Lietuvių vietovardžių su šaknimi „gal-“ (< liet. „gãlas“ ‘pabaiga, kraštas’) darybos ypatybės

LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: toponimika, antroponimika. LIETUVIŲ VIETOVARDŽIŲ SU ŠAKNIMI GAL- (< LIET. GÃLAS ‘PABAIGA, KRAŠTAS’) DARYBOS YPATYBĖS Peculiarities of Formation of Lithuanian Toponyms with Root Gal- (< Lith. gãlas ‘end, edge’) ANOTACIJA Toponimai, kilę iš liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’, sudaro labai didelę kilminę grupę, pasižymi darybos įvairove, ypatinga sudurtinių ir sudėtinių darinių gausa. Straipsnyje analizuojami jų derivacijos būdai kreipiant dėmesį į darybos tipų produktyvumą, pamatinių žodžių morfologinį statusą ir darybos reikšmę. Remiantis tradiciniu gramatinių resp. sintaksinių ryšių aprašu, aptariami sudurtinių vietovardžių ir vietovardžiais einančių prielinksnių konstrukcijų gramatiniai santykiai ir žodžių junginius sudarančių sudėtinių vietovardžių dėmenų sintaksiniai ryšiai. ESMINIAI ŽODŽIAI: vietovardžių daryba, vietovardžiai su šaknimi gal-, sudurtinių ir sudėtinių vietovardžių dėmenų gramatiniai ryšiai. ANNOTATION The toponyms deriving from Lith. gãlas ‘end, edge’ constitute a very large etymological group and demonstrate varied formation patterns as well as a special diversity of compound and composite formations. The article addresses their derivational patterns with a focus on the productivity of formation types, the morphological status of base words, and the meaning of formation. By referring to the traditional description of grammatical/syntactical relations, the article discusses the grammatical relations of compound toponyms and the prepositional constructions used as toponyms as well as the syntactical relations of the components of the composite toponyms comprising word-phrases. KEYWORDS: formation of toponyms, toponyms with the root gal-, grammatical relations of components of compound and composite toponyms. 212 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. galas ‘pabaiga, kraštas’) darbų ypatybės 1. Trečiame Lietuvos vietovardžių žodyno tome (G–H, žr. LVŽ III) vietovardžiai, kilę iš liet. galas ‘vieta, kur baigiasi koks ilgesnis daiktas; daikto kraštinė dalis (pradžia, pabaiga); kraštas, siena; riba’ ir kitų bendrašaknių panašios reikšmės žodžių, sudaro didžiausią straipsnį (kilminę lizdą), kuris užima net 15 puslapių1. Šios šaknies vietovardžių gausu ir kitose baltų kalbose, plg. lat. pv. Gals, Galabērži, Gal-dzelme ir kt. (Endzelīns 1956: 292–294), pr. pv. Galindo (Būga 1961: 17; Топоров 1979: 143; Vanagas 1980: 20), Galanten (Gerulis 1922: 35), *Gal-ings (Pospieszowa 1990: 243), Galitten, Galingen (Blažienė 2005: 59), Oderio baseino vandenvardį Galina (Opel 1997: 336). Toponimai su gal- išskiria darbus įvairovę, ypatingą sudurtinių ir sudėtinių darinių gausą, todėl šio straipsnio tikslas – išnagrinėti jų derivacijos būdus darbų tipų produktyvumo, pamatinių žodžių morfologinio statuso ir darbų reikšmės požiūriu, remiantis tradiciniu gramatiniu resp. sintaksiniu ryšių aprašu aptarti sudurtinių vietovardžių ir vietovardžiais einančių prielinksninių konstrukcijų gramatinius santykius ir žodžių junginius sudarančių sudėtinių vietovardžių dėmenų sintaksinius ryšius2. Apie iš dviejų (ar iš kelių) žodžių sudėtų toponimų dėmenų sintaksinius ryšius rašyta labai nedaug ir tik probėgomis. Broniaus Savukyno sudėtinių vandenvardžių analizei skirtose publikacijose pastebima, kad kilmininkinių vietovardžių pirmaisiais komponentais eina nedarinamas pažyminys (Savukynas 1963: 237–238) ir kad sudėtinius vandenvardžius geriau klasifikuoti dėmenų sintaksinių ryšių pagrindu – į derinamuosius ir nederinamuosius, arba kilmininkinius (Savukynas 1971: 167). Analizuodama sudėtinius Marijampolės apskrities nelomus tokių sudėtinių vietovardžių klasifikavimą argumentuoto laiko ir Dalia Sviderskienė (2017: 80–81). Aleksandro Vanago upių ir ežerų vardų darbos tiriamajame darbe paminima, jog abu kilmininkinių hidronimų žodžiai sudaro vieną sintaksinį junginį, atliekantį vietovardžio funkcijas, o visų sudėtinių ir daugumos sudurtinių hidronimų pirmasis komponentas apibrėžia (determinuoja) antrąjį (Vanagas 1970: 273–274)3. Pristatant sudėtinių oikonimų tyrimo 1 Straipsnyje nenagrinėjami priešdėliniai gal- šaknies vietovardžiai, be to, analizuojami tik tie sudurtiniai ir sudėtiniai vietovardžiai, kuriuose šaknis gal- eina pirmuoju dėmeniu. Priešdėliniai ir antrąjį dėmenį gal- turintys vietovardžiai yra pasklide po daugelį pagal pirmuosius dėmenis sudarytų Lietuvos vietovardžių žodyno lizdų (ir tomų), todėl apie jų sutelkimą ir tyrimą bus galima kalbėti tik išleidus visą žodyną. 2 Kai kuriuose naujesniuose sintaksės darbuose skiriami sintaksiniai ir morfosintaksiniai ryšiai (plg. Holvoet 2009). 3 Analizuodamas sudėtinių vietovardžių darbą, Aleksandras Vanagas pirmenybę teikė klasifikacijai, pagrįstai dėmenų morfologiniu statusu: tirdamas sudėtinių hidronimų derivaciją skirstė juos į kilmininkinius (genityvinius) ir kvalifikacinius, o to paties darbos būdo darinius buvo oronimus – į kilmininkinius ir nominatyvinius (kvalifikacinius) (Vanagas 1970: 258, 273; 1973: 213, 214). Straipsniai / Articles 213 LAIMUTIS BILKIS rezultatus pabrėžiama, kad gramatiniu sintaksiniu požiūriu tiek kilmininkiniai, tiek kvalifikaciniai šios klasės vardai yra vienodi, nes pirmasis jų komponentas, arba dėmuo, apibrėžia, patikslina antrąjį (Razmutė 2003: 63). Taigi, analizuojant vietovardžių su gal- darbą, be kita ko, norima daugiau dėmesio skirti gausius sudėtinių toponimų grupės dėmenų sintaksiniams ryšiams aptarti, tikintis, kad šie duomenys papildys lietuvių kalbos žodžių junginių sintaksinio aprašo turinį. 2. Pagal darbą bus šaknis gal- liżde esantys vietovardžiai klasifikuoti kaip pirminiai, vediniai (derivati), sudurtiniai (kompozitai) ir sudėtiniai. Absoliučią daugumą pirminių toponimų sudaro pluralia tantum vietovardžiai Galai. Pažymėtina ypatinga pluralizacijos būdu atsiradusių toponimų denotatų įvairovė: daugeliu atvejų Galai yra agronimai (arimų, dirvų, dirvonų, ganyklų, laukų, pievų, rei̇ż vardai), tačiau pasitaiko ir oikonimų (kaimų, jų dalių, palivarkų vardai), drimonimų (miškų, krūmų vardai), helonimų (balų, raistų vardai). Iš viso užfiksuota apie 300 tokių vietovardžių: Galai ar. Aukšt, dr. Ṡd, k. Blnk, Kzt, Rm, k. (Ringalių) dalis Lm, k. (Šadžiūnų) dalis Lp, l. Dbn, pv. Ms ir kt. Tokie toponimai neabejotinai sudaryti ne tik iš liet. galas ‘vieta, kur baigiasi koks ilgesnis daiktas; daikto kraštinė dalis (pradžia, pabaiga); kraštas, sieną riba’ daugiskaitos, bet ir iš liet. daugiskaitinio apeliatyvo galai ‘galaukė’. Tuo galima paaiškinti ir agronimų gausą: manytina, kad daugelis iš jų reiškia apibrėžtos vietos santykius: įvardija laukų galuose esančius objektus. Žymiai mažiau (apie 20) yra pirminę vietą reiškiančių vietovardžių, sudarytų iš liet. galas vienaskaitos formos: Galas ar. Gdr, Sk, b. Pš, Vln, ež. Bsg, gn. Zp, k. Rud, k. (Leipūškės) dalis Ml, k. (Peršėkininkų) dalis Mrs ir kt. Raṙetiniais pirminiais vv. su gal- laikytini lokatyviniai vietų vardai Galūs km. Tk, Galuos b. Stk, sudaryti iš liet. galas daugiskaitos lokatyvo formos arba liet. galai ‘galaukė’ lokatyvo formos – sutrumpintos galuos ir pilnosios galuose. Toks nominacijos būdas pasitaiko tik (top)onimijoje. 3. Galūnės vediniu galima laikyti vieną oikonimą Gal-i̇ai vs. Nm (: galas), nors, kita vertus, jis gali būti pluralia tantum tipo antropoikonimas, plg. liet. pv. Galys, Galius (LPDB). 4. Priesaginiai vietovardžiai pagal darbos kategorijas skirstyti į vedinius, sudarytus pagal deminutyvų, ypatybės turėtojų pavadinimų (nomina attributa) ir vietų pavadinimų (nomina loci) darybos analogiją. Daugiausia deminutyvinių vietovardžių sudaryta su priesagomis -ėlis ir -ėliai – atitinkamai 12 ir 11: Gal-ėliai k. Rz, V̇žns, k. (Jūskėnų) dalis Sk, km., mš. lks, pv. Bt ir kt., Gal-ėlis gn. Mrk, gn. dalis Sd, k. (Sausinių) dalis Brt, k. (Krėkėnų) dalis Krk, k. (Griežpelių) dalis Lksr ir kt. Priesagų -aitė, -ai̇tės, -aliai, -i̇ukas, -elė, -elės, -učiai, -ukai, -utė, -utis vedinių pasitaiko po kelis ar po vieną: Gal-aitė pv. Lbv, Gal-aitės pv. Lzd, Gal-aitis vs. Pp, Gal-aliai k. 214 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. galas ‘pabaiga, kraštas’) darbōs ypatybės (Grūšlaukės, Lazdininkų, Vaineikių Medsėdžių) dals Dr, vs. Antk, Gal-ėlė b. Rz, Gal-ėlės vt. miške Pl, Gal-iūkas l. Upn, Ut, sklp. Dgšk, Gal-učiai k. (Ragškės) dals Lkš, Gal-ukai ar. Dg, Gal-utė pv. Vdv, Gal-utis rst. KŽ. Pagal ypatybes turėtojų pavadinimų darybos analogiją sudarytiems vietovardžiams daugiausia būdingos iš *-no⁴ kilusios priesagos. Daugiausia yra priesagų -inė ir -inės vedinių – atitinkamai apie 150 ir 100: Gal-inė ar. An, b. Antz, dr. Šn, gn. Str, up. Brž, Dv, vs. Avž ir kt., Gal-inės k. (Silu) dals Jsv, k. (Purplių) dals Mrk, k. (Kazimieravo) dals Pv, k. (Stungių) dals Žg, 2 km. Dgč, mš. Dgln, rst. Tgn, rž. Vb, stv. Snt, vs. Btr ir kt. Kiek mažiau vietovardžių sudaryta su priesagomis -inis ir -iniai – 75 ir 110: Gal-iniai ar. Bb, dr. Mt, km. Skp, krm. Aln, rž. Ad, sklp. dals Tgn, sd. Ign ir kt., Gal-iniai k. (Birbiliškės) dals Vl, Gal-inis a. Rz, grv. Brž, kl. Ign, l. Pnd, mš. Rd, up. Jnš, Mrj, Srd, vs. Jon, Upn ir kt. Čia minėtini ir priesagų -ainė, -ina derivatai: Gal-ainė5 krtm. Vl, Gal-ina k., vs. Vdv. Šiai darbōs kategorijai dar galima priskirti po vieną priesagų -iškės ir -u isnė vedinį: Gal-iškės gn., gn. dals Kltn, Gal-uosnė kln., krm., plk., sln. Čb. Vediniai su slaviškomis priesagomis, matyt, taip pat reiškia ypatybę: Gal-enka l. Krk, Gal-iūkas pv. Ml, Gal-erka sod. Kdn, Gal-inka ėž. Dbg, k. (Skaiterių) dals Mc, rst. Čb, Gal-inka ar., pv. Msn, Gal-inkė b. Užp, Gal-ošė dr. Varn. Iš vietų pavadinimų darybos kategorijai priskirtinų toponimų kiek dažnesni priesagos -ynė vediniai (7 vv.): Gal-ynė dr. Lkm, krm. Stč, l. Ars, Bt, pv. Lkm, Gal-ynė (var. Pelėnė) dv. Krkn, Gal-ynė (var. Pempėnės) l. Užv. Šiai kategorijai priklauso ir pavieniai -ava, -ija, -ijos, -yna, -ynas derivatai: Gal-ava dp., gn., l. Varn, Gal-ija pv. Trg, Gal-jos ar., pv. Nmž, Gal-yna || Gal-ynas ar., b., ln., mš., pv., vt. upėje (Šešuvė) Bt. Tokio tipo dariniai istoriškai laikomi sukonretėjusiais, t. y. vietos reikšmę įgijusiais, kuopiniais pavadinimais (Ambrazas 2000: 51, 54). 5. Dauguma sudurtinių vietovardžių su pirmuoju dėmeniu gal- yra daktavardiniai determinatyviniai. Jų didžioji dalis priskirtina gana nedidelei grupei lietuvių kalbos determinatyvinių dūrinių, kurių antrasis dėmuo apibrėžia pirmąjį, nurodo jo vietą arba (kai vietovardžiai yra metaforiniai) priklausomybę⁶. Tokių dūrinių darybos modeliai gausūs ir labai įvairūs. Tai sietina su faktu, kad ir tarp bendrinių iš dviejų daiktavardžių sudarytų sudurtinių žodžių, kurių ⁴ Dėl priesagų kilmės žr. Ambrazas 2000: 144–147. ⁵ Plg. ypatybės turėtojų pavadinimams priskiriamą apeliatyvą gėležanė (Ambrazas 2000: 161). ⁶ Tiriant lietuvių sudurtinius vietovardžius paprastai pabrėžiama, kad dariniai iš dviejų daiktavardžių (ar vardažodžių) yra determinatyviniai, jų pirmasis dėmuo apibrėžia antrąjį (Razmukaitė 2002: 121; Siderskienė 2006: 48; Kacaitė 2008: 277). Atvejai, kai antrasis toponimų dėmuo yra apibrėžiantis, o pirmas – apibrėžiamas, nėra analizuoti. Straipsniai / Articles 215 LAIMUTIS BILKIS antrasis dėmuo apibrėžia pirmąjį, galas yra vienas iš dažniausiai pirmuoju dėmeniu einančių žodžių (plg. LKG I 441). Produktyviausias vietovardžių darybos modelis yra daiktavardis su gal- (← gãlas, galai) + bendrinis daiktavardis: Gal-ã-balė l., pv. Vrn, Gal-ã-balai pv. Gr, Gal-a-balýs b., pv. Ob, 2 pv. Vb, Gal-balis b. Imbr, Gal-balis (var. Klim-balė) gn., pv. Vb, Gal-bąlys k. Vb, Galia-balė kn. Klvr, Gal-ì-balė b. Dgč, dr. Šùl, pk. Kpč, Gal-ì-balė || Gal-ì-balis l., pv. Kpč, Gal-ì-balis pk. Alt, Gal-ó-balis drp., pk. Pnd, Gal-ù-balė b. Imbr, Rim, Skp, Vad, krm. Krsn, pv. Krk, Krsn, Mš, Vad, Gal-ū-balė pv. Skp, Gal-ū-balis 2 b. Gž, b. Kp, 2 b. Šmn, b. Tšk, Vb, d. Sv, drp. Mrj ir kt., Gal-ū-balė a. miške Dglč, ar. Sv, b. Vb: gãlas, galai + balà; Gal-ã-bendris krm., pv. Čln: bendrė, bendrė ‘bendra pieva, bendras laukas’⁷; Gal-a-čvertis l. Onš: čvertis ‘ketvirtadalis, ketvirtis’; Gal-a-daliai l., mš. (Liepalotų) dalis Mk, Gal-a-dalýs mš. Mk: dalis ‘tam tikras viso daikto kiekis; kokio nors dalyko sudedamasis elementas; žemės sklypas, laukas’; Gal-a-dármai pv. DglŠ: dármas ‘kemsynė, klampi bala, raistas’; Gal-a-drončia b. Dg: drončia ‘siena; ežia’; Gal-a-kaklelé pv. Vdn: kaklìs, plg. kãklas ‘vingis, įlanka, sąsiauris, pusiasalis, iškyšulys’; Gal-ã-kluonė pv. Smn: kluonas ‘trobesys javams krauti, klojimas; pieva prie klojimo, žardis, žardiena, kluoniena, apluokas’; Gal-a-kojs liūn. Nrg: kója; Gal-a-pūšalakís dr., pv. Žž: pūšalakís, pūšalakė ‘pusė valako’; Gal-a-sląčiai kl. JnšM: sląstai ‘prietaisas pelėms, žvėreliams gaudyti, spąstai, žabangai’; Gal-a-sinė pv. Dbg: sinà ‘ratlankis, rato apkaustas; rogių pavažų apkaustas, šinas, šinė ‘ratlankis, rato apkaustas’; Gal-ã-triagė || Gal-ã-triagis kl., riba tarp laukų Trgn: triagė, triagis ‘trijų vagų ežia’; Gal-a-valakai ar. Žž, pv. Pkn, Gal-a-valakis ar., b. Kpč, Gal-ì-valakė kn. Šaul, Gal-ì-valakis l. Jk, Gal-ū-valakai l. Rtn: valakas ‘žemės sklypas apie dvidešimt dešimtinių; žemės režis toliau nuo namų’; Gal-ã-ždapievel l. Eiš, Gal-ã-ždapievis ū. Drž: *ždapievelė, *ždapievis: žiõdas, píeva; Gal-i-sąrai || Gal-i-sąrali || Gal-i-svarai ar., l., pb., pv. Lp: sąra, sąras, sū́ra, sū́ras ‘skersinis, jungiantis padargo (staklių, akėčių) šonus, sankalas’; Gal-ù-grėlis vt. miške Rod: grėblį ‘šlapias medžiais grįstas kelias’; Gal-ù-karčiai dr., l. Rm, Gal-ù-kartės krm., pv. Vb, Gal-ù-kartis gn. Rm: kártis ‘ilgas plonas medis, virtis, šatra’ arba kártis ‘nupjautos žolės ruoželis pradalgėje’; Gal-ù-smėlė pv. Kpr: smėlis, smėlys ir kt. Pagal šį modelį sudaryta keli šimtai įvairius jungiamuosius balsius turinčių sudurtinių vietovardžių, kurių antrųjų dėmenų pamatiniai žodžiai dar esti bendriniai daiktavardžiai aikštė, aikštė, akmuo, akmenas, aksnynas, apydemė ‘sodžiaus bendras žemės sklypas tarp dviejų sodybų, panamė, išvara’, brasta, daržas, dauba, degėsis, degėsė ‘degimo liekana, apdegęs medis, nuodėgulis’, degėsė ‘apdegusi vieta, gaisro vieta’, dirva, ežeras, gatvė, giria, gojus ‘nedidelis, gražus miškelis, giraitė, 7 Bendrinių žodžių reikšmės pateikiamos iš LKŽe. 216 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darbų ypatybės kãimas, kálnas, kalniùkas, kãmpas, kẽlias, ketvirtis ‘valako ketvirtadalis’, kiẽmas, klaimãs ‘trobesys javams laikyti, kluonas’, klõnis, klõnis, klõnė, klõnė, krū́mas, krū́mai, kū́lis ‘lanka, iškyšulys; užsukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalas, lankà, laũkas, laukẽlis, lazdýnas ‘krūmas ar medis, ant kurio auga riešutai (Corylus avellana); šių