., 278; Butkauskaitė 2010: 6 ir ten min. lit.). Straipsniai / Articles 119 JURGITA JAROSLAVIĖNĖ 2 7 PAV. Kietojo [ŋ] spektrinis pjūvis (kairėje ištarta moters, dešinėje ištarta vyro) 2 8 PAV. Minkštojo [ŋ̇] spektrinis pjūvis (kairėje ištarta moters, dešinėje ištarta vyro) Iš 27 ir 28 paveikslų matyti, kad vyro ištarto [ŋ] antiformantė prasideda maždaug nuo 1000 Hz, o moters ištarto [ŋ] – nuo 1100 Hz, t. y. aukščiau negu atitinkamai tariant lūpinį sonantą. Minkštojo [ŋ̇] Z1 prasideda maždaug nuo 1600 Hz – taip pat aukščiau negu atitinkamai [m]. Minkštųjų ir kietųjų nosinių gomurinių alofonų antiformantės taip pat nesu- tampa: 29 paveiksle [ŋ] Z1 susidaro maždaug nuo 2000 Hz, o [ŋ̇] antiformantė aukštesnė – prasideda virš 3000 Hz (žr. 30 pav.). Tyrimo medžiaga rodo, kad to paties (t. y. kietojo ar minkštojo) sonanto antiformančių dažnių diapazonas gali kiek varijuoti dėl gretimo (tolesnio) balsio kokybės (ir kiekybės): kiek aukštesnės [ṁ], [ŋ̇] Z1 prieš įtemptą ilgąjį aukšto tembro balsį [i̇] negu atitinkamai prieš trumpąjį [i], o prieš [a] sonantų [m], [ŋ] Z1 dažnai aukšte- lesnis negu prieš [u] ir pan. Taigi tariant nelūpinius [ŋ], [ŋ̇] ir ypač [ŋ̩], [ŋ̩́] antiformantės yra aukštesnės, negu tariant lūpinius sonantus – tai itin priklauso nuo artikuliacijos vietos: burnos (ir iš dalies nosies) rezonansinės ertmės dydžio ir liežuvio padėties burnoje bei 120 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Prienų šnektos nosinių sonantų spektrinė charakteristika 29 PAV. Gomurinio [ŋ] spektrinis pjūvis (kairėje ištarta moters, dešinėje ištarta vyro) 30 PAV. Gomurinio [ŋ̃] spektrinis pjūvis (kairėje ištarta moters, dešinėje ištarta vyro) poslinkio (pirmyn–atgal), kuriuos šiek tiek lemia ir gretimo balsio artikuliacija (plg. ir Grigorjevs 2012: 269 ir ten min. lit., 276–279). Nosinio garso antiformantė aukščiausia tariant gomurinius [ŋ], [ŋ̃], t. y. kai burnos rezonansinė ertmė trumpiausia ir liežuvio vidurinė dalis atsitraukia gomurio link. Trumpai apibendrinant akustinių skiriamųjų ypatybių tyrimo rezultatus, galima teigti, kad: • aprašant Prienų šnektos nosinių sonantų akustines skiriamąsias ypatybes būtina atsižvelgti ir į pačių sonantų kokybinius požymius lemiančias formantes, ir į gretimų garsų spektrines charakteristikas bei CV antrąją formantę (pereigą ir jos dinamiką). CV antrosios formantės pereiga ir dinamika laikytina viena svarbiausių skiriamųjų minkštųjų ir kietųjų nosinių sonantų artikuliacijos vietos ypatybių. Visa tai diferencijuoja aprašomuosius priebalsius ir skiria juos nuo kitų garsų; • skiriant [m], [m̃], [n], [ñ], [ŋ], [ŋ̃] vieną nuo kito labai svarbios ir antiformančių reikšmės, kurios itin priklauso nuo garso tarimo vietos (burnos rezonansinės Straipsniai / Articles 121 JURGITA JAROSLAVIENĖ ertmės dydžio ir formos, liežuvio poslinkio ir kai kurių kitų artikuliacinių ypatybių tariant sonantą): visais atvejais lūpinio [m] antiformantė žemesnė negu atitinkamai nelūpinio sonanto ([n̪]) ir ypač gomurinio alofono [ŋʲ]; apibendrin tais duomenimis, mažiausiai skiriasi vyro ištarto [m] ir [n] Z₁ reikšmės; Prienų šnektoje iš visų tirtųjų nosinių priebalsių aukščiausios gomurinių alofo- nų antiformantės; lyginant minkštuosius ir kietuosius priebalsius matyti, kad aukštesnės atitinkamai [m̃], [ñ] ir [ŋ̃] Z₁ reikšmės. 3. SVARBIAUSIOS IŠVADOS Prienų šnektos nosinių sonantų instrumentinio tyrimo rezultatai rodo, kad tiriamuosius priebalsius galima diferencijuoti pagal jų akustines ypatybes ir spektrines priebalsių ir gretimų balsių charakteristikas: Sonantų kokybinius požymius ypač lemia žemųjų dažnių pirmoji (arba nosinė) formantė ir sonantų bei gretimų balsių pradžios (arba įbalsių) antroji formantė ir jos dinamika, taip pat svarbi tiriamųjų priebalsių ir gretimų garsų formantinių struktūra, skaičius, intensyvumas ir spektro sklaida. Nosiniams sonantams būdingas spektro energijos išsisklaidymas platesnėje dažnių amplitudėje dėl papil- domo rezonatoriaus įtakos. Greta ar tarp nosinių priebalsių esančių balsių pirmoji formantė dažnai kiek pa- blėsusi ir aukštesnė (dėl nosinės formantės įtakos), taip pat dažnai aukštesnė trečioji gretimų balsių formantė. Tarp dviejų nosinių sonantų balsiai nazalizuo- jami labiau negu atitinkamai greta vieno nosinio sonanto: pavyzdžiui, tarp kietų- jų nosinių priebalsių užpakalinės eilės (ypač žemutinio pakilimo) balsių antroji formantė žemesnė visą tarimo laiką, greta vieno nosinio priebalsio tos pačios kokybės ir kiekybės priebalsių F₂ dažniausiai pažemėja tik tam tikrą laiką. Nosinius sonantus [m], [m̃], [n], [ñ], [ŋ] ir [ŋ̃] skiriant vieną nuo kito itin svarbi jų spektre susidaranti antiformantė Z₁. Apibendrin tais duomenimis, visais atvejais lūpinių sonantų antiformantės žemesnės negu atitinkamai nelūpinių. Lyginant minkštuosius ir kietuosius priebalsius nustatyta, kad aukštesnės atitinkamų minkštųjų [m̃], [ñ] ir [ŋ̃] antiformančių reikšmės. Aukščiausios Prienų šnektoje nosinio gomurinio sonanto antiformantės. LITERATŪRA Ambrazevičius Rytis 2010: Differential Acoustical Cues for Palatalized vs Nonpala- talized Prevocalic Sonants in Lithuanian. – Žmogus ir žodis 1, 5–10. 122 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Prienų šnektos nosinių sonantų spektrinė charakteristika Ambrazevičius Rytis 2012: Akustiniai priebalsių palatalizacijos požymiai. – Kalbų studijos: Lingvistika (21), 5–13. Prieiga internete: http://dx.doi.org/10.5755/j01.sal.0.21.2073. Ambrazevičius Rytis 2012a: Loci of Palatalized vs Nonpalatalized Prevocalic Plosives in Lithuanian. – Žmogus ir žodis 1, 13–18. Bacevičiūtė Rima 2008: Dėl lietuvių kalbos minkštųjų priebalsių junginių (eksperimentinis tyrimas). –Perspectives of Baltic Philology. Poznań, 7–19. Butkauskaitė Edita 2010: Nazalizacija: samprata ir tyrimai. – Lietuvių kalba 4 (prieiga per internetą: www.lietuviukalba.lt). Dereškevičiūtė Sigita 2008: Dėl lietuvių kalbos sklandžiųjų priebalsių kiekybės. – Žmogus ir žodis I, 15–19. Dereškevičiūtė Sigita, Kazlauskienė Asta 2009: Dusliųjų sprogstamųjų priebalsių spektrinė analizė ir jų sprogimo trukmė. – Garsas ir jo tyrimo aspektai: metodologija ir praktika. Sud. Leskauskaitė A., Meiliūnaitė V. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 98–111. Fant Gunnar 1970: Sound, Features, and Perception. – Proc. of the 6th Intern. Congr. of Phonetic Sciences. Prague, 49–60. Girdenis Aleksas 1967: Mažeikių tarmės fonologinė sistema (Filol. m. kand. dis.). Vilnius: Vilniaus universitetas. Girdenis Aleksas 2000: Kalbotyros darbai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Girdenis Aleksas 2003: Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Grigorjevs Juris 2008: Latviešu valodas patskaņu sistēmas akustisks un auditīvs raksturojums. Rīga: LU Latviešu valodas institūts. Grigorjevs Juris 2012: Acoustic characteristics of the Latvian sonorants. – Baltistica XLVII (2), 267–292. Grigorjevs Juris 2012a: Relation of the locus equations to the place of articulation of the Latvian consonants. – Profesoriaus Alekso Girdenio (1936–2011) atminimo konferencija, Vilniaus universitetas, 2012 m. spalio 18–20 d., Pranešimų tezės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 22–23. Jaroslavienė Jurgita 2010: Rytinių kauniškių Prienų šnektos fonologija (Daktaro disertacija). Vilnius: Vilniaus universitetas. Jaroslavienė Jurgita 2010a: Prienų šnektos sprogstamųjų priebalsių spektro sklaida ir kitos skiriamosios ypatybės. – Baltistica XLV (2), 307–324. Jaroslavienė Jurgita 2011: Prienų šnektos izoliuotieji ir rišliosios kalbos balsiai: akustiniai ir artikuliaciniai požymiai. – Acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV, 65–86. Straipsniai / Articles 123 JURGITA JAROSLAVIENĖ Jassem Wiktor 1973: Podstawy fonetyki akustycznej. Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe. Kliukienė Regina 1992: Šiaurės žemaičių tarmės konsonantizmo akustinės ir audicinės ypatybės (Filol. m. kand. dis.). Vilnius. Kliukienė Regina 1994: Šiaurės žemaičių priebalsių spektrai ir akustinės priebalsių klasės. – Kalbotyra XLIII (1), 43–52. Kliukienė Regina 1995: Šiaurės žemaičių intervokalinių priebalsių trukmė. – Kalbotyra XLIV, 58–68. Kliukienė Regina 1998: Šiaurės žemaičių priebalsių diferenci­nių požymių sistema. – Kalbotyra XLVII, 79–85. Kliukienė Regina 2011: Šiaurės žemaičių tarmės konsonantizmas: akustinės ir audicinės ypatybės. Vilnius: Vilniaus universitetas. Ladefoged Peter 2005: Vowels and Consonants: (An Introduction to the sounds of Languages). 2nd Edition. University of California, Los Angeles: Blackwell Publishing. Ladefoged Peter, Ian Maddieson 2002: The Sounds of the World’s Languages. Malden: Blackwell Publishers. Ledichova Edita 2012: Lietuvių bendrinės kalbos nazalizuotųjų balsių [aⁿ], [oⁿ], [uⁿ] trukmės ir kokybės ypatybių eksperimentinis tyrimas. – Žmogus ir žodis I, 79–85. Murinienė Lina 2007: Rytinių šiaurės žemaičių fonologija: vokalizmas ir prozodija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus pedagoginis universitetas. Pakerys Antanas 2003: Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. Vilnius: Enciklopedija. The spectral characteristics of the nasals in the subdialect of Prienai SUMMARY The main distinctive spectral features of the nasals in the subdialect of Prienai have been investigated in the experimental study described in the present article. The obtained data suggest that the nasals can be distinguished from the other sounds of the subdialect of Prienai on the basis of their set of acoustic parameters (formant structure) and transitions between it and the context vowel. Nasals are like vowels in that they can be characterizes largely in terms of their formant frequencies (one of the main properties of nasals is low first formant), but they differ in that the formants are not as loud as they are in vowels; besides, the nasals are made by blocking the sound from coming out of the mouth while allowing it to come out through the nose, and 124 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Prienų šnektos nosinių sonantų spektrinė charakteristika this affects the relative amplitude of the formants (both for consonants and context vowels). For example, the first two formants of that context vowel [ɑː] are very close together with the center between them being at about 1000 Hz. Usually the first formant of that nasalized vowels are weaker than the second due to the incidence of a nasal zero, and the third formant moves up if the nasalization increases or in case the vowel is fully nasalized. Since the main distinction between nasals during the nasal murmur is provided by the oral anti-resonance (oral zeros or anti-formants whose frequencies are determined by place of articulation), the nasal sonorants [m], [m̃], [n], [ñ] as well as nasal-velar allophones are characterized by the frequency values of the oral zero. The region of the oral zero was searched taking into account the length of the oral rezonator as well as the tongue configuration affected by the context vowel. The results show that the frequency of the oral zero differs because of articulatory habits and gender differences of the informants. Įteikta 2012 m. lapkričio 19 d. JURGITA JAROSLAVIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 125