Vainiklapių spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda

134 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikologija ir leksikografija. VAINIKLAPIŲ SPALVOS IR ATSPALVIAI ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ PROZOJE: BALTA IR JUODA Colours and Shades of Petals in Modern Lithuanian Prose: Black and White ANOTACIJA Straipsnio tyrimo objektas – 61 šiuolaikinės lietuvių prozos autoriaus 98 kūriniuose rastos daugiau nei 300 kolokacijų, kuriose prozininkai tiesiogiai ar pasitelkę palyginimus bei metaforas kalba apie baltą ir juodą žydinčių augalų vainiklapių spalvą ir šių spalvų atspalvius. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kokiomis leksemomis mūsų autoriai perteikia baltą ir juodą vainiklapių spalvą, aprašyti spalvos raiškos struktūrą ir semantiką; nustatyti, kokie prototipiškai balti tikrovės denotatai lyginami su baltais augalų žiedais; ištirti, su kokiais tikrovės atributais atrinktų kolokacijų autoriai lygina baltus ir juodus augalų vainiklapius, kokie palyginimai su šiomis žiedų spalvomis tirtoje medžiagoje yra dažniausi ir priartėja prie stereotipų. Ištirta medžiaga rodo, kad įvardydami žiedlapių spalvą autoriai dažniausia vartoja būdvardžius baltas, -a ir juodas, -a, šiek tiek rečiau spalva nusakoma įvardžiuotiniais būdvardžiais. Balta spalva prozos kūriniuose įvardijama ir veiksmažodžiais bei vardažodiniais abstraktais. Užfiksuota atvejų, kai achromatinės spalvos įvardijamos per konkretų daiktą, prototipinį atitinkamos spalvos turėtoją; palyginti dažnai šios spalvos nusakomos ir pasitelkus metaforas bei įvairius palyginimus. ESMINIAI ŽODŽIAI: semantika, kolokacija, spalva, balta, juoda, meninis stilius. ANNOTATION The object of the article is more than 300 collocations found in 98 works of 61 modern Lithuanian prose authors; these collocations are used by the prose writers to convey directly or by using comparisons or metaphors the white or black colour of flowering plants and the shades of these colours. The aim of the research is to determine what lexemes the Straipsniai / Articles 135 Vainiklapių spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda analysed authors use to convey black and white colours of petals; to describe the structure and semantics of colour expression; to determine what prototypically white reality denotata are compared with white blossoms; to investigate with which reality attributes the authors of chosen collocations compare white and black petals, which comparisons with these colours are the most frequent so that use becomes almost stereotypical. The research indicates that when describing the colour of petals, the authors use adjectives white and black (Lith. baltas, -a; juodas, -a; feminine and masculine form), less frequently the colour is described by using pronominal form of adjectives. Verbs and nominal abstracts are also used to indicate white colour. There are cases when achromatic colours are conveyed through a concrete object, a certain colour prototype; often the colours are described by employing metaphors and various comparisons. KEYWORDS: semantics, collocation, colour, white, black, belles-lettres style. ĮVADAS Žydėjimas – įspūdingas gamtos reiškinys. Ne vieną iš mūsų (ypač kūrėjus) pakeri besiskleidžiančių ir išsiskleidusių žiedų formos, spalvos ir kvapai, todėl dėsninga, kad šis gamtos vaizdas turi „itin ryškų kūrybos protekstą“, kuris vėliau tampa tekstu – kūriniu (Daujotytė 1999: 55). Prozos tekstuose šis gamtos reiškinys dažniausiai pasitelkiamas kūrinio nuotaikai perteikti, veiksmo vietai ar laikui paryškinti. Skaitant šiuolaikinės lietuvių autorių prozos tekstus1 regimos dvi tendencijos: vieni autoriai žiedų spalvas nurodo labai konkrečiai, tarsi remdamiesi pirmu įspūdžiu ar iš anksto pasąmonėje susiformavusiais stereotipiniais vaizdiniais, o kiti į augalo žiedą įsižiūri labai atidžiai – pastebi ir aprašo subtiliausius pumpurų ir išsiskleidusių vainiklapių atspalvius, nurodo žiedo vidurio spalvą ir pan. Pats žydėjimas kaip reiškinys labai dažnai stipriai emociškai paveikia ne tik rašytoją, jo kuriamą personažą, bet ir skaitytoją. Įspūdį daro ne tik žiedų forma, bet ir jų spalva2, kuri padeda pertekti jausmus, nuotaiką ir pan. Kaip žinome, apie 80–90 % informacijos apie išorinį pasaulį žmogus gauna matydamas (Lapė, Navikas 2003: 72). Aplinkinius daiktus galima apibūdinti ir nenaudojant spalvų (padeda forma, tekstūra, „šviesaus ir tamsaus“ sąvoka ir 1 Tai grynai chronologinis pasirinkimas. Straipsnyje šiuolaikine lietuvių literatūra laikomi kūriniai, parašyti ir išleisti Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – po 1990 metų. 2 Remiantis straipsnio autorės sukauptomis kolokacijomis nustatyta, kad žiedų spalvų gama atrinktuose prozos tekstuose gali būti išreikšta 19 būdvardžių: alyvinis, -ė, baltas, -a, balkšvas, -a, balsvas, -a, geltona, -a, gelsvas, -a, juodas, -a, lelijinis, -ė, mėlynas, -a, melsvas, -a, oranžinis, -ė, pilkas, -a, purpurinis, -ė, raudonas, -a, rausvas, -a, rožinis, -ė, rudas, -a, violetinis, -ė, žydras, -a. AURELIJA GRITĖNIENĖ 136 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI pan.), tačiau vis dėlto spalva gerokai praplečia daiktų apibūdinimo spektrą (Jonaitis 2009: 8). Spalva – inherentinė ypatybė, priklausanti pačiam daiktui kaip jo savastis. Informaciją apie tokias daiktų ypatybes žmogus gauna pojūčiais. Spalva regos receptoriais dažniausiai visų suvokiama vienodai, tad spalvą reiškiantys būdvardžiai skirtini inherentinių absoliučiųjų būdvardžių klasei (plačiau žr. Tekorienė 1990: 98, 119). Spalvas įvairiais aspektais tyrinėja įvairių mokslo šakų specialistai: dailėtyrininkai, fizikai, matematikai, chemikai, fiziologai, biologai, psichologai, etnologai ir kt. Kalbiniu požiūriu spalvas analizavo ne vienas Lietuvos lingvistas. Čia paminėsime tik keletą iš jų. Irena Andriukaitienė aprašė spalvos sąvoką ir pavadinimus lietuvių kalboje; tyrė spalvos įvaizdį Antano Juškos Lietuviškose svotbinėse dainose (Andriukaitienė 1996: 162–166; 1997: 173–179). Gražina Astramskaitė tyrė lietuvių baltas ir vokiečių weiss semantinę struktūrą (Astramskaitė 1976: 7–15), aprašė lietuvių juodas ir vokiečių schwarz optines ir šalutines reikšmes (Astramskaitė 1977: 7–16; 1988: 4–11). Ši tyrėja aprašė gyvulių plauko pavadinimus lietuvių ir vokiečių kalboje (Astramskaitė 1992: 25–33), o Jolanta Viburytė nagrinėjo gyvulių plauko spalvos apibrėžimo problemą Lietuvių kalbos žodyne (Viburytė 2003: 119–135). Saulutė Juzelėnienė analizavo, kokios konotacinės reikšmės būdingos spalvų reikšmės būdvardžiams XX amžiaus lietuvių poezijoje (Juzelėnienė 2001). Rasuolė Vladarskienė aprašė būdvardžio žalias reikšmes sudėtiniuose terminuose, aptarė verstinės šio būdvardžio reikšmės atspalvius (Vladarskienė 2014: 3–8). Aloyzas Gudavičius išanalizavo žalios spalvos konceptą (Gudavičius 2009 105–114), o jo studentė Toma Jokubaitienė – juodumo ir baltumo konceptus lietuvių ir anglų kalboje (Jokubaitienė 2009). Rūta Kazlauskaitė, aprašydama įvairių augalų (aguonos, vyšnios, saulėgrąžos) vaizdinius lietuvių poezijoje, analizavo ir šių augalų žiedlapių spalvas (Kazlauskaitė 2010a: 53–70; 2011: 440–455; 2014: 86–107); aprašė spalvų pavadinimus vienos Janio Akuraterio apysakos vertimuose į lietuvių kalbą (Kazlauskaitė 2010b: 128–141). Ši tyrėja, kartu su Egle Ramanauskiene, lingvistinės pragmatikos požiūriu analizavo naujuosius spalvų pavadinius publicistiniuose leidiniuose (Kazlauskaitė, Ramanauskienė 2011: 176–201)3. Užsienio tyrėjai savo tyrimuose nemažai dėmesio skiria spalvos percepcijai ir konceptualizacijai. Antropologai Brentas Berlinas ir Paulas Kayʼus atliko eksperimentus ir tyrė, kaip žmonės suvokia pagrindines (židinio) spalvas (Berlin, Kay 1969). Eleanoros Rosch darbų tikslas – nustatyti, ar pagrindinių spalvų skyrimas ir kategorizavimas priklauso nuo kalbos, ar nuo sensorinės sistemos (Heider 1971, 1972). Apie spalvų universalijas nemažai yra rašiusi lenkų 3 Šiame straipsnyje pateikiama dar platesnė spalvos žodžių leksinių, semantinių ir kt. tyrimų lietuvių ir užsienio tyrėjų publikacijų apžvalga (Kazlauskaitė, Ramanauskienė 2011: 178–179). Straipsniai / Articles 137 Vainiklapių spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda lingvistė Anna Wierzbicka (Wierzbicka 1990: 99–150). Iš naujausių darbų būtina paminėti didelę kolektyvinę lingvistų, antropologų ir psichologų studiją, skirtą spalvos kategorizacijai (Hardin, Maffi 2002). Joje įvairiais aspektais analizuojama, kaip žmogus suvokia spalvą, kokiais konceptais tas suvokimas realizuojamas kalboje. Latvių kalbos spalvų pavadinimus išsamiai ištyrė Anitra Roze (Roze 2005), rusų kalbos spalvų pavadinimai aprašyti kolektyvinėje monografijoje (Vasilevič, Kuznecov, Miščenko 2005). Šio straipsnio tikslas – išsiaiškinti, kokiomis leksemomis atrinktų kolokacijų autoriai savo kūriniuose perteikia baltą ir juodą žiedų spalvą4. Tyrimo uždaviniai: aprašyti achromatinių spalvų pavadinimų struktūrą ir semantiką; nustatyti, kokie prototipiškai balti tikrovės denotatai lyginami su baltais augalų žiedais; ištirti, su kokiais tikrovės atributais atrinktose kolokacijose lyginami balti ir juodi augalų vainiklapiai, kokie palyginimai su šiomis žiedų spalvomis surinktoje medžiagoje yra dažniausi (prototipiniai) ir priartėja prie stereotipų5. Tyrimo metodų pasirinkimą lėmė analizuojamosios medžiagos specifika. Norint spalvų raišką ir semantiką aprašyti kuo išsamiau, kompleksiškiau, tyrime taikomi įvairūs tarpsritiniai metodai: semantinės, stilistinės ir kognityvinės analizės, aprašomasis ir pragmatinės interpretacijos metodai. Šiam tyrimui medžiaga rinkta iš XX a. pabaigos – XXI a. lietuvių autorių prozos tekstų – romanų, apsakymų, novelių, apysakų ir panašių žanriniu požiūriu kūrinių. Straipsnyje analizuojami atskiri sakiniai ar jų fragmentai – t. y. atrinktos kolokacijos6. Tiriamoji medžiaga – iš 61 prozininko 98 kūrinių išrinkta daugiau nei 300 kolokacijų, kuriose autoriai tiesiogiai ar pasitelkę palyginimus ir metaforas kalba apie baltą ir juodą vainiklapių spalvą ir šių spalvų atspalvius7. 4 Spalva yra ne medžiaga, o lūžtančios šviesos reiškinys. Tai žinoma nuo XVII a., kai Izaokas Niutonas prizmėje baltos šviesos spindulį išskaidė į spalvų spektrą, vadinamąją šviesos dispersiją (Pleij 2010: 20). Manoma, kad žmogaus akis skiria nuo 7 iki 10 milijonų atspalvių (Jonaitis 2009: 8). 5 Lingvistikoje stereotipas suprantamas kaip subjektyviai determinuotas reiškinio ar daikto vaizdinys, apimantis jam priskiriamus požymius ir vertinimą, kuris iš tikro yra tikrovės interpretacijos rezultatas, funkcionuojantis kalbinės visuomenės sąmonėje. Plačiau apie stereotipo sąvoką žr. Gudavičius 2000: 59–64. 6 Kolokacijos suprantamos kaip įprastas vieno ar kito žodžio vartojimo kontekstas, tam tikrų leksemų vartojimas drauge, įprastinės žodžių asociacijos kalboje su kitais sakinio žodžiais (plačiau apie kolokacijos sampratą žr. Marcinkevičienė 2010: 70–91). 7 Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne (http://tekstynas.vdu.lt) taip pat galima rasti grožinės literatūros tekstų; jie sudaro 11,6 % visos ten pateikiamos medžiagos (į šį skaičių įeina ir verstiniai kūriniai), tačiau spalvų tyrimui vien tekstyne pateiktos medžiagos per mažai. Norint nustatyti konkretaus augalo vainiklapių spalvą kartais neužtenka tekstyne pateikiamos tik vienos konkordancijos eilutės (300 ženklų). Tiriant spalvų raišką ir semantiką dažnai reikia daug platesnio AURELIJA GRITĖNIENĖ 138 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI 1. BALTI, BALKŠVI, BALSVI VAINIKLAPIAI Lietuvių kalbos aiškinamieji žodynai pateikia nuo 4 iki 9 būdvardžio baltas, -a reikšmių. Viena iš pagrindinių šio žodžio reikšmių siejama su spalva – ‘visiškai šviesus (apie spalvą), sniego, pieno spalvos’ (BŽ). Balta – achromatinė8 spalva (t. y. bespalvė spalva, rodanti sąsają tarp šviesos ir spalvos). Ne atsitiktinai ir būdvardžio baltas, -a etimologija lietuvių kalboje ir daugelyje kitų kalbų siejasi su šviesa ir blizgėjimu. Seniau indoeuropiečių kalbose šis pavadinimas net nežymėjo konkrečios spalvos, o reiškė tik šviesą: lie. báltas, la. bats remiasi šaknimi *bh-, s. i. bhti ‘šviečia’ (Fraenkel 1962: 32; Smoczyński 1981: 234; Astramskaitė 1976: 7). Tirtų kolokacijų autoriai mini apie 70 baltai žydinčių skirtingų augalų genčių. 1) Medžiai, krūmai, vaismedžiai, vaiskrūmiai: akacijos (N. Kep. 2005: 14)9, alyvos (R. Gran. 2011: 52), blindės (H. Gud. 2013: 272), erškėčiai (erškėtrožės) (J. Skab. 2004: 217), ievos (O. Jaut. 2009a: 35), jazminai (V. Čep. 2008: 152), karklai (R. Flick. 2015: 196), kaštonai (G. Vil. 2012: 22), kriaušės (S. Kruop. 2007: 89), liepos (I. Mer. 2004: 121), magnolijos (D. Kal. 2008: 61), migdolai (R. Šer. 2006: 101), obelys (H. Čig. 2011: 95), putinai (J. Skab. 2014: 459), rododendrai (L. Čern. 2015: 140), slyvos (B. Jon. 2011: 54), šeivamedžiai (J. Skab. 2014: 214). 2) Piktžolės, daržovės, miškų, pievų, laukų, kalnų, vandens augalai: aguonos (R. Šer. 2001: 107), barkūnai (V. Rač. 2008: 74), Sosnovskio barščiai (B. Jon. 2011: 27), bobramuniai (dar vadinami šunramuniais) (V. Žil. 2013: 133), builiai (B. Pūk. 2003: 129); bulvės (L. Gut. 2006: 106), baltieji dobilai (D. Grig. 2008: 39), edelveisai (O. Jaut. 2009a: 62), garšvos (R. Šer. 2013: 124), kartenės (H. Gud. 2013: 184), kiškio kopūstai (O. Bal. 2006: 15), kraujažolės (V. Al. 2010: 153), vandens lelijos (L. Gut. 2006: 67), lotosai (J. Iv. 2000: 120); notrelės (B. Jon. 2007: 103), plukės (M. Stirb. 2011: 39), ramunės (A. Piv. 2001: 31), šilokai (J. Skab. 2004: 183), švyliai (H. Gud. 2013: 184), šventagaršvės (R. Šer. 2006: 155), vijokliai (B. Pūk. 2003: 63); vingiorykštės (H. Gud. 2013: 195), vyšnios kūrinio konteksto, neišardyto konkrečių tekstų vientisumo, tad medžiaga šiam tyrimui rinkta ne iš tekstyno, o keliolika metų skaitant atskirus kūrinius ir išsirašant iš jų daug platesnes su spalvos raiška ir semantika susijusias kolokacijas. 8 Achromatines spalvas galima suskirstyti į penkias pagrindines: juodas, tamsiai pilkas, šviesiai pilkas ir baltas. Tarp šių spalvų gali būti daug įvairių atspalvių. Žmogaus akis sugeba atskirti apie 300 achromatinių atspalvių (Jonaitis 2009: 38). 9 Skliaustuose nurodoma tik po vieną šaltinio sutrumpinimą. Visas šaltinių sąrašas pateikiamas straipsnio gale. Straipsniai / Articles 139 Vainiklapių spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda (D. Kal. 2015: 96), žinginiai (E. Kurk. 2009: 79), žirniai (D. Kal. 2008: 154). 3) Darželio gėlės: astrai (B. Pūk. 2003: 211), bijūnai (dar vadinami pinavijomis) (B. Jon. 2007: 16), chrizantemos (D. Jaz. 2007: 36), eleborai (B. Jon. 2009: 42), galtonijos (E. Lieg. 2013: 23), gubojos (U. Bar. 2016: 26), gvazdikai (D. Op. 2016: 168), hiacintai (D. Kaj. 2007: 114), jurginai (A. Zur. 2010: 78), kardeliai (E. Lieg. 2004: 8), krokai (D. Op. 2015: 167), lelijos (S. Ach 2006: 27), narcizai (A. Žag. 2013: 332), pakalnutės (I. Zar. 2016: 17), petunijos (K. Sab. 2012: 119), rožės (A. Tap. 2013: 321), tabakas (K. Sab. 2011: 234), tulpės (G. Adom. 2005: 105), uolaskėlės (H. Gud. 2013: 229). 4) Kambariniai augalai: azalijos (V. Palč. 2011: 51), gloksinijos (J. Iv. 2000: 177), kalijos (J. Ap. 2010: 182), kamelijos (B. Jon. 2009: 10), klivijos (B. Jon. 2009: 10), orchidėjos (D. Kaj. 2007: 26). Patys populiariausi baltai žydintys augalai tirtose lietuvių prozininkų kolokacijose – rožės (minimos 19 autorių tekstuose), obelys ir lelijos (jas mini 12 autorių), baltieji dobilai (11), ievos (9), vyšnios ir ramunės (8), slyvos ir jazminai (5). Baltos spalvos raiška tirtose kolokacijose gana įvairi. Dažniausiai balta spalva būna įvardijama tiesiogiai – būdvardžio baltas, -a įvairių linksnių paprastosiomis formomis (152 kartus) arba šio būdvardžio įvardžiuotine forma baltasis, -oji (41 kartą). Įvardžiuotinė forma paprastai vartojama dobilų ir lelijų spalvai įvardyti, kiek rečiau minimos baltosios akacijos, barkūnai, ievos, kalijos, ramunės, rožės. Iš tiesų tokiais atvejais kartais būna sunku atskirti, kada autoriai įvardžiuotiniu būdvardžiu nori pabrėžti augalo rūšį (baltoji lelija (Lilium candidum), baltasis dobilas (Trifolium repens), baltažiedis barkūnas (Melilotus albus)), o kada kalba tiesiog apie žiedų spalvą. Norėdami pabrėžti akinamą vainiklapių baltumą, šios spalvos patį didžiausią intensyvumą, atrinktų kolokacijų kūrėjai vartoja aukščiausio laipsnio būdvardžius: balčiausias, baltų balčiausias (R. Gran. 1998: 119), tautologinius junginius baltas baltas (H. Čig. 2007: 66), priesagų vedinius baltutėlis (L. Čern. 2011: 166) ir pan. Taip pažymimas didžiausias ypatybės laipsnis, be to, tokiais atvejais būdvardžio baltas semantinėje struktūroje išryškėja ir vertinamoji sema (plg. Juzelėnienė 2001: 11). AURELIJA GRITĖNIENĖ 140 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Rečiau (10 autorių tekstuose) vainiklapių spalva nusakoma prieveiksmiu baltai: „Baltai žydėjo aukštos garšvos“ (J. Skab. 2000: 224); „<…> niekur Europoj jis nematė taip baltai žydinčių vyšnių“ (R. Gran. 2013: 155)10 ir pan. Atspalviui nusakyti dar rečiau vartojamas būdvardis su prieveiksmiu: „[notrelės žydi] <...> blizgiai baltais žiedeliais“ (B. Jon. 2007: 103); „Po kojų šunramunių plotelis – skaisčiai baltų, nenuleipusių nuo kaitros ir dulkių“ (V. Žil. 2013: 133)11. Spalvai įvardyti autoriai vartoja ir vardažodinius abstraktus: 1) Baltumas: „Jo sode augo nuostabiausios visų rūšių ir visokių spalvų rožės: sniego baltumo, pieno baltumo, gulbės baltumo <...>“ (K. Kas. 2007: 10); „Vyšnios baltumas jau ištirpęs – tiktai kur ne kur šiepiasi pavėlavęs žiedas“ (A. Zur. 2010: 314). 2) Baltybė: „Jų [alyvų] kvapnus violetas ir baltybė tiesiog gniaužė širdį“ (J. Skab. 2000: 191); „Juoduose vandenyse atsispindėjo jų [ievų] baltybė“ (J. Skab. 2000: 33). 3) Baltuma: „Vyšnių baltuma prislopusi <...>“ (A. Zur. 2010: 74). Spalvą žymi ir determinatyvinis dūrinys baltažiedis: „<…> palenkė baltažiedę galvą Lelija“ (O. Jaut. 2005: 70); „Prie apsamanojusių akmenų auga baltažiedžiai šilokai <...>“ (J. Skab. 2004: 183). Daugiau nei 20 kartų tirtose kolokacijose spalva įvardijama ir veiksmažodžiais baltuoja (G. Bul. 2015: 121), baltavo (O. Jaut. 2005: 40), boluoja (B. Jon. 2011: 75), bolavo (E. Ign. 2000: 95), subolavo (M. Luž. 2006: 53), suboluos (A. Zur. 2010: 12). Būdvardžiais balkšvas, balsvas apibūdinamas šviesio laipsnis, jais nusakoma ne visai balta, o apybaltė vainiklapių spalva: „Balkšvos [ievų] kvapų srovės plūdo tiesiai į mane“ (J. Skab. 2000: 114); „Peraugusios garšvos balkšvų žiedų galvomis <...>“ (J. Skab. 2014: 234); „<...> balsvais aksominiais žiedais plyšta karklai“ (R. Flick 2015: 196). Šviesos tono intensyvumas žymimas ir dūriniu baltažalsvis12 – juo nusakomas šeivamedžio vainiklapių žalsvai baltas atspalvis (J. Skab. 2014: 214). Panašaus atspalvio ir eleborų žiedai, kurių spalvą nusakyti padeda būdvardis žalsvas 10 Čia ir toliau tekste atitinkamiems teiginiams iliustruoti pateikiama tik po vieną ar kelis tipiškiausius pavyzdžius. 11 Būdvardis su prieveiksmiu retai vartojamas tik kalbant apie achromatines spalvas, tačiau įvardyti chromatinėms spalvoms tokia raiška ypač dažnai pasitelkiama. 12 Jis laikytinas Jolitos Skablauskaitės naujadaru, nes nefiksuotas nė viename lietuvių aiškinamajame žodyne. Straipsniai / Articles 141 Vainiklapių spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda ir vardažodinis abstraktas baltumas: „<...> žalsvo baltumo žiedais Helleborus niger <...>“ (B. Jon. 2009: 42). Įdomu tai, kad baltos spalvos vainiklapių atspalvis tirtuose prozos tekstuose nenusakomas būdvardžiais apybaltis, baltokas, balzganas, pobaltis (kalbėdami apie vainiklapių spalvą tirtų tekstų autoriai nė karto nepavartojo nė vieno iš šių būdvardžių). Į baltos spalvos raišką galime pažvelgti ir kongnityviniu bei stilistiniu aspektu. Tyrėjai yra apibrėžę spalvų pavadinimų evoliucijos etapus. Pirmiausia spalva apibūdinama nurodant į gerai žinomą gamtos realiją – kalbinės bendruomenės pripažįstamą tos spalvos skleidėją, arba prototipą (plg. Kazlauskaitė 2011: 179). Lietuviams baltos spalvos prototipas yra sniegas (Gudavičius 2000: 61). Tai patvirtina ir grožinėje literatūroje rasti gausūs pavyzdžiai – čia labai dažnai balti augalų žiedų vainiklapiai lyginami su sniegu, o pats žydėjimas – su snigimu: „Chrizantemos baltos kaip sniegas <…>“ (R. Šer. 2006: 67); „<…> obelų žydėjimo dienomis vaikui atrodydavo, kad balti kaip pirmas sniegas žiedai dengia visą pasaulį“ (L. Gut. 2013: 461); „<...> visi paskui turėjo sukti prie žiedais sningančios vyšnios <...>“ (A. Zur. 2010: 310); „<...> vakare atsiduso snyguriuojantis šeivamedis prie slenksčio <...>. Pakilo dar smarkesnis vėjas. Šniokštė, kratė šeivamedį lyg gėlių puokštę, snigo žiedlapiais“ (J. Skab. 2014: 235); „<...> sniego baltumo vyšnios13 <...>“ (N. Vaitk. 2013: 251). Akivaizdu, kad apibūdinti žiedų baltumą ypač dažnai padeda palyginimai14. Lietuvių pasaulėvaizdyje sniegas, kreida, gulbė, puta, pienas, drobė ir kt. daiktai reprezentuoja baltą spalvą (Paulauskas 1987: 177). Taigi su tokiais atributais siejami balti augalų vainiklapiai taip pat suprantami kaip šviesūs, tyri, nekalti (plg. Kazlauskaitė 2011: 450). Tiriamose kolokacijose autoriai baltus augalų žiedlapius lygina su šiais baltais (arba švytinčiais) tikrovės atributais: 1) Buities daiktais (muilo ar pieno putomis, vata, vestuvine suknele, įkapėmis, varške, grietinėle ir kt.): „<...> Obelys ir vyšnios bolavo lyg vaikų išmuilintos galvos“ (E. Ign. 2000: 95); „ <...> [muilinė guboja] panaši į muilo putas – puri ir balta“ (U. Bar. 2016: 26); „Pilies šlaitai baltavo apaugę žydinčiomis ievomis, atrodė tarsi būtų aptaškyti pieno putomis“ (J. Skab. 2000: 114); „<…> obelis pražydo lyg vatos kalnas“ 13 Lietuvių poetiniame pasaulėvaizdyje taip pat įprasčiausia baltų vyšnios žiedlapių – sniego paralelė. Tokia sąsaja motyvuota, nes žiedlapiai ir sniegas turi daugiausia bendrų atributų: ‘baltas’, ‘krintantis / dengiantis’, ‘purus / minkštas’, ‘neatsparus temperatūros pokyčiams’ (Kazlauskaitė 2011: 449). 14 Spalvų pavadinimus tiriantys mokslininkai pastebėjo, kad įvairiose kalbose spalva pirmiausia nusakoma lyginant ją su daiktais, kuriems ta spalva būdinga, o vėliau atsiranda ir įsigali abstraktūs spalvos pavadinimai (Vladarskienė 2014: 3). AURELIJA GRITĖNIENĖ 142 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI (L. Čern. 2015: 111); „<...> žiedais apsipila rudenį Krisiaus pasodinta vyšnia – tarsi nuotaka <...>“ (A. Zur. 2010: 306); „<...> tamsoje jis [žirnio žiedas] kažkodėl man subaltuoja kaip vaikiškų įkapių skiautelė“ (D. Kal. 2008: 154); „<...> baltos lyg angelų trimitai gloksinijos <...>“ (J. Iv. 2000: 177); „<...> žydinti obelis, balta kaip varškė <...>“ (R. Mat. 2013: 260); „<...> bolavo it gelsva grietinėle aplieti medžiai [kaštonai] <...>“ (J. Skab. 2014: 187). 2) Dangaus žvaigždėmis: „Notrelės buvo tarsi mažos žvaigždutės – renki renki, o jos vis tiek baltai spindi tau po kojom“ (B. Jon. 2007: 104); „<...> neaprėpiama nesuskaičiuojama kaip dangaus žvaigždės baltų [dobiliukų] žiedų daugybė“ (R. Gran. 2006: 90). 3) Baltais paukščiais (balandžiais, gulbėmis, žuvėdromis), balto kailio gyvūnais: „Kai žydi magnolijos, atrodo, kad medžiuose tupi daug baltų balandžių <...>“ (D. Kal. 2008: 61); „Kamelijų baltumas – grakštūs gulbių kaklai <...>“ (B. Jon. 2009: 10); „<...> kaip žuvėdra sumosuoja žalsvo baltumo žiedais Helleborus niger <...>“ (B. Jon. 2009: 42). „O man jis [baltai žydintis jazminas] – tarsi baltas pūkuotas triušis <...>“ (K. Kas. 2010: 10). 4) Balta žmogaus oda: „Už langų augo lelijos, tokios pat spalvos kaip ir jos sūrstelėjusi neįdegusi oda <...>“ (J. Skab. 2014: 158). Analogiškai prototipiškai balti tikrovės denotatai lyginami su baltais augalų žiedais: 1) Išblyškęs žmogaus veidas, baltos pėdos, rankos, pirštai, krūtys, dantys ir pan.: „<...> gauruotos satyro kojos šalia balto kaip juozapinė lelija moters veido“ (D. Kal. 2015: 38); „<…> tartum dvi pražydusios lelijos subaltavo krūtys“ (D. Vaitk. 2006: 190); „<...> bučiuoja baltas kaip ką tik prasiskleidęs lotosas savo Kūro pėdas“ (J. Iv. 2000: 120); „Jos [zakristijonės] pirštai perregimi kaip [balti] gvazdiko žiedlapiai“ (B. Pūk. 2003: 291); „<...> dantys sakytum jazmino pumpurų kekės <...>“ (J. Iv. 2000: 490)15. 2) Žili16 plaukai: „Gvilda buvo senučiukė – mažutė, sulinkusia nugara ir baltutėle galva – tarytum pakalnutė“ (I. Zar. 2016: 17); „<...> 15 Kaip rodo pavyzdžiai, mūsų prozoje su baltai žydinčiais augalais dažniausiai siejamos moterys, merginos. Panašių vaizdinių esama ir lietuvių poezijoje – pavyzdžiui, žydintis vyšnios medis vaizduojamas kaip mergina (plačiau žr. Kazlauskaitė 2011: 449). 16 Šiuose kontekstuose būdvardis baltas žymi ne gryną spalvą, o baltumo laipsnį, atspalvį (plg. Astramskaitė 1976: 10). Straipsniai / Articles 149 Vainiklapių spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda R. Jon. 2010 – Joni Rasa. Žvaigždėtasis Arkliukas ir Meškiukas Panda. Vilnius. B. Jon. 2007 – Jonuškaitė Birutė. Kregždėlaiškis. Vilnius. B. Jon. 2009 – Jonuškaitė Birutė. Baltų užtrauktukų tango. Vilnius. B. Jon. 2011 – Jonuškaitė Birutė. Užsagstyk mane. Vilnius. M. Jon. 2010 – Jonutis Marius. Slibinas Jurgis ir kitos istorijos. Vilnius. D. Kaj. 2007 – Kajokas Donaldas. Kazašas. Vilnius. D. Kal. 2008 – Kalinauskaitė Danutė. Niekada nežinai. Vilnius. D. Kal. 2015 – Kalinauskaitė Danutė. Skersvėjų namai. Vilnius. K. Kas. 2005 – Kasparavičius Kęstutis. Kvailos istorijos. Vilnius. K. Kas. 2007 – Kasparavičius Kęstutis. Sodininkas Florencijus. Vilnius. K. Kas. 2010 – Kasparavičius Kęstutis. Mažoji žiema. Vilnius. A. Kav. 2015 – Kavaliauskaitė Akvilė. Du gyvenimai per vieną vasarą. Vilnius. N. Kep. 2015 – Kepenienė Nijolė. Išgelbėk mane II. Vilnius, 2005. J. Kral. 2002 – Kralikauskas Juozas. Dinastijos žūtis. Vilnius. S. Kruop. 2007 – Kruopis Sigitas. Miglų mergaitė. Vilnius. J. Kunč. 2006 – Kunčinas Jurgis. Baltųjų sūrių naktis. Vilnius. E. Kurk. 2009 – Kurklietytė Elena. Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija. Vilnius. V. Lands. 2007 – Landsbergis Vytautas V. Briedis Eugenijus. Vilnius. E. Lieg. 2004 – Liegutė Emilija. Rudžiukė. Vilnius. E. Lieg. 2007 – Liegutė Emilija. Tėtis sugrįžo. Vilnius. E. Lieg. 2013 – Liegutė Emilija. Močiutės pasakutės. Vilnius. M. Luž. 2006 – Lužytė Margarita. Takai. Šiauliai. R. Mat. 2013 – Mataitytė Rūta. Svajonė apie sniegą. Vilnius. I. Mer. 2004 – Meras Icchokas. Stotelė vidukelėj. Vilnius. M. Mik. 2016 – Mikėnaitė Monika. Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų. Vilnius. D. Op. 2015 – Opolskaitė Daina. Eksperimentas gyventi. Vilnius. D. Op. 2016 – Opolskaitė Daina. Ir vienąkart, Riči. Vilnius. V. Palč. 2011 – Palčinskaitė Violeta. Muzika troliui. Vilnius. A. Piv. 2001 – Pivoras Antanas. Vilkas ant dviračio. Utena. B. Pūk. 2003 – Pūkelevičiūtė Birutė. Aštuoni lapai. Devintas lapas. Vilnius. V. Rač. 2001 – Račickas Vytautas. Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas. Vilnius. V. Rač. 2008 – Račickas Vytautas. Zuika dar gyvas. Vilnius. AURELIJA GRITĖNIENĖ 150 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI U. Rad. 2013 – Radzevičiūtė Undinė. Žuvys ir drakonai. Vilnius. A. Rus. 2016 – Ruseckaitė Aldona. Šešėlis. Vilnius. K. Sab. 2008 – Sabaliauskaitė Kristina. Silva rerum. Vilnius. K. Sab. 2011 – Sabaliauskaitė Kristina. Silva rerum II. Vilnius. K. Sab. 2012 – Sabaliauskaitė Kristina. Danielius Dalba & kitos istorijos. Vilnius. J. Skab. 2000 – Skablauskaitė Jolita. Trečiasis tūkstantmetis. Vilnius. J. Skab. 2004 – Skablauskaitė Jolita. Septyniadangė erdvė. Vilnius. J. Skab. 2014 – Skablauskaitė Jolita. Žiežulės. Vilnius. R. Skuč. 2016 – Skučaitė Ramutė. Tai priimkit, kas priklauso. Vilnius. M. Stirb. 2011 – Stirbytė-Valaikienė Marta. Baltu vieškeliu. Kaunas. R. Šer. 2001 – Šerelytė Renata. O ji tepasakė miau. Vilnius. R. Šer. 2006 – Šerelytė Renata. Balzamuotojas. Vilnius. R. Šer. 2008 – Šerelytė Renata. Mėlynbarzdžio vaikai. Vilnius. R. Šer. 2010 – Šerelytė Renata. Vėjo raitelis. Vilnius, 2010. R. Šer. 2013 – Šerelytė Renata. Vardas tamsoje. Vilnius. A. Tap. 2013 – Tapinas Andrius. Vilko valanda. Vilnius. V. Vėl. 2006 – Vėl Vilė. Kur vasara amžina. Vilnius. G. Vil. 2016 – Viliūnė Gina. Imperatoriaus meilužė. Vilnius. I. Zar. 2016 – Zarambaitė Ignė. Skudurinukė. Vilnius. A. Zur. 2010 – Zurba Algimantas. Krisius. Vilnius. A. Žag. 2013 – Žagrakalytė Agnė. Eigulio duktė: byla F 117. Vilnius. V. Žil. 2013 – Žilinskaitė Vytautė. Ne tas drugys. Vilnius. LEKSIKOGRAFINIAI ŠALTINIAI BŽ – Bendrinės lietuvių kalbos žodynas, rengiamas, red. kolegija: Danutė Liutkevičienė (vyr. redaktorė), Gertrūda Naktinienė, Ritutė Petrokienė, Dovilė Svetikienė, Klementina Vosylytė, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013–2017. Prieiga internete: http://bkz.lki.lt. KIŽ – Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, sud. Dalia Ramonienė. Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 1997. SRŽ – Simbolinių reikšmių žodynas, sud. Lionė Lapinskienė. Panevėžys: Magilė, 2006. Vosylytė Klementina 2014: Palyginimų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Straipsniai / Articles 151 Vainiklapių spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda LITERATŪRA Andriukaitienė Irena 1996: Spalvos sąvoka ir pavadinimai lietuvių kalboje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 162–166. Andriukaitienė Irena 1997: Spalvos įvaizdis A. Juškos „Lietuviškose svotbinėse dainose“ – Lietuvių kalbotyros klausimai 38, 173–179. Astramskaitė Gražina 1976: Lietuvių baltas ir vokiečių weiß semantinė struktūra. – Kalbotyra 27(1), 7–15. Astramskaitė Gražina 1977: Lietuvių juodas ir vokiečių schwarz optinės reikšmės. – Kalbotyra 28(1), 7–16. Astramskaitė Gražina 1988: Lietuvių juodas ir vokiečių schwarz šalutinės reikšmės. – Kalbotyra 39(1), 4–11. Astramskaitė Gražina 1992: Gyvulių plauko pavadinimai lietuvių ir vokiečių kalboje. – Kalbotyra 42(3), 25–33. Berlin Brent, Kay Paul 1969: Basic Color Terms: Their Universality and Evolution. Berkeley: University of California Press. Daujotytė Viktorija 1999: Tekstas ir kūrinys. Vilnius: Kultūra. Fraenkel Ernst 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1. Heidelberg: Carl Winter. Gudavičius Aloyzas 2000: Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių universitetas. Gudavičius Aloyzas 2009: Etnolingvistika (tauta kalboje). Šiauliai: Šiaulių universitetas. Hardin Clyde L., Maffi Luisa, ed., 2002: Color categories in thought and language. United Kingdom: Cambridge University Press. Heider Eleanor 1971: “Focal” color areas and th development of color names. – Developmental Psychology 4, 447–455. Heider Eleanor 1972: Universals in color naming and memory. – Journal of Experimental Psychology 93, 10–20. Jokubaitienė Toma 2009: Baltumo ir juodumo konceptai lietuvių ir anglų kalbose. Magistro darbas. Šiaulių universitetas. Jonaitis Alvydas 2009: Spalvotyra. Kaunas: Terra Publica. Juzelėnienė Saulutė 2001: Būdvardžių semantika ir stilistika „XX amžiaus lietuvių poezijoje“: Spalvų reikšmės būdvardžių konotacijos. Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas: Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas. AURELIJA GRITĖNIENĖ 152 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Kazlauskaitė Rūta 2010a: Žydinčios aguonos vaizdinys lietuvių poezijoje. – Filologija 15, 53–70. Kazlauskaitė Rūta 2010b: Spalvų pavadinimai Janio Akuraterio apysakos „Kalpa zēna vasara“ vertimuose į lietuvių kalbą. – Valoda-2010: valoda daždu kultūru kontekst 20, Daugavpils: DU akademiskais apgāds “Saule”, 128–141. Kazlauskaitė Rūta 2011: Žydinčios vyšnios vaizdinys lietuvių poezijoje. – Acta humanitarica universitas Saulensis 13, 440–455. Kazlauskaitė Rūta 2014: Žydinčios saulėgrąžos vaizdinys lietuvių poezijoje. – Res humanitariae 16, 86–107. Prieiga internete: http://journals.ku.lt/index.php/RH/article/view/1014/1197) [žiūrėta 2017 03 30]. Kazlauskaitė Rūta, Ramanauskienė Eglė 2011: Naujieji spalvų pavadinimai lingvistinės pragmatikos požiūriu. – Res humanitariae 10, 176–201. Prieiga internete http:// etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2011~1367184181750/ datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content) [žiūrėta 2017 04 10]. Lapė Juvencijus, Navikas Gediminas 2003: Psichologijos įvadas. Vilnius: LTU Leidybos centras. Marcinkevičienė Rūta 2010: Lietuvių kalbos kolokacijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Paulauskas Jonas 1987: Sisteminis lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslas. Pleij Herman 2010: Karminas, purpuras ir mėlis. Apie spalvas Viduramžiais ir vėliau. Vilnius: Aidai. Roze Anitra 2005: Krsu nosaukumi: lingvistiskais aspekts latviešu valod. Promocijas darba kopsavilkums filoloģijas doktora grāda iegūšanai. Rīga: LU, LVI. Smoczyński Wojciech 1981: Indoeuropejskie podstawy słownictwa bałtyckiego. – Acta Baltico-Slavica 14, 211–240. Tekorienė Dalia 1983: Lietuvių kalbos būdvardžių semantinis valentingumas. – Kalbotyra 34(1), 97–107. Vasilevič, Kuznecova, Miščenko – Вacилeвич Aлeкcaндр П., Кyзнeцoвa Cвeтлaнa Н., Mищeнкo Cepгeй C. 2005: Цвeт и назвaния цвeтa в pyccкoм языкe. Мocквa: KoмKнигa. Viburytė Jolanta 2003: Gyvulių plauko spalvos apibrėžimo problema Lietuvių kalbos žodyne. – Leksikografijos ir leksikologijos problemos. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Straipsniai / Articles 153 Vainiklapių spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda Wierzbicka Anna 1990: The meaning of color terms: semantics, culture, and cognition. – Cognitive Linquistics 1, 99–150. Vladarskienė Rasuolė 2014: Kas gali būti žalias? – Gimtoji kalba 2, 3–8. Colours and Shades of Petals in Modern Lithuanian Prose: Black and White SUMMARY The article analyses more than 300 collocations found in 98 works of 61 modern Lithuanian prose authors, these collocations are used by the authors to convey the white or black colour of the petals of flowering plants and the shades of these colours. Analysed prose authors in their texts mention approximately 70 white flowering plants, these are: trees, bushes, fruit trees, berry scrubs, weeds, forest, meadow, field, garden, indoor and other plants. In the analysed collocations only 4 black flowering plants (lilies, roses, tulips and greater celandines) are found. Research material indicates that when conveying the colour of achromatic petals authors usually use the adjectives white (Lith. baltas, -a; juodas, -a; feminine and masculine form; 152 collocations) and black (Lith. juodas, -a; feminine and masculine form; 10 collocations). Less frequently the colour of petals is described by using pronominal form of adjectives (the white (Lith. baltasis, -oji; feminine, masculine form) used 41 times; the black (Lith. juodasis, -oji; feminine, masculine form) used 9 times). Usage of the pronominal form of adjectives is determined by the context of the story: the white usually marks the sorts of plants that really exist (e.g. the white clover, the white lily; Lith. baltasis dobilas, baltoji lelija, etc.) and the black is usually used when imaginary sorts or kinds of plants are described in the work. The highest intensity of white colour is emphasized by using the superlative form of adjectives, i.e., the whitest (Lith. balčiausias, baltų balčiausias), tautological collocations white white (Lith. baltas baltas), derivatives formed with suffixes snow-white (Lith. baltutėlis), etc. Verbs showing white, was showing white, shine white, shone white, will shine white (Lith. baltuoja, baltavo, boluoja, (su)bolavo, suboluos) are used to indicate white colour in prose works as well. Some authors use adverb whitely (Lith. baltai) to indicate the colour of petals in their texts. To indicate this colour the prose writers also use nominal abstracts whiteness (Lith. baltumas, baltuma, baltybė). There are cases when achromatic colours are conveyed through a concrete object, a certain colour prototype. The colour white and its shades quite frequently are described by using various comparisons. Usually, plants that have white petals are compared to the closest objects of the person’s surroundings: snow, soap suds or milk foam, cotton, wedding dress, shroud, AURELIJA GRITĖNIENĖ 154 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI some food items, white birds. It can be said that comparisons as these have become stereotypes: white as snow/paper/milk/foam/curd/swan); black as night. Analogous prototypically white reality denotates (pale face, feet, hands, fingers, teeth, breasts, white hair, swans, paper, snow, etc.) are compared to white petals of plants. It was noticed that female authors more thoroughly and more creatively convey to the readers colours and shades of the blooms. Male authors usually indicate the precise colour of the bloom but rarely mention subtle shades of colour of the blooms. More poetically and in detail male authors describe only more well-known white flowering booms (apple tree, cherry three, lily, etc.). These differences are determined not only by the specificity of gender but also by individual qualities of the writer. Analysed collocations show that the authors use more varied literary devices to describe naturally growing and blooming plants (cherry trees, apple trees, mock-oranges, etc.). The colour of picked flowers is usually indicated in a very specific way, i.e., by using adjectives white and black. Įteikta 2017 m. birželio 9 d. AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected]