Žmogaus tapatybės konceptas pagal „tapatus, -i“ ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje

LORETA VAIČULYTĖ-SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: morfosintaksė, tipologija, valentigumas, semantika. ŽMOGAUS TAPATYBĖS KONCEPTAS PAGAL TAPATUS, -Į IR JO VEDINIUS DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS PUBLICISTIKOJE Concept of Human Identity on the Basis of tapatus, -i and Its Derivatives in Contemporary Lithuanian Opinion Journalism ANOTACIJA Šio straipsnio objektas – žmogaus tapatybė būdvardžio tapatus, -i, jo veiksmažodinių ir daiktavardinių vedinių pagrindu. Struktūrinis požiūris į reikšmę čia derinamas su kognityviniu. Remiantis Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (toliau – DKT) publicistikos medžiaga, kalbama apie tai, koks yra žmogaus tapatybės konceptas. Tyrimas parodė, kad pagal aptariamųjų žodžių valentinius aktantus ir predikatus, kurių aktantais jie patys eina, žmogaus tapatybė – tai savita asmens visuma, nuo gimimo jaučiama, suvokiama ir (arba) kuriama pagal dalumą: kaip artimas žmogaus tarpusavio santykis su dalinėmis – prigimtine resp., neprigimtine, dieviškąja resp. žemiškosiomis – tapatybėmis. Į tai atžvelgiu prigimtinė tapatybė yra pastovė už neprigimtinę. Kintamumas susijęs su raiška skirtingomis yra tapatus resp. tapatinti(s) formomis. ESMINIAI ŽODŽIAI: būdvardis tapatus, -i, vedinys, konceptas, struktūrinė semantika. ANNOTATION The article centres on human identity based on the adjective tapatus, -i, its verbal and nominal derivatives. It combines the structural approach towards meaning with the cognitive one. By referring to the data of opinion journalism kept in the Corpus of Contemporary Lithuanian Language (CCL), the article elaborates on the concept of human identity. The Straipsniai / Articles 105 LORETA VAČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ study revealed that based on the valency actants of the words under dicusion and the predicates whose actants they themselves are, human identity is a peculiar entirety of the person which is sensed, perceived and/or created on the basis of duality right from birth: as the person’s close relationship with the partial – inherent or non-inherent, heavenly or earthly – identity. From a temporal perspective, inherent identity is more stable than non-inherent. Variability is associated with expresion by different forms of ya tapatus and tapatini(s). KEYWORDS: adjectie tapatus, derivative, concept, structural semantics. 1. ĮVADAS. TEORINĖS NUOSTATOS Pastarąjį dešimtmetį madinga kalbėti apie tapatybę. Ši tema tyrinėta istorijosfinų, sociologinių, filosofinių, socialinių, kultūrinių ir kitais aspektais nemažo būrio lietuvių autorių, kuriuos visus čia sumenėti būtų keblu ir galiausiai nėra tikslo (inter alia Morkūnienė, sud., 2012; Matonytė, Morkevičius 2013; Rubavičius 2014; Grigas 2016 ir gausiai ten cituojama literatūra). Pastaraisiais metais tapatybė sulaukė ir kalbinių dėmesio: ji yra nagrinėta sociolingvistiniu (Ramonienė, red., 2016), etnolingvistiniu (Rutkovska, Smetona, Smetonienė 2017) aspektais. Romualdas Grigas sako, kad „save [...] aš galiu pažinti, suvokti tik bendraudamas su savo artimaisiais, bendraminčiais, bendradarbiais, apskritai su mane supančiu pasauliu. [...] Taip esti ir su tauta. [...] Ji užgimsta, formuojasi, įsitvirtina, degraduoja ir išnyksta tik santykyje su „kitu“ (Grigas 2016: 18). Arba, kaip 2005 m. spalio mėnesį rašyta internetiniame bernardinai.lt puslapyje¹, „tapatybė lemia ne vien tai, kaip suvoki save, tačiau ir tai, kaip tave suvokia kiti. Tapatybė yra daugiabriaunė ir sudėtinga. Kažkas yra suformulęs, kad turime keletą tapatybės sluoksnių – esame tarsi svogūnai“. Išnagrinėjęs  atonių vertybių pavadinimų semantiką remdamiesi kognityvinės etnolingvistikos principais, Kristina Rutkovska, Marius Smetona ir Irena Smetonienė (2017) leidžia „susipažinti“ su lietuvio tapatybe. Monografijos autoriai, pagal Jerzy Bartmińskio ir jo komandos išgrynintą kalbinio pasaulio vaizdo metodologiją (p. 29–35) išanalizavę konceptus UGNIS, VANDUO, NAMAI, ŠEIMA, DARBAS, EUROPA, LAISVĖ ir GARBĖ, priejo prie išvados, kad „hierarchinę struktūrą turinčios konceptų sferos aptekimas ir iškyriams kartu prideda prie savęs kaip individo apibūdinimo ir suvokimo, o per individą – ir visos etninės grupės saviraiškos“ (p. 260). Paaiškėja, kad jų aptartos kintančios lietuviškos vertybės 1 Cituojama pagal Dabartinės lietuvių kalbos tekstyną teikiamą publiskos medžiagą. 106 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje labai susijusios su etniškumu, senąja baltiška kultūra, „o tai siejasi su aukštu savimonės vertinimu, kalbos branginimu, meilės tėvynei raiška“ (p. 259). Loreta Vilkienė, tapatybę traktuodama kaip nuolatinės individo savivokos paieškas ir savikūros procesus (Ramonienė, red., 2016: 135, dar plg. ten cituojamą literatūrą), nagrinėja svetur gyvenančių lietuvių, lietuvių kilmės asmenų ir emigrantų etnines, kalbines ir kultūrines tapatybės klausimus, lietuvių kalbos ir emigrantų tapatybės sąsajas, aiškinasi, koks lietuvių kalbos vaidmuo jų etninės tapatybės suvokime (p. 117–185). Autorė teigia, kad „kalba lietuviams yra reikšmingas etninės tapatybės rodiklis“ (p. 118, dar žr. p. 128–129, 132, 152) ir, kaip rašo Simas Karaliūnas (1997: 163), atlieka tapatinamąją-vienijamąją funkciją. Kaip sakant, etninė tapatybė lanksčiausiai ir geriausiai atskleidžiama per kalbą, glūdinčią tapatės centre (Bucholtz, Hall 2006: 369), ir aptariamieji iš esmės su lietuvių kalba akivaizdžiai tapatinasi (Ramonienė, red., 2015: 152). Kita vertus, „reikia pripažinti ir tai, kad gyvas požiūris į lietuvių kalbą gali būti ir nemokant lietuvių kalbos“ (p. 132). Kitoks santykis, anot L. Vilkienės, yra su vieta – Lietuva, kuri etninei emigranto tapatybei yra „nelabai svarbi“ (p. 125), tiksliau sakant, „vyksta etninės tapatybės „išvietinimo“ procesas, nes su Lietuva išlaikomas labiau emocinis, o ne teritorinis ryšys“ (p. 132). Kultūrinė svetur gyvenančių lietuvių, lietuvių kilmės asmenų ir emigrantų tapatybė vienokiu ar kitokiu mastu esanti hibridiška, bet joje stipri lietuviškumo dalis; branginamas lietuviškas kultūrinis savitumas – kalba, istorija, simboliai ir pan. (p. 184). Šiame straipsnyje į žmogaus tapatybę žiūrima iš struktūrinės semantikos pozicijų, tiksliau, struktūrinis požiūris į reikšmę derinamas su kognityviniu. Tokiu požiūriu žmogaus tapatybė, kiek žinoma, aptarta nebuvo. Laikomasi nuomonės, kad „struktūrinė reikšmė yra eksplikuota kognityvinė reikšmė“ (Jakaitienė 1988: 58; plg.: Jakaitienė 2010: 56; Gudavičius 2011: 117). Čia analizuojami žodžių tarpusavio santykiai ir žiūrima, kokią informaciją jais reiškia, t. y. koks ar kaip yra verbalizuojamas žmogaus tapatybės konceptas kaip kalbos vartotojų sąmonėje glūdi kintanti konceptuali informacija, mastymo turinys, strategija (plg. Jakaitienė 1988: 42–43, 57–94; 2010: 17–18, 45–46, 50). Jo pagrindu galima kalbėti apie vadinamąjį kalbos pasaulėvaizdį kaip kalbos elementuose užfiksuotą turinio supratimą, tam tikrą tikrovės interpretaciją kalboje (plačiau žr. Gudavičius 2007: 10; 2009: 11–17, Rutkovska, Smetona, Smetonienė 2017: 20–22, 29 ir ten cituojamą literatūrą)3. 2 Plg. Rutkovskos, Smetonos, Smetonienės (2017: 22) vartojamą terminą pasaulio vaizdas kalboje. 3 Etnolingvistinė koncepto samprata remiasi ir, pavyzdžiui, Jurijaus Stepanovo (Степанов 1997), Valentinos Maslovos (Маслова 2001), Svetlanos Ter-Minasovos (Тер-Минасова 2000), Algirdo Ruškio (2011), Reginos Kvašytės ir Silvijos Papaurėlytės (2013), Silvijos Papaurėlytės (2013), Nedo Jurgačio (2015) darbuose (dar žr. ten cituojamą literatūrą). Straipsniai / Articles 107 LORETA VAČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Šio tyrimo objektas – reciprokino tapatūs, -i ir jo veiksmažodinių (tapatinti, tapatintis, susitapatinti, sutapatinti) ir daiktavardinių (tapatybė, tapatumas) vedinių skirtingos formos, kai bent vienas jų aktantų eksplikuojamas arba implikuojamas kaip žmogus arba žmonių grupė, pvz.: Karalius tapatūs valstybei DLKT; Žmogus pradeda save (plg. žmogų) tapatinti su bendruomene DLKT; Serialai turi terapinį poveikį ir atspindi tautos tapatybę, tiksliau, tai, su kuo ji pati save yra linkusi tapatinti DLKT. Tikslas – remiantis tapatūs, -i ir jo vedinių publicistikos sakinyje⁴ analize apibrėžti žmogaus tapatybės konceptą⁵ kaip pasaulėvaizdžio žmogaus sąmonėje dalį, tam tikrą suvokimo būdą. Keliamas klausimas, kaip vartosenoj⁶ per aptariamus žodžius ir jų valentinius aktantus, t. y. formalią struktūrą, aktualizuojama (darosi matoma) mentalinė struktūra – žmogaus tapatybė kaip tapatybės koncepto dalis. Iškelti tokie uždaviniai: nepretenduojant į išsamią literatūros apžvalgą, minėti, kas būdingiausia publicistikai (žr. 2 skyrių), kaip būdvardis tapatūs, -i ir jo vediniai apibrėžiami žodynuose, aprašomi gramatikų darbuose (žr. 3 skyrių), išanalizuoti aptariamus žodžius minimaluose publicistikos fragmentuose, t. y. sakinyje, ir analizės pagrindu nustatyti, kaip skleidžiasi žmogaus tapatybės vaizdinys – dabartinės lietuvių kalbos vartotojų sąmonėje egzistuojantis konceptas (žr. 5 skyrių). Žmogaus tapatybė apibrėžiama indukciškai. Teoriniu tyrimo išeities tašku laikomas struktūrinės lingvistikos atstovų požiūris į kalbą kaip į kalbą kalbančių asmenų galvose glūdinčią struktūruotą reikšminių elementų sistemą, kur tie elementai nusakomi per jų tarpusavio santykius, t. y. svarbūs ne paskiri x ir y – elementai, o santykis tarp jų (inter alia Hjelmslev 1995: 36–51; Greimas 2005: 47, 50; Vykypėl 2005: 11–44)⁸. Analizei imama konkreti (iš)raiška kalbos vartosenoje – sakinys minimaliame (kon)tekste. Pavyzdžiui, sakinyje Karalius tapatūs valstybei reikšminiai elementai ⁴ Plg. Evaldos Jakaitienės (2010: 32t) vartojamą priedėlio termino terminą. ⁵ Apie terminų reikšmė, sąvoka, konceptas ir prasmė turinį ir jų tarpusavio ryšius plačiau žr. Gudavičius 2007: 14–23, 2011; plg. Jakaitienė 2010: 46–48. ⁶ Plg.: „Žmogaus egzistencija yra tapati jo funkcijai kokiame nors sakinyje. Šis variantas susilieja su visa moderne ir postmoderne, kur visata yra tapati ją apibūdinantiems diskursams. Tokie pasakymai yra pasekmė teigimo, kad ne tik visata, bet ir žmogus yra medžiaginis, iš dalių sudėtas daiktas, tad gali būti sudėtas ir kitaip, negu, koks diskursas, ir net pagal priešingus žmogui apibūdinimus“ (Mickūnas 2012: 306). ⁷ Plg.: „Vienas pats terminas-objektas neturi reikšmės. Reikšmė suponuoja santykio buvimą: santykis tarp terminų yra būtina reikšmės sąlyga“ (Greimas 2005: 47). ⁸ Kognityvinė semantika tiria santykius tarp patirties (angl. experience), įkūnyto pažinimo (angl. embodied cognition) ir kalbos (Evans, Green 2006: 50); reikšmės traktuojamos kaip mentalinės struktūros (Taylor 2006: 569). 108 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas gal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje (leksemas) yra susiję opoziciškai: skirtingų formų daiktavardžiai karalius, valstybė susiję su tapatus (kaip aktantai vs. predikatas); daiktavardis karalius susijęs su valstybė (subjektas vs. objektas). Konkrečią predikato tapatus reikšmę aiškėja šalia kitų leksemų – daiktavardžiais žymimų aktantų. Šiuo atveju leksemos karalius ir valstybė sąlygiškai „kuria“, kitaip, aktualizuoja, tapatus (bendriau – įeina į tapatybės) turinį⁹. Pagal kompozicinį principą, sudėtinės išraiškos kaip visumos reikšmė apibrėžiama jos sudedamųjų dalių reikšmių pagrindu¹⁰. Struktūrinė reikšmė su konceptu susijusi dalies ir visumos santykiu sąlygiškai, t. y. ji verbalizuoja tam tikrus kintančius mentalinio turinio elementus. Visų pirma žiūrima, kad tapatus, -i ir jo vediniai būtų vartojami sakinio lygmeniu, t. y. kad pats eitų predikatu (tapatus, (susi)tapatini) arba kad būtų vienu iš predikato valentinių aktantų (išsaugoti savo tapatybę). Kaip minėta, dėmesys kreipiamas į tai, kad bent vienas būtinųjų tapatus, -i arba jo vedinių aktantų būtų pasakomas žmogų arba žmonių grupę žyminčiu žodžiu, ir analizuojama antro aktanto leksinė raiška – nustatoma, kas juo pasakoma. Žiūrima, su kokiais predikatais vartojami daiktavardiniai tapatus, -i vediniai, t. y. kas formuoja sakinio branduolį tais atvejais, kai tapatus, -i vedinys eina ne predikatu, o aktantu. Nagrinėjamos raiškos: žmogus (x) yra tapatus y, žmogus tapatinasi su y, suvokti žmogaus tapatybę ir pan., ir ieškoma atsakymo į klausimą, kaip ir kokie per raišką sakinio lygmeniu matyti žmogaus tapatybės turinio polinkiai¹² dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje. Pagrindinis taikomas tyrimo metodas – aprašomasis analitinis, gramatinės, semantinės analizės. Nagrinėjant dabartinės lietuvių kalbos vartoseną, remiamasi pavyzdžiais, rinktais iš Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centre 9 „Daugumos predikatinių žodžių reikšmė aiškėja tik dvinarėje ar daugianarėje junginyje“ (Jakaitienė 2010: 51). Dar šiuo klausimu žr. Cruse (2001: 16). Plg. Louiso Hjelmslevo vartojamą giminumo sąvoką: „šis giminumas tai tam tikra traukos jėga, kuri tam tikra forma pritraukia tam tikrą substanciją; ji egzistuoja ir išreiškos, ir turinio plane“ (Vykypė 2005: 18). 10 Plg.: „Struktūrinės reikšmės sampratos pagrindą sudaro kalbos vartotojų žinios apie žodžių sisteminius ryšius ir jų vartojimo tekstuose taisykles ir normas. [...] Žodžių tarpusavio santykių tyrimas ir yra ta procedūra, kuri leidžia įžiūrėti reikšmę ir eksplikuoti tam tikrus smulkesnius sudedamuosius semantinius elementus. Štai kodėl struktūriniu aspektu reikšmę galima apibrėžti kaip organizuotą (t. y. tam tikru būdu sutvarkytą) semantinių elementų visumą“ (Jakaitienė 2010: 56). 11 „Netgi ne visai teisinga kalbėti apie jų [žodžio reikšmės ir sąvokos] sąveiką, nes sąveika implikuotų tam tikrą atskirumą. Mat, mes čia susiduriame su vienu reiškiniu, kuris tačiau, būdamas labai sudėtingas, turi dvi emanacijos formas: labiau paviršinę – žodžio reikšmę ir labiau giliąją, labiau vidujinę – kognityvinę sąvoką. Genetiškai galima pripažinti sąvokos pirmumą žodžio reikšmės požiūriu“ (Gudavičius 2007: 18; plg. dar Jakaitienė 1988: 57–58). 12 „Aprant kalbos vartoseną, kuri nuolat kinta ir todėl labai sunku ją nustatyti (apibrėžti), galima operuoti tik tendencijomis“ (Vykypė 2005: 20). Straipsniai / Articles 109 LORETA VAČIULYTĖ-SEMĖNĖ sudaro Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (toliau – DKT). Nuo 1992 m. iki šiol kuriamo DKT didžiąją dalį sudaro rašytinės, dažnai redaguotos, skirtingų žanrų: publicistikos, grožinės, negrožinės ar administracinės literatūros, kalbos tekstai. Dalis jų yra verstiniai. DKT sakytinės kalbos pavyzdžių yra akivaizdžiai mažiau. Publicistikos tekstynas sudaro 63,8 proc. visos DKT medžiagos. Analizei atrinkta 100 publicistikos sakinių13, kuriuose vartojami aptariamieji žodžiai. Reikalu esant atsižvelgiama ir į sakinių minimalų kontekstą (300 ženklų pagal DKT konkordanso eilutės plotį). 2. KODĖL PUBLICISTIKA Publicistika šaltiniu pasirinkta ne tik dėl to, kad ji sudaro didžiąją DKT dalį, bet ir dėl savo „kaip tarpininkės“ (plg.: Bitinienė 2007: 17; Župerka 1983: 108) ypatybių. Tradiškai apie publicistiką kalbama nagrinėjant stilistiką – funkcinius stilius14 (inter alia Pikčilingis 1971; Župerka 1983, 2012; Bitinienė 2007). Pagal kalbos vartojimo sritis ir pagrindines kalbos funkcijas15 publicistinis stilius skiriamas greta kasdienio buitinio (šnekamosios kalbos), oficialiojo dalykinio, mokslinio ir meninio beletritinio (Pikčilingis 1971: 286t) arba šalia mokslinio, administracinio, buitinio (šnekamojo, pagal Župerką 2012: 91) ir meninio (Župerka 1983: 12, 99, 101; plg. 2012: 80–97). Kazimieras Župerka (1983: 99, 101, 108; plg. 2012: 79) kalba apie tai, kad du ryškiausi potilius – laikraštinį16 (rašytinį) ir oratorinį (s说ytinį) turintis publicistinis stilius esąs meninio ir nemeninio (dalykinio resp. buitinio) stilių, arba kalbos sferų, sandūroje, tiksliau, arčiau nemeninio stiliaus (Župerka 2012: 13 Plg.: „Sakinys yra bazinis objektas, kuriame įkūnyta kalbos Semantika“ (Стенанов 1981: 4, cituojama iš Jakaitienė 2010: 42). 14 „Funkcinis stilius – tai istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios stilistines ypatybes ir kalbos priemones lemia kalbos vartojimo sritis, turinys ir funkcijos“ (Župerka 2012: 78; kiek skirtingą nuomonę plg.: Župerka 1983: 12, 99; Pikčilingis 1971: 277; Gaivenis, Keinys 1990: 67; Ambrazas 1999: 204). „Funkcinis stilius yra tam tikri kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinę, įsisąmoninti kalbos vartojimo polinkiai, gairės, gana abstraktus modelis, o visa kalbinės raiškos įvairovė atsiskleidžia į tam tikrą stilių orientuotame tekste“ (Bitinienė 2007: 10). 15 Apie kalbos funkcijas, jų skyrimo kriterijus, skaičių, tarpusavio priklausomybę plačiau žr. Karaliūnas 1997: 113–175 ir ten cituojamą literatūrą. Dar šiuo klausimu plg. Župerka 1983: 99–100; 2012: 79, Marcinkevičienė 2008: 33–77 ir ten cituojamą literatūrą. 16 „Laikraštiniai žanrai yra informacija, straipsnis, feljetonas, reportažas, apybraiža ir kt. Esama ir tarpinių žanrų, mokslinė publicistika“ (Župerka 1983: 101t, dar žr. p. 108). Apie publicistikai priskiriamus žanrus, jų tipologiją, klasifikavimo kriterijus ir t. t. plačiau žr. Marcinkevičienė 2008. 110 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, –i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje 79). „Skirtingai nuo dalykinių stilių (mokslinio ir administracinio), būdingas publicistikos požymis yra subjekt yvus vertinimas. Vadinasi, publicistinis tekstas [...] yra lyg pusiaukelėje tarp dalykinio ir meninio stiliaus“ (Župerka 1983: 108; plg.: Župerka 2012: 87; Bitinienė 2007: 24; Marcinkevičienė 2008: 91–92). Kalbėjam stiliui, kurio tikslas – „ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją“, būdinga komunikatyvinės ir ekspresyvinės (Župerka 1983: 108), arba, kitaip, pranešimo (aktualios informacijos) ir poveikio (agitacijos bei ekspresijos) funkcijų dermė. Audronė Bitinienė publicistinį stilių supranta siauriau – kaip periodiką (laikraščius, žurnalus) ir teigia, kad „pirminė publicistikos paskirtis – atspindėti visuomenės gyvenimą (fiksuoti faktus, įvykius) ir tik tada jį veikti ir valdyti“. Arba, kaip cituodamas Grace Andrus de Laguna (1927) teigia S. Karaliūnas, „kalba yra svarbus būdas žmonių kooperacijai įgyvendinti. [...] Žmonės nekalba tik tam, kad savo jausmus nuramintų, širdį išlietų ar savo nuomonę išsakytų, bet kad sužadintų partnerių, kompanionų reakciją ir paveiktų nusistatymus, pažiūras bei veiksmus“ (Karaliūnas 1997: 108). „Interakcijos bei komunikacijos esama ir tarp tokių žmonių, kurie tiesiogiai niekad nesusidūrė ir nesusiduria, bet vienas kitą veikia per sudėtingą visuomeninių institucijų sistemą, kurią funkcionuoti įgalina pranešimų perdavinėjimas techninėmis ryšio priemonėmis per atstumą. Toks interakcijos bei komunikacijos tipas esti, pavyzdžiui, [...] tarp straipsnio autoriaus ir plačių laikraščio skaitytojų sluoksnių, kuriems tas autorius komunikuoja savo nuomonę“ (p. 96; plg. Bitinienė 2007: 12). Galiausiai, „kadangi informacijos perdavimas, jos cirkuliacija visuomenėje laikoma komunikacija, tai psichosocialiniu atžvilgiu komunikacija galu gale, mat, yra žmonių elgsenos keitimas ir reguliavimas“ (Karaliūnas 1997: 107). A. Bitinienė šiuo klausimu priduria: „iš adresato [skaitytojo] tarsi atimama pasaulio pažinimo įvairovė, galimybė į jį žvelgti savu žvilgsniu: adresatas turi paklusti adresanto įtaigai, perimti jo požiūrį į tikrovės reiškinius“ (Bitinienė 2007: 20). Būtent tokie „bevaliai“, mokantys skaityti ir rašyti, bet nekritiški, „sudaro daugiau kaip pusę klausytojų ar skaitytojų“. Taigi iš to, kas trumpai sakyta, darosi aišku, kad publicistikai priskiriamų tekstų paskirtis – informuoti, vertinti ir (su)formuoti daugumos skaitytojų, arba viešąją, nuomonę. Atsižvelgiant į tai, galima, mat, manyti, kad DKT publicistikos sakiniuose matimas žmogaus tapatybės konceptas atliepia arba yra panašus į daugelio mūsų – aktyvių skaitytojų – galvose aktualiai su(si)formuotą tapatybės interpretaciją. 17 Žr. Župerka 2012: 79, 87, 97; plg.: Pikčilingis 1971: 307; Marcinkevičienė 2008: 34–35, 53tt. 18 „Svarbu ne ką žmonės galvoja, o kaip turėtų galvoti“ (Bitinienė 2007: 12). Straipsniai / Articles 111 LORETA VAičIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 3. BŪDVARDŽIO TAPUS, -I IR JO VEDINIŲ APIBRĖŽTYS ŽODYNUOSE IR GRAMATIKOS DARBUOSE Norint detalizuoti tapus, -i ir jo vedinių turinį ir laikantis požiūrio, kad bendroji žodžio reikšmė suvokiama intuityviai ir yra abstrakcija (Karaliūnas 1997: 277–278), svarbu apžvelgti, kaip kalbamoji žodžiai teikiami žodynuose. Didžiajame Lietuvių kalbos žodyne (toliau – LKŽe) būdvardis tapatus, -i aiškinamas kaip identiškas, tolygus (žr. 1–2 sakinį), Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (toliau – DLKŽe) – toks pat¹⁹, identiškas²⁰, tolygus²¹. Atskirai teikiamas daiktavardis tapatumas LKŽe siejamas su tapatus kaip pastarojo vedinys, o būdvardinis tapatybė čia apibrėžiamas kaip turintis dvi reikšmes, kurių viena – ‘objekto lygybė²² pačiam sau arba kitam objektui, tolygumas, vienodumas²³’ – šiame straipsnyje aktuali. DLKŽe būdvardinis priesagas -umas abstraktas tapatumas teikiamas leksografiniame tapatus, -i straipsnyje, o tapatybė – atskirai kaip ‘tapatumas’. Būdvardinis veiksmažodis tapatinti LKŽe apibrėžiamas kaip ‘laikyti tapatų, identifikuoti’, DLKŽe – ‘laikyti tapatų’. Čia aktualu minėti ir paties laikyti reikšmę ‘manyti esant kuo, turint tam tikrų ypatybių’ (DLKŽe)²⁴, suponuojančią subjektą kaip percepientą²⁵, pvz.: Visi [Pc] jį laiko išmintingu (žr. Šlienė 1994: 370). Atsižvelgiant į tai, DLKT pateiktą konstrukciją Su herojais [mes] tapatiname patys, tapatiname visą tautą galima perfrazuoti į Mes manome patys esantys tapatūs su herojais ir visą tautą esantį tapačią jiems arba Mes manome, kad pats esame tapatus herojams ir kad visa tauta tapati jiems (plg. Šlienė 204: 297). Valingumo pagrindu (Šlienė 1994: 15–57; plg. Jakaitienė 2010: 65–71) aptariami žodžiai, kurie, pagal minėtas leksikografines apibrėžtis, nusako ¹⁹ Plg. DLKŽe: toks pat, tokia pat por. įv. – toks, kaip kitas. ²⁰ Plg. DLKŽe: identiškas, -a – 1. tolygus, toks pat, tapatus. ²¹ Plg. DLKŽe: tolygus, -i – 2. turintis bendrų bruožų, toks pat. ²² Plg. DLKŽe: lygus, -i – 2. tokio pat didumo, platumo, gerumo ir pan., vienodas: Jis su manimi lygus. ²³ Plg. LKŽe: vienodas, -a – 1. turintis beveik arba visai tokių pat savybių, toks pat: Vienodi visi paliko Rdn. ²⁴ Plg. LKŽe: laikyti – tr. 20. turėti ką kuo: Kuo tu mane laikai J. Jabl. BLKŽe: laikyti – 4. (ką kuo) manyti, pripažinti kuo ar kokį esant: Laikome vieni kitus broliais. ²⁵ „Percepiantas – psichinės būsenos patyrėjo funkciją, būdinga gyvoms būtybėms, suvokiančioms tikrovės dalykus, turinčioms tam tikrą nusiteikimą jų atžvilgiu, psichologiškai į juos reaguojančioms“ (Šlienė 1994: 20–21). 112 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, –i ir jo vedinius dabartinėje lietuvių kalbos publicistikoje panašumo santykį tarp daiktų26, yra dvivalenčiai (tapatus, tapatinis, tapatybė ir pan.) arba trivalenčiai (tapatinti), t. y. jų reikšmė lemia dvi arba tris laisvas vietas – vietas27, kurias sakinyje užima tam tikros reikšmės žodžiai bei jų formos. Būdvardis tapatus, –i ir jo vediniai (tapatinis, tapatybė) yra leksiniai (inherentiniai) reciproki28, kuriais reiškiamas tarpusavio (angl. mutual) santykis tarp mažų mažiausiai dviejų situacijos dalyvių (angl. mutant) – x ir y. Inherentiškai tarpusavio santykis yra simetriškas. Paprastai jis yra inversinis: jei teigiama, kad x yra tapatus y, vadinasi, y yra tapatus x. Be tokių tipiškai simetriškų (plg. Mes tapatiname pirmiausia ir labiausiai su savo tauta DLKT), yra sunkiau pasiduodančių inversijai – mažiau simetriškų (angl. semi-symmetric, quasi-symmetrical, sometimes-symmetrical) atvejų, plg. Mes tapatiname su savo istorija DLKT, bet: *Istorija tapatinasi su mumis. Taigi, simetriškumas yra laipsniškas30. Kalbamuoju atveju inversinis simetriškumas susijęs su veiksmažodžio tapatintis reikšme, implikuojančia gyvą subjektą – žmogų. Kitaip sakant, vartojant skirtingas tapatintis ar jo vedinio (tapatinamasis) formas, atskaitos tašku gali būti žmogus, plg.: Tik tokiu atveju galima kalbėti ir apie pasiro žmogaus tapatinimąsi su tam tikra tauta ir jos kultūra DLKT, bet: ?galima kalbėti apie kultūros tapatinimąsi su žmogumi. Pagal pasirinktą atskaitos tašką tuos pačius tarpusavio situacijos (angl. mutual situation) dalyvius galima pasakyti skirtingai: atskirai arba kaip visumą. Toliau pateikiamame 1 sakinyje atskaitos tašku pasirenkamas atskiras tarpusavio situacijos dalyvis (x) – subjektu einantis karalius arba mes 2 sakinyje, o 3–4 sakiniuose – situacijos dalyvių visuma (x ir y), kuri pasakoma daiktavardžio daugiskaitos forma. 1–3 sakiniuose reiškiamoje tarpusavio situacijoje dalyvauja atskiri žmonės arba žmonių grupė (vienas resp. grupė), 4–9 sakiniuose – daiktai. Kitais žodžiais 26 Dalijos Tekorienės (1990: 74) nuomone, tapatų formomis reiškiamas lygybės tarp daiktų santykis. 27 Išskyrus atvejus, kai aptariamieji žodžiai vartojami daugiskaitos forma; tada jie yra vienavalenčiai arba dvivalenčiai (plg. 3 sakinį). 28 Plg.: „Lexical reciprocals (also called allelic predicates) can be defined as predicates that express a mutual configuration by themselves, without necessary grammatical marking. They consist of a semantically restricted set of predicates whose meanings generally fall into the class of social actions and relations ('marry', 'quarrel', 'friend'), spatial relations ('adjoin', 'next to'), and relations of (non-)identity ('same as', 'different from', 'resemble)“ (Haspelmath 2007: 2090). 