1759 metų „Ziwato“ moteriškojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida

SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ Lietuvos edukologijos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: sinchroninė ir diachroninė morfologija. 1759 METŲ ZIWATO1 MOTERIŠKOJO LINKSLNIAVIMO DAIKTAVARDŽIAI IR JŲ RAIDA Nouns of Feminine-type Declension in the Ziwato of 1759 and the Morphological Development of Those Nouns A N O T A C I J A Straipsnyje analizuojamas geriausio XVIII a. šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės raštijos paminklo – 1759 m. Ziwato – moteriškojo linksniavimo2 daiktavardžių raida. Moteriškojo linksniavimo tipui priklauso trys kamienai: ā ir iā kamienai bei ē kamienas. Darbe Ziwato tarmės duomenys lyginami su dabartinės šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės duomenimis. Analizuojamų daiktavardžių kamienų paradigmų lyginimas atskleidžia šiaurės žemaičių kretingiškių vardažodžio morfologijos raidos tendencijas ir bruožus. Lyginamoji analizė rodo, kad moteriškojo linksniavimo daiktavardžių formų kitimą ir homoniminių lyčių gausą lemia tarmės fonetikos raida, taip pat kirčiavimas. Taigi tarmės morfologijos raida priklauso nuo morfologijos ir fonologijos reiškinių. 1 ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZUSA CHRISTUSA, Metų Pona 1759. Dabartine bendrine kalba knygos pavadinimas reikštų „Mūsų Viešpaties ir Dievo Jėzaus Kristaus gyvenimas“. Mokslo darbuose ji vadinama tiesiog Ziwatu. 2 Straipsnyje remiamasi Alekso Girdenio ir Alberto Rosino pasiūlyta daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija (plačiau žr. (Girdenis 2000b: 50–62). E S M I N I A I Ž O D Ž I A I : Ziwato tarmė, šiaurės žemaičiai kretingiškiai, moteriškasis linksniavimas, galūnė, morfologinis trumpėjimas. K E Y W O R D S : the Ziwato Dialect, Northern Žemaičiai of Kretinga, the feminine-type declension, inflection, morphological reduction. Straipsniai / Articles 51 SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ ANNOTATION The present article is devoted to the analysis of the development of the feminine-type declension nouns as represented by the 18th century best record of the Northern Zemaičiai (Samogitians) of Kretinga Dialect – the Ziwato, published in 1759. The feminine-type declension comprises three kinds of stem: ā and iā, and also ē stems. The data of the Ziwato Dialect were compared with the data of the present-day form use in the Northern Zemaičiai of Kretinga Dialect. The comparative study of the noun stem paradigms revealed certain characteristic features and tendencies in the morphological development of proper names in the Northern Zemaičiai of Kretinga Dialect. The comparative analysis proved that changes in the noun forms of the feminine-type declension and the abundance of homonymous forms had been preconditioned by the phonetic developments in the Dialect as well as by the patterns of stressing. Thus the morphological development of the dialect depends both on morphological and phonological phenomena. ĮVADAS Šiandieniniai istorinės morfologijos tyrinėjimai neabejotinai leidžia 1759 m. Zi- watą laikyti geriausiu XVIII a. šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės3 paminklu4. Leidinyje to meto lenkų kalbos rašmenimis aiškiai ir nuosekliai pateikiama šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės fonologinė sistema, gramatikos ir morfologijos sandara. Nuosekliai ištirta ir aprašyta Ziwato tarmės fonologinė ir morfologinė sistema (plačiau žr. Girdenis, Girdenienė 1997: 19–44). Jau Kazimieras Būga (1958: 561–578) analizuodamas fonetinius balsių pakitimus lietuvių tarmėse dažnai rėmėsi Ziwate fiksuotomis formomis. Analizuojamo raštijos paminklo morfologijai5 skirtų nuoseklių ir išsamių darbų iki šiol trūksta. Ziwatas savo archajiškomis gramatinėmis ypatybėmis domino ne vieną lietuvių kalbos istoriką ir jos tarmių tyrėją. Apie Ziwato leksikos ypatumus ir sintaksės bruožus, o ypač apie morfologiją, nemažai yra rašęs Aleksas Girdenis (2000a: 204–210; 233–257; 2000b: 183–190; 355–356; 2001: 170–181; 292–325; Girdenis, Girdenienė, 1997, 11–19; Girdenis, Skirmantas, 1998, vii–xiv). Ziwato tekstu aiškindamas afrikatų skirtybių susidarymą žemaičių tarmėse pasinaudojo Vladas Grinaveckis (1973: 292, 365 ir kt.). Zigmas Zinkevičius kalbėdamas apie 3 Toliau tekste šios tarmės pavadinimas trumpinamas ŠVŽK. 4 Plačiau apie tai, kad Ziwatas parašytas pajūrio žemaičių Kretingos apylinkių tarme: Girdenis 2000a: 237–257; Girdenis, Girdenienė 1997: 11–19; Girdenis, Skirmantas 1998: vii–xiv; Vaičiakauskytė 2002b: 4–7. 5 Čia minėtini du gana išsamūs Vilniaus universiteto studentų darbai: Bazinys 1995, Šiliauskaitė 1992. 52 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII 1759 metų Ziwato moteriškojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida laipsnišką žemaičių įsigalėjimą XVIII a. lietuvių raštų kalboje Ziwatą priskyrė „ištisai žemaitiškai parašytiems“ tekstams ir nurodė svarbiausius šio raštijos paminklo fonologijos bei morfologijos bruožus (1966: 217–218 ir kt.; 1980: 196 ir kt.). Žemaitiškomis knygos ypatybėmis domėjosi Giedrius Subačius (1998: 38, 44–58) ir nustatė sunkiausiai ir lengviausiai žemaičiams pastebimas žemai tybes, akcentavo to meto Ziwato rašybos naujoves. Jonas Palionis (1979: 114–115; 1995: 122) analizuodamas XVIII a. religinių raštų kalbą pabrėžė, kad Ziwate ryški tendencija atsisakyti tam tikrų pajūrio žemaičių tarmės lyčių ir aukštaitinti kalbą. Autorius nurodė dažniausias teksto aukštai tybes, kurių vartojimą veikiausiai lėmė to meto aukštaitiškų tekstų rašybos tradicija. Aiškindamas lietuvių kalbos formų kilmę, raidą ir kirčiavimą nagrinėjamu leidiniu rėmėsi Jonas Kazlauskas (1958: 59, 62; 1959: 17–44; 1963a: 333; 1963b: 178–179; 1968: 248 ir kt.). Minėtina, kad Albertas Rosinas (1995: 25 ir kt.) rekonstruodamas baltų kalbų įvardžių kait ymo paradigmas taip pat pasinaudojo Ziwate paliudy tomis participinių įvardžių formomis. Tyrinėjamo raštijos paminklo morfologija archajiška, todėl tikslinga lyginti Ziwato tarmės ir dabartinės kretingiškių tarmės moteriškojo linksniavimo tipo daiktavardžių (kaip ir apskritai visų daiktavardžių tipų6) kait ymo paradigmas. Analizuojamų daiktavardžių kamienų paradigmų lyginimas atskleidžia ŠVŽK tarmės vardažodžio morfologijos raidos tendencijas ir bruožus. Taigi šio straipsnio tikslas – pateikti sinchroninį XVIII a. šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės raštijos paminklo – 1759 m. Ziwato – moteriškojo linksniavimo daiktavardžių raidos aprašą ir, svarbiausia, palyginti su dabartine ŠVŽK tarmės daiktavardžių kait ybos sistema. Straipsnyje nuosekliai analizuojamos sudarytos minėtų kamienų daiktavardžių linksniavimo paradigmos, aptariama analizuojamų daiktavardžių galūnių kilmė, bandoma paaiškinti istorinius vardažodžio raidos procesus, kitimų priežastis ir motyvus. Ziwato ir ŠVŽK tarmės duomenų lyginimas leido pateikti rekonstruotą XVIII a. vidurio analizuojamosios tarmės moteriškojo linksniavimo daiktavardžių morfologiją. Ziwato tarmėje skiriami trys moteriškojo linksniavimo kamienai: ā ir jā kamienai bei ē kamienas. Pirmieji du kamienai tarpusavyje labai panašūs, jie skiriasi tik kamiengalio priebalsio minkštumu – dėl šios priežasties šiuos kamienus galima būtų aptarti kartu (plg. Rinkauskienė 1999). Straipsnyje minėti kamienai bus aptariami atskirai, nes skiriasi galūnių kilmė ir įvairuoja galūnių žymėjimas tekste7. Tyrimas parodė, kad žemaičių tarmėje labai supanašėję jā ir ē kamienai. 6 Apie kitų analizuojamo raštijos paminklo daiktavardžių linksniavimo tipų raidą žr. Vaičiakauskytė 2001: 119–133; 2002a: 223–236; Vaičiakauskienė 2005: 91–99. 7 Apie Ziwato grafiką ir rašybą jau ne kartą rašyta (plačiau žr. Girdenis 2000a: 233–257; 2000b: 183–190; 2001: 292–326; Girdenis, Girdenienė 1997: 11–44; Girdenis, Skirmantas 1998: vii–xiv; Vaičiakauskytė 2001: 119–133; 2002a: 223–236; 2002b: 4–7), todėl šiame straipsnyje nekartojama. Straipsniai / Articles 53 SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ ā IR iā KAMIENAI Visi ā, iā kamienų daiktavardžiai yra moteriškosios giminės, turi septynis linksnius (vardininką, kilmininką, naudininką, galininką, įnagininką, vietininką (inesyvą) ir šauksmininką), tris skaičius (vienaskaitą, daugiskaitą ir dviskaitą). ā kamienas Vienaskaita Daugiskaita V. rąka 57₁₀ ~ rǫnkà⁸ V. rąkas 108₉ ~ rǫnkas K. gałwos, rąkas 119₁₃ ~ gálvũos, rǫnkas K. rąku 4₁₄ ~ rǫnku N. zmona, dyinay ~ žmúonas, dėinâ N. žmonoms 273₂ ~ žmuonũoms G. rąka 2₁₇ ~ rǫnka G. rąkas 2₉ ~ rǫnkàs Įn. rąku 81₁₇, ~ rǫnkǫ Įn. rąkomis 75₁ ~ rǫnkũoms Vt. rąko 8₂, dyinoy 21₁₉, dienoj 32₁₅, kalbojy 59₁₄ ~ rǫnkũo, dėinũo, kálbũo Vt. rąkoły 9₁₆ ~ rǫnkũosę Š. karuna 291₈ ~ kàrù·nà Š. žmonas 118₂ ~ žmũonas 1. Vienaskaitos vardininko galūnė yra -a, pvz.: [...] niera zwycziaus, idant balta galwa tokiu śmertiu numyrtum, ney mialwje Panna, ant tawęs ira tokſay dekretas yſzdutas 235₂ₐ–₄. Lyginamojoje tarmėje vienaskaitos vardininko galūnė taip pat -a (rǫnkᵃ ~ rankà⁹, trúobᵃ ~ trobà), kuri kildintina iš senovinio ilgojo *-ā̄. Senosios akūtinės galūnės lietuvių kalboje yra sutrumpėjusios apie XIII a. pabaigą ir XIV a. pradžią (Būga 1961: 46; Girdenis 2001: 173–174; Grinaveckis 1973: 267). 2. Vienaskaitos kilmininko galūnės yra -as, -os, pvz.: Ar nežynote, jog qnfay jumis yſzwede yſz newales Faraona; yſz maces rąkas neprietelyſzkas 185₁₉–₂₁; Tada negiediekemos pry jo ſzauktÿ, norint ne lupomis, ale ſzyrdy, abyczaju to ne regynte, yr prikłodu, teypag yr anos Zmonos Pagonkas 97₁₆–₁₈. Dabartinėje kretingiškių tarmėje šakninio kirčiavimo daiktavardžių vienaskaitos kilmininko galūnė yra -as, o galūninio – -uos (rǫnkᵃˢ ~ rañkos, trúobũos ~ trobõs). Vienaskaitos kilmininko galūnė kilusi iš *-ãs. Kaip rodo tarmių tyrimai, šiaurinėse žemaičių šnektose nekirčiuotos ilgosios cirkumfleksinės galūnės yra trumpėjusios anksčiau negu akūtinės. Geriausiai tai rodo skirtingi *-an ir *-án atliepiniai. Pirmuoju atveju tas dvigarsis buvo suvienbalsėjęs, bet dar atviras (pvz.: vns. gal. dárba ‘darbą’), antruoju – ne tik suvienbalsėjęs, bet jau perėjęs į vidutinį pakilimą (pvz.: 8 Straipsnyje tarminiams pavyzdžiams pateikti naudojamas Palemono šriftas ir jo diakritiniai ženklai. 9 Čia ir toliau lyginamosios tarmės pavyzdžiai sukurti straipsnio autorės. 54 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII 1759 metų Ziwato moteriškojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida vns. įn. šàkò ‘šaka’; dar plg.: vns. vard. rąka 57₁₀ ir vns. įn. rąku 81₁₇) (Girdenis 2001: 174). Nekirčiuotų galūnių cirkumfleksiniai balsiai žemaičių tarmėse daugiau mažiau yra redukuoti (Grinaveckis 1973: 272). Analizuojamo raštijos paminklo kilmininko formos patvirtina faktą, kad nekirčiuota galūnė –as tarmėje seniai sutrumpėjo, o kirčiuotoji – (veikiausiai per tarpinę –o·s) išvirto į –uos. 3. Vienaskaitos naudininko galūnės yra šios: –ay, –a = [a·]¹⁰, pvz.: Stojofy, kada Ju dydy nobażenſtwu, cuda to Diewa ławkie aż ligi trete dienay, neregiedamy niekokie cuda, parsýganda 8₂–₅; Abludnikay (tay ira bludyjentis) ne tepkiet tay žmogaws ney mozokiet, kas yłž burna eyta ale kas yłž burna paeyta yr [zyrdies, kaypo tay mysles pyktas, fwetym moteriltes, už mušimas, yr kytas toms padabnes 86₃–₆. Dabartinėje ŠVŽK tarmėje aptariamasis linksnis baigiasi –a (lí́ovå̄ ~ lóvai, trío-bâ ~ tróbai). Ziwatas patvirtina, kad vienaskaitos naudininko galūnė –a tarmėje suvienbalsėjo iš *–ai (plačiau žr. Vaičiakauskytė 2002b: 18). Jokių diakritinių ženklų, galinčių žymėti monoftongizuotą balsio ilgumą, Ziwato vertėjas nenaudojo. Be jų žemaitiškas suvienbalsėjusias galūnes –[a·] (beje, ir –[e·]) galima užrašyti tik digrafais –aa, –ee. Ziwato autorius, veikiausiai vengdamas digrafo –aa, žemaitišką vienaskaitos naudininko formą analizuojamame tekste pavartojo vos kelis kartus. 4. Vienaskaitos galininko galūnė yra –a, pvz.: Dufiu jums znoka, jog kuri aſz pabučiusiu yr ant kurio rąka pyrmu pakielſiu, tafay bus 134₂₇–₂₈. Kretingiškių vienaskaitos galininko forma sutampa su paliudyta Ziwate, t. y. kalbamojo linksnio galūnė yra –a (lí́ovå̄ ~ lóvá, trióbᵃ ~ tróbą). Galininko fleksija –a neabejotinai kildintina iš *–ān. 5. Vienaskaitos įnagininko galūnė yra –u = [ọ], pvz.: Weyziek tada kaypo ława rąku Apaſztalams duna dalyje, lyipdams, idaut wyſims dalitum ne šiſztay, yr kaypo rąkoſy anu, yr rąkoſy tu, kuryi nu anu jeme duna skielſtum 81₁₇–₁₉. Kretingiškių tarmėje vienaskaitos įnagininko galūnė –ọ (rõnk’o ~ ranką, trióbᵒ ~ tróbą) kildintina iš *–ā̄ < *–ān < *–ān. Tyrimas atskleidė, kad moteriškojo linksniavimo daiktavardžių vienaskaitos įnagininko galūnė sutampa su vyriškojo linksniavimo tipo o kamieno daiktavardžių vienaskaitos įnagininko galūne –ọ < *–ō (Vaičiakauskytė 2001: 121). Taigi jau Ziwato tarmėje buvo sutapę daiktavardžių o ir ā kamienų vienaskaitos įnagininko formos (dar plg. Girdenis, Girdenienė 1997: 13). 6. Vienaskaitos inesyvo forma įvairuoja: –o = [uo], –oj, –oy, –oįy, pvz.: Gałwo nu Erſzkiešiu karunas (y kurę kieturesdešimt kartu wiezdays užgawa, tankiey įę dielodamy) buwa ronu gylu tukſtąnte 332₁₁–₁₃; Ale tay Jezus kalbieje apey Bazničių kuna ława, kurſay trečioy dienoy yłž numyrusių atsikiele 115₁₇–₁₈; Jaw ira ciefas 10 Čia ir toliau pagal Ziwato grafiką ir rašybą laužtiniuose skliaustuose pateikiamos transliteruotos tarmės fonetinės galūnės, kurios nesutampa su teksto rašyba. Straipsniai / Articles 55 SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ skubinkieties greyta, nes toj adinoj, galiefma ij atrafty yr paimty, fekrentay nu mynes, jog niekas mums ano ne atims 15726–28. Werkiet debefis, werk oray litotas Wietojy rafos jums afžras duotas Werkiet Perkunay, yr Dangaws galibes, Pry Graba Pona 33315–18. Lyginamojoje tarmėje vienaskaitos inesyvo forma baigiasi -uo ~ -o(je) (rõnkiọ ~ rañko[je], trūobūọ ~ trobõ[je]). Tai antrinės kilmės galūnė, kilusi iš senojo lokatyvo *rankāi ir postpozicijos *-én. Taigi aptariamosios galūnės raida buvo tokia: *-āi + en > -ājęn > -ōję. Kaip teigia Rosinas (2000: 181), postpoziciniai vietininkai turėjo susiformuoti dar iki *-āi, *-ān arba *-ēi, *-ēn trumpėjimo, kitaip šiandien turėtume tokias formas, kaip *rankaje, *žemena). Vienaskaitos inesyvo formos tapo vienu skiemeniu ilgesnės už kitų linksnių formas, todėl jos morfologiškai trumpėjo. Senieji raštai rodo, kad sutrumpėjusių formų jau būta XVI–XVII a. raštuose (Zinkevičius 1980: 192). Ziwato grafikos ir rašybos analizė leidžia teigti, kad autentiška vienaskaitos inesyvo fleksija laikytina -uo; (dar plg. Girdenis 1996: 221), o kiti kalbamojo linksnio grafiniai variantai yra teksto autoriaus paaukštintosios lyt ys (plg. Girdenis, Girdenienė 1997: 31–32). Analizuojamas tekstas rodo, kad XVIII a. viduryje kretingiškių aptariamojo kamieno daiktavardžių vienaskaitos inesyvo fleksija jau buvo sutrumpėjusi. 7. Vienaskaitos šauksmininko galūnė -a, pvz.: O k a r u n a fprav edliwałtys! 33025. Dabartinėje lyginamojoje tarmėje ā kamieno daiktavardžiai šauksmininko formos faktiškai neturi: ji yra sutapusi su vardininku, skiriasi tik kirčiu (mérgà ~ mergà). Šauksmininko fleksija -ā, netekusi savo morfologinės reikšmės, ilgainiui turėjo būti numetama, pvz.: motin, Onut (Zinkevičius 1966: 222; Girdenis 1962: 60). Tokių „taisyklingų“ vienaskaitos šauksmininko formų be galūnės pasitaiko ir Ziwate, pvz.: motin 6121; žmon 681. 8. Daugiskaitos vardininko galūnė -as, pvz.: Ale rąkas yr koies jo buwa furyjztas, yr tare Ponas Jezufas Apafztalms yfzyrzkiet ij tegut waykščio 1089–11. Dabartinėje tarmėje kretingiškių plote baigiasi taip pat -as (rõnkᵃs ~ rañkos, trūobᵃs ~ tróbos). Galūnė -as vestina iš *-ās. Tyrimai rodo, kad žemaičių nekirčiuotas -ā labai anksti sutrumpėjo (Girdenis 2001: 171; Vaičiakauskytė 2002b: 14). Daugiskaitos šauksmininkas iš seno yra sutapęs su daugiskaitos vardininku. Ziwate daugiskaitos vardininko ir šauksmininko formos taip pat sutampa. 9. Daugiskaitos kilmininko galūnė yra -u, pvz.: O kada netolyi buwa, [zwėčaw]e Panna yfgzyrda traklma anu ieme ant rąku fawa Suneli 3519–21; Po kiek d i e n u pa žiegnojufi Elzbieta Zacharioju yr Jona, eje fu Juzupu Panna y Nazaretha [...] 4017–18. Dabartinėje ŠVŽK tarmėje aptariamojo linksnio galūnė esti arba kirčiuota -u, arba nekirčiuota -u, t. y. sutampa su palydyta tekste (rõnkᵘ ~ rañkų, trūobūᵘ ~ trobų). Kalbamojo linksnio galūnė kildintina iš *-ūn. 56 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII 1759 metų Ziwato moteriškojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida Ziwato vyriškojo ir mišriojo linksniavio tipų daiktavardžių analizė (Vaičiakauskytė 2002a: 223–236; 2002b: 18) leistų teigti, kad aptariamų daiktavardžių kirčiuota kilmininko galūnė dar buvo tariama su nosiniu balsiu (dar plg. Aleksandravičius 1963: 102). Be to, tokį spėliojimą galėtų pagrįsti įvardžio tu Ziwate daugiskaitos kilmininko forma tun 17410 arba dvigarsio un fakultatyvus vartojimas negalūninėse pozicijose, pvz.: Kam munęs ape tay kławfi, kada muny mi netyki, kławskies tun, kuryi munęs kławfę, nes afz pataiemnay ne mokiaw nieka 1748–10; apskunstas 18817, skundės 31410. 10. Daugiskaitos naudininko galūnė yra -oms, pvz.: Yr yłz kalbynieje iems ne ityk iema ju, yr kyitiby šyrdyis, jog ne norieje tykiety žmonoms, kurios regieje ij yłznumyrufiu kiełufi, tada ftroławoje anus yr bara 2731–3. Kretingiškių tarmėje šio linksnio galūnė yra -uoms (rõnkúoms11 ~ rańkoms, trọbųoms ~ trobóms) (plg. Alminauskis 1931: 92). Aptariamosios galūnės balsis pagal tarmės dėsnius diftongizavosi iš -omus, kuri kilo iš senovinės *-āmus. Senųjų raštų tyrimai rodo, kad XVI–XVII a. dar buvo vartojami nesutrumpėję naudininkai *šakāmus ‘šakoms’, *rankāmus ‘rankoms’. Nesutrumpėjusių naudininko formų šių dienų tarmėse paprastai neaptinkama. Dialektologai sutaria, kad trumpieji variantai anksčiausiai įsigalėjo žemaičiuose (plg. Zinkevičius 1966: 232), todėl ir Ziwate visuotinai įsigalėjusios sutrumpėjusios naudininko formos. 11. Daugiskaitos galininkas turi galūnę -as, pvz.: Diel to kławpufis rąkas fudiejufi pakarney kalbieje 166–7. Lyginamojoje tarmėje daugiskaitos galininko forma taip pat -as (rõnkà’s ~ rankàs, trúobà’s ~ tróbas), kuri sutrumpėjo iš *-āś. Kai kurie kalbininkai (Kazlauskas 1968: 189; Zinkevičius 1980: 195) linkę manyti, kad aptariamojo linksnio fleksija kildintina iš *-āns12. Greičiausiai (kaip ir kitų kamienų vardažodžių) daugiskaitos galininko senoji galūnė buvo be n, t. y. *-āś, nes kitaip šiandien turėtume: *-ā́ns → -ā́ns → -ā́ś → -ọ́ś → -ọ̀s. 12. Daugiskaitos įnagininko galūnės yra -omis, -oms, pvz.: Afz fugriawju tą Bažničių rąkomis dyrpta, o po tryju dienu paftatifiu aną nawjy, try mis dienomis 18119–21; Yr pabudyna Pons Diews Juzupa yr Nikodema, kuryi iemy pazwaleny nu Pyłota, ateje fu drobinoms <...> 24718. Dabartinėje kretingiškių tarmėje daugiskaitos įnagininko galūnė -uoms (rõnkųoms ~ rańkoms, trúobūoms ~ trobōms). Nesutrumpėjusių aptariamojo linksnio formų yra girdėjęs Girdenis vienoje dainoje (Girdenis, Pabrėža 1998: 20; dar plg. LKA 1991: 66, žemėl. nr. 63). Morfologiškai nepakitusią galūnę geriausiai tarmė- 11 Šiaurės žemaičių telšiškių tarmėje ā (taip pat ir i̯ā bei ē) kamienų vardažodžių daugiskaitos naudininkas gali turėti įnagininko kir­tį bei priegaidę, pvz.: dėinūoms ‘dienoms’, mērgūoms ‘mergoms’ (Girdenis 1996: 57, 103, 142). 12 Dėl šios fleksijos kilmės dar žr. Mažiulis 1970: 311–312. Straipsniai / Articles 57 SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ je išlaikė i ir prebal­s inio kamieno daiktavardžiai (Zinkevičius, 1966, 233; dar plg. Vaičiakauskytė 2002b: 59). Galūnė -uomis atsirado iš senovinės lietuvių *-āmīs, kur -ā kamiengalis ir galūnė *-mīs. Daugiskaitos įnagininko galūnėje i neteko morfologinės reikšmės ir išnyko – tokiu būdu aptariamojo linksnio forma sutapo su daugiskaitos naudininku. Šiuo metu oksitoninio kirčiavimo galūnė skiriasi nuo naudininko tik priegaide ir su ja susijusiu atitrauktiniu kirčiu13: naudininko formos kirčiuojamos tvir­tapradžiai, įnagininko – tvirtagališkai; baritoninio kirčiavimo abu linksniai sutampa (dar žr. Aleksandravičius 1963: 105). Ziwatas rodo, jog XVIII a. viduryje Pajūrio žemaičiai – kretingiškiai – dar vartojo nesutrumpėjusias daugiskaitos įnagininko formas (sutrumpėjusių formų analizuojamame tekste pasitaikė tik porą kartų). 13. Daugiskaitos inesyvo galūnė yra -osy = [uosę], pvz.: Jey ne yſzwiliu rąkoły jo praduryma wyniu yr ne idieſiu pyrſzta muna y wyita wyniu, yr ne ydieſiu rąkas muna y ſzona jo, ne itykeſiu2719–11. Nesutrumpėjusios vietininko (inesyvo) formas išlaikė tik kai kurie kretingiškiai ir pajūriškiai (Girdenis, Rosinas 1976: 188–197), o šiaip lyginamojoje tarmėje daugiskaitos vietininko galūnė yra -uos (rõnkũos ~ rañkos[e], trũobũos ~ trobõs[e]); dar plg. (Aleksandravičius 1963: 107). Daugiskaitos inesyvas buvo vienu skiemeniu ilgesnis už kitas paradigmos formas, todėl linkęs morfologiškai trumpėti. Ziwato analizė leidžia teigti, kad XVIII a. viduryje ā kamieno daugiskaitos vietininko (inesyvo) formos dar netrumpėjo. i̯ā kamienas i̯ā kamieno daiktavardžių linksniavimas nėra gausus. Didelė dalis yra perėjusi į ē kamieną14. Perėjimo priežastis – nekirčiuotoje pozicijoje garsai *-i̯ā, *-i̯an, *-i̯a ir *-ē, *-en yra sutapę į -e, plg. (Rosinas 1971: 49). Dėl šios priežasties galūninio kirčiavimo daiktavardžiai įgijo šešias homonimines formas, o šakninio kirčiavimo – aštuonias. Taigi jau XVIII a. viduryje kretingiškių tarmėje vyko moteriškojo linksniavimo daiktavardžių (kaip, beje, ir viso vardažodžio15) neproduktyviųjų kamienų perėjimas į produktyviuosius. 13 Tai galima teigti tik su išlyga, nes ā kamieno vardažodžių daugiskaitos naudininkas šiaurės žemaičių tarmėje gali turėti įnagininko kir­tį bei priegaidę (Girdenis 1996: 57, 103, 142). 14 Kai kuriuose kalbotyros darbuose i̯ā ir ē kamienų daiktavardžiai aptariami kartu (Aleksandravičius 1963: 101–116; Šiliauskaitė 1991). Čia ē kamieno daiktavardžiai aptariami atskirai. 15 Plačiau apie Ziwato tarmės vardažodžio neproduktyviųjų kamienų perėjimą į produktyviuosius žr. Vaičiakauskytė 2002a: 223–236; Vaičiakauskienė 2005: 91–99. 58 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII 1759 metų Ziwato moteriškojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida Vienaskaita Daugiskaita V. dwafe55₂₀, poni18 ~ dvàsè, pṹonì V. duśies54₁₇ ~ dũśes K. dwafes15₁₉, ponios247₁₂ ~ dvā.ses, pṹonũos K. dwafiu85₂₅ ~ dvā.šu N. dwafey17₁₄, duśiey44₂₄ ~ dvàśê N. dwafioms242₂₈ ~ dvàṣùoms G. dwafy11₁₁ ~ dvā.se G. dwafes190₁₇ ~ dvàśès Įn. dwafy19₁₀ ~ dvàṣè Įn. kojomis53₂₀ ~ kúojùomìs Vt. baznicio2₂₄, baźnicioj79₂₁, dwafioy77₁₀ ~ bažnĩčùo, ~ dvàṣùo¹⁶ Vt. kojofyVI₃₄ ~ kúojùõse Š. dwafe236₁₀, poniVII₂ ~ dvàṣè, pṹonì Š. dwafes243₂₀ ~ dvā.ses 1. Vienaskaitos vardininko galūnės yra -’a = [e], -e ir -i, pvz.: Yr teyp tawa d u - ś i e greyta aną atras, iey gieray kaypo Panna ƒzwečiawfe ano yijžkofi 50₁₇–₁₈; Dafylytie kiete, yr pryflyweyziekiete, nes d w a f e kuna yr kawłu ne tur: kayp muni regete turyn ti 269₁₇–₁₉; Tada atimk zapłota už jawa ćijſtata, kuri efi Aniolanis ligi, Tu pati bufi wadinta Poni Aniotu 287₁₃–₁₅. Lyginamojoje tarmėje vienaskaitos vardininko galūnė -ę (dvàṣę ~ dvasìą, dãlę ~ dalìą), kuri kilo iš senovinės *-i̯ā. Tarmėje (kaip ir visų šiaurės žemaičių, išskyrus pačius pietinius ir rytinius jų pakraščius) balsis a po minkštojo priebalsio būdamas nekirčiuotas per pareiginį balsį e susiaurėjo iki ę. Tiesa, Juozas Aleksandravičius (1963: 109) mano, kad toks a Kretingos tarmėje susiaurėjęs iki ę, bet vargu, ar šis balsis galėjo tiek susiaurėti¹⁷. Ziwato tarmėje, kaip rodo pavyzdžiai, galūnės balsis dar buvo nesusiaurėjęs. Minėti grafiniai vienaskaitos vardininko variantai (išskyrus -i), kaip rodo teksto grafikos analizė, žymi balsį e arba -æ po j. Atskirai reikia minėti žodį poni (pṹonì ~ põni), kurio galūnė -i (Zinkevičius 1966: 223). Galūninio -i nepaplatėjimas rodo, kad jis kilo iš *-ī (Būga 1958: 566). Tarmių tyrimai rodo, kad ilguosius pralietuvių akūtinių galūnių balsius, taip pat ir *ō ir *ę, sutrumpino visos tarmės. Šiaurės žemaičiai, skirtingai nuo kitų tarmių, *ū, *ī nesuplakė su *ų, *i arba *ō, *ę, pvz.: vns. vard. gražì ‘graži’, dgs. gal. mėškūs ‘miškus’ (Zinkevičius 1966: 116). Vienaskaitos šauksmininko forma nesiskiria nuo vardininko. 2. Vienaskaitos kilmininkas turi šias galūnes: -es, -os, pvz.: Kaltas taſay ƒuwa-džiotojes, pyktos d w a f e s apfieƒtas, ƒmerte 182₁₄; Ponas Jezušas uterniky po werbu n e d i e l o s griža y J eruzalu 121₃. ¹⁶ Šiuo metu lyginamojoje tarmėje vartojama forma su ē kamieno galūne, pvz.: dvàṣė ‘dvasė(je)’. ¹⁷ Čia minėtina, kad atvirasis e kirčiuotoje absoliutinėje galūnėje visai neseniai egzistavo šiaurės žemaičių – Žemaičių Kalvarijos ir Nevarėnų – apylinkėse, plačiau apie tai žr. Girdenis 2000a: 233–236; dar plg. Juškaitė, Girdenis 1974: 93–94. Straipsniai / Articles 59 SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ Kretingiškių tarmėje aptariamojo linksnio galūnė esti dvejopa: nekirčiuota -ęs ir kirčiuota -uos (dvâ.sęs ~ dvâsios, pūonūos ~ ponió̄s). Nekirčiuota fleksija tiek Zi- wato, tiek ir lyginamojoje tarmėje sutapo su ē kamieno forma. Tekste vienaskaitos kilmininko grafiniai variantai fiksuoja galūnę -es, kuri vėliau tarmėje virto į -ęs. 3. Vienaskaitos naudininko galūnė yra -ey = [ė], pvz.: Garbie buk Tiewuy, yr Sunuy, yr Dwafey Szwětay25–26. Dabartinėje ŠVŽK tarmėje vienaskaitos naudininko galūnė -e (dvâsê ~ dvâsiai) monoftongizavosi iš -iai, kuri kilo iš senovinės *-iai. Analizuojamame tekste vienaskaitos naudininko lytys su -ey, kaip rodo Ziwato grafikos ir rašybos analizė (Girdenis 2000a: 233–257; 2000b: 183–190; 2001: 292–326; Girdenis, Girdenienė 1997: 11–44; Girdenis, Skirmantas 1998: vii–xiv), vertintinos kaip autoriaus paaukštintos formos. 4. Vienaskaitos galininko galūnės yra -y = [ė], -e, -q18, pvz.: O anyi užšmutnity yr iftrósity taries Dwafy regi13–14; Galeie Aniolas paimte aną fukne, yr parodite jė Diewuy Tiewuy kalbiedamas apweyziek Diewy Tiewy fukne1–2 165. Lyginamojoje tarmėje vartojama vienaskaitos galininko forma su -ę (dvâ.sęs ~ dvâsią, vā.ļę ~ vālią). Žemaičių tarmėje niekada nekirčiuojamoje cirkumfleksinėje galūnėje nosiniai balsiai yra sutrumpėję. Taigi šiandien tarmėje esamas balsis -ę sutrumpėjo iš senovinės *-į̄an (→ *-įan → *-jęn → -en → -ęn → -ē → -ę), plg. Girdenis 2001: 172. 5. Vienaskaitos įnagininko galūnė yra -y = [ė], pvz.: Nes Jonas szwętas Dwafy fzwetu prypilditas, prypilde Motina Jawa 1919–20. Ziwate fiksuojama vienaskaitos įnagininko galūnė atitinka dabartinės tarmės vienaskaitos įnagininko formą su fleksija -ę (dvâsê ~ dvasią, vāļê ~ valią). Aptariamojo linksnio galūnė -ę sutrumpėjo iš *-į̄an (→ *-įan → *-jęn → - ēn → -ęn → -ē → -ę). 6. Vienaskaitos inesyvo galūnės yra -o = [uo], -ioi, -ioy, pvz.: Trécioie dieyno ftejos balfas dydis Baźnićio, kuri wyły gyrdieie 719–20; Dyino pewno fubatos Ponas Jezuzas mokie Baźnićioj, kur tynay buwa žmogus nekurfay fudziuwufy ręka turynti 7921–23; Patayminty ira ubagay dwaśioy (tyi ira pyrmyi žodey) nes anu ira Karalifte Dangaus 6319–21. Lyginamosios tarmės autentiška vienaskaitos inesyvo fleksija laikytina -uo ir nuo ā kamieno daiktavardžių galūnės skiriasi tik kamiengalio priebalsio minkštumu (plg. aptartas ā kamieno formas). 18 Dėl šios galūnės plačiau žr. Girdenis, Girdenienė 1997: 23–25. Su šia fleksija tekste pasitaikė tik vienas žodis, kuris dėl sakralumo veikiausiai vertintinas kaip lenkiška forma, pvz.: O tay Ponas Jezuzas kalbieje, diet to, idant butum pakarny, yr tare iems eydamy po wyfa fwieta apfakikiete Ewangelią wyfam futwierymuy3–6. 60 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII 1759 metų Žiwato moteriškojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida 7. Daugiskaitos vardininko galūnės yra -’as = [es], -es, pvz.: Potam jogiey anos kojes ſzwętas buwa ſu waykſčiotas yr ſuronitas nu akmenu yr ſmyltu karſzte; maſty bragy patepe yr bučiawa neparſtodama 70₁₆–₁₈; Dabar kunay ſzwętuju, duſies pryaždabitas bus karunomis trejokiomis 326₂₅–₂₆. Lyginamojoje tarmėje daugiskaitos vardininko galūnė yra -ęs (dvà.sę ~ dvãšios, và.łęs ~ vàlios). Žemaičiai seniai yra sutrumpinę nekirčiuotas ilgąsias cirkumfleksines galūnes, todėl kalbamojo linksnio fleksija -ęs kildintina iš senovinės *-į̃as (→ *-į̄as → *-’ãs → -’as → -es → -ęs). Žiwatas fiksuoja tarpinę raidos grandį -es. Daugiskaitos šauksmininko forma sutampa su daugiskaitos vardininku. 8. Daugiskaitos kilmininko galūnė yra -’u, pvz.: Teyp ana pry ejufi pry Pona Jezuſa pole po koju jo; dudama garby jem, yr tare: Pony padiek mąn 85₅–₇; [...] kurie priemy Wiera Szwęta kada kayte pry Myſiu. Szwętu Ewangeliyjy [...] IV₈–₉. Lyginamojoje tarmėje daugiskaitos kilmininko galūnė gali būti kirčiuota ir nekirčiuota (kúoi̯ ~ kóįų, marč̃ų ~ marčių). Žiwato tarmėje kirčiuota kilmininko formos galūnė, kaip jau buvo minėta, veikiausiai dar tebeturėjo nosinį balsį. 9. Daugiskaitos naudininko galūnė yra -oms, pvz.: Tada ſu dydziu ſzturmu, yr ałafu uźgiedintas, y Pekła biega, yr pyktoms dwaſioms apſakie 242₂₇–₂₈. Šio linksnio galūnė nuo ā kamieno skiriasi tik kamiengalio prebal­sio minkštumu (plg. aptartas ā kamieno formas). 10. Daugiskaitos galininko galūnės yra -es, pvz.: Yr teyp uſtawyczney aſzaromis maźgoje kojes jo ſzwętas 70₁₀–₁₁. Kretingiškių daugiskaitos galininko forma baigiasi -es (dvàšės ~ dvasiàs, vàlės ~ valiàs), kuris kilo iš senovinės lietuvių *-jãs (→ *-jās → *-’ãs → -’as → -es → -ęs). Ziuwatas fiksuoja dar nesusiaurėjusią galūninį e. 11. Daugiskaitos įnagininko galūnė yra -omis, pvz.: Kada jau buwa awźtanti, tada eje Ponas Jezuſas nu kalna, pry anu par Mary wyŕźumi wąndens, Sawſonis ko-jomis kaypo źemy 83₂₁–₂₃. Dabartinėje ŠVŽK tarmėje baritoninio kirčiavimo žodžių daugiskaitos įnagininko formos nesiskiria nuo naudininko (dvàšiõms ~ dvãšioms), nors, kaip jau buvo minėta, šiaurės žemaičių tarmėje naudininkas neretai gali turėti įnagininko kirtį bei priegaidę (plg. aptartas ā kamieno formas), o oksitoninio kirčiavimo žodžiai nuo naudininko skiriami tik priegaide (vâl̃džioms ~ valdžiõms). Kretingiškių tarmėje aptariamojo linksnio galūnė, kaip rodo pavyzdžiai, yra morfologiškai sutrumpėjusi. 12. Daugiskaitos inesyvas vartojamas su galūne -ofy = [uose], pvz.: Tada ćionay Szwetas Bernotas kalba: o diwna prowa yſzganima muſu, jog Chriſtufas Ponas kibodamas ant kriźiaus, daug ronu, daug muku, yr fopulu kięntieje, kaypo tay karuna Erſzkiečiu ant Galwu Szwęčiaufyj, rąkoſy, koioſy wynis, o wyinog apey muka tiljeje: ne ſzawkie skawd, ale trokſtu 240₁₆–₂₂. Straipsniai / Articles 61 SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ Lyginamojoje tarmėje aptariamojo linksnio forma nuo ā kamieno skiriasi tik kamiengalio priebalsio minkštumu (plg. aptartas ā kamieno formas). ē KAMIENAS Šio kamieno daiktavardžiai (kaip ir ką tik aptartų kamienų) yra moteriškosios giminės (išskyrus žodį diedes 7₂₁ ‘diedės’), turi septynis linksnius (vardininką, kilmininką, naudininką, galininką, įnagininką, vietininką (inesyvą) ir šauksmininką), tris skaičius (vienaskaitą, daugiskaitą ir dviskaitą). Vienaskaita Daugiskaita V. meyle 34₁₀, garbie 105₂₇ ~ mêile, gấrbīe V. linkɱibes 229₄ ~ linkšmîbes K. meyles 11₁₅, garbies 2₄ ~ mêiles, gấrbīes K. links mibiu 288₁₀ ~ linkšmîʹbu N. meyle 300₄, sawley 258₁₆ ~ mêilê, sáulê N. paneliems 177₂ ~ panèlèms G. meyly 28₃ ~ mêilę G. linkɱibes 20₁₁ ~ linkšmîʹbès Įn. meyly 58₂₃ ~ mêilę Įn. links mibiemis 152₁₃ ~ linkšmîʹbiemìs Vt. žiemie 5₂₂, žiemiey 199₂₂ ~ žèmîè Vt. giesmiefy 30₂₆ ~ géismièsę Š. meyle 145₄, zwaɣzdie 291₈ ~ mêile, žvaizdė Š. gymynes 312₂₂ ~ gèmę.nes 1. Vienaskaitos vardininko galūnės yra –e ir –ie, pvz.: Dielko tawa meyle ateje 34₁₀; Blagasłowitas, kurłay wardon Diewa eyta: ant amžiu tegul garbie iem bułey 113₅–₆. Lyginamojoje tarmėje galūninio kirčiavimo daiktavardžių vienaskaitos vardininko galūnė yra –ie, o šakninio kirčiavimo – –ę (pêłkę ~ pélkę, žuolė ~ žolė) (Zinkevičius 1966: žemėl. nr. 38, 42). Nekirčiuoto *–ē (po minkštojo priebalsio) raidos rezultatas sutampa su *–ā raidos rezultatu (Girdenis 2001: 171). Paprastai nekirčiuotąją galūnės alomorfą išstumia kirčiuotasis, pavyzdžiui, vietoj vns. vard. *(bált)–ā imama sakyti *(bált)–a, vietoj vns. įn. *(bált)–ō – *(bált)–u. Kaip teigia Girdenis (2001: 377), jei galūnė priklausė kaitýbos tipui (kamienui), aiškiai linkusiam į baritoninę akcentuaciją, galėjo įsitvirtinti ir nekirčiuotasis vienos kitos galūnės alomorfas. Taip, matyt, aiškintina kalbamojo linksnio raida, t. y. (sául)–ė < *(sául)–ē ir ypač (giesm)–ẽ < *(gęsm)–ē < *(gęsm)–è. Ziwatas žodžio gale fiksuoja dar nesusiaurėjusį balsį e. Vienaskaitos šauksmininkas sutampa su vardininko forma. 2. Vienaskaitos kilmininko galūnės yra –es, –ies, pvz.: Yļžzódžiu Motinas milawłes, yr yļz meyles Jawa uaykielis ne werkie 33₁₁–₁₂; Swyłiby ant apšwitytma Pagon iu, yr ant garbies žmoniu tawa Jzraelu 38₁₈–₂₀. ŠVŽK tarmėje vienaskaitos kilmininko (kaip ir vienaskaitos vardininko) galūnė dvejopa: šakninio kirčiavimo daiktavardžių galūnė yra –ęs, o galūninio kirčiavimo – 62 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII 1759 metų Žiwato moteriškojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida -ies (pêlkᵉs ~ pêlkės, žuol̃lės ~ žol̃ės) (Zinkevičius 1966: žemėl. nr. 40, 44). Kalbamojo linksnio fleksija kilusi iš senovinės lietuvių *-ẽs. Kaip rodo Ziwato analizė, XVIII a. viduryje kretingiškių tarmėje fleksija -es < *-ẽs dar skyresi nuo galūnės -ęs < *-ę̄s, plg.: meyles 33₁₂ < *-ęs ‘meilės’ ir ugnys 90₄₁₉ < *-ę̄s ‘ugnies’. 3. Vienaskaitos naudininko galūnės yra -ey ir -e = [eʳ], pvz.: O Diewy wyfagalis, ne yf̄zpakafitas dudu diekawones tawa galibey, teykies mun tą duty yf̄fawa gieribes, idant pylnay galiečio s̄užity ano s̄zwėtay milafzyrdittey 25₂₃–₂₅; Cionay diwities galem yfzgieribey yr meyle Chrifʃufa Pona, jog diet grieʃzna žmogaws ant tokie ʃmerte afierawojos, yr atʃydawė 300₃–₅. Kretingiškių vienaskaitos naudininko forma vartotina su -e (pêlkê ~ pêlkei, žuolê ~ žolei), kuris monoftongizavosi iš *-ei (Zinkevičius 1980: 205; 1966: 90). Tikroji, t. y. žemaitiška vienaskaitos naudininko fleksija yra -e, o lytys su -ey (kaip ir anksčiau aptartų daiktavardžių kamienų) vertintinos kaip aukštaitinimo padarinys. Dėl šios priežasties, matyt, naudininko formos su monoftongizuotu galūnės balsiu tekste itin retos²⁰. 4. Vienaskaitos galininko galūnė yra -y = [ę̄], pvz.: O unfay mumis užtą y amžyna garby pryimfey 24₁₃–₁₄. Lyginamojoje tarmėje vienaskaitos galininko galūnė sutampa su Ziwato tarmės galininko fleksija -ę (pêlkᵉ ~ pêlkę, žuolᵉ ~ žolę). Aptariamo linksnio ę kilusi iš senovinės *-ę̄ (ęn → -ę̄ → -ę). 5. Vienaskaitos įnagininko galūnė yra -y = [ę], pvz.: Ale ką tynay raśie, kalba ʃzwetas Ambrażiejus, jog raśie tus źodźius: źieme źiemv pakalba 122₂₃–₂₄. Dabartinėje kretingiškių tarmėje vienaskaitos įnagininko galūnė -ę sutampa su galininku (pêlkᵉ ~ pêlkę, žuolᵉ ~ žolę). Aptariamojo linksnio fleksija -ę sutrumpėjo iš senovinės *-ę̄n (→ -ę̄n → -ę́n → -ę̄ → -ę). 6. Vienaskaitos inesyvo galūnės yra -ie, -iey, pvz.: Uźlaykity Prifjakimus Diewa, kurius pyldity reykalas, ne tyktay pagal żwyczjaws, ale pagal intencyes pryfakitoje, tay ira, meylie, yr pagal meyles 329₈–₁₁; Apey paftati Pona muʃu Jeżusa Chriʃtuja, ciely Oktawiona Ciecorawws: ne kurfay Lentulus ʃzaliey Zidu źiemiey Heroda Karalaws Uriedniks, Senatuy yr wyfay Roday Rima apraśie VIII₁₉–₂₁. Dabartinėje ŠVŽK tarmėje aptariamojo linksnio galūnė -ie ~ -ė(je) (pêlkê ~ pêlkė(je), žuolê ~ žole(je)), kaip rodo tarmių tyrimai, iš seno sutapo su i ir priebal sinio kamienų vienaskaitos vietininku (dar žr. Girdenis 1963: 34). Dėl morfo- 19 Apie Ziwato tarmės i kamieno daiktavardžių raidą žr. Vaičiakauskytė 2000²a: 223–236. 20 Grafinį vienaskaitos naudininko variantą -e Ziwate turi tik septyni žodžiai, būtent, meyle 300₄ ~ meilei, pane le 7₃ ~ panele(i), Pylotiene 214₃ ~ Pilotenei, tarneyte 53₁₆ ~ tarnaitei, zdraice 145₁₅ ~ zdraicei, zwazyde 328₁₀ ~ žvaizdei, źieme 310₂₈ ~ žemei. Straipsniai / Articles 63 SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ loginio trumpėjimo šis linksnis yra praradęs vieną skiemenį. Aptariamojo linksnio galūnė yra ant rinės kilmės. Ji sudaryta iš senojo lokatyvo *žemēi + *ēn (Rosinas 2000: 179). Analizuojamame tekste tikroji kalbamojo linksnio fleksija, aišku, yra -ie, o formos su -iey vertintinos kaip aukštaitinimo padarinys. 7. Daugiskaitos vardininko galūnė yra -es, pvz.: Zwayzdes ira [zweetiey Diewa, niejokios [zwayjibes griežnikams ne žičios 31014–15. Kretingiškių tarmėje daugiskaitos vardininko lytis turi galūnę -ęs (pẽlkẽs ~ pélkės, žùolẽs ~ žòlės) (plg. Zinkevičius 1966: žemėl. nr. 44, 48). Kalbamosios formos fleksija -ęs sutrumpėjo iš *-ēs (*-ēs → *-es → -es). Ziwato tarmėje, kaip matyti, daugiskaitos vardininko formos balsis e dar buvo nesusiaurėjęs. Daugiskaitos šauksmininkas (kaip ir anksčiau analizuotų kamienų) sutampa su vardininku. 8. Daugiskaitos kilmininko galūnė yra -u, pvz.: Kaypo tawarcíeys bufte muku, teypo bufete yr l i n k s m i b i u 2889–10. Dabartinėje ŠVŽK tarmėje daugiskaitos kilmininko galūnės yra -u arba –u (pẽlkų ~ pélkių, žùolũ ~ žolių) ir nesiskiria nuo anksčiau aptartų daiktavardžių kilmininko fleksijos. 9. Daugiskaitos naudininko galūnė yra -iems, pvz.: Antra karuna wadinta ira Panelu, o ta P a n e l i e m s ira duta, apey kures gieda Bažničia Szwęta 29414–16. Lyginamojoje tarmėje daugiskaitos naudininko galūnė sutampa su paliudyta Ziwate, t. y. yra -iems (pẽlkiem21 ~ pélkėms, žùolėms ~ žolėms). Galūnė -iems ~ -ēms morfologiškai sutrumpėjusi iš senovinės lietuvių *-ēmus (*-ēmus → *-ēmos → -iemọs → -iems). 10. Daugiskaitos galininko galūnė yra -es, pvz.: Kławfely Maria prałydieima Elzbietas [zwętos, Elzbieta kławfes prałydieima [zwęčiawęs Pannos; yr teyp dydes l i n k š - m i b e s paþakoie wyina qntray [...] 209–12. Dabartinėje kretingiškių tarmėje daugiskaitos galininko galūnė -ęs (pẽlkẽs ~ pélkes, žùolẽs ~ žolès) kildintina iš senovinės *-ēs. Ziwato analizė rodo, kad balsis e, kaip ir daugiskaitos vardininko galūnėje, dar buvo nesusiaurėjęs. Neseną šio balsio susiaurėjimą rodo kitų žemaičių turimas platus e. Kaip jau minėta, iki šiol atvirasis e egzistavo šiaurės žemaičių – Žemaičių Kalvarijos ir Nevarėnų – apylinkėse. Tas atvirasis e turimas tik vietoj kirčiuotų šalutiniu kirčiu buvusių akūtinių *–ā ir *–ē (Girdenis 2000a: 233–236, 321–323; dar plg. Aleksandravičius 1963: 111; Būga 1958: 560). 21 Apie tai, kad aptariamojo kamieno daiktavardžių daugiskaitos naudininkas gali turėti įnagininko kirtį ir priegaidę dar žr. Zinkevičius 1966: 235. 64 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII 1759 metų Ziwato moteriškojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida 11. Daugiskaitos įnagininko galūnė yra -iemis, pvz.: O tų avyneli walgyti pradije, batus nu koju nuawe, frienas par jufe, łazdeliemis pasyrieme, nie wyina kawła netawzie 14316–18. Lyginamojoje tarmėje baritoninio kirčiavimo žodžių daugiskaitos įnagininkas (pėlkėms ~ pėlkėms) nesiskiria nuo daugiskaitos naudininko, o oksitoninio kirčiavimo žodžius nuo naudininko skiria tik priegaidė ir su ja susijęs atitrauktinis kirtis22 (žūolėms ~ žolēm[i]s). Daugiskaitos įnagininkas skyrėsi vienu skiemeniu nuo kitų paradigmos formų, todėl patyrė morfologinį trumpėjimą, t. y. galūnės balsis i yra išnykęs. Tiesa, sutrumpėjusios formos analizuojamame tekste yra tik trys žodžiai: [...] yr užsłuzyje ant amžynu muku neteyfibiems ława 32118–19; Jezufas milawfis kada yszwida Judósiu yfz toła ateynanti, židus Ju miečieys, yr Ju pachodniems, tada budyna Apałztalus kalbiedamas [...]16812–14; Yr kaypo Zwayzdes Ju žwayzdiems ne tur wyfas ligie [zwie]uma terp Jawes, Sawle Ju Mieneliu [...] 31122–23. Taigi XVIII a. viduryje daugiskaitos įnagininko formos trumpėjo tik sporadiškai. Ziwato tarmėje daugiskaitos įnagininkas nuo naudininko skyrėsi galūninio balsio i buvimu. 12. Daugiskaitos inesyvo galūnė yra -ieły = [iese], pvz.: Apey tą karunawoima ira Giefmieły Salomona parašita 2067–8. Dabartinėje ŠVŽK tarmėje daugiskaitos vietininko galūnė taip pat -iese. Kalbamojo linksnio forma buvo ilgesnė vienu skiemeniu už kitas paradigmos formas, todėl Kretingos apylinkėse galūnė morfologiškai sutrumpėjo (pėlkies ~ pėlkės(e), dõubies ~ duobės(ė)). Ziwato tarmėje aptariamojo linksnio forma (kaip ir kitų anksčiau aptartų kamienų) dar buvo nesutrumpėjusi. MOTERIŠKOJO LINKSNIAVIMO DAIKTAVARDŽIŲ DVISKAITA Ziwate, kaip ir visoje lietuvių kalboje, vartojamos moteriškojo linksniavimo (kaip ir apskritai viso vardažodžio, žr. Vaičiakauskytė 2002b: 62–66) daiktavardžių dviskaitos vardininko, naudininko23, galininko ir įnagininko formos. Tiesa, reikia paminėti, kad nagrinėjamame tekste kelis kartus pavartotos dviskaitos kilmininko lytys. Taigi analizuojamų daiktavardžių kamienų dviskaitos paradigma atrodo taip: V. dwy žwayzdy 208 ~ dvè žvàizdè K. dwyiu dyinu 1062 ~ dvėjų: dėinū 22 Tai galima teigti tik su išlyga, nes, kaip buvo ne kartą minėta, moteriškojo linksniavimo daiktavardžių daugiskaitos naudininkas gali turėti įnagininko kirtį ir priegaidę; dar plg. (Zinkevičius 1966: 243). 23 Analizuojamų kamienų daiktavardžių naudininko formų tekste nepasitaikė. Straipsniai / Articles 65 SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ G. dvy dviny 106₁₄, aby kojy 224₁₄ ~ dẁė dėinė, ȧbė kūožė Įn. dwym gatwym 311₁₉ ~ dvėm gálvėm 1. Moteriškojo linksniavimo tipo vardaðodžių dv skaitos vardininko ir galininko linksnių galūnė yra -y = [ę], pvz.: Yr teyp par d w y d i n y ape tay tilieje, yr tare potom po dwyiu dyinu Jawa Mokitynems: Eyk iem y židu žiemy 106₁–₃; Yr teypo ij yſtzæſy kaypo ſtriuna ant Lutnes, dydy wyny a b y [zwæčiawſy k o j y pry kriziaws prymušie 224₁₃–₁₅; Patam ana ſu uczčiwałty pakiele anà: yr teyp ſiedieje aby ligiev, yr pradjeje terp ſawaes kałbiety d w y ž w a y z d y Dangaws, Motinas [zwaetas 20₆–₉]. Dabartinėje lyginamojoje tarmėje tiriamojo linksniavimo daiktavardžių dviskaitos vardininko ir galininko formos sutampa su paliudytomis Ziwate (dvė žvaizdė ~ dvi žvaigždi). Moteriškosios giminės dviskaitos vardininko ir galininko fleksija -ę ~ -i kildintina iš senovinės lietuvių *-ḗ (plg. Kazlauskas 1968: 130; dar žr. Zinkevičius 1980: 181). 2. Dviskaitos kilmininko galūnė yra -u, pvz.: Yr teyp par d w y d i n y ape tay tilieje, yr tare potom po dwyiu dyinu ſawa Mokitynems: Eyk iem y židu žiemy 106₁–₃. Dabartinėje kretingiškių tarmėje daiktavardžio dviskaitos kilmininko galūnė taip pat yra -u (dvėjųˑ būobu ~ dvijųˑ bóbu) ir sutampa su aptariamų daiktavardžių daugiskaitos kilmininku. 3. Dviskaitos įnagininko galūnė yra -ym = [em], pvz.: Norint wynu butum [weykiy buwy, kyty ulomny: raku koju neturiejy: kuprotty, akly, d w y m g a l w y m, kieturiomis kojomis […] 311₁₇–₂₀. Dabartinėje ŠVŽK tarmėje dviskaitos įnagininko galūnė taip pat -em (dvėm šakėm ~ dviṁ šakiṁ). Dėl dviskaitos įnagininko kilmės ir raidos esama įvairių aiškinimų (plg. Mažiulis 1970: 209–218; Zinkevičius 1980: 198). Šiame straipsnyje laikomasi Kazlausko hipotezės. Taigi senosios dviskaitos įnagininko formų kamiengalis yra vardininko ir galininko galūnė. Seniausioji šio linksnio forma turėjo galūnę -ma, galbūt kilusią iš *-mā (Kazlauskas 1968: 128, 132; dar plg. Aleksandravičius 1967: 239; Zinkevičius 1966: 206). Veikiausiai kretingiškių aptariamosios dviskaitos forma yra morfologinės kilmės²⁴ – žemaičiai įnagininko (kaip, beje, ir naudininko) galūnės vokalizmą priderino prie vardininko ir galininko galūnės vokalizmo. Baigiant analizuojamo tipo daiktavardžių dviskaitos formų aptarimą galima teigti, kad Ziwato laikais, kaip rodo pateikti pavyzdžiai, jau buvo vartojamos tokios moteriškojo linksniavimo tipo daiktavardžių dviskaitos formos, kokios vartojamos ir šiandien kretingiškių plote (dar plg. Aleksandravičius 1963: 104). 24 Antanas Salys šias kretingiškių dviskaitos formas bandė aiškinti fonetiškai, bet tam prieštarautų moteriškosios giminės vardažodžio galūnės -em kilmė iš *ām; nepavyktų fonetiškai paaiškinti ir tokios formos kaip (dộm) gaidôm ‘(dviem) gaidžiam’, nes junginys *djā žemaičių tarmėje yra supriešakėjęs prieš kalbamųjų dvigarsių siaurėjimą (Girdenis 2001: 430). 66 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII 1759 metų Žiwato moteriškojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida IŠVADOS Išanalizavus ir palyginus Žiwato tarmės ir ŠVŽK moteriškojo linksniavimo daiktavardžių kamienų paradigmas, galima daryti šias išvadas. 1. Žiwato tarmės ir ŠVŽK moteriškojo linksniavimo daiktavardžių paradigmų lyginimas atskleidė, kad nuo XVIII a. vidurio kretingiškių tarmėje esminių morfologinių pokyčių neįvyko. Tarmės morfologijos raida priklauso nuo morfologijos ir fonologijos reiškinių. 2. Jau XVIII a. viduryje kretingiškių tarmėje vyko moteriškojo linksniavimo daiktavardžių (kaip ir viso vardažodžio) neproduktyviųjų kamienų perėjimas į produktyviuosius. 3. Tyrimas atskleidė, kad jau Žiwato tarmėje buvo sutapę daiktavardžių o ir ā kamienų vienaskaitos įnagininko formos. 4. Jau XVIII a. viduryje kretingiškių tarmėje moteriškojo linksniavimo daiktavardžių vienaskaitos vietininko (inesyvo) formos buvo patyrusios morfologinį trumpėjimą. Daugiskaitos formos (kaip, beje, ir vyriškojo linksniavimo) dar netrumpėjo. Šiuo metu sutrumpėjusios kalbamosios lytys būdingos tik Kretingos šnektai. 5. Žiwato analizė rodo, kad moteriškojo linksniavimo daiktavardžių daugiskaitos naudininko formos morfologiškai pakito iki XVIII a. vidurio – tekste visuotinai vartojamos sutrumpėjusios lytys. 6. Žiwato tarmėje moteriškojo linksniavimo daiktavardžių daugiskaitos įnagininko formos nuo naudininko skyrėsi tik galūninio balsio i buvimu. Lyginamojoje tarmėje minėtas formas skiria tik priegaidė ir su ja susijęs atitrauktinis kirtis. 7. Kaip rodo Žiwato analizė, XVIII a. viduryje kretingiškių tarmėje ē kamieno daiktavardžių fleksija -es < *-ēs dar skyrėsi nuo galūnės -es < *-ēs, plg.: meyles 33₁₂ < *-ēs ‘meilės’ ir uġnys 90₄ < *-ēs ‘ugnies’. 8. Nagrinėjamame tekste dv is kaitos formos retos, bet dėsingos. Žiwato laikais, kaip rodo pateikti pavyzdžiai, jau buvo vartojamos tokios moteriškojo linksniavimo tipo daiktavardžių dv is kaitos formos, kokios vartojamos ir šiandien kretingiškių plote. LITERATŪRA A l e k s a n d r a v i č i u s J u o z a s 1963: Kretingos tarmės daiktavardžio kait ybos ypatybės ir galūnių raida. – Kalbotyra 9, 101–117. A l m i n a u s k i s K., 1931: Vyskupo A. Baranausko laiškai Hugo Weberiui. – Archivum Philologicum 2, 68–116. B a z i n y s R. 1995: 1759 metų „Žiwato“ veiksmažodis ir jo formos (bakalauro darbas). Vilniaus universitetas. Straipsniai / Articles 67 SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ Būga Kazimieras 1958: Rinktiniai raštai 1. Vilnius: Valstybinė polit. ir moksl. lit. leidykla. Būga Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3. Vilnius: Valstybinė polit. ir moksl. lit. leidykla. Girdenis Aleksas 1962: Tirkšlių tarmės morfologija ir žodžių daryba (rankraštis). Girdenis Aleksas 1996: Taip šneka tirkšliškiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Girdenis Aleksas 2000a: Kalbotyros darbai 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Girdenis Aleksas 2000b: Kalbotyros darbai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Girdenis Aleksas 2001: Kalbotyros darbai 3. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Girdenis Aleksas, Rosinas Albertas 1976: Keletas samprotavimų dialektologinės fonetikos klausimais. – Baltistica 12(2), 188–197. Girdenis Aleksas, Girdenienė Danutė 1997: 1759 metų „Ziwato“ indeksas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Girdenis Aleksas, Skirmantas Petras 1998: 1759 metų „Ziwatas“: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Girdenis Aleksas, Pabrėža Juozas 1998: Žemaičių rašyba. Vilnius–Šiauliai. Grinaveckis Vladas 1973: Žemaičių tarmių istorija. Vilnius: Mintis. Juškaitė T., Girdenis Aleksas 1974: Tas pats ir Nevarėnuose. – Kalbotyra 25(1), 93–94. Kazlauskas Jonas 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mintis. Kazlauskas Jonas 1958: Lietuvių kalbos į-kamieno daiktavardžių vienaskaitos įnagininko ir vietininko formų kilmės klausimu. – Kalbotyra 1, 51–67. Kazlauskas Jonas 1959: Daiktavardžių (i)ų linksniavimo nykimas. – Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 17–45. Kazlauskas Jonas 1963a: Archajiškos priebalsinio kamieno linksnių formos. – Kalbotyra 6, 333–334. Kazlauskas Jonas 1963b: Dėl lietuvių kalbos vardažodžio kirčiavimo sistemos raidos. – Kalbotyra 7, 171–181. LKA II – Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika. Vilnius: Mokslas, 1982. LKA III – Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija. Vilnius: Mokslas, 1991. Mažiulis Vytautas 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. Vilnius: Mintis. Palionis Jonas 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. Vilnius: Mokslas. 68 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII 1759 metų Žiwato moteriškojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida Palionis Jonas 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Rinkauskienė Regina 1999: Rytų aukštaičių uteniškių vardažodis: dabartinė padėtis ir istorinė raida (daktaro disertacija). Vilniaus pedagoginis universitetas. Rosinas Albertas 1971: Šaukėnų šnektos iā, ē ir i kamieno daiktavardžiai. – Kalbotyra 23(1), 49–54. Rosinas Albertas 1995: Baltų kalbų įvardžiai: morfologijos raida. Vilnius: Vilniaus universitetas. Rosinas Albertas 2000: Inesvy o ir adesyvo kilmės ir raidos klausimu. – Baltistica 34(2), 173–183. Subačius Giedrius 1998: Žemaičių bendrinės kalbos idėjos: XIX amžiaus pradžia. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Šiliauskaitė R. 1991: 1759 metų „Ziwato“ daiktavardžių linksniavimo sistema (diplominis darbas). Vilniaus universitetas. Vaičiakauskytė Sonata 2001: 1759 metų „Ziwato“ o, io, iio kamienų daiktavardžiai ir jų raida. – Kalbotyra 50(1), 119–133. Vaičiakauskytė Sonata 2002a: 1759 „Ziwato“ i ir priebalsinio kamieno daiktavardžiai ir jų raida. – Baltistica 36(2), 223–236. Vaičiakauskytė Sonata 2002b: 1759 metų „Ziwato“ vardažodžio linksniavimo sistema (daktaro disertacija). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vaičiakauskienė Sonata 2005: 1759 metų „Ziwato“ u ir iu kamieno daiktavardžiai ir jų raida. – Acta linguistica lithuanica 53, 91–99. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1. Vilnius: Mokslas. Nouns of Feminine-type Declension in the Ziwato of 1759 and the Morphological Development of Those Nouns SUMMARY The aim of the article was to research and describe the development of the feminine-type noun declension, with emphasis on the Ziwato of 1759, the written record of the 18th century Northern Žemaičiai of Kretinga Dialect. There are three kinds of stem identified in the feminine-type declension – ā and iā stems, and also ē stem in the Ziwato Dialect. The first two Straipsniai / Articles 69 SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ of the three stems are very much alike, the only difference being the palatalized consonant in the immediate post-stem position. As the present research proves, a very close similarity can be observed between the stems jā and ē in the Zemaičiai Dialect. The research presents an accurate and consistently carried out analysis of the aforementioned noun stems in terms of the study of their declension paradigms, and the obtained data were compared with the data of the present-day use in the Northern Zemaičiai of Kretinga Dialect. With the help of the method of inner reconstruction, the following points were disclosed and given solid grounding: the origin of noun inflections, some processes in the historical development of proper names, causes and motives for change. The method of comparative study enabled us to present the reconstructed morphology of nouns of the feminine-type declension in the Northern Zemaičiai of Kretinga Dialect of the mid-eighteenth century. The thorough study and the subsequent analysis carried out provide sufficient grounds to state that that singular locative case forms of the feminine-type declension in the Northern Zemaičiai of Kretinga Dialect in the 18th century had already undergone the processes of morphological reduction. Although the forms of plural locative cases had not as yet been reduced. In the present-day use, reduced forms of this kind are typical only of the sub-dialect of Kretinga. The comparative study of the data of the Ziwato Dialect and of the Northern Zemaičiai of Kretinga Dialect revealed that in the Ziwato Dialect, in the nouns under discussion, the stems of the plural instrumental case and dative case forms differed only in the presence of the final vowel i. In the present-day dialect of Kretinga, in the feminine-type declension, these noun forms are differentiated only by the tonic accent and, related to it, the fronting of the stress shift. Thus, it is evident that the plural dative forms in the Ziwato Dialect had already been morphologically reduced. With reference to the nouns of the ē stem, it should be noted that the inflection of the nouns of the ē stem speaks for the fact that in the mid-18th century, in the dialect of Kretinga, the inflection -es < *-ēs still differed from the inflection -ęs < *-ęs, cf.: meyles12 < *-ēs ‘meilēs’ and ugnys04 < *-ęs ‘ugnies’. Įteikta 2012 m. rugpjūčio 2 d. SONATA VAIČIAKAUSKIENĖ Lietuvos edukologijos universitetas Taraso Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, Lietuva [email protected] 70 Acta Linguistica Lithuanica LXVIII