Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje

82 ac a Linguis ica Li huanica LXX esMiniai ŽodŽiai: pie ų aukš aičių pa ibio salų šnek os, s ebimasis laikas, a chajiškosios eiksmažodžio ypa ybės, ino acinės eiksmažodžio ypa ybės, kalbų są eika. keyWo ds: sub-dialec s o bounda y mic o-a eas o sou he n aukš ai ian, appa en ime, a chaic peculia i ies o he e b, inno a i e peculia i ies o he e b, in e ac ion o languages. nijoLė uoMienė Lie u ių kalbos ins i u as Mokslinių y imų k yp is: dialek ologija, a mių mo ologija, socioling is ika, kalbų są eika. a chajiŠkosios i inoVacinės VeiksMaŽodŽio yPa ybės Pie Ų aukŠ aičiŲ Pa a Mėje baL a usijoje a chaic and inno a i e Peculia i ies o he Ve b in he sou he n aukš ai ian sub-dialec in bela us ano acija s aipsnyje analizuojamos d ejopos pie ų aukš aičių pa a mės ęsinio bal a usijoje, Va anã o ajone, eiksmažodžio ypa ybės: a chajiškosios liekanos i ino aciniai eiškiniai. Šiais aspek ais apž elgiama pie ų aukš aičių pa ibio salų šnek ų eiksmažodžio kai yba, da yba i seman ika. emiamasi ne ik dialek ologiniais, be i socioling is iniais pas a ųjų d idešim ies me ų duo- menimis, odėl y a galimybė ap ašy i ne ik pačias a chajiškąsias i ino acines eiksmažodžio o mas, be i a skleis i jų a osenos į ai a imą, nus a y i ki imo k yp į. duomenys apie pakai- inį a ba lygiag e ų šių eiksmažodžio o mų a ojimą bu o kaup i iek iš y esniosios, iek i iš jaunesniosios ka os pa eikėjų, adinasi, galima jų analizė s ebimuoju laiku, nes senesniųjų kalba a spindėjo a ojimo endencijas, ku ios bu o būdingos pa a mei mažiausiai p ieš pusšim- į me ų, o jaunesniosios – daba ines, būdingas ai pačiai pa a mei jau po pusšimčio me ų. s aipsnyje pa eikiama unikalių li uanis inių duomenų, nes kai ku ios jame ap a iamos eiksmažodžio ypa ybės isai nebūdingos a ba mažai būdingos pag indinio pie ų aukš aičių plo o gy en ojų kalbai, odėl i neuž iksuo os a ba labai mažai ku euž iksuo os. Viena e us, ilgalaikė ki akalbė apsup is i pa a mės izoliacija nuo pag indinio lie u ių kalbos plo o ska ino Va anã o šnek as is labiau užsikonse uo i, odėl en esama, no s i labai spo adiškai a oja- a chajiškosios i ino acinės eiksmažodžio ypa ybės Pie ų aukš aičių pa a mėje bal a usijoje 83s aipsniai / a icles mų, i in a chajiškų lie u ių kalbos eiksmažodžio o mų, pa eldė ų iš labai olimos p aei ies, gal ne siekiančios gen ines bal ų kalbas. ki a e us, dėl nuola inės są eikos su sla ų kalbomis (labiausiai – su bal a usių) i iamosios šnek os y a pa y usios okių ino acinių paki imų, ku ie ne su o ma o neploną sla iškų apnašų sluoksnį. a chajiškųjų ypa ybių pa yzdžių u imuose pa a mės į ašuose labai nedaug, jie spo adiški, o apsk i ai šiai isai beišmi š ančiai pa a mei bal a usijoje būdinga g e u inių eiksmažodžių o mų gausa i is in ensy ėjan i seman inių kalkių a osena. didelis i iamųjų eiksmažodžio o mų a osenos į ai a imas i ne olygumas nulėmė ai, kad s aipsnyje ap ašy a eiksmažodžio o mų analizė ka ais suda o nep opo cingumo a epizodiškumo įspūdį. anno a ion he a icle add esses wo- old peculia i ies o e bs o he con inui y o he sou he n aukš ai ian sub-dialec in bela us, Vo ana a dis ic : a chaic emains and inno a i e phenom- ena. conjuga ion, o ma ion and seman ics o e bs om he sub-dialec s o he bounda y mic o-a eas o sou he n aukš ai ian a e e iewed om his pe spec i e. he a icle ollows bo h dialec ological and sociolinguis ic da a o he pas wen y yea s; he e o e, he e is a pos- sibili y o desc ibe he mos a chaic and inno a i e e bal o ms as well as o e eal he a i- a ion o hei use and o iden i y he di ec ion o hei change. da a on he al e na i e o equi alen use o hese e b o ms we e ga he ed om he in o ma ion p o ide s o bo h he olde and he younge gene a ion, enabling hei analysis a he appa en ime because he language o he olde gene a ion e lec ed he endencies o use cha ac e is ic o he sub-dialec a leas i y yea s ago, while he language o he younge gene a ion e lec s con empo a y endencies cha ac e is ic o he same sub-dialec i y yea s la e . he a icle p o ides unique da a on he Li huanian language because ce ain e bal pecu- lia i ies discussed in he a icle a e ei he no cha ac e is ic o li le cha ac e is ic o he language o esiden s om he main a ea o sou he n aukš ai ian; hey a e he e o e no eco ded o sca cely eco ded. on he one hand, a long- e m o eign en i onmen and he isola ion o he sub-dialec om he main a ea o he Li huanian language led he sub-dialec s o Vo ana a in o e en g ea e conse a ion; he e o e, hough e y spo adically used, hey ea u e espe- cially a chaic o ms o Li huanian e bs inhe i ed om he emo e pas , pe haps e en da ing back o ibal bal ic languages. on he o he hand, due o he con inuous in e ac ion wi h sla ic languages (mos ly bela usian), he sub-dialec s unde analysis unde wen such inno a i e changes which ha e e en o med a a he solid sla ic co e . he a ailable eco ds o he sub-dialec con ain e y ew examples o a chaic p ope ies; hey a e spo adic. gene ally speaking, his sub-dialec , which is on he e ge o ex inc ion in bela us, can be cha ac e ised by a high numbe o con iguous o ms and he in ensi ying use o seman ic loan ansla ions. a high a ia ion and inconsis ency o e bal o ms unde analy- sis de e mined ha he analysis o e b o ms desc ibed in he a icle c ea es an occasional exp ession o non-p opo ionali y o episodici y. 84 nijoLė uoMienė ac a Linguis ica Li huanica LXX 0. ĮVadas naujesni dialek ologiniai i socioling is iniai duomenys iš lie u ių kalbos pa i- bio salų1 y ėjams su eikia galimybę s ebė i i į e in i šių izoliuo ų šnek ų aidą, o gau us y imų ezul a us palygin i su jau paskelb ais. aip pa ikslinamas iek sinch oninis, iek i diach oninis pa ibio salų