Rita Miliūnaitė. „Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes?“

324 ac a Linguis ica Li huanica LXIX aLdona PauLauskienė Vilniaus uni e si e as Mokslinių y imų k yp ys: g ama ikos eo ija, g ama ikos moks- lo is o ija, socialinė ling is ika. i a Miliūnai ė ką Mano e aPie neP iesagines Mo e ų PaVa des? Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 2013, 359 p. isbn 978-609-411-090-0 s udijos pa adinimas – ak ualus i e as dėmesio klausimas. kodėl jis oks ak ualus, kai daugiau negu du dešim mečius esame lais i i nep iklausomi? odėl, kad nep iesaginės (kai omos i nekai omos) lie u ių mo e ų pa a dės mūsų kalbai s e imos, jų da yba su galūne -ė p ieš lie u ių pap očius i nusis o ėjusias kalbos no mas. 1979 m. jus inas Ma cinke ičius poe iniu žodžiu kalbėjo au ai: Maži mes, maži! apkabinu a o a dą: ku mums dė sa o no ą gy en i, ku paslėp sa o il į bū i? eina i eina pe mūsų ugius, pe mūsų kalbą – maži, mes maži, o koks didelis no as išlik i! „ablingos aša a“ ku s aiga dingo as didelis no as išlik i? kodėl jį pakei ė no as nebū i, ding i plačiame pasaulyje? kodėl daba daug kam a odo neg aži i sku di mūsų kalba, neg ažios mūsų mo e ų pa a dės, i apsk i ai, kodėl mes neno ime išlik i sa imi? jeigu mes būsime ne mes, ai nusku dinsime ne ik sa e. išnykus ku ios no s au- os kalbai i kul ū ai, didelė ne ek is isam pasauliui. nep iesaginės mo e ų pa a - dės – ik maža dalelė o didelio lie u ių no o išnyk i. i a Miliūnai ė į eikė mums puikią s udiją apie ai, ką kas manė i ebemano apie lie u ių mo e ų pa a des, kokie jų kei imo a išlaikymo mo y ai. Pe skaičius ją, no isi ans o muo u pi mosios lie u iškos knygos sakiniu k eip is į isus: Imki ją i skai yki ! I a ai skai ydami pe manyki ! ne ik pe manyki e, o di bki e, jei no i e išlik i. jūs daba klaidingai įsi ikinę, kad lie u ių kalbai nieko bloga negali a si ik i, be jau a si iko. i pi miausia suk uski e, kalbininkai! Mokyki ės, s udijuo- i a Miliūnai ė Ką mano e apie nep iesagines mo e ų pa a des? 325 ecenzijos / e iews ki e sa o k aš o i jo žmonių is o iją, pap očius, kalbą, s e imų kalbų i kul ū ų į akas i blai iai e inki e isa ai, kas jau į ykę i ebe yks a. daba jūs ik pasy- ūs s ebė ojai. Valdžia paskelbė lie u ių kalbą als ybine, įs eigė p ie Lie u os espublikos seimo Vals ybinės lie u ių kalbos komisiją i nusiplo ė ankas, nesi- ūpindama nei uo, ką komisija u i, nei uo, ką gali pada y i. Miliūnai ė pa ašė ak ualią i isais a ž ilgiais g ažią knygą. kokia y a mo e s g ožybė i šelyje! Vi šelis a spindi i knygos g ožį, obulumą: puiki kompozicija i aukš a ašymo kul ū a lemia jos objek y umą i pa auklumą, nes aiškiai apib ėž as i iamasis objek as, nusaky i ikslai i užda iniai, galimos nepasi eisinusios kodi i- kacijos pasekmės. Pačiu knygos pa adinimu klausiama: „ką jūs mano e apie ne- p iesagines mo e ų pa a des?“ ka u kyla i nemažai ki ų klausimų: A po o icialaus leidimo mo e ims u ė i nep iesagines pa a des da galima apgin i bu usią jų sis emą? Jei galima, ai kaip? Jei negalima, ai kodėl? I kodėl aip nep o ingai a koma gim o- ji kalba pagal s e imų kalbų pa yzdį? Ve a dėmesio knygos dedikacijoje išsaky a au o ės pa i is: „[...] ke i į amžiaus pasilik a me gau inė pa a dė gy enime nė a sukėlusi jokių disk iminacinių po y ių, kliūčių a juolab į a iusi kompleksų“. o emian is mokslu i liaudies kalbo y a, a lik os s udijos gale nedžiuginan i iš ada: „[...] eminis inis maiš as p ieš mo e ų pa a džių p iesagas ilgainiui i o į b ęs an į maiš ą p ieš apsk i ai isą lie u ių pa a džių sis emą kaip lie u iškos apa ybės dalį“ (p. 319). nebijokime e mino liaudies kalbo y a dėl daugiau negu pusę amžiaus alkio o žodžio liaudis. Šis žodis lie u iškas, a o as simono daukan o, už ašy as i iš duse ų k aš o i u ėjęs eikš- mę ʻminia, didelis pulkas žmonių’ (Lie u ių kalbos žodynas Vii 391). Šalia p o esionaliosios medicinos y a i liaudies medicina, o šalia p o esionalio- sios kalbo y os y a i liaudies kalbo y a, nes žmogui a odo, kad jau apie sa e jis iską žino: gali pa s sa e gydy i, pa s sp ęs i, kokia u i bū i jo kalba, o pa eldė ą pa a dę kaip kokį daik ą laiko sa o nuosa ybe. kiek ienas s eikas žmogus u i kalbą, be kalba ne jo ieno, o isuomenės nuosa ybė, odėl i jo pa a dė y a kalbos nuosa ybė. sa o alia indi idas gali susiku i ik slapy a dį. Vykusiai susi- ku as ga saus žmogaus slapy a dis dažnai nuo žmonių paslepia ik ąją pa a dę. odėl Mai onio, Vaižgan o, k ė ės, Vienuolio, Žemai ės ik ųjų pa a džių gali kai kas i nežino i. kaip liaudies medicina negali a s o i p o esionaliosios medicinos, aip i liaudies kalbo y a negali a s o i p o esionaliosios. Liaudies kalbo y os mo y ai keis i pa a - des nede a su p o esionalia ling is ika. a gi nuo pa a džių pakei imo gali a si as i kokia no s lyčių lygybė? siekian lygybės, suku iama nelygybė, nes y o i mo e s p igim inė paski is nesu ampa i negali su ap i: y ai aikų niekada negimdys. Mo e ys daugelyje šalių pa i ia disk iminaciją nep iklausomai nuo sa o pa a dės. ai kodėl eikalingas oks sukilimas p ieš lie u ių mo e ų pa a des? 326 aLdona PauLauskienė ac a Linguis ica Li huanica LXIX iš Zigmo Zinke ičiaus i an ano salio pas ebėjimų ma y i, kad bu ęs laikas, kai i lie u ių mo e ų pa a dės nuo y ų sky ėsi ik galūnėmis (Daugi das – Dau- gi da, De kin is – De kin ė), be nežinia, kiek plačiai. e i o ija ibojasi su La ija, ku nuosekliai su d iem galūnėmis (-a i -e) suda y os la ių mo e ų pa a dės (Ozols – Ozola, Kalnačs – Kalnača, Rozenbe gs – Rozenbe ga; Balodis – Balode, Ru dz is – Rudz e, Cepl is – Cepl e), ne odančios p iklausymo šeimai. i niekas iš lie u ių kalbininkų nea k eipė dėmesio į pap as esnes la ių y ų pa a des, leidžiančias egulia ią mo e ų pa a džių galūninę da ybą. Lie u ių y ų pa a džių p iesagos i galūnės į ai esnės už la ių. odėl iš jų su siūloma iena galūne -ė negalima egu- lia i mo e ų pa a džių da yba. Įdomu, kad p iesaga -ienė inka p ie isų lie u iškų y ų pa a džių, be a gi ku i iš jaunų g ažių mo e ų no ė ų u ė i pa a dę su šia p iesaga, įgijusia jau iš mūsų sąmonės be eik neiš inamą iš ekėjusios žymę. Mi- liūnai ės s udijoje andame i siūlymą ją a o i isoms mo e ų pa a dėms, i mo- y ą, kad ji p imenan i seną suk iošusią bobą, no s iš ekėjusi da būna i jauna, i g aži, o pasensime isi be išim ies. Šiandien kalbos mokslas aip oli nuo lie u iškai kalbančios isuomenės (i ne nuo kai ku ių kalbininkų), kaip ž aigždė nuo ž aigždės. ką galima pasaky i apie kalbininką, nep iesaginę mo e s pa a dę siejan į ne su bal ų p okalbe, kai apsk i- ai lie u ių pa a dės iš gana ėly o laiko (Lie u os kunigaikščiai pa a džių ne u ė- jo), o mo e ų pa a dės da ėlesnės už y ų? Miliūnai ės s udija p adedama nuo objek o, jo y imo me odų i ikslų apb ė- žimo, nuo mokslo, aiškinančio lie u iškų pa a džių kū imąsi. Pasinaudo a Zigmo Zinke ičiaus, Meilu ės amonienės, Vi alijos Macijauskienės, almos agauskai ės i k . mokslo da bais. Li e a ū os są aše asime isus kalbininkus i nekalbininkus, iešai eiškusius sa o nuomonę apie mo e ų pa a des. iš pasakojimų už ašy as i mūsų kalbos ė o jono jablonskio požiū is į nep ie- sagines mo e ų pa a des. be pasakojimai – ne dokumen ai: iš ienų a odo, kad jablonskis palankiai į jas žiū ėjęs (p. 50). su juozu senkumi jis apkalbėjęs s am- boką me giną De eiky ę, sakęs, kad jai ge iau ik ų pa a dė De eikė i kad suaugu- sių me ginų pa a des eikė ų a o i be mažybinių p iesagų. jablonskis i Vosyly ę pa adinda ęs Vosyle, ik nežinia, kokiomis aplinkybėmis: a iesiai jai į akis aip sakęs, a ik su ki ais kalbėjęs. su b one Vosyly e man eko labai ilgai i a imai bend au i, daug gi dė i pasakojimų apie jablonskį, be niekad ji nė a užsiminusi, kad jablonskis ją adinęs Vosyle. senkus pe sako jablonskio nuomonę: kaimo žmonės ge ai da ę, kad mažą Sen- kų adinę Senkiuku, be nege ai da iusi p adžios mokykla, kai da mažą pipi ą adinusi Senkum. Šių dienų diskusijose albinas Pe ulis p isimena isiškai p iešingą jablonskio ei- ginį (p. 54), kad nep iesaginėmis pa a dėmis p a a džiuojamos ik palaidos mo e ys. i a Miliūnai ė Ką mano e apie nep iesagines mo e ų pa a des? 327 ecenzijos / e iews jablonskis galėjęs saky i i ienaip, i ki aip, nes jis ne ik ašęs g ama ikas, be i įsiklausyda ęs į kasdienę žmonių šnekamąją kalbą. o žmonės galėję užaugusią i da apkūnią mo e į pa adin i i nep iesagine pa a de, galėję suaugusių me ginų pa a džių p iesagas su apa in i su bend inių žodžių mažybinėmis i maloninėmis p iesagomis i jus i jų ne ikimą apkūniai mo e iai. Maži be niukai ik ai adin i i da ebe adinami Senkiukais, Vi kauskiukais, Jonaičiukais, pa odan , kad jie nesu- augę, nesa a ankiški, da p iklausomi Senkų, Vi kauskų, Jonaičių šeimoms. ačiau į dokumen us ašy i y iškų pa a džių mažybinių o mų niekas i niekada nesiūlė odėl, kad a eis laikas, kai be niukai užaugs, es, a siski s nuo ė ų, aps ki ų šeimų gal omis, i ada iš jų pa a džių bus da omos jų žmonų i duk e ų pa a dės, jų šeimos maži be niukai aip pa , kol užaugs i suku s sa o šeimas, bus adinami mažybinėmis pa a džių o momis. jablonskis, kalbininkas p o esionalas, u ėjęs pag indą saky i, kad nusis o ėju- sioje pa a džių sis emoje negalima da y i jokių e o mų, kad nep iesaginėmis pa- a dėmis ik palaidos mo e ys p a a džiuojamos. i uo eikia ikė i, nes jablonskio gy en u laiku lie u ių šeimos mo alinės e ybės bu o da labai i os. Lie u ių pa a džių mažybinės p iesagos ne u i mažybinės eikšmės. Mo e ų odo p iklausymą šeimai, o y ų – isiškai be eikšmės: Labu is, Seibu is, U bu is, G ažulis, Balčy is, Sauly is, An anėlis, Kunigėlis i k . kad ge iau sup as ume ik inių i bend inių daik a a džių eikšmės ski umą, palyginkime d i, a ody ų, iesiog p iešingos eikšmės pa a des – Didžiulis i Mažiulis. Labai mažas žmogus gali u- ė i pa a dę Didžiulis, o Mažiulis gali bū i i augalo as y as. Pa a dės p iklauso ai pačiai a dyno sis emai, kaip i mies ų, upių, eže ų pa adinimai, i seman inėmis ypa ybėmis ski iasi nuo bend inių daik a a džių. 117 p. Miliūnai ė ašo, kad XXi a. p adžios diskusijose nebu o išnaudo as isas XX a. diskusijose eik ų a gumen ų po encialas. Mes jau okie esame, kad daugiausia ūpi ne ai, ką ki ados kas y a pasakęs a i daba da ebesako, be pa ys no ime pasi ody i su sa o ienin ele iesa. Ši Miliūnai ės s udija y a pi mo- ji, ku ioje odomi labai į ai ūs a gumen ai, be a kas pasinaudos uo jos yškina- mų acionalių a gumen ų po encialu, ai da abejo ina, nes labai dažnai pa ienių p o ų nepas ebime. 1967 m. diskusijoje p o ingiausiai ašė kazys ul ydas (p. 62–63). kas galė ų pasaky i, kaip ą jo p o ą eikėjo pe duo i isuomenei? P i a ė jam jonas kazlaus- kas, be , pa yzdžiui, aleksas gi denis čia nema ė ne ling is inių p oblemų: dėliok kiek no i ą galūnę -ė. gal iš p adžių keis okai a odys Degu ė, Gi denė, Vanagė, Skiau e ė, Kače auskė, be „kadangi ose pa a dėse nieko nelie u iško nė a, jos nesunkiai su laiku p igy ų“ (p. 65). ul ydas klaidų neda ė, o gi denis da ė. ai p iklausė nuo laiko, ku iame jie gy eno i b endo i nuo amžiaus, nuo įsigilinimo į dalyko esmę. 328 aLdona PauLauskienė ac a Linguis ica Li huanica LXIX ul ydas nema ė jokio po eikio i galimybės kieno no s alia kiš is į na ū alius kalbos eiškinių o ma imosi i aidos p ocesus. jis įsi ikinęs, kad ai, kas kalboje sa a, speci iška, g ažu, y a e in ina i saugo ina. ne pa a dės, o isuomeninė san a ka keičia požiū į į iš ekėjusias i neiš ekėjusias mo e is. jis asmen a džių ne apa ina su p o esijų pa adinimų po omis (dak a as – dak a ė), juo labiau su gy ūnų ( ilkas – ilkė), o gi denis eigia, kad bū en šie pa yzdžiai odan ys, jog nep iesaginės mo e ų pa a dės nep ieš a auja lie u ių kalbos p igimčiai (p. 64). gi denio nuomone, ik iena kalbinė smulkmena bū ų nepa anki: jei y o pa a dė bū ų Di sė, Lapė, Kupė, Ru ė, Ružė, Tupė, Žylė, ada jau mo e s pa a dė nesiski ų nuo y o. be pagaliau i gi denio iš ada nežada pe e smų, nes mo e ų pa a džių kei imo p iežas is ne kalbinė, o socialinė, i odėl iskas liksią kaip bu ę (p. 64). aigi ul ydas a čiau socialinės ling is ikos už gi denį. Miliūnai ės s udijoje pa eik a i nuomonė, esą, lenkai mums p ime ę p iesagines me gau ines mo e ų pa a des, o paskui pa ys a sisakę. socialinė ling is ika ai pa- neig ų, nes ji s udijuoja ne ik kalbą, be i ją a ojančios isuomenės is o iją, pap očius, adicijas, au osaką, iš ku ios ma y i isuomenės gy enimo, šeimos mo alės no mos. Lie u iai u i seną mi ologinę pasaką „eglė žalčių ka alienė“. ji u bū iš pagonybės laikų, kai lie u iai ga binę medžius i da pa a džių ne u ėję, o joje jau a sispindi šeimos suda ymo no mos. Žil inas – žalčių ka alius, o Eglė, jo žmona, žalčių ka alienė. jų aikai – ys sūnūs i iena jauniausioji duk elė u- i medžių a dus: Ąžuolas, Uosis, Be žas i D ebulė. Žil ino i eglės edybos pa- em os isai ne meile, o apgaule i p ie a a. eglė Žalčiui pasižadėjo ekė i no ė- dama a gau i ma škinius, o paskui žalčiai ją ik iš ečio ka o p ie a a sugebėjo išsi ež i iš ė ų namų. eglė bu o laiminga sa o namuose, be i ė ų, b olių, se- se ų ilgėjosi, no ėjo juos ik aplanky i. Žiniuonės padedama, a likusi sunkiai į ei- kiamas kliū is, y o bu o išleis a su sąlyga, kad neminės jo a do. ji i neminėjo, sūnūs aip pa neišda ė, o išda ė duk a. Po Žil ino mi ies eglė is iek neg įžo į ė ų namus, nes kelio a gal į ė ų šeimą iš ekėjusiai nė a. ji p akeikė duk ą, už- keikė sūnus i sa e, i jie isi i o medžiais. ai š ai kokia šeimos są anga. sūnūs lieka iš ikimi ė ui, o duk os išeina iš ė ų namų. Lie u ių kalba a spindi ski umą a p y ų i mo e ų p igim ies i padė ies šeimoje: y ai eda, o mo e ys eka (išduoda ė ų namus), gauna y o pa a dę, ampa y o nuosa ybe. ai a i inka i dešim ą die o įsakymą. ne i daba , kai as įsakymas su edaguo as kiek ki aip, nepab ėžian , kad žmona y a okia pa y o nuo- sa ybė kaip asilas a daik as, y ams is iek nepa inka, kai me gina jiems pe šasi, kabinasi an kaklo, no i aldy i y ą. jiems okia neįdomi, nes jų p igim is eika- lauja gau i žmoną nugalin kliū is. gam oje pa inai kaunasi dėl pa elių. Ma o e, kaip oli socialinė ling is ika gali nuei i nuo isų mūsų sup an amo kalbos mokslo. Lie u ių mo e ų pa a džių sis emą su o ma o isuomenės (sociumo) požiū is į šeimą kaip į na ū alų da inį i da š en ą dalyką. i ai bu o eisinga. Pa y inėkime i a Miliūnai ė Ką mano e apie nep iesagines mo e ų pa a des? 329 ecenzijos / e iews sa o es u inius pap očius. jie odys, kad ne meilė s a biausia, o išmin is: bu o žiū ima, kad susikū usi šeima galė ų gy en i no malų gy enimą, u ė ų s ogą i š gal os i duonos kasdieninės. ė ai dažniausiai pa inkda o, ką es i i už ko ekė- i: me ginoms k auda o k aičius, o į y o pusę ažiuoda o pe žiū ų, a pi šlys melagis ko nep imela o. nuo aka pe sa o es u es isada e kda o, nes pas any- ėlę nebus aip ge ai, kaip pas mo inėlę. e ai kas susi uokda o iš meilės, be šeimos būda o gausios i s ip ios: Už ge o y o kaip už mū o. a sakomybė už šeimą i aikus dalijamasi pe pus, da bai pagal galimybes. Vy ai a ė žemę, sėjo ja us, ki o ugius, s a ė namus, sodino sodus, ūpinosi isais sun- kesniais i mo e ims ne inkančiais ūkio da bais, be su samčiu niekada nesisukinė- jo p ie puodų. Mo e ys gamino mais ą, e pė, audė, bu o a čiau aikų, namų. da XX a. pi mojoje pusėje Lie u oje nebu o eminisčių, siekiančių y ų i mo e ų lygybės. i uokian is meilė nebu o pi moje ie oje. Man ė ai jau ne inko y o, nes bu o ki i laikai, be kai ekėdama paklausiau mamos, kas būna, kai p aeina meilė, ji a sakė: „ u nežiū ėk, kas p aeina, o ik žiū ėk, kas a eina.“ „o kas gi a eina?“ „a eina a sakomybė už y ą i aikus, a eina ūpesčiai i nuo a ęs p i- klausan i namų šiluma.“ Vienuolio „Paskenduolė“ iš XX a. pi mosios pusės. kaip giliai i sub iliai Vie- nuolio alen o įsijaus a į nelaimingos Ve onikos padė į, kad skai y ojams a odo aplinkui Ve oniką gy enę ik labai baisūs, nejau ūs, žiau ūs, ne eisingi žmonės (ne ė as i ki ados aip Ve oniką mylėję be neliai). o iš ik ųjų Ve oniką supę žmonės, gy enę isuomenėje, ku ioje nesan uokiniai ly iniai san ykiai laikomi pa- leis u ys e, mi ina nuodėme, bu o isai no malūs. kunigas, i as neda ė a leidi- mo: isai bažnyčiai ma an , pa a ė Ve oniką nuo klausyklos. so ie iniais laikais, kai su li e a ū os moky oja i Vilniaus uni e si e o dės y o- ja b one ka iniene egzaminuoda ome žodžiu būsimuosius s uden us, jie, a sakinė- dami apie Vienuolio „Paskenduolę“, isi be išim ies sme kda o bu žuazinę san a - ką, žmonių amsumą i sakyda o, kad š ai a ybiniais laikais ai jau Ve onikai žu- dy is nebū ų eikėję, nes da i aldžia pa emia ienišas mo inas, niekas jų nesme - kia. ada ka inienė paklausda o: – o a jau a ybiniais laikais me ga su aiku y a ge ai? klausiamasis nežinoda o, ką a saky i. jausda o, kad nege ai, be žinoda o i ai, kad okių mo e ų y a nemažai, kad į jas jau ki aip žiū ima, i jų aikų niekas ypa- ingai neski ia iš ki ų a po. daug kas pasikei ė so ie iniais laikais: žmonės iš a y i iš sa o gy enamų ie ų, sukolek y in a žemė, išniekin os bažnyčios, sua dy os nusis o ėjusios gy enimo no mos i sulygin os y ų i mo e ų eisės. Mo e ys, kaip i y ai, ilkėdamos isas g ožybes slepiančiais i ūkumus iš yškinančiais kombinezonais, maišė ce- men ą, nešiojo ply as, inka o namų sienas, iesė i as al a o kelius, ai a o ak- 330 aLdona PauLauskienė ac a Linguis ica Li huanica LXIX o ius. Pe isą sąjungą skambėjo Pašos angelinos, pi mosios ak o ininkės s a- chano ie ės, a das. a okios lygybės no i i mūsų šiuolaikinės eminis ės? a jos no i bū i ienišos su pulkeliu aikų? Miliūnai ė pas ebėjo, kad isose diskusijose i nu a imuose dėl nep iesaginių mo e ų pa a džių nebu o ling is inių mo y ų. g ynosios ling is ikos mo y ų ne- bū ų už ekę. eikėjo socialinės ling is ikos. Pa yzdžiui, 1967 m. ykusioje disku- sijoje dėl mo e ų pa a džių gi denis, ienas iš gabiausių lie u ių kalbininkų, jokios ling is ikos neįžiū ėjo. so ie iniais me ais ykęs kalbos no minimas da negalėjo a s o i socialinės ling is ikos. daba ji a si andasi, be ik kons a uojamoji. ji nesis engia i da negali a saky i į klausimą, a iš iso e a a sisaky i pa eldė ų mo e ų i me gaičių pa a džių p iesagų, jei jos ne u i nei kokio subobėjimo, nei senme gys ės eikšmių. negėda bū i nei iš ekėjusiai, nei ne ekėjusiai, nes p iesaga -ienė ne odo, jog ai suk iošusi boba, o me gau inių pa a džių p iesagos ne odo, kad jų u ė ojos nelai- mingos senme gės. a i kščiai – me gau ines pa a des jau adiciškai pasilieka iš- ekėjusios ga sios scenos mo e ys: Vosyliū ė (daugu ie ienė), Daugu ie y ė, Mi o- nai ė, Juody ė, Kyman ai ė, Ožely ė, Plešky ė, Kaz agy ė, Teiše sky ė, Kochansky ė, Lei ai ė, Rubacky ė, S a ošai ė, Ibelhaup ai ė, P udniko ai ė i k . Pasiliekan me gau- ines p iesagines pa a des, ne iš ekėjimas i ne ne au ybė, ne šalis, ku ioje daba gy eni, s a biausia! Pa a dės pasi inkimą lemia paga ba gim inei i įgim ai kul ū ai, ku iai p iklausai i ku iai a s o auji ne ik Lie u oje, be i isame pasaulyje. Lie u ių kalbos i li e a ū os ilgame is moky ojas, ašy ojas, keliaujan is po Lie- u ą kū ėjų pėdsakais benjaminas kond a enka sąmoningai pasi inko pa a dę kon- d a as. jo pa a dės kei imo mo y as: „nieko blogo, jei san uokoje susipina au ybės a eligijos, s a bu, kaip u elgiesi šalyje, ku ioje gimei, gy eni i kalbi jos kalba, k aš e, ku is daba y a kaip Mo ina gim oji“ (kond a as benjaminas. Kū ėjų pėd- sakais 6. Vilnius, 2010, p. 138). jau esu pasisakiusi, kad eikė ų lygių a ne pla esnių eisių siekiančioms emi- nis ėms sus o i ies me gau inėmis pa a dėmis i neda ky i nusis o ėjusių mo e ų pa a džių o mų (p. 117), i daba ai ka oju. nep i a iu nu a imams s e imas pa a des ašy i o iginalo kalba. La iai o nepada ė, pasiliko adicinį ašymą aip, kaip a ia, no s eikėjo i į eismą s o i. nep i a iu i lie u ių mo e ų pa a džių pe a kymui naikinan jų p iesagas. Viena pasaulinį ga są įgijusi ope os solis ė, iš ekėjusi už ki a aučio i įėjusi į jo šeimą, nepasiėmė y o pa a dės, be susi um- pino u ė ą sa o lie u išką pa a dę iš U mana ičiū ės į U maną. Pas a asis da inys nesike a su kalbos no momis, ben jau odo mo e iškąją giminę i linksniuojamas. be ki a p imadona, dažnai ma oma pe Lie u os ele iziją, iš Kazlauskai ės pasi- da ė nekai omą pa a dę Kazlaus. Ši pa a dė lie u ių kalbos i kul ū os kon eks e iesiog neįmanoma, o jau y a. i a Miliūnai ė Ką mano e apie nep iesagines mo e ų pa a des? 331 ecenzijos / e iews Lie u ės mo e ys užsienyje pagal užsienio šalių įs a ymus p ie a a u ėjo gau- i y o pa a dę. ai sąlygojo s e ima kalba, apsk i ai neski ian i giminių. anglų kalbos i kul ū os kon eks e pagal įs a ymus D ąsučio žmona u ėjo bū i aip pa D ąsu is. daba i Lie u oje, niekinan sa o e ybes, sa o kalbą, kul ū ą i įs a y- mus, isai nepaisan , kad mo e iai y o pa a dė ne inka, neg aži, kad ji a siski ia nuo y o pa a dės kaip nekai oma, kai kas pasi enka y o pa a dę ne be galūnės, odančios mo e iškąją giminę. ai kalbėdama u iu gal oje labai g ažios mo e s pa a dę Bosas. Įsi aizduokime ją kalbos kon eks e. Lie u iai i kaimynus adino dažniau pa a dėmis negu a dais: „Ša kus ienas ažiuoja į u gų i iskuo ap ūpi- na šeimą, o Ša ku ienė gy ena kaip kokia ponia, nieku kojos iš namų nekelia.“ daba šiame kon eks e pa a okime mo e s pa a dę Bosas. ką gi gausime? i kokie Lie u os įs a ymai į eisina okias pa a des? jeigu sakau „Čia boso namai“, da lie- u ių kalbos jausmo nep a adusių žmonių būsiu sup as a ik kalban i apie y o namus, o aš juk no ėjau pasaky i, kad čia jo žmonos namai. už eks apie mo e ų pa a des! Pabaigai eikia pasaky i, kad jos ik maža dalis labai didelio isuomenės gy enimo pe e smo, kad žlunga mūsų kul ū a apsk i ai. Visa, ką daba adiname šiuolaikiška, ne u i nė k apelio au iškumo. Šiam eiginiui pa em- i y a daugybė pa yzdžių: isų ūšių menas, o icialūs i neo icialūs iešieji už ašai, skelbimai, eklamos, mūsų kalbos manie os, sušukimai, emociniai i eksp esiniai žodžiai. Lie u ių kalba iek daug jų pa i u i (ski ia jaus ukus i iš ik ukus, ko ki os kalbos neski ia), o pasi odo, kad sa ų jų mums neuž enka: šaukiame supe , yes, au! aigi a jau ne u i ko eik i mūsų als ybinės kalbos i au inės kul ū os gynėjai? a ei yje da labiau ų gynėjų s igs, nes kas daba galė ų pasaky i, kada li uanis- ika aps p es ižine specialybe, kada ją inksis pa ys gabiausi idu inių mokyklų absol en ai. būdami so ie ų sąjungoje da išlaikėme lais ės oškimą, didžia imą- si sa o ė yne, o daba gal ik pe k epšinio ung ynes ieningai šaukiame Lie u- Va! daba mūsų ė ynė ė ynių ė ynėje, kaip kad sakė Vilniaus uni e si e o didžiajame kieme eu opos sąjungos p eziden as s eikindamas Lie u os pi minin- ka imą es pa lamen ui. nesugebu do ai i pabaig i i os Miliūnai ės knygos ecenzijos. galiu ik a sa- ky i į jos klausimą, į ašy ą i šelyje. Manau, kad mums ne eikalingos nep iesaginės mo e ų pa a dės. Į eik a 2013 m. spalio 27 d. aLdona PauLauskienė Vilniaus uni e si e as Balio S uogos g. 8-1, LT-10220 Vilnius, Lie u a [email p o ec ed]