Dėl žodžių darybos teorijoje vartojamų terminų ir darybinių elementų klasifikacijos

DALIUS JARMALAVIČIUS Vilniaus universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: sinchroninė ir diachroninė žodžių daryba, istorinė germanų kalbų morfologija, baltų dvikalbių rankraštinių žodynų žodžių darybiniai tyrimai. DĖL ŽODŽIŲ DARYBOS TEORIJOJE VARTOJAMŲ TERMINŲ IR DARYBINIŲ ELEMENTŲ KLASIFIKACIJOS Regarding the Used Terminology and Classification of Formative Elements in the Theory of Word-Formation ANOTACIJA Analizuojant XVII–XVIII a. rankraštinius dvikalbius baltų kalbų žodynus susiduriama ne tik su vokiečių kalbos daiktavardžių dūrinių darybos tipų interpretavimo, bet ir su jų kategorizavimo problema. Krinta į akis ir tai, kad žodžių darybos tyrėjų požiūris į ankstyvesnių epochų žodžius labai įvairuoja, sudėtingesniems atvejams paaiškinti kuriami įvairūs terminai, taip netgi apsunkinant diachroninių reiškinių analizę. Šiuo straipsniu norima atkreipti dėmesį į aktualesnius daiktavardžio dūrinių darybos probleminius aspektus, išsakomas kritikas požiūris į vartojamų terminų tikslingumą, aptariami diskutuotini žodžių darybos tipai, visa tai iliustruojant empiriniais pavyzdžiais. Problemai išryškinti pasitelkti dviejų tipų žodžiai: vieni yra kompleksiniai žodžiai su semantiškai nepamatuotais dėmenimis, sinchroniniu požiūriu nelaikytini dūriniais, kiti – dėl dėmenų ypatybių užimantys tarpinę poziciją tarp dūrinių ir vedinių. ESMINIAI ŽODŽIAI: žodžių daryba, daiktavardžio dūriniai, derivatai, unikalios morfemos, afiksoidai. ANNOTATION Analysis of bilingual manuscript dictionaries of the Baltic languages reveals a classification problem of some word-formation types of nominal compounds. The author also Straipsniai / Articles 75 DALIUS JARMALAVIČIUS addresses the problem of different terminology used to describe similar terms in synchronic word-formation theory, and different researchers’ positions on the issues of diachrony. Therefore, it is difficult to interpret the received results of the analysis and to determine which words should be analyzed as formations and which should remain outside the boundaries of derivational analysis. This article provides comments and proposals for the specification of the terms and discusses the definition of different status of complex words. The problem is exemplified by choosing two types of complex words: the first type covers words with semantically demotivated constituents, which are synchronically not regarded as compounds, while the second type includes the words, which take an intermediate position between compounds and derivatives. KEYWORDS: word-formation, nominal compounds, derivatives, pseudo-morphemes, affixes. 0. ĮVADAS Straipsnyje aptariami problemai aktualūs ir sinchroninės, ir diachroninės žodžių darybos tyrėjams. Studijuojant mokslinę literatūrą susiduriama, visų pirma, su tam tikro tipo žodžiams apibūdinti vartojama pertekline terminologija, o tai, be abejo, apsunkina žodžių darybos tyrėjo darbą. Kita vertus, kiek vienodesnio darinių reiškinio apibrėžimo šaltiniuose nebuvimas neleidžia patikimai interpretuoti vokiečių kalbos dūrinių tyrimo rezultatų. Pasitaiko atvejų, kai nėra lengva nuspręsti, ar žodį dar galima darbiškai analizuoti, ar jis laikytinas paprastuoju žodžiu. Problemai išryškinti straipsnyje orientuojamasi į dviejų tipų kompleksinius žodžius: vienus, kurių dėmenų semantinis pamatas nėra pakankamas, ir kitus, turinčius elementų, kurie užima žodžių daryboje tarpinę poziciją tarp dūrinių dėmenų ir žodžių darybos formantų. Sprendžiant kompleksinę struktūrą reprezentuojančių žodžių darbinio interpretavimo klausimą, keliamas tikslas yra patikslinti kriterijus, leidžiančius patikimiau įvertinti, kurie vokiečių kalbos daiktavardžiai priskirtini dūriniams ar derivatams ir kurie žodžiai turėtų likti už žodžių darybos tyrimo ribų. Siekiant minėto tikslo keliami šie uždaviniai: 1. Pateikti įžvalgų dėl mokslinėje literatūroje sinonimiškai vartojamos žodžių darybos terminologijos tikslumo ir tikslingumo; 2. Daugiau dėmesio kreipiant į diachroniją įvertinti kompleksinės struktūros žodžių darybinių elementų klasifikacijos pagrįstumą. Iš pradžių straipsnyje aptariami žodžiai su unikaliaisiais elementais ypač, pateikiamas sinchroninės žodžių darybos atstovų požiūris į šiuos nepakankamai aiškią sandarą reprezentuojančius žodžius. Apžvelgus mokslinėje 76 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dėl žodžių darybos teorijoje vartojamų terminų ir darbinių elementų klasifikacijos literatūroje tokios struktūros žodžių apibūdinimui vartojama gana įvairypę terminologiją, norima pateikti tam tikrų pastabų ir pasiūlymų dėl terminų tikslinimo. Kita šio straipsnio dalis skiriama interpretuoti dariniams su elementais1, žodžių darbo moksle dar vadinamais afiksoidais, užimančiais tarpinę poziciją tarp darinių dėmenų ir vedinių darybos formantų. Iliustruojant pavyzdžiais, išryškinamos ribos tarp sinchronijos ir diachronijos, t. y. konkretizuojama, kada žodis dar laikytinas dariniu, o kada jau vediniu. Empirinę tyrimo medžiagą sudaro vokiečių kalbos žodžiai, rinkti iš šių XVII–XVIII a. žodynų: Clavis Germanico – Lithvana (rankraštinio XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodyno) (toliau – Clavis), Lexicon Lithuanicum (rankraštinio XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodyno) (toliau – Lex), Nīcas un Bārtas mācītāja Jāna Langia 1685, gada latviski-vāciskā vārdnīca ar īsu latviešu gramatiku (rankraštinio 1685 m. Jano Langiaus latvių-vokiečių kalbų žodyno) (toliau – L) ir Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum (rankraštinio XVII a. Jokūbo Brodovskio vokiečių-lietuvių kalbų žodyno) (toliau – B). 1. DŪRINYS AR PAPRASTAS ŽODIS? Kaip pastebi Peteris O. Mülleris, vienas iš procesų, vykstančių kalbos istorijoje raidoje, yra unikaliųjų morfemų (pseudomorfemų) susiformavimas iš kadaise buvusių ir savarankišką reikšmę turėjusių žodžių (Müller 1993: 412). Unikaliosiomis morfemomis (vo. unikale Morpheme) vadinami žodžių dėmenys, kurie neegzistuoja kaip savarankiški žodžiai ir nėra aptinkami kituose dariniuose, pvz.: L 22 Himbeeren [Himbeeren] ‘avietė’ (pirmasis dėmuo Him- siejamas su senojoje vokiečių aukštaičių kalboje vartotu žodžiu hinta ‘elnė’ + Beere ‘uoga’), L 281 Maul=beeren [Maulbeeren] ‘šilkmedžio uogos’ (dėmuo Maul- kilęs iš lo. mōrum ‘šilkmedžio uoga’ + Beere ‘uoga’), Lex 19a Bräutigam ‘jaunikis’ (Braut ‘jaunoji sužadėtinė’ + dėmuo -gam, siejamas su s. v. a. gomo ‘vyras’; pats dūrinys reiškęs ‘jaunasis vyrą’), B 58 Birnstein [Bernstein] ‘gintaras’ (Birn- greičiausiai yra veiksmažodžio brennen ‘degti, liepsnoti’ variantas + Stein ‘akmuo’). Žodžių, turinčių panašius dėmenis, XVII–XVIII a. rankraštiniuose žodynuose priskaičiuojama iki keleto dešimčių (daugiau pavyzdžių žr. Jarmalavičius 2014: 48–49, 75–76, 114–115). Kaip minėta, vokiečių kalbos žodžių darybos teorijoje šiems pavieniams elementams įvardyti dažniausiai vartojamas unikaliųjų morfemų terminas, nors, 1 Atsižvelgimas į šių žodžių ypatingą struktūrą bei skirtingą požiūrį į juos sinchroniniu ir diachroniniu aspektu, autoriaus įvadinėje straipsnio dalyje vengia vartoti dūrinių terminą. Straipsniai / Articles 77 DALIUS JARMALAVIČIUS pasak Elkes Donalies, dėmenys gali būti apibūdinti ir kitaip: blokuotomis, kvazi ar pseudoformomis, taip pat plemomis2 (Donalies 2005: 41). Vincas Urbutis, įžvelgdamas šių žodžių struktūrines ir semantines ypatybes, tokių „darinių“ apibūdinimų žodžių darybos teorijoje siūlo tariamųjų darinių su atliekamu kamienu sąvoką, atkreipdamas dėmesį, kad pastarieji nėra aiškios sandaros ir nesudaro naujų darinių, todėl žodžiai su šiais elementais turėtų likti už žodžių darybos tyrimo ribų (Urbutis 2009: 143–144). Panašios pozicijos laikosi ir P. O. Mülleris, teigdamas, kad pavieniuose žodžiuose pasitaikantys elementai – ankstyvųjų kalbos epochų reliktai, kurių leksinė reikšmė jau išblėsusi ir bent iš dalies gali būti paaiškinama tik etimologiškai, todėl sinchroninės žodžių darybos atžvilgiu dariniai su šiomis morfemomis suvokiami kaip paprastieji žodžiai (Müller 1993: 412). Transformacinės gramatikos atstovai net ir, pavyzdžiui, darinį blackberry ‘gervuogė’ dėl neapčiuopiamo semantinio ryšio tarp šio žodžio ir jo dėmenų priskiria darybiškai neskaidiems leksiniams vienetams, todėl, pasak jų, panašaus tipo dariniai priklausytų diachroninei kalbos teorijai, o ne sinchroninės žodžių darybos sričiai (plg. Benczes 2006: 22). Regis, vo. Himbeere, Maul=beeren, Bräutigam, Birnstein lg ir būtų per drąsu laikyti paprastaisiais žodžiais (simplicijomis). Taip pat galima paaiškinti, kodėl minėtų žodžių nereikėtų traktuoti paprastaisiais žodžiais. Antai, tariamieji determinatyviniai dariniai vo. Fledermaus ir lie. šikšnosparnis šių dienų gimtosios kalbos atstovų suvokiami kaip ‘kažkokia pelė ar kažkas, turintis sparnus’. Taigi, darina išvada, kad minėtų struktūrų žodžių elementų unikalumas, egzistavimas tik pavieniuose pavyzdžiuose bei gebėjimas jų reikšmę paaiškinti tik etimologiškai yra esminis požymis, leidžiantis juos atskirti nuo kitų į žodžių darybos tyrimą įtrauktų leksinių vienetų. Tačiau ankstesnio laikotarpio kalbos faktus galima analizuoti ir sinchroniškai, todėl tyrėjas neturėtų iš akių išleisti to, kad darinio dėmuo dar gali egzistuoti kaip savarankiškas žodis ir taip tiek formaliai, tiek semantiškai būti paaiškinamas, pvz.: Lex 63a Nachtgal [Nachtigal] ‘lakštingala’ (Lexer: dėmuo gal v. v. a. reiškė ‘dainavimą, giedojimą’, o veiksmažodis galen – ‘dainuoti, giedoti’) arba L 264 Schorn=stein [Schornstein] ‘kaminas’ (DW galima rasti keletą bendrašaknių žodžių, tiesa, retai tevartojamų: daiktavardį Schore(n), 2 Vokiečių kalbos žinynuose galima rasti dar įvairesnių šių elementų apibūdinimų, pvz., Pseudo-plem, Himbeermorphem (Glück 2005: 707). Angliškoje literatūroje aptinkami tokie žodžių su darybiškai nemotyvuotais dėmenimis apibūdinimai: cranberry-words ar cranberry-compounds (plg. Wälchli 2005: 100, 126, 147, 155), cranberry morphemes (Booij 2007: 30). Vis dėlto žodžių darybos teorijoje reikėtų vengti terminų, sukurtų vieno unikalaus elemento ar žodžio pamatų. Taip išeitų, kad kiekvieną unikalų leksinį vienetą galima būtų apibrėžti savaip, pavyzdžiui, vo. *Schornsteinmorphem, *Nachtgalmorphem ar lie. *šikšnosparnio, *titnago morfema ir pan. 78 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dėl žodžių darybos teorijoje vartojamų terminų ir darbinių elementų klasifikacijos reiškiantį ‘stačią uolą, bei veiksmažodį schoren reikšme ‘būti iškišusiam, kyšoti’ + Stein ‘akmuo’) ir pan. Kai kurie mokslininkai, kaip antai Geertas Booij (2007: 30), darbiškai nemotyvuotiems žodžiams taip pat priskiria darinius su pirmuoju dėmeniu Stief- ir Schwieger-, pvz.: Stiefvater ‘patėvis, Stiefsohn ‘posūnis’, Schwiegereltern ‘uošviai’. Supatinti anksčiau minėtų tipų žodžius, regis, nėra visiškai tikslu. Reikėtų pastebėti, kad vokiečių kalbos elementus Stief-, Schwieger- ir Schwa- ger- tyrėjai yra linkę priskirti afiksoidams³ (Stepan 2009: 102), ir konfiksams (Fleischer, Barz 1995: 122), t. y. darybos formatams⁴. Pastaruosius struktūrinius elementus reikėtų aptarti plačiau, kad būtų išvengta terminų painiojimo. Konfiksai, kaip ir unikalios morfemos, kalbos istorinėje raidoje susiformavo iš kadaise savarankiškų leksemų, dar aptinkamų tik tam tikruose žodžiuose. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra tas, kad konfiksas, nors ir nėra produktyvus žodžių darybos elementas, egzistuoja žodžių grupėse. Tuo tarpu unikalios morfemos, pvz.: Him-, Maul-, -gam, Bern- [Bern-], aptinkamos tik pavieniuose žodžiuose (Himbeere, Maulbeere, Bräutigam ir Bernstein). Su Stief- ar Schwieger- faktiškai įmanoma sudaryti naujadarų⁵, su unikalia elementu šis procesas neįmanomas. Taigi, nors unikaliesiems dvikamių žodžių elementams ir mini- niems konfiksams būdingas savarankiškos leksinės reikšmės pradimas, tačiau pastarieji, tiesa, nepasižymintys darbiniu produktyvumu, atlieka žodžių darybos formatų funkciją. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta apie dvika-menius žodžius, kurių V. Urbutis ir P. O. Mülleris netraukia į žodžių darybos tyrimo sferą, reikėtų pastarajai nuomonei pritarti. Visų pirma, reikia pamiršti, kad žodis, priskirtas dariniui, turi būti ne tik formaliai, bet ir semantiškai pamatuotas, turi būti žiūrima jo darbinio potencialo. Kalbant apie sudėtinius žodžius svarbu pažymėti, kad atskirų dėmenų reikšmė neturėtų būti atitolusi nuo bendrosios darinio reikšmės. Minėtu atveju ryšys tarp dvika-menių žodžių dėmenų yra išblėsęs, o vienas iš jų darbiškai nemotyvuotas, todėl nebelieka prasmės žodžių darybos aspektu laikyti jų kažkuo ypatingais ir išskirtiniais, t. y. dubliuoti darbą, kurį atlikti priklausytų žodžių etimologijos atstovams. Kita vertus, žiūrint į šiuos leksinius vienetus vien tik formaliai, žodžių darybos mokslui nepavyks išsivaduoti iš morfologijos sferos, nes priešingai – susikoncentravus vien tik į 3 Vokiečių kalbos elementų Stief- ir Schwieger- priskyrimas afiksoidams nėra visiškai teisingas, nes afiksoidai žodžių darybos požiūriu yra ypač produktyvūs, tuo tarpu pirmieji dėmenys Stief- ir Schwieger- aptinkami tik mažoje žodžių grupėje, t. y. nėra produktyvūs. 4 Apie tai bus plačiau kalbama kito šio straipsnio dalyje. 5 Vokiečių kalbos gramatikose cituojamas 1999 m. leidinyje Woche užfiksuotas naujadaras Stieffamilie (DUDEN 4 2005: 667). Straipsniai / Articles 79 DALIUS JARMALAVIČIUS dem enų struktūros analizę, kyla pavojus įsipainioti į perteklinį, pagrečiui vartojamų terminų kūrimą, reikalingą atskiriems atvejams paaiškinti. Tai tik apsunkinamas diachroninės žodžių darybos tyrinėjimas. Apžvelgus dvika-menų žodžių, kurių vienas iš dėmenų nėra darybiškai pamatuotas, ypatybes, tinkamiausias jiems apibūdinti atrodytų V. Urbučio pasiūlytas tariamųjų dūrinių su atliekamais kamienais terminas. Tačiau, turint omenyje, kad šie leksiniai vienetai nepriklauso žodžių darybos tyrimo sričiai ir juolab nelaikytini kompozitais, tinkamiausia juos būtų įvardyti kompleksinės struktūros žodžiais su darybiškai nemotyvuotu kamienu arba darybiškai nemotyvuotais kompleksinės struktūros žodžiais. 2. DŪRINYS AR VEDINYS? Žodžių darybos teorijoje plačiai diskutuojama ir dėl tarpinę poziciją tarp dūrinių dėmenų ir afiksų užimančių elementų, mokslinėje literatūroje dar vadinamų afiksoidais. Afiksoidai yra tokie žodžių darybos elementai, kurie užima tarpinę poziciją tarp žodžio (leksemos) ir darybos afikso. E. Donalies šiuos elementus vadina jaun ne žodžiais (vo. Nicht-mehr-Wort), bet dar ne afiksais (vo. Noch-nicht-Affix), ir pažymi, kad afiksų susiformavimas iš atskirų žodžių yra tipiškas vokiečių kalbos fenomenas. Panašios pozicijos, kad žodžių darybos afiksai susidaro iš dūrinių dėmenų kalbos istorijos raidoje, laikosi ir Damaries Nübling (2010: 73). Tačiau šis reiškinys nėra svetimas ir kitoms kalboms. V. Urbutis išsamiai yra aprašęs latvių kalbos priesagos -uzis, turinčios abstrakčią kategorinę reikšmę ‘pamatiniu žodžiu sakyto dalyko buvimo vieta’, kilmę, pvz.: la. pelūzis ‘peludė’, sierūzis ‘sūrinė’ ar vārūzis ‘vartai su stogu viršuje’ (Urbutis 1993: 84 tt.). Minėtas žodžių darybos formantas susidarė iš tam tikro vidurinio-sios vokiečių žemaičių kalbos dūrinio su antruoju dėmeniu -hūs (vo. Haus ‘namas’) tipo, pvz.: bakūs (la. bakūzis) ‘krosnelė, trobesys su duonkepe krosnimi’, mīnhūs (la. minūzis) ‘monetų kalėj’ ir pan. Vėliau, kaip pastebi V. Urbutis, formantas -uzis, skirtingai nuo -hūs, neturėdamas šalia pamatinio žodžio, jau negali būti suvokiamas kaip leksinis vienetas, bet tik kaip žodžių darybos afiksas (Urbutis 1993: 92–95, 98). Taigi, afiksoidai, turintys leksinę reikšmę (tiesa, daugiau ar mažiau apibendrintą), skiriasi nuo žodžių darybos afiksų, bet dėl savo funkcijų, riboto savarankiškumo žodžių junginyje yra į juos panašūs. Daugumai žodžių darybos tyrėjų tarpinę poziciją tarp kompozitų dėmenų ir derivatų užimančių darybinių elementų įvardijimas afiksoidais yra priimtiniausias. Nors germanistinėje literatūroje, kaip pažymi Julia Stepan, afiksoidai gali būti vadinami ir kitaip, pvz.: afiksinėmis morfemomis, pssu afiksais, dūrinių afiksais, santykiniais afiksais ar 80 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dėl žodžių darybos teorijoje vartojamų terminų ir darbinių elementų klasifikacijos tarsi afiksais (Stepan 2009: 102). Kaip teigia P. O. Müller, keblumų kyla ir dėl afiksoidų priskyrimo žodžių darybos tipams, nes tiriant kalbą diachroniniu aspektu, ne visada lengva atskirti dūrinius ir vedinius (Müller 1993: 40). Afiksoidai paprastai skirstomi į dvi grupes: 1) prefiksoidus, atliekančius priešdėlių funkciją; 2) sufiksoidus, atliekančius priesagų funkciją ir būdingus dažniausiai daiktavardžiui ar būdvardžiui. Hansas Altmannas, apžvelgdamas šiuolaikinės vokiečių kalbos darybą, nurodo šiuos sufiksoidus: -gut, -gram, -kreise, -leute, -material, -reich, -volk, -welt, -werk, -wesen, -zeug. Prefiksoidams jis priskiria: Alt-, Ex-, Ko-, Maxi-, Mini-, Miss-, Mit-, Nicht-, Vize- (Altmann 2011: 74–76). Šis sąrašas išplėstų, jei įtrauktume ir tuos žodžių darybos elementus, kuriuos J. Stepan taip pat interpretuoja kaip afiksoidus, pvz.: -frau, -mutter, -nonne, -weib, Groß-, Stief-6 (Stepan 2009: 101–102). Kilme afiksams gana artimi yra šiame straipsnyje jau minėti konfiksai, kuriuos W. Fleischers skiria į dvi rūšis: svetimos kilmės (vo. nicht heimische) ir indigenus (vo. heimische) (Fleischer 1995: 62). Pirmai grupei priskiriami kaip dar vadinami neklasiniai konfiksai, pvz.: Bio-, Euro-, Mini-. Kitai grupei priklauso jau minėti Stief- ir Schwieger-. Esminis skirtumas tarp savos ir svetimos kilmės konfiksų yra žodžių su jais darybinis produktyvumas: su svetimaisiais, ypač dabartinėje vokiečių kalboje, padaroma nemažai žodžių, o savieji (indigenūs) konfiksai žodžių daryboje yra reti (Elsen 2006: 138). Konfiksų vis dėlto nereikėtų gretinti su afiksais, nes pastarieji dar aptinkami kaip savarankiški žodžiai, tuo tarpu konfiksai egzistuoja tik tam tikrose žodžių grupėse (Schu 2006: 259). Tiesa, su Stief- ir Schwieger- galima padaryti naujų žodžių, bet faktiškai vokiečių kalboje šie elementai žodžių darybos požiūriu yra visiškai neproduktyvūs. Rankraštiniuose dvikalbiuose XVII–XVIII a. baltų kalbų žodynuose dažniausiai aptinkami sufiksoidai -werk, -wesen, -zeug, -gut bei prefiksas Haupt-, todėl juos reikėtų detaliau aptarti. Žodžio Werk leksinė reikšmė yra ‘gaminimo vieta’ (vo. Produktionsort) (kodėl ne ‘dabo, gaminio’ ir pan. reikšmė? – aut. past.), Wesen – ‘būtybė, kūrinys’ (vo. Geschöpf), Zeug – ‘medžiaga, įrankis’ (vo. Stoff, Gerät), Gut – ‘turtas’ (vo. Vermögen), Haupt – ‘galva’ (vo. Kopf). Kaip nurodo D. Nübling, jau ankstyvosios bendrinės vokiečių kalbos (vo. Frühneuhochdeutsch) periodo susiformuoja nauji kuopinių daiktavardžių darybos sufiksai iš Werk, Wesen, Zeug ir Gut (Nübling 2010: 78). Fredericas Hartwegeris ir Klausas Peteris Wegera konstatuoja, 6 Šį elementą reikėtų priskirti indigenems (savos kalbos kilmės) konfiksams, nes Stief-, priešingai nei afiksai, nėra produktyvus žodžių darybos formantas. Straipsniai / Articles 81 DALIUS JARMALAVIČIUS jog minėtų kalbos periodų šie dėmenys įgana apibendrintą leksinę reikšmę, junginiuose nutolusią nuo pirminės, ir tampa labai produktyvūs. Ypač tokių žodžių pagausėja nuo XVII a. Tendencija kuopinius daiktavardžius darytis su elementu Werk anksčiausiai išryškėja nuo XVI a. (Hartweg, Wegera 2005: 199), kitų mokslininkų teigimu, dar anksčiau – nuo XIV a. (Soling 2012: 45). D. Nübling nurodo, kad -werk ir -wesen reikšmės junginiuose dažniausiai yra abstrahuotos, todėl šie sufiksoidai įgyja abiem bendrą darybinę reikšmę ‘sankaupa to, kas pasakyta pirmuoju dėmeniu’ ar ‘visuma to, kas priklauso pirmajam dėmeniui’, pvz.: Laubwerk ‘medžių lapai’, Fischereiwesen ‘žuvininkystė’. Afiksoidui -zeug būdinga kolektyvinė ‘viskas, kas naudojama tam, kas pasakyta pirmuoju dėmeniu’ reikšmė, pvz.: Nähzeug ‘siuvimo reikmenys’ (Nübling 2010: 78). Sufiksoido -gut reikšmė gali būti skirtinga, nelygu pirmojo dėmens kalbos dalis: junginyje su veiksmažodžiu šis elementas reiškia ‘medžiagą, reikalingą darbo procesui ar perdirbimui’, su daiktavardžiu abstraktais jis žymi nematerialios kilmės kompleksus (Fleischer, Barz 1995: 143 – 144), pvz.: Mahlgut ‘malinys’, Gedankengut ‘mintys’. Afiksoidai -werk, -wesen, -zeug, -gut su skirtingų kalbos dalių pirmaisiais dėmenimis yra nevienodai produktyvūs. D. Nübling teigimu, visi išvardyti elementai gali jungtis su daiktavardiniu dėmeniu, tačiau junginyje su veiksmažodiniu dėmeniu dažniausiai aptinkamas -zeug, tuo tarpu -werk yra daug retesnis. Afiksoidai -wesen ir -gut dažniausiai jungiasi su daiktavardžių kamienais, apibrėždami daiktavardinių objektų savybes (Nübling 2010: 79). Sudurtinių žodžių dėmuo Haupt- prefikso statusą greičiausiai įgijo XVIII a. Ludwigs M. Eichingeris, apžvelgdamas minėto laikotarpio dalinių tekstų nominalinę žodžių darybą, užsimena, kad nuo XVI a. vartojama leksema Haupt reiškė ‘kūno dalį – galvą’ (vok. Kopf), vis dažniau kaip pirmasis dėmuo praranda šią reikšmę ir įgyja kitą, žyminčią ‘centrinę padėtį’ ar ‘aukščiausią poziciją hierarchijoje’, todėl šis dėmuo atlieka prefiksui būdingą funkciją (Eichinger 2002: 350). Atkreiptinas dėmesys, kad sinchroninės žodžių darybos tyrėjų gretose nėra vieningos nuomonės dėl aprašytų sufiksoidų ir prefiksoidų statuso. Jörgas Meibaueris (2002: 30), Michaelis Lohde (2006: 15, 112–113), W. Fleischeri s ir I. Barz (1995: 145) darybinius elementus -werk, -wesen ir Haupt- žodžiuose praradusius savo pirminę leksinę reikšmę priskiria darybiniams afiksams. Tuo tarpu komponentus -gut ir -zeug pastarieji įtraukia laiko durinių antraisiais dėmenimis (Fleischer, Barz 1995: 143–144). Gisela Zifonun nuomone, jie priklauso pusiau sufiksų kategorijai (Zifonun 2012: 131), o Johannes Erbenas darybinius elementus -werk ir -wesen dažniausiai suvokia kaip sufiksoidus (Erben 1975: 143), kartais juos vadinama ir kuopinių daiktavardžių darybinėmis priemonėmis (Erben 2001: 105). 82 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dėl žodžių darybos teorijoje vartojamų terminų ir darbinių elementų klasifikacijos Taigi, mokslininkų nuomonės dėl -werk, -wesen, -zeug, -gut ir Haupt- statuso labai įvairuoja. Kad įvertintume, ar aptarti elementai gali būti suvokiami kaip daiktavardiniai dūrinių dėmenys, ar jau kaip afiksoidai, reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į jų reikšmės abstrakcijos laipsnį bei registravimą žodynuose atskira lema, bet ir į poziciją dūrinyje ar jų paveldimą vietą. Pavyzdžiui, XVII a. žodynuose -werk [-werk] ir -zeug pateikiami tiek atskiru žodžiu, tiek atinkami dūriniuose pirmais bei antrais dėmenimis, pvz.: Clavis IV-954 Werck ‘Darbas, Joba, Weikals, Padargai’, Clavis IV-1047 Zeug ‘Rykas’, Clavis IV-954 Werck=Tag ‘Dirbama Diena’, Clavis IV-955 Werck=Zeug ‘Rykledis, Rykas, Pripraw’, Clavis II-115 Kriegs=Zeug ‘Zalnieru Rykai’, Clavis III-464 Schmied=Werck ‘Kalwo Darbas’, Clavis IV-104 Zeug=Hauß ‘Szarwiniczia’. Tiesa, pasitaiko dūrinių su apibendrinta šių dėmenų darbine reikšme, pvz.: Clavis II-1162 Laubwerck ‘Lapai’, todėl toks darinys neturėtų būti priskiriamas dūriniams. Sudėtinių daiktavardžių antruoju dėmeniu XVII–XVIII a. šaltiniuose reikėtų laikyti taip pat elementą -Gut / Gutt, anuomet dar vartotą ‘prekės, turto, lobio, namų ar gėrybės’ reikšme (plg. B 612 Gut, Güter, Lex 44a Güter), pvz.: Clavis II-1043 Kauff=Gutt ‘Towars’, B 795 Kirchen Gutt ‘Baznyczios Gerbe’. Vis dėlto darbos formantams jau istoriniu laikotarpiu priskirtinas daiktavardžių antrasis dėmuo -wesen, įgavęs dūriniuose abstrakčią reikšmę. Nors analizuotuose rankraštiniuose žodynuose žodžiuose su šiuo elementu, kiek jų pavyko užfiksuoti, nėra išversti (greičiausiai to meto autoriams nepavyko jiems rasti lietuvių kalboje esančio tinkamo žodžio. -aut. pastaba), pvz.: Clavis II-868 Haußwesen ‘namų ūkis’ (aut. vertimas), Kriegs Wesen B 823 ‘karyba’ (aut. vertimas), tačiau jau iš DWG pateiktų žodžių su -wesen paaiškinimų matoma šio elemento apibendrinta reikšmė. Pavyzdžiui, žodis Kriegswesen žodyne apibūdinamas kaip ‘karo padėtis, kariniai santykiai’, Hauswesen – ‘nuosavybė’. Dūriniams taip pat nereikėtų priskirti žodžių su pirmuoju dėmeniu Haupt-, praradusiu pirminę ‘galvos’ reikšmę ir junginį su daiktavardžiu reiškiančiu ‘svarbų asmenį bei esminį daiktą ar dalyką’, pvz.: Lex 46a Haupt Mann ‘Pilonis, Szmintininkas’, Haupt=Stadt Clavis II-860 ‘Wyraus Miestas’, B 644 Haupt Lute ‘Wresnej, Wyrusiej’. Apibendrinant tai, kas pasakyta apie minėtus struktūrinius elementus, galima teigti, kad ankstesnės epochos daiktavardžių su antraisiais dėmenimis -werk, -zeug ir -gut, išskyrus keletą žodžių, kuriuose šių elementų leksinė reikšmė jau nėra aiškiai išreikšta, reikėtų priskirti dūriniams. Kad -werk, -zeug ir -gut dėmenys nėra afiksai dar byloja ir tai, kad analizuotuose XVII–XVIII a. žodynuose dūriniai su jais į lietuvių kalbą verčiami nenutolstant nuo originalo kalbos, o tai leidžia spręsti, kad ano meto kalbėtojas minėtus elementus 7 XVII–XVIII a. žodynų pavyzdžių vertimai į lietuvių kalbą pateikiami originalūs. Straipsniai / Articles 83 DALIUS JARMALAVIČIUS dar suvokdavęs kaip atskirus žodžius. Vis dėlto žodžių struktūrinius elementus –wesen ir Haupt-, įgijusius apibrėžtą reikšmę ar nutolusius nuo pirminės reikšmės junginiuose, reikia laikyti darbiniais afiksais. Tačiau, dėl šių elementų statuso šiuolaikinėje vokiečių kalboje galime pritarti tyrėjams, linkusiems juos traktuoti kaip afiksoidus. 3. IŠVADOS 1. Pritarina sinchroninės žodžių darybos atstovų pozicijai, jog pavieniai žodžiai, kurių dėmenys yra unikalūs, bet nėra darybiškai pamatuoti, nelaikytini dariniais, tačiau nėra visiškai tikslu juos priskirti ir paprastiesiems žodžiams – tinkamiausia būtų šiuos kalbos reiškinius traktuoti kaip kompleksinės struktūros žodžius su darybiškai nemotyvuotu kamienu. 2. Žodžių darybos požiūriu už tyrimo ribų nereikėtų palikti žodžių su indėniais konfiksais (pvz.: vo. Stief-, Schwieger- ar la. -uzis), nes su jais, nors ir nepasižyminčiais produktyvumu, faktiškai galima pasidaryti naujų žodžių. 3. Kai kyla klausimų dėl žodžio dėmenų savarankiškumo ir reikia įvertinti, ar tam tikras žodis yra darinys, ar priskirtinas derivatams, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą kriterijų: dėmenų darybinį potencialą, reikšmės abstrakcijos laipsnį, registravimą atskira leksema žodynuose, gebėjimą užimti tam tikrą poziciją junginyje bei senųjų dikalbių žodynų pamatinę vertimą. S A N T R U M P O S lie. lietuviškai lo. lotyniškai pl. Plural (daugiskaita) s.v.a. senoji vokiečių aukštaičių kalba v.v.a. vidurinioji vokiečių aukštaičių kalba vo. vokiškai Š A L T I N I A I B – Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum. Rankraštinis XVIII a. žodynas. Dokumentinis leidimas su faksimile, įvadu ir žodžių registru 1–2, red. Vincentas Drotvinas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009. 84 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dėl žodžių darybos teorijoje vartojamų terminų ir darbinių elementų klasifikacijos Clavis – Clavis Germanico–Lithvana. Rankštinis XVII a. vokiečių–lietuvių kalbų žodynas 1. A–E (1995), 2. F–L, 3. M–S, 4. T–Z (1997), red. Vincentas Drotvinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1995–1997. DUDEN 7 – Herkunftswörterbuch. Etymologie der deutschen Sprache. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich: Bibliographisches Institut, 2001. DUDEN – Deutsches Universalwörterbuch. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich: Dudenverlag, 1996. DWB – Deutsches Wörterbuch von Jacob Grimm und Wilhelm Grimm in 32 Teilbänden (1854–1961). Leipzig, 1972. Prieiga internete: http://woerterbuchnetz.de/DWB/ (žiūrėta 2016 08 30). L – Nīcas un Bārtas mācītāja Jāņa Langija 1685. gada latviski-vāciskā vārdnīca ar īsu latviešu gramatiku, red. Ernests Blese. Rīga: Latvijas universitāte, 1936. Lex – Lexicon Lithuanicum. Rankštinis XVII a. vokiečių–lietuvių kalbų žodynas, red. Vincentas Drotvinas. Vilnius: Mokslas, 1987. Lexer – Lexer Mathias 1872–1878: Mittelhochdeutsches Handwörterbuch in 3 Bänden. Leipzig. Prieiga internete: http://woerterbuchnetz.de/Lexer/ (žiūrėta 2016 09 06). L I T E R A T Ū R A A l t m a n n H a n s 2011: Prüfungswissen. Wortbildung, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. B e n c z e s R é k a 2006: Creative Compounding in English. The Semantics of Metaphorical and Metonymical Noun–Noun Combinations. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins B. V. B o o i j G e e r t 2007: The Grammar of Words (= Oxford Textbooks in Linguistics). New York: Oxford University Press. D o n a l i e s E l e 2005: Die Wortbildung des Deutschen. Ein Überblick. Tübingen: Gunter Narr Verlag. DUDEN 4 – Die Grammatik. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich: Dudenverlag, 2005. E i c h e r L u d w i g M. 2002: Nominale Wortbildung in Sachtexten des 18. Jahrhunderts. – Historische Wortbildung, hrg. von Mechthild Habermann, Peter O. Müller, Horst Haider Munske (= Reihe Germanistische Linguistik 232). Tübingen: Max Niemeyer, 341–362. E s e n H i k e 2006: Deutsche Konfixe – Deutsche Sprache. 33. Jahrgang 2005, 133–140. Straipsniai / Articles 85 DALIUS JARMALAVIČIUS Erben Johannes 1975: Einführung in die deutsche Wortbildungslehre (= Grundlagen der Germanistik 17). Berlin: Erich Schmidt Verlag. Erben Johannes 2001: Über den Aufschlusswert älterer deutscher Wörterbücher für die historische Wortbildungslehre. – Zeitschrift für deutsche Philologie 120, 105–111. Fleischer Wolfgang 1995: Konfixe. – Wort und Wortschatz. Beiträge zur Lexikologie, 61–68. Fleischer Wolfgang, Irmhild Barz 1995: Wortbildung der deutschen Gegenwartssprache. Tübingen: Max Niemeyer Verlag. Glück Helmut 2005: Metzler Lexikon Sprache. Stuttgart, Weimar: J. B. Metzler Verlag. Hartweg Frederic, Klaus-Peter Wegera 2005: Frühneuhochdeutsch. Eine Einführung in die deutsche Sprache des Spätmittelalters und der frühen Neuzeit (= Germanistische Arbeitshefte 33). Tübingen: Max Niemeyer Verlag. Jarmalavičius Dalius 2014: Vokiečių kalbos darinių daryba XV–XVIII a. rankraštiniuose dvikalbiuose baltų kalbų žodynuose. Humanitarinių mokslų daktaro disertacija. Vilniaus universitetas. Lohde Michael 2006: Wortbildung des modernen Deutschen. Ein Lehr- und Übungsbuch. Tübingen: Gunter Narr Verlag. Meibauer Jörg, Ulrike Demske et al. 2002: Einführung in die germanistische Linguistik. Stuttgart, Weimar: Metzler Verlag. Müller Peter O. 1993: Historische Wortbildung: Forschungsstand und Perspektiven. – Zeitschrift für deutsche Philologie 112(1), 394–419. Nübling Damaris, Antje Dammel et al. 2010: Historische Sprachwissenschaft des Deutschen. Eine Einführung in die Prinzipien des Sprachwandels. Tübingen: Gunter Narr Verlag. Schu Josef 2006: Zwischen Grundmorphem und Affix – Deutsche Sprache. Zeitschrift für Theorie, Praxis, Dokumentation. 33. Jahrgang 2005, 259–286. Solling Daniel 2012: Zur Getrennt-, Zusammen- und Bindestrichschreibung von Substantivkomposita im Deutschen (1550–1710) (= Acta Universitatis Upsaliensis / Studia Germanistica Upsaliensia 57). Uppsala: Uppsala Universitet. Stepan Julia 2009: Wortbildungsmodelle für Frauen Bezeichnungen im Mittelhochdeutschen und Frühneuhochdeutschen (= Schriftenreihe Schriften zur Mediävistik 16). Hamburg: Dr. Kovač Verlag. 86 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Dėl žodžių darybos teorijoje vartojamų terminų ir darbinių elementų klasifikacijos Urbutis Vincas 2009: Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Urbutis Vincas 1993: Darboc tipo radimas: latvių kalbos nomina loci su priesaga –uz. – Baltistica 28(2), 82–105. Wälchli Bernhard 2005: Co-Compounds and Natural Coordination (= Oxford Studies in Typology and Linguistic Theory). New York: Oxford University Press. Zifonun Gisela 2012: Komposition (oder Halbfigurierung) zum Ausdruck von Nominalaspekt: Schmuckstück, Glücksfall und Zuckerwerk. – Das Deutsche als kompositionsfreie Sprache: strukturelle Eigenschaften und systembezogene Aspekte, hr. von Livio Gaeta, Barbara Schlücker. Berlin, Boston: Walter de Gruyter, 101–134. Regarding the Used Terminology and Classification of Formative Elements in the Theory of Word-Formation SUMMARY The analysis of the German nominal compounds in the handwritten Baltic bilingual dictionaries from the 17th–18th shows many problematic aspects: the lack of precise terminology which needs to be corrected in the synchronic theory of word-formation on the one hand and difficulties in the differentiation of decided word-formation patterns on the other hand. In the scientific literature terminology used for the analogous examples of word-formation could be defined as superfluous terminology. This applies in particular to the words with unique morphemes such as in gem. Himbeere ‘raspberry’, Schornstein ‘chimney’ or lit. šiškńasparnis ‘bat’, tinagas ‘fire stone’. To define the constituents that are demotivated and only occur in individual words, different terms like pseudomorpheme, pseudo-plem, Himbeer-morpheme, cranberry-word, cranberry-compounds, cranberry-morphemes etc. are found in the theory of word-formation. It would be more exact to describe such lexical units, using the concept of quasi-compounds with remaining stems (lit. tarsi duriniai su atliekomis kamienais) suggested by V. Urbutis. However, words with demotivated constituents but with their complex word structure could not be categorized neither as compounds nor as simple (simple) words, such a definition needs concretization. Taking into account the properties mentioned in this paper, lexical units like gem. Himbeere or lit. tinagas can be defined as complex words with demotivated stems (lit. kompleksinės struktūros žodžiai su nemotyvuotais kamienais). Straipsniai / Articles 87 DALIUS JARMALAVIČIUS Furthermore, this article discusses the special status of words with the elements that take a position between compound-components and the derivative morphemes and are characterized in the synchronic word-formation as affixoids. It is also difficult to say, if for example, germ. Werck=Tag ‘working day’, Werck=Zeug ‘tool’, Kichen Gutt ‘churches goods’, Hauptmann ‘main person’, Kriegswesen ‘soldier ship’ are compounds or derivations, because we do not have enough clear criteria to differentiate these words. The problem mentioned above is actual in diachronic word-formation, too. In order to determine elements between composition and derivation in historical word-formation one should focus on the following criteria: productivity and their semantic degree of abstraction, their registration as a free lemma in the dictionaries, their ability to change position in words, and word-for-word translation of constituents in dictionaries. Įteikta 2017 m. sausio 12 d. DALIUS JARMALAVIČIUS Vilniaus universitetas Užsienio kalbų institutas Vokiečių kalbos katedra Universiteto g. 5 LT- 01513, Vilnius, Lietuva [email protected] 88 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI