Vietovardžiai su „sāt-“ „Latvijos vietovardžių žodyne“ („Latvijas vietvārdu vārdnīca“)

ANTA TRUMPA Latvijos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: onomastika, istorinė leksikografija, semantika. VIETOVARDŽIAI SU sāt- „LATVIJOS VIETOVARDŽIŲ ŽODYNE“ (LATVIJAS VIETVĀRDU VĀRDNĪCA)1 Place-names with the Component sāt- ANOTACIJA Straipsnis skirtas vietovardžių su sāt- „Latvijos vietovardžių žodyne“ (Latvijas vietvārdu vārdnīcā) analizei. Pradžioje pateikiamas trumpas žodyno aprašas, apibūdinami svarbiausi jo šaltiniai. Beveik per šimtmetį rutuliojosi kalbininkų diskusija apie šiuo metu nebevartojamo dialektizmo sāts / sāta / sāte, kuris teisiškęs Latvijos vietovardžiuose, etimologiją, semantiką ir vartoseną. Dauguma diskusijos dalyvių vis dėlto nepritaria profesoriaus Jānio Endzelīno hipotezei dėl sats finougriskos kilmės. Kadangi vietovardžiai su sāt- paplitę Kuržemėje, kuršių substrato teritorijoje, labiausiai tikėtina, jog tai senas kuršių kilmės žodis. Straipsnyje nagrinėjami į „Latvijos vietovardžių žodyno“ S1 tomą įtraukti dialektizmai su sāt-, jų semantika bei žemėlapiu iliustruojamas paplitimo arealas. Daroma išvada, kad vietovardžių su sāt- kiekis Latvijos vardyne linkęs mažėti, ypač mikrotoponimų grupėje. Matyt, latvių kalbos tarminis bendrinis žodis sāts / sāta / sāte anksčiau buvo labiau paplitęs, vėliau jo plotas siaurėjęs vakarų kryptimi, palikdamas pėdsakų oikonimuose. ESMINIAI ŽODŽIAI: vietovardžių žodynas, mikrotoponimai, oikonimai, kuršizmai, dialektizmų nykimas. 1 Straipsnis parengtas pagal Valstybės tyrimų programos Letonics: history of Latvia, languages, culture and values projektą Studies of the Latvian language in the context of 21st century science. Straipsniai / Articles 73 ANTA TRUMPA ANNOTATION The article is looking at some of the Latvian place-names included in the “Dictionary of Latvian Toponyms” (Latvijas vietvārdu vārdnīca), namely those containing the component sāt-. It begins with a brief description of the dictionary and its sources. The now-obsolete dialectal word sāts / sāta / sāte (‘house, home’) and its etymology, semantics and usage in Latvian place-names have been discussed for almost a century. The linguist Jānis Endzelīns proposed a hypothesis that this word might have Finno-Ugric origin, while several other linguists did not agree with this opinion. Since toponyms with the element sāt- are mostly observed in Kurzeme and, more precisely, in the territory formerly inhabited by the Baltic tribe of Curonians, it is believed that this lexeme has Curonian origin. The article proceeds with the analysis of the words containing the element sāt- and included in the volume S₁ (which is still in progress) of the “Dictionary of Latvian Toponyms”. Their semantics and area of distribution are shown (illustrated in the map). It is concluded that this particular group of place-names tends to diminish, especially as regards microtoponyms. The dialectal word sāts / sāta / sāte has formerly been more widespread, but the area has shrunk, leaving some traces of the respective word in oikonyms in the western part of the territory. KEYWORDS: dictionary of toponyms, microtoponyms, oikonyms, Curonian, disappearance of regional words. „Latvijos vietovardžių žodynas“ (Latvijas vietvārdu vārdnīca) yra daugiatomis leidinys, pratęsiantis Jānio Endzelīno dviejų tomų žodyną „Latvijos TSR vietovardžiai“ (Latvijas PSR vietvārdi) (I dalies 1 tomas A–J, 1956) ir I dalies 2 tomas K–O, 1961). Po ilgos pertraukos XXI a. pradžioje, 2003 m., pagaliau pasirodė pirmasis „Latvijos vietovardžių žodyno“ tomas, apimantis žodžius, prasidedančius P – Paaglis–Piku, kurį pratęsė dar du raidės P tomai – 2006 m. Pilaci–Pracapole bei 2010 m. Pracirika–Puožu, taip pat 2013 m. yra išėjęs vienas raidės R tomas. Šiuo metu rengiamas pirmasis raidės S tomas Sabači–Sēža, kurį numatyta išleisti 2017 m. LU Latvių kalbos institute parengto „Latvijos vietovardžių žodyno“ pagrindą sudaro keletas šaltinių, iš kurių svarbiausia šiuo metu skaitmeninama maždaug 1 milijoną kortelių turinti Latvijos vietovardžių kartoteka (LVK), susidedanti iš vietovardžių, pradėtų užrašinėti ekspedicijose nuo XX a. penktojo dešimtmečio; archyvinė medžiaga, pavyzdžiui, Vidžemės 1638 m. arklių revizijos (vok. Hakenrevision) duomenys (VAR) ir 1826 m. dvarų revizijos duomenys, saugomi Latvijos valstybiniame istorijos archyve; taip pat įvairių publikacijų šaltiniai, įskaitant seniau leistus žodynus (iš jų minėtini, pavyzdžiui, J. Endzelīno 74 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Vietovardžiai su sāt– „Latvijos vietovardžių žodyne“ (Latvijas vietvārdu vārdnīca) dvitomis „Latvijos vietų vardai“ (Latvijas vietu vārdi, 1922; 1925), Jurio Plākio dviejų dalių „Latvijos vietų vardai ir asmenvardžiai“ (Latvijas vietu vārdi un latviešu pavārdi, 1936; 1939), Valdžio Jurio Zepo „Latgalos vietovardžiai“ (The Placenames of Latgola, 1984)). Minėtini ir naujausi „Latvijos vietovardžių žodyną“ papildantys šaltiniai iš palyginti neseniai leistų vietovardžių žodynų ir rinkinių, pavyzdžiui, Rutos Avotiņos darbas „Staburago valsčius. Vietovardžiai, geografija, kultūros paveldas“ (Staburaga pagasts. Vietvārdi, ģeogrāfija, kultūras mantojums, 2007), taip pat milžiniška Latvijos valstybinės geografinės erdvės agentūros (Latvijas Ģeotelpiskās informācijas aģentūra) vietovardžių duomenų bazė (LĢIA 2011)2. Taigi tiek Latvijos vietovardžių kartoteka, tiek jau išleisti „Latvijos vietovardžių žodyno“ tomai, tiek jau parengti, bet neišleisti vietovardžių žodyno rankraščiai yra turtingas Latvijos vietovardžių aruodas, tapęs neišsenkamu šaltiniu tiriant latvių toponimiją. Dirbant prie naujausio, dar neišėjusio „Latvijos vietovardžių žodyno“ tomo Sabači–Sēža-, dėmesį patraukė gana didelis, užimantis daugiau nei septynis rankraščio puslapius žodyno straipsnis „Sāt“. Jo pagrindą sudaro ne koks nors visiems žinomas latvių kalbos apeliatyvas, bet mūsų laikais nebevartojamas ir net tarmėse nebepąžįstamas žodis su savo morfologiniais variantais sāts / sāta / sāte ‘sodyba, sodybvietė’. Paaiškėjo, kad šis žodis, jo semantika, etimologija ir sąsajos su Latvijos vietovardžiais jau kone šimtmetį buvo tapę kalbininkų diskusijų objektu. Taigi ši straipsnio dalis bus skirta minėtajai diskusijai aptarti. Anksčiau egzistavęs bendrinis žodis sāts / sāta / sāte, sudarantis daugybės Latvijos vietovardžių pagrindą, labiausiai buvo paplitęs Kuržemės regione. Dėl jo kilmės tyrėjų nuomonės skiriasi. Straipsnį apie Kuržemės vietovardžių su sāt- arealą jau 1926 m. paskelbė latvių kalbininkas J. Plākis. Jame vietovardžių tyrėjas teigė, kad sāts yra baltiškos kilmės žodis, etimologiškai susijęs su la. sāts, sātīgs, lie. sotis, sotumas, sotus, sen. indų sātu ‘prieglaunda, vieta išsigelbėti, pasislėpti’, „vis dėlto vietų varduose jis, berods, reiškias kažką kita“ (Plākis 1926: 318). J. Plākio nuomone, pradinė žodžio reikšmė buvusi ‘atvira, saulės apšviesta vieta miške’, iš kurios vėliau išsirutuliojo naujesnė reikšmė ‘išdirbtas laukas, vidury lauko pastatyti namai’ (Plākis 1926: 319–320). J. Plākis savo straipsnyje pamini ir faktą, kad vietovardžiai su žodžio pradmeniu *sāt- įtraukti ir į Augusto Bielensteino darbą Die Grenzen des lettischen Volkstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert, atkreipdamas dėmesį į tai, kad „šis žodis buvo pažįstamas ir už dabartinės Kuržemės ribų“ (Plākis 1926: 319): keleto vietovardžių esama ir iš dabartinės Lietuvos – Lampsah ten, Dorf im Kirchspiel Preussisch-Kretingen (Bielenstein 1892: 2 Apie „Latvijos vietovardžių žodyną“ smulkiau žr. Balode 2009. Straipsniai / Articles 75 ANTA TRUMPA 248), Lampsaten [A. Plākio klaidingai nurodyta: Lamsaten] (Bielenstein 1892: 279), Nars satay [A. Plākio klaidingai nurodyta: Nassatag], Gesinde (Bielenstein 1892: 389); vieną iš šių pavyzdžių – Satagont (Bielenstein 1892: 275 [A. Plākio klaidingai nurodyta: 175]) kaip pilies ar piliakalnio ir kiligundos, arba senoviškos administracinės apygardos, pavadinimą – A. Bylenšteinas mini kaip Suomijoje esantį vietovardį (Bielenstein 1892: 275). Diskusiją pratęsė ir kitokios nuomonės dėl žodžio reikšmės ir kilmės laikėsi J. Endzelīnas, kuris Kārļio Mīlenbaho „Latvių kalbos žodyne“ (Latviešu valodas vārdnīca, 1923–1932) tarp keleto kitų sāts homonimų kaip ketvirtąjį pateikia ir turintį reikšmę ‘eine Baustelle, alte Gesindestellen (statybvietė, kiemas, namų vieta)’. Įdomu, kad ir J. Endzelīnas teikia nuorodą į A. Bielensteino darbą, tiesa, į kitą – „Die Holzbauten und Holzgeräte der Letten [...]“, paminėdamas, kad Vakarų Kuržemėje sāts, sāta reiškias ‘Zaun, Bauerhof (tvora, sodyba)’. J. Endzelīnas yra pirmasis, nors ir ne be abejonių, iškėlęs hipotezę, kad sāts yra finougr iškos kilmės, tiksliau, pasiskolintas iš lyvių kalbos ir susijęs su estų sāt ‘eingezäunter Platz; Rödung (aptverta vieta, kirtimas)’ (Mīlenbahs III 809). Nesigilindamas į apeliatyvų sāte, sāts etimologiją, apie šio žodžio reikšmę ir ankstesnę vartoseną gimtojo Stendės valsčiaus vietovardžiuose savo 1939 m. straipsnyje „Vietų vardų gyvastis“ („Vietu vārdu mūžs“, 1939) yra rašęs ir kalbininkas Kārlis Draviņš. Jis užsimena, kad „per marus išmirusių ir pražuvusių namų laukus vadinę satais ar sātemis (par sātiem (vai sātēm)), [...] pvz., Pekšāte, Pūcsāte, Mežitsāts, Sāti, Ve̦csāte, Kne̦ijsāts u. c.“ (Draviņš 1939: 413). Autorius pripažįsta, kad medžiagos užrašymo metu – XX a. ketvirtajame dešimtmetyje – Stendėje apeliatyvo sāts, sāte jau nebegalėję paaiškinti, jo reikšmė šnektoje išnykusi. Jis šį reiškinį aiškino tuo, kad senieji satai (sāti), kitaip sakant, sodybvietėms priklausę laukai, praėjus marui ir namams tampant negyvenamiems, apaugdavę medžiais, krūmais, net tankiu mišku, o pats žodis išlikęs. „Pabrėžtina, kad dabar žodis sāts žmonių sąmonėje susijęs su senųjų sodybviečių sąvoka, vis dėlto nėra virtęs tiesioginiu jų žymikliu“ (Draviņš 1939: 413). Apie tai, kad „šiuos žodžius vartoje ir kaip vietovardžius, apibūdinant vietas, kuriose prieš marą ar prieš Šiaurės karą būta valstiečių sodybų“, XX a. pradžioje yra kalbėjęs ir A. Bielensteinas (Bīlenšteins 2001: 133). Dar vienas pritarėjas finougriškajai žodžio kilmės hipotezei yra estų latvistas Karlas Abenas, kuris savo 1957 m. straipsnyje „Skoliniai iš estų ir lybių kalbų latvių kalboje“ („Aizguvumi no igauņu un lībiešu valodas latviešu valodā“) patvirtina J. Endzelīno nuomonę, laikydamas latvių sāts ‘namų vieta, sena sodybvietė’ patikimu estiško žodžio saat (Aben 1957: 203) skoliniu. Ir 1957 m. išėjusioje studijoje apie atskirų latvių kalbos žodžių etimologijas latvių kalbininkas Ernestas Blese abejoja latvių sāts finougr iška kilme. Mokslininkas nurodo suomių kalbininko Eino Niemineno rašytą laišką: „Est. sāt yra 76 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Vietovardžiai