Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate „Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift“ (1706)

S aipsniai / A icles 9 ONA ALEKNAVIČIENĖ Lie u ių kalbos ins i u as Mokslinių y imų k yp ys: lie u ių ašomosios kalbos is o ija, Mažosios Lie u os kalbos, li e a ū os i kul ū os is o ija. LEKSIKOLOGIJOS PRADMENYS JOKŪBO PERKŪNO TRAKTATE WOHLGEGRÜNDETES BEDENKEN ÜBER DIE INS LITAUISCHE ÜBERSETZTEN ZEHN FABELN AESOPI UND DERSELBEN PASSIONIERTE ZUSCHRIFT (1706) The Basics o Lexicology in he T ac a e Wohlgeg ünde es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706) by Jokūbas Pe kūnas ANOTACIJA S aipsnyje i iamas Jokūbo Pe kūno ak a as Wohlgeg ünde es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706) kaip lin- g is inės min ies leksikologijos s i yje šal inis. Pe kūnas, analizuodamas Ezopo pasakė- čių (1706) e ėjo gebėjimą p ak iškai aiky i Michaelio Mö lino ak a e P incipium p i- ma ium in ling a Li h anica (1706) dekla uo us kalbos a ojimo i no minimo p incipus, daugiausia dėmesio sky ė leksikai. Pe kūno y imas labiau ėmėsi p ak iniu (empi iniu) lygmeniu – kalbos duomenų inkimu, e inimu i eikimu, o ne eo iniais apibend ini- mais i g iež ų sp endimų p iėmimu. No s eo iniam leksikos no mų s a s ymui Pe kūnas sky ė mažiau dėmesio negu Mö linas, ačiau aisomi i komen uojami Ezopo pasakėčių žo- džiai bei žodžių junginiai odo, kaip jis su okė klausimus, ku iuos i ia leksikologija (dau- gia eikšmiškumas, homog a ai, sinonimija, leksinis i g ama inis junglumas, skoliniai, ONA ALEKNAVIČIENĖ 10 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII azeologija). Siūlydamas a ian ą, Pe kūnas ėmėsi iek kiekybiniu k i e ijumi – labiau papli usia a osena, iek kokybiniu – są okas ge iausiai a i inkančia aiška. ESMINIAI ŽODŽIAI: Jokūbas Pe kūnas, Michaelis Mö linas, Mažoji Lie u a, lie u ių kalbo y os is o ija, leksikologija. ANNOTATION The ac a e o Jokūbas Pe kūnas Wohlgeg ünde es Bedenken übe die ins Li auische übe - se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706) is analysed as a sou ce o linguis ic idea in lexicology in his a icle. While analysing he skills o he ansla o o he Aesop’s ables Die Fabuln Aesopi (1706) o p ac ically apply he p inciples o language use and s anda diza ion decla ed in Die Fabeln Aesopi Michaeli Mö lin’s ac a e P incipium p ima ium in ling a Li h anica (1706) Jokūbas Pe kūnas paid g ea a en ion o lexis. The esea ch o Pe kūnas e e ed o p ac ical (empi ical) le el, i.e. he collec ion o linguis ic da a, i s e alua ion and p esen a ion as opposed o heo e ical gene alisa ions and igid decision making. E en hough Pe kūnas paid less a en ion o heo e ical conside a ion o lexis no ms han Mö lin, howe e , he co ec ed and commen ed wo ds and wo d junc- ions o Aesop’s ables demons a e he way he pe cei ed issues which a e analysed by lex- icology (polysemy, homog aphs, synonymy, lexical and g amma ical alency, loan wo ds and ph aseology). By o e ing his a ian Pe kūnas e e ed o bo h: quan i a i e c i e ion i.e. mo e widely sp ead usage and quali a i e c i e ion, i.e. bes no ional exp ession. KEYWORDS: Jokūbas Pe kūnas, Michaeli Mö lin, Mino Li huania, his o y o Li huanian linguis ics, lexicology. 0. ĮVADAS XVIII a. p adžioje Mažojoje Lie u oje kilusi ilologinė polemika dėl lie u- ių kalbos paliko is a pusa yje susijusius šal inius: 1) Gumbinės kunigo Michaelio Mö lino (Michael Mö lin, 1641–1708) ak a ą P incipium p ima ium in ling a Li h anica (Pag indinis lie u ių kalbos p incipas)1; 2) iš Ka nia os kilu- sio Jono Šulco (Johann Schul z, 1684–1710) knygelę Die Fabuln Aesopi (Ezopo 1 Žinomi du egzemplio iai: 1) Lenkijos mokslų akademijos Gdansko biblio ekoje (Biblio eka Gdańska Polskiej Akademii Nauk: NI 86 5º adl. 15); 2) Saksonijos-Anhal o uni e si e o i žemės biblio ekoje Halėje: (Uni e si ä s- und Landesbiblio hek Sachsen-Anhal : AB 153123) (Alekna ičienė, Schille 2002: 79–98); dokumen inis leidimas: D o inas 2008, 1–166; in e - ne inis leidinys (pe ašas, lie u iškų žodžių indeksas): www.lki.l /senieji as ai ( oliau – MP). S aipsniai / A icles 11 Leksikologijos p admenys Jokūbo Pe kūno ak a e Wohlgeg ün- de es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706) pasakėčios) su dešimčia į lie u ių kalbą iš e s ų pasakėčių2; 3) Val a kiemio ku- nigo Jokūbo Pe kūno jaunesniojo (Jacob Pe kuhn, Pe khun, 1665–1711) ak a- ą Wohlgeg ünde es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (Pag įs a nuomonė apie dešim į į lie u ių kalbą iš e s ų Ezopo pasakėčių i jas įk ėpusį aš ą)3. Šios knygos pa eng os iena po ki os: d i pì mosios išleis os 1706 me ais Ka- aliaučiuje, pasku inė – Leipzige i F ank u e. Kai diskusijos, p asidėjusios apie 1702-uosius, įsisiūba o, Mö linas paskelbė lie u ių kalbos no minimo p inci- pus i k ie ė kunigus juos s a s y i. Šulcas u ėjo ikslą pa ody i, kaip jie gali bū i ealizuojami p ak iškai – pagal Mö lino iškel us p incipus iš e ė dešim pasakėčių. Pe kūnas, į e inęs Mö lino eo inį i Šulco p ak inį da bą, analizės ezul a us išdės ė ak a e. PB galė ų bū i laikomas EP ecenzija, ačiau jo eiginiai o ien uo i ne ien į EP. Šulcas an aš iniame lape aiškiai dekla a o e imo sąsają su Mö lino ak- a u: „Ʒum Ve ſuch Nach dem PRINCIPIO Li h anicæ Ling æ, Li auiſch e i- e “ („bandan iš e s i į lie u ių kalbą pagal Lie u ių kalbos p incipą“), o Pe kū- nas ak a o an aš iniame lape nu odė yšį ne su iena, be su abiem knygomis: „Bedencken / Ube die / Ins Li hauſche / Ube ſe z e ʒehen Fabeln Æſopi, Und de ſelben pasſioni e Ʒuſch i “ („nuomonė apie dešim į į lie u ių kalbą iš e s- ų Ezopo pasakėčių i jas įk ėpusį aš ą“). Pasakėčių e ėju i EP p a amės au o iumi Pe kūnas laikė ne Šulcą, be Mö - liną i disku a o daugiausia su jo ak a e išdės y ais eiginiais. Pe kūnas siekė pa eik i i į eik i pi miausia Mö liną, k i ika usį Mažojoje Lie u oje gimusius i lie u iškose pa apijose di busius kunigus. Pag indinis PB ad esa as ik ąja pa a - de nieku nepa adin as – jis į a dijamas ik p a a diniu asmen a džiu Gumbin- ne ‘Gumbiniškis’ (12×), pada y u iš ie o a džio Gumbinnen: Gumbinne PB 318, 45,16,23,26–27, 614, 92–3, 2117, 2222–23, Gumbinne s PB 312,14, Gumb. PB 231 p idedan da i He ‘Ponas’. Mö lino ak a as PB minimas eje ą ka ų: P incip. Ling. Li- h. p. 21 PB 318–19; in P incipio Ling . Li h. PB 61–2; In P incip. Ling. Li . p. 1 PB 926, kai ku nu odan i puslapius. Šulco i Mö lino bend ada bia imas i pas a ojo į aka y a neabejo ina. Reikia a k eip i dėmesį į ai, kad e s i pasakėčias Šulcas 2 Išlikęs ik ienas egzemplio ius K oku os nacionalinio muziejaus Kunigaikščių Ča o yskių biblio ekoje (Muzeum Na odowe w K akowie, Biblio eka Książą Cza o yskich: 35174/I); do- kumen inis leidimas: Ci a ičiū ė 2008: 1–206; in e ne inis leidinys (pe ašas, lie u iškų žodžių o mų konko dancijos, indeksas): www.lki.l /senieji as ai ( oliau – EP). 3 Žinomas ik ienas egzemplio ius, as as 2002 m. Ba a ijos als ybinėje biblio ekoje Münchene (Baye ische S aa sbiblio hek München: 4 A. g . b. 80) (Alekna ičienė, Schille 2003: 15–50); k i inis leidimas: Alekna ičienė, Schille 2008: 1–186; in e ne inis leidinys (pe ašas, lie u iš- kų žodžių o mų konko dancijos, indeksas): www.lki.l /senieji as ai ( oliau – PB). ONA ALEKNAVIČIENĖ 12 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII p adėjo Mö lino pa agin as. Šulcui padėjo Gumbinės lie u iai, adinasi, jis e ė iešėdamas pas Mö liną Gumbinėje i ik šis galėjo pa ink i jam lie u iškai ge ai mokančių pa apijiečių (apie e imo au o ys ės klausimą i ling is ines bend a- au o ys ės p ielaidas ž . Alekna ičienė, Schille 2008: 121–125)4. Pe kūno ak a as išėjo pasku inis, odėl s a bus dėl polemikos aidą liudi- jančių i jos u inį apibend inančių eiginių. Be o, jis pa odo Mö lino p ieši- ninkų poziciją, ku i būda o ekons uojama ik iš an inių šal inių, daugiausia kalbinių Pilypo Ruigio (Philipp Ruhig, 1675–1749) eikalų: ank aš inės Mele- emos (1735, oliau – RgM) i spausdin o Be ach ung de li auischen Sp ache in ih em U sp unge, Wesen und Eigenscha en (Lie u ių kalbos kilmės, būdo i sa ybių y inėjimas, 1745, oliau – RgB). Iki 2002-ųjų is o iog a inėje i bibliog a inėje lie u ių li e a ū oje nebu o už iksuo as nei ak a o pa adinimas, nei leidimo me ai. Radus ak a ą, ėmė aiškė i Pe kūno bei jo šalininkų eiginiai kalbos a ojimo klausimais, polemikos daly ių a pusa io są eika i ikslai (Alekna- ičienė, Schille 2003: 15–50). Abu ak a ai pa ašy i okiškai su in a pais lo ynų i lie u ių, e ka čiais i g aikų kalba. Bemaž pusė EP eks o aip pa okiška: ai Šulco p a a mė, eiliuo- a Ruigio dedikacija e ėjui, pasakėčių komen a ai i klaidų a i aisymas. In a - pai ki omis kalbomis okiškame EP eks e, ski ingai negu ak a uose, e i, be lie u iškų žodžių o mų EP daugiausia – apie 1 770. PB y a apie 760, o MP – apie 190 lie u iškų žodžių o mų. Lie u ių leksikos y ėjams Pe kūno ak a as įdomus isų pi ma dėl jame už iksuo ų XVIII a. p adžios gy osios kalbos ak- ų, o kalbo y os is o ikams – dėl ling is inės min ies aidos kalbos no minimo i leksikologijos s i yje. A i inkamai i mokslinis ak a o pažinimas galimas d iem lygmenimis – empi iniu i eo iniu, o y imo ezul a ai gali bū i panau- do i iek mokslo i iamiesiems, iek aikomiesiems da bams. Leksikologijos užda iniu laikomas žodžių kaip kalbos sis emos i kalbėji- mo eiklos iene ų y imas: jų eikšmių, a pusa io san ykių, kilmės, aidos aiškinimas, žodžių san ykių su juos a ojančios isuomenės po eikiais i iks- lais nus a ymas (Jakai ienė 22010: 8; Lu zeie 2002: 7–8; Röme , Ma zke 22005: 2–7). Pì mosios lie u ių kalbos g ama ikos nei leksikai, nei jos no minimui dė- mesio ak iškai nesky ė. Šiek iek duomenų galima as i ik sin aksės sky iuo- se, ku ašoma apie žodžių junginius i de inimą a k eipian dėmesį į ski u- mus nuo lo ynų i okiečių kalbos, pa eikian ilius acinių pa yzdžių. Žinoma, ne e a ikė is ben kiek nuoseklesnės sis emos i Pe kūno ak a e, ačiau kai ku ie jo a ojami e minai i eiginiai liudija ling is inės min ies užuomazgas 4 1706 m. Šulcas bu o ik baigęs Ka aliaučiaus uni e si e ą, da ik kandida as į kunigus. Mö li- nas bu o ge okai y esnis, Gumbinėje išdi bęs 34 me us, pa ašęs ben po ą ak a ų apie lie u- ių kalbos a ojimą i ska inęs diskusijas kalbos klausimais. S aipsniai / A icles 13 Leksikologijos p admenys Jokūbo Pe kūno ak a e Wohlgeg ün- de es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706) i leksikologijos s i yje. Šio s aipsnio ikslas – nus a y i, kaip Pe kūnas su okė klausimus, ku iuos daba i ia leksikologija. 1. LEKSINĖ SEMANTIKA Pe kūnas iškėlė min į apie lie u ių kalbos žodžių daugia eikšmiškumą, a ba polisemiją, kaip dėsningą kalbos sis emos eiškinį. Tai daba inės leksinės seman ikos – ienos iš leksikologijos šakų – y imo objek as. K i ikuodamas EP pasakėčios „Vilkas i ge ė“ mo alo e imą, ku iame gėdijamas as, ku is nepadėkoja jį išgelbėjusiam žmogui (plg. 1 pa .), Pe kūnas pasiūlo ki ą a ian ą gelbė ojui į a dy i – išgany oją ie oj išlaiky ojo – i pa eikia e siją, kodėl e - ėjas jo nepasi inko, plg.: EP 1113–15 Tas odis aw bâ a: jey Wa = ‖ gſe iślaiky ’s ſawo Iślaiky ojui ne ‖ dekuj ne ſakyſi. PB 163–17 l. 14. Iſźlaiky s ſawo Iſźlaiky ojui. Vulgus ſag allemahl: ‖ iſźgany s ſawo Iſźgany ojui, und wunde mich be die ‖ un e ſchm e Go loſigkei des jenigen / de geſp ochen: ‖ Iſźgany ojis, w e ein G aß eu el / aus U ſachen / weil ‖ iſźganam Piewas, ein conjuga um on jenem iſ . Allein ‖ wenn alle Æqui oca, de Simplicius e ſ nde / mch e e ‖ ande s ſp echen? Wo iſ eine Sp ache / da nich ein ‖ Wo a iè geb auch wi d. Inʒwiſchen habe noch nie ‖ geh e / das Wo Iſźgany ojis, im le ʒ en Ve ſ and ‖ b auchen / ielmeh abe / nennen alle Li haue / ſo wohl ‖ GO den HE n / als auch einen Menſchen / de ſie e = ‖ e e / aus Noh gehol en / Iſźgany ojis. . c. Ak Diwe ma= ‖ nas Iſźgany ojau! Ach GO / du mein E e e / Hey= ‖ land! Diaw’s mane iſź u Bedû iſźgane. GO ha mich ‖ aus de Noh e e e / gehol en. Į sa o komen a ą Pe kūnas į aukė, jo nuomone, ne ykusį išgany ojo kildini- mą iš išgany i, gi dė ą iš ieno neį a dy o asmens. Kaip liudija o neį a dy o as- mens duo a jo sąsaja su iſźganam Piewas, žodį išgany i šis sup a ęs ik kaip ‘leis i ganomiems gy uliams išės i, išmin i (ja us, pie ą)’ (plg. LKŽe s. . išgan i . 4). Šiuos du žodžius – edinį išgany ojis i pama inį žodį išgany i – iš iesų sieja d ipusis yšys ( o malusis i seman inis), jie suda o da ybos opoziciją (dėl e - minų ž . Jakai ienė 1988: 86–94), ačiau edinio eikšmė o asmens aiškin a e- mian is ik iena pama inio žodžio eikšme ‘leis i ganomiems gy uliams išės i, išmin i (ja us, pie ą)’, . y. nepaisy a eiksmažodžio išgany i polisemijos. Pe - kūnas okią mo y aciją laikė „akiplėšiškai bedie iška“ – jis nieku nė a gi dėjęs ONA ALEKNAVIČIENĖ 14 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII žodį išgany ojis a ojan okia eikšme, . y. sup an an jį a si kokį pie ų kipšą. Lie u iai, pasak Pe kūno, išgany oju adina i Die ą, i žmogų, ku is juos išgel- bėjo (plg. 2 pa .). No s daik a a džio išgany ojis da ybos eikšmė a pa i – ‘ as, kas išgano’, a- čiau jo leksinės eikšmės ys: pi muoju a eju – ‘gy ulių gany ojas, išganan is pie as’, an uoju – ‘išgelbė ojas, iš aduo ojas (žmogus)’ i ‘išgelbė ojas, iš a- duo ojas (Die as)’. A i inkamai ai ys leksemos. Tas neį a dy asis asmuo i Pe kūnas pag indine pama inio žodžio eikšme laikė ne ą pačią eikšmę: pi - majam s a besnė bu o iesioginė (is o iškai senesnė, žemdi biškoji) ‘leis i ga- nomiems gy uliams išės i, išmin i (ja us, pie ą)’, o an ajam – pe kel inė (an- inė, d asinė) ‘išgelbė i, iš aduo i’ (plg. LKŽe s. . išgan i .: 2. p k.). Bū en pas a ąją eikė ų laiky i šalu ine, susi o ma usia iš pag indinės. 1 PAV. EP 1114: iślaiky ’s ſawo Iślaiky ojui pasakėčios mo ale; Muzeum Na odowe w K akowie, Biblio eka Książą Cza o yskich: 35174/I S aipsniai / A icles 15 Leksikologijos p admenys Jokūbo Pe kūno ak a e Wohlgeg ün- de es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706) EP, kaip minė a, a ojamas ne išgany ojis, be išlaiky ojis: iślaiky ʼs ſawo Iślai- ky ojui EP 1114. Jo pama inis žodis išlaiky i, ku io eikšmė galė ų bū i siejama 2 PAV. PB 163–17: Pe kūno komen a as apie išgany ojo a oseną gy ojoje kalboje; Baye ische S aa sbiblio hek München: 4 A. g . b. 80 ONA ALEKNAVIČIENĖ 16 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII su LKŽe nu ody a 4- a eikšme: ‘išsaugo i ką kokioje padė yje, palik i s ei- ką, gy ą, nesugadin ą’. Ve imo o iginalo – lo yniškos pasakėčios „Lupus e C us“ – mo ale „Fabula in eos dici u , qui se a i de malis, e ga salu is suae / au o es ing a i epe iun u “ (Ci a ičiū ė 2008: 187) esan is daly is se a i e - ėjui su eikė galimybę ink is kelis a ian us: išgelbė as, išlaiky as, išsaugo as, o kons ukcija e ga salu is suae au o es – e s i junginiu sa o išgelbė ojui (plg.: se o, -ā e, -ā i, -ā um 5. p k. ‘išlaiky i, išsaugo i’; ‘(iš)gelbė i’; salūs, -ū is 2. ‘ge o- ė, labas’; ‘išsigelbėjimas’ [Kuza inis 1996: 789–790, 765]). Seniausiame okiečių–lie u ių kalbų žodyne Lex i pi majame spausdin a- me žodyne H išlaiky ojis nepa eikiamas, o C jis siejamas su išlaikymu – mai- inimu, p ižiū ėjimu, saugojimu, gynimu. Išlaiky ojis C epa a o as žodyno s aipsnyje E hal e (2x), plg. i jo pama inį žodį išlaiky i ijuose s aipsniuose: e hal en, behaup en i zubehal en: C I 58930–32 E hal e . Ißlaiky ojis, jiô. M. ‖ E wa ein E hal e ſeinen Leu e: Buwo Ißlaiky ojis ſa= ‖ wo monû, Sy . 49.17. C I 58923–31 E hal en. Iślaikau, iau, ſu, i. Ap u e i. ‖ P amai innu, Ißp owiu. ‖ Die Speiſe, de T unck und die Ruhe e hal= ‖ en des Menſchen Leben: Walgis, Ge ims beÿ ‖ A ilſis p amai in mogaus Gywa . ‖ De He e hhäl meine Seele: Wießpa s iślaiko man Dußi Ѱ 54.6. C I 2599–11 Behaup en. Apginnu, gynau gſu, gin i. ‖ Ißlaikau, kiau kyſu, ky i ‖ Ißluddiu, diau, dyſu, i. C II 105829–10596Ʒubehal en. Ißlaikau, kiau kyſu, ‖ Fülle ein Gomo da on, ʒubehal en au ‖ eu e Nachkom[m]en [...] P ipilk Se uwai e o, ‖ iślaiky u an Po amku juſu [...] Exod. 16.32. Vėlesniuose žodynuose išlaiky ojis aip pa kaip i C esiejamas su išlaikymu – mai inimu, p ižiū ėjimu, saugojimu, gynimu, plg.: E hal e , Ißlaiky ojis, ojo, m. R l 124 II7; E hal e Ißlaikÿ ojis Sy 49,17. id. E neh e , Beſchi me B 42352; E neh e . Papennė ojis, Ißlaikÿ ojis B 42744 i pan. A žodis išgany ojis kėlė abejonių ik pasakėčių e ėjui i am neį a dy am asmeniui, a i ki iems kalbinės isuomenės na iams? Be kokio žodžio, kaip su a inio ženklo, eikšmė negali susida y i be ik o ės objek o su okimo, jo psichinio a i ikmens žmonių sąmonėje. Kai eikia į a dy i egzis uojan į objek ą, sąmonėje iksuojami esminiai jo požymiai, susida omas am ik as jo psichinis a i ikmuo (a spindys). Tokį pa a i ikmenį u i susida y i i ki i os isuome- nės na iai – eikšmę nulemia o dalyko su okimas isuomenės sąmonėje, ben- d as susi a imas (Jakai ienė 22010: 18, 46–48). A sąsaja a p žodžio išgany ojis žymiklio ( aiškos) i žyminio ( eikšmės) isuomenės sąmonėje nebu o i a? S aipsniai / A icles 17 Leksikologijos p admenys Jokūbo Pe kūno ak a e Wohlgeg ün- de es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706) Ieško i a sakymo enka ki uose XVII a. pabaigos i XVIII a. pi mos pusės Ma- žosios Lie u os šal iniuose. Viename iš ch onologiškai seniausių leksikog a ijos šal inių – ank aš inia- me Lex – išgany ojis (2x) duodamas kaip d iejų okiškų žodžių a i ikmuo: 1) Heiland (1x); 2) Seeligmache (1x). Panaši išgany ojo (6x) a osena i C: 1) Hei- land a i ikmuo Ißgany ojis (5x); 2) Seeligmache – Ißgany ojis (1x), plg. a i ikme- nis i de i acines šeimas: Lex 4926–29 Heyland Ißgani ojis Heyl Ißganimas Heylſam Isgani ingas, a Lex 798–11 Seeligmache Ißgani ojis Seeligmachen Ißgany i Seelig Ißgany as, Ißgani ingas, a Seeligk[ei ] Ißganimas C I 92416–9257Heyland. Ißgany ojis, ô. M. Heyl. Ißgánimas, ô. M. Heilig. Sʒwen as, ô. M. a, ôs. F. ay. Ad e b: Heyligen. Sʒwencʒu, au, ſu, i Heylſahm Iśgani ingas, ô. M. ga, ôs. F. gay. C I 87718–20 Heiland. Ißgany ojis, ô. M. ‖ Auße mi iſ kein Heyland: Be man ne a Ißgany= ‖ ojo, Eſa. 44,11. C II 113119–20 Seelig machen. Ißganau, niau, nyſu, ny i. Seeligmache . Ißgany ojis, jiô, M. C II 53212–13 Seelig Ißgani ingas, ô. M. ga, ôs. F. gay. Seeligkei Ißganimas, ô. M. H išgany ojis (3x) i gi y a ų pačių d iejų okiškų žodžių a i ikmuo: 1) Hei- land (2x); 2) Seeligmache (2x), plg.: 1) Ißgany ojis, jio de Heyland, Seeligmache I dec. gen. maſc. H 40 I34–36; Heyland Ißgany ojis H 185 I33; 2) Seeligmache Ißga- ny ojis H 206 II18; plg. i pama inį žodį išgany i: Ißgany i ſeelig machen, pſ. nau. p ae . niau. u u . nyſu H 40 I27–29; Seelig machen ißgany i H 206 II17. B išgany ojis (3x) aip pa d iejų okiškų žodžių a i ikmuo, ačiau ienas iš jų ski iasi nuo anks esniųjų žodynų: 1) Heiland (2x); 2) E löſe (1x), plg.: 1) Hei- land Sal a o id Heÿland. Ißgélbė ojis Judic 3,9. [e c.] Ißganÿ ojis Luc 1,47. C 2,11 B 65411–12; Heÿland Ißgani ojis id Heiland B 69544; 2) E löſe Ißgelbė ojis Job 19,25. Ißganÿ ojis. ψ 19,15 A pi k ojis Ißwaddů ojis B 42657. Pama inis žodis išgany i y a okiuose žodyno s aipsniuose: 1) Machen ſeelig ißganÿ i B 89058; 2) E löſen. A pi k i. Eb 2,15. Ißganÿ i. Ißgelbė i Gen 48,16. Exod 15,13 ißwalnÿ i Judic 6,36 ONA ALEKNAVIČIENĖ 24 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII analizę: uos a ian us į e ino i siūlė ge iausią. Jos ezul a ai odo i jo pa ies gebėjimą į ai iai pa adin i ik o ės dalykus a siž elgian į požymių į ai o ę. Sis eminiai san ykiai a p žodžių, ku ių eikšmės p iešingos, . y. a p an o- nimų, PB a spindė i ik ieną ka ą. Išski ina an onimų po a: naminis – laukinis (apie gėles). Ji u i bend ą lyginamąjį pama ą – augimo ie os požymį. Ki a pa- našiu ie os pama u pag įs a po a galė ų bū i naminis – medinis (apie gy ūnus), ačiau šiuo a eju pi masis na ys neį a dy as, o an asis eikiamas ie oj laukinis, nes šis, pasak Pe kūno, kalban apie gy ūnus liaudies kalboje ne a ojamas, . y. laukiniai (nenaminiai) ž ė ys i paukščiai adinami mediniais, o ne laukiniais, plg.: PB 171–6 l. 11. Laukinne Kiaule. Vulgus ede niemahlen alſo / ſon= ‖ de n: Medinne kiaule, alſo auch: medinne źaſis, án is; ‖ on den Bluhmen abe ſag e : Laukinne . c. laukinnes ‖ Rożes, woſilkos &c. ʒum Un e ſcheid de en / ſo in den ‖ G en wachſen und on ihnen / namminnes, genenne ‖ we den. Iš socialinių leksikos aspek ų minė inas jung uko jeib aisymas – kei imas jei a ba kad. Many ina, kad Pe kūnas įž elgė jung uką jeib esan pasenusį, be- si aukian į iš ak y iosios a osenos, . y. laikė jį a chaizmu. Šis jung ukas pasakėčių e ime galėjo a si as i dėl eliginių aš ų į akos, nes XVI–XVII a. juose da bu o a ojamas. Jis iksuo as Kleino bei Sapūno i Šulco g ama iko- se – jeib ka u su jei, jog, idan dažnai p idedamas asmena imo pa adigmose p ie a iamosios nuosakos eiksmažodžių, plg.: jey / jeib / idan wadinnamas bućia KlG 1043; Ieib / jog / idan ſakÿćia KlG 1135; (Ieib / idan ) mylėćia KlC 749; jeib iśkada nebu u KlG 1676; Ieib daugiaus nèſlui umbim G iekui SŠG 796. Į auk as jeib i į žodynus (Lex, C, H, B, R), ačiau, Pe kūno eigimu, jung uko jeib liau- dies kalboje be eik negi dė i, ypač p iežas ies sakiniuose. Vie oj jo sakomas jei, be dažniausiai kad. Jung uką jeib a ojo Mö linas mokydamas ka ekizmo, ai liudija Pe kūno pa eik as Mö lino kalbos pa yzdys PB 72–3, plg.: PB 114–9 l. 10. jeib bu u Kwieczu G udas. Vulgus sag : jéi’, wi ‖ das b weg und ſe ʒ den Accen au s é ʒum Un e ſcheid ‖ des Da i i œminini, jei, ih . Allein hie b auchen ſie / ‖ kad; denn das Wo jeib, als ein u cauſale, wi d man ‖ kaum bey ihnen h en / ielmeh ſagen ſie: Sakyk kad ‖ pa neſz u, liepk kad a ei u &c. PB 1520 l. 5. jeib Snáp kiſźuſi. Vulgus: kad Snáp &c. PB 72–3 Gá bink Tew awo, i Mo- ‖ łin ‹e . Mo ina› awo, jeib ge ay gywen umbei an źemês. Pe kūno pas aba dėl jung uko jeib u ėjo pa ody i, kad Mö linas i jo sekė- jas Šulcas nesilaiko da ieno iš dekla uo ų p incipų: a o i ik bend iausius, S aipsniai / A icles 25 Leksikologijos p admenys Jokūbo Pe kūno ak a e Wohlgeg ün- de es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706) žinomiausius žodžius, sup an amus isame k aš e. Mö linas kaip ibo oje e i- o ijoje sup an amo i dėl o ne a o ino žodžio pa yzdį bu o pa eikęs eiks- mažodžio bū i p ae . 3 bi MP 15–16. Pe kūno ak a as eikia duomenų i leksinei p agma ikai a , žiū in plačiau, ling is inei p agma ikai, i iančiai, kaip kalbos iene ai a skleidžia san ykius a p o, kas sakoma, bend a imo si uacijos i jos daly ių – ad esan o i ad esa- o (apie leksinę p agma iką ž . Jakai ienė 22010: 143–167). Skaidan PB eks ą į a ski us šnekos ak us, a ba disku sus (jų samp a ą ž . i Ka aliūnas 2008: 211), i analizuojan jų komponen us – lokuciją (pa į pasakymą), ilokuciją (pasakymu iš eiškiamą ad esan o komunikacinę in enciją) i pe lokuciją (pasakymo po eikį ad esa ui) – bei p agma inį kon eks ą, galima į e in i i komunikacinius ikslus, i socialinius bei psichologinius bend a imo daly ių san ykius. Šis ak a as – įdomus šal inis socialinės in e akcijos i kalbos kaip pag indinės komunikacijos p iemonės y imui, ačiau šio y imo palankiau im is okiečių kalbos y ėjams. 2. ETIMOLOGIJA: SKOLINIAI Kaip odo bend inių kalbų is o ija, kalbos no min ojai a ian ų a anką pa- p as ai da o pagal kelis k i e ijus: 1) pa eikumo (e ek y umo) – pa eikus as, ku į a o ojams leng a sup as i i a o i; 2) apa umo (adek a umo) – a i- an as esp. jo o ma u i pe eik i in o maciją okiu ikslumu, kokio eikia a - o ojams; 3) p iim inumo – a ian as esp. jo o ma u i a i ik i įp as as kalbos no mas (įp as inę a oseną) i bū i p iim inas lyde iams (Haugenas 1994, 22– 25). Mö linas ypač akcen a o da ieną – g ynumo k i e ijų – a ian as u i bū i gene iškai g ynas, sa akilmis. Jis siūlė išmes i isus ki akilmius žodžius, . y. skolinius, nes a bu, iš kokios kalbos jie a ėję. Ne jei isuo inai a oja- mi i daugeliui sup an ami, jie is iek s e imi. Nesan a i inkamo lie u iško žodžio, ge iau esą a o i pe i azę a ba ap ašymą (MP 6–8). Mö linas ėmėsi Rudolpho Goklenijaus lo ynų kalbos g ama ika Obse a ionum ling ae La inae6, ku ioje ašoma apie ne inkamą, no s i isuo inę p ak iką: daugumos a ba ie- ša i plačiai papli usi klaida nesuku ia kalbos aisyklės, daugybė klys ančiųjų negali pa eisin i klaidos (MP 17). Vis dėl o Mö linas nebu o nuoseklus – ki oje ak a o ie oje jis eikala o iš knygų pašalin i uos bažny inius žodžius (juos adina Eccleſiaſ ica, ai daugiausia polonizmai), ku ie nė a įsigalėję iešojoje bei 6 Rudolphas Goklenijus ( ok. Rudolph Gockel [Göckel] d.Ä., 1547–1628) – Ma bu go uni e si e o iloso ijos, me a izikos i e ikos p o eso ius. Jo g ama ika Mö linui bu o p iim ina dėl o, kad joje daug dėmesio ski a p ak inei lo ynų kalbos a osenai, g aikų, heb ajų, okiečių i lo ynų kalbų in e e encijai (plg. MP 7–8, 10–11, 14, 16–24; ž . aip pa D o inas 2008: 142–145). ONA ALEKNAVIČIENĖ 26 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII p i ačiojoje a osenoje, kaip sakoma, ne a ojami p ie Nammû (MP 6–7). Rei- kia sup as i, kad jei jau įsigalėję, ai galima i palik i. Ši ą nenuoseklumą Pe kūnas pas ebėjo i p iekaiš a o pasakėčių e ėjui dėl gausaus skolinių a ojimo. No s pa s Šulcas EP p a a mėje sakė no ėjęs paban- dy i, a galima pasakėčias pe eik i „g ynais, na ū aliais i ge ais lie u iškais žo- džiais, ku iuos sup as ų i pap as as lie u is“ („mi pu en / ech en / und gu en Li auſchen Wo en / die auch ein gemeine Li au e ſ ehe “ EP 3 ), ačiau e i- me daug sla izmų, šiek iek ge manizmų. Šis Pe kūno p iekaiš as ienas imčiau- sių, odan is isų pi ma eo inius p ieš a a imus Mö lino ak a e. Pe kūnas p i- mena, kad MP ka ščiuojamasi dėl žodžių, seniai pasiskolin ų iš lenkų i ki ų kalbų, be ebe a ojamų i sup an amų. Opozicija sa as – s e imas liudija Mö lino siekį nub ėž i aiškias ibas i su o muo i ba je us, neleidžiančius s e imam žodžiui ap- i sa u. Pe kūnas i oniza o, kad nuomonė dėl skolinių, ma y , jau pakeis a, nes e ime daug žodžių, ku ių giminys ė i kilmė iš ki ų kalbų jau esan i į ody a: PB 529–613 Dann ſo inde ich auch eine Con adic ion in dieſen ‖ Fabeln. Es ſoll dieſe Ube ſe ʒung eine P obe und Exem= ‖ pel ſeyn / wie im Rub ô ſ eh / nachdem in P incipio Ling . ‖ Li h. ge hanem Vo ſchlage / allwo de Au o ſeh e hi ʒ ‖ iſ / be die aus de Polniſchen und ande n Sp achen / ‖ o al en Ʒei en he gelei e e und numeh o b uchliche / ‖ e ſ ndliche W e / wenn e un e ande n ſag : Und ‖ geſe ʒ / daß ſie auch uſu ecep a, ſo ſol e man doch kein ‖ Sammelſu ium ode Po age aus embden Sp achen ma= ‖ chen / [e ]c. allein hie beme cke ich / daß dieſe ungeg n= ‖ de e Meinung ſey gende und un e ſchiedene embde ‖ W e geb auch wo den / als: Ská bas, Geſas ‹e . Ćeſas›, Liû ’s, ‖ S ukkis, Slûźma, Pons, Gazpadinne, Mieſ as, Nak is, [e ]c. ‖ welche Ve wandſcha und He lei ung aus ande n ‖ Sp achen / ande we s iſ e wieſen wo den. Ta p Pe kūno čia iš a dy ų skolinių daugiausia sla izmų (ska bas, čėsas, slūžma, liū as, mies as, gaspadinė, ponas), ik ienas ge manizmus (s ukis). Ta p skolinių pa ekusi i iš indoeu opiečių p okalbės pa eldė a nak is. EP a o i į ai iu me u į lie u ių kalbą a ėję leksiniai skoliniai, dauguma jų bu o ne ik įsigalėję eliginiuose aš uose, be i p igiję šnekamojoje kalboje. Re ų skolinių EP nedaug (p z.: Elwan û ʻd ambliųʼ EP 174, P abajus ʻdu ų sklendesʼ EP 182 ), nes s e imõs kul ū os objek ų pa adinimus s eng asi e s i ap ašomuoju būdu. Pe kūnas k i ika o i šį būdą (pa yzdžiui, laikė nesup an amu pačiõs pi mõs pasakėčios pi mą sakinį GAidys kâsdam’s Mèſʒlůſe / b angû bal û Akmenelû wien Mèinij’ ado EP 16–8 – ką ado: deiman ą a pe lą? PB 923–26), ačiau keis i ne- siūlė i pa s pakai ų jiems neieškojo. S aipsniai / A icles 27 Leksikologijos p admenys Jokūbo Pe kūno ak a e Wohlgeg ün- de es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706) Žinoma, kel inas klausimas, kodėl iek daug skolinių pasakėčių e ime ole- a o Mö linas, no s ienas s a biausių kalbos no minimo p incipų i bu o kal- bos g ynumo siekis. Veikiausiai jis nesky ė jų nuo lie u iškos kilmės žodžių i nelaikė s e imybėmis. Tai liudy ų kad i pa yzdžiai, ku iais jis ilius uoja, kaip pa s s e imybes keičia esą lie u iškais žodžiais g oma a i p o a: „Ich ſage on de Epiſ el au Li auiſch G oma a“ MP 96–7; „An ſ a des Ge ich s / bey den Iuden / on 3 Mnne n / ſage: Maauſa ydû P owa“ MP 923–24. Pe kūnas kei ė kai ku iuos EP a o us sla izmus i iš jų pada y us hib idus liaudies a ojamais žodžiais, ačiau kei imo p iežas ies aiškiai neį a dijo. Pa- g indinis i ienin elis jo a gumen as siūlan ki ą a ian ą – liaudinė a osena („Vulgus“), plg.: PB 1710–12 l. 14. p ie eliſźkay kalbin . Vulgus: meiley pakálbin . PB 1425–26 l. 9. [...] ku ſzeſu. ‖ Vulgus: kaſzkadai. PB 151l. 15. ki  nilk ‹e . niek› nedûmòjen . Vulgus: Neminoj’ éſan . PB 1619 p. 12. l. ul . źiemôs Geſe ‹e . Ćeſe›. Vulgus liebe : źiem. PB 1628 l. 6. Sme éln Ron pada e. Vulgus: n’iſźgy inai lieźe. PB 147–8 l. 19. del okio ſme czio ſaw newe o aw negallu a du . ‖ Vulgus ſag hie : Gálo . c. baiſi Gál u êjo. PB 1825 l. 2. Sme ij’ neſuláukſi. Vulgus: padwêſuſi, numi uſi Y a kele as a ejų, ku aisydamas Pe kūnas pa s eikė panašų skolinį a hi- b idą – iek ie oj lie u iško žodžio ( ečiau), iek ie oj ki o skolinio esp. hi- b ido (dažniau), plg.: PB 1316 l. 19. odeſi dekui ſakyſen i, Vulgus: dejoſi, ode bûk. PB 1317 p. 7. l. 6. Sopoſ . Vulgus. Zopoſ . PB 152l. 20. Nepeko awô a. Vulgus liebe : be ko ôs PB 1815 l. ul . Daug wynugû. Vulgus: Rinſźwinugiû. PB 1823 p. 16. l. 2.  czeſ neſuláukſi. Vulgus ſag : o czeſo. PB 204l. 16. aſz wéliju. Vulgus: b{ė}ſiwéliju. Nemažai skolinių (dažniausiai sla izmų) y a PB sakiniuose bei azėse, ku- iomis Pe kūnas, komen uodamas aisomą žodį a žodžių junginį, papildomai ilius a o liaudiškąją a oseną, plg.: PB 1025 Po S ubb, po Mieſ  waikſz inej’ PB 1213–15 Bé n’s Ly- ‖ czyna apſidêjes p adêjo gand ’ Waikáićius, na anie iſſigſ , ‖ wiſk-gi pamé e, beg ’, klyk ’, slep is’ ONA ALEKNAVIČIENĖ 28 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII S aipsniai / A icles 29 Leksikologijos p admenys Jokūbo Pe kūno ak a e Wohlgeg ün- de es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706) 4 PAV. Quand 4 34 : į ašas apie Pe kūno lie u ių kalbos žodyno i lie u iškų p iežo- džių inkinio ank aš į; GS A PK: XX. HA His . S A Königsbe g, Hs. 2 ONA ALEKNAVIČIENĖ 30 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII PB 1417–18 Wilkai Péno ‖ jieſźkódami papûſ ij Lôn Waikám’s  Ul nuboginno PB 1422 Penukſźlas, das iſ / kawôjem’s, pé- ‖ nim’s Mei elis. PB 196–7 Bu as p o ſweczus laikomas, ‖ ode ſwe lyćia PB 2316–17 Páſaka y a ſudumô as, ſumisly as dáik as, ‖ no ne bû a jo Va ojo Pe kūnas i e miną ge manizmas, ačiau aikė ne žodžiui, be azei: PB 144–6 l. 19. I Pelle ſawo Nuſkendim po Akiu ma ydama. Ein ‖ eine Ge maniſmus, Vulgus: I Pełe ma ydama nuſkſen i ‖ ſake. Ve inan PB už iksuo ą leksiką pagal kilmę i amžių, . y. žiū in leksikos gene inės di e enciacijos, žodžiai gali bū i analizuojami kaip XVIII a. p adžioje a o i eldiniai i neologizmai (jų samp a ą ž . U bu is 22008: 308–310). PB nemažai seniausiam lie u ių kalbos leksikos sluoksniui p iklausančių žodžių, laikomų indoeu opie iškaisiais eldiniais, aip pa bal ų i sla ų bend ybių, bal- ų i ik lie u ių kalbai būdingų žodžių. A ski o lie u ių kalbos gy a imo lai- ko a piu a si adę i dauguma šiuose šal iniuose a ojamų skolinių – sla izmų i ge manizmų (skolinių apž algą ž . Alekna ičienė, Schille 2008: 154–159). Gana gausus skolinių pa eikimas PB e in inas d ejopai: a ba jie nea pažin- i kaip skoliniai, a ba no ė a pa ody i, kad ai įp as as lie u ių kalbos eiškinys. Apibend inan pasaky ina, kad Pe kūnas nekėlė žodžių kilmei okių g iež ų ei- kala imų kaip Mö linas. No s i sup a o kai ku iuos žodžius esan a ėjusius iš ki ų kalbų, be g iež õs ibos a p sa ų i s e imų neb ėžė, a ojimo s ičių nesiau ino, keis i lie u iškais ne eikala o. Daug dėmesio skoliniams eikiausiai bū ų i ne- sky ęs, jei nebū ų pas ebėjęs nenuoseklumų Mö lino eo ijoje i Šulco p ak ikoje. 3. FRAZEOLOGIJA I Mö linas, i Pe kūnas p ipažino esan speci inių žodžių junginių, eikian- čių in o macijos apie sa i ai žmonių su okiamas ik o ės ealijas, jas pa adi- nančių ne iesiogiai, be pe p asmin ai, aigi išsky ė speci inį leksikos sluoksnį, leksikologijoje adinamą azeologizmais. Mö linas pi masis a k eipė dėmesį į ai, kad lie u ių kalboje y a posakių, pažodžiui neiš e čiamų į okiečių i ki- as kalbas. Min į apie sąlyginį me a o ų, alego ijų, pa a lių, sen encijų i posa- kių neiš e čiamumą jis pe ėmė iš Goklenijaus g ama ikos, ėmėsi i panašia i a- lų humanis o, ilologo, poe o Julijaus Ceza io Skalige io (Julius Caesa Scalige , 1484–1558) nuomone (MP 21–23). S aipsniai / A icles 31 Leksikologijos p admenys Jokūbo Pe kūno ak a e Wohlgeg ün- de es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706) Tiek Mö linas, iek Pe kūnas a ojo lo ynišką e miną idio ismus. PB šiuo e minu y a apibūdin i du pa yzdžiai i da ka ą jis pa a o as apibend inan pasakėčių e imą kaip p ieš a aujan į lie u iškai kalbėsenai: PB 1117–27 Daß ein Idio- ‖ iſmus sey: Jáućies gyw geſ eh ichs / abe hiehe ſchick ‖ ſichs nich . De Vulgus ſag : Neźinnójei Jáućieis gyw , ‖ das iſ / á ’, iſźmôkſi gyw ’ A kleis. Dieſes Wo b au= ‖ chen ſie p op iè om Acke bau. Ne u ne Plàuko (Gal- ‖ wijû) ku gyws? E ha keine Klau Vieh / womi wi d ‖ e den Acke be eiben? PB 155–6 l. 12. Naſ us a we s. Vulgus nach ſeinem Idio iſmo ſag : ‖ iſſiźojs iſźme e. PB 219–13 So wie nun aus dieſem allen e helle / daß die ʒehen ‖ Fabelchen / die kaum einen Bogen ausmachen d = ‖ en / seh wide den Li hauſchen idio iſmum und alſo ‖ con a Vulgus, on dem man be lßige Wo e mache / ‖ ſchnu ſ acks lau en. Nė ienas iš d iejų čia nu ody ų žodžių junginių (Jáućies gyw PB 1118, iſſiźojs iſźme e PB 156) pagal daba inę idiomos samp a ą (ž . Bu ge 42010: 85–105, Jakai ienė 22010: 286–288) nep iski inas idiomoms, . y. seman iš- kai isiškai nemo y uo iems azeologizmams, ku ių dėmenys, a ski ai iman , y a deseman izuo i. Tai eikiau lais ieji gy osios kalbos žodžių junginiai. Tik Jáućies gyw PB 1118 gali bū i laikomas s abiliuoju junginiu, adinamąja kolo- kacija (dėl samp a os ž . Ma cinke ičienė 2001: 83–85; Bu ge 42010: 52–55; Jakai ienė 22010: 281), a opiniu azeologizmu, be ne idioma. Pe kūno a - ojamas idio ismus sup as inas d ejopai: kaip ‘sa i as posakis’ i kaip ‘įp as inė a osena’. Panaši šio e mino samp a a i MP bei EP (ž . MP 32–6, MP 1627–31, MP 2111–23, EP [2]14–21, EP 31–3), plg. MP: MP 32–6 ſind ‖ einige on dieſen ſo pe inaces gewo den / daß Sie du ch = ‖ aus nich s wollen paſſi en laſſen / was Ihnen nu ein we= ‖ nig ſuſpec iſ / und mi Ih em Idio iſmo nich be ein ‖ komm . MP 1627–171Und denſelben muß man leißig ‖ examini en ex Idio iſmis hujus ling æ: und alle Reden ‖ und Redens=A en / die mi dem Deu ſchen be ein ‖ kommen / mſſen o ſuſpec gehal en und angeſehen we = ‖ den / und ſind dahe nich ſiche ʒu geb auchen / ſonde n ‖ ielmeh ʒu meiden / und ʒu e we en MP 2111–23 Hiehe ge= ‖ h en nun o allen Dingen die Idio iſmi Li h anici, huic ‖ lingæ p op ii ac ſingula es loquendi modi. Und die ‖ inde man nich in de G amma ica. Und ſo ja welche ‖ ſeyn / ſo ſinds wenigſ ens [...] Da wi d man he nach den Un e ſcheid ‖ ſehen / und e kennen knnen / quod aliud ſi G amma icè, ‖ & aliud Idio icè & Li h anicè loqui. ONA ALEKNAVIČIENĖ 32 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII Mö linas eigė, kad pagal idiomas galima a ski i sa us žodžius nuo skolinių – laiky i į a inais isus žodžius i posakius, ku ie su ampa su okiškais. Su ampan- čių eikią eng i, šalin i iš lie u iškų žodžių i p iežodžių inkinių (MP 16, 22–23). S abiliųjų posakių – iek mo y uo ųjų, iek nemo y uo ųjų – a pa a lėms a imų sakinių, PB pa eik a nemažai, plg.: PB 1412 K auj ſawo a gau ‘a ke šy i, a siskai y i’ PB 149Gal ſaw paſida yſu ‘nusižudysiu’ PB 148baiſi Gál u êjo ‘mi ė baisia mi imi’ PB 153Pedas du ‘pamoky i, pa a i, duo i min į’ PB 157–8  wien ‖ Dáik  ſuſ’ego ‘k ū on, ka u, į ieną ie ą’ PB 1616 Diaw’s ‹e . Diew’s› mane iſź u Bedû iſźgane ‘išgelbėjo’ PB 187–8 Pade’ ‖ Die’s! ‘sakoma s eikinan di ban į’ PB 516 Jau buwo nu we s Ku ’s kiſźk, ałe ik ’ iſźbêgo PB 1119–20 Neźinnójei Jáućieis gyw , ‖ das iſ á ´, iſźmôkſi gyw ’ A kleis PB 1115–16 Buwo Diew’s dáws, ‖ ałe neźinnojo kawô , iſźwa ô PB 1121–22 Ne u ne Plàuko (Gal- ‖ wijû) ku gyws? PB 1127 Man pa gywéns, ku gáuſi ki ? PB 123Sawo Jáućieis a gywenau PB 1314 nei dilwo ‹e . diewo›, nei wél’no bijodamaſi Y a žinoma, kad Pe kūnas i pa s už ašinėjo lie u iškus p iežodžius, pa a les bei posakius. Jo inkinį minėjo Mö linas kaip didelį i e ingą, pageida o, kad bū ų pla inamas i pildomas, be ne okiškais, o „g ynais“ lie u iškais, p idedan da i paaiškinimų, kaip da ė E azmas Ro e damie is sa o pa a lių inkinyje7: MP 2224–232§. 33. D um iſ die A bei des Ti . He n P a = ‖ e n on Wal e kehm / Pe kuhnii, ein ieles we h / ‖ de einen ʒiemlichen Vo a h on Sp ch=W e n ʒuſam= ‖ men ge agen ha . Nu das eine e lange ich dabey / daß ſie ‖ dila i e / und p op e copiam ocabulo um (wenn ja ‖ Ti . He Wal e kehme ſelbſ ſo eine g oſſe A bei nich be ‖ ſich nehmen wol e [e c.]) nich mi Ge maniſmis ange lle / ‖ ſonde n on einem pu en Li auen amplici e / und mi an= ‖ de n Wo en gegeben we den. E aſmus ha ſeine P o e bia wei lu ig gnug gemache . 7 E azmas Ro e damie is (E asmus [Deside ius] on Ro e dam, 1469–1536) 1500 m. Pa yžiuje išleido An ikos au o ių 818 pa a lių i p iežodžių inkinį Adagia, 1536-aisiais išėjo komen uo as 3260 iene ų inkinys. Daug ka ų pe leis as, populia us i XVIII a. S aipsniai / A icles 33 Leksikologijos p admenys Jokūbo Pe kūno ak a e Wohlgeg ün- de es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706) Pe kūnas ašė i okiečių–lie u ių kalbų žodyną. Jį bu o ma ęs Ruigys, a- čiau olesnis žodyno likimas jam bu o nežinomas (R 2 –3 )8. Pe kūno žodyną i kelių šim ų p iežodžių inkinį nu odo i Jonas Jokūbas K an as (Johann Jacob Quand , 1686–1772) ap ašydamas Val a kiemio pa apijos kunigus (plg. 4 pa .): Quand 4 34 1690. Jacob Pe kuhn, Ißdagga-P . [...] E ha ein geſch ieben[e]s Li h. Lexicon auch einige cen u ien [on] P o e biis Li h anici i[n] MS o ſ eilaße[n] Nei žodynas, nei p iežodžių inkinys nė a išlikę9, ačiau jų paminėjimas d iejuose XVIII a. šal iniuose nepalieka abejonių, kad XVIII a. p adžioje im a iksuo i posakius i speci inius žodžių junginius, u inčius ien isą eikšmę, iš- siski iančius sus aba ėjimu i aizdingumu, eikiančius in o macijos apie sa i ą ik o ės su okimą, minčių bei jausmų eiškimą. Senų lie u iškų p iežodžių i posakių inkinį, beje, ke ino pa eng i i pa s Mö linas, agino i ki us pasidalin- i uo, ką u i, i aip sukaup i dideles jų a sa gas (MP 21). Pe kūnas, ski ingai negu Mö linas, nekėlė klausimo i dėl azeologizmų kilmės, neski s ė į sa a- kilmius i skolin inius a e s inius. 4. IŠVADOS Jokūbas Pe kūnas ak a e Wohlgeg ünde es Bedenken übe die ins Li auische übe se z en zehn Fabeln Aesopi und de selben passionie e Zusch i (1706, PB) eo- iniam leksikos no mų s a s ymui sky ė daug mažiau dėmesio negu Michaelis Mö linas ak a e P incipium p ima ium in ling a Li h anica (1706, MP). Pe kū- no ling is inė eikla labiau ėmėsi p ak iniu (empi iniu) lygmeniu – kalbos 8 Žodyną suda inėjo i Pe kūno pi m akas Val a kiemio pa apijos klebonas E nes as Dicelijus (E nes as Die zelius, Di zel, 1629–1692). Pe kūnas 1690–1692 m. bu o jo adjunk as, ėliau apo šios pa apijos kunigu. Ruigys į šią pa apiją a ėjo 1708-aisiais. Jis sako ėmęsis Dicelijaus ank aščiu („die locos des ſel. He n E nes i Dizelii“ R 4 –4 ) engdamas lie u išką žodyno e- gis ą. Tikė ina, kad Pe kūnas sa o ank aščius išsi ežė į Įs u į. 9 Ju gis Lebedys (1956: 14–16) da ė p ielaidą, kad LMAVB saugomas p iežodžių, pa a lių i mįs- lių inkinys Li auische Sp ichwö e und Rä sel galbū galė ų bū i p iski iamas Pe kūnui, ačiau 2011 m. nus a y a, jog šis inkinys – T empų kunigo Jokūbo B odo skio (Jacob B odowski, 1692–1744) au og a as (Alekna ičienė 2011: 39–72), išsky us keliolika ėlesnių Go ydo Os- e meje io (Go ied Os e meye , 1716–1800) p ie ašų (Alekna ičienė 2012: 23–51). Tad nebe- lieka pag indo iesiogiai sie i jį su Pe kūno a du, juo labiau kad nema y i ben kiek aiškesnio yšio a p minė o inkinio i PB. ONA ALEKNAVIČIENĖ 40 Ac a Linguis ica Li huanica LXXII synonymic ows (designing synonymic pa adigms). Pe kūnas aised he esou ces o syn- onymy o Li huanian language (he used he e m Synonyma) and demons a ed he a ia- bili y o ce ain no ional exp essions. Al hough, he was inclined o cons ic exp essional po en ial himsel , howe e , his own p o ided examples wi ness he abili y o name eal objec s in a ious ways ega ding hei ea u e a ie y. Pe kūnas en isioned he iola ions o iden i y (adequacy) ule in he a ea o lexis while e alua ing he language o he ables: he ansla o misused he esou ces o language, could no ind means o con ey he concep s o dis an and unknown cul u e, and did no keep o he ules o spelling and accen ua ion. Acco ding o Pe kūnas, he cong uence o simila i y o wo d exp ession due o which he ba ie s appea in communica ion we e conside ed o be he p oblem o he same ex en as he use o incomp ehensible wo ds. He was looking o he bes equi alen and e e ed o bo h: quan i a i e c i e ion i.e. he was choosing he mos widely sp ead usage as well as quali a i e c i e ion i.e. he was looking o he bes o m o exp essing he concep . Pe kūnas was less ca ego ical han Mö lin ega ding he loanwo ds. He was mo e em- pe a e in ega ds o usage o loanwo ds – he had his iews o lea e he non-Li huanian wo ds which a e accep ed and commonly used in he spoken language should be kep in w i en language as well. The ep oaches o he ansla o ega ding he abundan use o loanwo ds a e based on he disc epancy be ween he heo e ical equi emen s o Mö lin and language ealisa ion in he ansla ion o he ables. Pe kūnas, as well as Mö lin, dis inguished he s able colloca ions which ca y in o - ma ion abou unique human unde s anding o eali y objec s; he e m hey used idio is- mus can ha e dual meaning: i can mean “dis inc i e ph ase” o “con en ional usage”. Pe kūnas, opposi e o Mö lin, did no equi e s ic dis inc ion be ween bo owed ph ase- ologisms and na i e wo ds. The e minology and s a emen s used by Pe kūnas p edic he udimen s o lexicology and lead o a conclusion ha he philological discussion induced he de elopmen o lin- guis ic hough a a a he ea ly s age in his a ea o linguis ic science. Į eik a 2014 m. balandžio 3 d. ONA ALEKNAVIČIENĖ Lie u ių kalbos ins i u as Pe o Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lie u a alekna [email protected]