Daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finitiniuose askriptyviniuose „būti“ sakiniuose

LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių kalbos morfosintaksė, tipologinė morfosintaksė, valentingumas. DAIKTAVARDŽIO VARDININKAS IR ĮNAGININKAS FINITINIUOSE ASKRIPTYVINIUOSE BŪTI SAKINIUOSE Noun in the Nominative and Instrumental Case in Finite and Ascriptive Sentences of būti (to be) ANOTACIJA Straipsnyje kalbama apie predikatyvu einančio daiktavardžio žymėjimo galimą sąsają su nuosakomis reiškiamu modalumu. Nagrinėjamą medžiagą sudaro iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (DLKT) rinkti askriptyviniai finitini jungties būti sakiniai, kuriuose teigiamas predikatas pasakomas skirtingų nuosakų formomis. Laikomasi nuomonės, kad vertinamojo ir irealaus modalumo atžvilgiu morfosintaksinis žymėjimas yra laipsniškas ir preliminariai galima kalbėti apie santykinį polinkį dažniau vartoti predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininką skalių episteminis > deontinis (tiesioginė > liepiamoji nuosaka) ir realus > irealus (tiesioginė > tariamoji nuosaka) atžvilgiu. ANNOTATION The article deals with the possible connection between the marking of noun predicatives and the modality expressed by moods. The material analysed in the article consists of ascriptive finite sentences of the copula būti (to be) collected from the Corpus of the Contemporary Lithuanian Language (CCLL) where a positive predicate is expressed in the forms of different moods. The opinion is followed that in respect of the evaluative and irreal modality, morphosyntactic marking is gradual and we can speak in preliminary terms about the relative tendency to use the instrumental of the noun used as the predicative in respect of the scales epistemic > deontic (indicative > imperative mood) and real > irreal (indicative > subjunctive mood). ESMINIAI ŽODŽIAI: modalumas, daiktavardžio predikatyvas, morfosintaksinis žymėjimas. KEYWORDS: modality, noun predicative, morphosyntactic marking. Straipsniai / Articles 9 LORETA SEMĖNIENĖ 0. ĮVADINĖS PASTABOS Klasikiniuose lietuvių gramatikos darbuose teigiama, kad predikatyvu1 einančio daiktavardžio žymėjimas derinamuoju ir / arba nederinamuoju linksniu jungties būti sakiniuose (an. copular sentence, vo. Prädikativsatz2), pavyzdžiui, Prisėsk, būsi svečias (plg. svečiu), susijęs su semantiniais ir formaliais kriterijais. Be chrestomatinės tapusios minties, jog daiktavardžio linksnį veikia predikatyvu pasakoma daikto pastovi arba laikina būsena3, taip pat teigiama, kad predikatyvo raiška susijusi ir su kait ybine jungties būti forma. Vienur, pavyzdžiui, pastebima, kad daiktavardžio „įnagininkas su būsimojo laiko būti kur kas dažnesnis“, su tariamosios nuosakos būti – „nėra itin dažnas“, o su liepiamosios nuosakos jungtimi „irgi nėra dažnas“ (Kursyvas mano. – L. V.-S.) (Šukys 1998: 245–247). Kitur laikomasi nuomonės, kad „daiktavardžio įnagininkas dažniau vartojamas su būsimojo laiko ar tariamosios nuosakos, rečiau – su kitų formų jungtimi“ (Kursyvas mano. – L. V.-S.) (Ambrazas, red., 2006: 505–506, plg. Ulvydas, red., 1976: 364). Pastarosios nuomonės ir mintis, jog kait ybinė jungties būti forma daro didesnę įtaką predikatiškai vartojamo daiktavardžio morfosintaksiniam žymėjimui nei pačiu predikatyvu pasakomo daikto pastovi arba laikina būsena4, bei prieš akis turima Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno5 (toliau DLKT) medžiaga paskatino pasižiūrėti, ar / kaip teigiamuose finitiniuose būti sakiniuose predikatyvu einančio daiktavardžio linksnis koreliuoja su nuosakomis reiškiamu modalumu. Straipsnyje, atsižvelgiant į anksčiau minėtas nuomones, ieškoma atsakymų į šiuos klausimus: (i) Jei predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininkas, tarkim, dažnesnis su būsimojo laiko jungtimi (plg. Šukys 1998), vadinasi, jo vartojimas galė- 1Predikatyvo terminas vartojamas pagal Artūrą Judžentį (2012: 69): tai sintaksiškai nuo veiksmažodžio priklausomas, bet semantiškai ne tik su juo, bet ir su veiksniu arba papildiniu siejamas žodis. Tokio žodžio sintaksinė priklausomybė gali būti reiškiama modifikavimu arba valdymu. 2 Lietuvių kalbotyroje tokie sakiniai paprastai vadinami vardažodiniais (Ambrazas, red., 2006: 612). Straipsnyje bus nagrinėjami askriptyviniai (an. ascriptive) jungties būti sakiniai ir nuošalyje paliekami vadinamieji ekvatyviniai sakiniai (an. equative), kurie skiriami pagal predikatyvu einančio žodžio referento unikalumą (an. uniqueness), plg.: Jonas yra mokytojas vs. Jonas yra mano geriausias draugas; Aš esu Loreta (plačiau Hengeveld 1992: 73–105). Prototipiški askriptyviniai sakiniai turi apibrėžtą (vo. definit) veiksnį ir neapibrėžtą (vo. indefinit) predikatyvą. Ekvatyvinių sakinių tiek veiksnys, tiek predikatyvas prototipiškai yra apibrėžti. 3 Plačiau apie tai žr. Semėnienė 2004 ir ten aptariamą literatūrą. 4 Plačiau apie tai žr. Semėnienė 2004 ir ten aptariamą literatūrą. Dar plg. toliau straipsnyje teikiamus pavyzdžius. 5 Prieiga internete: http://donelaitis.vdu.lt. 10 Acta Linguistica Lithuanica LXX Daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finitiniuose askriptyviniuose būti sakiniuose tų būti sietinas su veiksmažodžio laiko kategorija. O gal dažniau vartojamas daiktavardžio įnagininkas su būsimojo laiko būti forma koreliuoja ne (tik) su gramatiniu laiku, bet (pagreiui ir) su modalumu (panašiai kaip tariamosios nuosakos atveju) (plg. Ambrazas 2006)6? (ii) Modalumas reiškiamas veiksmažodžio nuosakomis. Galbūt esama reliatyvaus polinkio jį papildomai (an. redundant) žymėti dar ir linksniu. Kitaip sakant, gal modalumas reiškiamas ne tik veiksmažodžio, bet ir daiktavardžio gramatinėmis kategorijomis7. Norint atsakyti į šiuos klausimus, toliau visų pirma trumpai kalbama apie nuosaką ir modalumą (žr. 1), po to – apie gramatinį laiką ir modalumą (žr. 2). Galiausiai nagrinėjama modalumo ir predikatyvu einančio daiktavardžio raiškos sąsaja (žr. 3–4) bei daromos išvados (žr. 5). 1. NUOSAKA IR MODALUMAS Lietuvių gramatikos darbuose nuosakos kategorija paprastai apibrėžiama kaip veiksmažodžio gramatinėmis priemonėmis reiškiamas modalumas, t. y. kalbėtojo santykis su situacija tikrumo, galimybės, būtinybės, sąlygos ir kt. atžvilgiu (plg. Jablonskis 1922/1957: 258; Ulvydas, red., 1971: 55–56; Paulauskienė 1979: 141; Ambrazas, red., 2006: 304; Valeckienė 1998: 73; Holvoet, Judžentis 2004: 77–78; Judžentis 2012: 165). Reikšmės ir raiškos požiūriu nuosaka skirstoma nevienodai. Vienur jai priskiriami penki (Ulvydas, red., 1971: 65; Valeckienė 1998: 73), kitur – keturi (Jablonskis 1922/1957: 257; Ambrazas, red., 2006: 304–305) ar trys (Paulauskienė 1979: 165–166; 1983: 252–253; 1994: 310–311; Holvoet, Judžentis 2004: 80–82; Holvoet 2010; Judžentis 2012: 172–177) nariai. Daugiausia – penkias nuosakas – skyrė Pranas Gailiūnas akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje ir Adelė Valeckienė Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje. Pirmojoje jų aptariamos tiesioginė, netiesioginė, liepiamoji, tariamoji ir geidžiamoji, o antrojoje – tiesioginė, netiesioginė, liepiamoji, tariamoji ir klausiamoji nuosakos. Jonas Jablonskis Lietuvių 6 „One of the findings that he [t. y. Ultan (1978)] reports is that future markers are often used in atemporal functions, especially functions associated with mood and modality. [...] Several languages were found with markers whose primary function appeared to express mood, but which could also be used to express future time“ (Bybee 1985: 156; dar plg. t. p.: 157–159). Plg. „What is more, at least in the major area, that of the irrealis modality, the epistemic and evaluative modes overlap to quite an extent and often share their grammatical coding“ (Givón 2001: 300–301, plg. dar 358–361). 7 Pavyzdžiui, Šiaurės Australijos tangick kalbų šeimoje modalumas žymimas ir daiktavardžio linksniu (plačiau žr. de Haan 2006: 40–41; dar šiuo klausimu plg. t. p.: 43). Straipsniai / Articles 11 LORETA SEMĖNIENĖ kalbos gramatikoje nagrinėja tiesioginę, tariamąją, liepiamąją ir geidžiamąją, o Vytautas Ambrazas Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje, be tiesioginės, tariamosios ir liepiamosios, dar ir netiesioginę nuosaką. Aldonos Paulauskienės, Akselio Holvoeto ir Artūro Judženčio darbuose skiriama trinarė nuosakos kategorija, kurią sudaro tiesioginė, tariamoji ir liepiamoji nuosakos (plg. Holvoet 2010). Netiesioginė nuosaka čia priskiriama evidencialumo kategorijai (Holvoet, Judžentis 2004; Judžentis 2012) arba vadinama „formaliai išreikštu tiesioginės nuosakos variantu“ (Paulauskienė 1979: 158; 165), o geidžiamoji nuosaka (plg. tegul būna, tebūnie) – tiesioginei nuosakai (Paulauskienė 1979: 160, 165; Holvoet 2010: 426). Esama įvairių modalumo reikšmių klasifikacijų (plg. inter alia Palmer 2001; Frawley (ed.) 2006; Bybee 1985: 165–189; Bybbe, Perkins, Pagliuca 1994: 176–242; Paulauskienė 1979: 137–141; Holvoet, Judžentis 2004: 82–85; Holvoet 2007: 16–22; Plungian 2011: 189–215; Judžentis 2012: 166–169 ir ten nagrinėjamą literatūrą). Remiantis užsienio lingvistų nuomonėmis, naujausiuose lietuvių kalbotyrai skirtuose darbuose (Judžentis 2012: 166; Holvoet 2007; 2010; Holvoet, Judžentis 2004: 82–85) pagal tai, kaip kalbėtojas vertina situaciją, koks jo santykis su ja, skiriami du vertinamojo (an. speakers attitude pagal Givón 2001: 300; plg. Plungian 2011: 189–190, 198) modalumo tipai: episteminis ir deontinis⁸. Episteminiu modalumu reiškiamas kalbėtojo patirtimi ar pasaulio suvokimu paremtas teiginio arba situacijos vertinimas tikrumo (arba tikėtinumo) atžvilgiu, deontiniu modalumu – įvairūs kalbamos situacijos subjekto valios aktai (norai, leidimas, reikalavimas, būtinybė ir pan.) (Judžentis 2012: 166–167; Holvoet 2007: 16–17; Holvoet, Judžentis 2004: 82–83). Sakinius su epistem inį arba deontinį modalumą reiškiančiu modaliniu prieveiksmiu arba modaliniu veiksmažodžiu galima perfrazuoti paverčiant jį epistem inį arba deontinį modalumą reiškiančio aukštesniojo predikato valdomu šalutiniu daiktavardiniu sakiniu, pvz.: Jonas tikrai buvo mokytojas, plg., Tiesa, kad Jonas buvo mokytojas; Tu turi būti mokytojas, plg., Reikia, kad būtum mokytojas (Holvoet, Judžentis 2004: 83; plg. Holvoet 2007: 16–17). Episteminis modalumas paprastai reiškiamas tiesioginės nuosakos konstatuojamaisiais teigiamais sakiniais (Jonas yra mokytojas). Deontinio modalumo branduolį sudaro liepiamosios nuosakos formos (Jonai, būk mokytojas9). Jis taip pat, pavyzdžiui, reiškiamas ir tais atvejais, kai tiesioginės nuosakos veiksmažodis vartojamas 8 „The epistemic-deontic distinction seems to be relevant, in a certain way, to mood. [...] If dynamic modality has no counterpart in the domain of mood, then is perhaps because it belongs to the periphery of modality“ (Holvoet 2007: 18). 9 „If we accept that the imperative is a mood, then regardless of whether we formulate its meaning semantically as based on volition, or pragmatically as expressing directives, it is obviously convenient to have deontic modality as a volitional type corresponding to it in the domain of modality“ (Holvoet 2007: 17; dar plg. t. p.: 22–23). 12 Acta Linguistica Lithuanica LXX Daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finitiniuose aspektviniuose būti sakiniuose su hortatyvine dalelyte te(gu(l)) ar proklitiku te−10 (Tegul būna Jonas mokytojas). Tiesioginė nuosaka yra nežymėtas nuosakos sistemos narys; ji yra susijusi ne tik su epistem inio, bet ir su deontinio modalumo reikšmėmis (Holvoet, Judžentis 2004: 86–87, 102–103; Holvoet 2007: 23–24; plg. Jablonskis 1922/1957: 258). Tariamosios nuosakos formos, kaip ir tiesioginės, taip pat vartojamos sakiniuose reiškiant tiek epistem inį, tiek deontinį modalumą (pvz., Jonai, būtum mokytojas, kita kalba būtų; Geriau jau būtum mokytojas). Tačiau ji priešinama abiems – tiesioginei ir liepiamajai – nuosakoms kitu – irealumo (nefaktyvumo) – atžvilgiu (Holvoet, Judžentis 2004: 88; Holvoet 2007: 25; Judžentis 2012: 172–175). Realus ir irealus modalumas skiriamas pagal kalbėtojo požiūrį į kalbamų dalykų realumą. Realiojo modalumo yra nepriklausomai nuo žmogaus egzistuojančios ir faktyvios situacijos. Tipiškai jos pasakomos sakiniais, kuriuose vartojamos veiksmažodžių tiesioginės nuosakos esamojo ir būtojo laiko formos. Irealaus modalumo situacijos yra nefaktyvios, įsivaizduojamos; jų realumo mažų mažiausiai kalbėjimo momentu patikrinti negalima. Tokios situacijos gali būti pasakomos tiesioginės nuosakos būsimojo laiko¹¹, liepiamosios ir tariamosios nuosakos formomis (Judžentis 2012: 168–169; plg. Holvoet, Judžentis 2004: 96–97, 104; Paulauskienė 1979: 141; 153; Plungian 2011: 124, 213–214). Be to, irealios situacijos gali būti pasakomos ir jau minėtomis tiesioginės nuosakos esamojo ir būsimojo laiko formomis su tegu(l)12. Taigi nuosakos sistema skiriama pagal du vienas nuo kito nepriklausomus kriterijus. Pagal faktyvumą realaus ir irealaus modalumo priešprieša (tiesioginė vs. tariamoji nuosaka), kurios žymėtas narys (irrealis), reiškiamas tariamosios nuosakos formomis, yra pabrėžtinio nefaktyvumo (nerealumo). Pagal vertinamojo modalumo tipą (episteminis vs. deontinis) tiesioginės nuosakos formos priešinamos su liepiamosios. Jei pripažintume, kad nuosakos sistemos pagrindą sudaro realaus ir irealaus modalumo priešprieša (Paulauskienė 1979: 141; 1994: 310–311; Holvoet, Judžentis 2004: 103; Holvoet 2007: 26, 59–60; Holvoet 2010: 441–442), tai tada liepiamoji nuosaka skirtina prie realaus modalumo (Holvoet, Judžentis 2004: 103; Holvoet 10 Čia laikomasi panašios nuomonės kaip in Holvoet 2007: 39, Judžentis 2012: 172. Plg. „We will therefore describe teateina as an indicative and teateinie as a residual separate mood“ (Holvoet 2007: 39). 11 Plg.: „It can be argued that future is a prototypical irrealis category because it refers to events that have not yet happened and are therefore unreal“ (de Haan 2006: 41). „Although the future can be considered to be an irrealis category, as it refers to events that have not (yet) taken place, it is expressed with the Indicative mood in Latin“ (de Haan 2006: 44). 12 „Pagrindinė nuosakų opozicija čia nustatoma pagal tai, ar kalbėtojas konstatuoja veiksmą kaip realų (tiesioginė nuosaka), ar kaip nerealų – liepiamą, pageidaujamą, tariamą (liepiamoji ir tariamoji nuosakos)“ (Paulauskienė 1979: 141). Plg.: (t. p.: 165): „Tariamoji ir liepiamoji turi savo morfologinius rodiklius, žyminčius veiksmo nerealumą, o tiesioginė specialaus rodiklio neturi, todėl jos formomis galima išreikšti tiek realų, tiek ir nerealų veiksmą“. Straipsniai / Articles 13 LORETA SEMĖNIENĖ 2007: 6013; Judžentis 2012: 173; skirtingą nuomonę plg. Paulauskienė 1979: 141, 153–154). Tiksliau sakant, (i)realumo atžvilgiu liepiamoji nuosaka atsidurtų skalės realu (tiesioginė nuosaka) > nerealu (tariamoji nuosaka) viduryje, panašiai kaip tariamoji nuosaka skalės episteminis (tiesioginė nuosaka) > deontinis (liepiamoji nuosaka) modalumas atžvilgiu. 2. LAIKAS IR MODALUMAS Gramatinis laikas kaip deiktinė kategorija iš kalbėjimo momento perspektyvos lokalizuoja įvykius laiko ašyje. Vientisiniai veiksmažodžio laikai (esamasis, būtasis, būsimasis) reiškia deiktinio laiko priešpriešas (dabartis, praeitis, ateitis). Skirtingai nei esamuoju ir būtuoju laiku reiškiami teiginiai, būsimuoju laiku reiškiami teiginiai kalbėjimo momentu nėra verifikuojami; jie mažiau kategoriški, nes teisingumo garantijos kalbėtojas negali duoti (plačiau žr. Holvoet, Pajėdienė 2004: 121–124). Taigi, kaip minėta, lietuvių kalbos būsimuoju laiku reiškiami teiginiai susiję su irrealiu modalumu, o situacijos kalbėtojo santykio su tikrove atžvilgiu būsimasis laikas susijęs su episteminiu ir deontiniu modalumu. Kyla klausimas, su kuriais modalumo požymiais (be gramatinio laiko) galėtų būti sietinas reliatyviai dažnesnis predikatiškai vartojamo daiktavardžio įnagininkas (plg. de Haan 2006: 49–50)? Liepiamosios ir tariamosios nuosakos formos morfologinių laiko kategorijos raiškos rodiklių neturi ir tiksliau apibrėžtų laiko santykių nerodo. Šiomis vientisinėmis formomis reiškiamo veiksmo kalbamuoju momentu dar nėra ir anksčiau nebuvo. Vartojant liepiamosios nuosakos formas veiksmas turi būti vykdomas, vartojant tariamosios nuosakos formas – (ne)galimas, tik įsivaizduojamas ar tariamas (t. y. irrealu); tuo būdu veiksmas gali prasidėti ir būti realizuojamas jau pačiu kalbamuoju momentu (dabartyje) arba po jo (ateityje) (Ulvy das, red., 1971: 59). Iš to, kas lig šiol trumpai sakyta, galima būtų manyti, kad lietuvių kalboje modalumas koreliuoja ne tik su veiksmažodžio, bet ir, galbūt, su daiktavardžio gramatinėmis kategorijomis14. Žiūrint į modalumą kaip į sudėtinę veiksmažodžio kategorijos – vadinamosios TAM (an. time–aspect–modality; plg. Givón 2001: 285, 303–305, 13 Plg. „In itself, the imperative cannot a priori be quantified as realis or irrealis. [...] With its explicit deontic meaning, the imperative is opposed to both the indicative and the conditional. If we regard the realis : irrealis distinction as the nucleus of the mood system, then the imperative only partly belongs belongs to mood: its functions can be defined pragmatically, and is actually superimposed on modal meanings“ (Holvoet 2007: 26; plg. t. p.: 60). 14 Plg.: „The grammatical markers of modality a very varied. [...] Basically there are three types of marker: (i) individual suffixes, clitics and participles, (ii) inflection and (iii) modal verb“ (Palmer 2001: 19; plg. de Haan 2006: 40–41). 14 Acta Linguistica Lithuanica LXX Daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finitiniuose askriptyviniuose būti sakiniuose 337 t. t.) – dalį (ir, be abejo, pripažįstant, kad modalumas ir sakinio predikacija gali būti reiškiama ne tik veiksmažodžiu), straipsnyje ieškoma atsakymo, ar / kaip skirtingomis veiksmažodžio nuosakomis reiškiamas modalumas galimai veikia predikatyvu einančio daiktavardžio žymėjimo linksniu polinkius. Ar lyginant predikatyvu einančio daiktavardžio raiškos tendencijas apskritai galima kalbėti apie polinkį skirtingai žymėti atskirus modalumo tipus. Straipsnyje bus kalbama apie modalumą askriptyviniuose15 jungties būti sakiniuose su predikatyvu einančiu daiktavardžiu; nagrinėjami finitininiai būti sakiniai, kurių teigiamas predikatas pasakomas tiesioginės, liepiamosios ir tariamosios nuosakos formomis. Pradedama nuo vertinamojo modalumo ir predikatyvu einančio daiktavardžio žymėjimo galimos koreliacijos nagrinėjimo (žr. 3), po to aptariamas (i)realaus modalumo ir predikatiškai vartojamo daiktavardžio raiškos santykis (žr. 4) ir galiausiai daromos išvados (žr. 5). Predikatyvu einančio daiktavardžio raiška nagrinėjama remiantis DLKT rasta empirinė medžiaga. Iš viso surinkti ir straipsnyje analizuojami 1462 finitininiai askriptyviniai būti sakiniai, kurių 639 yra su tiesioginės nuosakos formomis, 351 – su liepiamosios ir 472 – su tariamosios nuosakos formomis. Turima medžiaga apibendrinama statistiškai. 3. VERTINAMASIS MODALUMAS (EPISTEMINIS VS. DEONTINIS) IR PREDIKATYVU EINANČIO DAIKTAVARDŽIO RAIŠKA Epistem inio modalumo branduolį sudaro konstatuojamieji tiesioginės nuosakos formomis pasakomi teiginiai, o deontinio – liepiamąją nuosaka reiškiami direktyvai. Konstatuojamuosius sakinius, kuriuose vartojamos tiesioginės nuosakos teigiamos būsimojo laiko būti formos dėl anksčiau minėtų priežasčių kol kas palikime nuošalyje ir visų pirma palyginkime sakinius su tiesioginės nuosakos esamojo ir būtojo laiko būti formomis ir sakinius, kuriuose vartojama liepiamoji nuosaka, pvz.: (1) Dešimt metų už mane vyresnis. Na, ir čia jau vokiečiai užėjo, tai rusai buvo, tai vokiečiai, paskiau vėl rusai. Tėtė buvo statybininkas, jei namus statė. DLKT (2) Nuėjom į šokius ir atvažiavo tas Romas iš kito kolūkio. Atvažiuodavo į atlaidus Labūnavoj Onos. Atvažiuodavo su sunkvežimiu, prisėdę daug. Jis buvo vairuotoju. Atvažiuavo, jisai ten atvežė. Nu tai pasimatymas toks, nu ir taip lyg draugavom. Paskui nakt... vakare grįžom pas pusseserę, paryčiui. DLKT 15 Plg. 2 išnašą. Straipsniai / Articles 15 LORETA SEMĖNIENĖ (3) VU per ilgąamžę savo istoriją suvaidino ypatingą vaidmenį mūsų valstybės ir ne tik jos kultūriniame gyvenime. Šimtmečius jis buvo europinio lygio universitetas, kuriame studijavo ir profesoriavo įvairių šalių atstovai. DLKT (4) Pedagogas, akademikas Juozas Brazaitis, pasak minėtojo Stasio Ylos, buvo kovos žmogus – subtilus, garbus, patvarus, taiklus ir gilus. Jeigu ieškotume pavyzdžių svetur, artimų jam šiame pokaryje, rastume gal tris. DLKT (5) Valdyk arba paklusk! – štai koks devizas glūdi tokioje pozicijoje; arba būk Didžiu Žmo- gumi, Herojumi, besigrumiančiu su likimu ir pelnančiu šlovę („kuo didesnis kritimas, tuo didesnė šlovė“; – sako Herakleitas). DLKT (6) Laiško pabaigoje trys smulkia Aleksandro Stulginskio rašysena parašytos eilutės: „Brangi Aldute, sėkmingai baik mokslą, būk geras žmogus, aš nors toli gyvendamas mintimis visuomet su Tavimi. Tavim džiaugiuos ir didžiuosiuos. Laiminu Tave, telamina Tave Aukščiausias. Tėtė. DLKT (7) Išgirstame V. Krėvės žodžius, artimus Vydūnui: „Jei tu esi sau žmogus, būk patsai sau žmogum ir ieškoki kelio, svetimos rankos nesilaikydamas“. DLKT (8) Prieš porą dienų lituanistė Eugenija tuos užsakė. – Petrai, būk žmogus, padaryk greičiau, pasistenk, už savaitės laukiame vizitacijos. Paskubėk, aš jau neliksiu skolinga. – Ką jūs, mokytoja, ką jūs. DLKT (9) Palydi!. Sako. Nors iki namų, žinai. Tai ką, sakau, da į lovą paguldyt gal reikės?. Sako, nors iki namų, žinai. Ne ne, sakau, nelydėsiu. Ne. And riau, būk draugas, palydėk, ma baisu. Eik tu, aš įsitikinęs! Eik tu, te jis ma, šakės, sako, prisižaidėm. Daba, vyru ti, namuose dvasios. Turėsi kunigą užpirkt. DLKT (10) Negaliu priimti tavo aukos! Užteks, jei sumokėsi už gyvulius. Paskui, kiek patylėjęs, tarė: – Aš taip pat norėčiau šį tą pasiūlyti. Būk mano draugu. Amžinos draugystės vardan vyrai be žodžių paspaudė vienas kitam dešinę. DLKT Iš sakinių (1)–(10) matyti, kad juose predikatyvu einantis daiktavardis iš principo pagrečiui gali būti pasakomas ir vardininku, ir įnagininku. Ar / kaip kalbamosiomis nuosakomis pasakomi modalumo skirtumai susiję su predikatyvu einančio daiktavardžio raiškos polinkiais? Jei pripažinsime, kad konstatuojamuose jungties sakiniuose su tiesioginės nuosakos esamojo laiko būti formomis yra įprastas daiktavardžio vardininkas, o su būtojo laiko formomis jis truputį retesnis, tai turėsime konstatuoti, kad sakiniuose su liepiamosios nuosakos būti formomis daiktavardžio įnagininką linkstama rinktis dažniau. Konkrečiau kalbant, matyti, kad (5)–(10) tipo sakiniuose predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininkas pasirenkamas 23,1 % turimų atvejų (arba 81 sakiniuose iš 351), o (1)–(4) tipo sakiniuose 7 % visų atvejų (arba 10 sakinių iš 146) (apie tai dar plg. Semėnienė 2004). Taigi, jei predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininkas dažnesnis sakiniuose su liepiamosios nuosakos forma, vadinasi, jis galėtų būti panašiai vartojamas ir sakiniuose su te(gu(l)), te- ir tiesioginės nuosakos formomis. Palyginkime: 16 Acta Linguistica Lithuanica LXX Daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finitiniuose askriptviniuose būti sakiniuose (11) – Už tą, su kiakutų! – Už Ralfą! Ralfą! – Tegul tas su trimitu būna vadas. Ralfas pa-kėlė ranką, kad visi nutiltų. – Gerai. Kas nori, kad Džekas būtų vadas? Choristai paniuro, tačiau pakėlė rankas. – O kas nori manęs? DLKT (12) Vienas geriausių būdų padėti vaikams suprasti pagarbos sąvoką yra su jais pagarbiai elgtis. Tegul mokydamiesi jie būna jūsų partneriais. Padrasinkite vaikus išsakyti savo pasiūlymus, įtraukite jų pasiūlymus į savo planus, vertinkite jų idėjas. Klausykite, ką jie kalba. DLKT (13) Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas. DLKT (14) Spalvinga grupės diskografija pateikia gerokai daugiau magiškų atradimų ir rock’n’roll’inės ekstazės akimirkų. Todėl šis dvigubas diskas tebūnie tiktai raktu, leidžiančiu kiekvienam norinčiajam atverti modernaus heavy metal pasaulį. Pasaulį, kurio nekarūnuotais karaliais tapo Judas Priest. DLKT (15) Savanoriai tebūna mums pavyzdys. Partinius ir asmeninius ginčus atidėsime iki tos dienos, kada būsime visai laisvi ir tautiškai subrendę. Savanoriai ėjo mirti vardan Lietuvos. DLKT (16) Į Tautą, jos solidarumą ir gyvybę nukreipta klasta. Dėl to nė vienas padorus lietuvis negali būti šios konferencijos dalyviu. Verčiamas – turi nevykti. Tebūna mums pavyzdžiu du Lietuvos vyrai: dr. K. Grinius ir prof. J. Aleksa. DLKT (17) Girdi, mokytojau, tebūsiu aš puokštė gėlių, kad tu uostum jų aromatą! Tegul aš būsiu šviežias skanus vaisius, kad tu mane skanautum! Tegul aš būsiu amžina glamonė, o tu skęsk manyje!.. DLKT (18) Aš pats nenoriu (ir negaliu) būti liudytoju savųjų nesąmoningųjų potyrių. Tegu kitam aš tokių nesąmonės šaltinių būsiu. Jis įsižiūrėjo į savo atvaizdą veidrody, kabėjusiam čia pat, ant sienos. Dievė, iš veidrodžio į jį žvelgė nepažįstamas barzdotas vyras. DLKT (19) Meldžiu, išklausyk. Štai Aurimas tebus liudininkas. Jis neleis meluoti. DLKT (20) Sovietų lagerių duonos ragavęs A. Roslanas atsakė: „Jeigu nuvažiuočiau į Maskvą, nepulčiau jo smerkti ar barti. Ne aš, o Dievas jam teisëjas“. DLKT (21) Ši mūsų laida tebus jiems atminimo žvakelė. DLKT Nors (11)–(21) tipo sakinių DLKT esama palyginti nedaug, kalbėti apie predikatyvu einančio daiktavardžio raiškos polinkius galima. Sakiniuose, kur su tiesioginės nuosakos esamojo arba būsimojo laiko būti forma vartojama dalelytė te(gu(l)) (plg. sakinius (11)–(12); (17)–(18)), įprastas predikatyvu einančio daiktavardžio vardininkas: pirmuoju atveju jis vartojamas 93,75 % visų turimų atvejų (arba 15 sakinių iš 16), antruoju – 87,5 % (7 sakiniuose iš 8). Vardininkas gana dažnas ir su senąja tebūnie forma¹⁶: jį renk amasi 87,2 % sakinių (arba 34 sakiniuose iš 39) (plg. sakinius (13)–(14)). Sakiniuose su tebūna (plg. sakinius (15)–(16)) derinamasis predikatyvu einančio daiktavardžio linksnis sudaro 66,7 % atvejų (22 sakiniai 16 Plg. „The permissive (historically continuing the Indo-European optative) is now defunct, having been replaced with indicative forms: the contemporary equivalent of te-būnie would be te-būna or tegul būna“ (Holvoet 2010: 426; plg. Paulauskienė 1994: 311–312). Straipsniai / Articles 17 LORETA SEMĖNIENĖ iš 33), o su tebus (plg. sakinius (19)–(21)) – 93 % visų sakinių (arba 40 iš 43)17. Atrodo, kad kalbamuoju atveju predikatyvo linksniui įtakos turi ne tiek pats deontinis modalumo tipas, kiek veiksmažodžio forma: deontiškumui žymėti te- atveju esama polinkio daiktavardžio įnagininką rinktis papildomai. Regis, pats laikas grįžti prie teigiamų būti sakinių su tiesioginės nuosakos būsimojo laiko forma. Pvz.: (22) Taigi žinau: būsiu rašytojas. Ne mokytojas, ne koksai švietimo inspektorius ir net ne dėstytojas ar literatūros mokslininkas (baisu ir pagalvoti!), o rašantis literatas. DLKT (23) Žaima. Vienintelis vakaras. Netrukus būsiu šešėlis. Netrukus. Noriu pasakyti tau, kas man buvai ir kas esi. Tu niekada nebuvai tik šešėlis. Tu man dovanoji amžinybę to nežinodamas. DLKT (24) Paklausus trečius metus lankantį pynimo būrelį Andrių, ar sunku pinti, berniukas susimąstęs atsakė: „Ne. Galbūt užaugęs pynėju būsiu“. O paklausus mokinių, kur senovės lietuviai naudojo pintus daiktus, vadovė šypsosi ir džiaugėsi: „Kiek daug jie žino...“ DLKT (25) Kaip įsivaizduoji savo ateitį? – Kaip bus po mutacijos – neaišku. Jei bus gerai – padėkosiu Dievui ir galbūt būsiu dainininku. – To tau, Dima, nuoširdžiai ir linkiu. DLKT (26) Sociologijoje išlieka šitoks prietaras, kuris aiškiai rodo, kad nesama trumpo kelio iš mūsų ideologijų klampynės. (Jei tapai hegelininku, tai visada būsi hegelininku.) Savityra negali pakeisti tų praktinių veiksmų, reikalingų įkurti demokratinėms institucijoms. DLKT (27) Žaidžiu tik antrą kartą: pirmą kartą vieną metimą „prašoviau“ pro vieną, antrą – pro kitą kėglių takelio pusę. Galvojau, kad savo vaik inams būsiu inkaru, o dabar už savo vyr us pasirodžiau geriau. Labai tvirtai planuojame užimti trečią vietą, – „Kauno dienai“ kalbėjo klaipėdietė Inga Briažalova. DLKT (28) Johansenai, ar tu ką nors nusimanai apie jūrininkystę. – Ne, sere. – Na, nesvarbu! Vis tiek tu dabar būsi šturmanas. Persigabenk savo skarmalus į kajutę ant jo guolio. – Klausau, sere,– linksmai atsiliepė Johansenas ir nuėjo į baką. DLKT (29) Dieve, aš esu pasmerktas, – suvaitojo Aichas. – Gelbėk mane!“ Ir Viešpats išgirdo jį ir pasigailėjo jo. – Žmogau, tu būsi mano pranašas! – tarė Viešpats. – Ar matai miestą? Jis vadinasi Regabu. Jo gyventojai sutepė žemę po savo kojomis, nes peržengė įstatymus. DLKT (30) Nepamirškite, kad aš – pirklys, ketinąs likti Egipte ir pralobti. Hetitai suteiks mums reikalingą stabilumą. – Tu būsi mano finansų ministras, Raja. – Dievams leidus, mes praturtėsime. Karas – laikinas dalykas, svarbiausia – laikytis nuošaliai. DLKT (31) Ateikite prie manęs – aš jus palaiminsiu, suteiksiu jums amatą. Laimindamas kiekvienam skyręs profesiją. Sakęs: „Būsi mokytoju, būsi kunigu, tu būsi gydytoju, o tu – mokslininku“. Kitam – karininku, dar kitam – menininku... Pagailo levai kamar oje uždarytųjų. DLKT (32) Žinojai iš anksto? – Man įsakė... – Pažįsti „Ereliuką“? – Nee, kaip dievą myliu! Girdėjau tik – šl ub i u apsimeta kartais. – O tu būsi nebyliu! Kol šitas šlubis gyvas vaikštinės! – pasakė Antosė, užseg dama „kolto“ dėklą. Sekretorius tirtejo iš nesuvaldomo nervinio juoko. – Šešk! DLKT 17 Plg. „This construction [t. y. te būna] is now bookish and in the spoken language it has been ousted by constructions with tegu(l)“ (Holvoet 2010: 427). 18 Acta Linguistica Lithuanica LXX Daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finitiniuose askriptyviniuose būti sakiniuose (33) Knibždėjo žuvų. Netrukus jie tiek jų susėmė, kad vos galėjo ištraukti tinklą. Tada Jėzus Simonui, kuris vėliau tapo Petru, tarė: Nebijok! Nuo šiol tu būsi žmonių žveju! Žuvys buvo stambios, o per didinamąjį stiklą atrodė dar didesnės. Akys baltos, išverstos, jos be reikalo manė, kad saugiai lindės sau. DLKT (34) Žiaurus dabar bus Mano nuosprendis: bet Tu – negalėsi gyventi be Manęs! Visais kitais atvejais: tu pavirsi Žmogumi be Féjos – Globėjos!! Tu būsi eiliniu lietuviu... Bet, Mielas Linai! Aš nė kiek nenoriu išgąsdinti Tavęs! DLKT Kaip matyti iš (22)–(34) sakinių, jais reiškiamas episteminis (plg. sakinius (22)–(27)) arba deontinis (plg. sakinius (28)–(34)) modalumas. Tiek epistem inio, tiek deontinio modalumo sakiniuose pagrečiui galimi vartoti abu predikatyvu einančio daiktavardžio žymėjimo būdai – derinamasis ir nederinamasis. Tačiau matyti tendencijų deontinio modalumo sakiniuose kiek dažniau rinktis įnagininką: sakiniuose su būsimojo laiko jungtimi, kur reiškiamas deontinis modalumas, įnagininkas vartojamas 26 % visų turimų atvejų (arba 27 sakiniuose iš 104), o epistem ininio modalumo sakiniuose – 12,4 % (arba 31 sakinyje iš 250). Vertinamojo modalumo požiūriu belieka aptarti būti sakinius su tariamąja nuosaka. Tokiuose sakiniuose reiškiamas episteminis tikrumo ir deontinės manipuliacijos laipsnis yra mažesnis (plg. Holvoet, Judžentis 2004: 88; Givón 2001: 313 an. lower certainty; weaker manipulation). Palyginkime: (35) Pagaliau man netrūktų jokios tobulybės, nes duočiau sau visas tobulybes, kurių idėjas turiu, ir todėl būčiau Dievas. Nereikia manyti, kad sunkiau įsigyti dalykus, kurių man trūksta, negu tuos, kuriuos jau turiu. DLKT (36) Gagarinas, pirmasis žmogus į aukštybes pakilo ir Dievo nerado. Šnekėjo ir mokiniai. Tik mergaitės. Tarp Dievažėnų mergaičių aš prapulčiau, būčiau tyli zylė tarp giesmininkų volungių ir lakštingalų. DLKT (37) Viliuosi, jog kada nors, miglotoje ateityje, pradėtų darbą pratęs kiti, geresni vertėjai ir gi-lesni mąstytojai. Bet būčiau veidmainis guosdamasis tik ateitimi. Viliuosi, kad ir mano vertimas nėra beveltiškai prastas. DLKT (38) – Matai, broli, galėjau ir aš per jo protekciją užimti prie tarybinės valdžios neblogą vietą. Būčiau dabar kokiu nors tardytoju, koks nors MGB kapitonas Jonaitis. Tinka mano pavardei toks titulas, ar ne? Narstyčiau dabar tave po kauliuką. DLKT (39) Ne, žinoma, ir ne todėl, kad ji laukiasi – nors nesuprantu, kodėl ji nori turėti palikuonių su nuobodžiuoju B retu... Tai todėl, kad ji nori, jog aš būčiau jos pamergė. Bifė tyliai sukikeno. – Manau, velniškai drąsu. O tu nenori? – Aš? Su mergaitiškų spalvų, kaip pyragaitis atrodančia suknele? Nė velnio! DLKT (40) Šią svajonę puoselėjau ir aš, ypač tėvas norėjo, kad būčiau povandeninio laivo kapitonu, iškilčiau moterų pliaže ties Palangos tiltu... DLKT (41) Įdomu, kaip Tamsta pasidarei universiteto lektorium? – Šiame slavų klube susipažinau su lingvistu prof. Rozvadovskiu, kurs panorėjo, kad aš būčiau lietuvių kalbos lektoriumi prie jo katedros. DLKT Straipsniai / Articles 19 LORETA SEMĖNIENĖ (42) Elegantiškai pasuka ant vienintelės kojos ir nušokdina iki dėžutės. Lygiai su tokia pat meilę ima kitą grybą. Kad bent šią akimirką aš būčiau grybas... Greitai! Greičiau, pirmyn, po valandos visi turi būti nurinkti. Mes ir šienaujame. Jokio švelnumo. Mes neturime nei mačetės, nei dalgių. DLKT (43) Prie Kuršių marių, viename žvejų kaimelyje, gyveno maža žvejų valt elė, kuri labai norėjo tapti dideliu laivu ir pamatyti jūrą. „Ak, kad aš būčiau didelis laivas, tada plaukčiau į šniokščiančią jūrą“, – mąstė ji ir dusavo. DLKT (44) Įteisinti trumpesnę darbo dieną ar savaitę, suteikti keletą laisvų dienų per mėnesį, „atleisti“ jas nuo viršvalandžių ar darbo savaitgaliais. Geriau jau būčiau bedarbė. Kai pagaliau pavyko susirasti darbą, „vežė“ tiek, kiek viršininkas užkrauna. Tyliu, nors tenka užtrukti darbe iki vėlumos, aukoti poilsio dienas. DLKT (45) Matydamas krauju pasruvusias kareivio akis, į tas akis žvilgsnį įbedęs, Jakovas skubėdamas mintyse pratarė: kad taip būtum tu šakalu, ir kad vilkai ir laukiniai šunys tave užpuolę kramtytų, kad bijotum žmogaus ir tik dvėsena mistum! Ir nutilo laukdamas. DLKT Sakiniuose (35)–(38) reiškiamas episteminis, o (39)–(45) deontinis modalumas. Turima DLKT medžiaga leidžia teigti, kad deontinio modalumo sakiniuose su tariamosios nuosakos būti dažniau renk amasi predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininką: jis vartojamas 31,6 % visų atvejų (arba 24 sakiniuose iš 76). (35)–(38) tipo sakiniuose daiktavardžio įnagininkas sudaro 4,5 % visų sakinių (t. y. vartojamas 18 sakinių iš 396). Taigi, iš to, kas sakyta, aiškėja, kad santykinis polinkis dažniau vartoti predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininką koreliuoja ne tik su pačia veiksmažodžio finitine forma, bet ir su deontiniu modalumu (dar plg. toliau). Kita vertus, nuosakos sistemos pagrindu laikant realus / nerealus priešpriešą ir teigiant, kad tariamoji nuosaka nėra kokiais nors ypatingais ryšiais susijusi nei su episteminiu, nei su deontiniu modalumu ir jos funkcija tokio tipo sakiniuose kaip (35)–(45) iš esmės yra ta pati (plg. Holvoet, Judžentis 2004: 88–95, 101–103; Holvoet 2010: 431–432; Judžentis 2012: 174–175) – ja reiškiami nerealūs (pabrėžtinio nefaktyvumo) dalykai – toliau kalbama apie (i)realaus modalumo santykį su predikatyvu einančio daiktavardžio raiškos polinkiais. 4. (I)REALUS MODALUMAS IR PREDIKATYVU EINANČIO DAIKTAVARDŽIO RAIŠKA Kaip jau sakyta, tipiška realaus modalumo raiška – veiksmažodžio tiesioginė nuosaka, visų pirma esamojo ir būtojo laiko formos. Kalbantysis teigia veiksmą kaip realų (tikrą) dabarties ar praeities faktą18. Nerealus modalumas tipiškai reiškiamas tariamąja 18 „Konstatuojant veiksmą kaip tikrą, pasakoma ir jo lokalizacija tam tikru laiku – praeityje, dabartyje ar ateityje“ (Paulauskienė 1979: 153). 20 Acta Linguistica Lithuanica LXX Daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finiti­niuose askriptyviniuose būti sakiniuose nuosaka. Visomis kitomis nuosakų formomis reiškiamas realumo laipsnis yra mažesnis. Ar / kaip tai koreliuoja su predikatyvu einančio daiktavardžio žymėjimu? Be to, kas anksčiau sakyta apie predikatyvu einančio daiktavardžio žymėjimą su tiesioginės nuosakos skirtingų laikų formomis, reikia dar minėti, kad sakiniuose su būsimojo laiko būti forma predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininkas vartojamas 16,4 % visų turimų atvejų (arba 58 sakiniuose iš 354). O sakiniuose su tariamosios nuosakos formomis įnagininką renkamasi 8,9 % visų turimų atvejų (42 sakiniuose iš 472). Taigi aiškėja, kad sakiniuose su tariamąja nuosaka kaip pabrėžtinio nefaktyvumo (t. y. irrealumo) rodikliu daiktavardžio įnagininkas vartojamas rečiau nei su formomis, kurios nėra taip žymėtos, t. y. jomis reiškiamas realumo laipsnis yra didesnis (pvz., tiesioginės nuosakos būsimojo laiko arba liepiamosios nuosakos formomis). 5. BAI GIAMOSIOS IŠVADOS Nuosakos sistemą laikant dvipole ir ją skirstant pagal du vienas nuo kito nepriklausomus kriterijus – vertinamąjį (kalbėtojo santykio su situacija) ir irrealumo (kalbėtojo požiūrio į kalbamų dalykų realumą) – skiriama epistem inio ir deontinio modalumo formų ir pabrėžtinio nefaktyvumo formų ir formų, kurios nėra taip žymėtos, skalė (tiesioginė > liepiamoji nuosaka ir tiesioginė > tariamoji nuosaka). Tiesioginės ir liepiamosios nuosakos santykis yra asimetrinis: deontinio modalumo branduolį sudaro liepiamoji nuosaka, episteminio – tiesioginė, kurios formos vartojamos ir deontiškai. Iš principo skirtingiems modalumo tipams priklausančioms nuosakoms esti būdinga santykinai kiek skirtingai žymėti predikatiškai vartojamą daiktavardį. Deontinio modalumo nežymėta (pagrindinė) raiška yra liepiamoji nuosaka: tokiuose teigiamuose jungties būti sakiniuose matyti reliatyvus polinkis dažniau vartoti predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininką. Analogiškai panašios raiškos santykinės tendencijos, t. y. polinkis rinktis daiktavardžio įnagininką, matyti ir su kitų deontiškai vartojamų nuosakų formomis; čia įnagininką renkamasi netgi dažniau nei su liepiamosios nuosakos formomis. Deontiškai vartojant netipiškas nuosakų formas (t. y. ne liepiamosios, o tiesioginės ar tariamosios nuosakos), kalbamąjį modalumą linkstama dažniau žymėti predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininku (plg. Holvoet 2007: 68). Ir atvirkščiai: episteminio modalumo branduolį sudaranti tiesioginė nuosaka su jai būdingu predikatyvu einančio daiktavardžio (derinamuoju) žymėjimu santykinai atliepiama ir sakiniuose su kitomis epistem iškai vartojamomis nuosakų formomis (plg. tariamąją nuosaką). Taigi žiūrint į predikatyvu einančio daiktavardžio raišką finitiniuose askriptyviniuose būti sakiniuose, matyti, kad predikatyvo linksnio vartojimo tendencijos susijusios su vertinamuoju modalumu. Santykinai dažnesnio predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininko galima tikėtis skalės episteminis > deontinis modalumas atžvilgiu, arba, kitaip, ver- Straipsniai / Articles 21 LORETA SEMĖNIENĖ tinamojo modalumo požiūriu išeities tašku imant episteminį modalumą reiškiančias tiesioginės nuosakos esamojo laiko formas ir jas reliatyviai priešinant deontinio modalumo liepiamosios nuosakos formoms, būtų galima kalbėti apie laipsnišką skalę (hierarchiją) tiesioginė nuosaka > liepiamoji nuosaka, kur daiktavardžio raiškos požiūriu hierarchijos viduje atsiduria kitos nuosakų formos. Irrealumo požiūriu tarp asimetriškai skiriamų tiesioginės ir tariamosios nuosakų išsidėsto kitos finit(inės) būti formos, turinčios mažesnį irrealumo laipsnį nei pati tariamoji nuosaka, t. y. tegul su esamuoju ir būsimuoju laiku, būsimojo laiko formos, liepiamoji nuosaka19. Kalbant apie predikatyvu einančio daiktavardžio raiškos galima koreliaciją su irrealumu, matyti, kad daiktavardžio įnagininką dažniau linkstama rinktis ne su tipišką irrealumą reiškiančia tariamąja nuosaka, bet su kitų nuosakų (t. y. tiesioginės, liepiamosios) formomis, kuriomis reiškiami mažiau realūs dalykai. Tipiškas irrealumas paprastai žymimas veiksmažodžio tariamąja nuosaka. Mažesnio irrealumo laipsnio raiška, regis, koreliuoja ne tik su nuosaka, bet ir su predikatyvu einančio daiktavardžio raiškos tendencijomis. Taigi, viena vertus, matyt, būtų galima kalbėti apie principinę predikatyvu einančio daiktavardžio raiškos santykinę koreliaciją su modalumu tarp asimetriškai skiriamų skalės episteminis > deontinis ir realus > irrealus narių, kita vertus, tais atvejais, kai modalumas reiškiamas netipiškai, matyti polinkis tai žymėti papildomai – vartoti ir predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininką. ŠALTINIAI DLKT – Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas, sud. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centras (prieiga internete http://donelaitis.vdu.lt). LITERATŪRA Ambrazas Vytautas, red., 2006: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Bybee Joan 1985: Morphology. A Study of the Relation between Meaning and Form. Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Bybee Joan, Perkins Revere, Pagliuca Williams 1994: The Evolution of Grammar. Tense, Aspect and Modality in the Languages of the World. Chicago-London: The University of Chicago Press. 19 Plg. „..Kalbant apie realaus / nerealaus veiksmo priešpriešą, būtina pažymėti, kad ji yra pačios tiesioginės nuosakos viduje: tai, kas įvyko praeityje, realiau ir konkrečiau negu tai, kas bus po kalbamojo momento. Todėl nereal(a)us veiksmo modaliniuose kontekstuose būtojo laiko formos nevartojamos. Čia tinka tik į ateitį projektuojamos esamojo ir būsimojo laiko formos“ (Paulauskienė 1994: 311). 22 Acta Linguistica Lithuanica LXX Daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finitiniuose askriptyviniuose būti sakiniuose Frawley William, ed., 2006: The Expression of Modality. Berlin: Mounton de Gruyter. Givón Talmy 2001: Syntax 1. Amsterdam; Philadelphia: John Benjamins. Haan Ferdinand de 2006: Typological approaches to modality. – The Expression of Modality, ed. by Frawley William. Berlin: Mounton de Gruyter, 27–69. Hengeveld Kees 1992: Non–verbal Predication: Theory, Typology, Diachrony. Berlin etc.: Mouton de Gruyter (= Functional Grammar Series 15). Holvoet Axel 2007: Mood and Modality in Baltic. Krokow: Wydawnictwo Uniwersitetu Jagiellonskiego. Holvoet Axel 2010: Mood in Latvian and Lithuanian. – Mood in the Language of Europe, ed. by Björn Rothstein, Rolf Thieroff. Amsterdam: John Benjamins Publishing Company, 425–443. Holvoet Axel, Judžentis Artūras 2004: Nuosakos kategorijos struktūra. – Gramatinių kategorijų tyrimai, red. Axel Holvoet, Loreta Semėnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas (= Lietuvių kalbos gramatikos darbai 2), 77–104. Holvoet Axel, Pajėdienė Jūratė 2004: Laiko kategorija ir laiko formos. – Gramatinių kategorijų tyrimai, red. Axel Holvoet, Loreta Semėnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas (= Lietuvių kalbos gramatikos darbai 2), 121–140. Jablonskis Jonas 1922/1957: Lietuvių kalbos gramatika. – Jonas Jablonskis. Rinktiniai raštai 1, sud. Jonas Palionis. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957, 181–433. Judžentis Artūras 2012: Lietuvių kalbos gramatinės kategorijos. Vilnius: Vilniaus universitetas, rankraštis. Paulauskienė Aldona 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mokslas. Paulauskienė Aldona 1994: Lietuvių kalbos morfologija: Paskaitos lituanistams. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Palmer Frank Robert 2001: Mood and Modality, 2 edition. Cambridge: University Press. Plungian Vladimir 2011: Gramatinių kategorijų tipologija 2. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Semėnienė Loreta 2004: Die Prädikative Verwendung von Substantiven im Litauischen: Nominativ vs. Instrumental. – Acta Linguistica Lithuanica 50, 35–53. Šukys Jonas 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos. Kaunas: Šviesa. Ultan Russell 1978: The Nature of Future Tenses. – Universals of Human Language, Vol. 3, ed. by Joseph H. Greenberg. Stanford: Stanford University Press, 83–123. Straipsniai / Articles 23 LORETA SEMĖNIENĖ Ul vydas Kazys, red., 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė. Vilnius: Mokslas. Ul vydas Kazys, red., 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2: Morfologija. Vilnius: Mintis. Valeckienė Adelė 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Noun in the Nominative and Instrumental Case in Finite and Ascriptive Sentences of būti (to be) SUMMARY The article deals with the possible connection between the marking of noun predicatives and the modality expressed by moods. The material analysed in the article consists of ascriptive finite sentences of the copula būti (to be) collected from the Corpus of the Contemporary Lithuanian Language (CCLL) where a positive predicate is expressed in the forms of different moods. When the system of mood is considered bipolar and divided under two independent criteria – evaluative (speaker’s relationship with the situation) and irreality (speaker’s approach towards the reality of the subject of speaking), the scale of epistemic and deontic forms of modality and the forms of highlighted non-fact as well as the forms not marked like that (indicative > imperative mood and indicative > subjunctive mood) are singled out. In principle, the moods belonging to different modality types can be characterised by a relatively different marking of the noun used as a predicative. The opinion is followed that in terms of evaluative and irreal modality, morphosyntactic marking is gradual and we can speak about the relative tendency to use the instrumental of the noun used as a predicative in respect of the scales epistemic > deontic (indicative > imperative mood) and real > irreal (indicative > subjunctive mood). On the other hand, in cases when the expression of modality by moods is less typical, a relative tendency can be observed to use the instrumental of the noun used as a predicative in a redundant manner and to use it even more often. The more atypical modality is expressed by the forms of verbal moods, the more the instrumental of the noun used as a predicative is likely. Įteikta 2013 m. gruodžio 3 d. LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 24 Acta Linguistica Lithuanica LXX