Simas Karaliūnas. „Baltų etnonimai“

DALIA PAKALNIŠKIENĖ Klaipėdos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: baltistika, geolingvistika, veiksmažodžio istorija. SIMAS KARALIŪNAS BALTŲ ETNONIMAI Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015, 620 p. ISBN 978-609-411-150-1 Klasikinės baltų genčių ir tautų vardų etimologijos, dažniausiai sietos su hidronimija1, XX a. II pusėje imtos aktyviai verifikuoti. Vienas ryškiausių baltiškojo onomastikono „revizorių“ – garsus baltistas Simas Karaliūnas2, kelis dešimtmečius „drumščiantis“ etnonimų problematiką. Monografijoje baltų etnonimai aptariami labai plačiame istoriniame lyginamajame kontekste. Daugelį metų nepaprastai kruopščiai tyrinėta tematika, pažįstama Lietuvos ir pasaulio mokslo bendruomenei iš pranešimų konferencijose, straipsnių3, opus magnum „Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose“4, čia esmin- 1 Kazimieras Būga, Janis Endzelynas, Antanas Salys, Jerzy Nalepa, Kazimieras Kuzavinis, Jonas Kabelka, Bronys Savukynas, Vilius Pėteraitis, Zigmas Zinkevičius ir kiti. 2 Apie monografiją rašyta gerbiamam autoriui dar esant gyvam. Gyvas jis pasaulio lingvistų bendruomenės atmintyje ir šiandien. 3 Karaliūnas S. Dėl prūsų etnonimo reikšmės ir kilmės. – Baltistica, 13(2), 1977, 372–373; Karaliūnas S. Aiščiai ir jų vardas (Kritiška lingvistinių tyrimų apžvalga). – Mokslas ir Lietuva, 1991, nr. 2(3), 4–12; Karaliūnas S. Lietuvos vardo kilmė. – Lietuvių kalbotyros klausimai 35, 1995, 55–99; Каралюнас С. Из проблематики формирования балтийских и славянских этнонимов. – Slavistika Vilnensis [= Kalbotyra 47(2)], 1998, 7–28; Каралюнас С. Этнонимы в т. н. польско-ятвяжском словарике. – Полутропон. К 70-летию Владимира Николаевича Топорова, Москва, 1998, 154–156; Karaliūnas S. Etnonimo gudai kilmė. Iš baltų-germanų ir baltų-slavų praeities kontaktų. – Darbai ir dienos 10(19), 1999, 7–54; Karaliūnas S. Etnonimai Latvijos teritorijoje. – Tarptautinis baltistų kongresas „Baltų kalbos amžių kaitoje“. Pranešimų tezės. Rīga, 2000, 125–129; Karaliūnas S. Dėl pavadinimo Aismarės kilmės ir darybos. – Leksikografijos ir leksikologijos problemos. Antano Salio 100-osioms gimimo metinėms. Konferencijos pranešimų tezės, Vilnius, 2002, 7–8; Karaliūnas S. Dainava. Vardo reikšmė, istorija ir kilm. – Baltistica 41(1), 2006, 103–117. 4 Karaliūnas S. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose 1, 2. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004, 2005. Straipsniai / Articles 297 DALIA PAKALNIŠKIENĖ gai išplėtota ir papildyta naujais tyrimais. 14-oje skyrių nuosekliai pristatoma etnonimų istoriografija, arealinė variantų distribucija, kritinė visų etimologijų apžvalga ir pateikiamos naujos originalios etnonimų kilmės hipotezės. Pirmajame skyriuje nagrinėjami duomenys apie pirmuosius baltų etnonimų paminėjimus keliuose svarbiausiuose istoriniuose šaltiniuose: Klaudijaus Ptolemajo „Geografijoje“ (II a., Γαλίνδαι καὶ Σουδινοί, Βορούσχοι), Adomo Bremeniečio „Hamburgo bažnyčios vyskupų darbuose“ (XI a., Churland, Chori, Semland, Sembi vel Pruzzi), skandinavų šaltiniuose (XI–XIV a., SæimgaliR, Kūrland, Vitland, Sámland, Ermland, Lifland), danų šaltiniuose (XII a., Pruscia, Prycia, Prussia, Samland, Semlandia, Sembi, Kurland, Semigalia), Alberiko „Pasaulio kronikoje“ (XIII a., Prutia, Curlandia, Lethovia, Withlandia et Sambia), nežinomo autoriaus „Pasaulio aprašymų pradžioje“ (XIII a., Pruscia, Prutheni, Jetwisia, Ituesi, Zambia, Curlandia, Samoitia, Lectauia, Lectaui ir Nalsani), Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ (XIV a., Sudowia, Galindia). Antrajame skyriuje pristatoma galindų problematika. Vokiečių Ordino dokumentų ir kitų geografinių bei istorinių šaltinių, kartais ir archeologijos duomenimis lokalizuojama jų gyventa teritorija ir istorijos faktai, nagrinėjamos vardo variantų fiksacijos ir jų patikimumas, sąsajos su antroponimais, toponimais ir apeliatyvais, vakarų ir rytų galindų santykiai. Atmesdamas egzistuojančias etimologijas kaip nepakankamai pagrįstas, S. Karaliūnas siūlo naują hipotezę. Suponuojama galindų etnonimo formų *Galindā / *Gelindā, *Galendā / *Gelendā ar *Galandā / *Gelandā, *Gilandā senoji reikšmė – ‘tolimos apylinkės, atkampaus krašto gyventojai kaip nedaloma visuma’, iš kurio atsiradusi krašto reikšmė ‘tolima apylinkė, atkampus kraštas’. Šio toponimo motyvacija grindžiama lyginamuoju istoriniu tos pačios šaknies baltų, graikų ir slavų kalbų vidurių (skrandžio, žarnų) pavadinimu, eksplikuojančiu sememos ‘pilvas, skrandis; iščios’, ‘viduriai; žarnos’ ir ‘gili vieta, dubuma’, ‘giluma, gelmė’, ‘dugnas (indo, jūros ir kt.)’, ‘žemė, dirva, gruntas; pamatas, pagrindas...’ semantinę filiacįją. Sūduviams skirtas trečiasis monografijos skyrius. Kruopščiai ištyrinėjęs šaltinių užrašymus, sūduvių vardo refleksus Prūsijos ir Lietuvos oikonimuose, aptaręs galimas sūduvių etimologijas, autorius vėl teikia naują šio etnonimo kilmės hipotezę, rekonstruodamas baltų adj. *sūd̄as ‘tarpus, vešlus, derlus; storas, apvalus (apie vyrą, vaiką, mergaitę); kietas, sukrūs, tankus (apie drobę, siūlus, ataudus)’ (greta liet. sūd̄ras / sūd̄rūs) kaip veiksmažodžio sūd̄yti ‘berti druskos, daryti sūrų, konservuoti druska...’ vedinį ir iš jo kildina etnonimą bei kraštavardį Sūdava ir Sūduva. Semantinę tipologinę tokios motyvacijos paralelę autorius remia kitų tautų etnonimų kilme – Sibiro tautos encų, nencų giminaičių pasakymu моду погой незва ‘mano giminė stora (tai yra gausi, skaitlinga)’, s. turkų subst. türk ‘genčių sąjunga’ greta adj. türk ‘stiprus, tvirtas, galingas; gausus’. 298 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Simas Karaliūnas. Baltų etnonimai Dar pridedamos Petro Dusburgiečio paminėtų sūduvių žemių vardų Pokima, Kymenov ir Kisrnovia kilmės interpretacijos. Ketvirtajame skyriuje nagrinėjamas jotvingių etnonimas. Su nenuilstamu atkaklumu autorius inventorizuoja visas jotvingių vardo etimologijas, parodydamas jų spragas. Jotvingių etnonimo ryšys su upėvardžiais Jatfa, Jotupis, Jotija, Jotūlė atmetamas, esą etnonimas ir hidronimai nepriklausomai pasidaryti iš tos pačios veiksmažodinės šaknies *jā- ‘vykti, važiuoti, joti’. Pasiremdamas Kazimiero Būgos hipoteze apie jotvingių vardo giminingumą su apeliatyvais rus. ямба́, я́мбо ‘didelis žuvų būrys’, bulg. я́мо ‘vora, virtinė, tumulas’, serb.-kroat. jàto ‘būrys, pulkas (žuvų, paukščių); banda, kaimenė (avių, galvijų arklių)’, slovn. játo, játa ‘didelis plaukiančių ar skrendančių tos pačios rūšies gyvų daiktų (žuvų, paukščių...) būrys, pulkas’, S. Karaliūnas rekonstruoja jotv. *jātvā ‘kariai, karių būrys’, visus apeliatyvinius daiktavardžius kildindamas iš tos pačios veiksmažodinės šaknies kaip ir hidronimus. Mokslininko teigimu, baltų kalbose iš *jā- ‘vykti, važiuoti, joti’ pasidaryti i ir u kamienų vard žodžiai *jāti- ir *jātu- reikšmėmis ‘būrys, banda (judančių gyvų daiktų)’ ir ‘kariai raiteliai, raitųjų kariuomenė’. Jotvingių kalboje u kamieno forma *jātu- gavusi kuopinį formantą *-ā (< ide. *-aH), o iš u kamienės formos buvęs pasidarytas *jā́tv-ingas ‘jotvai priklausantis’. Dainavos ir dainavių vardų kilmė pristatoma penktajame skyriuje. Autorius siūlo nesieti istorinių šaltinių fiksacijų su Lietuvos oikonimais Dainava, Dainiai ir atitinkamais hidronimais, turimais baltų areale. Remdamasis lietuvių būdvardžių dieni ‘turėsianti, vesanti, laukianti (apie kumelę)’ ir dienė ‘tvinkstanti, greitai atsivesianti (apie kumelę)’ vartosena ir semantika bei korespondencijomis indoiranėnų kalbose kalbininkas suponuoja baltų šaknį *dēi-n- ir rekonstruoja daiktavardžius liet. *diena, *dienė ‘karvė’, besiremiančius pirmine, etimologine reikšme ‘kuri žindo, kuri yra žindanti’. Taigi gyventojų vardą *dainiai ‘dainaviai’ jis sieja su baltų *dáinē, *dēinā, *dēinē subst. fem. ‘karvė, kuri veršiuojasi; jauna, melžiama karvė’, *dēinī adj. fem. ‘turėsianti, vesanti, laukianti (apie kumelę)’. Priesaginės lytys Dainavà, Dainuvà galėjusios įforminti kuopinę genties visumos reikšmę. Semantinė etnonimo *dainiai motyvacija iš subst. *dáinē ‘karvė’ aiškinama reikšme ‘karvėms priklausantys, su karvėmis susiję, t. y. piemenys, kerdžiai’. Šeštajame ir septintajame skyriuje tęsiama jotvingių tematika – aptariami kalbos reliktai, fiksuojami Pietų Lietuvos, Baltarusijos tarmėse ir vardyne, ypač hidronimijoje. Remiantis istorine dokumentacija ir archeologija bandoma lokalizuoti jotvingių gyventą teritoriją bei teikiamos naujos Polesės, slavų etnonimų вельняне, древляне, dregoviči, Pollexiani kilmės hipotezės, analizuojami kairiųjų Pripetės intakų vardai, rodantys teritorijos nuo Nemuno šiaurėje ligi Pripetės ir jos kairiųjų intakų pietuose baltiškumą nuo seniausių laikų. Atnaujinta Recenzijos / Reviews 299 DALIA PAKALNIŠKIENĖ baltų ir slavų santykių problematika5: slavų etnoso chronologijos, protėvynės, migracijų klausimai, beje, gerokai disonuojantys su naujesniais archeologų tyrinėjimais6. Aštuntasis monografijos skyrius skirtas prūsų etnonimo ir prūsų žemių vardų problematikai. Prūsiškoji tematika tikslingai pradedama leksemos prūsas fiksacijomis senuosiuose lietuvių ir latvių žodynuose, kituose raštuose ir tarmėse, tautosakoje. Išsamiai eksplikuojama etnonimo reikšmės raida (nuo senosios baltų genties iki Rytprūsių vokiečio ar konfesinės priklausomybės atstovo) ir formalioji struktūra. Po detalios istorinių šaltinių analizės daroma išvada, kad prūsai turėję būti socialinio prestižo grupė, vitingų rūšis, kariai raiteliai, susiję su žirgais bei jų auginimu, dresavimu, bet ne su kuria nors sritimi, žeme. Hipotezė remiama germanų, slavų kalbose fiksuojamomis šaknies prus- leksemomis, turinčiomis reikšmę ‘prūsas; arklys, žirgas, eržilas’. Kritiškai įvertinęs visas prūsų etnonimo kilmės interpretacijas (net ir ankstesnę savąją7), S. Karaliūnas išryškina su etnonimu siejamų vardažodžių rekonstruojamo pamatinio veiksmažodžio *prus- ‘šlėkti, tėkšti, purkšti; prunkšti (apie arklius)’ semantiką, ypač sąsają su vandens liejimu, atspindimą s. ind. pruṣṇóti ‘jis šlaksto, purškia, lašina, drėkina’, serb.-kroat. prskām, prskati ‘trykšti’, liet. praūšti (–ia, –ė) ‘vandeniu valyti, mazgoti, plauti (veidą); mazgoti (rankas, kojas, galvą, visą kūną), maudyti; plauti, skalbti (skalbinį, indus)’ ir t. t. Pasiremdamas tipologinėmis paralelėmis germanų, indoiranėnų, anatolų ir kitose indoeuropiečių kalbose, mokslininkas teikia naują etimologiją: prūsų etnonimo pirminė reikšmė galėjusi būti ‘drėkinantys, purškiantys, sėklas liejantys (semina emittentes)’, tai yra ‘vyrai’. Toliau naujai interpretuojama Petro Dusburgiečio kronikoje išvardytų prūsų žemių vardų kilmė. Svetimos kilmės laikytiems Kulmui ir Liubavui teikiamos baltiškos etimologijos. Tačiau Liubavo siejimas su liet. liubėti nepatikimas, mat šis veiksmažodis LKŽ paliudytas vieninteliu sakiniu, atstatytas iš vienintelės esamojo laiko formos, o su juo siejamas liūbyti laikomas slavizmu8. S. Karaliūno manymu, prūsiškų žemių vardų motyvaciją dažniausiai lėmė gyventojų užsiėmimas, veikla (Liubavas, Varmė, Notanga, Semba, Nadruva, Barta, Skalva), rečiau – fiziografinės, topografinės ypatybės (Kulmas, Pamedė, Pagudė). Kituose šaltiniuose minima žemė Sasna, atmetus vandenvardinę ir „zuikinę“ kilmę, 5 Žr. išsamią ir aktualumo neprarandančią publikaciją: Karaliūnas S. Kai kurie baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 10, 1968, 7–100. 6 Pavyzdžiui, Eugenijus Jova iš slavų gimimą datuoja V a. (Jova E. Aisčiai. Kilmė. Vilnius: Edukologija, 2012, 44–55). 7 Karaliūnas S. Dėl prūsų etnonimo reikšmės ir kilmės. – Baltistica 13(2), 1977, 372–373. 8 Fraenkel E. Litauisches Etymologisches Wörterbuch 1. Heidelberg: Winter; Göttingen: Vandenhoec & Ruprecht, 1962, 378. 300 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Simas Karaliūnas. Baltų etnonimai taipogi aiškinama naujai – rekonstruota leksema pr. *sasnā ‘medžio brazdas; pušis’ siejama su sl. *sosna ‘pušis’. Istoriniuose šaltiniuose minimą Vitlandą S. Karaliūnas sieja su vitingų kaip socialinės grupės vardu, kurį kildina iš *vītā (ar vītia- ‘vijimas, gynimas, varymas šalin, lauk...’) ir priesagos -ing-: vitingai – ‘vytai priklausantys, vytos vyrai’. Lietuvos vardas ir lietuvių etnonimas devintajame skyriuje aiškinamas pasitelkiant istoriko Artūro Dubonio tyrimus apie leičius ir jų socialines funkcijas bei istoriniuose šaltiniuose minimus faktus apie tikėtinus Lietuvos valdovo tarnybinius žmones. Būtent ši profesinė-socialinė kategorija galėjusi duoti vardą lietuviams kaip etnosui. Zigmo Zinkevičiaus argumentą dėl priegaidžių skirtumo, neleidžiančio sieti leitį ir Lietuvą, Karaliūnas atmeta kaip nereikšmingą – esą tai reguliarus lietuvių kalbos šaknies vokalizmo apofonijos ir intonacinės sistemos dalykas, nekliudantis šiuos pavadinimus laikyti bendrašakniais. Dar pasitelkiami struktūriniai analoginiai variantai, plg. vienas, vič-vienas ir vič-veinėlis, šiekštas ir šeíkštis, príemenė ir preímenė, miélas ir meīlas ir pan. Liet. *leitīs autoriaus kildinamas iš ide. šaknies *leit- ‘eiti, vykti, keliauti; lydėti’ (kaip ir got. ga-leiban ‘(iš)vykti, (iš)eiti’, s. skand. líða ‘(pra)eiti, (iš)vykti; išnykti, dingti, prapulti’, s. ang. (ze)līðan ‘(iš)eiti, (iš)vykti, (iš)keliauti; plaukti’, s. saksų līthan, līðan ‘eiti, vykti’, s. fryzų lītha ‘(pa)kęsti, nenoriai leisti’, s. vok. aukšt. ga-līdan ‘(iš)keliauti’ ir pan.). Forma liet. *leit-(i)jai vienose lietuvių tarmėse virtusi leičiai ‘valdovo tarnybiniai žmonės, žirgų šėrikai’, kitose – *liečiai ‘lietuviai’. Atskirose lietuvių tarmėse su kiek’ybine šaknies balsių kaita susidarė *leit(i)jai > *leit(i)jai, iš kurio, pridėjus priesagą -uv-, kilęs liet. Lietuvà kaip visumos pavadinimas (plg. bernavà ‘jaunų vyrų, bernų būrys’, brolavà, broliavà ‘brolija, broliai ir jų vaikai’). Dešimtojoje dalyje aptariama latvių ir latgalių etnonimų problematika, dalijama į tris dalis – istorinių šaltinių fiksacijos bei paliudytų formų interpretacijos, etnonimų kilmė ir apelatyvo lata baltiškumo pagrindimas. Mokslininkas laikosi VII Tarptautiniame baltistų kongrese Rygoje pasiūlytos latvių etnonimo kilmės hipotezės9, remiamos apelatyvais la. lata ‘žemės rėžis; laukas, dirva’, late ‘dirvos, arimo, lauko dalis’. Vardas latuvā ‘latviai’, *latā ‘latviai’ etimologiškai reiškęs ‘žemės žmonės’. Pateikiamos tipologinės to paties arealo paralelės: estų marahvas ‘savo žemės žmonės (die Leute (unseres) Landes)’, žiemgaliai (zemgali), žemaičiai (žemaiši). Vienuoliktasis skyrius pradedamas sėlių lokalizacijos, etninės priklausomybės, istorinių šaltinių duomenų analize. Vietoj tradicinio etnonimo kildinimo iš atitinkamų vandenvardžių teikiama nauja kilmės hipotezė, siejanti Ptolem ajo Σάλοι su apelatyvais liet. salà ‘kaimas’, lat. sala ‘tas pat’, autoriaus manymu, VII Starptautiskais baltištu kongress 1995. g. 13.–15. jūnijā. Referātu tēzes, Rīga, 1995, 47–49. Recenzijos / Reviews 301 DALIA PAKALNIŠKIENĖ galėjusi būti kuopinė daugiskaita *salā ‘kaimas kaip neskaidoma visuma’, vėliau vardas perkeltas vadinti jo gyventojams. Minėti apeliatyvai siejami su liet. salà ‘iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas; pakilesnis, sausas žemės plotelis liūne, raiste...’, lot. solum ‘žemė, dirvožemis; (kambario) asla, grindys; (kojos) padas; pamatas; dugnas; apačia’, s. vok. aukšt. sal masc. ‘butas; būstas, buveinė; salė’, s. sl. selo ‘dirva, laukas; ganykla; kaimas, gyvenvietė’, rus. село ‘kaimas, bažnytkaimis; butas, būstas, buveinė; gyvenvietė, sodžius; laukas, dirbama žemė, žemės sklypas’ ir t. t., kilusiais iš veiksmažodinės ide. šaknies *sel- ‘gyventi, būti’. Gausiuose Latvijos, Lietuvos ir Kuršo hidronimuose ir toponimuose (Sēlnieki, Sēļi, Sēlietis, Sēļu muiža, Sēļēķi, Sēlis, Sēles, Sēļi, Sēļa purvs, Sēlieši, Sēliškas, Sēlieši, Sēļi, Sēleši, Sēlieši, Sēlaiši, Sēlas, Sēlēki, Sēliupis, Sēliupỹs, Sēlē, Sēliškes) S. Karaliūnas nemato sėlių etnonimo, bet rekonstruoja baltišką apeliatyvą *sėlā ‘sala; iškilimas, kalva pelkėje; miško, girios žemė; pelkė, liūnas ir pan.’, kiekybinė šaknies balsių kaita susijusi su liet. *selā, *selio-, *seliā- ‘kaimas’, s. sl. selo ‘dirva, laukas; ganykla; kaimas, gyvenvietė’. Jo manymu, „istorinių šaltinių sėlių etnonimas lot. Selones, vok. Sēlen ir latvių oikonimas Sēlpils gali remtis tiek baltiškąja prolyte *sēl(i)iai, kuri su priklausymą reiškiančia priesaga *-(i)ia- greičiausiai yra išsivesta iš *sėlā resp. *sēl(i)iā „sala; iškilimas, kalva pelkėje; pelkė, liūnas ir pan.“, tiek ir baltų *sėlā nom. plur. neutr. ‘sėliai kaip neskaidoma visuma“. Sėlių problematika baigiama trumpučiu skyreliu apie sėlių kalbos liekanas, šiaip jau žinomas iš kitų tyrinėjimų. Dvyliktoji monografijos dalis gvildena žiemgalių etnonimo kilmę. Mokslininkas mano, kad žiemgalių krašto vardo etimologinis atitikmuo galis būti Raseinių apylinkių oikonimas Žemýgala, taigi žiemgalių krašto pavadinimas sudėtas iš žodžių liet. žẽmė, lat. zeme ir gãlas, lat. gals ‘sritis, kraštas’ – žiemgaliai ‘žemės žmonės’. Kalbos vartotojų sąmonėje dėl panašaus skambėjimo sutapus žodžiams liet. žẽmė, lat. zeme ir liet. žiemiai ‘šiaurė’, lat. ziemeļi ‘šiaurė’, žiemgalių genties ir krašto vardas galėjęs būti perinterpretuotas kaip ‘žiemiuose, šiaurėje esantis’. Kaip tipologinės paralelės teikiami etnonimai žemaitis, *latuvā, *latā bei *talavā, galėję susidaryti pagal tą patį semantinį modelį – iš bendrinių žodžių žẽmė, *lat(av)ā, *talavā, žyminčių žemę (dirvą, lauką). Gana išsamiai aptariami žiemgalių kalbos refleksai tarmėse, vardyne: anaptiksė, tautosilabinių junginių su n likimas, bl. š, ž, minkštųjų k, g tęsiniai ir t. t. Tryliktajame skyriuje pristatoma paskutinio baltų etnonimo – kuršių – problematika. Etnonimas siejamas su apeliatyvu *kuršā-, plg. liet. kuršas ‘vąšas (Haken)’. Hipotetinio pamatinio žodžio kuršas reikšmės ‘pleištas, kablys’, ‘kuolas, baslys; stulpas’ kildinamos iš veiksmažodinės šaknies reikšmės ‘skelti; skilti’, taigi kuršas – ‘kas atskilę, atskelta’, ‘kas atsišakoję’. Tokia reikšmė galėjusi būti pagrindas atsirasti reikšmėms ‘žmonių būrys, kuopa’, ‘giminė, padermė, 302 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Simas Karaliūnas. Baltų etnonimai (žmonių) karta’, ‘gentis’. Iš baltiškojo *Kuršā ‘kuršių gentis kaip nedaloma visuma’ (rekonstruojama iš tokių fiksacijų kaip Kursa Dunika, liaudies dainos; tamniekų Kuorsa ‘kuršių kraštas (Kurland)’ ) galėję būti pasidaryti gyventojų pavadinimai liet. kuršiai, kuršai, lat. kursi. Naujoji etimologija (per) gausiai iliustruojama indoeuropiečių ir finų kalbų tipologinėmis semasiologinėmis paralelėmis, eksplikuojančiomis reikšmių ‘plėštas, kablys’, ‘kuolas, baslys; stulpas’ ir ‘žmonių būrys, kuopa’, ‘giminė, padermė, (žmonių) karta’, ‘gentis’ filiacią. Be to, savitai susiejamos Jono Kazlausko ir Makso Fasmerio hipotezės, teigiant, kad liet. kuršas ‘vąšas’ ir sl. *kъrchъ (< ide. *ḱr̥so-) ‘lenktas, sulinkęs, kreivas’ (> ‘kairias, kairus’) yra bendrašakniai žodžiai. Naujai etimologizuojami du kuršių žemių vardai – Ceklis ir Vannenia. Trumputis keturioliktasis skyrelis skirtas baltų kaimynams lyviams. Etnonimai ir kraštavardžiai lyv. līva, lība, est. liivi, liivilane ‘lyviai’, suom. liivi, Liivinmaa ‘Lyvių kraštas’, liiviläinen ‘lyviai’ siejami su apeliatyvais est. liiv, suom. liiva ‘smėlis; dumblas, purvas’ ir kt., etimologiniame suomių kalbos žodyne laikomų baltizmais10, plg. lat. glūve ‘žalios gleivės ant vandens, mulvė, dumblas; spalva’ (ME I 628) ir liet. glyvas (be kirčio) ‘gleivės ?’ (LKŽ III 428). Priebalsių junginys gl dėl fonotaktinių finų kalbų taisyklių pakeistas l. Šiam skyreliui pritiktų ir Kuršių skyriuje minima kita etimologija, lyvių etnonimą siejanti su apeliatyvais la. līvis (līve, līvens) ‘velkamas tinklas, bradnys žvejoti sekliame vandenyje (ein Stossnetz); trikampis bučius, varža (eine dreieckige Garnreuse); keturkampis tinklas’ (ME II 491), slīvo ‘taip pat’ (Rauna – ME II 937), liet. nu-leiŏvėti, su-lei-vėti (-lėvi, -ėjo) ‘nusilpnėti, sumenkėti, sutižti’ (< *‘sulinkti, susilenkti’) (LKŽ VII 297), (iš-)làiveti (-ėja, -ėjo) ‘išdraikyti, išvartyti (apie rugius); išgulti, išvirsti’, iš-laivoti (-ója, -ójo) ‘daryti vingius (Biegungen machen)’ (LKŽ VII 74), rus. dial. ливый ‘nuolaidus, nuožulnus, nuotakus’, s. sl. левъ ‘kairias, kairus’, lot. laevus ‘kairias, kairysis’ (ir ‘kreivas, lenktas, nulinkęs žemyn’), gr. λαίός ‘kairias, kairysis’. Autorius mano, kad est. līv ‘tinklas’ galįs būti skolinys iš latvių kalbos (kaip ir liet. dial. lyvas ‘kelių bradinių (tinklų, tvirtinamų prie karties) junginys seklia­me vandenyje žvejoti’ (LKŽ VII 631)), tapęs pamatu lyb. līva, lība, est. liivi ir A. Breidako rekonstruotos vakarų finų genties šiaurės rytų Latvijoje vardui leivi rastis. Apibendrindamas savąją baltiškų etnonimų etimologizavimo metodologiją ir praktiką, S. Karaliūnas pasiremia garsaus prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu’o kultūrinio kapitalizmo teorija, leidžiančia paaiškinti funkcinius ir struktūrinius etnonimų santykius: „Pirmykštės patriarchalinės bendruomenės valdomas kapitalas buvęs jų žemė, žemė motina, žemė maitintoja, kurią skirtingos baltų bendruomenės vadino skirtingais vardais. Tokių bendruomenių habitą Suomen sanojen alkuperä. Etymologinen sanakirja 2. Helsinki, 1995, 75, 76. Recenzijos / Reviews 303 DALIA PAKALNIŠKIENĖ formavo jų valdoma žemė ir jos pobūdis. Tą habitą plėtė ir gilino gentinės bendruomenės nuosavybės santykiai, taip pat santykiai šeimoje ir su kitomis šeimomis, kultūra (religija) ir kalba, kaip tarpusavio bendravimo ir susižinojimo priemonė, kurios valdomą žemę ar patrimoniją žymintis žodis daugeliu atvejų tapdavęs ir genties pavadinimu“. Tačiau toli gražu ne visi monografijoje aptariami baltų etnonimai atspindi šį modelį. Akademinė Lietuvos bendruomenė seniai jautė išsamaus baltiškųjų etnonimų sąvado poreikį. Baltų kalbų įvaduose ir kalbotyros vadovėliuose suminėtos etnonimų kilmės hipotezės, straipsniuose ir pranešimų tezėse išbarstytos pastabos negali pateikti visuminio vaizdo, neleidžia įvertinti atskirų etimologijų patikimumo. S. Karaliūno monografijoje preciziškai surinkti ir verifikuojami visi tyrinėjimai. Bibliografijos ir šaltinių gausa liudija tyrimo išsamumą ir gilumą. Daug dėmesio skirdamas vidinei rekonstrukcijai ir pasitelkdamas platų istorinį lyginamąjį kontekstą, tipologiją, mokslininkas siūlo naujas drąsias etimologijas, atmetančias dominuojantį vandenvardinės etnonimų kilmės modelį: „<...> turimais duomenimis, nėra nė vieno baltų etnonimo, kuris būtų hidroniminės kilmės“. Mokslo ir plačiosios visuomenės valia – priimti ar atmesti naująsias etimologijas. Ši monografija neabejotinai taps visuomenės habitų, veikiančiu mūsų kultūros lauką. Už tai norisi nuoširdžiai padėkoti gerbiamajam autoriui Simui Karaliūnui. Įteikta 2016 m. rugsėjo 30 d. DALIA PAKALNIŠKIENĖ Klaipėdos universitetas Salomėjos Nėries g. 5, LT-92227 Klaipėda [email protected] 304 Acta Linguistica Lithuanica LXXV