Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas

Straipsniai / Articles 9 ILJA LEMEŠKIN Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: senoji baltų literatūra ir raštija, lyginamoji folkloristika, leksikografija, baltistikos istorija. SENOJI BALTŲ LEKSIKOGRAFIJA HANZOS PIRKLIŲ TARNYBOJE. RANKRAŠTINIŲ ŽODYNŲ PASKIRTIS BEI SUDARYMO LAIKAS Old Baltic Lexicography in the Service of Hansa Merchants. Purpose of Manuscript Vocabularies and the Time of Compiling ANOTACIJA Straipsnyje formuojamas naujas požiūris į seniausius baltų kalbų leksikografinius paminklus: Elbingo žodyną ir vadinamąjį Simono Grūnavo žodynėlį. Abudu rankraštiniai šaltiniai siejami su utilitarine dvikalbe Hanzos leksikografijos tradicija ir nuodugniau gretinami su vadinamosiomis „Rusiškomis knygomis“, t. y. su vokiečių žemaičių–rusų kalbų žodynų bei pasikalbėjimų vadovėlių nuorašais, kuriuos praktinio kalbos mokymosi bei verslo sumetimais sudarinėjo jauno amžiaus hanziečiai sprakelerere. Prieinama prie išvados, kad vokiečių–prūsų kalbų žodynai bei pasikalbėjimai pasidarė aktualūs resp. buvo sukurti netrukus po to, kai Elbingui buvo suteiktos Liubeko teisės, o į naują rinką pasipelnyti atvyko vokiečių pirkliai ir kolonistai. Su Elbingu glaudžiai siejamas ir Elbingo žodynas, ir S. Grūnavo žodynėlis; Hanzos leksikografijos įtaka įžvelgiama ir „Lenkų–jotvingių žodynėlyje“. Vertikalusis S. Grūnavo žodynėlio skaitymas leidžia rekonstruoti pirklių pasikalbėjimus, t. y. baltų kalbų tekstyne iki šiol neapčiuoptą funkcinį stilių – XIII a. vidurio–antrosios pusės vokiečių–prūsų pirklių sociolektą. Atitinkamų prielaidų leksikografijai formuotis lietuvių kalbos pagrindu XIII a. nebuvo (dėl ribotos Hanzos paplitimo geografijos). ESMINIAI ŽODŽIAI: Hanzos leksikografija, Elbingo žodynas, Simono Grūnavo žodynėlis, pasikalbėjimų vadovėliai, vokiečių–prūsų pirklių sociolektas. ILJA LEMEŠKIN 10 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII ANNOTATION The article shapes a new approach towards the oldest lexicographic monuments of the Baltic languages: Elbing vocabulary and the so called Simon Grunau’s vocabulary. Both manuscript sources are associated with Hanseatic utilitarian bilingual lexicographic tradition and are thoroughly compared with the so called “Russian books”, i.e. transcripts of Low German-Russian vocabularies and phrase-books compiled by young Hansa men, the so called sprakelerere, for practical language learning and business purposes. A conclusion is made that German-Prussian vocabularies and phrase-books became relevant, i.e. they were compiled, soon after Elbing was granted Lübeck law and German merchants and colonists arrived at the new market to make profit. The Elbing vocabulary and Grunau’s vocabulary are closely linked with Elbing; the influence of the Hanseatic lexicography is also seen in the Polish-Yotvingian vocabulary. The vertical reading of Grunau’s vocabulary enables us to reconstruct the mercantile phrase-book, i.e. the functional style which has not yet been grasped in the Baltic corpus – the German-Prussian mercantile sociolect of the second half of the 13th century. There were no respective preconditions for the formation of lexicography on the basis of the Lithuanian language in the 13th century (due to the limited geography of the spread of Hansa merchants). KEYWORDS: Hanseatic lexicography, Elbing vocabulary, Grunau’s vocabulary, phrase-book, German-Prussian mercantile sociolect. Lyginamasis žvilgsnis į senus rašytinius šaltinius parodo vieną skirtumą: viduramžių leksikografiniais paminklais disponuoja tik dalis baltų – prūsai bei „jotvingiai“1. Kyla klausimas: kodėl jie nėra paliudyti tarp kitų baltų? Bazelio ir Kretos pėdsakai (Dini 2014: 331–332, 553–558) bus susiję su raštingais prūsais, kurie, (nu)rašydami knygas, kolofonų pozicijoje palikdavo atitinkamą žymę apie save ir nuorašų atsiradimo arba jų gyvavimo aplinkybes. Ar negalėjo tie patys išsilavinę žmonės prisidėti ir sudarant žodynus? Norint į šiuos klausimus atsakyti, būtina apibrėžti leksikografinių paminklų paskirtį, t. y. nustatyti, kokios priežastys nulėmė žodynų atsiradimą ir kam, kur, kuo jie buvo naudingi. 1.1. Seniausias ir didžiausias vokiečių–prūsų kalbų žodynas – vadinamasis Elbinger Vokabular (toliau žymimas santrumpa EŽ) – mūsų laikus pasiekė kaip dalis Codex Neumannianus, kuris iki Antrojo pasaulinio karo buvo saugomas Elbingo miesto bibliotekoje (sign. Q 84). Žodynas, ketvirtoji iš eilės kodekso dalis, buvo paskutinis; jį ir visą knygą vainikavo kolofonas, kuris glaustai 1 Žodyno Pogańske gwary z Narewu (Zinkevičius 1985) parašymą linkstama kelti į „kryžiuočių laikus“. Jo jotvingiškumu abejojama (Schmid 1986; plačiau: Dini 2014: 304–307). Žodyne įžvelgiama maišyta kalba, kurioje pastebima jidiš kalbos įtaka, baltų–ugrofinų izoglosos (Chelimskij 1985; Орел, Хелимский 1987; Orël 1986), rytų baltų bei prūsų kalbų leksinių išteklių kompiliacija. Straipsniai / Articles 11 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas informavo apie žodyno nuorašo ir viso kodekso kūrėją: Explicit per manus Petri Holc ǁ weʃcher De maienburg (185 p.). Skriptoriaus antroponimas ir nurašymo klaidos, kurių pasitaiko prūsiškoje žodyno dalyje, rodo, jog iš Mayenburgo2 kilęs Petras Holcwescheris tikriausiai buvo vokietis. Iki šiol nepagrįstas lieka plačiai paplitęs teiginys, jog patį žodyną, t. y. P. Holcwescherio perrašytą protografą, sudarė vokiečių ordino vienuolis. Autorystės klausimas tiesiogiai priklauso nuo leksikografinio paminklo rūšies resp. žodyno paskirties problemos, kuri iki šiol lieka neišspręsta. Be šios problemos išsamaus aptarimo kalbos apie vienuolį ar kitą socialinį statusą turintį asmenį yra pernelyg ankstyvos. Manoma, jog rankraštinę knygą P. Holcwescheris nurašė XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje. Tiksliau datuoti ateityje bus paranku atsižvelgiant į Heinricho Niewöhnerio 1912 m. perpieštą vandens ženklą3, kurio datavimas kol kas yra keblus. Jis pasižymi specifiniu bruožu – apatinės pailgo jaučio snukio dalies (jaučio nasrų) apvaliu paplatinimu, kuris apsunkina priskyrimą prie šiuo metu žinomų tiksliai datuotų vandens ženklų variantų ir jų tipų. Gerhardo Piccardo kolekcijos dalyje „Ochsenkopf – Ohne Gesichtsmerkmale – Darüber Stange – Darüber Kreuz – Einkonturiges Kreuz“ yra pora atvaizdų, kuriuos iš tolo ir tik sąlygiškai galima lyginti su Elbingo kodekse buvusiu vandens ženklu. Jie (Nr. 56698– 56700, 56695) datuojami 1427, 1433, 1435 ir 1464 metais. Šiek tiek panašus vandens ženklas (su tam tikru jaučio nasrų apvalaus išplatinimo požymiu, tačiau ir su akimis bei žvaigžde tarp panašiai užlenktų ragų), datuojamas 1434 m., figūruoja Nikolajaus Lichačevo veikale – Nr. 511 (plg. dar 1427 m. vandens ženklą Nr. 541: Лихачев I 43, 46; III LXXXVIII). Turint omenyje laipsnišką aptariamojo vandens ženklo tipo raidą, Elbingo kodekso popieriaus gamybą būtų prasminga „pajauninti“. Atrodo, kad kodeksas galėjo būti sukurtas XV a. antrąjį ketvirtį arba net XV a. viduryje. 1.2. P. Holcwescheris nurašė rinkinį, kuriame dominavo teisinio pobūdžio raštai. Iš pradžių jis nukopijavo Elbingui suteiktą „Liubeko teisę“ – Lübisches 2 Interpretuojant lytį maienburg daroma niekuo nepagrįsta ir nereikalinga konjektūra: Marienburg. 3 H. Niewöhnerio 1912 m. aprašas yra prieinamas duomenų bazėje Handschriftencensus: http:// www.bbaw.de/forschung/dtm/HSA/Elbing_700330290000.html. ILJA LEMEŠKIN 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Recht für Elbing (1–100 p.)4. Antrąjį skriptorius nurašė prūsų teisyną – Preussisches Recht (100–120 p.)5. Toliau lenkų teisyną – Polnisches Recht (120– 168 p.)6 ir pagaliau vokiečių–prūsų kalbų žodyną (169–185 p.). Aiškiai matomas polinkis į teisinius dalykus buvo pastebėtas XVI a. Tada raudonu rašalu priešlapyje buvo įrašyta bendra antraštė Buch darihn der Lübeschen Rechte beschriben […], taip pat iškalbinga sentencija Fiat justicia & pereat mud[us] („telaimi teisėtumas ir težūna [nors ir žūtų] visas pasaulis“). Nurašytų šaltinių kombinacija pirmiesiems kodekso tyrėjams davė pagrindo manyti, jog civilinės teisės sąvadu naudojosi aukštas Elbinge reziduojantis ordino valdininkas – komtūras, kuriam buvo pavaldūs Elbingo miestiečiai ir visi vietiniai, t. y. tos komtūrijos prūsai, vokiečiai bei lenkai. Šios nuomonės laikėsi Ferdinandas Neumannas ir Edwinas Volckmannas (Volckmann 1869: 4). Vėliau praktinę teisinę paskirtį (für den practischen rechtsgebrauch) svarstė Adalbertas Bezzenbergeris bei Reinholdas Trautmannas (Bezzenberger 1874: 1225; Trautmann 1910: XXIV–XXV). Dėl deklaruojamos teisinės žodyno paskirties suabejojo James‘as Marchandas (Marchand 1970: 112). Iš tiesų tariamoji teisinė funkcija prastai dera su vokiečių–prūsų kalbų sąvokų žodynu. Iš vienos pusės, jame trūksta „specializuotos“, t. y. teisinio pobūdžio, leksikos, iš kitos – yra daug tokių žodžių (ir ištisų skyrių), kuriuos semantiškai sunku sieti su teisiniais dalykais (pirtys, vabalai, žvaigždynas ir pan.). Šiuolaikišką, t. y. žiūrėdamas per moderniųjų laikų prizmę, sprendimą sugalvojo Wolframas Euleris, pagal kurį žodynas savo funkcija atitinka turistų pasikalbėjimų knygutes (Euler 1988: 9). Kaip „trumpą pasikalbėjimų vadovėlį“ (kurzer Sprachführer), palengvinantį bendravimą su prūsais įvairiomis buitinėmis temomis, žodyną interpretavo ir Friedrichas Benninghovenas: „Einem Deutschen die Möglichkeit zu geben, sich mit der prußischen Landbevölkerung schnell über die Begriffe des täglichen Lebens zu verständigen“ (Benninghoven 1990: 106). 2003 m. Ralfas Päsleris išleido išsamią studiją Deutschsprachige Sachliteratur im Preußenland bis 1500. Untersuchungen zu ihrer Überlieferung, kurioje nemažai 4 Prieš pagrindinį šaltinio tekstą perrašytojas pateikė išsamų registrą su raudona antrašte: „Das ist das lubichs recht vnd der sack“ (1 p.). Registro pradžia čia pat, 1 p., buvo išskirta inicija: „Das erste ist von echtischaft I [...]“. Registro ekscipitas yra 11 p.: „Der von sinnen ist Komen CCXXXIIX“. Po registro 11–13 p. pateikta lotyniška pratarmė. Pats šaltinis prasidėjo 13 p.: „Von echteschaft. Wo eyn man sinen son adir sine tcht’vs gebet […]“; pasibaigė 100 p. žodžiais: „[...] dij en mogen Keyn gut weg gebin daz ist stete sie vnd daz is ymant gewere sie amen“. 5 Spalvotą antraštę ir teksto pradžią „Von wunden bewysunge. Ca[pitulu]m 1. Eyn man der do gewundt wirt sal syne wunden bewisen dem Kemerer […]“ (100 p.) bei teksto pabaigą: „[...] wer dy sune bricht der ist des geldes bestandn“ – 120 p. 6 Šio šaltinio pradžioje, 120–123 p., buvo pateikta eiliuota pratarmė. Straipsniai / Articles 13 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas dėmesio skyrė Elbingo kodeksui. Remdamasis gausia Centrinės ir Vakarų Europos bibliotekose, archyvuose bei muziejuose saugoma medžiaga, tyrėjas pasiūlė įdomių naujų įžvalgų. Nesutikdamas su deklaruojama kodekso teisine prigimtimi, R. Päsleris apčiuopia kitokią rankraščio funkciją. Leksikografinis kūrinys, jo manymu, tenkino edukacijos poreikius: „Daher ist es unwahrscheinlich, dass ein Deutscher es mit sich führte, um sich mit dessen Hilfe mit einheimischen Prußen verständigen zu können. Zielsprache ist nicht das Prußische, sondern das Deutsche. Der Pruße lernt die deutsche Sprache und mit ihr lernt er das christlich geprägte Weltbild der Kolonialherren kennen. Letzteres erschließt sich dem Lernenden, also einem Schüler, aber erst durch erklärende Zusätze eines Lehrers. Die Funktion des Vokabulars ist somit im Umkreis des Sprachunterrichts zu suchen, also im Umkreis von Ausbildung und Schule“ (Päsler 2003: 307). Savo mintis mokslininkas bando pagrįsti tipologiniu gretinimu su kitais žinomais Rytų Prūsijos kilmės leksikografiniais darbais (pavyzdžiui, su XV a. lotynų–vokiečių kalbų žodynu, kurį jis žymi santrumpa Königsberg, SUB: 901 – Päsler 2003: 213, 304, 306) bei išsamesne žodyną sudarančių teminių skyrių analize. Pastaruosius jis išvardija atskiroje lentelėje Wortgruppen des ‚Elbinger Vokabulars‘ (Päsler 2003: 305–306): Lfd. Nr. 1. Wort d. Gruppe VokabelNr. Anzahl ders. Charakteristik der Gruppe 1Got 1–11 11 Himmel(sgewölbe) 2Jor 12–23 12 Jahreszeiten und Wochentage 3Erde 24–32 9 die vier Elemente 4Vüer 33–44 12 5Lvft 45–58 14 6Wasser 59–66 8 7Mensch 67–168 102 der Mensch vom Scheitel bis zur Sohle 8Vater 169–192 24 Verwandtschaftsbezeichnungen 9Hüs 193–235 43 Haus und Hof 10 Ackerman 236–293 58 11 Wayn 294–315 22 Wagen 12 Möle 316–328 9Mühle 13 Becker 329–346 18 Bäcker 14 Garbreter 347–381 35 Garkoch 15 Kreczem 382–403 22 Schankwirtschaft 16 Herre 404–428 25 Rangordnung der weltlichen Freien; Kriegswessen 17 Ros 429–439 11 Pferde 18 Seteler 440–453 14 Satterhandwerk 19 Weber 454–472 19 Weberhandwerk 20 Schreter 473–495 23 Schneiderhandwerk ILJA LEMEŠKIN 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Lfd. Nr. 1. Wort d. Gruppe VokabelNr. Anzahl ders. Charakteristik der Gruppe 21 Schuwert 496–512 17 Schuhmacherhandwerk 22 Smyt 513–549 37 Schmiedehandwerk 23 Beder 550–559 10 Baderhandwerk 24 Vysch 560–585 26 Fische 25 Walt 586–646 61 Wald 26 Tyer 647–670 24 Tiere 27 Varre 671–686 16 Vieh 28 Milch 687–695 9 Milch und deren Produkte 29 Joger 696–705 10 Jagd 30 Vogel 706–773 68 Vogelnamen 31 Slange 774–791 18 Schlangen, Würmer und Insekten 32 Werld 792–802 11 „Die Welt, in der wir leben“ Tyrėjas linkęs įžvelgti tam tikrą teminių grupių pateikimo dėsningumą – subtilią „schemą“ (einzelnen Gruppen einem bestimmten Schema folgen): „Die Sachgruppen geben ein Abbild des Kosmos, in dessen himmlischer, zeitlicher und weltlicher Einteilung, also eine grobe Skizze des Weltbildes der christlichen deutschen Einwanderer, dessen Schwerpunkt auf den Bezeichnungen für die direkte Lebenswelt liegt (Gruppe 7–31); die Gruppen 1–6 bieten den kosmologischen Überbau, ergänzt durch Gruppe 32, in der mit den Begriffen Werld, Lant, Kristenheit, Heidenschaft, Stat und Dorf verallgemeinernde Bezeichnungen für Formen des Zusammenlebens in absteigender Folge geliefert werden. Davon lassen sich Lant, Stat und Dorf ohne weiteres mit dem Recht in Verbindung bringen, denn sie weisen eine Verfassung auf, sind juristisch definiert. Ebenso weisen die Begriffe Kristenheit und Heidenschaft eine juristisch-kanonistische Konnotation – zumal im Preußenland – auf. Und Gruppe 16 zeigt mit den Vokabeln König, Ritter, Leman (Lehensmann), Vrier, Gebuer eine soziale Rangfolge auf, die juristisch durchaus von Belang ist“ (Päsler 2003: 237). Žodyno funkcionavimą susiejęs su „mokykline sfera“ tyrėjas teigia, kad toks bendro resp. nespecializuoto (t. y. ne siaurai teisinio) pobūdžio leksikografinis kūrinys galėjo atsirasti Heilsberge arba Frauenburge. Vyskupo rezidencijoje Heilsberge prūsų mokykla, jo teigimu, veikė nuo XIV a. vidurio, o šešiolika Frauenburgo katedros (Ecclesia Warmiensis) kanauninkų savo namuose turėjo išlaikyti ir auklėti po vieną jaunuolį prūsą7. R. Päsleris taip pat pastebi, jog toks 7 Tyrėjas Päsleris (2003: 237) cituoja Klausą Neitmanną: „Auch jeder der sechzehn Domherren des ermländischen Domkapitels zu Frauenburg hatte einen Jungen prußischer Zunge in seinem Hause zu unterhalten und ihn für die spätere Seelsorge unter seinem Volke zu erziehen. Den Unterricht erhielten die Jungen an der dortigen Kathedralschule. Einige Stammprußen sind im 14. Straipsniai / Articles 15 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas žodynas galėjo būti reikalingas ir Marienburge, kur, pasak jo, taip pat prūsų studijuota. Dėl Elbingo kodekso sudarymo vietos tyrėjas dvejoja. P. Holcwescheris savo darbą galėjo atlikti Elbinge – für den Elbinger Deutschordenskonvent. Kita vertus, autorius neatmeta galimybės, jog „privalomų“ šaltinių kompiliavimas bei jų savotiškas archyvavimas įvyko Marienburge: „Die Handschrift würde sich dann in die Bestrebungen zur Verwaltungsreform einordnen lassen und als eine Art „Belegexemplar“ verschiedener Texte in der Marienburg „gelagert“ worden sein; nach Elbing wäre die Handschrift womöglich nach Aufgabe der Marienburg gekommen“ (Päsler 2003: 237). Bet kokiu atveju kodekso sudarymą tyrėjas, pagal seniai susiklosčiusią tradiciją, tvirtai sieja su Vokiečių ordino administravimo tikslais: „In beiden Fällen jedoch wäre die Handschrift für Verwaltungszwecke des Deutschen Ordens hergestellt worden“ (Päsler 2003: 237). 1.3. Pastarasis plačiai paplitęs teiginys atrodo pernelyg kategoriškas ir ribojantis. Ar tikrai rinkinio funkcionavimą galima motyvuoti tik oficialiu vokiečių ordino administravimu? Ar tikrai protografo sudėtyje teisynų niekaip negalima suderinti su žodynu? Mums atrodo, kad tokia galimybė egzistuoja. Reikėtų turėti omenyje, kad visi trys į Elbingo kodeksą įtraukti teisių sąvadai nuodugniai reglamentavo ekonominius santykius, o ypatingas dėmesys juose buvo skiriamas prekybos klausimams. Iš esmės tai yra prekybos teisynai, kurie ilgainiui – ypatingai „Liubeko teisė“ – užtikrino dinamišką Baltijos regiono miestų praturtėjimą ir raidą. Taigi, į skirtingus administracinius vienetus (Pamedę, Elbingą, „Lenkų teise“ valdomą teritoriją) nukreipti teisynai buvo reikalingi ne tik komtūrui, prokuratoriams ir keliems kitiems „administratoriams“, bet ir galingai Hanzos sąjungai atstovaujantiems pirkliams. Be tokių šaltinių vargu ar jie galėjo sėkmingai užsiimti savo veikla. Tačiau pirkliams verslo reikalams buvo reikalingi ir kiti rašytiniai šaltiniai, tarp kurių buvo ir pagalbinių lingvistinių priemonių, palengvinančių komunikaciją resp. derybas su nobiliais, amatininkais, valstiečiais, turgininkais, palydovais ir kitais vokiškai menkai ar išvis dar nekalbančiais vietiniais gyventojais. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra vien teorinė galimybė. Hanzos regione yra paliudytų prekybiniais poreikiais sudarytų leksikografijos darbų. Įdomiausią ir artimiausią tokių lingvistinių šaltinių lizdą sudaro vadinamosios „Rusiškos knygos“ (Einn Russisch Buch; Ein Rusch Boeck; acc. sg. r8sk8jo knigjo – rusche boek). Rusų–vokiečių kalbų žodynėliai ir pasikalbėjimai, kažkada Naugardo faktorijoje realizuojami „Hanzos vokiečių žemaičių kalba“ (apie sąvokas Hansesprache arba Lübecker Ausgleichssprache žr. Sanders 1982; Peters 1973), yra und 15. Jahrhundert in ihrer erfolgreichen Laufbahn bis auf die Bischofsstühle von Samland und Pomesanien gelangt“ (žr. Neitmann 1996: 64). ILJA LEMEŠKIN 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII svarbūs nagrinėjant atitinkamą „Prūsišką knygą“, t. y. Elbingo žodyną, nes žanriniu požiūriu paaiškina šio leksikografinio darbo kilmę, jo sandarą bei paskirtį (t. y. tipologinį ryšį). Prie mums rūpimų „Rusiškų knygų“ dar grįšime, bet iš pradžių pažiūrėsime, iš kurio šaltinio Elbingo žodynas buvo ir yra kildinamas iki šiol. 1.4. Elbingo vokiečių–prūsų kalbų žodynas tradiciškai siejamas su viduramžiais paplitusiu vokiečių–lotynų kalbų žodynėliu (Mažiulis 1966: 28), tačiau tokios kalbinės sandaros žodynų Prūsijoje ir kitur išvis nėra paliudyta. Yra žinomi lotynų–vokiečių kalbų žodynų nuorašai (Päsler 2003: 213), bet jų paskirtis visai kitoniška. Jais buvo naudojamasi mokantis lotynų kalbos leksikos. Taip mokiniai sėkmingai įžengdavo per „atviras duris kalboms ir visiems mokslams“ (J. A. Comenius: Janua linguarum reserata sive Seminarium linguarum et scientiarum omnium = Dwéře Jaʒyků odewřené To aeʃt Krátký a ʃnadný ʒpůʃob kteréhokoli Gaʒyka /ʃspolu y s ʒačatky wʃʃech vměnj ʃwobodných / pochopenj). Atvirkščiai orientuoti (iš vokiečių į lotynų kalbą) žodynai aptariamuoju laikotarpiu neturėjo prasmės (vartotojų), dėl to jų hipotetinis egzistavimas, apie kurį savo laiku svarstė Waltheris Ziesemeris (Ziesemer 1920: 139–140), kelia daug abejonių. Teoriškai įmanoma svarstyti alternatyvų modelį, kad vokiečių–prūsų kalbų žodyno sudarytojas iš mokyklinio žodyno pašalino lotynų kalbos registro lemas, o vietoje jų pasinaudojo vokiškais atitikmenimis: ... ⇨ dvik. graikų–lotynų kalbų žodynas ⇨ lotynų–vokiečių kalbų žodynas ⇩ vokiečių–prūsų kalbų žodynas Nurodytos žodynų tarpusavio santykių schemos laikosi Rolando Ferri, kuris tapo pirmu tyrėju, apsiėmusiu deklaruojamą ryšį pagrįsti tekstologiškai (Ferri 2018). Elbingo žodyną jis nuodugniai gretina su XIV a. pabaigos lotynų–vokiečių žemaičių Liber ordinis rerum, kurį spaudai parengė ir 1983 m. Tübingene išleido Peteris Schmittas. Italų mokslininkas įžvelgia „didelį artumą“ (significant closeness) tarp teminių skyrių ir pamatinių žodžių, kurie tampa pavienių teminių laukų identifikatoriais (Ferri 2018: 129–130). Gretinimas jam davė tokį rezultatą: Liber ordinis rerum Elbing vocabulary 1. De deo et sanctis 1. (1) Got Deywis 2. De mundo celo et stellis 2. (12) Jor Mettan 3. De tempore (annus jar) 3. (24) Erde Same 4. De igne (=EV4) 4. (33) Vüer Panno 5. De aere (=EV5) 5. (45) Luft Wins Straipsniai / Articles 17 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas Liber ordinis rerum Elbing vocabulary 6. De aquis (=EV6) 6. (59) Wasser Wundan 7. De terra (=EV3) De montibus (=EV26) 7. (67) Mensch Smonenawi(n)s 8. De distinccione et locis nemorum 8. (169) Vater Towis 9. De uiis inter terras De aedificiis (=EV9) 9. (193) Hüs Buttan 10. De cognationibus hominis 10. (236) Ackerman Artoys 11. De officialibus (=EV16)11. (294). Wayn Abasus 12. De his qui presunt victui (agrestis ackerman, venator jeger) 12. (316) Möle Malunis 13. De panium preparatoribus (mola mol; fornarius becker) (=EV 12, EV E13) 13. (329) Becker Peccore 14. De cibariorum preparatione (cocus koch) 14. (347) Garbreter Aubirgo 15. De diuersis generibus ciborum (lac milch) 15. (382) Kretzem Karczemo (384 malcz Piwamaltan) 16. De diversis generibus potuum (brasiator melczer, brasium malcz) 16. (404) Herre Rikis 17. De artificibus pro vestitu (textor weber) 17. (429) Ros Russis 18. De praeparatoribus uestium (sartor schrader) 18. (440) Seteler Balgninix 19. De preparatoribus corei (sutor schowort) 19. (454) Weber Tuckoris 20. De artificibus pro edificiis 20. (473) Schroter Scrutele 21. De instrumentis ad commutationes rerum necessariis (=EV 11, 17, 18) (sellator satlär) 21. (496) Schuwert Schuwikis 22. De emundatoribus (balneator, bader)22. (513) Smyt Wutris 23. De brutis et eorum generibus (=EV26) 23. (550) Beder Stubonikis 24. De incomestibilibus domesticis (=EV17) 24. (560) Vysch Suckis 25. De feris (=EV26)25. (586) Walt Median 26. De speciebus avium (=EV30)26. (647) Tyer Alue 27. De piscibus (=EV24)27. (671) Varre Lonix 28. De vermibus venenosis (=EV31)28. (687) Milch Dadan 29. De partibus animalium (=EV7)29. (696) Jeger Medies 30. (706) Vogel Pepelis 31. (774) Slange Angis 32. (792) Werld Swetan ILJA LEMEŠKIN 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Einn Russisch Buch (1546 m. žodyno redakcija) Ein Rusch Boeck... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., Pskovas) Vonn Rustungenn zu Pferdenn Van Seüden Gezeüg Van allerley flesch Vonn Kriege Vnd Seiner Zubehorunnge Van wandtt lacken Van allerley gedrenke Vonn Tantzen Singenn Vnnd Springen Van Allerleie verwenn Van menschen ledttmaten Vonn Rauch Wahr als Hiernach Volftt Van motten vnnde Lasten vnd gewüchtenn vnnd Allerlei kaufmanes war Van bekledinge Vonn allerleÿ wahren als hernach vollftt Van schriffwahrenn Vonn Allerleÿ Kreude Van huszgerade Vonn Edlenn gesteinenn Vann fuer Vonn golde vnndt goltwerck Van handttwerkes reschop Vonn der Russischenn Muntze Van schepenn Vonn Seÿdenn gewandt Van allerley pelterienn Vonn allerleÿ farben Van allerley ledder vnd huden Vonn Allerleÿ Lackenn Van allerley dutscher wahr Van solte vnd heringe Van wasze vnd tallige Van flasze vnd hemp Van edelgesteinen Van goldtt vnd suluer Van der ruschen muntte Van krudern vnd gewurtze Van sidengewande Van linen wande Van allerley farue Van allerley lakenn Aptariamų paminklų skirtumai rodo, kad XIV–XV a. turėjo egzistuoti daugiau panašių nuorašų, kurie tekstologiniu atžvilgiu jau tada sudarė painų tinklą. Tai rodo didelę „Rusiškų knygų“ paklausą ir paplitimą. Tikslų dabar turimų trijų nuorašų santykį vargu ar bus įmanoma nustatyti (nebent Elbingo žodyno lyginamosios analizės pagrindu). Bendro protografo rekonstrukciją komplikuoja tai, kad tų pačių teminių skyrių antraštės skiriasi. Dabar skyrių pavadinimus nurodysime vieną greta kito neatsižvelgdami į jų pateikimo vietą žodynų sudėtyje: Einn Russisch Buch (1546 m. žodyno redakcija) Ein Rusch Boeck... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., Pskovas) Vonn gott vnd Himlischenn Dinngen Van Gott vnnd hemmelschen dingen Straipsniai / Articles 25 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas Einn Russisch Buch (1546 m. žodyno redakcija) Ein Rusch Boeck... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., Pskovas) Vonn Zeitenn Des Jahrs Van tüden des Jars vnnd dagen werme Auch tunden Van den veer tiden desz iahres Vonn dem Geistlichenn Stanndt Van Geüstlüchenn wesenn Van geistlichen standt vnd regimentt Vom weltlichenn Stande Van weldttlücker Oberügkheütt Van weltlichen stande vnd regimentt Vonn freunnd vnnd Gesiebschafften Hüer wül Ick schriuen van Vader vnnd moder Süster vnd Broder vnd Fründtschap Van frundttschop vnd thobehoringe De quatuor. Elementis Van Allerlei Watter Van den veer elementenn Van waterenn Van winde vnd der mane Van der erdenn Vann fuer Vonn Mannes Persohnenn Van personen vnd gestaltt der lude Van geschikeden luden guder artt Van vngeschickten luden boser artt Vonn Handwerckenn Van Allerlei Ampten vnd meisters Van allerlei handttwerkenn Vonn Sthedtenn Vom Stedten Vnndt Landtschafften Van Steden vnd slotten Lande vnde dorpen Van lendern vnd steden Vom Gewichte Vonn gewichte Maß vnnd Ellen Van motten vnnde Lasten vnd gewüchtenn vnnd Allerlei kaufmanes war Von mahten vndtt wichtenn Vonn fischenn Van Allerlei füschcken Im watter Van fischen vnd ehrer artt Vonn Vogellnn Van Allerlei voegel vnder Hemmel Von allerley vögelln wiltt vnd tam Vonn Holtz Van Allerlei Holtt vnd büschckenn vnnd Anderen bemen Van buschen vnd holte Vonn Viehe Vonn Wildwergk od(er) Wildwahren Van wülden türen vnd Anderen Viehe vnd perdenn Van wilden dertenn Van tamen derttenn Vonn pferdenn Van varwen der pferde Van perdenn Vonn getrencke Vonn Vÿtalÿenn Van Eten vnd drüncken vnd bedarff Hefftt to Der nott Van allerley gedrenke Vonn allerley vitallie Vonn der Sehe vnndt Schieffenn Van Schepenn Van schepenn ILJA LEMEŠKIN 26 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Einn Russisch Buch (1546 m. žodyno redakcija) Ein Rusch Boeck... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., Pskovas) Vonn Hausgeradt vnd Derselben Zubehorunnge Vonn Haushaltunge vnd Derselben Zubehorung Vann Hus vnnd Hus Haltung Van huszgerade Van handttwerkes reschop Vonn Schreÿbwergk Van schriuers vnnd Brüeffen Van Bückeren Van schriffwahrenn Vonn Mennschlichenn gliedtmassenn Van münschen dat gantze lüff vnd sin wesen Van menschen ledttmaten Vonn Mannes Namen Van Allerlei Namen Der münschen Van menschen namen Vonn Kleÿdunnge Van Kleidungen Van bekledinge Vonn Kriege Vnd Seiner Zubehorunnge Van Krüges Lüdenn Van kriege vnd orlichs geschefftenn Vonn golde vnndt goltwerck Van Goldtt. sülber. Eüsern. Koper Van goldtt vnd suluer Vonn Allerleÿ Kreude Van Edelen Kreüteren Van krudern vnd gewurtze Vonn Edlenn gesteinenn Van Edel Gesteünen Van edelgesteinen Vonn Seÿdenn gewandt Van sidengewande Vonn allerleÿ farben Van Allerleie verwenn Van allerley farue Vonn Allerleÿ Lackenn Van wandtt lacken Van allerley lakenn Vonn der Russischenn Muntze Van Gelde Vnderschede Van der ruschen muntte De 12 Mensibus. De quatuor Tempora auiui Namen der mahnte vnd dage Vonn Rustungenn zu Pferdenn Van rustingen thon perden Van Allerlei Erdt Beren vnnd Abest Van fruchten der erdenn Van allerley awette Vonn Eÿserwergk Van allerley dutscher wahr Vonn Tantzen Singenn Vnnd Springen Van allerley spellwark Iš trisdešimt dviejų Elbingo žodyno teminių skyrių tik aštuoni neranda nominalių atitikmenų: „Ūkis ir žemės darbai“ (Elbingo žodyne jis yra 10-tas), „Ratai ir rogės“ (11-tas), „Malūnas“ (13-tas), „Batsiuvystė“ (21-tas), „Pirtis“ (23-tas), „Pienas, pieno gaminiai“ (28-tas), „Medžioklė“ (29-tas) ir „orbis mundi“ (32tas). Dvidešimt trys Elbingo žodyno skyriai turi tvirtų gretimybių bent dviejuose „Rusiškų knygų“ nuorašuose. Vienam teminiam skyriui įmanoma parinkti atitikmenį tik viename iš jų: Elbingo žodyno „Ropliai ir vabzdžiai“ – T. Fenne‘ės „Van allerley gewormte“. Gali būti, kad šis T. Fenne‘ės nuoraše paliudytas skyrius yra kilęs iš rusų–vokiečių kalbų žodyno protografo (artimo Elbingo Straipsniai / Articles 27 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas žodynui), tačiau kiti unikalūs skyriai gali būti antrinio, inovacinio pobūdžio. Konkrečiai tai yra: Einn Russisch Buch (1546 m. žodyno redakcija) Ein Rusch Boeck... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., Pskovas) Vonn Kornn Vonn Nehewergk Vonn Dreschenn Vonn Betten Vnnd Ihrer Zubehorunge Vonn Rauch Wahr als Hiernach Volftt Vonn allerleÿ wahren als hernach vollftt Schterbens Leüfften vnnd Kranckheiten Van Allerley wüne vnd Bier Van Seüden Gezeüg Van nationen der lude Bredtt vndtt lank Van allerley flesch Van allerley pelterienn Van allerley ledder vnd huden Van solte vnd heringe Van wasze vnd tallige Van flasze vnd hemp Van linen wande 1.5.3. Gretimų antraščių įvairavimas leidžia manyti, jog rusų–vokiečių žodynų protografas neturėjo skyrių pavadinimų, t. y. kad jis šiuo atžvilgiu buvo panašus į Elbingo žodyną, kuriame atspirties tašku nusakant teminį bloką buvo spalva išskirtas pamatinis žodis. Iš dalies tai paaiškina kai kurių „perteklinių“ teminių blokų atsiradimą. Pagal pamatinius (teminius) žodžius sutvarkytas tekstas suteikdavo erdvę tam tikram leksiniam klodui atskirti ir „perprofiliuoti“ į atskirą semantinę skiltį. Užtekdavo papildomai nuspalvinti iniciją ir tokį skyrių išplėtoti. Šį procesą galėtume iliustruoti pasiremdami Elbingo žodynu. Pavyzdžiui, pažvelkime į vienas po kito einančius teminius skyrius: „Žmogaus kūnas, sveikata“ (EŽ 67–168), „Šeima, giminės“ (EŽ 169–192), „Namai, ūkio pastatai“ (EŽ 193–235). Skyriaus „Šeima, giminės“ pagrindą sudaro giminystės sąvokos, tačiau skyrių užbaigia keli socialinį bei darbo paskirties atspalvį turintys žodžiai (EŽ 190–192): Son Wayklis Knecht Gewineis Jucvrowe Mergo Nurodytos leksemos sudaro semantinį perėjimą nuo vieno teminio lauko prie kito, nes prieš „Namų, ūkio pastatų“ skyrių informuoja apie šeimai artimą ar šeimą supantį namų personalą. Šioje žodyno pozicijoje (sąvokų žodynus būtina skaityti ir vertikaliai, nes sudarant žodžiai kaupėsi semantiniu asociaciniu pagrindu) žodžiai Wayklis, Gewineis, Mergo turi žymėti ‘tarnas, bernas’ (kaip ILJA LEMEŠKIN 28 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII woikello ‘knecht – tarnas (bernas)’ GrG 79 – PŽE IV 213), ‘darbininkas, samdinys’ ir, atitinkamai, ‘merga, tarnaitė’. Taigi aptariamojоje vietoje žodynas slėpė tam tikrą potenciją naujam teminiam blokui atsirasti. Elbingo žodyne ji liko neišnaudota, nes ir pats sustabarėjęs ir neišplėtotas žodynas (dėl prūsų kalbos pasitraukimo iš vartosenos) virto leksikografinės tradicijos akligatviu. Rusų–vokiečių kalbų žodynai, kurie išsirutuliojo iš tokios pat ar panašios sandaros paminklo, atvirkščiai, ilgus amžius liko aktualūs, t. y. buvo tobulinami ir plečiami (net XVII a.). Minėta potencija juose buvo pastebėta ir ja buvo deramai pasinaudota, dėl to po giminystės skyriaus „Vonn freunnd vnnd Gesiebschafften“ dėsningai eina „Vonn Mannes Persohnenn“ bei „Vonn Handwerckenn“ (T. Schroue‘ės Einn Russisch Buch redakcija). Ta pačia seka, bet kitokiais pavadinimais skyriai pateikiami anoniminiame XVI a. Ein Rusch Boeck... (Hüer wül Ick schriuen van Vader vnnd moder Süster vnd Broder vnd Fründtschap [...] Van Allerlei Ampten vnd meisters) bei T. Fenne‘ės nuoraše (Van frundttschop vnd thobehoringe [...] Van allerlei handttwerkenn). Antrinė teminė grandis „Apie užsiėmimus, darbo pareigas“, kuri papildomai išsirutuliojo skyrių „Šeima, giminės“ ir „Namai, ūkio pastatai“ paribyje, galėjo nulemti ir tai, kad buvo pritraukti kiti semantiškai artimi teminiai laukai, prestižo sumetimais pateikti prepoziciškai, t. y. prieš giminystės apžvalgą: „Vonn dem Geistlichenn Stanndt“, „Vom weltlichenn Stande“ (T. Schroue‘ės Einn Russisch Buch); „Van Geüstlüchenn wesenn“, „Van weldttlücker Oberügkheütt“ (XVI a. Ein Rusch Boeck...); „Van geistlichen standt vnd regimentt“, „Van weltlichen stande vnd regimentt“ (T. Fenne). Susidaro įspūdis, kad „Rusiškų knygų“ protografas savo apipavidalinimu, apimtimi ir sandara buvo panašus į Elbingo žodyną. Leksikografijos darbų lyginimas kai kur atskleidžia glaudesnį santykį tarp Elbingo žodyno ir XVI a. vidurio Ein Rusch Boeck... (tai pasakytina, pavyzdžiui, apie bendrą teminių blokų skaičių ir jų pateikimo seką rankraščių pradžios pozicijoje: „Van Gott vnnd hemmelschen dingen – EŽ 1; „Van Geüstlüchenn wesenn“; „Van weldttlücker Oberügkheütt“; „Van tüden des Jars vnnd dagen werme Auch tunden“ – EŽ 2; „Van Allerlei Watter“, „De quatuor. Elementis“ – EŽ 3–6; „De 12 Mensibus. De quatuor Tempora auiui“; „Van münschen dat gantze lüff vnd sin wesen“ – EŽ 7; „Van Krüges Lüdenn“ – EŽ 16; „Hüer wül Ick schriuen van Vader vnnd moder Süster vnd Broder vnd Fründtschap“ EŽ 8 ir t. t.), tačiau kitur esama panašumo su kitais nuorašais. Atrodo, kad Elbingo žodynas bus naudingas rekonstruojant rusų–vokiečių kalbų žodynų protografą. Koks buvo Elbingo žodyno ir „Rusiškų knygų“ protografo ryšys, kol kas galima tik spėlioti. Viduramžių Hanzos leksikografija turėjo būti ribota, mat hanziečiai Šiaurės jūroje ir vakarinėje Baltijos jūros pakrantėje nesusidurdavo su didesnėmis susikalbėjimo problemomis. Dėl kalbų giminiškumo ir diglosijos Straipsniai / Articles 29 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas jiems nebuvo sunku dirbti savo darbą Nyderlanduose ir Skandinavijoje esančiose faktorijose. Kiek sudėtingesnė situacija buvo Anglijoje, kur dėl prancūzų kalbos įtakos maišyta verbalinė komunikacija (vokiečių žemaičių kalbos pagrindu) buvo komplikuotesnė. Šioje erdvėje potencialiai jau galima tikėtis pagalbinių rankraštinių žodynėlių, kurie pradedantiesiems Hanzos pirkliams palengvindavo orientaciją kalbiniu požiūriu. Žengiant Rytų Europos link, dvikalbių žodynų poreikis neišvengiamai didėjo, nes pirkliai vis dažniau susidurdavo su „svetimomis“ kalbomis. Dėl to Rytuose galima prognozuoti skirtingo senumo vokiečių žemaičių–slavų (pavyzdžiui, rusų arba lenkų), vokiečių žemaičių–baltų (prūsų, latvių), vokiečių žemaičių–finougrų (estų, lyvių) kalbų leksikografijos darbų. Žinoma, tai tik teorinė galimybė, kuri nereiškia, kad visų tokių žodynų tuomet iš tikrųjų buvo prirašyta. Atsižvelgus į Hanzos regiono kalbinę specifiką (plačiau: Сквайрс, Фердинанд 2002: 78–80), būtų galima hipotetiškai svarstyti apie mūsų laikų nepasiekusio dvikalbio žodyno pavyzdį, pavyzdžiui, vokiečių–anglų kalbų, kuris vėliau buvo panaudotas sudarant vokiečių–prūsų ir (arba) vokiečių–rusų kalbų žodynus. Kita vertus, Elbingo žodynas gali būti kildinimas iš vokiečių–rusų kalbų žodyno, iš kurio ilgainiui išsirutuliojo mūsų dienas pasiekusios gerokai išplėtotos „Rusiškos knygos“. Galėjo būti ir atvirkščiai: XIII a. vokiečių–prūsų kalbų žodynas galėjo padėti pamatą „Rusiškai knygai“ atsirasti. Kokia bebūtų raidos kryptis, mums svarbu kultūrinis istorinis kontekstas ir praktinis giminingų žodynų funkcionavimas, kuris lėmė jų sandarą ir turinį. 1.6. Analogija su rusų–vokiečių kalbų žodynų atsiradimo aplinkybėmis bei jų funkcionavimu padeda geriau suprasti Elbingo žodyno ištakas ir tipologiją. Praktinį Hanzos pirklių požiūrį į užsienio kalbas taikliai apibūdino Catherine Squires ir Svetlana Ferdinand: „Преимущества, которые дает владение языком партнера, ганзейцы осознали рано. Именно в источниках, касающихся Руси, упоминаются sprakelerere – изучающие русский язык купеческие сыновья […]. Овладение иностранным языком являлось обязательным пунктом в программе образования начинающих ганзейских купцов [Bruchhäuser 1989, 99, 118]. При этом, насколько позволяют судить источники, подход к обучению языку был сугубо практическим: ганзейские «ученики» приобретали знания в устном общении с русскими хозяевами во время пребывания на боярских дворах. Уже в проекте договора 1268–1269 гг. оговаривается возможность направлять немецких и готландских юношей на Русь для овладения языком: Hospites libere et sine contradictione pueros suos mittant ad discendum loquelam in terram quoqumque uolunt“ (Сквайрс, Фердинанд 2002: 59). Čia ypatingai pabrėžtinas buitinis kalbos mokėjimo modelis. Tiek „Rusiškų knygų“ protografas, tiek Elbingo žodyno pirmtakas turėjo aprėpti įvairiausias kasdienio gyvenimo sritis: nuo dievo ir dieviškos gamtos per ILJA LEMEŠKIN 30 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII įvairius žmogiškus dalykus iki įvairiausių gyvūnų (o dėl vabzdžių ir iki pirties). Specializuotiems dalykams juose nebuvo vietos. Jų pirminė paskirtis – padėti bendrai orientuotis naujoje kalboje, parodyti, kas kaip vadinama naujoje vietoje. Be kita ko, tai turėjo lemti „nomenklatorinį“ požiūrį į kalbą, t. y. daiktavardžių dominavimą. Nomenklatorinius žodynus galima gretinti su šiuolaikiniais iliustruotais dvikalbiais žodynėliais pradedantiesiems (vokiško registro lemą čia atitiktų iliustracija). Skaitvardžių, matavimo, mainų, pardavimo ir pirkimo savokų nebuvimas yra taip pat suprantamas. Tai jau kitas kalbos pažinimo lygmuo, kuris dėl savo aktualumo (būsimų pirklių akyse) gal ir nereikalavo specialios fiksacijos popieriuje, nes tokie dalykai į galvą buvo kalami atmintinai, o toliau plėtojami pasikalbėjimuose. Galima manyti, jog tikslinis žodynų naudotojas buvo jaunuolis – dvidešimties metų nepasiekęs žmogus: „Знание русского языка считалось очень важным и ценным качеством для купца, ведущего торговые дела с Русью. Руссконемецкие разговорники Шрове, Фенне и анонимный разговорник 1568 г., как показывает их анализ, скорее всего были не единичными трудами такого типа, а представляли целую традицию [Rösler 1990]. Авторами этих разговорников, как правило, бывали молодые купеческие сыновья, так как людям старше 20 лет считалось уже нецелесообразным начинать поприще, связанное с изучением такого сложного языка, как русский: „Nen lerekint boven twintich jar olt scal de sprake in deme Naugardeschen richte noch to Nougarden enbinnen, he se we he si, de in des kopmannes rechte wesen wille““(Сквайрс, Фердинанд 2002: 68). Prūsų kalba, be jokios abejonės, priklausė prie sudėtingų, dėl to Elbingo tipo žodynas turėjo būti orientuotas į jaunų vartotojų kartą. Ta pati Hanzos sėkmingai taikoma prekybos strategija – pagrįsta išskirtiniu dėmesiu vietinei kalbai – turėjo būti realizuojama ir prūsuose, o ypač intensyviai tuomet, kai po karinės intervencijos Elbingo upės žiotyse buvo įkurtas uostas (1237 m.). Po dešimties metų (1246 m.) Elbingo gyvenvietei buvo suteiktos Liubeko miesto teisės – ordinui nuostolingos, nes suteikė įvairių lengvatų ir privilegijų pirklių luomui10. Teisiniuose santykiuose pirkliai taip įgijo ypatingą statusą (įstatymiškai jį užtikrino teisynai), o tai skatino neeilinę prekybos plėtotę. XIII a. viduryje įkurtas ir Liubeko kontroliuojamas miestas netrukus tapo svarbiu tarptautinės prekybos centru, kur Hanzos miestų lygai priklausantys pirkliai (per Elbingą važiuojantys į Naugardą ir atgal) gavo laisvosios prekybos galimybę. Manoma, kad ordinui ne itin naudingos teisės buvo suteiktos „išimties tvarka“, t. y. kaip padėka už svarią Liubeko pirklių paramą užkariaujant ir kolonizuojant prūsus. Mums svarbu, kad išskirtinis miesto prieinamumas 10 Vėliau prūsų gyvenamoje teritorijoje šios specifinės miesto teisės buvo suteiktos Branevui (1284 m.). Straipsniai / Articles 31 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas Hanzos pirkliams skatino konkurenciją, o dėl to ir susidomėjimą vietine kalba, tai savo ruožtu dėsningai vedė prie atskiros žmonių kategorijos – jaunuolių sprakelerere – pasirodymo. 1.7. Hanzos kalbinė politika – nuolanki visų potencialių prekybos partnerių atžvilgiu – gali suponuoti mintį, kad žodyno atsiradimą lėmė iš toli atvykę pirkliai. Tai tiesa, tačiau negalima nuvertinti ir prekyba užsiimančių vietinių vokiečių kolonistų reikšmės. Į pavergtos liaudies kalbą jie nežvelgė neigiamai, nes jos nesuvokdavo kaip kliūties. Tam tikru laiku galėjo būti netgi atvirkščiai. Konkurencijos sąlygomis vietinės kalbos mokėjimas užtikrindavo monopolinę padėtį, kuria gabūs pirkliai noriai naudojosi. Iš to paties Naugardo mums yra žinomi griežti kalbos apribojimai. Norint eliminuoti konkurentus, čia buvo realizuojama nuosekli „kalbos blokada“, kai rusų kalbos paslaptis buvo draudžiama išduoti prancūzams, olandams, flamandams, valonams, anglams, škotams ir kitiems svetimiesiems. Antai Liubeko suvažiavime 1423 m. buvo priimtas draudimas, nukreiptas prieš olandų jaunimą: „dat man jennigen Hollandesschen jungen up de sprake bringe“. Hanzos suvažiavime Valmieroje 1434 m. įvestas kitas apribojimas: „Ok en sall man neynes Hollanders, Zeelanders, Campeers, Vlaminghe noch Engelsche jungen doen noch doen helpen up de sprake“ (apie tai plačiau: Squires 2009: 38; Рыбина 2009: 228). Prūsų kalbos atveju keblių santykių tarp hanziečių ir svetimųjų nėra dokumentais paliudyta, tačiau prūsų žemėje tuomet galėjo egzistuoti tam tikra vidinė įtampa tarp elbingiškių ir visų kitų Hanzos miestų atstovų. Tai suprantama, nes kai kuriems sunkiai ar sunkiau prieinama egzotiška kalba tapdavo svarbiu įrankiu, kuris vietinėje rinkoje trukdė pasisavinti didesnę pelno dalį ir tokiu būdu užtikrinti ilgalaikę pirklių gerovę. Taigi, savo sūnus į „prūsų kalbos mokslus“ buvo suinteresuoti atiduoti tiek tolimų Hanzos miestų atstovai, tiek vietiniai Elbingo pirkliai (miestiečiai). Vokiečių–prūsų kalbų žodynas ir panašūs kalbinio pobūdžio šaltiniai iki dvikalbystės įsigalėjimo suteikdavo konkurencinį pranašumą, dėl to būtų galima samprotauti net apie tai, kad jų platinimas ir plitimas buvo ribojami ar reguliuojami. Tai skatino kontroliuojamą žodynų nurašymą profesiškai specializuotų rinkinių sudėtyje, kurie likdavo pirklių nuosavybė. Šiuo atžvilgiu verta prisiminti Elbingo kodekso istoriją. Iki 1823 m. jis priklausė Abrahamui Griubnavui (Abraham Grübnau, 1740–1823). Pirmasis mums žinomas savininkas buvo įtakingas Elbingo pirklys, kuris garsėjo ir kaip uolus knygų ir įvairių senienų kolekcionierius. Elbingo kodeksą jis galėjo gauti iš savo kolegų, t. y. tokių pat pirklių kaip jis, įsigyti iš kitų profesijų atstovų, tačiau labai gali būti, kad knyga ilgą laiką priklausė „šeimai“11. 11 Griubnavo giminė kildinama iš Karaliaučiaus. Manoma, kad į Elbingą A. Griubnavo protėviai persikėlė XVII a., tačiau tai neprieštarauja mūsų samprotavimui. Miesto valdžioje senos ILJA LEMEŠKIN 32 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII 1.8. Verta akcentuoti, kad Elbingui 1246 m. suteiktos „Liubeko teisės“ sudaro kodekso sign. Q 84 pamatą. Šis kodikologinis aspektas, mūsų manymu, yra signifikantinis, nes pagrindžia vokiečių–prūsų kalbų žodyno priklausymą anksčiau aptartai utilitarinei Hanzos leksikografijai, remia tokio priskyrimo pagrįstumą. Atrodo, kad į specializuotą vietinę kodekso sudėtį resp. į verslinį prekybinį jo pobūdį dar nebuvo deramai atsižvelgta. Tarp Elbingui suteiktos teisinės bazės ir vokiečių–prūsų kalbų žodyno, matyt, bus glaudus priežastinis ryšis: be Elbinge tvirtai įsikūrusių hanziečių vargu ar kada nors būtų atsiradusi prūsų leksikografija. Visai kitokia situacija būtų buvusi, jeigu kodekse figūruotų Magdeburgo arba Kulmo teisės. Tokia šaltinių kombinacija pareikalautų iš esmės kitokių aiškinimų. Prūsų atžvilgiu yra pažymėtinos ir kitos kodeksą sudarančios dalys. Po pralaimėto 1242–1249 m. sukilimo prūsai, kaip rodo Kristburgo sutartis, sutiko vadovautis lenkų teise: „Postea dicti neophiti requisiti a nobis quam legem mundanam vellent eligere. vel que vellent secularia iudicia obseruare, habito inter se consilio pecierunt et elegerunt legem mundanam et secularia iudicia Polonorum vicinorum suorum. Et predicti fratres eis concesserunt benigne“ (Kregždys 2012: 45). Tai motyvuotų Polnisches Recht įtraukimą į kodeksą. Pamedės teisyno atveju glaudus ryšis su prūsais taip pat akivaizdus. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, galima kelti hipotezę, jog „prūsiškasis“ savo paskirtimi bei turiniu rinkinys buvo sudarytas pirklių terpėje Elbinge. Liubeko teise valdomame mieste randame palankiausias sąlygas, kurios motyvuoja žodyno ir teisių sąvadų sujungimą po vienu viršeliu. Iš pradžių tokį rinkinį galėjo sudaryti „Liubeko teisynas“, „Lenkų teisynas“ ir žodynas. Ne anksčiau kaip 1340 m. rinkinį papildė „Pamedės teisynas“. Žinoma, gali būti, jog rankraštinė knyga iš turėtų šaltinių buvo sudaryta tik XIV a. viduryje, tačiau ir tokiu atveju ją sudarant turėta atsižvelgti (iš dalies retrospektyviai) į praktinius Hanzos pirklių interesus. 1.9. Elbingo žodyno suvokimas per Hanzos kalbos politikos prizmę bei hanziškosios leksikografinės produkcijos (dvikalbės ir utilitarinės) kontekste padeda apibrėžti laiką, kada galėjo būti sudarytas Elbingo žodyno prototipas. Prielaidos ir sąlygos žodynui atsirasti susiformavo XIII a. viduryje. Abejotina, ar tai buvo įmanoma iki Elbingo faktorijos atsiradimo. Poreikis turėti tokio pobūdžio žodyną išaugo tikriausiai netrukus po Liubeko teisių suteikimo 1246 m., kai į naują rinką pasipelnyti plūdo vokiečių pirkliai ir kolonistai. Tokia situacija tęsėsi iki tol, kol su (išsisėmusios) pirklių dinastijos užleisdavo savo vietą naudingai susigiminiavus su atitinkamą kapitalą turinčiais ne vietinių šeimų atstovais. Dėl verslo vedybų vienos šeimos turtai reguliariai pereidavo į „kitų“ rankas (iš uošvio žentui). Tai galėjo būti ir Griubnavų atveju. Mums yra svarbus priklausymas miesto valdžiai (Stadtrath) ir pirklių luomui. Straipsniai / Articles 33 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas įvairių prekių tiekėjais ir pirkėjais buvo įmanoma derėtis vien prūsiškai. Palyginti su kitomis prūsų žemėmis Pamedėje tas laikotarpis nebuvo ilgas. Greitai čia smarkiai išaugo lenkų bei vokiečių kalbų vartojimo lygis. Nuo XIV a. pradžios arba vidurio galima kalbėti apie dvikalbystės sąlygas bent jau toje specifinėje kontaktinėje komunikacijoje, į kurią buvo įtraukti Hanzos pirkliai. Tai mums nubrėžia viršutinę ribą, t. y. laiką, iki kol sudaryti nomenklatorinį žodyną dar buvo prasmės. Taigi, sąlyginę Elbingo kodekso sudarymo eigą galima (įsi)vaizduoti tokiais tarpsniais: a) Maždaug 1237–1300 m. laikotarpiu dėl Hanzos sprakelerere poreikių buvo sudarytas vokiečių–prūsų arba prūsų–vokiečių kalbų žodynas (-ai), kuris (-ie) nuo P. Holcwescherio nuorašo galėjo gerokai skirtis (jo sudėtyje galėjo / turėjo būti pasikalbėjimų, žr. toliau). b) Elbingui suteiktos „Liubeko teisės“, kurios sudaro kodekso sign. Q 84 pamatą, atstovauja teisyno redakcijai, atsiradusiai ne vėliau kaip 1300 m. (redakcijos ištakos kildinamos iš „Liubeko teisių“ rankraščio, kuris iki Antrojo pasaulinio karo (signatūra E 135) buvo saugomas Elbingo miesto archyve – Päsler 2003: 234). Taigi laikotarpiu maždaug nuo 1300 iki 1340 m. galėjo atsirasti pergamentinė rankraštinė knyga, kurią sudarė maždaug to paties senumo Elbingui suteiktos „Liubeko teisės“, „Lenkų teisynas“ ir žodynas. c) „Pamedės teisynas“ buvo įtrauktas vėliau, po 1340 m. Tokios sudėties rinkinį XV a. antrąjį ketvirtį arba XV a. viduryje tikriausiai ir nurašė (ne sudarė) P. Holcwescheris. 2. Rekonstruojamas Elbingo kodekso sudarymo laipsniškumas rodo, kad vokiečių–prūsų kalbų žodynas skirtingu laiku buvo kelis kartus perrašytas. Atrodo, kad tarp XIII a. vidurio–antrosios pusės originalo ir P. Holcwescherio nuorašo galėjo būti padarytos bent dvi tarpinės kopijos. Savaime suprantama, tai verčia svarstyti, kaip per tuos amžius leksikografijos darbas kito. Kol žodynas funkcionavo pagal savo pirminę paskirtį (XIII a. antroji pusė), jis, ko gero, buvo tobulinamas ir pildomas, tačiau vėliau, prekybai persiorientavus į vokiečių kalbą, sustabarėjusio žodyno nuorašai buvo mechaniškai kopijuojami bei tikrų tikriausiai ir redukuojami. Pastarąją galimybę remia lyginimas su kitu leksikografijos paminklu (jo sandara) – nedidelės apimties žodynėliu su pasikalbėjimais, kuris tradiciškai glaudžiai siejamas su Simono Grūnavo (Simon Grunau, apie 1470–1530 / 37 m.) vardu. Mūsų dėmesį jis patraukia dėl tos pačios Baltijos regione paliudytos hanziškosios leksikografinės tradicijos. 2.1. Baltistikoje įsigalėjęs apibūdinimas Simono Grūnavo žodynėlis nėra labai vykęs, nes nusako tikimybę, kad iš Tolkemitos kilęs vienuolis prisidėjo prie žodyno sudarymo. Tikrasis jo vaidmuo, ko gero, bus daug kuklesnis ir paviršutiniškesnis. S. Grūnavo nuopelnas gali prilygti P. Holcwescherio indėliui. Ir ILJA LEMEŠKIN 40 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Hanzos eksporto prekė, ir tai lemia imperat. 2 a. sg. pr. plateys ‘mokėk’ vartojimą. Iš Baltijos regiono buvo gabenama oda, o jai rauginti reikėjo daug džiovintų „sukirmijusių [raudonos spalvos ąžuolo] obuoliukų“ (vo. galöpfel = roter apffel, plg. vid. vo. aukšt. rōt ‘falsch, listig’; taisyklingesnis bus GrA žodžių junginys warmun wabelcke, kuriame atpažįstamas pažyminiu einantis subst. pl. gen. warmun ‘kirmėlių, vabzdžių’ (< subst. pr. *varmas ‘kirmėlė; vabzdys’); plg. PEŽ IV 263). Ši daug tanino turinti prekė (galai arba cecidijos, lo. galla), sprendžiant pagal žodynėlį, taip pat figūravo tuometinių pirklių pasiūloje: ‘tu neturi? – duosiu tau galus’. „Rusiškose knygose“ ją atitinka: skatn6y wráhi – gallen (Fenne 123.14). Kitaip suvokti warmun wabelcke netiktų, nes kas XIII a. pardavinėtų ar pirktų tokią „prekę“ kaip paprastą obuolį. Vienas sakinys atskleidžia tuometinių pirklių dievobaimingumą arba (ir) misionierišką vaidmenį. Jis yra pateiktas skyriaus „Bažnyčia“ pradžioje: Beichten Sunde – gerbeis greki ‘kalbėk (išpažink) nuodėmes’ (GrG 28–29). Lyties greki vietoje lauktume nom. pl. masc. *grekoi (PEŽ I 408). Galūnės užrašymas gali atspindėti rusų kalbos įtaką (acc. pl. galūnę). Iš neįprastos komunikacinės perspektyvos prūsus nušviečia aštrūs keiksmai ir vulgarizmai: der arʃch leck – peiʃda pomeleis ‘pasturgalis palaižyk man’ (GrA 76–77), Arʃch kuʃʃen – piʃda pomeleis ‘t. p.’ (GrG 82–83) (plg.: vo. küssen Sie meinen Arsch; lie. į subinę pabučiuok, subinę laižyti; če. polib mi prdel, vyliž si prdel ir t. t.); nim gefatter – ymays comatter ‘imk kūma’ (GrA 80–81) (plg.: поиметь куметру; еть твою мать); GrG 86-87 Straipsniai / Articles 41 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas er iʃt ein dreck – ieʃt goʃen ‘(tai yra) šūdas’ (GrA 99–100) (plg.: vo. das ist scheiße). Nurodyti pavyzdžiai įdomūs kalbinės interferencijos ir keiksmų niveliacijos požiūriu. Prūsų kalbos duomenų besiteiraujantis („renkantis“) asmuo, matyt, orientavosi į keiksmus, su kuriais jau buvo susidūręs derėdamasis su kitų tautų atstovais. Ko gero, tai buvo tie patys naugardiečiai. Galima kelti hipotezę, kad kai kurios turimų rusų–vokiečių kalbų pasikalbėjimų frazės buvo taikomos prie prūsų kalbos, nes pirklys vokietis tarp rytų slavų ir prūsų kalbų ir kalbinio elgesio įžvelgė didesnį panašumą. Plačiai paplitęs slaviškas emotyvas *(to / on) jest govьno buvo savaip „perguldytas“ į prūsų kalbą, tačiau dėl neapdairumo pasiliko originalo, bet lotynų raidėmis užrašytas veiksmažodis – ru. ieʃt = est6 ‘yra’20 (plg. ʃaydit = soudit7; Dam = dam7 (žr. 17 išnašą); taip pat lytį aucm (le. bośiań, = ru. аист) ‘gandras’ vadinamajame jotvingių žodynėlyje – Zinkevičius 1985: 67). Toks darbo metodas nulėmė prūsiškų „atitikmenų“ dirbtinumą, kai, pavyzdžiui, posakį ymays comatter ‘imk kūma’ galima suprasti vien rusų kalbos obsceninės leksikos sudėtyje (žodžių junginys поиметь куму pirmą kartą paliudytas Naugardo Rusios paminkle – vadinamajame Pirmajame Naugardo metraštyje: „Иже поиметь куме себѣ женѣ, по закону людскому носа обѣма урѣзати и разлучити я“ („Kas turi lytinį santykį su kūma, pagal žmonių įstatymą abiems nupjauti nosis ir atskirti juos“) (НПЛ 499)). Prekybos santykių šviesoje puikiai suvokiama frazė: ʃlo ein richter21 – kyrteis tickers ‘mušk tikras’ (GrA 94–95). Čia bus standartinė susitarimų sutvirtinimo formuluotė, kuri suderintu pavidalu atrodytų kaip *kyrteis tickran ‘kirsk tikrą’, kur acc. sg. fem. tickran reiškia ‘dešinę (ranką)’ (plg. dat. sg. fem. tickray ‘dešinei (rankai)’ I 92 – PEŽ IV 192–193; taip pat: ru. прáвица ‘dešinioji ranka’, lie. tiesė ‘t. p.’ ir t. t.). Liepimas *kyrteis tickran ‘mušk dešiniąją ranką [susitariant]’ atitiktų: lie. (su)kirsti rankas, duoti dešinę; ru. рукобитие; če. placnout si (rukama) = ruku na to, pravicu dáti ir t. t. Ar verta minėti, kad pirkimo-pardavimo situacijai būdingas rankų padavimas bei sudaužimas – sulygus, susitarus dėl trans akcijos – nuolat figūruoja rusų–vokiečių kalbų pasikalbėjimuose, kur 20 Kita vertus, formą ieʃt (GrA 98) potencialiai įmanoma skaityti ir kaip inf. есть ‘valgyti’. Tuomet lytis goʃen būtų imanoma interpretuoti kaip sg. acc. pr. gosen ‘mėšlą’ (nom. sg. fem. pr. *gāzē ‘mėšlas’). Koprofagija turėjo semantinį ryšį (plg. sapnynų aiškinimus) su staigiu pajamų gavimu, prekybos sėkme, pinigais, praturtėjimu. 21 Dėl lyties richter žr. T. Fenne‘ės sakinių porą: Kottoreu dorogo mnie præmo iechatt na praua al leua : Welchen wech sall ich rechtt reisen vp de rechter oder luchter handtt (217 p.). ILJA LEMEŠKIN 42 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII mums rūpima paralelė vartojama kaip obligatorinis terminus technicus? Kaip vieną iš daugelio pavyzdžių nurodysime T. Fenne‘ės užfiksuotą frazę: Bei: vdari sim porukam, da dai bog vam obemæ na prikub. Slae mÿt ehme in de handt, vnd godt geue beÿde thor winst. (Fenne 394) Dėl neaiškios komunikacinės situacijos lieka ginčytina frazės zum irʃten kom her – pirmas eykete ‘pirmas eik ten’ (GrA 97–98) reikšmė. Nuo R. Trautmanno laikų lytis eykete skaitoma kaip lie. eĩki tę ‘eik ten’ (Trautmann 1910: 326; PEŽ I 246). Kitos kalbos įtaka buvo anksčiau iliustruota keiksmų pagrindu, ir ji nestebina. Turgaus erdvėje, kur Hanzos pirkliai atlikdavo savo „kalbos praktiką“, susidurdavo įvairios tautos, dėl to kaimyninės lenkų ir lietuvių kalbos čia tikrai skambėjo. Kaip nurodyti žodžiai galėjo / turėjo funkcionuoti, sunku pasakyti. Galbūt tokiu būdu buvo atkertama į lietuvių palinkėjimą eik velniop. Tokiu atveju skaitvardis pirmas būtų greičiausiai lietuvių kalbos leksinis vienetas, kuris dar labiau išplėstų svetimybių gretas. Taigi, kūrinėlį, kurio nuorašai XVI a. pateko į S. Grūnavo Preussische Chronik, galima teisingai suvokti hanziškosios utilitarinės leksikografijos kontekste. Daliai, kuri atitinka „Rusiškų knygų“ pasikalbėjimus, atstovauja vienuolika sakinių sudarymo schemų. Tai yra tie atvejai, kai šalia gramatinio centro (veiksmažodžio) pateikiami ne visada suderinti papildiniai: 1. gerbeis greki : *gerbais grēkans ‘išpažink nuodėmes’ (GrG 28–29); 2. plateys Sali : *plāteis sālis ‘mokėk druską’ (GrG 38–39); 3. peiʃda pomeleis : *peizdan pa-mi-leis ‘subinę palaižyk man’ (GrA 76–77); 4. ymays comatter : *imais kumater (r. sl. kъmotrъ) ‘pisk kūmą’ (GrA 80–81); 5. Ny thueri thu – Dam thoi warmun wabelcke : *ni turi tu – dam (< дамъ) toi varmun vābelkans ‘tu neturi ? – duosiu tau kirmėlių obuoliukus’ (GrG 89– 90, GrA 83); 6. Pipelko kayat thu : *pipelkā k(v)ait-tu ‘paukštės nori tu’ (GrG 93–94); 7. ʃaydit [thi Dewes] : *sudit (< сoудитъ) [ti(n) deivas] ‘[dievas tave] (te)teisia’ (GrG 95, GrA 86); 8. Ny koyto [wiʃge] : *Ni k(v)ai-tu vizgis ‘nenori tu avižos’ (GrG 100, GrA 91–92); 9. kyrteis tickers : *kirtais tikran ‘(su)kirsk dešinę (ranką)’ (GrA 94–95); 10. pirmas eykete : lie. *pirmas eiki ten (GrA 97–98); 11. ieʃt goʃen : *jest (< есть) gozes ‘(tai) yra šūdas’ (GrA 99–100). Čia taip pat priskirtini leksikos ištekliai, kurie palengvindavo komunikaciją su šauniaisiais prekybos partneriais ir įvairiais prūsų sukčiais: Dirʃos gintos Straipsniai / Articles 43 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas ‘šaunus žmogus’ (GrG 97), Mangos Sones ‘kekšės sūnus’ (GrG 98), Maiters ‘šelmis’ (GrG 99). Pažymėtina, kad šie potencionalieji kreipiniai yra pateikiami kartu su: ʃaydit [thi Dewes] ‘(te)teisia [dievas tave]’ (GrG 95, GrA 86) ir Sanday ‘sudie’ (GrG 96). Taigi potencialių sintagminių santykių atžvilgiu įmanoma rekonstruoti dar šias poras: Sanday Dirʃos gintos ‘sudie, šaunus žmogau’ (GrG 96–97); ʃaydit [thi Dewes] Mangos Sones / Maiters ‘(te)teisia [dievas tave], kekšės sūnau / šelmi’ (GrG 95, GrA 86, GrG 98–99). 2.3. Dauguma nurodytų pavyzdžių yra emotyvai ir su prekyba šiaip ar taip sietini posakiai, kurių nemaža dalis turi tikslių atitikmenų „Rusiškų knygų“ nuorašuose. Saraše yra identifikuojamos gramatinės, semantinės, leksinės bei ideomatinės svetimybės, ir tai normalu, turint omenyje galimą rusų–vokiečių kalbų pasikalbėjimų įtaką ir hanziškų leksikografijos paminklų savybes. Žodynėlio ir pasikalbėjimų turinį lėmė daugiakalbė turgaus erdvė, kur vyko primityvi mainų prekyba22. Aptarta GrG ir GrA veiksmažodžių ir vardažodžių sekvencija, kuri tekstui suteikia nepakartojamą turgavietės šnekos koloritą, negali būti atsitiktinė. Tuo galima lengvai įsitikinti. Daiktavardžius užtenka pastumti viena pozicija į viršų arba žemyn. Tuomet nurodyta semantinių ryšių sankaupa akimirksniu dingsta. Po tokio eksperimento gausime semantiškai nesuderintų ir iš principo nesuderinamų leksemų rinkinį: ‘išpažink’ – ‘druska’, ‘mokėk’ – ‘pasturgalis’, ‘palaižyk man’ – ‘kūma’ ir t. t. Taigi galima daryti išvadą, kad aptariamas leksikografinis šaltinis yra daug senesnis negu „Prūsijos kronika“, į kurią gerokai vėliau jis buvo mechaniškai įtrauktas. Jis gali būti Elbingo žodyno protografo amžininkas, nes tokio pobūdžio darbas turėjo būti atliktas tuomet, kai mainų prekyba dar vyko prūsų kalbos pagrindu resp. buvo pirklių luomo atstovų (jauno amžiaus vokiečių sprakelerere), suinteresuotų bent paviršutiniškai susiorientuoti vietinės rinkos kalboje. Keliuose nuorašuose išlikęs šaltinis XVI a. buvo suvoktas kaip „grynosios“ prūsų kalbos pavyzdys. Anų laikų liekana patraukė S. Grūnavo dėmesį, 22 Natūrinių mainų pobūdis nulėmė semantinių porų taikymą: ‘(ne)nori’ / ‘(ne)turi’ – ‘duosiu’. Žodyne yra paliudyti ir piniginės prekybos elementai: plateys ‘mokėk’, kalte ‘markė’. Pažymėtina, kad žodynėlis atskleidžia vienpusišką prekybą – pardavimą (be prekių įsigijimo). Neturėdamas atitinkamų kompetencijų jaunas pirklys atlieka platintojo funkciją: parduoda, siūlo, ieško pirkėjo. ILJA LEMEŠKIN 44 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII tačiau vargu ar jis suprato kronikoje perteikto leksikografinio šaltinio paskirtį, jo sudarymo priežastį bei aplinkybes. Niekuo nepagrįstą hipotezę, jog „Prūsijos kronikos“ autorius pritaikė tam tikrą vokiečių–lotynų kalbų pasikalbėjimų vadovėlį (Rosenkranz 1957), galima tvirtai atmesti. Taigi, su S. Grūnavo asmenybe leksikografinio šaltinio sudarymas neturi nieko bendra, dėl to ir vadinti jį Grūnavo vardu netinka. Mūsų manymu, jam tiktų „Prūsiškos knygutės“ sąvoka, kuri be deminutyvo taikytina ir pačiam Elbingo žodynui. 3. Siūlomi pavadinimai – „Prūsiškoji (Elbingo) knyga“ ir „Prūsiška knygutė“ – grindžiami analogija su giminiškomis „Rusiškomis knygomis“, kuriose pasikalbėjimai pateikiami kartu su žodynu. Tai mus grąžina prie anksčiau paliestos problemos: koks yra galimas Elbingo žodyno ir „Rusiškų knygų“ resp. jų pirmtakų santykis? Aptartas Hanzos leksikografinės tradicijos kontekstas leidžia manyti, jog Elbingo žodynas, t. y. XV a. nuorašas, ko gero, tik iš dalies atspindi XIII a. vidurio–antrosios pusės originalą. Kažkuriuo laiku šaltinis galėjo būti esmingai sutrumpintas, iš nurašomo teksto pašalinant svarbią „Prūsų knygos“ sudedamąją dalį – pasikalbėjimus. XV a. sąlygomis tai galima suprasti, nes P. Holcwescherio laikais jie nebeteko aktualumo ir prasmės, kadangi prekyba jau seniai buvo perėjusi į vokiečių kalbą (taip pat smarkiai pakito prekybos pobūdis: nuo natūrinių mainų pereita prie pinigų). Prūsų kalbos mokymosi požiūriu, t. y. iš XIII a. perspektyvos, šios praktinės dalies labai trūksta, nes žodynas ir pasikalbėjimai kadaise sudarydavo vieną visumą (sunku spręsti, kuri dalis buvo „pagrindinė“). Artimai giminingų „Prūsiškų“ ir „Rusiškų knygų“ santykis, deja, taip ir lieka neaiškus. Jų protografai, kaip jau buvo pastebėta, galėjo kilti iš trečio šaltinio, t. y. iš hipotetinio vokiečių–x kalbų žodyno (pavyzdžiui, galbūt vokiečių–anglų su pasikalbėjimais). Rytų slavų elementai, įžvelgiami S. Grūnavo panaudotoje „Prūsiškoje knygutėje“, atskleidžia labai tikėtiną rusų–vokiečių kalbų pasikalbėjimų poveikį, tačiau jie neturi lemiamos įrodymo galios nustatant raidos kryptį tarp rusų ir prūsų leksikografijos. Būtina atsižvelgti į XIII–XIV a. glaudžius kontaktus tarp Naugardo, Elbingo ir kitų Hanzos miestų. Į Naugardo Rusią pirkliai važiavo per Elbingą, per tą patį Elbingą, gabendami krovinius, jie parvažiuodavo namo. Taigi per šį prekybos miestą važiavo ir čia pat prekiavo tie patys žmonės. Kadangi verslo sumetimais visur buvo taikoma ta pati plačiai žinoma kalbos mokymosi praktika, nėra nieko nuostabaus, kad kas nors iš jų išversdamas ir pritaikydamas nurašė kokią trumpą rusų–vokiečių kalbų mokymosi priemonę (galbūt ne vertė, o tik laisvai perteikė). Pastarojo šaltinio poveikis galėjo būti antrinis, nes gali būti, kad pati rusų–vokiečių kalbų leksikografija išsirutuliojo iš XIII a. „Prūsiškos knygos“. „Prūsiškąją knygą“ dabar reprezentuoja Elbingo žodynas, t. y. sutrumpintas (be pasikalbėjimų) „Prūsiškos knygos“ variantas, kuris tipologiškai, atrodo, yra senesnis negu visi dabar žinomi „Rusiškų Straipsniai / Articles 45 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas knygų“ nuorašai. Tarpusavio santykį sąlygiškai ir tik apytikriai galima bandyti vaizduoti tokiu būdu, kaip parodyta 1 pav. Elbingo žodyno ir „Prūsiškos knygutės“ aptarimas skatina keliais žodžiais paminėti vadinamąjį „Lenkų–jotvingių žodynėlį“, kuris savo sandara, turiniu bei apimtimi primena hanziškosios leksikografijos tradiciją. Lyginamasis žvilgsnis į seniausius baltų kalbų rankraštinius žodynus mus veda prie aiškaus supratimo, kad aptariamuoju laikotarpiu dvikalbių (regioninės reikšmės) leksikografinių darbų sudarymą, jų perrašymą, kompiliavimą ir papildymą lėmė grynai praktiniai tikslai. Žodynų sudarymas – sunkus darbas, kuris turėjo suteikti gerai apčiuopiamos praktinės naudos, nes malonumui arba dėl abstrakčių „pažintinių“ sumetimų tokių dalykų tuomet niekas nerašė. Reikia manyti, kad Pogańske gwary z Narewu funkcionavo panašiai kaip ir anksčiau aptarti žodynai. Greičiausiai dėl tų pačių komercinių priežasčių buvo panaudota ta pati seniai išbandyta kalbos mokymosi metodika. Skirtis turėjo sudarymo vieta ir tikslinis vartotojas – galbūt lenkų pirkliai. Tai paaiškina smarkų kalbų sumaišymą. „Jotvingių“ žodynėlio kalba mums primena specifinį prekybos sumetimais atsiradusį ir prekiautojų tarpe vartojamą pidžiną, kuris potencialiai x–vo. arba vo.–x kalbų žodynas ir (arba) pasikalbėjimai „Prūsiška knyga“: vo.–pr. arba pr.–vo. kalbų žodynas ir pasikalbėjimai XIII a. vidurys–antr. pusė „Rusiška knyga“: rusų–vo. kalbų žodynas ir pasikalbėjimai (gali būti senesni nei XIII–XIV a.) „Prūsiška knyga“: Elbingo žodyno protografas „Prūsiška knyga“: Elbingo žodyno P. Holcwescherio nuor. Einn Russisch Buch (redakcija iki 1494 m.) Ein Rusch Boeck... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., Pskovas) „Prūsiškos knygutės“ nuorašai (S. Grūnavo) GrA, GrG, GrC, GrF, GrH tarpinis nuorašas arba nuorašai Pogańske gwary z Narewu ? lenkų–„jotvingių“ kalbų žodynas 1 PAV. ILJA LEMEŠKIN 46 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII galėjo susiformuoti arti Elbingo – Tčeve, Torunėje arba Bydgoščiuje. Pastaroji lokalizacija mums atrodo įtikimesnė, nes paaiškina stiprų jidiš kalbos poveikį. Taigi, viduramžių baltų leksikografiją, kuriai atstovauja vokiečių–prūsų kalbų Elbingo žodynas, vadinamasis S. Grūnavo žodynėlis ir, tikriausiai, „Lenkų–jotvingių žodynas“, prasminga tyrinėti per Hanzos kalbos politikos prizmę bei hanziškosios leksikografinės produkcijos (dvikalbės ir utilitarinės) kontekste. Toks tyrimo rakursas atskleidžia artimai giminingų žodynų sandaros panašumą. Vokiečių–prūsų, prūsų–vokiečių ir rusų–vokiečių kalbų žodynų lyginamoji analizė rodo, jog „Rusiškų knygų“ XIII–XIV a. protografas (sukurtas vokiečių žemaičių kalba Naugardo faktorijoje) savo apipavidalinimu, apimtimi ir sandara buvo panašus į XIII a. vidurio–antrosios pusės Elbingo žodyną. Šis šaltinis bus naudingas rekonstruojant rusų–vokiečių kalbų žodynų protografą. Lyginimą su XIV a. pabaigos lotynų–vokiečių žemaičių Liber ordinis rerum reikia laikyti pernelyg tolimu. Pagal analogiją su giminiškomis „Rusiškomis knygomis“, Elbingo žodyną (Elbinger Vokabular) ir vadinamąjį S. Grūnavo žodynėlį prasminga vadinti „Prūsiškąja (Elbingo) knyga“ ir „Prūsiškąja knygele“. Priklausymą viduramžių hanziškajai leksikografijai remia artimas teminių laukų suskirstymas, regioninis dvikalbiškumas, utilitarinis pobūdis, apimties suderinamumas, bet ne tik. Ne mažiau svarbi glaudi žodyno sąsaja su Elbingu (įgijusiu Liubeko teises 1246 m.) ir pati Elbingo kodekso sudėtis, kur pagrindinę vietą užima Lübisches Recht für Elbing. Reliatyvioji Elbingo kodekso sudarymo eiga rekonstruojama šiais tarpsniais: 1. Maždaug 1237–1300 m. laikotarpyje dėl Hanzos sprakelerere poreikių buvo sudarytas vokiečių–prūsų arba prūsų–vokiečių kalbų žodynas, kuris galėjo turėti ir pasikalbėjimų dalį. 2. Nuo 1300 iki 1340 m. galėjo atsirasti pergamentinė rankraštinė knyga, kurią sudarė vienodo senumo: Elbingui suteiktos „Liubeko teisės“, „Lenkų teisynas“ ir žodynas. 3. „Pamedės teisynas“ buvo įtrauktas vėliau, po 1340 m. Tokios sudėties rinkinį XV a. viduryje nurašė P. Holcwescheris. Kodekso sudarymo laipsniškumas rodo, kad tarp XIII a. vidurio–antrosios pusės originalo ir P. Holcwescherio nuorašo galėjo būti padarytos bent dvi tarpinės kopijos. Perrašant leksikografijos darbas kito. Kol žodynas funkcionavo pagal savo pirminę paskirtį (XIII a. antroji pusė), jis buvo tobulinamas ir pildomas („Rusiškų knygų“ atveju aktualizavimo procesas tęsėsi iki XVII a.), tačiau vėliau, prekybai persiorientavus į vokiečių kalbą, sustabarėjusio žodyno nuorašai buvo mechaniškai kopijuojami bei tikrų tikriausiai ir smarkiai redukuojami. Trumpinant „Prūsiškoji (Elbingo) knyga“ galėjo netekti pasikalbėjimų dalies. Pasikalbėjimų svarbą atskleidžia į „Prūsijos kroniką“ įtrauktas leksikografijos Straipsniai / Articles 47 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas darbas, kurio pabaigoje yra rekonstruojami (žodyno straipsnius skaitant vertikaliai) sakiniai, svarbūs sėkmingam prekybos vykdymui. Grįžtant prie straipsnio pradžioje iškelto klausimo (kodėl leksikografijos žanras yra ribojamas siauru geolingvistiniu arealu ir kas buvo pirmieji baltiškų žodynų kūrėjai?), reikia konstatuoti, kad prūsų bei „jotvingių“ paminklų atsiradimą lėmė ekonominiai santykiai ir motyvai. Lemiamos reikšmės turėjo turėti krašto įtraukimas į Hanzos įtakos zoną, konkrečiai Elbingo miesto įkūrimas ir jo stiprus poveikis viso regiono prekybai. Hanzos pirklių ekspansija į prūsų bei jotvingių apgyvendintas žemes su savimi atnešė hanziečių praktikuojamą – jaunuolių sprakelerere – vietinės kalbos mokymosi metodiką. Šis kalbos mokymosi mechanizmas nėra paliudytas LDK teritorijoje, t. y. ten, kur Hanza atsirado žymiai vėliau ir kur jos veiklai buvo daroma kliūčių. Dėl šios priežasties lietuvių leksikografijos pradžia datuojama žymiai vėlesniu laikotarpiu. LITERATŪRA Baar Antonius Hendrikus 1885: Tönnies Fenne’s Low German Manual of Spoken Russian – Pskov 1607. III. Russian-Low German Glossary. Copenhagen: Royal Danish Academy of Sciences and Letters. Benninghoven Friedrich 1990: Unter Kreuz und Adler. Der Deutsche Orden im Mittelalter. Ausstellung des Geheimen Staatsarchivs Preußischer Kulturbesitz anläßlich des 800jährigen Bestehens des Deutschen Orden. Berlin: Geheimes Staatsarchiv. Bezzenberger Adalbert 1874: Review of Nesselmann 1873. – Göttingische gelehrte Anzeigen 39, 1221–1250. Bruchhäuser Hanns-Peter 1989: Kaufmannsbildung im Mittelalter. Determinanten des Curriculums deutscher Kaufleute im Spiegel der Formalisierung von Qualifizierungsprozessen. Köln; Wien: Böhlau. Chelimskij Evgenij 1985: Fenno–Ugrica в ятвяжском словарике? – Tarptautinė baltistų konferencija 85, 234–235. Dini Pietro Umberto 2013: A Note on the Tradition of the Old Prussian GrH. – Res Balticae 13, 51–59. Dini Pietro Umberto 2014: Foundations of Baltic Languages. Vilnius: Eugrimas. ILJA LEMEŠKIN 48 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Dworzaczkowa Jolanta 1958: Kronika pruska Szymona Grunauna jako zrodło historyczne (Die Chronica Prussica des Simon Grunau als Geschichtsquelle). – Studia Źródłoznawcze. Commentationes 2, 119–146. Euler Wolfram 1988: Das Altpreußische als Volkssprache im Kreise der indogermanischen und baltischen Sprachen. – Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft 39. Fałowski Adam 1992: „Einn Russisch Buch“ by Thomas Schroue. The 16th-century Russian-German dictionary and phrase-book. I. Introduction. Photocopies. Cracow. Fałowski Adam 1994: „Ein Rusch Boeck...“. Ein Russisch-Deutsches anonymes Wörterund Gesprächsbuch aus dem XVI. Jahrhundert. Köln, Weimar, Wien: Böhlau. Fałowski Adam 1996: „Ein Rusch Boeck...“. Rosyjsko-niemiecki anonimowy słownik i rozmówki z XVI wieku. Analiza językowa. Kraków: Universitas. Fałowski Adam 1997: „Einn Russisch Buch“ Thomasa Schrouego. Słownik i rozmówki rosyjsko-niemieckie z XVI wieku. II. Transliteracja tekstu. Indeks wyrazów i form rosyjskich. Kraków: Grell. Ferri Rolando 2018: A note on the Elbing Vocabulary in the context of the ancient and medieval lexicographical traditions. – Incontri Baltistici in Pisa. Studi e saggi. II, Studia Baltica Pisana 3, 123–131. Gernentz Hans Joachim 1986: Tönnies Fenne’s Low German Manual of Spoken Russian – Pskov 1607. IV. Mittelniederdeutsch-neuhochdeutsches Wörterbuch zum Russisch–niederdeutschen Gesprächsbuch. Copenhagen: Royal Danish Academy of Sciences and Letters. Gernentz Hans Joachim, Korol Tamara, Rösler Irmtraud 1988: Das Gesprächsbuch des Tönnies Fenne in seinem sprachund gesellschaftshistorischen Umfeld. – Untersuchungen zum Russischniederdeutschen Gesprächsbuch des Tönnies Fenne, Pskov 1607. Ein Beitrag zur deutschen Sprachgeschichte. Berlin: Akademie–Verlag. Hammerich Louis Leonor, Jakobson Roman 1970: Tönnies Fenne’s Low German Manual of Spoken Russian – Pskov 1607. II. Transliteration and Translation. Copenhagen: Royal Danish Academy of Sciences and Letters. Hendriks Pepijn, Schaeken Jos 2008: Tönnies Fenne‘s Low German Manual of Spoken Russian, Pskov 1607. An electronic text edition. Leiden: Opl. Slavistiek. Hendriks Pepijn 2011: Innovation in tradition. Tönnies Fonne‘s Russian-German phrasebook (Pskov, 1607). Leiden: Leiden University. Hermann Eduard 1949: Eine unbeachtete Überlieferung des preussischen Vokabulars Simon Grunaus. – Nachrichten der Akademie der Wissenschaften in Göttingen 6, 151–166. Straipsniai / Articles 49 Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas Jakobson Roman, Schooneveld Elizabeth 1961: Foreword, Tönnies Fenne’s Low German Manual of Spoken Russian – Pskov 1607. I. Facsimile Copy. Copenhagen: Royal Danish Academy of Sciences and Letters. Kiparsky Valentin 1970: Das Schicksal eines altpreußischen Katechismus (II). – Baltistica 6(2), 219–226. Kregždys Rolandas 2012: Baltų mitologemų etimologijos žodynas. I. Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Lemeškin Ilja 2017: „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai. – Acta Linguistica Lithuanica 77, 9–52. Marchand James 1970: Some remarks on the German side of the Elbing Vocabulary. – Baltic Linguistics, 109–117. Mažiulis Vytautas 1966–1981: Prūsų kalbos paminklai 1–2. Vilnius: Mintis. Neitmann Klaus 1996: Christliche Unterweisung von Deutschen und Prußen im Ordensland Preußen. – Westpreußen-Jahrbuch 46, 57–72. Orël Vladimir 1986: Marginalia to the Polish-‘Jatvingian’ Glossary. – Indogermanische Forschungen 91, 269–272. Päsler Ralf G. 2003: Deutschsprachige Sachliteratur im Preußenland bis 1500. Untersuchungen zu ihrer Überlieferung (Aus Archiven, Bibliotheken und Museen Mittelund Osteuropas 2). Köln, Weimar, Wien: Böhlau Köln. Peters Robert 1973: Mittelniederdeutsche Sprache. – Niederdeutsch. Sprache und Literatur. Eine Einführung. 1. Sprache. Wachholtz, Neumünster, 66–115. PEŽ I–IV – Mažiulis Vytautas. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4. Vilnius: Mokslas, 1988–1997. Rosenkranz Bernhard 1957: Zur Überlieferungsgeschichte des preussischen Vokabulars Simon Grunaus, ΜΝΗΜΗΣ ΧΑΡΙΝ. Gedenkschrift P. Kretschmer II. Wiesbaden-Wien, Harrassowitz-Hollinek, 113–117. Rösler Irmtraut 1990: Fremdsprachliche Kommunikation vor 450 Jahren. Das russische Buch: ein russisch-deutscher Sprachführer von 1546. – Skamandros. Germanistisches Jahrbuch der DDR und der Republik Polen. Warschau. Sanders Willy 1982: Sachsensprache, Hansesprache, Plattdeutsch. Sprachgeschichtliche Grundzüge des Niederdeutschen. Göttingen: Vandenhoeck and Ruprecht. Schmid Wolfgang Paul 1986: Die ‘Germanismen’ im sog. Polnisch-Jatvingischen Glossar. – Indogermanische Forschungen 91, 273–286.