Slavizmai veiksmažodžiai ir slaviškos šaknies hibridai

ANŽELIKA SMETONIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptis: žodžių daryba. SLAVIZMAI VEIKSMAŽODŽIAI IR SLAVIŠKOS ŠAKNIES HIBRIDAI Slavic Loan Verbs and Slavic-root Hybrids ANOTACIJA Slavų kalbų veiksmažodžiai lietuvių kalboje integruojami laikantis tam tikrų taisyklių, tačiau XVI–XVII a. LDK tekstuose yra slavų kilmės veiksmažodžių, turinčių nedėsningas priesagas (nebūdingas skoliniams arba neatitinkančias slavų kalbų veiksmažodžių-šaltinių priesagų). Tekstuose yra paliudyti ir jų dėsningos priesagos bendrašakniai skoliniai. Vieni nedėsningų priesagų slavų kilmės veiksmažodžiai neturi darybos ryšių su bendrašakniu skolintu pamatiniu žodžiu, kiti – turi (pvz.: farbuoti, -uoja, -avo ‘dažyti’ ChNT 404 : farba ‘dažai, spalva’ SD1 31 < le. farba ‘spalva, dažai’; rusėnų фарба ‘dažai’; plg. farbavoti, -avoja, -avojo ‘dažyti’ DP 383, ChNT 25 < le. farbować ‘dažyti, suteikti spalvą, dengti dažais’; rusėnų фарбовати ‘dažyti’). Straipsnyje aptariami abiejų grupių slaviškos šaknies veiksmažodžiai ir pabrėžiamas jų darybos problemiškumas. ESMINIAI ŽODŽIAI: veiksmažodis, slavizmas, hibridas, skolinys, priesaga. ANNOTATION Slavic loan verbs are usually integrated into the Lithuanian language in accordance with certain rules. However, some Slavic-root loanwords of the 16th–17th century texts of the Grand Duchy of Lithuania contain suffixes that do not have analogies in the Slavic languages or Slavic suffixes are not integrated according to the usual model. Common-root words with regular suffixes are recorded in the same texts too. A part of Slavic root verbs do not have an underlying borrowed word in the Lithuanian language; yet another part of irregular Slavic-root verbs can be explained by the process of derivation in the Lithuanian language (for example, farbuoti, -uoja, -avo ‘to paint’ ChNT 404 : farba ‘paint, colour’ SD1 31 < Polish farba ‘colour, paint’; Ruthenian фарба ‘paint’; plg. farbavoti, -avoja, -avojo ‘to paint’ DP 383, ChNT 25 < Polish farbować ‘to paint, to colour, to cover 68 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Slavizmai veiksmažodžiai ir slaviškos šaknies hibridai with paint’; Ruthenian фарбовати ‘to paint’). The article presents both groups of these Slavic-root verbs and the problem of their formation. KEYWORDS: verb, Slavism, hybrid, loanword, suffix. ĮVADAS Lietuvių kalbos skoliniais, o ypač slavizmais, domimasi jau nuo seno. Šių tyrinėjimų ištakomis galima laikyti Alexanderio Brücknerio Die slavischen Fremdwörter im Litauischen (1877), vėlesnį stambų Prano Skardžiaus veikalą Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen (19311). Apie lietuvių kalbos slavizmus daug ir išsamiai yra rašęs Kazimieras Būga (Būga I–III). Jo darbuose pateikiama nemažai argumentų, kurių iki tol trūko, kodėl skoliniui priskiriama vienokia ar kitokia kilmė, paprastai šie argumentai yra fonetinio pobūdžio. Lietuvių kalbos skoliniai nagrinėjami ir Zigmo Zinkevičiaus (Zinkevičius 1968, 1974, 1988, 1997, 2002), Jono Palionio (Palionis 1967), Jurgio Lebedžio (Lebedys 1977), Vinco Urbučio (Urbutis 1992, 1993) ir kitų mokslininkų (Otrębski 1965; Kardelis 2003; Siaurukienė 1987; Dini 1987, 1989, 1993; Adomavičiūtė 1978, 1982, 1984; Widłak 2012; Kregždys 2012, 2013, 2014) darbuose. Daugumoje minėtų tyrimų dominuoja skolinti vardažodžiai. Prie naujesnių negausių skolintų veiksmažodžių nagrinėjimo darbų priskirtini Jurgio Pakerio (Pakerys 2013), Kirillo Kozhanovo (Kozhanov 2014) straipsniai. Minėtos literatūros kontekste galima teigti, kad skolinti veiksmažodžiai yra tyrinėti daug mažiau, nors tokių slavizmų problema akivaizdi – nėra aiški takoskyra tarp skolinių ir lietuvių kalbos derivatų iš pasiskolintų vardažodžių. Skoliniais paprastai vadinami žodžiai, įvairių kontaktų (ekonominių, kultūrinių, politinių ir t. t.) metu atėję iš kitų kalbų (Jakaitienė 2009: 227) ar iš kitų kalbų (ar tarmių) kilę kalbos elementai (LKE 2008: 501). Pagal kilmę skoliniai skirstomi į atėjusius iš kaimyninių kalbų ir atėjusius iš tolimesnių per tarpines kalbas, t. y. tarptautinius žodžius. Esminis skirtumas tarp šių dviejų žodžių grupių yra šaltinis: tarptautiniams žodžiams svarbus yra pirminis šaltinis, iš kurio žodis pradėjo plisti po įvairias kalbas. Paprastai atskirti skolinius nuo indigenių žodžių nesudėtinga. Keblumų gali kilti, jeigu analizuojami labai seni skoliniai. Igoris Koškinas, tyrinėdamas latvių kalbos slavizmus, atkreipė dėmesį net į kelias skolinių problemas: jų chronologiją ir keblumą nustatant, ar veiksmažodis yra savas žodis, ar skolinys (Кошкин 1 Žr. Skardžius 1998. Straipsniai / Articles 69 ANŽELIKA SMETONIENĖ 2014: 2). Lietuvių kalbotyroje ši problema nėra akcentuojama, bet XVI–XVII a. LDK tekstuose esama veiksmažodžių, kurie vienų tyrinėtojų laikyti skoliniais, kitų – ne. Kaip pavyzdį galima pateikti godóti, -ója (-o), -ójo, gõdoti, -oja, -ojo KN SE 249, SD1 231, SD3 373 ‘galvoti, manyti, norint ką atsiminti’; 2. ‘mąstyti, svarstyti’; 3. ‘užjausti, gailėti, pasigailėti’; 4. ‘rūpintis’; 5. ‘gerbti’; 6. ‘gabenti, traukti’. Wojciechas Smoczyńkis yra rašęs, kad anksčiau buvo manyta, jog veiksmažodis godóti, -ója (-o), -ójo, gõdoti, -oja, -ojo yra skolinys (Smoczyński 2008: 75). LKŽe apskritai nenurodoma, ar šis veiksmažodis yra skolinys, pateikiamas tik palyginimas su baltarusių kalbos veiksmažodžiu. O latvių kalboje gādāt nelaikomas skoliniu, teigiama, kad tai tokios pat kilmės žodis kaip ir lietuvių godóti, -ója (-o), -ójo, gõdoti, -oja, -ojo ir slavų atitinkami veiksmažodžiai (Karulis 1992: 275). HIBRIDŲ SAMPRATA Žodžiai, esantys tarp indigenių žodžių ir skolinių, yra hibridai. Evalda Jakaitienė vadina juos „tarpiniu skolinių variantu“ (Jakaitienė 2009: 211). Vis dėlto tiksliau juos būtų atskirti nuo skolinių, nes hibridai turi ir savų, ir skolintų morfemų. Būtent čia ir iškyla skolintų veiksmažodžių problematika: kai į lietuvių kalbą iš kitų kalbų yra perimamas pats veiksmažodis ir jo bendrasakiniai vardažodžiai, yra galimybė, kad darbinis ryšys užsimezgęs lietuvių kalbos dirvoje ir žodis yra hibridas, t. y. lietuvių kalbos vedinys iš skolinio su indigeniomis priesagomis (pvz.: rubežioti, -ioja, -iojo SD3 75 ‘vesti ribą’ : rubėžius 1. ‘teritorijos riba, siena’; 2. ‘pl. tam tikras apibrėžtas plotas, sritis’; 3. ‘žemės rėžio, lauko riba, ežia’). Tai ypač ryšku, kai veiksmažodžiui kalboje recipien-tėje2 suteikiama priesaga, formaliai neatitinkanti slavų kalbų veiksmažodžių priesagos. Perimant slavizmą veiksmažodį ir integruojant jį į lietuvių kalbą, paprastai laikomasi priesagų atliepimo, t. y. lenkų, rytų slavų priesagų -ować, -овати (-овать, -авать, -евать) veiksmažodžiai lietuvių kalboje turi priesagas -avoti, -avoja, -avojo (lie. arendavoti, -avoja, -avojo DP 294 < le. arendować arba rusėnų арендовати); lietuvių kalbos veiksmažodžiai su -yti, -ija, -ijo atitinka slaviškuosius veiksmažodžius su priesagomis -ić (-ус́), -umu (-ьму) (lie. bõvyti, -ija, -ijo MP 36, KN SE 237, ChNT 327 < le. bawić arba rusėnų бавити); su -(i)oti, -(i)oja, -(i)o jo – slavų kalbų veiksmažodžius su -ać, -amu (-аць, -ать, -ять) (lie. bujóti, -ója, -ójo KN G 168, ChNT 368 < le. bujać arba rusėnų буяти; sen. ² Terminai kalba donorė ir kalba recipientė vartojami remiantis J. Wohlgemutho knyga (Wohlgemuth 2009: 51). Pirmasis terminas apibrėžia skolinančią kalbą, antrasis – kalbą, kuri skolinį perima. 70 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Slavizmai veiksmažodžiai ir slaviškos šaknies hibridai ru. būnamu). Vis dėlto XVI–XVII a. LDK tekstuose yra paliudyti slaviškos šaknies skoliniai, kurių priesagos yra –(i)uoti, –(i)uoja, –(i)avo bei –(i)auti, –(i)auja, –(i)avo, neturinčios analogijų slavų kalbose ir neatitinkančios slavizmų integravimo sistemos. Pastarųjų priesagų slaviškos šaknies veiksmažodžiai neturėtų būti tapatinami su skoliniais, atitinkančiais slavų kalbų veiksmažodžius tiek šaknimi, tiek priesagomis. Kontrastas tarp dviejų šių grupių veiksmažodžių akivaizdus, kai senuosiuose raštuose šalia dėsningo skolinio (pavyzdžiui, lie. rūgóti DP 225, KN SE 243, ChNT 25, SD1 36 iš sen. ru. рyгamu (СРЯ XXII 232)) yra užrašytas ir nedėsningas veiksmažodis (lie. rūgúoti SD3 500), kuris šaknimi bei reikšme nesiskiria nuo slavų kalbų veiksmažodžių. Kai lietuvių kalboje, o ypač tuose pačiuose raštuose, yra paliudytas ir galimas tokio nedėsningo veiksmažodžio pamatinis žodis, t. y. skolintas vardažodis, priesagų neatitikimai dažniausiai paaiškinami darybos procesu su afiksais. Derivacija lietuvių kalbos dirvoje paprastai lydi ir būdingos kategorijos. Geri tokio proceso pavyzdžiai yra sėbrinti, –ina, –ino ‘daryti sėbru, dalininku’ SD3 175, jo bendrašaknis žodis sėbrauti, –áuja, –ãvo, sėbrauti, –auja, –avo 1. ‘bendrauti, draugauti’; 2. ‘pusininkauti’ DP 416, KN G 85, SD1 99 ir svodbáuti, –áuja, –ãvo ‘būti kieno vestuvėse’ SD3 71. Pastarasis veiksmažodis yra tipiškiausias dalyvavimo reikšmės kategorijos narys: turi dariausią dalyvavimo reikšmės vedinių priesagą –auti ir jo pamatinis žodis yra abstraktas. Sėbrinti, –ina, –ino išvestas su itin faktyvams būdinga priesaga –inti iš skolinio sėbras, –ė, sėbras, –ė, sėbras, –ė DP 293, KN SE 221, SD1 26, JE1 95. Tokių vedinių pamatinis žodis paprastai ir yra gyvų būtybių pavadinimai (DLKG3: 388). Sėbrauti, –áuja, –ãvo, sėbrauti, –auja, –avo tuo tarpu yra statyvas, nuo sėbrinti, –ina, –ino besiskiriantis ne tik reikšme, bet ir priesagomis. Sėbrinti, –ina, –ino, svodbáuti, –áuja, –ãvo ir kiti panašūs veiksmažodžiai darybos požiūriu turėtų būti laikomi hibridais. LKE pateikiamas hibridų apibrėžimas yra gama platus: „tai žodžiai, be savo, turintys ir kitų kalbų nekaitibinių morfemų. Hibridai paprastai atsiranda dėl kalkavimo, skolinių perdirbimo arba per žodžių darybą, vartojant jau pasiskolintas morfemas“ (LKE 2008: 207). Bene labiausiai į hibridų vietą lietuvių kalbos sistemoje gilinęsis Stasys Keinys yra atkreipęs dėmesį, kad hibridas pirmiausia yra leksikologijos terminas, „nes jis iš dalies yra žodžių skirstymo pagal kilmę sistemoje (tarpinė grandis tarp skolinių ir indigenių žodžių)“ (Keinys 1984: 117), bet jis neatsiejamas nuo žodžių darybos, nes būtent per ją atsiranda hibridai – esminė hibridų sąlyga yra aiškus jų pamatinis žodis (Keinys 1984: 114). Taigi tokie veiksmažodžiai kaip sėbrinti, –ina, –ino, svodbáuti, –áuja, –ãvo ir kiti panašūs atvejai atitinka šį hibridų apibrėžimą: jie turi slavišką šaknį, indigenią priesagą ir pamatinį žodį. Be to, jų reikšmės yra modifikuotos palyginti su gretinamais slaviškais veiksmažodžiais atžvelgiant į pamatinių žodžių ir priesagų reikšmes. Straipsniai / Articles 71 ANŽELIKA SMETONIENĖ Vis dėlto nėra aiški tų slaviškos šaknies veiksmažodžių, kurie lietuvių kalboje neturi pamatinių žodžių, tačiau integracijos metu gavo nedėsningas priesagas, vieta (pavyzdžiui, minėtasis rūgūoti). Joachimas Grzega, pristatydamas klasikinę Betzo skolinių integravimo schemą, skolinius skirsto į tris dalis, paremtas integravimo būdu: importavimą (importation), dalinę substituciją (partial substitution) ir substituciją (substitution). Pirmoji dalis – importavimas – yra skirstoma dar į dvi dalis: kai skolinys nepritaikomas prie recipientės morfologinės sistemos (pavyzdžiui, metro), ir kai pritaikomas. Pastaruoju atveju tai ir būtų skoliniai, pirmuoju – kai kurie tarptautiniai žodžiai. Tuo tarpu substitucija – tai vertiniai, kai pamorfemiu išverčiami žodžiai arba ištisi frazeologizmai (Grzega 2003: 25). Rūgūoti tipo žodžiai, atrodytų, jeigu remiamasi Betzo klasifikacija, turėtų priklausyti dalinei substitucijai, vadinamiesiems skolintiems mišiniams (loan blend). Vis dėlto pastarieji suprantami kitaip: tai yra savo ir išversto žodžio junginiai (pavyzdžiui, vokiečių Showgeschäft pagal an. show business) arba sudurtiniai žodžiai. Pats Grzega juos vadina hibridiniais mišiniais (hybrid composites) (Grzega 2003: 28). Lietuvių kalbotyroje tokie daliniai morfeminiai vertimai, kai dalis morfemų pakeičiamos lietuviškomis (pavyzdžiui, antiyriausybinis), priskiriami irgi hibridams (LKE 2008: 207). Būtina pabrėžti, kad pusiau vertiniai gali būti laikomi hibridais, bet ne atvirkščiai (Keinys 1984: 115). Vis dėlto rūgūoti tipo veiksmažodžius vargu kad galima priskirti puskalkėms, nes priesagų vertimas kaip faktas yra labai abejotinas. Be to, jis būtų visiškai chaotiškas. Pavyzdžiui, veiksmažodis štōrauti, -auja, -avo DP 189 yra gavęs priesagą -auti, nors ukrainiečių kalbos tarminų veiksmažodis старува́ти (ECYM V 398), šaltinis, lem­tų priesagą -авоти, o treliūoti, -iūoja, -iāvo DP 628 jau turi priesagą -iuoti, nors galimi šaltiniai (uk. tarm. трелюва́ти (ECYM V 628), le. tarm. trelować (SJP VII 107)) vėlgi rodytų -avoti. Į lietuvių kalbą integruotas skolintas vardažodis nelaikomas hibridu, nes galūnė turi tik gramatinę funkciją (Keinys 1984: 115). Minėtame veiksmažodyje rūgūoti -uo- yra priesaga, -ti atlieka gramatinę funkciją, bet čia nėra pamatinio žodžio. Anot Urbučio, tai nėra tik šaknimi paremta derivacija. Nors jis nepateikia veiksmažodžių pavyzdžių, galima suprasti, kad į tai siūloma žiūrėti kaip į morfologinės adaptacijos apraišką, kuri neduoda naujadarų. Dėl jos gali atsirasti tik to paties žodžio variantų, kai anksčiau pasiskolintas ar šiaip žodis perdaromas ir afiksas tėra morfologinis sandas, šalia gali funkcionuoti abu variantai (Urbutis 1978: 115). Jau minėta, kad rūgūoti tipo slavizmai neturėtų būti vertinami kaip ir dėsningieji skoliniai, be to, tai nėra puskalkės. Remiantis Urbučio mintimi, tokie atvejai gali būti vertinami kaip skolinio perdirbiniai (kai šalia yra paliudytas dėsningas skolinys) arba perdirbiniai atskiro integravimo metu (kai šalia nėra paliudytas dėsningos priesagos skolinys). Remiantis LKE plačiu hibridų apibrėžimu bei tuo, kad jiems priskiriami ir skolinių perdirbiniai, jie 72 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Slavizmai veiksmažodžiai ir slaviškos šaknies hibridai vadinami hibridais. Siekiant aiškumo, veiksmažodžiai, neturintys slavų kalbose tikslių atitikmenų, pagal opoziciją darybiškai neskaidūs / darybiškai skaidūs skirstomi į dvi hibridų rūšis – adaptacinius ir derivacinius. Šių žodžių grupių pavadinimai diskutuotini, tačiau jų atskyrimo pagrindas aiškus: jeigu skolintos šaknies veiksmažodžio priesaga kalboje recipientėje neatitinka kalbos donorės priesagų ir kalboje recipientėje nėra paliudytas bendrašaknis veiksmažodžio žodis – potencialus darybos pamatas, toks veiksmažodis yra laikomas adaptaciniu hibridu. Jeigu kalboje recipientėje yra paliudytas bendrašaknis veiksmažodžio žodis ir tarp jų įžvelgiamas darybos ryšys, toks veiksmažodis yra derivacinis hibridas. HIBRIDŲ IR SKOLINIŲ SANTYKIS Iš XVI–XVII a. LDK vidurinio ir rytinio senųjų raštų kalbos variantų tekstų3 buvo išrinkti slaviškos šaknies veiksmažodžiai, kurie yra gavę priesagas, formaliai neatitinkančias slavų kalbų veiksmažodžių, bei jų bendrašakniai žodžiai – dėsningieji skoliniai, siekiant nustatyti, ar tarp adaptacinių hibridų ir dėsningųjų skolinių pastebimas reikšmių skirtumas. Visus surinktus veiksmažodžius galima suskirstyti į kelias grupes: • Slavų kilmės veiksmažodis turi nedėsningą priesagą, palyginti su šaltiniu, ir neturi darybos ryšių su lietuvių kalboje vartojamais pasiskolintais žodžiais, neturi XVI–XVII a. LDK raštuose paliudytų bendrašaknių dėsningų skolinių. Tokių veiksmažodžių iš viso rasta 74. 3 Medžiaga rinkta iš indeksų (Mikalojaus Daukšos Postilla Catholicka (Kudzinowski 1977); Mikalojaus Daukšos Kathechismas arba mokslas kiekwienam krikszczioniui priwalus (Jakšienė, Palionis 1995); Konstantino Sirvydo Dictionarium trium linguarum (Pakalka 1979, 1997); Konstantino Sirvydo Punktay sakimu (Specht 1929); Samuelio Boguslavo Chilinskio Naujojo Testamento (Kudzinowski 1964); „Knygos Nobažnystės“ leksika (I dalis) (Jakulis 1995)) ir paskelbtų konkordancijų (1605 m. anoniminio katekizmo; Roberto Bellarmino katekizmo; Saliamono Mozerkos Slavočinskio Giesmes tikieimoy katholickam pridarancias; Jono Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie; Pradžios pamokslo; Jurgio Kasakauskio Rožančius švenčiausios Marijos). 4 Išpėlioti, -ioja, -iojo 1. ‘ištempti kryžiuojant; nukryžiuoti’; 2. ‘mušti’ DP 145, MP 153, SD³ 137, SPII 24 < plg. bru. тарм. пяліць (ЭСБМ X 296); uk. тарм. п'ялити (ЭСБМ X 296); ru. тарм. пялить (СРНГ XXXIII 213). Štorauti, -auja, -avo 1. ‘kalbėti, postringauti, šnekučiuoti, senauti’; 2. ‘juokus krėsti, juokauti’ DP 189 < uk. тарм. старувати (ЕСУМ V 398); ru. тарм. старовать (СРНГ XLI 79). Tùlkavyti, -ija, -ijo ‘vertėjauti’ DP 385 < rusėnų толковати (ГСБМ XXXIII 384); sen. ru. толковати (СДрЯ XXIX 404). Huliuoti, -iuoja, -iavo ‘lėbauti, ūžti, links mintis’ ChNT 128 < le. тарм. hulać (SGPK II 196; SJP II 31). Straipsniai / Articles 73 ANŽELIKA SMETONIENĖ • Slavų kilmės veiksmažodis turi nedėsningą priesagą, palyginti su šaltiniu, ir neturi darybos ryšių su lietuvių kalboje vartojamais pasiskolintais žodžiais, bet šalia turi dėsningos priesagos bendrašaknius skolinius. Tokių veiksmažodžių yra tik 4, jie bus aptarti vėliau. • Lietuvių kalbos slavų kilmės veiksmažodis turi nedėsningą priesagą, palyginti su galimu šaltiniu, bet gali būti siejamas su atitinkamu pasiskolintu žodžiu. Kitaip tariant, šios grupės veiksmažodžiai yra derivatai – hibridai, jų rasta 115. Varianto su dėsninga priesaga, palyginti su atitinkamu slavų kalbų veiksmažodžiu, XVI–XVII a. LDK tekstuose neaptikta. • Lietuvių kalbos slavų kilmės veiksmažodis turi nedėsningą priesagą, palyginti su galimu šaltiniu, ir turi darybos ryšį su bendrašakniu lietuvių Kastyrauti, -auja, -avo ‘žaisti kaulელiais’ DP 30 < le. kostyrować (SPol XI 11). Paliecavōti, -avója, -avójo 1. ‘pavesti, patikėti, paskirti, paaukoti’; 2. ‘pažadėti’ DP 177, KN G 283, ChNT 225, JE5 213, PP 34, KR 17 < rusėnų полеяти, полицяти, полыцити (ГСБМ XXVI 136; МДСУМ II 163); le. polecić (SS VI 343). Treliūoti, -iúoja, -iãvo ‘tempti, vilkti’ DP 628 < uk. tarm. трељовати, триљовати (ЕСУМ V 628); le. tarm. trelować (SJP VII 107). 5 Kalėdōti, -ōja, -ōjo 1. ‘rinkti Kalėdų dovanas’; 2. ‘elgetauti’; 3. ‘apie Kalėdas apsilankant rinkti duokles (apie kunigą ir bažnyčios tarnus)’ SD³ 112 : kalėdà DP 57, KN G 129, SD¹ 59 < rusėnų коледа, коляда (ГСБМ XV 191). Pāšnykauti, -auja, -avo; pasnykāuti, -ãuja, -ãvo ‘susilaikyti nuo kokio nors maisto (ppr. mėsos, pieno) religijos nustatytomis dienomis’ PK 88, DP 20, MP 108, ChNT 12, SD¹ 282, SPII 5 : pāšnykas DK 89, DP 109, SD¹ 280, SPII 5 < rusėnų посникъ (ГСБМ XXVII 140). Sėbrauti, -áuja, -ãvo; sėbrauti, -auja, -avo 1. ‘bendrauti, draugauti’; 2. ‘pusininkauti’ DP 416, KN G 85, SD¹ 99 : sėbras, -ė, sėbras, -ė, sėbras, -ė DP 293, KN SE 221, SD¹ 26, JE¹ 95 < rusėnų сябрь (МДСУМ II 383). Sėbrinti, -ina, -ino ‘daryti sėbru, dalininku’ SD³ 175 : sėbras, -ė, sėbras, -ė, sėbras, -ė DP 293, KN SE 221, SD¹ 26, JE¹ 95 < rusėnų сябрь (МДСУМ II 383). Svodbāuti, -áuja, -ãvo ‘būti kieno vestuvėse’ SD¹ 71 : svodbà DP 51, MP 67, KN G 223, SD¹ 71, SPI 214, JE¹ 22, BK 23 < bru. свадьба, свадьба (ГСБМ XXXI 71). Heretikuoti, -uoja, -avo ‘versti, vadinti eretiku’ KN SE 120 : heretikas, -ė, herètikas, -ė, hèretikas, -ė DP 68, SD¹ 50, KN SE 5, KR 56 < le. heretyk (SPol VIII 328; SP). Kytráuti, -áuja, -ãvo ‘gudriai, klastingai, suktai kalbėti, elgtis’ SD¹ 13 : kytrùs KN M 53, SD¹ 13; kỹtras KN G 57, ChNT 288 < le. chytry (SPol III 392); sen. ru. хытрыи, хитрыи (СДЯ III 1430). Nepakājūoti, -ūoja, -āvo 1. ‘neduoti ramybės’; 2. ‘nerimti, nerimauti’ KN SE 57 : nepakājūs DP 220, SD¹ 95, KN G 251 < le. niepokoj (SPol XVII 504); sen. ru. непокой (СРЯ XI 221). Razbajāuti, -āuja, -āvo ‘būti razbaininku, plėšikauti, žudyti’ DP 308 : razbājus (LKŽe) < rusėnų разбой (ГСБМ XXIX 446); розбой (ГСБМ XXX 168; CCM II 287); le. rozbój (SS VII 502); ru. разбой (СДЯ III 21); ru. разбой, розбой (СРЯ XXI 140). Storastáuti, -áuja, -ãvo; stórastauti, -auja, -avo ‘būti storasta, eiti storastos pareigas’ DP 25 : stórasta, stōrasta, stò̀rasta, storastà DK 82, DP 6, KN SE 276, ChNT 423, SPII 166, JE¹ 6, BK 15 < rusėnų староста (ГСБМ XXXII 342); староста, старостъ, староста (CCM II 381); le. starosta (SPol VIII 418); ru. староста (СДЯ III 496; СРЯ XXVIII 11). 74 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Slavizmai veiksmažodžiai ir slaviškos šaknies hibridai kalbos skolintų žodžių, paprastai vardažodžių. XVI–XVII a. LDK tekstuose yra paliudyti bendrašakniai šios grupės veiksmažodžių žodžiai – skoliniai, kurių priesaga formaliai atitinka slavų kalbų veiksmažodžių priesagas. DERIVACINIAI HIBRIDAI Pastarosios grupės veiksmažodžiai įdomūs tuo, kad gali atskleisti, ar smarkiai skiriasi skolinių veiksmažodžių ir iš skolintų žodžių lietuvių kalbos dirvoje išvestų veiksmažodžių reikšmės. XVI–XVII a. LDK tekstuose rasta 12 veiksmažodžių porų. Pirmojoje pozicijoje pateikiamas reguliarusis skolinys, antroje – vedinys iš jau pasiskolinto pamatinio žodžio: afieravóti, –avója, –avójo DK 99, DP 59, SG1 47, KN G 196, ChNT 267, KR 19, SD³ 110, SPI 41, JĒ¹ 19 / afierúoti, –úoja, –ávo KN SE 182; atpróvyti, –ija, –ijo PK 216, DP 18, KN SE 99, ChNT 63 / atprovinėti, –inėja, –inėjo DP 582, KN M 20, ChNT 95, PP 27, KR 3; bursavóti, –avója, –avójo DP 515 / bursyti, –ija, –ijo DP 515; farbavoti, –avoja, –avojo DP 383, ChNT 25 / farbuoti, –uoja, –avo ChNT 404; latravóti, –avója, –avójo SD¹ 74 / latráuti, –áuja, –ávo DP 574; míeryti, –ija, –ijo KN SE 105, SD¹ 10, JĒ¹ 87 / mierúoti, –úoja, –ávo DK 142, SG1 57, KN SE 20, ChNT 16, SD¹ 106, SPI 179, JĒ¹ 87; mūravóti, –avója, –avójo SD³ 434 / mūryti, –ija, –ijo MP 93, SD³ 207; pētnavoti, –avoja, –avojo SD¹ 10 / pētnyti, –ija, –ijo SD¹ 88; priuóbyti, –ija, –ijo DP 397, ChNT 368 / priuobinėti, –inėja, –inėjo DP 35; rubėžyti, –ija, –ijo ChNT 19, SD¹ 111, SPI 79 / rubežioti, –ioja, –iojo SD¹ 75; sūdyti, –ija, –ijo DK 37, PK 51, DP 101, MP 249, SG1 78, KN G 174, ChNT 237, SD¹ 115, SPI 4, PP 11, KR 13, JĒ¹ 51, BK 16 / sūdinti, –ina, –ino ChNT 26; tancavóti, –avója, –avójo SD³ 165 / tancúoti, –úoja, –ávo ChNT 72. Hibridų ir reguliariųjų skolinių užrašymo senuosiuose raštuose tendencijų nėra. Kartais ir hibridas, ir reguliarusis skolinys užrašyti apytiksliai vienodai, o kai kuriais atvejais hibridas yra net dažnesnis. Taip pat negalima suklasifikuoti skolinių ir hibridų remiantis abiejų tipų žodžių priesagomis. Pavyzdžiui, vienu atveju reguliarusis skolinys turi priesagas –avóti, –avója, o hibridas – –áuti, –áuja (kaip latravóti ir latráuti), kitu – hibridas jau turi kitokias priesagas (kaip farbavoti ir farbuoti). Šitoks hibridų priesagų nepastovumas galėtų būti paaiškintas tik pačių vedinių darybos kategorijomis. Vālninti, –ina, –ino 1. ‘daryti laisvą, vaduoti’; 2. ‘daryti palai­dą, palaidesnį, laisvesnį’ PK 69, KN SE 11 : vālnas, –à, vālnas, –a, vālnas, –a DP 340, KN SE 207, SD³ 196 < rusėnų вольный, вольный (ГСБМ IV 165; МДСУМ I 112); le. wolny (SS X 292; SP); ru. вольны (СДЯ I1 279; СРЯ III 17). Straipsniai / Articles 75 ANŽELIKA SMETONIENĖ 1 LENTELĖ. Hibridų ir jų pamatinių žodžių reikšmių santykis HIBRIDAS | PAMATINIS ŽODIS | Latráuti, -áuja, -ávo | Lãtras | 1. valkatauti, girtuokliauti, paleistuvauti; | 1. valkata, girtuoklis, paleistuvis, tinginys; | 2. vogti, plėšti, žudyti; | 2. žudikas; | 3. plėšikas; | Rubežioti, -ioja, -iojo | Rubežius | 1. vesti ribą; | 1. teritorijos riba, siena; | 2. pl. tam tikras apibrėžtas plotas, sritis; | 3. žemės rėžio, lauko riba, ežia; | Farbuoti, -uoja, -avo | Farba | 1. dažyti; | 1. dažai, spalva; | Tancúoti, -úoja, -ávo | Tãnčius | 1. šokti; | 1. šokis; | 2. šokiai, vakarėlis; | 3. pulkas, būrys; Iš minėtų 12 veiksmažodžių porų yra atvejų, kai lietuvių kalbos vedinio ir skolinio reikšmės niekuo nesiskiria: latravóti, -avója, -avójo / latráuti, -áuja, -ávo 1. ‘valkatauti, girtuokliauti, paleistuvauti’; 2. ‘vogti, plėšti, žudyti’; rubežyti, -ija, -ijo / rubežioti, -ioja, -iojo ‘vesti ribą’; farbavoti, -avoja, -avojo / farbuoti, -uoja, -avo ‘dažyti’; tancavóti, -avója, -avójo / tancúoti, -úoja, -ávo ‘šokti’. Latráuti, farbuoti ir tancúoti turi priesagas, kurios apskritai nėra būdingos skoliniams ir slavų kalbose nėra jų formaliųjų atitikmenų – veiksmažodžių-šaltinių. Hibrido rubežioti priesagų -(i)oti, -(i)oJa, -(i)oJo atvejis svetimos kilmės veiksmažodžiuose labai panašus į -yti, -ija, -ijo: tokias priesagas turi skoliniai, kurių atitikmenys slavų kalbose yra veiksmažodžiai su priesagomis lenkų -ać, rytų slavų -amu (-ауь, -ать, -ять), ir šios priesagos labai darnios lietuvių kalboje. Be to, šių priesagų slaviškos šaknies veiksmažodžių interpretacija net sudėtingesnė. Kai iš pasiskolinto vardažodžio sudaromi vediniai su -yti, -ija, -ijo, tai būna tik faktyvai arba mutatyvai (Otrębski 1965: 390). Daryba su -(i)oti, -(i)oJa, -(i)oJo iš pasiskolintų veiksmažodžių nėra ribojama darybos kategorijų ir atskirti skolinį nuo hibrido, kai slavų kalbose yra tikslių veiksmažodžio atitikmenų, o lietuvių kalboje – potencialus pamatinis žodis, gana keblu. Vis dėlto čia pateikiamas veiksmažodis rubežioti priskiriamas hibridams, nes slavų kalbose tiesiog nėra formalaus jo atitikmens. 76 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Slavizmai veiksmažodžiai ir slaviškos šaknies hibridai Visi minėti hibridai, latráuti, farbuoti, tancúoti ir rubežioti, darybos ryšiu yra siejami su skoliniais daiktavardžiais, kurie irgi paliudyti XVI–XVII a. LDK tekstuose: lãtras DK 176, DP 425, SD¹ 74, SP¹ 27, JE¹ 84, KN SE 60; farba SD¹ 31; tãncius DP 71, SD³ 165; rubẽžius SG² 40, SD¹ 60, JE¹ 106, KN G 38. Šių daiktavardžių ir jų vedinių reikšmių santykis pavaizduotas 1 lentelėje. Ne viena iš lentelėje pateiktų priesagų nėra ribojama darybos kategorijų, kai su jomis išvedami veiksmažodžiai iš slavizmų vardažodžių. Vis dėlto -uoti, -uoja, -avo labai darios būtent padaromosios reikšmės vediniuose ir abu šios grupės hibridai (farbuoti, tancúoti) yra faktityvai. Kiek kitokią reikšmę -uoti vediniai turi tada, kai pamatinis žodis yra medžiagų, produktų pavadinimai ir bendroji kategorijos reikšmė yra ‘tepti, padengti tuo, kas pasakyta pamatiniu žodžiu’, taip yra su hibridu farbuoti (‘tepti farba’). Su priesagomis -auti, -auja, -avo lietuvių kalboje kartais padaroma faktityvų ar instrumentinės reikšmės vedinių, bet labiausiai jos būdingos atitikimo reikšmės ir dalyvavimo reikšmės veiksmažodžiams. Atitikimo reikšmės veiksmažodžių daryboje šios priesagos yra dariausios. Bendroji kategorijos reikšmė yra „atlikti funkcijas to, dirbti tuo, elgtis taip, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“, pamatiniai žodžiai paprastai yra asmenų pavadinimai. Veiksmažodžio latráuti, -áuja, -ãvo reikšmės paaiškinamos per pamatinį žodį: ‘valkatauti, girtuokliauti, paleistuvauti’ < ‘elgtis kaip valkata, girtuoklis, paleistuvis’; ‘vogti, plėšti, žudyti’ < ‘elgtis kaip plėšikas, žudikas’. Pamatinis žodis yra asmens pavadinimas, daiktavardis. Šis veiksmažodis yra tipiškas būsenos atitikimo vedinys. Dar vieną grupę veiksmažodžių sudaro poros, kai dėsningasis skolinys turi daugiau reikšmių nei lietuvių kalbos vedinys iš anksčiau pasiskolinto žodžio: bursavóti, -avója, -avójo 1. ‘bendrauti; draugauti’; 2. ‘kurstyti, kiršinti’ / bursyti, -ija, -ijo ‘bendrauti’; sūdÿti, -ija, -ijo 1. ‘nagrinėti bylą teisme, teisti’; 2. ‘smerkti’; 3. ‘spręsti, manyti’; 4. ‘patarti’/ sūdinti, -ina, -ino ‘nagrinėti bylą teisme, teisti’; afieravóti, -avója, -avójo 1. ‘aukoti’; 2. ‘atnešti’ / afierúoti, -úoja, -ãvo ‘aukoti’. Du šios grupės veiksmažodžiai turi priesagas -yti, -ija, -ijo, kurios, kaip minėta, yra probleminės: viena vertus, lietuvių kalbos veiksmažodžiai su -yti, -ija atitinka slaviškuosius veiksmažodžius su lenkų priesagoms -ić ar rytų slavų -umu, kita vertus – priesagos -yti, -ija, -ijo labai dar ios ir vediniuose lietuvių kalbos dirvoje. Tokių priesagų slavizmas veiksmažodis, kai šalia yra paliudytas vardažodis, pirmiausia turi būti vertinamas kaip galimas lietuvių kalbos derivatas, t. y. į lietuvių kalbą galėjo būti pasiskolintas vardažodis, iš kurio su dar io mis lietuviškomis priesagomis išvestas veiksmažodis. Vertinant tokią lietuvių kalbos darybos galimybę būtina atsižvelgti į galimo vedinio darybos kategoriją, kirčiavimą ir reikšmes. Sūdÿti, -ija, -ijo yra skolinys, atkeliavęs iš senosios rusų kalbos, tą patvirtino šio veiksmažodžio analizė visais minėtais aspektais. Tuo tarpu bursyti, -ija, -ijo neturi formalių atitikmenų slavų kalbose, jis darybiniu Straipsniai / Articles 77 ANŽELIKA SMETONIENĖ ryšiu siejamas su skoliniu bursà DP 28, AK 69. Kiti hibridai, sūdinti ir afierūoti, atitinkamai gretinami su daiktavardžiais sūdas DK 38, PK 101, DP 484, MP 67, SG1 155, SD1 162, SPI 4, JE1 74, BK 33, KN G 193, ChNT 163, PP 30, KR 86 ir afierà DK 41, DP 180, SG1 150, AK 82, SD1 100, SPI 41, JE1 157, KN G 55, ChNT 79, PP 21, KR 43. 2 LENTELĖ. Hibridų ir jų pamატinių žodžių reikšmių santykis HIBRIDAS PAMATINIS ŽODIS Bursyti, -ija, -ijo Bursà 1. bendrauti; 1. draugė, draugystė; 2. gauja; 3. visuomenė; žmonių grupė; draugija; remiama draugija; Sūdinti, -ina, -ino Sūdas 1. nagrinėti bylą teisme, teisti; 1. visuomenės, valstybės organas byloms spręsti, teismas; teismo patalpos; 2. teismo procesas; 3. teismo sprendimas, nuosprendis, bausmė; sprendimas; 4. teisėjas; 5. nuomonės reiškimas, vertinimas; nuomonė; Afierūoti, -ūoja, -āvo Afierà 1. aukoti; 1. auka; daiktas arba būtybė, aukojama Dievui; Iš Jano Otrębskio žinoma, kad -yti, -ija vediniai iš pasiskolintų daiktavardžių turėtų būti faktityvai arba mutatyvai (Otrębski 1965: 390). Bursyti, -ija, -ijo nėra mutatyvas, bet jis gali būti klaidingai palaikytas statyvu (‘bendrauti’ < ‘būti draugu’) ar dalyvavimo reikšmės vediniu (‘būti gaujoje’; ‘priklausyti visuomenei’), tačiau pastarajai grupei priesagos -yti, -ija yra visiškai nebūdingos, o statyvų pamatiniais žodžiais retai kada būna daiktavardžiai, bet net ir tokiu atveju tai – abstraktai. Bursyti, -ija, -ijo yra faktityvas, kurio reikšmių perfrazavimas būtų ‘daryti draugystę’; ‘sudaryti gaują’; ‘sudaryti visuomenę, draugiją’. Nors priesagos -inti, -ina, -ino dažniausios deverbatyvų, o ypač kauzatyvų, daryboje, hibridas sūdinti, -ina, -ino turi būtent tokias priesagas. Kai potencialus darybos pamatas daiktavardis, paprastai vedinys yra faktityvas, t. y. bendroji kategorijos reikšmė yra „daryti tai ar tokį, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“. Kai priesagų -inti, -ina faktityvų pamatinis žodis yra daiktavardis, tai būna gyvos būtybės arba daiktų, medžiagų pavadinimai, rečiau – abstraktai (DLKG3: 388). 78 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Slavizmai veiksmažodžiai ir slaviškos šaknies hibridai Sūdinti, –ina, –ino reikšmės sąsaja su daiktavardžio sūdas reikšme ‘teisėjas’ yra sunkiau perfrazuojama kaip faktityvas, nes ji skambėtų kaip ‘daryti, laikyti teisėju’, o ‘nagrinėti bylą teisme, teisti’ šito nereiškia. Verta priminti, kad gali pasitaikyti tokios darybos atitikimo reikšmės vedinių, nors ši reikšmė paprastai tėra antrinė šalia padaromosios. Vis dėlto ‘nagrinėti bylą teisme, teisti’ gali būti perfrazuojama būtent kaip ‘elgtis kaip teisėjas’. Atskirai verta pateikti priesagų –inėti, –inėja, –inėjo vedinius. Šios priesagos, panašiai kaip –inti, –ina, –ino, daugiausiai vartojamos deverbatyvų vediniuose. –inėti dažniausiai pasitaiko iteratyvų daryboje ir turi mažybės atspalvį. Kai pamatiniu žodžiu eina priešdėlinis veiksmažodis, vedinys mažybės reikšmės neturi, tik kartotinę. Būtent tokią reikšmę turi abu šio pogrupio hibridai: atprovinėti, –inėja, –inėjo ‘iter. atbūti, atlikti’ ir priuobinė́ti, –inėja, –inėjo ‘iter. vyliumi, gudrumu prišaukti artyn, privilioti’. Jų pamatiniai žodžiai yra regularieji skoliniai atpróvyti, –ija, –ijo ir priuóbyti, –ija, –ijo, turintys daugiau reikšmių nei hibridai. Jų reikšmių santykis parodytas 3 lentelėje. 3 LENTELĖ. Hibridų ir jų pamatinių žodžių reikšmių santykis HIBRIDAS PAMATINIS ŽODIS Atprovinėti, –inėja, –inėjo Atpróvyti 1. iter. atbūti, atlikti; 3. atbūti, atlikti; 1. išleisti, išsiųsti, išgabenti; 2. pavaryti, pašalinti, atskirti; Priobinė́ti, –inėja, –inėjo Priob́vyti 1. iter. vyliumi, gudrumu prišaukti artyn, privilioti; 3. vyliumi, gudrumu prišaukti artyn, privilioti; 1. megdžiojant žvėrių, paukščių garsus privilioti, prišaukti juos artyn; 2. vyliumi, gudrumu patraukti, palenkti savo pusėn; 4. vyliumi, gudrumu pritraukti, primasinti, prikalbėti (ką daryti); 5. prijaukinti, pripratinti; Paskutinę grupę sudaro veiksmažodžiai, kur derivaciniai hibridai turi daugiau reikšmių nei regularieji skoliniai: mūravóti, –avója, –avójo ‘iš akmenų ar plytų statyti’ / mūryti, –ija, –ijo 1. ‘iš akmenų ar plytų statyti’, 2. ‘godžiai valgyti, kimšti’; pėtnavóti, –avoja, –avojo ‘žymėti, ženklinti’ / pėtnyti, –ija, –ijo 1. ‘daryti pėtnus, dėmėti’, 2 ‘žymėti’; miéryti, –ija, –ijo 1. ‘matuoti’; 2. ‘taikyti’ / mierúoti, Straipsniai / Articles 79 ANŽELIKA SMETONIENĖ –úoja, –ãvo 1. ‘matuoti’; 2. ‘seikėti’; 3. ‘žiūrėti, ar tinka, derinti’; 4. ‘taikyti’. Hibridų pamatiniai žodžiai atitinkamai yra mūras DP 209, SG2 25, SD¹ 84, SPI 102, KN SE 260; pėtnas MP 184, SD¹ 23 ir mierà, míera, mieras DP 126, SD¹ 79, SPI 178, JE¹ 31, KN G 46, ChNT 251. 4 LENTELĖ. Hibridų ir jų pamatinių žodžių reikšmių santykis HIBRIDAS PAMATINIS ŽODIS Mūryti, –ija, –ijo Mūras 1. iš akmenų ar plytų statyti; 1. siena, aptvėrimas iš cemento, akmenų ar plytų; 2. intr. godžiai valgyti, kimšti; 2. mūrinis pastatas; miestas; 3. apšildoma krosnies sienelė; Pėtnyti, –ija, –ijo Pėtnas 1. daryti petnus, dėmėti; 1. ženklas, žymė; spaudas; dėmė; 2. žymėti; 2. žymėti; Mieruoti, –úoja, –ãvo Mierà, míera, mieras 1. matuoti; 1. matavimo vienetas, matas; dydis, svoris it t. t.; 2. seikėti; 3. indas, kuriuo kas seikėjama, saikas; 3. žiūrėti, ar tinka, derinti; 6. matmuo; 7. didumas, aukštumas, storumas; 7. didumas, aukštumas, storumas; 4. taikyti; 8. tikslas; 2. matavimo įrankis; būdas; 4. senovinio biralų saiko talpumo ko nors kiekis; 5. taurelė svaigiesiems gėrimams; mierka; 9. saikingumas; Priesagos –úoti, –úoja, –ãvo nėra ribojamos darybos kategorijų ir mieruoti reikšmės visos paaiškinamos per daiktavardį mierà, míera, mieras, kirčiavimas tokiai darbai irgi neprieštarauja. Kiek kitaip yra su –yti, –ija, –ijo vediniu iš mūras mūryti: antroji reikšmė užrašyta iš tarmių, bet nėra paliudyta senuosiuose lietuvių kalbos raštuose. Jeigu turima omenyje tik pirmoji reikšmė, mūryti, –ija, –ijo yra padaromosios reikšmės vedinys. O veiksmažodis pėtnyti slavų kalbose formaliųjų atitikmenų turi (pavyzdžiui, rusų kalbos tarinės ru. пятнить (СРНГ XXXIII 231)), tačiau jų reikšmės su pėtnyti, –ija, –ijo reikšmėmis sutampa tik iš dalies. Kad šis veiksmažodis yra denominatyvas iš pėtnas, patvirtina keli kriterijai. Pirmiausia, visos hibrido reikšmės gali būti paaiškintos per darybą iš daiktavardžio. Antra, lietuvių kalboje priesagų –yti, –ija faktityvų daryba iš 80 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Slavizmai veiksmažodžiai ir slaviškos šaknies hibridai vardažodžių yra labai dažna. Šiuo atveju skolinys, remdamasis slavų kalbomis donorėmis, turi tik vieną reikšmę, o daryba lietuvių kalbos dirvoje hibridui suteikia naujų reikšmių daiktavardžio pagrindu. ADAPTACINIAI HIBRIDAI XVI–XVII a. LDK raštuose nėra daug veiksmažodžių, kurie galėtų būti priskirti adaptaciniams veiksmažodžiams ir kurie turi šalia paliudytus reguliariuosius skolinius. Buvo rastos 4 poros (skolinys pateikiamas pirmoje pozicijoje): pečetavoti, -avoja, -avojo DP 10 / pečėtyti, -ija, -ijo SD³ 249, SPI 375, KN SE 138, ChNT 385; rūgóti, -ója, -ójo DP 225, SD¹ 36, KN SE 243, ChNT 25 / rūgúoti, -úoja, -ãvo SD³ 500; rokavóti, -avója, -avójo DK 68, DP362, SD¹ 153, ChNT 127 / rokúoti, -úoja, -ãvo DP 390, SG² 2; žỹčyti, -ija, -ijo; žičyti, -ija, -ijo DK 71, SD¹ 139, ChNT 119 / žỹčioti, -iója, -iójo; žỹčioti, -ioja, -iojo; žičióti, -iója, -iójo; žičióti, -ioja, -iojo KN SE 254, ChNT 108. Hibridų ir reguliariųjų skolinių reikšmių santykis parodytas 5 lentelėje. Dėl ribotos straipsnio apimties nebus kartojamasi, dėl ko pečėtyti, rūgúoti6, rokúoti7 ir žỹčioti (žičioti, žičióti, žỹčioti) priskiriami adaptaciniams hibridams. Trumpo paaiškinimo galbūt reikalauja, kodėl pečėtyti, -ija, -ijo ir žỹčioti, -iója, -iójo (žỹčioti, -ioja, -iojo; žičióti, -iója, -iójo; žičióti, -ioja, -iojo) nelaikomi skoliniais: šių veiksmažodžių priesagos juk turi atitikimą slavų kalbose. Veiksmažodis pečėtyti, -ija, -ijo formalių atitikmenų slavų kalbose neturi. Jo bendrašaknis žodis pečetavoti, -avoja, -avojo yra pasiskolintas iš rytų slavų ir būtent tokios priesagos yra dėsningos (< rusėnų печатовати, печатовать 1. ‘dėti antspaudą, antspauduoti’; 2. ‘prk. baigti, uždaryti, patvirtinti’ (ГСБМ XXIV 284; МДСУМ II 105)). Ir nors pečėtyti galėtų būti siejamas su daiktavardžiu pečėtis ‘įrankis ženklui spausti; atspaustas arba įspaustas tuo įrankiu ženklas; antspaudas’ DP 355, SD¹ 121, SPI 116, KN K 80 dėl reikšmės, veiksmažodį sieti su juo trukdo kirčiavimas. Šakninio kirčiavimo -yti, -ija vediniai išlaiko pamatinių vardžodžių kirčio vietą ir priegaidę (Stundžia 2009: 221), ko šiuo atveju nėra. 6 Plg. skolinio rūgóti, -ója, -ójo šaltinį rusėnų руати(ся) 1. ‘barti(s)’; 2. ‘niekinti’ (ГСБМ XXX 464). 7 Plg. skolinio rakavóti, -avója, -avójo šaltinį le. rachować 1. ‘aritmetiškai spręsti, skaičiuoti’; 2. ‘įskaičiuoti’; 3. ‘turėti omenyje’; 4. ‘apytiksliai įvertinti’ (SPol XXV 4; SP). Straipsniai / Articles 81 ANŽELIKA SMETONIENĖ 5 LENTELĖ. Skolinių ir adaptacinių hibridų reikšmių santykis 8 SKOLINYS HIBRIDAS Pečėtavoti, –avoja, –avojo Pečėtyti, –ija, –ijo 1. dėti pečetį, antspauduoti; 1. dėti pečetį, antspauduoti; Rūgóti, –ója, –ójo Rūgúoti, –úoja, –ãvo 1. priekaištauti, pykti, barti; 1. priekaištauti, pykti, barti; rokavóti , –avója, –avójo Rokúoti, –úoja, –ãvo 1. aritmetiškai spręsti, skaičiuoti; 1. aritmetiškai spręsti, skaičiuoti; 2. atsiskaityti; 4. atsiskaityti; 2. minėti, išskaičiuoti kiek ko buvus; 3. nustatyti kainą, prašyti parduodant; 5. laikyti kuo esant; 6. būti kokios nuomonės, manyti; Žýčyti, –ija, –ijo; žičýti, –ija, –ijo Žyčioti, –iója, –iójo; žyčioti, –ioja, –iojo; žičióti, –iója, –iójo; žičióti, –ioja, –iojo 1. duoti kam į skolą, skolinti; 1. duoti kam į skolą, skolinti; 2. imti į skolą; 2. imti į skolą; 3. linkėti; 3. linkėti; 4. norėti8; Lietuvių kalboje ir žýčyti, –ija, –ijo (žičýti, –ija, –ijo), ir žyčioti, –iója, –iójo (žičioti, –ioja, –iojo, žičióti, –iója, –iójo, žičióti –ioja, –iojo) žymi tęstinį, nebaigtą veiksmą. Lenkų pożyczać ir rusėnų позычаму, позычати, позычати taip pat žymi tęstinį, pasikartojantį veiksmą, bet kad slavų kalbose būtų vartojami ne priešdėliniai tokios reikšmės žýčati bei *зычamu, *жичamu, *жычamu (kurie formaliai atitiktų būtent žičióti (žičioti, žičióti, žýčioti)), duomenų nėra. Taigi, arba į lietuvių kalbą buvo paskolintas priešdėlinis veiksmažodis pažyčioti, –iója, –iójo 1. ‘duoti kam į skolą, grąžintinai’; 2. ‘paimti iš ko į skolą, grąžintinai’ (anot LKŽe, paliudytas tik vėlesniuose raštuose ir tarmėse) ir vėliau deprefiksacijos būdu pradėtas vartotas žyčioti, –iója, –iójo (žičioti, –ioja, –iojo, žičióti, –iója, –iójo, žýčioti –ioja, –iojo), arba tai perdirbinys skolinimosi metu. 8 Reikšmė, paliudyta DK. 82 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Slavizmai veiksmažodžiai ir slaviškos šaknies hibridai APIBENDRINIMAS Lietuvių kalbos vediniai iš skolinių tik retais atvejais nepatiria reikšmės pokyčių, palyginti su bendrašakniais veiksmažodžiais reguliariaisiais skoliniais. Dažniau derivaciniai hibridai remiasi pamatinio žodžio reikšmėmis ir šiuo pagrindu atsiranda skirtumų tarp slaviškos šaknies veiksmažodžių ir skolinių. Pastarieji iš slavų kalbų paprastai jau atkeliavę su keliomis reikšmėmis, o hibridai, išvesti lietuvių kalbos dirvoje, gauna vieną specifinę reikšmę, paremtą darbo kategorija (pavyzdžiui, atprovinėti, -inēja, -inėjo), arba atvirkščiai – atsižvelgiant į pamatinio žodžio reikšmes vedinys gali įgauti naujų reikšmių (pavyzdžiui, mierúoti, -úoja, -ãvo), kurių neturi net atitinkamos šaknies slavų kalbų veiksmažodžiai. Tuo tarpu veiksmažodžiai, kuriuos siūloma vadinti adaptaciniais hibridais, nuo reguliariųjų savo bendrašaknių žodžių slavizmų iš esmės nesiskiria – reikšmių skirtumų pastebėta tik poroje rokavóti, -avoja, -avójo / rokúoti, -úoja, -ãvo, bet būtina pabrėžti, kad pastarojo reikšmės yra paliudytos slavų kalbose (pavyzdžiui, le. tarm. rachować ‘za co = uważać, poczytywać, mieć, brać za co’ (‘laikyti kuo esant’) ar ‘myśleć, mniemać, sądzić’ (‘manyti, turėti nuomonę’) (SJP V 457). Šis atvejis, kai nereguliarios priessagos slaviškos šaknies veiksmažodis turi daugiau bendrybių su slavų kalbų veiksmažodžio reikšmėmis nei reguliarusis skolinys, reikštų, kad rokúoti ir panašūs veiksmažodžiai yra patyrę modifikacijų integruojant. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA BK – Roberto Bellarmino katekizmas. Prieiga per internetą: http://www.lki.lt/seniejirastai/db.php. Brückner Alexander 1877: Die slavischen Fremdwörter im Litauischen. Prieiga per internetą: www.https://archive.org/details/dieslavischenfr01brgoog. Būga Kazimieras I–III: Rinktiniai raštai 1–3. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961. Daukša Mikalojus 1595: Kathechismas arba mokslas kiekwienam krikszczioniui priwalvs. – Mikalojaus Daukšos 1595 metų katekizmas, par. V. Jakšienė, J. Palionis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. Daukša Mikalojus 1599: Postilla Catholicka. – Daukšos Postilė. Kaunas: Lietuvos Universiteto leidinys, 1926. Dini Pietro Umberto 1987: Slavismi e germanismi lessicali nel Piccolo Catechismo lituano di Lysius. – Annali della Facoltà di Lettere e Filosofia, 225–245. Straipsniai / Articles 83 ANŽELIKA SMETONIENĖ Dini Pietro Umberto 1989: Slavizmai Lizijaus ir Engelio katekizmuose: sugretinamoji analizė. – International Conference for Balto-slavistics. Dini Pietro Umberto 1993: Sul velato influsso polacco negli aggettivi derivati del lituano antico (Ledesma 1590, Daukša 1595, Anonimo 1605). – Annali della Facoltà di Lettere e Filosofia, 147–159. DLKG3 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, par. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. Grzega Joachim 2003: Borrowings as a Word-Finding in Cognitive Historical Onomasiology. – Onomasiology Online, 22–42. Prieiga per internetą: http://www1.ku-eichstaett.de/SLF/EngluVg1SW/OnOn.htm. Jakaitienė Evalda 2009: Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universitetas. Jaknavičius Jonas 16471, 16742, 16793, 16904, 17055: Ewangelie Polskie y Litewskie. Prieiga per internetą: http://www.lki.lt/seniejirastai/db.php. Jakulis Antanas 1995: „Knygos Nobažnystės“ leksika 1. Klaipėda: S. Jokužio leidykla. Kardelis Vytautas 2003: Rytų aukštaičių šnektų slavizmų fonologijos bruožai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Karulis Konstantīns 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca 1–2. Rīga: Avots. Keinys Stasys 1984: Lietuvių kalbos hibridai (sąvoka, rūšys ir normiškumas). – Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 113–123. KN – Knyga nobažnystės 16531, 16842: – Knyga nobažnystės krikščioniškos, par. D. Pociūtė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. Kozhanov Kirill 2014: Priešdėlio da- semantika lietuvių kalboje. – Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtoje, 254–274. KR – Kasakauskis Jurgis 16811, 16912: Rožančius švenčiausios Marijos. Prieiga per internetą: http://www.lki.lt/seniejirastai/db.php. Kregždys Rolandas 2012: Charakterystyka słownika polonizmów w języku litewskim. – LingVaria 2(14), 125–146. Kregždys Rolandas 2013: Leksiniai skoliniai – tautų kultūrinės interferencijos refleksija: lietuvių kalbos polonizmai-semitizmai. – Baltu filoloģija 22(2), 55–93. Kregždys Rolandas 2014: Методика и критерии идентификации полонизмов литовского языка. – LingVaria 2(18), 195–217. Kregždys Rolandas 2014 (2): Lietuvių kalbos polonizmų-lotynizmų atribucijos ypatumai. – Funkcjonowanie języków i literatur na Litwie, 407–421. 84 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Slavizmai veiksmažodžiai ir slaviškos šaknies hibridai Kudzinowski Czesław, Otrębski Jan 1958: Biblia Litewska Chylińskiego. Nowy Testament 2. Poznań: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza. Kudzinowski Czesław 1964: Biblia Litewska Chylińskiego. Nowy Testament 3. Poznań: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza. Kudzinowski Czesław 1977: Indeks-słownik do „Daukšos postilė“. Poznań: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza. Lebedys Jurgis 1977: Senoji lietuvių literatūra. Vilnius: Mokslas. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija, red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas. Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga per internetą: http://www.lkz.lt/. Otrębski Jan 1965: Gramatyka języka litewskiego 2: Nauka o budowie wyrazów. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo naukowe. Pakerys Jurgis 2013: Naujųjų skolinių duomenų bazės veiksmažodžių morfologija. – Taikomoji kalbotyra. Prieiga per internetą: http://taikomojikalbotyra.lt/lt/2013/12/naujuju-skoliniu-duomenu-bazes-veiksmazodziu-morfologija. Palionis Jonas 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. Vilnius: Mintis. PP – Pradžia pamokslo. Prieiga per internetą: http://www.lki.lt/seniejirastai/db.php. SGPK I–VI – Słownik gwar polskich 1–6. Op. J. A. L. Karłowicz, Kraków: Drukarnia Uniwersytetu Jagiellońskiego, 1900–1911. Siaurukienė Halina 1987: „Knygos nobažnystės“ giesmyno skoliniai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 26, 145–150. Sirvydas Konstantinas 16201: Dictionarium trium lingvarum. – Senasis Konstantino Sirvydo žodynas, par. K. Pakalka. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. Sirvydas Konstantinas 16312; 16774: Dictionarium trium lingvarum. Prieiga per internetą: http://www.lki.lt/seniejirastai/db.php. Sirvydas Konstantinas 16423: Dictionarium trium lingvarum. – Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, par. K. Pakalka. Vilnius: Mokslas, 1979. Sirvydas Konstantinas 1629–1642: Punktay sakimu. – Punktai sakymų 1–2, par. F. Specht. Göttingen, 1929. Straipsniai / Articles 85 ANŽELIKA SMETONIENĖ SJP I–VIII – Słownik języka polskiego 1–8. Warszawa, 1898–1923. SP – Słownik polszczyzny XVII wieku. Prieiga per internetą: http://sxvii.pl. Skardžius Pranas 1998: Rinktiniai raštai 4. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Slavočinskis Saliamonas Mozerka 1646: Giesmes tikieimvy katholickam pridarančias. Prieiga per internetą: http://www.lki.lt/seniejirastai/db.php. Smoczyński Wojciech 2008: Uzupełnienia do „Słownika etymologicznego litewskiego“, 1 dalis. – Acta Linguistica Lithuanica 58, 53–151. SPol I–XXXV – Słownik polszczyzny XVI wieku 1–35. Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk – Łódź: 1966–2011. SS I–XI – Słownik staropolski 1–11. Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk – Łódź, 1953–2002. Stundžia Bonifacas 2009: Bendrinės lietuvių kalbos akcentologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Urbutis Vincas 1978: Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslas. Urbutis Vincas 1992: Senosios lietuvių kalbos slavizmai. – Baltistica 27(1), 4–41. Urbutis Vincas 1993: Senųjų slavizmų kilmės įvairovė. – Baltistica 28(1), 91–101. Widłak Stanisław 2012: Italianismi in lituano dovuti al tramite polacco. – Romanica Cracoviensia 11, 472–479. Wohlgemuth Jan 2009: A Typology of Verbal Borrowings. Berlin: Walter de Gruyter GmbH&Co. Zinkevičius Zigmas 1968: Apie 1605 m. katekizmo tarmę. – Baltistica 4, 109–116. Zinkevičius Zigmas 1974: S. M. Slavočinskio giesmyno (1646 m.) kalba. – Žodžių formos ir jų vartosena, 135–170. Zinkevičius Zigmas 1988: Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Zigmas 1997: Dėl balsių a, o, e, ė kaitos slavizmuose. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 196–200. Zinkevičius Zigmas 2002: Rinktiniai raštai 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Адамавичюте Ирена 1978: Лексические полонизмы в литовских говорах: виды заимствований и их адаптация. – Acta Baltico-Slavica 12, 91–105. 86 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Slavizmai veiksmažodžiai ir slaviškos šaknies hibridai Адомавичюте Ирена 1982: Механизмы семантической адаптации заимствований. – Sintaksės ir semantikos klausimai. Tezės, 102–103. Адомавичюте Ирена 1982 (2): Этапы польско-литовского лексического взаимодействия. – Acta Baltico-Slavica 14, 1–48. Адомавичюте Ирена 1984: Проблемы изучения польских заимствований в литовских говорах. – Studia nad polszczyzną kresową, 7–21. ГСБМ I–XXXIII – Гістарычны слоўнік беларускай мовы 1–33. Мінск, 1982–2013. ЕСУМ I–VI – Етимологічний словник української мови 1–6. Київ: Наукова думка, 1982–2012. Кошкин Игорь 2014: Древнейшие славизмы в латышском языке: некоторые проблемы исторической реконструкции. – Studia Slavica Hung. 59(1), 1–13. МДСУМ I–II – Тимченко Євген Костянтинович 2002–2003: Матеріали до словника писемної та книжної української мови 1–2. Київ – Нью-Йорк: Національна академія наук України. СДЯ I–III – Словарь древнерусского языка 1–3, ред. И. И. Срезневский. Москва: Книга, 1989. СДрЯ I–IX – Словарь древнерусского языка (XI–XIV вв.) 1–9. Москва, 1988–2012. СРНГ I–XLVI – Словарь русских народных говоров 1–46. Москва, Ленинград, Санкт-Петербург: Наука, 1965–2013. СРЯ I–XXIX – Словарь русского языка XI–XVII вв 1–29. Москва: Наука, 1975–2011. ССМ I–II – Словник староукраїнської мови XIV–XV ст. 1–2, ред. Л. Л. Гумецька, І. М. Керницький. Київ: Наукова думка, 1977–1978. ЭСБМ I–XIII – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы 1–13. Мінск, 1978–2010. Slavic Loan Verbs and Slavic-root Hybrids S U M M A R Y Slavic loan verbs have been researched to a far lesser degree than Slavic loan nouns or adjectives, although there is no clear line between loan verbs and Lithuanian derivatives from the borrowed nouns or adjectives. It becomes very relevant when a verb in the recipient language is given a suffix which formally does not correspond to a suffix of Slavic verbs. Usually, such Slavic words as Ruthenian арендовати and Polish arendować come Straipsniai / Articles 87 ANŽELIKA SMETONIENĖ to the Lithuanian language with the suffix -avoti (Lit. arendavoti, -avoja, -avojo DP 294), Ruthenian бавити and Polish bawić – with the suffix -yti (Lit. bõvyti, -ija, -ijo MP 36, KN SE 237, ChNT 327), Ruthenian буяти or Old Russian буꙗти and Polish bujać – with the suffix -oti (Lit. bujóti, -ója, -ójo KN G 168, ChNT 368), etc. However, the 16th–17th century texts of the Grand Duchy of Lithuania contain Slavic-root loanwords with the suffixes -(i)uoti, -(i)uoja, -(i)avo, -(i)auti, -(i)auja and -(i)avo that do not have analogies in the Slavic languages or Slavic suffixes are not integrated according to the usual model. Such Slavic-root verbs could hardly be paralleled to the loanwords which conform to Slavic verbs in respect of both the root and suffixes. When there is an underlying word (loan word) in the Lithuanian language, such nonconformities of suffixes may be usually explained by the derivation process with affixes usually accompanied by a typical category. However, there is a portion of borrowed verbs which have no underlying word in the Lithuanian language and got irregular suffixes during their integration. The main question is how to regard such verbs. Most likely, such verbs can be considered hybrids. Stasys Keinys pointed out that a hybrid, first of all, is a lexicological term as “it is partially included into the system of dividing words according to their origin (an intermediate link between loanwords and indigenous words)” and that the essential precondition for hybrids is the underlying word (Keinys 1984: 114–117), while LKE provides a comprehensive definition of a hybrid: “Hybrids are words which, in addition to their own uninflectable morphemes, have those of other languages as well. Hybrids usually appear as a result of loan-translation or transformation of loanwords or through word formation using the already borrowed morphemes” (LKE 2008: 207). According to Vincas Urbutis, there is no derivation if it is based only on the root rather than on the underlying word (Urbutis 1978: 115), which means that Slavic-root verbs with irregular suffixes and no underlying word should be seen as a manifestation of morphological adaptation which produces no neologisms and may only result in different versions of the same word, where the previously borrowed word or any other word is transformed and the affix is only a morphological component (Urbutis 1978: 115). Hence, if Slavic loan verbs with a suffix, which formally does not correspond to a suffix of Slavic verbs, are considered remakes of a loanword or remakes (when a loanword with a regular suffix is not evidenced nearby) during a separate integration process, based on the broad definition of hybrids given in LKE and the fact that they include remakes of loanwords, such words are referred to as hybrids. In this article verbs with no accurate equivalents in the Slavic languages according to the opposition segmentable / non-segmentable are divided into the following two types of hybrids – adaptational and derivational. Įteikta 2016 m. sausio 19 d. ANŽELIKA SMETONIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 88 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV