Homonimai lietuvių kalbos žodynuose

NIJOLĖ ČEPENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikologija, skoliniai, leksikografija, etimologija, kalbos istorija, raštija. HOMONIMAI LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNUOSE Homonyms in the Dictionaries of the Lithuanian Language ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ, LKŽe), Jokūbo Brodovskio žodyne esantys daugiausia etimologiniai homonimai, atsiradę dėl žodžių skolinimosi iš kitų kalbų, kurie žodyno straipsniuose nėra pateikiami kaip homonimai. Kai kurie skoliniai supanašėja su lietuvių kalboje esančiu žodžiu, turinčiu kitokią reikšmę, tačiau tie žodžiai yra skirtingos kilmės ir reikšmės, todėl būtina juos rašyti atskiruose straipsniuose. 2009 m. išleistame Jokūbo Brodovskio rankraštinio XVII a. žodyno Lexicon Germanico=Lithvanicum et Lithvanico=Germanicum III žodžių indekse taip pat yra neatskirtų homonimų. Straipsnyje pateikiama naujų homonimų, nesančių LKŽ, LKŽe. ESMINIAI ŽODŽIAI: leksikos homonimai, germanizmai, Rytų Prūsijos žodynai, leksikografija. ANNOTATION The article analyses the predominantly etymological homonyms found in The Dictionary of the Lithuanian Language (LKŽ, LKŽe) and Jokūbas Brodovskis’ Dictionary, which originated due to the borrowing of words from other languages and which are not presented as homonyms in the dictionary entries. Certain borrowings become similar to the word in Lithuanian having a different meaning, but these words have a different origin and meaning and should therefore appear in different entries. The index of Jokūbas Brodovskis’ 18th century manuscript dictionary Lexicon Germanico=Lithvanicum et Lithvanico=Germanicum III published in 2009 also contains unseparated homonyms. The article provides new homonyms not available in LKŽ, LKŽe. KEYWORDS: lexical homonyms, Germanisms, East Prussian dictionaries, lexicography. Straipsniai / Articles 103 NIJOLĖ ČEPĖNĖ ĮVADAS Senovės graikų filosofas Aristotelis savo Kategorijose pirmasis paminėjo homonimo terminą. Jis rašė: „Vienvardžiais (homōnyma) vadinami tie dalykai, kurie turi tą patį pavadinimą, o tą patį pavadinimą atitinkantį esmės apibrėžimą – skirtingą“ (Aristotelis 190: 5). Lietuvių kalbos homonimus tyrė Vincas Urbutis filologijos mokslų kandidato disertacijoje Lietuvių kalbos leksikos homonimų sudarymo būdai, 1955 m., 251 p. Lietuvių kalbininkų homonimų apibrėžimai yra šie: leksikos homonimai yra vienodai tariami žodžiai (Urbutis 1955: 41; Jakaitienė 2005, 257); homonimai (gr. homōs ‘tas pats, vienodas’ ir ónoma ‘vardas’) yra žodžiai, turintys tą pačią fonetinę išraišką ir visiškai skirtingas reikšmes (Jakaitienė 1980: 42); tai žodžiai, turintys vienodą garsinę struktūrą, bet skirtingą leksinę reikšmę (Palionis 1985: 182). Lietuvių kalbos tikrųjų homonimų vartoseną ir semantines struktūros pokyčius tyrė Rita Mikelionytė (Mikelionytė 2016: 13). Taigi homonimai yra vienodai tariami žodžiai, esantys skirtingos prasmės, reikšmės ir dažnai skirtingos kilmės. Be to, ne visi žodžiai, turintys skirtingą reikšmę, yra homonimai. Tikraisiais homonimais laikomi žodžiai, kurių visos gramatinės formos fonetiškai sutampa. Homonimai susidaro: 1) dėl fonetinės kalbos sistemos kitimo (etimologiniai, istoriniai); 2) dėl naujų žodžių darybos (darybiniai); 3) dėl semantinių žodžių pakitimų, žodžių reikšmių nutolimo (semantiniai); 4) dėl žodžių skolinimosi iš kitų kalbų. Skoliniai, atėję iš įvairių kalbų ar tarmių, prisitaiko prie lietuvių kalbos fonetikos ir gramatikos dėsnių, todėl supanašėja su lietuvių kalboje esančių žodžių, turinčių kitokią reikšmę. Pagal kilmę homonimai skirstomi į vienakilmius (homogeninius) ir įvairiakilmius (heterogeninius). Homonimai pagal jų susidarymo būdus skirstomi į tris tipus: etimologinius (1, 4), darybinius (2) ir semantinius (3). Homonimijos ir polisemijos problemoms tirti taikoma komponentinė žodžių analizė, distributinė analizė, derivacinės analizės metodas (Jakaitienė 1980: 42–48). Sąvokos homonimija ir polisemija yra susijusios. Jeigu daugi reikšmis žodis turi bendrą etimologinę šaknį, tai jis yra ne homonimas, bet daugiareikšmis žodis. Per ilgą laiką žodžio reikšmės gali atsiskirti, tuomet atsiranda keli žodžiai. Homonimai atsiranda ir dėl metaforinio žodžio vartojimo, kai žodžiai įgyja perkeltines reikšmes. Šio straipsnio tikslas yra pateikti LKŽ, LKŽe, Jokūbo Brodovskio žodyno III tomo žodžių indekse pastebėtus homonimus, kurie minėtuose darbuose nėra laikomi homonimais. Užduotys: nurodyti ne tik žodžių reikšmes, bet ir, remiantis istoriniu lyginamuoju, fonetiniu, kitais filologiniais metodais, išaiškinti homonimų kilmę, ypač skolinių. Remiamasi etimologiniais žodynais, naujais darbais skolinių kilmės klausimais. Tiriami skolinių pamatai žodžiai iš 104 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Homonimai lietuvių kalbos žodyne kurių jie kilo, nurodo pirminę žodžių kilmę. Homonimų aiškinimas yra svarbus leksikografijai, žodžių rašymui. I. NEATSKIRTI HOMONIMAI LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE (LKŽ, LKŽe) Pastebėta, kad LKŽ, LKŽe kai kurie homonimai pateikiami viename žodyne straipsnyje. Homonimus, kurie yra skirtingos kilmės ir reikšmės, būtina atskirti. Taigi straipsnyje nagrinėjami Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ ir LKŽe), J. Brodovskio žodyne šio straipsnio autorės pastebėti nepažymėti, neatskirti leksiniai homonimai, atsiradę daugiausia dėl žodžių skolinimosi iš kitų kalbų. Straipsnyje pateikiama žodžių nuorodų iš Jono Bretkūno Biblijos, Prūsijos žodynų ir tarmių, gyvosios kalbos, kurių nėra Lietuvių kalbos žodyne. Daugumos homonimų abu žodžiai kilo iš germanų kalbų, keli susidarė iš lietuviško žodžio ir germanizmo, lietuviško žodžio ir slavizmo, vienas – iš lietuviško žodžio ir hibrido, vienas iš germanizmo ir turkų, totorių kalbos žodžio. 1. ETIMOLOGINIAI HOMONIMAI Dauguma čia nagrinėjamų etimologinių homonimų susidarė dėl žodžių skolinimosi iš germanų kalbų, daugiausia Rytų Prūsijos vokiečių dialektų; jų abu žodžiai yra germanizmai. Dalis jų pateko į lietuvių kalbą per slavų, kitas kalbas. Homonimas 1 tūtà ‘vamzdis; vamzdžio forma detalė ir kt.’ yra vokiečių žemaičių kilmės žodis, o 2 tūtà ‘tūto medis (šilmedis)’ yra turkų, totorių kilmės žodis. Keli homonimai susidarė iš lietuviško žodžio ir germanizmo. Vienas atsirado iš dviejų lietuviškų žodžių dėl fonetinio pakitimo. Šiame straipsnyje pateikiami homonimai yra ne tik skirtingų reikšmių, bet ir kilę iš skirtingų patinių žodžių. Daugiausia homonimų randama tarmėse ir raštuose, Rytų Prūsijos žodynuose nuo XIX a. XVII a. susidarė 1 štãras zol. ‘čiulys; urvė kregždė’ ir 2 štãras ‘žiurkėnas’; 1 šìna ‘ralankis, rato apkaustas’ ir 2 šìna ‘mėlas, nendrė’, XVII a. – 1 šnỹpė ‘uostomas tabakas’ ir 2 šnỹpė ‘spirtas’. a) Abu žodžiai yra skoliniai, germanizmai: 1 ãkas sm. (4) įrankis kaupti N 2, K, Alm 23, KŽ, NmŽ, KtŽ, Vn; pas skolintas iš Prūsijos vokiečių hāk ‘kirtiklis, kautukas’ (Alm (PrW)), Hacke ‘įrankis žolėms iškapoti, kaplys, kautukas’; plg. v.v.a. hacke, n.v.a. Hacke f. ‘kirtiklis, Straipsniai / Articles 105 NIOLĖ ČEPENĖ kauptukas’ (R II 187, 214), sietiną su vok. hacken ‘kirsti, kapoti; kapliuoti, kapti’ (Kluge 2002: 381); 2 ãkas sm. (4) ‘užutekis, užtakis’ A 1885, 11; dėl kilmės plg. Pr.v.ž. Hake (a=å) m. ‘iškyšulys, ragas; ilga siaura sekluma, einanti nuo kranto iškyšuliu iki įlankos’, ol. hoek (Fr I 267), v.v.ž. hōk, huk ‘kampas, kampelis (vieta); ragas, iškyšulys’ (MndW II 283–284), dan. huk ‘kampas, įlanka, nerija’, šv. huk norv. dial. Huck ‘žemės iškyšulys’ (Falk I 427), šv. tarmėse hök ‘kampas, išsikišimas, iškyšulys’, n.v.a. Haken m. ‘kablys’ (Kluge 2002: 384); v.v.ž. hage, age ‘smailgals’ (MndW II 173); lot. acus f. ‘smailgals; l. hok. Plg. dar okas¹, užokis. 1 blióžė sf. (1) 1. ‘pūslė’ KŽ, ZŠŽ (Snt), Vlkš. 2. ‘maželis tabaku, malas’, JD 1289, K. Būg II 44, KŽ, ZŠŽ (Snt, Nm, Sr, Šk), GŽ, Gs. 3. ‘palga pinigine, uždarant užsukama dviem suktais rugčiais’ G1. 4. ‘susmukėlė’ Klp, Plv. 5. scrotum ZŠŽ (Sr). 6. menk. ‘sėtuve, veidas, burna’ ZŠŽ (Šk). 7. ‘prasta, netikusi kumelė’ ZŠŽ (Šk) < Rytų Pr.v. blōz ‘pūslė; pykę; indas’ (Ziesemer I 630); plg. n.v.a. Blase f. ‘pūslė’, v.v.a. blāse, s.v.a. blāsa f., n.nl. blas; → vok. blasen ‘pūsti’ (Kluge 2002: 129); v.v.