„Latviešu valodas gramatika“

364 ac a Linguis ica Li huanica LXXI aLdona PauLauskienė Vilniaus uni e si e as Mokslinių y imų k yp ys: g ama ikos eo ija, g ama ikos mokslo is o ija, socialinė ling is ika. La VIeŠu VaLODaS g aMa ika īga: Lu La iešu alodas ins i ū s, 2013, 1023 lpp. isbn 978-9984-742-70-0 Pi miausia eikia pas eikin i la ius, išsileidusius solidžią XXi a. g ama iką. Lie u iai pag įs ai gali didžiuo is Žodynu, o la iai g ama ika: jos mokslu i p ak ika. gy enome ski ingomis sąlygomis, u ėjome ski ingų alen ų. nežmoniškos p iespaudos nualin oje Lie u oje bū ų galėjęs alen u i g ama ikos da bais p ilyg i augus ui bīlenš einui, jāniui endzelīnui, kā liui Mīlenbahui? galbū kazimie as jaunius, kazimie as būga, jonas jablonskis... ačiau alen us aldo negailes ingas likimas, ski damas ieniems daugiau, ki iems mažiau laiko, ieniems ienokias, o ki iems ki okias gy enimo, mokymosi i da bo sąlygas. kokie galėjo bū i Lie u oje mokykliniai ado ėliai, jeigu be eik pusę amžiaus ją slėgė spaudos d audimas? I iai gy eno neleng ai, be ki aip. odėl dzin a Paeglė galėjo pa ašy i ne d iejų omų la ių kalbos mokyklinių ado ėlių is o iją, apimančią 18741922 m. laiko a pį ( sbanka, jansone 2010: 202). Įspūdinga la ių kalbos is o inės g ama ikos p adžia: iš XiX a. idu io undamen alus d iejų dalių be lyne išleis as augus o bīlenš eino eikalas Die le ische Sp ache nach ih en Lau en und Fo men e klä end und e gleichend da ges ell (1 dalis Die Lau e. Die Wo ausleis a 1863 m.; 2 dalis Die Wo beugung 1864). and ejaus banka o pa eik i i ilgos jansonės enciklopedinio da bo pobūdžio Valodniecība La ija: ak i un biog a ijas labai glaus ai, be in o ma y iai pa eik a la ių kalbo y os p iešis o ė nuo 1211 m. iki 1447 m. i is o ija nuo seniausio žinomo ank aš inio eks o (1507 m.) iki 2009 m. Čia as i i šios g ama ikos au o ių papildomų biog a inių duomenų (pag indiniai g ama ikoje). g ama ikos mokslo is o ijos y inė ojui aiškiai ma y i, jog idealu, kai g ama iką nuo p adžios iki galo ašo ienas au o ius. Monog a ijoje ben jau įmanoma pas anga išlaiky i ašinio logiką. be a daug mūsų k aš uose y a bu ę, a daug i daba y a mokslininkų, pajėgiančių pa ašy i undamen alią kalbos g ama iką? o, ne kiek ienas laiko a psnis palankus kad i labai genialiam ašy ojui. XX a. La iešu alodas g ama ika 365 ecenzijos e iews idu yje la iai y a išsileidę endzelīno 1100 puslapių La ių kalbos g ama iką (endzelīns 1951), be ji pa ašy a m. okiškai, Le ische G amma ik, o 1951 m. išleis as ik pa aisy as 1922 i papildy as e imas. XX. idu yje i la iai, i lie u iai jau ašė kolek y ines akademines g ama i i omę Lie u ių kalbos g ama iką: du jos omai one ikai i mo ologijai (i […] ii […] 1971), ienas […] sin aksei kas: la iai d iejų omų g ama iką, ku ios pi masis omas ski as one ikai i mo - ologijai (1959), o an asis – sin aksei (1962). Lie u iai šiek iek ėliau išsileido (iii […] 1976). eisingai Labai daba inės la ių li e a ū inės kalbos g ama ikos an ojo omo p a a mėje pas ebė a, kad kolek y da be sunku pasiek i g ama ikos eiškiniuose ienodą su okimą i g ama ikos eo ijos ien isumą (1962: V), be is iek bū ina s eng is o siek i. Tokiam o kes ui eikia alen ingo di igen o. odėl XX a. idu io kolek y inėse g ama ikose pa ašy i i pla esni a siau esni į adiniai sky iai, ku iuose apib ėžiamas g ama ikos y imo objek as: g ama inė eikšmė, g ama inė o ma, g ama inė ka ego ija, žodžių junginio, sakinio dalies i sakinio są okos. naujausios mokslinės la ių kalbos g ama ikos p a a mėje skelbiama, kad nuo XX a. idu io la ių kalba i kalbo y os eo ija y a paki usi, i odėl a si adusi bū inybė naujojoje g ama ikoje apibend in i šio laiko la ių kalbininkų eo inių i p ak inių y inėjimų ezul a us (p. 19). kalbos ki imas negali bū i labai žymus, o kaip engiamasi apibend in i y inėjimų ezul a us, jeigu kiek ienas y inė ojas ski ingai su okia g ama ikos eiškinius? Čia nelygu pa i is i alen as. sunku sup as i, kodėl žadama apibend in i pasiekimus, o ne šiuo da bu juos pag įs i, a ba naujai pe gal o i, i kodėl ik la ių, o ne isų bal is ų i bend osios kalbo y os kū ėjų, kodėl nežadama apsk i ai pa ašy i ge ą la ių kalbos g ama iką? kodėl čia pasi enkinama ik umpu e p a a me i a sisakoma pla esnio g ama ikos eo inio į ado? jis bū inas, kad padė ų kolek y ui ienodai su ok i g ama iką, ypač da i odėl, kad pi majam šios g ama ikos a ian ui (20082011 m.) ado a o daina nī iņa, o nuo 2012 m. jos koo dina o iumi apo ju is g igo je as. kodėl kei ėsi ado ai, skai y ojui nežinoma, nepasaky a. Šias pas abas eikia e in i ik kaip kabinėjimąsi p ie p a a mės, ku i kiek ienam da bui labai s a bu i u i bū i iki smulkmenų apgal o a. ecenzuojamosios g ama ikos sky ių au o iai naujoji ka a, negalėjusi p isidė i p ie anks esnės akademinės g ama ikos ašymo, be jau pakankamai sub endusi, u in i mokslinius laipsnius i a dus. ačiau, skai ydamas eks ą, šiek iek nusi ili, kad g ama ikoje pe mažai pačios g ama ikos, menkai epasinaudo a bend osios kalbo y os nus a y omis aksiomomis i kaimynų, lie u ių kalbininkų, da bais. kadaise jānis endzelīnas apgailes a o, kad nė a lie u ių is o inių lyginamosios g ama ikos, ku ia bū ų galima em is (endzelīns 1951: 1), be is iek jis pasinaudojo isais p ieinamais šal iniais, isu labai išmin ingai ėmėsi lie u ių kalbos ga s, jos a mių, 366 ac a Linguis ica Li huanica LXXI senųjų aš ų ak ais. ne ik is o inei, be i aLdona PauLauskienė sinch oninei g ama ikai bū inas pla esnis ž ilgsnis ben jau į giminiškas kalbas. Lie u os bal is ai pe g ama ikoje minimą laiką aip pa nemažai y a pasiekę isose kalbo y os s i yse, ne i la is ikoje. Pa yzdžiui, one ikos i onologijos specialis ai (ilze auzia, dace Ma kus, ju is damen alaus gi denio da bo iš onologijos. jis labai pap as ai i aiškiai y a apib ėžęs, ką i ia onologija i one ika: onologija i ia k sis emos albos g igo je as) daug naudingos pa i ies bū ų ga ę iš alekso gi denio y inėjimų, be li e a ū os są aše, išsky us bend ą Ma kus i gi denio s aipsnį, nė a nė ieno un- iš aiškos planą, o ne isus kalbos ga sus apsk i ai. Vadinasi, ją domina ik os kalbos ga sų sa ybės, ku ios leidžia a ski i ienus u inio elemen us (dalykines eikšmes) nuo ki ų, adinas, o muoja ženklų iš aišką i y a jų ma e ialusis pag indas (gi denis 1995: 20). Visas kalbėjimo ak uose pasi aikančių ga sų ypa ybes iek ele an ines, iek ne ele an ines i ia ki a disciplina, am ik a p asme užiman i a pinę padė į a p kalbo y os i gam os mokslų (pi miausia izikos i iziologijos). adiciškai ši disciplina adinama o n e ika [...]. one ikos a maina, ku ios dėmesio cen e y a akus inės ( izinės) ga sų sa ybės, kai ku iais sa o me odais y a iš esmės aikomoji izika; one ikos šaka, i ian i a ikuliacines ga sų ypa ybes, galė ų bū i laikoma aikomąja iziologija (iš dalies i ana omija) (gi denis 1995: 22). Daba inės lie u ių kalbos g ama ikoje gi denis ašo: Pag indinis g ynosios one ikos iene as kalbos ga sas apim ies a ž ilgiu maždaug su ampa su onema, be g iež ai ski iasi nuo jos, kad u i (dažniausiai labai daug) onologiškai ne eikšmingų ypa ybių o nem ai p id e a ik ski iamie ji požymiai. be, pe ėjimas nuo ienos onemos p ie ki os isada būna ka ego ijaškas, o dukelio ga sų ibos y a olydžios. kalbos s au ą mes pajėgiame suskaidy i ga sais ik odėl, kad žinome a ben nujaučiame, ku iems onemų de iniams jie a liepia (1996: 16). i ian kalbos ga sus ins umen iniais me odais, nesunkiai galima užg ieb i i g e a einančio ga so ypa ybių. aigi i klausimas kyla, kiek į ai iems skai y ojams ski oje g ama ikoje bū ini kad i mode niausio ins umen inio kalbos ga sų y imo me odų ap ašai, jų ezul a ai? aukian yno pobūdžio s udijas okio į g ama ikas, ski ne ne eikė ų y i a p one ikos i onologijos. no s onologija kaip sa a ankiška disciplina susi o ma o XX a. ečiajame dešim me yje P ahos ling is inio bū elio na ių nikolajaus ubeckojaus i omano jakobsono pas angomis, be didžiausias onologijos laimėjimas is dėl o bu o ada, kai ga są jau galė a pažymė i gi damu ženklu aide. nuo o i p asidėjo g ama ika (iš g aikiško žodžio γράμμα ‘ aidė, γραμματική τέχνη ‘skai ymo i ašymo mokslas, menas. s udijuojan ausimi ski iamus ga sus ( onemas) i jų ženklus, bu o suku as pi masis eu opos g ama ikos modelis. seno ės g aikų g ama ika pi miausia a si ado kaip žymiųjų au o ių eks ų komen a ai. g aikai u ėjo daug eiliuo ų eks ų. odėl jiems ūpėjo ne ik aidės, be La iešu alodas g ama ika 367 ecenzijos a siliepimai i skiemenys, jų kokybė. Me ikos specialis ai a liko sub iliausius šių s i ies y imus. i daba daug kas da įsi aizduoja, kad pag indinis g ama ikos mokymosi ikslas y a išmok i aisyklingai kalbė i i ašy i ( usų kalbos žodis g ama inis ‘ aš ingas pažinimo, y a i koncep ualusis, jie nus a ė elemen a iojo iesioginis e inys iš g aikų kalbos). eo inę eu opos g ama iką kū ė g aikų iloso ai. išsiaiškinę, kad, be empi inio g ama ikos iene o a do (λόγος) są oką. (g aikų kalbos žodis λόγος eiškia i ‘žodis, i ‘sakinys, i ‘mokslas.) an ikinės g ama ikos au o iai eigė, kad g ama ikos mokymasis duoda žmogui pasaulio pažinimo ak ą, padeda eikš i sa o isuomen min is i inę ideologiją. aigi i šiais laikais galima bū ų a ski i ins umen inį ga sų y imą nuo eo inės g ama ikos. g ama ikoje u bū už ek ų onologijos. ačiau i susi o ma us onologijos mokslui, g ama ikos is da aiškinasi san ykį a p one ikos i onologijos. Pe skaičius šį sky ių, galima su ok i, kaip išsamiai i i la ių kalbos ga sai, į ai ūs one iniai eiškiniai. Čia nemažai in o macijos apie ga sų pa yzdikas, skiemenis, skiemenų in onacijas, p ozodijos dalykus i ki į. s eikin ina, kad a k eip as dėmesys i į aisykles a ies, a ba o oepijos, p oblemos, nus a y os a ies no mos. no ė ųsi, kad ši ecenzija bū ų sup as a ne kaip g ama ikos au o ių a lik o k uopš aus da bo k i ika, be kaip sa ą požiū į į g ama iką u inčio olesnis mąs ymas apie ai, kas y a g ama ika i kas čia pa ašy a apie ją. no in ką no s pažin i, eikia analizuo i, . y. skaidy i, isumą. kalbą kaip isumą pi miausia skaidome į sudedamąsias eks o dalis. oliau jas skaidome į sakinius, sakinius skaidome į žodžių junginius, junginius į žodžius, žodžius į pa adinimus i san ykių odiklius, o pa adinimus skaidome į mažiausias eikšmines dalis mo emas. skaidan mo emą, panaikinama eikšmė i pe einama į onologinį analizės lygmenį: nag inėjama ne ga sų eikšmė, o jų ski iamoji galia. odėl i a odo nelabai ikslu eig i, kad: kalbos ga sas, galin is keis i žodžio a žodžio mo eminės sudė inės dalies eikšmę, adinamas onema (p. 23). Žodžiai mainī ‘keis i i di e encē ‘di e encijuo i, ski i ne iena eikšmiai. odėl ge esnis onemos apib ėžimas a odo esąs 1959 m. g ama ikoje, ku sakoma, kad onema y a kalbos ga sas, ku is, keisdamas mo emos a žodžio ga sinį ap alkalą, pagal opozicinį yšį ski ia žodžio mo emos eikšmę. Pa yzdžiui, kal mal a ba saime laime, o kai an laimi laimē, pasku inis balsis ski ia o pa ies žodžio linksnius (1959: 18). Mo emikos sky iaus au o ė anna Vulānė. Visi g ama ikos sky iai p adedami į adine apibend inamąja dalimi, ku su nedidelėmis išim imis apž elgiama, kas pačių la ių iš i a, i po o emiamasi apibend in ais ų da bų ezul a ais ( oks jau g ama ikos sumanymas). bene žymiausia la ių mo emikos i mo onologijos specialis ė y a and a kalnača (kalnača 2004). jos s udija odo, kad la iai čia ge okai aplenkę lie u ius: jie į sa o g ama ikas jau g e a onologijos gali į ašy i i mo onologiją, ku i odo, kad 368 ac a Linguis ica Li huanica LXXI mo emos sudė yje dėsningi onemų paki imai gali aLdona PauLauskienė keis i i žodžių, i g ama inių o mų eikšmę. Pa yzdžiui, šaknies balsių kai a lydi kai ku iuos žodžių da ybos bei kai ybos p ocesus. Šiuo būdu onologiją pe mo onologiją galima susie i su g aŽodžių skaidymas į eikšmines dalis i ų dalių ap ašai u i labai ilgą adiciją, be čia y a iena labai s a bi p oblema, da ebe eikalaujan i a sakymo: A ma ikos dalimi, adinama mo ologija, i ne su sin akse, . y. apsk i ai su g ama- ika (kalnača 2004: 60). isa ai, kas su ašoma abėcėlės a ka į žodynus, y a žodžiai? jau XX a. pi mojoje pusėje bu o nus a y a mo emos (neskaidomo eikšminio kalbos elemen o) p iešp ieša žodžiui skaidomai s uk ū ai (joseph Vend yes, Le langage, 1920; e imas į usų kalbą Вандриес 1937: 76). šią au o ius opoziciją nus a ė y inėdamas leksines klasikines kalbas. Vėliau okios opozicijos idėją (gal ne isai sa a ankiškai, nes nė a nuo odos) iškėlė a jana bulygina, emdamasi lie u ių bend ineomą ašja kalba. jos nuomone, lie u ių kalbos žodis y a s uk ū a, i šiuo požiū iu jis suda o aiškią p iešp iešą elemen a iesiems eikšminiams iene ams (mo emoms). aip sup an an žodį, p ielinksniai, dalely ės, jung ukai negali p iklausy i žodžių ka ego ijai, nes jie neau onominiai, ne u i sa a ankiško ki čio i neskaidomi į mo emas su leksinės i g ama inės eikšmės k ū iais (Bulygiena 1970: 89). P i a ian šiam eiginiui, eikė ų iš naujo ku i mo emos apib ėžimą, eikė ų p ipažin i, kad sakinyje unkcionuoja ne ik susijungusios, be i lais osios (jung ukai) a ba ben iš dalies lais os (p ielinksniai, dalely ės) mo emos. kalnačos knygoje i Vulanės ašy ame mo emikos sky iuje nė a mo emos i žodžio opozicijos, nes jos mano, kad kiek ienas žodis u i šaknį, ku i gali unkcionuo i kalboje i kaip neskaidus žodis. neskaidžiųjų žodžių i šaknų pa yzdžiai okie: žodžiai p ie eiksmiai i dalely ės (d īz, e, šei , jo, ja ) i žodžių o mos (aug, zied, ē ! mā !), ku ios y a ne kas ki a, o neskaidomosios šaknys (kalnača 2004: 12). u in ne ecenzijos, o i iamojo da bo galimybes, nesunkiai galima į ody i, kad šie pa yzdžiai nepaneigia mo emos i žodžio kaip skaidžiosios s uk ū os lekscijos ipo kalbose, nes čia nu ody os žodžių o mos kalboje unkcionuoja ne pa ienės, o kaip suda o na ių pa adigmų, ku iose a pa i šaknis su galūne s uk ū ą. odėl ne eisinga many i, kad nu ody uoju a eju šaknys nesuda o s uk ū os su nuline galūne. ne eikia igno uo i o mos ūkumo eikšmės o mų pa adigmoje. Pa yzdžiui, kalnača iškelia šiuos šaknies požymius: 1) ji u i leksinę eikšmę; 2) gali unkcionuo i iena be a iksų; 3) suda o a i ą sis emą, nes šaknų skaičius neapib ėž as; 4) šaknis y a uni e salus kalbos iene as, nes ji y a kiek ienos kalbos dalies kiek iename žodyje i isose kalbose (kalnača 2004: 10). ai jau labai d ąsu, kai šiems eiginiams nepakanka im ų a gumen ų. ik ge ai apgal okime eiginį, kad šaknis y a kiek ienos kalbos dalies kiek iename žodyje i isose kalbose. Taip u bū negali bū i. La iešu alodas g ama ika 369 ecenzijos / e iews s udijuodamas g ama ikos eiškinius, pa yko as i nemažai li e a ū os, ku ioje s a s omas pagalbinių žodžių g ama inis s a usas. ji su ink a ašan knygą G ama inės lie u ių kalbos eiksmažodžių ka ego ijos (Paulauskienė 1979: 174186), be oje li e a ū oje keliamos p oblemos i šiandien labai ak ualios, nes anali inių o mų pagalbiniai žodžiai i jung ys ne u i leksinės eikšmės. Vadinasi, jeigu šaknis y a leksinė mo ema, pagalbiniai žodžiai negali bū i laikomi šaknimis, o jeigu da p ipažinsime, kad šaknis y a ne ik žodžio leksinės eikšmės pag indas, o u i i g ama inę po enciją p isijung i a iksus, ai pagalbiniai žodžiai anali iniuose eiksmažodžių laikų i nuosakų o mose, išsky us ki ų nep ijinį, jokių a iksų a ijungia. neiginio p isijungimas paaiškinamas uo, kad isa kons ukcija su pagalbiniu eiksmažodžiu su okiama kaip ien isinė eiksmažodžio o ma, einan i sakinyje g ynuoju a iniu: i bijis ‘y a bu ęs na bijis ‘nė a bu ęs, esmu izalkusi ‘esu išalkusi nesmu izalkusi ‘nesu išalkusi, o a nybiniai žodžiai nep ijungia (p ielinksniai, jung ukai, dalely ės) ne i neiginio osisija, nes ne u i eikšmės, galima bū ų paneig i. Pa yzdžiui, dalely ės pačios eigia a ba neigia, gali bū i sudu inių neigiamųjų dalelyčių, be p iešdėlinių bū i negali. Vulanė aip pa p ipažįs a, kad kiek ienas žodis u i šaknį, o šakniai būdingas neapib ėž umas, šaknies eikšmę konk e izuoja į ai ūs a iksai. jeigu kiek ienas žodis u i šaknį, o jai būdingas neapib ėž umas, ai kaip ada a nybiniai žodžiai is dė o gali bū i be a iksų? i isiška eo inės g ama ikos naujo ė, kad šaknis žodyje ne u i aiškiai apib ėž os ie os (p. 142). Žodžio s uk ū a p imena sudė inį p ijungiamąjį sakinį, ku pag indinis sakinys (kaip i žodžio šaknis) isada y a sa o ie oje, o šalu iniai sakiniai gali bū i i p ieš pag indinį, i po pag indinio sakinio, gali bū i į e p i, gali i isai jų nebū i. aip i a iksai gali bū i p ieš šaknį i po jos, gali bū i eikšmingas jų ūkumas (nulinė galūnė), šaknyje gali a si as i in a pų. Šaknies po encija p isijung i a iksus y a ne leksinė, o g ama inė, p iklausan i nuo kalbos dalies g ama inės (ne leksinės g ama inės!) eikšmės, odo o mų sis emos, adinamos pa adigmomis. nuo kalbos dalies g ama inės eikšmės p iklauso žodžių da ybos i kai ybos ipai bei ka ego ijos. odėl ne asime nei p iešdėlinių į a džių, nei skai a džių: į a džiai nep isijungia p iešdėlių odėl, kad jų šaknys ne u i leksinės eikšmės, o skai a džiai odėl, kad oji eikšmė ikslus skaičius, nepasiduodan is modi ikacijoms: ki as skaičius, i jau ki as skai a dis (jei ne du, ai ys, ke u i i . .). sang ąžos a iksas – ne galūnė, o ypa inga kamieno mo ema, kilusi iš sang ąžinio į a džio. jis ne ienoje kalboje i daba a ojamas kaip a ski as nuo eiksmažodžio žodis (čekų, lenkų, iš dalies usų i la ių). Pa yzdžiui, lie u ių kalbos pasakymą Nusipi kau knygą į usų kalbą e sime ik anali ine kons ukcija nupi ko sau knygą. La ių kalboje eiksmažodį nusipi k i a i iks anali inė o ma nopi k se , nusi es i aiz es (no es ) se līdz (ejo ). no s daba inėje la ių kalboje p iešdėlis i nea i aukia sang ąžos a ikso iš 370 aLdona PauLauskienė ac a Linguis ica Li huanica LXXI žodžio galo, be aiškiai padeda pasida y i sang ąžinių eiksmažodžių i iš ų nesang ąžinių, ku ie be p iešdėlio sang ąžiniai bū i negali (gulē ‘miego i izgulē ies ‘išsimiego i). sang ąžos a ikso da ybinis yšys su p iešdėliu su o muoja ci ku iksą i odo, kad jis ne galūnė, o kamieno mo ema (p. 292). nes a bu, kad daba inės la ių kalbos sang ąžos a iksas y a eiksmažodžio gale i ik a mėse bei senuosiuose aš uose pasi aiko a p p iešdėlio i šaknies (p. 146147), be jis p iklauso kamieno sudėčiai. keis a, kad ienoje g ama ikos ie oje galūnė apib ėžiama kaip kin amoji žodžio dalis (p.151), o ki u ne a pa i au o ė šio apib ėžimo nepaiso. Pa yzdžiui, g ama ikoje y a sky ius, pa adin as Veiksmažodžių da yba su de i a y ine galūne a ba leksacija (p. 291), ku pa yzdžiai ik sang ąžiniai eiksmažodžiai. da ybinė analizė is dėl o eikalauja po os, ku ios na ius sie ų da ybinis yšys. kai as yšys nu ūks a, gaunami a ba isai ki os leksinės eikšmės eiksmažodžiai, a ba e lexi a an um (b īnī ies, la ī ies, smie ies), no s ne a eju ienu gilesnė da inių analizė suieško ų i nesang ąžinį jų da ybos pama ą. Pa yzdžiui, lie u ių kalbos juok is y a ik sang ąžinis, be be sang ąžos jį galima as i p iešdėlių ediniuose: iš-juok i, pa-juok i. La ių kalboje aip pa šalia smie ies y a iz-smie , ap-smie . u in endzelīno sang ąžos a ikso kilmės aiškinimą (endzel 1951: 903, 910, 1046) i ą aiškinimą, pe im ą akademinių la ių kalbos g ama ikos (1959: 554), iesiog neįmanoma į ai numo i anka i sang ąžos a iksą laiky i da ybos eikšmę u inčia galūne, nes galė, ne i a liekan i žodžių unkciją, u ių da ybos kin ama (pa adinimas lexija iš išynks ų kalbos žodžio lexio ‘lenkimas, lanymas). an ano ba anausko lie u ių kalbos g ama ikoje y a e minas lanks ygalis ‘galūnė i lankčiojimas ‘kai ymas, o sang ąžos a iksas nei lie u ių, nei la ių kalboje nepasiduoda lanks ymui, adinasi, nė a jis galūnė. aip nea sakingai elgian is su sang ąžos a ikso is o ija i unkcijomis, eiksmažodžiui p ime ama nebūdinga galūninė da yba (p. 291), jam nebūdingas i sa a ankiškųjų žodžių sudū imas. ai p iklauso nuo eiksmažodžio sin aksinio aidmens. jeigu šakniai būdinga leksinė eikšmė i jei isi žodžiai u i šaknis, ai kaip sup as i į a džių šaknis? Pa yzdžiui, a me us į a džių kas, as galūnę, lieka šaknys ki -. kokia šių šaknų eikšmė? g ama ikoje suskaičiuo a 70 į a džių (p. 428) i pasaky a, kad daba naujų į a džių nepasida oma. Vadinasi, į a džiai užda a žodžių klasė. Minė oje kalnačos s udijoje ienas iš šaknų būdingųjų požymių (3) sis ema y a a i umas, no s sis ema negali bū i a i a. esančiam a p kalbos kaip am ik os ženklų sis emos i kalbos kaip konk e aus kalbėjimo ak o. Į a džiai y a sa o iški uš i kalbos ženklai, pa ys sa aime ne u in ys e e en inių eikšmių, o ją nu odan ys ik kalbėjimo ak o me u (Ben e nis 1974: 288289). Viene ų kiekiu i a ojimo eks e dažnumu į a džiai panašūs ne emilis ben enis as pažymi, kad įp o is da o mus nejau ius esminiam ski umui, La iešu alodas g ama ika 371 ecenzijos / e iews į eikšminius žodžius, o į g ama ines mo emas. klasė, ku ią suda o mažiau negu šim as iene ų, adin ina o man ų klase, nes šiuo a eju y a aiški sis ema izacijos endencija, o klasė, ku ią suda o šim ai a ba ūks ančiai iene ų, u i eisę adin is leksemomis a ba žodžiais (Po ie 1952: 121). aigi isi į a džiai ne leksemos, o asmeniniai į a džiai y a da i g ama inės mo emos, p iklausančios eiksmažodžio asmena imui. jeigu nė a asmens galūnės, ien eiksniu einan ys į a džiai odo eiksmažodžio asmenį, o jeigu y a į a dis i asmens galūnė, u ime o mos pe eklių. ada la ių i lie u ių kalbose galima asmeninį į a dį p aleis i. odėl kons ukcijoje Es a nācu u ime ci kum iksą. P aleidus į a dį, is iek sakinys lieka asmeninis: Kā a nācu, ā a ī aiziešu. Visai as pa s y a i lie u ių kalboje: Aš a ėjau. Kaip a ėjau, aip i išeisiu. ai ienas ci kum ikso modelis, kai, pi mąją jo dalį palikus ik po encinę, nei sakinys, nei eiksmažodžio asmens eikšmė nepasikeičia. ki as ci kum ikso modelis, kai p ielinksnis su linksnio galūne eiškia aplinkybę i kai jo p aleis i negalima. Plg. la ių Sēdē pie galda i lie u ių Sėdė i p ie s alo. ie ą čia p ie ko no s odo linksnio galūnė ka u su p ielinksniu. bulygina okią g ama inę linksnio o mą adina прерывистая морфема (pa aidžiui pe aukiamoji mo ema). kaip ma y i iš pa yzdžių, Vulanės ci kum ikso są oka labai siau a: ci kum iksu ji adina ik a iksą, ku į šaknis dalija į d i dalis: aks ī ‘ ašy i: sa āks ī ies ‘susi ašy i, susi ašinė i; jum s […]s ogas[…]: pajum e […]pas ogė[…], asa a: pa asa is. ačiau daik a a džių p iešdėlis i galūnė ci kum iksu palaiky a u bū odėl, kad la ių kalbos p iešdėlinių daik a a džių an ojo komponen o galūnės paki imas sudu ian žodžius e as dalykas, uo a pu lie u ių kalboje ai dėsnis, o p iešdėlinių daik a a džių galūnės aidmuo isiškai oks pa s, kaip i sudu inių žodžių. kalnača labai sub iliai y a pas ebėjusi, kad dėl okių da inių kaip gals: pagale, galds: pagalde, k āsns: aizk āsne ci kum ikso bū ų galima i disku uo i (kalnača 2004: 24). Tai i disku uokime. emian is la ių i lie u ių kalbos p iešdėliniais i sudu iniais daik a a džiais, galima pada y i iš adą, kad i p iešdėliniai daik a a džiai y a ne p e iksacijos, o sin aksinės da ybos ezul a as, ik ai p ielinksnis žodžio sudė yje ampa p iešdėliu. ai ėl į odymas, kad p ielinksniai ne šaknys, o a iksai: aizjū a ‘užjū is, apgabals ‘s i is, apyga da, bezmiegs ‘nemiga, dienasg āma a ‘dieno aš is, klasesbied ‘ sklasės d augas, meln aks s ‘juod aš is, puszabaki ‘pusbačiai. kaip ma y i iš pa yzdžių, la ių kalbos iek p iešdėlinių, iek sudu inių žodžių lūnė, be kele ą žodžių galima as i i panašios da ybos: ī diena y diena, ikājis ikojis, pusb ālis pusb olis. e ai, be pasi aiko i lie u ių kalboje an asis komponen as nepaki ęs, o lie u ių kalboje sudū imo a eju isada kin a ga- p iešdėlinių daik a a džių su nepaki usia an ojo dėmens galūne: pamo ė (: mo ė), poduk a (: duk a), be y a pa ė is (: ė as) i posūnis (: sūnus). Visų šių žodžių da ybinė eikšmė a pa i: 372 aLdona PauLauskienė ac a Linguis ica Li huanica LXXI ‘šeimoje ne ik a mo ina, ne ik a duk a, ne ik as ė as i ne ik as sūnus: ai, kas į šeimą a eina po mo inos, kas po ė o, kas eina paskui ik ą. aigi i šiuo a eju galima min yse u ė i po encinį p ielinksninį da ybos pama ą kas po ko eina. g ama ikoje iesiai sakoma, kad p iešdėliniai daik a a džiai nelaikomi dū iniais, nes p iešdėlis p a adęs p ielinksnio eikšmę (p. 143). Čia pa ikė i, nes i izos da inys gali bū i nu olęs nuo pama inio žodžio. Pa yzdžiui, endzelīnui nea odė, kad p ielinksnis a dalely ė žodžio sudė yje bū ų p a adę eikšmę. odėl isus p iešdėlinius žodžius (ne eiksmažodžius) jis laikė dū iniais (endzelīns 1951: 255264). a p oga įdomu p isimin i, kad pi mosios lie u ių kalbos g ama ikos au o ius danielius kleinas p ielinksnius i p iešdėlius adino ienu a du p ielinksniais, ik p ielinksnius adino a ski iamaisiais, o p iešdėlius nea ski iamaisiais p ielinksniais. i šiandien a odo, kad da iniuose aizjū a (aiz jū as), bezmiegs (bez miega) p ielinksnio eikšmė nep a as a. jeigu iš iesų y a ki aip, ai eikia a saky i į du klausimus: 1. Jeigu p e iksacija yks a kalbos dalies iduje, ai kodėl didžioji dalis daik a a džių negali u ė i p iešdėlių? 2. Ku ie daik a a džiai i kodėl p isijungia p iešdėlius? annai Vulanei p iklauso i žodžių da ybos sky ius. 1959 m. g ama ikoje žodžių da yba a ski a nuo kai ybos, be ak uojama kaip mo ologijos posky is, o čia ji sa a ankiška kalbo y os šaka. kai neį ody a, kad aip da y i bū ina, esminio ski umo nė a: abiem a ejais užki s as kelias mo ologijoje a lik i g ama inių o mų da ybinę i pa adigminę analizę, . y. inkamai ap ašy i dalių kalbos ka ego ijos g ama ines. Mo ologijoje ada belieka ašy i ik apie o mų da inių eikšmes i a ojimą. Labai g ama ikoje ūks a ik ų a gumen ų. ko e os nuo odos į ki ų iš adas, jei šim as gali klys i, o ik ienas bū i eisus. odėl daugybė nuo odų apsunkina skai ymą. okio g ama ikoje pakak ų li e a ū os są ašą pa eik i pabaigoje (plg. lie u ių kalbos iena omes g ama ikas), o eks o au o ius pa s u ė ų im is a sakomybės už ai, ką sako. Vincas u bu is, u bū s ip iai pa eik as gausios i gana p ieš a ingos li e a ū os, eo inėje s udijoje ik pasamp o a o, kad žodžių da ybą galima ap ašy i be ku ioje g ama ikos ie oje, ne po sin aksės (u bu is 1978: 55), be ki u a eju isus į ikino, kad: Lie u ių kalbos bei ki ų g ama inės sanda os kalbų žodžių panaši, šiaip a aip, glaudija su mo ologija. Žodžių da ybos p iemonės čia iš esmės nesiski ia nuo o mų da ybos, a ba kai ybos, p iemonių. iek da yboje, iek kai yboje u ime eikalų su mo emine žodžio a o mos sanda a, ienu i ki u cen inę ie ą užima a iksacija (u bu is 1978: 35). kad g iež ų ibų a p žodžių da ybos i kai ybos iš iesų nė a, aiškiai ma y i iš okių eiškinių: 1) žodžių da ybos p iklausymą jo ai a ki ai kai ybos pa adigmai [...]; 2) galūnė, p iemonės dažnai da inį o muoja i kaip am ik os kalbos dalies žodį a ne lemia i a, no s ją įp as a laiky i speci iniu kai ybos a iksu, dažnai eina da ybos p iemone, ne gi ienin ele a ben ine pag ind [...]; iba a p žodžio i o mos is o iškai y a kin ama (u bu is a džius, linksniuojamuosius daly ius, aip pa iš dalies skai a džius i La iešu alodas g ama ika 379 ecenzijos / e iews į a džius, ačiau pas o iausiu i pilniausiu būdu ji ealizuojasi daik a a džiuose (p. 327). Ve s a be eik pažodžiui, nepaisan lie u iškojo eks o s iliaus, kad nebū ų nė upučio nu ol a nuo o iginalo. ką eiškia šis pasakymas? a giminė kažkas a ski a, kas gali apim i kele ą kalbos dalių, o pas o iausiai ealizuo is (!) ik daik a a džiuose? ai jau ne mokslinės g ama ikos eks as, ku is u i bū i glaus as i ikslus. Į ade eikėjo pa ašy i, kad sa a ankišką giminės ka ego iją u i ik daik a a dis, o isi de inamieji žodžiai sa o sudė yje u i ik daik a a džio giminės odiklius. jeigu daik a a dis ne u i giminės galūnių, ai ją pa odo de inamieji žodžiai. daik a a džio giminė klasi ikacinė ka ego ija, o de inamųjų žodžių kai ybinė: kiek giminių u i daik a a dis, iek jų u i i būd a dis. iksliai nus ačius daik a a džio i de inamųjų žodžių giminės ski umą, bū ų a k i ęs bend osios giminės (kopdzim es) e minas. ne eikalingi ie eksku sai į is o inę g ama iką. jau seniai žinoma, kad la ių i lie u ių kalbos daik a a džiai u i ik d i gimines, o adinamoji bend oji giminė y a ne kas ki a, kaip iena o ma abiejų lyčių asmenims pa adin i. Ly ies ski umą odo de inamieji žodžiai. o, šių o mų a ojimas s ilis iškai kono uo as. nesup an amas eiginys, kad būd a dis ne u i konk ečių eikšmių, kad jo eikšmė p iklauso nuo si uacijos i yšio su am ik u daik u, gy a bū ybe a eiškiniu (p. 370, 372). nežinia, kokia eikšmė u ima gal oje, nes, pa yzdžiui, juodas gali bū i s alas, a klys, dangus, me a o iškai pasakoma i juodas liūdesys. a ai juodumo eikšmė p iklauso nuo o, ką eiškia daik a a dis? daik as kiek ienas u i į ai ių požymių, ku ie kalboje eiškiami de inamaisiais žodžiais. konk e us požymis, eiškiamas būd a džiu, i y a būd a džio konk e i eikšmė. cha ak e izuodamas būd a dį kaip kalbos dalį, s a biausia su ok i, kad jis de inamas su daik a a džiu i kad jo giminės, skaičiaus i linksnio o mos ne u i a i inkamos sa a ankiškos eikšmės, nep iklauso nuo būd a džio seman ikos i y a ikamų daik a a džio ka ego ijų papildomi mo ologiniai odikliai. be būd a dis u i i sa ų nuo kamieno eikšmės p iklausomų ka ego ijų. adicinė būd a džių seman inė klasi ikacija į kokybinius i san ykinius g ama iškai pag įs a, ik nežinia kodėl g ama ikoje ši būd a džio kamieno eikšmės ski ybė menkai akcen uojama. au o ė eigia, kad kokybinių būd a džių eiškiamos ypa ybės in ensy umas gali keis is, jie laipsniuojami i ki ais būdais nusakomas jų ypa ybių in ensy umas, jiems būdinga an onimija i sinonimija (p. 372); kokybinių būd a džių an onimija yški, be sinonimija neski ia jų nuo ki ų kalbos dalių. daug g ama ikoje kalbama apie linksniuojamuosius i būd a diškai a ojamus daly ius, be ne ikslu eig i, kad jie u i išnykusią g ama inę ūšies eikšmę (p. 382). Šie daly iai pada y i iš ien isinių eiksmažodžių o mų su ski ingos ūšies g ama inėmis p iesagomis. da ybos p ocesas naikina ik p edika ines asmens, nuosakos i 380 aLdona PauLauskienė ac a Linguis ica Li huanica LXXI laiko ka ego ijos. Laikų kamienai a sidu ia p ieš linksniuojamo da inio galūnę i jau negali u ė i p edika inės laiko eikšmės. odėl isų laikų linksniuojamieji daly iai (kaip i būd a džiai, ne u in ys laikų) sakinyje eina de inamaisiais pažyminiais. kadangi šie daly iai pada y i su ski ingos ūšies g ama inėmis p iesagomis, jų mo ologinė ūšies eikšmė labai yški: eikiamosios ūšies daly iai eiškia, kad daik o ypa ybė kilusi iš o pa ies daik o (a asmens) eiksmo (ziedošas ie as ‘žydinčios ie os ), o ne eikiamoji ūšis eiškia, kad daik as ypa ybę gauna iš šalies, iš ki o eikėjo (las g āma a ‘ knyga). ne ikė as eiginys, kad nelyginamojo laipsnio o ma (g adus pozi ī us), būdinga isiems be išim ies būd a džiams (p. 402). jeigu žodis u i ik ieną laipsnio o mą, ai pagal bend osios kalbo y os aksiomą oks būd a dis nelaipsniuojamas. La ių kalboje (kaip i ki ose) y a daugybė būd a džių, pap as ai da inių, eiškiančių ypa ybę, nepasiduodančią nei laipsnia imui, nei ki okiai no s ki okiai modi ikacijai (sa kanbal s ‘ aus ai bal as, gaišdzel ens ‘šiai ies gel , sapu is ‘suponasu , pussag u is name is ‘pusiau sug iu ęss namas, di inis ‘do askas im, ‘jaskaskaskaskaskaskaskaskas i k . būdinga ai, kad ne ik šioje, be i 1959 m. la ių kalbos g ama ikoje l ypa ybės kiekio žymėjimas laipsniuojan (labs ‘ge as labāks ‘ge esnis islabāks ‘ge iausias) nea ski as nuo ypa ybės kiekio i s ip umo žymėjimo į ai iais ki ais būdais, ne kon eks u. odėl negalima kalbė i apie mo ologinę laipsnio ka ego iją. kalbama apie apib ėž umo neapib ėž umo (no ek ības neno eik ības) ka ego iją, ku ios neįmanoma sup as i kaip g ama inės mo ologinės ka ego ijos nei XX a. idu io akademinėje g ama ikoje (1959: 434456), nei XXi a. (p. 383402). Pas a ojoje y a žingsnelis į p iekį, nes, pasi ėmus endzelīnu, iškel as šių o mų da ybinis yšys: o mos su apb ėžiamąja galūne (a no eik o galo ni) šios esančios da iniai iš o mų be galūnės (a neno eik o galo ni) i ski ingai linksniuojamos. ai a i inka maždaug į a džiuo inių i neį a džiuo inių būd a džių p iešp iešą lie u ių kalboje. endzelīnas, kaip is o inės g ama ikos specialis ai, daugiau domėjosi o momis: jų kilme, is o ija, o apie g ama inių ka ego ijų ypa umus ada da negal o a. daba bū ina žino i, kokia oji apib ėž umo neapib ėž umo ka ego ija, a isiems būd a džiams ji būdinga, kodėl a pačia eikšme a ojamos i o mos su papla in ąja galūne (a paplāš galo ni), i be jos. P ieš apibūdinan skai a džių kai ymą i g ama ines ka ego ijas, pi miausia skai ļa ā dus). kelin iniai skai a džiai de inamieji žodžiai. odėl jie kai omi aip, kaip būd a džiai eikia ski i pag indinius skai a džius (pama a skai ļa ā dus) i kelin inius (kā as (giminėmis, skaičiais i linksniais). Čia ik ų paaiškin i, kas lemia, kad egulia ūs būd a džių g ama ines ypa ybes u in ys da iniai is dėl o likę skai a džių klasėje. juk jau y a g ama ikų, ku ios okius skai a džius pe kelia į būd a džių klasę. y a mo y ų juos laiky i skai a džiais, be y a mo y ų i p iski i p ie būd a džių. skai a džių klasėje juos laiko ai, kad kamienas eiškia ikslią daik o ie ą eilėje i u i La iešu alodas g ama ika 381 ecenzijos / e iews speci ines p iesagas, o p ie būd a džių šlieja kai yba i unkcijos sakinyje. Pag indiniai skai a džiai u i ik ieną bend ą g ama inę ypa ybę jie nekai omi skaičiais. skaičiaus galūnės ne eiškia kai ymo. jeigu pama inis skai a dis u i abiejų skaičių o mas, ai daugiskai a jau nebe skai a dis. P z. : Tu a ēsi gulē ūks ošus gadu un pa ilgāk (p. 420) Tu galėsi miego i ūks ančius me ų i da ilgiau. Čia daugiskai a ūks ančius eiškia ne ikslų me ų skaičių, o didelį jų kiekį. Žodis ienas i lie u ių, i la ių kalboje u i ne ik skai a džio, be i būd a džio, i į a džio eikšmę. Plg. Es oliau iešu iena Aš oliau eisiu iena (būd a dis: iena, be a ęs, be jūsų). Papes eze s ieniem pa dziļu, ci iem pa seklu Papės eže as ieniems pe gilus, ki iems pe seklus. Tai ne skaičia imas, o asmenų p iešinimas. odėl ieniems čia ne skai a dis, o į a dis, nes jis opoziciniu yšiu susijęs su į a džiu ki iems. jeigu jau nus a oma, kad skai a džiams būdinga skaičiaus ka ego ija, ai eikia i g ama iškai ją apibūdin i. Pa yzdžiui, sakinyje Tūks an is po iene o u i is nulius pa yškin i žodžiai y a ne skai a džiai, o daik a a džiai, eiškian ys skaičiuojamus daik us, odėl jie i kai omičiais. Žodžių šim as, ūks an is, milijonas, milija das skaičių eiškia ik ienaskai a, daugiskai a skaičiuo i ne inka, nes u i neapib ėž ą eikšmę; daugiskai a skaičia imui eikalinga ikslų kiekį žyminčių pag indinių skai a džių: Ga au is, ke u is šim us, is ūks ančius li ų, la ų, eu ų... iš aisyklių isada esama išimčių, i jas eikia aiškin i. Pa yzdžiui, la iai sako: Jās ādā līdz ieniem, o lie u iai Reikia di b i iki pi mos ( alandos). da įdomesnis a ejis: Konce ai baigiasi pulks en di desmi ienos. La ių kalbos sakinyje iksliam laikui žymė i nepakanka sudė inio skai a džio ie ininko di desmi ienos, be eikia p idė i i p epoziciją pulks en (iš pulks enis ‘laik odis), o į lie u ių kalbą e čiama aip: Konce as baigėsi d idešim pi mą ( alandą). ypa ieji (išim iniai) a ojimo a ejai neį odo, kad skai a džiai kai omi skaičiais. kalban apie mo emiką, jau užsimin a i apie į a džio kaip kalbos dalies speci iką. Čia ik galima apgailes au i, kad nepaaiškin os į a džio odomosios unkcijos deiksė i an o a. Paminima, kad į a džiams būdingos deik inių žodžių eikšmės, be kas iš o? (p. 429). Ana o a iš is nė a e mino. u in specialų no ą susi as i ana o ą, ik iausiai ją galima išsiši uo i iš 836 pa ag a as, o juk ji labai eikšminga i sin aksei, i eks o ling is ikai. dėl ana o os į a džiai i s a jungiamaisiais no in su ok i į a džio kaip kalbos dalies esmę, is dėl o nepakanka ien žodžiais: jungia eks o dalis i šalu inius sakinius p ie pag indinių. la ių kalbos s udijų. Labai ūks a o, ką galima pa i i iš e. ben enis o, j. ku ylo ičiaus, j. s epano o bend osios kalbo y os da bų i konk ečiai bal ų kalbų į a džiams ski os a. osino s udijos Bal ų kalbų į a džiai ( osinas 1988). jo da be isapusiškai iš i i ne ik lie u ių, be i la ių bei p ūsų kalbų į a džiai, nu ody a daug 382 aLdona PauLauskienė ac a Linguis ica Li huanica LXXI į a džio s udijoms eikalingos li e a ū os. Veiksmažodis pasižymi o mų į ai o e. odėl, paisan ien g ama inių o mų, neįmanoma suku i eiksmažodžio apib ėžimo. Laikau and os kalnačos nuopelnu, kad ji pas ebėjo eiksmažodžio opoziciją ki oms kalbos dalims. ačiau ik oji opozicija y a ik su daik a a džiu, eiškiančiu daik ą a ba ai, kas mąs oma kaip daik as, o eiksmažodis i būd a dis eiškia daik o požymį: būd a dis a ibu inį, o eiksmažodis p edika inį. požymį eiškiančių žodžių (būd a džių i daly ių) an oji unkcija y a su jung imi ei i sudė iniu a iniu. P edika ines ka ego ijas eiškia jung ies o mos. daly ių, pada y ų iš ak y aus eiksmo eiksmažodžių, a dininkai a inio pozicijoje su pagalbiniu eiksmažodžiu a gauna da ybos p ocese p a as as p edika ines i ka ego ijas d auge su juo įsilieja į bend ą asmena imo sis emą kaip o mos anali inės. neskaičiuo a, be ik iausiai į eiksmažodžio anali ines o mas įeinan ys a dininkai a ojami ne dažniau už isus būd a diškai a ojamų daly ių linksnius. kalnačai puikiai pa yko ap ašy i eiksmažodžių laikų i nuosakų sis emą. ap ašo s ip umas p iklauso nuo au o ės u imo įdi bio. jos dak a o dise acijos ema bu o La ių kalbos eiksmažodžio laiko o mų unkcinė sis ema (Da bības ā da laika o mu unkcionālā sis ēma la iešu kalba). kele ą subjek y ių pas ebėjimų no ė ųsi pa eikš i dėl eiksmažodžio apib ėžimo. no in apib ėž i eiksmažodį kaip kalbos dalį su isomis o momis, eikia em is ik bend u į ai ių eiksmažodžio o mų kamienu, o jo eiškiamą anzi y umą, eikslą i sang ąžą laiky i g ama inėmis ka ego ijomis. nieko čia nepap as a: šios d ina ės ka ego ijos u i g ama inę o mą (sakinio modelį, da ybos o man us, suda o g ama ines opozicijas). g ama ine eikė ų p ipažin i isų o mų po enciją aldy i linksnius i u ė i p išlie uosius p ie eiksmius. Veikslas g ama ikoje laikomas ne g ama ine, be p iešdėlinės da ybos seman ine ka ego ija. ai a si ikę dėl kelių p iežasčių: 1) dėl p iešdėlinės eiksmažodžių da ybos a i aukimo nuo mo ologijos; 2) la ių kalboje nė a bū ojo dažninio laiko, ku io a si adimą bū ų galima, kaip i lie u ių kalboje, paaiškin i ik emian is eikslu (Paulauskienė 1994: 326332); 3) a ski ame nuo mo ologijos žodžių da ybos sky iuje neiš yškin a p iešdėlių modi ikacinė unkcija, leidžian i p ielinksniui pama inį žodį su da iniu sulygin i leksinės eikšmės a ž ilgiu i okią po ą su ok i kaip o pa ies eiksmo ski ingų eikslų o mas (endzelīnui, ma an p ieščiamlių i p ielinksnių bend umą, i Vel ai s al manei sekėsi. ge iau ai sakydama, u iu galdise aciją); 3) u bū i dėl lie u ių kalbos akademinių g ama ikų nesup a imo, kad da ybos p iemonėmis galima iš eikš i as eiksmo ski ybes, ku ios ki ose kalbose eiškiamos laikų kamienais. bend osios kalbo y os duomenimis, žodžių da ybos p iemonės oje 1906 m. endzelīno eikalo Латышские предлоги pi mąją dalį i s al manės gali pe im i kai ybos unkcijas, ik eikia a i inkamų sąlygų kon eks o. La iešu alodas g ama ika 383 ecenzijos / e iews bend a is (neno eiksme, in ini y as) u i ik eiksmažodžio kamienui būdingas ka ego ijas ( anzi y umą, eikslą, sang ąžą), be ne u i p edika inių nuosakos, laiko i asmens ka ego ijų. odėl josimas a oj į ai us (p. 461). dėl a dažodinės kilmės bend ačiai būdingesnės daik a a džio sin aksinės pozicijos: ji sakinyje gali bū i eiksnys, papildinys, p išlie asis pažyminys, aplinka. a iniu bend a is pap as ai eina su modaliniais eiksmažodžiais. iesa, kalnača pa eikia sakinių su bend a imi be modalinių eiksmažodžių, p z. Kā ia zināja, ku mūs meklē ? Kaip ji žinojo, ku mūsų ieško i? Kau ka ą mūžā ma y i Ispaniju! […] No s ka ą gy enime pama y i Ispaniją! (p. 461-462). ačiau isais ienos bend a ies a ojimo a ejais numanomi i po enciniai modaliniai eiksmažodžiai: Kaip ji žinojo, ku mūsų ( eikia) ieško i? Kad no s ka ą gy enime (galėčiau, bū ų galima) pama y i Ispaniją! eisingai pasaky a, kad modaliniai eiksmažodžiai ka u su bend a imi a ojami a iniu i po šio eiginio a lik a labai išsami modalinių eiksmažodžių seman ikos analizė (p. 468), be bū ų da ge iau, jei ie modaliniai eiksmažodžiai bū ų ap ašy i ne po pagalbinių jungmažodžių i ka u su bend a imi. ada labiau a siskleis ų bend a ies g ama inis aidmuo. galė au o bū ų p iėjusi p ie iš ados, kad bend a is a iniu gali ei i ik su modaliniais eiksmažodžiais, ealiais i po enciniais. ašan apie p edika ines ka ego ijas, kalnačai de ėjo daugiau pamąs y i ka u su ilze Lokmane, nes modalumas, asmuo i laikas y a ne eiksmažodžio, o sakinio ka ego ijos. kadangi pag indinis a inio eiškėjas eiksmažodis, ai manoma, kad šios p edikacijos ka ego ijos ik su apusios su juo i įgijusios jame specialias mo ologines aiškos o mas. uo būdu pasakymo san ykis su ik o e mo ologijoje pasi odo kaip nuosakos ka ego ija, eiksmo san ykis su asmeniu kaip asmens ka ego ija, san ykis su kalbamuoju momen u a ki u laiko a skai os ašku kaip laiko ka ego ija (Li e a ū a. Paulauskienė 1979: 130 […] 129). Lokmanės sin aksės sky iuje andame są okas: sin aksinis laikas, sin aksinis modalumas, sin aksinis asmuo (p. 708). ik čia eikia plokščiųnio aiškinimo. g ama ika didelės apim ies, be i iamasis objek as da pla esnis. iš isai a odo, kad šiame os pakeliamame ome ankš a g ama inei minčiai. nemažai šioje g ama ikoje y a adinamųjų leksinių g ama inių ka ego ijų. ai jau pa eldė a iš gausios pasaulinės (ypač usų) li e a ū os, ku ioje ne isai ge ai sup as a, kas y a g ama ika. Leksinės g ama inės ka ego ijos jau minė ojo leksinio e išizmo ezul a ai. Veiksmažodžio ūšis g ama ikoje aip pa p iski a p ie leksinių g ama inių ka ego ijų odėl, kad ak y o pasy o opozicija ne eiškiama bal ų o mų su ne eikiamuoju daly iu į aukimas į bend ą asmena imo sis emą. ne eikiamųjų daly ių da yba p iklauso nuo eiksmažodžio kalbų eiksmažodžių galūnėmis. Šią p iešp iešą suda o anali inių eiksmažodžio anzi y umo, o šis, nema an jo sin aksinės g ama inės o mos (sakinio modelio), a ba nesiejan sin aksės su mo ologija, adiciškai laikomas leksine eiksmažodžio kamieno eikšme, odėl i ūšis pasi odo kaip leksinė g ama inė ka ego ija. a gi ai, kad 384 aLdona PauLauskienė ac a Linguis ica Li huanica LXXI sang ąžiniams eiksmažodžiams būdingas daugia eikšmiškumas (kaip manė axelis hol oe as i šio sky iaus au o ės a. kalnača i i. Lokmane), juos galima laiky i ečiuoju ūšies ka ego ijos na iu (p. 502)? no in ai į ody i, eikė ų nus a y i pa adigmos in a ian inę eikšmę i ją suda ančių na ių di e encinius požymius ( okia jau bend osios g ama ikos eo ijos a i me ika). senosios g aikų kalbos mediumas y a ne kas ki a kaip ak y o i pasy o opozicijos neu alizacijos ezul a as, u in is sa ą mo ologinę o mą, be išlaikęs i ak y o, i pasy o požymių. eigimas, kad bal ų kalbų sang ąžiniai eiksmažodžiai a s oja indoeu opie iškąjį mediumą, a si ado uome , kai kalbos moksle bu o įsigalėjusi adinamoji jaunag ama ikių mokykla (kaukienė 2006: 4). Vis dėl o ge ai, kad apsisp ęs a i g ama ikoje palik a d ina ė ūšies ka ego ija. Lie u ių kalbos g ama ikos sang ąžiniai eiksmažodžiai bu o į ašy i kaip ečioji ūšis. Vis dėl o ilgainiui įsi ikin a, kad jie nė a ečioji ūšis. Ši g ama inės min ies e oliucija ma y i i ieno au o iaus, jono jablonskio, g ama ikose: 1901 m. jis eigė, kad eiksmažodžiai kai omi ūšimis i kad jų y a ys: eikiamoji, g įž amoji (sang ąžiniai eiksmažodžiai) i g įžikiamoji, be jau 1922 m. g ama inės ki oks min ies b andumas, jau jau g įž amoji ūšis kalboje p iklauso eikiamajai ūšiai i kad ūšimis lie u ių eiksmažodžiai. (jabskis 1957: 10710 296 […] 297) bal ų i sla ų kalbose, ne u inčiose mediumo, sang ąžiniai eiksmažodžiai šliejasi p ie eikiamosios ūšies, be u i i ne eikiamosios požymių. nag inėjan su s uden ais Pla ono Dialogų e imą į lie u ių kalbą ( e ėjas Me kelis ačkauskas), aiškiai pasi odė, kad e čian g aikų kalbos ak y ų mediumą į lie u ių kalbą, a ojami sang ąžiniai eiksmažodžiai, o pasy ų o mosjį ne eiais su ne eikiama daly iais. La ių kalbos sang ąžiniai eiksmažodžiai šiuo požiū iu panašesni ne į lie u ių, be į usų kalbos sang ąžinius eiksmažodžius, ku ie a i inka i dalį pasy inio mediumo. be i šiuo a eju ečiosios ūšies nesuda o, o ik dalis sang ąžinių eiksmažodžių p isišlieja p ie pasy o: Cil ēka ā ds aks ās a lielo bu u (Ime žmogaus пишется с большой буквы) Žmogaus a das ašomas didžiąja aide; Šie diskai pā dodas iepako i (E i diski pa duodami упаковке) Šie diskai pa duodami įpakuo i. Pasi aiko ne eikiamosios ūšies eikšme pa a o ų sang ąžinių eiksmažodžių i lie u ių kalboje, be ai laikoma klaida i aisoma. aisyklinga ik sa aiminė sang ąžinių eiksmažodžių eikšmė, a ima ne eikiamosios ūšies eikšmei (du ys a sida ė, d abužis susidė ėjo, bul ės susi algė, žemė nusialino). ka oju: skai an šią didelės apim ies g ama iką, is kyla min is, a nebū ų bu ę ge iau išleis i ją d iem omais. čia juk nė a ie os konk ečiam y imui (ypač da ybos sky iuje). jame ik šiek iek daugiau kaip pusė puslapio ski a sang ąžinių La iešu alodas g ama ika 385 ecenzijos / e iews eiksmažodžių da ybai (p. 291). a gi aip įmanoma pa ody i sang ąžos a ikso da ybinį aidmenį i jo da inių ie ą eiksmažodžių klasėje? 513 p. a si adęs ne iesioginės sang ąžinių eiksmažodžių eikšmės e minas i sang ąžinių eiksmažodžių seman inė klasi ikacija nukelia mus pe XX a. idu io la ių i lie u ių kalbos sang ąžinių eiksmažodžių y inėjimus iki XX a. p adžios, iki Vik o o Po žezo lie u ių i la ių sang ąžinių eiksmažodžių s udijos (V. K. Po žezinskis. jo pasiūly as bal ų kalbų e leksy ų ap ašo modelis eikė iek la ių, iek lie u ių g ama ikos. akademinėje 1959 m. la ių kalbos g ama ikoje andame paminė ą i san ykį su ūšimi, andame iesioginę i ne iesioginę sang ąžinių eiksmažodžių eikšmes i seman inę klasi ikaciją, neiš yškinančią sang ąžos a ikso da ybinio aidmens (p. 554564). Lie u ių kalbo y oje pi mą mėginimą ieško i sang ąžos a ikso aidmens i sang ąžinių eiksmažodžių san ykio su in anzi y iniais pap as aisiais eiksmažodžiais, ku ių klasę jie papildo, a iksui ap ibojus eiksmą subjek o s e a, aud onės jakulienės dak a o ( ada kandida o) dise acijoje. idėja ieško i kilo ada, kai Pe onėlė be nadišienė paskelbė kele ą s aipsnių apie lie u ių kalbos sang ąžinius eiksmažodžius mokslo da buose i 1961 m. apgynė dise aciją Sang ąžinių eiksmažodžių eikšmė i a osena daba inėje lie u ių li e a ū inėje kalboje. (Šios dise acijos pag indu pa ašy as i i omės Lie u ių kalbos g ama ikos sang ąžinių eiksmažodžių sky ius.) jakulienė, ado aujama jono kazlausko, ėmėsi s udijuo i bal ų kalbų eiksmažodžių is o iją, skelbė s aipsnius mokslinėje spaudoje i 1969 m. apgynė dise aciją Lie u ių i ki ų bal ų kalbų sang ąžinių eiksmažodžių is o ija. an asis Lie u ių kalbos g ama ikos omas išėjo 1971 m., be jame iesiog negalė a, nesuspė a pasinaudo i jakulienės y inėjimų ezul a ais. odėl en y a be nadišienės a lik a sang ąžinių eiksmažodžių klasi ikacija, labai panaši į ą, kokia pa eik a i akademinėje 1959 m. la ių kalbos g ama ikoje. Vadinasi, la ių i lie u ių kalbos akademinių g ama ikų sang ąžinių eiksmažodžių ap ašai u ėję bend ą analizės pa yzdį. nepaisan o, kad sang ąžiniai lie u ių kalbos eiksmažodžiai bu o y inė i i ki ų au o ių, undamen alus jakulienės da bas nep a ado e ės be eik pe pusšim į me ų. ga usi jono kazlausko p emiją, jau būdama nebe jakulienė, o kaukienė, aud onė sup a o, kad kadaise y a a likusi unikalų da bą, ku į, kiek pa edaguo ą, monog a ija galima skelb i i XXi a. p adžioje. aip 2006 m. pasi odė aud onės kaukienės Sang ąžinių eiksmažodžių is o ija, su ku ia e a susipažin i isiems, ašan iems apie bal ų kalbų sang ąžinius eiksmažodžius. g ama ikos mokslo is o ija odo, kad sunkiausia ap ašy i p ie eiksmį dėl šių p iežasčių: 1) isi šios klasės žodžiai y a da iniai; 2) labai į ai ūs da ybos būdai: ik maža dalis p ie eiksmių pada y a a iksacijos būdu, o isi ki i į ai ių kalbos dalių i sin aksinių kons ukcijų p ie eiksmėjimo ezul a ai; 386 aLdona PauLauskienė ac a Linguis ica Li huanica LXXI g e a sup ie eiksmėjusių linksnių, g ama inių eiksmažodžio o mų a pačia eikšme a ojamos i a i inkamos nesup ie eiksmėjusios o mos. ge iausiai gun ai smil niecei pa yko d i p ie eiksmio sky iaus dalys: 1) ku nus a omas p ie eiksmio yšys su ki omis kalbos dalimis (p. 596601) i 2) p ie eiksmių klasi ika imas pagal eikšmę (p. 606617). Pačiame apib ėžime (p. 595) p ie eiksmis lyginamas su būd a džiu i sakoma (nu odan emīlijos soidos 1969 m. s udiją), kad p ie eiksmio eikšmė pla esnė i į ai esnė už būd a džio. ne eikšmės pla umas i į ai umas ski ia p ie eiksmį nuo būd a džio, o jo o ma be galūnės, leidžian i jį šlie i iek p ie asmenuojamųjų, iek i p ie linksniuojamųjų žodžių būd a dis de inamas, o p ie eiksmis šliejamas du ski ingi sin aksiniai yšiai. P ie eiksmis sa ų g ama inių ka ego ijų, apimančių isą jo o mų į ai o ę, ne u i. Laipsnio eikšmės i o mos p iklauso nuo da ybos pama o, ne i p iesaga iš a i inkamų būd a džių kamienų: labs ‘ge as (labi ‘ge ai) labāks ‘ge esnis (labāk ‘ge iau) islabākais ‘ge iausias ( islabāk ‘ge iausiai). ačiau laipsnia imo p isky imas p ie eiksmiui adicinė daugelio g ama ikų klaida. jeigu bū ų a lik a laipsniuojančių būd a džių ijų laipsnio pakopų pa adigminė analizė, ai a gu a bū ų galima kalbė i apie mo ologiją p ie eiksmio laipsnio ka ego iją, bū ų sup as a, kad 604605 p. nu ody i požymio kokybės i kiekybės pa yzdžių mo ologijai p iklauso neologinei laipsnio ka ego ijai, o s ip inamajai eduplikacijai, žodžių da ybai, leksikai (dziļdziļi diena, d ėgni labi, s ip i, mazlie pa ag u). kalban apie p ie eiksmio laipsnia imą, ėlgi eikia pla esnio g ama inio aki ačio: eikia pama y i, kad p ie eiksmis eiškia požymio požymį, o požymį eiškian ys žodžiai y a i asmenuojami, i linksniuojami. odėl p ie požymį eiškiančių žodžių šliejamas p ie eiksmis u i bū i nekai omas. ai y a isiems p ie eiksmiams bend a, ai jų g ama inis ski iamasis požymis. iš ling is inės li e a ū os į a min į įs igęs aizdingas palyginimas, kad p ie eiksmis šiukšlių duobė, į ku ią suk i usios sa a ankiškų kalbos dalių a liekos. ai, žinoma, im ai g ama ikai ne inkamas eiginys, be aizdžiai odan is, kaip neleng a nus a y i šios kalbos dalies bend ąją eikšmę i nuo jos p iklausančią o mą. g ama ikos sin aksė pačiu ge iausiu būdu ski iasi nuo 1962 m. sin aksės (au o ės ilzė Lokmane, daina nī ia, baiba Valko ska, Linda Lauze). Čia a siski ia d i dalys: 1) ch es oma inė sin aksė, ku ią galima as i daugelyje g ama ikų i 2) eks o sin aksė, ku i pa ašy a isai naujai. eks o labai pla i: ji apima kalbinės kompe encijos, bū ų iesiog nee iška. odėl ecenzijoje bus a k eip as dėmesys ik į ai, kas ma y i be specialių s udijų. a pasakojimo si uacija aiškos isumą – i aš ų, i šnekamąją kalbą. Ve in i šią sin aksės dalį, ne u in leidžia isaip keis i sakinį, ka ais pakanka į klausimą a saky i iena dalely e, isą sakinį gali a s o i į ai ūs žodžiai, ku ie pagal sa o s uk ū ą, išim i iš kon eks o, ne gi nė a sakiniai: sakinio dialogo modelis y a kalbė ojo i klausy ojo sąmonėje, jis su okiamas iš iso eks o. ap ašy i šnekamosios kalbos sin aksines s uk ū as eikalingas, be labai La iešu alodas g ama ika 387 ecenzijos / e iews sunkus da bas. odėl s eikin ina, kad jis di bamas. galbū čia ik smulkmena, be iš pi mo ž ilgsnio a odo, kad eks o sin aksės (8) planas suda y as ne ienu pama u: 8.1. […] Teks o samp a a i bend as jos apibūdinimas; 8.2. Redukcija, jos ūšys i iš aiška; 8.3 […] Pa celiacija eks o o ma imo būdas; 8.4. Šnekamosios kalbos sin aksė. Žinoma, šiuose posky iuose ašoma apie ski ingus dalykus, be edukcija i pa celiacija y a s ilis inės p iemonės, būdingos i šnekamajai kalbai. odėl, kad eikėjo isiems posky iams paieško i bend esnio pama o. gal ada isą sky ių bū ų galima pe ski i į du posky ius dainos nī ios i Lindos Lauzės. be ai ne esmė. s a bu, kad g ama ikoje šioje kalbama i apie ak ualiąją skaidą, i apie dukelį ki ų dalykų, ku ių ne asime 1962 m. g ama ikoje. bend asis sin aksės apib ėžimas i ien isinio sakinio o maliosios bei seman inės s uk ū os ap ašai p iklauso i. Lokmanei, ien isinio sakinio komunikacinės s uk ū os analizė kolek y inis baibos Valko skos i i. Lokmanės da bas. Vien isinio i sudė inio sakinio išplės inių s uk ū ų i sudė inio sakinio ap ašo au o ė daina nī ia. a čiausiai mo ologijos y a ien isinis sakinys, i čia jau galima šį ą pasaky i. adicinė g ama ika nuo an ikos laikų gal ne iki XX a. idu io ien isinio sakinio negalėjo a ski i nuo loginio sp endimo. ne g ama ikos e minai odo, kad pag indinė sakinio dalis y a eiksnys (p iekšme s), . y. subjek as, daik as, eikėjas, o a inys (iz eicējs) pasako, kas, koks y a eiksnys, ką jis eikia, kas su juo nu inka. oksinio cen o apibūdinimas ne iš pi š o lauž as. susijęs jis su žmogaus pasaulio su okimu, su mąs ymu i su mo ologijos y imų ezul a ais (g ama inių ka ego ijų u iniu). Mo ologijoje ik daik a a dis eiškia ai, kas sa a ankiška, i isos jo g ama inės ka ego ijos, leng iau a sunkiau paaiškinamos emian is ik o ės su okimu, y a u iningos i ski iasi nuo a i inkamų de inamųjų žodžių ka ego ijų. Pa yzdžiui, s alas y a daik as. jis gali bū i į ai ių o mų, dydžių, spal ų, s alus galima skaičiuo i, o jo ypa ybės nea ski iamos, nesa a ankiškos, jos p iklauso daik ui. odėl ypa ybes eiškian ys žodžiai giminės, skaičiaus i linksnio o momis odo ą nesa a ankiškumą. i a inio o mos odo, kad jis eiškia eiksnio požymius. ačiau ilgainiui g ama ikos mokslas a ado būdą pa ody i sakinį kaip a ski ą nuo loginio sp endimo. Pa yko sakinį a ski i nuo loginio sp endimo ada, kai į s a biaua gumen ų. Ši idėja kilo i ian kalbas, be eik ne u inčias galūnių. Pama y a, kad sią jo ie ą (cen ą) sumany a iškel i ai, kas nesa a ankiška, kas eikalauja papildinių, ai, kas eiškiama leksija, dažnu a eju a s oja žodžio ie a sakinyje i kad ai, kas nesa a ankiška, o muoja i žodžių junginį, i sakinį. Pa yzdžiui, labo a o ijos […]ge as[…] eikalauja pa ikslinimo kas ge as? Pa ikslinus labs cil ēks ‘ge as žmogus, gaunamas žodžių junginys su a ibu iniu daik o požymiu. aip pa o muojamas i 388 aLdona PauLauskienė ac a Linguis ica Li huanica LXXI posesy o eikšmę u in is junginys: b āla ‘b olio kas b olio? b āla cepu e ‘b olio kepu ė. a inys, pa e s as ien isinio sakinio sin aksinių yšių cen u, i šūne, sakinio b anduoliu odėl, kad p edika inio požymio ikslinimas eikalauja daugiau a gumen ų i o muoja isą sakinį, o as cen o eiškėjas y a eiksmažodis su sa ois isa palydo ais, su am ik u a gumen ų inkiniu, ku ie sakinyje ealizuojami konk ečiais leksiniais iene ais (balke ičius 1998: 18). kadangi sin aksė uni e sali, ai i leksinio ipo kalbų y inė ojams šis sakinio a sky imas nuo loginio sp endimo labai iko. be jis i suda ė sąlygas nu ol i nuo mo ologijos i isai nema y i jos yšio su sin akse. leksinių kalbų sin aksės y inė ojams mo ologija pasida ė ne eikšminga, jie ne ėmė nepas ebė i, kad bū en galūnės, odančios sin aksinius žodžio o mų aidmenis, da o šio ipo kalbų sakinį lais ą i lanks ų, kad nebū ina žodį p ikal i p ie am ik os sin aksinės ie os. iš senojo loginio d ina io sakinio sup a imo likę okie pas ebėjimai: 1. Veiksnys […] pi masis a inio a gumen as; 2. a p eiksnio i a inio y a abipusis yšys (nes leksinio ipo kalbose neįmanoma nepas ebė i a inio de inimo su eiksniu); 3. beasmenį minimalų sakinio modelį links ama pa e s i d ina iu: Līs // Lie us līs Lyja Lie us lyja i ne suda omi okie eikiamosios i ne eikiamosios ūšies sakiniai: Lie us sulijo šieną Šienas lie aus suly as; 4. Vienik a a džiu iš eikš o ienkomponenčio sakinio laikymas seman iškai lygia e čiu d ina iam sakiniui su po encialiaisiais eiksmažodžiais: Lie us. Sniegas. Vējš. Pē konai. K usa. Visapkā klusums. Ka s a asa as pēcpusdiena Lie us. Sniegas. Vėjas. Pe kunija. K uša. Aplink ylu. Ka š a asa os popie ė (p. 715, plg. p. 734). as ak as, jog ienana ius sakinius, iš eikš us iek beasmeniais eiksmažodžiais, iek į ai ių daik a a džių a dininkais, įmanoma pa e s i įp as iniais d ina iais sakiniais, odo, kad p edikacija u ė ų bū i da giliau sakinyje daba negu įsi aizduojama, nes eiksmažodžio ka ego ijos nuosaka, laikas i asmuo y a ne eiksmažodžio, o sakinio ipo kalbamos, ik kalbinio jos eiški eiksmažodžio o mos. ecenzija į šiuos dalykus labiau gilin is neleidžia, be eikia pažymė i, kad ien isinio sakinio s uk ū a g ama ikoje išnag inė a puikiai i į ai iais aspek ais o maliuoju, seman iniu i komunikaciniu. ap ašan ien isinį sakinį, iš yškin i jo modeliai, siekiama jų isumą pa ody i kaip am ik ą sin aksinę pa adigmą. 1962 m. g ama ikoje nebu o eks o sin aksės. joje eks o iene ai ap ašy i kaip ien isiniai sakiniai. naujojoje g ama ikoje eks o iene ų klasi ikacija apima į ai ias jų ansdalely ės, o macijas, ku ios pagal sa o s uk ū ą ne nė a sakiniai (pa yzdžiui, jaus ukai, daik a a džio a dininkai, bend a ys). ai nauja, lyginan su 1962 m. la ių kalbos g ama ika, be li uanis ikoje o nelaikyčiau naujo e. kadangi g ožinėje li e a ū oje pakankamai y a i šnekamosios kalbos pa yzdžių į ai iuose dialoguose, ai okie eks o iene ai (Vy au o si au o, Vi o Labučio, Če-