Siegfried Hanke, Rainer Vogel (Hg.). „Urbare des Fürstentums Jägerndorf aus der Zeit der Markgrafen von Brandenburg–Ansbach“

GRASILDA BLAŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: prūsų resp. baltų kalbų onomastika, senoji baltų raštija. SIEGFRIED HANKE, RAINER VOGEL (HG.) URBARE DES FÜRSTENTUMS JÄGERNDORF AUS DER ZEIT DER MARKGRAFEN VON BRANDENBURG–ANSBACH Berlin: LTI Verlag Dr. W. Hopf, 2010, 469 S. ISBN 978–3–643–10845–6 RAINER VOGEL FAMILIENNAMEN IN DER ALTVATERREGION. ENTSTEHUNG, ENTWICKLUNG UND BEDEUTUNG DER PERSONENNAMEN IM FÜRSTENTUM JÄGERNDORF UND IN DER HERRSCHAFT FREUDENTHAL (EHEMALS ÖSTERREICH-SCHLESIEN) Schriftenreihe Philologia Sprachwissenschaftliche Forschungsergebnisse, Bd. 190 ISSN 1435–6570. Hamburg: Verlag Dr. Kovač GmbH, 2014, 698 S. ISBN 978–3–8300–7905–7 Skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl recenzuojamos dvi knygos. Atsakymas būtų paprastas. 2010 m. išleistą knygą Urbare des Fürstentums Jägerndorf Recenzijos / Reviews 271 GRASILDA BLAŽIENĖ aus der Zeit der Markgrafen von Brandenburg–Ansbach (1531–1535–1554/78) (lie. „Jegerndorfo, ar Jägerndorfo, kunigaikštystės, valdant Brandenburgo-Ansbacho markgrafams (1531–1535–1554/78), kadastrai“) savotiškai atliepia ir svariai papildo įdomaus autoriaus Rainerio Fogelio (Rainer Vogel) išsamus tyrimas Familiennamen in der Altvaterregion. Entstehung, Entwicklung und Bedeutung der Personennamen im Fürstentum Jägerndorf und in der Herrschaft Freudenthal (ehemals Österreich-Schlesien) (lie. „Pradedo regiono pavardės. Jegerndorfo kunigaikštystės ir Froidentalio valdose (kadaise Austrija-Silezija) asmenvardžių susiformavimas, vystymasis ir reikšmė“). Abi knygos savo metodika pravarčios istorinio vardyno tyrėjams, nes Europos vardynas, kaip ir baltų vardynas, formavosi veikdamas kalbų kontaktų. Kalbamuosiuose darbuose tai buvo bendra vokiečių ir čekų kalbų erdvė, kurioje gyveno čekai ir vokiečių naujakuriai. Reikia pabrėžti dar vieną esminį aspektą. Knygose pateikiama iki šiol nepublikuota rankraštinė medžiaga, atskleidžianti ir vokiečių rašytinės kalbos vystymąsi XVI a. 1522 m. Martynas Liuteris išvertė į vokiečių kalbą Naująjį Testamentą, o 1534 m. – visą Bibliją. Brandenburgo-Ansbacho markgrafas pripažino reformaciją, davusią pradžią protestantizmui. Šifruotini rankraštiniai šaltiniai susiję su Jegerndorfo (Jägerndorf), Krnovo (če. Krnov) arba Bruntalo (če. Bruntál) istoriją, geografiją, gyvenviečių istoriją, kultūrą ir, be jokios abejonės, su XVI a. socialiniais ir politiniais tų žemių gyvenimo aspektais. Recenzijos autorei yra pasitaikę progų susipažinti su itin turtingais Čekijos archyvais, kuriuose ne visada lengva dirbti dėl medžiagos gausumo ir vis dar pasitaikančios aiškios rankraščių sistemos stokos. Kalbamieji dokumentai buvo saugomi Opavos (Troppau) žemės archyve, maloniai leidusiame naudoti archyvinę medžiagą spaudai. Tai paliudija nuoširdi autorių padėka archyvo darbuotojams. Skaityti ir transkribuoti XVI a. rankraščius, parašytus vadinamuoju Kurrentschrift (lie. gotikinis kursyvas), kuriuo pradėta rašyti XVI a. pradžioje, nėra paprasta, nors egzistavo Brandenburgo-Ansbacho markgrafų kanceliarija, kurioje tarnavo patyrę raštininkai, rašę vokiečių kalba. Kanceliarija drausmina raštininkus. Yra žinomos, pavyzdžiui, Jegerndorfo kunigaikščio kanceliarijos raštininkų pavardės (Vogel 2014: 149–150). Šaltinio, parašyto vokiečių kalba, transkribuota publikacija nedviprasmiškai parodo dviejų kalbų (vokiečių ir čekų) vardyno egzistavimą drauge. Apeliatyvinė leksika primena garsiuosius Prūsijos hercogystės Turkų mokesčių aprašus, arba registrus (vo. Die 272 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Siegfried Hanke, Rainer Vogel (Hg.) Urbare des Fürstentums Jägerndorf aus der Zeit der Markgrafen von Brandenburg–Ansbach Türkensteuer im Herzogtum Preußen 1540), surašytus Rytprūsių foliante 911 a1, ir parodo vokiečių kalbos regioninius skirtumus. Kadastrų paskirtis buvo kitokia nei Turkų mokesčių registrų. Pažymėtina, kad vadinamasis „Turkų mokestis“, kurį buvo nutarta rinkti Vormso (Vorms) reichstage 1498 m., lietė tuo laiku vokiškai kalbantį aptariamąjį Europos regioną. Negalima pamiršti, kad parapijų mokesčių sąrašus sudarinėjo iždininkas, kunigas, du parapijos atstovai ir raštininkas (žr. Vogel 2014: 158). Rytų Prūsijos hercogystėje tų mokesčių rinkimas buvo deklaruotas 1539 m. pradžioje (Diehlmann 1998: 26–29). Būtina pabrėžti, kad abu dokumentai atskleidžia istorinį kontekstą, palydimą politinio, socialinio ir kultūrinio tų regionų išsivystymo. Skaityti recenzuojamą knygą iš esmės padeda itin profesionalus ir kruopštus sudarytojų darbas ir vertingi priedai, kurių esama ir Rytų Prūsiją aptariančių rankraščių leidimuose. Kodėl recenzija rašoma, lyginant du šaltinius? Todėl, kad norima akcentuoti tų Europos regionų sąsajas, kurias parodo tų pačių sąvokų, reiškinių aprašymas. Iš esmės buvo kalbama apie mokesčių politiką. Jei nebūtų buvę gyventojų, tai ir mokesčių nebūtų reikėję. Daugiausiai gyventa pauern, baurrn (2010: 87, 213), pawer, pauer (Ostpr. Fol. 911 a XIV 5 39r, 48v) ‘valstietis ūkininkas’, kuriems teko pagrindinė mokesčių našta. Abiejuose šaltiniuose apie tai išsamiai rašoma. Mokesčiai vadinami: Zins ‘činšas’ (2010: 156 ir t. t.), zins (Ostpr. Fol. 911 a VI 4 17r,18r, 18v), dinst ‘činšas’: Simon zu Sudaw hot einenn dinst (lie. ‘Simonas iš Sūdavos turi 1 činšą mokesčių’) (Ostpr. Fol. 911 a XXX I 3r). Aptariamajame šaltinyje žodis dinst vartojamas ir pagrindine reikšme ‘tarnyba, patarnavimas, tarnystė’: Dienst, die trewe stette Diennst (lie. ‘ištikima nuolatinė tarnystė’) (2010: 131). Mokesčiai buvo mokami grašiais, guldenais ir kitais piniginiais vienetais, pvz.: XV gr Zins ( (‘15 grašių činšas’), markėmis ir šilingais: ein gertner: 5 β. (‘trobelininkas 5 šilingus’), 2010: 137); 1 m Linck mohller von einer erbmuhl mit einem rad (‘1 markę malūnininkas Linck nuo paveldėto malūno su vienu ratu’) (Ostpr. Fol. 911 a VI 3 18v). Kalbamajame rankraštyje esama įdomių dalykų apie mokesčius natūra, pavyzdžiui: Nun volgen Die Zins Martzihin Pablencke (Martin Pabunek) XXIIII gr Zins / XVIII eier Georgi / XXIIII gr Zins / VII henne Michaelis (‘Dabar išvardyti mokesčiai Martzihin Pablencke 24 grašiai mokesčių, 17 kiaušinių Jurginėms (balandžio 23 d.), 24 grašiai 1 Ostpr. Fol. 911 a – Rytprūsių foli antas 911 a, saugomas Berlyno slaptajame valstybiniame archyve Prūsijos kultūros paveldas. Hansas Haincas Dylmanas (Hans Heinz Diehlmann) kruopščiai parengė 3 tomus: 1998: Die Türkensteuer im Herzogtum Preußen 1540. Bd 1. Fischhausen – Schaaken – Neuhausen – Labiau. Hamburg: Verein für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e.V.; 2006: Die Türkensteuer im Herzogtum Preußen 1540. Bd. 2. Memel – Tilsit. Hamburg: Verein für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e.V.: 2008: Die Türkensteuer im Herzogtum Preußen 1540. Bd. 3. Ragnit – Insterburg – Georgenburg – Saalau. Verein für Familienforschung in Ost- und Westpreußen e.V. Recenzijos / Reviews 273 GRASILDA BLAŽIENĖ mokesčių, 7 viš­tų Mykolinėms’ (rugsėjo 29 d.). Taip pat nurodoma, pavyzdžiui, kiek kiaušinių reikėjo duoti Velykoms: vf Ostern Eier 18 Eier, 27 Eier (2010: 274, 275). Beje, aptariamajame rankraštyje yra tiek daug žinių apie patį kraštą, kad nelengva suvokti, jog tokie išsamūs dokumentai buvo rašomi XVI a., nors, antra vertus, tai galima paaiškinti kitos informacijos stoka, dėl kurios raštininkai stengėsi užfiksuoti kiekvieną smulkmeną. Tarkim, Die als Schafferin hatt ein gartenn am dorff, zinst der Herschatfft nichts, sondern der pfar kirchen III Pfd. (= Pfund) Wachs zu Ostern (lie. ‘ta kaip darbininkė turi plotelį žemės prie kaimo, neturi jokių mokestinių įsipareigojimų valdžiai, tik parapijos bažnyčiai 4 svarus (1 svaras = 467,7 gramo) vaško Velykoms’) (2010: 175). Vadinasi, bažnyčiai reikėjo vaško, greičiausiai žvakėms gaminti. Įdomus Rytprūsių Folianto 91 1a 14 tomo 5 sąsiuvinio 2v puslapis, kuriame išvardijami Labguvos ir Laukiškos gyventojų Kalėdoms apmokestinami gyvuliai. O jų būta: zihende pferde ‘darbiniai arkliai’, fullen ‘kumelaitės’, junge rinder ‘jautukai (veršeliai)’, schoffe ‘avys’, schweyne ‘kiaulės’ (p. 2v), stercke ‘telyčios’ (p. 3r), rindt ‘jautis’ (p. 7r). Čia taip pat minimas ir galvijų amžius: dreyjherige fullen ‘trimetės kumelaitės’, jherige kelber ‘vienmečiai veršiukai’ (p. 7r, 7v). Tuose kraštuose mokesčiai buvo mokami ir vištomis: Hüner ‘vištos’, Henner ‘vištos, dedeklės’. Rauch hun, Rauch huhn, Rauch henn, kurių reikšmė gali būti įvairiai interpretuojama: pačių išrūkyta arba pačių išauginta višta, turi būti atiduodama žemvaldžiui dvarininkui, tai esanti kaimiečių, o ne miestiečių prievolė. Mokesčiai buvo mokami ir kiaušiniais, ir nupenėtomis kiaulėmis (III mastung schwein). Įdomus pavyzdys: ein gertner zinst / Igr vf Georgii Igr vf Michaelis / ein, (lie. ‘vienas trobelininkas mokės duoklę: 1 grašį Jurginėms, 1 grašį Mykolinėms ir rūkyta višta’). Kitas atiduodavo net X Rauch hennen (10 rūkytų vištų) (2010: 219, 250, 251, 303). Kalbant apie mokesčius dar galima paminėti ir tokius XVI a. pirmos pusės gyvenimo faktus: Nö: die gebaurschaft zaigenn an, dass die von Turckau II viertel irß felds gebrauchen vnnd geniessen, davon kainnen Zins gebenn, dann die III garb dem closter vermaimen, so man Ihnen solche guetter lies, wollten sie sovil die herschafft Zins davon geben (lie. ‘ūkininkai praneša, kad Turckau gyventojai naudojasi dviem ketvirčiais jų lauko ir mėgaujasi tuo, nemokėdami už tai jokių mokesčių, tada atiduoda 3 pėdas vienuolynui, kad jiems paliktų tokią nuosavybę, jie už tai norėjo ponams mokėti mokesčius’) (2010: 212). Abiejuose kraštuose būta ir kitų gyventojų. Šaltiniuose užfiksuota sąvoka ir reiškinys gertner (2010: 45, 46), gertner ‘trobelininkas’ (Ostpr. Fol. 911 a VI 4 19r), kuriems solidžią monografiją Die ländliche Gartensiedlung im mittelalterlichen Preußen (lie. ‘Kaimiškoji trobelininkų gyvenvietė viduramžių Prūsijoje’) 274 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Siegfried Hanke, Rainer Vogel (Hg.) Urbane des Fürstentums Jägerndorf aus der Zeit der Markgrafen von Brandenburg–Ansbach 1997 m. paskyrė Jurgenas Martensas (Jürgen Martens)2. Aptariamojo veikalo Jegerndorfo ir Opavos (Troppau) kadastruose vartojamų sąvokų sąraše gärtner, gärttner, gertner apibūdinamas taip pat, kaip ir kitose vokiškai kalbančiose šalyse – Lenkijoje, LDK ir Lietuvoje (MLE 2009: 575)3. Kadastruose nusakoma ir jų veikla: Ein yeder gertner ist schuldig, Drey tag zu schneiden, dagegen gibt man Ihm Essen und Drinncken (lie. ‘Kiekvienas trobelininkas privalo tris dienas šienauti, už tai jam duodama valgyti ir gerti’) (2010: 122). Taip pat neapsieita be lažininkų, kurie žemę apdirbdavo be darbinių gyvulių, pvz., Die fueßgaenger sein schuldig, Ihn denn Grossen garten hinter dem Schloß Layn, Fanf, Rueben, Zwiffel vnd anders zu jetten schuldig. Auch hanf vnd fymmel (?) zurauffen, Vnnd man gibt Ihnen alweg darbey Essen und Drinncken (lie. ‘Lažininkai privalo didžiajame darže už pilies linus, kanapes, runkelius, svogūnus ir kitą ravėti, taip pat kanapes rauti, ir už tai jiems visada duoda valgyti ir gerti’) (2010: 322). Šaltinyje išsamiai paaiškinamas lažininkų gyvenimas: Item Welche Leutt im Dorf nicht Pferd haben, Die sollen diese nachvolgende Arbeit thon, benendlich holtz fellen, Kraut vndergraben, Hanf raufen vnd sonst ander Arbeit, so einem fueßgaenger gebürt, thon (lie. ‘Taip pat kai kurie žmonės kaime neturi arklių. Jie privalo tokius darbus nudirbti, kurie išvardijami: mišką kirsti, iškasti kopūstus, kanapes rauti ir šiaip kitus darbus atlikti, kuriuos turi nudirbti lažininkas’) (2010: 324). Gyvenimas vyko ir daugelis produktų buvo realizuojami smuklėse. Smuklininkas buvo vadinamas kreczmer, kretczemer, Krätschmer (2010 90, 395) ir Kretzschmehr, kruger (Ostpr. Fol. 911 a VI 4 63v; 30 2 14v), o smuklė – Kretschem (2010: 272), krugk (Ostpr. Fol 911a XIV 6 95v–96r). Kur smuklės, ten ir alus, minimas itin dažnai: bier (2010: 121), bier (Ostpr. Fol. 911 a VI 3 27r) ‘alus’, kuris buvo daromas, kai kurie jo neturėjo: <...> hatt kein bier (2010: 124–125), arba buvo aprašomas kaip ein gebrew ‘gėralas, bizalas’, eigebreuen, einge breuenn bier ‘savo gamybos alus’, fremde bier ‘kitų padarytas alus’ ir matuojamas statinėmis (vo. thonnen, į kurias buvo galima supilti nuo 100 iki 700 litrų alaus) (Ostpr. Fol 911 a VI 3 27r). Alaus gamybai buvo reikalingi Hopffen ‘apyniai’ (2010: 221). Prūsiškajame šaltinyje taip pat apie juos užsimenama ir rašoma: wilden Hopffen ‘švieži apyniai’, getreucken hopffen ‘džiovinti apyniai’ (Ostpr. Fol. 911 a XXX 3 5r, 7r). Įdomios detalės: Item die Vnderthanen des orts (Dorf Pütschs) sollen kein Bier von keiner Herrschaft ausZutrinnken oder ausZuschencken nehmen. (lie. ‘Taip pat gyvenvietės (Pütsch) kaimo samdiniai negali iš jokių ponų priimti alaus, kad baigtų jį gerti arba pilstyti’) (2010: 254). Alų reikėjo pilstyti. Rytų Prūsijoje 2 Martens Jürgen 2010: Die ländliche Gartensiedlung im mittelalterlichen Preußen. Lüneburg: Institut Nordostdeutsches Kulturwerk. 3 MLE 2009: Mažosios Lietuvos enciklopedija 4. Rahn– Žvinėžeris. Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslų ir enciklopedijų leidybos institutas. Recenzijos / Reviews 275 GRASILDA BLAŽIENĖ alus buvo pilstomas į statines, kurios buvo vadinamos thonnen (Ostpr. Fol. 911 a VI 3 27r). Kalbamojoje knygoje į statines, vadinamas thunnen, Vhassen buvo damos silkės: ein Thunnen Hering in der Vhassen (lie. ‘statinė silkių statinėse’) (2010: 254). Ši ištrauka parodytų, kad kalbamuoju atveju thunnen ‘statinė’ buvusi mažesnė už Vhassen ‘statinę’. Gyvybiškai svarbūs kadastrų knygoje ir Turkų mokesčio registre buvo malūnai, kurių pavadinimo rašyba XVI a. pirmos pusės dokumentuose labai įvairuoja: dy mühle, muel ‘malūnas’. Įdomi sąvoka ein Brettmuel lietuviškai būtų ‘lentų malūnas’, t. y. ‘lentpjūvė’, pjaunanti geras lentas – ein guet Breth (lie. ‘gera lenta’) (2010: 45, 253), möhl, mühl (Ostpr. Fol. 911 a XXII 1 36r, 37v), müllner, mülner (2010: 45), moller, mohller, mollner, muller, molner (Ostpr. Fol. 911a VI 4 18v, 26v; XXX 15 22 6r) ‘malūnininkas’. Gyvenusieji XVI a. pradžioje negalėjo išsiversti be mato vienetų, tai atsispindi ir tokio pobūdžio šaltiniuose, pavyzdžiui, svorio vienetas scheffel ‘šepėlis’, scheffel = nuo 30 iki 300 litrų (2010: 135, 396), scheffel Ostpr. Fol. 911 a XXX 22 6r), šepėlis = 54 litrai (MLE 2009: 391). Abiejuose aptariamos žemėse buvo sėjama: habern ‘avižos’ (2010: 86, 87, 164, 189; Ostpr. Fol. 911 a XXX 3 7r), Gerssten (2010; 302), gersten ‘miežiai’ (Ostpr. Fol. 911 a XXX 3 7r), Korn, Korn ‘grūdai’ (2010: 163, 164, 172, 174). Tas žodis neužfiksuotas Rytprūsių foliante 911 a recenzijoje minimumose tomuose, kuriuos autorė yra išstudijavusi. Pasitaiko sąvokų, nepažįstamų Rytų Prūsijai, pvz.: Wisen / Item die wisen, zue solchem furwerck geherig, ligen alle nacheinander Bis an die greintz der von Liechtnaw vnnd obgemelter herschafft eckern, solche wissen megen Jerlich zu gemeinen Jarn bis Inn zwayhundertt fuder hays ertragen (‘Pievos. Taip pat pievos, kurios yra tokio palivarko nuosavybė, visos plyti iki Liechtnaw sienos ir minėtų ponų laukų, tokios pievos gali kasmet visų naudai duoti iki dviejų šimtų vežimų šieno’) (2010: 199, dar žr. 352). Rytprūsių foliante fuder ‘vežimas’ yra išreiškiamas žodžiu Wagen, plg. ...von wagenschob (Ostpr. Fol. 911a XIV 5 81r). Gyvulių minima daug: Khuve ‘karvės’ (2010: 214), kurias ganė khu (hirt) ‘piemuo’, khwe melcke khwe ‘melžiamos karvės’ (Ostpr. Fol. 911 a VI 4 65r), Ros, Roß ‘žirgas’ (2010: 219, 220), preuschen hengst ‘prūsų eržilas’ (Ostpr. Fol. 911 a VI 9 12r), pferdt ‘arklys’ (2010: 220), pfert (Ostpr. Fol. 911 a VI 1 1 a; XXX 1 59r) Išvardijamos ir profesijos, pvz.: ein schmidt, Der Schmidt ‘kalvis’ (2010: 219, 366: čia užsimenama ir apie jo amatą ir ūkėlį: sein handwerg, garten), der schmit, drauge su handtwerckern ir gertner – ‘amatininkai ir trobelininkai’ (Ostpr. Fol. 911 a VI 1 6r). Daug tose žemėse būta ir žvejų, vischern. Kalbamajame dokumente einama į medžioklę: auf die Jagtt gehen, zur yagt <...> (2010: 324, 352), o Rytprūsių foliante minimumose tomuose tik vieną kartą paminėtas senas medžiotojas Janelle, alte jegher (lie. ‘Janelis, senas medžiotojas’) (Ostpr. Fol. 911 a XIV 6 4 15r). Abiejuose šaltiniuose skiriasi ir medaus 276 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Siegfried Hanke, Rainer Vogel (Hg.) Urbare des Fürstentums Jägerndorf aus der Zeit der Markgrafen von Brandenburg–Ansbach įvardijimas: Von BienBeuten <...> ‘vieno bitininko bičių suneštas medus’ (2010: 332), dat tor 1 1/2 tonne honig 1 1/2 m (lie. ‘tai už pusantros statinės medaus mokama 1 1/2 markės’) (Ostpr. Fol. 911 a VI 1 1v). Gyvenimas XVI a. pirmojoje pusėje virte virė. Žmonės dirbo žemę, augino javus, daržoves, galvijus, gyvulius, vištas. Jie buvo žemvaldžiai, vadinami kilmingaisiais (vo. edeleutte), valstiečiai ūkininkai, trobelininkai, lažininkai. Visas jų gyvenimas ir turtas buvo kruopščiausiai surašytas, šiais laikais pasakytume – suregistruotas, įrašytas į visus sąrašus. Rankraštyje minimi ir moralės dalykai, pabrėžiant, kad vagystės, žmogžudystės, padegimai ir kiti nusikalstami veiksmai yra įvertinami teismo, kurio pakopos, teisėjai, nuosprendžiai taip pat aprašomi (2010: 268–269). Aptariamoji knyga vertinga ne tik tuo, kad iššifruoja sudėtingą tekstą, parodanti išsamią regiono gyvenimo panoramą, bet ir pateikia sąvokų sąrašą: „Verzeichnis der Begriffe in den Urbaren Jägerndorf und Troppau“ (380–409 p.). Taip pat labai vertinga to meto vokiečių kalbos, jos kontaktų, kraštotyros pažinimui miestų ir markgrafui priklausiusių kaimų, jų vardų ir geografinės padėties apžvalga, tirto dokumento oikonimų įvardijimo apžvalga (410–450), Jegerndorfo (Jägerndorf) ir Opavos (Troppau) valdžiusiųjų sąrašas (2010: 451–453). Šaltinio leidimą papildo 7 istoriniai žemėlapiai, kurių pateikimo kokybė nėra gera, bet gal tai priklausė nuo rankraštinių žemėlapių būklės (2010: 456–462). Derėtų paminėti ir literatūros sąrašą, kuris sudarytas ne pagal abėcėlę, o pagal šaltinyje minimas realijas (2010 463–469). Nemenkas trūkumas asmenvardžių ir vietovardžių rodyklių stoka. Dokumentas yra labai vertingas vardyno tyrėjams, pirštu prikišamai parodantis, kad nė vieno krašto onimija negali išsiversti be istorinių toponimų žodynų. Gyvenamųjų vietovių pavadinimų būta vokiškų, čekiškų ir lenkiškų, pavyzdžiui, vo. Bransdorf, če. Brantice, kuris lotyniškuose šaltiniuose 1413–1461 vadinamas Branczicz, Branticz, tai be jokios abejonės čekiškas vietovardis, čekiškuose šaltiniuose nuo 1433 Brantice, vokiškuose šaltiniuose 1377 Brandisdorf, Bronsdorf (2010: 415, dar žr. Hosak, Šramek 1970: 106)4. Kaimas istorijos šaltiniuose anksčiausiai paminėtas vokišku vardu, čekų onomastų nuomone veikiausiai traktuotinu kaip hibridinis vietovardis *Brabantsdorf, kurio antrasis dėmuo sietinas su vo. Dorf ‘kaimas’ (Hosak, Šramek 1970: 106–107). Miesto vardas Freudenthal paminėtas XIII a. pirmoje pusėje lotyniškuose šaltiniuose 1220 de Freudental, vokiškuose – 1325 Vredenthal, čekiškuose – 1456 starosta bruntalsky, 1529 na Bruntali (2010: 414, Hosak, Šramek 1970: 116–117). 4 Hosák Ladislav, Šrá¬mek Rudolf 1970: Místní jména na Moravě a ve Slezsku. I A–L. Praha: Academia Nakladatelství československé akademie věd Praha. Recenzijos / Reviews 277 GRASILDA BLAŽIENĖ Recenzuojamoje knygoje netiksliai nurodyta 1456 m. vietovardžio forma, kuri dar nebuvo Bruntal. Vokiško oikonimo daryba ir kilmė aiški, tai dūrinys, kurio pirmasis dėmuo sietinas su vo. Freude ‘džiaugsmas’, o antrasis su vo. Tal ‘šlėnis’. Čė. Bruntal yra fonetiškai adaptuota vokiško oikonimo forma. Vietovės vardas turėjo atspindėti, kad įkūrėjai norėjo čia rasti džiaugsmą ir laimę (Hosak, Šramek 1970: 116–117). Oikonimas vo. Bauerwitz, le. Baborów (Baborovas) paminėtas 1303 Bauorov, 1323 Bourowicz (NMP 1996: 51; plg. 2010: 419–420). Le. vv. asmenvardinės kilmės ir sietinas su avd. Bawor (= Bawarczyk) (NMP 1996: 51)5. Dokumente ne visi toponimai įvardijami, veikiausiai užrašinėtojai nežinojo ar nesuprato vieno ar kito tikrinio vardo. Gali būti, kad ne visi objektai buvo jau įvardyti, turėjo savo vardus, pavyzdžiui, Es seind nutzliche gebirg onnd Wel-de zu diesern guet geherig <...> (lie. ‘Yra naudingų kalnų ir laukų, priklausančių šiam dvarui’) (2010: 323), Ein Stuck wasser von der Branßdorfer graintz bis an der Meischners furt <...> (lie. ‘Vandens tarpas nuo Bransdorfo sienos iki Meischnerio brastos’) (2010: 332), Auch hatt es aldo ein ferchen wasser, darin ferchen und Aschenn sindt, des wassers graintz gehet an an Gunttersdorffer graintz <...> (lie. ‘Taip pat jis turi vandenį, kuriame veisiasi upėtakiai ir kiršliai, ir jis teka iki pat Guntersdorfo ribos’) (2010: 315). Ištraukoje paminėtos žuvys, o pats upės ar upelio vardas nepaminėtas. Kartais įvardijami smulkieji objektai. Tame pačiame dokumente rašoma apie Bransdorfo valdytojui priklausančius penkis tvenkinukus ir minimi jų vardai: Barons Teicht (Barono tvenkinys), Bechin Teicht (veikiausiai kokio Bechin tvenkinys, gal plg. vo. avd. Bech, siejamo su vva. bëch, pěch ‘degutas, degutininkas’, Becher sietinas su vo. Pechsammler ‘deguto rinkėjas’6, dar plg. to arealo tokios pat darybos avd. Blaichin (2014: 271)), Schunetzek oder Schind Teicht (veikiausiai kailialupio, plg. vva. schinden ‘dirti, lupti odą’ (Lexers 1980: 184), tvenkinys), kuriame veisiamos plėšrūnės lydekos, Frauen Teicht (Moterų tvenkinys) ir Kirch Teicht (Bažnyčios tvenkinys) (2010: 315). Aprašant tą patį Bronsdorfą minimi upių vardai ein Fischwasser, die Sidina, genandt (‘žuvinga upė, vadinama Sidina’ gal tai dab. čė. Sezina), ein Stuck wasser, die Opa (‘vandens tarpas Opa’) (2010: 279), floßlein Mstina (‘upelė Mstina’) (2010: 270), Ein Wiesen genandt Lupnika (‘Pieva, vadinama Lupnika’) (2010: 269)7. 5 NMP 1996 Nazwy miejscowe polski. Historia, Pochodzenia. Zmiany. Pod redakcją Kazimierza Rymuta. A–B. Kraków: Wydawnictwo Instytutu Języka Polskiego PAN. 6 2005: Duden Familiennamen. Herkunft und Bildung. Bearbeitet von Rosa und Volker Kohlheim. Mannheim: Bibliographisches Institut & F. A. Brockhaus AG,, 115. 7 Recenzijos autorė dėkoja garsiajam čekų onomastui Rudolfui Šramekui už pagalbą aiškinantis šaltinyje paminėtų upių lokalizaciją. 278 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Siegfried Hanke, Rainer Vogel (Hg.) Urbare des Fürstentums Jägerndorf aus der Zeit der Markgrafen von Brandenburg–Ansbach Kaip jau buvo minėta, rankraštis parašytas vokiečių kalba, yra keletas dokumentų lotynų kalba. Garsus vokiečių onomastas ir kalbininkas Albrechtas Groilė (Albrecht Greule) palydėdamas knygą pasakė, kad tokie tekstai nėra lengvai skaitomi (2010: 4–5). Su jo teiginiu galima tik iš dalies sutikti, nes ši knyga labai įdomi kalbininkams, istorikams, geografams, biologams,1 botanikams ir kitų sričių specialistams. Dar kartą norima pabrėžti, kad labai pritrūko vietovardžių ir asmenvardžių rodyklių, kurios iš esmės palengvintų darbą ne vien tik kalbamosios teritorijos vardyno tyrėjams. Solidi Rainerio Vogelio monografija Familiennamen in der Altvaterregion. Entstehung, Entwicklung und Bedeutung der Personennamen im Fürstentum Jägerndorf und in der Herrschaft Freudenthal (ehemals Österreich-Schlesien) (lie. „Pradedo regiono pavardės. Jegerndorfo kunigaikštystės ir Froidentalio valdose (ka-daise Austrija-Silezija) asmenvardžių susiformavimas, vystymasis ir reikšmė“), išleista 2014 m. Regensburgo universitete 2013 m. apgintos disertacijos pagrindu. Nejaunas autorius nėra kalbininkas, jis nebuvo onomastas. Po aptariamos knygos išleidimo R. Vogelį galima vadinti ir onomastu. Jis yra inžinierius, bet nuoseklus darbas, žingeidumas akivaizdžiai parodo, kad galima kvalifikuotai parašyti išsamiausius veikalus. Pradedo (če. Praděd) regionas buvo autoriaus tėvų gimtinė. R. Vogelis medžiagą rinko iš rankraštinių šaltinių: iš jau aptartų kadastrų, Karolio, Jozefo kadastrų ir pagrindinių pajamų matricų (Grund-Ertrags-Matrikel) bei Froidentalio valdančiųjų kadastrų (XV–XVIII a.). Nors rašto kultūra buvo aukšta, nebuvo jokių instrukcijų, kaip reikia rašyti miestiečių ir pavaldinių vardus. Kiekvienas galėjo parašyti savo vardą, kaip norėjo, galėjo laisvai disponuoti savo vardu ir savo nuožiūra jį koreguoti arba pasikeisti. XVI a. ir XVII a. pradžioje vokiški vardai buvo rašomi su lotyniškomis galūnėmis arba verčiami į lotynų kalbą. Po Prancūzų revoliucijos radosi valstybinis poreikis sutvarkyti vardų sistemą (Vogel 2014: 163). Įdomu, kad imperatoriaus Karolio Antrojo tolerancijos politika sudarė sąlygas egzistuoti liuteronų, kalvinistų, ortodoksų ir žydų religijoms, todėl kadastruose užfiksuota daug žydų vardų, kuriuos kalbamojoje teritorijoje R. Vogelis nagrinėjo (172–192) ir konstatavo, kad XVI a. dar negalima kalbėti apie dinarį žydų įvardijimą. Užfiksuoti tokie žydų vardai: Mojzis, Mosse, Nathanien, Tabakjūdin, parodantis ir moters užsiėmimą, t. y. prekybą tabaku, ir t. t. (2010: 184–186). Tuos vardus nelengva buvo surinkti, nes Trečiojo Reicho atstovai specialiai naikino gausius šaltinius, kuriuose buvo užfiksuoti žydų asmenvardžiai, dažnai slaviškos kilmės ir integruoti į vokiečių vardyną (2014: 29). Autorius įdomiai aptaria tiriamų pavardžių asmenvardžių kilmę, motyvacijos kategorijas pabrėždamas, kad juos galima suskirstyti į penkias grupes, bet deja, beveik nepateikia pavyzdžių (2014: 24), todėl jų ieškota kituose šaltiniuose, nes kartais sudėtinga nustatyti ribą tarp pravardinės ir 3 grupės pavardžių: Recenzijos / Reviews 279 GRASILDA BLAŽIENĖ 1) pavardės, kilusios iš patronimų ar matronimų, pvz.: Alberti < Albrecht, Dilger < Dilg < Otillie (FN 2005: 84, 192); 2) vietovardinės pavardės (Herkunfsnamen), plg. vo. pv. Nörnberg < Nürnberg, miesto vardas, dar plg. lie. avd. Kaunėckas < Kaũnas8; 3) gyvenamųjų vietų pavardės, gal jas galima vadinti ir pravardinėmis, pvz.: Lindemann arba Lindner, (tas, kuris gyvena prie liepos (vo. Linde ‘liepa’ (2010: 24)), vo. pv. Kleinfeld reiškia, kad pavardės turėtojas gyveno prie mažo lauko (FN 2005: 379), lie. Pamiškis, gyvenantis prie miško, pamiškėje (LPŽe), dar plg. lie. pravardę Liepìnis, prie sodybos auga liepų (Butkus 1995: 291)9; 4) pavardės iš amato pavadinimo, plg. vo. Klauber iš klauben rinkti, rankioti (FN 2005: 378), dar plg. lie. pv. Dailidė iš lie. dailidė ‘baldų dirbėjas, stalius; namų statytojas’) (LPŽe); 5) pavardės iš pravardžių, kurios drauge su pavardėmis iš amato pavadinimo yra dažniausios vokiečių pavardės, plg. vo. pv. Schädlich iš vo. schädlich ‘kenksmingas, žalingas; piktadarys’ (FN 220: 574), plg. lie. pv. Pìlka veikiausiai iš lie. pìlkas ‘pelenų, švino spalvos; palvas, dulas’ (LPŽe). Reikia pastebėti, kad autorius telkėsi pagalbon ir latvių bei lietuvių asmenvardžius, bent paminėjo, kokia tyrimų situacija ir baltų kraštuose, Latvijoje ir Lietuvoje (2014: 26). Raineris Fogelis pateikia daug įdomios empirinės medžiagos, tiksliai apibūdindamas jos geografiją (37 p.), taip pat labai daug tirto regiono istorijos faktų, ypatingą dėmesį skirdamas ir kalbinei situacijai, vokiečių ir čekų kalbų bendrabūviui apibrėžtoje erdvėje. Kitais žodžiais tariant, autorius išpureno dirvą kalbų kontaktų įtakai asmenvardynui (69 ff.). Pavyzdingai apibūdinami šaltiniai, iš kurių buvo rinkta medžiaga disertacijai, išaugusiai į monografiją. Kaip jau buvo minėta, veikale išsamiai aptariami kalbamojo regiono žydų asmenvardžiai (128–190), pavyzdžiui, Blühdorn, vokiečių asmenvardynui nebūdingas dūrinys iš veiksmažodžio blühen ‘žydėti’ ir Dorn ‘dyglys, spyglys’ (178 p.). Monografijos konstrukcija – nebijau šio žodžio, nes ją rašė tikslųjų mokslų atstovas – yra itin savita. Čia nėra įprastų ilgų asmenvardžių sąrašų ir jų aprašų. Asmenvardžiai ir jų kilmės aiškinimai pateikiami pagal šaltinio parašymo metus, pavyzdžiui, 1531, 1535 ir t. t. Autorius pasirinko savitus įvadus, aptardamas tyrimų arealo Zaifersdorfo (Seifersdorf), Frydrichsdorfo (Friedrichsdorf) ir miesto Jegerndorfo (Jägerndorf) bei jam priklausančių vietovių Senojo Fogelzaifeno (Alt Vogelseifen), Lichterverdeno (Lichterwerden), Ditersdorfo (Dittersdorf) ir jau minėto Froidentalio (Freudenthal), apie kurį jau recenzijoje buvo kalbėta, asmenvardžius. Monografijoje pateiktas terminas pavardės (Familiennamen) ne visai 8 Lietuvių pavardžių žodynas. 2012–2015. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. http://pavardes.lki.lt 9 Butkus Alvydas 1995: Lietuvių pravardės. Kaunas: Aesti. 280 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Siegfried Hanke, Rainer Vogel (Hg.) Urbare des Fürstentums Jägerndorf aus der Zeit der Markgrafen von Brandenburg–Ansbach tiksliai atspindi asmenvardyno situaciją, nes pavardžių formavimasis dar tebevyko, o vardai ne visada tapdavo pavardėmis. Taip pat kiekvieno šaltinio asmenvardžių nagrinėjimas pradedamas klausimais, kurie gali rastis iš empirinės medžiagos. Kartais klausimų autoriui kildavo net 35 (nagrinėjant Zaifersdorfo asmenvardyną), ir jie yra tikrai apgalvoti, tarkim, kokie įvardijimo motyvai dominuoja, kokie vardų ir pavardžių tipai užfiksuoti tiriamame areale, nuo kada galima traktuoti asmens įvardijimą asmenvardžiu ir pravarde arba pavarde kaip dvinarį įvardijimą aptartuose istorijos dokumentuose (192–195). Įspūdį padarė ir galimų ar lauktinų hipotezių (Erwartunghypothesen) skyreliai (195–196). Recenzentės galva, monografija yra pavyzdingas pastarųjų metų istorinio asmenvardyno Vokietijoje tyrimas. Aptariamo arealo asmenvardžių kilmė įvairi. Pavyzdžiui, 1531 m. užfiksuoti Fürsknecht, plg. Fuhrknecht ‘bernas, tarnas, atsakingas už kinkinj’ iš vo. Fuhre ‘vežimas, važiavimas, gabenimas vežimu’ ir vo. Knecht ‘tarnas, bernas, samdinys’. Prie kiekvieno asmenvardžio pateikti visi kitų onomastų jo kilmės aiškinimai (196 p.); Baier vietovardinis asmenvardis iš Bayern ‘Bavarija’, Meischsner iš miesto Meißen vardo (199 p.), 1554/78 m. užrašytas pravardinės kilmės Hackenfuß gal iš vo. Hacke ‘kulnas, užkulnis’, hacken ‘kaupti, kapliuoti, purenti; kirsti, kapoti’, Haken čia ‘žarsteklis’ ir Fuß ‘koja’, apibūdina šlubčiojantį, koją velkantį žmogų (206–207 p.). Frydrichsdorfe 1531 m. būta avd. Englisch iš vo. Engel ‘angelas’, įvardijančio ramų, pamaldų, taikų avd. turėtoją (224 p.); Richter iš vo. Richter ‘teisėjas’. Moravijoje ir Čekijoje tuo vardu, richteriais, buvo vadinami kaimo seniūnai, kurių pareigos buvo paveldimos, todėl avd. buvo labai paplitęs, kaip argumentuotai parodo R. Fogelis (233 p.). 1557/78 m. kaime gyventa Lemegr eber, lie. būtų molkasys iš vo. Lehm ‘molis’ ir graben ‘kasti’, kurio įvardijimas radosi iš profesijos, užsiėmimo pavadinimo (240–241). Labai informatyvios asmenvardžių kilmės lentelės kiekvieno skyriaus pabaigoje. Daug dėmesio skiriama ir darbai, sufiksacijai (populiarios priesagos –er ir –in) ir dūriniams (paplitęs antrasis komponentas –man iš –man(n), vo. Mann ‘vyras, žmogus’). Nesutikčiau su autoriumi, kad avd. Arbaiter iš Arbeiter ‘darbininkas’, užfiksuotas 1535 m. Jegerndorfo mieste, yra priesagos –er vedinys, nes priesaga šiuo atveju priklauso apeliatyvui (263–264). Tame šaltinyje esama ir moterų įvardijimo, pvz.: Kramerin iš vo. Krämer ‘smulkus krautuvininkas’, pridėjus priesagą –in (289 p.). Stebina labai išsamios vardų kilmės hipotezės, pavyzdžiui, pvd. Setzkegel kilmė aptariama 14 puslapių – 311–325 p. – ir padaroma išvada, kad Hanitz en Setzkegel / Hanns Setz kegel, kurį autorius interpretuoja kaip Setzer von Kegeln, būtų, tarkim, malkų arba rūdos sukrovėjas kūgio forma, reikalinga kalnakasybai (325 p.). R. Fogelis šį avd. traktuoja kaip Satzname, t. y. vardą, užrašytą sakiniu. Profesiją nurodo ir T opfer, plg. Töpfer ‘puodžius’, Tuchmachmacher, plg. Tuchmacher ‘gelumbės audėjas’, Visch, plg. Fischer ‘žvejas’ (314–335), Recenzijos / Reviews 281 GRASILDA BLAŽIENĖ Ziegenfleischer iš vo. Ziege ‘ožka’ ir vo. Fleischer ‘mėsininkas’, tai būtų mėsininkas, parduodantis ožkieną. Nemažai asmenvardžių parodo giminystės ryšius, pvz.: Vetter iš vo. Vetter ‘pusbrolis’, Vischers Schwester ‘žvejo sesuo’, čia giminystės ryšys išreiškiamas savotišku priedėliu. Kyla klausimas, ar tai traktuotina kaip apibūdinimas, ar kaip asmenvardis (335–336, 342 p.). Skaitant monografiją tampa aišku, kad autoriui istorijos dokumentuose visa informacija buvo labai svarbi, nors konteksto kartais pritrūksta. Lentelėse (343–346) pateikiami ir recenzijos autorės ieškoti pavardžių radimosi dalykai, nurodant pavardę ir asmenvardį, pavyzdžiui, pvd. Beck ir vardas Martin, arba moters įvardijimas vienu asmenvardžiu Bernhartin parodo, kaip recenzijos autorės ne kartą buvo konstatuota, kad XVI a. ir vėlesniuose amžiuose moterys nebuvo įvardijamos vardais (343 p.). Tai pastebima ir Rytų Prūsijoje10. Būtina pabrėžti, kad autorius pateikė Jegerndorfo amatininkų, gyvenusių gildijos gatvėje, asmenvardžius. Čia per asmenvardžius atveriamas toks XVI a. apataramojo miesto istorijos klodas, kad belieka tik apgailestauti, jog mes nesame taip apibūdinę savo gyvenamųjų vietų, galbūt dėl šaltinių stokos. Toje gatvėje gyveno Kochwasser ‘vandens virintojas’, Leineweber ‘linų audėjas’, Salzman ‘druskos pardavėjas’, Schuster ‘batsiuvys’, Stainmetz ‘akmenskaldys’, Strohalm, plg. vo. Strohhalm ‘šiaudas, šiaudelis’, greičiausiai pjovė javus ir šiaudus (dar galima ir pravardinė kilmė, reiškianti neturtingą liesą žmogų) (343–346). Aptardamas pvd. Wurm, kuri galėjo būti vietovardinė arba kilusi iš apeliatyvo Wurm ‘kirminas; gyvatė, slibinas’, autorius aiškindamas apeliatyvą pasitelkia ir lie. var̃mas ‘uodas’ (341 p.). Atskirai aptariamos moterų pavardės 1618 m. Froიდენტalio valdančiųjų kadastre, kurio originalas nėra numeruotas. Šiame kadastre užfiksuoti 1173 asmenvardžiai, moterų – 25, pvz.: Böhmin George, parodanti, kad vardo turėtoja buvo čekė, o jos vyro vardas buvo George, 1636 m. – Bayerin, reikšmė būtų ‘bavarė, iš Bavarijos’, Georg, vyro vardas. 1604 m. užrašytas moters įvardijimas Fichtnerin Susanna, plg. Fichtner, eglinių bokalų gamintojas11, ir vardas Susanna (Zuzana) iš sulotynino he. Susanna iš he. Šōšannā : he. šōšannā ‘lelija’12. 1604 m. Froidentalio vardai parodo visas įvardijimo spalvas, pavyzdžiui, Kernwischer, kuris nėra aptartas kitų tyrėjų: Ernsto Švarco (Ernst Schwarz), Jozefo K. Brechenmacherio (Josef K. Brechenmacher), Jozefo Benešo (Josef Beneš). Asmenvardis galėtų reikšti grūdų ar pelų šlavėją arba šautuvų ar 10 Blažienė Grasil da 2012: Dar viena Jono Bretkūno duktė? – Mažoji Lietuva: paribio kultūros tyrimai. Vilnius: Europos kalbų ir kultūrų dialogo tyrėjų asociacija, ISBN 978-609-420-323-2, 11–29. 11 FN 2005: 243. 12 Kuzavinis Kazys, Savukynas Bronys 1987: Lietuvių vardų kilmės žodynas. Vilnius: Mokslas, 385. 282 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Siegfried Hanke, Rainer Vogel (Hg.) Urbane des Fürstentums Jägerndorf aus der Zeit der Markgrafen von Brandenburg–Ansbach patrankų vamzdžių valytoją (488 p.), Saulig deminutyvinės priesagos –ing > / –ik / > –ig vedinys iš žinomo hebrajiško ir biblinio avd. Saul (513–514). Rainerio Fogelio monografija, jos išvados apie vėlesnio Austrijos-Silezijos regiono asmenvardyną iš esmės praturtina mūsų žinojimą apie arealo istoriją, vardų gyvavimą dvikalbystės sąlygomis, apie pačių asmenvardžių darybą ir kilmę, jų paplitimą (569–582). Solidžiuose prieduose, atsižvelgiant į skaitytojus, kurie nėra susipažinę su onomastikos teorija, paaiškinami terminai, pateikiami oikonimų sąrašai, istorinės žinios, originalų kopijų, žemėlapių, be kurių onomastikos darbai jau sunkiai įsivaizduojami, ir aptartų asmenvardžių, kaip nurodo autorius, vardų ir pavardžių, rodyklė. Galima tik apgailestauti, kad ne visi Lietuvos onomastai skaito vokiečių onomastikos veikalus, nes aptariamoji monografija, Rainerio Fogelio kukliai vadinama studija, gal dėl to, kad ji radosi iš disertacijos, akivaizdžiai parodo rankraštinių istorijos šaltinių reikšmę vardyno tyrimams. Įteikta 2015 m. lapkričio 15 d. GRASILDA BLAŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva grasil [email protected] Recenzijos / Reviews 283