aizdas, a skleidžiama šnek ų į ai o- ė, užpildomos jau u imų dialek ologinių duomenų sp agos, pa eikiama naujų kalbų są eikos ezul a ų. ai i in s a bu XXi a. apusių sunkiau pasiekiamomis lie u iškų salų bal a usijoje a ž ilgiu. en dėl spa aus lie u ių kalbos nykimo p a andama galimybė už iksuo i ne ik s a bius i įdomius kalbos aidos, jos unk- ciona imo ak us, be i apsk i ai ne enkama į odymų dėl pačių seniausių ie inių gy en ojų e ninės kilmės i p iklausomybės. Šiuo da bu s engiamasi a lik i no s dalį iš minė ų užduočių. s aipsnio ikslas – d ejopų eiksmažodžio sis emos b uožų y imas: išlaiky ų senųjų bei a si adusių ino a y iųjų. Šių d iejų ypa ybių san ykis analizuojamas e- mian is naujausia, unikalia XX a. pabaigos – XXi a. p adžios dialek ologine me- džiaga iš bal a usijoje, Va anã o ajone da esančių (a bu usių) lie u iškų salų. ki aip a ian , bandoma nus a y i s abiliausias i labiausiai linkusias kis i eiksma- žodžio ypa ybes y an i nyks an lie u ių šnek ai apsk i ai. nag inėjan su ink ą medžiagą, a siž elgiama į socioling is ines aplinkybes, ku iomis lie u ių kalba eg- zis a o bal a usijos lie u ių salose. aigi a osenos į ai a imas ap a iamas s ebi- muoju laiku2, . y. analizuojamos eiksmažodžio ypa ybės i jų a osenos ypa umai į ai aus amžiaus šnek ų a s o ų kalboje. iksuojamas daba inis kalbos aizdas, pa- si elkian iek ge iau, iek menkiau lie u iškai kalbančius ie inius in o man us. indi idualiose ekspedicijose naudo asi galimybe pasi ikslin i dėl ski ingų eiks- mažodžių o mų a ojimo iesiogiai pasiklausian pa eikėjų, s engian is išsiaiškin- i galimų a ian ų pa ikimumą: a okia a osena y a įsisąmonin a, pa eikėjams p iim ina, a ai lapsus linguae a ba už ašy ojo klaida. P ie eiginius ilius uojančių sakinių, ku ik įmanoma, s engiamasi nu ody i konk e ų kaimą, ku iame bu o 1 Šiame s aipsnyje pasi ink i a o i pie ų aukš aičių pa ibio salų, da konk ečiau – Va anã o salų šnek ų – e minai. jie da nė a nusis o ėję, ačiau, au o ės nuomone, y a inkamesni apibūdin i lie u ių kalbos plo ams, dėl ienų a ki ų aplinkybių a sidū usiems už Lie u os e i o ijos ibų, nei pe i e inių a mių e minas ( aip pa siūlo i Vy au as ka delis (2014)). 2 e minas s ebimasis laikas (an. appa en ime) kalbo y os da buose labiau papli o XX a. 7-ajame dešim - me yje. Pi masis s ebimojo laiko hipo ezę su o mula o Williamas Labo as (1963: 207–309; 1975: 199–228): kad kalbos ki imas bū ų iksuo as yksmo me u, u i bū i s ebima kelių uo pačiu me u gy enančių ka ų kalba. s ebimuoju laiku y a a lik as amaškoni, ienos iš kelių lie u iškų Va anã o pa ibio salų šnek os, daik a a džio y imas ( uomienė 2010). a chajiškosios i ino acinės eiksmažodžio ypa ybės Pie ų aukš aičių pa a mėje bal a usijoje 85s aipsniai / a icles už ašy as pa yzdys, nes lie u iška Va anã o pa ibio sala bu usi ne iena, o ne kelios. Šios salos išsidės ę apie 50 km palei daba inę als ybinę sieną besi ęsian- čioje ingiuo oje juos oje (kadaise ji bu usi ien isa i jungėsi su Lie u a) nuo die ẽniškių iškyšulio iki Pelesõs apylinkių (ž . 1 pa .). 3 Žemėlapyje pažymė i s ambesni punk ai – ajono cen as, mies eliai, gy en ie ės, bažny kaimiai i kolūkių cen ai. Šie punk ai likę nuo ų laikų, kai XX a. idu yje bu o enkama a minė medžiaga Lie u ių kalbos a lasui. ačiau pas a ųjų me ų y imai pa odė, kad, pa yzdžiui, nei pačiame Va anã e, nei nočiojè, asa ojè, ne ãšiuose ie inių žmonių, ge ai kalbančių lie u iškai, jau nė a. Šiame da be nag inėjami kalbos duomenys, dažniausiai už ašy i ne ik į ai iuose šių punk ų kaimuose, be i ien- kiemiuose – en, ku pas a ąjį d idešim me į bu o as as ben ienas ie inis žmogus, ge ai kalban is lie u iškai. s aipsnyje p ie kiek ieno eiginius ilius uojančio sakinio a žodžių junginio s engiamasi nu ody i ie o ių, ku iose jie bu o už ašy i, pa adinimus. 1 PaV. Pie ų aukš aičių pa a mė su ęsiniu bal a usijoje – lie u iškomis Va anã o ajono salo- mis3: Va anã as, ne ãšiai, asa à (pagal Lie u ių kalbos a lasą Vi punk as); nočià (Vii punk as); ódūnia, Plkiai (Viii punk as); Pelesà (iX punk as). Į ap ašomos e i o ijos plo ą nepa enka azi kai (X) i naujeji ge nykai (Xi). Žemėlapis paim as iš Lie u ių a mių ch es oma ijos (suda y ojas edmundas umpa). 86 nijoLė uoMienė ac a Linguis ica Li huanica LXX Pažymė ina, kad pas a ųjų me ų kalbo y os da bai, susiję su pa ibio salomis (i apsk i ai su lie u ių a mėmis), ne e ai palygin i nedi e encijuo ai laiko a ž ilgiu emiasi p aei yje už iksuo ais duomenimis – dažniausiai į ai iais žodynais, a minių eks ų inkiniais, išnykusių šnek ų ašy iniu palikimu i ga so į ašais, Lie u ių kalbos a laso medžiaga, ku už iksuo as kele o ne ienu me u gy enusių ka ų kalbos a ojimas, ka ais p ieš 100 i daugiau me ų (pa yzdžiui, pas a ųjų me ų da bai: agaišienė 2010; Mikulėnienė 2012: 51–62; amulionienė 2013: 128–145 i k .). odėl kai ku iuos kalbos eiškinius i jų ki imą sunku a ba ne neįmanoma in e - p e uo i socioling is iškai, nes nė a s ebimojo laiko pe spek y os. Šiame s aipsnyje ęsiami bal a usijos pie iniame pak aš yje, Va anã o ajone, esančių (a isai neseniai bu usių) lie u iškų salų – amaškoni, ne ãšių, ódū- nios, Plkių, nočiõs, Pãa adnės, asa õs, Pelesõs4 – šnek ų mo ologijos y imai5. Įdomi i bene mažiausiai a ski ai nag inė a kalbos dalis – eiksmažodis. s aips- nyje bandoma į Va anã o apylinkių šnek ų eiksmažodžio sis emą paž elg i kiek neįp as ai: a) pi miausia siekiama ap a i už iksuo as eiksmažodžio lyčių a chajiš- kąsias liekanas (pa eikian i anksčiau a si adusius jų pe di binius); b) an a – sie- kiama ap ašy i ino acinius eiškinius, susijusius su kalbų są eika, odėl ne engia- ma plačiau ap a i kele ą įdomesnių eiksmažodžio kai ybos, da ybos, eikšmės i ki ų ypa umų. 4 didžiausios i iki mūsų dienų išlikusios Pelesõs apylinkių lie u iškos salos kaimuose iešai i namų aplinkoje bend aujama lie u iškai. Pelesojè nuo 1992 m. eikia lie u iška mokykla. ai pi moji bal- a usijoje lie u ių pag indinė mokykla – Pelesos k aš o kul ū os i š ie imo cen as. Mokyklos įkū ė- jai y a Lie u os espublikos kul ū os ondas bei kul ū os i š ie imo minis e ija. 2012 m. mokykla išleido 13- ą abi u ien ų laidą. dauguma jų sėkmingai s udijuoja Lie u os espublikos aukš osiose mokyklose. kele as bu usių šios mokyklos mokinių po s udijų sug įžo di b i į lie u ių mokyklą mo- ky ojais. Vie inių lie u ių bend uomenė i isuomeninis susi ienijimas Gim inė y a palaikomi i e- miami Lie u os als ybės. Pelesõs kaimo apylinkių lie u ių šnek os aida pas ebimai ski iasi nuo ki ų Va anã o ajone bei isame Lydõs k aš e esamų i bu usių lie u ių šnek ų. Šnek a, be abejonės, eikalinga a ski o i a i- desnio įsižiū ėjimo (bene s a biausias i didžiausias pas a ųjų me ų da bas, ski as Pelesõs šnek ai, y a edmundo umpos 2008 m. išleis a monog a ija Pelesos šnek os onemos i jų a ian ai). Šiame s aips- nyje dėmesys labiau koncen uojamas į mažesnes, nyks ančias a i isai sunykusias geog a iškai į da- ba inę Va anã o ajono e i o iją pa enkančias šnek as. 5Pi mas išsamesnis sinch oninis nyks ančios lie u ių salos daik a a džio linksnia imo sis emos ap ašas pa eik as 2010 m. išleis oje knygoje Ramaškonių šnek os daik a a dis: socioling is inis y imas. Leidiny- je aip pa išsamiai apibūdinama iso Va anã o k aš o socioling is inė si uacija s ebimuoju laiku, lygi- namos iš d iejų ka ų ( y esniosios i sąlygiškai jaunesniosios) a s o ų suda y os isų daik a a džio kai ybos ipų pa adigmos, ap a iama kodų kai os p oblema. o 2008 m. išėjusio Ramaškonių šnek os eks ų (su kompak ine plokš ele) inkinio į adinėje dalyje de aliai p is a y os būdingosios šnek os ypa- ybės, ki čia imo dalykai. abiejose knygose pa eikiama anks esnių šį mik oa ealą y usių au o ių da bų apž alga. naujesnių minė ų salų lie u ių kalbos aidos y imų šiandien da ne u ime. aigi i išsamus isų kalbos dalių nag inėjimas laukia a ei yje. a chajiškosios i ino acinės eiksmažodžio ypa ybės Pie ų aukš aičių pa a mėje bal a usijoje 87s aipsniai / a icles 1. senojo kaLbos ModeLio Liekanos – a chajiŠkosios VeiksMaŽodŽio yPa ybės 1.1. kai ku ios eiksmažodžių a iamosios nuosakos o mos Lie u ių kalbos a mėse a iamosios nuosakos o mos labai į ai uoja (kazlaus- kas 2000: 385–403). iš esmės isi pie ų aukš aičiai, dzūkai, u i sa i ą a iamąją nuosaką, ku ios da yba iki šiol nė a isai aiški, plg.: ienaskai os 1 asmuo bū áu, 2 asmuo bū ái, o 3 asmuo – bū ; daugiskai os 1 asmuo bū m (bū ūmè), 2 asmuo bū  (bū ū è). daugiskai os 1 i 2 asmens o mos y a naujos, suda y os p ie 3 a. o mos bū ų p idedan senesnes bū um, bū u , da a ojamas pie ų aukš aičių pa a mėje. i ienaskai os 1 i 2 asmens o mos suda y os naujai ā-kamienių eiksmažodžių asmena imo pa yzdžiu. Šių o mų išlaiky a i ap adė p iegaidė aiškin ina uo, kad galūnės -au, i -ai, būdamos akū inės, akū inių galūnių ki imo me u a iamosios nuosakos sis emoje galėjo bū i ik ki čiuo os (plačiau ž . kaz- lauskas 2000: 101–102). daba inėse Va anã o apylinkių šnek ose už ašy a nemažai a iamosios nuosakos ienaskai os 1 i 2 asmens d iskiemenių eiksmažodžių o mų, p z.: àš bu. á.u, ù bu. á.i ‘aš būčiau, u bū umʼ; àš di p á.u, ù di p á.i; ‘aš di bčiau, u di b umʼ; àš ɛi á.u, ù ɛi á.i ‘aš eičiau, u ei umʼ; àš neš á.u, ù neš á.i ‘aš neščiau, u neš umʼ, àš es á.u, ù es á.i ‘aš esčiau, u es umʼ i k . jos a iamos su paki usiu baigmeniu, pap as ai ki čiuojamu gale, o p iegaidė – iš esmės isuome išlaikoma i ap adė. kaip i iso- je šiandieninėje pie ų aukš aičių pa a mėje (plg. Lka iii 107–109, žemėl. n . 103– 105; Lk ch 2004: 83; Ma ke ičienė 1999: 33; Leskauskai ė 2006: 60; 2009: 65). a iamosios nuosakos o mų ( ienaskai os 1 i 2 asmens) ki imo aida g eičiau- sia susijusi su žinomu pie ų aukš aičių pa a mės dėsniu: jei č, dž pa adigmoje pa- si aiko ik ieną ka ą, ai pa adigma išlyginama i isu a iama , d, iek daik a- a džio pa adigmoje, p z.: d·u., me gá.iu. ‘dėdžių, me gaičiųʼ, iek i eiksmažo- džio, p z.: á.uåu, maåũ. ‘audžiau, mačiauʼ. odėl i bú·åu, d båu, ɛ.åu išlygin- a į bu. á.u, di p á.u, ɛi á.u. Visoje pa adigmoje eiksmažodžių p iebalsis išlieka kie as, odėl i a iamosios nuosakos ienaskai os 1 i 2 asmens o mos a iamos kie ai, p z.: mæs á.u, mæs á.i ‘mesčiau, mes umʼ; k á.u, k á.i ‘ ėkčiau, ėk umʼ; æš á.u, æš á.i ‘ ežčiau, ež umʼ. i iamosiose šnek ose už ašy a e esnių a ejų, kai suki čiuojama šaknis – ε. åu šы.ná.u, ã·le labα. l·jα ‘eičiau šienau i, be labai lyjaʼ; ès αi u.‿mẹ.gu. iȓ‿gi. ǽ.n αi sá.u ‘ es um ą me gą (me gai ę) i gy en um sauʼ; bú· αi pas.us, ku.‿pαskα. aš· næm·ki, næp aš· åu ‘bū um pasakius, kad lenkiškai ašy i nemoki, nep ašyčiauʼ (pa yzdžiai daugiausia iš ódūnios apylinkių 88 nijoLė uoMienė ac a Linguis ica Li huanica LXX kaimų). Šakninis a iamosios nuosakos ienaskai os 1 i 2 asmens o mų ki čia imas Va anã o šnek ose y a i in e as, g e a galūninio ki čia imo o mų čia g eičiausiai a si adęs dėl in o man ų pas angų kalbė i „ aisyklingai“ i „g ama iškai“, . y. s en- giamasi pamėgdžio i bend inę lie u ių kalbą6. no s minė ų o mų ki is šaknyje y a iksuojamas daugumoje didžiojo pie ų aukš aičių plo o šnek ų (ž . Lka iii 108; Leskauskai ė 2006: 60; 2009: 65). P iesaginiai eiksmažodžiai Va anã o šnek ose pap as ai išlaiko bend a ies ki čio ie ą i p iegaidę, p z.: gαl ó· åu, gαl ó· αi ‘gal očiau, gal o umʼ; mọk· åu, mọ k· αi ‘mokėčiau, mokė umʼ; aš· åu, aš· αi ‘ ašyčiau, ašy umʼ; skαic· åu, skαic· αi ‘skai- yčiau, skai y umʼ; šá.udi. au, šá.udi. αi ‘šaudyčiau, šaudy umʼ; žu. · åu, žu. · αi ‘žiū- ėčiau, žiū ė umʼ. iš d iskiemenių a si adusių p iešdėlinių o mų ki čio ie a pap as- ai išlieka galūnėje, p z.: næsupá.isi. åu, isùs bu õ·kus nu åu á.i ‘nesupaisyčiau (nesu- žiū ėčiau), isus bu okus ( unkelius) nu au umʼ ( ùsamonys); kad‿àž gal· åu, i ‿ á.u dú·nọs7 iš‿k á.u u ẹs pαȓnæš á.u ‘kad aš galėčiau, i au duonos iš k au u ės (pa duo- u ės) pa neščiauʼ ( amaškónys); nuɛi á.i ù i ‿má.n ká.ȓ i. pα a · αi ‘nuei um u i man ka ę pa a y umʼ (s anšiai); imes á.u a‿jũ· i‿pi.ọs, .le kũ·  . as pasak·s ‘išmesčiau aš ją iš namų, be ką s ie as ( isi žmonės) pasakysʼ ( amaškónys). daugelio kalbininkų nuomone, galūninis a iamosios nuosakos 1 i 2 asmens o - mų ki čia imas y a ėly esnis. jis galėjo susi o muo i dėl 3 asmens o mos į akos, nes nemaža dalis pie ų aukš aičių, kaip i y ų aukš aičiai u eniškiai bei ilniškiai, u i 3 asmens o mą bū  (Ld 367–368; Lka ii 128, žemėl. n . 109). kaip eigia Zigmas Zinke ičius, ki čio pe kėlimas neį yko s aiga – ma y , ku į laiką bu ę du ki čiai. ge ai įsiklausius, an asis ki is gi dimas i i iamųjų Va anã o šnek ų pa yzdžiuose: a sùk á.u  u. š .bu., ci(g)‿næ u . su‿ku. ‘a sukčiau ši ą a ž ą, ik ne u iu su kuoʼ ( amaškónys); ε. á.i ù sá.u i ‿nesùk á.i má.n gαl .s ʻei um u sau i nesuk um man gal osʼ (s anšiai); m á.i, žm.gus, i ‿pab·k á.i nọk‿ . sa i. u. ‘im um, žmogus, i pabėg um nuo ų so ie ų ( a ybinės san a kos)ʼ (Plkiai); pọ‿gl· bi., pọ‿glb.li. i ‿ su nš á.u s. .su. šiẽnu. ʻpo glėbį, po glėbelį i suneščiau sau isą šieną (ka gau da). bū ų galima da y i p ielaidą, kad i iamosiose šnek ose išlaiky as a chajiškesnis ki - čia imas. no s be specialių y imų sunku į ody i, a ai „padalin as“ ki is, a iesiog pab ėžiamasis, u i uo asis, a imas, susijęs su eks o in onacija. kai ku ių y ėjų 6 daba inės bend inės lie u ių kalbos pag indų nė ienas iš ie inių lie u ių ne u i i lais ai kalbė i bend ine kalba negali. kiek labiau bend inę lie u ių kalbą sugeba pamėgdžio i pa ys y iausieji ie iniai lie u iai, lie u iškai skai y i i ašy i p amokę a puka io lie u iškose mokyklose-skai yklose, dažniau žiū in ys Lie u os ele iziją (bū ų iksliau - žiū ėję, nes pas a aisiais me ais bal a usijos e i o ijoje ( iksliau – jos pasienyje) lie u iškus kanalus galima ma y i ik su specialiais skai meniniais p iedėliais). 7 ki čiuo ų d ibalsių ie, uo į ai aus laipsnio ienbalsinimas (p z., a imas su ieno iš dėmenų a spal iu i pan.) būdingas daugumai i iamų Va anã o šnek ų. Labiausiai šiuos d ibalsius ienbalsina amaškoni apylinkėse (plačiau apie ai ž . uomienė 2008: 46; 2010a: 62–67). a chajiškosios i ino acinės eiksmažodžio ypa ybės Pie ų aukš aičių pa a mėje bal a usijoje 89s aipsniai / a icles eigiama, kad i ki ose pie ų aukš aičių pa a mės šnek ose šios eiksmažodžių nuo- sakos 1 i 2 asmens o mos aip pa y a aiškiai iš a iamos su d iem ki čiais, p z.: d· á.u, ne. á.u, sùk á.u, sak· á.u – apie Pùnią, kučinų apylinkių šnek ose (ž . Ld 363; Ma ke ičienė 1999: 33–34; Leskauskai ė 2006: 60). Į ai iose Va anã o apylinkių šnek ose už ašy os d ejopos a iamosios nuosakos ienaskai os 3 asmens o mos: ilgesnioji su - ų i umpesnė – be -ų, p z.: im á.u, kà anà εi ũ· ʻimčiau ( esčiau), kad ana ei ų ( ekė ų)ʼ i ọ kà kàs ε. i ‿má.n pad· ʻo, kad kas ei ų i man padė ųʼ; n.kas jọ‿næmuš ũ·, pàc p ыsp ã·šọ ʻniekas jo nemuš- ų, pa s p isip ašoʼ;  .s u. jåu‿ ε.kæ mùš ʻs ies ą jau eikia muš iʼ; a až. b ·lis, pa αisí· u. má.n dαnkci. ‘a ažiuo ų b olis, pa aisy ų man dangs į (s ogą)ʼ; jei‿kàs pa αisí· má.n   ači. ‘jei kas pa aisy ų man d i a įʼ; kùnigas sakí· u., k. c g .kas ‘kunigas saky ų, kad čia g iekas (nuodėmė)ʼ; kàs má.n k. sakí· , n.kọ ki àp næbùs ‘kas man ką saky ų, nieko ki aip nebusʼ; ažú· u á.ukiu, cik næ u ·jọ ažu‿kũ· ʻ ažiuo ų aukiniu, ik ne u ėjo už ką (nusipi k i bilie o)ʼ; p ·š, ka‿sæsu à až· li·d·n ‘p ašė, kad sesuo ažiuo ų Lydon (į Lydą)ʼ (pa yzdžiai iš amaškoni kaimo apylinkių). o ma su - ų is dėl o dažnesnė, kaip i daugelyje pie ų i y ų pak aš- čio lie u ių a mių. apsk i ai dažniau umpinami d iskiemeniai žodžiai (plg. Lka iii 110–111, žemėl. n . 106; Ld 114). 1.2. a ema inio (p iebalsinio) asmena imo liekanos i naujieji pe di biniai daba inėse lie u ių kalbos a mėse jau isai nedaug, be da y a išlikusių a e- ma inių (p iebalsinių) eiksmažodžių o mų. Labiausiai papli usios elik inės esamo- jo laiko 3 asmens o mos, u inčios būsenos i in anzi y umo eikšmes (ž . Lk ch 2004: 33; 202; kazlauskas 2000: 309–311), plg.: neš i ‘ne šiaʼ; kós i, niẽž i, gélbs i, peš i, pléiš i ‘pleišėjaʼ, ẽs i ‘bū aʼ; čiáus i ‘čiaudiʼ; sniẽg i ‘sningaʼ i k . kaip eigia jonas kazlauskas, XVi–XVii a. lie u ių aš uose andamos eiksmažodžių o mos su a ema ine leksija odo, kad a ema inių eiksmažodžių nykimas, pe ėjimas į ema inius siekia p ieš ašy inius laikus i p asidėjo anksčiau, negu p adėjo nyk i a ema inė leksija (2000: 309). iš minė ų senųjų aš ų ma y i, kad šie eiksmažodžiai suda ė leksinę-seman inę g upę su būsenos i in anzi y umo eiškme. okia g u- pė galėjo susida y i g eičiausiai dėl o, kad a ema inių eiksmažodžių 3 asmens o ma su galūne - i, u inčia -i, labai p iminė i-kamienius eiksmažodžius, u inčius aip pa 3 asmens galūnę -i i būsenos eikšmę, plg.: ẽs i i gùli. aigi a ema inės 3 asmens o mos elik ai daba inėse a mėse (peš i, niẽž i i k .) y a išlikę i odėl, kad jų o ma p imena i-kamieno eiksmažodžių 3 asmens (plg. da naujai suda y as bend a is pe š  i, niež  i). be o, ilgesnę a ema inių eiksmažodžių egzis enciją lėmė i jų eikšmės a imumas i-kamieniams eiksma- 90 nijoLė uoMienė ac a Linguis ica Li huanica LXX žodžiams (plačiau ž . kazlauskas 2000: 311–313). iek p aėjusio amžiaus idu yje, iek i šiame amžiuje Va anã o šnek ose aip pa už ašy a esamojo laiko a ema inių eiksmažodžių liekanų (plg. Šukys 1960: 182; uomienė 2008: 70), ku ios bu o pa a o os spo adiškai, pa yzdžiui, 2008 m. amaškonyse bu o už iksuo a e a 1 as- mens o mos liekm pag indu pasida y a 3 asmens o ma (pa)liẽkma / (pa)l.kma ‘(pa) liekaʼ (g eičiausiai įp as os šnek oje o mos miẽgma ‘miegaʼ pa yzdžiu). Pagal šios išlaiky os o mos modelį, ma y , bu o pasida y a i isa pa adigma. už ašy a kele as pa yzdžių iš ki ų šnek ų: ka(p)‿pasaå., àš liekù cæn.jaka, næ až.ou su‿ jù mim, adù .ni.s man. m. ‘kai pasakiau, aš lieku čionai, ne ažiuosiu su jumis, ada jie mane (p adėjo) muš iʼ (Plkiai); paklá.uåu s. mæ g.las, α.‿liek  su‿m.nim ‘paklausiau sa o me gelės, a lieki su manimʼ (iš pasakos, nočià). a ema inę 3 asmens o mą liẽk i ‘lik iʼ u i g e ima die niškių šnek a i daugelis didžiojo plo o pie ų aukš aičių šnek ų bei jau išnykusi Ze elos lie u ių šnek a bal a usijoje, p iski iama aka ų aukš aičiams. Šios o mos pag indu šnek ose pasida y a isa pa adigma: aš liekčiù, u liek , mes liẽk im, jūs liẽk i (plg. Ld 348–349; Lka iii 89; Vidugi is 2004: 243–244; d Ž 2005: 21; Leskauskai ė 2006: 60; 2009: 64). amaškoni, ódūnios, nočiõs, Pelesõs apylinkių šnek ose už ašy as pe di binys iš miegmù su u iš ema inio asmena imo. i čia, ma y , pasida y a isa pa adigma, p z.: àš miegmù, ci(g)‿giȓù, šá.udọ ‘aš miegu, ik gi džiu, šaudoʼ (klaišia); a( ) ù gæ α. miem ‘a u ge ai miegi?ʼ; ã·nas miẽgma lã·škọ, àš i‿p·ọ ‘jis miega lo oj, aš an pečiaus (k osnies)ʼ (ka gauda); mẽ·s .(i) i‿miẽgmαm, i‿. bαm is ‘mes šičia i miegam, i di bam isiʼ ( ódūnia); ku. jũ·s i.‿miẽ.gmα , αn‿šiẽnọ ‘ku jūs en miega , an šieno?ʼ (Pelesà); á.i jũ·s αikα. ciŋgine., kọ‿ e‿jilgα. miẽ.gmα , ɛ.- ki dα.bui ‘ai jūs aikai inginiai, ko aip ilgai miega , eiki di b iʼ (nočià). Šias o mas u ėjo išnykusios Ze elos, Laznų šnek os (ž . Z i: 29; ja osla ienė, uomienė 2013: 31). Va anã o šnek ose už ašy os kelios i in e os šio eiksmažodžio o mos su s, p z.: aš miegm klúoni an‿šinọ ‘aš miegu kluone an šienoʼ (Plkiai) a ba a‿nemiegsmù jilgα., šαš õ· alαndõ· keuõs ‘aš nemiegu ilgai, šeš ą alandą keliuosʼ ( ùsamonys)8. iš amaškoni apylinkių daugiausiai už ašy a na-kamienių esamojo laiko o mų: àš mi.knù, li.knù ‘aš miegu, liekuʼ; ù mikn, likn ‘ u miegi, liekiʼ; ã·nas m.kna, l.kna ‘jis miega, liekaʼ; mẽ·s m.knαm; l.knαm ‘mes miegam, liekamʼ; jũ·s m.knα , l.knα ‘jūs miega , lieka ʼ; ã·ni.s m.kna, l.kna ‘jie miega, liekaʼ (plačiau apie šias o mas ž . kaukienė, Pakalniškienė 2002: 113–131). Šie ipiški in a pinių eiksmažodžių pe di biniai seniai pas ebė i i g e imoje die niškių šnek oje (plg. Ld 348–351; Lka iii 82–83, žemėl. n . 85–87). be o, i iamose pa ibio salų šnek ose, kaip i isame pie ų aukš aičių pa a mės plo e, labai dažna esamojo laiko 3 asmens o ma 8 Šis į e p asis s dažnai iš a iamas neaiškiai. a chajiškosios i ino acinės eiksmažodžio ypa ybės Pie ų aukš aičių pa a mėje bal a usijoje 97s aipsniai / a icles i nu- eikšme, p z.: á.m gα.u isàs plù(n)ksnas šu à ap ó· ẹ ‘ am gaidžiui isas plunksnas šu a nu o ėʼ ( ùsamonys), ic. k.mọ αikα. ó·buous má.n ap á.u- ki.s ‘ši ie kaimo aikai obuolius man nud askysʼ ( amaškónys). Ši p iešdėlio eikšmė lie u ių kalbai nebūdinga. ai g eičiausiai mo ologinis e inys iš ie- inės bal a usių kalbos (plg. b u. aбадраць ‘apd asky iʼ, абарваць ‘aplup iʼ); b) šnek ose a ojamas p iešdėlis a - a i inka b. k. a -, p z.: a ã·jọ žeb õ·kas, daå. jǽ.m du‿pọu ù ‘a ėjo žeb okas (ubagas), da iau jam du pau us (kiaušinius)ʼ ( a- maškónys); ak·åu α ùs, in až·ki ‘a kėliau a us, į ažiuoki ʼ; acẹåu s. ọ dá.ik us iȓ‿išẹjå. i‿  ‘a siėmiau sa o daik us i išėjau iš enʼ (ne ãšiai). ačiau už ašy a nemažai pa yzdžių, kai a - pa a ojamas lie u ių kalbai s e ima nu- a pa - eikšme, p z.: aki. ọ så.su. š.ku. (plg. b u. адрубау сук) ‘nuki o sausą šakąʼ (asa à); aki.kẹ á. kus i ‿nù ædẹ klúonαn (plg. b u. атпрох каней) ‘nu- kinkė a klius i nu edė kluonan (į kluoną)ʼ (nočià); b ó·lis cik‿ · ọ a ažã· ọ namõ· (plg. b u. рыехау да хаты) ‘b olis ik y e pa ažia o namo“ (Plkiai); c) p iešdėlis ažu- / až- (bk už-) pap as ai a ojamas eiksmo pabaigai žymė i, p z.: à eȓ ẹ gá.l u. i ‿pá.isọ in‿man ‘už e ė gal ą i žiū i į maneʼ (s enšiai); id.- ʒi.ni. ká.ȓ i. isadù ažda åũ. á. αn ‘ idu dienį ka ę isada užda au a an (į a ą)ʼ (ka gauda); ažudi bå. .sijọj nædåũ.gi pinigũ· ‘uždi bau usijoje nedaug pinigųʼ ( amaškónys). ka ais šis p iešdėlis gali eikš i i eiksmo p adžią: ažu- si gå., αi‿c·lu. ž·mu. p agul·jåu (plg. b u. захварэу) ‘susi gau, ai isą žiemą p agulėjauʼ ( amaškónys); giȓù, α.kas ažù eȓkẹ (plg. b u. заплакау) ‘gi džiu, aikas p a i koʼ (asa à). o ka ais jis a ojamas i kai ku ių ki ų p iešdėlių eikšmėmis, p z.: asilá.idọ sá.ul (plg. b u. слонца зайшло) ‘nusileido saulėʼ; asibα.dẹ α kl·s (plg. b u. спалохауся конь) ‘pasibaidė a klysʼ. Pas a osios p ieš- dėlio až- (ažsi-) eikšmės g eičiausiai skolin os (plg. ge čių, Ze elos a mė- se: g ina eckienė 1973: 226; Vidugi is 2004: 278); d) Va anã o šnek ose labai dažnas sla iškas p iešdėlis da-, ku is ne e ai pa a oja- mas ie oj p iešdėlių pa-, p i-, iš-, nu- (plg. Leskauskai ė 2006: 61-62; 2009: 66), p z.: dasak·k jåu‿ sku. (plg. b u. да(с)кажы) ‘pasakyk / išsakyk jau iskąʼ; da·jọ iŋgi‿dù u. i ‿g ù ọ (plg. b u. дайшоу) ‘p iėjo p ie du ų i g iu oʼ, dašó· kọ i ‿iš á.ukẹ man iš‿ ùpẹs (plg. b u. даскочыу) ‘p išoko i iš aukė mane iš upėsʼ, dagi. ·nọ dá. i‿ ọ kã· ọ (plg. b u. дажыу) ‘nugy eno da iki ši o (an ojo pasaulinio) ka oʼ ( isi pa yzdžiai iš amaškoni); e) p iešdėliu pa- eiškiamas isiškas eiksmo (dažniausiai ka o inio) užbaigimas p aei yje (a galimas oks jo pasibaigimas a ei yje). uo a eju šis p iešdėlis čia, kaip i daugelyje ki ų pie y inio lie u ių kalbos pak aščio a mių, bal a usių kalbos pa yzdžiu p idedamas i p ie ki ų p iešdėlinių eiksmažodžių a ba y a ne du ka us paka ojamas, p z.: ã·ni.s jå. is panum ы (plg. b u. павымi рау- шы) ‘jie jau isi išmi ęʼ; žũ·.si·s paj ẹsẹ (plg. b u. павыдыхалi) ‘žąsys išd ėsėʼ, 98 nijoLė uoMienė ac a Linguis ica Li huanica LXX pa az·jọ  . as kàs ku. (plg. b u. паразыходзiлiся) ‘išsi aikščiojo (pa+ az+si+ ėjo) s ie as ( isi žmonės) kas ku ʼ; pasu · is i‿ iená.m (plg. b u. пазыхо дзi- лi ся) ‘suėjo isi iki ienoʼ ( isi p z. iš Plkių) (plg. Vidugi is 2004: 275–276); ) p iešdėlis p i- Va anã o šnek ose pa a ojamas i ki ų p iešdėlių (a -, pa-, ap-) eikšmėmis, g eičiausiai skolin inėmis, p z.: àš nẹ‿iškα. p ыpažыnåũ. a  (plg. b u. я нi зразу прызнала цябе) ‘aš ne iš ka o a pažinau a eʼ ( ùsamonys); p ыsi-  .ikinåu g ažε. su‿ isa.s (plg. b u. папрыветствовала усiх) ‘pasis eikinau g a- žiai su isaisʼ (asa à); ab i dùk æ ы.s b αnge. p  αng ọs (plg. b u. абедзве доч- кi прыадзетыя) ‘abid i duk e ys g ažiai ap eng os (išpuoš os)ʼ ( amaškónys); g) i iamų šnek ų eiksmažodžiams būdingas i sla iškas p iešdėlis az-, a ojamas bk pa-, iš- i k . p iešdėlių eikšmėmis, p z.: sku. mú·z žmó·nẹs asi.kọ (plg. b u. раскупiлi) ‘ iską mūsų žmonės ( ie iniai) išpi koʼ; az ы.ko mú·s klú·nu. i ‿kαlkòzαn pàjẹmẹ (plg. b u. разабралi) ‘iša dė mūsų kluoną i kolchozan (į kolūkį) paėmėʼ; i α. kã·cinas b·gọ i( )‿ à eȓ ẹ kã·šыku. (plg. b u. развярну) ‘ka inas bėgo i pa e ė k epšįʼ ( amaškónys) (plg. Vidugi is 2004: 277–279). 2.4. Veiksmažodžių neasmenuojamųjų o mų liekanos iš eiksmažodžio neasmenuojamųjų o mų Va anã o šnek ose unkcionuoja ei- kiamosios i ne eikiamosios ūšies esamojo i bū ojo ka inio laiko daly iai bei pusdaly iai. Pa yzdžiui, eikiamosios ūšies esamojo laiko daly iai: kek dåũ.k šы.m. bú.bu. i· à supù uu. ‘kiek daug šieme bul ių y a supu usiųʼ (Pelesà); eikiamosios ūšies bū ojo ka inio laiko daly iai: i ‿ ·l bù ọ sæsu à ọ‿a ažã· us ‘i ėl bu o sesuo oj a ažia us, . y. oji a ažia usiʼ (nočià); ne eikiamosios ūšies bū ojo ka - inio laiko daly iai: jilgα. iná.i gul·jọ žmõ·gus nušá.u as ‘ilgai enai gulėjo žmogus nušau asʼ ( amaškónys); mànọ d·dẹ i.gi sibi αñ. bù ọ jš eš as ‘mano dėdė i gi sibi- an (į sibi ą) bu o iš ež asʼ (Plkiai); pusdaly is: dù zuiù ·damas, niẽkọ næpa gá.u si ʻdu zuikius ydamas, nieko nepagausiʼ (Pelesà) (plg. Leskauskai ė 2006: 63). Pelesojè už ašy a kele as esamojo i bū ojo ka inio laiko eikšmę u inčių pada- ly ių o mų, p z.: iš·jọ mùms dá. bemiẽgαn ‘išėjo mums da bemiegan ʼ; k. i.‿dȓbi l· u l·jαn ‘ką en di bi lie ui lyjan ʼ (plg. Ld 387) (asa à). nea me ama, kad šie a ejai pa a o i dėl bend inės kalbos po eikio. ki ose pie ų aukš aičių pa a mės salelėse padaly io o mų neuž iksuo a. aip pa neišgi s a i neuž ašy a pa yzdžių su bū ojo dažninio i būsimojo laiko daly ių, pusdaly ių i padaly ių o momis. eikiamybė, bū inybė i galimybė eiškiama sin aksinėmis kons ukcijomis daik- a a džio a ba į a džio a dininkas + modalinis eiksmažodis + eiksmažodžio bend- a is, p z.: ɛ.kæ linα. á.u, g kei jǽ.u ‘ eikia linai au , . y. linus au i, g ikiai, . y. g ikius pjau iʼ ( ódūnia); · αi, sakå., ɛ.kæ nå.jαs k ·žus s ac· ‘ y ai, sakau, eikia naujas k yžius, . y. naują k yžių, s a y iʼ ( ùsamonys); mliju, gi‿jåũ a chajiškosios i ino acinės eiksmažodžio ypa ybės Pie ų aukš aičių pa a mėje bal a usijoje 99s aipsniai / a icles mòžna bùbọs kà ‘misliju (gal oju), gi jau galima bulbos (bul ės) kas , . y. bul es kas iʼ ( amaškónys); ɛik·jọ pi mà α kl·s iž‿bã·lọs á.uk, a‿paskùm‿jåu æžmas ‘ eikėjo pi ma a klys, . y. a klį, iš balos auk i, o paskui jau ežimas, . y. ežimąʼ (Piliãkalnis). Šias senas sin aksines kons ukcijas (ypač su eikė i) ge ai išlaikę y ų i pie ų aukš aičiai bei iš esmės isos lie u ių kalbos salose bal a usijoje (ž . am- b azas 2006: 35–36, 331–332). ne eikiamosios ūšies daly iai, einan ys sudė inio a inio a dine dalimi, de i- nami skaičiumi i gimine su susijusiais daik a a džiais, sakiniuose a liekančiais eiksnio unkciją, p z.: à ọ kã·šikas g ažɛ. nupn as ‘ a o k epšys g ažiai nupin asʼ (Pelesà); i α. b ó·ọ klùpẹs, plọna. d ọžыn· ọs ‘ ai b olio klumpės, plonai d ožinė osʼ ( amaškónys). Vis dėl o dažniau nea siž elgiama nei į daik a a džio giminę, nei į skaičių i a ojamos bend õsios daly ių gimins o mos, p z.: a‿kõ· à ọ skl· pas a(d)da · a ‘o kodėl a o sklepas ( ūsys) a ida y a, . y. a ida y asʼ (s anšiai); i du- . pi.ọs zaslã·nas s óu pas ac· a ‘ idu y namo zaslanas ( oks suolas) s o i pas a- y a, . y. pas a y asʼ (asa à); g ·ọ dα.ci.s jåu‿p ыgamn a ‘glėblio dan ys p iga- min a, . y. p igamin i (pa uoš i)ʼ ( amaškónys). Šis eiškinys pas ebimas ne ik pie ų aukš aičių pa a mės šnek ose, be i ki ose aukš aičių, ypač pa ibio, šnek ose (ž . Ld 384–385; Leskauskai ė 2006: 63 i k .). 3. aPibend iniMas 3.1. socioling is inės aplinkybės nepalankios i sunkios lie u ių kalbai sąlygos Va anã o k aš e egzis a o kelis šim mečius, ačiau šnek os idinės s uk ū os paki imų šiandien negalima laiky i galu iniais. Šioje nedidelėje e i o ijoje, a ski oje nuo lie u ių e nog a inės žemės kamieno, galima ma y i kadaise ienodos kalbinės si uacijos ski ingas s adijas: nuo d ikalbiškumo, ku į išlaikė ik pa ys senieji gy en ojai ( amaškoni, ódūnios i Pelesõs apylinkės) iki isiško kalbos išnykimo (asa õs, Pãa adnės, nočiõs, ne ãšių apylinkių kaimai), kai p isimenama os kele as bui ies daik ų pa adinimų. Šios 7 lie u iškų bal a usijos salų šnek os, no s i spa čiai nu au ėjus lie u iams, nuola ki o i ebekin a gana nuosekliai. 3.2. a chajiškųjų eiksmažodžio o mų išlaikymas ilgalaikė ki akalbė apsup is i izoliacija ska ino Va anã o šnek as is labiau už- sikonse uo i. ai padėjo joms išlaiky i kelis ypa ybių sluoksnius: daba inį adi- cinį, ku į suda o pag indiniai šnek os one iniai i mo ologiniai b uožai, susi o - 100 nijoLė uoMienė ac a Linguis ica Li huanica LXX ma ę pe ilgus šnek ų aidos amžius, i labai ne yškų, ik iausiai pa eldė ą iš gilios p aei ies, bal ų gen inių kalbų sluoksnį: • a iamosios nuosakos ienaskai os 1 i 2 asmens d iskiemenių eiksmažodžių o mos (bu. á.u, bu. á.i ‘būčiau, bū umʼ; ɛi á.u, ɛi á.i ‘eičiau, ei umʼ) su išlaiky u a chajiškesniu ki čia imu; • esamojo laiko a ema inių (p iebalsinių) eiksmažodžių liekanos – daugiausia ienaskai os 3 asmens o mos (liẽkma ‘liekaʼ; ǽ.us i ‘čiaudiʼ; niẽg ‘sningaʼ); • išlaiky os na-kamienės esamojo laiko o mos (mi.knù ‘mieguʼ, mi.kn ‘miegiʼ, m·kna ‘miegaʼ ) bei ienaskai os 1 asmens o mos su kon aminacine galūne -mu (ɛimù, kimù ‘einu, skinuʼ); • išlaiky as senasis galūninis sang ąžinių eiksmažodžių bū ojo laiko 3 asmens o mų ki čia imas ( ad·s ‘ adosiʼ; s ọj·s ‘s ojosiʼ). 3.3. ino aciniai kalbos eiškiniai – kalbų kon ak ų pada iniai dėl nuola inės są eikos su sla ų kalbomis (daugiausia su ie ine bal a usių šnek a, kiek mažiau – su ie inėmis lenkų i usų kalbomis) Va anã o lie u ių šnek os pa y ė sudė ingus s uk ū os paki imus. čia nesunkiai galima įž elg i aki- aizdžiai naują i gausų sla iškų apnašų sluoksnį – g e u inių eiksmažodžių o mų, seman inių kalkių i pan.: • nyks a eiksmažodžių neasmenuojamosios o mos; • šnek ose pap as ai ečiuoju asmeniu a ojama o ma y a e ais a ejais eina ne ik ečiuoju, be i ki ais asmenimis. okios apibend in os 3 asmens suple y inės o mos a si adimą ska ina i ie inė bal a usių kalba, ku ios esamojo laiko pa adig- moje iek ienaskai os, iek daugiskai os o mos y a ienodos – su ëсьць ‘y a’; • bū asis dažninis laikas, kai pasakojama apie dažnus į ykius p aei yje, eiškiamas p idedan 3 asmens o mą būda o. ai ienas iš a ejų, kai bal a usių kalbos aiškos p iemonės imamos laiky i sa omis, leng ai į e piamos į lie u ių kalbą; • p iešdėlinio eiksmažodžio (dažniausia su neiginiu ne-) sang ąžos a iksas y a gale, kaip i sla ų kalbose; pe imama bal a usiška a ski ų eiksmažodžių san- g ąžinių o mų eikšmė; • nemažai eiksmažodžių p iešdėlių a ojami lie u ių kalbai s e ima eikšme: 1) p iešdėlis ap- pa a ojamas i nu- eikšme, būdinga ie inei bal a usių kalbai; 2) p iešdėlis a - g e a u i lie u ių kalbai s e imas nu- i pa - eikšmes; 3) p iešdėlis až- (ažsi-) gali eikš i eiksmo p adžią i skolin as kai ku ių ki ų p iešdėlių eikšmes; 4) sla iškas p iešdėlis da- ne e ai pa a ojamas ie oj p iešdėlių pa-, p i-, iš-, nu-; a chajiškosios i ino acinės eiksmažodžio ypa ybės Pie ų aukš aičių pa a mėje bal a usijoje 101s aipsniai / a icles 5) p iešdėlis pa- bal a usių kalbos pa yzdžiu p idedamas i p ie ki ų p iešdėli- nių eiksmažodžių a ba y a ne du ka us paka ojamas; 6) p iešdėlis p i- pa a ojamas skolin inėmis p iešdėlių a -, pa-, ap- eikšmėmis; 7) sla iškas p iešdėlis az- a ojamas pa-, iš- i k . p iešdėlių eikšmėmis. Li e a ū a i ŠaL iniai amb azas Vy au as 2006: Lie u ių kalbos is o inė sin aksė. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. dLkŽe – Daba inės lie u ių kalbos žodynas: šeš as ( ečias elek oninis) leidimas. edak- o iai: s asys keinys ( y . edak o ius), Laimu is bilkis, jonas Paulauskas, Vy au as Vi kaus- kas. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 2006; in e ne inė e sija, 2011. in e ne o p ieiga: h p://dz.lki.l . d Ž – Laima g umadienė, Mikulėnienė danguolė, Mo kūnas kazys, Vid ug i i s a loyzas. Die eniškių šnek os žodynas 1. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 2005. g i na ec kienė elena 1973: kai ku ios ge ėčių a mės eiksmažodžio ypa ybės. – Lie u ių kalbo y os klausimai 14, 221–229. g i na eckien ė elena 1997: izoliuo ų lie u ių šnek ų e iniai e ninėse Lie u os žemėse bal a usijoje. – Lie u ių kalbo y os klausimai 37, 185–195. g uma dienė Laima 2005: kodų kai a lie u ių a mėse. – Valoda-2006. Valoda daża- du kul ū u kon eks ā. Zinā nisko aks u k ājums XVi. dauga pils: saule, 42–48. ja osla ienė ju gi a, uomienė nijolė 2013: Lazūnų šnek os eks ai. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. ka d elis Vy au as 2014: Lie u ių kalbos salos: p obleminiai aspek ai. – Lie u ių kal- ba 8. in e ne o p ieiga: www.lie u iukalba.l . kaukienė aud onė 1994: Lie u ių kalbos eiksmažodžio is o ija. klaipėda: klaipėdos uni e si e o leidykla. kaukienė aud onė 2002: Lie u ių kalbos eiksmažodžio is o ija ii. klaipėda: klaipėdos uni e si e o leidykla. kaukienė aud onė, Pakalniškienė dalia 2002: Veiksmažodžių lik i, snig i, mig- i s uk ū a i kilmė. – Vā ds un ā pē īšanas aspek i. Raks u k ājums 6, 113–131. Liepāja. kazlauskas jonas 2000: Rink iniai aš ai 1, sud. albe as osinas. Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. Labo William 1963: he social mo i a ion o a sound change. – Wo d 19, 207–309. Ld – Zinke ičius Zigmas. Lie u ių dialek ologija. Vilnius: Min is, 1966. 102 nijoLė uoMienė ac a Linguis ica Li huanica LXX Leskauskai ė as a 2006: Kučiūnų k aš o šnek os eks ai. Vilnius: Lie u ių kalbos ins- i u as. Leskauskai ė as a 2009: Ma cinkonių šnek os eks ai. Vilnius: Lie u ių kalbos ins- i u as. Lka ii – Lie u ių kalbos a lasas 2. one ika, a s. ed. kazys Mo kūnas. Vilnius: Mokslas, 1982. Lka iii – Lie u ių kalbos a lasas 3. Mo ologija, a s. ed. kazys Mo kūnas. Vilnius: Moks- las, 1991. Lkg ii – Lie u ių kalbos g ama ika 2. Mo ologija, y . ed. kazys ul ydas. Vilnius: Min- is, 1971. Lk ch – b a ce i čiū ė i ma, i a nau ski e nė a ud a, Les kau s ka i ė a s a, umpa edmundas. Lie u ių kalbos a mių ch es oma ija. Vilnius: Lie u ių kalbos ins- i u o leidykla, 2004. Ma ke ičienė Žane a 1999: Aukš aičių a mių eks ai 1. Vilnius: Vilniaus uni e si- e o leidykla. Mikulė nienė da nguolė 2012: dėl kalbos a chaikos i ino acijų san ykio (Zie elos lie u ių šnek os duomenimis). – Li uanis ica, . 58. n . 1(87), 51–62. Vilnius: Lie u os mokslų akademija. o ębski jan 1956: G ama ika języka li ewskiego 3. (nauka i o mach). Wa szawa: Pańs wowe wydawnic wo naukowe. Pakalniškienė dalia 2004: bend ieji bal ų kalbų eiksmažodžiai. Mo ologinė s uk- ū a. – Vā ds un ā pē īšanas aspek i. aks u k ājums 8, 201–210. Liepāja. Palionis jonas 1967: Lie u ių li e a ū inė kalba XVi–XVii a. Vilnius: Min is. Palionis jonas 1979: Lie u ių li e a ū inės kalbos is o ija. Vilnius: Mokslas. agaišienė Vilija 2010: Linksniuojamųjų žodžių ki čia imo a ian ai pie ų aukš aičių i y ų aukš aičių ilniškių a mėse. dak a o dise acija. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. s ang ch is ian 1942: Das Slawische und bal ische Ve bum. oslo, 172–173. Šukys Jonas 1960: būdingesnės amaškonių šnek os ypa ybės. – Lie u ių kalbo y os klausimai 3, 177—187. amul ionienė au elija 2013: neapib ėž ą ypa ybės kiekį žymin ys būd a džiai: p iešdėlio po- edinių da yba. – Ac a Linguis ica Li huanica 68, 126–145. umpa edmundas 2008: Pelesos šnek os onemos i jų a ian ai. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. uomienė nijolė 2006: amaškoniškių šnekos kodų kai a. – Kalbos kul ū a 79. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u o leidykla, 161–172. a chajiškosios i ino acinės eiksmažodžio ypa ybės Pie ų aukš aičių pa a mėje bal a usijoje 103s aipsniai / a icles uomie nė nijolė 2006a: Pe i ē isko lie u iešu izlokšņu kalki. – Valoda – 2006. Va- loda dažādu kul u u kon eks a. Zina nisko aks u k ajums XVi. dauga pils uni e si ā es akademiskais apgads „saule“, 2006., 80.–86.lpp. uomienė nijolė 2008: Ramaškonių šnek os eks ai. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. uomienė nijolė 2010: Ramaškonių šnek os daik a a dis: socioling is inis y imas (= Ope a linguis ica Li huanica 13). Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. uomie nė nij olė 2010a: d ibalsių ie, uo ienbalsinimo endencijos pe i e inėse Va a- na o šnek ose. – Žmogus i žodis 2(1). Vilnius: Vilniaus pedagoginis uni e si e as, 62–67. uomie nė nijolė 2010b: Pie ų aukš aičių šnek os bal a usijoje: kalbų są eikos pada- iniai. – Respec us Philologicus 18(23), kaunas, 223–234. Vidugi is aloyzas 2004: Zie elos lie u ių šnek a. Vilnius: P es ika. Zinke ičius Zigmas 1987: Lie u ių kalbos is o ija ii. iki pi mųjų aš ų. Vilnius: Min is. Z i – Vidugi is aloyzas, Mikulėnienė danguolė. Zie elos šnek os eks ai 1. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 2005. Лабов Уильям 1975: О механизме языковых изменений. – Новое в лингвистике 7. Москва: Прогресс, 199–228. a chaic and inno a i e Peculia i ies o he Ve b in he sou he n aukš ai ian sub-dialec in bela us suMMa y he a icle add esses wo- old peculia i ies o e bs o he con inui y o he sou he n aukš ai ian sub-dialec in bela us, Vo ana a dis ic : a chaic emains and inno a i e phenom- ena. conjuga ion, o ma ion and seman ics o e bs om he sub-dialec s o he bounda y mic o-a eas o sou he n aukš ai ian a e e iewed in his pe spec i e. he a icle ollows he la es dialec ological and sociolinguis ic da a. i e eals he a ia ion o he use o a chaic and inno a i e e b o ms and iden i ies he di ec ion o hei change. da a a e analysed a he appa en ime. he cu en si ua ion o language is eco ded wi h local in o man s mo e and less luen in Li huanian. in o he wo ds, he pape aims o de e mine he peculia i ies o e bs which a e mos s able and mos p one o changes as he Li huanian sub-dialec is gen- e ally declining. he ma e ial o sub-dialec s om 7 small Li huanian mic o-a eas analysed in he pape shows ha wi h apid dena ionaliza ion o Li huanians, he changes occu ing in Li huanian ha e been a he consis en . he small e i o y, sepa a ed om he s em o he Li huanian e hnog aphic 104 nijoLė uoMienė ac a Linguis ica Li huanica LXX land, wi nesses he di e en s ages o once he same linguis ic si ua ion: om bilingualism p e- se ed by he oldes esiden s (en i ons o amashkan sy, adun’ and Pelyasa) o he comple e ex inc ion o language ( illages o he en i ons o asa a, Paha odna, nacha, nia ošy). a long- e m o eign en i onmen and isola ion led o inc eased conse a ion o Vo ana a sub-dialec s. i helped hem o main ain se e al laye s o linguis ic peculia i ies. i s and o emos , he con empo a y adi ional laye o peculia i ies made o he main phone ic and mo phological ea u es o he sub-dialec ha o med o e long cen u ies o de elopmen o sub-dialec s: a) wo-s em 1s and 2nd pe son singula o ms o e bs in he condi ional mood wi h mo e a chaic accen ua ion; b) emains o p esen ense a hema ic (consonan al) e bs (singula 3 d pe son o ms); c) na-s em p esen ense o ms and singula 1s pe son o ms wi h a con amina ed ending –mu p ese ed; d) he old ending accen ua ion o he 3 d pe son pas ense o ms o e lexi e e bs main ained. due o con inuous in e ac ion wi h sla ic languages, he Li huanian sub-dialec s o Vo- ana a unde wen complex s uc u al changes. a clea ly new and nume ous sla ic co e can easily be iden i ied: a) he g owing use o con iguous e bal o ms as well as seman ic loan ansla ions is eco ded; b) non-conjuga ed o ms o e bs end o decline; c) he o m y a (is) usually used in he 3 d pe son acqui es he o ms o o he pe sons in sub-dialec s; c) pas i - e a i e ense when epe i i e e en s in he pas a e old is exp essed by adding a 3 d pe son o m būda o (used o be); d) as in sla ic languages, he a ix o he e lexi e o m o p e ixal e bs is o en a he end; he bela usian meaning o e lexi e o ms o indi idual e bs is in e cep ed; e) a numbe o e bal p e ixes a e used in he meaning o eign o Li huanian. Į eik a 2014 m. gegužės 16 d. nijoLė uoMienė Lie u ių kalbos ins i u as Pe o Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lie u a [email p o ec ed] [email p o ec ed]