ž. blase ‘pūslė, piniginė’ (MndW I 352); 2 blóžė sf. (1) ‘liemenė’ Klvr, Mrj; dėl kilmės plg. n.v.a. Bluse f. ‘palaidinė (moteriška) iš pranc. blouse; n.nl. blouse, blous; galbūt pranc. žodis kilo iš ankstyv. romanų *bulusa ‘rūtiškas’ kaip pasiepiamas valstiečių aprangos pavadinimas (arba sietinas su bullo = pulla ‘gedulo rūbas’ (Kluge 2002: 135); n.l. blua ‘viršutinė moterų palaidinė (pr. darbo drabužis)’ < pranc. blouse ‘palaidinė; ilgas platus drabužis ir kt.’; iš v.lot. pelusia ‘drabužis iš Peluzijos (Egipto miesto)’ (LKPŽ 2016: 236–237). 1 blókis sm. 1. ‘šiaudų pintinė dunkepėi, langams, daigynui dengti, kojoms šluostyti ir kt.’ Brž. 2. ‘keptas paplotis (?)’ LV I 311; dėl kilmės plg. v.ž. flāk ‘pintas daiktas’, v.v.ž. vlake ‘visas, kas nunta iš šakų, pintas daiktas’ (MndW V 265); la. blāks ‘šiaudų demblys, plaušinis’ kilo iš v.ž. flāk ‘pintas daiktas, džiovykla’ (Sehwers 1953: 13–14); got. flata ‘(plaukų) kasa’; → vok. flechten ‘pinti’ (Kluge 2002: 299); n.v.a. Flechtwerk ‘pintas daiktas’. Vidurinėje vokiečių žemaičių tarmėje (w) buvo keičiamas į b (MndW V 188); 2 blókis sm. ‘dėmė (drabužių, kūno)’ TP 181, 12, Klp < Pr.v. Plack ‘t. p.’ (Fr II 151); plg. v.v.ž. vlake, vlecke (MndW V 264), plack(e) ‘dėmė’ (MndW III 334), v.v.a. placke, v.nl. plac(ke), n.v.a. Placken m. ‘dėmė’ (Kluge 2002: 705), n.v.a. Fleck ‘dėmė’. Turingų ir pietų sakų tarmėse pre balsiai p ir b buvo visai sutapę (Prellwitz 1894: 51; Paul 1956: 261). Plg. dar blekis². 1 okas sm. ‘sekluma upėje, nuslūgus vandeniui, viršanti salelė’ J, KŽ, Vl, Zp, Šč; užokis sm. (1) ‘upės atšaka už seklumos, už oko’ J; darinys iš okas ir liet. prief. už-. 2 blēkis sm. (2) ‘dėmė drabužyje’ Akm, Lž, Krtn < vok. Fleck ‘dėmė’. 106 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Homonimai lietuvių kalbos žodynuose 1 klùmpė sf. (1) 1. ‘iš medžio išskaptuotas autuvas; kurpė su mediniu padu’ R II 209, MŽ II 279, K. Donel, N 20, K, BsMt I 47, klvD 107, Žem, P. Cvir, A. Vien, A. Vencl, Alm 69, FrnW, ŽŠŽ (Grš, Šnt, Sr, Slv), KžŽ, Vv, Eiš, Mrj, Krtv, Dkš, Pnd, Gs. 2. men. ‘laisvoko elgesio moters pravardžiavimas’ rš. ◊ iš klùmpių iškristi, išvirti ‘labai nuvargti, apsirgti’ Pjv, ‘pasigerti’ Gs; iš klùmpių verst ‘atleisti iš užimamų pareigų’ ŽŠŽ (Šk); ‘stengtis nugalėti, priveikti’ ŽŠŽ (Grš); ‘stiprus (apie svaigųjį gėrimą)’ ŽŠŽ (Grš); į klùmpę suvaryti ‘suriesti, priveikti ginčiuose’ Tl; iš klùmpių iškelti, išversti ‘užmušti, nužudyti’ Vrn, Pg; klùmpes sunėšti ‘susiūti’ Msn; klùmpių sunėšimas ‘pokylis, pašmonės, suėjimas, pasilinksminimas, vakarojimas’ ŽŠŽ (Šk, Lkš), Alk, Dkš, Vlkv; klùmpes sumèst ‘susiūti’ ŽŠŽ (Br); klùmpes užmèst ant aukšto ‘mirti’ ŽŠ (Br) < Pr.v. Klumpe m., f. ‘medinis batas, išdrožtas iš vieno galo’ (Fr I 383), v.v.ž. klumpe, klumpe ‘mediniai batai’ (MdW II 493); v.nl. clompe; n.v.a. Klumpe XVI a. kilo iš v.ž. (Kluge 2002: 500; plg. la. klumpas ‘mediniai batai’ iš v.ž. klumpen ‘t. p.’ (Sehwes 1953: 52), la. klumbas pl.: 1. klumpe; 2 klùmpė sf. (1) bot. ‘tokios rūšies burokas’ LC 1884, 14; → klumberė sf. (1) ‘bulvė’ [K], Alm 69 < n.v.a. Grundbirne ‘bulvė’ terminės formos (Alm 69; Grimm IX 761, 57); plg. Pr.v. Klumpe (Lex 54; C I 1082) ‘gabalas, grumstas’ ir v.v.a. bir(e), n.v.a. Birne ‘kriaušė’ (Kluge 2002: 126). 1 màdaras (3ᵇ) Kv ‘skystas purvas’ K.Donel, V.Myk-Put, Alm 83, FrnW; plg. Pr.v. Moder m. ‘purvas, pelkė, dumblas, mauras; purvas; pelkė; liūnas, klampynė, gatvės purvas’ (Fr II 68), v.v.ž. moder ‘pelkės, dumblas, mauras’ (MdW II 106); n.v.a. Moder m. ‘pelkės, puvėsiai, pelkė’, vėlyv. v.v.a. moder iš v.v.ž.; nl. moder, moder; pirmiausia užkustas XIV a. vidurio vokiečių tarmėje reikšme ‘puvėsiai, pelėsiai, purvas’, vėliau ‘pelkė, liūnas; gleivės, purvas (gatvės)’ (Grimm XII 242, 68; Kluge 2002: 626); la. tam. màdaras ‘purvas’ (Karulis I 556–557). Kazimieras Būga màdaras ‘skystas purvas’ laiko lietuvišku žodžiu ir sieja su latvių madere (Alm 83; FrnW I 394). 2 màdaras (3ᵇ) K, BŽ 464 men. ‘prastas darbas’ K.Donel, Alm 83, FrnW; plg. Pr.v. Maderei ‘nereikalingas užsiėmimas, blogas, prastas darbas’ (Fr II 44), madern ‘dirbti, daryti neturint tam teisės; mėginti, bandyti, prastai su kuo nors elgtis (daiktu, reikalu); prastai dirbti’ (Fr II 43); la. madere ‘komplikuotas, painus reikalas’ iš v.ž. maderje ‘netikęs darbo metodas; kankinimas, kankynė, prastas darbas’; la. maderēt ‘daryti rūpesčių dirbant, ko nors imtis ne pagal jėgas’ < v.ž. madern ‘lėtai, tuščiai darbuotis, knibinėti’ (Sehwers 1953: 75). 1 prýskis (1) ‘uostomojo tabako žiupsnis, šniukšt’ K II 115, Alm 105 < Pr.v. prise ‘žiupsnelis’ (Alm (PrW)); plg. n.v.a. Prise ‘žiupsnelis uostomojo tabako’ (ši reikšmė turima nuo XVIII a.; XVI a. reikšmė: ‘grobis, plėšiko, pirato pagrobtas laivas’), kilusi iš pranc. prise ‘grobis, laimikis’, kuris yra Straipsniai / Articles 107 NIJOLĖ ČEPĖNĖ veiksmažodis abstraktas iš pranc. prendre ‘imti, či up ti, iš lot. prehendere, n.nl. prīs, n.ang. prize, n.šv. pris (Kluge 2002: 721). 2 prýskis (1) ‘apsildomas plytinis suolas prie krosnies’ ŽŽ, Br, Bgt; plg. pryč- kis ‘mūriukas prie krosnies’ Ig, pricas (2) ‘mūriukas prie krosnies’ ŽŽ (Lkž), Šn, Krk, Kt, Pun, Pn, dem. pricūkas Mrj, pricius ‘nariai, gultai’ K II 115, Alm 104; šių žodžių pamatas yra n.v.a. Pritsche ‘gulėjimo vieta, grotas ir ant jų padėtos lentos’ tarnybei; skolinys sietinas su vok. Brett ‘lenta’ (Kluge 2002: 721), Prv. Pritsche ‘kareivių’ gultai’ (Fr II 181). 1 redėlė sf. (1), redelė FnW 1. pr. pl. ‘vežimo gardis’ Vaižg, Škn, Jnš, Krp, Pkl, ‘vaikų lovelės šonas’ Vkš. 2. ‘ėdžios’ Vaižg (ž.). 3. ‘vaikška lovelė su skersinukų šonais’ rš, ŠVŽŽ (lp). 4. ‘viryklės grotelės’ ŠVŽŽ (Kr, St, Vbl) < v.ž. reddel ‘gardis’ (FrnW); plg. v.v.ž. ledder ‘vežimo gardis, kopėčių formos vežimo šonas’. Dėl minkštumo v.v.ž. l dažnai keičiasi su garsu r (ir n) (Mn-dW II 644, 607; Čepienė 2006: 308); n.v.a. Leiter ‘lipinė, kopėčios’; v.v.a. lei- ter(e), s.fyz. hlader, hleder, → vok. verb. lehnen ‘remti’ (Kluge 2002: 569); la. rede, redes ‘ėdžios’ < v.ž., v.v.ž. redel ‘t. p.’ (Vasmer II 458; Karulis II 192, 111); kita nuomonė – est. redel ‘t. p.’ iš fino-ugrų, todėl ir la. redes galėtų būti pasiskolintas iš estų kalbos (Karulis II 192, 111 (Meiste). Plg. dar 1 redes pl., 1 redlis. 2 redelė sf. (1) 1. ‘didis retis, prita i sytas ant kojų, iškratyti grūdams iš nukultų javų’, FnW, ŠVŽŽ (Mkl, Ms, Dauk, Šat), Als, Snt, Pln, Ms, Lkž, Kl, Trk, ‘įrengimas grūdams išsijoti kuliant’ KtnŽ. 2. ‘tinklas iš vielos’; plg. v.v.ž. rider, riter ‘retas retis, sietas’, redern, reden ‘(miltus) sijoti’ (MndW III 446); rus. pedēbъ, ryt.rus. pēdubъ ‘retas tinklas, sietas’ iš pėdui ‘retas’ (Vasmer III 458); liet. retas, la. rēts. Plg. 2 redelės, 2 redelis. 1 rėdelė sf. pl. (1) 1. ‘ėdžios’ Žd, Mžk, Žg. 2. ‘akėčių balzienai’ Ps. Plg. 1 redelė. 2 rėdelės sf. pl. (1) ‘didis retis, prita i sytas ant kojų, iškratyti grūdams iš nukultų javų’, FnW, ŠVŽŽ (Yl, Šul), Vž, Mžk, Vkš, Vgr, Klm. Plg. 2 redelė. 1 redelis sm. (1) ‘vežimo gardis’ Krp. Plg. 1 redelė. 2 redelis sm. (1) 1. ‘didis retis, prita i sytas ant kojų, iškratyti grūdams iš nukultų javų’ Lk, Klm, Lkv, Rs, Šv, Kv. 2. ‘pintinė, krežis’ Vb, Ps, Dj, Pmp. 3. ‘tinklas iš vielos’ Vk. Plg. 2 redelė. 1 šnypkė sf. (1) DŽ ‘uostomasis tabakas’ PVG 315 (1775 m.), NdŽ, I. Simon, FnW, ŽŽ, Šv, Slv, Skr, Gr atėjo iš Pr.v. šnīfke ‘uostomasis tabakas’ (Alm (PrW)); Schnīfchen, v.ž. Schnīfke, Schnüke m. ‘t. p.’ (Fr II 304); plg. n.v.a. Schnupftabak. 2 šnypkė sf. ‘sprigtas’ Q 361 kilo iš vok. diminutyvo Schnipp ‘sprigtas’ (Kluge 1957: 67), Prv. Schnipschen n. ‘sprigtas į nosį’ (Fr II 305), plg. n.v.a. Schnippchen ‘sprigtelėjimas pirštais’. 108 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Homonimai lietuvių kalbos žodynuose 1 šūlmistras (šūlmistras) sm. (1) KŽ, šūlmistras (1) NdŽ, šūlmistras (1) NdŽ ‘mokytojas’ BB 2 Mak 1,10, Lex 77, C II 49, Q 465, B 356, 892, 906, R I 54, R II 18, K. Donel, PVG 93 (1728 m.), 166 (1744 m.), 339 (1788 m.), MŽ I 282, MŽ II 426, LLCh (žodynėlis), N 523, NdŽ, I. Simon, rš, FrnW, KŽ, Smln, Pr < n.v.a. Schulmeister ‘t. p.’ dialektimo; plg. Pr.v. šolmeister (Alm (PrW)), v.v.ž. scholemeſter ‘t. p.’ (MndW IV 111), l. mistrz; plg. dar šūlmistras ‘t. p.’ KŽ, Smln, šūlmistras (1) K I 303, K II 171, K, NdŽ, Alm 126, FrnW, šūlmistras sm. PVG 101–102 (1734 m.), šūlmistras K, NdŽ, Alm 126, FrnW, KŽ, šolmes ‘mokytojas’ Alm 132, FrnW. 2 šūlmistras sm. (1) ‘virvė kuršių tinklui pakabinti; tinklas, prikabinamas prie kito tinklo sparno’ BzF 185 (orig. sżlmes), KŽ, šulmes ‘trikampis tinklas, esantis prie kiekvieno kuršių tinklo sparno’ Fr II 321 (orig. szulmes); plg. vok. Schleuder ‘trikampis tinklas prie kiekvieno sparno kuršių tinkle’ (Fr II 321), v.v.ž. schül, schule ‘slėptuvė’, schule, schole ‘žvaigždoje plėksnė’ (MndW IV 145, 148), v.v.ž. schulen ‘pasislėpti’ (MndW IV 147). 1 trasa sf. ‘palūkanos, procentai’ BzF 190, Pr; plg. 1 trasas, 1 tresas. 2 trasa sf. 1. ‘senovinis moters galvos papuošalas – brokatinė gėlė įuosta’ rš; plg. 2 resas. 3 trasa sf. ‘valtis lynas’ KlvD 35, KlpD 10; plg. v.v.ž. trosse ‘lynas, susuktas tik viena karta, ir susidedantis tik iš dviejų ar trijų verpų’ (MndW IV 616), n.nl. tros, n.nor. tros, n.v.a. Trosse f. ‘stiprus laivo lynas’; vok. iš pran. trousse ‘ryšulys’ (Kluge 2002: 932); la. trasa ‘lynas, trosas’ < v.v.ž. trosse (Sehwers 1953: 144). Kaip matome iš pavyzdžių, lietuvių kalboje turimi ir trinariai homonimai. LKŽe visi trys homonimai pateikiami kaip vienas žodis. 1 trąsas sm. (2) ‘palūkanos, procentai’; plg. 1 trasa, 1 tresas. 2 trąsas sm. 1. ‘auksiniais ar sidabriniais siūlais austas audeklo apvadas (juostelė) ant drabužių ar baldų, galionas’ BzF 189, KŽ, ŽŽ, Šk. 2. ‘senovinis moters galvos papuošalas – brokatinė gėlė įuosta’, ŽŽ, Vv, Šk. Plg. 2 trasas. 1 tręsas sm. (2) K, pr. pl. trēsai K I 158, 66, Mit I 46, NdŽ, LV IV 231, FrnW, KŽ, (4) NdŽ, Slv, trēsas Rg ‘palūkanos, procentai’ L, K, K II 372, Mit I 355, Rdž, př, Alm 143, FrnW (BzF 190) < Pr.v. tres, treβ ‘palūkanos, procentai’ Alm (PrW), Tressen pl. ‘nauda, procentai, palūkanos’ (Fr II 411), n.nl. interes, n.šv. interesse, n.v.a. Interesse ‘interesas; susidomėjimas; procentai’ iš v.lot. interesse ‘nauda’ (Kluge 2002: 444), lot. Interesse ‘dalyvavimas; nauda, pelnas; procentai’ (Georges DLHW 386). Plg. dar 1 trasas, 1 trasa, tresas pl. 2 tręsas sm. pr. pl. (2, 4) 1. ‘auksiniais ar sidabriniais siūlais austas audeklo apvadas (juostelė) ant drabužių, skrybėlės ar baldų, galionas’ K, ĮD 114 (dem. trešuzis), FrnW, ŽŽ (Šnt), Slv, Plv, Vrb, tręsai pl. Alm 143, FrnW. 2. Straipsniai / Articles 109 NIJOLĖ ČEPIENĖ ‘toks senovinis moters galvos puošalas – brokatinė gėlė juosta’ K, A 1884, 137–138, Lb 109, Tat, v. Piet, Alm 143, FrnW 119, Skr. 3. ‘gaidžio uodegos ilga plunksna’ LV IV 231 < Pr.v. trese, treß ‘juostelė, apvadas (Futteressen)’ (Alm 143), n.v.a. Trese ‘galionas, juostelė, apvadas, apsiuvąs’ iš pranc. tresse f. ‘virvė, apvadas’, kuris siejamas su it. treccia ‘(plaukų) kasa’; plg. n.nl. tres, n.ang. tress (Kluge 2002: 928); la. trese ‘galionas’ iš vok. (Sehwers 1953: 144). Plg. dar 2 tras, 2 trasa. b) Homonimai, kurių vienas žodis germanizmas, o kitas – germanizmas, atėjęs per lenkų kalbą, slavizmas ar kitos kalbos žodis: 1 bonė sf. (2) ‘bokštas’ J, Mair, Krš, (4) bonė Žg < v.v.ž. bone ‘bet kokia pakyla iš lentų; talpa ant aukšto’ (MdW I 384); plg. Pr.v. Bohn ‘bet kokia pakyla iš lentų’ (Ziesemer I 862), n.v.a. Bühne f. ‘pakyla iš lentų, scena; skliautas, lubos, galerija, viršutinė namo patalpa; svirnas, daržinė’ (Grimm II 508, 47). Plg. dar 1 bonia. 2 bonė sf. (2), bonė (4) 1. ‘metalinis, molinis puodas’ C I 801, Q 231 (orig. Bone). 2. ‘iš šiaudų pintas kubilas, bambė’ Rs, Bsg. 3. ‘ąsotis smaugtu kaklu’ JD 809, J, Šnk. 4. Ck ‘cementinis šulinio žiedas’ Vl. Plg. 2 bonia. 1 bonia sf. (1) ‘bokštas’ NS 1181 (dem. bonelis), Trgn, Kp, Ds, Rm. Plg. 1 bonė. 2 bonia sf. (1), bonia (4); 1. ‘iš šiaudų pintas kubilas, bambė’ Upn, Ant. 2. ‘ąsotis smaugtu kaklu’ Snt. 3. ‘krosnis dėtuvė (kalkėms) degti’ Lš, Lp. Plg. 1. ba-nia; rus. баня ‘pirtis; indas, kupolas, avilys’ (Vasmer I 122); n.nl. ben ‘dėžė žuvims’ (Kluge 2002: 159). 1 būta sf. (1) 1. ‘ryšulys, pundulys’ M; plg. v.v.ž. bunt ‘ryšulys, tai, kas surišta’ (Sehwers 1953, 21), Pr.v. bunt ‘t. p.’ (Ziesemer I 871), v.v.a. bunt, n.v.a. Bund n. ‘ryšulys, paketas’, sietina su vok. binden ‘rišti’; 1. bunt. Plg. dar buntas³. 2 būta sf. (1) ‘gūja, būrys’ Mit I 78; plg. n.v.a. Bande ‘gūja, grupė’ iš pranc. bande ‘būrys, minia’, n.v.a. Band ‘susivienijimas, sąjunga’, Pr.v. Band ‘sudėjimas, susitarimas’ (C I 409); (v.l.) n.l. bunt ‘ryšulys; 15-os daiktų ryšlys; sąjunga; maištas ir kt.’ < v.v.a. bunt, n.v.a. Bund ‘ryšulys; sąjunga; susivienijimas, organizacija; diržas’; s.brus. бунт ‘maištas; minių ryšys’ (LKPŽ 2016: 249); 1. bunt iš vok. Bund (Brückner 1974: 49). 1 kūpeloti, -ioja, -iojo tr. 1. ‘sieti, jungti’ N 21 (orig. Kuppeloti). 2. ‘stogo viršų apdėti šiaudais, spalais ir pan., kad lietus neįlytų ir vėjas nenrauktų’ Grg, apkūpeloti tr. ‘stogo viršų aptaisyti’ End, Dr. Šių žodžių pamatas yra Pr.v. 3 būntas sm. (1) K, būntas (2) ‘ryšulys, kūlys, glebės, krūva, pėdas’ PG 347 (1788), S. Dauk, M. Valanč, Alm 38, Rmc, Btn, Grg, Nmž, Vvr, dem. buntelis PG 347 (1788 m.), J, BzF, N 337, K I 268, Trg, Šlu, Ktn, Įp, buntukas Trg, buntukai pl. ‘šiaudų kūliai ant stogo’ BzF 103, buntelukas Lkv. 110 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Homonimai lietuvių kalbos žodynuose kupeln ‘surįšti, sujungti’ (Fr I 447); plg. v.v.a. kuppeln, kupelen, koppeln, ko-pelen ‘jungti, sujungti’; n.v.a. kuppeln (Kluge 2002: 548), liet. germ. küpelė sf. (1) ‘sukryžiuoti pagaliai ant stogo viršaus, kad vėjas gūbrio nenu­draskytų; žergės, kriogės’ Dr, Krn, Grg, pl. küpeliai BzF 130 (orig. küpelei) iš Pr.v. Koppel ‘sukryžiuoti pagaliai ant šiaudinio stogo kraigo (gūbrio) jam pritvirtinti’ (Fr I 335). Plg. dar 1 kupelioti. 2 kūpeloti, -ioja, -iojo tr. ‘daržoves kaupti’ Grg, Šv; tikriausiai sietinas su lenkų kupa ‘krūva’, kopa ‘kasti’ ar brus. kyna ‘krūva’. Plg. 2 kupelioti. 1 kupelioti, -ioja, -iavo ‘sieti, jungti’ B 830 (orig. kupeloti), [K], apkupelioti tr. ‘šiaudinio stogo viršų apdėti kupelėmis (sukryžiuotais pagaliais)’ Prk. Plg. 1 kupelioti. 2 kupelioti, -ioja, -iavo ‘pilną dėti, kapuoti’ Skr, Vdž, Jrb, Trg, Gs. Plg. 2 kupelioti. 1 šponka sf. (1) Žvr, šponkà L, KŽ ‘vole, apvalus medinis kamštis alaus statinei užkišti’ Rtr, J, KŽ, ŽŽ (Žvr); tikriausiai kilo iš Pr.v. spunt, spunt ‘kaištis, volė (statinės)’ (Alm 118 (PrW)), v.v.ž. spunt t. p. (MndW IV 349) dialektizmo dedmentuvo, galbūt per lenkų szponkę; plg. vok. dial. spont, n.nl. spon, v.nl. sponde, vėlyv. v.v.a. spunt, n.v.a. Spund ‘volė, kamštis’; vok. iš it. (s)punto, o šis iš lot. (ex)punctum n. ‘tai, kas pradūrta’ (Kluge 2002: 872; Grimm XVII 230, 66); la. spūde ‘volė (statinei užkišti)’ iš v.ž. spund (Sehwers 1953: 118); l. szpunt ‘kaištis, volė’ iš vok. Spund (Brückner 1974: 555); plg. v.v.ž. špōn ‘skiedra, skala, plonas medžio skritulys, skelvdra’ (MndW IV 538); s.kand. spån, spōn, ags. spōn, spon, s.ang. spōn m., f., s.frvz. spōn, n.šv. spån, n.ang. spon, n.isl. spón, n.v.a. Span m. ‘skiedra, skeltinis skalas, skala, balaną; žodžio kilmė neaiški (Grimm XVI 1862, 51; Kluge 2002: 860); s.l., v.l., n.l. (dial.) szponka ‘sagutė, segtukas; kabė; sąsaga; medinis kaištis, volė ir kt.’ < v.v.a. spān, n.v.a. Span ‘skala’ (LKPŽ 2016: 63). Plg. dar šponka (LKŽe). 2 šponka sf. (1) ‘įspaudžiama metalinė sagutė, spaustas’ Knv, Lš; plg. s.kand. spong, s.ang. spang, n.v.a. Spange ‘sagtis, saga, sankaba, gnybtas’, v.v.a. spange, v.nl. spange, s.v.a. spanga, → vok. spannen ‘tempti, užmauti; suspasti’ (Grimm XVI 1875, 62; Kluge 2002: 860); v.v.ž. span n. ‘sagtis, sąsaga (knygos, drabužių ir kt.’ (MndW IV 301); (s.l., v.l.) n.l. (dial.) szponka ‘sagutė, segtukas; kabė; sąsaga; medinis kaištis, volė ir kt.’ < v.v.a. spān, n.v.a. Span ‘skala’; n.brus. (dial.) унока ‘sagutė, segtukas, spaudė; medinė marškinių saga; siūlų saga; medinė spraudė, kuria sutvirtinamos lentos’; n.rus. dial. унока ‘užsegimas, sagis, kabė’ (LKPŽ 2016: 63); rus. унока ‘skersinis (tvoroje, rogėse)’, ukr. унька ‘saga’, bulg. унока ‘užsegimas, saga’, v.ž. spōn; slavų kilmės žodis arba skolinys iš vok. Span ‘skiedra’, v.ž. spōn, v.v.a. spān per lenkų kalbą (Vasmer IV 474–475); ček. sponka. Plg. dar sponka (LKŽe). Straipsniai / Articles 111 NIJOLĖ ČEPIENĖ Abu žodžiai galėjo patekti į lietuvių kalbą per slavų kalbas. 1 štāras sm. (4) zool. 1. ‘čiurlys (Apus apus)’ SD¹ 48, Rtr, E, NdŽ, LTR (Lš, Mrk), KŽ, Krok. 2. ‘urvinė kregždė (Riparia riparia)’ ŽŠŽ, Sn, Lzd, Jsv, Bs, Glv, Gg, Kvr, Ktv, Kpč, Žal, Nm; plg. n.v.a. Star m. ‘paukščių rūšis, varnenas; giminiskų paukščių pavadinimas’, v.v.a. star, v.v.ž. stār, s.v.a. staro m., v.v. (Reino dial.) star, star, v.nl. stare, ang. dial. stare, s.skand. star, šv. stare, lot. sturnus ‘varnenas’ (Kluge 2002: 875; Grimm XVII 256, 54). Plg. dar 1 štārelis (LKŽe). 2 štāras sm. (4) ‘žiūrėnas’ C I 841 (orig. S₃taras, ӡ įterpta vėliau), Q 24; plg. n.v.a. Hamster ‘žiūrėnas’, v.v.a. hamster, n.nl. hamster, s.s. hamstra, s.v.a. hamstro, hamstro, s.v.ž. hamstra gurgulio; iš slavų chomestor ar kitos vakarų slavų kalbos; plg. rus.-bažn.sl. choměstorъ ‘žiūrėnas’ (Kluge 2002: 388), s.sl. choměstar (Grimm X 322, 76); s.rus. xoměstor, xoměstar (ALEW II 970). Liet. štāras (B 627, K) galbūt sietinas su liet. stirtį (FrnW II 896). Plg. dar staras. LKŽ ir LKŽe abu žodžiai pateikiami viename straipsnyje. 1 tūtà sf. (2) K, Rtr, LV IV 283, NdŽ, DŽ (4) KŽ; FrnW; tutà (2) Žž 1. ‘vamzdis; vamzdžio formą turinti įrenginių detalė’ NdŽ, BŽ 542, rš, KŽ, FŽ 372, DŽ, GTŽ, ŽtŽ. 2. ‘bet kas vamzdžio formos’ NdŽ, KŽ, rš, ŽŠŽ (Lkš), dem. tūtėlė (2) ‘kolbelė’ ŽtŽ. 3. ‘popierinis maišelis’ K, K I 325, BŽ 191 (TP 1880, 52), J. Jabl, NdŽ, DŽ, FrnW, KŽ, KrtŽ, Šk, Prk, dem. tūtėlė KŽ, ‘bet koks siauras maišelis’ Lb, Yl. 4. ‘gilzė’ NdŽ, Polž¹ 47, rš, dem. tūtėlė KŽ. 5. ‘negili apvalios formos skrynia’ GTŽ. 6. ‘piemenų ragelis, švilpynė’ SchG 142, NdŽ, KŽ. 7. ‘suglaude augalų pažiedlapiai, žiedyno makštis’ Tvr < v.v.ž. tüte ar v.ž. tüte (FrnW II 1146); plg. v.nl. tüte ‘pučiamasis instrumentas’, n.v.a. Tute f. ‘ragelis, ragas’, Tüte ‘tūta, popierinis maišelis’; la. tūte ‘tūta, popierinis maišelis iš v.ž. tüte ‘t. p.’ (Sehwers 1953: 147). Plg. dar tūtė (LKŽe). 2 tūtà sf. (2) ‘tūto mes (šilkmedis)’ LBŽ, NdŽ < turkų, totorių tut ‘t. p.’ (Vasmer IV 126); plg. tutas, tumdis. LKŽe pateikiamas viename lizde su tūta ‘vamzdis ir kt.’ 1 ūkas (4) reikšme anat. ‘auga užpakalinėje minkštojo gomurio dalyje, liežuvėlis, melekėlis’ Mit I 134, K, BŽ 192, LV IV 406, NdŽ, Alm 145, FrnW, KŽ ◊ ūkus užrišti Dsn ‘numirti’; ūką sūkti ‘labai linksmintis, lėbauti’ Prk yra germanizmas, kilęs iš Pr.v. hūke ‘t. p.’ (Alm (PrW), Hūke, Hucke (Fr I 302); tokios nuomonės yra ir Ernstas Fraenkelis (FrnW I 516); plg. v.ž. hūk (Sehwers 1953: 149), v.v.ž. hūk m. ‘t. p.’ (MndW II 328); la. ūka Konstantinas Karulis kildina iš v.v.ž. hūk; žodis esąs tos pačios kilmės su v.v.ž. hake, n.v.a. Haken, kuris virto latvių ūkis ‘kabys’, užfiksuotas XVIII a. žodynuose (Karulis II 452). 2 ūkas sm. ‘ūžimas, ūžesys, gausmas, triukšmas; aidas, skardas, garsas; zool. garnių šeimos paukštis, baubas (Botaurus stellaris); didysis apuokas (Bubo bubo); dumblių bosinė bitynė; septintasis ir aštuntasis skudutis; vargonų 112 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Homonimai lietuvių kalbos žodynuose dalis; sukamas žaislas, ūžlė, vilkelis’ LKŽ, LKŽe yra kitos kilmės žodis. LKŽe kilmė neaiški, nes rašoma slavin as su klaustuku. E. Fraenkelis, remdamasis K. Būga, ūkas reikšme ‘ūžimas, ūžesys, gausmas, triukšmas; aidas, skardas, garsas’ laiko skoliniu iš baltarusių huk (FrnW); plg. l. huk (Brückner 1974: 173), v.v.ž. hûk ‘pėda’ (MnDW II 328). Beje, Wojciechas Smoczyńskis irgi neatskyrė šio žodžio kaip homonimo nuo kitų, užfiksuotų aukščiau pateiktomis reikšmėmis. Jis ūkas sieja su ūti, laiko garsąžodinės kilmės žodžiu (Smoczyński 2007: 702). c) Hominai, sudarę iš lietuviško žodžio ir germanizmo: 1 krūkė sf. (2) ‘kablys, ant kurio užkabinamos ir sukinėjasi durys ar vartai’ R I 68, MŽ I 132, N 230, KŽ < vok. Krücke f. ‘kablys, lenkta, riesta ir išsišakojusi lazda’ dialektizmas; plg. Pr.v. krukas ‘lazda riestu galu’ (Natau 1937: 71), n.nl. kruk, v.v.a. krucke, krücke, v.v.ž. kruke, s.v.a. krucke, s.ang. cruce f., s.s. krukka, s.skand. krǫk ‘kablys, lankas’ (Kluge 2002: 542); 1. kruk ‘kablys’, krukė iš vok. Krücke (Brückner 1974: 272). 2 krūkė sf. (2) 1. BzBk XXVIII 294, Į ‘kiaulės snukis, knyslė’ N 230 (Rg), [K]. 2. ‘krūžimas (apie kiaulę)’ [K] ◊ kiaulių krūké psn. 1. ‘kiaulių dievas (lietuvių pagonių vadinamas)’ B 598 (orig. Kiaulu Kruke), R I 57 (Kiaulių Krukė), MŽ I 112, N 230 (orig. Kruke kiaulū), [K]. 2. ‘keiksmažodis, taikomas kiaulių piemeniui’ MŽ I 112, N 230 (Krūke kiaulū), [K]; → liet. krukti, krukti, krukti, krukti, garsąžodinės kilmės žodžiu. 1 šarpas ‘paviršiaus (pr. medžio) nelygumas, šerpetą’ Šs; tikriausiai sietinas su liet. šerpeta. 2 šarpas sm. sing. (3) ‘(pjūklo) dantų aštruma’ Šs; plg. šarpa sf. sing. (1) ‘(pjūklo) dantų aštruma’ Šs; dėl kilmės plg. Pr.v. šarpe ‘aštrinti’ (Alm (PrW)), n.v.a. Schärfe ‘aštrumas’, adj. v.v.a. scharp/f, n.v.a. scharf ‘aštrus’ (Kluge 2002: 794). 1 šina sf. (2) SD³ 439 (orig. šina), SD 366, L, Rtr, NdŽ, KŽ, (4) LžŽ, DvŽ, Mr, Įz, Dl, Pl, Kp. 1. ‘ratlankis, rato apkaustas’ NdŽ, Oz 56, LKA I 100, LžŽ, DvŽ, Lš, Dl, Trgn, Rm, Rš, Pl, Kp, Krč, Rod, Sk, ‘vežimo ratlankio apkaustas’ LKA I 100, 42 žemėl. 2. ‘rogių pavažų apkaustas’ NdŽ, Srj, Lš, Krsn, Ūd, Kpč. 3. ‘geležinkelio bėgis’ Slč. 4. ‘rato padanga’ NdŽ. Plg. n.v.a. Schiene ‘siau ras, ilgas kūnas; apkaustas, ratlankis, geležinkelio bėgis, įtvaras’, s.v.a. schina, schena, v.v.ž. schene, v.nl. sc(h)ene; → vok. scheiden ‘atskirti’ (Kluge 2002: 802); Pr.v. Schēne, Schēne, Schōne f. ‘įtvaras’; Bavarijoje Schin ‘visas, kas panašu į įtvarą, ratlankis, apkaustas’ (Fr II 266), v.v.ž. schene ‘ratlankis, įtvaras’ (MnDW IV 71); la. šine ‘ratlankis, įtvaras’ iš vok. Schiene; šėne ‘t. p.’ iš v.v.ž. schene ‘t. p.’ (Sehwers 1953: 130; 131); l. szyna iš vok. Schiene (Brückner 1974: 561), brus. шына; rus. шина ‘ratlankis; padanga; įtvaras; (rožių Straipsniai / Articles 113 NIOLĖ ČEPIENĖ pavaž’ < vok. Schiene ‘apkaustas, ratlankis; bėgis’ (Vasmer IV 439). Plg. dar šinē, šenē, šenis, šienis, šyna, šynas, šinas, šinos pl. (LKŽe). 2 šina sf. (2) 1. ‘meldas, nendrė’ BB Job 40,16 (orig. loc.pl. fchinoſa). 2. ‘balana audeklo metmenims, žiotims skirti, rykštė’ Gdl, Čk; ALEW šina siejamas su liet. šieti ‘varyti raktį’ (ALEW II 1030). LKŽe pateikiama viename straipsnyje (iš BB nėra); žodžiai nelaikomi homonimais. 1 žurga sf. (1) ‘rūpest’ K, NdŽ, Am 150, FrnW < vok. Sorge ‘rūpestis, nerimas; plg. v.v.a. sürge (v.ž. ?) (Grimm XVI 1755, 76), v.v.a. sorge, s.v.a. sorga, s.s. sor(a)ga, n.nl sorg, n.šv. sorg (Kluge 2002: 858). Plg. dar žurgas (LKŽe). 2 žurga sf. (1) com. ‘kas įkyrus’ Nm, Skr, Rs → liet. zurgti, zurgzti; garsodinės kilmės žodžiai (FrnW 1280–1281; Smoczyński 2008: 143–144). 1 žebelė sf. (1) NdŽ, K.Būg, Jn ‘nepatikimas pasakojimas, pasaka, niekai, tauškalai’ S. Dauk, FrnW, pl. žebelės KrtNž, ◊ žebelės gaudyti ‘nusišnekti, niekus kalbėti’ ŠVŽŽ (Že), KrtNž → žebeloti; plg. n.v.a. snek. sabbeln ‘plepėti, kalbėti apsiputus’; vokiečių žemaičių žodis (Kluge 2002: 778). Plg. dar žebeloti, žaberuoti (LKŽe). 2 žebelė sf. (1) 1. ‘vaiduoklis, baidyklė’ LMD (Slm). 2. com. Skd ‘nevykėlis, žioplys’ Slnt, Plt, Šts. 3. ‘žabalius’ Krtn. Šis žodis sietinas su liet. žabalas ‘aklas, trumparegis, blogai matantis’. 1 žiogas sm. (3) zool. ‘šoklus tiesiasparnių būrio vabzdys (Tettigonia)’ DP 620, SD 102, Lex 49 (orig. ʒogas), C I 924 (žogas), Q 264, B 677 (acc.pl. žogus), 694 (žogas), H, R I 189 (žogas), MŽ I 346, N 550, K, K I 636, KlvD 155, Rtr, RŽ, NdŽ, DŽ, KŽ, žr. dar LKŽe, plačiai vartojamas raštuose, tarmėse ir bendrinėje kalboje. E. Fraenkelis liet. žiogas sieja su liet. žioti (FrnW). Tačiau W. Smoczyńskis tuo abejoja, jis mano, kad žodis greičiausiai yra garsodinės (medžiojimo) kilmės (Smoczyński 2007: 787). Plg. 1 žiogas. 2 žiogas sm. 1. ‘medinis stovas, ožys’ NdŽ, DŽ, Gs. 2. ‘paiūrė remiantis stulpas’ Rdm ◊ žiogą gėdinti Krt ‘slapintis (apie vyrus)’. LKŽe pateikiama viename straipsnyje su žiogas zool. ‘šoklus tiesiasparnių būrio vabzdys (Tettigonia), tačiau prie reikšmės ‘medinis stovas, ožys’ rašoma gem.? Tos pačios kilmės LKŽe yra pažymėtas germanizmas žėgis (2) ‘sukaltos kartys linų galvenoms džiovinti’ Brs. Šių skolinių pamatas yra vok. Säge ‘pjūklas’, Segel ‘nupjautas gabalas, s.skn. sag, n.šv. såg, n.nl. zaag, n.v.a. Säge (Kluge 2002: 780)“, v.ž. sage f. ‘pjūklas’ (MndW IV 9). Plg. 2 žiogas. 1 žiōgis (1) zool. ‘žiogas, šoklus tiesiasparnių būrio vabzdys (Tettigonia)’ LKŽe prie žiogas; plg. 1 žiogas. 2 žiōgis (1) ‘kartis išmintiems linams suverti’ Ms (LKŽe pateikiama prie žiogas); plg. 2 žiogas. d) Homonimai, sudarę iš lietuviško sudurtinio žodžio ir hibrido: 114 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Homonimai lietuvių kalbos žodynuose 1 dūmalākas sm. (2) ‘kaminas, dūmtraukis’ Š, Plt (plg. dūmolakas C II 483, B, [K]); ‘dūmai, dūmų ėjimas’ Mrs, Srj, yra savi žodžiai, dūriniai iš dūmas ir lakas ‘plyšys bitėms iš avilio išlėkti’; pastarasis sietinas su liet. lėkti. 2 dūmalākas⁴ (2) reikšmės – ‘iš skarmalų suktas deg las ugniai nešti ar bitėms rūkyti, dūlis’ Lš, ‘ryšulys, nešulys’ Lp, Vlkv, yra hibridas, jo antrojo sando pamatis žodis galėtų būti v.v.ž. laken (s.s. lakan ‘gelumbė, medžiaga’ (MndW II 614); plg. vok. Laken ‘audinio gabalas’, vokiečių žemaičių kilmės žodis, v.v.ž. laken, v.nl. laken, s.s. lakan, s. šiaurės germanų -lak (Kluge 2002: 554); o dūmalākas ‘pavadinimas nesamo daikto, kurį siunčiama nežinant šios prigavystės paskolinti pas kaimynus (tie įkiša į maišą akmenį ar kitą kokį sunkų daiktą)’ Klvr, Mrj, LTR (Srj), tikriausiai atsirado dėl kontaminacijos su Pr.v. Dumla ‘kvailas žmogus’ (Ziesemer II 128), Damlak, Dūlak (Fr I 131); plg. v.v.ž. adv. dumlik, dumliken, dumelik ‘kvailas’ (MndW I 595–596), n.v.a. Dämelach šnek. ‘kvailys, mulkis, kvaiša’ sietinas su vok. dameln, dämeln ‘vaikščioti elgtis, būti sumišusiam, sutrikusiam’, taip pat Dämer ‘temimas (proto)’ (Kluge 2002: 178). Lietuvių tarmėse sakoma durniaus gabalas, tinginio gabalas]. Avyž (LKŽ prie gabalas). e) Homonimai, susidarę iš dviejų lietuviškų žodžių: 1 kliõre (dial. klere) sf. (2) ].lab, Kp ‘didelė, išklerusi skylė’; → liet. klerti, garsižodinės kilmės žodžiu. 2 kliõre sf. ].lab, kp ‘skysta pliaurė, terla (ant kelio)’ → liet. pliorė, pliūrė ‘kysta košė; kysta pažyžusi žemė, purvynė’. Lietuvių tarmėse yra užfiksuota ir daugiau žodžių su žodžio pradžios k vietoje p. Šie homonimai atsirado dėl fonetinio kitimo: garsas p virto k. 4 Dar turimas dūmalākas (2) ‘iš skarmalų suktas deglas ugniai nešti ar bitėms rūkyti, dūlis’ Pns, ‘ryšulys, nešulys’ Vs, ‘pavadinimas nesamo daikto, kurio siunčiama nežinant šios prigavystės paskolinti pas kaimynus (tie įkiša į maišą akmenį ar kitą kokį sunkų daiktą)’ Rdm, scm. ‘žoplys, kvailukas’ Rdm, Šn, Sn. 2. SEMANTINIAI HOMONIMAI Semantiniai homonimai susidaro dėl žodžio reikšmių nutolimo, metaforinio žodžio vartojimo. Straipsnyje pateikiamų semantinių homonimų abu žodžiai yra skoliniai, jų žodžių reikšmės ne tik nutolusios, bet gali būti ir skirtingi atėjimo į lietuvių kalbą keliai. Pavyzdžiui, tarptautinį žodį talentas ‘svorio matas, piniginis vienetas’ galima atskirti nuo talentas perkeltinės reikšmės ‘nepaprasti kūrybiniai įgimti gabumai’ ir kt. dėl reikšmių nutolimo. Etimologiniuose ir Straipsniai / Articles 115 NIOLĖ ČEPENĖ kituose žodynuose dažnai semantiniai homonimai pateikiami kaip daugiareikšmiai žodžiai. 1 arpa sf. (1) ‘styginis muzikos instrumentas, arfa, kanklės’ Lex 46, C II 81, Q 244, B 121, 636, 851, H 10, R I 7, RD 204, MŽ I 11, MŽ II 254, N 9, K 22, K I 589, Alm 27, KŽ; plg. s.skand. harpa, s.s. harpa, n.nl. harp, n.ang. harp, n.šv. harpa, n.isl. harpa, v.v.a. harpfe, s.v.a. har(p)fa, harfe, n.v.a. Harfe ‘arfą’. Pirminė žodžio kilmė neaiški (Kluge 2002: 392), it. arpa; n.l. dial. arpa ‘grūdų valymo mašina; toks retis; muzikos instrumentas, arfa ir kt.’ < n.v.a. Harfe ‘arfa’ (LKPŽ 2016: 213, 215). 2 arpa sf. (1) ‘vėtyklė, mašina grūdams valyti, vėtyti’ OZ 7, KŽ, ZŠŽ (Nm, Br, Šk), LŽ, Gs; plg. n.nl. harp ‘sietas, retis’, pietų v.a. harpe ‘stovas grūdams džiovinti’, n.v.a. Harfe ‘keturkampis įrenginys iš vielos grūdams valyti, kurio vielos yra kaip arfos stygos’ (Grimm X 474, 35; Kluge 1957: 288–289), v.v.ž. harpe (Sehers 1953: 34); l. dial. arpa ‘grūdų vėtymo mašina; toks retis; muzikos instrumentas, arfa ir kt.’; brus. dial. а́па ‘grūdų vėtymo įrenginys’ (LKPŽ 2016: 215). Daugelyje žodynų pateikiama kaip daugiareikšmis žodis. 1 arpas sm. (4) ‘kanklės’ C I 849, R II 191, RD 209, MŽ II 254, N 9, T, KŽ, Smn, Vv, Pn; plg. 1 arpa. 2 arpas sm. (4) ‘mašina grūdams vėtyti, valyti’ Važg, KzRŽ, Pn, Ut, Kt, Prn, Vv, Vlkv, Smn; plg. 2 arpa. 1 gonkai sm. pl. (2) 1. ‘priemas, priebutis, veranda’ Lex 74, TDr IV 67 (Ck), LKA I 39 (Ps, Rk apyl.), DvŽ, ZŠŽ (Nm), Klm, Sv, Ps, Rk. 2. ‘prieklėtis’ LKA I 48 (Rod); plg. n.v.a. Gang ‘koridorius, praėjimas, kelias’, šv. gang, v.v.a. ganc, s.v.a. gang, s.s. gang, s.skand. gangr m., s.ang. gang m., s.fryz. gang, gong, ung, got. gag n. (Kluge 2002: 329); Prv. Gang ‘patalas, rentys; laiptai’ (R II 157); la. ganga ‘priemas’ iš vok. Gang (Sehers 1953: 35); (s.l., v.l.) n.l. ganek ‘priebutis; balkonas; toks įrengtas terminas ir kt.’ < v.v.a. ganc, n.v.a. Gang ‘koridorius, praėjimo vieta’; s.brus. ганок, ганок, ганек (ганок), ‘priebutis, balkonas ir kt.’; n.brus. (dial.) ганак, ганек ‘priebutis, veranda’, n.brus. dial. ганок ‘priebutis’; n.rus. dial. ганок, ганку pl. ‘t. p.’ (LKPŽ 2016: 307). W. Smoczyński šį žodį kildina iš l. ganek, na ganku (Smoczyński 2007, 192), ir ALEW – iš l. ganek (ALEW I 350). P. Skardžius mano, kad Bretkūno Biblijoje liet. gõnkas galėtų būti pasiskolintas tiesiai iš vokiečių kalbos (Skardžius 1931: 7. Plg. 2 gonkas; gankas, gonka, pl. gonkos (LKŽe). 2 gõnkai sm. pl. ‘posmai (siūlų, audeklo)’ B 518, 570, MŽ I 83, Kp, Klm, Pn, Zr, Rd, An, Klp, Ut, Ign, Šlu, Ukm, Mlt, Vrn, Ščn, Šnč, Vnv < Prv. Gang ‘20 siūlų eilė staklėse, kurią kas 10, t. y. kas pusę „ėjimo“ įtraukia įrėmo dantys’ (Fr I 215), v.v.ž. gang techn. ‘audėjų terminas’ (MndW II 10–11); la. 116 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Homonimai lietuvių kalbos žodynuose gañgis iš v. ž. gang ‘audėjų terminas, tam tikras skaičius siūlų apmatuose arba įrengime (in Aufzug)’ (Schwers 1953: 35). Plg. 2 gonkas. 1 gonkas sm. (2) Š, LŽ, gonkas (1) [K] ‘priebūtis, priemenė, veranda’ BB 1 Sam 9,22, BB 1 Kar 5,5, Ch Teis 3,23, C II 400, MŽ I 83, N 260, [K], FrnW, LKA I 39 (daugiausia lietuvių kalbos ploto šiaurės rytų dalyje, an, Ut, Ob, Kp, Pn, Rd, Ūkm, Mlt, Ign, Zr, Klm, Tl, Klp, Trv, Dkst, Ap, Dv, Šlčn, Lz, Zt, Vnv, Rod, Pls apyl.), ZtŽ, Sm, Ds, Trv, Klt (pr. pl), dem. gonkelis Brž, Klt, Ds, gonkeliai pl. Krtn, Rd, gonkiukas Klm, Šl, Rs, gonkuči pl. Klm, Šl, Rs, žr. LKA I 39, daugiausia šiaurės rytų lietuvių kalbos ploto dalyje. Plg. 1 gon­kai. 2 gonkas sm. (2) pl. ‘posmai (siūlų, audeklo)’ B 715 (orig. gen. pl. Gonku), 716 (gen. pl. gonku), 768 (gen. pl. Gonku), N 260, [K]. Plg. 2 gon­kai. 1 rūkis sm. (1) Kv, rūkis (2) 1. ‘pakulinis siūlas (pr. trumpokas, su klostėmis)’ K. Būg, Alm 113, FrnW, KŽ, Šlu, Sg, Šv, Žv, Žr. 2. ‘šoras pakulinis audeklas’ D. Pošk, J, FrnW, Up, Vdk; plg. v.v.ž. rock ‘viršutinis drabužis; dvasininkų drabužis’ (MndW II 494). Pr.v. rock ‘sijonas’ (Mitzka 1919: 123; Čepienė 1994: 158, 160); v.v.a. roc, rok, s.s. rok, n.nl. rok, n.v.a. Rok ‘sermega, sijonas, švarkas, kar. mundierius, kareivio uniforminis švarkas’ (Kluge 2002: 768). Plg. dar ruikė, rikis (LKŽe). 2 rūkis Pln ‘šoro rašto nuopjova (apie 1 m ilgio)’ Gr, Vdk galėtų būti atsiradęs dėl perkeltinės reikšmės iš rūkis ‘sijonas’. Tačiau dėl tos pačios reikšmės ‘rašto gabalas’ galima sieti su diminutyvu ruikis iš rūis ‘rašto gabalas’ < Pr.v. rul ‘rūnys, volas, mogliai (skalbinių)’ (Alm (PrW)), v.v.ž. rule ‘rūkas, volas, ritė, velenas, ritinys (popieriaus)’ (MndW III 526). 1 tálentas sm. (1), talentas (2) DP 362 1. ‘svorio matas, vartotas Graikijoje, Mesopotamijoje, Sirijoje, Egipte, prilygo 26,2–37 kg’ BB 2 Moz 37,24, BB 1 Krn 20,6, BB 1 Kar 16,24, BB 2 Mak 4,8, BB Zak 5,7, Ch 2 Moz 25,39, Skv 2 Moz 25,39, TrpŽ. 2. ‘pinig inis vienetas senovės Graikijoje, Babilonijoje, Persijoje, M. Azijoje, susidedantis iš 60 minų’ BB 2 Moz 37,24, BB 2 Moz 38,24, BB Mt 25,15, DP 359, 387, 389, 390, SD 367, SD³ 440, SP I 51, S. Dauk, NŽ, GN Mt 25,16, DŽ, TrpŽ. Plg. vok. Talent n. ‘(graikų) pinigų suma, atitinkanti svorį’, n.nl. talent, n.ang. talent, n.norv. talent; vok. iš pranc. talent m. ‘įgimti gabumai’, o šis iš lot. talentum ‘svaras’, kuris kaip ir gr. tálanton ‘svarstyklės; tai, kas sveriama; tam tikras svoris; tam tikra pinigų suma’ žymi svorio vienetą, svarstykles (Grimm XXI 96, 53; Kluge 2002: 904); 1. talent ‘svorio matas’ iš lot. talentum ‘graikų masės vienetas = 26,2 kg; graikų piniginis vienetas = 600 drachmų; o šis iš gr. talanton ‘svarstyklės; sidabrinė moneta’ (Brückner 1974: 564; LLŽ 847), (v.) 1. talent ‘neįprastas sugebėjimas; Dievo dovana; gebėjimas burtininkauti; sėkmė; senasis sidabro ar aukso matas < pranc. talent ‘gebėjimas, sugebėjimas’, iš v. lot. talentum ‘svaras; gabumas, mokslumas, polinkis; troškimas’, iš lot. talentum ‘graikų mato Straipsniai / Articles 117 NIOLĖ ČEPĖNĖ vienetas (~26,2 kg); piniginis vienetas, iš gr. tálanton ‘svarstyklės; mato vienetas (~26,2 kg); piniginis vienetas (LKPŽ 642). Plg. 2 tálentas. 2 tálentas sm. (1) 1. ‘nepaprasti kūrybiniai įgimti gabumai’ S. Dauk, M, Rtr, KŽ, NdŽ, DŽ¹, J. Balč, A. Grc, ‘apie didelį gabumų žmogų’ J. Gruš, Pt, ‘teigiama, pr. įgimta ypatybė’ LTs IV 434, NŽR. 2. nj. ‘dalia, lemtis, likimas’ Sln, LR (Ls), Krž, Šml. 3. nj. ‘laimė, pasisekimas, sėkmė’ Žem, NŽR, DS 157 (Rs), Brs, Ms, Šts, Lk, Rt. 4. nj. ‘amatas, užsiėmimas, verslas’ Šrn, Gdr, Sr, Pv, Lpl, Png, Plm. 5. ‘būdas, priemonė’ Png. Plg. (v.) 1. talent ‘neįprastas sugebėjimas; Dievo dovana; gebėjimas būtininkauti; sėkmė; senais sidabro ar aukso matais < panc. talent ‘gebėjimas, sugebėjimas, iš v.lot. talentum ‘svaras; gabumas, mokslumas, polinkis; troškimas’, iš lot. talentum ‘grąžų mato vienetas (~26,2 kg); piniginis vienetas, iš gr. tálanton ‘svarstyklės; mato vienetas (~26,2 kg); piniginis vienetas’ (LKPŽ 642); brus. talent (FrnW II 1053). Plg. dar 1 tálentas. 3. DARYBINIAI HOMONIMAI Darybiniai homonimai susidaro, kai prie panašios ar vienodos garsinės struktūros šaknų pridedamas vienodas afiksas arba kai skiriasi darybos būdai. Čia pateikiami homonimai susidarę iš darinio 1 steigė ‘čerpė; malksna’ ir germanizmo 2 steigė ‘žuvs dyglė’. 1 steigė sf. (4) DŽ; Ser 1. ‘čerpė stogui dengti’ Š, NdŽ, MLE II 336, sp, FrnW. 2. ‘malksna’ Š, NdŽ. Dainys iš stiegelė; plg. v.v.ž. tegel ‘čerpė’ (MndW IV 517), n.v.a. Ziegel ‘čerpė stogui’; la. stiegelis ‘plyta’ iš v.v.ž. tegel ‘plyta’ su priedu s prieš t (Sehwers 1953: 122), lot. tegula. Plg. dar stiegel (LKŽe). W. Smoczyński steigė ‘čerpė stogui dengti’ laiko vediniu iš liet. stiegti ‘dengti stogą šiaudais’ (Smoczyński 2008: 603), o E. Fraenkelis – skoliniu iš lotynų kalbos per v.v.ž. tarme (FrnW). 2 steigė sf. (4) zool. ‘žuvs dyglė (Gasterosteus aculeatus)’ rš < v.v.ž. stekele ‘maža, dygi žuvis, dyglė’ (MndW IV 379; FrnW II 900); plg. n.v.a. Stichling m. ‘įvairios mažos žuvys’; la. stērkeles ‘maža, dygluota žuvis’ iš v.v.ž. stekele ‘t. p.’ (Sehwers 1953, 122). Plg. dar stiegis, stegė, stėgis, stėkė, stėkis (LKŽe). 118 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Homonimai lietuvių kalbos žodynuose II. NEATSKIRTI HOMONIMAI JOKŪBO BRODOVSKIO ŽODYNO INDEKSE Neatskirtų homonimų randama ir 2009 m. išleistame J. Brodovskio rankraštinio XVIII amžiaus žodyno Lexicon Germanico=Lithvanicum et Lithvanico=Germanicum III žodžių indekse. Viename lizde pateikiamas germanizmas gliōti ‘turėti vertę, kainuoti; reikšti, tikti’ B 548 (orig. Gliōti), B 815, PVG 67 (1715 m., orig. glilōti), 393 (1793 m.), 538 (1808 m.), 524 (1908 m.), R II 5 (ne glilōti ‘netinką’), MŽ II 6, LLCh (Žodynėlis), TDr VII 36, giliuoti BB 1 PvM 5,11 (orig. gilōti), Lex 40a (gilōti), Q 23 (orig. Giliūti), B 548 (orig. Gil-lūti), PVG 125 (1738 m.), 434 (1797 m.), K, K I 572, A 183, 191, SngŽ, Alm 54, kŽ, kzŽ, Ss, Ktk, Mr, Pv, giliōt žŽ (žk) < Pr.v. gele ‘turėti tam tikrą vertę’ (Alm (PrW)); plg. n.v.a. gelten ‘turėti vertę; galioti; būti laikomam (kuo); būti skirtam (kam)’, s.s. geldan, n.šv. gala (Kluge 2002: 343); ir lietuviškas žodis gylōti, gyluoti ‘žyloti, lakstyti, nerimti’ B 258, 290, 842, 865, 870, orig. Ænig Linns Stom, Bittes giloi5, wirzuj’ Saule teka; Dacht, Wachs uſnd das Bren[n] des Lichts (B 258); pikis (pykis) ‘ietis, durtuvas, kirvis su ilgu kotu (karo ginklas)’ B 978 (Pikis), BzF 154, K, K II 110, BsP I 10, Alm 100, pasakolintas iš Pr.v. Pik ‘lazda su smailia geležimi durti, ietis’ (Fr II 142), pik ‘ietis’ (Alm (PrW)), Pike (B 978); plg. v.v.ž. pek, peke ‘t. p.’ (MndW II 313), n.šv. pik, n.nl. pick, n.v.a. Pike ‘ie-tis’, prnc. pique (Kluge 2002: 702); neatskirtas nuo kito žodžio, germanizmo pikis ‘alaikinė masė, gaunama gaminant degutą, akmens anglies dervą ir kt.’ Lex 67, Q 381 (orig. Pikis), C I 102, C II 196, 680, Bb Sir 13,1, B 95, 239, 552, 968 (orig. Pikis. Smala degtā), R I 107, R II 275, RB 2 Moz 2,3, MŽ I 198, MŽ II 368, N 289, K, J, I, Dor (Klp), Alm 100, K. Büg, Sim, FrW, DŽ, ŠDŽ, ŽSŽ (Snt, Žlt, Grš), kzŽ, ŠVŽŽ (Gail, Klaus, Ms), Jn, Krš, Grš, Škr, Varn, Grn, Up, Jnš, ‘tam tikri juodi dažai’ Šts, kilusio iš Pr.v. pick, pek ‘derva’ (Alm (PrW)), Pech ‘pikis, smala’ (Lex 67, C II 196), v.v.ž. pek, pik ‘t. p.’ (MndW II 313), n.v.a. Pech n. ‘derva, pikis; šnek. nesėkmė’; plg. v.v.a. pech, s.s. pik, s.ang. pic, n.nl. pek, pik (Kluge 2002: 687); la. piķis ‘derva’ iš v.v.ž. pik ‘t. p.’ (Sehwers 1953: 88); randa ‘renta, pajamos’ B 912, 1014; plg. v.v.a. rent(e) ‘pajamos iš procentų, palūkanų’, n.v.a. Rente, n.šv. rānta, n.nl. rente, s.prnc. rente (Kluge 2002: 758); brus. panda ‘nuoma?’; pateikiamas kartu su randa ‘brūkšnys, randas, mėlynė (nuo sumušimo)’ B 40, sietino su liet. rantas, rantyti (Smoczyński 2007, 499); 5 Prūsijos lietuvių tarmė šiame žodyje i tikriausiai buvo trumpas, nes po jo rašoma ll. Straipsniai / Articles 119 NIOLĖ ČEPIENĖ rūtà bot. ‘augalas’ Lex 70, LKŽe, B 272 (orig. Kiżkio Ruta), 420 (orig. Paukščiu Rutos), 999 (orig. Ruta) < brus. ar l. ruta (FrnW), neatskirtas nuo germanizmo rūtà ‘lango stiklas’ B 999, R II 178, 287, MŽ II 236, 384, N 452, K I 431, M, FrnW, Kv, Ktn, Tg, Rkl, Pg < Pr.v. rūt ‘lango stiklas’ (Alm (PrW); Fr II 217); plg. v.v.ž. rute ‘rombas, taisyklingas keturkampis, lango stiklas’ (MndW III 536), vėly. v.v.a. rūte, v.nl. rute, n.v.a. Raute ‘geometrinė figura’; XIV a. užfiksuota; pirminė žodžio kilmė neaiški (Kluge 2002: 747). LKŽe neteikiamas iš J. Brodovskio žodyno. J. Brodovskis pateikė juos kaip atskirus žodžius, laikė homonimais, pvz.: Raute 1 herba Ruta Luc 11,42. 2 vitrum in fenestra Ruta Lango. Tačiau Vincento Drotvino parengtame žodžių indekse jie nėra pateikti atskirai. urtas sm. (1) pr. pl. 1. ‘aptvaras, gardas, aplotas’ B 727 (orig. pl. Urtai, Horten der Schaafen) vid. Hürte, N 35 (B), KŽ. 2. ‘banda, pulkas (galvijų)’ LžŽ; dėl kilmės plg. Pr.v. Hürde, Hürte ‘aptvaras, gardas (galvijams)’ (Lex 51a, C I 98; B 727, 733), Horten, Hürte ‘aptvaras (avių)’ (B 727), Hort ‘pertvara iš lentų (kiaulėms), atverta vieta; krepšio pavidalo, ilgas iš pintas daiktas vaisiams rinkti ir įdovinti kroynėje’ (Fr I 299); v.v.a. hurt, s.v.a. hurt ‘pintas daiktas’, got. hurds, s.snd. hurd, n.v.a. Hürde ‘aptvaras, žardis, aplotas’ (Kluge 2002: 428); v.l. urt, (v.l., n.l. hurt) ‘portatyvinė pinčių tvora avių bandai aptverti; kaimenė, banda; avys; būrys; prekba urmų; daiktų krūva’ < v.v.a. hurt ‘avių aptvaras, pinčių tvora’; n.bus. (dial.) zym ‘banda, kaimenė; gaisravietė; krūva; gausybė ir kt.’ (LKPŽ 177); n.rus. zym ‘banda, kaimenė, pulkas’ per l. hurt iš v.v.a. hurt ‘laidas iš pintų šakų, vytelių avims nakvoti’ (Vasmer I 476); žodis neatskirtas nuo germanizmo urtas sm. (2) ‘toks senovės pinigų, lyg ¼ talerio, sidabrinė moneta, atas’ B 962, R II 324, MŽ II 434, N 35 (Klp, Rg), sr, K, BS 112, JD 1501, Jn, FrnW, KŽ < Pr. Ort, Ortsthaler ‘t. p.’ (B 962), v.v.ž. ort n., m. ‘vieta, kurioje susikerta dvi linijos, kampas; viršūnė; ketvirtoji mato, monetos ir kt. dalis’ (MndW III 238–239); plg. s.v.a. ort, v.v.a. ort m., n., s.s. ort m., nl. oort, n.v.a. Ort m., n. ‘viršūnė, smaigalys (ypač ginklų), kampas; ketvirtadalis monės; ketvirta dalis svorio ar mato; krieris (smulki moneta), Ortstaler, Ortsgulden ‘ketvirtadalis talerio’ (Grimm XII 1350, 70; PaulW 447); la. ūorts, ūorte ‘atas, moneta (1/4 talerio, vėliau 30 sidabrinių kapeikų)’ iš v.v.ž. ort ‘1/4 talerio, monetos’ XVI a. ar XVII a. pradžioje (Sehwers 1953: 148, 215); (v.l.) n.l. urt ‘XVI–XVII a. sidabro moneta (≈ ¼ talerio vertės), naudota Europoje ir kt.’; (s.l., v.l.) n.l. ort ‘t. p.’ < v.v.a., s.v.a. ort ‘moneta ir kt.’ (ALEW I 56; LKPŽ 177, 216); l. urt < vok. Örten, Ürten ‘svoris; moneta, ketvirtoji talerio dalis’ (Brückner 1974: 595). E. Fraenkelis liet. urtas kildina iš l. ort, urt (FrnW), W. Smoczyński 120 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Homonimai lietuvių kalbos žodynuose taip pat iš l. ort ‘sądarinė moneta, kaldinta XVI–XVII a.’ (Smoczyński ALE 58, 2008: 57). Plg. dar urta, l ortas, orta, artas (LKŽe). vóga sf. (1) Ndž, vóga sf. (2) KŽ ‘žemės luitas, gabalas’ C I 56, Q 56, B 52 (orig. Gruntas, Woga, vok. Ackerscholle, N 85, [K], LsB 218, LV IV 492, FrnW, savas žodis, sietinas su liet. vãgà, arimo grievelis; suverstas žemės gūbrys‘ (FrnW II 1271; ALEW II 127), pateikiamas kartu su kitu žodžiu, germanizmu vóga sf. (1), voga (2) ‘svarstyklės, svertuvas’ BB Jer 32,10, VlnE 169,20, Q 29 (orig. Aukso woga ‘svarstyklės aukso svėri’, vok. Gold=Wage), PVG 442 (197 m.), B 185 (orig. Wogós Balkis, vok. Bake an der Waage), 269 (orig. Szwyn Woga l Swartis, vok. BleyWage), R I 182, R II 390, Klim, MŽ I 332, MŽ II 524, N 85, [K], M, Alm 148, KŽ, ŽŽ (Nm), DvŽ, Slm, Kv, Varn, Grv, Al, Kt < Ryt. Pr.v. wōy ‘svarstyklės’ (Mitzka 1919: 153), v.v. wog (dažnai Liuterio Biblijoje, Elzaso tarmės rašto paminkluose), ankstyv. n.v.a. woge; plg. dan. våg ‘tam tikras svoris’, n.šv. våg, norv. vaag, n.nl. waag, vok. Wage, n.v.a. Wage f. ‘svoris; prietaisas sverti, svarstyklės; svėrimas; pusiausvyros padėtis, pusiausvyra; perk. svėtas; branktas ir kt.’; v.v.a. wāge, s.v.a. wāga, s.s. wāga, s.skand. wāga (Grimm XXII 346, 62; Kluge 200: 96); v.v.ž. wage ‘svarstyklės, prietaisas sverti; vieta, kurioje sveriama; svarstyklių teisingumas; tam tikras svoris (priklauso nuo prekių rūšies)’ (MndW V 573–574); Pr.v. wōg ‘branktas’ (Alm (PrW), Wage f. ‘branktas’ (Fr II 452); la. vāga ‘svarstyklės’ iš v.ž. wāge (Sehwes 1953: 152); (s.l., v.l.) n.l. (dial.) waga ‘svarstyklės; patas, kuriame sveriama; svėrimas; trauka; svarmuo; pasvertas kiekis; svoris ir kt.’ < v.v.a. wāge, s.v.a. wāga, n.v.a. Wage ‘svarstyklės; svarmuo; svoris; s.brus. вага ‘svoris; svorio matavimo sistema; teisė sverti; svėrimo mokestis; svarstyklės; patalpa, kurioje sveriama; svarba; kabantys svarėnys ir kt.’ (LKPŽ 672–673). Pastebėta, kad J. Brodskio žodyno „Žodžių indeksė“, II t., savas žodis grows ‘įrankis sienoms (mūri) gruti’ B 902 (orig. [Maur]brecher Muro grows) kartu pateikiamas su germanizmu gros ‘grafas’ B 599 (orig. Graff Growś), 763, 839, kurio pamatas yra Pr.v. Groaf ‘grafas’ (Riemann II 487), vok. Reino dial. grōf (Grimm VII 168, 52), n.v.a. Graf ‘grafas’; plg. v.v.a. grāve, v.nl. grave, grewe, v.v.ž. grave ‘t. p.’, n.nl. graaf, v.lot. -gravius (Kluge 1957: 266; 2002: 367); l. gróf iš veng. grof (Brückner 1974: 173); šie žodžiai, žinoma, nėra homonimai. II. LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE (LKŽ, LKŽe) NEPATEIKIAMI HOMONIMAI Kai kurių žodžių nėra LKŽ ir LKŽe (yra tik l dėkis). Iš skolinių susidaro ne tik dvinariai, bet ir trinariai homonimai, pavyzdžiui, dėkis. 1 dėkis ir 2 dėkis galėtų būti semantiniai homonimai. Straipsniai / Articles 121 NIOLĖ ČEPIENĖ 1 dėkis sm. (2) ‘užtiesalas (lovai, sėdynei, kojoms); mitukas arkliui uždengti, gūnia, užklotas; danga, uždanga’ BB 2 Moz 26,7, BB 2 Moz 34,35, Lex 67a, C I 453, C II 205 (orig. Arklių Dėkis Pferd=Decke), B 244, 289, 341, 358, 545, 901, 974, R I 24, R II 98, MŽ I 48, MŽ II 128, 332, PVG 34 (1775 m.), N 136 (orig. dėkis), K, ALI 54, 34 (NTK), J, Alm 43, KŽ, ŽŠŽ (VšR, Nm), Kz-RŽ, KtnŽ, ŠVŽ (Ms, Krv, Prlg), Ktn, Kv, VšR, Užv, Gs, dem. dekelis N 136, dėkis KzRŽ, ‘lovatiesė’ ŽŠŽ (Žvr, Lkč, Nm, Bbl), KzRŽ, Ktn, dėkis NmŽ < Prv. dėk ‘t. p.’ (Ziesemer II 32; Alm (PrW)); plg. Prv. Decke ‘patiesalas, užtiesalas, kilimas’ (Lex 23; C I 453), v.v.ž. dece ‘t. p.’ (Sehwers 1953: 26), n.v.a. Decke ‘antklodė; mitukas, gūnia; staltiesė; danga; apdaras; lubos’ → vok. decken ‘dengti’; la. dēdis ‘antklodė, apklotas’ iš v.v.ž. dece (Sehwers 1953: 26). Plg. dar dekė (LKŽė). 2 dėkis sm. ‘namo lubos’ LKA I 49 (Pž) < Prv. Deck ‘namo lubos’ (Ziesemer II 32); plg. n.v.a. Decke ‘lubos’; v.v.a. decke ‘stogas’ (Grimm II 660, 32), v.nl. dac, dek, n.v.a. Dach n. ‘stogas’, → vok. decken ‘dengti’ (Kluge 2002: 176). 3 dėkis sm. ‘(laivo) denis’ KŽ, dek’ Dor (Klp) < vok. Deck n. ‘t. p.’; plg. nl. dek, ang. deck; nyderlandų kilmės žodis (Kluge 1957: 124; 2002: 183). 1 giselis sm. ‘mokinys, padėjėjas (meistro, pirklo, malūnininko)’ Lex 77a, B 306, N 257; plg. 1 gizėlis. 2 giselis sm. ‘stabdys riestuvė, staklių velenė, ant kurio riečiami metmenys, audeklas (Hemmung am oberen Webebaum)’ N 257. Plg. dar 2 gzelis; gyslys (LKŽė). 1 gizėlis sm. (2) 1. ‘mokinys, padėjėjas (amatininko, meistro, pirklo, malūnininko)’ B 76, 306, 566, 663 (Gizelis), 663, 906, 912, Q 458, 466, R II 190, MŽ II 173, 229, PVG 194 (1748 m.), 301 (1770 m.), 505 (1806 m.), StgŽ, Drg, N 257, K, K II 349, Sch 213, Alm 54, FrnW, KŽ, Vlkv, Lvn, Pc, Lkš, ŽŠŽ (St, Lkš, Nm, Žvr, Sr), gizėlis (1) KŽ, Pn, Kdn, Pc, Vdk, Ds, gizelis Vlk, giželis Klp 63, prieš KtnŽ, dem. gizeliukas KlvD 191, KŽ. 2. sm. ‘nenoramas’ Pl < Prv. gesel ‘pameistrys (amatininko); draugas’ (Alm (PrW)), Gesell (C I 741; O 466; B 566); plg. n.v.a. Geselle ‘veikinas, pameistrys, (darbo) draugas’, v.v.a. geselle; socialyvinis darinys iš vok. Gesal ‘salė, patalpa’ (Kluge 2002: 352); n.l. dial. gizel (n.l. gizeł ‘pameistrys, meistro padėjėjas; prekybininkas’ < n.v.a. Geselle ‘pameistrys, (darbo) draugas; vaikinas; bičiulis’ (LKPŽ 66). Plg. dar 1 giselis; gezelis, gžėlius, gžėlis (LKŽė). 2 gizėlis sm. (2) ‘stabdys viršutiniame riestuve (Hemmung am oberen Webebaum)’ B 570 (orig. was den obersten Baum aufhält). Gefll. Gizėlis, N 257, KŽ < Prv. Gesell ‘t. p.’ (B 570). Plg. dar 2 giselis. 1 kóka sf. (1) 1. ‘gėdos stulpas’ N 204, [K], K II 113, KŽ, Alm 70. 2. ‘uosto ženklas, rodantis, kad laivas gali įplaukti’ N 204, [K], KŽ < Prv. kok, kāk m. ‘gėdos stulpas’ (Fr I 326, Alm (PrW)), Kaak ‘gėdos stulpas, kuolas’ (C I 122 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Homonimai lietuvių kalbos žodynuose 1030, B 765, 985), Kak ‘gėdos stulpas’ (Lex 52a); plg. v.v.ž. kāk ‘gėdos stulpas’ (MnW II 417); šv. kāk, n.nl. kaak f., dan. kag, ol. kaak, vok. Kak m., kake f., vokiečių žemaičių, iš dalies vidurio vokiečių, taip pat Reino tarmės žodis (Grimm XI 47, 65; Fr I 326); la. kāķis ‘gėdos stulpas’ iš v.v.ž. kāk (Sehwers 1953: 186); liet. koka. Plg. dar 1 koka. 2 kóka sm. ‘pyragaitis’ K II 23 (orig. linsēniu kōka, vok. Leinkuchen), Alm 70, KŽ < Prv. kóke ‘t. p.’ (Alm (PrW)); plg. v.v.ž. kōke m. ‘pyragaitis’ (MnW II 514), v.nl. kōke, v.ang. cake, s.skand. kaka f., n.v.a. Kuchen ‘pyragaitis’. Galbūt romanų kilmės žodis; plg. sardų coca ‘pyragaitis’, katalonų coca ‘Milchbrot, pyragaitis’, piet.pranc. coco ‘apvali balta duona, ragaišis’ (Grimm XI 2496, 72; Kluge 2002: 543). Plg. dar 2 koka. LKŽe viename straipsnyje rašomos šios kókas reikšmės: 1. ‘išpaudos’ K II 23. 2. K II 113 ‘gėdos stulpas’. 3. [k] ‘uosto ženklas, kad laivas gali įplaukti’. 4. ‘pilulė (?)’ TŽ V 250. F. Kursaičio žodyne (K II 23) yra reikšmė ‘pyragaitis (linų sėmenų)’, bet ne ‘išpaudos’. Žodžių koka, kókas reikšmė ‘pyragaitis’ LKŽe nėra. 1 kókas sm. 1. ‘gėdos stulpas’ B 985. 2. ‘vėdas’ JD 659. 3. ‘kėgis’ N 204, [k], KŽ. Plg. 1 koka. 2 kókas sm. ‘pyragaitis’ KŽ; plg. 2 koka. IŠVADOS Vienodai tariamais žodžiais tampa taip pat skoliniai, atėję iš įvairių kalbų ar tarmių ir fonetiškai supanašėję. Iš skolinių susidarę homonimai, kurių abu žodžiai yra skirtingos reikšmės ir kilmės, turėtų būti pateikiami atskiruose žodynų straipsniuose. Vienas iš homonimų ir daugiareikšmių žodžių skyrimo kriterijų galėtų būti ne tik skirtinga skolinių reikšmė, bet ir kilmė, skirtingas skolinio pamatas žodis. Semantiniai homonimai yra artimi daugiareikšmiams žodžiams. Jie atsiranda, kai žodžiai įgyja kitas reikšmes, dažnai perkeltines, todėl žodynuose jie dažnai neatskiriami. Jeigu žodžio perkeltinė reikšmė atėjo iš kitos kalbos, tikriausiai reikėtų laikyti juos homonimais. Pirminė kai kurių homonimų kilmė galėjo būti ta pati, tačiau vėliau skirtingose kalbose jie įgavo naujas reikšmes. Etimologiniai įvairiakilmiai homonimai, susidarę dėl skolinimosi žodžių, kurių abu yra germanizmai, germanizmas ir slavizmas, lietuviškas žodis ir germanizmas, užfiksuoti daugiausia Rytų Prūsijos raštuose, žodynuose ir vakarinese, pietvakarinėse lietuvių tarmėse. Jau pirmuosiuose lietuvių raštuose, XVI a. Bretkūno Biblijoje, randama žodžių (šilmistras, gongas), kurie vėliau tapo homonimais. Daugiausia yra dvinarų homonimų, turimi keli ir trinarai. Straipsniai / Articles 123 NIOLĖ ČEPĖNĖ STRUMPINIAI ags. – anglosų ang. – anglų bažn.sl. – bažnytinė slavų brus. – baltarusių dan. – danų dem. – demon­tyvas dial. – dialektas fryz. – fryzų germ. – germanų got. – gotų gr. – graikų hbr. – hibridas isl. – islandų l. – lenkų la. – latvių liet. – lietuvių lot. – lotynų n. – naujoji nl. – nyderlandų n.nl. – naujoji nyderlandų norv. – norvegų n.v.a. – naujoji vokiečių aukštaičių ol. – olandų orig. – originale plg. – palyginkime prac. – prancūzų Pr. – Prūsijos praef. – praefixum, priešdėlis Pr.v. – Prūsijos vokiečių ryt. – rytų rus. – rusų s. – senoji sk. – skir­snis s.nl. – senoji nyderlandų s.s. – senoji saksų s.skand. – senoji skandinavų s.v.a. – senoji vokiečių aukštaičių šv. – švedų t. p. – taip pat v. – vidurinė v.lot. – vidurinė lotynų v.nl. – vidurinė nyderlandų vok. – vokiečių v.a. – vokiečių aukštaičių v.v. – vidurio vokiečių v.v.a. – vidurinė vokiečių aukštaičių v.v.ž. – vidurinė vokiečių žemaičių v.ž. – vokiečių žemaičių Kiti sutrumpinimai tokie pat kaip akademiniame Lietuvių kalbos žodyne ir LKŽ. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI ALEW – Alt litauisches etymologisches Wörterbuch. (ALEW). Unter der Leitung von Wolfgang Hock und der Mitarbeit von Elvira-Julia Bukevičiūtė und Christian Schiller, bearbeitet von Rainer Fecht, Anna Helene Feulner, Eugen Hill und Dagmar S. Wodtko. Band 1. A–M, Band 2. N–Ž, Band 3. Verzeichnisse und Indices. Hamburg: baar Verlag, 2015. Alm – Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen von Dr. K. Alminauskis. Kaunas: Šv. Kazimiero d-jos knygynas, [1934]. Alm (PrW): W. Ziesemer Preussisches Wörterbuch rankraštis, kuriuo pasinaudojo K. Alminauskis. 124 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Homonimai lietuvių kalbos žodynuose A r i s t o t e l i s 1990: Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. B r ü c k n e r A l e k s a n d e r 1974: Słownik etymologiczny języka polskiego. Warszawa: Wiedza Powszechna. Č e p i e n ė N i j o l ė 1994: Dvibalsių kilmė skoliniuose iš vokiečių kalbos. – Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 158–161. Č e p i e n ė N i j o l ė 2006: Lietuvių kalbos germanizmai ir jų fonetinės ypatybės. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. DvŽ – Dvidešimt šnektos žodynas. 1: A–M, aut. L. Grumadienė, D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, A. Vidugiris, 2005; 2: N–Ž, aut. D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, A. Vidugiris, 2010. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Falk 1960: H. S. Falk, Alf Terp. Norwegisch dänisches etymologisches Wörterbuch, 2 Teile, 2 Auflage. Oslo & Bergen: Universitetsforlaget, Heidelberg, 1960. Fr – Preussisches Wörterbuch. Ost- und Westpreussische Provinzialismen in alphabetischer Folge von H. Frischbier, 1–2. Berlin: Verlag von Th. Chr. Fr. Enslin, 1882. FnW – Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel 1–2. Göttingen, 1955–1965. Georges 2004: Lateinisch–Deutsch. Deutsch–Lateinisch. Ausführliches lateinisch-deutsches Handwörterbuch, Kleines deutsch-lateinisches Handwörterbuch von Karl Ernst Georges. Faksimile und Volltext. Zweite, erweiterte Ausgabe. Directmedia. Berlin. Grimm 204: Der digitale Grimm. Deutsches Wörterbuch von Jacob und Wilhelm Grimm. Elektronische Ausgabe der Erstbearbeitung. Zweitausendeins. J a k a i t i e n ė E v a l d a 1980: Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas. J a k a i t i e n ė E v a l d a 2005: Leksikografija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. K a r u l i s K o n s t a n t i n s 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca 1–2. Rīga: Avots. K l u g e F r i e d r i c h 1957, 2002: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, 17 Auflage. Berlin: Walter de Gruyter & Co, 1957; Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache 24 Auflage, Berlin / New York: Walter de Gruyter, 2002. KtnŽ – Aleksandravičius Juozas. Kretingos tarmės žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011. KzRŽ – Pukis Aldonas. Kazlų Rūdos šnektos žodynas 1. A–M, 2008; 2. N–Ž, 2009. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Straipsniai / Articles 125 NIJOLĖ ČEPIENĖ Lasch Agathe 1914: Mittelniederdeutsche Grammatik. Halle a. S.: Verlag von Max Niemeyer. LKA I 1977 – Lietuvių kalbos atlasas. Leksika. Vilnius: Mokslas. LKPŽ – Kregždys Rolandas. Lietuvių kalbos polonizmų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2016. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–2. Vilnius: Mintis, 1968–1969; 3–6. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956–1962; 7–9. Vilnius: Mintis, 1966–1973; 10–15. Vilnius: Mokslas, 1976–1991; 16–17. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995–1996; 18–19. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997–1999. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002, elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2008). Prieiga internete: http://www.lkz.lt. LLCh – Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha, red. K. Korsakas ir J. Lebedys. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. LŽ – Petrauskas Jonas, Vidugiris Aloyzas. Lazūnų tarmės žodynas. Vilnius: Mokslas, 1985. Mikelionytė Rita 2016: Lietuvių kalbos tikrųjų homonimų semantinės struktūros pokyčiai. – Tarptautinės mokslinės 23-iosios Jono Jablonskio konferencijos Reikšmė kalboje ir kultūroje tezės. Vilnius, 2016 m. rugsėjo 23–24 d., 13. MnW – Mittelniederdeutsches Wörterbuch von Dr. Karl Schiller und Dr. August Lüben, 1–6. Photomechanischer Neudruck. Münster in Westf.: Aschendorffsche Verlagbuchhandlung, 1875–1881. Natau Otto 1937: Mundart und Siedelung im nordöstlichen Ostpreußen. Königsberg (Pr und Berlin W. 35: Ost-Europa Verlag. Palionis Jonas 1985: Kalbos mokslo pradmenys. Vilnius: Mokslas. Paul Hermann 1956: Deutsche Grammatik 1. Halle (Saale), 1956. PaulW – Deutsches Wörterbuch von Hermann Paul. Halle (Saale): Veb Max Niemeyer Verlag, 1961. Prellwitz Walter 1891: Die deutschen Lehnwörter in Preussischen und Lautlehre der deutschen Lehnwörter im Litauischen von Dr. Walther Prellwitz. Göttingen: Vandenhoek & Ruprecht’s Verlag. 126 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Homonimai lietuvių kalbos žodynuose PVG – Prūsijos valdžios įsakymai, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, sud. P. Pakarklis. Vilnius, 1960. Riemann Erhard 1981–2000: Preussisches Wörterbuch. Deutsche Mundarten Ost- und Westpreußens, Band 2, herausgegeben von Erhard Riemann, Band 3–4, hrsg. von Ulrich Tolksdorf, Band 5–6, hrsg. von Reinhard Goltz, Neumünster: Karl Wachholtz Verlag. Sehers Johannes 1953: Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluss im Lettischen. Berlin: in Kommission bei Otto Harrassowitz Wiesbaden. Skardžius Pranas 1931: Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen. Kaunas: Ak. „Spindulio“ b-vės spaustuvė. Smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wilno: Uniwersytet Wileński, wydział filologiczny. Smoczyński Wojciech 2008: Uzupełnienia do „Słownika etymologicznego języka litewskiego“. Część I. – Acta linguistica lithuanica 58, 53–151. ŠVŽ – Birutė Vanagienė. Šiaurės vakarų žemaičių žodynas. Ylakų, Lenkių, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos 1: A–O; 2: P–Ž. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014. Urbis Vincas 1955: Lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai. Filologijos mokslų kandidato disertacija. Vilniaus universitetas. Vasmer Max 1986–1987: Этимологический словарь русского языка 1–4. Москва: Прогресс. Ziesemer Walther 1975: Preussisches Wörterbuch. Sprache und Volkstum Nordostdeutschlands 1: A–C; 2: D–Fi. Herausgegeben von Ludwig Erich Schmitt. Hildesheim New York: Georg Olms Verlag. ZŠŽ – Zanavykų šnektos žodynas 1: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003; 2: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2004; 3: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2006. ZtŽ – Vidugiris Aloyzas 1998: Zietelos šnektos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Straipsniai / Articles 127 NJOLĖ ČEPIENĖ Homonyms in the Dictionaries of the Lithuanian Language SUMMARY The article analyses the homonyms found in The Dictionary of the Lithuanian Language (LKŽ, LKŽe) and J. Jokūbas Brodovski’s Dictionary, which originated due to the borrowing of words from other languages and which are not presented as homonyms in the dictionary entries. By their formation, the homonyms are divided into etymological, semantic and derivational. In most cases both words originated from Germanic languages; several formed from a Lithuanian word and a Germanism, a Lithuanian word and a Slavism; one of them originated from a Lithuanian word and a hybrid word; one derived from a Germanism and a word of Turkish, Tatar languages. Borrowings become similar to the word in Lithuanian with a different meaning, but these words have a different origin and meaning and should thus be presented in different entries, e.g. 1 stiegė ‘a roof tile; lat. stiegelė and associated with MLG tegel ‘tile’ (Mnd W IV 517); cf. NHG Ziegel ‘roof tile’; Lat. stegelis ‘brick’; Lat. tegula, whereas 2 stiegė zol. ‘stickeback (Gasterosteus aculeatus)’ is borrowed from Middle Low German stele ‘small spined fish, stickeback’. The article provides the homonyms which are not available in LKŽ, LKŽe. The index of J. Brodovski’s 18th century manuscript dictionary Lexicon Germanico=Litvanicum et Lithvanico=Germanicum III published in 2009 also contains unseparated homonyms, e.g. the native word uga ‘lump, piece of soil’ is not separated from the Germanism voga ‘scale’; Germanism urtas ‘old money, artas’ goes together with urtas ‘stall, enclosure’ ‘cattle-shed, cot’. In his dictionary J. Brodskis presented the words rūta ‘plant’ and rūta ‘windowpane’ as separate words and considered them homonyms; however, they are not separated in the index compiled by Vincentas Drotvinas. Įteikta 2017 m. liepos 10 d. NJOLĖ ČEPIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 128 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI