Rankraštinis Frydrichui Wilhelmui Hakui priskiriamas vokiečių–lietuvių kalbų žodynas Čekijoje

318 ac a Linguis ica Li huanica LXXI iLja LeMeŠkin P ahos ka olio uni e si e as Mokslinių y imų k yp ys: senoji bal ų li e a ū a i aš ija, lygi- namoji olklo is ika, leksikog a ija, bal is ikos is o ija. ank aŠ inis yd ichui WiLheLMui hakui P iski- iaMas VokieČiŲ–Lie uViŲ kaLbŲ Žodynas Čekijoje1 Manusc ip ge man–Li huanian dic iona y c edi ed o ied ich-Wilhelm haack in he czech epublic2 ano acija klemen inume saugomas li uanis inis leksikog a inis šal inis, da uojamas XViii a. ečiuo- ju–ke i uoju dešim mečiais, į akademinę Vienos i P ahos e pę pa eko ne ėliau kaip 1777 m. s aipsnyje nag inėjama P ahos ank aš inio okiečių–lie u ių kalbų žodyno su aus ija susi- jusi is o ija – 1777–1861 m. laiko a pis. bandoma nus a y i žodyno sa ininkus, y ėjų-„naudo ojų“ g e as. keliamas klausimas, kodėl i kokiomis aplinkybėmis žodynas pa eko į Vieną, o ėliau į P ahą, kuo jis bu o s a bus. 1 s aipsnis pa eng as pagal Vals ybinės lie u ių kalbos komisijos inansuojamą p ojek ą F ied ichui Vil- helmui Haackui p iski iamo ank aš inio okiečių–lie u ių kalbų žodyno (XVIII a. p .) y imas i engimas spaudai (su a ies n . k-4/2012, suda y a 2012-02-01). 2 he a icle is w i en unde he amewo k o he p ojec The esea ch and Redac ion o he Manusc ip Ge man-Li huanian Dic iona y C edi ed o F ied ich-Wilhelm Haack (beginning o he 18 h cen u y). (con- ac no.k-4/2012, conclusion da e 01/02/2012). esMiniai ŽodŽiai: okiečių–lie u ių kalbų žodynas, y ų P ūsijos leksikog a ija, yd ichas Wilhelmas hakas, Mo iejus Philonomas benešo skis, jose as Valen ínas zlobickis, jose as dob o skis, Pa elas jose as Ša aříkas, an išekas Ladisla as Čelako skis, Leopoldas gei le is. keyWo ds: ge man–Li huanian dic iona y, lexicog aphy o he eas P ussia, ie- d ich-Wilhelm haack, Ma ouš benešo ský Philonomus, jose Valen- in zlobický, jose dob o ský, Pa el jose Ša ařík; an išek Čelako ský, Leopold gei le . 319s aipsniai / a icles ank aš inis yd ichui Wilhelmui hakui p iski iamas okiečių–lie u ių kalbų žodynas Čekijoje anno a ion he Li uanis ic lexicog aphic sou ce s o ed in he clemen inum and da ing back o he hi d and ou h decades o he 18 h cen u y ound i s way o he academic en i onmen o Vienna-P ague no la e han in 1777. he aus ian his o y o he P ague manusc ip o he ge man – Li huanian dic iona y be ween he pe iods o 1777–1861 is analysed in he a icle. i is a emp ed o iden i y he owne s o he dic iona y alongside wi h he esea che s – ‘use s’. he ques ion why and unde wha ci cums ances he dic iona y appea ed in Vienna and la e in P ague, and wha signi icance i con ained is aised. Kodeksas, pa adin as Hacke. Lexicon Li huanicum (už ašas an nuga ėlės), šiuo me u saugomas klemen inume, Čekijos espublikos nacionalinės biblio ekos ank aščių i senųjų leidinių sky iuje (Ná odní kniho na Oddělení ukopisů a s a ých isků, sig na ū a XVi. .30). XViii a. ečiuoju-ke i uoju dešim mečiais da uojamą ank aš inę knygą suda o d i dalys. Pi moji (2 –344 ) y a okiečių–lie u ių kalbų žodynas, ku is a s o auja Mažosios Lie u os nuo ašų g upei, apimančiai: Lexicon Li huanicum3, k au se’s žodyną4, ich e io žodyną5, Cla is Ge manico–Li h ana6, žodyną su signa ū a Msc. 84 4° 7 . an oji dalis (nuo 345 ) – daug au en iškesnis, pažangesnis leksikog a inis sumanymas Obse a io de o igine Ve bo um Li whanio um, iksliau, jo p adžia (plačiau apie ank aš inį šal inį, jo sanda ą, sudedamųjų dalių pobūdį bei au o ys ę ž . Lemeškin 2012, 2013). sp endžian pagal andenženklius Mažojoje Lie u oje suku as leksikog a inis paminklas, ko ge o, ne ukus a sidū ė halėje. apie ai byloja halės ealijas minįs donacinis į ašas (1 ), ku iame žodyno au o ys ė p iski a yd ichui Wilhelmui hakui ( ied ich Wilhelm haack): Auc o Hacke Wa P edige in Li hauen. Ha zu Halle s udi . Seine Sp ach= leh e soll au dem Weisenhause ged uck seyn. Dono dedi [D]. Baumga en 3 XVii a. idu ys; saugomas LMab s: . 137–10; aksimilė: Lexicon Li huanicum 1987. 4 XViii a. ečiasis–ke i asis dešim mečiai; saugomas LL ib : . 1 – 5792. dėl ank aščio da a imo ž . d o inas 1984. 5 ich e io (a ba klaipėdiškių) žodynas da uojamas 1728 m.; saugomas ancke’s įs aigų a chy e halėje: a s j 84. 6 saugomas LMab s: . 137 13-14; išleis as Vincen o d o ino 1995–1997 m. – Cla is Ge manico- Li h ana 1995–1997. 7 iki an ojo pasaulinio ka o saugomas ka aliaučiaus slap ajame ka ališkajame a chy e ėzos onde; šiuo me u laikomas neišlikusiu. 320 iLja LeMeŠkin ac a Linguis ica Li huanica LXXI „au o ius hacke bu o pamokslininkas Lie u oje. Mokėsi halėje. jo kalbinis da bas u i bū i / u bū išleis as Weisenhause spaus u ėje. Pado anojo baumga enas“. sekan i p o eniencija (1 ) nu odo jau ki ą leksikog a inio paminklo gy a imo kon eks ą – akademinį aus ijos Veng ijos: Ex Lib is Josephi Zlobický P o esso is li e a u a Bo= hemica Vienna 1777. 1875 m. ank aš inio žodyno duomenimis kukliai pasinaudojo čekų sla is as, li uanis as Leopoldas gei le is (1847–1885). Į sa o Bei äge zu Nesselmanns li auis- chem wö e buch jis į aukė (gei le 1875: 74–123) leksemas me lė (p. 96), pa upe- lis (p. 103) i p ana as (p. 104) su pas aba aus einem in de p age biblio hek au - bewah en li . wö e buche. kelin ais me ais jo panaudo as žodynas pa eko į „P ahos biblio eką“, . y. į uome inę P ahos impe a o iškąją ka ališkąją iešąją bei uni e - si e inę biblio eką, nė a aišku. biblio ekos an spaudas REGIAE BIBLIOTH. ACAD. PRAGEN., įspaus as keliuose ank aš inės knygos lapuose, bu o naudojamas nuo biblio ekos įkū imo, . y. nuo 1777 m., iki XiX a. p adžios. Žodynas aip pa i- gū uoja seniausiame (XiX a. pi mosios pusės) biblio ekos ondų ap aše, konk ečiai jo pag indinėje dalyje, ku i apima laiko a pį iki 1861 m. aigi Mažosios Lie u os kilmės leksikog a inis da bas aus ijos Veng ijos e i o i- joje y a i ai paliudy as jau 1777–1861 m. laiko a pyje. ka u iškyla šie klausimai: 1. kada iksliau, . y. 1777 m. a iki jų, kodėl i kokiomis aplinkybėmis žody- nas apo jose o Valen íno zlobickio (zlobický) nuosa ybe? 2. kodėl i kada iš Vienos žodynas iškelia o į P ahą, kokio asmens inicia y a pa eko į iešosios uni e si e inės biblio ekos ondą? 3. ku iems P ahos bal is ams žodynas bu o p ieinamas, . y. kaip i kuo pa ei- kė XiX a. čekų ilologijos aidą? a sakymų į šiuos i ki us klausimus ieškosime šiame s aipsnyje. 1. siekdami nuš ies i li uanis inės leksikog a inės medžiagos a si adimą, jos sklai- dą, ak ualumą Čekijoje, dėmesį iš p adžių nuk eipsime į anks esnę epochą. a si- g ęžimas į ling is ikos is o iją, konk ečiai į XVi a. pabaigą, padeda ge iau sup as- i XViii–XiX a. P ahos ilologų požiū į į bal ų kalbų leksikos iš eklius. kalbos g ynumo lygmeniu li uanis inė ema Čekijoje pi mą ka ą suskamba 1587 m. P o osla is o Mo iejaus Philonomo benešo skio (Ma ouš benešo ský Phi- lonomus, 1550–1595) P ahoje išleis as eikalas Knijžka slow Cžeských wyložených 321s aipsniai / a icles ank aš inis yd ichui Wilhelmui hakui p iski iamas okiečių–lie u ių kalbų žodynas Čekijoje odkud swůj počá ek magí ( o iž) yaký ges gegich ozum („Čekiškų žodžių knygelė, paaiškinan i, iš ku jie y a kilę i kokia jų eikšmė“) y a laikomas pi muoju sla ų kalbos e imologiniu žodynu. Lie u ių kalba jame igū uoja ne pag indiniame eks e (kaip daba įp as a), be au o iaus p akalboje, ku skleidžiamos čekų kalbos g ynini- mo min ys. neįp as as, mūsų šiuolaikiniu požiū iu, i lie u ių kalbos aidmuo šioje p akalboje. ji sup an ama ne kaip iena iš isa e čių p okalbės ealizacijų, be kaip gąsdinan is pa yzdys. Lie u ių kalba čia i s a ekoling is ine baidykle, ku i sąmo- ningesnius čekus u ė ų pe spė i i k eip i p ie g ynos čekiškos kalbėsenos: a daug kuo ski simės nuo papūgos, ša kos i ki ų paukščių, ku ie moka žmogaus kalba kalbė i, be be azumo, nes nežino, ką kalba? aigi, kai daug okiškų i lo yniš- kų žodžių į sa o kalbą p imaišysime i jų nebesup asime, būsime panašūs į uos ne a- zumnus paukščius, ku ie, kaip jų klegėjimui bu o pasiūly a, aip (kaip bu o išmoky i) i p akalba. galų gale neiš engiamai a si iks aip, kad u ėsime kalbos mišinį, nelyg kaip Lie u a, au a, pagal sa o a dą susidedan i iš į ai ių liaudžių, kadangi Li a y a Knijžka slow Cžeských wyložených odkud swůj počá ek magí yaký ges gegich ozum, kniho na ná odního musea, sign.: 26.d.41 322 iLja LeMeŠkin ac a Linguis ica Li huanica LXXI Collec iuum nomen, žymin is į ai ių žmonių daugybę, ku ie [žmonės] iš g aikų, sla ų, i alų i okiečių kalbų u i ieną pinklybę. dėl o iek daug nesis ebiu nemoky ais žmonėmis, ku ie nea siž elgdami azumo [ eikšmių] be kaip ka oja ki us. s ebiuosi ais, ku ie dedasi moky ais a ba iš ik ųjų [ okie] y a, kad į sa o aš us į aukia daug nežinomų, nemalonių i iš a imui dažnai ik ai sunkių žodžių. kam as žodis E banuňky, kam Halspan , A mpan i ki i ne ik ūs žodžiai, ku ių nesup an a nesuskaičiuojama daugybė žmonių? kodėl čekiškai ne u iu saky i Přezwěděnij, o pagadin ą g aikų žodį p anos yka, ku is už emdo eikšmę i p asmę? (benešo ský 1587: 6–7)8 a odo neįp as a, kad M. benešo skis, da žinomas i kaip 1577 m. G amma ica bohemica au o ius, uome inę isuomenę baugina bū en lie u ių kalba. Čekų ausims ji u ėjo bū i negi dė a. galbū panašaus g iež umo eiginys, išsaky as apie kokią čekams daug p ieinamesnę kalbą, iš skai y ojų sulauk ų p ieš a a imų. olimos ne a „už e š os“ bei „maišy os“ kalbos pa yzdys šiuo a ž ilgiu galėjo bū i daug pa ankesnis. ačiau kokių sume imų au o ius be u ė ų, kalbėdamas bei šį ą apie lie u ių kalbos pobūdį eigdamas, is iek sa o pas a s ymuose u ėjo em is kuo no s konk ečiu. negalima a mes i galimybės, kad jis u ėjo am ik os asmeninės, . y. gy os, kad i agmen inės, pa i ies (y a pag indo many i, kad kaip pasiun inybės lydin is asmuo umpai lankėsi Lenkijoje). nuomonę apie šią kalbą galėjo pe im i i iš ki u , . y. galėjo ją sa o eikale ik paka o i. galima nu ody i i įmanomą šal inį. okias žinias Čekijoje galėjo skleis i čekų jėzui as bal aza as hos ounskis (*1535–1600 06 07), ku is 1571 m. g įžęs iš Vilniaus P ahos jėzui ų kolegijoje dės ė lo ynų, g aikų kal- bas, eologiją (plačiau ž . na bu as 2011: 58–60). Minė oje kolegijoje kaip ik uo me u s udijas u ėjo baig i Mo iejus benešo ie is (apie okį jo ke inimą – baig i s udijas pas jėzui us – sužinome iš dokumen inių šal inių, plačiau ž . koupil 2007: 223–234). Požiū į į lie u ių kalbą kaip kalbų mišinį galėjo su o muo i Vilniaus kolegiją s eigian ys jėzui ai, ačiau jis galėjo bū i pa eldė as i iš anks esnių laikų. jo a spindžių andame jau XiX a., pa yzdžiui, simono daukan o li e a ū inėje po- lemikoje su moky ais y ais, ku ių akyse „Lie u os kalba būk esan i sąmėžiniu i- sokių kalbų“ (daukan as 1976: 64). be o, de ė ų a siž elg i į da ieną s a bią aplinkybę. M. benešo skis bu o glaudžiai susijęs su emauso ienuolynu, ku iame klebona o iki 1592 m. Šiame P ahos naujojo mies o u ak is ų ienuolyne, daba adinamame aip pa Na Slo anech, ilgiausiai išliko sla ų li u gija (huňáček 1975). Manoma, kad čia, pagal unda o iaus ka olio iV sumanymą bei jo poli inius planus, bu o kaupiamos jėgos bei a i inkami aš ijos iš ekliai, eikalingi impe ijai plės i į y us. amžiaus p adžioje ši sla ų aš ijai ypa ingai eikšminga ie a, ko ge o, p a- e ė i P anciškui sko inai, ku is, pagal Pe o Voi o a ibuciją, pa aizda o (kaip padėkos ženklą) ienuolyną sa o usėniškoje P ahos biblijoje – ilius acija Осада Иерусалима (Книги... царьствъ... P aha, 1518, . 183; Voi 2014). deja, mūsų 8 Šią i ki as ci a as e ė s aipsnio au o ius. 323s aipsniai / a icles ank aš inis yd ichui Wilhelmui hakui p iski iamas okiečių–lie u ių kalbų žodynas Čekijoje dienų nepasiekė ienuolyno biblio ekos ap ašas, iš ku io galė ume sp ęs i apie ienuolyne uome saugo us sla is inius bei bal is inius paminklus. Šiaip a aip, P ahoje 1587 m. skleis- a nuomonė apie lie u ių kalbos sa ybes bu o kilusi iš g e inimų su sla ų kalbo- mis, ku ioms ap a iamoji knyga iesiogiai ski a. Pas a ųjų, . y. sla ų, kalbų g ama- inė sanda a uome jau bu o neblogai ap ašy a ( aip pa i pa ies M. benešo skio dėka), ačiau lie u ių kalbos g ama ikos da eikėjo lauk i iki 1653 m. na ū alu, kad nepalankus požiū is į lie u ių kalbą g indžiamas ne g ama inių dalykų a pu- sa io lyginimu, be ank aš iniais, nelin- g is inio pobūdžio paminklais, konk ečiai jų leksika. aigi komponen ų eo ijos (dini 2009) ėmuose bu o in e p e uojami lek- sikos iš ekliai. Lie u ių kalbos žodyne bu o a i inkamai išski iami sudedamieji sluoksniai: g aikų, sla ų, i alų i okiečių kalbų. okiam eikalui ge iausiai iko kaip ik leksikog a iniai šal iniai ( idu amžiais – elbingo žodyno ipo). iš jų, ypa- ingai už e ninės Lie u os ibų, ilgai sp endžiama apie kalbų speci iką i jų a pu- sa io san ykius. oks da bo me odas, deja, neapsi ibojo laikais, kai Čekijoje o ma- osi paleokompa a y is inės samp a os užuomazgos. jis bu o papli ęs XViii a. i ne XiX a. pi moje pusėje. adicinė, iš seno ės pa eldė a endencija di b i su žodynais, ko ge o, nulėmė i Mažosios Lie u os okiečių–lie u ių kalbų žodyno a si adimą Vienoje, o ėliau P ahoje. Ž ilgsnis į M. benešo skio knygą a skleidžia da ieną s a bią aplinkybę, ku i i XVi a. pabaigoje, i XiX a. p adžioje ska ino domė is i y inė i lie u ių leksi- kog a iją. Lie u ių kalbos žodynai bu o ypa ingai s a būs nus a an sla ų kalbų, esp. au ų papli imą. M. benešo skio eikale ši pas anga ealizuojama aki aizdžiai. au o ius, pab ėždamas „čekų-sla ų kalbos“ eikšmę bei menkindamas okiečių kalbą, bando ap ėp i isą plačią sla ų pasaulio geog a iją: an a p iežas is ska ina mane šį dalyką išleis i – idan žino ų isi okiečiai, kad okie- čių kalba kaip sumaišy a nė a ien ik okiečių, be p ie os pačios okiečių kalbos da nemažai ki ų k aš ų [p iklauso], pa yzdžiui, ba a ija, Š abija, nyde landų žemės i 324 iLja LeMeŠkin ac a Linguis ica Li huanica LXXI ki os jiems labiau žinomos. Lygiai aip pa i čekų kalba nea si anda ik pačioje čekų žemėje, be y a daugiau negu šim as žemių, ku iose mūsų sla ų kalba kalbama: Čeki- ja, Mo a ija, silezija, Lužicos, Mažosios Lenkijos, didžiosios Lenkijos žemės, Mozū- ija, Palenkė, didžioji usija, bal oji usia, Voluinė, Podolė, kije o žemė, se e ščina, kašubų i daugelis ki ų Lenkijos ka alys ėje. be o, Mask os kunigaikš ys ėje daugybė s ičių. se bų au oje. daug žemių u kų [ aldoma]. Veng ijos ka alys ėje, dalma ijos, k oa ijos, bulga ijos, Libu nijos, slo ėnijos, bosnijos ka alys ėje. Visos šios au os ieną sla ų kalbą a oja, dėl o siau a mūsų kalba bū i negali. [...] cice onas kieno kalboje pasiekė didelės ga bės i pagy ų? – Žinoma, kad sa o gim ojoje. aip pa i demos enas oje kalboje, ku ioje gimė, ga sėja kaip iškalbingas bu ęs. aip pa i apie ai žinome, kad nei g aikų, nei lo ynų kalba negali p ilyg i sla ų kalbai, nes isos os g aikų žemės jau sla iškai kalba. i u kų aldose k oa ų kalba ge okai papli o. g aikų bei lo ynų kalba žu o, šiek iek painiojasi a p moky ų žmonių, be nė a jokios a ski os žemės, ku i a ba g aikiškai, a ba lo yniškai kalbė ų. o mūsų kalba didelę pasaulio dalį ap ėpė okiu mas u, kad jokia ki a [kalba] po dan- gaus skliau u negali jai isiškai p ilyg i. (benešo ský 1587: 5, 7–8) sa aime sup an ama, kad dėl sa o a iamojo už e š umo lie u ių kalba nepa en- ka a p sa ų p es ižinių sla ų kalbų. Lie u os Collec iuum nomen ne andame ilgame sla ų žemių iš a dijame a p Čekijos, Mo a ijos, silezijos, Lužicos, Lenkijos i pan. au o iaus a gumen aciją lemia XVi a. ling is inės min ies lygis. Ž elgian iš šiuo- laikinės pe spek y os, o amžiaus y imų pobūdis a odo gana sa o iškas, ačiau sa o pažangumu s ebina pag indinė iš ada, kad lie u ių kalba nep iklauso sla ų kalboms. Šios 1587 m. iš ados e ė yškėja XiX a. pi mosios pusės ilologijos kon eks e, kai bal ai da ne e ai p iski iami sla ams. nekelia abejonės, kad halės p o eniencijos žodynas XViii–XiX a. bu o pa auklus i eikalingas, no in išsp ęs- i nuo M. benešo skio laikų ak ualų bal ų i sla ų a pusa io san ykių klausimą. ik iausiai dėl o žodynas a si ado Vienoje, o ėliau i P ahoje. Minčių, ling is inio y imo ęs inumą ge ai ilius uoja XiX a. pi mosios pusės čekų ilologo an išeko Ladisla o Čelako skio (Čelako ský, 1799–1852) eikla. kaip bal is as . L. Čelako skis pi mą ka ą pasi eiškė 1825 m., leisdamas Slowans- ké ná odnj pjsně ( . 1 – 1822, . 2 – 1825, . 3 – 1827). Į an ą omą jis įdėjo is lie u ių dainas, paim as iš Pilypo uigio Lie u ių kalbos kilmės, būdo i sa ybių y inėjimo: Laučenj newěs y (Asz a sisakiau sawo mocžu ei…, p. 200–202 = uhig, n . 3, p. 77–78), Nep acowi é děwče (Asz u ějau ži gužěli…, p. 202–205 = uhig, n . 2, p. 76–77), Dce uška wyp owodiwšj milého (Anks i y ą, y uži…, p. 205–206 = uhig, n . 1, p. 75–76). Visos šio s ambaus i omio inkinio dainos išleis os o i- ginalo kalba su pa aleliniu e imu į čekų kalbą. ai bu o da oma am, kad skai- y ojas sa o akimis įsi ikin ų kalbų giminiškumu. Lie u ių dainų a si adimas šiame inkinyje odo, jog engėjui ūpėjo bal ų i sla ų kalbų panašumas. 325s aipsniai / a icles ank aš inis yd ichui Wilhelmui hakui p iski iamas okiečių–lie u ių kalbų žodynas Čekijoje kodėl lie u ių dainos a si ado sla ų dainų inkinyje, gana de aliai, pasi emdamas kalbiniais a gumen ais i M. benešo skio eiginiais, aiškina pa s . L. Če la ko skis: Šios ys ža ingos dainos y a paim os iš uigio ak a o apie lie u ių kalbą, p idė o p ie jo žodyno i jo sūnaus g ama ikos. Lesingas i he de is pakankamai p anešė apie jų g ožį. Pag įs ai a ne jos p iklauso „sla ų dainų“ inkiniui? Į ai – i į ki ą da s a besnį klausimą: a galima lie u ių kalbą p iski i p ie sla ų kalbų? – galima leng ai a saky i. Lyginan lie u ių i sla ų kalbų g ama inę sanda ą bei žodyną, iška ma y i, kad isos gausios sla iškosios kalbos y a panašesnės i daugiau susijusios a pusa yje, negu be ku i iš sla ų kalbų i lie u ių kalba, lyginan [jas] iš abiejų pozicijų. kol kas nė a nusp ęs a, p ie ku ių iš sa a ankiškesnių kalbų bū ų galima p iski i šį daugia au ės kalbos mišinį. nenusp ęs a, a galima (kaip i ina i į odinėja moky as lenkas p. [ksa- e as] bogušas) jį, a imai giminingą la ių, ki aip sakan , ku šo kalbai, pa adin i sa a ankiška kalba. uigys aukščiau minė ame sa o eikale g aikų kalbą laiko lie u ių kalbos senele i pa eikia, ai į odinėdamas, apie ke u is šim us aip pa skambančių a ba os pačios šaknies žodžių. ačiau lygiai aip pa i sla ų kalbas galima laiky i a pačia senele. 326 iLja LeMeŠkin ac a Linguis ica Li huanica LXXI Pe žiū ėjęs o pa ies uigio žo- dyną (kad i nepilną), adau daugiau negu šešis šim us žodžių, ku ie pa- našiai skamba a ba u i bend ą šaknį9 su sla ų kalbomis, sudu inių i iš- es inių neskai an . ačiau su ikčiau, kad [lie u ių kalbos] g ama inė san- da a u i daugiau bend ybių su g ai- kų negu sla ų10 kalbomis, no s i o gana mažai. ki a giminys ė andama su lo ynų, ge manų kalbomis, aip pa i su omų (čigonų11) kalba, be jos p iežas ys u i bū i ieškomos o- liau pasi elkian sansk i ą. iš o ma- y i, kad jeigu lie u ių kalbos i negalima p iski i p ie sla ų, is dėl- o ši kalba – d auge su la ių i iš- nykusia senąja p ūsų kalba (kiek galima sp ęs i iš jos likučių) – a i- mesne giminys e daugiau šliejasi p ie sla ų, negu g aikų, lo ynų bei ge manų kalbų, ad ben iš dalies p ie mūsų kamieno p iski ina. ad egul i čia, šiuose puslapiuose, lie u ių dainos su okiamos kaip olimesnis sla ų giminai is. Pilnesnį lie u ių dainų inkinį d . ėza p ižadėjo uoj (1818) išleis i; a aip į yko – nežinau. (Čelako ský 1825: 220–222) 1825 m. Sla ų liaudies dainose paskelb a gana išsami pas aba apie lie u ių kalbą, jos pobūdį i san ykį su ki omis kalbomis, isų pi ma sla ų; šioje pas aboje aki- aizdus eks ologinis yšys su 1587 m. P ahos ling is ine publikacija (M. bene- šo skis: Nebo Ly wa geʃ Collec iuum nomen / lidu mnoǯʃ wi oʒličného ʒname nagj cý / K eři ʒ Rǯckého / ʒ Slo anského / ʒ Wlaʃkého a ʒ Německého yaʒyku gednu ʒplle e- 9 sla ų kalbų y ėjas bei aiškin ojas kai ku ių žodžių kilmę, ku ią gim osios kalbos žodynu (gim osios kalbos iš ekliais) sunkiai įmena, leng iau gali paaiškin i i iš es i pasi elkęs lie u ių kalbą. Pa yzdžiui, žodis ne ěs a, lie. ne édes kilęs iš edu, in . es i, kas eiškia: a) mūsų “ edu”, b) “ženjm se, wdàwám se”, panašiai kaip lo ynų duce e (uxo em). aigi mūsų ne ěs a lyg bū ų ne edžiojama, ne es a, nepaisan minkš o ě, ku is sla ų lūpose leng ai iš i o į minkš ą. aip pa pljce [plaučiai] iš iszplěčiu i k . 10 inka pažymė i, kad esamojo laiko 1 a. ienaskai os -u (a ba -mi, kas y a g aikų) isu pas o iai a i in- ka, kaip sla ų kalbose, bend a į – - i, lygiai aip pa kai oma, p z.: me u, mes i, glaudžiu, glaus i i . . 11 kaip, pa yzdžiui, lie. àsza a, o. a s ‘aša a’, a sa a ‘aša uo i’; lie. bà as, o. ba ‘da žas’; lie. bu inay, o. bu ‘daug’; lie. àndas, o. anda ‘ška bi’; lie. y as, o. aťaha ‘iš y o’ i . . 333s aipsniai / a icles ank aš inis yd ichui Wilhelmui hakui p iski iamas okiečių–lie u ių kalbų žodynas Čekijoje iš ik ųjų P. j. Ša aříko nuomonė apie sla ų p o ė ynę niekuo nesiski ia nuo j. do b o skio žymiai anksčiau išdės y ų minčių. j. dob o skį kaip sa o pozicijos šal inį jis iesiogiai nu odo (p. 360) sa o Sla ų senienose: „Lie u ių kamieno au as mes su okiame kaip sa o ė ynės senbu ius, ku ie senais giliai p iešis o iniais laikais ka u su sa o sla ų b oliais gy enę bal ijos pama yje“ (Ša ařík 1837: 366). apie bal ų i sla ų giminys ę oliau ašo: „p iešis o inių laikų lie u ių bei sla ų au as sup an ame kaip o pa ies kamieno a šakas, ačiau is o iniais laikais dėl išo i- nių p iežasčių jos iek išsisky ė, kad daba jas laikome ski ingomis. Vis dėl o į šiuos kamienus žiū ime kaip į a imiausius a p isų ki ų indoeu opiečių. dėl o indoeu- opiečių genčių isumoje šiuos du b oliškus kamienus dedame ka u i šalia ienas ki o, adindami juos bend ai indais (Vendae). a sisky imas nuo lie u ių kamieno a si iko neabejo inai ne ukus po jų pe kėlimo į eu opą“ (Ša ařík 1837: 361). o- lesnę aidą, pagal P. j. Ša aříką, nulėmė s e imų au ų įsikišimas į bend ą bal ų i sla ų e d ę. aiklų gy enimą sua dė „go ai i ki i ge manai“. ski inga eakcija į go ų spaudimą ilgainiui nulėmė skilimą a p sla ų i bal ų. konk ečiai sa o ie o- se pasilikę bal ai pa eko go ų aldžion, o lais ės siekian ieji sla ai pasi aukė olyn – „giliau į žemes šalia a ų“. bal ų kalbų mo ologinės sanda os didesnį a chajišku- mą, palyginus su sla ų, kalbininkas i is o ikas aiškina sa aip – pagal čekų (i ki ų sla ų) au inio a gimimo nuos a ą: „ iena (lie u ių kalba) daug amžių p ieš k is ų s e imybėmis p isipildė i suakmenėjo, ki a (sla ų) ėjo sa o keliu, ys ėsi lais ai i pa i sau, i kaip š iežias i galingas augalas isu iš ys ė, išplė ė sa o šako ų a žalų šakas, lapus, žiedus i aisius“ (Ša ařík 1837: 362). aigi j. dob o skio požiū į oliau pe ėmė i p a ęsė slo akas P. j. Ša aříkas. Pažymė inas aidmuo, ku į aidina bal ai. sla ų p o ė ynės XiX a. P ahoje bu o ak y iai ieškoma, ačiau senųjų bal ų lokalizacija klausimų nekėlė (320 p . k . – 175 po k .). Pa s P. j. Ša aříkas bal ų gy enamąsias ie as g indžia bal ijos jū os pa adinimo bal iškąja e imologija. u in omenyje kalbų bei kul ū ų panašumą, y ėjai emdamiesi bal ais lokalizuoda o i sla us. bal ai, sla ų p o ė ynės ieškan , pasi a na o a spi ies ašku. bū en ai lėmė sla ų ( ų pačių bal ų, ik ai lais ės okš ančiosios jų dalies) p o ė ynės kildinimą iš bal ijos jū os pak an ės. kaip P. j. Ša aříko mąs ysenos pa yzdį pa eiksime šią apibend inamojo pobūdžio iš auką: „anks y ieji bal ijos pama io gy en ojai šalia Vyslos žiočių bu o sla ai, ku iuos ėliau (ko ge o, iV a. p . k .) iš čia išs ūmė go ai. apie ai, kokia bu o abiejų b oliškų, lie u ių bei sla ų, au ų padė is, o ypač palei gin a o k an ą, i kokie bu o jų a pusa io san ykiai, nieko i ai negalime eig i. ačiau galima many i, kad kaip ieno kamieno aikai uome jie kalba mažai a ba nežymiai esi- sky ė, o ikyba i pap očiai bu o glaudžiai susiję. Visame ame pama yje amiai i aikiai ieni šalia ki ų gy eno. gin a u p ekiaudami nuo sla ų oliau pe a us ad ijos pama io link jie bu o žinomi seniesiems au o iams indų a du. ka ingų 334 iLja LeMeŠkin ac a Linguis ica Li huanica LXXI go ų i jų gen ainių, daba žinomų kaip indilai a ba andalai, įsi e žimas į indų žemes, į pama į i Vyslą, indų iš a ymas iš čia i lie u ių au ų užka ia imas pa- kei ė laimingus abiejų au ų san ykius. sla ai go ų i ki ų ge manų nus um i nuo bal ijos jū os, o kel ų iš a y i nuo ad ijos jū os, nema ydami ki os išei ies i my- lėdami lais ą i amų gy enimą, pasi aukė da oliau į šiau ę, ku nesu iko pasi- p iešinimo. Lie u ių au os susimaišę su go ais i ki ais ge manais i u ėdami a - pusa yje da inoug ų sa o g yną au iškumą pamažu p a ado i dėl o nu olo nuo sla ų“ (Ša ařík 1837: 366). ačiau su P. j. Ša aříko požiū iu nesu inka li uanis as . L. Čelako skis, ku is aip pa sėmėsi duomenų iš Mažosios Lie u os ank aš inio okiečių–lie u ių kal- bų žodyno. ap inkami bend i bal ų i sla ų leksikos b uožai . L. Čelako skį pa- s ūmėjo im is, kaip jau bu o minė a, ypa ingo leksikog a inio da bo. Žodynas, p ie ku io di b a iki pa mi ies13, kėlė a ski ą ling is inę koncepciją. ją . L. Čelako s- kis plačiai išdės yda o bend audamas su kolegomis, skai ydamas paskai as V ocla o i P ahos uni e si e uose: Pagaliau ma ome ypa ingą i įdomų lie u ių kalbos (o ka u i jos d ynių – la ių bei mi usios senųjų p ūsų kalbų) i sla ų kalbų san ykį, ku is p ie jo pa aukia kiek ieno sla is o dėmesį. Ši kalba y a e a, kad jai apsk i ai bū ų ski iama daugiau globos, ypač kol ji da gy uoja pasaulyje; nes, a siž elgian į spa ų jos nykimą i kaimyninių kalbų (iš ienos pusės okiečių, iš ki os – usų) ekspansiją, gali a si ik i, kad p abėgs mažiau nei po a šim mečių i el ui palikuonys dai ysis lie u ių. Lie u ių kalbos g ama ika labai au en iška i iksli, ačiau leksika s e imybių pe - pildy a i už e š a. kone pusė šiuolaikinės lie u ių kalbos žodžių y a isiškai sla iški. dauguma šios leksikos a ėjo iš lenkų i usų kalbų, i ai labai leng ai paaiškinama is o iškai ge ai žinomu gy enimo kaimynys ėje ūks an mečiu. kad da ki a bend ų lie u ių i sla ų kalbų kamienų, eiškiančių pap as as są okas, dalis aip pa a si ado ik k ikš o e oje, many i negalima: labiausiai links ame p ie o p iešis o inio šal inio, iš ku io kyla, pa yzdžiui, i sansk i o giminys ė su sla ų kalbomis. da ki a pama inių žodžių sankaupa y a isai sa i a i būdinga ik lie u ių kalbai. iš dalies čia aip pa andame skolinių iš ge manų, suomių i ki ų kalbų. Lie u ių kalbos i au os papli imo lauką p ieš ke u is šim us me ų da ma ome kaip labai pla ų – didieji kunigaikščiai sa o skep u liesda o ne juodąją jū ą. be kal- bo y a ka ais nuš iečia i okius amžius, apie ku iuos nu yli is o ija. Šiam mokslui padedan , sužinome, kad lie u ių gen is ne ik palei isą bal ijos jū ą gy eno, be sa o gy en ie ėmis įsi e pda o giliai į Vidu io eu opą. ką gi ki a galima many i, kai Po- me anijos, iūgeno, Meklenbu go, b andenbu go aš uose nuo Xi amžiaus i oliau 13 1851 m. p adžia da uojama giminys ės e minų iš auka pada y a iš 1850 m. g. . nesselmano žodyno. jį . L. Čelako skis iš knygų pla in ojo ga o 1851 m. asa io 13 d. 335s aipsniai / a icles ank aš inis yd ichui Wilhelmui hakui p iski iamas okiečių–lie u ių kalbų žodynas Čekijoje gausu ie o a džių, ku ie y a sup an ami ik emian is lie u ių kalba. kokią gi ki ą iš adą galima da y i? ik ą, kad ši au a čia kažkada u ėjo gy en i. Lie u ių a šakos, be jokios abejonės, oli į sla ų gy enamąjį plo ą įsilieda o; aip pa i ai y a aki aizdu, kad sla us nuo senų seno ės daugiausia aukda o p ie šios au os, su ja pamažu į ieną isumą susiliejan . kas gi čia keis a? uščių k aš ų isu bu o pakankamai; lie u ių gen ies iš ikimas būdas, linkęs p ie amaus žemdi bio gy enimo, ge ai de ėjo su mūsų sla iškuoju, odėl iena au a galėjo ne ik puikiai įsiku i šalia ki os, be i jos a pe ( okių pa yzdžių ma ome pas mūsų kaimynus eng us). kad čia išdės y us eiginius kuo no s pa emčiau, iš daugelio į odymų pasi inksiu ieną, ku is bus įdomiausias, nes susijęs su mūsų ė yne. y a žinoma, kad sla ų kalbų sudė yje y a okių žodžių kamienų, ku ie paliudy i isu , . y. kiek ienoje sla ų kalboje y a žinomi i a ojami. y a aip pa okių žodžių, ku ie papli o ik didesnėje a mažesnėje kalbų g upėje. galų gale esama i okių, ku- ie ik ienoje ki oje pasi odo, be dėl o, žinoma, niekas neabejoja jų sla iškumu. aip pa i mes u ime am ik ą kamienų skaičių, ku ie laikomi sa ais, no s jie i pasi aiko ien čekų kalboje. kai ž elgiame į okius žodžius i a dus, ku iems ne andame a i i- kmenų nei sla ų, nei ki ose giminiškose kalbose, pas ebime, jog jie lygiai a pačia a nežymiai paki usia o ma a ojami lie u ių kalboje. ad kokią iš adą esame p i e s i da y i? neginčijamai ą, kad mes, čekai, kažkada u ėjome su šiuolaikiniais lie u iais susidu i i glaudžiai bend au i. be is o ija, ai, ką ji ap ėpia, nepa eikia nė mažiausių pėdsakų, liudijančių apie okią bend iją, ku i a p mūsų i šios au os ilgesnį laiką bū ų ukusi. odėl nelieka nieko ki o, o ik ne a žy i min ies, kad a bend ys ė siekia okius laikus, iš ku ių ne- išliko ašy inių paminklų. iš daugelio okių žodžių, ku iuos man pa yko su ink i, pa eikiu ik kai ku iuos: š a ný : szwa us; ná amný : ne ammus; sluka = slankě, la. slohka; luňák = lingě ide. Waihe iš lingau “ a u lėk i į i šų”; ožanka (žolė euc ium) : ožys, aip pa i mūsų žolė adinama kozlík “oželis”; zákampí : kampas; chomol : kamuolys; k ba ý : ka bů as; y adi i : iszwadoju; klábosi i : kalbu, kalběsis; ša apa ka : sze pé os; louda i se = len- du; kmen = kaměnas; z íře nice : ž ě inně i . . Vel ui dė ume pas angas sla ų kalbų duomenimis išaiškin i kai ku iuos sa o ie o- a džius i hid onimus; uo a pu lie u ių kalboje jie uoj įgauną skambėjimą i p as- mę, pa yzdžiui: Úpa, Úpice, opa a : lie . uppě; Labe iš labas; og a, ohře iš ge as; Ploušnice upė p ie m. děčín, ku i į eka į elbę, iš plusze (pagal oky nice); ie os Řisu y ako niko bei Li omyšlio k aš uose : lie . eszu is; Lkouš p ie m. Lokšany nuo lokis ( aip pa u ime i Med ědí); ula, y o a das hula i hulin, hulice, lie . ůla (slála ie oje skalky); Lobze iš lobis; doksy p ie doksany : dažnas lie u ių y iškas a das doksa, paliudy as nuo XiV amžiaus. Panašių a dų, odančių į lie u ių kalbą, galima su as i aip pa Mo a ijoje, silezijoje, Lužicoje i ki u . Visa ai odo, kokia gi mums nežinomais laikais ai bu o išpli usi au a i kaip sma kiai daba sumenkėjo. (Čelako ský 1877: 64–66) 336 ac a Linguis ica Li huanica LXXI Li e ský slo ník, kniho na ná odního musea, sign. iV.a.11 337s aipsniai / a icles 338 iLja LeMeŠkin ac a Linguis ica Li huanica LXXI aigi . L. Čelako skis s engėsi a skleis i p iešis o inę kaimynys ę, kai čekų i lie u ių p o ė iai i in glaudžiai i sėkmingai kon ak a o. Šiuolaikinė lie u ių kalbos mo ologija . L. Čelako skio sup an ama kaip „au en iška i iksli“, ji labiausiai a i inkan i sla ų kalbų g ama iką. bū en dėl bal ų i sla ų, čekų i lie u ių kalbų panašumo, jų a imos giminys ės, XiX a. pi mojoje pusėje suku iama sa i a kon- cepcija, pagal ku ią lie u iai (bal ai) kildinami iš pačios Čekijos. . L. Čelako skio pas angos a skleis i p iešis o inę kaimynys ę, kai čekų i lie u ių p o ė iai kalnų apsup oje žemumoje (Česká ko lina) i in glaudžiai i sėkmingai bend a o, yškiai ma omos jo V ocla e bei P ahoje skai y ose paskai ose s uden ams. bend os bal- ų i sla ų aidos epochos idėjai, jos (epochos) Čekijos lokalizacijai bei pag indi- mui kaip ik pasi a na o Lie u ių kalbos žodynas (Kniho na Ná odního muzea, sign.: iV a 11). am inka žodžių a anka, jų aiškinimo būdas, polinkis į e imologiza imą. galima saky i, kad sa o p igim imi . L. Čelako skio žodynas, šiaip a aip išsi ys- ęs iš M. benešo skio knygelės, y a einholdo au manno Bal isch-Sla isches Wö e buch (gö ingen, 1923) pi m akas. . L. Čelako skio keliamos min ys i jas a i inkan is ank aš inis lie u ių kalbos žodynas ko eguoja mūsų sup a imą apie ke inio bal ų i sla ų klausimo is o iją. bal is ikos i sla is ikos me aščiuose pagal a si adimo seką pi mauja a. schlei- che io hipo ezė apie bend os bal ų i sla ų p okalbės egzis a imą. Pagal susiklos- čiusią adiciją ji adinama klasikine, uo a pu siekimas a ku i am ik ą laiką ukusią bend os aidos epochą, kai į yko šių kalbų sua ėjimas, p iski iamas p ie naujųjų modelių. ačiau kai ku ie čekų bal is ikos is o ijos puslapiai pa odo, jog a iamoji naujo ė y a ik isų p imi š a koncepcija, ku i pi mą ka ą bu o iš eikš- a i a gumen uo a jau XiX a. pi mojoje pusėje. a odo, kad a. schleiche io bal ų i sla ų p okalbės idėja a si ado i ys ėsi kaip p iešp ieša senesnei . L. Če- lako skio eo ijai. Šal inio y os a ž ilgiu ypa ingai s a bu pab ėž i, kad . L. Čelako skis, ku da- mas sa o ling is inę koncepciją, naudojosi ank aš inio okiečių–lie u ių kalbų žodyno medžiaga. ai odo žodyno s aipsniai, ku iuose igū uoja žodžiai, paliu- dy i . W. hakui p iski ame i jam gimininguose žodynuose. aigi, Leopoldas gei le is 1875 m. nebus pi masis žodynu pasinaudojęs y ėjas. iki jo Mažosios Lie u os leksinę medžiagą nag inėjo ilologas oman ikas . L. Če- lako skis, nuo 1825 m. iki 1852 m. ašęs bal ų i sla ų leksinių bend ybių žodyną, ku is ėmė jo skleidžiamą bal ų i sla ų kilmės, e nogenezės i glo ogenezės eo iją. Pa s žodyno a si adimas klemen inume, . y. P ahos impe a o iškojoje ka ališkojoje iešojoje bei uni e si e o biblio ekoje, ko ge o, bus susijęs su ki a iškilia XiX a. pi mosios pusės bal is ikos bei sla is ikos s ičių asmenybe – P. j. Ša aříku, ku is, emdamasis panašiais šal iniais, ą pačią bal ų i sla ų p oblema iką sp endė iš esmės 339s aipsniai / a icles ank aš inis yd ichui Wilhelmui hakui p iski iamas okiečių–lie u ių kalbų žodynas Čekijoje ki aip. jo požiū iai su apo su j. dob o skio y imų ezul a ais. o jėzui as j. dob o s- kis – kaip a imas j. V. zlobickio bend amin is bei kolega – in e p e uo inas kaip asmuo a pininkas, ku io dėka okiečių–lie u ių kalbų žodynas(-ai) ( . L. Čelako s- kio i ki ų naudo as P. uigio žodynas aip pa galėjo bū i iš j. V. zlobickio asme- ninės biblio ekos) a si ado P ahoje. Visi minė i asmenys, ęsdami M. benešo skio y imo k yp į, . y. nuodugniai y inėdami bal ų i sla ų kalbų san ykių p oblema iką, sis emingai di bo su spaus- din ais, ank aš iniais žodynais. a. schleiche io pažin is su P ahos žodynu u i bū i nag inėjama a ski ai. Li e a Ū a benešo ský Ma ouš Philonomus 1587: Knijžka slow Cžeských wyložených odkud swůj počá ek magí ( o iž) yaký ges gegich ozum. Sepsaná od Kněze Ma hausse Philonoma, Pjsaře Konsys oře P ažské. Wy iss ěna w s a ém Měs ě P ažském w jmp essy jiřijka dačického. cla is ge manico–Li h ana 1995–1997: Cla is Ge manico–Li h ana. Rank aš inis XVII amžiaus okiečių–lie u ių kalbų žodynas 1–4. Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidykla. Čelako ský an išek L. 1825: Slowanské ná odnj pjsně seb ané F an . Ladisl. Čela- kowským. . 2, V P aze: Pjsmem j. owd. Ve e lowé z Wildenb unu. Čelako ský an išek L. 1850: k í í – Časopis Musea k álo s í českého 24(1), 99–102. Čelako ský an išek L. 1877: Č ení o počá cích dějin zdělanos i a li e a u y slo an- ských. P aha: V kommissí u an iška Ři náče. daukan as simonas 1976: Raš ai 1. Vilnius: Vaga. dini Pie o u. 2009: bal ų kalbo y os apyauš iai. bal ų kalbų paleokompa a y is inės samp a os kalbo y os is o iog a ijos kon eks e. – A chi um Li huanicum 11, 439–462. dob o ský jose 1788: uibe die äl es en si ze de slawen in eu opa, und ih e We - b ei ung sei dem sechs en jah hunde ; insbesonde e übe das s amm olk de Mäh e , und ih e geschich e bis zu einse zung des he zogs as islaw – jose V a isla Monse. Ve such eine ku zge aß en poli ischen Landesgeschich e des Ma kg a hums Mäh en. bd. 2. Vom jah 1182 bis 1306. Mi o ausgeschick e abhandlung übe die äl es en si ze de slawen. olmu z, iX–Lii. d o inas Vincen as 1984: kada pa ašy as adinamasis k auzės žodynas. – Bal is i- ca 20(2), 163–167. gei le Leopold 1875: Li auische s udien. Auswahl aus den äl es en denkmäle n, dialec- ische beispiele, lexikalische und sp achwissenscha liche bei äge on D . Leopold Gei le . P ag: . Mou ek. 340 iLja LeMeŠkin ac a Linguis ica Li huanica LXXI huňáček Václa 1975: kláš e na slo anech a počá ky ýchodoslo anských s udií u nás. – Z adic slo anské kul u y Čechách. P aha: uni e si a ka lo a. koupil ondřej 2007: G amma ykáří. G ama ologická a kul u ní e lexe čes iny 1533– 1672. P aha: ka olinėm. Lemeškin i l j a 2010: an išeko Ladisla o Čelako skio lie u ių kalbos žodynas. – Lek- sikog a ija i leksikologija. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 98–113. Lemeškin ilja 2012: ied ichui Wilhelmui haackui p iski iamas P ahos ank aš inis okiečių–lie u ių kalbų žodynas. – Mažoji Lie u a: pa ibio kul ū os y imai. Vilnius: Pe o o se as, 31–58. Lemeškin i l j a 2013: P ahos okiečių–lie u ių ank aš inio žodyno au o ys ės klausi- mu. – Ac a Linguis ica Li huanica 69, 269–279. Lexicon Li huanicum 1987: Lexicon Li huanicum. Rank aš inis XVII a. okiečių– lie u ių kalbų žodynas. Vilnius: Mokslas. na bu as s i g i as 2011: P aha–Vilnius: jėzui ų po eikis lie u ių kul ū os aidai. – Lie- u os Mokslų akademijos V uble skių biblio eka. 2007 / 2008. Vilnius, 52–70. eichel Wa l e 2004: jose Valen ín zlobický – p ní p o eso českého jazyka a li e- a u y: ži o , působení a zásluhy na pozadí os ícens í. – Vídenský podíl na počá cích čes- kého ná odního ob ození. J. V. Zlobický (1743–1810) a současnicí: ži o , dílo, ko espondence. P aha: academia, 24–42. schleiche augus 1853: o jazyku li e ském, z láš ě ohledem na slo anský. – Časopis Českého Museum 27. P aha, 320–334. schleiche augus 2008: a. schleiche io laiškai iš Lie u os P. Ša aříkui. – Li uani- s inis Augus o Schleiche io palikimas 1. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as, 670–739. Ša ařík Pa el jose 1837: Slo anské s a oži nos i w P aze: iskem Jana Spu ného. Vykypělo á aťána 2012: Maximilian schimek: beme kungen zu seine Mi a bei an jose zlobickýs P ojek eine gesam slawischen sp achleh e und zu beide ze wü nis. – Miscellanea Vindobonensia Bohemica. In E inne ung an den 200. Todes ag on Jose Valen in Zlobický. Wien: holzhausen, 37–61 (bohemosla ica abscondi a 1.) Voi Pe 2014: Новые сведения о деятельности Франциска Скорины в Праге (1517– 1519) (a iduo a spausdin i.) 341s aipsniai / a icles ank aš inis yd ichui Wilhelmui hakui p iski iamas okiečių–lie u ių kalbų žodynas Čekijoje Manusc ip ge man–Li huanian dic iona y c edi ed o ied ich-Wilhelm haack in he czech epublic suMMa y While analysing he his o y o he P ague manusc ip o he ge man – Li huanian dic ion- a y a e y special aus o-hunga ian con ex can be clea ly obse ed. he dic iona y was wi nessed in Vienna in 1777 and in 1875 he dic iona y was undoub edly e e ed by Leopold gei le . howe e , he owne o he dic iona y jose Valen in zlobický and Leopold gei le will emain he only ones who ouched his lexicog aphical sou ce. he e is a subs an ial eason o p esume ha p io o gei le , in he i s hal and he mid- dle o he 19 h cen u y, he lexical ma e ial o he eas P ussia was analysed by he philologis oman ic an išek Čelako ský who was compiling he dic iona y o bal ic – sla ic lexical gene ali ies in he pe iod o 1825 – 1852. he coming o he manusc ip dic iona y in clemen inum, i.e. in impe ial and oyal Public and uni e si y Lib a y o P ague will mos p obably be ela ed o one mo e pe sonal- i y o bal is ics and sla is ics o he i s hal o he 19 h cen u y Pa el joze Ša á ik. he was e e ing o he same sou ces, bu app oached he issues o he bal s-sla s di e en ly han an išek Čelako ský. his app oaches owa ds he e hnogenesis and glo ogenesis o he bal s- sla s acco ded wi h he a i udes o his p edecesso jose dob o ský. he jesui j. dob o ský, as a close suppo e and a colleague o j. V. zlobický, should be p esumed as a pe son media o wi h he help o who he ge man – Li huanian dic iona y ap- pea ed in P ague. he coming o he manusc ip ge man – Li huanian dic iona y in Vienna was mos p ob- ably decided by he scien i ic in e es s o j. V. zlobický, he unde aking o he compa a i e g amma o all sla ic languages o be p ecise. he czechs a e inclined on ea ing he Li hua- nian language as a sepa a e, i.e. non-sla ic language om he ime o Ma ouš benešo ský (1587). j. V. zlobický could compa e i o he so bian language. howe e , in his case, he bal ic-sla ic issue was impo an o he esea che in he se en h decade o he 18 h cen u y, and his hen a ailable manusc ip sou ce was con enien in sea ching o an app op ia e expla- na ion and easoning o a gumen s o lexical cha ac e . all he abo e men ioned indi iduals ook on he esea ch di ec ion o Ma ouš benešo ský i.e. hey consis en ly wo ked wi h p in ed and manusc ip dic iona ies while ho oughly analys- ing he issues o bal ic-sla ic language ela ions. Į eik a 2014 m. g uodžio 5 d. iLja LeMeŠkin P ahos Ka olio uni e si e as Jana Palacha 2, 116 38 P aha 1 , Czech Republic [email p o ec ed]