Angelė Vilutytė. „Kaltanėnų šnektos žodynas“

ANTANAS BALAŠAITIS Mokslinių tyrimų kryptys: leksikografija, kalbos kultūra, terminologija. Angelė Vilutytė KALTANĖNŲ ŠNEKTOS ŽODYNAS Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, 460 p. ISBN 978-609-411-019-1 Neseniai išleistame viename iš dešimties lietuvių kalbos šnektų žodynų pateikta Kaltanėnų apylinkių leksika. Tai irgi neplaninis Lietuvių kalbos instituto darbas. Taip ir buvo rengiami šnektų žodynai. Pirmas tokį žodyną išleido Vytautas Vitkauskas (1937–2012). Po jo Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyno (1976) tokius žodynus ėmė rengti ne vien Instituto, bet ir Vilniaus universiteto kalbininkai. Kaip rašo pratarmėje aptariamo Kaltanėnų šnektos žodyno autorė Angelė Vilutytė, užrašinėti savo šnektos žodžius pradėjusi baigdama studijas Vilniaus universitete apie 1960 m. Šio rašinio autoriui A. Vilutytė yra pasakojusi, kad dar moksleivę tarmiškos kalbos verte yra sudominęs ir ragino užrašinėti vyresnis giminaitis Vilniaus universiteto lituanistas Adolfas Jatulis. Rinkdamas medžiagą diplominiam darbui, jis užrašinėjo ir Angelės motinos ir močiutės vaizdingą šneką. Gyvosios kalbos vertės supratimas augo ir stiprėjo studijuojant lituanistiką ir klasikinę filologiją, kai dialektologiją dėstė tarmių tyrėjas Zigmas Zinkevičius. Po daugelio metų Profesorius džiaugėsi, iš buvusios studentės sužinojęs apie rašomą savo gimtosios šnektos žodyną. Per keletą dešimtmečių greta tiesioginio darbo prie didžiojo Lietuvių kalbos žodyno rašymo ir redagavimo A. Vilutytė kaupė kartoteką ir savo šnektos žodynui. Kaip rašo pratarmėje, žodžius užrašinėjo atostogaudama ir kiekviena proga parvykusi į gimtinę. Išvaikščiota dešimtys kaimų, kalbinta daugiau kaip pusė šimto seniausios kartos tradicine šnekta kalbančių kaltanėniškių. Daugiausia kalbos pavyzdžių autorės užrašyta iš savo motinos Eleonoros Dailidytės-Vilutienės, kilusios iš Terpežio kaimo, močiutės Eleonoros Dailidienės (jos šnektos sakiniais pailiustruota kaltanėniškių tarmė chrestomatijoje Lietuvių kalbos tarmės, 1971, p. 346). Iš to paties kaimo kilusios ir kalbintos keturios tetos. Kalbinti ir vyrai: užrašyta iš savo tėvo Edvardo, gyvenusio Kūrinų kaime, senelio Juozo Dailidės, Adolfo ir Zenono Radziulių (iš Pāgilūtės), Alfonso Šerėno (iš Berniūnų). Recenzijos / Reviews 177 ANTANAS BALAŠAITIS Kaltanėniškių šnekta fonetikos atžvilgiu nevienalytė: rytinė jos dalis priskiriama aukštaičių vilniškių patarmei, o vakarinė – uteniškių¹. Taigi kaip ir dauguma rytų aukštaičių, kaltanėniškiai vietoj dvigarsių am, an, em, en taria um (dungus), im (pìmpė), in (ži.ntas), im (tìmpė). Iš šnektos fonetinių ypatybių minėtinas junginių le, lė, re, rė, se, sė kietinimas: čia tariama sáula (saulė), lá.isk (leisk), lę̌ksu (lėksiu), rã.tas (retas). Kietinami ir priebalsiai d, r, s: dãglas (deglas), rã.tas (retas), rę̌kæ (rėkia), sá.nas (senas), sė̌mãu (sėmiau). Šnektoje turima ir pirmoji dzūkavimo ypatybė, junginiai dj ir tj verčiami į dz ir c: tariama mé.zei (medžiai), á.uzæ (audžia), nakčù (nakčia), svečù. (svečių). Nors kaltanėniškių šnekta priklauso skirtingoms patarmėms, bet jos žodynas bendras abiem: jį formavo ir jungė parapijiečių bendravimas miestelyje šventadieniais, atlaiduose ir turguose. Šnektos pavyzdžiai žodynui užrašinėti tiek iš vakarinio, tiek iš rytinio ploto atstovų. Kaip yra sakiusi žodyno autorė, kalbos pavyzdžių užrašyti geros progos būdavo ir susitikus per atlaidus, ir kitokiuose susėjimuose Kaltanėnuose. Kaltanėnų šnektos žodynas priskirtinas išsamiųjų tipui: jame pateikta visa senoji šnektos tradicinė leksika (taigi ir skoliniai) ir dabartinės bendrinės kalbos žodžiai su būdingomis tai tarmei reikšmėmis. Leksika žodyne pateikiama lizdais kaip ir didžiajame Lietuvių kalbos žodyne (toliau – LKŽ). Kaltanėniškių leksika sudėliota į 5725 lizdus. Skaitant žodyną krito į akis daugoka lizdų, pažymėtų santrumpomis sv. ir hibr., t. y. svetimybė ir hibridas. Suskaičiavus A, L, N, V raidžių lizdus, iš 1178 lizdų rasta 230 nelietuviškos kilmės žodžių ir darinių. Taigi apie penktadalis šnektos leksikos atėjusi iš svetimų kalbų. Lyg ir daugoka, bet kaip iš dainos, taip ir iš kalbos žodžio neišmesi. Tai svetimos valdžios laikų paveldas. Dalį svetimybių sudaro veiksmažodžių dariniai su priešdėliais da-, raz- (dapìlti, datìrti, razplėšti, raznešioti). Žodyne surinkti žodžiai dažniausiai vartojami kaimo žemdirbių kasdienėje buityje. Dauguma žodyninių lizdų su dviem ar trim sakiniais, bet yra ir labai didelių su gausia frazeologija. Iš tokių minėtini akìs, dantỹs, darýti, dėti, dìrbti, dúoti, galvà, krafýti, krìsti, krutėti, léisti, lėkti, lìsti, lìpti, męšti, nęšti, penėti, pùlti, rankà, riñkti, sakýti, sėsti, statýti, šónas, taisýti, tráukti, trìnti, vaŕgti, varýti, vėrti, vęsti, žẽmė, žmogùs, žolė. Kaltanėniškių šnektai būdingi rytų aukštaičių dar pavartojami prielinksniai (ir priešdėliai) až, ažù, atitinkantys bendrinės kalbos už: Àž kalno namai i nesmato; Àž uogas daug ažrinko; Ažù metų kad grįš, tai gerai; Gyvena ažùkampėj, nei privažiuot in juos; Važiavo ažùlankom; Stokis čia: ažúovėja ažù pirkelės; Miške ažúovėja, o in lauko duoda vėjas; Ažùperniai tai buvo uogų miške; Man jau berniokas ažùmainas ‘užvadas’, – visa ką padaro. 1 Tai yra nustatęs Adolfas Jatulis diplominiame darbe Kaltanėnų tarmės fonetika ir morfologija (1964), kuriuo remiamasi Zigmo Zinkevičiaus Lietuvių dialektologijoje (1966: 523). 178 Acta Linguistica Lithuanica LXX Angelė Viltutytė Kaltanėnų šnektos žodynas Visų šių darinių nėra didžiajame LKŽ. A. Vilutytės užrašyta ir daugiau žodžių, neįdėtų į LKŽ: atōšilas : Ledas ežere aižėja : atōšilas. bobeliōtė ‘menka moteris’ : Bobeliōtė da nesena, baika. dýrauti 1. ‘dairyti’: Dýrauna par langus pavogt ko. 2. ‘tykoti’ : Kiaulį papjovė, tai dýrauna katinai. gamùlžiš ‘gabalaś’ : Duonos gamùlžiš po stalu nusviestas. gišýti ‘gesinti’ : Ugni gisau anksti : bijau kad kas neinsgrūst. gretėji ‘šalia’ : Gretėji namai jų. knābinti ‘taupyti, griebti’ : Knābino knābino visą gyvenimą į paliko turtą svetimiem. paklōščiai ‘kraikas’ : Atsivežu samanų paklōščiam. papānis ‘storas pakulinis audeklas’ : Priaudžia papānio kokio i nešiojam būdavo, a ką darysi. parañkė ‘arti, po ranka’ : Parañkėj atsistojo i stovi, – da apšutinsiu puodą keldama. prāpjuvas ‘rugiapjūtės pradėtuvės’ : Prāpjuvas būdavo rugių : tai valgių priruošia, alaus pridaro, plg. prapjuvos LKŽ. prieblindýs ‘prietema’ : Saulė leidžias, prieblindýs, o mes da lauke. prieblindžiais ‘temstant’ : Atėjau prieblindžiais. retōja ‘reta kalba’ : Anas iš retōsios kai pradėjo. skalėtyti ‘apkalbėti, liežuvauti’ : Laksto po ūlyčią i skalėtyja kai velnias. tylėtem ‘tylomis’ : Tylėtem einu per mišką : bijau saldokų. týnius ‘sutinimas’ : Atleidė týnių, o buvau sutinus, randona koja visa. týpčioti ‘stypčioti’ : Týpčioja jau katė in viščiukus. viržiūnė ‘viržynas’ : Po viržiūnės pavasarį ganom. LKŽ yra žodžių, pateiktų A. Vilutytės iš savo šnektos: sagrąžai adv. ‘kai audžiama grįžtant per pakojas’ : sagrąžai – vienan šonan audai per pakojas, a paskui atgalios mini. saugulìngas ‘kurį reikia labai saugoti’. Balta tai baisiai saugulìnga skarelė. samanykščia ‘samanų priaugusi vieta’ : Samanykščia kvepia gailiais. savýsu adv. ‘tarp savų’ : Savýsu vis geriau, ramiau. sugraużinys ‘susigraužimas, rūpestis’ : Man didelis sugraużinys – bulbos supuvo. sukirtinýs ‘krosnies pamatai’ : Sukirtau pečiui sukirtinį. šūrastis ‘sūrimas’ : Šūrasties nėr, grybai nestovės apraugti. Straipsnyje nusliūgti yra sakinys Nusliūgsta akys senystėj, t. y. susilpnėja, o LKŽ tokios reikšmės nėra. Bene ryškiausiai pastebima Kaltanėnų šnektos žodyno ypatybė – dažni mažybiniai vardažodžiai. Tai žodyno autorės užrašyta senųjų kaimiečių kalbos puošmena. Žodžiai su mažybinėmis priesagomis parodo kalbančiųjų minties švelnumą, pagarbą, meilę, užuojautą aptariamiems dalykams ar asmenims. Dažna mažybinė priesaga –utis, -utė. Kaltanėniškės močiutės džiaugiasi vilnoniūtė skarelė, kad dukrėlė mano dažnai atva- Recenzijos / Reviews 179 ANTANAS BALAŠAITIS žiuoja. Vaikėle, kaip gerai, kad atėjai in man. Čia stebimasi, kad pradalgėlė siauručiūtė, kokia te pirkėlė – langėliai mažučiai, žema; Ką gi anas tas žmogelis padaris, čia vyro reikia drūto; Jau kai špygelės telyčiūtes rageliūkai; pasiguodžiama: Plutėlę sugriaužiu ir sėdžiu; priemenūte maža, pasdėti neturiu kur; Sušąlęs vaikas, lūpytės dreba; Šulnelis mažuтис, ale [v]andenio gana. Žvaigždžiūtė kaktoj, a visa marga karvė. Kaltanėniškių kalbos švelnumą dar labiau didina dažnokai pavartojami dariniai su dvigubomis mažybinėmis priesagomis: Lempelūtė tik ką mirksi: žibalo ir to nebuvo; Skareliūtę marti dovanų atavežė; Vilnone skareliūte ryšėjau visą žiemą, sveika galvai; Takeliūkas tik ką matos, ažužėlęs; Kvepia riekeliūtė suvalgyt ir sausos duonos; Aušta, švieselūtė, jau į kelius, einu tvartan in gyvulius; Kaip špygeliūtė karvytė, o pieno duoda; Skryneliūtėj susdėjus pinigus; Pirkelė susėdo suvis, i teip mažučiūtė buvo; Mažučiūkas suvis sūreliūkas išėjo, o šitiek varškės buvo; Sukneliūtė trumpučiūtė, puspalteIiu užsivilkus, skareliūtė plonučiūtė; Upeliūtė prie mum suvis siauručiūtė; Numirė tėvelūkas – likom basi, gryni. Nosiūtė riesta, plaukai ilgi, graži mergiotė. Priešingai menkinamajai nuostatai reikšti šnektoje vartojama priesaga -ynas, -yna: Turėj[o] kokią ožkįną, be pieno, pardavė, insitaisė karvę; Vartynai supuvę buvo koki, kiaulė i išvertė; Degla didžiausia kiaulyna purve guli; Jos gi dedūnas storiausias – per duris nelenda; Su bernynu kokiu susirišė i tąsos; Tąsos čia koks berniokynas, kad nepavogtų. Iš priesaginių darinių minėtini žodžiai su reta priesaga -atė, turintys veiksmažodinio abstrakto reikšmę: Pati kūlate, dairomės mašinų; Buvo i kūlates i malates paržiem – be darbo nebuvom; Visą vasarą šito ravate, darže parvasar; Jau i jį stipatė paėmė; Didžiausia gaišatė su šitais grybais paki padžiauni; greta Su šitais valgymais tik gaišatis – reikia bulbas kasti. Turi šie dariniai ir konkrečią reikšmę: Paduok karvei gerątę; Šuo nedaboja in tavo šitą lakątę, – numetu duonos, mėsos; Neturiu šiemet kūlatės ‘kuli amų javų’ – nesėjau. Greta pilnatis vartojama ir pilnatė. Pasakoma ir sveikėtė, bet dažniau sveikatà. A. Vilutytės užrašyti žodžiai praplečia iš LKŽ žinomų ne vien tokių žodžių geografiją. Kaltanėnų šnektoje vartojamas sudurtinis būtasis dažninis laikas: Nešù būdavo šieną saviem in pečių iš pievų; Smaleķą būdavo ažsidega i eina vakare gaudyt vėžių; Pašveriu čirškulį košėj būdavo kai medus; Būdavo nori sustaisyt kokį rūbą, tai juodauni juodauni miške i parvasar i paržiem; Basi žiemą išlekiam būdavo i nesirgдavom; Iš kąsnelių susiuviņėju būdavo vaiku i apvelku, – nebuvo iš ko nupirkt. Rytų aukštaičių vilniškių tarmėje išlikusi liepiamoji nuosaka be –k dar palyginti dažnai vartojama ir kaltanėniškių pramaišiui su bendrinės kalbos forma: Išnėš rūbus in saulės, pravedink; Anėš tu man kada vaikų parodyt; Šėskies prie man – gana bus daikto; Kad prašo šeškimies i válgykim; Ko tu skubinies, pasėdy kad atėjai; Ko čia stovi, sėdies; Paskaldai tu bulbas, da dideles sodint; Stókities arčiau, geriau matyste; Stveries manęs, slidu, pargrūsi; Duotė i man kiek pinigų; Inpiļ čerkelę; Atsraītai kelnes, sušlapsi visas par pievą eidamas; Pasraityk, perbrisi par upę – negilu; Dabok 180 Acta Linguistica Lithuanica LXX Angelė Vilutytė Kaltanėnų šnektos žodynas prirakin, – pamatysi išneš čigonai viską; Ažeitė, berniokai, padurniuosme. Paspirk dureles tvartelio, kad vištos neišeit; Nustai tu rėkt an šitų vaikų, sarmata svieto; Praalko šienaudami gal, panešy nors atsiger'; Paskaitai, kas čia parašyta būdavoaprašo tėvas; Pavārai žąsis, lenda daržan; Batvinių pasiskiri i irmėt kiaulei. Pasakojamojoje kalboje kaltanėniškių dažnai vartojami neveikiamieji dalyviai: Kamašiukais jos ateita i nesušlaptą; Maišyta, maišyta paki rašta pinigai i pavogta; Plaukai tik aukštyn sušukūota – bernauna do baisiausiai Baliokas; Sušluostytas visas koštuvis i nusviėstas daikte ryzo; Visas pašalys ažusėtas rasoda; Stuobrioką išsilaužiau, parsinešiau, būta prilindę skruzdėlių. Iš šnektos ypatybių paminėtinas ir savitas vaikinių bei merginų įvardijimas. Kaip ir daugelio rytų aukštaičių, nevedę vyrai čia turi pavardę su priesaga -ōkas: Vilučiōkas (Vilutis), Šaraniōkas (Šėrenas), ta priesaga dedama ir prie vardo: Baliōkas (Balys), Juziōkas (Juozas); Kaziōkas (Kazys), Vinciōkas (Vincas). Prie merginų vardų dedama priesaga -ōtė: Uliōtė (Julija), Anciōtė (Ona); Da neištėkė Anciōtė, kam tu ją pūdai. Mergaičių pavardės turi priesagą -yčia: Vilutyčia (Vilutytė), Gaidyčia (Gaidytė), Vasiliūnyčia (Vasiliūnaitė). Žodyno autorė įvade nurodo ir vieną kitą retesnę šnektos ypatybę. Tariamosios nuosakos 1 asmuo baigiasi galūne -čia: nešča (neščiau), šōkča (šokčiau), gėrča (gerčiau). Paminėtina daugiskaita neštūtė, dirbtūtė; Eītumbe raōet, ale lyja; Eītūt namo, – ko čia stuōit. A. Vilutytės užrašyta trumpa leidžiamosios nuosakos forma greta su ilgesniąja: Tepastā pušinė, – kresiu liuktus; Tegù pastōvi pienas šiltai, tegu rūgsta. Didelė žodyno vertybė – iliustraciniai sakiniai, ypač su frazeologizmais. A. Vilutytės per ilgus metus jų užrašyta tikrai gražių. Kaltanėniškių šnektos grožiui, kaimiečių galvosenai, patirtiems išgyvenimams parodyti keliolika jų ir pacituosime (skaityti lengviau suprastinta rašyba): Pilna kašdė uogų kai akis (su kaupu); Grybų, uogų šiemet nors vežimu vežk (labai daug); Atgal ia ranka kai duoda (nenorom), – neimk; Kai sudegiau, in akmenio likau, biedna; Nulėkė kaip akmenėlis upėn visas gyvenimas; Baisus daiktas kokia paliūtė (labai didelė); Dabar par ją pinigų ir su balana nerastum (visai neturi); Kiek tę mokėdavo až darbādienius – ašaros (visai mažai); Šitokio čia daikto (nesvarbu), – paliko i tegu eina savo keliu, rasi kitą; Ima kas ant stalo, ryja, geras akis turi (nesigėdi); Kad galėt, tai akis iš kakto išplėšt (viską atimtų); Basi lig sniegu eidavom mokyklon, basi i užaugom; Paparčius dėdavo duonon, kai buvo bado matai; Nuo mažantės aš šitą giesmę mokėjau; Išėinu žmonysna, tai net akyse šviesiau; Gyvulį reikia mylėt kai žmogų, tai i anas tau bus geras; Duktė kai žaibas visur pribūna; Až gero vyro kai až mūro (ramu); Galva pramušta (labai nori) kuokinet; Agurkus nagais išnešė (greit išpirko) turgų: nespejau pasdėt in stalelio; Prirunšė žmogų be niekur nieko (be priežasties); Čia grybaut iš pašonės (pašaliniai) neateina – savi išgrybauna; In pyragą vaiko net akys plasta (labai nori), – atpjauk kąsniuką; Syla meilės nenupirksi; Plyšk rėk, – neiššauksi iš kapų; Šutina kai puode (labai tvanku); Vienas galas dega, kitas – i nerūksta (nevykusiai puošiasi); Aš einu paslenkus, i ana jau žemę uosto (arti Recenzijos / Reviews 181 ANTANAS BALAŠAITIS mirties); Senam i žingsnis brangus; Ana vėją geria in jo sūnų (labai nori); Darmai liežuvi plėši (daug plepi), – neims sūnus jos; Visas gyvenimas šunio karnom (niekais) nuėjo; Koks tę iš jo žmogus: su ta diena gyvena (netaupiai), vaikai alkani bastos; Gražiom akim puodo nepramesi, – reikia lašinių; Pyragas burną išgadina; Ką ažu kokio, geriau žilą kasą sunėšiot (likti netekėjus); Mergiote kai lapė (meili); Moku kai poterius; Po žemėm suspėsi visada, – saugok sveikatą. Pabaigoje keletas pastebėtų netikslumų ir pageidavimų. Žodyno įvade nurodyta, kad šnektoje kietinami priebalsiai d, r, s ir pateiktas pavyzdys dãglas vietoje bendrinės kalbos deglas, o žodyne sakinys: Vienas paršelis dãglas, kiti balti. Antraštinis lizdo žodis daglas, greta ir daglōja. Matyt, pasiremta LKŽ, kur dãglas nurodyta į dẽglas. Taip pat du lizdai LKŽ darmai ir dėrmai. Kadangi skolinys, tai kietinimas čia gal ir netaikytinas: iškeltas dãrmai. Galimas daiktas, kad d kietinimas šioje šnektoje dar diskutuotinas, nes LKŽ dãglas pateikiamas iš Konstantino Sirvydo, Pilypo Ruigio ir Friedricho Kuršaičio žodynų, Kristijono Donelaičio raštų. Šią abejonę patvirtina ir Gervėčių tarmės faktai. Šios tarmės tyrėja Jadvyga Kardelytė d kietinimą čia laiko sporadišku2. Nors šnektoje, kaip teigia žodyno autorė, dùkros nėra, o tik mažybinės formos dukrėlė, dukrytė, bet jų nederėjo pridėti duktės lizde. Kelių lizdų (áusti, mìlas, raištis, žmogus) sakiniuose dėl suskaidymo netinkamais skyrybos ženklais (vietoj || turėtų būti /) atrodo, tarsi nėra antraštinio žodžio. Žodyno lizdų skaičius būtų didesnis, jei kiekvienas sakinio žodis būtų iškeltas ir paaiškintas atskirame lizde. Kartais to lyg ir reikėtų. Pavyzdžiui, mólio lizde neaišku, kas tas móliabrastis. Gal tikrinis žodis? Iš pakriūtės lizdo sakinio neiškeltas kaldúobinas, iš paléisti lizdo sakinio neiškeltas pasitrasýti. Iš sėlės lizdo sakinio Šitie siūlai pašuvai ploni, sėlė, dedù dù derėjo iškelti ir paaiškinti pašuvà. LKŽ pateikti sakiniai iš rytiečių šnektų rodo, kad tai siūlai, kuriais atau džiama. Pilvo lizde sakinys Pilvų apsraižgius mergà (pilvota) panašus į frazeologizmą, o žodyne nei raizgýtis, nei apsiraižgýti nėra. Frazeologizmas su tà dienà ‘netaupiai’ yra dviejuose lizduose, bet iškeltas nevienodai: su túo dienà gyvėna, su túo dienù. Keletas kritinių pastabų nesumenkina žodyno autorės ilgamečio darbo ir jame paskelbto gražaus šnektos lobio. Įteikta 2014 m. kovo 20 d. ANTANAS BALAŠAITIS Didlaukio 27-64, LT-08320 Vilnius, Lietuva 2 Kardelytė Jadvyga. Gervėčių tarmė. Vilnius: Mintis, 1975, 30. 182 Acta Linguistica Lithuanica LXX