augalų miškas, riešutynas’, lẽknas, liẽknas ‘slapia, klampi pieva, pelkė, bala, liūnas; slapia vieta, apaugusi krūmais ir skurdžiais medžiais, raistas; nedidelis miškas, biržtva; paliktas neartas, nepjautas žemės sklypas gyvuliams ganyti’, liẽkna, liẽknà ‘žema drėgna pieva be krūmų’, liẽptas, liñgas, lū́gas ‘upės užliejama dubi vieta; klampi upės atšaka; klanas, bala; liūnas, klampynė; tvenkinys, kūdra; purvynas; duobė upės dugne, duburys’, mārga ‘žemės matas’, márgė, márgis ‘žemės matas; toliau nuo sodybų esantis rėžis’, mìškas, pabalė, pabàlys, pẽlė, piẽva, plẽčius ‘žemės gabalas, sklypas; vieta, plotas, aikštė’, plẽčius ‘vieta, plotas, aikštė’, prū́das ‘tvenkinys’, raistas, rãvas ‘griovys; mažas upelis, salà ‘iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas; pakilesnis, sausas žemės plotelis lūne, raistė; ariamos žemės, dirvos plotelis tarp pievų; sodžius, kaimas’, *sėdimas, sėdimas ‘žemės rėžis ties sodyba’, skardžius, skardis, skersinė ‘skersais rėžiais dalas laukas; skersai suarta lysvė, skerslyvė; skersai ariama vaga, skersagė; miško ruožas (iškirstas ar skirtas kirsti)’, skersinis ‘skersais rėžiais dalytas laukas’, skynimas, skynimas ‘iškirsta, iškirsta miško vieta’, sodà ‘neišskirstytas kaimas, sodžius’, sōdžius, sodžius ‘valstiečių gyvenamoji vieta, kaimas; sodyba’, sōdas, stūkas, stūkis ‘žemės sklypas, ruožas, plotas’, šaknis, šilas, šniūras ‘ilgas siauras žemės sklypas, rėžis’, tãkas, takelis, telẽtinkas ‘veršiukų aptvaras, veršiukų ganykla, pieva prie sodybos’, trãkas ‘aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; pieva, kur yra beržų; iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas; miško (kartais ir lauko) kelias ar takas’, tvorà, ūlyčėlė, ūlyčia, ūlyčia, ūlyčia, ūlyčia, ūlyčia ‘senovinio kaimo kelias, gatvė; miesto gatvė; kiemas, atšlaimas; aptvertas kelias gyvuliams varyti, išvara, išgana, ganys; kaimo ganykla; kaimas, sodžius’, upalis, upė, upėlis, upelė, valkà ‘nedidelis klanas, bala, negili lietaus prilieta duobė ant kelio, pievoje, dirvoje, kieme ir pan.’; šlapia, klampi, pelkėta vieta, daubà, vãras, varà ‘kartis tvorai tverti, šatra, sklanda; medinė sutvirtinamoji durų, stulų, staklių ir pan. detalė, pervas, sankalas, įvylis, vãtai, vodà ‘pievos įsikišimas į mišką, į krūmus, įvodė, prãtė, laukymė; nedirbamos žemės rėžis tarp dirvų’, žardis, žardys, žardis ‘aptvaras gyvuliams⁸. Gan dažnas yra modelis daiktavardis su gal- (← gãlas, galà) + tikrinis daiktavardis, kuris irgi yra vietovardis (vandvardis, oikonimas, agronimas): Gal-a-drapalys pv. Šul: Drapãlis ež., Gal-ã-dusia dr. Sr, Gal-ã-dusys || Gal-ã-dusýs of. ež. Lzd: Dusìa ež. (Kviklys 1966: 49; Vanagas 1981: 104), Gãl-a-ilgė || Gãl-a-ilgis k., vs. Mk, Gãl-igė pv. Rait: Ìlgis ež., Gal-a-ilgis pv. Gdr: Ìlgis, Ìlgis ⁸ Išsamiau žr. LVŽ III 33–38. Straipsniai / Articles 217 LAIMUTIS BILKIS ėž., Gal-ã-pelėkis mš. ĮnšM: Pėłkas ėž. (Arno) dalis, Gal-ã-suojė || Gal-ã-suojis pv. Aln: Suojỹs ėž., Suojà up., Gal-ã-verkńė || Gal-ã-verkńis of. k. Grnd: Vėrnė, Vėrnė up., Gal-ia-kausiaĩ k. AlksnV: Kausiaĩ k., Gal-ilgiaĩ dr. Rim: Ilgiai ėž., Gal-ù-beržakis b., km. Vb: Bėržakė, Bėržakės pv., Gal-u-duburė pv. Ldk, Gal-u-duburis vs. Lk: Dubūris up., Gal-ù-nakakė b. Kp: Nakakė up., Gal-ù-roveja l. Prv, Gal-ù-rovejės pv. Brž: Rovejė up. Šių sudurtinių vietovardžių antrasis dėmuo nurodo apibrėžiamųjų dėmenų įvardyto dalyko buvimo vietą bei priklausomybę. Tarp dūrinių iš dviejų daiktavardžių pasitaiko ir retas modelis – daiktavardis su gal- (← galas, galai) + tikrinis daiktavardis, kuris yra asmenvardis: Gal-aštainė l. als. Š: avd. Štaina, *Štaina, *Štainys, plg. pvd. Šteina, Šteinis, Gal-ù-šėkai ar. Vb: avd. Šėkas (LPDB). Agronimo Galùšėkai antrojo dėmens asmenvardinė kilmė labiausiai tikėtina todėl, kad sutampa vietovardžio ir asmenvardžio Šėkas lokalizacija. Abu dariniai, matyt, reiškia objektų priklausymą asmenims. Rarieteniai, tik toponimijoje pasitaikantis, yra sudurtiniai vietovardžiai, sudaryti iš liet. galas lietavo galan ir bendrinio ar tikrinio daiktavardžio: Galam-põliai (Galam-põlės? (< *Galam-põliai) pv. Švrk: lenk. pole ‘dirva; laukas’ (LLKŽ 476), rus. pole ‘laukas’ (RLKŽ II 245), Galan-bala b. Sl, Galan-balė l. Vrn, Galan-balė (< *Galan-bālė) pv. Mrk: balà; Galan-ėžerė (var. Galan-ėžero) l., mš. Rud: ėžeras, Galan-lyčė (< *Galan-ulyčė) pv. Pkln: ulyčia, ulyčia, ulyčia, Galan-kaviškis ar. Kpč: Kaviškis ėž. Tokių sudurtinių vietovardžių pirmųjų dėmenų einanti nepakitusi lietavo forma apibrėžia antrąjį daiktavardį, rodo kryptį link objekto. Pora sudurtinių vietovardžių gali būti sudaryti iš daiktavardžio su gal- (← galas, galai) ir būdvardžio: Gal-ã-cielai dr. Pkn: cielas ‘nepaliestas, sveikas; visas, ištisas’, Gal-ù-konis (var. Kōnis) pv. Kp: kōnis, -ė ‘susijęs su kova, skirtas kovai’ (pateikėja teigiu, pievoje buvo sukilių slėptuvės). Šių agonomių antrasis dėmuo (būdvardinis) apibrėžia pirmąjį (daiktavardinį): ‘cieli galai’, ‘koviniai galai’. Toks sudurtinių bendrinių daiktavardžių darybos modelis labai retas – pasitaiko darinių tik su antruoju būdiniu dėmeniu, kilusiu iš palikis, -ė (LKG I 472). Kelis toponimus galima traktuoti kaip darinius iš daiktavardžio su gal- (← galas, galai) ir veiksmažodžio: Gal-ã-saris klv., pv. Aln: liet. sãrti (sãra, sãro) ‘daryti rudam, nėšvariam’, Gal-a-tvaras dr. Užp: tverti (tvẽria) ‘daryti, statyti (tvorą); tvora riboti, supti, juosti; aptvertą darinį, statyti; pervaromis dalyti į atskiras dalis, pertverti’, Gal-ù-sėdės (var. Galùsėdžiai) ar. Pnd: sėdėti (sėdi) ‘pastoviai gyventi (kokioje vietoje)’, Gal-ù-supė gn. Vvs: (?) supinti ‘trauk-tis’, Gal-verkis (var. Galvalkis, Galvalkis, Galvalkys) b., grv., pv. Bsg: verkti (vẽrkia, vẽrkė) ‘ašaras lieti, kūčioti iš susijaudinimo (pr. iš skausmo, liūdesio, 218 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darbos ypatybės džiaugsmo); skųstis, aimanuoti; praleisti drėgmę, rasoti, sunkti. Tokį iš daiktavardžio ir veiksmažodžio sudarytų vietovardžių dėmenų santykiai sunkiai nusakomi. Galbūt pirmuoju dėmeniu nurodoma veiksmo vieta: ‘gale sėti’, ‘gale sėdėti’, t. y. būti, ‘gale verkti’, t. y. degti, sunkti, ir pan., plg. veiksmo laiką nurodantį darinį naktigonis ‘naktį ganyti’ (LKG I 463). 6. Sudėtiniai vietovardžiai pirmiausia skirstytini į prielinksnius9 ir žodžių junginius. Daugiausia prielinksninių vietovardžių sudaryta iš naujinių10 erdvės (vietos) santykius reiškiančio tarminio prielinksnio galù, kuris yra suprielinksniėjusi daiktavardžio įnagininko linksnio forma, ir bendrinių daiktavardžių kilmininko: Galù bãlos (var. Galãn bãlos) pv. Luok, Galù daržo ar. Tj, l. Vr, pv. Pnt, Tj, Galù dirvóno ar. Ktk, Galù dirvós (Galùdirvas) pv. Dkš, Galù žẽro b. Km, dr. Ktk, pv. Lel, Galù gõjaus km., l., upl. dalis Km, Galù kãimo l. Pn, pv., rst. Blnk, Galù kanõvos dr. Jmbr: kanóva ‘griovys; ežia, volas’, Galù kẽlio pv. Vies, Galù kluonų drž., pv. Lel, Galù kūlio ar. Glv, Galù laũko dr. Kvr, kln. Žl, pv. JnšM, Galù lazdýno mš. Šmn, Galù liepų dr. Rgv, Galù lygumų pv. Žl, Galù mẽgių pv. Km, Galù miško pv. Blnk, Galù palãto km., pv. Šmn: *palãtas, plg. palatas ‘sijų grindinės, aukštas, palatai ‘kluono šoninės lubos, ant kurių kraunama javai, pašaras; palundė, grįstos’, Galù prūdo b., l., pv. Pbs, Galù raĩsto plk. Pg, Galù rãvo ar. Kvr, b. Kp, pv. Krns, Galù salõs vlks. ežere (Alauš) Sk, Galù sėdybos rst. Vdšk: sėdyba ‘sodyba’, Galù sienos pv. Sv, rst. Ant, Galù sodybų kln. Rk, Galù sodo vt. Pnm, Galù stulpelio pv. Kur: stulpẽlis, plg. stulpas ‘stacias į žemę įkastas rąstas; kuolas, mietas’, Galù šniūrelio b. Rk, Galù šniūrų grv. Dl, pv. Blnk, Dl, Pnt, Žl, Galù telėnko (t. Galù telėnko) ar. Tj, Galù tvorõs dr. Šr, l. Blnk, prkt. Int, pv. Blnk, Mt, Pbs, Galù ūlyčios dumblynas Kvr, pv. An, Galù ūlyčios (var. Raĩtas) pv. An. Pastebėtina, kad vietą nurodančios konstrukcijos su prielinksnio funkciją atliekančiu galù ir daiktavardžio kilmininku gana dažnos ir tarmėse: galù kojų, iš galù kluono (Ulvydas 2000: 223), galù klaimo, galù daržinės, galù lauko, galù sodžius (LKŽ). Prielinksnis galù vartojamas ir su tikinių daiktavardžių (vietovardžių) kilmininku nusakant objekto vietą kito objekto atžvilgiu: Galù Dėblono l. Krkn: Dėblonas up., Galù Išlaždo dr. Rd: Išlažas pv., Galù Šlapių gn. Pg: Šlės ar., gn. 9 Lietuvių prielinksniai vieta vardu sudėtiniais vadinami ir inventelėje jų darbai skirtoje publikacijoje (Rabačiauskaitė 1969: 243), taip pat kai kuriuose kituose toponimų darbos analizė skirtuose darbuose (Endzelė 2005: 176). Kitų tyrėjų skiriamos dvi savarankiškos grupės – sudėtiniai vietovardžiai ir prielinksniniai vietovardžiai (Mickienė 2001: 123, 136; Bartkutė 2008: 165, 168). Sudėtinga suprantant formaliai, prielinksninės konstrukcijos turėtų būti priskirtos sudėtinių vietovardžių grupei, dar plg. Подольская 1978: 62. 10 Naujainiai prielinksniai dar vadinami atriniais (naujibiais) (žr. DLK 438). Straipsniai / Articles 219 LAIMUTIS BILKIS Priešinis vietovardžiams su galù dar būdingas darybos modelis galù + daiktavardžio funkciją atliekančio būdvardžio kilmininkas: Galù laibių pv. Rgl: laibais, laibój, plg. láibas, -à, láibas, -à ‘siauras skersmeniu, plonas’, Galù sodybinių ar. Ktk: sodybinis, -ė ‘priklausantis sodybai, esantis sodybvietėje’. Vienas priešinį vietovardis yra sudarytas iš retai vartojamo naujybinio tarminio priekinio galù ir bendrinio daiktavardžio kilmininko: Galù raisto pv. Lel. Ši konstrukcija taip pat reiškia vietą (gal) kito objekto atžvilgiu. Priešinis galù laikomas išrutuliojusiù iš daiktavardžio naudininko, konstrukcijų su juo randama ir tarmėse: galù sodo, galù lauko (žr. Ulvydas 2000: 177). Labai dažnos priešinės konstrukcijos su kilmininku, kuriose į priešinę kategoriją yra perėjusios (arba prie jos priartėjusios) daiktavardžio vienininko formos. Priešinio funkciją dažniausiai atlieka inesyvo forma galẽ, su kuria paprastai eina bendrinio daiktavardžio kilmininkas: Galẽ balos b. Kpč, Galẽ beržyno m. Ds, Galẽ beržynėlio l. Pžl: beržynėlis, plg. biržynas ‘beržų miškas’, Galẽ dármo krm. Trn, pv. Str, Galẽ daržų pv. Ds, Galẽ dėgsnio ‖ Galẽ dėgnių dr., pv. Ml: degnys ‘išdaga, degsnė, dėgsnė ‘deginančis išdegusi vieta’, Galẽ dirvonų l. Sug, Galẽ duobelių pv. Brš, Galẽ ežerėlio pv. Sld, Galẽ ežero ar. Trgn, ẽž. (Spalio) dalis Gdr, ẽž. (Bebrusų) dalis Int, pv. Nm, pv. dalis Trgn, Galẽ girėlės krm. Trgn, Galẽ gõjelio d. Tj, Galẽ gõjų pv. Ssk, Galẽ grõblius l., pv. Rm, Galẽ grõblių drv. Rim: grõblius ‘pylimas, kelio sankasa’, Galẽ kamšós pv. Auk: kamšà ‘žabai, virbai iškimštas, išklotas kelias; prikišta, užtaisyta duobė; perkėlas, persėda (upėje); klampi vieta’, Galẽ kẽlio pl. Rod, Galẽ kulių (var. Galas kulių) dr. Sug, Galẽ lauko ar. Rmš, dr. Str, kln. Tvr, mš. Str, pv. Rmš, Galẽ laukų pv. Všt, Galẽ lydimėlio l. Sld: lydimėlis, plg. lýdimas, lýdimas ‘iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas; ariama, dirbama laukas iškirsto miško vietoje, plėšinys’, Galẽ miško dr. Rim, Galẽ pakalnų l. Mk, pv. Dgl: pakalnė, pakalnė ‘žema vieta kalno papėdėje, slėnis; kalno šlaitas’, Galẽ pakriūtės rst. Glv: pakriūtė ‘status, skardingas, yantis krantas ar kalno šlaitas; vandens išgraužtas upės ar ežero pakraštys po velėna ar medžio šaknimis, pakrantė’, Galẽ pylimo ar. Tj, Galẽ priemenės dr. Šr: priemenė, priemenė ‘gyvenamojo namo dalis prie lauko durų; jaujos prie duris, prieangis; tam tikra kiemo dalis arčiau durų’, Galẽ pušynėlio mš. Sug, Galẽ raistelio gn. Tj, Galẽ salõs mš. Šnt, Galẽ salų l., pv. Aps, Galẽ sėdybų ar. Vžns, Galẽ sienos pv. Glv, Galẽ skardžio pv. Dgl, Galẽ skardžiaus dr. Trgn, pv. Sld, Galẽ smėlio dr. Lkn, Galẽ sodybos mš. Ktk, Galẽ sodybų l., mš. Sug, Galẽ šakinių l. Ign: šakinis ‘šakniavais’, Galẽ šilo pv. Sv, Galẽ šniūrų dr. Aps, pv. Aps, Ssk, Galẽ trãko pv. Vdšk, Galẽ tvoros ar. Tj, dr. Glv, Vs, kdr. Tj, l. Blnk, pv. Dl, Glv, vt. Sug, Galẽ ūlyčios pv. Str, Galẽ valako pv. Lnk, Galẽ valakų l., mš. Mrc. Inesyvo galẽ pratejimo, šliejimosi prie priešinų ploknis pastebimas ir bendrinėje kalboje (LKG II 581; DLKG 438), nors LKŽ ši forma pateikiama tik kaip prieveiksmis. 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darbos ypatybės Gana dažnai toponimijoje pasitaiko ir prielinksninių konstrukcijų, sudarytų iš supriešknėjusio nesyvo galė ir kito vietovardžio: Galė Anãpiečio dr. Mž: Anãpietis pv., Galė Džiūriškių l. Sug: Džiūriškės kn., l., Galė Ilgėlio (var. Gãlas Ilgėlio) pv. Antž: Ilgėlis ež., Galė Karvėliškės pv. Rod – iš balos vardo Karvėliškės varianto *Karvėliškė, Galė Klýdlaukio pv. Tj: Klýdlaukis pv., Galė Pãkudrelio dr. Ut: Pãkudrelis rst., Galė Ramūnės mš. Krs: Ramūnė up., Galė Širvintõs (var. Gãlas Širvintõs) ar., pv., up. (Širvintos) dalis Vp: Širvintà up., Galė Tautėsno (var. Gãlas Tautėsno) b. Antž: Tautėsnis ež., Galė Telėtninko ar. Tj: Telėtninkas pv., Galė Trãko ar. Tj: Trãkas gn., Galė Ūpio kn. Srd: Upys up. Išskirtini ir tokie prielinksniniai vietovardžiai, kuriuose galė eina su dviejų kilmininko linksnio žodžių junginiu, sudarytu iš asmenvardžio arba vietovardžio ir bendrinio daiktavardžio: Galė Barãbyko klõjimo ar. Tj: adv. Barãbykas + klõjimas ‘trobesys javams laikyti, kluonas’, Galė Barõno daržo ar. Tj: adv. Barõnas + daržas, Galė Burbùlio daržo ar. Tj: adv. Burbùlis, Galė Čėpų daržo ar. Tj: adv. Čėpas, Čėpys, Galė Jãkimo daržo ar. Tj: adv. Jãkimas, Galė Jutkónių tvorõs ar., pv. Pbs: Jutkónys k. + tvora, Galė Kãčko daržo ar. Tj: adv. Kãčkas, Galė Kiškių raũvo pv. An: adv. Kiškis + rãvas, Galė Kuliõvo daržo ar. Tj: adv. Kuliãvas, Galė Pranėlio daržo ar. Tj: adv. Pranėlis, Galė Smalščiaus daržo ar. Tj: adv. Smalščius, Galė Štako daržo ar. Tj: adv. Štakas, Galė Usõnio daržo ar. Tj: adv. Usõnis, Galė Žimo daržo ar. Tj: adv. Žimas. Kelios konstrukcijos sudarytos su daiktavardžio funkcijas atliekančio būdvardžio ir veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio kilmininku: Galė ilgų pv. Škš: ilgasis, ilgõji, plg. ilgõs ‘toli nutęsusi pieva’, Galė lóbines rst. Ck: *lóbė ← lóbos ‘duba, slėnis, loma; pakalnė’, plg. lóbė ‘duba, slėnis, loma; pakalnė’, Galė sausavìšės l. Mrk: sausavìšis, –ė ‘kurio sausa, nudžiūvusi viršūnė’, Galė sėdimų mš. Tk: sėdimasis, sėdimoji ← sėdimas, –a ← sėdėti (sėdi) ‘pastoviai gyventi (kokioje vietoje)’. Savitą grupę sudaro prielinksninės konstrukcijos, kuriose su bendrinių žodžių kilmininku eina prielinksnio funkciją atliekanti įstovyo forma galan: Galan bãlos pl. Sug. pv. Tk, Galan bãlos (var. Galų bãlos) pv. Luok, Galan ẽžero (var. Galan-ežėre) l., mš. Rd, Galan lãuko kl. Ut, Galan miško l. Mrc, Galan piẽvos gn. Šln, Galan rãvo b. Mlt. Šios konstrukcijos reiškia erdvinius krypties santykius, rodo, kad įvardijamo objekto buvimo vieta yra einant link kito objekto. Vienu atveju galan sudaro krypties reikšmės konstrukciją su naudininku: Galan piẽvai gn., rst. Mrk. Sudėtiniai vietovardžiai – žodžių junginiai – paprastai yra daiktavardiniai, jų pagrindinis ir priklausomas žodis (daiktavardis arba sudurtavardėjęs Straipsniai / Articles 221 LAIMUTIS BILKIS būdvardis) dažniausiai susieti valdymo ryšiu¹¹. Didžiausia tokių vietovardžių dalis yra junginiai su bendrinių daiktavardžių kilmininku¹², reiškiantys kiekybinius santykius. Jų pagrindiniai dėmenys žymi nedidelį (neapibrėžtą) kiekį (galą, galus), o priklausomieji antrieji – to kiekio turinį, t. y. objektą, kurio dalį sudaro arba kurį baigia, pratęsia įvardijamasis objektas: Galai bālų sml. Vrn, Galai dėgsnių vt. Iaukė Ml, Galai ežero ež. dalis Trgn, Galai ganiavos sklp. Lp: ganiva gyvulių vasaros edės, žolė, pasiganymas; ganomoji vieta, Galai lankų pv. Dl, Galai nadų kn. Žž – plg. brus. nadė ‘senovinis kelios dešimtinės lygus žemės matas; žemės sklypas’ (Яцкн 1971: 118), Galai pievų l. Rtn, pv. Jz, Galai režių l. Aln, Galai skynimų l. Rtn: skynimas ‘iškirsta, iškirsta miško vieta’, Galai šilų mš. KzR, Galai šniūrų pv. Zk, Galai šniūrų b., dr. Dl, Galai valakų ar. Lp, Galas apušoto mš. dalis Sk: apušotas ‘apušių miškas, apušynas’, Galas balos pv. Zk, Galas balų l. Trgn, Galas brastų dr. Lkm, Galas dãrmo l. Sd, Galas daržo l. Vrn, pv. Čln, Vrn, Galas degimo ar. Glv: degimas ‘išdegusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degė’, Galas dronyčios ar., gn. Prl: dronyčia ‘siena; ežia’, Galas duobės pv. Dkšt, Galas ežero ež. (Didžiulio) dalis Dg, ež. (Bebrusų) dalis Luok, gn. Tvr, mš. Klt, pv. Dg, Gdr, Sv, Galas galėlio sk. Ds, Galas galėlio || Galas galėlių ež. (Pačio) dalis Ds, Galas girių l. Ds, Galas gojaus pv. Rm, Galas grōblių dr., pv. Rim: grōblas ‘pylimas, kelio sankasa’, Galas ilgų l. Ršk: ilgasis, ilgoji, plg. ilgosios ‘toli nusitęsusi pieva’, Galas kalnelio pv. Vb, Galas kalno kn., l. Ršk, rst. Ąsm, Galas kalno (var. Galė kalnas) dr., pv. Šut, Galas karklyno gn. Dkšt, Galas kelio kl. dalis Ms, Galas keliūtės kl. dalis, rst. dalis Sug: keliūtė ‘mažas, mažai važiuojamas kelias, keliukštis’, Galas krūminių rst. Lkm: krūminė ‘krūmais apaugusi vieta, krūmai’, Galas kulio ar. Lkm, Galas kūlių (var. Galė kūlių) dr. Sug, Galas laukelio ar. Antz, Galas lauko l. Str, l. dalis Tvr, Galas pievos pv. Trgn, Galas pylimo dr. Lkm: pylimas ‘žema, drėgna, pelkėta vieta, raistas; didelis miško, lauko plotas’, Galas pusynėlio mš. dalis Pt, Galas raisto b. Mc, pv. Ck, Jž, Vrn, Galas rėvo pv. Pun, št. Trk, Galas režiu (var. Biržynė) b. An, Galas saliūtės pv. Trgn, Galas salos l. Mrk, Galas samanýkščio dr. 11 Yra sintaksės darbų, kuriuose daiktavardinių junginių sintaksinius ryšius mėginama klasifikuoti kitaip nei LKG ir DLKG, t. y. pagal žodžių junginio pagrindinio dėmens keliamą reikalavimą prisijungti priklausomąjį dėmenį. Kai kuriuose daiktavardiniuose junginiuose, įpratus laikyti sudarytais valdymo būdu, toks kriterijus skatintų priskirti prie šliejimo būdu sudarytų daiktavardinių junginių. Šliejimo ryšys taip pat būtų įžvelgiamas tarp vardo reikšmę turinčio kilmininko ir pagrindinio žodžių junginio dėmens (Rotušės aikštė), nes toks kilmininkas pagrindinio dėmens nėra reikalaujamas, taip pat kai kuriuose junginiuose su įnagininku, vietininku. Kita vertus, kai kurių daiktavardžių ryšys su prieveiksmiais, tradiciškai laikomas šliejimu, būtų vertinamas kaip valdymas (žr. Vaskelaitė 2003: 143–156; 2009). 12 Toks kilmininkas vadinamas kiekybės turinio kilmininku (žr. DLKG 512), o junginio reikšmė apibūdinama kaip kiekybės turinio, papildomoji, kompletyvinė (Labutis 1994: 41). 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darbo ypatybės LeI: samanýkštis ‘samanų priaugusi vieta, Gãlas skardžius mš., sk. Pln, Gãlas šeršinų l. Tv, Gãlas sodybų pv. Ktk, Žr, sod. Ign, Gãlas šilėlės gn. Mž, Gãlas šilo dr., mš., pv. Sv, Gãlas šilo (var. Kulỹs) pv. An, Gãlas šniūrų pv. Šnt, Gãlas trakėlių l. Prl, Gãlas trako ar., pv. Lkm, Gãlas Tūorõs pv. Plš, ž. Mlt, Gãlas ūlyčios l. Plš, Gãlas ūpės krm. Vb. Junginiuose su kiekybės turinio kilmininku priklausomuoju dėmeniu gana dažnai eina kiti vietovardžiai: Galai Šąčių ar. Prl: Šąčios plk., Gãlas Baluõšo ež. (Baluõšo) dalis, vt. lauke Trn: Baluõšas ež., Gãlas Daugų kn. Dg: Daugai mst., Gãlas Dumblio liūn. Mlt: Dumblės ež., Gãlas Duvėno pv. Užp: Duvėnas ež., Gãlas Gruodiškio (var. Gruodiškio galas) ar., ž. Lkm: Gruodiškis ež., Gãlas Ilgėlio (var. Galė Ilgėlio) pv. Antz: Ilgėlis ež., Gãlas Įlojo sl. Ds: Įlosai ež., Gãlas Jūodupio gn., pv. Rtn: Jūodupis k., Gãlas Krūvandõs dr., pv. Čk: Krūvandà up., Gãlas Rãdiškės l. Tvr: Rãdiškė k., Gãlas Širvintõs (var. Galė Širvintõs) ar., pv., up. (Širvintos) dalis Vp: Širvintà up., Gãlas Tautesnio (var. Galė Tautesnio) b. Antz: Tautesnis ež., Gãlas Vilkautinio paež. Kbš: Vilkautinis ež. Žodžių junginyje Gãlas Leibõko dr., pv. Grb kilmininko linksniu greičiausiai eina asmenvardis *Leibõkas, plg. liet. leibà ‘mulkis, žioplas; lėtas žmogus’, prvd. Leibùkas (Butkus 1995: 288). Šiuo atveju galima įžvelgti metonimiškai išreikštą kiekybės reikšmę: ‘dirva, pieva, sudaranti nedidelę dalį (gal) Leiboko žemės, sodybos ar pan. Kiek mažesnę daiktavardžių junginių su daiktavardžių kilmininku grupę reiškia erdvės (vietos) santykius, rodo, kad įvardijamasis objektas yra gale: Gãlo apušrõtas kln. Šn: apušrõtas ‘apušių miškas, apušynas’, Gãlo grõvis pv. Žg, Gãlo kálnas plkn. (Aukštaičio kalno) dalis kln, Gãlo krūmai km. Pg, Gãlo kūdrėlis l. Pls: *kūdrėlis ← kūdra, kūdrà + kẽlias, Gãlo lankà gn. Pkšt, Gãlo laũkas ar. Pd, l. Gr, Gãlo pieva pv. RdN, Gãlo prūdėlis tv. Onš, Gãlo skynimas l. Vs, Gãlo upėlis grv. Pšš, pv. Rtn, Gãlo vertimas l. Rtn: vertimas ‘arimas, suarta žemė’, Galų balà b. Ars, Blnk, plk. Krok, pv. Krsn ir kt., Galų balė || Galų balė pv. Mrs, Galų balėlė b. Mlt, Galų bãlos b. Sk, Galų brãdas ar. Jz: brãdas ‘didelis purvas, klampus kelias, šlapia vieta; upės seklesnė vieta, kur galima pervažiuoti, brasta’, Galų dirvos dr. Skdv, Galų duobė pv. Brš, Galų ežeras pv. Ob, Galų ežerėlis ež. Prl, Galų kalnai (var. Galūkalnas) gn., kln. dalis Ppr, Galų kálnas ar. Šil, aukšt. Šil, kln. Plt, klv. Pdv, Rdč, l. Lkm, Galų kelėlis kl. Eiš, Galų krūmai krm. Blnk, Galų kupstynė b., pv. Krk: kupstynė ‘kupstuota vieta, pieva’, Galų lankà ln. Žmt, Galų miškėlis mš. Mlt, Galų pieva pv. Krn, Ldvn, Ln, Mlt, Vdn, Vln, Galų pievelė pv. Užp, Galų pievos mš. Žsl, Galų pylimas pv. Vdn, Galų raištai rst. Krn, Galų raistas b. Rait, klm. Tj, kms. Jz, plk. Btr, pv. Dg, rst. Lėl, Pun ir kt., Galų raisteliai ar., rst. Jz, Galų ravàs grv. Sem, Galų rėvas grv. Btr: rėvas ‘griovys; tarpelis, dauba, griova’, Galų skėriniai dr. Km, Galų šaltinis šlt. Škt, Galų šniūrai b. Antz, rž. Pln, Galų šniūreliai ž. Lp, Galų tankynė mš. dalis Straipsniai / Articles 223 LAIMUTIS BILKIS Jž: tankynė ‘tankiai priaugusi vieta, tankmė’, Galų upėlis gr. Užp, upl. Krn. Iš junginių su kilmininku išskirtinos konstrukcijos su to paties žodžio kilmininku: Galų galas gn. Pn, Galų galo darželis pv. Šv. Jos greičiausiai žymi stiprinamuosius santykius su neigiamos kokybės reikšme (‘labai nutolusi, sunkiai pasiekiama, užkampyje esanti’) atspalviu. Trinarė konstrukcija patvirtina teiginį, jog tokie junginiai yra linkę stabarėti (plg. LKG III 203). Išskirtini erdvės (krypties) santykius rodantys junginiai su vietovardžių kilmininko linksniu ir prielinksniu ant: Galų ant Rūdių vt. Klvž: Rūdių upalis up., Galų ant Vaidėno vt. Klvž: Vaidėnis up. Šie sudėtiniai vietovardžiai pažymi, apibūdina objektus (galus) kitu objektu atžvilgiu, nurodo, kad įvardijamos vietos yra einant link kitų objektų. Kelis sudėtinius vietovardžius, matyt, galima laikyti vietą reiškiančiais junginiais su daiktavardžio vietininku, kurių pirmasis dėmuo apibrėžia antrąjį: Galė daržas ln. Šv, Galė degimas dr. Glv, Galė grėblė pv. Žm. grėblė ‘šlapias medžias grįstas kelias’, Galė kalnas (var. Gėlas kalno) dr., pv. Št, Galė lazdynas l. Arm, Galė laukas gn. Št, Galė lyguma dr. Ut, Galė pieva pv. Blnk, Galė valkai dr. Pkn, pv. Pun. Apeliatyviniuose junginiuose su vietininku paprastai apibrėžiamas pirmasis dėmuo: įžkis kaime, tarnyba dvare, miegas spūstyje ir pan. (LKG III 209). Keli sudėtiniai vietovardžiai – žodžių junginiai – yra probleminiai, galimi vertinti dvejopai. Tai konstrukcijos, sudarytos iš įnagininko formos galù ir daiktavardžio vardininko linksnio: Galų lanką pv. Mrk, Galų laukas gn. Tj, Galų pieva pv. Pkn, Žž, Galų raistas pv. Btr, Smn, Galų raistelis pv. Mrk, Galų siena dr., km. Kvr, Galų sodyba pv. Rk, Galų šniūrai ar. Mlt, Sk, gn. Vp, l. Plš, pv. Dl, Sk, rt. Mlt, Galų ūlyčia dr. Glv. Galima manyti, kad šios konstrukcijos yra valdomo ryšiu susieti pažymį reiškiantys žodžių junginiai su liet. galas vienaskaitos įnagininku. Tačiau turint omenyje tai, jog daiktavardžio įnagininkas daikto požymį reiškia kartu su būtinai priklausomaisiais žodžiais (eglė palinkusiomis šakomis, medis dviejų metrų ilgio šaknimis, laukai vėjo nugairintais kauburiais, žr.: DLKŽ 561; LKG III 207–208), tokias konstrukcijas lengviau laikyti šliejimo ryšiais susietais daiktavardžių junginiais su įnagininkiniu prieveiksmiu gal13. Tokiu atveju jie reikštų objektų išsidėstymo būdą (pavyzdžiui, ‘galu, t. y. galine dalimi, į kurią nors pusę pasisukusi pieva, sodyba, lanką’) arba vietą (pavyzdžiui, ‘laukas, raistas, siena, esantys kokios nors kitos vietos gale’). Nesant sakinio konteksto, tiksliau apibrėžti šių junginių reikšmę kažin ar įmanoma, nes galų priskirtinas tokiems lietuvių kalbos prieveiksmiams, kurie gali reikšti 13 Apie įnagininko galù prieveiksmių galimybę jau senokai rašyta Kazio Ulvydo darbuose (Ulvy-das 2000: 223). 224 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darbų ypatybės ir veiksmo vietą, ir būdą14. Reikia pažymėti, kad daiktavardiniai junginiai su prieveiksmiais lietuvių kalboje yra labai reti, paprastai sudaromi su veiksma-diniais daiktavardžiais (žr. LKG II 233–234), ką vertus, aprašant prieveiksmių gramatinius požymius pastebima, kad „tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, antraštėje) prieveiksmiai gali šlietis net prie daiktavardžių, plg.: Vilnus šiandien; Mūsų kaimas vakar(rytoj)“ (DLKG 410). Kadangi nagrinėjami žodžių junginiai yra tapę atskirais pavadinimais, yra tikrino įvardijimo priemonė ir funkcionuoja ne sakinyje, toks prieveiksmių šliejimasis prie daiktavardžių taip pat yra visiškai įmanomas15. Kaip papildomas argumentas pridurtina ir tai, kad prieveiksmių sudaromų iš daiktavardžių įnagininko linksnis pastebimas daugelyje gramatikos darbų – teigiama, jog būdo prieveiksmiais gali eiti vienaskaitos įnagininko formos balsu, ūmara, ratų, būriu, šonu, žaibu, pūku, stulpu ir pan. (Ulvydas 2000: 223; LKG II 428; DLKG 411), vietos prieveiksmiais – daugiskaitos įnagininko formos pavėjais, pakraščiais, patakais (LKG II 443), vietomis, pagiriais, palubėm, palangiais (DLKG 424, 425). Nėra visai aiški ir konstrukcija Galūs par veršme rst. Vžs dėmenų ryšiai. Ją greičiausiai reikia traktuoti kaip erdvės (vietos su apribojimo, konkretizacijos atspalviu) santykius reiškiantį daiktavardinį junginį su galininku ir tarniniu prielinksniu par ‘pas’ (Galūs par veršme ← galī par veršme), plg. tokios pačios reikšmės junginius obelį pas kelią, trobelį pas ežerą, sklypą pas vieškelį (LKG III 220). Kita vertus, neatmestina, kad vietininko (inesyvo) forma galūs čia jau atlieka prieveiksmio funkciją, nes vietininko formos, pavyzdžiui, krašte, viduryje, užpakalyje, apačioje, taip pat linkusios prieveiksmėti (žr. LKG II 428). 14 Plačiau apie prieveiksmių daugiareikšmiškumą žr. LKG II 443, 451. 15 Kai kuriuose darbuose apie sintaksinius ryšius šliejimo sąvoka nėra vartojama, sintaksinių ryšių tipais laikomi valdymas ir modifikavimas (Holvoet, Judžentis 2003: 14) arba komplementavimas, modifikavimas ir smulkesnis poprgis specifikavimas (Holvoet 2009: 81–94). Analizuojamu atveju prieveiksmis galį, mat, atlieka modifikatoriaus funkciją. Straipsniai / Articles 225 LAIMUTIS BIKIS IŠVADOS 1. Dažniausi toponimų su (pirmąja) šaknimi gal- sudarymo būdai yra pliuralizacija (Galai), priesaginė daryba, sudūrimas ir sudėjimas. 2. Produktyviausias priesaginių toponimų darybos tipas yra gal- + -inė (Gal-inė), -inės (Gal-inės), -inis (Gal-inis), -iniai (Gal-iniai, Gal-iniai). Šie vediniai priskirtini ypatybės turėtojų pavadinimų kategorijai. 3. Didžiausią sudurtinių vietovardžių grupę sudaro iš galas, gali ir bendrinių daiktavardžių sudurti toponimai. Reikšmę dalis sudurtinių vietų vardų sudaryta pagal modelį galas, gali + kitas vietovardis. Šių determinatyvinių dūrinių specifinis bruožas yra tai, kad antrasis dėmuo apibrėžia pirmąjį. 4. Prieinksniai vietovardžiai dažniausiai sudaromi iš naujinių vietą reiškiančių prielinksnių galų, galė ir bendrinių arba tikrinių daiktavardžių (vietovardžių ir asmenvardžių) kilmininko. Nemažai prieinksnių konstrukcijų taip pat sudaryta iš kryptį reiškiančio naujinio prielinksnio galan ir bendrinių daiktavardžių kilmininko. 5. Didžioji dalis žodžių junginius sudarančių vietovardžių – kiekybinius (dalies) santykius reiškiantys junginiai su bendrinių ir tikrinių žodžių (paprastai vietovardžių) kilmininku, kuriuose dėmuo su gal- yra pagrindinis (Gālas pievas, Gālas Vīl̄autinia). Trupūti mažesnė yra vietos santykius reiškiančių junginių su bendrinių daiktavardžių kilmininku, kuriuose dėmuo su gal- laikytinas priklausomuoju, grupė (Gālo lankā, Galū šaltinis). 6. Raritetinėmis toponimų su gal- gramatinėmis ypatybėmis galima laikyti: a) lokatyvinius pirminius vietovardžius Galūos, Galosė; b) sudurtinių vietovardžių darybos modelius gal- (← gālas, gali) + tikrinis žodis (vietovardis, asmenvardis); + būdvardis; + veiksmažodis; c) sudurtinius toponimus, sudarytus iš įlatyvo galan ir bendrinio ar tikrinio daiktavardžio; d) žodžių junginius, kuriuose supreiksmėjęs daiktavardžio įnagininkas galū siejasi prie daiktavardžio vardininko (Galū raistėlis). 7. Vietovardžių su gal- darybos analizė papildo ir praplečia lietuvių kalbos gramatikos aprašą naujais duomenimis. 226 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darbų ypatybės OBJEKTŲ NUORODŲ IR KITŲ SUTRUMPINIMAI a. – aikštė ar. – arimas, ariama žemė avd. – asmenvardis aukšt. – aukštuma b. – bala brus. – baltarus(ių) d. – duobė dr. – dirva dp. – durpynas dv. – dirvonas dv. – dvaras ež. – ežeras gn. – ganykla grv.– griovys k. – kaimas kdr. – kūdra kl. – kelias klm. – kelmynė kln. – kalnas kln. – klonis klv. – kalva kms. – kemsynas, kemsynė krm. – krūmai krtm. – kirtimas l. – laukas lat. – latvių lenk. – lenkų liet. – lietuvių liūn. – liūnas ln. – lank[a] mst. – miestas mš. – miškas of. – oficialus paž. – pažėrė, pažėrys pb. – pab(a)lys pkrnt. – pakrantė plk. – pelkė, pelkėta vieta plkn. – plikalanis pr. – prūsų prvd. – pravardė pv. – pieva pvd. – pavardė rst. – raistas rus. – rusų rž. – rėžis sav. – savivaldybė sk. – skardis sklp. – sklypas sln. – slėnis sml. – smėlynas sod. – sodyba stv. – sietuva šl. – šlaitas šlt. – šaltinis ter. – teritorija tv. – tvenkinys ūk. – ūkis up. – upė upl. – upelis var. – variantas vks. – valsna vrs. – versmė vs. – viensėdis vt. – vieta, vietovė vv. – vietovardis ž. – žemė Straipsniai / Articles 227 LAIMŪTIS BILKIS VIETOVARDŽIŲ PALYGINIMO VIETŲ SUTRUMPINIMAI Ad – Adutiškis (Švenčionių r.) AksnV – Aksnėnai (Vilkaviškio r.) Aln – Alanta (Molėtų r.) Alt – Alvitas (Vilkaviškio r.) An – Anykščiai Ant – Antalieptė (Zarasų r.) Ank – Ánkoptis (Klaipėdos r.) Anz – Anzavė (Zarasų r.) Ap – Ąpsas (Baltarusija) Arm – Armõniškės (Baltarusija) Ars – Aristava (Kėdainių r.) Ašn – Ašminta (Prienų r.) Auk – Aukštadvaris (Aukštadvaris; Trakų r.) Aukšt – Aukštupėnai (Kupiškio r.) Avž – Avižieniai (Vilniaus r.) Bb – Bãbai (Kauno r.) Bnk – Bãlninkai (Molėtų r.) Brš – Bìrštonas (Prienų r.) Brt – Bãrtninkai (Vilkaviškio r.) Brž – Bìržai Bsg – Baisógala (Radviliškio r.) Bt – Batakiai (Tauragės r.) Br – Butrimonys (Alytaus r.) Ck – Ceikiniai (Ignalinos r.) Čb – Čiõbiškis (Širvintų r.) Čk – Čekiškė (Kauno r.) Čn – Čiulėnai (Molėtų r.) Dbg – Dubingiai (Molėtų r.) Dn – Dubėnai (Alytaus r.) Dg – Daugai (Alytaus r.) Dgč – Degùčiai (Zarasų r.) Dgl – Daugėliai (Utenos r.) Dglč – Daugėlaičiai (Radviliškio r.) Dglk – Daugėliskiai (Kauno r.) DglN – Naujasis Daugėliškis (Ignalinos r.) Dšt – Dūkštas (Ignalinos r.) Dl – Deltuva (Ukmergės r.) Dr – Darbėnai (Kretingos r.) Drž – Daržininkai (Varėnos r.) Ds – Dusetos (Zarasų r.) Dv – Dieveniškės (Šalčininkų r.) Eiš – Eišiškės (Šalčininkų r.) Gdr – Giedraičiai (Molėtų r.) Glv – Gėlvonai (Širvintų r.) Gb – Grybėnai (Ignalinos r.) Grg – Gargždai (Klaipėdos r.) Grnd – Grendavė (Trakų r.) Gž – Gìžai (Vilkaviškio r.) Ign – Ignalina Imbr – Įmbradas (Zarasų r.) Int – Įnturkė (Molėtų r.) Jk – Jãkėnai (Varėnos r.) Jnš – Jõniškis Jon – Jonavà JnšM – Jõniškis (Molėtų r.) Jsv – Jõsvainiai (Kėdainių r.) Jz – Jieżnas (Prienų r.) Jž – Jūžintai (Rokiškio r.) Kbš – Kibyšiai (Varėnos r.) Kdn – Kėdainiai Klt – Kal̃tanėnai (Švenčionių r.) Kln – Kal̃tinėnai (Šilalės r.) Klvr – Kalvarija (Marijampolės sav. ter.) Klvrž – Žemaičių Kalvarija (Plungės r.) Km – Kamajai (Rokiškio r.) Kp – Kupiškis Kč – Kãpčiamiestis (Lazdijų r.) Kr – Kuprėliškis (Biržų r.) Kd – Kirdėnai (Utenos r.) Krk – Krãkės (Kėdainių r.) Krn – Krekenavà (Panevėžio r.) Kn – Krúonis (Kaišiadorių r.) Krs – Krãunas (Rokiškio r.) Krok – Krõkialaukis (Alytaus r.) Ks – Kašakìškis (Panevėžio r.) Ksn – Krosna (Lazdijų r.) 228 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darbos ypatybės Kt – Kùtkiškės (Utenõs r.) Kur – Kurkliai (Anykščių r.) Kvr – Kavárskas (Anykščių r.) KzR – Kazlų Rūda Kzt – Kažiškis (Ignalinos r.) Lbv – Liubãvas (Kalvarijos sav. ter.) Ldk – Lydõkiai (Ukmergės r.) Ldn – Liudinãvas (Marijampolės sav. ter.) Lėl – Leliónai (Utenõs r.) Lkm – Linkmenys (Ignalinos r.) Lks – Laũksodis (Pakruojo r.) Lksr – Laũksargiai (Tauragės r.) Lkš – Lukšiai (Šakių r.) Lln – Lielionys (Prienų r.) Lm – Lomiai (Tauragės r.) Lnkv – Linkuva (Pakruojo r.) Lp – Lėpalingis (Druskininkų sav. ter.) Luok – Luokė (Molėtų r.) Lzd – Lazdijai Mck – Mickūnai (Vilniaus r.) Ml – Mielagėnai (Ignalinos r.) Mt – Molėtai Mc – Marcinkonys (Varėnos r.) Mj – Marijampolė Mk – Merkinė (Varėnos r.) Ms – Mosėdis (Skuõdo r.) Msn – Musninkai (Širvintų r.) Mž̌ – Miežiškiai (Panevėžio r.) Nmč – Nemenčinė (Vilniaus r.) Nmn – Nemunaitis (Alytaus r.) Nmž – Žemaičių Naumiestis (Šilutės r.) Ng – Noragėliai (Lazdijų r.) Ob – Obeliai (Rokiškio r.) Onš – Onuškis (Trakų r.) Ps – Pabaiskas (Ukmergės r.) Pd – Padubysys (dab. Bazilionai) (Šiaulių r.) Pv – Pãdiėvytis (Šilalės r.) Pg – Pagiriai (Kėdainių r.) Pkn – Pakalniai (Utenos r.) Pn – Pakūnis (Prienų r.) Pkšt – Pukštakiai (Plungės r.) Pls – Pelėsà (Baltarusija) Plš – Palūšė (Ignalinos r.) Plt – Plateliai (Plungės r.) Pn – Panevėžys Pnd – Pandėlys (Rokiškio r.) Pnm – Panemunėlis (Rokiškio r.) Pnt – Panoteriai (Jonavos r.) Pp – Papilė (Akmenės r.) Pl – Papilys (Biržų r.) Pr – Paparčiai (Kaišiadorių r.) Prl – Perloja (Varėnos r.) Pv – Parovėja (Biržų r.) Pst – Pãstovas (Baltarusija) Pš – Pašvitinys (Pakruojo r.) Pš – Pašušvys (Radviliškio r.) Pun – Punia (Alytaus r.) Pv – Pivašiūnai (Alytaus r.) Pžl – Pažūoliai (Molėtų r.) Rat – Ratininkai (Alytaus r.) Rd – Radviliškis Rč – Rūdaičiai (Kretingos r.) RdN – Nemunėlio Radviliškis (Biržų r.) Rgl – Ragėliai (Rokiškio r.) Rgv – Raguva (Panevėžio r.) Rim – Rimšė (Ignalinos r.) Rk – Rokiškis Rm – Ramygala (Panevėžio r.) Rmš – Rumšiškės (Kaišiadorių r.) Rod – Ródūna (Baltarusija) Ršk – Reškutėnai (Švenčionių r.) Rn – Rąčiai (Druskininkų sav. ter.) Rd – Rudnia (Varėnos r.) Rz – Rozalimas (Pakruojo r.) Sd – Seda (Mažeikių r.) Sdk – Sudeikiai (Utenos r.) Sem – Semeliškės (Elektrėnų sav. ter.) Skdv – Skaudvilė (Tauragės r.) Skp – Skãpiškis (Kupiškio r.) Skš – Sõškiai (Ignalinos r.) Sl – Salos (Rokiškio r.) Straipsniai / Articles 229 LAIMUTIS BIKIS Sd – Saldūtiškis (Utenos r.) Smn – Simnas (Alytaus r.) St – Sintautai (Šakių r.) Sr – Seredžius (Jurbarko r.) Srj – Seirijai (Lazdijų r.) Sk – Šešikai (Ukmergės r.) Stč – Stačiūnai (Pakruojo r.) Stk – Stakliškės (Prienų r.) Str – Strūnaitis (Švenčionių r.) Sug – Sugintai (Molėtų r.) Sv – Svėdasai (Anykščių r.) Svk – Švikos (Švenčionių r.) Šaul – Šaulėnai (Druskininkų sav. ter.) Šil – Šilavotas (Prienų r.) Šil – Šilėnai (Ignalinos r.) Škt – Šaukotas (Radviliškio r.) Ščn – Šalčininkai Šl – Šilalė Šn – Šiaulėnai (Radviliškio r.) Šlv – Šiluva (Raseinių r.) Šmn – Šimonys (Kupiškio r.) Šr – Širvintos Šš – Šešuoliai (Ukmergės r.) Št – Šėta (Kėdainių r.) Šut – Šutai (Švenčionių r.) Šv – Švėkšna (Šilutės r.) Švnt – Šventa (Švenčionių r.) Tj – Taujėnai (Ukmergės r.) Tg – Tauragė Tgn – Tauragnai (Utenos r.) Trkm – Taurakiemis (Kauno r.) Tsk – Tiskūnai (Kėdainių r.) Tvr – Tverečius (Ignalinos r.) Upn – Ūpningai (Jonavos r.) Ut – Utena Užp – Užpaliai (Utenos r.) Užv – Užventis (Kelmės r.) Vad – Vadokliai (Panevėžio r.) Varn – Varniai (Telšių r.) Vb – Vabalninkas (Biržų r.) Vdn – Videniškiai (Molėtų r.) Všk – Vidiškiai (Ukmergės r.) Vies – Viesos (Širvintų r.) Vl – Veliuona (Jurbarko r.) Vln – Vilūnai (Kaišiadorių r.) Vp – Vėpriai (Ukmergės r.) Vdv – Veduva (Raseinių r.) Vrn – Varėna Všt – Vištytis (Vilkaviškio r.) Vs – Vievis (Elektrėnų sav. ter.) Vžn – Vyžuonos (Utenos r.) Žk – Žūkai (Ignalinos r.) Žp – Zapyškis (Kauno r.) Žr – Zarasai Žg – Žagarė (Joniškio r.) Žl – Želva (Ukmergės r.) Žmt – Žemaitkiemis (Ukmergės r.) Žm – Žirmūnai (Baltarusija) Žsl – Žasliai (Kaišiadorių r.) Žž – Žiežmariai (Kaišiadorių r.) 230 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darbų ypatybės ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Ambras Saulius 2000: Daktavardžių darybos raida 2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Bartunikė Nerija 2008: Joniškio rajono teritorijos toponimai: darba ir raidos polinkiai. Daktaro disertacija. Šiauliai: Vytauto Didžiojo universitetas, Šiaulių universitetas. Blažienė Grasilda 200: Die baltischen Ortsnamen im Samland. Hydronymia Europaea, Sonderband 2. Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Būga Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Butkus Alvydas 1995: Lietuvių pravardės. Kaunas: Aesti. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambras. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. Endzelīns Jānis 1956: Latvijas PSR vietvārdi 1(1). Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība. Endzelė Renata 2005: Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Gerullis Georg 1922: Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin und Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger, Walter de Gruyter & Co. Holvoet Axel 2009: Bendrosios sintaksės pagrindai. Vilnius: Vilniaus universitetas, Asociacija „Academia Salensis“. Holvoet Axel, Artūras Judžentis 2003: Sintaksinių ryšių tipai. – Sintaksinių ryšių tyrimai (Lietuvių kalbos gramatikos darbai 1), red. Axel Holvoet, Artūras Judžentis. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 11–35. Kviklys Bronius 196: Mūsų Lietuva 3. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla. Labutis Vitas 1994: Lietuvių kalbos sintaksė 1. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LKG I – Lietuvių kalbos gramatika 1, vyr. red. Kazys Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1965. LKG II – Lietuvių kalbos gramatika 2, vyr. red. Kazys Ulvydas. Vilnius: Mokslas, 1971. LKG III – Lietuvių kalbos gramatika 3, vyr. red. Kazys Ulvydas. Vilnius: Mokslas, 1976. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002, elektroninis variantas, red. kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Rita Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga internetu: http://www.lkz.lt. Straipsniai / Articles 231 LAIMUTIS BILKIS LLŽ – Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, autorė Valerija Vaitkevičiūtė. Vilnius: Mokslas, 1979. LPB – Lietuvių pavardžių duomenų bazė. Prieiga internetu: http://lkis.iki.lt. LVŽ III – Lietuvos vietovardžių žodynas 3, autoriai: Veronika Adamonytė, Laimutis Bilkis, Gražina Blažienė, Dalia Kačinaitė-Vrublevskienė, Milda Norkaitienė, Alma Ragauskaitė, Marija Razmukaitė, Dalia Sviderskienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018. Mickienė Ilona 2001: Telšių rajono toponimų darbas. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Pospiszylowa Anna 1990: Toponimia południowej Warmii. Nazwy terenowe. Olsztyn: Wydawnictwa Wyższej Szkoły Pedagogicznej w Olsztynie. Razmukaitė Marija 2002: Lietuvos sudurtinių oikonimų darbai brožai. – Acta Linguistica Lituanica 46, 121–130. Razmukaitė Marija 2003: Sudėtiniai Lietuvos oikonimai. – Baltu filoloģija 12(2), 63–80. RLKŽ – Rusų–lietuvių kalbų žodynas 3, sud. Jadvyga Kardelytė. Vilnius: Mokslas, 1984. Savukynas Bronys 1963: Kilmininkai lietuvių vietovardžiai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 235–246. Savukynas Bronys 1971: Kaip padaryti vandenų vardą. – Pergalė 12, 166–169. Sviderskienė Dalia 2006: Marijampolės apskrities sudurtiniai oronimai. – Lituanistica 68(4), 47–59. Sviderskienė Dalia 2017: Sudėtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lituanica 77, 78–102. Ulvyda Kazy 2000: Lietuvių kalbos prieveiksmiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mokslas. Vanagas Aleksandras 1973: Банас А. П. Структурно-словообразовательный анализ названий гор Литвы. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija, 3(44), 209–219. Vanagas Aleksandras 1980: K. Būga – lietuvių onomastikos pradininkas. – Lietuvių kalbotyros klausimai 20, 7–46. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. 32 Acta Linguistica Lituanica LXXIX Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. galas ‘pabaiga, kraštas’) darbos ypatybės Vaskelaitė Ramunė 2003: Lietuvių kalbos daiktavardiniai junginiai sintaksiniu ryšiu požiūriu. – Acta Linguistica Lithuanica 48, 143–158. Vaskelaitė Ramunė 2009: Sintaksinių ryšių modeliai lietuvių kalbos sakinyje. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. Опель Владимир Эммануилович 1997: Неславянская гидронимия бассейнов Вислы и Одера. – Балто-славянские исследования 1988–1996. Москва: Индрик, 332–358. Польская Наталья Владимировна 1978: Словарь русской ономастической терминологии. Москва: Наука. Топоров Владимир Николаевич 1979: Прусский язык. Словарь. Е–Н. Москва: Наука. Яшкин Иван Якуевич 1971: Беларускія геаграфічныя назвы. Мінск: Навука і тэхніка. Peculiarities of Formation of Lithuanian Toponyms with Root Gal- (< Lith. galas ‘end, edge’) SUMMARY The toponyms derive from Lith. gãlas ‘a place where a long object ends; an outside limit of an object (front, outermost part); edge, border; boundary’ and other common-root words of similar meaning constitute the largest entry (etymological word-family) of the third volume of The Dictionary of Lithuanian Toponyms (G–H). The toponyms with this root also abound in other Baltic languages. The toponyms with gal- stand out for their varied formation patterns and a special diversity of compound and composite formations; therefore, the analysis of their formation supplements and expands the description of the grammar of the Lithuanian language with new data. The following characteristic features of the formation of the toponyms deriving from Lith. gãlas can be singled out: 1) The most common patterns of the formation of the toponyms with the (first) root gal- are pluralisation (Galai), suffixation, compounding and composition (prepositional constructions and composite toponyms); Straipsniai / Articles 233 LAIMŪTIS BILKIS 2) The most productive type of the formation of suffix toponyms is gal- + -inė (Gal-inė), -inė (Gal-inės), -inis (Gal-inis), -iniai (Gal-iniai, Gal-iniai). These derivatives are attributable to the nomina attributiva category; 3) The largest group of compound toponyms consists of the toponyms formed from galas, galai and common nouns (Gal-ā-balė, Gal-į-dabis, Gal-ý-laukė, Gal-ù-daržis, Gal-uo-žeras, etc.). A significant part of compound toponyms is formed under the pattern galas, galai + another toponym (Gal-ā-verknė, Gal-ia-kaušiai, Gal-igiai). These determinative compounds have a specific feature – the second component defines the first one. 4) Prepositional toponyms are most commonly formed from the novel prepositions denoting a place galù, galè and common or proper nouns (toponyms and personal names) in the genitive case (Galù sodýbų, Galù Dėblono, Galè salų, Galè Širùntos). A number of prepositional constructions are also formed from the novel preposition expressing a direction galán and the common nouns in the genitive case (Galán miško, Galán pievos); 5) Most of the toponyms forming word-phrases are the phrases expressing quantitative (part) relations with the common and proper nouns (usually toponyms) in the genitive case where the component with gal- is the principal component (Gãlas pievos, Gãlas Vilkiaučio ). The phrases with the common nouns in the genitive case expressing place relations where the component gal- is considered the dependent component constitute a slightly smaller group (Gãlo lankà, Galù šaltinis); 6) The following grammatical properties of the toponyms with gal- can be considered rare: locative primary toponyms Galuõs, Galuõse; models of the formation of compound toponyms gal- (← gãlas, galai) + proper noun (toponym, personal name), + adjective, + verb; compound toponyms formed from the illative galãn and a common or proper noun; word phrases where the adverbialized noun in the instrumental case, galù is used in combination with the noun in the nominative case (Galù raistèlis). Įteikta 2018 m. spalio 30 d. LAIMŪTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308, Lietuva [email protected] 234 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX