Evalda Jakaitienė. „Leksikologija“

355 ecenzijos / e iews jonas PaLionis Vilniaus uni e si e as Mokslinių y imų k yp ys: lie u ių ašomosios kalbos is o ija, bend osios kalbos kul ū a, senųjų lie u ių aš ų publika imas i y i- mas, onomas ika. e alda jakai ienė LeksikoLogija s udijų knyga Vilnius: Vilniaus uni e si e o leidykla, 2009, 352 p. isbn 978-9955-33-445-3 Vilniaus uni e si e o p o eso ės e aldos jakai ienės knyga, pasi odžiusi p ieš kele ius me us, ligi šiol, odos, nesusilaukė de amo į e inimo, no s ji y a ienas iš labai eikšmingų d idešim pi mojo amžiaus pi mo dešim mečio pabaigos li uanis ikos da bų. josios p a a mėje pažymė a, kad ai esąs Lie u os s uden ams ski as s udijų ado as, ku iame „bandoma išdės y i s a biausias eo ines leksiko- logijos p oblemas“ (p. 5). ačiau ši knyga, pa ašy a iškilios lie u ių leksikos, ypač leksinės seman ikos, y inė ojos, ge okai p anoks a ilologijos s uden ams keliamus eikala imus i pasižymi moksliniu b andumu. knygą suda o de yni s ambesni a smulkesni sky iai: 1) LeksikoLogijos iksLai i uŽdaViniai […], 2) ŽodŽio saMP a a LeksikoLogijoje, 3) Leksinė seMan ika […], 4) Leksinė P agMa ika […], 5) sociaLi- niai Leksikos asPek ai […], 6) e iMoLogija i ŽodŽiŲ da yba […], 7) onoMas ika […], 8) azeoLogija […] i 9) Leksikog a ija […]. Čia pa eik os ik iebiu š i u didžiosiomis aidėmis išspausdin os sky ių pa adinimų p adinės dalys, p ie ku ių p adedan ečiuoju pa adinimu da p idė i lie u iški a p au inių e minų aiškinimai (pilni pa adinimai čia bus nu odomi kalban apie a ski us sky ius). Visų sky ių i kai ku ių posky ių gale duodamas didesnis a ma- žesnis pluoš as užduočių i labai de aliai (ne su nu ody ais puslapiais) a i inkamos pag indinės li e a ū os są ašėliai. knygos pabaigoje da įdė as „s a biausių leksiko- logijos klausimų“, suskaidy ų pagal sky ius, inkinys (iš iso 60 klausimų (p. 335– 337)). Po jo aip pa gana pla us li e a ū os są ašas (p. 338–343), su umpinimų egis as (p. 344–346) i dalykinė odyklė (p. 347–351). Pi majame sky iuje (p. 7–9) aiškinama leksikologijos są oka i ling is ikoje į ai iais aspek ais išski iamos šios kalbos mokslo šakos ūšys: bend oji, specialio- ji i g e inamoji leksikologija, semasiologija, leksinė p agma ika, socio- 356 jonas PaLionis ac a Linguis ica Li huanica LXXI leksikologija, e imologija, žodžių da yba, onomas ika. P ie šių p išliejama i azeologija su leksikog a ija, ku ių pi mąją ka ais links ama laiky i a ski a kalbo y os šaka (ž . k Ž 66), o an oji y a p i aikomosios leksikologijos eo ija bei p ak ika (plg. jakai ienė 2005: 9). daugelis čia suminė ų leksikologijos šakų pa adinimų pe im a iš adicinės kalbo- y os. ačiau leksinė p agma ika, socioleksikologija y a jau naujosios epochos kalbos mokslo kū inys. nesileidžian į pla esnį suminė ų šakų ap a imą (šiame sky iu- je jos aip pa umpai apibūdin os), no ė ųsi suabejo i ik dėl e imologijos objek o apib ėžimo: „[…] jos objek as – ik ie žodžiai, ku ių kilmė sinch oniškai neaiški“ (p. 9). oks apib ėžimas, man odos, y a pe siau as. kodėl jame apsi ibo a ik sinch oniš- kai neaiškios kilmės žodžiais? o koks mokslas i ia sinch oniškai aiškios kilmės žodžius? odėl ikslesnis y a k Ž apib ėžimas, kad ai „kalbo y os šaka, i ian i žodžių kilmę i jų giminys ės san ykius su ki ais os pačios a ba ki ų kalbų žodžiais“ (p. 60). an ajame sky iuje (p. 11–37) į ai iapusiškai i o iginaliai nag inėjama žodžio samp a a. Čia išski iamos ejopos jo samp a os ūšys: on inė, mokslinė i lin- g is inė. e miną on inė (kilęs iš g aikų on, klm. oγīos ‘bū is’) au o ė bene pi - moji iš lie u ių kalbininkų čia pa a ojo būčiai p iklausančiai žodžio samp a ai eikš i. galbū odėl šiai samp a ai aiškin i knygoje i ski iama nemažai ie os: ašoma apie žodžio, kaip sudė ingo isuomenės eiškinio, u inčio ženklinę p igim- į, speci iką, apie jo unkcijas, unkcinius žodžių ipus. s a biausia žodžio unkci- ja laikoma ep ezen acinė (p. 15). ačiau dėl o galima suabejo i. Man odos, kad žodžio, kaip pag indinės kalbinės aiškos p iemonės, s a biausia unkcija ne „a s o au i kam“, be bend au i ienam su ki u, . y. bend a imo, komunikaci- nė unkcija. Žinoma, ši aip ak uojan pag indinę žodžio unkciją, nepaneigiamas ep ezen acinės unkcijos bu imas (žodis, kaip i ki i kalbos sis emos iene ai, ep ezen uoja šnekos p ocese daly aujan į žmogų). apsk i ai ep ezen acinės unk- cijos apibūdinimas i kalbos sis emoje, i kalbėjimo eikloje y a painokas. i i- nimas, kad „kalbos sis emoje žodis įgyja ženklo s a usą pi mą ka ą […]“ (p. 19), o „ a ojamas konk ečioje kalbėjimo eikloje ženklo ep ezen acinę unkciją jis a lieka an ą ka ą“ (p. 20) skai y ojui, ypač s uden ui, gali bū i nelabai aiškus, konk ečiau neiš yškin as i nu ody uose olimesniuose puslapiuose (p. 26–27). dėl ki ų žodžio unkcijų, ku ios suski s y os į bend ąsias i speci ines i pa aizduo os su pa yzdžiais len elėje, nekyla abejonių. galima ik p idu i, kad kai ku ių ling is ų da buose išski iama imp esinė (pa yzdžiui, ka iuomenės koman- dose: lygiuo !, ženg e ma š!) i a inė unkcija (pa yzdžiui, ele oninis žodis alio!) (plg. bańcze owski, Pogonowski, zgółka 1982: 36–37). ačiau ai jau sub ilybės, ku ios s uden ams ski ame leksikologijos ado e nebū inos. Įdomus i klausiamuoju sakiniu pa adin as an ojo sky iaus posky is „a Žo- dis – ge as kalbo y os e minas?“ (p. 28). iš ik ųjų, kaip pažymi au o ė, šneka- mojoje kalboje jis nesąs i ęs g iež u moksliniu e minu, o ling is inėje li e a ū- e alda jakai ienė. Leksikologija 357 ecenzijos / e iews oje labai į ai uoją žodžio apib ėžimai. Žymusis p ancūzų ling is as an uanas Mejė (an oine Meille ) y a pasakęs, kad žodis iš p incipo esąs neapib ėžiamas: „le mo es en p incipe indé inissable“ (ci uojama iš: do oszewski 1954: 5). Man o- dos, kad ikslingiausia bū ų žodį, kaip kalbos sis emos iene ą, adin i leksema (plg. analogiškus e minus onema, mo ema, sin aksema), o šnekos, a ba kalbėjimo, a i inkamą iene ą žodžiu. knygoje eikiamas e minas onoma ema galė ų bū i p iim inas ik iena apib ėž a eikšme – „g upė leksemų, u inčių ą pačią one inę eikšmę“ (p. 29). esu ski ingos nuomonės negu au o ė i dėl sosiū iškojo e mino pa ole lie u- iškų a i ikmenų kalbėjimas, kalbėjimo eikla (p. 19) inkamumo. Man odos, kad inkamesnis, pa ogesnis pakai as y a ienažodis, daugelio ki ų au ų ling is ų a ojamas a i ikmuo šneka ( e minu pa e s as pap as as liaudies kalbos žodis)1. be umpumo, šis a i ikmuo inkamesnis da i dėl o, kad jį galima a o i ne ik „kalbėjimo“ a „kalbinės eiklos“, be i „a ski o indi ido susikaup ų kalbinės aiš- kos p iemonių isumos, idiolek o“ eikšme (jono, Pe o a onos šneka). Kalbė- jimas, kalbėjimo eikla e eiškia ik kalbos a ojimo p ocesą. beje, e minizuo- as žodžių junginys šnekos ak ai a ojamas olimesniame ke i ame sky iuje i pačios au o ės (p. 143–146). s ambiausiame ečiajame sky iuje Leksinė seMan ika, a ba ką i kaiP eiŠkia ŽodŽiai (p. 38–142) s a s omos s a biausios žodžio seman ikos p o- blemos. iš p adžios čia pa eikiama žinių iš leksinės seman ikos is o ijos, o olimes- niuose posky iuose ašoma apie leksinės eikšmės samp a ą, s uk ū ą, homonimus i sis eminius žodžių bei jų eikšmių san ykius. daugelis šios ūšies p oblemų bu- o na plio os jau 1980 m. au o ės ado ėlyje Lie u ių kalbos leksikologija i ypač 1988 m. išspausdin oje monog a ijoje Leksinė seman ika. ačiau ecenzuojamoje knygoje jos naujai pe mąs y os, k i iškai į e in os i papildy os ėlesnių dešim- mečių lie u ių i nelie u ių ling is ų y inėjimų duomenimis. kadangi apie leksinės seman ikos is o iją au o ės pla okai ašy a 1988 m. mo- nog a ijoje, ecenzuojamoje knygoje daugiau ie os ski iama ik yškesnių seman- ikos k ypčių i jų a s o ų apž algai bei cha ak e is ikoms. be eikšmės samp a ai, i ypač eikšmių klasi ikacijai, abiejose au o ės knygose aip pa aps oka dėmesio. be o, ypač s a bu ai, kad ecenzuojamoje knygoje y a nemažai i ki aip, naujo- iškiau ak uojamų leksinės seman ikos p oblemų. Viena iš jų – ai nenusis ojusi žodžio eikšmės samp a a. kaip Leksinėje seman- ikoje, aip i ecenzuojamoje knygoje išski iamos d i s ambesnės šios samp a os ūšys: kogni y inė i s uk ū inė, ku ios abieju klasi ikuojamos da į am ik us 1 be knygoje nu ody ų anglų speech, okiečių Rede, p ancūzų pa ole, lenkų mowa, usų речь a i- ikmenų galima da p idu i čekų eč a ba mluкa, se bų i k oa ų go o . 358 jonas PaLionis ac a Linguis ica Li huanica LXXI po ūšius. ačiau Leksinėje seman ikoje iek kogni y inės, iek i s uk ū inės klasi- ikacijos po ūšių esama daugiau, be o, čia de aliau apibūdin i i kai ku ie po ūšiai (pa yzdžiui, designa inė i kono acinė eikšmė). an a e us, Leksikologijoje a sisaky a kai ku ių są okų bei e minų, ap ašy ų Leksinėje seman ikoje (pa yzdžiui, de i acinės e ės, designa inės e ės, pa adigminės e ės, kaip am ik ų s uk ū i- nės eikšmės požymių). nesileidžian į de alesnį abiejų au o ės knygų u inio lyginimą, eikia pasaky i, kad Leksikologijoje y a ge okai išplės a su leksine seman ika susijusi p oblema ika. ečiojo sky iaus posky iuose de aliau ašoma apie daugia eikšmio žodžio seman- inę s uk ū ą (p. 86–100), homonimiką (p. 101–112) i ypač apie sis eminius žodžių i jų eikšmių san ykius (p. 113–142). ne u ėdamas šiam sky iui im esnių k i inių pas abų, no ėčiau suminė i ik ieną ki ą abejonių kelian į o mula imą a ginčy iną dalyką (jie čia pa eikiami puslapių sekos a ka). 66 puslapyje, ašan apie sin aksinį alen ingumą, a ba junglumą, i komen uo- jan eiksmažodžių p iklausy i i i i junglumo a ejus (Namas p iklauso kaimynui ǁ Pe galė p iklauso nuo sėkmės; S iuba e da ǁ Mama e da s iubą), i inama, kad ie eiksmažodžiai u į po d i leksemas. jeigu laikomasi nuomonės, kad leksema – ai žodis „kaip isų pa adigminių o mų i jas a i inkančių eikšmių isuma“ (k Ž 113), ai oks i inimas ne u i pag indo, nes leksemai, kaip leksikologiniam e - minui, su eikiama sin aksinė eikšmė. 101 puslapyje išski iamos d i homonimų ūšys: ik ieji i daliniai. Čia neaiš- kus ski s ymo pag indas i e minas ik ieji. dalinių p iešybė bū ų nedaliniai a ba, kaip įp as a adin i – absoliu ieji. kai ku iuose ling is inių e minų žodynuo- se pa eikiama i ki okių homonimų ūšių. „e imologijoje“ aip pa , a siž elgian į homonimų šal inius i a si adimo p iežas is, išski iamos da ys jų ūšys: e imo- loginiai, da ybiniai i seman iniai (p. 104–111). 123 puslapyje pa eik ame sinonimų apib ėžime de ė ų įsp aus i du su jų klasi- ikacija susijusius žodžius „ ienodos a ba“ (mano pa eik us lauž iniuose skliaus uo- se): „sinonimai y a okie [ ienodos a ba] a imos eikšmės leksikos iene ai, ku ių pag indiniai seman iniai komponen ai su ampa, o juos ski ian ys seman iniai kom- ponen ai am ik uose kon eks uose gali bū i neu alizuojami“. oks įsp audimas eikalingas dėl o, kad p. 127 pa i au o ė ašo apie absoliučiuosius sinonimus (ka - elis ǁ balandis, kiškis ǁ zuikis). be čia eikiausiai ie žodžiai neįdė i dėl pap as- čiausio neapsižiū ėjimo (gal i spaus u ės ik as?). ke i ame sky iuje, pa adin ame Leksinė P agMa ika, a ba ŽodŽiai Šnekos ak uose (p. 143–170), ku io p oblema ika nebu o nag inėjama Lek- sinėje seman ikoje, ašoma apie XX a. sep in ajame dešim me yje susi o ma usią naują kalbo y os šaką. iš p adžios čia aiškinama pa i šnekos ak o samp a a, o paskui – apibūdinamos su šnekos ak ais susijusios pag indinės są okos bei e minai: e alda jakai ienė. Leksikologija 359 ecenzijos / e iews ilokucija, pe lokucija, aip pa būdingiausios šnekos ak ų leksikos ūšys: pe - o ma y ieji eiksmažodžiai, e ike o leksika, emo y ai bei eksp esy ai, modaliniai žodžiai. ai nauji dalykai, ku ie ligi Leksikologijos pasi odymo u bū ne ik nebu o dės omi Lie u os aukš ųjų mokyklų humani a inių specialybių s u- den ams, be bu o nežinomi i daugeliui šių specialybių dės y ojų. odėl ke i a- sis sky ius, be ki a ko, eikšmingas i dėl jo p oblema ikos no a o iškumo lie u ių ling is inėje li e a ū oje. Penk ame sky iuje sociaLiniai Leksikos asPek ai, a ba VisuoMenės i Leksikos a PusaVio sąVeika (p. 171–221), kaip odo jau pa s pa adi- nimas, ašoma apie žodžių sąsają su isuomene, su į ai iais jos sluoksniais. Pi - miausia išski iamos d i leksikos ūšys pagal ai, kokią socialinę padė į u į „ isuo- menės a s o ai“: isuo inė, a ba bend a au ė, i specialioji leksika. Pas a oji sa o uož u da ski s oma į a minę, p o esinę i ža goninę (p. 173). dėl okio ski s ymo galima pasaky i kele ą pas abų. Man odos, kad leksikos ski s ymas į isuo inę (bend a au ę) i specialiąją pa em as ne socialiniu, be a osenos apim ies pag indu, be o, kad ie oj isuo inės eik inesnis bū ų e - minas bend oji a ba bend a au ė, nes pas a ieji lie u ių kalbo y oje u i senesnes adicijas i nei seman iniu, nei da ybiniu a ž ilgiu nep iekaiš ingi. abejonių kelia i a minės leksikos p isky imas specialiajai leksikai, nes a mė y a e i o inis kalbos iene as, o specialioji leksika susijusi su mokslo s e a i ją galima adin i e mi- nija. iesa, au o ė e minus i p o esionalizmus laiko nelygia e čiais p o esinės leksikos ipais (p. 181) i okiai samp a ai esama pag indo. ačiau loginiu a ž ilgiu a minės leksikos p iešybė y a bend inės kalbos leksika. Vadinamosios isuo inės leksikos b anduoliu laikomas so ie mečiu aysi adęs e minas pag indinis žodyno ondas. Man a odo, bū ų ge iau pag indinis leksikos ondas. i ne dėl kokių no s poli inių sume imų, be odėl, kad g iežčiau eikė ų ski i žodyno kaip „žodžių inkinio knygos“ i leksikos kaip „ am ik os žodžių isumos“ (ku ios no s kalbos, kalbų a a mės, specialybės i pan.), no s sinonimiško ų e minų a ojimo i sunku iš eng i. jau minė a, kad p o esinėje leksikoje au o ės išski iami (kaip a ski i nelygia e - čiai ipai) e minai i p o esionalizmai. e minas apib ėžiamas kaip žodis, u- in is „ iksliai iksuo ą, labai apib ėž ą u inį, isiškai nep iklausomą nuo kon eks- o“ (p. 182). Ši oks apib ėžimas, no s i lakoniškas, man odos, y a pag įs as, nes mūsų kalbininkų da buose ka ais e minais adinami i pap as i bend ieji, a ba bend a aučiai, žodžiai (pa yzdžiui, medicinos e minais laikomi žodžiai akis, au- sis, ši dis i pan.) (zemle ičiū ė 2008: 143–144). ačiau p o esionalizmų, kaip am ik os p o esinės leksikos dalies, apibūdinimas, kad „ ai ne bend inės, o šnekamosios kalbos žodžiai“ (p. 185), eikalauja pa ikslinimo, nes neaišku, a čia u ima gal oje bend inė šnekamoji, a am ik a a pinė kalba a p a minės i bend inės, ku ią okiečių ling is ai adina Umgangsp ache i ku iai pa adin i mes, odos, ne u i- 360 jonas PaLionis ac a Linguis ica Li huanica LXXI me lie u iško nusis ojusio e mino (gal am ik ų bui inė šnekamoji kalba?). ki a e us, knygoje nu ody i p o esionalizmų pa yzdžiai: spo ininkų a ojamas kyla ie oj kamuolio, ai uo ojų ba anka ie oj ai o i panašūs ki i žodžiai gali bū i ak uojami kaip ža gonizmai. be ai y a ginčy ini dalykai, nemenkinan ys o ginalaus i u iningo pag indinių e minologijos są okų ap ašymo. Šeš ame sky iuje e iMoLogija i ŽodŽiŲ da yba, a ba iŠ ku i kaiP andasi ŽodŽiai (p. 222–262), kaip ma y i iš pa adinimo, ašoma apie d i a imas kalbo y os šakas. Viena jų i ia žodžių kilmę, ki a – žodžių da ybą, a ba kū ybą. Pi menybė ie os a ž ilgiu knygoje eikiama žodžių kilmės p oblema ikai: aiškinamos „ eldinių“ i „da inių“ są okos, emian is lie u ių i ki ų kalbų pa yz- džiais gana de aliai analizuojami kilmės i amžiaus požiū iu skoliniai. kilmės a ž il- giu lie u ių kalbos leksikoje išski iamos i ap a iamos sla ybės (lenkybės, usybės), ge manybės (anglybės)2, la ybės, a p au iniai žodžiai (pag ečiui pa eikiami, dažniau- siai lenk iniuose skliaus eliuose, i e minai su p iesaga -izmas: sla izmai, ge maniz- mai i . .). Ši okių e minų a osena nekelia abejonių: pasi ink inai jais ope uo- jama bene isų lie u ių kalbininkų da buose (išsky us, odos, ik okie ybę). nekelia abejonių aip pa i skolinių klasi ikacija „pagal amžių“ į senuosius i naujuosius, išsky us ai, kad p ie „skolinių, pa ekusių į lie u ių kalbą po an ojo pasaulinio ka o“, p iski i (p. 234) bulka ‘bandelė’ i napilnykas ‘dildė’, ku ie šne- kamojoje kalboje bu o a ojami i anksčiau. o ma napilnykas ne iksuo a didžia- jame Lie u ių kalbos žodyne, o mano gim ojoje Punios šnek oje p ieš ą ka ą a - o a ik o ma nopiẽlnykas (aiški usybė, plg. напильник). P obleminis dalykas y a aidinės san umpos, ku ioms knygoje labai nedaug ski a dėmesio. joje ik suminė os penkios okios san umpos co, dVo, Pc i sMs i pasaky a, kad jos esą i usios žodžiu (p. 234). dėl jų laikymo žodžiu ga- lima i suabejo i, nes be jų deši a imo negalima sužino i jų eikšmės. ai sa o iš- ki aidiniai umpiniai, ku iems, man odos, galė ų ik i i simbolių pa adinimas. apie okias i ki okias san umpas Pe o joniko bu o ašy a 1940 m. Gim ojoje kalboje (jonikas 1940: 118–123), odėl bū ų bu ę ne p o šalį apie jas i ecenzuo- jamoje knygoje plačiau pakalbė i. Po e imologijos dalykų esančiame posky yje „da ybinė žodžių analizė“ aiški- nama da ybos mo y acijos samp a a, da inių analizės p incipai, da inių ūšys, da- ybos ipai i ka ego ijos. no s isa ai gana de aliai y a nag inė a Vinco u bučio s udijoje Žodžių da ybos eo ija (1978; an as leidimas 2009)), ačiau e. jakai ienės knygoje pa eik a p ieinamesne s uden ams o ma, be o, a ski ų p oblemų in e - p e acija pa em a naujesniais šios s i ies y inėjimais. sep in ame sky iuje onoMas ika, a ba kaM i kokie Va dai duoda- Mi (p. 263–278) aiškinamas ik inių i bend inių žodžių san ykis, apib ėžiami ik i- 2 kažkodėl nepa a o as e minas okie ybė. e alda jakai ienė. Leksikologija 361 ecenzijos / e iews nių žodžių ipai i ik inių žodžių analizės p incipai. ik iniais čia laikomi okie žodžiai, ku ie į a dija am ik us objek us nenu odydami „ne pačių bend iausių jų ypa ybių“ (p. 264), be o, iesiogiai negalį eikš i są okos, be juos „galima (ka ais ne bū ina) susie i su są oka“ (p. 265). au o ės nuomone, ik iniai žodžiai aip pa u į am ik ą, speci inę eikšmę, ku ios bu imą neigia kai ku ie ling is ai. ik iniai žodžiai knygoje pagal eikšmę ski s omi į du didelius ipus: gy ųjų bū ybių a dai i „negy ųjų dalykų“ a dai. gy ųjų a dų ipas smulkiau skaidomas į is g upes: asmen a džius, a bai an oponimus, zoonimus i mi onimus. o negy ųjų objek ų a dai – į ie o a džius, a ba oponimus, ku ių aip pa išski iamos kelios g upės: oikonimai, hid onimai, d imonimai, o onimai. dėl okios ik inių žodžių samp a os, kaip i dėl jų klasi ikacijos, man nekyla abejonių. u iu ik po ą pas abų: iena dėl pa a džių san ykio su asmens sa ybėmis, o ki à – dėl kai ku ių pa a džių kilmės. P. 268, emian is aleksand u Vanagu, i inama, kad „pa a dė isiškai nep iklauso nuo jo [ . y. asmens, – J. P.] asmeni- nių sa ybių“. Ši oks i inimas bus eisingas, jei ne u ėsime gal oje jos p adinio a si adimo e apo. ačiau pa a džių kū imosi laiko a piu nemaža jų dalis bu o p a- a dinės kilmės, i jose p iklausomybė nuo asmens sa ybių bu o aiški (pa yzdžiui, okių pa a džių, kaip Kai ỹs, Kup ius, Rudis i pan.). aigi is o iškai ž elgian ga- lima kalbė i i apie am ik ų pa a džių p iklausomybę nuo asmens sa ybių. P. 272 p ie „sa os kilmės“ pa a džių p iski os sla iškos kilmės p a a dinės pa a dės Bu õ- kas, Kisiẽlius i Ridkas. en pa pe klaipėdą ekančios upelės a das Dãnė siejamas su ose inų don ‘upė’, be pa ikimesnis šio a do kildinimas iš ku šių kalbos (ž . Mažiulis 1999: 95). aš un ame sky iuje azeoLogija, a ba ŽodŽiai Pas oViuosiuose junginiuose (p. 279–307) ašoma apie lais uosius i s abiliuosius žodžių jun- ginius, azeologizmų seman iką, kilmę i jų sanda ą bei unkcijas. Įžanginiame šio sky iaus posky yje ap a iama i adicinė siau esnė azeologizmo samp a a, pagal ku ią azeologizmais laikomi „ ik daugiau a mažiau aizdingi pas o ūs i nedalo- mi žodžių junginiai“ (p. 281), i naujesnė, pla esnė, pagal ku ią s a biausias i pa ikimiausias azeologizmų požymis esąs „sus aba ėjimas, dažnas ų pačių žodžių ėjimas d auge“ (p. 280). iš dalies p i a dama pla esniajai samp a ai e. jakai ienė akcen uoja da du s a bius azeologizmų požymius – „apib ėž ą azeologinę aplinką“ (p. 282) i ai, kad jie „a ku iami iš a min ies“ (p. 284). Visa ai į i- kinama i knygoje ilius uojama ykusiai pa ink ais lie u ių kalbos pa yzdžiais. seman iniu a ž ilgiu azeologizmai ski s omi į mo y uo uosius i nemo y- uo uosius, a ba idiomas. Mo y uo ieji da smulkiau skaidomi į is ūšis: 1) opinius, 2) lyginamuosius i 3) samplaikinius. opiniai ėl ski s omi į me- a o inius i me oniminius. kilmės a ž ilgiu išski iami sa akilmiai i skolin- iniai azeologizmai. ypač įdomūs i labai e i okie au o ės pa eik i pa yzdžiai, kaip ai ais ei i ‘niekais i s i’, p uojais ei i ‘sunyk i’, į kapendą įšankin i ‘apgau i’, 362 jonas PaLionis ac a Linguis ica Li huanica LXXI šiu kais ei i ‘sma kiai yk i’ (p. 295). ačiau a gu a azeologizmais laiky ini au- ologiniai žodžių junginiai aiškių aiškiausias, galų gale, šim ų šim ai, ku ie, no s i y a daugiau a mažiau sus aba ėję, be ne u i aizdingumo, o ienas ki as suda o- mas pagal am ik ą sin aksinį modelį (plg. ge ų ge iausias, pik ų pikčiausias, dỹ ų dỹ ai i pan.). odėl juos galbū ik ų adin i apylais iais žodžių junginiais. Į klausimą, a azeologizmais laiky ini p iežodžiai bei pa a lės, u in ys „pap as o [ . y. ien iso – J. P.] a sudė inio sakinio sanda ą“, e. jakai ienė linkusi a saky i neigiamai (p. 303). dėl o, kad azeologizmais laikomi žodžių junginiai, o ne sakiniai. okia nuomonė, man odos, loginiu a ž ilgiu y a isiškai pag įs a, nes pa a lės bei p iežodžiai (ben lie u ių kalboje) pap as ai u i ienokio a ki okio sakinio, o ne žodžių junginio o mą. galima p i a i i jos eikimui pa a les i p iežodžius adin i spa nuo ųjų posakių e minu ( en pa ). Pasku iniame, de in ame sky iuje Leksikog a ija, a ba ŽodŽiai Žody- nuose (p. 308–334) ašoma apie žodynų engimo eo iją i p ak iką. apie ai au o ė jau anksčiau y a pa engusi s amboką s udiją (jakai ienė 2005). odėl šiam sky iui galėjo pasinaudo i i , be abejo, naudojosi oje s udijoje pa eik ais y inėjimų ezul a ais, p i aikydama juos aukš ųjų mokyklų humani a inių specialybių s uden- ams. ai odo i d iejų šio sky iaus posky ių pa adinimų su apimas: „Leksikog a- ijos ikslai i užda iniai“ i „Žodynų ipai“. be abejonės, p oblemiškesnis y a an asis posky is apie žodynų ipus, jų klasi- ikaciją. Čia, kaip i daugelio ki ų kalbininkų da buose, pi miausia išski iami lin- g is iniai i enciklopediniai žodynai. sa o uož u ling is iniai ski s omi į ie- nakalbius i pa aleliuosius, ienakalbiai – į bend uosius i specialiuosius, bend ieji – į išsamiuosius i di e encinius, be o, išski iami da aiškinamieji i indeksiniai, uni e salieji i aspek iniai, sinch oniniai i diach oniniai (šie į is o inius i e imologinius), d ikalbiai – į ak y iuosius i pasy iuosius, isuo iniusi a ankinius, ienak ypčius i d ik ypčius. aigi į ai ių žodyno ipų pa eik a nemaža gausybė, ku iuos sukiš i į s uden o gal ą y a neleng a. kai ku iuose ling is inių e minų žodynuose galima as i išski ų da daugiau ūšių i didesnio jų e minologinio į ai a imo. a si ibojan nuo ecenzuojamoje knygoje pa eik ų ipų cha ak e is ikos galima suabejo i dėl ieno ipo pa adinimo ikslingumo. Pa yzdžiui, man odos, nelabai ykęs y a išsamiųjų žodynų e minas (p. 314), nes isiškai išsamių žodynų u bū nebūna. Čia ge iau ik ų e minas bend ieji, kaip di e encinių p iešybė ( e mi- nas išsamieji isai ne eikalingas). no mos a ž ilgiu inkamesnis y a Leksikog a i- joje a o as e minas pa alelinis ie oj pa aleliojo ( en pa ). abejo ina aip pa , kad bend ieji žodynai „aiškina isus ku ios no s kalbos a isus a mės žodžius“ (p. 315) [ne eikalingas čia žodis isus]. be ai mažmožiai, isai nemenkinan ys u iningo leksikog a inio sky iaus aizdo. e alda jakai ienė. Leksikologija 363 ecenzijos / e iews baigian ecenziją no ė ųsi pasaky i da po a apibend inamojo pobūdžio pas abų. 1) knygos p a a mėje nesikuklinan pažymė a, kad ji esan i „solidus s udijų ado as“ (p. 5). i iš ik ųjų ji okia y a. joje dalykai dės omi p oblemiškai, s a s- an į ai ias pažiū as i sa ąsias pa emian s a iais a gumen ais. jeigu sky ių pa a- dinimuose nebū ų aiškinamųjų žodžių, o isų sky ių i daugelio posky ių gale nebū ų p idė os „užduo ys“ i jiems eik ina „Pag indinė li e a ū a“ su puslapių nuo odomis, ai ją bū ų galima adin i ne ik s uden ams ski u solidžiu ado u, be i apsk i ai labai e ingu ling is iniu eikalu. 2) no s knygoje daugiausia ope uojama lie u ių kalbos pa yzdžiais, be joje aps u i ki ų kalbų, a p jų i no egų kalbos duomenų, palygin i labai e ai pasi- aikančių lie u ių ling is inėje li e a ū oje (šią kalbą ji ge ai išmokusi bedi bdama no egijoje). odėl knyga u ė ų bū i įdomi ne ik li uanis ams, be i ki ų huma- ni a inių specialybių dės y ojams bei aukš ųjų ku sų s uden ams i apsk i ai besi- domin iems žodžių mokslu žmonėms. Li e a Ū a bańcze owski je zy, Pogonowski je zy, zgółka adeusz 1982: Ws ęp do językoznaws wa. Poznań: Wydawnic wo naukowe uniwe sy e u im. adama Mickiewicza w Poznaniu. do oszewski Wi old 1954: Z zagadnień leksykog a ii polskiej. Wa szawa: PWn. jakai ienė e alda 2005: Leksikog a ija. Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidybos ins i u as. jonika s Pe a s 1940: san umpos. – Gim oji kalba, 9–10 sąs., 118–123. k Ž – gai enis kazimie as, keinys s asys. Kalbo y os e minų žodynas. kaunas: Š iesa, 1990. Mažiulis Vy au as 1999: ne Dãnė, o Dañgė. – Bal is ica 34(1), 93–98. u bu is Vincas 1978: Žodžių da ybos eo ija. Vilnius: Mokslas; an as leidimas, 2009. zeml e i čiū ė Pal mi a 2008: Lie u iški Vinco kudi kos medicinos e minai. – Te - minologija, 142–155. Į eik a 2014 m. ugsėjo 25 d. jonas PaLionis Vilniaus uni e si e as Juozo Tumo-Vaižgan o g. 9-27, LT-01108 Vilnius, Lie u a