su sāt- „Latvijos vietovardžių žodyne“ (Latvijas vietvārdu vārdnīca) tarmybė, vartojama tik Saremos saloje bei Muhu saloje, taip pat Pernu apylinkėse. Šis žodis negali būti paveldėtas, veikiau jis pasiskolintas iš latvių kalbos“. Be to, E. Blesė abejoja, ar lyvių kalboje žodis *sāt apskritai kada nors yra buvęs. (Blese 1957: 104). Dėl to kalbininkas mano, kad latvių sāts yra kuršiškos / latviškos kilmės ir daro prielaidą, kad jis giminiškas senovės prūsų gyvenamosios vietos pavadinimui Satheken bei pievos pavadinimui Satho (Blese 1957, 103, 109). Vis dėlto, nors ir susilaikydamas nuo konkrečių komentarų, J. Endzelīno nuomonei nepritaria užsienyje gyvenęs latvių kalbininkas V. J. Zepas, 1962 m. anglų kalba paskelbęs savo tyrimą „Latvių ir suomių kalbų konvergencijos“ (The Placenames of Latgola. A Dictionary of East Latvian Toponyms) (Zeps 1962: 180). Įtikinamesnių finougriškajai žodžio hipotezei prieštaraujančių argumentų turi estų kalbininkas Lembitas Vaba, kuris, savo knygoje apibūdindamas į estų kalbą iš latvių kalbos patekusius skolinius, teigia būtent atvirkščiai – daro prielaidą dėl saat latviškos kilmės (Vaba 1997: 196–197). Ir Silvijai Rāgei straipsnyje apie J. Endzelīno etimologizuotus Baltijos finų kalbų skolinius latvių kalboje buvo kilęs klausimas: jei žodis sāts būtų skolinys iš lybių kalbos, su kuriuo šios kalbos žodžiu jis būtų susijęs? „argi ne ar šǫt ‘Scheiterhaufen (skaičiai raudonas)’, kurį Ketunenas laiko latv. sārts skoliniu?“ (Rāge 2003: 315). Apie sāts reikšmę ir kilmę savo straipsniuose, paskelbtuose įvairiais gyvenimo laikotarpiais, nuomonę yra pareiškusi latvių onomastė Valija Dambė. 1970 m. rusų kalba parašytame straipsnyje apie geografinius terminus Latvijos TSR toponimijoje kalbininkė pripažįsta, kad daugybės vietovardžių pagrindą sudarantis apeliatyvas sāts anuo metu, XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje, nebėra žinomas net tarmėse, vis dėlto autorė pripažįsta, kad veikiausiai tai buvo terminas, žymintis gyvenamąją vietą miške, kurio gyventojai vertėsi žemdirbyste. Ten pat V. Dambė užsimena ir apie J. Endzelīno hipotezę dėl finougr iškos žodžio kilmės, vis dėlto ją atmesdama ir darydama prielaidą, kad galimos sąsajos su latvių sēt ‘sėti’ ir sēta ‘sodyba’ įrodo indoeuropietišką žodžio kilmę (Dambe 2012b: 198). Savo ruožtu beveik po keliolikos metų, 1986-aisiais, publik uotame straipsnyje „Kalbų sąlytis Šiaurės Kuržemės vietovardžiuose“ („Valodu saskare Ziemļkurzemes vietvārdos“) V. Dambė nuomonę reiškia jau atsargiau, pripažindama, kad žodžio sāts etimologija ir kilmė nevisiškai aiškios, tuo vis dėlto ne visai paneigdama J. Endzelīno nuomonę. Priešingai nei savo 1970 m. straipsnyje 1986 m. V. Dambė pripažįsta, kad „su žodžiu sēta Kuržemės sāts visiškai nesusijęs“, taip paneigdama savo pačios anksčiau išsakytą nuomonę dėl neabejotinai indoeuropietiškos žodžio kilmės. Šiame straipsnyje autorė taip pat pateikia vietovardžių su sāt paplitimo žemėlapį, remdamasi tuo metu turėta Latvijos vietovardžių žodyno rankraščio medžiaga ir, beje, vietovardžius Straipsniai / Articles 77 ANTA TRUMPA skirstydama pagal kamienus ir baigmenis, o ne pagal žymimą objektą ar reikšmes (Dambe 2012a: 268). Netiesiogiai, apibūdindamas latvių kalbos žodį pilsēta ir pilsāts kilmę, žodį sāta savajame „Latvių kalbos etimologijos žodyne“ (Latviešu etimoloģijas vārdnīca) apžvelgia ir Konstantīnas Karulis. Kalbininkas mano, kad anksčiau Kuržemėje paplitusios formos pilsāts pagrindą sudaro pils + sāts, kitaip sakant, ‘pilies laukas, vieta priešais pilį ar apie ją’. Patį žodį sāts, remdamasis jo paplitimo arealu, K. Karulis visai pagrįstai laiko kuršių kalbos žodžiu, o apie J. Endzelīno hipotezę dėl finougriškos žodžio sāts kilmės nė neužsimena. K. Karulis, beje, pamini ir XIII a. kuršių istorinės žemės Klaipėdos apylinkėse pavadinimą Pilsaten (Karulis II 50–51). Galų gale, grįždami prie rašomame „Latvijos vietovardžių žodyne“ esančių vietovardžių su sāt-, galime konstatuoti, kad esama jų gausos ir įvairovės tiek kaip senesnių nomenklatūros žodžių, pvz.: Bērznieku sāta pieva Varmėje (Endzelīns II: 106; Plāķis 1939: 167; nebefiksuotas 1962), Brūžu sāta laukas Turlavoje (Endzelīns II: 105; Plāķis 1936: 165; nebefiksuotas 1972), tiek kaip pamatinių žodžių, pvz.: Sāta kalns kalnas Aprik(u)ose (1958), Sātu muiža dvaras Grenčiuose (Endzelīns II 134). Išanalizavus 286 vartosenos atvejus matyti, kad vietovardžių pagrindą sudarantis žodis sāts dažniausiai pasitaiko pievų pavadinimuose (~ 23 %), pvz.: Bundžu sāta pieva Varmėje (Endzelīns 1925: 106; Plāķis 1936: 167; nebefiksuotas 1962), Sat pieva Jurkalnėje (Plāķis 1936: 52; nebefiksuotas 1969), Satiņi pieva Purmsatuose (Endzelīns 1925: 20; Plāķis 1936: 53; Sātiņi 1955); taip pat namų, sodybų pavadinimuose (~ 19,93 %), pvz.: Sāta Juōrši sodyba Kraukliuose (1970), Čīmsāti namas Gudeniekuose (1973); laukų pavadinimuose (~ 15,38 %), pvz.: Brūžu sāta laukas Turlavoje (Endzelīns 1925: 105; Plāķis 1936: 165; nebefiksuotas 1972), Sātiņlauks laukas Alsungoje (1970); miškų pavadinimuose (~ 11,53 %), pvz.: Buņdžu sāta miškas Rankiuose (Plāķis 1936: 143), Jâtniekšāte miškas Zlēkose (1963), Jahtnik fahte (Plāķis 1936: 296); kalnų pavadinimuose (~ 4,54 %), pvz.: Sāta kalns kalnas Aprik(u)ose (1958); dvarų pavadinimuose (~ 4,19 %), pvz.: Vārmsāta dvaras Nykracėje (Endzelīns 1925: 10); ganyklų pavadinimuose (~ 3,15 %), pvz.: Buciņu sāta ganykla Rudbaržuose, prie senosios vaistinės (1966), Kalējisāts ganykla Matkulėje (Endzelīns 1925: 116; Plāķis 1936: 205; 1962); valsčių, kaimų, kitų gyvenamųjų vietų pavadinimuose (~ 3,15 %), pvz.: Sātiņu pagasts valsčius (1953), Siēksātes pagasts valsčius (Endzelīns 1925: 21). Tik paskirais atvejais sāt- sudaro pelkių, valsčių, griovų, negyvenamų vietų, klonių, pervalkų, tvenkinių, malūnų, kelių, kaimų ir kitų objektų pavadinimų pagrindą. Keletui dviejuose Vakarų Kuržemės valsčiuose – Ēduolės bei Sakos – užfiksuotų vietovardžių su sāt- J. Plāķis kategorinę priklausomybę nurodė žodžiu 78 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Vietovardžiai su sāt- „Latvijos vietovardžių žodyne“ (Latvijas vietvārdu vārdnīca) sāta (Plāķis 1936). Matyt, šiuose valsčiuose dar vietovardžių užrašymo metu, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, sāta buvo pažįstamas ir gyvojoje kalboje vartojamas bendrinis žodis, ne tik vietovardžiuose sustingusi forma. Dėl to statistiškai išskirta dar viena grupė – sodybviečių (sāta) pavadinimai (~ 5,24 %), pvz.: Pētersāt Ēduoleje (Plāķis 1936: 265), Duņņu fahte sodybvietė Sakoje (Plāķis 1936: 58). 1 PAV. Vietovardžių su sāt- paplitimas pagal „Latvijos vietovardžių žodyno“ medžiagą Straipsniai / Articles 79 ANTA TRUMPA Nagrinėjant vietovardžių su sāt semantiką „Latvijos vietovardžių žodyne“ matyti, kad esama dviejų didelių grupių: pirmoji – didesnioji – yra mikrotoponimų grupė: pievų, laukų, ganyklų, kalnų bei miškų pavadinimai; antrąją didelę grupę sudaro oikonimai – šiuo atveju daugiausia namų (sodybų), taip pat dvarų, valsčių bei kaimų pavadinimai. Taigi atrodo, kad ši medžiaga veikiau patvirtina jau J. Plākio išsakytą mintį, kad bendriniai žodžiai (apeliatyvai) sāts, sāta, sāte iš pradžių reiškė ‘pievą, lauką (galimas dalykas, esantį miške)’, tik po to pradėti vartoti ir apie namus esantiems laukams pavadinti, vėliau paplito ir namų (sodybų), dvarų ir didesnių gyvenamųjų vietų, pavyzdžiui, kaimų bei valsčių pavadinimuose. Kai kur, pavyzdžiui, Stendėje, žodis sāts imtas vartoti ir seniesiems namams ir apie juos esantiems laukams bei kitoms vietoms įvardyti. Palyginus įvairių laikotarpių medžiagą Latvijos vietovardžių kartotekoje bei „Latvijos vietovardžių žodyno“ rankraštyje, darytina išvada, kad vietovardžių su sāt– kiekis latvių toponimijoje mažėja. Daugybės namų, pievų, laukų bei ganyklų vardų, surašytų XX a. pradžios rinkiniuose, praėjus pusei amžiaus arba visiškai dingusi pati realija, arba vietiniai gyventojai nebežino jos pavadinimo. Svarbu pažymėti, kad iš 1936 m. J. Plākio knygoje Latvijas vietu vārdi un latviešu pavārdi publikuotų 158 vietvardžių su sāt– tik 70 (arba ~ 44 %) užfiksuota vėliau, daugiausia XX a. septintajame dešimtmetyje, užrašytoje medžiagoje. Kadangi nuo to laiko praėjo jau maždaug pusšimtis metų, labai tikėtina, jog iki šiol šių žodžių, ypač mikrotoponimų, nykimas, vyko toliau. Įdomu, kad tarp vietovardžių, kurie, informantų nuomone, anksčiau egzistavę, bet dabar jų nėra, dominuoja namų bei dvarų pavadinimai. Akivaizdu, jog tai nulėmė istorinė situacija, dvarai po Antrojo pasaulinio karo virto mokyklomis ar kitomis visuomeninėmis įstaigomis, ir sodybos dėl įvairių dramatiškų istorijos įvykių nyko tiek per karą, tiek pokariu, tiek ir vėlesniais laikais. Tarp vietovardžių, apie kuriuos informantai nėra girdėję visiškai, dominuoja pievų bei laukų pavadinimai. Ši aplinkybė patvirtina jau 1939 m. K. Draviņo pastebėtą vietovardžių su sāt– tendenciją: „[...] esama grėsmės užmiršti tuos vietų vardus, kuriais pavadinti objektai arba išnykę, arba gerokai pasikeitę [...], arba bendraujant labai retai minimi, arba taip pat paraleliai gavę naują vardą, kuris stumia senąjį į šešėlį“ (Draviņš 1939: 411). Tiesa, mikrotoponimams apskritai būdinga tendencija keistis, o jų skaičiui mažėti. Remiantis „Latvijos vietovardžių žodyno“ duomenimis, matyti, kad rytinėje kalbamosios ploto dalyje dėmenų su sāt– daugiausia esama namų bei dvarų, o ne pievų, laukų pavadinimuose ar kituose mikrotoponimuose. Išimtį sudaro 2011 m. du greta užfiksuoti vienos pelkės pavadinimai Zvardėje: Sātu purvs bei Satu liekna (LGIA 2011). Tai tikrai leidžia manyti, kad tikrinio žodžio paplitimas iš pradžių galėjęs būti didesnis, vėliau arealas siaurėjęs vakarų kryptimi, palikdamas pėdsakų oikonimuose. 80 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Vietovardžiai su sāt- „Latvijos vietovardžių žodynė“ (Latvijas vietvārdu vārdnīca) Tiek ankstesni tyrimai (J. Plākio, V. Dambės ir kt.), tiek naujausia „Latvijos vietovardžių žodyno“ medžiaga patvirtina, kad vietovardžiai su sāt- paplitę Kuržemėje, visoje kuršių substrato teritorijoje (žr. 1 pav.), o atskiri vietovardžiai toli nuo šio regiono veikiausiai yra kitokios kilmės ir turi kitokią reikšmę (Dambe 2012a: 269). Tai vis dėlto dar kartą leidžia atmesti J. Endzelīno prielaidą dėl žodžio sāts lybiškos ar estiškos kilmės. Šias abejones dar labiau sustiprina kai kurie Lietuvos vietovardžiai, pavyzdžiui, Sõtupis upė Žarėnuose (Telšių raj.) ir Sòtai pieva Kvėdarnoje, kurią lietuvių onomastas Aleksandras Vanagas, nors ir atsargiai, vis dėlto sieja su latviškais pievų pavadinimais Sāta, Sāts, Valta-sātu upe, vietovardžiu Pūc-sāte, žyminčiu vietą miške, bei kitais Latvijos vietovardžiais su sāt- (Vanagas 1981: 310). Kaip žinoma, minėtieji lietuviški vietovardžiai patenka į istorinį kuršių arealą. Be to, sāts kuršišką kilmę patvirtinančių vietovardžių sąrašą papildo ir į A. Bylenšteino darbą Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache [...] įtraukti pavyzdžiai: „Lapsahten, Dorf im Kirchspiel Preussisch-Kretingen“ (Bielenstein 1892: 248), „Lampsaten (litt. Lāpsatē); cf bei Спрогисъ, л. с. Ломосатишки, село въ Гондыгин. в.“ (Bielenstein 1892: 279), bei K. Karulio minėtasis suvokietintas apie Klaipėdą buvusios Pilsoto (Pilsaten) žemės vardas. Išvados 1. Vietovardžių su sāt- kiekis Latvijos toponimijoje, ypač mikrotoponimijoje, turi tendenciją mažėti. 2. Sats / sata / sate finougriška kilmė abejotina, tai veikiausiai senas indoeuropietiškas žodis, turintis reliktų mikrotoponimuose ir oikonimuose kadaise kuršių gyvenamos teritorijoje Latvijoje bei šiek tiek ir Lietuvoje. 3. Latvių kalbos tarminio žodžio sāts / sāta / sāte paplitimas anksčiau galėjęs būti platesnis, tačiau vėliau arealas siaurėjęs vakarų kryptimi, nykimo zonoje palikdamas pėdsakų oikonimuose. LITERATŪRA 1962 [ar kiti nurodyti metai] – tais metais vykusių toponimų rinkimo ekspedicijų medžiaga. Aben Karl 1957: Eesti ja liivi laene läti sõnavaras. – Emakeele seltsi aastaraamat 3. Tallin: Eesti Riiklik kirjastus. Avotiņa Ruta 2007: Staburaga pagasts. Vietvārdi, ģeogrāfija, kultūras mantojums. Rīga: Latvijas Ģeotelpiskās informācijas aģentūra. Straipsniai / Articles 81 ANTA TRUMPA Balode Laimute 2009: Vietvārdu vārdnīcas un to struktūra: somu, igauņu, lietuviešu un latviešu pieredze. Toponymic Dictionaries and Their Structure: Finnish, Estonian, Lithuanian, and Latvian Experience. – Latvijas Universitātes raksti, 746. sēj. Valodniecība. L atvistika un somugristika. Rīga: Latvijas Universitāte. Bielenstein August 1892: Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert. Ein Beitrag zur ethnologischen Geographie und Geschichte Russlands. St. Petersburg: Commissionäre der Kaiserlichen Akademie der Wissenschaften. Bīlenšteins Augusts 2001: Latviešu koka celtnes un iedzīves priekšmeti. Pirmā daļa. Latviešu koka celtnes. Rīga: Jumava. Dambe Vallija 2012a: Valodu saskare Ziemeļkurzemes vietvārdos. – Darbu izlase. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 258–278. Dambe Vallija 2012b: Географически термины в топонимии Латвийской ССР. – Darbu izlase. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 197–199. Draviņš Kārlis 1939: Vietu vārdu mūžs. – Ceļi 9, 407–418. Endzelīns Jānis I–II: Latvijas vietu vārdi. 1: Vidzemes vārdi; 2: Kurzemes un Latgales vārdi. Rīga: A. Gulbis, 1922–1925. Endzelīns Jānis 1956–1961: Latvijas PSR vietvārdi. I. A–J; I2. K–O. Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība. Karulis Konstantīns I–II: Latviešu etimoloģijas vārdnīca. Rīga: Avots, 1992. Latvijas vietvārdu vārdnīca. Paaglis – Piķu-, 2003; Pilaci – Pracapole, 2006; Pracirika – Puožu-, 2010; R, 2013. Rīga: LU Latviešu valodas institūts. LĢIA – Valstybinės agentūros Latvijas Ģeotelpiskās informācijas aģentūra vietovardžių duomenų bazė, 2011. LVK – Latvijas vietovardžių kartoteka, saugoma LU Latvių kalbos institute. Mīlenbahs Kārlis I–IV: Latviešu valodas vārdnīca 1–4, rediģējis, papildinājis, turpinājis Jānis Endzelīns. Rīga: Kultūras fonds, 1923–1932. Plāķis Juris 1926: Pilsāts – pilsēta. – Izglītības Ministrijas Mēnešraksts. 01.04.1926., 318–320. Plāķis Juris 1936–1939: Latvijas vietu vārdi un latviešu pavārdi. I. Kurzemes vārdi. – Latvijas Universitātes Raksti. Filoloģijas un filozofijas fakultātes serija. IV, 1; II. Zemgales vārdi. – Latvijas Universitātes Raksti. Filoloģijas un filozofijas fakultātes serija. V, 5. Rīga: Latvijas Universitāte. 82 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Vietovardžiai su sāt– „Latvijos vietovardžių žodyne“ (Latvijas vietvārdu vārdnīca) Raǧe Silvija 2003: Baltijas somu valodu aizguvumi latviešu valodā, ko pirmais etimologizėjis J. Endzelīns. – Darbu izlase. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 271–336. Vaba Lembit 1997: Uurimusi läti–eesti keelesuhetest. Tallinn–Tamper: Eesti Keele Instituut, Tampereen yliopiston Suomen kielen ja yleisen kielitieteen laitos. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. VAR – Vidzemes 1638. gada arklu revīzija. Latviešu novadi. I–III. – Latvijas vēstures avoti. IV. Rīga: Latvijas Vēstures institūta apgādiens 1938–1941. Zeps Valdis Juris 1962: Latvian and Finnic Linguistic Convergences. Indiana University Publications. Uralic and Altaic Series. Published by Indiana University, Bloomington, Mouton & Co, The Hague, The Netherlands, 1962, Vol. 9. Zeps Valdis Juris 1984: The Placenames of Latgola. A Dictionary of East Latvian Toponyms. Madison, Wisconsin: Baltic Studies Center. Place-names with the Component sāt- in the Dictionary of Latvian Toponyms S U M M A R Y “Dictionary of Latvian Toponyms” (Latvijas vietvārdu vārdnīca) is a rich source of materials for the researchers of Latvian place-names. It contains data from the card files of Latvian toponyms gathered during earlier times, archival materials, toponym dictionaries published during different periods of time, etc. Volume S₁, which is still in progress, contains an extensive entry devoted to the component „Sāt”, covering almost 7 pages. Latvian dialectal word sāts / sāta / sāte (‘house, home’), as well as its semantics, etymology and reflection in place-names, has been discussed by Latvian linguists for almost a century. The opinions about its origins have been varied – J. Endzelīns and K. Abens believed that it might be a borrowing from Estonian or Livonian, while most other researchers agreed with J. Plāķis stating that it is an Indo-European word. The materials included in the “Dictionary of Latvian Toponyms” confirm the earlier knowledge that toponyms with sāt- are mostly used in Kurzeme and, more precisely, in the territory of the Curonian language substratum. In most cases, sāt- is observed in microtoponyms (names of meadows, fields and forests), but there is also a considerably large group of oikonyms (names of farmhouses, manors and rural territories). In the eastern part of the area, the root sāt- mainly survives Straipsniai / Articles 83 ANTA TRUMPA in oikonyms, thus confirming the fact that microtoponyms are likely to disappear first when the respective appellative is no longer used. Obviously, the usage of the appellative sāts began to diminish. Summing up the opinions of linguists and the data from the dictionary of toponyms, the article presents the following conclusions: 1) place-names with the root sāt- in Latvia tend to diminish, especially in microtoponyms, 2) the dialectal noun sāts / sāta / sāte used to be more widespread in the past, but its usage has gradually shrunk, leaving some traces in oikonyms; 3) sāts / sāta / sāte does not seem to have Finno-Ugric origin; it is most probably an archaic Indo-European word whose traces can be observed in the territory formerly inhabited by the Curonians in Latvia, and also some parts of Lithuania. Įteikta 2015 m. balandžio 7 d. A N T A T R U M P A Latvijos Universitetas, Latvių kalbos institutas Akadēmijas lauk. 1-913, LV-1050 Rīga, Latvija [email protected] 84 Acta Linguistica Lithuanica LXXII