Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė

LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: toponimika, antroponimika. IGNALINOS MIESTO IR JO VARDO RAIDA BEI KILMĖ Development and Origin of Ignalina and Its Name ANOTACIJA Straipsnyje sujungiami istoriniai ir kalbiniai (vietovardžių kilmės) tyrimai. Remiantis gausiais istoriniais dokumentais tiriama Ignalinos miesto raida: nustatoma, kada įkurta pirmoji gyvenvietė, kas buvo jos įkūrėjai, pateikiama Ignalinos savininkų dvarininkų Kamenskių giminės istorija nuo palivarko atsiradimo iki Vidiškių dvaro pardavimo laikotarpio. Taip pat nustatomas vietovės vardo kilmės šaltiniu buvęs asmenvardis, aiškinama dabartinio miesto vardo Ignalinà ir kitų vartotų jo variantų kilmė. ESMINIAI ŽODŽIAI: gyvenviečių istorija, gyvenamųjų vietų vardų raida, gyvenamųjų vietų vardų kilmė. ANNOTATION The article brings together historical and linguistic (origin of place names) research. Based on abundant historical documents, the study addresses the development of Ignalina: it traces the establishment of the first settlement and its original founders and presents the history of Ignalina owners, the noble Kamenskis family, from the establishment of the folwark to the period of selling Vidiškės manor. It also determines the personal name considered the source of origin of the locality’s name and explains the origin of the present name Ignalinà and its other variants. KEYWORDS: history of settlements, development of settlement names, origin of settlement names. 1. Mokslinėje literatūroje apie Ignalinos miesto vardą rašyta nedaug. Aleksandras Vanagas monografijoje Lietuvos miestų vardai trumpai apžvelgė vietovės 274 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė ir jos vardo raidą, pateikė labiausiai tikėtiną toponimo kilmės aiškinimą (Vanagas 1996: 77–78). Jo teigimu, miestas pradėjo kurtis prie geležinkelio stoties, pastatytos XIX a. antroje pusėje, nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį. Toliau, remiantis Lietuvos urbanistikos paminklų V tomo informacija, rašoma, kad pats vardas pirmą kartą paminėtas 1810 m., kai Ignas Tyzenhauzas nusipirko Gineitiškių palivarką ir prijungė jį prie Ignalinos arba Vyžuonos. Manoma, jog toponimas neabejotinai yra asmenvardinės kilmės, o tas asmenvardis galėjo būti ir didiko Igno Tyzenhauzo vardas. Miestovardis kildinamas ne iš formos Įgnas, o iš mažybinio varianto Ignėlis ar *Ignalis ir laikomas priesagos –in– vediniu. Be to, teigiama, kad iš gyvosios kalbos žinomi dar du vardo Ignalinà variantai – Ignãlina ir Ignalinė, ir spėjama, jog lytis su priesaga –ina bus atsiradusios dėl lenkų ar kitų slavų kalbų įtakos. Marija Razmukaitė daktaro disertacijoje, skirtoje Lietuvos priesaginių gyvenamųjų vietų vardų darybos analizei, miestovardį taip pat veda iš asmenvardžio *Ignalis, kurio galimumą remia pvd. Ignaliūkas (Razmukaitė 1998: 82). Vėliau vietinėje periodinėje spaudoje, interneto tinklapiuose pasirodė informacijos, susijusios su gyvenvietės pirmuoju paminėjimu, kitais istorijos bruožais, patikslinančiais kai kuriuos A. Vanago teiginius. Todėl šio straipsnio tikslas yra remiantis prieinamais istorijos šaltiniais kiek galima tiksliau ir išsamiau ištirti miesto (gyvenvietės) atsiradimo aplinkybes, raidą, nustatyti jos vardo kilmės šaltiniu buvusį asmenvardį ir dabartinio miesto vardo Ignalinà galimus susidarymo būdus. Visuose enciklopediniuose leidiniuose žinių apie Ignalinos istoriją nėra daug. Pažymima, kad gyvenvietė pradėjo augti 1857–1862 m. pastačius geležinkelio stotį ir nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos (Vilniaus–Daugpilio) geležinkelį (LTE IV 401; VLE VII 744; IEŽ 17, 19). Dar pastebima, kad ji iš pradžių priklausė Vidiškių parapijai (Kviklys I 729). 2. Gyvenvietės raidos tyrimą reikėtų pradėti nuo jos pirmojo paminėjimo istorijos dokumentuose. Kaip matyti, anksčiau būta teiginių, kad Ignalina pirmąkart paminėta 1810 m. Taip teigiama ne tik XX a. pabaigoje išleistoje A. Vanago knygoje, bet ir vėliau publikuotoje Rytų Lietuvos miestų ir miestelių tyrimui skirtoje monografijoje, kurioje aiškinama, jog Ignalinos (Ignalinkos) vardas tais metais minimas dokumente apie „Lukštą, Vyžuonėles ir Ignaliną“ (Miškinis 2005: 76). Pasak autoriaus, čia rašoma, kad „Vyžuonėlės padidėjo, kai Ignas Tyzenhauzas <...> įsigijo iš Mstislavlio ginklininko Justino Saurinavičiaus už 3000 sidabro Rb Gineitiškių palivarką su Šemetos kaimu ir prijungė juos prie Vyžuonėlių (Vyžuonų) arba Ignalinos“. Remiantis šiuo įrašu daroma išvada, jog Ignalina pavadinta vieta atsirado iki 1810 m. Tačiau regioninėje spaudoje tam prieštaraujama ir aiškinama, kad šiame dokumente minima ne ta Ignalinos Straipsniai / Articles 275 LAIMUTIS BILKIS vietovė, o Ignas Tyzenhauzas su gyvenvietės įkūrimu nėra susijęs (Matkevičius 2014). Minėtasis istorijos dokumentas yra didesnio dokumentų rinkinio apie Tyzenhauzų genealogiją ir valdas dalis. Jis vadinasi „Žinios apie Lukštus, Vyžuonėles ir Ignaliną“ (Wiadomość o Luksztach, Wiżunkach i Ignalinie). Čia remiantis įvairiais kitais istorijos šaltiniais aprašoma šių dvarų (majętność) geografinė padėtis, nurodomi buvę ir esami savininkai. Teigiama, kad Lukštų ir Vyžuonėlių dvarai yra Ukmergės apskrityje (powiecie Wiłkomierskim), tačiau pažymima, jog pagal pirminius dokumentus nėra visiškai aiški jų buvimo vieta, nes pasak vienų šaltinių, gyvenvietė, vardu Vyžuonos (Wiżuny), buvo prie Vyžuonos ežero (jeziora Wiżuny), viena mylia nuo Latgalos (o mile od granicy Inflantskiej), o pasak kitų – šalia Vyžuonos ežero, tarp Iciūnų kaimo (wsią Iciuny), Ūdrupio upelio (ruczajom Udrupis) ir Vyžuonos upės (rzeczką Wiżunką). Toliau rašoma, jog greičiausiai buvo du dvarai, vardu Vyžuonos (Wiżuny): pirmas iš jų – prie Skiauteriškio ežero (koło jeziora Skiauteryski), maždaug toje vietoje, kur dabar pastatytas Ignalino palivarkas (f. Ignalin), o antras – Vyžuonos arba Vyžuonėlės (Wiżunyv Wiżunki) – prie Vyžuono ežero (nad <...> jeziorem Wiżuńskiem) (ŽTz 265). Dar dokumente aiškinama, kad prie Vyžuonos ežero esanti gyvenvietė 1810 m. išaugo, nes jos savininkas gvardijos viršininkas Ignacijus Tyzenhauzas (Ignacy Tyzenhauz) nupirko iš Justino Saurimavičiaus1 (od Justyna Sawrymawicza) Gineitiškių palivarką (folwark Ginejtyszki) su Šemetų kaimu (z siołem Szemety) ir prijungė jį prie Vyžuonėlių arba Ignalino (do Wizunek czyli Ignalina) (ŽTz 266). Šaltinio analizė leidžia pakoreguoti keletą A. Vanago ir Algimanto Miškinio darbuose minimų dalykų. Pirmiausia dokumente vartojama vietovardžio forma Ignalinas (Ignalin), o ne Ignalina. Antra, gyvenviečių geografinės padėties aprašas akivaizdžiai rodo, kad čia minimas Ignalinas nėra tapatus Ignalinos miesto pirmtake buvusiai vietovei. Vietovardžių identifikavimas leidžia daryti išvadą, jog 1810 m. užrašytas palivarkas Ignalinas buvo dabartinio Rokiškio r. teritorijoje prie Juodupės, Rokiškio. Dokumento vietovė (vietovės) Wiżuny, Wiżunki greičiausiai tapatintina su dabartiniu Vyžuonos kaimu (Rokiškio kaimiškoji sen.), šalia kurio yra ir ežeras bei upė, vardu Vyžuonà, dar turintys variantus Vyžūnka (LUEV 199–200), ir kaimas Iciūnai, ir upelis Ūdrupis. Šaltinyje paminėtas Šemetų kaimas iš gyvosios kalbos užrašytas Kazimiero Būgos tikrinių žodžių kartotekoje: Šemetai, k. Rokiškio parapijoje (BgK), jis, kaip neįteisintas 1 Atsižvelgiant į tai, kad slaviškai rašytuose istorijos šaltiniuose lietuvių asmenvardžiai buvo įvairiais būdais slavinami, straipsnyje vartojamos galimos jų lietuviškos formos skliaustuose nurodant užrašytas tuose šaltiniuose. 276 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė kaimas, ir dabar išlikęs Juodupės seniūnijoje, į rytus nuo Ignotiškio ežero2. Istorijos šaltinyje teigiama, kad Ignalino palivarkas įkurtas prie Skiauteriškio ežero. Gyvosios kalbos duomenimis, šis ežeras turi tris vardus Skiauteriškis, Tauteriškis ir Ignotiškis, taigi jis neabejotinai tapatintinas su dabartiniu Ignotiškio ežeru, kuris taip pat yra prie Ičiūnų ir Vyžuonos kaimų. 1882 m. Lenkijoje išleistame geografiniame žinyne rašoma, kad šis palivarkas (Ignalin) su gražiu vasarnamiu yra Zarasų apskrityje (pow. nowoaleksandrowski), Rokiškio parapijoje ir priklauso grafo Tyzenhauzo Rokiškio dvaro valdoms (SG III 249). Kauno gubernijos gyvenviečių sąraše, išleistame 1892 m., Rokiškio valsčiuje taip pat yra Ignalino palivarkas (Игналино) (KnGGS 272). Be to, K. Būgos kartotekoje XX a. I pusėje Rokiškio parapijoje užfiksuotas palivarkas Ignotiškis (BgK), 1935 m. sudarytoje Rokiškio apskrities Rokiškio valsčiaus Ragučių kaimo vietovardžių anketoje užrašytas palivarkas (dvaro centras) Ignotiškis, kurį, anot žinių pateikėjo, pastatė Ignas Tyzenhauzas (LŽVA), o tarpukariu veikusios Pavardžių ir vietovardžių komisijos apie 1935 m. pagal apskritis ir valsčius sudarytuose Lietuvos gyvenamųjų vietų sąvaduose (bylose) Rokiškio valsčiuje įrašytas, bet redaguojant išbrauktas viensėdis Ignotiškis (VB IV 84), todėl labai gali būti, kad tai yra ta pati gyvenamoji vietovė, kuri 1810 ir 1882 m. vadinta Ignalinu. Lokalizuojant Ignalino palivarką tyrėjus galėjo suklaidinti paminėtas Gineitiškių palivarkas, nes kaimas Gineitiškis iš tikrųjų yra Ignalinos rajone, tačiau istoriniai duomenys rodo, kad gyvenvietės tokiu vardu būta ir prie Rokiškio: 1784 m. Kupiškio dekanato Rokiškio parapijoje užrašytas palivarkas Gineytyszki (VDV 146). 3. Išsami istorijos šaltinių analizė rodo, kad gyvenvietės, išaugusios į Ignalinos miestą, atsiradimas ir raida susijusi su Vidiškių dvaru ir jo savininkais dvarininkais Kamenskiais (Kaminskiais)3. Turimais duomenimis, ši giminė Daugėliškio parapijoje atsiranda XVIII a. II pusėje4. Breslaujos dekanato vizitacijų, vykdytų 1783 m., knygoje aprašant Daugėliškio parapiją pažymėta, jog ponas Kaminskis iš Daugėliškio seniūno Pliaterio nuomojo (w arędzie WIP Kaminskiego) Janavo miestelį (miasteczko Janow), Antalgės (Antalgie), Nagėnų (Nagiany), Rudžių (Rudzie), Tripuckų (Trypuckie), Girdžiūnų (Gierdziuny), Žibakių (Zybakie), Vigutėnų (Wigutany), Vilkuočių (Wilkocie), Bieniūnų (Bieniuny), Romantiškių (Romantyszki) kaimus ir Paraklio (Paraklis) vienkiemį (BrslVA 71). Vidiškių dvarą tuo metu valdė Breslaujos gorodnyčius ponas Rahoza (WImęPa Rohozy) 2 Dėl visų čia suminėtų vietovių geografinės padėties žr. http://lkis.lki.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze. 3 Šios giminės pavardė istorijos dokumentuose buvo užrašoma dvejopai: Kamenskiai ir Kaminskiai, plg. Kamiński 1850. 4 Kamenskių giminės atsiradimą Lietuvoje yra tyręs Albertas Kojalavičius–Vijūkas – žr. Narbutas 2010: 189–190. Straipsniai / Articles 277 LAIMUTIS BILKIS (BrslVA 72). Ankstyvesniame 1775 m. Gardino apskrities kūrenamų sodybų (dūmų) sąraše nurodoma, kad Vidiškių dvarą valdo jau minėtas Rahoza (J:P: Rohozy), o gyventi, kurias 1783 m. nuomojo Kaminskis, kartu su kitomis priklauso Daugėliškio seniūnui Kazimierui Pliateriui (GrdnDT 43). Vadinasi, 1775 m. minėtų vietovių Kaminskiai (Kamenskiai) dar nevaldė. Panašiu metu ši pavardė paminėta ir Daugėliškio parapijos krikšto metrikų knygoje: 1784 m. įrašytos Anna Kaminska ir Ludovica Kaminska, kurios Daugėliškio gyventojų Juozapo Grubnickio ir jo žmonos Praksedijos Kozlovskos sūnaus krikštynose dalyvavo kaip asistentės (DglšKr 65). 1795 m. Užnerio apskrities (Pow: Zawileyskiego) dvarų sąraše Vidiškių palivarko (Folwark Widziszki) savininkais nurodomi Simonas Rahoza (Symona Rahozy) ir Juozapas Rahoza (Jósefa Rahozy) (UDS₁ 12). Iš minėtos apskrities 1811 m. dvarininkų sąrašo matyti, kad dvaro savininke yra tapusi grafienė Marija Pliaterienė (Графини Маріи Плятеровой), be to, jis jau pradedamas vadinti Pšijazne (Пржіязна5 (UDSII 46). Dvarininkų pasikeitimą patvirtina ir tų pačių metų Daugėliškio parapijos revizinio surašymo duomenys: rašoma, jog paveldimas Pšijaznės dvaras priklauso grafienei Marijai Pliaterienei (Maryi Hrabiny Platerowey) (DglšRS 28). Svarbių duomenų galima rasti 1816 m. Užnerio apskrities dvarų registre, kuriame įrašytas Marijos Pliaterienės dvaras Pšijaznė, arba Vidiškės (Пржіязнь или Видзишки Графини Маріи Платеровой), tačiau yra prierašas, jog pagal 1832 m. rezoliuciją jis priskirtas dvarininkams Jonui ir jo žmonai Kamenskiams (Иваномъ и женою его Каменскими) (UDSIII 22). Kamenskių tapimo Vidiškių dvaro savininkais aplinkybės išsamiai išdėstytos šios vietovės 1846 m. inventoriuje. Čia Pšijaznės, arba Vidiškių, dvaras (Имению Пржіязни, или Видзишкамъ) apibūdintas kaip Vilniaus gubernijoje, Švenčionių apskrityje⁶, Daugėliškio ir Palūšės parapijose esanti perduoti pagal paveldėjimą, parduoti, užstatyti galima valda (вотчинничества), priklausanti dvarininkams Jonui, Rapolo sūnui, ir Brigitai, Vikentijaus dukrai, Kamenskiams (Ивана Рафаилова сына и Бригиды Викентьевой дочери изъ дома Каменскихъ Каменскихъ). Ši nuosavybė jiems priklauso pagal 1827 m. gruodžio 2 d. nekilnojamojo turto pirkimo sutartį (изъ купчей крепости), kuri sudaryta Vilniaus pilietinio teismo palatoje. Dvarą Kamenskiai supirko iš grafienės Marijos Pliaterienės, grafų Bžostovskių giminės (отъ Графини Маріи, изъ Графовъ Бржостовских, Плятеровой) (VdšI 10). Šiame inventoriuje jau paminėtas ir Ignalinos vardas: rašoma, jog Pšijaznės, arba Vidiškių, dvarui priklauso du 5 Iš le. przyjaźń ‘nuoširdūs santykiai su kuo, draugystė; palankumas, rūpestingumas, nuoširdus būdas’ (SJP V 296). 6 Švenčionių apskritis atsirado pertvarkius Užnerio apskritį. 278 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė palivarkai – Janapolis7 ir Ignalinas (состоum из двух отдельных фольварков Янополя и Игналина) (VdŠl 2). Vidiškių dvarui tuomet priklausė Balaveckių, arba Vėlūnų (Балавецкие, или Велуны), Rimšėnų, arba Navikų (Римишанце, или Новики), Ažušilės (Заборце) ir Poviliškės (Павилишки) kaimai, Janapolio pali-varkui – Gaveikėnų (Гавейкяны), Petravo8, arba Kojazino (Kojasino?) (Пютрово, или Кояжинь) kaimai ir dalis Strigailiškio (Стригалишки) kaimo, Ignalino pa-livarkui – Budrių (Будры) kaimas ir dalis Strigailiškio (Стригалишки) kaimo. Ignalino palivarke tuo metu gyveno du dv ariškiai – 41 metų piemuo Laurynas Karneckis (Karneckas?) (Лаврентий Карнецкий) ir 15 metų tarnaitė Petronėlė Bub inaitė (Петронелля Бубинувна). Inventoriuje surašyti duomenys patvirtinti dvaro savininkų Jono Kamenskio (Іванъ Каменскій) ir Br aspectos? Tačiau Vidiškių dvarui priklausančio Ignalinos palivarko paminėjimas 1846 m. nėra pirmasis. 1827–1841 m. Palašės parapinės bažnyčios krikšto me-trikų knygoje įrašyta, kad 1840 m. rugsėjo 1 d. krikštijamas Mykolas (Michal), Fabijono ir Kristinos, Bernatavičių giminės, Lukauskių (Fabijana i Krystyny z Bernatowiczow Łukowskich) sūnus, gimęs palivarke, vardu Ign aline k (w Folwar-ke Ign aline k) (PlŠKr₁ 90; Matkevičius 2014). Palivarko ryšį su Vidiškių dvaru paliudija faktas, jog Fabijonas Lukauskis (Lukauskas?) čia gyventi atsikėlė iš šio dvaro. Tai įrodo įrašas 1827–1857 m. Palašės parapinės bažnyčios jungtu-vių knygoje: 1836 m. registruojant Fabijono ir Kristinos santuoką vyras gyve-no Pšijaznėje (ze Dworu Przyjazni), žmona – Budriuose (PlŠJn₁ 25). Labai gali būti, kad tai pirmieji palivarko Ignalinek gyventojai. Taigi, turimais duomeni-mis, Ignalinos vardas (Ignalinek) pirmą kartą istorijos dokumentuose paminėtas 1840 m., po to (Игналин) – 1846 m. Vidiškių dvaro inventoriuje. 1848 m. palivarkas užrašytas Vidiškių filijinės bažnyčios krikšto metri-kų knygoje: tie patys jo gyventojai Fabijonas ir Kristina Lukauskiai kovo 8 d. krikštijo kitą sūnų – Juozapą (Józef), kurio gimimo vieta nurodyta w Ignalinku (VdŠKr₁ 26). 1848–1854 m. minėtos bažnyčios krikšto knygoje užrašy-ta, kad 1853 m. valstiečiai Kristupas ir Agota, Juodagalvių giminės, Karaliū-nai (Кржиштофа и Аготы изъ Юдегальвіовъ Каралюцевъ) pakrikštijo dukrą Kotryn ą (Катаржина), gimusią Ignalino (Ignalinos?) vienkiemyje (въ Мызѣ Игналинѣ) (VdŠKr₁₁ 76). 1880 m. tokio paties pobūdžio dokumente rašoma, jog dvarininkų Vikentijaus ir Juzefos, Petkevičių giminės, Savickių (Викентія и Юзефы урожденной Петкевичевны Савицких) sūnus Juozapas (Іосифъ) gimė Ignalino (Ignalinos?) palivarke (въ Фольваркѣ Игналинѣ), bet gretimame įraše 7 Janapolis tapatintinas su dab. Jonalaukio k. (Ignalinos sen.). 8 Dabar tai Petriškės kaimas (Ignalinos sen.). Straipsniai / Articles 279 LAIMUTIS BILKIS jau minimas ir sargo namelis, vadinamas Ignalinu (въ Караулктъ Игналино), kuriame gimusį sūnų Juozapą (Iocufъ) pakrikštijo Zablatiškės valsčiaus (Заблотишской Волости) valstiečiai Simonas ir Domicelė, Rastenių giminės, Semionkai (Сымеона и Домицели изъ Растеневъ Семіонковъ) (VdŠKrv 23). 1886 m. užrašytas Ignalino palivarkas (въ Фольваркѣ Игналино), kuriame gimė dvarininkų Ignacijaus ir Veronikos, Minkevicių giminės, Petkevičių (Игнацеgo и Вероники изъ Минкевичовъ Пѣткевичовъ) dukra Marijona (Маріанна), ir Ignalino geležinkelio stotis (въ Вогзале Игналино, на станціи Игналино, въ Игналинѣ Ста: Варшав: жел: дороги), kurioje gimė kareivio Antano ir Marijonos, Gudelių giminės, Girdžiukų (Антонеgo и Маріянны урожденной Гудельговны Гирдзюковъ) dukra Kazimiera (Казимѣра), dvarininkų Jeronimo ir Vladislavos, Giedraičių giminės, Slobodinskių (Гпроніма и Владиславы урожденной Гѣдройцѣв Слободинскихъ) sūnus Ričardas (Ришардъ) bei Juozapo ir Liudvikos, Tanajevskių giminės, Podoleckių (Iocufa и Людвики урожденной Танаевской Подолецкихъ) dukra Albertina (Альбертina) (VdŠKrv 178, 180, 184). 1866 m. Vilniaus gubernijos Švenčionių apskrities antrosios administracinės-policijos nuovados (stano) gyvenamųjų vietovių sąraše nurodytas prie Palaukinio (Пашаукунис9) ežero esantis dvarininkui priklausantis Ignalino (Игналинъ) palivarkas ir Ignalino (Игналинъ) geležinkelio stotis (ŠvnčGVS 400). Nuo palivarko iki Švenčionių – 23 varstai, iki stano – 12 varstų. Jame tuo metu buvo 1 sodyba (kiemas), gyveno 16 žmonių: 9 vyrai ir 7 moterys. Geležinkelio stotis nuo Švenčionių nutolusi 22 ¼ varsto, nuo stano – 12 ¼ varsto. Šioje gyvenvietėje būta 6 kiemų, kuriuose gyveno 39 žmonės, iš jų 17 stačiatikių rusų, 13 katalikų lietuvių ir 9 žydai; 21 vyras ir 18 moterų. Pažymėta, kad abi vietovės išsidėsčiusios prie Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio. 1882 m. jau minėtame lenkiškame geografiniame žinyne rašoma, kad Ignalinas (Ignalin) yra Švenčionių apskričiai priklausantys palivarkas ir geležinkelio stotis. Šiose vietovėse 1866 m. gyveno 42 katalikai, 9 žydai, 34 stačiatikiai, buvo 7 namai. Atstumas nuo palivarko iki Švenčionių – 23 varstai, nuo stoties iki Švenčionių – 22 ¼ varsto, iki Vilniaus – 95 varstai (SG III 246). Be to, atskirai paminėtas per 23 varstus nuo Švenčionių nutolęs to paties pavadinimo šlėktų palivarkas, kuriame 1866 m. buvo 1 sodyba, gyveno 16 žmonių katalikų. 1905 m. išleistame Vilniaus gubernijos gyvenviečių sąraše nurodomi prie Gav io ežero esantys, Daugėliškio valsčiui priklausantys Ignalino (Игналино) geležinkelio stotis, kaimas ir palivarkas. Stotyje ir kaime yra 328 gyventojai, 144 vyrai ir 184 moterys, gyvenvietėms priklauso 19 dešimtinių žemės. Palivarko savininkas – Kamenskis (Каменскаго), jame gyvena 18 žmonių, 10 vyrų ir 8 moterys, priklauso 69 dešimtinės žemės, atstumas iki geležinkelio stoties – 0,5 varsto 9 Ši forma greičiausiai yra klaidinga, atsiradusi neteisingai išgirdus ežero vardą Palaukinis. 280 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė (VGGS 269). Pagal 1923 / 1924 m. nubraižytą planą Ignalino palivarkas buvo išsidėstęs tarp Gavio, Palaukinio ir Gavaičio ežerų (VdšHKn). Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą 1940 m. sudarytame šios teritorijos gyvenviečių sąvade įrašyti Švenčionių (vėliau Švenčionėlių) apskrities Ignalinos valsčiui priklausantys Ignalinos (Ignalinà, -ìnos, le. Ignalino) geležinkelio stotis ir miestelis bei kaimas Ignotiškė (le. Ignalinka) (VSV 1940 7; 1945 15). 1949 m. Ignalina buvo to paties pavadinimo valsčiaus ir apylinkės centras (LATP 144), o 1950 m. ši gyvenamoji vietovė pertvarkyta iš pradžių į apskrities, o kiek vėliau – į rajoninio pavaldumo miestą (LATS 8, 1025). 1962 m. iš gyvosios kalbos užrašytas sodybos prie Ignalinos miesto vardas Ignalinka (VK10). Tai gali būti paskutinis buvusio Ignalinos (Ignalino) palivarko pėdsakas. 4. Iš Ignalinos istorinės raidos analizės matyti, kad gyvenvietė atsiradimo metu priklausė Vidiškių dvarininkui Švenčionių apskrities maršalkai Jonui Kamenskiui ir jo žmonai Brigitai, įsigijusiems Vidiškių dvarą 1827 m., todėl, norint nustatyti miesto vardo kilmės šaltinį buvusį asmenvardį, reikalinga apžvelgti šios šeimos (giminės) tolesnę istoriją. Jonas ir Brigita Kamenskiai sulaukę 80 m. mirė Ignalino palivarke (въ имѣніи Игналинѣ) 1869 m.: žmona (Констанція Бригида изъ Каменскихъ Каменская) sausio 1 d. nuo plaučių uždegimo, vyras (Іоаннъ Каменскій) – sausio 2 d. nuo senatvinės dėživos. Abu palaidoti Vidiškių kapinėse sausio 4 d. (VdšMrt₁ 30; MI). Jų mirties įrašuose nurodyta, kad paliko sūnų Ignacijų Liudviką (Игнатія Людовика) ir dukterį Konstanciją (Констанцію11). Po Jono Kamenskio mirties dvarą paveldėjo sūnus Ignacijus. Duomenų apie jo gausią šeimą taip pat galima rasti metrikų knygose. 1849 m. gegužės 4 d. Vidiškių filijinėje bažnyčioje pakrikštyta sutuoktinių Ignacijaus Liudviko Kamenskio ir Marijos Piotuchaitės (Игнатія Людовика и Марии Піоттуховны Каменскихъ) dukra Marija Brigita Juozapa (Марія-Бригида-Іозефа). Krikštatėviai buvo Ignacijaus tėvai Jonas ir Brigita Kamenskiai (VdšKr₁₁ 15). 1851 m. gruodžio 18 d. toje pačioje bažnyčioje įvyko antros Ignacijaus ir Marijos Kamenskių dukters Monikos Justinos Konstancijos (Моника-Юстина-Констанція) krikštynos, kurios krikštatėviais įvardyti grafas Sigizmundas Pliateris (Сигизмундъ Плятеръ) ir Jono Kamenskio žmona Brigita (VdšKr₁₁ 57). Trečia dukra Justina Malvina Kotryna (Юстина-Мальвина-Катаржина) krikštyta 1854 m. gruodžio 28 d. dalyvaujant krikštatėviams – buvusiam Ukmergės miesto teisėjui Justinui Piotuchui (Юстинъ Піоттухъ) ir Kazimiero Kamenskio žmonai Malvinai – bei gausiam būriui 10 Užrašė kalbininkė Evalda Strazdaitė (Jakaitienė). 11 Duomenų apie Ignacijaus ir Konstancijos gimimą Daugėliškio parapijos, kuriai tuo metu priklausė Vidiškių dvaras, krikšto metrikų knygose nėra. Galbūt jie pakrikštyti Vidiškių koplyčioje arba kurioje kitoje parapijoje. Straipsniai / Articles 281 LAIMUTIS BILKIS liudininkų (VdšKrIII 8). Justinos tėvas Ignacijus ir jo tėvas Jonas Kamenskiai čia jau įvardyti kaip užimantys gubernijos sekretorių pareigas. 1864 m. liepos 3 d. Švenčionių Romos Katalikų bažnyčioje pakrikštijama ketvirta kolegijos asesorių Ignacijaus ir Marijos Kamenskių dukra Konstancija Brigita Gabrie-lie (Констанция Бригода Габріеля). Jos krikštatėviais įrašytas maršalas Jonas Kamenskis ir Stefanija, netekėjusį Piotuchų giminės mergina (съ Стефаніею Піотмухъ дѣвицею) (VdšKrIV 117). Dar po dvejų metų – 1866 m. spalio 19 d. – Vidiškių bažnyčioje įvyko rūmų tarėjų (надворныхъ Совѣтниковъ) Ignacijaus Liudviko ir Marijos Kamenskių vienintelio sūnaus Jono Marijono Petro Liu-dviko (Іоань-Маріянь-Петръ-Людовикъ) krikštynos, kuriose krikšto tėvai buvo Kazimieras Kamenskis su Elena, netekėjusia Piotuchų giminės mergina (съ благородною Еленою Піотмухъ дѣвицею) (VdšKrIV 168). Jauniausioji Igna- cij aus ir Marijos dukra Konstancija mirė Vidiškių dvare nuo kokliušo sulau- kusi tik 4 mėnesių ir palaidota vietos kapinėse (VdšMrtI 9). Vyriausioji dukra Marija 1870 m. Vilniaus katedroje susituokė su 32 m. Napoleonu Žaba (Наполеона Жабы) iš Vilniaus Antakalnio Šv. Petro ir Povilo parapijos (VdšInI 17), Monika 1872 m. Vidiškių bažnyčioje ištekėjo už kilmingo Henriko Javlov- skio (Генрика Явловского) iš Ignalino (изъ Игналина) (VdšInI 23), o 1874 m. Vidiškių bažnyčioje užfiksuota Justinos santuoka su 46 m. kolegijos asesori um i Vikentijumi Kvinta (Викентія Квинты) iš Bėčiūnų dvaro (изъ мызы Бѣчуновъ) (VdšInI 32). 1888 m. kovo 14 d. Vidiškių dvare sulaukusi 59 m. nuo širdies li- gos mirė Ignacijaus Kamenskio žmona dvarininkė Marija Kamenskienė (Марія урожденная Піотмухъ Кампнска), palikusi našlį rūmų tarėją Ignacijų, Jono sū- nų, Kamenskį (Игнатія Иванова Кампнскаго Надворнаго совѣтника), sūnų Joną (Ивана), dukteris Mariją Žabienę (Марію Жабу), Moniką Javlovskienę (Монику Явловскую) ir Justiną Kvintienę (Юстыну Квинто) (VdšMrtII 29). Palaidota kovo 17 d. Rimšėnų (деревни Римшаны) kapinėse. Pats Vidiškių (Pšijaz- nės) dvaro savininkas rūmų tarėjas Ignacijus Liudvikas Kamenskis (Игнатій-Людвик двухъименный Каменскій) mirė nuo plaučių uždegimo 1900 m. kovo 12 d. sulaukęs 78 m. Paliko sūnų Joną Marijoną Petrą Liudviką ir dukteris Mariją, Moniką ir Justiną12 (VdšMrtIII 3). Palaidotas kovo 15 d. Rimšėnų kapinėse (на Римшанском кладбище). Po Ignacijaus Kamenskio mirties dvarą paveldėjo sūnus Jonas, valdęs jį iki 1913 m. Tolesnę dvaro istoriją galima atsekti iš jo hipotekos knygoje esančio dokumentų išrašų rinkinio. Išrašas iš Vilniaus notarinio archyvo 1913 m. Švenčionių apskrities pirkimo ir pardavimo sutarčių knygos liudija, kad 1913 m. sausio 22 d. Vilniaus notaro kontoroje Jono, Ignacijaus sūnaus, Kamenskio 12 Dukra Justina (Іустина Игнатьевна изъ Каменскихъ Квинто) jau būdama našlė mirė 1906 m. Vilniuje ir taip pat palaidota Rimšėnų kapinėse (VdšMrtIII 55). 282 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė patikėtinis miestietis Jurgis Jokūbas, Roberto sūnus, Šafas (мѣщанинъ Георгъ-Якубъ Робертовичъ Шафовъ), gyvenantis Pšijaznės dvare, ir kilmingas pilietis Aristarchas, Moisejaus sūnus, Pimonovas (потомственный гражданинъ Аристархъ Моисеевичъ Пимоновъ), gyvenantis Vilniuje, Georgijaus prospekte, sudarė pirkimo ir pardavimo sutartį. Dvarininkas Jonas Kamenskis pardavė Aristarchui Pimonovui Pšijaznės, arba Vidiškių, dvarą su Ignalino palivarku ir Beržasalio bei Beržyno sklypais (имение „Пржіязнь“ или Видзишки съ фольваркомъ Игналинъ и участками Бржесиоло и Лпзбржезъ) (VdšHKn, sutarties p. 1). Toliau pažymima, kad dvaras, kuris Jonui Kamenskiui atiteko pagal paveldėjimą po tėvo dvarininko Ignacijaus Kamenskio mirties, parduodamas su visu turtu, kurį vardijant paminėtas ir miestelis (мѣстечкомъ) (VdšHKn, sutarties p. 2). Naujasis Vidiškių dvaro ir Ignalino palivarko savininkas Aristarchas Pimonovas 1913 m. spalio 14 d. sudarė sutartį su seserimi Elena, Moisejaus dukra, Dorochova (Елена Моисеевна Дорохова), kurioje nurodoma, jog Pimonovas pasiskolino iš Dorochovos 156 000 rublių ir kaip užstatą jai atiduoda Pšijaznės, arba Vidiškių, dvarą su Ignalino palivarku (съ фольваркомъ „Игналинъ“) ir minėtais sklypais (VdšHKn). 1915 m. kovo 3 d. sudarytame testamente Aristarchas Pimonovas (Arystarch, syn Mojżesza, Pimonow) Pšijaznės dvarą, nusipirktą iš Jono Kamenskio, užrašė seseriai Elenai Dorochovai (Helenie, córce Mojżesza, Dorochowej) (VdšHKn). Kamenskių giminės sąsajų su Vidiškių dvaru dar galima rasti praėjus beveik dešimtmečiui po jo pardavimo. 1921 m. Monikos Javlovskienės (Moniki Jawłowskiej), Ignacijaus Kamenskio dukters, Jono Kamenskio sesers, advokatas padavė prašymą Apygardos (Okręgowego) teismo Civiliniam skyriui dėl gimtojo dvaro „Przyjaźń“, kurį valdo Elena Dorochova, išpirkimo. Prašyme paaiškinta, kad Vidiškių dvaras buvo Monikos tėvo Ignacijaus Kamenskio (Ignacego Kamieńskiego), kuris mirė 1900 m. kovo 12 d., valda. Po mirties dvarą paveldėjo sūnus, jos brolis, kuris 1913 m. šią valdą pardavė Aristarchui Pimonovui už 200 000 rublių. 1915 m. kovo 5 d. Pimonovas mirė ir pagal testamentą dvaras atiteko Elenai Dorochovai. Apygardos teismo Civilinis skyrius 1922 m. pripažino Monikai Javlovskienei (Moniki z Kamieńskich Jawłowskiej) teisę išpirkti dvarą, tačiau 1923 m. Apeliacinis teismas Vilniuje nusprendė Apygardos teismo sprendimą panaikinti, nes praleistas 3 m. terminas, per kurį galima paduoti tokį prašymą (VdšHKn). 5. Kamenskių giminės istorija rodo, kad Ignalinos palivarko atsiradimo metu (apie 1840 m.) Vidiškių dvarą valdė Jonas ir Brigita Kamenskiai, turėję sūnų Ignacijų Liudviką ir dukrą Konstanciją. Taigi Ignalinos vardas neabejotinai sietinas su pirmųjų palivarko valdytojų sūnaus pirmuoju vardu Ignacijus (ru. Игнатий, le. Ignacy). Kaip jau minėta, Ignacijus mirė 1900 m. būdamas 78 metų, vadinasi, turėjo būti gimęs 1821 ar 1822 m., o atsiradus Ignalinos palivarkui jis dar nebuvo sulaukęs 20 m. Palivarkas, matyt, buvo tėvų taip pavadintas Straipsniai / Articles 283 LAIMUTIS BILKIS sūnaus, ateityje paveldėsiančio visą dvarą, garbei. Tokiu būdu atsiradusių dvarininkams priklausančių gyvenamųjų vietovių vardų Lietuvoje greičiausiai yra ir daugiau: pavyzdžiui, teigiama, kad Alizavos gyvenamoji vietovė (Kupiškio r.) anksčiau vadinta Pakape, o XVIII a. pabaigoje dvarininkas Antanas Koscialkovkis čia pastatė bažnyčią ir kuriamą bažnytk aimį savo sūnaus Aloyzo garbei pavadino Alizavà (VLE I 358). Iš gausių istorinių duomenų galima rekonstruoti tokią Ignalinos gyvenvietės ir jos vardo raidos seką: palivarkas Ignalinek (w Folwarke Ignalinek) (1840 m.) → palivarkas *Ignalinas (cocmoum uz двух отдельных фольварков Янополя и Игналина) (1846 m.) → palivarkas Ignalinek (w Ignalinku) (1848 m.) → palivarkas (vienkiemis) *Ignalinas (?*Ignalina) (въ Мызгъ Игналинъ) (1853) m. → palivarkas, geležinkelio stotis *Ignalinas (Иганлинъ) (1866 m.) → palivarkas *Ignalinas (?*Ignalina) (въ имѣніи Игналинъ) (1869 m.) → *Ignalinas (изъ Игналина) (1872 m.) → palivarkas, sargo namelis *Ignalinas (?*Ignalina) (въ Фольваркѣ Игналинъ, въ Караулкѣ Игналино) (1880 m.) → palivarkas, geležinkelio stotis *Ignalinas (Ignalin) (1882 m.) → palivarkas, geležinkelio stotis *Ignalinas (?*Ignalina) (въ Фольваркѣ Игналино, въ Возгале Игналино, на станціи Игналино, въ Игналинѣ Ста: Варшава: жел: дороги) (1886 m.) → geležinkelio stotis, kaimas, palivarkas ?*Ignalinas (Игналино) (1905 m.) → *Ignalinas (съ фольваркомъ Игналинъ) (1913 m.) → geležinkelio stotis, miestelis Ignalinà, -inos (le. Ignalino), kaimas Ignotiškė (le. Ignalinka) (1940 m.) → valsčiaus ir apylinkės centras Ignalina (1949 m.) → miestas Ignalinà (1950, 1959 m.). XX a. I pusės lietuviškoje spaudoje vartoti du gyvenvietės (miestelio, geležinkelio stoties) vardo variantai: Ignalina ir Ignalinas. Dažniau buvo rašoma moteriškoji forma. Visų pirma pastebėtina, kad ją 1907 m. leidinyje Lietuvių tauta vartojo K. Būga: netoli nuo Ignalinos (Būga RR I 141). Ši forma dažnesnė ir periodikoje: Ignalina (LŽ 1912 m., nr. 135, p. 3; Auš 1937 m., nr. 9, p. 130; Trim 1939 m., nr. 45, p. 1088; ŪP 1939 m., nr. 52, p. 12; Amž 1939 m., nr. 240, p. 8), Ignalina, Ignalinos (VR 1934 m., nr. 44, p. 3; Aid 1938 m., nr. 20, p. 3), Ignalina, Ignalin oj, Ignalinos miestely (VR 1933 m., nr. 92, p. 3). Variantas Ignalinas vartotas rečiau: miestelyje Ignaline, Ignalino, Ignalino stoties (VR 1930, nr. 6, p. 4), Ignalinas (VR 1932, nr. 33, p. 3). Būta atvejų, kai tame pačiame straipsnyje pavartotos abi vardo formos: Ignalina, Ignalinon, Ignalinos, Ignalino turguose (VR 1937 m., nr. 78, p. 3). Senų gyvosios kalbos vardo užrašymų yra labai nedaug. Galima pasiremti tik kalbininko Antano Vireliūno XX a. pradžioje užrašyta korte­le: Ignalinas („Ignalino“) m. Vil. g. (BgK) (= miestelis Vilniaus gubernijoje). Kiti duomenys gana vėlyvi. Jau minėta, kad 1962 m. užrašytas sodybos vardas Ignalinka, kuris, matyt, sietinas su istorijos šaltinių palivarko pirmuoju įvardijimu Ignalinek. A. Vanago monografijoje rašoma, kad be formos Ignalinà vietinių gyventojų dar 284 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė vartojamos Ignālina ir Ignalinė. Taip pat teigiama ir kraštotyros darbuose (Martinkėnas 1979: 53). XXI a. pradžios terminiai įrašai liudija, kad senieji Ignalinos ir gretimų Palūšės, Vidiškių, Ceikinių apylinkių gyventojai vartoja formą Ignalinà: *ignali.na.į (Ignalinoj) (Klimiškės k.), *ignali.na.į, in_ *ignali.nu. (Ignalinoj, in Ignaliną) (Dindų k.), *ignali.na.n (Ignalinon) (Sabališkės k.), *ignali.na.į, prie_*ignali.nai (Ignalinoj, prie Ignalinai) (Lobinių k.) (ŠRAV 70, 103, 86, 89, 51, 75, 197), ignalinà, *i.gnalinà, ignalinɔ.į, i.gnalinɔ.į, *i.gna.li.nā.į, *i.gnali.nā.s, i.gnali.nā.n (Ignalinà, Ignalinoj, Ignalinos, Ignalinon) (Ažušilės k.), *ignali.na.n (Ignalinon) (Maksimonių k.), *ignali.na.n, *ignali.na.i (Ignalinon, Ignalinoj) (Palaukiškės k.), *ignali.nā.s, *ignali.nā.s (Ignalinos) (Šileikiškės k.) (ŠRV, RAV 101, 94, 80, 102), *ignali.na.n, *ignali.na.i (Ignalinon, Ignalinoj) (Lepšių k.) (TA RAV 19). Ignalinà sakoma ir kiek toliau esančiuose Mielagėnų, Daugėliškio, Linkmenų apylinkių kaimuose: *ignali.na.n, *ignali.na.į, *ignali.nu. (Ignalinon, Ignalinoj, Ignaliną) (Molykų k.), *ignali.na.n (Ignalinon) (Guntauninkų k.), *ignali.nɔ.į (Ignalinoj) (Vingirių k.), *ignali.na.į (Ignalinoj) (Grikiapelės k.) (ŠRV, RAV 61, 27, 97, 129). Kita vertus, netoli Mielagėnų esančiame Kalninės kaime užfiksuotas kirčiavimo variantas Ignālina: *ignā.lind.į (Ignālinoj) (ŠRV, RAV 67). Taip pat kirčiuojama ir su Ignalinos r. Ceikinių seniūnija besiribojančiame Švenčionių r. Stoniūnų kaime: *ignā.lina.s (3 kartus), *ignā.linɔ.į (Ignālinos, Ignālinjoj), nors to paties kalbėtojo vienąkart tarta ir *ignali.na.s (Ignalinos) (ŠRV, RAV 51). Priesagos variantas Ignalinė pastebėtas tik vieną kartą: vaikūs nėnčijau /*ignali.ne.į (Ignalinėj) (Dindų k.) (ŠRAV 95). Tačiau to paties tarmės atstovo tame pačiame įraše vartojama ir *ignali.na.n̄ (Ignalinon) (ten pat, 97), todėl iš vienkartinio formos su –inè pavartojimo negalima spręsti, ar ji buvo bent kiek plačiau paplitusi13. Istorijos šaltinių, rašytų nelietuviškai, duomenys fiksuoja dvi gyvenvietės vardo formas: Ignalinek ir Ignalin. Kaip jau minėta, vardo Ignalinek atitikmuo gyvojoje kalboje yra Ignalinką14, o forma Ignalinas iš vietinių gyventojų kalbos užfiksuota XX a. pradžioje, periodinėje spaudoje ji vartota XX a. I pusėje. Istorinių užrašymų, iš kurių būtų galima neabejotinai atstatyti moteriškos giminės variantą, lyg ir nėra. Kita vertus, forma Ignalinà vartota K. Būgos, taip pat spaudoje bent jau nuo XX a. pradžios, teikta tarpukario lietuvių kalbininkų 1940 m. parengtame žinyne Vilniaus srities vietovardžiai, visuotinai vartojama gyvojoje kalboje, todėl jos autentiškumas nekelia abejonių. Taigi pagal istorijos šaltinių ir gyvosios kalbos duomenis galima išskirti tris pagrindinius lietuvių kalboje vartotus ar vartojamus formos variantus: Ignalinas, Ignalinką (palivarko, vėliau 13 Terminų įrašų leidinio autorių pažymėta, jog tai yra fonetiškai nedėsninga forma. 14 1940 m. Vilniaus srities vietovardžiuose siūlytas jo variantas Ignotiškė (l. e. Ignalinką) daugiau niekur nepaliudytas, todėl greičiausiai yra dirbtinė atlietuvinta forma. Straipsniai / Articles 285 LAIMUTIS BILKIS sodybos vardas) ir Ignalinà (Ignãlina). Dar vienos formos Ignalinė tikrumui pagrįsti trūksta gyvosios kalbos duomenų. Kaip jau minėta, Ignalinos vardo (vardo formų) kilmė sietina su gyvenvietės (palivarko) savininko Jono Kamenskio sūnaus vardu Ignãcijus. Darybiškai vietovardžiai laikytini priesagų -inas, -in-ka, -ina vediniais iš kamieno ignal-, todėl, be abejo, kildintini iš kitos kanoninio vardo Ignãcijus formos, turinčios kamieną ignal-. Galimos dvi vardo ignal- kilmės interpretacijos – lenkiškoji ir lietuviškoji. Istoriniai duomenys liudija, kad gyvenamosios vietos vardai yra „dvarininkiškos“ kilmės, todėl gali būti, kad Kamenskiai vardus Ignalinek, Ignalin palivarkui suteikė remdamiesi slavų (lenkų) kalbų ištekliais: prie lenkiškų vardo Ignacijus (le. Ignacy) formų Ignal, Ignala (plg. Gala 1985: 109) pridedant lenkų kalbos žodžių darybai būdingas priesagas -in ir -ek. Tokią galimybę paremtų analogiškas kaimo, buvusio palivarko, Lenkijoje vardas Ignalin, kildinamas iš le. avd. Ignal, kuris kilęs iš v. Ignacy (NMP III 521). Lenkų avd. Ignal, Ignala, matyt, yra dabartinių lenkų pvd. Ignal (Rospond 1973: 163), Ignal, Ignalewski, Ignalski, Ignalyk (SNP IV 206) kilmės pagrindas. Analogiška kanoninio vardo Ignacijus (baltarus. Ігнацій) forma Ігналя vartojama ir baltarusių kalboje, Pastovių apylinkėse (Biryla 1982: 70–71). Tokiu atveju gyvenamųjų vietų vardai Ignalìnas, Ignalinà (Ignãlina), Ignalìnka taip pat laikytini susidariusiais iš slaviškų vardo Ignãcijus formų. Kita vertus, vietovardžių ignal- susidarymo pagrindas galėjo būti lietuviška tarminė deminutyvinė kanoninio vardo Ignãcijus forma Ignãlis, išsirutulio jusi iš trumpinio Ìgnas : Ignãcijus → Ìgnas → Ignãlis. Tokios formos atsiradimą būtų galima paaiškinti rytų aukštaičių šnektose pasitaikančiais priebalsio n kietinimo prieš e reiškiniais. Šis kietinimas yra dėsningas aukštaičių vilniškių šiaurės rytų kampe (Urbanavičiūtė 1978: 69), tačiau priesaga –alis (–ė) po n nedėsningai apibendrinama žymiai didesniame plote: pavyzdžiui, Ignalinos apylinkėse sakoma kalnã:li.s (LTA III 132; žem. Nr. 117), Vidiškėse¹⁵ – vilnã.la. (Vilnėlė, upėvardis) (ŠRV, RAV 149). Po g einančio n kietinimas užfiksuotas Rimeldiškės kaime (Didžiasalio seniūnija): iž *bugnã.lù. (iš Bugnėlių¹⁶) (ŠRV, RAV 19). Todėl labai tikėtina, kad vietiniai gyventojai dvarininko Jono Kamenskio sūnų Ignacijų vadino (pavadindavo) mažybiniu vardu Ignãlis. Tokiu atveju gyvosios kalbos kirčiavimo variantas Ignãlina gali būti išlaikęs pamatinio žodžio kirčio vietą ir priegaidę¹⁷. Be to, visiškai neatmestina, 15 Pateikėja gimusi šalia Ignalinos esančiame Girminių kaime. 16 Būgnėliai – kitas Spijotiškės kaimo vardas. 17 V. Martinkėnas (1979: 53) tokį kirčiavimą laiko keistoku ir nevykusiu. 286 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė kad Ignacijaus tėvai mokėjo lietuviškai ir patys galėjo jį taip vadinti18. Kaip netiesioginį tokios tarminės formos patvirtinimą galima nurodyti pietų aukštaičių tarmės plote (Varėnoje) esančią pvd. Ignaliūkas, kuri gali būti kilusi iš tarminį sukietintą n turinčio avd. Ignãlis (LPDB). Iš tokio paties vardo galėjo susidaryti Panemunėlio apylinkių moters prvd. Ignalýčia (tėvas buvo Ignas), prvd. Ignaliokas (Želva, jo vardas Ignas), Ignãlius (Aristava, pagal tėvo vardą) (LPrK). Iš mažybinio varianto Ignẽlis ar *Ignalis miesto vardą Ignalinà kildina ir A. Vanagas. Kadangi antrasis variantas čia pateikiamas rekonstruotas ir neapibūdintas (Vanagas 1996: 77), jo statusas nėra visai aiškus, bet greičiausiai taip pat turima omenyje dėl galimo n kietinimo prieš e (–elis) atsiradusi tarminė forma. IŠVADOS 1. Ignalinos gyvenvietė (palivarkas) pirmą kartą istorijos dokumentuose paminėta 1840 m., o 1810 m. šaltinyje minimas Ignalinas nėra tapatus Ignalinos miesto pirmtake buvusiai vietovei. 2. Ignalinos palivarką įkūrė Vidiškių dvaro savininkai Jonas ir Brigita Kamenskiai. Šio vietovardžio kilmė sietina su dvarininkų sūnaus Ignacijaus Kamenskio vardu. Kamenskių giminei gyvenvietė priklausė iki 1913 m. 3. Istorijos šaltinių ir gyvosios kalbos duomenys suponuoja 3 lietuvių kalboje vartotas pagrindines vietovardžio formas: Ignalìnka (palivarko, sodybos vardas), Ignalinas (palivarko, geležinkelio stoties, sargo namelio, kaimo, miestelio vardas), Ignalinà (Ignãlina) (geležinkelio stoties, miestelio, miesto vardas). 4. Vietovardžiai Ignalìnka, Ignalinas, Ignalinà (Ignãlina) laikytini priesagų -inas, -in-ka, -ina vediniais iš kanoninio vardo Ignãcijus formos, turinčios kamieną ignal-, kuris gali būti kilęs iš lenkiškų vardo Ignacijus (len. Ignacy) variantų Ignal, Ignala arba iš lietuviškos tarminės dėl n kietinimo prieš e susidariusios formos Ignãlis, išsirutuliojusios iš trumpinio Ĩgnas: Ignãcijus → Ĩgnas → Ignãlis. 18 Pavyzdžiui, tarminiame įraše Ažušilės kaime gyvenantis 1927 m. gimęs pateikėjas teigia, kad Vidiškės dvaro savininkas Kamińskas buvo lietuvỹs (RAV 101), t. y. lietuvis. Čia turimas omenyje Ignacijaus Kamenskio sūnus Jonas. Straipsniai / Articles 287 LAIMUTIS BILKIS LITERATŪRA IR ŠALTINIAI BgK – K. Būgos nomina propria kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyve. Biryla 1982: Бірыла Мікалай Васілевіч. Беларуская антрапанімія 3. Структура ўласных мужчынскіх імён. Мінск: Навука і тэхніка. Būga RR I – Būga Kazimieras. Rinktiniai raštai 1. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. Gala Sławomir 1985: Polskie nazwy osobowe z podstawowym -l-/-ł- w części sufiksalnej. – Acta Universitatis Lodziensis, Folia Linguistica 10, Łódź: Uniwersytet Łódzki. IEŽ – Ignalinos krašto enciklopedinis žinynas. Vilnius: Žuvėdra, 2015. Kamiński Julian Aleksander 1850: Przegląd do monografii i historyi rodzin Kamieńskich i Kamińskich, Lwów: Nakładem autora. Kviklys Bronius 1964: Mūsų Lietuva 1. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla. LPDB – Lietuvių pavardžių duomenų bazė. Prieiga internete http://lk iis.lki.lt/pavardziu-duomenu-baze LPrK – Lietuvių pravardžių kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyve. LTA – Lietuvių tarmių atlasas 3. Morfologija. Vilnius: Mokslas, 1991. LTE – Aničas Jonas ir kt. (red.). Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 4. Vilnius: Mokslas, 1978. LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. LŽVA – Lietuvos žemės vardyno anketos, saugomos Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyve. Martinkėnas Vincas 1979: Apie Ignaliną. – Kraštotyra 9, 53–56. Matkevičius (Matusa) Romutis 2014: Nauji Ignalinos istorijos štrichai. – Mūsų Ignalina, vasario 19 d. Prieiga internete http://www.mignalina.lt MI – [Laikraščio „Mūsų Ignalina“ informacija]. – Mūsų Ignalina, 2014 m. sausio 4 d. Prieiga internete http://www.mignalina.lt Miškinis Algimantas 2005: Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės 2. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai 2. Vilnius: Savastis. 288 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė Narbutas Sigitas 2010: Alberto Kojalavičiaus Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas: pažintis su kilmingaisiais nuo Kačano iki Kvaso. – Senoji Lietuvos literatūra 29, 185–256. Prieiga internete http://www.llti.lt/failai/Publ_Kojalavicius.pdf. NMP III – Nazwy miejscowe Polski 1. Kraków: Polska Akademia Nauk, Instytut Języka Polskiego, 1999. Razmukaitė Marija 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. Rospond Stanisław 1973: Słownik nazwisk śląskich 2. Wrocław-Warszawa-Kraków-Gdańsk: Zakład Norodowy im. Ossolińskich – Wydawnictwo. SJP V – Słownik języka polskiego 5. Warszawa: Nakładem prenumeratorów i Kasy im. Mianowskiego, 1912. SNP – Słownik nazwisk współcześnie w Polsce używanych 4. Kraków: Polska Akademia Nauk, Instytut Języka Polskiego, 1993. ŠRAV – Kardelis Vytautas, Kardelytė-Grinevičienė Daiva, Navickaitė Agnė, Strungytė Inga. Šiaurės rytų aukštaičiai vilniškiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. ŠRV – Šiaurės rytų aukštaičių vilniškių tekstynas. Prieiga internete http://www.baze.vilniskiai.eu/ TA – Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo duomenų bazė. Prieiga internete http://tarmes.lki.lt Urbanavičiūtė Žaneta 1978: Priebalsių t, d, n ir b, p, m, v kietinimas lietuvių kalbos tarmėse. – Baltistica 29(1), 69–78. Vanagas Aleksandras 1996: Lietuvos miestų vardai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. VK – Abecėlinė vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre. VLE – Razumas Valdemaras ir kt. (red.). Visuotinė lietuvių enciklopedija 7. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. Straipsniai / Articles 289 LAIMUTIS BILKIS ISTORIJOS ŠALTINIAI Aid – Aidas. Amž – XX amžius. Auš – Aušrelė. BrslVA – Wizyty Całego Dekanatu Brasławskiego przez mnie Dziekana niżey na podpisaniu wyrażonego, wszystkich Kosciołow z Parafiami w nim Zostaiącemi Z woli Dyspozycyi J. Oᵘ. Xiążęcia Jmᵘci Ignacego Jakuba Masalskiego porządnie opisane. w Roku 1784, LVIA F. 694, Apr. 1, B. 3505. DglšKr – Księga Metryk Chrzestnych Kościoła Parafialnego Dawgieliskiego Od roku 1774. Januar~. 16o Do roku 1790. Maia: 2o. dnia. LVIA F. 1329, Ap. 1, B. 10. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt DglšRS – Ревизские сказки Дауgeлишскаго, Годуушискаго и др. приходов Завилейского у[...] за 1811 г. LVIA F. 515, Apr. 15, B. 218. GrdnDT – Taryffa kurzących się Dymow w Powiecie Grodzienskim znayduiących się z przyłączonemi Dwóma Guberniami, Bartnicką, y Olitską. Dóbr stołowych IKMĘ extensyą w Wwdztwie Trockim maiącemi ad Corpus Ekonomyi IKMĘ Grodzieńskiey należącemi z dystynkcyą w Rubrykach wyrażoną de przepisow Prawa stosowáną, z Lustracyi za Konstytucyą naypoźnieyszego Seymu 1775. Ru przez nas tąż Konstytucyą wyznaczonych, y niżey podpisaney da Kancellaryi Grodz: Pttu: Grodzień in 1775 Ru Sporządzona. LVIA F. SA, B. 18584. KnGGS – Списокъ населенныхъ местъ Ковенской Губерніи. Ковна: Въ Типографіи Губернскаго Правленія, 1892. LATP – Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas. Vilnius: Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. LATS – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. LŽ – Lietuvos žinios. PlšJn₁ – Księga Metryk ślubnych Kościoła Parafialnego Rzymsko-Katolickiego Polusze Zwanego od Roku 1827. LVIA F. 1330, Ap. 1, B. 8. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt PlšKr₁ – Księga Metryk Chrzestnych Kościoła Parafialnego Rzymsko-Katolickiego Poluskiego od Roku 1827. LVIA F. 1330, Ap. 1, B. 7. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt SG – Sulimierski Filip, Chlebowski Bronisław, Walewski Władysław (red.). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich 3. Warszawa: Nakładem Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, Druk „Wieku“ Nowy-Świat, 1882. 290 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė ŠvnčGVS – Списокъ О населеннѣхъ мѣстностяхъ Састаящихъ ва 2 Станѣ Свенцянскаго Уѣзда. Составлено въ 1866 году. CVIA (ЦГИА) F. 1290, Apr. 4, B. 101. Prieiga internete http://www.prlib.ru Trim – Trimitas. UDS – Summaryafz przy Alfabet ułożony Maiątkow nieruchomych Obywatelskich Pow: Zawileyskiego. 1795. LVIA F. 515, Apr. 5, B. 4. UDS – [1811 m. Užnerio apskrities dvarininkų sąrašas]. LVIA F. 515, Apr. 5, B. 15. UDS – Алфавитъ Завилейскаго Уѣзда 1816 Года. LVIA F. 515, Apr. 5, B. 18. ŪP – Ūkininko patarėjas. VB – Pavardžių ir vietovardžių komisijos Rokiškio, Seinų, Šakių apskričių gyvenamųjų vietų sąrašai (bylos) 4, saugomos Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyve. VdšHKn – Hip. Nr. 607. Zbiór dokumentów księgi wieczystej dóbr ziemskich „Przyjaźń“ vel „Widziszki“ pow. Święciański tom I. CVA F. 130, Apr. 1, B. 20562. VdšI – Статистическое свѣденіе имению Пржязни, или Видзишкамъ, вотчинничества Помыцчиковъ Ивана Рафаилова сына и Бригиды Викентьевой дочери изъ дома Каменскихъ Каменскихъ Виленской Губерніи, Свенцянскаго Уѣзда Давгелишискаго, и Полушискаго Приходовъ, во 2омъ Станъ состоящему, дня 18ого Декабря 1846 года составленное. LVIA F. 394, Apr. 6, B. 80. VdšĮnI – Метрическая книга Пржизненской Римско-Католической Приходской Церкви. Часть Вторая. О Бракосочетавшихся. Съ 4 числа мѣсяца Сентября 1866 года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 10. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšKrI – KSIĘGA Metryk Chrzestnych Kościoła Filialnego Przyjaznienskiego od roku 1845 Miesiąca Lutego 12 dnia. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 1. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšKrII – Метрическая книга Пржизненской Римско-Католической филиальной Церкви. Часть Первая. О Родившихся. Съ 1аго числа мѣсяца Іюля–1848 года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 4. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšKrIII – Метрическая книга Пржизненской Римско-Католической филиальной Церкви. Часть Первая. О Родившихся. Съ 26 числа мѣсяца Сентября 1854. года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 7. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšKrIV – Метрическая книга Пржизненскаго Р. К. костела о родившихся съ 1860 года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 8. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt Straipsniai / Articles 291 LAIMUTIS BILKIS VdšKrv – Метрическая книга Пржиязненской Римско-Католической приходской церкви. Часть первая. О Родившихся. Съ 20 числа января мѣсяца 1879 года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 13. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšMrtI – Метрическая книга Пржиязненской Римско-Католической Приходской Церкви. Часть третья. О Умершихъ. Съ 17. числа мѣсяца Мая.– 1863. года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 9. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšMrtII – Метрическая книга Пржиязненской Римско-Католической филиальной Церкви. Часть третья. О Умершихъ. Съ 19. числа февраля 1882 года. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 14. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VdšMrtIII – Księga metryk pogrzebowych Przyjaznienskiego Rz–Kat. Kościoła. od 1900 do 1913 roku. LVIA F. 1331, Apr. 1, B. 19. Prieiga internete http://www.epaveldas.lt VDV – [Vilniaus vyskupystės dekanatų vietovių sąrašai. 1784 m.]. LVIA F. SA, B. 19253. VGGS – Виленская губернія. Полный списокъ населенныхъ местъ со статистическими данными о каждомъ поселении, составленный по официальнымъ свѣдѣніямъ I. I. Гошкевичемъ. Вильна: Губернская Типографія, 1905. VR – Vilniaus rytojus. VSV: Vilniaus srities vietovardžiai. Vilnius, 1940 (mašinraštis); 1945 (korektūra). ŽTz – Wiadomość o Łuksz­tach, Wiżunkach i Ignalinie. VUBRS F. 5, B. 28–2334. Development and Origin of Ignalina and Its Name SUMMARY Until now there were statements in scientific literature that the name of Ignalina was first mentioned in historical documents in 1810 and this place name can be traced to the name of Ignacy Tyzenhauz. In fact, the settlement (folwark) of Ignalina was first mentioned in historical documents in 1840. Meanwhile, Ignalinas mentioned in the source of 1810 is not equivalent to the settlement considered the predecessor of the city of Ignalina. The Ignalina folwark was established by the owners of Vidiškės manor – the Kamenskis family, Jonas and Brigita. The origin of the place name can be linked to the name of the noble family’s son, Ignacy Kamieński. The Kamenskis family owned the settlement until 1913. 292 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Ignalinos miesto ir jo vardo raida bei kilmė The data of historical sources and the living language entail three major forms of the place name used in the Lithuanian language: Ignalìnka (name of folwark, homestead), Ignalinas (name of folwark, railway station, watcher’s house, village, township), Ignalinà (Ig-nalìna) (name of railway station, township, city). Place names Ignalìnka, Ignalinas, Ignalinà (Ignālina) are considered derivatives with the suffixes -inas, -in-ka, -ina from the form of the canonical name Ignãcijus with the stem ignal-, which could have originated from the variants of the Polish name Ignacy – Ignal, Ignala – or the Lithuanian dialectal form Ignãlis resulting from n hardening before e and deriving from the abbreviated form Ìgnas: Ignãcijus → Ìgnas → Ignãlis. Įteikta 2016 m. gegužės 15 d. LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 293