Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje

NIJOLĖ TUOMIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptis: dialektologija, tarmių morfologija, sociolingvistika, kalbų sąveika. ARCHAJIŠKOSIOS IR INOVACINĖS VEIKSMAŽODŽIO YPATYBĖS PIETŲ AUKŠTAIČIŲ PATARMĖJE BALTARUSIJOJE Archaic and Innovative Peculiarities of the Verb in the Southern Aukštaitian Sub-dialect in Belarus ANOTACIJA Straipsnyje analizuojamos dvejopos pietų aukštaičių patarmės tęsinio Baltarusijoje, Varanãvo rajone, veiksmažodžio ypatybės: archajiškosios liekanos ir inovaciniai reiškiniai. Šiais aspektais apžvelgiama pietų aukštaičių paribio salų šnektų veiksmažodžio kaita, darbyba ir semantika. Remiamasi ne tik dialektologiniais, bet ir sociolingvistiniais pastarųjų dvidešimties metų duomenimis, todėl yra galimybė aprašyti ne tik pačias archajiškąsias ir inovacines veiksmažodžio formas, bet ir atskleisti jų vartosenos įvairavimą, nustatyti kitimo kryptį. Duomenys apie pakaitinį arba lygiagrečių šių veiksmažodžio formų vartojimą buvo kaupti tiek iš vyresniosios, tiek ir iš jaunesniosios kartos pateikėjų, vadinasi, galima jų analizė stebimuoju laiku, nes senesniųjų kalba atspindėjo vartojimo tendencijas, kurios buvo būdingos patarmei mažiausiai prieš pusšimtį metų, o jaunesniosios – dabartinės, būdingas tai pačiai patarmei jau po pusšimčio metų. Straipsnyje pateikiama unikalių lituanistinių duomenų, nes kai kurios jame aptariamos veiksmažodžio ypatybės visai nebūdingos arba mažai būdingos pagrindinio pietų aukštaičių ploto gyventojų kalbai, todėl ir neužfiksuotos arba labai mažai kur teużfiksuotos. Viena vertus, ilgalaikė kitakalbė apsuptis ir patarmės izoliacija nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto skatino Varanãvo šnektas vis labiau užsikonservuoti, todėl ten esama, nors ir labai sporadiškai vartoja- ESMINIAI ŽODŽIAI: pietų aukštaičių paribio salų šnektos, stebimasis laikas, archajiškosios veiksmažodžio ypatybės, inovacinės veiksmažodžio ypatybės, kalbų sąveika. KEYWORDS: sub-dialects of boundary micro-areas of Southern Aukštaitian, apparent time, archaic peculiarities of the verb, innovative peculiarities of the verb, interaction of languages. 82 Acta Linguistica Lithuanica LXX Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje mų, itin archajiškų lietuvių kalbos veiksmažodžio formų, paveldėtų iš labai tolimos praeities, gal net siekiančios gentines baltų kalbas. Kita vertus, dėl nuolatinės sąveikos su slavų kalbomis (labiausiai – su baltarusių) tiriamosios šnektos yra patyrusios tokių inovacinių pakitimų, kurie net suformavo neploną slaviškų apnašų sluoksnį. Archajiškųjų ypatybių pavyzdžių turimuose patarmės įrašuose labai nedaug, jie sporadiški, o apskritai šiai visai beišmirštančiai patarmei Baltarusijoje būdinga gretutinių veiksmažodžių formų gausa ir vis intensyvėjanti semantinių kalkių vartosena. Didelis tiriamųjų veiksmažodžio formų vartosenos įvairavimas ir netolygumas nulėmė tai, kad straipsnyje aprašyta veiksmažodžio formų analizė kartais sudaro neproporcingumo ar epizodiškumo įspūdį. ANNOTATION The article addresses two-fold peculiarities of verbs of the continuity of the Southern Aukštaitian sub-dialect in Belarus, Voranava district: archaic remains and innovative phenomena. Conjugation, formation and semantics of verbs from the sub-dialects of the boundary micro-areas of Southern Aukštaitian are reviewed from this perspective. The article follows both dialectological and sociolinguistic data of the past twenty years; therefore, there is a possibility to describe the most archaic and innovative verbal forms as well as to reveal the variation of their use and to identify the direction of their change. Data on the alternative or equivalent use of these verb forms were gathered from the information providers of both the older and the younger generation, enabling their analysis at the apparent time because the language of the older generation reflected the tendencies of use characteristic of the sub-dialect at least fifty years ago, while the language of the younger generation reflects contemporary tendencies characteristic of the same sub-dialect fifty years later. The article provides unique data on the Lithuanian language because certain verbal peculiarities discussed in the article are either not characteristic or little characteristic of the language of residents from the main area of Southern Aukštaitian; they are therefore not recorded or scarcely recorded. On the one hand, a long-term foreign environment and the isolation of the sub-dialect from the main area of the Lithuanian language led the sub-dialects of Voranava into even greater conservation; therefore, though very sporadically used, they feature especially archaic forms of Lithuanian verbs inherited from the remote past, perhaps even dating back to tribal Baltic languages. On the other hand, due to the continuous interaction with Slavic languages (mostly Belarusian), the sub-dialects under analysis underwent such innovative changes which have even formed a rather solid Slavic cover. The available records of the sub-dialect contain very few examples of archaic properties; they are sporadic. Generally speaking, this sub-dialect, which is on the verge of extinction in Belarus, can be characterised by a high number of contiguous forms and the intensifying use of semantic loan translations. A high variation and inconsistency of verbal forms under analysis determined that the analysis of verb forms described in the article creates an occasional expression of non-proportionality or episodicity. Straipsniai / Articles 83 NIJOLĖ TUOMIENĖ 0. ĮVADAS Naujesni dialektologiniai ir sociolingvistiniai duomenys iš lietuvių kalbos paribio salų1 tyrėjams suteikia galimybę stebėti ir įvertinti šių izoliuotų šnektų raidą, o gautus tyrimų rezultatus palyginti su jau paskelbtais. Taip patikslinamas tiek sinchroninis, tiek ir diachroninis paribio salų vaizdas, atskleidžiama šnektų įvairovė, užpildomos jau turimų dialektologinių duomenų spragos, pateikiama naujų kalbų sąveikos rezultatų. Tai itin svarbu XXI a. tapusių sunkiau pasiekiamomis lietuviškų salų Baltarusijoje atžvilgiu. Ten dėl spartaus lietuvių kalbos nykimo prarandama galimybė užfiksuoti ne tik svarbius ir įdomius kalbos raidos, jos funkcionavimo faktus, bet ir apskritai netenkama įrodymų dėl pačių seniausių vietinių gyventojų etninės kilmės ir priklausomybės. Šiuo darbu stengiamasi atlikti nors dalį iš minėtų užduočių. Straipsnio tikslas – dvejopų veiksmažodžio sistemos bruožų tyrimas: išlaikytų senųjų bei atsiradusių inovatyviųjų. Šių dviejų ypatybių santykis analizuojamas remiantis naujausia, unikalia XX a. pabaigos – XXI a. pradžios dialektologine medžiaga iš Baltarusijoje, Varanavo rajone dar esančių (ar buvusių) lietuviškų salų. Kitaip tariant, bandoma nustatyti stabiliausias ir labiausiai linkusias kisti veiksmažodžio ypatybes yrant ir nykstant lietuvių šnektai apskritai. Nagrinėjant surinktą medžiagą, atsižvelgiama į sociolingvistines aplinkybes, kuriomis lietuvių kalba egzistavo Baltarusijos lietuvių salose. Taigi vartosenos įvairavimas aptariamas stebimuoju laiku2, t. y. analizuojamos veiksmažodžio ypatybės ir jų vartosenos ypatumai įvairaus amžiaus šnektų atstovų kalboje. Fiksuojamas dabartinis kalbos vaizdas, pasitelkiant tiek geriau, tiek menkiau lietuviškai kalbančius vietinius informantus. Individualiose ekspedicijose naudotasi galimybe pasitikslinti dėl skirtingų veiksmažodžių formų vartojimo tiesiogiai pasiklausiant pateikėjų, stengiantis išsiaiškinti galimų variantų patikimumą: ar tokia vartosena yra įsisąmoninta, pateikėjams priimtina, ar tai lapsus linguae arba užrašytojo klaida. Prie teiginius iliustruojančių sakinių, kur tik įmanoma, stengiamasi nurodyti konkretų kaimą, kuriame buvo 1 Šiame straipsnyje pasirinkti vartoti pietų aukštaičių paribio salų, dar konkrečiau – Varanavo salų šnektų – terminai. Jie dar nėra nusistovėję, tačiau, autorės nuomone, yra tinkamesni apibūdinti lietuvių kalbos plotams, dėl vienų ar kitų aplinkybių atsidūrusiems už Lietuvos teritorijos ribų, nei periferinių tarmių terminas (taip pat siūlo ir Vytautas Kardelis (2014)). 2 Terminas stebimasis laikas (an. apparent time) kalbotyros darbuose labiau paplito XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Pirmasis stebimojo laiko hipotezę suformulavo Williamas Labovas (1963: 207–309; 1975: 199–228): kad kalbos kitimas būtų fiksuotas vyksmo metu, turi būti stebima kelių tuo pačiu metu gyvenančių kartų kalba. Stebimuoju laiku yra atliktas Ramaškonių, vienos iš kelių lietuviškų Varanavo paribio salų šnektos, daiktavardžio tyrimas (Tuomienė 2010). 84 Acta Linguistica Lithuanica LXX Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje 1 PAV. Pietų aukštaičių patarmė su tęstiniu Baltarusijoje – lietuviškomis Varanavo rajono salomis3: Varanãvas, Nevãšiai, Asavà (pagal Lietuvių kalbos atlasą VI punktas); Nočia (VII punktas); Ródūnia, Plìkiai (VIII punktas); Pelešà (IX punktas). Į aprašomos teritorijos plotą nepatenka Aziėrkai (X) ir Naujiėji Giėrnykai (XI). Žemėlapis paimtas iš Lietuvių tarmių chrestomatijos (sudarytojas Edmundas Trumpa). užrašytas pavyzdys, nes lietuviška Varanãvo paribio sala buvusi ne viena, o net kelios. Šios salos išsidėstę apie 50 km palei dabartinę valstybinę sieną besitęsiančioje vingiuotoje juostoje (kadaise ji buvusi vientisa ir jungėsi su Lietuva) nuo Dievėniškių iškyšulio iki Pelešos apylinkių (žr. 1 pav.). 3 Žemėlapyje pažymėti stambesni punktai – rajono centras, miesteliai, gyvenvietės, bažnytkaimiai ir kolūkių centrai. Šie punktai likę nuo tų laikų, kai XX a. viduryje buvo renkama tarminė medžiaga Lietuvių kalbos atlasui. Tačiau pastarųjų metų tyrimai parodė, kad, pavyzdžiui, nei pačiame Varanãve, nei Nočioje, Asavojè, Nevãšiuose vietinių žmonių, gerai kalbančių lietuviškai, jau nėra. Šiame darbe nagrinėjami kalbos duomenys, dažniausiai užrašyti ne tik įvairiuose šių punktų kaimuose, bet ir vienkiemiuose – ten, kur pastarąjį dvidešimtmetį buvo rastas bent vienas vietinis žmogus, gerai kalbantis lietuviškai. Straipsnyje prie kiekvieno teiginius iliustruojančio sakinio ar žodžių junginio stengiamasi nurodyti vietovių, kuriose jie buvo užrašyti, pavadinimus. Straipsniai / Articles 85 NIJOLĖ TUOMIENĖ Pažymėtina, kad pastarųjų metų kalbotyros darbai, susiję su paribio salomis (ir apskritai su lietuvių tarmėmis), neretai palyginti nediferencijuotai laiko atžvilgiu remiasi praeityje užfiksuotais duomenimis – dažniausiai įvairiais žodynais, terminų tekstų rinkiniais, išnykusių šnektų rašytiniu palikimu ir garso įrašais, Lietuvių kalbos atlaso medžiaga, kur užfiksuotas keleto ne vienu metu gyvenusių kartų kalbos vartojimas, kartais prieš 100 ir daugiau metų (pavyzdžiui, pastarųjų metų darbai: Ragaišienė 2010; Mikulėnienė 2012: 51–62; Tamulionienė 2013: 128–145 ir kt.). Todėl kai kuriuos kalbos reiškinius ir jų kitimą sunku arba net neįmanoma interpretuoti sociolingvistiškai, nes nėra stebimojo laiko perspektyvos. Šiame straipsnyje tęsiami Baltarusijos pietiniame pakraštyje, Varanãvo rajone, esančių (ar visai neseniai buvusių) lietuviškų salų – Ramaškonių, Nevãšių, Ródūnios, Plìkių, Nočiõs, Pãaradnės, Asavõs, Pelesõs4 – šnektų morfologijos tyrimai5. Įdomi ir bene mažiausiai atskirai nagrinėta kalbos dalis – veiksmažodis. Straipsnyje bandoma į Varanãvo apylinkių šnektų veiksmažodžio sistemą pažvelgti kiek neįprastai: a) pirmiausia siekiama aptarti užfiksuotas veiksmažodžio lyčių archajiškąsias liekanas (pateikiant ir anksčiau atsiradusius jų perdirbinius); b) antra – siekiama aprašyti inovacinius reiškinius, susijusius su kalbų sąveika, todėl nevengiama plačiau aptarti keletą įdomesnių veiksmažodžio kait ybos, darybos, reikšmės ir kitų ypatumų. 4 Didžiausios ir iki mūsų dienų išlikusios Pelesõs apylinkių lietuviškos salos kaimuose viešai ir namų aplinkoje bendraujama lietuviškai. Pelesoje nuo 1992 m. veikia lietuviška mokykla. Tai pirmoji Baltarusijoje lietuvių pagrindinė mokykla – Pelesos krašto kultūros ir švietimo centras. Mokyklos įkūrėjai yra Lietuvos Respublikos Kultūros fondas bei Kultūros ir švietimo ministerija. 2012 m. mokykla išleido 13-tą abiturientų laidą. Dauguma jų sėkmingai studijuoja Lietuvos Respublikos aukštosiose mokyklose. Keletas buvusių šios mokyklos mokinių po studijų sugrįžo dirbti į lietuvių mokyklą mokytojais. Vietinių lietuvių bendruomenė ir visuomeninis susivienijimas Gimtinė yra palaikomi ir remiami Lietuvos valstybės. Pelesõs kaimo apylinkių lietuvių šnektos raida pastebimai skiriasi nuo kitų Varanãvo rajone bei visame Lydõs krašte esamų ir buvusių lietuvių šnektų. Šnekta, be abejonės, reikalinga atskiro ir atidesnio įsižiūrėjimo (bene svarbiausias ir didžiausias pastarųjų metų darbas, skirtas Pelesõs šnektai, yra Edmundo Trumpos 2008 m. išleista monografija Pelesos šnektos fonemos ir jų variantai). Šiame straipsnyje dėmesys labiau koncentruojamas į mažesnes, nykstančias ar ir visai sunykusias geografiškai į dabartinę Varanãvo rajono teritoriją patenkančias šnektas. 5 Pirmas išsamesnis sinchroninis nykstančios lietuvių salos daiktavardžio linksniavimo sistemos aprašas pateiktas 2010 m. išleistoje knygoje Ramaškonių šnektos daiktavardis: sociolingvistinis tyrimas. Leidinyje taip pat išsamiai apibūdinama viso Varanãvo krašto sociolingvistinė situacija stebimuoju laiku, lyginamos iš dviejų kartų (vyresniosios ir sąlygiškai jaunesniosios) atstovų sudarytos visų daiktavardžio kait ybos tipų paradigmos, aptariama kodų kaitos problema. O 2008 m. išėjusio Ramaškonių šnektos tekstų (su kompaktine plokštele) rinkinio įvadinėje dalyje detaliai pristatytos būdingosios šnektos ypatybės, kirčiavimo dalykai. Abiejose knygose pateikiama ankstesnių iš mikroarealą tyrusių autorių darbų apžvalga. Naujesnių minėtų salų lietuvių kalbos raidos tyrimų šiandien dar neturime. Taigi ir išsamus visų kalbos dalių nagrinėjimas laukia ateityje. 86 Acta Linguistica Lithuanica LXX Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje 1. SENOJO KALBOS MODELIO LIEKANOS – ARCHAJIŠKOSIOS VEIKSMAŽODŽIO YPATYBĖS 1.1. Kai kurios veiksmažodžių tariamosios nuosakos formos Lietuvių kalbos tarmėse tariamosios nuosakos formos labai įvairuoja (Kazlauskas 2000: 385–403). Iš esmės visi pietų aukštaičiai, dzūkai, turi savitą tariamąją nuosaką, kurios daryba iki šiol nėra visai aiški, plg.: vienaskaitos 1 asmuo būtau, 2 asmuo būtái, o 3 asmuo – būtų; daugiskaitos 1 asmuo būtūm (būtūmė), 2 asmuo būtūt (būtūtė). Daugiskaitos 1 ir 2 asmens formos yra naujos, sudarytos prie 3 a. formos būtų pridedant senesnes būtum, būtut, dar vartojamas pietų aukštaičių patarmėje. Ir vienaskaitos 1 ir 2 asmens formos sudarytos naujai ā-kamienių veiksmažodžių asmenavimo pavyzdžiu. Šių formų išlaikyta tvir tapradė priegaidė aiškintina tuo, kad galūnės –au, ir –ai, būdamos akūtinės, akūtinių galūnių kitimo metu tariamosios nuosakos sistemoje galėjo būti tik kirčiuotos (plačiau žr. Kazlauskas 2000: 101–102). Dabartinėse Varანavo apylinkių šnektose užrašyta nemažai tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 ir 2 asmens dviskiemenių veiksmažodžių formų, pvz.: àš bu.tá.u, tù bu.tá.i ‘aš būčiau, tu būtum’; àš dirptá.u, tù dirptá.i ‘aš dirbčiau, tu dirbtum’; àš eitá.u, tù eitá.i ‘aš eičiau, tu eitum’; àš neštá.u, tù neštá.i ‘aš neščiau, tu neštum’, àš vestá.u, tù vestá.i ‘aš vesčiau, tu vestum’ ir kt. Jos tariamos su pakitusiu baigmeniu, paprastai kirčiuojamu gale, o priegaidė – iš esmės visuomet išlaikoma tvir tapradė. Kaip ir visoje šiandieninėje pietų aukštaičių patarmėje (plg. LKA III 107–109, žemėl. Nr. 103–105; LKTCh 2004: 83; Markevičienė 1999: 33; Leskauskaitė 2006: 60; 2009: 65). Tariamosios nuosakos formų (vienaskaitos 1 ir 2 asmens) kitimo raida greičiausia susijusi su žinomu pietų aukštaičių patarmės dėsniu: jei č, dž paradigmoje pasitaiko tik vieną kartą, tai paradigma išlyginama ir visur tariama t, d, tiek daiktavardžio paradigmoje, pvz.: dė̃du., mergá.įtų. ‘dedžių, mergaičių’, tiek ir veiksmažodžio, pvz.: á.udū, matáu. ‘audžiau, mačiau’. Todėl ir búčáu, dirbčáu, ei.čáu išlyginta į bu.tá.u, dirptá.u, eitá.u. Visoje paradigmoje veiksmažodžių priebalsis išlieka kietas, todėl ir tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 ir 2 asmens formos tariamos kietai, pvz.: mæstá.u, mæstá.i ‘mesčiau, mestum’; ręktá.u, ręktá.i ‘rėkčiau, rėktum’; važiá.u, važiá.i ‘vežčiau, vežtum’. Tiriamosiose šnektose užrašyta retesnių atvejų, kai sukirčiuojama šaknis – èi.táu šbl.ná.uč, āle labai. lĩja ‘eičiau sienauti, bet labai lyja’; vèstai tu. mer.gu. ir.gi.væ.ntnai sá.u ‘vestum tą mergą (mergaitę) ir gyventum sau’; bú.tai pasá.kus, ku. pažskai. rašbʹc næmó.kį, næpraší.tau ‘būtum pasakius, kad lenkiškai rašyti nemoki, neprašyčiau’ (pavyzdžiai daugiausia iš Ródūnios apylinkių Straipsniai / Articles 87 NIJOLĖ TUOMIENĖ kaimų). Šaknis taram osios nuosakos vienaskaitos 1 ir 2 asmens formų kirčiavimas Varanãvo šnektose yra itin retas, greta galūninio kirčiavimo formų čia greičiausiai atsiradęs dėl informantų pastangų kalbėti „taisyklingai“ ir „gramatiškai“, t. y. stengiamasi pamėgdžioti bendrinę lietuvių kalbą⁶. Nors minėtų formų kirtis šaknyje yra fiksuojamas daugumoje didžiojo pietų aukštaičių ploto šnektų (žr. LKA III 108; Leskauskaitė 2006: 60; 2009: 65). Priesaginiai veiksmažodžiai Varanãvo šnektose paprastai išlaiko bendraties kirčio vietą ir priegaidę, pvz.: galvóːtau, galvótai ‘galvočiau, galvotum’; mokėːtau, mokėːtai ‘mokėčiau, mokėtum’; rašbʹtau, rašbʹtai ‘rašyčiau, rašytum’; skaićtau, skaićtai ‘skai-tyčiau, skaitytum’; šá.udi.tau, šá.udi.tai ‘šaudyčiau, šaudytum’; žu.rėːtau, žu.rėːtai ‘žiū-rėčiau, žiūrėtum’. Iš dviskiemenių atsiradusių priešdėlinių formų kirčio vieta paprastai išlieka galūnėje, pvz.: næsupá.isi.tãu, visùs burõkus nurautá.i ‘nesupaisyčiau (nesu-žiūrėčiau), visus burokus (runkelius) nurautum’ (Tùsamonys); kad až galćtau, ir tá.u dúnos⁷ iš krá.utuvės pãrnẽštá.u ‘kad aš galėčiau, ir tau duonos iš krautuvės (parduo-tuvės) parneščiau’ (Ramaškónys); nueitá.i tù ir má.n kã.rui. parvarbítai ‘nueitum tu ir man karvę parvarytum’ (Stanišiai); išmestá.u aš jù iš pìr.kos, á.le kùː svi.tas pasakìːs ‘išmesčiau aš ją iš namų, bet ką svietas (visi žmonės) pasakys’ (Ramaškónys). Daugelio kalbininkų nuomone, galūninis tariamosios nuosakos 1 ir 2 asmens formų kirčiavimas yra vėlyvesnis. Jis galėjo susiformuoti dėl 3 asmens formos įtakos, nes nemaža dalis pietų aukštaičių, kaip ir rytų aukštaičiai uteniškiai bei vilniškiai, turi 3 asmens formą būtų (LD 367–368; LKA II 128, žemėl. Nr. 109). Kaip teigia Zigmas Zinkevičius, kirčio perkėlimas neįvyko staiga – matyt, kurį laiką buvę du kirčiai. Gerai įsiklausius, antrasis kirtis girdimas ir tiriamųjų Varanãvo šnektų pavyzdžiuose: atsùktá.u ìtu. šrù.bu., ci(g) næturú. su kum. ‘atsukčiau šitą varžtą, tik neturiu su kuo’ (Ramaškónys); ci.tá.i tù sá.u ir nesùktá.i má.n galvò.s ‘eitum tu sau ir nesuktum man galvos’ (Stanišiai); imtá.i, žmõ.gus, ir pabėktá.i nǫk.tù. saviẽ.tu. ‘imtum, žmogus, ir pabėgtum nuo tų sovietų (tarybinės santvarkos)’ (Pli̇kiai); pǫ glẽ.bi., pǫ glẽ.bá.li. ir sunẽštá.u sá. vi.su. šienu. ‘po glėbį, po glėbelį ir suneščiau sau visą šieną (Kargaudai). Būtų galima daryti prielaidą, kad tiriamosiose šnektose išlaikytas archajiškesnis kirčiavimas. Nors be specialių tyrimų sunku įrodyti, ar tai „padalintas“ kirtis, ar tiesiog pabrėžiamasis, utriruotasis, tarimas, susijęs su teksto intonacija. Kai kurių tyrėjų 6 Dabartinės bendrinės lietuvių kalbos pagrindų nė vienas iš vietinių lietuvių neturi ir laisvai kalbėti bendrine kalba negali. Kiek labiau bendrinę lietuvių kalbą sugeba pamėgdžioti patys vyriausieji vietiniai lietuviai, lietuviškai skaityti ir rašyti pramokę tarpukario lietuviškose mokyklose–skaityklose, dažniau žiūrintys Lietuvos televiziją (būtų tiksliau – žiūrėję, nes pastaraisiais metais Baltarusijos teritorijoje (tiksliau – jos pasienyje) lietuviškus kanalus galima matyti tik su specialiais skaitmeniniais priedėliais). 7 Kirčiuotų dvibalsių ie, uo įvairaus laipsnio vienbalsinimas (pvz., tarimas su vieno iš dėmenų atspalviu ir pan.) būdingas daugumai tiriamų Varanãvo šnektų. Labiausiai šiuos dvibalsius vienbalsina Ramaškonių apylinkėse (plačiau apie tai žr. Tuomienė 2008: 46; 2010a: 62–67). 88 Acta Linguistica Lithuanica LXX Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje teigiama, kad ir kitose pietų aukštaičių patarmės šnektose šios veiksmažodžių nuosakos 1 ir 2 asmens formos taip pat yra aiškiai ištariamos su dviem kirčiais, pvz.: dẹ̇tá.u, nei̇.tá.u, su̇ktá.u, sakįtá.u – apie Punią, Kučiūnų apylinkių šnektose (žr. LD 363; Markevičienė 1999: 33–34; Leskauskaitė 2006: 60). Įvairiose Varanȧvo apylinkių šnektose užrašytos dvejopos tariamosios nuosakos vienaskaitos 3 asmens formos: ilgesnioji su –tų ir trumpesnė – be –ų, pvz.: imtá.u, kàt anà eitū ‘imčiau (vesčiau), kad ana eitų (tekėtų)’ ir o kàt kàs ēi.t ir má.n padẹ̇t‘o, kad kas eitų ir man padėtų’; ni.kas jọ.næmuštū, pàc prɪsprášo ‘niekas jo nemuštų, pats prisiprašė’; švi.stu. jāu.rėi.kæ mùšč ‘šviestą jau reikia mušti’; atvažu̇.t brọ̇lis, pataisí.tu. má.n dank̇sci. ‘atvažiuotų brolis, pataisytų man dangstį (stogą)’; jei_kàs pataisí.t má.n žvìračì. ‘jei kas pataisytų man dviratį’; kù:nikas sakí.tu., kù. cæ grḃ.kas ‘kunigas sakytų, kad čia griekas (nuodėmė)’; kàs má.n kù. sakí.t, ni.ko kitàp næbùs ‘kas man ką sakytų, nieko kitaip nebus’; važu̇tu trá.u:kinu, cik næturẹ̇jo ažu kù: ‘važiuotų traukiniu, tik neturėjo už ką (nusipirkti bilieto)’; prášẹ̇, kat_sæsuvà važú.t lidọ̇n ‘prašė, kad sesuo važiuotų Lydon (į Lydą)’ (pavyzdžiai iš Ramaškonų kaimo apylinkių). Forma su –tų vis dėlto dažnesnė, kaip ir daugelyje pietų ir rytų pakraščio lietuvių tarmių. Apskritai dažniau trumpinami dviskiemeniai žodžiai (plg. LKA III 110–111, žemėl. Nr. 106; LD 114). 1.2. Atematinio (priebalsinio) asmenavimo liekanos ir naujieji perdirbiniai Dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse jau visai nedaug, bet dar yra išlikusių atematinių (priebalsinių) veiksmažodžių formų. Labiausiai paplitusios reliktinės esamojo laiko 3 asmens formos, turinčios būsenos ir intranzityvumo reikšmes (žr. LKTCh 2004: 33; 202; Kazlauskas 2000: 309–311), plg.: nėršti ‘neršia’; kóšti, niėžti, gėlbsti, peršti, plėišti ‘pleišėja’, ėsti ‘buva’; čiausti ‘čiaudi’; sniegti ‘sninga’ ir kt. Kaip teigia Jonas Kazlauskas, XVI–XVII a. lietuvių raštuose randamos veiksmažodžių formos su atematine fleksija rodo, kad atematinių veiksmažodžių nykimas, perėjimas į tematinius siekia priešrašytinius laikus ir prasidėjo anksčiau, negu pradėjo nykti atematinė fleksija (2000: 309). Iš minėtų senųjų raštų matyti, kad šie veiksmažodžiai sudarė leksinę-semantinę grupę su būsenos ir intranzityvumo reikšme. Tokia grupė galėjo susidaryti greičiausiai dėl to, kad atematinių veiksmažodžių 3 asmens forma su galūne –ti, turinčia –i, labai priminė i-kamienius veiksmažodžius, turinčius taip pat 3 asmens galūnę –i ir būsenos reikšmę, plg.: ėsti ir guli. Taigi atematinės 3 asmens formos reliktai dabartinėse tarmėse (peršti, niėžti ir kt.) yra išlikę ir todėl, kad jų forma primena i-kamieno veiksmažodžių 3 asmens (plg. dar naujai sudarytas bendratis perštėti, niežtėti). Be to, ilgesnę atematinių veiksmažodžių egzistenciją lėmė ir jų reikšmės artimumas i-kamieniams veiksma- Straipsniai / Articles 89 NIJOLĖ TUOMIENĖ žodžiams (plačiau žr. Kazlauskas 2000: 311–313). Tiek praėjusio amžiaus viduryje, tiek ir šiame amžiuje Varanāvo šnektose taip pat užrašyta esamojo laiko atematininių veiksmažodžių liekanų (plg. Šukys 1960: 182; Tuomienė 2008: 70), kurios buvo pavartotos sporadiškai, pavyzdžiui, 2008 m. Ramaškonyse buvo užfiksuota reta 1 asmens formos liekmi pagrindu pasidaryta 3 asmens forma (pa)liekma / (pa)li.kma ‘(pa)lieka’ (greičiausiai įprastos šnektoje formos miẽgma ‘miega’ pavyzdžiu). Pagal šios išlaikytos formos modelį, matyt, buvo pasidaryta ir visa paradigma. Užrašyta keletas pavyzdžių iš kitų šnektų: ka(p)_pasakâũ., àš liˀkẽčù cenõ.jaka, nœvažu.ˀsù su_ jùmim, tadù ã.ni.s manì. mũ.šč ‘kai pasakiau, aš lieku čionai, nevažiuosiu su jumis, tada jie mane (pradėjo) mušti’ (Plikiai); paklã.usâu sã. mærgã.las, ãr. liˀkti su_mã.nim ‘paklausiau savo mergelės, ar lieki su manim’ (iš pasakos, Nočia). Atematinę 3 asmens formą liẽkti ‘likti’ turi gretima Dieveniškių šnekta ir daugelis didžiojo ploto pietų aukštaičių šnektų bei jau išnykusi Zietelos lietuvių šnekta Baltarusijoje, priskiriama vakarų aukštaičiams. Šios formos pagrindu šnektose pasidaryta visa paradigma: aš liekčiù, tu liekti, mes liektir, jūs liektit (plg. LD 348–349; LKA III 89; Vidugiris 2004: 243–244; DvŽ 2005: 21; Leskauskaitė 2006: 60; 2009: 64). Ramaškonių, Ródūnios, Nočios, Pelesõs apylinkių šnektose užrašytas perdirbinys iš miegmù su u iš tematinio asmenavimo. Ir čia, matyt, pasidaryta visa paradigma, pvz.: àš miegmù, ci(g)_giržù, šá.udo ‘aš miegu, tik girdžiu, šaudo’ (Klaišiai); a(r) tù gœrai. mieǵmì ‘ar tu gerai miegi?’; ãnas miẽgma lãˀškọi, àš in_pæˀçọ ‘jis miega lovoj, aš ant pečiaus (krosnies)’ (Kargaudai); mẽs i.č(i) i_miẽgmam, i_žì.rbam visì ‘mes šičia ir mie­gam, ir dirbam visi’ (Ródūnia); kur. jūs ti._miẽ.gmat, an_šiẽno ‘kur jūs ten miegat, ant šieno?’ (Pelesà); á.i jūs vaikài, cinginei., ko_tęp_jilgài. miẽ.gmat, ẽi.–kit dar.buič ‘ai jūs vaikai tinginiai, ko taip ilgai miegat, eikit dirbti’ (Nočia). Šias formas turėjo išnykusios Zietelos, Lazūnų šnektos (žr. ZtT I: 29; Jaroslavienė, Tuomienė 2013: 31). Varanāvo šnektose užrašytos kelios itin retos šio veiksmažodžio formos su s, pvz.: aš miegsmi klúoni an_šiẽno ‘aš miegu kluone ant šieno’ (Plikiai) arba aš_nemiegsmù jilgài., šaštoi valandòi kelùõs ‘aš nemiegu ilgai, šeštą valandą keliuos’ (Tūsamonys)8. Iš Ramaškonių apylinkių daugiausiai užrašyta na-kamienių esamojo laiko formų: àš mi.knù, li.knù ‘aš miegu, lieku’; tù mikni, likni ‘tu miegi, lieki’; ãnas mi.kna, lì.kna ‘jis miega, lieka’; mẽs mi.knam; lì.knam ‘mes mie­gam, liekam’; jũs mi.knat, lì.knat ‘jūs miegat, liekat’; ã.ni.s mi.kna, lì.kna ‘jie miega, lieka’ (plačiau apie šias formas žr. Kaukienė, Pakalniškienė 2002: 113–131). Šie tipiški intarpinių veiksmažodžių perdirbiniai seniai pastebėti ir gretimoje Dieveniškių šnektoje (plg. LD 348–351; LKA III 82–83, žemėl. Nr. 85–87). Be to, tiriamose paribio salų šnektose, kaip ir visame pietų aukštaičių patarmės plote, labai dažna esamojo laiko 3 asmens forma 8 Šis įterptasis s dažnai ištariamas neaiškiai. 90 Acta Linguistica Lithuanica LXX Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje su kamiengalio priebalsiu n, pvz.: būna, pjāuna, grybāuna, lāndžiauna, šienāuna, vāikščiauna, žuvāuna. Galima manyti, kad šis priebalsis bus išstumęs anksčiau minėtų veiksmažodžio formų (miegmù, liekmù) m. Keliose Varanãvo šnektose išlaikytas veiksmažodžio čiaudeti atematinės formos vienaskaitos 3 asmuo: ragì, kāp ānas čã.ušti, mòi jæ.m ri.mè ‘regi (matai) kaip anas (jis) čiaudi, turbūt jam ryma (sloga)’ (Stanišiai); mà. mócina m'egóč nægãl, čã.ušti, kóšti, α_paz_dá.ktaru. ani_kàp nænór ‘mano motina miegoti negali, čiaudi, kosti, o pas daktarą niekaip nenori (nuvažiuoti)’ (Tùsamonys); mòi pipìru. pavũ.šte, ka(t)_tèp čã.ušti ‘turbūt pipirų pauostė, kad taip čiaudi’ (Ramaškónys); kāp žĩӡ icì. bæ̇ržãi., òt ānas čã.ušti ‘kai žydi tie beržai, ot jis čiaudi’ (Plìkiai). Paprastai su priebalsiu s, atsiradusiu dėl disimiliacijos, šią veiksmažodžio formą vartoja daugelis rytų bei pietų aukštaičių. Beveik visame plote fiksuojama atematinė vienaskaitos 3 asmens forma kósti, pvz.: tɔkìs kãšalus prìbstójo, kóšti i_kóšti žmó.gus, ūtarùč nægà.l ‘toks kosulys pristojo, kosti ir kosti žmogus, kalbėti negali’ (Paaradnė). Šių formų pagrindu didžiojo ploto pietų aukštaičių šnektose pasidaryta ir visa paradigma, pvz.: aš čiauščiu, tu čiausti, mes čiaustim, jūs čiaustit ir aš kóščiu, tu kósti, mes kóstim, jūs kóstit (plg. LD 346, 348; LKA III 90; Leskauskaitė 2006: 60; 2009: 64). Bendrinėje lietuvių kalboje visos šios formos šiuo metu jau yra norminės (žr. DLKŽe). Varanãvo šnektose kitų veiksmažodžio paradigmos formų pasitaiko retai, pavyzdžiui, daugiskaitos 1 asmuo: kāp mažì būvọm, ci’élùs mæ̀tùs basì, čã.uštim, kóštim, iš_nósæz béga, anì kàs ti. mùs pá.ise, anì ti. kàs mùz gìde ‘kai maži buvom, visus metus basi, čiaudim, kosėjam, iš nosies bėga, nei ten kas mus žiūrėjo, nei ten kas mus gydė’ (Piliakalnis). Veiksmažodžio sniegti atematinė 3 asmens forma užrašyta greta Ródūnios miestelio esančiame Kargaudų kaime, pvz.: zìdelèi.s kušnèi.s šnìegt, grèi.ta su_visù iš_pĩ.ḱos neišeisù ‘dideliiais kąsniais sninga, tuoj visiškai iš namų neišeisiu’. Tiriamo­se šnektose užrašyti pavieniai vienaskaitos 1 asmens pavyzdžiai su kontaminacine galūne -mu (iš eimu ir eimi, plg. la. esmu) pvz.: galvà sùkasi, kur_eimù, viz_grūmu ‘galva sukasi, kur einu, vis griūnu’ (Asavà); škimù kvìetkas sà mergã̃lei, dovonóšu já.i žiedã̃lu. ‘skinu kvietkas (gėles) savo mergelei, dovanosiu jai žiedelių’ (iš pasakos; Nočià). Išlikusios formos rodo, kad ne visi veiksmažodžiai, kurie turi atematinės paradigmos reliktus, iš tikrųjų senovėje priklausė šiam asmenavimo tipui. Matyt, atsiradus svyravimui tarp atematinio ir tematinio asmenavimo, ilgainiui atematinės kilmės fleksija gaudavo ir vienas kitas tematinio asmenavimo veiksmažodis (plg. LD 362). Nočiõs, Pelesõs, Ramaškonių šnektose paprastai trečiuoju asmeniu vartojama forma yra retais atvejais eina ne tik trečiuoju, bet ir kitais paradigmos asmenimis, pavyzdžiui, vienaskaitos 1 ir 2 asmenimis; daugiskaitos 3 asmeniu: tù jāu. irà, ānas irà ir_às irà ‘tu jau esi, jis yra ir aš esu’; mã:s visì čæ irà ‘mes visi čia esame’. Tokia Straipsniai / Articles 91 NIJOLĖ TUOMIENĖ apibendrinta 3 asmens supletyvinė forma užrašyta Dievėniškių, Pùnsko šnektose, išnykusioje Zíетelos lietuvių saloje (LD 345–346; LKA III 82, žemėl. Nr. 78; Vidugiris 2004: 243). Tikriausiai tiriamos šnektose vietoj veiksmažodžio būti esamojo laiko formų, padarytų iš veiksmažodžio kamieno es-, visoje paradigmoje 3 asmens formos yra atsiradimą reikėtų aiškinti kalbų sąveika, nes formos yra atitikmuo vietinėje baltarusių kalboje yra ёсць ‘yra’, plg.: я тут ёсьць; ты тут ёсьць; ён і яна тут ёсьць; мы тут ёсьць, яны тут ёсьць ‘aš čia yra (esu); tu čia yra (esi); jis, ji čia yra; mes čia yra (esame); jūs čia yra (esate) ir jie, jos čia yra’ – esamojo laiko paradigmoje tiek vienaskaitos, tiek daugiskaitos formos vienodos. 2. KAI KURIOS BŪDINGOSIOS ŠNEKTŲ VEIKSMAŽODŽIO YPATYBĖS IR INOVATYVIEJI POKYČIAI 2.1. Veiksmažodžių būtojo dažninio laiko formos Veiksmažodžių būtasis dažninis laikas yra palyginti vėlyvas lietuvių kalbos reiškinys, turimas ne visose lietuvių kalbos tarmėse (žr. Stang 1942: 172–173; Otręb ski 1956: 221–224; LD 356–359; Palionis 1967: 135–136; 1979: 51; Zinkevičius 1987: 217–218). Didesnėje lietuvių kalbos ploto dalyje (aukštaičių tarmėje ir jai artimesnėse žemaičių šnektose) bei bendrinėje kalboje vartojamos būtojo dažninio laiko 3 asmens formos, sudarytos iš veiksmažodžių bendraties kamieno ir priesagos -davo. Kaitoma pagal ā kamieno modelį. Išlaikoma bendraties kirčio vieta. Pietų aukštaičių patarmės šnektose ir tiriamosiose Varანavo salose būtąjį dažninį laiką retai tevartoja arba ir visai jo nevartoja. Paprastai išsiverčiama su būtuoju kartiniu, jo formas pakartojant ar sustiprinant tam tikrais prieveiksmiais (dažnai, tankiai), dalelyte vis, pvz.: suñ.kei ʒi.rβom_vis i_ʒi.rβom, niẽko gãːro nəmãːtem ‘sunkiai dirbom vis ir dirbom (dirbdavom), nieko gero nematėm’ (Nevėšiai); sæñāũ. vaikāi. dažnai. má.n lākštus rāšė ‘seniau vaikai dažnai man laiškus rašė (rašydavo)’ (Ramaškónys). Kitas kartotinumo reiškimo būdas – veiksmažodžiai su priesagomis -inėti, -dinėti arba -dyti, turinčiomis intensyvumo ir iteratyvumo reikšmes (plačiau apie tai žr. Kaukienė 1994: 218–224), pvz.: aš_pàč patikžāu kã.rves ‘aš pats pasitikdavau karves’ (Tùšamonys); br̄ó.lis tá.njkei mùm pasùkas sũžde ‘brolis tankiai (dažnai) mums siuntinius siųsdavo’ (Ramaškónys); ãnas pas_mani atæʒinėjė ir_visku. paʒezinėjė ‘jis pas mane ateidavo ir viską padėdavo’ (Tùšamonys); su.nūs vis_atvažù.ʒinėjo, α_dabař u.nūkai. pabūna ‘sūnus vis atvažiuodavo, o dabar anūkai (vaikaičiai) pabūna’ (Ródūnia). Tačiau veiksmažodžiai su priesaga -dinėti arba -dyti dažnai vartojami ne tiek 92 Acta Linguistica Lithuanica LXX Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje pasikartojančiam, kiek ilgai trunkančiam laikui reikšti, pvz.: ci.lu. ži.n burōkus ra(s)- sōdinėjau ‘visą dieną burokus (runkelius) sodinau’ (Plikiai); ragì, li.tùs susrblŋgzi- nėja ‘regi (matai), lietus renkasi (ateina)’ (Ramaškónys); ik̇vãkaru razmušžinėjau šlãpijūs prakãšus ‘iki vakaro sklaidžiau šlapias pradalgės’ (Ramaškónys). Beveik visose tiri amose Varanãvo šnektose pastebėta itin dažnai vartojama 3 asmens forma būdavo kaip įterptinis žodis, savotiškas pertaras, kai pasakojama apie dažnus įvykius praeityje. Tokia vartosena būdinga visoms lietuvių kalbos tarmėms. Atrodytų, kad ir tiri amose Varanãvo šnektose pertaras būdavo yra įprasta būtojo dažninio laiko forma. Tačiau, kaip jau minėta, visame pietų aukštaičių patarmės plote būdingos būtojo dažninio laiko 3 asmens formos itin retos. Be to, žodis „бывало“ reikšme ‘būdavo’ gana gyvas ir dažnas vietinėje baltarusių šnektoje, palyginkime: kadà tai, būdavo, kat prьkępam grьkinu. б líпu ir bru. kalima, бывала, як напячом грьчанных блинов ‘kažkada, būdavo, kad prikepam grikinių blynų’; suvei.- na, būdavo, jaunimas, tai padainuoja, pašóka ir bru. зьдзяца, бывала, маладзешь, то панатянуюць, паспяваюць ‘sueina, būdavo, jaunimas, tai padainuoja, pašoka’; a_rūdeni, būdavo, jau_gãno ciēlu. žiēnu. ir bru. a y осень, бывала, ужо пасуць уэллы дзень ‘o rudenį, būdavo, jau gano visą dieną’ (Ramaškónys). Retais atvejais ištariamas trumpesnis variantas būdo, pvz.: žīdai, būdo, vã:ža visó:kus dá.iktus ir_cà pər- davinėja ‘žydai, būdavo, veža visokius daiktus ir čia pardavinėja’ (Plikiai); vã:karu, būdo, tai_vi.nõn, tai_kitõn pīr.k̇on sū.srankam ir_vēr.pæm ‘vakare, būdavo, tai vienoje, tai kitoje pirkioje (name) susirenkam ir verpiam’ (Kargaudai). Taigi palyginus pavyzdžius abiem aktyviau ar pasyviau vartojamomis vietinėmis šnektomis, būtų galima manyti, kad informantus, lietuviškai pasakojančius apie praeityje dažnai pasikartojusius įvykius, dažniau pavartoti veiksmažodžio 3 asmens formą būdavo skatina vietinė baltarusių šnekta. Tai vienas iš atvejų, kai izoliuotų šnektų atstovai, kasdieniame gyvenime vis rečiau bendraujantys lietuviškai, baltarusių kalbos raiškos priemones ima laikyti savomis, lengvai įterpia jas į savo kalbą. O kai kurie savo mintis ar atskirus sakinius tiesiog verčia iš baltarusių kalbos, kitaip tariant, baltarusišką mintį išreiškia lietuviškais žodžiais (plačiau žr. Grinaveckienė 1997: 185–195; Tūomienė 2006: 161–172, 2006a: 80–86, 2010b, 223–234; Grumadienė 2005: 42). 2.2. Sangrąžiniai veiksmažodžiai Varanãvo šnektų sangrąžinių veiksmažodžių vartosena iš pirmo žvilgsnio atrodo įprasta, t. y. tokia pat, kaip ir kitose lietuvių tarmėse. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus į naujausią tarminę medžiagą, čia pastebima vis daugiau kalbų sąveikos reiškinių, būdingų aktyvių kontaktų zonai. Tai naujesni ir kiek kitokie reiškiniai nei iki šiol aptartieji. Pirmiausia į akis krinta suintensyvėjusi semantinių kalkių vartosena, vis gausėjantis vertinių sluoksnis, atsiradęs plečiantis vienpusei lietuvių-baltarusių dvi Straipsniai / Articles 93 NIJOLĖ TUOMIENĖ kalbystei. Šiuos kalbos reiškinius galima vadinti gryniausiais galutinai susiformavusios vėlyvosios dvikalbystės produktais. Sangrąžiniai veiksmažodžiai paprastai daromi su sangrąžos afiksu -si-, vartojamu be balsio i, kuris numetamas kaip semantiškai ir funkciškai nereikšmingas elementas, pvz.: žãugies žmõgus, kãd iš_lóvos pãskeli ‘džiaugies, t. y. džiaugiesi, žmogus, kad iš lovos pasikeli (atsikeli)’ (Plikiai); krãpštāũ.s ir_krapštãũ.s prie_tọ_žvirãčo ‘krapštaus ir krapštaus, t. y. krapštausi, prie to dviračio’ (Ramaškónys); paródik, kũ_cæ tep_sũñ.kei nešiẽs ‘parodyk, ką čia taip sunkiai nešies, t. y. nešiesi’ (Ródūnia). Nepriešdėliniai, kaip įprasta, sangrąžos afiksą turi gale, pvz.: ar_mã.n su_jeĩ.s mũščis ‘ar man su jais muštis’ (Ramaškónys); tadà tévas pradėjĩ bá.rcis ‘tada tėvas pradėjo bartis’ (Kargaudai) (plg. LKA III 105; LD 331; Leskauskaitė 2006: 61). Būtojo laiko 3 asmens formos dažnai trumpinamos, kai kurios kirčiuojamos dvejopai, pavyzdžiui, šaknyje ir galūnėje: rã:dọs ir radõ:s ‘radosi’; sẽ:dọs ir sẹdõ:s ‘sėdosi’; stó:jos ir stojõ:s ‘stojosi’. Toks dvejopas kirčiavimas nuo seno pastebėtas daugelyje pietų aukštaičių šnektų, gretimoje Dieveniškių šnektoje, tolimesnėse Gervėčių bei Zietelos lietuvių salose Baltarusijoje (LD 333; Grinaveckienė 1973: 224; ZtT I 30; Leskauskaitė 2006: 60–61; 2009: 65). Šių formų kirčiavimas rodo išlaikytą senąjį tų veiksmažodžių galūninį kirčiavimą (žr. LKG II 301). Tačiau, pastebėta, kad Varėnavo šnektose dvejopas šių formų kirčiavimas dar labai glaudžiai susijęs ir su skirtinga jų reikšme. Naujesnės formos su kirčiu šaknyje čia paprastai daugiau vartojamos nusakyti neizoliuotam būtajam laikui, žyminčiam veiksmą, vykstantį kalbamuoju momentu, o formos su kirčiu galūnėje čia jau nusako izoliuotą veiksmą, vykusį gerokai prieš kalbamąjį momentą, pvz.: tó:i bó:ba tai stó:jos, toi_sẽ:dọs, tai_vi(s)_skrai.dė po_pirkšs ‘toji boba tai stojosi, tai sėdosi, tais vis skraidė (lakstė, bėgiojo) po namus’ (Plikiai) ir anà sẹdõ:s in_dũiračọ ir_nuvažã:vo ‘ana sėdosi ant dviračio ir nuvažiavo’ (Ramaškónys); mã.žas vai.kas stojõ:s in_kọ́ju. ir_iškãf.c nuvãži ‘mažas vaikas stojosi ant kojų ir iš karto nuėjo’ (Tùšamonys); nẽžinãũ. iš_kur. ji.tas žmõ.gus čænójaka rã:dọs ‘nežinau, iš kur šitas žmogus čionai radosi (atsirado)’ (Kargaudai) ir kã.rvę bũvo pabẽ.gus, ã.le vã.karu radõ:s ‘karvė buvo pabėgus, bet vakare radosi (atsirado)’ (Pelesà). Jeigu pagrindinis veiksmažodis yra priešdėlinis, o priešdėlis baigiasi priebalsiu, tai sangrąžos afiksas -si-, įsiterpęs tarp priešdėlio ir šaknies, nesutrumpėja, pvz.: acisã.kem ẽi.c læŋkiškon škã.lon ‘atsisakėm eiti į lenkišką mokyklą’ (Plikiai); apŝivẽr-tė su_visù ã.rkļu ir_væžbimù šieno ‘apsivertė su visu arkliu ir vežimu šieno’ (Tùšamonys); rb́to žmõgus acikjẽle, pã.iso, dùrbl.s ažušpirta ‘ryte žmogus atsikėlė, paiso (žiūri), durys užspir tos (užremtos)’ (Stanišiai); usidã.rė sàvọ pir̃.kọj ir_sẽž ‘užsidarė savo namuose ir sėdi’ (Ramaškónys). Tačiau jeigu veiksmažodžio priešdėlis baigiasi balsiu, įvyksta sangrąžos dalelytės sinkopė, pvz.: vọ:s nẽsuzbarẽm ‘vos nesusibarėm’; kàs jã.m pazdãrẽ ‘kas jam pasidarė’; suzdãũ.že kóju. ‘nusibrozdino koją, kãp ãš nuz- 94 Acta Linguistica Lithuanica LXX Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje gandâu. ‘kaip aš nusigandau (išsigandau)’; ká.ṛvę nəslá.izə ‘karvė ne(pri)sileidžia’ (visi pvz. iš Ramaškonių). Retais atvejais, kai susidaro sunkiai ištariamas garsų junginys, balsis i paliekamas, pvz.: prʌsivėža šaūsū pagalũ ir kurbl.na ‘prisiveža sausų pagalių ir kūrena’; paskum pasistatėm nãũ.ju. pir.ku. ‘paskui pasistatėm naują namą’; prʌbiská.ldãu smalẽku. in_cielōs žiʹmōs ‘prisiskaldau smalėkų (sakingų skalų) visai žiemai’ (visi pavyzdžiai iš Plikių). Pasitaiko atvejų, kai priešdėlinio veiksmažodžio (dažniausia su neiginiu ne-) sangražos afiksas yra gale, kaip ir slavų kalbose, pvz.: fėlūkas jilgaĩ. nəžãžinasi (plg. bru. не жэницца) bò jo˛mõtkai visos mer̃gos blõgos ‘Feliukas (vyro vardas) ilgai nesiženija (neveda), nes jo motkai (motinai) visos mergos blogos’ (Ramaškónys); gá.î pamegink tu_pàc, má.n gražei. nəpjáeunasi (plg. bru. не режацца) ‘gal pamėgink tu pats, man gražiai nesipjauna’ (Ródūnia); matūo.ro taisíć nəbaigšù, šã.nden kàp_tai nəgalvójasi (plg. bru. не думаяца) ‘motoro (variklio) taisyti nebaigsiu, šiandien kaip tai nesigalvoja’ (Ramaškónys). Baltarusijų kalbos įtaka greičiausiai aiškintina ir viena kita atskirų veiksmažodžių sangražinių formų reikšmė, kuri atitinka baltarusiškąją, bet ji jau neturi tokios reikšmės (arba turi ne visai tokią reikšmę) kaip lietuvių kalboje, pvz.: rãgana asipikcino (plg. baltarusių закланаўілася) ir_ažūčeravójo jū.s ‘ragana supyko ir užbūrė juos’ (iš pasakos, Nočia); vincus mani subarę, tai_aš kat_ra(s)siverkiau (plg. bru. расплакалася) ‘Vincas (brolio vardas) mane subarė, tai aš kad įsiverkiau’ (Ramaškónys); prazbūdo ‘prasიბudo, t. y. prabudo’, ká.nžojasi ‘kandžiojasi, t. y. kanda’ (apie šunį, plg. bru. кусаюцца), kẽ pasi ‘kepasi, t. y. dilgina’ (apie dilgėles, plg. bru. пячэцца) (Plikiai). Iš šių ir anksčiau pateiktų pavyzdžių galima pastebėti tokią tendenciją, kad tiriamos lietuvių šnektose randasi vis daugiau „kopijų“ iš vietinės baltarusių šnektos. Kitaip tariant, į lietuvių kalbą perkeliama nepakeista žodžio forma, o lietuviško žodžio šaknis pirmiausia pasirenkama tokia, kad atitiktų baltarusiškąją (plačiau apie tai žr. Tuomienė 2006a: 80–86). 2.3. Kitos svarbesnės veiksmažodžio laikų morfologinės ir darybos ypatybės Veiksmažodžio laikų morfologinės ypatybės pirmiausia susijusios su aiškiais fonetiniais galūnių pasikeitimais, ypač su trumpųjų balsių nukritimu. Šiame skyriuje atkreiptas dėmesys į dar keletą naujesnių kitimų: 2.3.1. Visų laikų daugiskaitos 1 ir 2 asmenų galūnės ir veiksmažodžių su priesagomis -oti, -ėti, -(i)uoti, -(i)auti būtojo kartinio laiko 3 asmens galūniniai balsiai dažniausiai numetami, pvz.: á.udęm, bę̇gǫm, grę̇bęm, turę̇jom, vãžęf, žuvãvǫf ir ažãj ‘užėj, t. y. užėjo’, galęį ‘galėj, t. y. galėjo’, nuvęį ‘nuvej, t. y. nuėjo’, vá.ikščoị ‘vaikščioj, t. y. vaikščiojo’. Taip elgiasi beveik visi aukštaičiai. Pastebėta, kad Varėnavo Straipsniai / Articles 95 NIJOLĖ TUOMIENĖ šnektų sąlygiškai vyresniosios kartos atstovai (seniausieji vietiniai žmonės, turintys 70–80 ir daugiau metų) greta ištaria ir ilgesnes formas, pvz.: cik su_šá.vọ gìrnom grūdus māleme ‘tik su savo girnomis grūdus malėme’ (Ródūnia); ė́jome kǫlkožan ir_dǫvanai. žìrbọme ‘ėjome į kolchozą (kolūkį) ir dovanai (be atlygio) dirbome’ (Plikiai); a.ji.tu. lietuvišku. laĩ.krašti. skai.tęte ‘o šitą lietuvišką laikraštį skaitėte’ (Ra-maškónys); anksčāu. galė́jo pasakìc ‘anksčiau galėjo pasakyti’; lã.nkiškai cæ ni.kas næmokėjọ ‘lenkiškai čia niekas nemokėjo’ (Stanišiai) (plg. LD 336, 341, 343, 353; LKA III 85, žemėl. Nr. 82, 87, 100; Leskaukaitė 2006: 58–59 ir kt.). Taip tariama, kaip jau buvo minėta, dėl noro kalbėti „taisyklingai“ ir „gramatiškai“, pamėgdžiojant bendrinę lietuvių kalbą. Kadangi šios kartos informantai, skirtingai nuo sąlygiškai jaunesniųjų (turinčių tik kiek mažiau – 65–70 metų), lietuviškai skaityti ir rašyti spėjo pramokti tarpukario lietuviškose pradinėse mokyklose ir skaityklose. Dauguma jų skaito lietuvišką spaudą, grožinę literatūrą, žiūri Lietuvos televiziją, klausosi radijo laidų. Tad su bendrine lietuvių kalba susiduria gana dažnai, tačiau laisvai ja kalbėti ar rašyti negali (plačiau žr. Tuomienė 2008: 38–41; 2010: 17–20). 2.3.2. Yra dar viena veiksmažodžio laikų morfologinė ypatybė – kito kamieno galūnių vartojimas. Pavyzdžiui, kai kurių ā kamieno dviskiemenių veiksmažodžių ir jų išvestinių formų būtojo kartinio laiko 3 asmens formos turi ē kamieno galūnes, pvz.: brọ́lis àplupę žì.vi. tadù iš_jọ.s pí.ne kã.šūs ‘brolis aplupė, t. y. nulupo, žievę, tada iš jos pynė krepšius’ (Ramaškónys); žmọnà greĩ.ta prìbskutę bù.lbu. ir_pastã.tę vi.řc ‘žmona greitai priskutė, t. y. priskuto, bulvių ir pastatė virti’ (Nočia); mã. mọ́.cina labaĩ. gražeĩ. sukñæs šùve ‘mano motina labai gražiai suknia siuvė, t. y. siuvo’ (Asavà), in_ rañ.ku. sùpe tu. vaĩkã: li, pakõ.l ã.nas ažmìgo ‘ant rankų supė, t. y. supo, tą vaikėlį, kol jis užmigo’ (Nevėšiai). Tai gana plačiai tarmėse paplitusi ypatybė, išlaikyta ir tiriamosiose Varanavo šnektose (plg. LKA III 102, žemėl. Nr. 97; Leskauskaitė 2006: 59–60; 2009: 63). 2.3.3. Varanavo šnektose esama įdomių savo forma, funkcijomis ir kilme veiksmažodžių priešdėlių. Tačiau daugumos šnektose fiksuojamų priešdėlinių veiksmažodžių leksinė reikšmė grynai baltarusiška. O tokiai šių lietuvišką apvalkalą turinčių veiksmažodžių reikšmei sukurti pavartotas baltarusių kalbai būdingas paprastai baltarusiškas ar su baltarusišku sutampantis lietuviškas priešdėlis (greičiausiai jis čia ir lemia baltarusiškos reikšmės atsiradimą žodyje) ir įvairios, dažniausiai lietuviškos priesagos. Štai keletas dažniausių: a) paprastai Varanavo šnektose veiksmažodžiuose vartojamas priešdėlis ap- atitinka b. k. ap-, pvz.: tė́vas àparę lãu.ku., ėĩ.s mì.žù. sé.ć ‘tėvas aparė lauką, eis miežių sėti’ (Ródūnia); susi.das apkir.po mani. ir_dá.r baŕ.zdu. àpskutę ‘kaimynas apkirpo mane ir dar barzdą apskutė, t. y. apskuto’ (Plikiai); ká.rve apė́.de visùs lapùs ‘karvė apėdė visų lapus’; apkabino jū. šcipreĩ. ir_pabučã.vo ‘apkabino ją stipriai ir pabučiavo’ (Ramaškónys). Tačiau pasitaiko atvejų, kai priešdėlis ap- pavartojamas 96 Acta Linguistica Lithuanica LXX Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje ir nu- reikšme, pvz.: tá.m gai.žu visàs plù(n)ksnas šùvà apróvė ‘tam gaidžiui visas plunksnas šuva nurovė’ (Tūsamonys), ici. ki.mo vaikái. óbuolus má.n aptrá.u-ki.s ‘šit ie kaimo vaikai obuolius man nudraskys’ (Ramaškónys). Ši priešdėlio reikšmė lietuvių kalbai nebūdinga. Tai greičiausiai morfologinis vertinys iš vietinės baltarusių kalbos (plg. bru. абадраць ‘apdraskyti’, абарваць ‘applupti’); b) šnektose vartojamas priešdėlis at- atitinka b. k. at-, pvz.: atã:jo žebrõ.kas, daváu. jáe.m du_poutù ‘atėjo žebrokas (ubagas), daviau jam du pautus (kiaušinius)’ (Ramaškónys); atěkė.lâu vartùs, invažùr kit‘, acìemâu sá.ʋo dá.iktus ir_išejâu. iš_ti ‘atkeliau vartus, įvažiuokit’; ‘atsiėmiau savo daiktus ir išėjau iš ten’ (Nevāšiai). Tačiau užrašyta nemažai pavyzdžių, kai at- pavartojamas lietuvių kalbai svetima nu- ar par- reikšme, pvz.: atkir.to sáu.su. šá.ku. (plg. bru. адрубаў сук) ‘nukirto sausą šaką’ (Asavà); afkiñ.kę á.rklus ir_nùvvede klúonan (plg. bru. апроч каней) ‘nukinkė arklius ir nuvedė kluonan (į kluoną)’ (Nočià); bró.lis cik_rób.to atvažãvo namõ (plg. bru. приехал до хаты) ‘brolis tik ryte parvažiavo namo“ (Plìkiai); c) priešdėlis ažu- / až- (bk už-) paprastai vartojamas veiksmo pabaigai žymėti, pvz.: àžvėrtę gá.lvu. ir_pá.išo in_mani ‘užverte galvą ir žiūri į mane’ (Stenišiai); vidù.-ži.ni. ká.rvi. visadù aždarāu. tvá.rtan ‘vidurdienį karvę visada uždarau tvartan (į tvartą)’ (Kargaudai); ažudirbāu. ró.sijoɣ næðãu.gi piniɣũ ‘uždirbau Rusijoje nedaug pinigų’ (Ramaškónys). Kartais šis priešdėlis gali reikšti ir veiksmo pradžią: ažu-sirgāu., tai_ci.lu. ži.mu. pragulė́ jau (plg. bru. захварэу) ‘susirgau, tai visą žiemą pragulėjau’ (Ramaškónys); gir̃žu, vai.kas ažùverkę (plg. bru. заплакаў) ‘girdžiu, vaikas pravirko’ (Asavà). O kartais jis vartojamas ir kai kurių kitų priešdėlių reikšmėmis, pvz.: asilá.ido sá.ulę (plg. bru. слониа зайшло) ‘nusileido saulė’; asibai.de arkliñs (plg. bru. спалохауся конь) ‘pasibaidė arklys’. Pastarosios priešdėlio až- (ažsi-) reikšmės greičiausiai skolintos (plg. Gervėčių, Zietelos tarmėse: Grinaveckienė 1973: 226; Vidugiris 2004: 278); d) Varanāvo šnektose labai dažnas slaviškas priešdėlis da-, kuris neretai pavartojamas vietoj priešdėlių pa-, pri-, iš-, nu- (plg. Leskauskaitė 2006: 61–62; 2009: 66), pvz.: dasakík jáu_visku. (plg. bru. да(с)кажы) ‘pasakyk / išsakyk jau viską’; daė́jo ingi_dùru. ir_grùvo (plg. bru. дайшоў) ‘priėjo prie durų ir griuvo’, dašó:ko ir_ištá.ukę mani iš_vùpes (plg. bru. даскочылі) ‘prišoko ir ištraukė mane iš upės’, dagi.vã̃.no dá.r ik_ìto kã.ro (plg. bru. дажылі) ‘nugyveno dar iki šito (Antrojo pasaulinio) karo’ (visi pavyzdžiai iš Ramaškonių); e) priešdėliu pa- reiškiamas visiškas veiksmo (dažniausiai kartotinio) užbaigimas praeityje (ar galimas toks jo pasibaigimas ateityje). Tuo atveju šis priešdėlis čia, kaip ir daugelyje kitų pietryt inio lietuvių kalbos pakraščio tarmių, baltarusių kalbos pavyzdžiu pridedamas ir prie kitų priešdėlinių veiksmažodžių arba yra net du kartus pakartojamas, pvz.: áni.s jáu. visi panumirb (plg. bru. павымірау-шы) ‘jie jau visi išmirė’; žù.sis pajíždùvęs (plg. bru. павыдыхалі) ‘žąsys išdvėsė’, Straipsniai / Articles 97 NIJOLĖ TUOMIENĖ parazẹ́jo švì.tas kàs kuř. (plg. bru. паразыходзіціся) ‘išsivaikščiojo (pa+raz+si+ėjo) svietas (visi žmonės) kas kur’; pasuvãži ùsi ìk_vienã.m (plg. bru. пазыходзі-ліся) ‘suėjo visi iki vieno’ (visi pvz. iš Plikių) (plg. Vidugiris 2004: 275–276); f) priešdėlis pri- Varanãvo šnektose pavartojamas ir kitų priešdėlių (at-, pa-, ap-) reikšmėmis, greičiausiai skolintinėmis, pvz.: àš nę_iškãr.č prībazbinãu. tavì (plg. bru. я ни зразу прызнала цябе) ‘aš ne iš karto atpažinau tave’ (Tūsamonys); prb̄lsi-švė.ikinãu gražẽi. su_visai.s (plg. bru. паприветствовала усіх) ‘pasisveikinau gražiai su visais’ (Asavà); abìžvi dùktərbl.s brąngei. pr̄brąngtos (plg. bru. абедзве доч-ки прыадзетыя) ‘abidvi dukterys gražiai aprengtos (išpuoštos)’ (Ramaškónys); g) tiriamų šnektų veiksmažodžiams būdingas ir slaviškas priešdėlis raz-, vartojamas bk pa-, iš- ir kt. priešdėlių reikšmėmis, pvz.: vìsku. mú z žmó·nes raspìr.ko (plg. bru. раскинули) ‘viską mūsų žmonės (vietiniai) išpirko’; razrbũ.ko mú·s klú nu. ir_kalkòzon pàjeme (plg. bru. разабралі) ‘išardė mūsų kluoną ir kolchozan (į kolūkį) paėmė’; itãi. kã·cinas bę·go i(r)_ràžverṭe kã·šuku. (plg. bru. развернул) ‘katinas bėgo ir pavertė krepšį’ (Ramaškónys) (plg. Vidugiris 2004: 277–279). 2.4. Veiksmažodžių neasmenuojamųjų formų liekanos Iš veiksmažodžio neasmenuojamųjų formų Varanãvo šnektose funkcionuoja veikiamosios ir neveikiamosios rūšies esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyviai bei pusdalyviai. Pavyzdžiui, veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviai: kiék dàũ.k šbl.mã.t bú.îbu. i·rà supùvùsu. ‘kiek daug šiemet bulvių yra supuvusių’ (Pelesà); veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviai: ir_vę̃l l būvo sęsuõ toì_atvažã·vus ‘ir vėl buvo sesuo toj atvažiavus, t. y. toji atvažiavusi’ (Nočià); neveikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviai: jìlgai. tinã.i gulẽ·jo žmõ·gus nušã.utas ‘ilgai tenai gulėjo žmogus nušautas’ (Ramaškónys); mãno dę·dę ir.gi sibiràñ. būvo jìšvęstas ‘mano dėdė irgi Sibir-an (į Sibirą) buvo išvežtas’ (Plikiai); pusdalyvis: dù zuikù vìdamas, nięko nępagá.usi ‘du zuikius vydamas, nieko nepagausi’ (Pelesà) (plg. Leskauskaitė 2006: 63). Pelesojè užrašyta keletas esamojo ir būtojo kartinio laiko reikšmę turinčių padalyvių formų, pvz.: išã·jo mùms dá.r bemiẽgant ‘išėjo mums dar bemiegant’; kù. ti._dirbi lì·tuj lìjant ‘ką ten dirbi lietui lyjant’ (plg. LD 387) (Asavà). Neatmetama, kad šie atvejai pavartoti dėl bendrinės kalbos poveikio. Kitose pietų aukštaičių patarmės salelėse padalyvio formų neužfiksuota. Taip pat neišgirsta ir neužrašyta pavyzdžių su būtojo dažninio ir būsimojo laiko dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių formomis. Reikiamybė, būtinybė ir galimybė reiškiama sintaksinėmis konstrukcijomis daik-tavardžio arba įvardžio vardininkas + modalinis veiksmažodis + veiksmažodžio bend-ratis, pvz.: rèi.kæ linãi. rá.uč, grìkėi pjæ.ùč ‘reikia linai rauti, t. y. linus rauti, grikiai, t. y. grikius pjauti’ (Ródūnia); vì·rai, sakãu., rèi.kæ nãu.jas krì·žus stacì·č ‘vyrai, sakau, reikia naujas kryžius, t. y. naują kryžių, statyti’ (Tūsamonys); mišliju, gi_jãũ 98 Acta Linguistica Lithuanica LXX Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje mòžna bùlbos kãsc ‘misliuju (galvoju), gi jau galima bulbos (bulvės) kast, t. y. bulves kasti’ (Ramaškónys); reikė́ jų pirmà arklì iš žã bã los trá.ukč, a paskùm jáu vãžìmas ‘reikėjo pirma arklys, t. y. arklį, iš balos traukti, o paskui jau vežimas, t. y. vežimą’ (Piliakalnis). Šias senas sintaksines konstrukcijas (ypač su reikėti) gerai išlaikę rytų ir pietų aukštaičiai bei iš esmės visos lietuvių kalbos salose Baltarusijoje (žr. Ambrazas 2006: 35–36, 331–332). Neveikiamosios rūšies dalyviai, einantys sudėtinio tarinio vardine dalimi, derinami skaičiumi ir gimine su susijusiais daiktavardžiais, sakiniuose atliekančiais veiksnio funkciją, pvz.: tàvo kã šikas gražẽi. nupìntas ‘tavo krepšys gražiai nupintas’ (Pelesà); itài. bró lò klùmpes, plònai. drožbnė̃ tos ‘tai brolio klumpės, plonai drožinėtos’ (Ramaškónys). Vis dėlto dažniau neatsižvelgiama nei į daiktavardžio giminę, nei į skaičių ir vartojamos bendrosios dalyvių giminės formos, pvz.: a_kõ:l tàvo sklẽ:pas a(d)darìta ‘o kodėl tavo sklepas (rūsys) atidaryta, t. y. atidarytas’ (Stanišiai); vidu-ry. pìr.kȯs zaslã:nas stóu pastacìta ‘vidury namo zaslanas (toks suolas) stovi pastatyta, t. y. pastatytas’ (Asavà); grẽbìlo daũ.ci.s jáu_prìlgarìnta ‘glėblio dantys prigaminta, t. y. prigaminti (paruošti)’ (Ramaškónys). Šis reiškinys pastebimas ne tik pietų aukštaičių patarmės šnektose, bet ir kitose aukštaičių, ypač paribio, šnektose (žr. LD 384–385; Leskauskaitė 2006: 63 ir kt.). 3. APIBENDRINIMAS 3.1. Sociolingvistinės aplinkybės Nepalankios ir sunkios lietuvių kalbai sąlygos Varanãvo krašte egzistavo kelis šimtmečius, tačiau šnektos vidinės struktūros pakitimų šiandien negalima laikyti galutiniais. Šioje nedidelėje teritorijoje, atskirtoje nuo lietuvių etnografinės žemės kamieno, galima matyti kadaise vienodos kalbinės situacijos skirtingas stadijas: nuo dvikalbiškumo, kurį išlaikė tik patys senieji gyventojai (Ramaškonių, Ródūnios ir Pelesõs apylinkės) iki visiško kalbos išnykimo (Asavõs, Pãaradnės, Nočiõs, Nevãšių apylinkių kaimai), kai prisimenama vos keletas buities daiktų pavadinimų. Šios 7 lietuviškų Baltarusijos salų šnektos, nors ir sparčiai nutautėjus lietuviams, nuolat kito ir tebekinta gana nuosekliai. 3.2. Archajiškųjų veiksmažodžio formų išlaikymas Ilgalaikė kitakalbė apsuptis ir izoliacija skatino Varanãvo šnektas vis labiau užsikonservuoti. Tai padėjo joms išlaikyti kelis ypatybių sluoksnius: dabartinį tradicinį, kurį sudaro pagrindiniai šnektos fonetiniai ir morfologiniai bruožai, susifor- Straipsniai / Articles 99 NIJOLĖ TUOMIENĖ mavę per ilgus šnektų raidos amžius, ir labai neryškų, tikriausiai paveldėtą iš gilios praeities, baltų gentinių kalbų sluoksnį: tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 ir 2 asmens dviskaitmenių veiksmažodžių formos (bu.tá.u, bu.tá.i ‘būčiau, būtum’; eitá.u, eitá.i ‘eičiau, eitum’) su išlaikytu archajiškesniu kirčiavimu; esamojo laiko atematinių (priebalsinių) veiksmažodžių liekanos – daugiausia vienaskaitos 3 asmens formos (liẽkma ‘lieka’; čẽ.usti ‘čiaudi’; sniẽgt ‘sninga’); išlaikytos na-kamienės esamojo laiko formos (mi.knù ‘miegu’, mi.knì ‘miegi’, mì.kna ‘miega’ ) bei vienaskaitos 1 asmens formos su kontaminacine galūne -mu (eimù, skìmu ‘einu, skinu’); išlaikytas senasis galūninis sangražinių veiksmažodžių būtojo laiko 3 asmens formų kirčiavimas (radõs ‘radosi’; stõjõs ‘stojosi’). 3.3. Inovaciniai kalbos reiškiniai – kalbų kontaktų padariniai Dėl nuolatinės sąveikos su slavų kalbomis (daugiausia su vietine baltarusių šnekta, kiek mažiau – su vietinėmis lenkų ir rusų kalbomis) Varანāvo lietuvių šnektos patyrė sudėtingus struktūros pakitimus. Čia nesunkiai galima įžvelgti akivaizdžiai naują ir gausų slaviškų apnašų sluoksnį – gretutinių veiksmažodžių formų, semantinių kalkių ir pan.: nyksta veiksmažodžių neasmenuojamosios formos; šnek­tose paprastai trečiuoju asmeniu vartojama forma yra retais atvejais eina ne tik trečiuoju, bet ir kitais asmenimis. Tokios apibendrintos 3 asmens supletyvinės formos atsiradimą skatina ir vietinė baltarusių kalba, kurios esamojo laiko paradigmoje tiek vienaskaitos, tiek daugiskaitos formos yra vienodos – su ёčbу ‘yra’; būtasis dažninis laikas, kai pasakojama apie dažnus įvykius praeityje, reiškiamas pridedant 3 asmens formą būdavo. Tai vienas iš atvejų, kai baltarusių kalbos raiškos priemonės imamos laikyti savomis, lengvai įterpiamos į lietuvių kalbą; priešdėlinio veiksmažodžio (dažniausia su ne-) sangražos afiksas yra gale, kaip ir slavų kalbose; perimama baltarusiška atskirų veiksmažodžių sangražinių formų reikšmė; nemažai veiksmažodžių priešdėlių vartojami lietuvių kalbai svetima reikšme: 1) priešdėlis ap- pavartojamas ir nu- reikšme, būdinga vietinei baltarusių kalbai; 2) priešdėlis at- greta turi lietuvių kalbai svetimas nu- ir par- reikšmes; 3) priešdėlis až- (ažsi-) gali reikšti veiksmo pradžią ir skolintas kai kurių kitų priešdėlių reikšmes; 4) slaviškas priešdėlis da- neretai pavartojamas vietoj priešdėlių pa-, pri-, iš-, nu-; 100 Acta Linguistica Lithuanica LXX Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje 5) priešdėlis pa- baltarusių kalbos pavyzdžiu pridedamas ir prie kitų priešdėlinių veiksmažodžių arba yra net du kartus pakartojamas; 6) priešdėlis pri- pavartojamas skolintinėmis priešdėlių at-, pa-, ap- reikšmėmis; 7) slaviškas priešdėlis raz- vartojamas pa-, iš- ir kt. priešdėlių reikšmėmis. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Ambrazas Vytautas 2006: Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. DLKŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: šeštas (trečias elektroninis) leidimas. Redaktoriai: Stasys Keinys (vyr. redaktorius), Laimutis Bilkis, Jonas Paulauskas, Vytautas Vitkauskas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006; internetinė versija, 2011. Interneto prieiga: http://dz.lki.lt. DvŽ – Laima Grumadienė, Mikulėnienė Danguolė, Morkūnas Kazys, Vidugiris Aloyzas. Dieveniškių šnektos žodynas 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Grinaveckienė Elena 1973: Kai kurios Gervėčių tarmės veiksmažodžio ypatybės. – Lietuvių kalbotyros klausimai 14, 221–229. Grinaveckienė Elena 1997: Izoliuotų lietuvių šnektų vertiniai etninėse Lietuvos žemėse Baltarusijoje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 185–195. Grumadienė Laima 2005: Kodų kaita lietuvių tarmėse. – Valoda–2006. Valoda dažadu kultūru kontekstā. Zinātnisko rakstu krājums XVI. Daugavpils: Saule, 42–48. Jaroslavienė Jurgita, Tuomienė Nijolė 2013: Lazūnų šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Kardelis Vytautas 2014: Lietuvių kalbos salos: probleminiai aspektai. – Lietuvių kalba 8. Interneto prieiga: www.lietuviukalba.lt. Kaukienė Audronė 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Kaukienė Audronė 2002: Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija II. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Kaukienė Audronė, Pakalniškienė Dalia 2002: Veiksmažodžių likti, snigti, migti struktūra ir kilmė. – Vārds un tā pētīšanas aspekti. Rakstu krājums 6, 113–131. Liepāja. Kazlauskas Jonas 2000: Rinktiniai raštai 1, sud. Albertas Rosinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Labov William 1963: The social motivation of a sound change. – Word 19, 207–309. LD – Zinkevičius Zigmas. Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis, 1966. Straipsniai / Articles 101 NIJOLĖ TUOMIENĖ Leskauskaitė Asta 2006: Kučiūnų krašto šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta 2009: Marcinkonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LKA II – Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1982. LKA III – Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1991. LKG II – Lietuvių kalbos gramatika 2. Morfologija, vyr. red. Kazys Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971. LKTCh – Bacevičiūtė Rima, Ivanauskienė Audra, Leskauskaitė Asta, Trumpa Edmundas. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004. Markevičienė Žaneta 1999: Aukštaičių tarmių tekstai 1. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Mikulėnienė Danguolė 2012: Dėl kalbos archaikos ir inovacijų santykio (Zietelos lietuvių šnektos duomenimis). – Lituanistica, t. 58. Nr. 1(87), 51–62. Vilnius: Lietuvos mokslų akademija. Otrębski Jan 1956: Gramatika języka litewskiego 3. (Nauka i Formach). Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe. Pakalniškienė Dalia 2004: Bendrieji baltų kalbų veiksmažodžiai. Morfologinė struktūra. – Vārds un tā pētīšanas aspekti. Rakstu krājums 8, 201–210. Liepāja. Palionis Jonas 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. Vilnius: Mintis. Palionis Jonas 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. Vilnius: Mokslas. Ragaišienė Vilija 2010: Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Stang Christian 1942: Das Slawische und baltische Verbum. Oslo, 172–173. Šukys Jonas 1960: Būdingesnės Ramaškonių šnektos ypatybės. – Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 177—187. Tamulionienė Aureli̇ja 2013: Neapibrėžtą ypatybės kiekį žymintys būdvardžiai: priešdėlio po- vedinių daryba. – Acta Linguistica Lithuanica 68, 126–145. Trumpa Edmundas 2008: Pelesos šnektos fonemos ir jų variantai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Tuomienė Nijolė 2006: Ramaškoniškių šnekos kodų kaita. – Kalbos kultūra 79. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 161–172. 102 Acta Linguistica Lithuanica LXX Archa jiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje Tuomienė Nijolė 2006a: Periferiško lietuvi v iešių izlokšnų kalki. – Valoda – 2006. Valoda dažādu kultūru konteksta. Zināt nisko rakstu krājums XVI. Daugavpils Universitātes akademiskais apgads „Saule“, 2006., 80.–86.lpp. Tuomienė Nijolė 2008: Ramaš konių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Tuomienė Nijolė 2010: Ramaš konių šnektos daiktavardis: sociolingvistinis tyrimas (= Opera linguistica Lithuanica 13). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Tuomienė Nijolė 2010a: Dvibalsių ie, uo vienbalsinimo tendencijos periferinėse Varanavo šnektose. – Žmogus ir žodis 2(1). Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 62–67. Tuomienė Nijolė 2010b: Pietų aukštaičių šnektos Baltarusijoje: kalbų sąveikos padariniai. – Respectus Philologicus 18(23), Kaunas, 223–234. Vidugiris Aloyzas 2004: Zietelos lietuvių šnekta. Vilnius: Presvika. Zinkevičius Zigmas 1987: Lietuvių kalbos istorija II. Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mintis. ZtT I – Vidugiris Aloyzas, Mikulienienė Danguolė. Zietelos šnektos tekstai 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Лабов Уильям 1975: О механизме языковых изменений. – Новое в лингвистике 7. Москва: Прогресс, 199–228. Archaic and Innovative Peculiarities of the Verb in the Southern Aukštaitian Sub-dialect in Belarus S U M M A R Y The article addresses two-fold peculiarities of verbs of the continuity of the Southern Aukštaitian sub-dialect in Belarus, Voranava district: archaic remains and innovative phenomena. Conjugation, formation and semantics of verbs from the sub-dialects of the boundary micro-areas of Southern Aukštaitian are reviewed in this perspective. The article follows the latest dialectological and sociolinguistic data. It reveals the variation of the use of archaic and innovative verb forms and identifies the direction of their change. Data are analysed at the apparent time. The current situation of language is recorded with local informants more and less fluent in Lithuanian. In other words, the paper aims to determine the peculiarities of verbs which are most stable and most prone to changes as the Lithuanian sub-dialect is generally declining. The material of sub-dialects from 7 small Lithuanian micro-areas analysed in the paper shows that with rapid denationalization of Lithuanians, the changes occurring in Lithuanian have been rather consistent. The small territory, separated from the stem of the Lithuanian ethnographic Straipsniai / Articles 103 NIJOLĖ TUOMIENĖ land, witnesses the different stages of once the same linguistic situation: from bilingualism preserved by the oldest residents (environs of Ramashkantsy, Radun’ and Pelyasa) to the complete extinction of language (villages of the environs of Asava, Paharodna, Nacha, Niavošy). A long-term foreign environment and isolation led to increased conservation of Voranava sub-dialects. It helped them to maintain several layers of linguistic peculiarities. First and foremost, the contemporary traditional layer of peculiarities made of the main phonetic and morphological features of the sub-dialect that formed over long centuries of development of sub-dialects: a) two-stem 1st and 2nd person singular forms of verbs in the conditional mood with more archaic accentuation; b) remains of present tense athematic (consonantal) verbs (singular 3rd person forms); c) na-stem present tense forms and singular 1st person forms with a contaminated ending –mu preserved; d) the old ending accentuation of the 3rd person past tense forms of reflexive verbs maintained. Due to continuous interaction with Slavic languages, the Lithuanian sub-dialects of Voranava underwent complex structural changes. A clearly new and numerous Slavic cover can easily be identified: a) the growing use of contiguous verbal forms as well as semantic loan translations is recorded; b) non-conjugated forms of verbs tend to decline; c) the form yra (is) usually used in the 3rd person acquires the forms of other persons in sub-dialects; c) past iterative tense when repetitive events in the past are told is expressed by adding a 3rd person form būdavo (used to be); d) as in Slavic languages, the affix of the reflexive form of prefixal verbs is often at the end; the Belarusian meaning of reflexive forms of individual verbs is intercepted; e) a number of verbal prefixes are used in the meaning foreign to Lithuanian. Įteikta 2014 m. gegužės 16 d. NIJOLĖ TUOMIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] [email protected] 104 Acta Linguistica Lithuanica LXX