29 Plg.: „A non-symmetrical relation becomes „a relation that has at least one asymmetrical instance“ (Parte 2008: 4). Pavyzdžiui, jiedu pasiveikino implikuoja, kad jis pasiveikino su ja arba ji pasiveikino su juo, bet nebūtinai atvirkščiai, t. y. jei ji pasiveikino su juo, nebūtinai jis pasiveikino su ja. 30 „Mutual situations are rarely fully symmetric“ (Haspelmath 2007: 2088; panaši nuomonė dar žr. Knjazev 2007: 116t). Plačiau apie alelinį predikatų laipsnišką simetriškumą žr. Parte 2008. Straipsniai / Articles 113 LORETA VAČIULYTĖ-SEMĖNĖ kalbant, skiriasi tapatus ir jo vedinių aktantų leksinis valent ingumas, „reguliuojamas semantinės dermės dėsnio“ (Jakaitienė 2010: 69; plg. Sližienė 1994: 28–29)31. Kaip rašo Evalda Jakaitienė, „leksinio valentingumo analizė sukonkretina bendrųjų komponentų pobūdį. Tai pavyksta padaryti ne iš vieno sakinio, o turint daugiau [...] vartoseną parodančių tekstų (Jakaitienė 2010: 71). Toliau pagrindinis dėmesys skiriamas tapybei 1–3 sakiniuose aptarti: tokiems atvejams, kai bent vieno iš aptariamųjų žodžių aktų leksinis valentingumas yra Hum, t. y. žmogus arba žmonių grupė, o tokie kaip 4–9 sakiniai lieka nuošalyje. Tačiau atsižvelgiama į 10–12 sakinius, kuriuose predikato aktantas, pasakomas abstraktų daiktą žyminčiu žodžiu, inherentiškai (pagal posevymą) implikuoja žmogų. Laikomasi požiūrio, kad kiekvienas savo reikšmę ir gramatinę raišką turintis žodis, kuriuo sakinyje žymimas tapatus ir jo vedinių aktantas, įeina į žmogaus tapatybės konceptą kaip dalis, santykiaujanti su visuma. 1) Karalius buvo ne vien valstybės galva; praktiškai jis buvo tapatus valstybei, nes nebuvo kitos vienijančios jėgos, kuri išlaikytų ją vieningą. 2) Mes iš tiesų nei mentaliai, nei socialiai, nei politiškai niekada nebūsim tapatus Vakarų Europai, todėl rimtai į mus pažiūrėti priversim ir Rytus, ir Vakarus tik tada, kai sugebėsim parodyti, kad esam kiti, bet esam. 3) Neįmanoma, kad du žmonės būtų beveik tapatūs. 4) Juk gyvenime mes nerasime visiškai tapatingų dviejų medžio lapų ar dviejų tapatingų vandens lašų. Mūsų planetoje individualus kiekvienas daiktas. 5) Ar internetinė knyga yra tapati tradicinei [knygai]? 6) Mes klaidingai tapatiname Aristotelės kolonas su antika. 7) O aš laiką tapatu su teatru. 8) Maži vaikai paprastai tapatina laiko, erdvės ir judėjimo sąvokas. 9) Turbūt jau instinktyviai vilniečiai puošar tapina su folkloro švente „Skamba skamba kankliai“. 10) Personažų kalbų ar minčių nederėtų tapatinti su autoriaus požiūriu (plg. personažų tapatinti su autoriumi). 11) Ar rasti tokį vaidmenį scenoje, kuris būtų tapatus tavo vaizdui (plg. vaizdu tapatus tau / tavo jausei)? 12) Bendruomeninę patirtį veikia individuali sąmonė, tačiau ši [individuali sąmonė] nėra tapati kolektyvinei [sąmonei] (plg. individas nėra tapatus kolektyvui). 31 „Pati leksinė junginius sudarančių žodžių reikšmė suprantama kaip žodžių komunikuojama informacija apie žmonių suvokiamus tikrovės dalykus ir jų santykius“ (Jakaitienė 2010: 62). 114 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, –i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje 4. EMPIRINĖS MEDŽIAGOS ATRANKA Tyrimų sakiniai su tapatus, –i ir jo veiksmažodiniais ar daiktavardiniais vediniais eiliskumo tvarka atrinkti į DLKT išplėstinės paieškos laukelį įrašius žodžio pradžią, pavyzdžiui, tapat, tapatyb ir pažymėjus varnelę analizuoti tik publicistikos šaltinius. Naudotas paieškos kriterijus prasideda. Paieškos metu pagal tapat užklausą DLKT teikė 1371 pavartojimo atvejį. Čia pateko skirtingos būvardžių tapatus, –i, tapatingas, –a, veiksmažodžio tapatintis), dalyvio tapinamas, –a ir daiktavardžių tapatingumas, tapatumas formos. Kreipiant dėmesį į tai, kad bent vienas aptariamų žodžių aktantas būtų eksplikuojamas arba implikuojamas kaip žmogus, t. y. akto leksinis valentigumas būtų Hum, peiliui iš jų atrinkta 360 pavyzdžių. Pagal su(si)tap ir tapatyb užklausą pateikti 562 ir 2054 pavartojimo atvejai su skirtingomis veiksmažodžio su(si)tapinti ir daiktavardžio tapatybė formomis. Iš eilės atrinkti atitinkamai 314 ir 326 pavyzdžiai. Analizei su minimaliu kontekstu imti sakiniai, kur aptariamieji žodžiai patys eina predikatu (žr. 1–3 sakinius) arba yra kito predikato aktantas (žr. 13–15 sakinius), nuosekliai palikti tokie sakiniai, kuriuose jie eina (ne)derinamaisiais atributais, t. y. žodžių junginio lygmeniu (žr. 4, 16–21 sakinius). Kita vertus, (ne)derinamų atributų daiktavardiname junginyje paisoma tais atvejais, kai jie relevantiški aktantų žyminčios leksėmomis (žr. 22–23 sakinius). 13) Tikras mokinys ne tas, kuris šaukia: Viešpatie, Viešpatie!, bet tas, kuris yra gavęs Sūnaus Dvasią ir vykdo Tėvo valią. Nuo šio priklauso mūsų tapatybė, todėl nesvarbu tauta ar kultūra, kaip tada, taip ir šiandien. 14) Žmogus įgyja savo tapatumą per santykį su protėviais ir tais įvykiais, kurie suformavo jų charakterius. 15) Tam kad gebėtume suteikti savo gyvenimui prasmę ir atpažinti savo tapatybę, turime gebėti, sakė Tayloras, pamatyti savo gyvenimą kaip besikeičiančią istoriją. 16) Galima būtų šios stebuklingos gėlės nė neprisiminti, jei ne tapatūs abiejų rėgimų svarbiausieji komponentai: svapingas jaunuolis, nuostabi gėlė ir nemažiau nuostabi mergelė. 17) Šeima mokosi pažinti vaisingumo požymius, tapačius kiekvienai vaisingai moteriai. 18) Svartydamas asmenės tapatumo klausimą kalbą jis siūlė naudoti kaip saukiros, o ne kaip savęs interpretavimo priemonę, ką dar hermeneutiškai orientuoti mąstytojai. 19) Nieko baisaus, jei truputėlį mūsų tapatumo idealas skiriasi nuo realybės. 20) Tayloras asmens pilnyje tapantis su grupe neįžvelgia jokios grėsmės individo laisvei. Straipsniai / Articles 115 LORETA VAIČIULYTĖ-ŠEMIENĖ 21) Iš to seka negalimybė tapatinti Aš su Kitu, būtent dėl to skirtingumo, dėl dichronijos. 22) Žemės tauta būna tapati valstybei tautai. 23) Didele dalis gyventojų vis dar tapatinasi su sovietiniais žmonėmis. 5. ŽMOGAUS TAPATYBĖ PAGAL DKT PUBLICISTIKĄ 5.1. Inversiniam tapatybės santykiui aptarti atsakos tašku pasirinkus žmogaus perspektyvą (angl. personal identity), kito perspektyva (angl. enacted identity), t. y. kas tapatinasi su žmogumi (žmogus kito akimis), atskirai nėra nagrinėjama. Pradėti kalbėti apie žmogaus ar žmonių tapatybę, atrodo, prasminga nuo jo ar jų santykio su savimi, po to pereiti prie santykio su kitu. Kaip žmogus suvokia pats save (angl. consciousness of self) – savąjį aš (angl. individual self): kaip nepriklausomąjį aš (angl. independent self) su tam tikru tik jam būdingu asmeninių savybių rinkiniu ar (ir) kaip abipusiai priklausomą (angl. independent self)? Kitais žodžiais kalbant, ar kalbiniu požiūriu žmogaus savivoką – suvokimą, kas ir koks aš pats esu – sudaro individualaus (unikalaus) tapatumo kaip asmeninių savybių rinkinio suvokimas, ar (ir) asmeninio tapatumo grindimas pagal panašumą su kitu (plg. Mayers 2008: 57–64). John E. Josepho (2008: 37) nuomone, iš tikrųjų tapatybėje susipina žmogaus unikalumas, kitas, savumas, ir panašumas32. Vadinasi, galima kalbėti apie daugiau ar mažiau santykinę žmogaus tapatybę (Joseph 2008: 81–82) ir ją apibrėžti pagal vienokius arba kitokius kriterijus, kurie ir sudaro skirtingus tarpusavyje susijusius žmogaus tapatybės sluoksnius, pagal ką žmogus tapatinasi su savimi ar (ir) su kitu. Laikantis požiūrio, kad žmogaus tapatybėje susipina jo savitumas ir panašumas, ir remiantis minėtų kalbamųjų žodžių inherentine simetriškumo ir veidrodžio principu (plačiau žr. Mayers 2008: 62 ir ten cituojamą literatūrą)33, tokie (in)tranzityviniai sakiniai kaip Žmogus tapatus sau. Su kuo tu susitapatini? Kodėl jūs tapatinate save su jais? Lietuvos valdovai žemaičius tapatino su lietuviais ir pan. kuriuose tiesioginis arba netiesioginis objektas yra arba nėra koreferentiški 32 „Identity-as-sameness is principally recognised through contact with what is different, while identity-as-uniqueness is established largely through the intersection of identity-as-sameness categories“ (Joseph 2008: 37). 33 Žakas Lakanas „dėsto, kad individo savidentifikacija, kaip paties savęs pripažinimas, yra neteisijama nuo kito pripažinimo, kitame matome ne kitą, o atpažįstame save patį“ (Lacan 1998; cituojama iš Kuzmickas 2012: 26). 116 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapat(us), -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje su subjektu, aptariami kartu. Žiūrima, kas aptariamų žodžių reikšmės leksinio valentingumo pagrindu „išduoda“ žmogaus tapatybės savitumą ir panašumą. 5.2. Laiko atžvilgiu 24–29 sakiniuose reiškiamą žmogaus tapatybę savam aš galima suvokti kaip tatumo būtį ir tąsmą. Tapatumo būtis žymimas statišku, tapsmas – dinamišku predikatu (būti tapačiam resp. tapatintis). Tapsmas 26 sakinio kontekste dar pabrėžiamas laiko prieveiksmiu šiandien (plg. su kuo tu šiandien tapatiniesi). Tapatumo būtis susijęs ne tik su santykiniu pastovumu (statiškumu), bet ir su vientisumu, kaip sakant, vidinės dermės pojūčiu kaip pamatinių asmenybės bruožų harmonija (Savicka 2004: 78). Tapatūs žmogus, kaip būsenos turėtojas, arba patįs [P], yra vientisas³⁴ žmogus (plg. 24, 27–28 sakinius)³⁵. Semantinis vientisumo požymis, kaip matyti iš 24 sakinio, yra susijęs su savitumu. Tas atvejis, kai kalbama apie tapatų žmogų, sakinyje pabrėžiamas jo kaip asmenės vientisumas (plg. Jonas – tapatūs žmogus). Semantinis vientisumo požymis lieka tapatus reikšmės fone (angl. background), kai, pasakant su subjektu koreferentišką arba su savimi, į avansceną (angl. foreground) iškeliamas žmogaus savitumas, plg.: Jonas – tapatus žmogus (t. y. vientisas); Jonas – tapatus sau žmogus (t. y. savitas); Jonas tapatinasi su savimi. Sakinyje Jonas tapatinasi su savimi36 subjektu einantis Jonas atitinka tiek percepciją, tiek patįją, tiksliau kalbant, dvifunkcę hierarchišką perceperio su papildo patįjo požymių funkciją [Pcp] (plačiau žr. Drūteinis 2009), plg.: Jonas [Pcp] mano, kad jis [P] yra sau tapatus. Ta dvifunkcė subjekto funkcija [Pcp] iškildoma, kai žmogus į save žiūri tarsi iš šono. Tada sakinyje vartojama veiksmažodžio tapatinti forma, plg.: Jonas [Pcp] tapatina save [P] su savo įvaizdžiu; Jonas [Pcp] laiko save [P] tapatų įvaizdžiui. Taigi būti tapačiam (sau) resp. tapatintis su savimi resp. tapatinti save su savo įvaizdžiu vartojamas sakinyje atitinka ir sakinyje aktualizuoja skirtingus semantinius požymius, glūdinius aptariamų predikatų reikšmėse. Kintantis laike yra ir tapatumo būtis. Tai rodo jungties formos, plg.: žmogus buvo tapatus sau (vadinasi, nėra tapatus), bus tapatus (vadinasi, dar nėra tapatus), 34 Plg. LKŽ: vientisas – 4. iš vienos masės, ištisas. || nenutrūkstantis, nepertraukiamas, be pertrūkių: Vientisas lietus. 5. be prieštaravimų, nuoseklus: Vientisa asmenybė. 35 „Apibūdinant žmogų kaip individą pirmiausia reikia pasakyti, kad jis yra atskiras ir vientisas, tai reiškia nedalus (lo. individuus – nedalus), tačiau kintąs laike. Tas pat pasakyta ir apie individo tapatumą, nors į jį galima žvelgti įvairiais aspektais, kiekvieną išskiriant ir aptariant atskirai. Todėl individas, būdamas vientisas bendrą prasme, kartu yra daugialypis bei daugiapatis, galima sąlyginai išskirti dalinius jo tapatumus, tokius kaip socialinis, kultūrinis, tautinis, politinis, konfesinis ir dar kitokius – nelygu, ko ieškome ir kokiu pagrindu tai darome“ (Kuzmickas 2011: 65). 36 Tokio tipo pavyzdžių iš DKT neturima. Straipsniai / Articles 117 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNĖ taps tapatus ir pan. Laiko atžvilgiu žmogaus tapatybės esmė – procesas (vyksmas), susijęs, kaip matyti iš 29 sakinio, ir su žmogaus saviverte. 24) Postmodernioje arba postsubjektinėje epochoje subjektas nėra tapatus sau. Jis atsiskiria ir skiriasi nuo to, kas būdinga, kas savita tik jam. 25) Tačiau reikia pasakyti, kad „tapatatis“ nereiškia „būti tapačiam“, t. y. sau prisikiriamą tapatybę nėra visuomet aktualiai egzistuojanti. 26) Pagalvok, kur slypi tavo išmintis ir su kuo tu susitapatini, kuo tampi? Įvertink, ką tu šiandien asimiliuoji ir kiek disimiliuoji, kaip tau tai sekasi daryti – šiame procese atrasi savo tikrąją tapatybę. 27) Fragmentuota sąmonė, fragmentuotas pasaulio vaizdas, šizofreniška kalba. Žmogus, kuris nebeatrodo esąs tapatus sau, svetimėja ir kitiems. 28) Būti tapačiam sau ir būti savimi yra pagrindiniai liepiniai, kurie išsaugo asmens tapatumą garantuojančių archetipų lobyną. 29) Taigi neesu tapatus savo paties vertei. Žmogaus tapatybė sudaro ne tik santykinai dinamiškas jo santykis su pačiu savimi (yra tapatus resp. bus tapatus sau; tapatinasi resp. tapatinęsis su savimi; plg. analogišką kalba(s)i), susvetimėja su savimi³⁷), bet ir santykis su kitu (tapatinasi su y; tapatina save su y). Įtartės Morkūnienės žodžiais kalbant, „individas nėra izoliuotas, atskiras: jis yra įkūnytas, „dalyvauja“ subjektuose“ (Morkūnienė 2012: 120). Bronislovas Kuzmickas teigia, kad „tapatumo savoka auga kaip reflek-tuojamo vidujiškumo plėtra, kurio branduolys ryškėja kaip „aš“ vaizdinys, susi-darantis kalbantis ir kitaip bendraujant su kitais asmenimis“ (Kuzmickas 2012: 26). Subjektai „buvoja laike, vadinasi, trunka ir kinta ir tame kisme išlieka tie patys, nors ne tokie patys“ (Kuzmickas 2008: 167). Kas (ar) laiko tėkmėje yra (lieka) „tas pats“ žmogus, jei jis ir pats kinta, o susitikęs su kitu keičiasi ir keičia kitą? Jei pripažįstama, kad sutikti žmonės turi įtakos kiekvieno jų tapatybėms, vargu ar įmanoma, kad du žmonės būtų tapatūs visą laiką (žr. 30 sakinį). 30) Neįmanoma, kad du žmonės būtų beveik tapatūs. Ypač partnerio ketoniškumą pajuntame, kai pradedame nuolat bendrauti, kai santykiai pasidaro tvirti³⁸. 37 Plg. DLKT pavyzdžius: Ar jis kalba su savimi tam, kad suprastų, apie ką jis mąsto? Gyvenime dažnai atsitinka, kad žmogus, kalbėdamasis su savimi, nuduoda, jog kalbasi su kitu. Tai, kas betarpiška, kas nepatirta, t. y. tai, kas abstraktu, – nesvarbu, ar tai susiję su jusline būtimi, ar tik su mąstomu paprastumu, – susvetimėja su savimi, o po to iš šio susvetimėjimo sugrįžta į save ir šito būdu tik dar pirmą kartą pasidaro savo tikrove ir tiesa, o kartu yra sąmonės nuosavybė. 38 Plg. DLKT pavyzdį, kur tapatus vartojamas atributiškai: Pasaulyje nėra dviejų tapačių žmonių, išskyrus vienaląsčius dvynius... gimę akimirka. Visi mes skirtingi. Skiriasi mūsų vertybės, gyvenimo būdas, įpročiai, išsilavinimas, kita. 118 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, –i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje Iš toliau pateikiamų 31–35 sakinių konteksto matyti, jog nors ir teigiama dviejų (ne)konkrečių asmenų tapatybė, ji yra dalinė – tam tikru atžvilgiu, t. y. pagal panašų darbų braižą, išvaizdą, vidines savybes ar pan. Taip pat iš 32–35 sakinių aiškėja, kad (ne)apibrėžtas kitas asmuo, su kuriuo tapatinama ar tapatinasi, veikia ar ne tikras asmuo (Juozas Stackevičius, Rolandas Paksas, Erica Jennings ir pan.), o tam tikras su(si)kurtas to ko asmens vaizdinys kaip „etalonas“ (sėmingo dizainerio, nevykusio prezidento, laivės, kosmopolitizmo, šventumo ar pan.). Tas patės žmogaus su(si)kurtasis kitas aktualizuojamas 36–41 sakiniuose, kur žmogus tapatinasi ar tapatinamas su personažu kaip simboliu, idėja, kūrinio autoriumi. Su(si)kurtasis kitas 42–46 sakiniuose pasakomas kaip neapibrėžtas tam tikros veiksmažodinės arba vardodinės ypatybės turėtojas – veikėjas, kuris kiekvieno mūsų įsivaizduojamas ir yra kiek kitoks. Kitaip sakant, kiekvienas paauglys, 46 sakinyje tapatindamasis su būtininku, lenktynininku ar kitokiu veikėju, įsivaizduoja juos, remdamasis savo žiniomis ir (ar) patirtimi, kiek kitokius arba kiek kitaip nei kitas paauglys. 31) Mano ir įvaizda tokia, nors esu kažkuo panašus į savo slaptą bičiulį. Todėl jis mėgina susitapatinti su manim. Taip lend į širdį, kad norisi jį užmušti. Ypač rytais ir vakarais, kai lekame dviese ir mūsų niekas nemato. 32) Tačiau jis [vaikinas] čia pat pastebėjo, kad daugelis jį tapatina su Juo zu Stackevičiumi ir giria jo darbus. 33) Apinti save kaip asmenybę, įrodyti, jog ji yra ne vien namų šeimininkė ar priedas prie šeimos. Dėl šios savijautos ji, ko gero, save kuri laiką ir tapatinusi su Žemaite. Ar R. Merkelienė po esminio savo gyvenimo lūžio padarė laimingesnė? 34) Vargu ar kas nors tapatinosi ir su R. Paksu. Tad ir su Erica Jennings tapatintis niekam nė šaus į galvą. Juk tai tik emocijos – seksualumas, laisvė, jaunatviškumas, kosmopolitizmas. 35) Tačiau didesnio kūrinio apie jį neatsirado kaip tik dėl to, kad autorius sako neišdrįsęs tapatintis su tuo nepaprastai dvasines šviesos šventu žmogumi. Ar ne dėl panašių aplinkybių ir Mindaugo charakterį vengiama atverti iš vidaus? 36) Spėjuva susitapatino su vaizduojamu personažu, tapo realia Žizele, aktarojo jos likimą, neturedama jėgų grįžti į tikrovę. 37) Šiuolaikiniai vaikai vis dažniau tapatina save su išgalvotais personažais ir vis rečiau – su realiais žmonėmis. 38) Bet net per atstumą jaučiu šios muzikos jėgą. Šiandien, grodamas A. Piazollos muziką, aš stengiuosi perprasti jos dvasią, susitapatinti su kompozitoriumi. Tai susijungia du skirtingi mentalitetai, du skirtingi temperamentai. Straipsniai / Articles 119 LORETA VAIČIULĖ-ŠEMENĖ 39) Naujausioje knygoje save tapatinu daugmaž su pasaulio patirties žmogumi. 40) Pati rašytoja irgi aiškiai tapatina pagrindinę veikėją su savimi: „Aš – tai Lisa. Kaip ir ji, valdžios vaikas, galėjau laisvai šėlti gamtoje“. 41) Mato, aš visados save sutapatinau, subendrin[d]avau su Odisėju. Pasaulio keliautojas, kuris, gali gale, sugrįžta namo... Graikas! 42) Buvau susitapatinęs su kokiu nors marksistiniu propagandistu (šypsosi kompozitorius), peikiančiu kapitalistinį pasaulį. 43) Jis tapatino save vaizduotėje su poliarinės nakties kaliniais, ir iš čia kilo ekstaziškas dėkingumas už kiekvieną saulėtekį ir kiekvieną duonos riekę. 44) Nuosekliai kreipiuosi į visus, kurie dar ir šiandien serga raupsais: dar jie turi užtarėją – tėvą Damjaną, kuris ir prieš susirgdamas dažnai save sutapatindavo su ligoniais, sakydamas „mes, raupsuotieji“. 45) Kūdikis rankose spaudžiančios kaip degtinės stiklinę (mama Antis – alkoholikės prototipas). Nenuostabu, kad mergaitės nenori būti į jas panašios ir tapatinasi su kūrėjomis, o berniukai išsigąsta tokių daugiavaikių ištilėlių. 46) Paugliai būna įnirtngais lenktynininkais, belaisviais, pilotais, visagalais, burtininkais, nenugalimais kovotojais, jie tapatina save su minėtais veikėjais. Medikai įspėja, kad kaip tik čia ir slypi priežastys, dėl kurių jaunimas protiškai mėgsta „skrajoti“ automobiliais. Iš to, kas apie 31–46 sakinius sakyta, aiškėja, kad tas kitas, formuojantis priklausomą žmogaus as tapybės dalį ar sluoksnį, yra ne tikras, o paies sukur tas asmuo, su kuriuo tapatinama(si). O kas sudaro žmogaus nepriklausomąjį Aš, kaip, kas yra tikro, pastovaus ar pastovęnio žmogaus tapatybėje ir ar yra? Žmogaus tapatybė DLKT publikacijoje skaidoma pagal prigimtį į duumą (dvasią esp. kūną): ji skaidoma į vidų esp. išorę (žr. 47–49 sakinius), taip pat pagal lytį (vyras esp. moteris; žr. 50–51 sakinius), amžių (jaunas esp. senas; 52–54 sakinius). Vidinė, arba inherentinė, žmogaus tapatybės dalis yra penkiais pagrindiniais pojūčiais neapčiuopiama. Jei sutinkame, kad, kaip teigiama 48 sakinyje, tai, kas mes esame yra tapatu mumyse esančiai dvasinei energijai ir yra pastoviausia žmogaus tapatybėje, tada pojūčiais (labiau) apčiuopiama, arba (labiau) išorinė asmens tapatybės dalis (lytį, amžių), galima laikyti mažiau inherentine – labiau kintančia arba galinčia kisti³⁹. Vidinė ir išorinė tapatybė žmogus turi iš prigimties, t. y. ją „gauna“ gimdamas. Prigimtinė yra tikroji žmogaus 39 Plg.: „Bet kuriuo atveju nekintamą individo substancijos sąvoką galima puikiai suderinti su savybių kaita: ji yra tai, kas lieka individe, keičiantis jo savybėms. [...] [N]eretai ir šiandien, tai, kas lieka individe, keičiantis jo savybėms – žmogiškoji substancija – yra vadinama siela. Siela yra gyvybinis principas – tai, kas organizuoja gyvą organizmą į vieną visumą. Visumos dalys gali keistis, 120 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje tapatybė. Neprigimtinė (neinherentinė) žmogaus tapatybė yra paties asmens sau susikurtas aš (iliuzijos, svajonės ir pan.) ir (arba) kitiems sukurtas aš (įvaizdis, kaukė, etiketė ir pan.) (žr. 55–56 sakinius, dar plg. 36–41 sakinius; Joseph 2004: 4). Su(si)kurtoji aš tapatybės dalis – tai, kuo žmogus (ne)nori ar (ne)gali tapti, t. y. galimasis žmogaus tapatybės sluoksnis⁴⁰. Kitais žodžiais kalbant, galimos tapatybės dalys gali tapti tikrąja žmogaus tapatybe, t. y. iš vaizdiniai (tai, koks žmogus nori, svajoja būti) motyvuoja jo elgesį, tikslus ar pan. ir gali tapti tikruoju ar tikresniu aš (tai, ką žmogus suvokia savyje kaip labiau inherentišką). Galimosios tapatybės yra kintančios. 47) Vienas mano mėgstamas mąstytojas „susitaivimu“ vadino būseną, kai [žmogus] dvasia visiškai susitapatina su kūnu, dažniausiai – sen-čiu ir kenčiančiu kūnu. Kiekvienam pažįstamas jausmas, kai visas žmogiš- kas „Aš“ tampa vien skaudančiu inkstu. 48) Tai, kas mes esame, yra tapatu mumyse esančiai dvasinei energijai. 49) Žvelgdami iš kitos pusės į „aš“, pamatysime, jog, valdydami, kai esame la- bai išalkę, visiškai sutapatiname save su kūnu, supykę ant ko nors – pasijusime esą vien choleriškų emocijų kamuolys, įsigilinę į moks- linę literatūrą – sutapatiname save su protu. Kur iš šių skirtingų pusių yra tikrasis Aš? 50) Tokiose šeimose išauga sumūs, be aiškių saugodos gairių bręstantys paau- gliai, neturintys artimo asmens, su kuriuo galėtų sutapatinti save ir savo lytiškumą... 51) Nijolė Arbačiauskienė: Moteris ir vyrai – lygiaverčiai, bet ne tapatus. 52) Taip pat ir asmenybių skirtumas: kad ir kokia brandi būtų asmenybė, jau- nesniame amžiuje ji negali būti tapati vyresnio amžiaus asmenybei. 53) Ir tikras žvilgsnis atsi ras; būsiu – kažkodel tvirtai tikinausi – kažin koks kitoks. Gal net iš dalies netapatus sau, dvidešimtmečiui, tarkime. Bet tapatus likau. Net sau, penkmečiui. Asmuo niekur nedingo, vienokia ar kitokia patirtis nieko neužklojo, aš esu tasai pats. Penkerių ar trisdešimties. 54) Taip vaikas mokosi atitolti. Mamai ir tuo metu reikia šito mokytis. Ji turi būti šiek tiek brandesnė negu vaikas. Jei ji pernelyg su juo susitapatino, jai sunku tai padaryti. 55) Užsieniai serialai ir prie jų susispaudę žmonės, bandantys sutapatinti save su pasaldinu, gražiai nuspalvintu iliuzijom, o vėliau pasakojan- tys lėktus siužetus apie „meiles“ ir „nemeles“, „laimes“ ir „nelaimes“. bet jas organizuojantis principas išliks tas pats: tokia yra žmogiškojo individo savybių ir jo sielos dialektika“ (Aleksandričius 2012: 216). 40 Plačiau apie tikrąsis resp. galimas aš-pats sampratą psichologiniu, psichosocialiniu aspektu žr. Markus, Nurius 1986, Oosterwel, Oppenheimer 1993 ir ten cituojamą literatūrą. Straipsniai / Articles 121 LORETA VAČIULĖ-ŠEMIENĖ 56) Į teatral iškumą linkęs žmogus kartais susitapatina su savo kauke ir ne-savega jos nusimesti netgi artimų žmonių aplinkoje41. Iš to, kas iki šiol DLKT pavyzdžių pagrindu sakyta, matyti, kad apie žmogaus tapatybę galima kalbėti kaip apie būvį ir tapsmą. Laiko požiūriu tapatumo būvis implikuoja santykinį pastovumą, tapsmas – dinamiką. Semantiniu požiūriu pastovusia yra vidinė prigimtinės žmogaus tapatybės dalis – siela42, gramatiškai – esamojo laiko būti formos, vartojamos su būdvardžiu tapatus, plg.: žmogus yra tapatus sielai, t. y. žmogus yra tas pats arba toks pats kaip siela; žmogus yra tapatus išorei (kūnui, išvaizdai), t. y. žmogus yra toks pat kaip jo išorė (kūnas, išvaizda), bet: žmogus yra tas pats, kas jo išorė (kūnas, išvaizda)44; kintamiausia yra neprigiminė žmogaus tapatybė – sau ir (arba) kitam sukurta tapatybės dalis, gramatiškai žymima būtojo laiko dalyvių paties formomis. Laiko atžvilgiu galima kalbėti apie žmogaus tapatybės sluoksnius, tarp kurių yra skirtingas kintamumo laipsnis: asmens prigimtinė (vidinė resp. išorinė) resp. neprigimtinė (su(si)kurtoji sau resp. kitam) tapatybė. Kaip teigia Povilas Aleksandravičius, tapatumas „yra ir judėjimas, ir tapatumas“, t. y. tai, kas išlieka – „manasis aš ar manoji siela – paverčiantis mane savastimi, mana patirtimi visa, kas taip neišvengiama kinta“ (2012: 214tt; dar žr. ten cituojamą literatūrą; skirtingą nuomonę žr.: Mickūnas 2012: 302; Joseph 2004: 645). Harmoninga minėtų dalinių tapatybių dermė yra žmogaus vientisumo ir savitumo pagrindas. Be to, raiškos 41 Plg. DLKT: Etikečių klijavimas, stigmatizacija ir kiti persekiotojai negalėjo paveikti net pačių stipriausių žmonių. Nemaža žmonių bent iš dalies buvo priversti susitapatinti su „paženklintųjų“ eti-ketėmis, ir pasakojimai rodo, kad dalies jų žmonių gyvenimuose ir dar likę neišspręstų nevykusios traumos patirties. 42 Plg. DLKŽ: siela – 1. rel. nematerialus, nemirtingas žmogaus pradas, teikiantis kūnui gyvybę ir atsiskiriantis nuo jo mirštant. 2. vidinis pasaulis, psichika: Atvėrė savo sielą. LKŽ: siela – 1. vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgyvenimai: Sunku gydyti kūną, kai siela kenčia Pt. 2. religinė – nemirtingas nematerialus žmogaus pradas, siejantis žmogų su Dievu; dvasią: Mano siela garbina Viešpatį brš. 43 Plg. DLKŽ: dvasia – 2. psichinės žmogaus jėgos kaip veikimo aktinas: Kelti žmonių dvasią. 3. prk. tikroji prasmė, esmė: Laiko dvasia. 4. fil. individe sutelkta visuomeninė sąmonė. BLKŽ: dvasia – 5. vns. filosofijoje – kuriamasis pradas, kuris egzistuodamas savime, save suvokia, yra neribotas laike ir erdvėje, atviras būčiai: Analizuoti dvasios ir materijos santykį. Šv. Augustinas teigė, kad protė slypi dieviškos dvasios šviesoje. 44 Plg. d. DLKT pavyzdį: O tai savo ruožtu reiškia, kad išorinis žmogus dėmuo (įvaizdis) tapatinamas su vidiniu dėmeniu (identitetu). Aš esu = aš atrodau. 45 Plg.: „Our identities, whether group or individual, are not „natural facts“ about us, but are things we construct – fictions, in effect“ (Joseph 2004: 6); „Modernus subjektas neturi esmės: jis kuria save ir savo aplinką kaip autonomiją, ir šuo atveju kuria ir objektus, ir naujus jų troškimus“ (Mic-kūnas 2012: 302). 122 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatą, –i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje būti tapatčiam su resp. tapatintis su savimi (su savo iliuzijomis) resp. tapatinti save su savo iliuzijomis pasirinkimas sakinyje rodo ir žmogaus artimą resp. tolimą žiūrą į save patį. Kokios, be minėtųjų, yra sudėtinės tapatybės dalys arba sluoksniai, formuojantys ją visetą, ir kiek jų yra? Regis, dauguma mūsų mažai žino, kas ir kokia yra jo paties ar kito siela – koks jis arba kas yra viduje, t. y. kokia yra asmens pastovioji tapatybės dalis (plg. Joseph 2004: 8). Daugiausia, ką kiekvienas mūsų gali pasakyti apie kitą, tai, daugiau ar mažiau pažindamas savąją tapatybę, „sukurti“ pagal save savąją to as tapatybės versiją, kuri „kūrėjui“ atrodys esanti tikroji kito tapatybė. Kaip kalbant, pagal veidrodžio principą vienas per savosios tapatybės suvokimą (tapatinimąsi) mato kito tapatybę, o kitas per savąją interpretuoja pirmojo tapatybę. Esti atvejų, kai pagal žmogiškosios prigimties (vidus resp. išorė) ir asmens tapatybės (prigimtinė resp. neprigimtinė) dualumo kaip vienio principą (plg. 47 sakinį), dvi atskiros tapatybės suliejamos į vieną, t. y. du atskiri žmogaus suvokimai tarsi vienas (žr. 61–63 sakinius, dar plg. 38 sakinį), arba atvirkščiai: vienas žmogus „išskaidomas“ ir matomas tarsi du atskiri žmonės (žr. 64 sakinį, dar plg. 53 sakinį). Dviejų asmenų suliejimas arba vieno išskaidymas yra dalinis (panašiai kaip 31–35 sakiniuose) ir vyksta pagal tam tikrą kriterijų: amžius (jaunas resp. senas, vaikas resp. suaugęs), lytis (vyras resp. moteris) ar (ir) socialinė⁴⁶ – šeimos (vyras resp. žmona, tėvai resp. vaikai, brolis resp. sesuo). Pastarasis aiškiai matyti iš 65–66 sakinių, o 67 sakinyje susipina su įvardijimo kriterijumi. 61) Kai jam sunką pusę metų, tėvui derėtų daugiau padėti motiną. Mat moteris labai pasineria į vaiko pasaulį. Jei ji [man] pernelyg ilgai susitapatina su vaiku, ši nesimoko savarankiškumo, darosi priklausoma. 62) Keičia savo likimą, pradeda eiti kitu keliu. – Po vestuvių moterims nerekomenduojate keisti pavardžių? – Kai žmonės vienas kitą myli, nori susilieti, susitapatinti, tarsi apsiausti viena antklode, tampa vienu energetiniu sūkuriu. 63) Dynukai kur kas labiau priklauso vienas nuo kito, be to, jie visada yra varžovai. Iki penkerių berniukas tiesiog tapatino save su sese, ji buvo jo antras „aš“. Ir staiga... Prarėjimo priežastis gali būti atsitiktinai auklėtos ar draugo ištartas žodis, pasta. 46 Socialinis tapatumas – „tai individo kaip visuomeninės, bendruomeninės būtybės tapatumas, nes individo nei realybėje, nei teorijoje negalima izoliuoti nuo kitų individų, nes nėra ir visuomenės kaip homogeniško darinio, o yra ryšių tarp individų sistema, kuri ir vadinama visuomene. Socialinio tapatumo svarstymuose gali būti išskiriami ekonominis, politinis, tautinis, kultūrinis, pilietinis ar kokios nors grupės tapatumas ir t. t.“ (Morkūnienė 2012: 96). „Socialinis tapatumas yra procesas, kurio veikiančioji asmenys yra individai“ (p. 121). Straipsniai / Articles 123 LORETA VAČIULĖ-SEMĖNĖ 64) Vėliau p. Aldona dar ilgai rusėsi atmintyje, bet taip ir neypažoko to didelio žmogaus [suaugusio] sutapatinti su kažkuriame sale sėdėjusiu moki-nuku [vaiku]. Atmintis nesutalpina per pusę amžiaus į gyvenimą išleistų mokinių veidų ir vardų. 65) Bernukas privalo turėti vyrą kaip pavyzdį. Su juo [vyru, tėčiu] vaikas [berniukas] galėtų ne tik draugauti, bet ir susitapatinti. Tai reiškia, sutvirtinti savo lytinę tapatybę. 66) Švelniai elgiasi su žaislais, bučiuoja, apkabina... Tik vėliau „atranda“ tėtį ir stengiasi tapti panašus į jį. Nuo to, kaip tas pats žmogus susitapatina su mama ir susitapatina su tėčiu, priklauso požiūris į tėvystę. 67) Pakeisti padarė šis vyriškis nutarė todėl, kad nenorėjo būti tapatinamas su savo broliu. Achremov⁴⁷, kuris yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos už žurnalisto Vito Lingio nužudymą. Žmogaus tapatinimas(is) su kitu kaip mažesne ar didesne grupe – grupė (šeima, partija⁴⁸, elitu, vidurine klase ir pan.) resp. bendruomenė resp. visuomenė resp. tauta – arba tos grupės atstovu aktualizuojamas 68–74 sakiniuose. Socialinis žmogaus tapatybės kriterijus, kaip jo buvimas ir veikimas atskirai, tarp kitų, kartu su kitais (žr. 75–78 sakinius), susipina su vietos kriterijumi 79–80 sakiniuose. Žmogaus tapatinimas(is) su vieta aktualizuojamas 81–89 sakiniuose. Pagal artumą žmogui vietos kriterijų galima skirstyti į artimą ir tolimą, konkrečiau kalbant, tai gyvenamoji vieta (kur žmogus gimė ir (arba) gyvena; žr. 81–82 sakinius) resp. regionas (žr. 83 sakinį) resp. šalis (žr. 84 sakinį), valstybė (žr. 85–86 sakinius) resp. kontinentas (žr. 87–88 sakinius, dar plg. 82 sakinį) resp. pasaulis (žr. 89 sakinį, dar plg. 82 sakinį). 68) Bet ar ne būtinybė išsiskirti iš minios lemia panašių eksperimentų pasisekimą? Kai buvau jaunas, visada norėjau su kuo nors susitapatinti. Pavydėjau tėvams, kad jie galėjo dalyvauti Ž-jo dešimtmečio studentų judėjime, kad turėjo tikslą, kad bandė pakeisti pasaulį. 69) Paaugliai kartais netgi susitapatina su grupe – pasakoji tampa elgesio etalonu. Todėl paauglio socializacijos procese bendraamžių grupės atlieka reikšmingą vaidmenį. ⁴⁷ Plg. dar DKT sakinį: Iš tikrųjų toks lietuvimas yra ne kas kita kaip pavardžių iškraipymas. Pavardė yra asmens tapatybės dalis. Todėl, kraipydami asmens vardą ir jo pavardę, mes tam asmeniui rodome neapgarbą. ⁴⁸ Plg. DKT pavyzdys: Partija, kuri susitapatina su vienu lyderiu, yra pasmerkta žlugti, ji neturi ateities. Be 19 proc. rinkėjų, kurie iš tikrųjų yra apolitiški ir pasyvūs, 14 proc. tapatina save su tradiciniais konservatoriais, kurie atstovauja didelio verslo interesams, ekonominio augimo ir globalizacijos paradigmą. Šiuolaikiniai liberalai mėgsta tapatintis su visa Vakarų visuomene. 124 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, –i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje 70) Man nepatinka žmonės, kurie save tapatina su minia49, elgiasi tik taip, kaip yra priimta, gyvena pagal tam tikras taisykles. Visada turi savo nuomonę ir mažai kas galėtų ją pakeisti. 71) „Jei žmogus pradeda save tapatinti su bendruomene, jis patenka į „išrinktųjų“ ratą. Kas nesutinka su tomis idėjomis, atsiduria tarp „atstumtųjų“. 72) Atsakymai į klausimą, kokiam socialiniam sluoksniui jie priskirtų save, mus gerokai nustebino: veik 90 proc. minėjo vidurinįjį klasę. Su ja save tapatino ir akademikas, ir Gariūnuose geležėmis prekiaujantis buvęs darbininkas, laikantis save verslininku. 73) Pergruzinį tautos dukrą Rolandas Paksas ir vėl susitapatina su „liaudimi“ bei atsiskiria nuo „elito“. Prezidento reitingai dėl šios istorijos tikrai nenukris. 74) O šiai priklausomybės tautai jausmas išlieka gana stiprus: absoliuti dauguma, 95 %, respondentų tapatinasi su lietuvių tauta. 75 % tapatinasi su savo bendruomene, 72 % – su Europos Sąjungos gyventojais50. 75) Grodas asmuo užsiminė ir taip įsijautė, jog suvokia save ne kaip atskirą, izoliuotą „aš“, bet susitapatina su savo veikla. 76) Ar tiesa, kad Neringoje mero pareigybė tapatinama su mero S. Mikėlio asmeniu? Taip, sakė ji, tiesa. 77) V. Kisausko darbai dramatiški, skausmingi. O koks jis buvo pats kaip žmogus? Kūryba dažnai tapatinama su žmogumi. Vincas buvo gana sunkus sudėtingo vyras, labai ramus būdo, į viską reaguodavo jautriai, subtiliai. 78) Informacija apie saviškius susirenkame patys. Žmonės mus tapatina su KGB. 79) Tai nereiškia, kad aš bandau tapatintis su „Domus galerija“ ar su kokia kita įmone. 80) Su Lietuva ir lietuvių tauta labiau tapatinasi miestų, ypač didžiųjų, gyventojai. Tačiau iš miestiečių, ekspertų apibūdinimu, „gana negatyvi požiūrių į savo pilietybę“ išsiskiria kauniečiai. 81) Žmonės, netekdami vietų, su kuriomis save tapatino, kurios liudijo jų kilmę bei kūrė saugumo jausmą, praranda orientyrus, kurie galimi tik esant neutraliems saitams. 49 Plg.: „Mania – tai žmonės be kultūrinio stuburo, be didesnio išsilavinimo [...]. Todėl jie nesupranta visuomenės visumos ir bijo jo“ (Morkūnienė 2012: 165). 50 Plg. DKT pavyzdį: Mes tapatiname save pirmiausia ir labiausiai su savo tauta. „Apie lietuvių tautą, kaip ir apie bet kurią kitą, galima kalbėti dvejopai – kaip apie paskirto milijono individų masę ir kaip apie savitomis pasižyminčią visumą, kurią, kaip ir bet kurią kitą bendrybę, galima aptarinėti atitrauktai, įvardijant tapatumo sąvoką ir skiriant ją nuo kitų analogiškų bendrybių, pasižyminčių kitokiais savitumais“ (Kuzmickas 2008: 168t). Straipsniai / Articles 125 LORETA VAĊIULYTĖ-SEMĖNĖ 82) Reikšmingai išaugo lietuvių tapatinimasis ne su Europa ar pasauliu, bet su artimiausia gyvenamąja aplinka. Su savo miestu ar gyvenviete 1990 m. tapatinosi apie 25 % žmonių, o 2005 m. – jau dvigubai daugiau, arba 49 %. 83) Pietiniai ir šiaurės rytiniai Vilniaus krašto lietuviai negali būti tapatūs jau vien dėl to, kad jų geografiškai nesueina. Juos skiria neykęs tautinių atžvilgiu elementas, kuris sudaro Vilniaus krašto vidurį. 84) Lietuviai save iki šiol tapatina tik su etnografinės Lietuvos teritorija51. 85) Todėl, kad tai buvo nepamirštamieji 1988-ieji – atgimimo pradžia, kuomet bene kiekvienas save, savo viltis, lūkesčius tapatinome su Lietuva, galvojome apie ją, jautėme ją, troškome bent kažką vardan jos padaryti. 86) Esu lietuvis, save tapatinu su laisva valstybe. Ar turėčiau daryti kažką dėl kitų žmonių kurie šios sąlyginės laisvės neturi? 87) Mes iš tiesų nei mentaliai, nei socialiai, nei politiškai niekada nebūsim tapatus Vakarų Europai, todėl rimtai į mus pažiūrėti priversti ir Rytus, ir Vakarus tik tada, kai sugebėsim parodyti, kad esam kiti, bet esam. 88) Vis dėlto, ar japonai tapatinasi su Azijos kontinentu. 89) 1990 m. Europai save priskyrė 1 %, pernai – 3 % apklaustųjų. Su pasauliu 1990-aisiais tapatinosi 4 %, o 2005-aisiais – 6 % Lietuvos gyventojų. Vietos kriterijus apima realiąją ir (ar) įsivaizduojamą gamtą arba daiktą, su kuriais žmogus tapatinasi arba tapatinamas 90–97 sakiniuose. Čia tiksliau būtų kalbėti ne tiek apie žmogaus tapatinimą(si) su konkrečiu daiktu ar gamtos reiškiniu, kiek su slypinčia už jų tam tikrų savybių turiniu – abstrakcija, idėja, simboliu ar pan. Tai aiškiai matyti iš 98–100 sakinių. 90) Žaistum žodžiais pamėgines atskirti, ar jis sutapatina žmogų su gamta, ar sužadina gamtą. 91) Trumpėja dienos, šaltas išnykimo kvapas tarsi rudenįs bulvienojai. Pavargusi gamta moko ruoštis žiemai. O, kad galėtume pasakyti: susitapatinu su rudeniu! Su šia skaidria, nerškia šviesa, su paskutine šiluma, netikėtai užgulančia pečius, su taip ryškiai ir skaudžiai nuaidėjama ramybe. 92) J. Degutės lyrikoje, panašiai kaip ir pirmą dieną, saulė vaiką tapatina su motina. 93) Erdvė, užversti šiukšlėmis, sudarančiai terpę plisti kenksmingoms sveikatai erkėms. Toks miškas yra žmogui svetimas, nesaugus, nemielas, o norima susitapatinti su teikiančiu daug galimybių, išauginančiu daug gamtos 51 Plg. dar DKT: Nekilo etninių žemių problemų ir romėnams, todėl jie įtėvė tapatino ne su tauta ir jos žemėmis, o su visa respublika – kartu su nukariautomis kitų tautų teritorijomis. 126 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas gal tapatus, – i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje turtų, amžinai saugių, galingų, kartu ir išlaikančių amžių paslaptis, mistiškų miškų. 94) Juk tuo tapatina su pre, naudojasi tavo veidu ir tavo amatu, – sako V. Martinaitis. – Bet jie pasiulo tiek, ir jei nesutinki, gali atsisakyti. 95) O sūtapatini moterį su kompiuteriu (pasiūsi mygtuką – įvyks seksualinė reakcija) kvaila... 96) Pietūs turi kažko šviesaus, sąlygiškai šventiško, lyg į burnas simboliškai užsikimę savo prisiminimus. Maistas – tai mes, arba tai, su kuo tuoj susitapatinsime52. 97) Kas susitapatino su turtu arba ir pats praturtėjo, tas ir politikoje reiškė vis daugiau. 98) Žmonės turi susitapatinti su ženklu, jo idėja ir paketi skelbiamu šūkiu. 99) Tai su kuo identifikuosis žmogus, kuris gal ir norėtų susitapatinti su turto turėjimo idealu, bet jau žino, kad niekad jo neturės? 100) Su moterimi tapatinama tai, kas giliausia, slapčiausia. Ir tai – kas paviršutiniškiausia. 101) Prezidentūros skandalo išauginti žmonės vis labiau ima gręžtis į premjerą Algirdą Brazauską, kurį daugelis tapatina su stabilumo sugrįžimu. Iš DLKT sakinių aiškėja, kad žmogaus tapatinimas(is) su vieta, ypatingai artima, susipina su kalbos (žr. 102–103 sakinius) kaip tautos savitumo bruožu (Morkūnienė 2012: 140), pilietybės (žr. 104–105 sakinius), kultūros (meno, literatūros, mokslo; žr. 106–107 sakinius), istorijos (žr. 108–109 sakinius), konfesijos53 (plg. 110–112 sakinius) kriterijais. Kaip rašo Vytautas Rubavičius, „visos žmonių bendruomenės gyvena tam tikrose vietovėse, kuriose ir saugo tam tikrą kultūrą ir jai būdingą kultūrinę atmintį. [...] Vietovė kildina ir palaiko žmogaus socialinę aplinką. [...] Pirminė tapatumo savikūros medžiaga yra vietovės vaizdai ir pasakojimai, gimtinės vaizdas ir garsas. [...] Drįstu teigti, kad visokie socialiniai tapatumai, taip pat etnokultūrinis, tautinis, nacionalinis tapatumai pirmiausia yra vietiniai, kadangi juos palaiko sugyvenimas su kitais žmonėmis ir su konkrečia vietove“ (Rubavičius 2014: 96). Laikantis tokio požiūrio (dar žr. Rubavičius 2014: 9454), t. y. vietos pirmumo žmogaus tapatybei apibrėžti, svarbus taptų 113 sakinys, kur, sprendžiant 52 Plg. dar DLKT sakinį: Asimiliuoji kepenė dešrą, paskui šiek tiek jos disimiliuoji, o visa kas lieka, nešiojiesi savyje kaip esminę savo tapatybės dalį. Tapatybė virtusi dėros mase tarytum pelėsiais apauga šiokiomis tokiomis mintimis, jusmais, – taip ir gyveni. 53 Plg.: „Konfesinė priklausomybė taip pat gali būti bendrą individo kultūrinį tapatumą formuojanti aplinkybė“ (Kuzmickas 2012: 15). 54 „Kultūra – tai gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje vietovėje gyvenančių žmonių ir bendruomenių sugyvenimą su ta vietove, jos gamta, su Straipsniai / Articles 127 LORETA VAIČIULYTĖ-ŠEMIENĖ iš žmogaus (vaiko) raidos, atrodytų, kad natūralu pirmiausia tapatintis su visa aplinka⁵⁵. Kitokios nuomonės laikosi Įratė Morkūnienė (dar plg.: Kuzmickas 2012: 16, 24, Ramonienė, red., 2015: 152). Ji teigia, kad žmogus, „kai socialinė būtybė, yra laikomas atvira sistema“, todėl „tik santykis su aplinka, tai yra visuomene ir pasauliu, yra jo gyvybės ir esmės prielaida“ (Morkūnienė 2012: 100, dar žr. p. 137). Pirmiau jos laikomas socialinis kriterijus. Kalbos (struktūros) požiūriu svarbesnis atrodo esąs anksčiau minėtas tapatybės būvio ir tapsmo santykis, koreliuojantis su minėta P. Aleksandravičiaus nuomone, o atskiro (vietos, socialinio ar kt.) kriterijaus „pirmumas“ susijęs su jo svarbumu komunikacijoje – sakinyje. 102) Jeigu tik pasako „duona“ ir daugiau nieko nedaro, tai tik praneša apie savo kilmę, susitapatina su kraštu, tauta, identifikuoja save su specifine kolektyvine patirtimi. Ir nieko daugiau pats „nu savęs“, nepadaro. 103) Nes bendraujame paprastai su kitais tik tada, kai ieškome savo (kultūrinės, kalbinės ir kitokios) tapatybės patvirtinimo, artumo jausmo. Jei nenorime tapatintis su gimtakalbiais, svetur gyvenančiais tautiečiais, vadinasi, mes kažkuo skiriamės. Ir netgi labai. Arba nejučia nutolome, susvetimėjome…⁵⁶ 104) LDK piliečiai save vadino lietuviais. Pagal feodalinę pasaulėžiūrą kalba nebuvo tautos požymis. Tauta buvo tapatinama su pilietybe. Tiesa, dėl Renesanso įtakos kilo susidomėjimas savo istorija, kalba. 105) Valstybėje gyvena įvairių tautybių žmonės, kurie, būdami tos valstybės piliečiai, pirmiausia tapatinasi su ja – tai apibūdinama pilietinio tapatumo ar tapatinimosi su politine tauta sąvokomis. 106) Prisitaikę prie valstybės kelių reikalavimų piliečiai, ar tam tikrais saitais yra susiję su etine tauta – bendra jos kalba, turi bendrų papročių, tapatinasi su jos kultūra, Lietuva vadinama tėvyne, gyvena vadovaujasi panašiomis vertybėmis, jaučiasi istoriškai susieti. 107) Ir požiūris į tapybą nuo to karto pasikeitė visiškai. – Jūs „išleidote“? – Taip. Dingo žaidimas – na, maždaug sugulė kažką, jei ne tą, tai kitą... savi kaip bendruomenė, jos istoriniu kultūriniu paveldų ir su kaimyninių bendruomenių, genčių ar tautų aplinka“ (Rubavičius 2014: 94). 55 Dar plg. DLT sakinį: Trijų matavimų, kuriais žmogus yra: buvimo vieta, buvimo laikas ir buvimo būdas. Kad ir kaip būtų keista, vieta yra pirminis daiktas, pirminis žmogaus tapatumo matmuo. Tik atėjus į tą ir kitą vietą, tik „įsivietinus“ galima kurti kultūrą – stiprinti savąją arba perimti kitą. 56 Dar žr. DLT pavyzdžius: Romos imperija, pvz., niekada nebuvo tapatinama su tauta ar netgi su kalba. Vilniaus lietuviams kalba nėra yra tapatinimosi su aplinkiniais požymis, nes trečdalis lietuvių net šeimoje bendrauja keliomis kalbomis. 128 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, –i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje Susitapatinau su kažkuo. Ar jums pažįstama būsena, kai susilieji žiūrėdamas? O čia susilieji dar labiau, nei žiūrėdamas. 108) Kultūrinio tapatumo komponentas gali nesikeisti ir gyvenant kitos tautos teritorijoje, pavyzdžiui, daugelis lietuvių, tapusių amerikiečiais, istoriškai tapatinasi su Lietuva ir jos istorija. 109) Galima nebemokėti kalbos, negyventi savo žemėje, bet išlikti lietuviu, – kol tapatini save su tautos istorija. 110) Nors praktikuojančių katalikų Lietuvoje kažin ar surinktumėm vos 30 proc., beveik 80 proc. save vis dar tapatina su Katalikų bažnyčia. 111) Istorijoje buvo laikotarpių, kai šeima buvo mėgstama sutapatinti su vals-tybe, Bažnyčia ar mokslu. Valstybė šeimai kūrė kontrolės ir socialinio garantų projektus, Bažnyčia rūpinosi įstatymo programa. 112) Atsiverdamas nuo seno tikėjimo liekanų, katalikybę M. Valančius tapatina su lietuviškumu, įžvelgia jau susiklosčiusias tradicijas, stengiasi jas kurti: padaro privalomą „Pulkime ant kelių“ giedojimą prieš Mišias. 113) Jei virtuvėje pavojingų daiktų nėra, vaikas saugus, tegul sau pilsto kruopas, – pataria Viktorija Grigaliūnienė. „Aš pats.“ Maždaug iki 3 m. mažylis susitapatina su aplinka ir savęs neįvardija kaip asmens. Todėl sako: „Petrukas eis į lauką“, „Onutė ausis batukus“. Kaip buvo matyti iš pavyzdžių, socialinis ir vietos kriterijus neretai yra susipynę. Kitais žodžiais kalbant, ką žmogus gimsta, jis tuo pat metu savo tapatybę ima kurti tam tikroje vietoje gyvenančioje šeimoje. Taigi svarbus tampa ir laiko kriterijus. Žmogaus ir laiko (praeitis resp. dabartis resp. ateitis) arba tam tikru laikotarpiu vykusio, vykstančio ar vyksiančio įvykio santykis, daug ar mažiau fonę susipynęs su vietos kriterijumi, aktualizuojamas 114–120 sakiniuose. 114) Valdančioji partija atsakinga už tai, kad didelė dalis jaunimo, kuri tapatiname su tautos ateitimi, gali būti nesugrąžinamai prarasta Lietuvai57. 115) Virgilijus Čepaitis aimanavo, kad lietuviai virsta „žalgirio“ sirgalių tauta. Su kuo dabar tapatintis? Su nesugrįžtamai išnykusia praeitimi? Su vis labiau karikatūrėjančia dabartimi? Su šviesa Europos sąjungos ir NATO ateitimi? 116) Praeitis virsta pagrindiniu judintoju, kviečiančiu keliauti toliau, vis toli ir artėti prie savęs, prie kitų. Tai aš tampu tuo, kas buvo, susitapatinu su visais istorijos, kultūros įvykiais, žmonėmis – gyvenusiais, galvojusiais, tikėjusiais. Ir pasijuntu visa sukaupęs. 57 Plg. dar DKT pavyzdį: Tapatinti Vytautą Žalakevičių su septintuoju, „atšilimo“ dešimtmečiu – ar ne per daug garbės tekti „atšilimo“. Straipsniai / Articles 129 LORETA VAIČIULYTĖ-ŠEMIENĖ 117) Nemanau, kad mus reikėtų tapatinti su revoliucijomis teatre – nieko keisti nemėginame, siekiame tik neatlikti nuo šiuolaikinio teatro, – sakė spektaklio „Nuogas karalius“ [...]. 118) Kalbu apie vadinamuosius „atlydžio“ kartos žmones. Tie žmonės nepaprastai aiškiai save tapatino su Antroju pasauliniu karu. Galiausiai, remiantis 119–123 sakiniais, atskirai minėtas Dievo, kaip amžinybės, kriterijus, susijęs su visais anksčiau minėtais kriterijais arba juos apimantis: žmogus, kaip savęs atskirybės (žr. 119–120 sakinius), kaip mažesnės ar didesnės grupės nario (žr. 121–122 sakinius), esančio ir kuriančio savo tapatybę tam tikru laiku tam tikroje vietoje (žr. 123–125 sakinius), kriterijus. Kitaip kalbant ir remiantis 126 sakiniu, kaip žmogus tapatinasi arba tapatinamas su Dievu, taip ir Dievas tapatinasi su visais ir kiekvienu atskirai pagal visus minėtus kriterijus. Pagal veidrodžio principą, kiekvienas atskiras žmogus, būdamas tapatus sau, taip pat yra tapatus visad, visur ir visuose esančiam Dievui. 119) Mūsų siela susijungimo su gryno grožio idėja momentu įgyvendina galimybę sutapatinti save su tuo, kas amžina. Kartu mūsų mintis tam nemirtingą aukščiausią to žodžio prasme. 120) Per galią duonoti gyvybę moters tapatinama su Dievu. „Jų išeše tebeniega ta pati Pradžios jėga, nesuokami gyvybės slėpiniai ir kiekvieno ateinančio pirmasis širdies dūžis“. 121) Reikia tikėti. Kuo? Savo artumu, nes jis ir yra Dievas, jeigu tu jam, jiems visiškai pasiaukoji, su ja susitapatini. 122) Mano mama visada nusileisdavo tėvui ir laikė jį pačiu išmintingiausiu. Tam tikra prasme aš sutapatinau jį su Dievu, tikėdamas, kad mano tėvas žino ir mato viską. 123) Iš principo nėra blogai Dievą asmenį, tapatinti su institucijomis. Tai suteikia aiškumo. Bet gal geriau nereikėtų. Tiesiog jauti, kad jis yra. Jauti Dievą kasdieniame gyvenime. 124) Mes susitapatiname labiau su Dievu ten, kur kančia, kur skausmas, kur kryžius, negu su Dievu, kuris gali būti prisikėlęs, rečiau esame pasiruošę. 125) Nieko nepadarysi – nors planuodamas žmogus gali pasijusti prisiminimų viešpačiu, sutapatinti save su Dievu... Visas „ateities vizijas“ subendraviklina tai, kad nei viena iš jų niekada nebuvo įgyvendinta. 126) Tiesa, šiai doktrinai prieštarauja pačios Evangelijos. Mes ne tik turime didingą, schematišką istoriją Dievo, kuris susitapatina su žmonija. Iš 127–133 sakinių matyti, kad per visus kriterijus – žmogaus atskirybės, socialinį, vietos, laiko ar Dievo – driekiasi ir žmogaus tapatinimas(is) su abstrakčiu daiktu, kaip sukurtuoju tapatybės sluoksniu. 130 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje 127) Žmogus turi jausti, kad gyvena tikrai: prasmingai, gražiai, gerai. Visų pirmiausia – prasmingai. Su kuo jis turi identifikuotis, susitapatinti kaip su idėja, tikslu, vertybe, siekiniu, kad tai jam atneštų prasmės jausmą? 128) Tačiau nuolatinė savianalizė trokšta narciziškai susitapatinti su kitu žmogumi (plg. su kitais žmonėmis). Dabarties psichologai, regis, vieningai sutaria, kad laimingiausias žmogus esti tada, kai pamiršta save. 129) Tai su kuo identifikuotis žmogui, kuris gali ir norėti susitapatinti su turto turėjimo idealu (plg. su turtu), bet jau žino, kad niekad jo neturės? 130) Darbuotojas susitapatina save su klestinčios firmos vertybėmis (plg. su klestinčia firma), priima jas kaip dalį savęs, ir jo asmeninė sėkmė tampa neatskiriama nuo firmos sėkmės. 131) Jo autorius buvo tapatinamas su archiško maisto dvasia (plg. su archistu, su personažu). 132) Dauguma B. Sruogos kartos rašytojų tapatinosi su pagrindinėmis modernumo epistemos imperatyvais: kriticizmu, subjektyvios savimonės idėja. 133) Tam tik reikia pripažinti, kad piliečiai gali laisvai tapatintis su tam tikromis bendrojo gėrio formomis (plg. Dievu). 1 PAV. Žmogaus tapatybės sluoksniai Straipsniai / Articles 131 LORETA VAČIULYTĖ-SEMĖNĖ 5.3. Iš to, kas DKT medžiagos pagrindu sakyta, aiškėja, kad žmogaus tapatybė kuriama tarsi dėliojant iš atskirų tarpusavyje susijusių dalių (sluoksnių). Jos unikali pradžios „detalė“ – siela. Prie jos pridedamos lečiau ar greičiau kintančios kitos, tikrosios ir galinės tapti tikrosiomis, detalės – žmogaus tapatybės sluoksniai. Žmogaus tapatybė yra duali: priminė resp. nepriminė. Ji yra ir būvis, ir tapsmas. Pastovusis yra priminė vidinė žmogaus tapatybės dalis (siela), gramatiškai – esamojo laiko būti formos, vartojamos su tapatus (žmogus yra tapatus sielai; plg. ?žmogus buvo / taps / darysis tapatus sielai, bet: žmogus liks tapatus sielai); kintamasis yra nepriminė žmogaus tapatybė – sau ir (arba) kitiems sukurtų tapatybės dalis, gramatiškai žymima finitėmis tapatinti(s) formomis (žmogus tapatinasi su įvaizdžiu, plg. žmogus bus tapatus įvaizdžiui). Taigi dinamiškumo atžvilgiu duali žmogaus tapatybė koreliuoja su raiška. Žmogaus tapatybė, kurią sudaro laike daugiau ar mažiau kintanys tikrasis (prigimtinis) ir galimas (neprigimtinis) aš, sluoksniuojama pagal tris tarpusavyje susijusius žemiškuosius – socialinį, vietos, laiko – kriterijus, kuriuos apima ketvirtasis – Dievo⁵⁸. Pataris 1 paveiksle pavaizduotas rodiklis, žemiškieji trys pavaizduoti kaip spalvoti laukai, kurių kiekvieno atinkamas skiriamasis požymis – semantinis: „asmuo“, „vieta“ arba „laikas“. Tai atliepia žmogaus santykį su savimi ir aplinka: kaip arba koks aš būnu su savimi ir kitu buvimo vietoje laiku. 5.4. Iš turimų DKT sakinių aiškėja, kad sveiko žmogaus tapatybė yra nuolatinis kitimas, prasidedantis nuo gimimo momento tam tikroje vietoje (plg. 134–137 sakinius), toliau aktualu aptarti ir kitus predikatus, kurių akantais eina daiktavardiniai tapatus vediniai. Kitaip sakant, ką žmogus, su kuriuo kartu užimta ir jo tapatybė, su ja veikia, kaip ją jaučia, ar jaučia ir pan.? 134) Kur gimsta Europos tapatybė. 135) Tapatybė kinta, prarandus arba atsisakius vienų vaidmenų (atsikiriančių ir nuo vienokios gyvensenos), prisiimant kitus vaidmenis ir kitokią gyvenseną. 136) Iš tiesų dar žmogaus tapatybė nuolat kinta ir net yra sąmoningai kaitaliojama. Galima dabar nuolat transformuojamą tapatybę vertinti net kaip tam tikrą konkurencijos įrankį. 58 Plg.: „Tapatumas yra tinklas charakteristikų, kurias individas pripažįsta kaip esančias išimtinai jo ir sudarančias jo individualią asmenybę. […] Tačiau tapatumas plaukia ne iš atskirų, izoliuotai traktuojamų individo vidaus; jis yra socialiai konstruojamas ir pasiekiamas tik „kitų“ pagalba“ (Morkūnienė 2012: 137); „Atkreip dėmesį į tai, jog nepaisant vis stiprėjančių individualistinių visuomenės narių nuostatų savęs suvokimas visų pirma vyksta per savęs priskyrimą tam tikroms žmonių grupėms, bendruomenėms, o savęs, kaip savipakankamo ir nepriklausomo individo, suvokimas yra santykinai silpnas“ (Savicka 2008: 189). 132 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatą, –i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje 137) Užsienyje įsidarbinau vienoje telekomunikacijų įmonėje. Atsirado naujų draugų, atsivėrė kitas gyvenimas. Tačiau mano tapatybėje niekas nesikeitė. Mirkau giliame depresijos liūne. Iš 138–150 sakinių, kuriuose diktavardiniai tapatūs vediniai eina percepcinių veiksmažodžių objektais, matyti, kad žmogus kaip percepcijas tapatybę jaučia, suvokia, išgyvena, apie ją žino, ją apažįsta ir, susipažindamas su savąja ar kito tapatybe, ją gali abejoti ir jos (ne)nori, jos gedis ar nesigėdi, ją pamiršti ar jos išsižadėti. 138) Bet mes tolstame nuo temos. Technokratinės kultūros asmenybė, mėginama pajausti tapatumą kažkuriai žmonių grupei, nebūna gyvenimo istorijos, negirdi jos prisiliečiančios prie tėvų ar protėvių sakmių. 139) – O kaip [jaučiatės] su tapatybe? Jaučiatės kaunietis, Lietuvos menininkas, ar tiesiog kosmopolitas? 140) Pastarieji, ypač generaliai, katalikų inteligentų „fermentacijoje“ buvo puikus katalizatorius, skatinęs mus geriau suokti savo tapatybę59. 141) Katalikų Bažnyčia Lietuvoje skatini ieškoti gyvo kontakto, padėti gilinti ekumenines nuostatas, kartu išgyvenant savo krikščionišką tapatumą, kad Pilnos Evangelijos judėjimas vėl neužsidarytų savo siaurai supratame konfesionalizme, kuris stabdo vieną pačių bendruomenių brandą. 142) Inteligentijai būtinai reikia susirasti tikrą ar įsivaizduojamą savo priešą, idant jį galėtų apibrėžti save ir patirti savo grupinę tapatybę. 143) Tam kad gebtume suteikti savo gyvenimui prasmę ir atpažinti savo tapa-tybę, turime gebėti, sakė Tayloras, pamatyti savo gyvenimą kaip besikeičiančią istoriją (unfolding story60). 144) Tik tuomet pažinsime savo tapatybę ir mūsų nebegąsdins blogo ideologijų siautėjimas61. 145) Tokioje situacijoje nėra ko stiebtis šeimos krizė: nei vyras, nei moteris nebežino savo tapatybės, yra nuolat sunerimę ir paskendę rūpesčiuose, vaikai jaučiasi sutrikę ir neturi galimybės bręsti emociškai. 146) Tik išdrįsę suabejoti savąja tapatybe mes įgausime jėgų ją kurti. Tai, davė tėvai mums šaknis. Bet davė ir sparnus! 59 Plg. dar DLKT pavyzdį: Ugdyti išsilavinusią asmenybę, suvokiančią savo religinį, tautinį ir pilietinį tapatumą. 60 Žr. dar DLKT pavyzdžius: „Aš“ atpažįsta savo tapatybę, tampa pilnavertis tik šeimoje. Asmuo atpažįsta savo tapatybę būdamas priešais kitą, tai yra skirtingą (kitokį) pačioje gelmėje tų dovanojamų mainų, kurių vienintelis šaltinis ir yra ‘asmuo’. 61 Plg. DLKT sakinį: Kelionė sustiprino mane kaip žmogų, pažinusį savo tapatumą, – koks aš būsiu reikalingas. Straipsniai / Articles 133 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNĖ 147) Nekenčiu šio atvaizdo. Ir dažus ir teptuką – naikin u, užpiešiu, nepalikdamas jokių nuorodų, galinčių dar ką nors man priminti. Nenoriu šios tapa-tybės, todėl taip bandau išsivaduoti. Pasiseka. 148) Svarbiausia nesigėdyti savo tapatybės ir gyventi pagal savo principus na-kų ir makdonaldų pasaulyje, o jei tų principų neturi, tai nė globalizacijos nereikia, kad sėkmingai nusivaziuotum. 149) Su juo susisiekia „Mossado“ atstovas Efaimas (Geoffrey Rush) ir prašo palikti nėščią žmoną, išsižadėti savo tapatybės ir pasitraukti pogrindin. 150) Adomas ir Ieva pamirsta savo tapatumą (kuris iš jų yra Adomas, o kuris – Ieva), „tačiau kiekvienas lošėjas žino savo empirines preferencijas. Tai atvejais, kai diktatardiniai tapatus vedinai eina veiksmo veiksmžodžių objektiniais aktais, tapatybė žmogus kaip veiksmo atlikėjas ir iniciatorius (kitai, agentas) gali slėpti, išduoti ir jos atsisakyti, ją atskleisti, išreikšti ir au-ginti (stiprinti, (at)kurti, puoselėti), įgyvendinti, jos ieškoti ir ją saugoti, išau-goti; ją (pa)si tikrinti, nus(is)tatyt ir pan. (žr. 151–162 sakinius). 151) Tačiau vargingesniems valstiečiams KDP reikalavimai ne keliami, tad jie verčia slėpti savo tapatybę – arba emigruoja į vakarinius Turkijos miestus. 152) Atvira A. Brazausko bei Andriaus Kubiliaus priešprieša sumažėjus, filoso-fas tvirtino, kad jeigu taip įvyktų, socialdemokratai galutinai išduotų savo tapatumą. 153) Rizikuoja, nes didžioji dauguma dirba nelegaliai. Atsisako dalies savo ta-patybės, vengdami viešųjų santykių. 154) Galima daryti prielaidą, kad atsirigi jausmai poetinėje kūryboje atskleidžia igi slėptą Lorcos asmenybės tapatumą. 155) Žmogus savo tapatumą išreiškia vaidmenimis (motinos, sūnaus, vyro), profesine kompetencija, išsimokslinimu, religiniais jausmais ar politinėm pažiūrom ir kitom vertybėm. 156) Jie dalyvaus ne vien tautiniuose susivienijimuose, bet ir visose politinėse partijose bei visuomeninėse sąjūdžiuose, jų padeda puoselės tautinį tapatumą, o, antra vertus, gins kitus savo, kaip normalų šalies piliečių, interesus. 157) Tam tikslui buvo siūloma įkurti ir Europos institutą, kuris tirtų praeities klaidas, plėstų bendrą Europos istorijos suvokimą, stiprintų europinį ta-patumą bei pagarbą žmogaus teisėms. 158) Svoka ir junta kultūrinė atmosfera (užuot laikę ją savaime suprantama ir žino, kad iš tikrųjų negalėt be jos gyventi ir įgyvendinti savo tapatumą. Aukštoji (raštoji) kultūra, kurioje jie buvo auklėjami, daugiau žmonių yra brandinusi jų investicija, jų tapatumo branduolys. 134 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, –i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje 159) Tarytum lietuvių nebūtų iš viso. Ši maža tauta tik per stebuklą išlaikė savo tapatumą. Ji neturėjo teisės gyventi, išlaikyti savo kalbą. 160) Bet, ačiū Dievui, vis dar gyvename gimtojoj šaly, savoj Tėvynėj, dar galime ieškoti savo tapatumo, savo šaknų, sąsajų su praeityje gyvenusių žmonių kartomis. 161) Gydytojas privalo patikrinti atėjusio žmogaus tapatybę – ar prašymą įtraukti į donorų sąrašą užpildė tikrai tas žmogus. 162) Lankytojui asmens tapatumą buvo būtina nustatyti, nes praėjusiais metais automobilių turgaus prieigose žmiai padaugėjo kriminalinių veiksmų. Be to, žmogus gali būti suprantamas kaip naudos ar nenaudos gavėjas, adresatas, turėtojas – beneficijas (žr. Slžienė 1994: 21). Tada jis savąją tapatybę praranda arba atranda, susigrąžina, gauna (įgyja); ji gali dingti, būti kito sunaikinta (išrauta, sugriauta) arba pavogta (žr. 163–171 sakinius). 163) Viena po kitos jos veržėsi sukurti šeimas. Pavydė visoms, ir gana sėkmingai. Ištekėdamos jos prarado savo tapatumą, nes jau po vedybinio gyvenimo metų ėmė sakyti: „Mes jau vaikštome“, „Mes jau valgome“, „Mes tikrinamės pas gydytoją“, netgi – „Mes tuštinamės“. 164) Nesantuokiniai ryšiai todėl įneša daug sumaišties žmonių gyvenimuose. Tarkim, vyras, pažinojęs daug moterų, praranda savo tapatumą, nes jo dvasia jau yra pabuvusi sąjungoje su galbe moterų. 165) Turbūt sergų pagalba menininkas susigrąžina dalį savo tapatybės, kurią taip nesunku prarasti pasaulio vėjų pagairėje. 166) [Istorinė kultūra], anot Anthony D. Smitho, vienaip ar kitaip reiškiasi konkrečioje kartoje tam tikrais tautiniais idealais, ir žmogus įgyja savo tapatumą per santykį su protėviais ir tais įvykiais, kurie suformavo jų charakterius. 167) Iš esmės tai mankurtizacijos procesas, nes ketvirtoje ar penktoje kartoje gali visiškai dingti savo tapatybė. Kąžinčioje generacijoje žmogus jau sako, kad jis nežinąs, kas jis toks, o dar vėliau jis jau „žino“, nes nieko neprisimena. 168) Tai yra vienas pagrindinių būdų, kuriuos naudoja Kinijos valdžia, norėdama su šaknimis išrauti tautinį tapatumą ir visą naciją. 169) Išnaikinti mentalitetuose gluminį lietuvio tapatumą. Nuolatinį kultūros ilgės pakeisti nuolatiniu kultūriniu menkavertiškumu. 170) Taigi iš esmės Beauvo ir kaip moterį išlaisvinančią normą teigia tai, ką Lėvinas vadina prievartos ir karo situacija, kai sugriaunama pati tapatybė. 171) Pakeisti pavardę bus sudėtinga, tačiau ne sunkiau nei tai, ką tenka patirti dabar. Kaip jos pavagia tapatybę? Tapatybės vagystė (kai kas nors Straipsniai / Articles 135 LORETA VAIČIULYTĖ-ŠEMENĖ naudojasi kito asmens vardu ir pavarde, socialinio draudimo numeriu bei kita informacija ant čekių, atvirų kreditinių kortelių). Kad ir kas žmogui nutiktų, jis visada turi galimybę tapybę pakeisti: iš naujo atgaivinti, susikurti ar atkurti ir ją „pasimatuoti“ (žr. 172–178 sakinį). Taigi, remiantis predikatais, kurių vienu iš argumentų eina daiktavardinis tapatus ve-ndys, galima patvirtinti, kad žmogaus tapatybė yra nuolatinis virsmas. Kitais žodžiais kalbant, žmogaus tapatybė kaip visuma nėra tik tai, ką žmogus visą gyvenimą „turi“ status quo, bet ir tai, ką per gyvenimą savęs jaudamas ir suvokdamas susikuria kaip tikra ir galima. Visa tai, kas daroma per subjektyvų (savą) daugiau ar mažiau artimą tarpusavio santykį savimi ir (arba) kitu: asmeniu, vie-ta, laiku ir Dievu, pagrindžia kiekvieno asmens savitumą. Per skirtingą tapatini-mąsi matyti kiekvieno unikalumas. Iš viso to, kas sakyta, aiškėja, kad žmogaus savitumą kuria ir jo prigimtinė, ypač vidinė – Dievo duotoji tapatybė, ir paties subjektyviai jaučiama ir susikurta tapatybė (plg. 179 sakinį). 172) Pavyzdžiui, Anne Cassidy knygoje „Išent Džei Džei“ vos septyniolikos metų sulaukusi mergina privalo visiškai pakeisti savo tapatybę, bent dešimt metų nebedrauti nė su vienu anksčiau pažintu žmogumi, ir tai ne paika užgaida, o sąsauga. 173) Analitikai stebi vadinamąjį įtakingų visuomenės retribalizacijos procesą, kai atgaivinama klaninė-gentinė tapatybė, kurioje asmuo tiek saugumo, tiek pajamų pragyvenimui ieško giminystės ryšiais susietose grupėse. 174) Norėdami istoriškai įsitvirtinti būtent kaip intelektualai, jie yra priversti iš naujo sukurti ir moralinį, ir kultūrinį minios tapatumą. 175) Išėję įsitę, pirmiausia vertų atmetę naujiesiems laikams būdingą mąstymo stilių – įsitikinimą, kad tapatumą pavys bent kiek iš anksto suprojektuoti. 176) Jeigu piliečiai savo moralinį tapatumą pradėtų konstruoti remdamiesi Benthamo tvirtinimu, kad nėra bendruomenės, tai jie greitai prarastų bet kokį aiškesnį moralinį dalykų supratimą. 177) Mūsų populiariausi istorikai Alfredas Bumblauskas su Eduardu Gudavičiumi jau ne antrą dešimtmetį stengiasi formuoti šiuolaikišką lietuvišką tapatybę, nežiūrėti į Lietuvos praeitį vien istoriko Adolfo Šapokos sukurta ir sovietmečiu savaip adaptuota paradigma. 178) Pasakodamas istorijas, kuriomis pats netiki ir kurių nesupranta, Neįvardijamasis „matuojasi“ įvairias tapatybes, kol įsitikina, kad tai neturi prasmės. 179) Tėvų, vyro, lietuvio ir pan. identitetas veikia kaip keletas sudedamosios dalys, bet jos nesėmės. Vertikalė į Dievą visas koncepcijas, paradigmas, tapatybes sustato į savo vietą, skiria joms pagalbinį vaidmenį. Kada apačiopei savęs vertikala? Maždaug 200 metai. Apie ašį, vertikalę ir tapatybę. 136 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje Tapatybė, arba tapatybė, yra sutaptis su savo esme, kuri yra bendra vi­siems. Tai ir sutapimas su kito esme. Ta esmė – tavo minimasis Dievas, vertikalė. 6. APIBENDRINIMAS IR IŠVADOS DLKT publicistikos sakiniuose, kuriuose vartojamos skirtingos būdvardžio tapatus, -i ir jo veiksmažodinių (tapatinti, tapatintis) bei daiktavardinių (tapatybė, tapatumas) vedinių formos, atpažįstamas ir per subjektyvų tapatinimąsi su savimi ir kitu matyti apibendrintas tapataus žmogaus vaizdinys. Pats žmogus sakiniuose aktualizuojamas kaip pacientas ir (arba) percipientas, agentas arba beneficientas. Čia, publicistikoje, reikšminga tai, kad kontekstas arba tekstas, kuris leidžia „girdėti“ rašančiojo mintį, t. y. tai, ką ir kaip jis norėjo apie save ar aplinką pasakyti, nors ir palieka skaitančiajam daugiau laisvės vertinti, jį suprasti subjektyviai, vis dėlto primeta skaitančiajam rašančiojo žmogaus tapatybės suvokimą (plg. Akivaizdu, kad pasakojimas negali vykti tyloje. Tam reikalinga kalba. Mūsų tapatybė tai mūsų kalbinė artikuliacija DLKT). Netiesiogiai komunikuodamas rašantysis ne tik atstovauja sau, t. y. „įtekstina“ savąjį tapatybės suvokimą – komunikuodamas jis turi įtakos skaitančiojo tapatybei, ją formuoja, kuria arba keičia62. Taigi, panašų vientiso žmogaus tapatybės konceptą, matyt, turi kiekvienas aktyvesnis publicistikos skaitytojas; pagal atskiro žmogaus sąmonėje egzistuojantį savitą tapatybės konceptą matyti grupinio koncepto bruožai. Iš tyrimui surinktų DLKT publicistikos sakinių žmogaus tapatybė „išsiskleidė“ kaip savita asmens visuma, nuo gimimo jaučiama, suvokiama ir (arba) kuriama pagal dualumą: kaip daugiau ar mažiau artimas žmogaus tarpusavio santykis su dalinėmis (prigimtine resp. neprigimtine, dieviškąja resp. žemiškąja) tapatybėmis. Tikroji vidinė žmogaus tapatybė – siela – gimstant „gaunama“ iš Dievo. Ji yra pastovioji žmogaus tapatybės dalis. Pagal panašumą, t. y. veidrodžio principą, ir žemiškuosius (kito asmens, vietos, laiko) kriterijus žmogus (susi)kurė, (susi)kuria arba dar (susi)kurs labiausiai kintančius neprigimtinės tapatybės sluoksnius. Iš prigimties gaunamas išorinis tapatybės sluoksnis (lytis, bendrieji išorės bruožai) yra tarp prigimtinio vidinio ir neprigimtinio tapatybės sluoksnių. Laiko atžvilgiu prigimtinis tapatybės sluoksnis yra pastovesnis už neprigimtinį. Kintamumas susijęs su raiška skirtingomis yra tapatus resp. tapatinti(s) formomis. Raiškos būti tapačiam resp. tapatintis resp. tapatinti pasirinkimas 62 Plg.: „Identity is constantly interactively constructed on a microlevel, where an individual’s identity is claimed, contested and re-constructed in interaction and in relation to the other participants“ (Norris 2007: 657). Straipsniai / Articles 137 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ sakinyje iškelia į avansceną paties žmogaus skirtingą (artimą resp. tolimą) santykį su savimi arba kitu (plg. būti tapačiam sau / kitam resp. tapantitis su savimi / su savo iliuzijomis / su kitu resp. tapantinti save su savo iliuzijomis / su kitu). Daiktavardinių tapatūs vedinių, kurie eina percepcinių ir veiksmo predikatų aktantais, vartosena leidžia teigti, kad žmogus savo tapatybę jaučia, suvokia ir kuria arba perkuria savaip. Tai pagrindžia kiekvieno tapatybės savitumą. Atsižvelgiant į tai, kad būdvardis tapatūs turi du skirtingus semantinius požymius: „panašūs“ ir „savitas“, kurie yra bendri žodžiams toks pat, tolygus ir kitoks, savitas, originalus, žodyninė tapatūs apibrėžtis, matyt, tikslintina. Nepaisant to, kad žmogus, kalbėdamas (rašydamas) apie tapatumą, dažnai ieško, randa ir sakinyje pabrėžia savo ir kito arba kitų dviejų panašumą, tas panašumas visada yra dalinis ir daugiau ar mažiau kintantis. Pagal esmę kiekvienas žmogus su visais savo aktualiais ir galimais panašumais yra savitas (tapatūs sau) – skirtingas nuo visų, į kuriuos buvo, yra ar bus panašus kokiu nors aspektu. ŠALTINIAI BLKŽe – Bendrinės lietuvių kalbos žodynas: elektroninis variantas, vyr. red. Danutė Liutkevičienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015. Prieiga per internetą: http://bkz.lki.lt. DLKT – Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas, sud. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centras. Prieiga per internetą: http://donelaitis.vdu.lt. DLKŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: elektroninis variantas. 7-asis patais. ir papild. leid. Vyr. redaktorius Stasys Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015: Prieiga per internetą: lkiis.lki.lt. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002: elektroninis variantas, red. kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. Prieiga per internetą: www.lkz.lt. 138 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje LITERATŪRA Aleksandravičius Povilas 2012: Žmogaus tapatumo ontologija: tarp substancijos ir asmens. – Individo tapatumas, sud. Jūratė Morkūnienė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 189–274. Ambrazas Vytautas 1999: Funkcinis stilius. – Lietuvių kalbos enciklopedija, par. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 204–205. Bitinienė Audronė 2007: Publicistinis stilius. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. Bucholtz Marry, Hall Kira 2006: Language and identity. – A companion to the philosophy of education, ed. by Randall Curren. Cornwall: Blackwell Publishing, 369–394. Cruse David Alan 2001: Lexical semantics. Cambridge: Cambridge University Press. De Laguna Grace A. 1927: Speech. Its function and development. New Haven: Yale University Press. Drukteinis Albinas 2009: Semantinės sakinių struktūros su sinkretinės reikšmės predikatais. – Res Humanitariae 6, 24–41. Evans Vyvyan, Green Melanie 2006: Cognitive linguistics: An introduction. Edinburgh: Edinburgh University press. Gaivenis Kazimieras, Keinys Stasys 1990: Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas: Šviesa. Greimas Algirdas Julius 2005: Struktūrinė semantika. Vilnius: Baltos lankos. Grigas Romualdas 2016: Lietuvių tapatybė ir Europa. Istoriosofinis aspektas. Vilnius: Versmė. Gudavičius Aloyzas 2007: Gretinamoji semantika. Šiauliai: Bibliotheca actorum humanitaricorum universitatis Saulensis. Gudavičius Aloyzas 2009: Etnolingvistika (Tauta kalboje). Šiauliai: Bibliotheca actorum humanitaricorum universitatis Saulensis. Gudavičius Aloyzas 2011: Reikšmė, sąvoka, konceptas ir prasmė. – Res Humanitariae 10, 108–119. Haspelmath Martin 2007: Further remarks on reciprocal constructions. – Reciprocal Construction 4, ed. by Nedjalkov Vladimir P. John Benjamins Publishing Company: Amsterdam, Philadelphia, 2087–2116. Hjelmslev Louis 1995: Kalba. Įvadas. Vilnius: Baltos lankos. Jakaitienė Evalda 2010: Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Straipsniai / Articles 139 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Joseph John E. 2004: Language and identity: national, ethnic, religious. Basingstoke: Palgrave Macmillan. Jurgaitis Nedas 2015: Krizės konceptas lietuvių ir vokiečių kalbose. Daktaro disertacija. Šiauliai. Karaliūnas Simas 1997: Kalba ir visuomenė (Psichologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Knjazev Jurij P. 2007: Lexical reciprocals as a means of expressing reciprocal situations. – Reciprocal Construction 1, ed. by Nedjalkov, Vladimir P. John Benjamins Publishing Company: Amsterdam/Philadelphia, 115–146. Kuzmickas Bronislovas 2008: Lietuviškasis tapatumas: kultūra ir valstybė. – Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, sud. Antanas Andrijauskas, Vytautas Rubavičius. Vilnius: Kronta, 166–183. Kuzmickas Bronislovas 2011: Individo kultūrinis tapatumas. – Problemos 80, 65–74. Kuzmickas Bronislovas 2012: Individo kultūrinio tapatumo sklaida (tarp tradicijos ir inovacijos). – Individo tapatumas, sud. Jūratė Morkūnienė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 11–94. Kvašytė Regina, Papaurelėtytė Silvija 2013: Kai kurie koncepto liga bruožai Lietuvos viešajame diskurse. – Filologija 18, 107–117. Mayers David G. 2008: Socialinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika. Marcinkevičienė Rūta 2008: Žanro ribos ir paribiai. Spaudos patirtys. Vilnius: Versus aureus. Markus Hasel Rose, Nurius P. 1986: Possible selves. – American Psychologist 41, 954–969. Matonytė Irmina, Morkevičius Vaidas 2013: Elitų Europa: tapatybių ir interesų kaleidoskopas. Vilnius: Firidas. Mickūnas Algis 2012: Globalizacija ir modernus subjektas. – Individo tapatumas, sud. Jūratė Morkūnienė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 291–311. Morkūnienė Jūratė 2012: Socialinis tapatumas: prielaidos, pokyčiai, destrukcijos. – Individo tapatumas, sud. Jūratė Morkūnienė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 95–188. Morkūnienė Jūratė, sud., 2012: Individo tapatumas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. 140 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje Norris Sigrid 2007: The Micropolitics of personal national and ethnicity identity. – Discourse and Society 18(5), 653–674. Oosterwegel Annerikie, Oppenheimer Louis 1993: The self-system: Developmental changes between and within self-concepts. Hillsdale, NJ, US: Lawrence Erlbaum Associates, Inc. Papaurel y tė Silvija 2013: Kai kurie koncepto laisvė bruožai lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje. – Acta humanitarica universitatis Saulensis 16, 222–231. Partee Barbara H. 2008. Symmetry and symmetrical predicates. – Computational Linguistics and Intellectual Technologies: Papers from the International Conference „DIALOGUE“, ed. by Kibrik Aleksandr E. et. al. Moscow: Institut Problem Informatiki, 606–611. Prieiga internete: https://udrive.oit.umass.edu/partee/Semantics_Readings/SymmetryHandoutPentusSeminarCorrectedPlusNotes.pdf. Pikčilingis Juozas 1971: Lietuvių kalbos stilistika 1. Vilnius: Mintis. Ramonienė Meilutė, red., 2016: Emigrantai: kalba ir tapatybė. Vilnius: Vilniaus universitetas. Rubavičius Vytautas 2014: Vėluojanti savastis. Studijos ir straipsniai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Ruškys Algirdas 2011: Konceptas žemė lietuvių frazeologijoje. – Res Humanitariae 10, 120–140. Rutkovska Kristina, Smetonienė Irena, Smetona Marius 2017: Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje. Vilnius: Akademinė leidykla. Savicka Aida 2004: Asmens tapatybė permainų metu: tarp lemties ir pasirinkimo. – Kultūrologija 11, 77–94. Savicka Aida 2008: Globalios tikrovės iššūkiai asmens tapatybei. – Nacionalinio tapatumo testinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, sud. Antanas Andrijauskas, Vytautas Rubavičius. Vilnius: Kronta, 184–195. Sližienė Nijolė 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Sližienė Nijolė 2004: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 2 (2). Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Taylor John R. 2006: Cognitive Semantics. – Encyclopedia of Language and Linguistics, ed. by Brown Keith. Oxford: Elsevier, 569–582. Tekorienė Dalija 1990: Bevardės giminės būdvardžiai. Vilnius: Mokslas. Straipsniai / Articles 141 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Vykypėl Bohumil 2005: Hjelmslevo glose matika ir baltų kalbų fonologija. Vilnius: Sapnų sala. Župerka Kazimieras 1983: Lietuvių kalbos stilistika. Vilnius: Mokslas. Župerka Kazimieras 2012: Stilistika. Šiauliai: Šiaulių universiteto biblioteka. Лакан Жак 1998: Семинары. Книга 1. Москва: Гнозис, Логос. Маслова Валентина А. 2001: Лингвокультурология. Москва. Степанов Юрий С. 1981: Имена. Предикаты. Предложения. Москва: Наука. Степанов Юрий С. 1997: Константы: словарь русской культуры. Москва. Тер-Минасова Светлана Г. 2000; Язык и межкультурная коммуникация. Москва. Concept of Human Identity on the Basis of tapatus, -i and Its Derivatives in Contemporary Lithuanian Opinion Journalism SUMMARY The article addresses the content of human identity on the basis of the adjective tapatus and its verbal (tapatinti, tapatintis) and nominal derivatives (tapatybė, tapatumas). It combines structural and cognitive approaches to meaning. A human being is the starting point of the study. It refers to the material collected from the Corpus of Contemporary Lithuanian Language developed at the Centre of Computational Linguistics of Kaunas Vytautas Magnus University. The material of opinion journalism available at the CCLL enables us to recognise and see the image of an identical human being shared by every more active reader of opinion journalism through the subjective identification with oneself and another human being. The features of the group concept can be seen on the basis of the peculiar concept of identity existing in the consciousness of an individual human being. In the sentences in question a human being is actualised as the patient and/or percipient, agent or beneficiary. The research revealed that human identity is a peculiar entirety of the person which is sensed, perceived and/or created on the basis of duality right from birth: as a more or less 142 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje close relationship between a human being and partial identities (inherent or non-inherent, heavenly or earthly). The true inner human identity – the soul – is “received” from God at birth. It is the stable part (layer) of human identity. By similarity (the mirror principle) and earthly (another person’s, place, time) criteria a human being created, creates or will create the most variable layers of non-inherent identity. The outer layer of identity received at birth (gender, general external traits) is between the inherent inner layer and the non-inherent identity layer. From a temporal perspective, inherent identity is more stable than non-inherent. Variability (dynamism) correlates with expression by different forms of yra tapatus and tapatinti(s). The usage of the nominal derivatives of tapatus used as the actants of perceptual and action predicates leads to the conclusion that a human being feels, perceives and (re)creates his or her identity in his or her own way. It substantiates the peculiarity of everyone’s identity. Considering that the adjective tapatus has two different semantic features – “similar” and “peculiar” – which are also shared by the words toks pat, tolygus and kitoks, savitas, originalus respectively, the dictionary definition of tapatus should apparently be updated. Notwithstanding the fact that when speaking (writing) about identity a human being often tries to find and finds the identity of oneself, another human being or other two human beings as similarity, which he or she brings to the foreground in the sentence, this similarity is always partial and variable. In essence, a human being with all of his or her relevant and/or potential similarities (i.e. partial identity with oneself or another human being) is peculiar – different from everyone with whom he or she was, is or will be similar in some aspect. Įteikta 2018 m. birželio 8 d. LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 143