„Milošas“ ar / ir „Milãšius“?

JONAS PALIONIS Vilniaus universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių rašomosios kalbos istorija, bendrosios kalbos kultūra, senųjų lietuvių raštų publikavimas ir tyrimas, onomastika. MÌLOŠAS AR / IR MILAŠIUS? Neperseniausiai minėjome žymaus iš Lietuvos kilusio poeto, eseisto, vertėjo, Nobelio premijos laureato Česlovo Milašiaus (Milošo) 100-ąsias gimimo metines. Lietuvos radijuje, televizijoje, periodinėje spaudoje jo pavardė dabar paprastai vartojama forma Milošas. Šitokia šiek tiek sulietuvinta forma ji randama taip pat 2011 m. išleistoje Viktorijos Daujotytės ir Mindaugo Kvietkausko knygoje Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai. Tačiau prieškar­io nepriklausomoje Lietuvoje šis įžymus rašytojas ir kultūros veikėjas kartais buvo vadinamas ir Milāšiumi. Ir tai ne atsitiktinis dalykas ir ne kalbininkų pastangomis šitaip sulietuvinta jo pavardė. Kaip matyti iš Lietuvių pavardžių žodyno (toliau – LPŽ) (LPŽ II 237), forma Milāšius labai paplitusi žemaičių ir rytų aukštaičių tarmėse (žodyne iš viso užfiksuoti net 44 atvejai!). Tai duoda pagrindo manyti, kad ši pavardė gali būti lietuviškos kilmės ir susijusi su lietuvišku žodžiu mìlas ‘storas vilnonis namų darbo audeklas’, turinčiu ir perkeltinę reikšmę ‘nerangus žmogus, tinginys’ (LKŽ VIII 184–185). Tokią prielaidą remtų ypač pastaroji perkeltinė reikšmė, fiksuota Garliavos, Geistarų, Pajavonio, Virbalio apylinkėse, t. y. vakarų aukštaičių šnektose (LKŽ VIII 184–185), ypač jeigu būtų atsiradusi senaisiais laikais. Su pavarde Milāšius, be abejonės, yra susijusios ir pavardės Milāšas, Milāšis, Mila-Milašauskas, Milašauskas, Milaševīčius ir kt. Iš šios pavardės kilę kaimų pavadinimai: Milāšiai (Ignalinos r.), Milāšaičiai (Raseinių r.), Milāšinė (Vilniaus r.), Milāšiškės (Molėtų r.), Milāšiškiai (Jonavos r.), Milāšiūnai (Kėdainių ir Ukmergės r.), Milāšius (Ignalinos r.) (Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas II 185). Šitoks platus darinių su kamienu Miloš- diapazonas taip pat leidžia manyti pavardę Milāšius galėjus būti lietuviškos kilmės. Prof. Zigmas Zinkevičius savo veikale Lietuvių asmenvardžiai (Zinkevičius 2008: 289–290) irgi linkęs įžvelgti lietuvišką šios pavardės kilmę, nors detaliau kilmės problemos jis nenagrinėja: tenkinasi jos įspraudimu į atstatytą buvusių sudurtinių žodžių Įžvalgos / Insights 257 JONAS PALIONIS tariamą pirmąjį dėmenį Milas ir siejimu pa-mil-ti (Zinkevičius 2008: 116)1. LPŽ pavardė Milăšius siejama su lenkų Milosz ir baltarusių Milou (LPŽ II 237). Toks siejimas yra ir istoriškai, ir lingvistiškai patikimas. Tačiau lenkiškasis jos atitikmuo nėra dažnas senuosiuose lenkų rašto paminkluose. Vitoldo Tašickio redaguotame senųjų asmenvardžių žodyne, apimančiame tokius žodžius, fiksuotus raštuose iki 1500 m., pateikta tik 10 atvejų su formomis Milosz, Milos, Mylos (pastarosios dvi yra lotynizuotos) (Słownik [...] III 514–515). Ir įdomu tai, kad tarp jų vienas yra iš Lietuvos: Lentupio (Lynthup) bažnyčios mokesčių mokėtojo (tributori) asmenvardis Milosh, pastebėtas Vilniaus katedros bei diecezijos diplomatiniame 1461 m. kodekse: Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis necno dioeceseos Vilnensis2. Be abejonės, šiame kodekse minima Rytų Lietuvoje buvusi Lęntupio miestelio, dabar priklausančio Baltarusijai, o nuo 1385 ligi 1795 m. priklausiusio Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, bažnyčia (miestelis yra 12 km į pietryčius nuo Švenčionių, prie Lentupio upelio). Manoma, kad čia medinė bažnyčia, pastatyta Vilniaus vaivados Andriaus Daugirdaičio 1495 m., egzistavo ligi 1700 m. ir vėliau atnaujinta, tapusi mūrine3. Kodekse išlaikyta tarminė miestelio pavadinimo forma (su yn < en). Kodekse minima forma, žinoma, nieko nesako apie pavardės Milăšius kilmę. Ji rodo tik seną šio asmenvardžio buvimą Lietuvos teritorijoje. Tačiau plati jo paplitimo geografija, išlikusi ligi mūsų laikų, ir jo galima sąsaja su lietuviškojo žodžio milas perkeltine reikšme ‘nerangus žmogus, tinginys’ remia jo lietuviškos kilmės hipotezę. Nesileidžiant į visų galimų Milăšiaus pavardės kilmės hipotezių komentavimą ir paliekant tai etimologijos specialistams, toliau rūpi grįžti prie šios pavardės dabartinės vartosenos problemos. Prieškar o nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir dabar, Oskaro Milašiaus (1877–1939) pavardės forma buvo vartojama lietuviška, nors šis prancūziškai rašęs lietuvių poetas ir Lietuvos diplomatas buvo kilęs iš buvusios Mogiliovo gubernijos. Tačiau Česlovo Milašiaus (1911–2004), gimusio Šeteniuose (dabartiniame Kėdainių rajone) ir rašiusio lenkiškai, 1 Autorius tokį dėmenį randa net septyniasdešimtyje pavardžių, tarp jų ir ne vieną abejonę (pa-vyzdžiui, Milinavičius, Milevičius, Miliauskas, Milevskis ir kt., kuriose gali slypėti pamatinis asmenvardis Milis ar Milius). 2 Šis pavyzdys V. Tašickio žodyne pateiktas iš J. Fijałeko ir V. Semkovičiaus parengto ir 1938–1948 m. Krokuvoje išspausdinto leidinio: Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis dioceses Vilnensis, Kodex dyplomatyczny katedry i diecezji wilenskiej. I. 1387–1507. Wyd. J. Fijałek i W. Semkowicz. Wydawnictwo Komisji Hystorycznej Pok. Akademii Umiejętności. Kraków 1938–1948 (Vln 240). 3 Plačiau žr.: LE IV 445; VLE XI 799; Республика Беларусь IV 574. 258 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Milošas ar / ir Milašius? pavardės forma prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje vartota nevienodai: 1939 m. Naujojoje Romuvoje spausdintuose jo vertimuose į lietuvių kalbą: ir Miłosz-Milašius, ir Milosz (Milašius) (Naujoji Romuva 33–34, p. 610; 45, p. 801). Pokarinėje amerikietiškoje Lietuvių enciklopedijoje pateikta forma Milosz (LE XVIII 478)4. Pastaroji dažniausiai pasitaiko taip pat atkurtos nepriklausomos Lietuvos raštuose (pavyzdžiui, Tomo Venclovos straipsniuose apie Česlovą5, V. Daujotytės ir M. Kvietkausko knygoje Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai, išleistoje 2011 m.). Kyla klausimas, kodėl vieno lietuvių tautos kultūrai nusipelniusio žmogaus identiškos kilmės pavardė rašoma vienokia, lietuviška forma, o kito, taip pat daug nuopelnų turinčio Lietuvai – nelietuviška forma? Gal čia turėjo įtakos tų dviejų, giminystės santykiais nesusijusių, asmenybių nusistatymas tautybės atžvilgiu? Tačiau iš T. Venclovos, asmeniškai bendravusio su žymiuoju rašytoju Česlovu, straipsnių apie jo pažiūras bei vaidmenį lietuvių kultūros istorijoje nematyti, kad jis būtų prieštaravęs būti laikomas lietuviu, juo labiau jo pavardės lietuviška forma vartojimui. Be to, pats Česlovas yra rašęs, kad „Lenkiškai kalbantis lietuvis – sąmonės tipas, LDK teritorijoje susiklostęs istoriškai, išplitęs ir etninėse lietuvių žemėse (Milosz 2003: 58). Ar prie šio tipo Česlovas nėra priskyręs ir savęs? Man rodos, tai visiškai akivaizdu. Todėl vengimas vartoti jo pavardės lietuviška forma yra visiškai nepamatuotas ir netgi keistokas, nelogiškas. Ir Oskarą, ir Česlovą derėtų vadinti lietuviškai Milašiais, o ne skirtingomis pavardžių formomis, kaip daroma ne tik mūsų literatūros istorikų raštuose, bet net ir minėtose enciklopedijose. Pridurtina dar, kad apie Česlovo Milasiaus gyvenimą rašytuose darbuose nurodoma nevienoda jo gimtinės pavadinimo forma. Amerikietiškoje Lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad jis gimęs Šateiniuose (p. 478), o T. Venclovos knygoje Vilniaus vardai (Venclova 2006: 298) – Šeteiniuose, netoli Kėdainių. Tačiau nei Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne, nei Vietovardžių žodyne formos Šeteiniai nėra. Žinyne tėra tik Šetėniai (II 302), o šiame žodyne – dvejopa: Šetėniai ir Šateiniai, t. y. variantinės formos. Antraštinė čia pateikta pirmoji (antroji – laužtiniuose skliaustuose), todėl ji ir laikytina normine. Dvejopas tos pačios pavardės rašymas bei vartojimas lingvistiškai yra nepateisinamas. 4 Į šią turbūt nusižiūrėta ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos redaktorių, žr. VLE XV 144. 5 Veidas 35 ir kitur. Įžvalgos / Insights 259 JONAS PALIONIS LITERATŪRA Daujotytė Viktorija, Kvietkauskas Mindaugas 2011: Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. LE IV; XVIII – Lietuvių enciklopedija 4; 18. Boston, 1959; 1985. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2. Vilnius, 1976. LKŽ VIII – Lietuvių kalbos žodynas 8. Vilnius, 1970. LPŽ I–II – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. Milosz Czesław 2003: Išvyka į Dvidešimtmetį. Vilnius: Pasviręs pasaulis. Naujoji Romuva. 1939, Nr. 33–34; 45. Słownik staropolskich nazw osobowych 3, red. Witold Taszycki. Wrocław, 1973. Veidas. 2004, Nr. 35. Venclova Tomas 2006: Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla. Vietovardžių žodynas 2002. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VLE I–XXV – Visuotinė lietuvių enciklopedija 1–25. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2001–2015. Zinkevičius Zigmas 2008: Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Республика Беларусь 4. Минск, 2007. Įteikta 2015 m. birželio 5 d. JONAS PALIONIS Juozo Tumo-Vaižganto g. 9–27, LT-01108 Vilnius, Lietuva 260 Acta Linguistica Lithuanica LXXII