Dėl iliatyvų „laukan“, „laukuosun“ semantikos rytų aukštaičių vilniškių šnektose

DAIVA KARDELYTĖ-GRINEVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: dialektologija, tarmių morfologija ir semantika. DĖL ILIATYVŲ LAUKAN, LAUKUOSUN SEMANTIKOS RYTŲ AUKŠTAIČIŲ VILNIŠKIŲ ŠNEKTOSE On the Semantics of Illatives laukan, laukuosun in the Subdialects of the Eastern Aukštaitian of Vilnius ANOTACIJA Šiame straipsnyje remiantis referencinės lingvistikos teoriniais principais aptariami leksemos laukas iliatyvo formų laukan, laukuosun rytų aukštaičių vilniškių šnektose semantikos ypatumai. Keliami klausimai: a) kuo skirtinguose kontekstuose vartojami leksemos laukas iliatyvai skiriasi nuo apsibrėžtos šios formos funkcijos ir b) ar iliatyvo kaip paradigminio linksnio reikšmė skiriasi nuo pagrindinių leksemos laukas reikšmių. Taip pat aptariamas vienaskaitos iliatyvo laukan prieveiksmėjimo klausimas. ANNOTATION Based on the theoretical principles of reference linguistics, the article discusses the semantic peculiarities of the lexeme laukas illative forms laukan, laukuosun in the subdialects of the Eastern Aukštaitian of Vilnius. It brings forward several questions: a) how the illatives of the lexeme laukas used in different contexts differ from the defined function of this form and b) whether the meaning of the illative, being a paradigmatic case, differs from the principal meanings of the lexeme laukas. It also discusses the issue of adverbialization of the singular illative laukan. ESMINIAI ŽODŽIAI: rytų aukštaičiai vilniškiai, iliatyvas laukan, laukuosun, iliatyvo semantika, iliatyvo prieveiksmėjimas. KEYWORDS: Subdialects of the Eastern Aukštaitian of Vilnius, illative laukan, laukuosun, illative semantics, illative adverbialization. 92 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Dėl iliatyvų laukan, laukuosun semantikos rytų aukštaičių vilniškių šnektose Iš keturių postpozicinių lietuvių kalbos vietininkų (inesyvo, arba vidaus esamojo, iliatyvo, arba vidaus einamojo, adesyvo, arba pašalio esamojo, ir aliatyvo, arba pašalio einamojo) dabar tarmėse tevartojami inesyvas ir iliatyvas. Inesyvas būdingas visoms tarmėms, iliatyvas gyvas pietų bei rytų aukštaičių šnektų plote, Gervėčiuose dar pasitaiko ir aliatyvo formų (žr. LKA III 48–56; 72–78, žemėl. 44, 45, 46, 47, 48, 67, 68, 69, 70). 1. Lietuvių kalbos postpozicinių vietininkų susidarymo ir raidos klausimai išsamiai aptarti, apie tai yra rašęs ne vienas kalbininkas. Bendrinės kalbos vietininkus analizavo Adelė Laigonaitė (1957a: 21–39). Kalbamųjų formų susidarymą ir funkcionavimą tarmėse aprašė Zigmas Zinkevičius (1966: 200–203; 1980: 253–263; 1982: 21–38). Remdamasis įvardžiais ir senųjų raštų medžiaga postpozicinių vietininkų kilmę bei raidą tyrė Albertas Rosinas (1995: 53–76; 2000: 272–273; 2001a: 173–183; 2001b: 136 tt.). Išsamiai tyrinėjami senųjų raštų postpoziciniai vietininkai (žr. Gelumbeckaitė 1997: 179–202, Kavaliūnaitė 2003: 33–49, Žilinskaitės 2010 ir kitus šių kalbininkų darbus). Tačiau semantinei minėtųjų formų analizei kol kas dėmesio skiria tik pavieniai kalbininkai (žr. Žilinskaitė 2010 ir kt. darbus, kur novatoriškai analizuojami senųjų raštų vietininkai). Šiame straipsnyje taip pat bandoma eiti semantinių vietininkų analizės keliu. Tiksliau sakant, čia aptariama leksemos laukas iliatyvo formų rytų aukštaičių vilniškių šnektose vartojimo specifika ir diskutuotini klausimai. Iliatyvus laukan, lau- kuosun1 jau yra aprašę keletas kalbininkų. Daugiausia dėmesio skirta minėtosios formos prieveiksmėjimo problemai (Laigonaitė 1957b: 35tt, Mikulskas 2003: 71–96, Lipartė 2000: 144–152). Semantiniu aspektu tiriamųjų iliatyvų vartojimo atvejus rytų aukštaičių vilniškių šnektose magistro darbe yra trumpai apžvelgusi Justina Petkelytė (2010: 17–20). 2. Aprašant tiriamąjį objektą remiamasi referencinės lingvistikos principais. Referencijos sritis yra kalbinės išraiškos santykis su tikrove. Referenciniai mechanizmai leidžia susieti kalbinius panešimus ir jų komponentus su nekalbiniais objektais, situacijomis, įvykiais, faktais, daiktų padėtimi realiame pasaulyje. Kalbant apibendrintai, referencija – tai santykiai su individualiais, kaskart naujais objektais, situacijomis. Todėl referencija orientuota ne į žodžius ir kalbinę išraišką, o į jų panaudojimą kalboje – kontekstuose, jų komponentuose (Padučeva 2001: 7–8). Viena iš referencinės lingvistikos sričių yra erdvės ir vietos tyrimai. Erdvės referencijai rūpi, kokį ryšį kalbinė išraiška turi su erdviniais santykiais. Vietos re- 1 Tiriamosiose šnektose vartojama viena vienaskaitos iliatyvo forma laukan. Daugiskaitos iliatyvo formos įvairuoja, esama variantų laukuosun, laukuosan, laukuosna. Aptariant pasirinkta vartoti daugiskaitos iliatyvo forma laukuosun. Semantinei analizei morfologiniai variantai nėra aktualūs, todėl plačiau šiame straipsnyje jie nebus aptariami. Dėl tos pačios priežasties neanalizuojami ir fonetiniai variantai. Straipsniai / Articles 93 DAIVA KARDELYTĖ-GRINEVIČIENĖ ferencija apima daikto arba situacijos buvimo / vykimo vietą (siaurąja prasme), krypties referenciją (t. y. judėjimą iš vienos vietos į kitą) ir santykius su lokaliu išeities tašku (plg. X atvyksta / išvyksta iš Y). Skiriama statinė (vok. Positionierung) ir dinaminė (vok. Direktionalisierung) erdvės referencija (plačiau žr. Vater 1996: 41; 2005: 71; 113–130). Pirmuoju atveju analizuojama referento pozicija (vieta, loka-cija), antruoju – jo judėjimas iš vienos vietos į kitą. Lietuvių kalboje referento buvimo vietą reprezentuoja inesyvo, o jo judėjimo erdvėje kryptį – iliatyvo linksnis ir prielinksninės konstrukcijos, pvz.: esu miške : einu į mišką, einu miškan; gyvenu mieste : važiuoju į miestą, važiuoju miestan; sėdžiu laive : lipu į laivą, lipu laivan ir kt. 3. Norint aiškiau parodyti leksemos laukas funkcionavimą rytų aukštaičių vilniškių šnektose, pirmiausia pateikiamos pagrindinės čia vartojamos minėtosios leksemos reikšmės. Apsibrėžiant jų eksplikacijas remtasi LKŽe pateiktomis formuluotėmis, tačiau jos pakoreguotos atsižvelgus į turimą tarminę medžiagą. (1) ‘dirbama žemė, pasėlių plotas’: nù̇_tai pavá.sari_ jàu kàp | in_trã.kta.rù. pradíem jãu dí.rp(t) ti.ná.i laukùs nu balãn.že. mé nasi. | tai tadù jãu vienu.kar.(d) dúdava. vá.lgi.t pietù.2 || (A. G., 1936, Bèčionys3); visakàs vírai dal̃.giem visùs laukùs | niẽkur neli.gda-và. niẽkas nešiená.uta | visur̃. sutvarkí ta | visakàs nù.-imta | vi.saz der̃.lus | į pasé ta | i nù.-imta || (M. R.-G., 1933, Rimšėnai). (2) ‘atvira lygi dažniausiai tuščia vieta’: [zuikeliu] gal̃ į̃r̃ į dabar̃ | àš kàp nestu.sãu_gi laukaĩs | tai_nežináu || nežináu || e_bùr dava. kap mažì bù.ùa.m | tai_bù dava. aĩ.nam špici-ẽ.leĩ jeiška.tie || (P. V., 1925, Didžiasalis); cè_tai ká.imaz bù.ùa. *kiñù nai | a._tadù ti skai.ta.s ká.imi bù.ùa. | bù.ùa. | trĩ:s laukoi._gi bù.ùa. || (ž.: laukù. pavadí.nimas) i_tùs laukùš(s) skai.ta.s | i_pavadí.nimas || išẽj.na tã._lãu.ka. | vù_tai *mẽr.gašulnė. | ti skai.-ta.s | *vaikì ne.s visà tą.-pù.se. || (ž.: raí.sta.) nu_tadù raí.sta. | kur_ã.žeru. ù.turau | raí.s-taz bù.ùa. ã.žeru || ti.ná.ina.s skai.ta.tas_ã.žeras | tai_ĩ.škirsta bù.ùa. | laukù. laukù. pavadí.nimas_vɑ || (J. B., 1923, Kiniūnai). (3) ‘vieta po atviru dangumi; oras’: bù.ùa. skanì dúona labaĩ. || taĩ._gi kai_kẽpa dúonu. | tai_nèt laukì kvãpàs ìrà dúna.s (S. C., 1923, Barkuškė); e._mù su. piřkė nemažà bù.ùa. | tai_mù s piřkìs i_gi cè_i telefù.nus uñsì.vede. gi_cè visà ki_gi karinĩn.kai || [tai jie buvo jūsų pirkioj?] cè. mù.su. e._mẽ.s lun---| lauki bù.ùa.m visi || (O. Š., 1927, Maldenėnai). Taigi leksema laukas rytų aukštaičių vilniškių šnektose turi tris pagrindines reikšmes. Gyvai vartojamos visos paradigminės tiriamosios leksemos formos, taip pat ir iliatyvai. 2 Tarminiai pavyzdžiai sutranskribuoti pagal dinaminės sinchronijos principus, t. y. taip, kaip informantai ištaria, o ne kaip turėtų būti. 3 Po pavyzdžio, skliausteliuose, nurodomos pateikėjo vardo ir pavardės pirmosios raidės, gimimo metai ir gyvenamoji vieta. 94 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Dėl iliatyvų lauk an, laukuosun semantikos rytų aukštaičių vilniškių šnektose 4. Aptariant rytų aukštaičių vilniškių leksemos laukas iliatyvo formas remiamasi pastaruoju metu kalbotyroje vyraujančia nuomone, jog analizuojant atskirus gramatinius ar leksinius vienetus be galo svarbi kontekstinė informacija (plg. Kleinas 1990: 9 tt, Mikulskas 2003: 71–96 ir kt.). Pasak referencinės lingvistikos atstovo Wolfgango Kleino (1990: 9 tt), kalboje gausu pasakymų, kurių konvencionali reikšmė atrodo tarsi tuščia vieta (sistemos spraga), ją užpildyti galima tik remiantis kontekstu. Autorius kalba apie kontekstinę integraciją: kalbėtojas ir klausytojas atskirų pasakymų reikšmę turi tinkamu būdu susieti su kontekstine informacija, kad kalbėjimo aktu būtų pasiektas tikslas perduoti informaciją. Kontekstas modifikuoja leksemų referencinę aplinką. Aptariant leksemos laukas iliatyvų semantiką kontekstinė informacija taip pat neabejotinai lemia labai daug. Dar vienas tiriamosios formos analizei svarbus aspektas yra iliatyvo linksnio funkcija. Mokslinėje literatūroje jos apibrėžimai nėra vienodi. Vienur apibendrin tai teigiama, jog iliatyvu nusakoma veikėjo ar veiksmo judėjimo kryptis (Zinkevičius: 1966, 200), kitur – kad ši forma vartojama reiškiant veiksmo kryptį į daikto vidų, į tam tikrą vietą (LKE: 1999, 250). Iš pateiktų laukas reikšmių eksplikacijų matyti, jog šios leksemos iliatyvu reiškiama veiksmo kryptis nebūtinai yra į daikto vidų ar tam tikrą vietą. Vadinasi, iliatyvas gali nurodyti veiksmo kryptį tiek į daikto vidų, tiek ir į atvirą erdvę. Apibendrintai galima sakyti, kad iliatyvas turi tik vieną funkciją – nurodo vienos ar kitos krypties judėjimą. Kontekstai, kuriuose iliatyvo forma vartojama, gali vienaip arba kitaip modifikuoti jos reikšmę, suteikti vienokį ar kitokį atspalvį. Šiame straipsnyje ir bus bandoma aptarti: a) kuo skirtinguose kontekstuose vartojami leksemos laukas iliatyvai skiriasi nuo apsibrėžtos šios formos funkcijos ir b) ar iliatyvo kaip paradigminio linksnio reikšmė skiriasi nuo pagrindinių leksemos laukas reikšmių. 5. Išanalizavus rytų aukštaičių vilniškių tarminę medžiagą, imtą iš rytų aukštaičių vilniškių duomenų bazės (RAVDB) ir kitų nepublikuotų transkribuotų šaltinių bei įrašų4, išskirtinos kelios tiriamosios leksemos iliatyvo formų reikšmės variacijos, išryškėjančios iš konkrečių kontekstų. 5.1. Pirmoji aptariamųjų pavyzdžių grupė: (4) ė.ci gi.vėna. ré.iške | ví̄ras nu̜_i_žmɔ̜na | dv́iese | vaikū̜ nebū.ū̜. | nū išěi.na ví̄ras laukan. | gi_ti_šiená.uc kaíp_i_visì gi_ví̄rai bū.daų̜. gi ankščáu. | e_móteris liēka namiē ‖ (K. Č., 1934, Naujasalis); (5) mɔ̜̀ma liēka namu̜s rušė vá.lgíc | mè(s) sá.ula. netėkė(i) išěi.nam papjá.unam iki_aštu̜-nū̜ ka.kū̜ vá.lundu. | tadū grīštam namā̜ jāu | pū.šri.ču(s) suvā.lga.m ‖ tadū_jāu kaṗ_iš-ėi.nam | tai_ikì pirmā̜s vá.landa.s ‖ pirmā.i vá.landa.i pietāi. ‖ ē. jau pá̜ piecei bū̜ da.u̜. 4 Kadangi ne visi įrašai yra išklausyti, paliekama prielaida, kad padarytos išvados gali būti tikslintinos. Straipsniai / Articles 95 DAIVA KARDELYTĖ-GRINEVIČIENĖ pinkų vā.landų. | tai_ú.n ā.tneša laukan ‖ tėp_me(s) susė dam pavā.lgā.m ‖ (V. Ž., 1924, Mėčionys); (6) gi.me. dvī.likta. rukpjū čė. | e_.taigi linùs tik_rá.udava. rukpjū.ti. | tai_māš aš_pa.rā(s) sā.vaīčū. nusī.nešāu ti laukan. ‖ (S. Š., 1926, Liepiškės). Visuose pavyzdžiuose išskirtinas tas pats referentas – vienaskaitos iliatyvas laukan. Pateiktuose kontekstuose skiriasi referencinė aplinka, kuri ir nurodo, kas konkrečiai kiekvienu atveju tiriamąją forma įvardijama. (4) ir (5) sakiniuose referencinė aplinka apibrėžia daiktavardis namai, veiksmažodžiai išeiti ir šienauti (4), pjauti ir atnešti (5). Subjektas juda iš uždaros erdvės (namų) į atvirą erdvę (lauką) turėdamas tikslą atlikti tam tikrą fizinį darbą (šienauti, pjauti, kažką nunešti). (6) pavyzdyje vieta, iš kurios judama, nėra įvardyta, bet referencinė aplinka nurodo, jog į atvirą erdvę taip pat judama turint tikslą – rauti linus. Kontekstinė informacija parodo, jog minėtuose pavyzdžiuose forma laukan suvokiama kaip vienokiu ar kitokiu būdu dirbamas žemės plotas. Taigi čia iliatyvas savo reikšme nesiskiria nuo trečiame skirsnyje pateiktos pirmosios leksemos laukas reikšmės. Iš šio tipo pavyzdžių matyti, jog iliatyvo funkcija čia yra žymėti judėjimą iš uždaros ar numanomos erdvės į atvirą erdvę. Iš kontekstų taip pat išryškėja tiriamąją referento reikšmę apibūdinančios opozicijos: + konkretus : - abstraktus / - neturintis ribų : + turintis tam tikras ribas / - uždaras : + atviras / + būdinga tam tikra su juo susijusi tikslinė veikla : - nebūdinga tam tikra su juo susijusi tikslinė veikla. Dar kartą pažymėtina, kad šie požymiai būdingi vienaskaitos iliatyvo formai. 5.2. Šiek tiek kitokį semantinį atspalvį tiriamoji forma įgyja tokiuose kontekstuose: (7) tai_ti kaṫrīe lī.ka, ká.imi | e. katu--- | kitùs iškėla. laukúosaⁿ | vienkiemúosaⁿ | žė.mi. razdalį.ja ‖ (J. D.-R., 1918, Dindos)⁵; (8) tr̥₂.be.sei. plé.ša. i_ne.ša | vė.ža | j_vė. statī.t | tai_tús palī.ka. in_vieṫa.s val--- | valžė ‖ ne_lx ckù prā.šie | ne_savan:ĩ rei | ne_savan:ĩ rei išė.ja.m laukúosan | i_và pamiškieñ k2.-k̄2.n ‖ paskī.re. ir_plė:še ‖ (J. D.-R., 1918, Dindos). Šiuose pavyzdžiuose referentas yra daugiskaitos iliatyvas laukuosan / lauk uosna. Referencinę aplinką žymi daiktavardis kaimas ir veiksmažodžiai iškėlė (7), išėjome (8). Formali iliatyvo funkcija tokia pati, kaip ir anksčiau aptartuose pavyzdžiuose – 5 Čia dar galima paminėti LKŽė pateiktą pavyzdį Seniau mes kaime gyvenom, tik paskui išėjom ant laukų (į vienkiemius) (Veliuona) ir Zieteloje užrašytą Jau aš norėjau ait an lauko. 96 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Dėl iliatyvų laukan, laukuosun semantikos rytų aukštaičių vilniškių šnektose numanomi subjektai juda į atvirą erdvę. Tačiau vieta, iš kurios judama, nėra uždaras objektas. Tai geografinis regionas, žymimas daiktavardžiu kaimas ((7) pavyzdyje, (8) – numanomas). Šiuose pavyzdžiuose subjektų slinkties kryptis yra iš vienos formaliai atviros erdvės į kitą. Leksema laukas, žyminti tuščią erdvę, čia priešinama su apgyvendinta, apstatyta erdve – kaimu. Apie tokį tiriamosios formos vartojimo atvejį kalba ir Lipartė straipsnyje „Iliatyvo resp. prieveiksmio laukan reikšmės ir galimi sinonimai lietuvių tarmėse“ (2000: 145–146). Minėtojo tipo pavyzdžius autorė priskiria konkrečiai veiksmo vykimo vietai po atviru dangumi su nenurodyta paskirtimi. Pasak tyrėjos, šiuo atveju pagrindinė leksemos laukas ir jos formų funkcija yra skiriamoji: laukas yra priešprieša miškui, gyvenvietei arba (dažniau daugiskaitos forma) miestui ar kaimui6 Rytų aukštaičių vilniškių šnektų aptartojo tipo kontekstuose vartojamas iliatyvas laukuosun ne tik žymi veiksmo kryptį į atvirą erdvę, bet ir įgyja skiriamąjį požymį. Atkreiptinas dėmesys, jog tai būdinga daugiskaitinei tiriamosios leksemos iliatyvo formai. LKŽe penktoji žodžio laukas reikšmė yra ‘kaimas, sodžius (skiriant nuo miesto)’. Rytų aukštaičių vilniškių šnektose minėtoji leksema ‘vienkiemio’ reikšmę įgyja tik pavartota daugiskaitos forma ir žymėdama buvimą ar judėjimą į ją nusakomą vietą. Iš aptartų pavyzdžių išryškėja tokios pat opozicijos, kaip ir iliatyvo laukan, reiškiančio judėjimą į dirbamos žemės plotą, tik pridėtina dar viena, nurodanti skiriamąjį požymį (− užstatyta erdvė : + neužstatyta erdvė). Skiriasi ir veiklos, kurią referentas vykdo įvardijamoje vietoje, pobūdis – pirmuoju atveju tai yra fizinė darbinė (šienauti, pjauti ir pan.), antruoju – neapibrėžta veikla (ją galima būtų įvardyti veiksmažodžiu gyventi). 5.3. Leksemos laukas iliatyvas rytų aukštaičių vilniškių šnektose vartojamas ir dar vieno tipo kontekstuose: (9) ir_á.na(s) sá.ka. ka(p)_pavá.ļge. | išėja. | jī pīkīnt pradėja. | jis_laukañ. išėja. isipīkina. || (J. K., 1926, Šileikiškė); (10) jé.igu jìs išėja. laukañ. | iškar.t grūna | a_jei.gu iš_lāu.kā. atėi.na kambarin. | ir_vėl grū-na | já.m̄_jau š.rā. trūksta || (O. B., 1930, Krikonys); (11) anà kai_kàs kalbė davɔ. sá.kɔ. un_aguõnu. | anà išėi.na laukañ. | kap_vė jas pū.čė | pa-vė.juī. i. kal̄.ba išėi.na || (1932, Stanislavavas). Pateiktuosiuose kontekstuose tiriamosios formos referencinė aplinka (veiksmažodis išėjo) rodo, jog subjektas juda iš uždaros tūrinės erdvės ((9) ir (11) pavyzdžiuose ji numanoma – patalpa, kur buvo valgoma ar kažkas veikiama, (10) pavyz- 6 Pabrėžtina, kad pavyzdžių, kur iliatyvo formos laukan vartojamos tokia miestui ir kaimui priešinama vienkiemio reikšme, Evijai Lipartei rasti nepavyko. Straipsniai / Articles 97 DAIVA KARDELYTĖ-GRINEVIČIENĖ dyje – kambarys) į atvirą erdvę. Atviros erdvės paskirtis šiuose kontekstuose nėra aktuali. Svarbiausias čia subjekto judėjimas į skirtingų dimensijų erdves7. Išryškėja skiriamasis iliatyvo laukan požymis, šiuo atveju įvardijantis vidaus ir išorės opoziciją. Ypač ji aiški (10) pavyzdyje (kambarys (vidus) : laukas (išorė)). Tai nebuvo būdinga anksčiau aptartiems iliatyvo vartojimo atvejams. Taip pat pastebėtina, kad tokio tipo kontekstuose užfiksuota tik vienaskaitos iliatyvo forma. Daugelis kalbininkų (Laigonaitė 1957b: 49), Ulvydas 2000: 291 t. ir kt.) panašaus tipo kontekstuose vartojamą iliatyvo formą laukan yra linkę laikyti prieveiksmiu. Mikulskas (2003: 85) remdamasis šiaurinių Lietuvos šnektų8 ir LKŽ duomenimis nurodo iliatyvo laukan prieveiksmėjimo motyvus. Pasak jo, spartų aptariamosios formos prieveiksmėjimą greičiausiai lėmė daiktavardžio laukas semantinės struktūros abstraktėjimas. Šio daiktavardžio abstrakčiausios reikšmės ‘vieta po atviru dangum’ ir ‘išorė’ dažniausiai žymi tik erdvės opozicijos vidus : išorė vieną pusę. Autorius teigia, jog tokia leksema prarandanti objektinę reikšmę, tik abstrakčiai rodanti kryptį erdvėje (iš vidaus į išorę) ir faktiškai jau esanti prieveiksmis. Reikėtų pasvarstyti, ar ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose minėtuose kontekstuose vartojamas vienaskaitos iliatyvas laukan laikytinas prieveiksmiu. Kaip jau minėta, čia iliatyvas yra gyvai vartojamas, paradigminis, linksnis. Kaip ir visi iliatyvai, forma laukan nėra atitrūkusi nuo paradigmos. Tuo tarpu prieveiksmiu laikytinos formos dažniausiai nuo jos yra nutolusios. Prisim inus Mikulsko (2003: 85) mintį, kad leksema laukas, vartojama reikšme ‘vieta po atviru dangum; išorė’, prarandanti objektinę reikšmę ir tik abstrakčiai rodanti kryptį erdvėje, norėtųsi atkreipti dėmesį į pragmatinį kalbos akto aspektą. Lingvistinė pragmatika tiria, kaip reikšmės perdavimas priklauso nuo pasakymo konteksto, žinių apie pokalbio dalyvių statusą, interferuotos kalbėtojo intencijos, pasakymo būdo, vietos laiko ir t. t. (žr. Ryvitytė 2011: 7–12). Turint tai galvoje, galima paprieštarauti minčiai, jog minėta reikšme vartojama forma laukan praranda objektinę reikšmę. Konkrečiame kontekste adresantas, perduodamas adresatui tam tikrą informaciją (mūsų aptariamuoju atveju tai yra nuoroda, kad subjektas / objektas juda iš uždaros erdvės į atvirą), ją sieja su daugeliu kalbinių ir nekalbinių faktorių. Konkrečiuose kontekstuose forma laukan suvokiama ne tik kaip abstrakcija „išorė“, bet ir kaip konkreti vieta. Adresantas, sakydamas „einu laukan“, gal- 7 Tokio tipo kontekstuose rytų aukštaičių vilniškių tarmėse gali būti vartojamos ir leksemos oras iliatyvo formos, plg. oras antroji reikšmė ‘vieta po atviru dangumi, laukas’: tai ai.nam’e jau or’an. klaus’ič’ | kur šuva lo.s (Padvarės); patstatė tinarį iir i.švedė oran ta.s merga.s pa.s ta.s akėtsas ir pra.ršė ažū kasu (ps.) (Žižmai) (DvŽ II 33). Šiame straipsnyje leksemos oras iliatyvo formos plačiau neaptariamos. 8 Straipsnyje autorius remiasi Alekso Girdenio ir Genutės Kači परškienės straipsniu „Paraleliniai reiškiniai latvių ir šiaurinių lietuvių veiksmažodžio sistemo­se” (2000: 307–314). 98 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Dėl iliatyvų laukan, laukuosun semantikos rytų aukštaičių vilniškių šnektose voje turi ir konkrečią vietą, į kurią pateks išėjęs iš uždaros patalpos. (9) ir (10) pavyzdžiuose, manytina, tai bus kiemas, (11) – kiemas arba atvira vieta prie namų. Čia dar galima nurodyti tokį pavyzdį: (12) aš_sakâu. | né. brá.î | jáu_su_ši.tɔ.ku niekadà nę.jáu. š’kt ir_neišù || ir_aš_rá.s ir_nu-ę.- jáu. | nugi_á.nas vi.ràsni.s | ir_acistš’jau || ir_á.nas išė.jà. | išė.jà. | paskui. mergãî.tę.š išė.jà. laukañ. | ti.ná.i an_sá.vâ. rëî.kalà. tèna.s || (J., 1938, Ažušilė). Šiame kontekste iliatyvas laukan, pavartotas su veiksmažodžiu eiti, įgyja dar vieną reikšminį atspalvį – reikšmę ‘tuštintis’⁹. Rytų aukštaičių vilniškių šnektose su slinkties veiksmažodžiais vartojamos vienaskaitos iliatyvo formos laukan interpretavimas neatsiejamas nuo konteksto ir pragmatinės informacijos. Tik šie veiksniai gali padėti apibrėžti konkrečiu atveju vartojamos formos reikšmę, o taip pat ir gramatinį statusą. Kadangi tiriamosiose šnektose iliatyvas, kaip jau minėta, yra paradigminis linksnis, o formos laukan, vartojamos reikšmė ‘vieta po atviru dangumi; išorė’, negalime laikyti visišku abstraktu, galima daryti išvadą, jog rytų aukštaičių vilniškių šnektų forma laukan nėra suprieveiksmėjusi. Ji laikytina vienaskaitos iliatyvo linksniu. 5.4. Atskirai aptartina dar viena, paskutinė, tiriamąją formą iliustruojančių pavyzdžių grupė: (13) nù | šituõ·s rũ bus visùs kur_jáu_nakvój’ja. | tai_į_šņes laukañ || (J. B., 1916, Mileikiškiai); (14) tai nušà.vâ._ji. | i._ná.mu. ažù.degę. ši.tu. || ę. | já. žmã’nai i_mèrgã tie mažà | tai liēpe. lã.pšî’s isinè.št laukañ | e._tũ. diedù. anà ti’se. aš_nežinãu ar_sù.degę. taz_diedãs | su_na-mù || tèp_kat | bãū.de. iš_visù. šá.nu. || (A. G., 1936, Bėčionys); (15) alè vis_tiek jɔ.z_gi lauka(ñ) nemesi._gi | vą_ši.te vis_tiek_và.lgi.davà.m || (E. M., 1928, Smilgin iškė). Nurodytuose kontekstuose referencinę aplinką įvardija veiksmažodžiai iš(si) nešti ir mesti. Jie priskirtini prie šalinimo (atskyrimo) reikšmės veiksmažodžių (plačiau žr. Mikulskas 2003: 84). (15) pavyzdyje nusakomo veiksmo kryptis yra iš uždaro objekto („namai“) į atvirą erdvę. (13) ir (14) pavyzdžiuose kryptis konkrečiai nenurodyta, tačiau numanoma, jog ji yra tokia pati. Taigi, šiuose kontekstuose vėl išryškėja opozicija vidus : išorė, bet čia ji kitokio pobūdžio nei aprašytoji (9)–(11) pavyzdžiuose. Lipartė (2000: 149–150) taip pat mini panašaus tipo atvejus ir aprašydama juos aptaria partikulininius veiksmažodžius. Dėl partikulininių veiksmažodžių susidariusią vieną iš ternarinės veikslo sistemos kategorijų – perfectentyvą – yra apžvelgę Gir- 9 Plačiau apie frazeologizmą eiti laukan žr. Lipartė 2000: 150–151. Straipsniai / Articles 99 DAIVA KARDELYTĖ-GRINEVIČIENĖ denis ir Kačiūškienė (2000: 307–314; dar žr. Kaikarytė, 2011). Perficientyvas sudaromas su tam tikrais „nublukusios” semantikos prieveiksmiais – postverbais, savo reikšme ir funkcija artimais perfekt yvinio veiksmažodžio priešdėliams. Eidami po vadinamųjų anihiliacinės reikšmmės veiksmažodžių, šie postverbai rodo, kad veiksmas artėja prie pabaigos arba tam tikros ribos. Pasak minėtojo straipsnio autorių, šis reiškinys būdingas tik šiaurinėms tarmėms (šiaurės vakarų žemaičių, šiaurinių šiauliškių ir panevėžiškių šnektoms) ir yra atsiradęs dėl kaimyninės latvių kalbos poveikio10 (Girdenis, Kačiūškienė 2000: 311). Lipartė teigia, kad šis reiškinys nėra vien tik nurodytų tarmių ypatybė, ir dėl to esą negalima tvirtinti, jog jis atsirado dėl latvių kalbos įtakos. Jos duomenimis, atskiri pavyzdžiai užrašyti taip pat iš vakarų, vidurio aukštaičių ir už Lietuvos sienų (Baltarusijoje) esančių lietuvių kalbos salų (Zietelos, Lazūnų, Ramaškonių). Mikulskas (2003: 75, 5 išn.) pastebi, kad Lipartės pavyzdžiai rodo tik lokalinę reikšmę, o vadinamosios partikulos, kaip ir jų priešdėliniai atitikmenys, čia neatlieka veikslo rodiklio funkcijos11. Autorius taip pat atkreipia dėmesį, jog forma lauka(n), ypač einanti po slinkties veiksmažodžių, dažnai gali būti suprantama dviprasmiškai. Šio neaiškumo priežastis – daiktavardžių, iš kurių yra kilę tokios formos, semantinė raida abstraktėjimo link. Tyrėjas teigia, kad „bendrai tereikšdamos veiksmo kryptį iš vidaus (centro) į išorę (periferiją), šios iliatyvo formos labiau linkę prieveiksmėti ir menkiau tinka reikšti perficientyvui svarbią ribos funkciją. Kadangi formos lauka(n) (ir lokaliniai variantai) bei šalin plačiai vartojamos visoje Lietuvoje kaip krypties prieveiksmiai, dėl galimos dvejopos interpretacijos sunkiau atpažinti jų postverbinės vartosenos atvejus. Sprendžiant šių formų leksikografinio pateikimo klausimą neaiškiais atvejais reikėtų orientuotis į tą geografinę perficientyvinių konstrukcijų paplitimo ribą, kurią šiaurinėse lietuvių tarmėse patikimai eksplikuoja populiariausio postverbo žemė(n) (ir jo lokalinių variantų) vartosena” (Mikulskas 2000: 82–86). Minėtuose rytų aukštaičių vilniškių šnektų pavyzdžiuose vartojama forma laukan nėra postverbas. Aptariamuosiuose kontekstuose iliatyvo laukan judėjimo kryptis lieka tokia pati, kaip ir ankstesniuose pavyzdžiuose – iš vidaus į išorę. Čia ryški vidaus : išorės opozicija, iliatyvas laukan dažnai menkai težymi objektinę reikšmę, o reiškia abstrakčią vietą išorėje ((18) ir (20) pavyzdžiai). Šis iliatyvas savo reikšme 10 Plg. š. žem. Kirškit köje žėmen (Tirkšliai) = la. Cērtiet kāju nuost, Tas vēlnias jau skesta žemyn (Šatės) = la. Tas veļns jau slīkst nuost, Malku neturiu – ziemā šalu į žemę (Papilė) = la. Maļkas man nāv – ziemā sālstu nuost (Girdenis, Kačiūškienė 2000: 308–309). 11 Remdamasis LKŽ kartoteka Rolandas Mikulskas nubraižė tikslią šiaurinėse šnektose vartojamų perficientyvinių konstrukcijų paplitimo liniją. Joje į perficientyvinių konstrukcijų paplitimo arealą dar įterpti šiauriniai kupiškėnai ir uteniškiai (Mikulskas 2003: 76). 100 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Dėl iliatyvų laukan, laukuosun semantikos rytų aukštaičių vilniškių šnektose yra nutolęs nuo pagrindinių leksemos laukas reikšmių. Galima manyti, kad viena- skaitos iliatyvas laukan, vartojamas su šalinimo (atskyrimo) reikšmės veiksmažodžiais, yra linkęs prieveiksmėti12. 6. APIBENDRINIMAS Iš pateiktos medžiagos matyti, kad rytų aukštaičių vilniškių šnektose leksemos laukas iliatyvo formų funkcija yra nurodyti veiksmo kryptį: (a) iš uždaro objekto13 į konkrečią, turinčią tam tikras ribas, atvirą erdvę, kur vykdoma tam tikra tikslinė veikla; (b) iš uždaro objekto į abstrakčią, neturinčią tam tikrų ribų, atvirą erdvę, kur nebūtinai vykdoma tam tikra tikslinė veikla. - Tiriamojo iliatyvo reikšmės nuo pagrindinių leksemos laukas reikšmių nesiskiria tais atvejais, kai juo nurodoma veiksmo kryptis į dirbamą žemę, pasėlių plotą ir vietą po atviru dangumi. Ir vienu, ir kitu atveju vartojamos vienaskaitos iliatyvo formos. - Ryškesnį reikšminį atspalvį įgyja daugiskaitos iliatyvo forma laukuosun, kontekstuose priešinama su leksemomis, žyminčiomis apgyvendintą geografinį objektą. Veiksmo kryptis yra iš atviro objekto į atvirą erdvę, iš užstatytos erdvės į neužstatytą. Tokiais atvejais šis iliatyvas vartojamas ‘vienkiemio’ reikšme. - Rytų aukštaičių vilniškių šnektų vienaskaitos iliatyvo forma laukan, nurodanti veiksmo kryptį į vietą po atviru dangumi, išorę, laikytina paradigminiu linksniu, išskyrus tuos atvejus, kai ji vartojama su šalinimo (atskyrimo) reikšmės veiksmažodžiais. Tada ši forma yra linkusi prieveiksmėti. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI DvŽ II – Mikulėnienė Danguolė, Morkūnas Kazys, Vidugiris Aloyzas 2006: Dieveniškių šnektos žodynas 2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Gelumbickaitė Jolanta 1997: Postpoziciniai vietininkai J. Bretkūno Evangelijos pagal Luką vertime. – Baltistica 32(2), 179–202. Girdenis Aleksas, Kačiuškienė Genutė 2000: Paraleliniai reiškiniai latvių ir šiaurinių lietuvių veiksmažodžio sistemose. – Kalbotyros darbai 2, 307–314. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 12 Tvirtai teigti, kad nurodytuose kontekstuose tiriamosios formos reikšmė visada abstrakti, negalima. Gramatinį statusą čia vėl lemia kontekstinė ir pragmatinė informacija, plg. (14) pavyzdį arba paliepimą „Išmesk tu jį laukan“, kur laukan suvokiamas kaip kiemas ar vieta prie namų. 13 Dažnai objektas ar vieta, iš kurios judama, yra numanomas. Straipsniai / Articles 101 DAIVA KARDELYTĖ-GRINEVIČIENĖ Kaikarytė Aušra 2011: Perficientyvas šiaurinėse šiauliškių šnektose, Tarptautinės mokslinės konferencijos Kalba ir jos tyrimo aspektai tezės. Vilnius. Prieiga internete: http://lki.lt/LKI_LT/images/Naujienos/20111124_bendros_tezes.pdf. Kavaliūnaitė Gina 2003: Postpozicinių vietininkų sistema Chylinskio Naujojo Testamento vertime. – Acta Linguistica Lithuanica 49, 33–49. Klein Wolfgang 1990: Überall und nirgendwo. Subjektive und objektive Momente in der Raumreferenz. – Sprache und Raum. Zeitschrift für Literaturwissenschaft und Linguistik 78, 9–42. Laigonaitė Adelė 1957a: Pašalio vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje. – Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 21–39. Laigonaitė Adelė 1957b: Vietininkų reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Lipartė Evija 2000: Iliatyvo resp. prieveiksmio laukan reikšmės ir galimi sinonimai lietuvių tarmėse. – Acta Linguistica Lithuanica 43, 144–152. LKA III – Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija. Vilnius: Mokslas, 1991. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas. Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: www.lkz.lt. Mik ulskas? Mik ulskas Mik ulskas Mik ulskas Mik ulskas Mik ulskas Mik ulskas Mik ulskas Mik ulskas Mik ulskas Mik ulskas Mik ulskas 102 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII Dėl iliatyvų lauk an, laukuosun semantikos rytų aukštaičių vilniškių šnektose Rosinas Albertas 2001a: Inesyvo ir adesyvo formų kilmės ir raidos klausimu. – Baltistica 35(1), 173–183. Rosinas Albertas 2001b: Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Ulvydas Kazys 2000: Lietuvių kalbos prieveiksmiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vater Heinz 1996: Einführung in die Raum-Linguistik. Hürth: Gabel Verlag. Vater Heinz 2005: Referenz-Linguistik. München: Wilhelm Fink Verlag. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1. Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Zigmas 1982: Lietuvių kalbos postpoziciniai vietininkai. – Baltistica 18(1), 21–38. Žilinskaitė Eglė 2010: Vietos raiška Mikalojaus Daukšos Postilėje: postpoziciniai vietininkai ir jų funkciniai ekvivalentai. Daktaro disertacija. On the Semantics of Illatives laukan, laukuosun in the Subdialects of the Eastern Aukštaitian of Vilnius SUMMARY Scientific literature provides an in-depth discussion on the issues of formation and development of postpositive locatives in the Lithuanian language; the locatives in the old writings have received considerable attention in research studies. However, only individual linguists have so far focused on the semantic analysis of the afore-mentioned forms. The article discusses the illative forms laukan, laukuosun of the lexeme laukas used in the subdialects of the Eastern Aukštaitian of Vilnius in the semantic aspect. The analysis is based on the theoretical principles of reference linguistics focusing on the interpretation of relations between linguistic expression and the reality and the importance of contextual information. After defining that the function of the illative is to denote the movement of one or another direction (from open to close space and vice versa), the article brings forward the tasks to identify: (a) how the illatives of the lexeme laukas used in different contexts differ from the defined function of this form and (b) whether the meaning of the illative, being a paradigmatic case, differs from the principal meanings of the lexeme laukas. Four cases of usage of the illative laukan, laukuosun associated with different contexts are separately discussed. After discussing the material, conclusions are made that the function of the illative forms of the lexeme laukas in the subdialects of the Straipsniai / Articles 103 DAIVA KARDELYTĖ-GRINEVIČIENĖ Eastern Aukštaitian of Vilnius is to specify the direction of action from a closed object into a specific open space delineated by certain boundaries and defined by certain targeted activities or from a closed object into an abstract open space without specific boundaries, which is not necessarily defined by certain targeted activities. The meanings of the illative under analysis do not differ from the meanings of the principal lexeme laukas in such cases when it is used to denote the direction of action to the cultivated land, crop area and place under the sky. The plural illative form laukuosuan acquires a more vivid notional shade, when it is juxtaposed to the lexemes denoting the settled geographical object in different contexts. The singular illative form laukan denoting the direction of action to a place under the open sky, outwards, is considered a paradigmatic case, except for the cases, where it is used with the verbs denoting the meaning of expulsion (separation). Therefore, the form is inclined to adverbialization. Įteikta 2012 m. spalio 11 d. DAIVA KARDELYTĖ-GRINEVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected]; [email protected] 104 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII