Dėl „Lietuvos vietovardžių žodyno turtinimo“

ONA KAŽUKAUSKAITĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikologija, vardynas, kalbos istorija. DĖL „LIETUVOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNO TURTINIMO“ Tikėčiausi, jog profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus paraginimas užrašyti gimtojo krašto vietovardžius ne vien man pasirodė išspausdintas pačiu laiku (Zinkevičius 2014: 173–174). Ne kartą yra tekę išgirsti arba skaityti rajoniniuose laikraščiuose, leidiniuose kuriuo nors požiūriu vertingų vietų vardų pavadinimų. Šįsyk dėmesį patraukė knyga Vytogala, skirta iškil iausio vytogališkio lakūno Stasio Girėno (1893–1933) gimtinei, kurioje, be kita ko, išvardyti ir aptarti Vytogalos ir gretimų kaimų vietovardžiai. Turin ingą leidinį parengė socialinių mokslų daktaras Benediktas Šetkus (Vytogala 2013). Leidinio sudarytojas rašo: „Keičiasi kaimo vaizdas. Baigia išnykti senosios sodybos, nebeliko jaujų su pak uromis, peludėmis, paš iūrėmis, durvingiais ir kitais bevardžiais užkaboriais“ (Vytogala 2013: 128). Man, leksikografei, iš pat karto pasirodė „reikalingi“ tie durvingiai, kurių nerasime Lietuvių kalbos žodyne. Toliau knygoje, jau specialiame vietovardžių skyriuje, aptinku ir mikrotoponimą to paties apeliatyvo pagrindu: „Durvingis – pusapvalę pelkę juosiantis krantas Stasio Lovčiko sodyboje“ (Vytogala 2013: 234). Sodybos šeimininkas Stasys Lovčikas asmeniškai raštu pakomentavo plačiau: „Vytogaloje seniau dažnai buvo naudojamas žodis „Durvingis“. Tai galėjo būti tako ar kelio vingis, dviejų upelių sandūra, dviejų pastato sienų sandūra. Buvo sakoma „Šiaudų kūgį sukrovė durvingyje. Palauk manęs prie tako durvingyje“. Durvingis tai vieta, kur susiduria dvi linijos. Jaujos paprastai tose vietose būdavo ir durys“. Iš tiesų, Lietuvių kalbos instituto Vardyno kartotekoje yra užfiksuotas Durvingis, tas pats, kurį bandžiau aiškintis. Pasirodo, nebe naujiena. Vis dėlto žinia, manding, verta: šiais, 2014 metais, Durvingiu tebevadinamas žemės išlinkis apie pelkę iš vienos pusės. Nauju žodžiu praturtinsime Lietuvių kalbos žodyną. Įdomu, kad tik Vytogaloje žinomas bendrinis žodis durvingis ir iš jo pasidarytas geografinis pavadinimas. Savotiškas Vytogalos fenomenas – Galdapė, „Jono Čepo sodybvietė pietiniame kaimo pakraštyje, netoli Gebenės upeliuko. Pamiškėje prie to upeliuko seniau yra buvusi dervos virykla“ (Vytogala 2013: 234). Ši Galdapė yra minima net priežodyje: „Ek y Galdaape ožkų kaustyti“ (tikriausiai kor. klaida rašant Galdapė). Keistoka, Įžvalgos / Insights 349 ONA KAŽUKAUSKAITĖ kad Galdāpė ne upelis, o sausa vieta. Gal jis čia yra buvęs seniau? Mažojoje Lietuvoje Galdāpė yra dešinysis Unguros (Angrapės) intakas. Prūsų Lietuvos pavadinimuose -ap- dažnai pasitaiko, o Lietuvoje bene bus labai retas (?). Antrasis vandenvardžio sandas -ap- sietinas su ide. *ap- ‘vanduo, upė’, plg. prūsų ape ‘upė’ (Pėteraitis 1992: 65). Archaiškąją Galdapę yra užfiksavęs žymus etnografas Vladas Statkevičius: tai dešinysis Lokystos, tekančios pro mano gimtąją Šilalę, intakas. Taigi vytogalinė Galdāpė privedė mane tiesiog prie atradimo. Vardyno kartotekoje Galdāpė yra, atrodo, tik iš Šilalės rajono. Vlado Statkevičiaus straipsnis „Kur teka mirštantys upeliai“, pirmą kartą išspausdintas Šilalės rajono laikraštyje Artojas 1989 03 23, Nr. 35, vėliau perspausdintas 7-ajame Šilalės krašto tome (Statkevičius 2006: 630–632), teikia konkrečios informacijos apie vienos upės, Lokystos, kurios ilgis 46 kilometrai, baseino vardus. Autorius, pats išvaikščiojęs tuos visus paupius, palokščius, vaizdingai aprašo, kaip klampodami, kilpinėdami, sruvendami „beveik 80 upelių, ravukų suplūsta į Lokystą iš miškų, pelkių ir tarpukalvių“. Tarp jų minėtasis Galdāpė ir galbūt rasis tokių, kurių neturi kartotekos. Nemenka įdomybė Šilalės rajone buvusio dvarelio Labgava pavadinimas. Spėjama, kad vardas ne vietinis, atsineštas iš Rytprūsių, kur buvo upė ir miestas Labgava // Labguva (Vanagas 1966: 189). Neseniai išleistame Lietuvos dvarų sodybų atlase minimas Labgavos dvarelis, palivarkas, remiantis archyvų duomenimis (Atlasas 2012: 104). Įrašai gali būti naudingi aiškinantis Labgavos atsiradimą prie Kvėdarnos. Tai būtų jau antras atvejis (pirmasis – Galdāpė), kai Mažosios Lietuvos toponimas lygiai toks pat vartojamas (tiktai?) Šilalės rajone. Tebus leista šiame kontekste užsiminti ir apie vieną įdomią pavardę, kurios nėra Lietuvių pavardžių žodyne nei Vardyno kartotekoje: Uginozai. Ji parašyta, tiksliau, išlieta antkapiniame geležies paminkle Šilalės kapinėse: „Geriausiems tėveliams Antanui ir Domicelei Uginozams Nuliūdi vaikai 1901“. Belaukdami vietovardžių žodyno galime teikti nuklausytus ir parašytus vietovardžius, ypač nunykstančius, Vardyno skyriui. ŠALTINIAI Atlasas 2012: Lietuvos dvarų sodybų atlasas 1. Šilalės rajono savivaldybė, sud. Rasa Butvilaitė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 350 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Dėl „Lietuvos vietovardžių žodyno turtinimo“ Statkevičius Vladas 2006: Kur teka mirštantys upeliai. – Šilalės kraštas 7, sud. Edvardas Vidmantas, Albina Auksoriūtė, Edita Korzonaitė. Vilnius: Margi raštai. Vytogala 2013: Šilalės kraštas 6, antrasis papildytas leidimas, sud. Benediktas Šetkus. Utena: UAB Utenos Indra. LITERATŪRA Pėteraitis Vilius 1992: Mažoji Lietuva ir Tvanksta. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vanagas Aleksandras 1966: Dėl vietovardžio Labguva darybos ir kilmės. – Baltistica 1(2), 185–189. Zinkevičius Zigmas 2014: Lietuvos vietovardžių žodyno turtinimas. – Acta Linguistica Lithuanica 70, 173–174. Įteikta 2014 m. spalio 2 d. ONA KAŽUKAUSKAITĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Įžvalgos / Insights 351