Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš „Kretingos tarmės žodyno“ (2011) pavyzdžių

JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: senosios ir dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, semantika ir pragmatika, Lietuvos kultūros ir bažnytinių tekstų istorija. ŽEMAITIŠKOS TAPATYBĖS RAŠKA: DĖLIONĖ IŠ KRETINGOS TARMIĖS ŽODYNO (2011) PAVYZDŽIŲ naėšvėsk žemaiti ėš kontribė / vo būs kas nabŏvė tŏukārt // KTŽ, p. 459 Expression of Samogitian Identity: Putting Together the Examples from Kretinga Dialect Dictionary (2011) into a Single Picture Better don’t make a Samogitian lose patience / or else things will turn out the way you would never expect // KTŽ, p. 459 A N O T A C I J A Visaip tie žemaičiai yra vertinami: ir užsispyrę, ir nekalbūs, ir nepaslankūs, ir nemandagūs... Bet niekas taip gerai žmogaus būdo neišduoda kaip jo paties kalba. Ne vien tai, ką jis sako apie save ir kitus, bet ir kaip tai pasako. Turimas galvoje ne tik mandagumas, bet ir pati formuluotė. Pats kalbantysis to savo pasakymo išskirtinumo gali net nejausti. Kiek lengviau jį atpažinti užsaldytą rašte. Nemažai žemaičių šnekamosios kalbos perlų suguldyta į Juozo Aleksandravičiaus Kretingos tarmės žodyną. Remiantis šio žodyno teikiamais duomenimis, straipsnyje stengiamasi parodyti, kaip žemaičiams kalbantis skleidžiasi jų požiūris į patį save ir kitus, įvairius gyvenimo tarpsnius, supančią aplinką, galimybę būti vienam ir kartu su kitais, mėginant sutarti ir susitarti. ESMINIAI ŽODŽIAI: žemaičiai, tapatybė, autentiškumas, dialogiškumas, vertybės, įpareigojimai, emocijos. 64 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių ANNOTATION Samogitians are viewed differently: as stubborn, silent, sluggish, even impolite... But there is nothing that can better show a person’s character than his/her language. Not only what a person says about him/herself and others but also how he/she says it. Not only from the perspective of politeness but also wording. The speaker may sometimes not even feel the exceptionality of his/her utterance. It is a bit easier to recognise it when it is frozen in writing. A number of gems of spoken Samogitian can be found in the Kretinga Dialect Dictionary by Juozas Aleksandravičius. Based on the data provided by this dictionary, the article attempts to show how the Samogitian attitude towards themselves and others, various stages of life, the surrounding environment and the possibility to be alone and to be together with others by trying to get along and to agree unfolds itself while speaking. KEYWORDS: Samogitians, identity, authenticity, dialogicity, ethics, commitments, emotions. ĮVADAS Asmens žemaitiškumo atpažinimas kitos etninės (lietuvių ir ne vien tik jų) grupės asmeniui gali būti įspėjamasis ženklas. Suprask, žmogau, jei prieš tave žemaitis ar žemaitė – lengvo bendravimo su juo ar ja gali nesitikėti. Ar iš tikrųjų tie žemaičiai ir žemaitės taip ryškiai išsiskiria iš kitų Lietuvos etninių grupių atstovų? Kodėl jie gali būti atpažįstami kaip žemaičiai net ir tuomet, kai patys žemaitiškosios tapatybės būdami ne Žemaitijoje ar ne su žemaičiais nedeklaruoja? Pavyzdžiui, jei sugeba puikiai kalbėti bendrine lietuvių kalba1, o savo žemaitiškumo net nelaiko išskirtinumu? Dažniausiai įsivaizduojama, kad žemaitiškumas yra susijęs su kitu mąstymu2 ir grubu kalbėjimu, iš dalies nulemtu žemaitiškosios kalbos fonologijos3 bei keistų žodžių ir ypač skolinių (slavizmų ir germanizmų) gausos. Internete nesunku rasti tokių grubumą ir keistumą mėginančių skol iniais iliustruoti žodynėlių (Kalnuvienė, pa., 2007–2008; Skouds 2018) ir anekdotų rinkinių (Žemaitė anekdota 2018). Žinoma, esama ir rimtesnių pokalbių, perspėjančių 1 Apie tokio sugebėjimo išsiugdomo sunkumus ir tarmės įtaką, galinčią pasireikšti žemaičiui kalbant bendrine lietuvių kalba, žr.: Grinaveckis 1973: 31–35; Zinkevičius 1994: 126–131. 2 Silvija Papaurėlė ir Kazimieru Župerka įnagrinėję tekstyno pavyzdžius ir atlikus laisvųjų asociacijų eksperimentą, labiausiai išryškėjo tokie žemaitiškumo bruožai: užsispyrimas, atkaklumas, kantrumas (Papaurėlė, Župerka 2010: 190–192, 195–196, 197–198). 3 Dėl žemaičių kalbos statuso žr. Pabrėža 2017: 43–48. Išsamų žemaičių kalbos tarmių ir patarmių fonologinės sistemos aprašą žr.: Girdenis 1967, 200; Atkočaitė 2002; Murinienė 2007. Straipsniai / Articles 65 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ apie nykstančią žemaitišką tapatybę ar jai išsaugoti reikalingą ir brandžios savimonės, ir pastangų poreikį (Žimkutė 2008; Kajenas 2013). Žemaitiškos savimonės ir tapatybės istorijos ir dabarties klausimai pastaruoju metu sulaukia vis daugiau rimto dėmesio (plg.: Bliūmas 1997; Pakalniškis 2001; Papaurėlytė, Župerka 2010; Petreikis 2012; Pabrėža 2017: 31–36), bet dar yra likę daug neištirtų dalykų, nors tyrimams dirva jau visai neblogai paruošta. Kalbant apie žemaičių kalbėjimo šaltinių leidimus, galima pasidžiaugti sėkme, kuri aplankė šiaurės žemaičius kretingiškius ir šiaurės žemaičius telšiškius4. Šiaurės žemaičiai turi keletą publikuotų šaltinių, liudijančių unikalų XX amžiaus antrosios pusės žemaitiškojo kalbėjimo paveldą5: 1) Danguolės Mikulėnienės ir Daivos Vaišnienės sudarytą Juozo Aleksandravičiaus Kretingos tarmės žodyną (Aleksandravičius 2011), kurio iliustracinei medžiagai būdingas dialogiškumu pasižymintis autentiškas šiaurės žemaičių kretingiškių kalbėjimas, žodyno sumanytojo kruopščiai užrašinėtas apie 60 metų6; 2) Alekso Girdenio parengtus ir 1996 m. knygoje Taip šneka tirkšliškiai: šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais publikuotus šiaurės žemaičių telšiškių tekstus, pasižyminčius nuosekliu dialogiškumu, impulsyvumu ir autentiškumu7; 3) Birutės Vanagienės Šiaurės vakarų žemaičių žodyną: Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektas (I t. – 2014, II t. – 2015). Žodyno pavyzdžiai (kartoteka kaupta 1957–1996 m.; žr. Vanagienė 2014: XXII) yra ir autentiškajam dialogui, ir pasakojimui priskirtino diskurso pobūdžio. 4 Šiaurės žemaičių kretingiškių ir telšiškių tarmė plotų ribas, kalbėjimo ir transkripcijos pavyzdžius žr. Lietuvių kalbos instituto sudarytoje Tarmių žodyno duomenų bazėje. 5 Apie žemaičių tarmės skirstymą į šiaurės žemaičių, vadinamųjų donininkų, kalbos ypatybes žr. Zinkevičius 1994: 85–87, 112–120; apie esminį šiaurės žemaičių telšiškių skirtumą nuo kretingiškių, grindžiamą u, i// o, ę kaita negalūninėse skiemenys, žr. ten pat: 114. 6 Žodyno kartotekos rinkimo ir sudarymo laikotarpis – nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio vidurio iki 2004 (plg.: Mikulėnienė 2011: XII; Vaišnienė 2011: XX). 7 Tarminių tekstų knygoje Taip šneka tirkšliškiai: šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais pateikti 1968–1985 m. slaptu mikrofonu įrašyti Mažeikių r. Tirkšlių apylinkėje gyvenusių Alekso Girdenio šeimynykščių ir kaimynų pokalbiai. Kaip gretiminės šios tarmės kalbėjimo užrašų šaltinis minėtinas Juozo Pabrėžos, Vidos Marcišauskaitės ir Astos Leskauskaitės sudarytas tekstų rinkinys Šiaurės žemaičiai telšiškiai (2013). Tai iš esmės to paties laikotarpio tekstai, kurių nemenka dalį irgi sudaro A. Girdenio daryti įrašai. Tiesa, šių pokalbių autentiškumo lygmuo kiek kitoks, nes čia užfiksuotų kalbos situacijų dalyviai buvo specialiai kalbinami ir žinojo, kad pokalbis su jais yra įrašomas. 66 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlinė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių Nurodytuose spaudiniuose autentiškas žemaičių šnekėjimas įamžintas ir tapo raštijos dalimi8. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti pirmąjį iš paminėtų, ilgiausią tęstinės medžiagos fiksavimo laikotarpį apimantį žemaitiško kalbėjimo iliustracijų šaltinį – Kretingos tarmės žodyną (toliau – KTŽ), kuriame pateikiamas šiaurės žemaičių kretingiškių tarme kalbančių žmonių mentalitetas. Labiausiai dėmesys bus sutelkiamas į tai, kaip šio žodyno10 iliustracinėje medžiagoje11 atsispindi kalbančio ir jo apsuptyje esančių asmenų tapatybės suvokimas. Tapatybės raiškos samprata grindžiama sutelkiant į dažniausiai pasikartojančių pasakymų modelius, dėmesį labiau kreipiant ne į atskirų leksinių vienetų savitumą (todėl svarbūs ne antrieji žodžiai, bet iliustraciniai pavyzdžiai), o į frazės, sakinio ar didesnės diskurso atkarpos semantikos, kartais ir struktūros, išskirtinumą, ypač – bendrinei lietuvių kalbai nebūdingo modelio frazių vartojimą. Tokią dėlinę iš išskirtinumu pasižyminčių, pasikartojančių diskurso atkarpų gali atskleisti žemaičiams primtinų vertybių skalę, jiems būdingus pasaulio suvokimo modelius, kurie kitos etninės grupės atstovui dėl jų savitumo ir keistumo gali pasirodyti esantys susiję visai ne su tomis ypatybėmis ir tikslais, kurie jais iš tikrųjų nurodomi. Šios publikacijos struktūra tokia: įvadinėje dalyje trumpai apibūdinamas tyrimui pasirinktos medžiagos atrankos principus nulėmęs vertybinių nuostatų tinklas, galintis padėti nustatyti ryškiausius žemaitiškosios tapatybės bruožus. Toliau žemaitiškojo pasaulėvaizdžio savitumą atspindintys diskurso ypatumai grupuojami pagal semantiką, o kartais ir semiotiką, aptariant reikšmę ir kai kuriuos formulavimo aspektus, kartu atkreipiant dėmesį į išskirtinumu pasižyminčių pasakymų priežastis ir motyvus, o kartais ir į gramatinius kai kurių frazių ar sakinių struktūros ir sandaros ypatumus. Medžiagos atrankos 8 Minėtas dar vienas žemaitiško kalbėjimo įrašų leidimas – Zofijos Babickienės su kolegėmis parengti šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės tekstai su komentarais (2007). 9 Daivos Vaišnienės manymu, Kretingos tarmės žodyną labiau tiktų vadinti ne Kretingos tarmės, bet „Kretingos šnektos (ar Kretingos apylinkių šnektų) žodynu“ (plg. Vaišnienė 2001: XX). Tačiau vertinant žodyną ne pagal medžiagos rinkimo vietų lokalizaciją ir Įvadinėje pastabose autoriaus nurodytą šios šnektos užimamą ~600 km² plotą ir jo ribas, J. Aleksandravičiaus sumanytas pavadinimas visai pateisinamas, nes žodyno medžiaga puikiai tinka visų šiaurės žemaičių kretingiškių kalbėjimo ir mąstymo būdų iliustruoti. Apie pagrindines taṙmės ypatybes, žodyno sandarą ir pasirinkto pateikimo būdo principus daugiau žr.: Aleksandravičius 2011; Vaišnienė 2011: XIX–XXII. 10 Mišrus – varijuojančio tarp diferencinio ir įsamojo – žodyno tipo pasirinkimas greičiausiai nulemtas autoriaus nuostatų kitos ir ilgo bei skirtingo žodžių užrašymo laikotarpio, plg. Vaišnienė 2011: XXI. 11 Apie tai, kad šis žodynas labiausiai vertinamas kaip unikalus tarmės medžiagos šaltinis, žr.: Mikulėnienė 2011: VII; Vaišnienė 2011: XXIV. Siekiant to unikalumo, žodyne palikta ir ne visai tiksliai atkurtų žodžio reikšmių (plg. Vaišnienė 2011). Straipsniai / Articles 67 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ metodas – selektyvus intucinis, orientuotas į savitumų pasižyminčių ir (ar) dažnai pasikartojančio struktūrinio tipo frazių modelius. Kadangi tyrimo medžiagos apimtis labai didelė, o šiuo metu dar nėra paskelbta KTŽ elektroninės versijos, statistinė analizė neteikiama, bet produktyvesnio semantinio ar semioninio modelio pateikčių variantiškumu iliustracijų pateikiama gausiai. Straipsnyje žemaitiško kalbėjimo iliustracijų atrankos pateikiamos stengiantis kuo tiksliau perteikti KTŽ taikomą fonetinę transkripciją¹². 1. ŽEMAITIŠKO ELGESIO RAIŠKA KTŽ KALBĖTOJO PASAULĖVAIZDYJE Pradedant kalbėti apie žemaitiškos tapatybės dėmenę, būtina pabrėžti tai, kad nemaža KTŽ iliustruojamos medžiagos dalis yra ne monologinio naratyvo, bet aktyvaus dialoginio diskurso atkarpos, pvz.: 1) nò kąp ėt? // – gėr / ėt kąp par_svėista // 91 2) kąp tàu bèt? // – kąp kėlo kùoje / tēp er_ėt // 91 3) kąp_tò gīveni? // – tēp sàu / vẹdọtenė / nē gėrā / nē prastā // 484 4) vọ_kū tò fọrgaũosi / ka_ėtį_tõrgo? // – ėtò sàv parūodītė er_ėtėtūs pasėveizietė // 460 5) ar_ėsėu nòmėi / a_nòi? // – nòi nòt / tūjau ėsėu // 261 6) šėkėis smòkės / jọ_matau / tòrį // jė / vọ rasi nòn patė rėks // 335 7) kąp_às ėsọ / ka_līn? // gėrā / ka_līn / gėrā augsi // 217 8) nu_mamā gavāu nǫksa i_nǫgara òž_niekus // gavā nǫksa òž_naklūsima // 258 9) sò_anò nieka rìmta naešvēsi / òns tik plòskòu / e_vėskas // pākòl jāuns // e_plòskòu / vọ ka_apezānės / e_ṣorimės // 310 Tiesa, dauguma KTŽ iliustracinių pavyzdžių yra vieno asmens ištarta frazė ar sakinys, bet aktyvų dialogiškumą juose išduoda ypač dažnai pasirenkami dėmėntinio modalumo sakiniai, kuriuose gausu klausimosios ar (ir) liepiamosios 12 Apie šios fonetinės transkripcijos principus ir ypatumus daugiau žr.: Aleksandravičius 2011: 17–18; Vaišnienė 2011: XXII–XXIX. 68 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėjonė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių nuosakos vartojimo ar kitokių dialogiškumo raiškos gramatinių rodiklių, pavyzdžiui, kreipinių ir emocijų raiškos nuorodų – jaustukų, ištiktukų, keiksmažodžių ir pan. Pvz.: 10) pavažuk tūolau // 477 11) kās pri jūsa nāuji? // 319 12) a_nēsi pri_dārba natakšuojes13 // 438 13) vòi kū ānēi vārga vēsa nākti pri_tā snāpsē // 318 14) navartaluokēties ont_slāžūolē / vakā // 476 15) vakā / jūs dėdė sūntat / nurārinsēt kū_nuors nu_lentīnā // 335 16) vėžluok grētū / jō pavielōusē // 483 17) a_jūs žēnuot / kām ī_jūsa žōsis / mūsa āvėžos // 458 18) kēik dōusi radū / rādau tāva brokštēlē // 332 19) bēn_ēsi rōganūtis / ka_tēp ēsdīkāuji // 332 20) ēk_tō nu_mōna gālū sō_vēsās sava rakibālas14 // 334 Tai leidžia ryškiausiu šio žodyno iliustracinių pateikčių bruožu laikyti autentišką dialogiškumą, frazių sudarymo, pateikčių bei atsiradimo požiūriu rodantį kitokią diskurso raišką nei ta, kuri būdinga pasakojamam naratyvui (išvengiama į prisiminimus nukreipiančio pasakojimo ypatybių15), ir šį žodyną laikyti kalbėjimo, žemaičiams būdingo įprastinėse kasdienybės situacijose, atkarpų ir pavyzdžių šaltiniu. J. Aleksandravičiaus sugebėjimas kaip didžiąją KTŽ iliustracijų dalį pasirinkti ne pasakojamąjį stilių perteikiančio diskurso, o kasdienybės pokalbių atkarpas daro šio žodyno medžiagą gyvesnę, nei to būtų galima tikėtis žinant, kad KTŽ iliustracijos yra XX a. antrąją pusę apimančio laikotarpio, kai dialektologinių užrašymų metu pagrindinis dėmesys buvo sutelkiamas į vyriausių, sėsliausių informantų pasakojimus, paveldas. Kas nulėmė tokią sėkmingą KTŽ iliustracinės medžiagos atranką, galima tik spėlioti. Viena iš priežasčių galbūt yra ta, kad KTŽ sumanytojas medžiagą rinko ir užrašė vienas ir greičiausiai tai darė aplinkoje, kurioje būdamas sugebėdavo tapti savas ir beveik nematomas informantams, o gal jis užrašinėdavo įdomiausias frazes slapčia arba iš atminties. KTŽ diskurso atkarpos labai dažnai rodo kalbėtoją-informantą buvus ne pasyvų, į prisiminimus ir praeities pasakojimą, o aktyvių situacijos dalyvį, kurio kalbėjimas susijęs su tikroviškomis kasdienybės situacijomis ir aktualiomis užduotimis. Toki, kuriam rūpėjo dabartis ir artimiausia ateitis, todėl pamokymai ir vertybės atsiskleidžia trumpomis frazėmis. 13 taksōti, tākso, taksōja, ~ōjē – ‘drybso, tysoti, gulėti’ KTŽ 438 14 rakýbalas – ‘įrankis’ KTŽ 334 15 Apie prisiminimams būdingą naratyvą žr. Harré 2008: 702–703; apie pasakotojo, kaip įvykių liudininko, vaidmenį žr. Kurokawa-Buzan, Zamorski 2009: XII. Straipsniai / Articles 69 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Straipsnis pagrįstas prielaida, kad KTŽ iliustracijos perteikia tam tikrą kalbančiojo16, atstovaujančio daugybės nusamentų (nenurodytos arba neatskleistos tapatybės) individų patirtims ir pateiktims, paveikslą, išryškėjantį pamėginus rūšiuoti vienokių ar kitokių kasdienybės situacijų išprovokuotus tam tikrus pasakymų modelius. Tokie pasakymai bet kuriam žemaitiškoje aplinkoje užaugusiam asmeniui yra tikrai atpažįstami, tik vertinami kiekvieno skirtingai – kaip priimtinas ar nepriimtinas kalbėjimo būdas. Nė vieno asmens tapatybė nėra tobulai vientisa (Helm 2009: 13), bet kai kurie kiekvieno iš mūsų bruožai vis tiek pasireiškia ryškiau. Tai leidžia manyti, kad panašios struktūros frazes ir panašaus pobūdžio vertinimus irate laikyti norma žmonės turi turėti kažką bendra. Vien dėl to, kad jie taip yra auklėti ir yra susiję su jiems nurodomis, gali ir nepriimtinos, gali ir ne įprastinės, bet bent jau girdimos tokio elgesio galimybėmis. Todėl KTŽ užfiksuoti ir tam tikrą elgesio modelį reprezentuojantys pasakymai, atskleidžiantys kalbantiesiems svarbiausius dalykus, gali padėti nubrėžti tam tikrus tapatybės kontūrus, neišvengiamai būdingus žemaitiškos kilmės asmenims vien todėl, kad jie mato ir kalba žemaitiškai, t. y. tam tikru būdu. 2. PAGRINDAS: ASMENS TAPATUMO RAIŠKOS KRITERIJAI Į daug ybę detalių suskaidytą paveikslą bandant sulipdyti į vieną atvaizdą, reikia tam tikros atramos. Pradedant pagal KTŽ dėlioti žemaitiškosios tapatybės dėlionę, tokią karkasą patogų sukurti pasiūlė Florence Kluckhon ir Strod tbecko L. Fredo (1961) pasiūlyti vertybinių nuostatų tinklų, sudarytų iš trinarės sistemos, labiausiai orientuotos į žmonių tarpusavio santykį, laiko ir veiklos sampratą bei jos raišką (Dumont 2002 [1983]: 256; Hils 2002). 2.1. Vertybinių nuostatų tinklo kontūrai Siekiant sudėlioti sumanytą žemaitiškumo dėlionę, KTŽ tenka skaityti kaip romaną17, kurio veikėjai (nūsmenti ir išplėtini) trumpomis frazėmis atveria 16 Kalbančio ir kalbėtojo sąvokos straipsnyje vartojamos kaip sinonimai. Vyriškoji giminė pasirinkta kaip apibendrinamoji, galinti atstovauti abiejų lyčių kalbantiesiems, kai iš atkarpos nėra akivaizdi adresanto lytis. 17 Čia tiktų palyginimas su Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“, kai skaitančiajam nuolat tenka grįžti iš vienos knygos vietos į kitą. 70 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių asmenybių paslaptis ir taip skaitytojui leidžia išaiškinti jų pasaulėvaizdį modeliuojančių vertybių reikšmę. Suprasti vertybių sistemą ir vertinimo raiškos modelius siekiant nustatyti tapatumą yra labai svarbu, nes vertindamas ką nors asmuo visada apibūdina ir patį save arba atskleidžia savo esmę (Helm 2009: 12). Vertinimų patikimumą labiausiai gali užtikrinti autentiškas kalbėjimas, nes visuminis kito asmens supratimas įgyjamas tik su juo kalbantis. Pasak Martino Buberio, tik dialoge kitas atsiskleidžia kaip esąs, kurios kiekvienas pasakymas, veiksmas ir požiūris yra paženklinti atpažįstamumo galimybę suteikiančio unikalumo žyme (Philips 2011: 30). Kalbėjimasis yra ryšiausiai reprezentuojama neišvengiamos tarpusavio sąveikos, apimančios bendravimą ir su artimiausios aplinkos žmonėmis, ir su mus supančios bendruomenės nariais, dalis. Vertybės laiko asmens tapatumo dalimi, o asmens sprendimams (taigi, ir tapatumui) labiausiai įtaką darančias normas suokian kaip elgesio maksimas (Helm 2009: 12–15), svarbu išaiškinti asmenį labiausiai atskleidžiančias emocijas, tokias kaip garbingumas ir gėda (Helm 2009: 11), ir pagrindinius asmens tapatumo raiškos kriterijus, kuriuos nulemia įsipareigojimai. Bennetas Helmas (2009: 17) skiria tris įsipareigojimų ir su jais susijusių emocijų grupes. Moduliuojantys įsipareigojimai (angl. transitional commitments) yra susiję su gilių emocijų amplitude, nulemiančia požiūrio kryptį (Helm 2009: 23–27). Ta amplitudė gali būti grąžinta į praeitį ir prisiminus (pavyzdžiui, negyva emocija laikomas rūpestis ar nerimas, atsirandantis nuogąstaujant dėl artimties vertybinės skalės reikalavimas, p. 27), arba ji gali būti pozityvi, į ateitį nukreipiantį numatomo emociją (susijusi su pasitikėjimu (angl. self assurance) kaip sugebėjimu atitikti vertybinės skalės normą, p. 25). Vertinamieji įsipareigojimai (angl. tonal commitments) nulemia teigiamą arba neigiamą emocijos toną. Vertindamas ką nors, asmuo nustato ir apibūdina savo santykį su vertinamu dalyku ar asmeniu – tokia identifikacija yra neatsiejama nuo paties asmens (p. 14). Vertės būna įsikūnijusios tapatybėje, kuria paklusta ją sudaromos (p. 14). Asmens tapatybė neatsiejama nuo gyvenimo būdo, kurį asmuo laiko vertingu, ir tai yra susiję su įsipareigojimais, kurių pasirinktas gyvenimo būdas reikalauja (plg. p. 14). Asmens tapatybės raiška yra sluoksniuota. Taigi, norint nustatyti vertybių galę, reikia suprasti vertybių skalę, sudarančią mūsų tapatybės dalį. Asmens svarba pačiam sau yra neatsiejama nuo jį suformavusios vertinamų dalykų visumos; asmuo ir jo vertybės suponuoja vienas kitą kaip dėmesio centras ir jo aspektis (p. 31). Asmens tapatybę įsikūnijusios vertybės paskatina jį rinktis tam tikrą gyvenimo būdą – tokį, kurį jis laiko vertingu (p. 28). Intuityviai suokiamas vertybių lygis nulemia asmens tapatybę (p. 28). Esminių įsipareigojimų (angl. focal commitments) pagrindu laikomas rūpinimasis (p. 15–19). Jis reiškia, kad kažkam suteikiama gerovė ir ji priklauso nuo to, kaip ta gerovė suprantama ir kiek tas daiktas ar asmuo svarbus besirūpinančiajam Straipsniai / Articles 71 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ (p. 18–19). Rūpinimasis kitu visada reikalingas dėmesio ir veiksmų dėmesio ir veiksmų? Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių supančią aplinką atskleidžiančios frazės. Tokios KTŽ frazės toliau bus aptariamos kaip kalbėtojo (kalbančiojo) pasakymai: 1) apie save patį ir kitus (dėmesį kreipiant į tų frazių funkcionalumą ašyje aš–tu–trečiasis asmuo–bet kuris individas); 2) apie laiką ir erdvę (aptariant savęs ir aplinkos vertinimo kaitą įvairiais gyvenimo ir ǐkilinio laiko rato tarpais); 3) apie būvį ir veiklą (kreipiant dėmesį į įvairias savarankiškumo ir bendradarbiavimo galimybes bei tokių galimybių vertinimą). 3.1. Požiūris į save ir kitus 3.1.1. Pašnekovui apie save KTŽ medžiaga leidžia pamatyti ir savimi pasitikintį, ir kitus sugebantį atjausti kalbantį, ironiškai nusakantį minimalius savo poreikius ar tam tikras būdo ypatybes (jautrumą, sėslumą ir pan.), pvz.: 21) on stobėrkāulo tōr gālvā / vò on gālvō kopē // 395 22) āš ēš tōki mēnkštuolē¹⁹ // vēš gāluos // 239 23) prī tā žemē ēš vēsa ōmžī prisērēšes // 318 Kalbantysis mėgsta pabrėžti išsiugdytų gebėjimų savitumą, savo fizinį pajėgumą, drąsą, tam tikrose situacijose išryškėjančius universalius sugebėjimus ar ribotas galimybes, pvz.: 24) āš mūo pasēstuo on gālvā // 24 25) gvėnō sō cėgōnās er ēsnōkāu cėgōnēškā // 60 26) kās mòn bēs kiluomēteris / iš pārēto grēta vēn // 484 27) tōmsies iš nālō bējōte // 439 28) kūra pri̇ vēš dārbī dābā ēto // 159 29) āš gālō tikta prāngenē²⁰ ēgėrte // 318 Tam tikrų asmeninių galimybių (įgytų ar likimo suteiktų) pranšumą mėgstama pabrėžti palyginimu, pvz.: 30) tās mòn ir žōki vētō pakēlē // 442 Palyginimas gali turėti nuorodų į konkrečią aplinką (pvz., vietos prieveiksmis ten), arba būti absoliutunamas (plg. 33–34 pavyzdžius su netiesiogiai savą sėkmę pabrėžiančia prelinksmo už konstrukciją ar absoliu savą išskirtinumą pabrėžiančia fraze nei vienas žmogus), pvz.: 31) āš būou tēn veso senū // 489 32) āš būou tēn veso stėprēs // 489 ¹⁹ minkštanėlis, ~ė – ‘kas jaurus, minkšto charakterio’ KTŽ 239 ²⁰ prāngināi – ‘ne iš eilės, vieną praleidžiant’ KTŽ 318 Straipsniai / Articles 73 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 33) mōna tētis ož̇ves gēr̄us // 449 34) ni_vēns žmūgos tēik naēger ōndēns kāp_ās // 256 Kartais KTŽ kalbėtojas atvirai kalba apie lengvesnius ar sunkesnius sveikatos sutrikimus, pvz.: 35) eṧ sendēina dėdē nagalings / ni_pri_darba nėso // 248 36) bēški pabēgo e_tūjau dikstē21 // 77 37) mōna rōnkas e_klōjes dėle plēsē // 303 38) mōn vēdōre ožtoka // 458 Pasikėdamas pašnekovu, jis gali pasitarti (kartais palyginimu sukūrdamas linksnumo įspūdį, žr. 40 pavyzdį) apie tokius dalykus, kuriuos net ir tuo atveju, kai jie akivaizdūs, nebūna lengva įvardinti, pvz.: 39) šitas22 atskėlėu tūks sōr̄žes / navikas / ba_upa // 346 40) vārgtō kāp mōsēs pālavuos // 277 41) eṧ sōsegrāūs / nēka nabnōro / eṧ tēp kāp_kārte vēdāms // 482 42) ēk_tō / žālī žālī / kāp mōn nabsēnkas gīventē // 496 43) mōna abōdōms vākōms mēns protēlis // 22 44) sūnoks mōna gīvenēms / āli nēks napadēs / ko_pridēs e_bēdavuotēs // 74 KTŽ sunku rasti kalbančiojo nuorodų apie jo nuolatinius (ilgai trunkančius) socialinius vaidmenis, greičiausiai dėl to, kad kalbančiajam ir adresatui tai yra akivaizdūs dalykai, bet gali būti paminimas laikinas pareiginis vaidmuo, atiekamas kartu su kitais asmenimis23, pvz.: 45) mēs tū_kārt kėlē ojē24 medinčēms25 žōkus vāriem // 464 Siekdamas pabrėžti asmeninę nepriklausomybę, KTŽ kalbantysis gali nurodyti vertybinių įsipareigojimų neturėjimo faktą, greičiausiai taip pat laikiną, pvz.: 46) kās mōn / nā_patī / nā_vākā // 248 KTŽ galima rasti pavyzdžių, rodančių, kad kalbantysis nėra įsitikinęs, ar adresatui pasisekė jį atpažinti, arba jis pripažįsta apsirikęs mėgindamas nustatyti kito asmens tapatybę; kartais, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, kito asmens atpažinimo gali būti išsižadama priekaištaujant, pvz.: 47) a_tō mōni matā? 31 21 dyk̄ti, ~sta, ~o – ‘dusti, ilsti’ KTŽ 77 22 šitas adv. – ‘širit’ KTŽ 414 23 Apie aš, kaip teksto adresanto, vais atvejais įskaičiuojant santykį su mes žr. Rosinas 1996: 36. 24 ūjis – ‘varovas’ KTŽ 64 25 medinčius – ‘miško sargas, eigulys’ KTŽ 232 74 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių 48) aš jau pats matāu / ka_tėkrā an aplėstō²⁶ // 305 49) nā_tas žmōgōs bōva / aš pārsevėizėjāu // 478 50) [a_pasiti anū? //] – nė / napāsitō / žegnōjōus // 497 KTŽ kalbančiojo režimas tiesiogiai susijęs su aplinkos ir besiklostančių situacijų reikšmės supratimu ar kito asmens nuotaikų (nulemtų kūno kalbos) atpažinimu, pvz.: 51) tūolā stuovėdams ōn mɔn mīrktelējė // er aš_vėskū supratō // 239 52) kūo_cė bēni tas_akis / aš vėstėk nabėjāu // 23 53) ta_mūsa sōsėdė bāsiedonti galva nulėdōs / aš supratō / ka_ kas_nōrs atsėkā // 210 Sėkmėno matymo nuoroda gali būti pritaikoma supratimui ir (ar) sąvokų kūrimui patvirtinti, pvz.: 54) aš pats vėskū matāu // 287 55) mɔnē ēsvē / ka_ėsi grīėšnos / āusi raudōnōu // 116 Matymo svarbos supratimas lemia nusiskundimus regėjimo sutrikimais (atkreiptinas dėmesys į apibūdinamo veiksmo reikšmes absoliutinimą neiginį ar prieveiksmį), pvz.: 56) ka_bėški i_ėmši / aš_e_namatāu // 439 57) mɔn tɔnkē akis šōl lāuko // 440 58) tēk pavarġāu / kad_er_ākis pradējė raibluōte // 332 59) ka_kėlōu kūli / e_žėžėpas²⁷ ēš_ākū ēšlėke // 502 KTŽ yra daugybė panašaus modelio nuorodų, rodinčių, kad kalbantysis aklai saugo asmeninę erdvę ir draudimais ar pastabomis stengiasi per arti neprisileisti kito asmens, galingo (mėginančio) tos erdvės ribas ne vien žvilgsniu, bet ir kitokiais būdais pažeisti, pvz.: 60) tūoks apsėmōrglōjes e_dābar lēni mɔn i_akis // 378 61) navėikė i_mɔnī tēp ākis īkėrtōsis // 23 62) kūo_tō grāunīs i_mōna pōse? 116 63) naaparslōk²⁸ mɔnēs // 327 64) naapitrōk²⁹ mɔnēs / pasētraik tūolā // 331 65) naapmētēnēk mɔnēs / kūoks ēsi mėlēns // 238 66) nanumolēk mɔnēs // 242 67) nanutēk mɔnēs sō_tuokės bjaurēs drabžēs // 445 68) naapērōk mɔnēs sō_sāva bjaurūoms rōnkōms // 445 26 aplėstōi – ‘erti skėčiojantis’ KTŽ 305 27 žėžėpa – ‘žiežirba’ KTŽ 502 28 apipurslōti – ‘aptaškyti seilėmis, apipurkšti’ KTŽ 327 29 apitrōti – ‘išėpti pūrą’ KTŽ 331 Straipsniai / Articles 75 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 69) kūo_tò tēp on sèk̇vemnė / môn pòti sāva dāsė? 201 70) naḋl̇ink cė sāva plā̇kū / apiplaukėniesi môn // 303 71) nannauk̇eniek mônā draḃūžu ṡo sāva tāuk̇enūms ṙonk̇oms // 442 Kito asmens menimus priekaištaui ar šmeižti kalbantysis taip pat suvokia kaip grėsmę savo tapatumui, todėl nori išaiškinti tokio elgesio priežastis, reikalauja atsiprašyti arba pasiūlina, pvz.: 72) kūo_tò môn jēḋi kāuras dēnas? 95 73) kūo_cè kneṡi pri_mōnes vėsa laika? 178 74) ka_pradēje šauk̇ṫe on_mōnes / aṡ_šūoks / aṡ_ūṫoks / aṡ_anṅoks // 26 75) naduvenūso vėsa ōṁżo / jē naatsēprāisi // 79 76) ka_v̇eṡuokės žūdēs môn jēmė kērnōtė30 / aṡ er_ęṡėjau // 156 Tam tikrose laikinių trukdančiose situacijose nykstantį savo panašumą į patį save KTŽ kalbėtojas mėgsta apibūdinti vaizdingais palyginimais, pvz.: 77) parēdāms nušlaṗau kāp žōrkė // 93 78) ėšō kāp vėštā nušalōsi / nūčōkosi // 66 Dėl ligų įvykę kūno ir savijautos pokyčiai apibūdinami kaip sugrąžinę į ankstesnę būseną ar net pakeitę tapatumą, plg.: 79) àṡ stabūklīngā ėsgėjāu // 387 80) àṡ tūos kōżis31 pasidārā po_lēgā // 167 Kalbėdami akivaizdu, kad išvaidos ir kūno pojūčių pokyčius gali sukelti tokios emocijos kaip išgąstis ar nuostaba, pvz.: 81) bīṡos raudūnis nōni tūjū ēšmūs / ka_ęṡgēsto // 337 82) tēp ėsgandēna tas_kēps / ka_ė_dabar būgolis tēbēm // 41 83) mōn e_pakaušis pranēžā / ka_ė_egerdā tūokē naujīna // 259 KTŽ kalbėtojas gana retai tiesiogiai nurodo savo mąstymus dalykus, nebent tai būtų mąstymas įrankis, valgis ar oro sąlygos, pvz.: 84) mōn gerāusē ṡo savōjuō kaplō rāutė ṙoṗotės32 // 145 85) mōn klecknē33 e_būosi pabūk // 169 86) mōn šēkēle e_būosi pabūk // 58 87) darīkem e_viedaru š_karta / às jau pasēlgau34 // 477 88) mōn tink tūoki viēsoma / nē ṡsali/ nē pārkaisti // 483 30 kērnoti, ~oja, ~ojė 2. ‘keikti, negražiai kalbėti‘ KTŽ 156 31 kūzis, ~ė – ‘lepūs žmogus‘ KTŽ 167 32 ropote – ‘bulvė‘ KTŽ 349 33 klecknė (hibr.) – ‘tarkuotų bulvių kukulių sriuba‘ KTŽ 169 34 Atkreipinas dėmesys į dvigubą refleksyvo nuorodą – pasilgaus. 76 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių Kur kas dažniau KTŽ kalbėtojas savo pomėgius ir vertinimus išsako netiesiogiai – eliminavimo būdu paryškindamas tai, kas nepatinka. Neiginio konstrukcijomis visai drąsu išsakyti nostalgišką santykį su tėviške, pvz., 89) jō jėgo nābūt tūos žėmes / gimtėnes / ę.mōnes nābūt // 58, ir nurodyti nemėgstamus asmenis, jų savybes ir įpročius, pvz.: 90) tūoki navīkosi žmogaus nabōn ni_mātės35 // 253 91) nanōro ni_mātė tūokuos ēšspruogtās / vō_žantēs / ni_ēš_tiola // 129 92) namīlo sō_svetėmās drabūžēs darītės // 238 Nemalonų santykį su apkaltamu objektu dažnai pasiekiama nurodyti viena ar kita pabrėžiamu, hiperbolizuojamu, absoliutinu neigiamu veiksmažodžiu, pvz.: 93) žōikėna mōn nātik / napsėvėžo36 ānuos vālģītė // 494 94) ni_vēžėtė napsėvėžo ānuos vērtā vālgī // 483 95) nāsarė patāisė vālgī šėrdā apklėlės tavdāu // 194 96) āba ās atskėisōs kūože so_pėina / āba čīstā navaļgīso // 21 97) vui kap ās nākėnto paveikslavėmōs // 288 98) baisāse nākėnto narnėklū / vō tūoki vīra gavāu // 251 99) tūoke jau aldabėjes37 ę_nākėnto // 24 100) mōn dėdlė nātik kēršās kāulės / nākėnto ānū // 157 Kokios nors trūkstamos ypatybės tiksliniam apibūdinimui taip pat pasitelkiamos neiginio konstrukcijos, pvz.: 101) ās nābrō meiga / mēgto kāp žōikės kāuro mēgō // 494 102) tas_mōna vāks tāsė38 vėsa nākti / ās ni_akū nasomērkāu // 442 KTŽ esama pavyzdžių, kai kalbėtojo nenoras paklusti pašnekovo pageidavimui (greičiausiai išgirdus pasiteiravimą apie ketinimus) parodomas išvengiant neiginio, pvz.: 103) tūokėi šāltė ās ēso tū i_mesta / ėk_tō šēktė // 450 Pataikančias savo vikrumo (nevikrumo), sėkmės (nesėkmės) išprovokuotas momentines situacijas KTŽ kalbėtojas gali apibūdinti išvis išvengdamas veiksmažodžio, plg.: 104) ās tėisā i_ōpi sō_vės nėsnė // 256 105) dīngt mōn i_gāva nė sō_ans / ę_lēkāu gīvā // 77 35 Bet panāsios konstrukcijos sakiniu (jei apkaltamas objektas neturi neigiamo epiteto) gali būti pasakomas ir pagyrimas, pavyzdžiui: tūoki nērkala nabōn ni_kāstavojęs KTŽ 39. 36 apsivēžti – ‘pakęsti’ KTŽ 483 37 aldabė – ‘kas triukšmauja’ KTŽ 24 38 tašyti, tāšo, tāšė intr. – ‘labai kosėti’ KTŽ 442 Straipsniai / Articles 77 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ KTŽ galima rasti diskurso atkarpų, kuriose užfiksuotas kalbančiojo susirūpinimas su nepavaldžiomis ateities situacijomis. Tokį susirūpinimo raišką yra įpareigojimų perdavimas (pageidaujamą rezultatą susiejant su pažado davimu adresatui ar bandymu tokį pažadą iš adresato gauti) arba nurodymas, pvz.: 106) atidūs jūms gyvenam39 / vọ_mōni torjeset nukārṣinte // 147 107) jė trūpītomės40 mō numē / a_pavėdī i *krėtinga palīdote // 457 108) ka_mōnes nabūs / mōna manumėlė tōriesi oževiėte41 // 49 Kalbėtojų aktyvių, kad ginčai ir konfliktinės situacijos susijusios su nemalonia savijauta ir saviraiška, pvz.: 109) vò / tūks ànòos drōžėms tēse vėskū i_akis / mōn nāink // 81 110) tō gailėsis / pašō hāuks kāp šō / jė mōnes naklausi // 152 111) tėp_ās atšūrė ān atsakā / ka_paskū gailėjās // 33 Esama pavyzdžių, kai konfliktinėse situacijose pasiekiama su kitokia nuostata turinčiu asmeniu kalbėti labai trumpai ir aiškiai, pvz.: 112) – āš nāteko i *dėva tēva // – tō_nāteki / vọ_āš tēkò // 447 Žinoma, taip būna ne visada. KTŽ užfiksuotas veiksmų atlikimo galimybių išskaičiavimas kiekybiniais daugiamaisiais skaičiaus reikšmės prieveiksmiais42 iki trijų (vietoj įprastinio dviejų variantų nurodymo43) leidžia matyti KTŽ kalbėtoją turint užsispyrimo įvairiose situacijose, pavyzdžiui, ne vien siekiant pamiršti rūpesčius ir užmigti, bet ir bandant įgyvendinti rimtesnius sumanymus, pvz.: 113) ver̃tās e_veinēp / e_ōnrep / e_etrėp44 / vės tas_pats // 54 114) jė_veinēp nāšēs / ōnrep darīso / vọ_jė_nē / trėp darīso // 54 3.1.2. Tiesioginiai nurodymai adresatui KTŽ iliustracijos rodo, kad dažniausiai tiesioginio adresato tapatybė kalbėtojui yra puikiai žinoma, aiški ir įprasta. Kalbančiojo dėmesio centre dažniausiai atsiduria artimas žmogus, su kuriuo kartu praleidžiamas nemenkas gyvenimo laikotarpis, todėl jos sieja tam tikri įsipareigojimai, nulemti ne vien noro bendrauti, bet ir tam tikro socialinio vaidmens (motinos, tėvo, sutuoktinio ir pan.). 39 gyvenimas – ‘sodyba, žemė, ūkis‘ KTŽ 109 40 trōpīti, ~ja, ~jė (sl.) – ‘taikyti, pataikyti‘ KTŽ 456 41 užvežti – ‘prižiūrėti‘ KTŽ 49 42 Plg. Ulydas 1971: 435. 43 Plg. panašios situacijos apibūdinimą: e_veinēp metōs /e_kētēp metōs / nikāp naōmō // KTŽ 257; 484. Čia mestis – ‘verstis‘, žr. KTŽ 257. 44 tretėp – ‘trečiai‘ KTŽ 454 78 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių Su atsakomybe asmeni susiję ir jam keliami reikalavimai. Ne kartą įpažįstamas suvokimas, kad žmogaus esmes nepakei (plg. tokią nuomonę iliustruojančius 264–269 pavyzdžius), bet tikras kasdienybės situacijas iliustruojantys KTŽ kalbėtojų teiginiai akivaizdžiai lemia būtinybės patarti adresatui ar jį išmokyti nurandant, paliepiant ar pagiriant. Dauguma KTŽ iliustracijų užfiksuotas kalbėjimosi su pašnekovu būdas atskleidžia, kad tiesioginis adresatas yra kalbėtojui itin artimas asmuo (vaikas, suoktinis, motina, tėvas, brolis, sesuo ar pan.), kuriuo jis rūpinasi ir už kurį jaučiasi atsakingas. Todėl pastebimas kiekvienas įprastumo neatitinkantis poelgis ir apie tai vienaip ar kitaip jam pasakoma, kartais atvirai išsakant ir savąsias emocijas, pvz.: 115) ėk tō nòmė / jōg sōsāl / tāva e lūpas jau pamėlėnavoses // 233 116) apibėk kėlīs sikūs i rinki45 trūbos e sošėsi // 344 117) kōr tō brāžīs nākti / palāuk / ēšauš / e.parēsi // 50 118) ā tō stėprōsi vesā dēna pri_šēina kruovėma? 390 119) diel_kō to ėsi tuōki paplūrosi46 / a_nasergi? 309 120) paskōu / ka_nutikšen / rasi er_žmēgsi // 448 121) apsēkėl šėlōje blūska e_nasōlasi // 48 122) kām tō bovā / ka_monē tēp dėdlē šēdēs gēle? 142 123) ēš_šėrēs gēlomos nūro tō tik_gēra // 107 Bendroje erdvėje būnančių asmenų rūpinimasis vienas kitu atsispindi ir kalboje. Didžiausia atsakomybė už namų ūkio reikalus ir bendrą sėkmę tenka namų šeimininkams, todėl jų lūpomis dažniausiai išsakomi vaikams skirti reikalavimai ir (ar) pamokymai, kaip dera elgtis. Draudimai, pastabos ir nurodymai dažniausiai yra susiję su elgesiu namuose ar svetimoje aplinkoje, o ypač viešoje vietoje, normomis, pvz.: 124) pri_valgi načiamuokis47 / pagēso navālgos // 496 125) nākūluokėtės pri_valgi! 159 126) kuo_žārgstuoties / a_ni_giedas natōrēt / nažarstīkis pri_vėsū // 497 127) vāka / būkēt nūmēi / navāluokētēs pō_keimūs // 160 128) vāka / tikta nāimatuokētēs48 bančīno / tēn rēks grāžē ēlgēis / mēlstēis // 22 KTŽ kalbėtojo rūpinimasis tiesioginio adresato tobulėjimu išryškėja iš ypač dažnų pastabų dėl nepakankamai estetiškos, bet be didelių pastangų pataisomos išvaizdos, dėl artikuliacijos ir kalbėjimo turinio. Ir, žinoma, dėl netinkamai 45 į rinkį – ‘ratu, aplinkui’ KTŽ 344 46 paplūrti, ~sta, ~o – ‘pasidaryti apiplėšiam, suvargusiam’ KTŽ 309 47 žaimtės, ~ōjas, ~ōjės refl. – ‘išdykauti, išsidėrinti, šėpti, vapytis’ KTŽ 496 48 aimaties, ~ojas, ~ojės refl. – ‘aimatas daryti, išdykauti’ KTŽ 22 Straipsniai / Articles 79 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ pasirinkto duotų užduočių atlikimo būdo ir tempo. Pastarojo pobūdžio priekaitavimų modeliai gana įvairūs (nurodymas su palyginimu, liepiamosios nuosakos konstrukcijos, klausimai, pabrėžtinai asmeninės nuomonės intarpas) ir galintys reikšti ne vien kalbančio abejonės dėl darbų atlikimo būdo tinkamumo, bet ir susirūpinimą dėl adresato fizinės ir dvasinės sveikatos, pvz.: 129) rėk dailė ėrte / na_kap_tọ ka_prieti / makalai makalai / e_vėskas // 224 130) dėrb na_diel_akū / vọ kap šo // 72 131) naškalōuk / apsemėlik pėrmọ / e_tik_tọukārt dėrb // 412 132) ōžšėmi sọ_tuokės nėkniekės // 254 133) kūo_tọ railenėji / a_darba natori? 333 134) natrāšō⁴⁹ vėsa dėina / īmks kū nuors rīnta // 452 135) natopėnōk⁵⁰ / īmks kap rėkėnt darba // 459 136) mōn ėšvėiz / ka_to_napdālenki ėtė // 478 137) kūo_to mørsa⁵¹ vėsa rīta? 245 138) nasielōutis ėp / vo_tūjau er_ėššėžōusis⁵² // 408 Pastabos dėl išvaizdos dažniausiai pasakomos liepiamąja nuosaka, plg. etaloniniu patabos apie būtinybę sutvarkyti modeliu tapusią frazę: 139) *jūnō *jūnō / veizėk / kūokėi tava šōna // 478 Taip pabrėžiama pašnekovo atsakomybė dėl tinkamos laikysenos, šukuosenos, aprangos, švarumo ir, žinoma, tikimasi greitos ir tinkamos reakcijos į paėlipą, pvz.: 140) nabūk tėp sǫkūprėnės / eššėik // 197 141) nabūk sǫkūprėnės / nasǫsėrūk į kopra / eššėik // 195 142) sǫsėkǫk / tava galva kap kėdelė⁵³ // 153 143) tava e_nūosės smetōna palėka / nusėištik // 377 Iš nepakanamo pastabomo, nulemičio asmens netvarkingą išvaizdą, kartais linksmai pasišvopa, pvz.: 144) dōuk ben_katėnōu zūbus nulāilite / vėse rėbalėnis // 342 Mantas, kad pašnekovui gali prikerti daugiau pastangų sutvarkyti (ar naujam įpročiui išugdyti), pasitelkiami palyginimai (nes šmaikšti pastaba įsimintinesnė), pvz.: 145) tō nusėpė sọ_tuoms pėšūoms / kap_vėls ėsvėizi // 478 49 trasōti, ~iōja, ~iōjė – ‘bėgioti, dūkti, dykinti’ KTŽ 452 50 tupinūoti, ~iōja, ~iāvo – ‘delsti, nepradėti kaip reikiant dirbti, likuruoti’ KTŽ 459 51 murksōti, mūrkso, ~ōjė – ‘būti paniurusią, tūnoti, tyleti’ KTŽ 245 52 Čia išsižoti – ‘pavargti’, plg. KTŽ 408. 53 kėdelė – ‘kas nors suvelė, veklis’ KTŽ 153 80 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių 146) a_so_ bogo meiguojė / ka_tėp so serabūoė drubė? 332 147) tō_plėmpi tū_ondeni kāp kārė? / 304 Pageidaujamo pokyčio siekiama klausimu (dažnai retoriniu), kuriuo atkreipiamas dėmesys arba siekiama pristabdyti pašnekovo ankstesnio sumanymo įgyvendinimą, kol nebus sureaguota į pastabą, pvz.: 148) kù_jūs tēn dērbùot / ka_vėsȯs alèn èsi // 24 149) tō vėsȯs apsėpùkenėję / kuoks švėžėi // 326 150) kuoks tō švėžėi / vėsȯs nusėplunksnėję // 311 151) èi vėsȯs pūkės / kōr_to èsi! 326 Kartais liepiamąja nuosaka formuluojamas prašymas atkreipti dėmesį į kito asmens išvaizdą. Tokio modelio pasakymas gali būti siekiama pašnekovo dėmesį sutelkti į ak­lbamą asmenį kaip netinkamą partnerystei arba neigiamu to kito, pokalbyje nedalyvaujančio, asmens apibūdinimu atkreipti adresato dėmesį į jo paties išvaizdą, plg.: 152) àli tō paveizė / kāp ōns èsvèiz / vėsȯs apėlėdes / plokūots / smōrgļs vùsèmèt èsīes // 478 Dėl tinkančios toms aplinkybėms ar asmeniui derančios aprangos pasirinkimo ar parinkimo pagiriama, dėl netinkamos – pareiškiama pastaba, pvz.: 153) tū prītink tas_kelalōs // 447 154) apsėplūnē so_tūokė sotīosa slēbė / kūokī tatā èsvèiz? 308 Panašiai gali būti pareiškiama kritinio pobūdžio pastaba dėl netinkamai atliekamo socialinio vaidmens, pavyzdžiui, apeliuojama į motinos atsakomybę dėl vaikų aprangos estetikumo, pvz.: 155) tō_apsīūmpeni⁵⁴ tas_šava mèrās tēp nāgrāžē // 420 Daugė panašaus modelio diskurso atkarpų KTŽ rodo, kad kalbantysis akylai saugo gyvenamąją erdvę⁵⁵. Įprastos tvarkos nesilaikantis adresatas sulaukia įvairiai dėmesį atkreipiančių (pavyzdžiui, pateikiant klausimą ar nurodant ypatybės apimtis laipsnį) pastabų ir draudimų, plg.: 156) a_namātē / jog_ēdams èsglēžuojē tū_vėštūdi // 110 157) tō è vėsȯs nusėpovenėjęs // 327 158) èi vėsȯs nusėtaukėnėjęs // 442 159) èi vėsȯs ōnglès / ēk nuseičik // 25 160) nusepōrink / èi vėsȯs smèlēns // 377 161) pėrmō nusepōrink ōž_ōngā / èi vėsȯs snēgēns // 379 162) nē / tuoks_snēgēns i_trūoba nèk // 379 163) nakabink po_pèlna šaukšta / jōg vāreni kuōse ont_stala // 137 54 apšliūmpinti, ~ina, ~ino – ‘negraziai, netvarkingai aprengti’ KTŽ 420 55 Apie NAMŲ koncepto analizę išryškėjantį lietuviui būdingą šviesų, jaukų, gražių šiltų, tvarkingų namų suvokimą ir būtiną pastangų, atsidavimo ir darbo poreikį žr. Rutkovska 2017: 8tt. Straipsniai / Articles 81 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Žodinės tradicijos turėtojams susikalbėjimas yra svarbiausias susižinojimo būdas, todėl KTŽ kalbantysis nenu­tly savo nepasitenkinimo dėl neaiškios ar netinkamos pašnekovo artikuliacijos, perdo judumo, trūkmo ar netgi nesikalbėjimo, pvz.: 164) kū̄_tọ pərsḷuojį⁵⁶ / ka_pasakoji? 327 165) kū̄_tọ nâu̯gi / ro̯kūkis káp žmúogs // 256 166) tọ ėsi naramī̯bu naramḗ / jọ̀ / kòši / krọ̀ // 251 167) natrāškėnk tū_pūpieri / ėš_prūota ešvarisi // 452 168) a_nėlis ėsi / ka_narokūjis ẹ_nėka mọn nəsaką // 253 KTŽ kalbančiajam nemalonus tuščias ir beprasmis ar netinkamas adresato kalbėjimas, pvz.: 169) kū̄_tọ čė úomaujį⁵⁷ tūokus niekus! 265 170) to_žėbėlioji tūokus niekus / pasakok ku_nūors rimta // 497 171) natrāškė nieku // 441 172) a_tāva smagėne pasėka / ka_tēp sakā // 375 Su kalbėjimo turiniu galima sieti ir skirtingas asmens vertinimo galimybes rodančius kreipinius (ir malonius, ir tapybes esme grėsmę keliančius) ir (ar) panašumo į ką nors nuoroda pagrįstus asmens apibūdinimus, plg.: 173) pūputė⁵⁸ / káp tọ bāgūni? 326 174) ė_tọ / žālti / káp bāgūni? 496 175) ė_tọ / prancūzeli⁵⁹ / kū̄_tọ čė padarisi 316 176) ėk_tọ / viegaudi vėns à viegaudi / kū̄_čė gaudā viejus // 479 177) ė_tọ / mėglā / kàm tọ tinkī 237 178) ė_tọ / plōrza⁶⁰ à_plōrza / kū̄_tọ žėna! 309 179) ė_tọ / mėmi à_mėmi / káp_tọ ėti? 233 Pramintus kreipinius apie save ar artimuosius, apkaltas kalbėtojas vertina kaip netinkamus; pastarosios suvokiamos kaip grėsmingos, bet galinčios apsaugoti adresatą nuo netinkamo elgesio, pvz.: 180) ọž_prāderevėnos / vākā / gāusėt nu_tėva // 317 181) nākėšk sava leižovi kọ narėk / būs gėrāsė // 339 182) kū̄_tọ plōrški / jė nažėna / gėrau nieka nesakīk // 309 183) apselėdinsi leižovės / jė tep darisi // 209 56 purslōti, ~ōja, ~ōjė – ‘taškyti seilėmis‘ KTŽ 327 57 ōmauti, ~uja, ~avo – ‘nesąmones kalbėti, reikalti‘ KTŽ 265 58 puputėlis – ‘mažutėlis‘ KTŽ 326 59 prancūzėlis – ‘kažkoks neaiškus, ne toks kaip visi kiti‘ KTŽ 316 60 plōrza – 2. ‘kas nevykęs, netikęs (pr. apie moterį)‘ KTŽ 309 82 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlne iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių Konkretaus, tapatybę nurodančio asmenvardžio paminėjimas garbingumo sampratai nepalankiose situacijose atodo gąsdinantis, todėl pašnekovas gali būti guodžiamas, pvz.: 184) nabėčiau / ten_tava pavardės narnaūjė // 238 Nepagrįstą pašnekovo puikavimąsi kalbėtojas gali įvardyti kaip nepeln y tą, pvz.: 185) ba_rėkala dedūjis / tūokum asabu pėlns šiets // 31 186) ėk_tą / bėpruotali / veizėk kap_tą gveni // 43 Pačiam pareiškus pretenzijas kalbantysis laiko įkyriais ir pageidauja nekonflikto diskurso arba stengiasi pašnekovą nutildyti, o nepalankius linkėjimus ironiškai adresuoja nepaėgiam jų išpildyti adresatui, pvz.: 187) nustūok tę katėtę / tas tava katėtėms mon lig_kaula ikirjė // 151 188) neiskūokis prėkabu / rokūkis kap_žmuogos // 319 189) kāulink61 nākaulėnes / āna vesteik nieka naveiz // 158 190) naūkis iš monės / iš tavės kėtėjuokies // 135 191) douk dėję iš_tava bōrnā į_kāules āusi // 127 Kita vertus, supratęs pašnekovo teismą, KTŽ kalbėtojas gali tai pripažinti net jei su juo nelabai sutaria, žinoma, nepamiršdamas to nesutarimo pabrėžti, pvz.: 192) kad_e_mōna neprietėlis / vesteik teisingā pasakė // 254 Kai kalbančiam nepavyksta su adresatu (ar jų grupe) susitarti, situacija paliekama likimo valiai, plg.: 193) jūs pasakēket / kāp nūorēt / tēp_e_darīkēt // 148 3.1.3. Kalbantysis apie trečiąjį asmenį Kalbant su pašnekovu apie trečią asmenį, išryškėja apibrėžtumo nuorodų vartojimo būtinybė. Sėkmingam asmens tapatybės nustatymui žemaičiams paprastai pakanka vardo ar pavardės, pvz.: 194) *juonis nudėrb nūcācēi tō_lazda / e_pikēševēs // 59 195) *pēliksis būt ėjes / jē būt pavādne // 58 196) *stonkū prīnk ūstą // 447 197) *martinēne atē pūkas apkēbosi // 326 198) *žuobakienė dėle tink leižovi plakt62 // 302 Retkarčiais tam, kad nekiltų abejonių dėl aptariamo asmens apibrėžtumo, prie asmenvardžio gali būti pridedamas žymimojo artikelio funkciją atliekantis įvardis tas, ta, pvz.: 61 kūalinti, ~ina, ~ino – ‘koneveikti, vadinti kiaule’ KTŽ 158 62 liežūvi plakti – ‘apkalbėti, liežuvauti’ KTŽ 302 Straipsniai / Articles 83 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 199) ta_* kūotre nikõr nadėr / vo_tik_vālkiojes // 507 200) tas_* žaušelis par šau slinkavēma nēka ẹ_natr // 374 201) velnātis63 / nā_vaks / tas_jūsa *jonis // 480 Su pašnekovu išsiaiškinus aptariamo ar apklauso amens tapybę, toles-name diskurse paprastai pasitelkiami trečiojo asmens įvardžiai ons, ana, anė, anuos. Jie dažniausiai ir vartojami kaip asmenvardžio substitutai aptariant su etnėmis nuostatomis susijusius (mandagus bendravimo, padorumo raiškos ir pan.) pažįstamų asmenų elgesio modelius, pvz.: 202) ka_ṣotėnkam / õns vèsumet paṣveikindams pakilė kepõre // 161 203) kad kūmet õns priẹo pri_mõnes ẹ_gerā žuodi pasakõ / fū nė /nikumet // 195 204) õns vèsumet palābẹn ēdams prọ_ṣālī / napramužēn // 247 205) ānā tēkrā tuopškē64 / vèsumet prašmēn prọ_ṣālī ni_lābas napasākosi // 450 206) pramūžena ānā prọ_ṣāli kāp kāule // 247 207) tėkros šaudusis65 / nė ons vuogte bėje / nė i_bāznīcē ēt // 410 KTŽ kalbėtojui svarbu aptarti apklausiamų asmenų tvarkingo lygį, kiek dėmesio skiriama išvaizdai ar savitarpio santykiams su tais, už kuriuos aptariamasis asmuo yra atsakingas ir kuriais privalėtų rūpintis, pvz.: 208) vo_apselēdėns ānū ī bašausis // 29 209) tėn pri_anū ir givā natārka / vėsas miēlojes vėsas pašālės // 253 210) kūks ons īr apselēdėnes apsėboves / kāp bazībos // 41 211) natinkontis anē pri_darba // 447 212) õns ī_tėkros telėzis / nikuokem rimtām darbū natink // 444 213) dėdė nažvėziejė anā sava žmoguos66 // 479 214) ānā gērā žovē sava vākus // 479 215) ānē tū_sava vaka āgerb / aptōmpa ēslėdamis i_muokīkla // 439 216) kāp giēn tēp / bītik ando ṣorokū67 // 27 KTŽ gausu pavyzdžių, rodančių, kad kalbant apie tolimus pažįstamus arba apie visai nepažįstamus asmenis paprastai pasitelkiamos apibendrintos asmens nuorodos (žmogus, moteris, merga, vaikas ir pan.). KTŽ diskurso atkarpose jas dažnai lydi apibrėžtumo artikelio vaidmenį atliekantis įvardis 63 velnātis – ‘išdykėlis’ (apie vaiką) KTŽ 480 64 tōpškē – ‘nevaleika, nevykusi, žiopla (moteris)’ KTŽ 450 65 šaudusis, ~e – ‘šlėpndvasis, tuščias žmogus’ KTŽ 410 66 čia žmogus – ‘vyras’, plg. KTŽ 503. 67 suruokū – ‘sutari, sugyventi’ KTŽ 348 84 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlonė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių (tas, ta) ar kokybinis demonstratyvas68 (tuoks, tuoki). Mažiau pažįstami asmens KTŽ kalbėtojo dėmesio centre dažniausiai atsiduria dėl išvaizdos, elgesio ar ki-lmes išskirtinumo, pvz.: 217) kũokės ėlgas blakstienas tuo_žmõgaus // 46 218) tuo_žmõgaus tēp bjãrē trãkanuojas akis // 52 219) tuo_žmõgaus tēk tēr / nõ_žodmenis žodmenis // 501 220) tuos_mėrgõs akis kãp vēštūdė // 489 221) tã_mėrgà tuoki plõmpa / tēk parētos / tēk pastãtos // 302 222) par pãtę pũga bõva ōžbėges tuoks kailenūčios69 pasėldė // 138 223) tã_mėrgà apsēkãrta vėsūkēs kãspēnas ẹ_tēp ē_i_mėsta // 147 224) ta_mūotrẹška ēlga lēžuvi tõr70 // 214 225) tãs žmõgos i mažīkrãujis / tiēvs ēš_vēna vēta / vọ_muotina ēš_kažkuoki kėta svētā gala // 224 KTŽ kalbėtojų svarbus aptariamo asmens pasitikėjimas savimi ir mokėjimas apsiginti: aukštas pasitikėjimo lygis siejamas su kitų asmenų nepajėgumu apkaltinti asmenį paveikti, o žemas apibūdinamas kaip formuojantis agresyvų daugom elgesį su neapsiginančiu asmeniu; kalbėtojo užuojauta skriaudžiamam asmeniui parodoma jo apibūdinimu (pavyzdžiui, nabagé, žmogelis71), pvz.: 226) prì tã_mėrgà ānē napriskēnęs72 // 178 227) tū_žmõgo vėsē nuknēto73 / õns namūok atsėgīnōte // 178 228) õns nabags kēnt nù_vėsē 248 229) tõ_nabāge vėsē ūdė74 kãp sēsėkavė // 463 230) tū_žmõgeli pati pùklē ẹ pùklē kāras dēnas // 301 Pasitikėjimą ginančius prieštarus KTŽ kalbėtojas vertina kaip sunkianą (plg. ‘užsideda ant vaiko’), pabrėžia kai kurių asmenų agresyvų ar nuolankų būdą ir stebi tais asmenis, kurie sugeba konfliktinėse situacijose išvengti prieštaravimo, pvz.: 231) bāisõs ānõ ontsēidēms75 õn_tuo_vāka // 27 232) õns vãkšē kūozna vēna / ka_tik_as_lēdas // 472 68 Plg. Rosinas 1996: 85. 69 kailinuōčius – ‘kailinuotis, kas su kailiniais‘ KTŽ 138 70 ilga lēžuvi turēti – ‘mėgti liežuvauti‘ KTŽ 214 71 Plg. žmogelis – ‘vargšas žmogus‘ KTŽ 503. 72 prisiknisti – ‘prikibti‘ (KTŽ 178), ‘prisikabinti‘ 73 nukniti, ~oja, ~ojė – ‘įveikti, nugalėti‘ KTŽ 178 74 ūdyti, ~ija, ~ijo – ‘persekioti, barti, uti‘ KTŽ 463 75 antsisėdimas – ‘ujimas, užsėdimas‘ KTŽ 27 Straipsniai / Articles 85 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 233) õns nikumēt mõn nier õžmetenējes76 / kȧėpektōjo bõvōm / vėstēk // 236 KTŽ kalbėtojo užuojautos lauke atsiduria vieniši, pasiligoję, nukentėję nuo gaisro, nesėkmingas savęs tinkamai prižiūrėti asmenys, pvz.: 234) bėda / tuokė liguotą motreskā vienā // 215 235) tȧvargše motreskė padegė bėsoni // 267 236) *kuotrėlė ėt vėsumēt apsėplūnosi // 308 Kartais KTŽ kalbantysis akivaizdžių asmens neprižiūrėjimą ir neįdumą sau pateisina dėl iš tam tikrų aptariamo asmens elgesio detalių matomo valios ir užsispyrimo dėnio, pvz.: 237) bātā splēs / šnūrėlė atsėrėse / vō ons šlomsēn77 / ė_vėkas // 416 KTŽ kalbėtojo dėmesio centre atsidūręs vaikams, dažniausiai dėmes sukeltiems į išvaizdą, elgesį, gebėjimus, o panieinus pastaruosius – ir ateities galimybes, pvz.: 238) tās_ānū vāks dālės kāp ānuolēlis // 25 239) ānō vāks tōks mažos kāp kplkėlė // 25 240) tas_ānū vāks tōks tēlis / navikės // 446 241) šēt_ō vāka smōrglis vėsumēt ėstės // 415 242) tas_vāks tōks ėstēses // 450 243) tas_vāks nimāž nabėje svētēm žmōnū // 257 244) nieka ė_tuo *vėncūl vāka nabūs / ėš_pat mažā ītōks pūtagālis // 329 245) špatlūs vāks / ėš_ānō ėšāgs prūtōs žmōgos // 400 3.1.4. Kalbantysis renkasi neapibrėžtumą (individualios tu reikšmės neutralizacija, elgesio maksim os ir apibendrinimai) Siekdamas universaliau apibūdinti savo paties modelius, KTŽ kalbantysis gali pasirinkti antrąjį asmenį įvardį tu kaip apibendrinamąjį įvardį. Tokiu atveju tu, kuris įprastame kontekste linkęs nurodyti išskirtinumą pasižymintį asmenį, perima daiktavardžio žmogus reikšmę ir tampa bendrumo priedangą teikiančiu žodžiu⁷⁸. Neapibrėžtos referencijos tu vartojamas sakiniuose, kuriems sudaryti pasitelkiamos universalios (daugeliui indoeuropiečių kalbų 76 užmetinėti (sl.) – ‘priekaištauti’ KTŽ 236 77 šlamnti, -ina, -ino – ‘negrąžiai eiti’ KTŽ 416 78 Apie neapibrėžtos reikšmės referenciją žr. Haspelmath 2000: 11. Lietuvių kalboje tai apibūdinama kaip tu vartojimas apibendrinta reikšme (plg. Valeckienė 1965: 668), kaip individualios tu reikšmės neutralizavimas (plg. Rosinas 1996: 26) ar gramatinės metaforos atvejis (plg. Judžentis 2012: 114). 86 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių būdingos) taisyklės, susijusios su apibendrinamąjį pobūdį perteikiančia kiek specifine laiko santykių raiška: asmeninis įvardis neapibrėžtą reikšmę įgyja nupasakojant irealis kategoriją⁷⁹ priskiriamas situacijas, kurioms apibūdinti pasirenkamas negatyvus poliariškumas ir (ar) laisva parinktis⁸⁰, pvz.: 246) nadėrsi / nėka natórėsi // 459 247) jė nūori / ka_kas_ęžūgo / rēk nāga prikēštė // 136 248) ka_sāves naveizi / er_apślōsti žmūogės / apsēldi // 421 249) ali_kāp tas_cīrolis⁸¹ pīkē gēd / klausikis ē_nuoriek // 62 Universal im patirties modeliui apibūdinti ir elgesio maks imoms perteikti kalbėtojas dažnai renkasi beasmenes konstrukcijas, pvz.: 250) rē gērte ẹ_mīlete sāva tēvus // 446 251) bīduo rēk žmūogo gēlbėte // 339 252) rēk pabīgētīs / jē kōr mūsas ẹ_veškas // 42 253) nārē gūdinte⁸² vaikū nu_māža pārsevalgīte // 119 254) napadūor senūms muotrēškūoms tāuzītē vėjus // 443 Patirties situacijos KTŽ dažnai apibendrinamos sakiniais, kurių subjektas įvardijamas daiktavardžiu žmogus arba situacinį vaidmenį nurodančiu jo daiktavardiniu (pvz., vaikui, mergaitės), būdvardiniu (pvz., bagotam) ar įvardiniu substitutu (pvz., kas, kitiej, kurie), pvz.: 255) prāts žmogės / kātrs pasēžėčiu⁸³ ẹ_nabrūpnes adūtė // 49 256) padarbės žmogės vėsor dāba rōn // 267 257) sēvėlos mergās namūk vėsē tōncu // 440 258) bagōtam vēls er i kūose šēk / vō biednam ni i_pōra // 44 259) vaikōkams vėsūmet dėdlē tink kū_nuors kāltė // 141 260) mergātėms dėdlē tink gluosnūtēis / ūnos kāp katė gluosnūojēs // 111 261) so_tūok smērdalō has gāl būte bėrptė // 378 262) kėtė apsēžėnė dėdlē gērā sorkū // 165 263) kōrē nasōnik / er_ēš_šālē vėžont baise ir // 448 Neapibrėžtumo konstrukcijos pasirenkamos ir siekiant pasiguosti dėl žmogaus esmės nekintamumo, plg.: 264) kōu vēks gēmė / tōu ẹ_kār // 147 265) jē kas ir nusēs / ons tōks ẹ_lēks // 401 79 Apie irealis reikšmės sąsają su faktinių implikacijų arba presupozicijų vengimu žr. Holvoet, Pa- jėdienė 2004: 90. 80 Plg. Haspelmath 2000: 52, 64. 81 čiūlis – ‘vieversys’ KTŽ 62 82 gūdinti, ~ina, ~ino – ‘pranti’ KTŽ 119 83 pasižyčioti – ‘pasikolioti’, plg. KTŽ 499 Straipsniai / Articles 87 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 266) kɔprūta tikta grabs baẽstais // 197 267) apskrẽtėli / kȧp ẹ̇kɔprūta / tikta kȧps baẽstais // 29 268) ẹ̇smūokisi to kārve i̇mėdi lẹ̇ple / nikumet // 257 269) būoba na ronkuove / naẽšērsi / kūoki nà ir / tūoki ẹ̇būs / napadērbsi // 481 Aptartos KTŽ kalbėtojo lingvistinės strategijos, pagrįstos atviru pasisakojimu (atskleidžiančiu kalbėtojo aš), tiesioginiais apibūdinimais, skirtais nusakyti bet kuriam asmeniui ir aš (o esant kartu su kažkuo taip pat ir mes), to (ir iš kelių adresatų sudedanti jūs), ons, ana, anei, anos, nurodant tiesioginiam adresatui (to, jūs, mes) ar universaliomis elgesio taisyklėmis ir modeliais (vengiant individualios asmens nuorodos), kalbiose persipina viena su kita. Čia jos išskirtos, kad būtų galima iš didžiulio įvairaus pobūdžio diskurso atkarpų kiekio sulipdyti tam tikrus ryškesnius KTŽ kalbėtojo bruožus, tiksliau, galimų bruožų amplitudę. Kad žemaitiško individo paveikslas darytųsi dar ryškesnis, visas nurodytas KTŽ kalbėtojo strategijas sutelkus (arba nebekreipiant dėmesio į jų savitumą) bus vertinami KTŽ užfiksuoti įdomesni pastebėjimai apie individo egzistenciją kaip buvimą tam tikru laiku tam tikroje erdvėje. 3.2. Požiūris į laiką ir erdvę bei savitarpio santykius Tikrajų daugelio aukščiau nurodytų KTŽ kalbėtojo pasakymų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti susiję vien su įpročiu prieštarauti, atsiradimo priežastį padeda suvokti KTŽ diskurso atkarpos, kuriomis fiksuojamas tam tikras kalbėtojo gyvenimo etapas ir atskleidžiama glaudi jo kasdienės veiklos sąsaja su įsipareigojimais. 3.2.1. Įsuktas į laiko ratą Laiko ir jo tėkmės vertinimą atskleidžiantys KTŽ kalbėtojo sakiniai leidžia suvokti, kodėl kartais perdem sureikšminamas dėmesys tvarkai (pastabos tiesioginiam adresatui dėl kasdienių įpročių laikymosi), o kartais pasireiškia išorinis nedėmesingumas (bendravimo su pažįstamais vengimas, atsirandantis iš baimės sutrukdyti įprastą darbų ritmą). Tokius dalykus atskleidžiantys modeliai rodo KTŽ kalbėtoją kasdienę veiklą suvokiantį kaip nuolatinį spiralė besisukantį judėjimą į priekį. Tokio judėjimo atskaitos taškas dažniausiai yra dienos ir metų ciklai, pvz.: 270) mes_nu_mėta / dėna nū_dėna / tēp ẹr_ėt ēmžos // 261 KTŽ kalbėtojo kasdien pasikartojanti veikla susijusi su atskirame šeimai, pvz.: 88 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių 271) takûjo kṹožna dẽna tou kẽlė į pẽrmą // 438 272) kṹožna dẽna kã tãs / tẽp tãs / plûovėmios / šlavėmios / žiẽvėmios // 310–311 273) vẽn tas šlavėjemas kṹožna mĩla dẽina ẽik lãika ãtėn! 417 274) ka tṹo tep e paslẽnki⁸⁴ ožsẽmte so pẽitãs / vẽdi kṹožna dẽina e naĩkirst // 374 275) to kṹožna dẽina kū nũors vẽs plavẽnėj⁸⁵ // 303 276) parẽs skõben apvẽiz gĩvôlus e vẽl atgal lẽk // 371 Kartais net gyvenimo trukmė KTŽ nusakoma pasitelkus ciklinį – sugrįžimo beveik į tą patį tašką – suvokimą. Plg. du beveik sutampančius teiginius, besiskiriančius tik judėjimo greičio apibūdinimu: 277) dõnt nabdẽso / ba dõnt abẽgâu / ba dõnt erẽšbė // 42 278) dõnt nabdẽso / ba dõnt atẽjau / ba dõnt erẽšė // 74 KTŽ kalbėtojas pabrėžia, kad norint sėkmingai įveikti kasdienes užduotis tenka sparčiai suktis, o kartais gyvenime būna ir metų metais besitęsiantis sunkmečio laikotarpis, pvz.: 279) rīta mẽta toų atsẽkelos rẽk apsẽžiūot⁸⁷ / op pãskou sošėjelouji // 459 280) ãs dẽbdams navẽizo darbãdėini / ali vẽizo / ka dãrbs nagãisto // 478 281) so tūoka pǫlkǫ dõniedǫ vakū rẽk gẽrã šǫkẽis // 84 282) tẽik mẽtu ẽsgvẽnōm tūokẽm sǫspaudẽm⁸⁸ // 401 Tam tikrų pros ir metų ritmo momentų svarbą fiksuoja įvairias laiko sampratas apibūdinantys sudurtiniai žodžiai, pvz.: 283) to_barsẽbrãžė nǫmẽ vẽsumẽt pãuo nakūovẽdūo⁸⁹ // 250 284) gavâu kẽltės pǫsūnakti⁹⁰ // 328 285) šimta pẽrmžiemė⁹¹ našta bǫva // 300 286) pãr pãt darbẽlaikį⁹² ãn sosesoka // 69 287) sǫ tuokẽs niẽkãs nožẽmink darbẽlaikė // 254 288) jõg nãb mažẽs / jau žẽimmetes⁹³ kõulės / gal e šãltau pabūte // 500 ⁸⁴ paslinkti – ‘netingėti, turėti norą ką nors dirbti’ KTŽ 374 ⁸⁵ plavėnėti, ~ėja, ~ėjo – ‘dažnai plauti’ KTŽ 303 ⁸⁶ Čia atbėgi (pk.) – ‘gimti’, išbėgti – ‘mirti’, plg. KTŽ 42. ⁸⁷ žygiuoties, ~iuojas, ~iavos – ‘liuobtis, ruoštis, namų apyvoką eiti’ KTŽ 500 ⁸⁸ supaudimas – ‘sunkus gyvenimas, vargas’ KTŽ 401 ⁸⁹ naktoida – ‘vidurnaktis’ KTŽ 250 ⁹⁰ pusūnakte – ‘vidurnaktis’ KTŽ 328 ⁹¹ pirmžiemis – ‘žiemos pradžia’ KTŽ 300 ⁹² darbelakis – ‘darbmetis’ KTŽ 69 ⁹³ žiemtės, ~ė – ‘kuris vienų metų’ KTŽ 500 Straipsniai / Articles 89 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Kiekvienam veiksmui būdinga įprastinė trukmė, o tam tikriems įvykiams reikalingas tam tikras asmens brandumo lygmuo, todėl ryškūs neįtikimai KTŽ kalbėtoją stebina, pvz.: 289) naprãje ni_miena kȧp sosėṫka / vọsė tūkš er_apsėžene // 443 290) àna apsėkiȯre94 septinùolekas metu // 148 Kalbėtojas įpratęs laiką, o kartais ir atstumą (žr. 292 pavyzdį), matuoti atkar-pomis. Tokios atkarpos nurodomos pabrėžiant sutartinio laiko matavimo vieneto trukmę, pavyzdžiui, visa / kiaura diena, pusė dienos, ciels metas, visas amžius (kaip ‘sąmoningo asmens gyvenimo dalis’), arba nurodant konkretų tokių sutartinių vienetų skaičių, pvz.: 291) plūnkȧu95 vesa deina e_dèdle pavargau // 311 292) ėš *plungė i *krētina rēk vesa deina plūkte96 // 311 293) kù_tò_sò_tòu tȧnnuotė / òns par vesa deina napsėdėb // 440 294) ėš kãuras97 deinas apkrauts sò_darbãs // 159 295) pársėtrlõjė98 pòsi dėinos // 445 296) ànà èsòga èsbòva cėlà mèta ten // 58 297) par_vėsa ōmži vis pȧvēikė mȯni lig_giva kàula sò_tòu sava biesėško karaktùoro / 487 298) sò_tòu žãno ȧs_naatsėvȯžėjau vesa ōmži // 491 299) par_trėta metu pragivėnsėm / šėta e_vȧkà pràš99 / pagėlbies // 453 Laiko tėkmės greitį KTŽ kalbėtojas suvokia kaip reliatyvų, sieną su asmens užimtumu, pvz.: 300) ėlgė tuos_dėnios bùn / ka_nėka nadėrbi // 123 301) vėinãs jōkàs prie tȧ_dėinà // 134 302) kȧ_pȧugi / dėdlė grėta èsbėg mèta // 34 303) kȧ_tòri dàug dàrbù / nė laika ni_numėrė // 58 Laiką KTŽ kalbėtojas įvardija kaip tąją substanciją, kurioje žmogus keičiasi (auga, bręsta, sensta), savo ar kito asmens pasikeitimo, ypač susijusio su senėjimu, iki tam tikros ribos kartais visai nepastebimas, pvz.: 304) tas_làiks tas / vọ_mès sėnėm // 46 305) às_vėnkart100 pasėnau / e_ganà // 485 94 apsikarti – refl. men. ‘išėkėti’ KTŽ 148 95 plūnkti ~a, ~ė – 1. ‘su didelėmis pastangomis ką dirbti’ KTŽ 311 96 plūnkti ~a, ~ė – 2. ‘su didelėmis pastangomis eiti’ KTŽ 311 97 kãuras ~a – 2. ‘ištisas, visas’ KTŽ 159 98 pársiterlioti, ~ioja, ~iojo – ‘užgaišti’ KTŽ 445 99 prakūsti, prakunta, prakuto – ‘suaugti [...] sustiprėti’ KTŽ 199 100 vėnkart – ‘vienu kartu, drąsiai, iš karto’ KTŽ 485 90 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių 306) ànà pasėna / sukrėta vėnkart // 485 Kaip jau minėta, tokie pasikeitimai kalbančiojo suvokiami kaip turintys vykti tam tikru tempu, todėl aptariant individo amžiaus tarpsnius ir brandumą (pajėgumą) neatitiktis normoms ar ryškūs pasikeitimai nusakomi trūkumą nurodančiomis frazėmis, pavyzdžiui, nieko nėra suprantąs; nieko nebėra; mirti pirm laiko: 307) vaikėlis mėtū / àli nieka nė šprontos // 58 308) jau pàugosi pàugosi / jau ę_žjoka špront // 34 309) tas_senis tēkrā sovakēje / nabžena nė kū basākas / nė kū badàras // 471 310) jau ès_anu nieka nabier / kàrsates101 / nieka napadarisi // 147 311) i_senàve ta_mūotreška pràded klàikte102 // 167 312) ka_pasėnu / e_ļėgas išėmė // 136 313) ōns_mėre perm_ļaika // 299 314) ōns_mėre ba_ļaika // 204 Suvokdamas nenumaldomą laiko tėkmę, KTŽ kalbėtojas mėgsta pabrėžti tam tikro momento tinkamumą. Jo noras bendruoti ribojamas supratimo, kad be rimtos priežasties kito asmens trikdyti negalima, todėl stengiamasi išoriškai galimą nemandagų palaikyti esą pačią vieną kultūrą, pvz.: 315) kàp šiks103 pri_pōsriė pārė // 361 316) dàbar pats darbėlàikis / natrodik mūsa // 69 317) sāka āt kūmēt nūorintàs pri_mōnes / bēt kūmēt às ėšėo ėš_nom / ka_nie_ļaika // 58 318) nuōrėčiau pasėrokūote / àli bejàu trūntė // 457 319) nanuorėjau jisa trōkintė / dėl tuo e_nagėjau // 457 KTŽ kalbėtojas planuoja pats arba pataria kitam apmąstyti, kaip geriau veikti ar elgtis, pvz.: 320) pėrnūasis dārs rīta mētā / giūolūs apsėrė // 300 321) prisėvėžiem šėna vesā žėmā // 483 322) mōn rūodūos / ka_vėsis škobėnāus dābus rėk atliktė permāusė // 371 323) pasėdėk vūobulū rītū e_pōrtū / vėsu nasovāgik on_karta // 314 Vienodišką mąstymą ir su besikeičiančių nuotaikų kaita susijusį nepastovumą jis apibūdina kaip netinkamą, o ateitį skubančio laiko tėkmėje – kaip nepžinią, miglą, pvz.: 324) ka_tik_tōr / ànà šōk kou_grētàu ėslėstė pėngūs / vėnuos dēnuos gaspadėnė // 210 101 kàrsātis – ‘gili senatvė, karimas’ KTŽ 147 102 klàikti, ~sta, ~o – ‘kvaišti’ KTŽ 167 103 kàp šiks – ‘kaip tik’ KTŽ 361 Straipsniai / Articles 91 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 325) ànà į káp vėjėj papotamà / vėina dėina tēp / vo_kēta kētep // 330 326) õns į valdūets104 / anõ nagãl pasērmtę // 472 327) nažẽnã žmõogos / kū_àtnès ridęina // 345 328) nažẽnã / kū ritūo_dęina gal pageidūotę // 346 3.2.2. Konkrečioje erdvėje (nuolat ar laikinai, vienas ar su kitais, vakar ar dabar, po mirties...) Skaitant KTŽ ryškėja žemaitiško pasaulėvaizdžio ribos, kuriose kalbantysis svyruoja tarp siekiamybės būti savarankišku ir noro bei galimybių bendradarbiauti ar būti kartu kais105. KTŽ esama teiginių, rodančių, kad kolektyviškumas kartais labai pageidaujamas ir savanoriškas (pavyzdžiui, susitelkimo reikalaujančiuose ūkio darbuose ar pramogaujant), o kartais jis apibūdinamas kaip priverstinis ir susijęs su noru atsiskirti (pavyzdžiui, kai tenka nuolat dalintis viena erdve). KTŽ kalbėtojas erdvę dažniausiai apibūdina ne tik kaip vietą, bet ir kaip procesą – gyvenimą kartu su kitais (plg. sykiu, kupetoj). Žinant apie XX a. antrosios pusės, o ir ankstesnio laikotarpio, prastų žmonių gyvenimo sąlygas, galima teigti, kad tas procesas yra susijęs su tam tikro skaičiaus (dažniausiai nemenko) žmonių nuolatiniu arba dažnu buvimu nedidelėje namų (jais laikomos bet kurios priedangos) erdvėje (plg. buvimo toje erdvėje įvardijimą veiksmažodžiu talpintis). Toks buvimas suvokiamas kaip varginantis, pvz.: 329) ànè šì̀ gyvẽn // 361 330) pėrm bòvòm àtskẽr / vo_dàbar šūšę vėsi į kộpeta // 300 331) kộpetọ106 givėndamis vėsę isprėkłėl // 197 332) tálpinsimos kãp_nuors vėšę vėinūo trúbojo // 439 333) rási ànėi tėn ėšskẽrs / rási čė nabvėlsės // 148 KTŽ pabrėžiamas nuosavų namų neturėjimo atrandamas, nemalonias asociacijas kalbančiajam kelia net ir laikinas buvimas su žmonėmis ir triukšmingoje erdvėje, plg.: 334) pakirėj lig_kãla tas_įnamẽms107 // 126 335) pėlnà trúobà bòva žmõnū / traškėje // 452 104 valandas, ~a – ‘pastovus, besikeičiančios nuomonės ar nuotaikos’ KTŽ 472 105 Apie antropologų ir istorikų pristatomus kultūrinius modelius nuo stipraus individualumo ir stipraus kolektyvizmo žr. Harė 2008: 690–691. 106 kupeta – 3. ‘būrys, draugė’ KTŽ 197 107 įnamimas – ‘gyvenimas nuomotame kambaryje’ KTŽ 126 92 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių Tačiau vienavėje praleidžiamą laiką kalbantysis apibūdina su nepasitenkinimu, sieja tai su įsikalinimu (nusikalėti), atsiskyrėliškumu (kaip bazylis), tų pačių lėtų veiksmų kartojimu (tep į kieblenieju), pvz.: 36) aš nusėkalėjau vėsa diena vėns pats nõmē būdams // 141 37) nusėkalēji žmõgõs būdams vėns kor_nõrs ožėdēres // 141 38) gīven vėns kap bazīlos108 // 41 39) tep ė kiebleniejo vėns pats nõ nõmēs // 153 Kito asmens galimybę būti ir gyventi vienam KTŽ kalbantysis vertina teigiamai, pvz.: 40) nõjau anam rūods109 gėr gīvene / vākā page / vėns pats // 347 KTŽ esama frazių, kuriomis fiksuojamas galimas ar įvykęs asmens elgesio pasekimas (susijęs su laisve ar suvaržymu, pavyzdžiui, atėjus svečiui) likus namuose vienam, pvz.: 41) vākā / naimblūket mõna nuõcīnu110 / ka_vēnē palēkset // 259 42) vȯ_kēikas / vȯ_kēikas õns vėns palēkes // 153 43) muotrēškūoses kažkõr ėšėje / mės vėinē bėšam nõmē // 243 KTŽ kalbėtojui būdingas šelumas, todėl toli nukeliavęs, o ypač – toli išsikraustęs gyventi asmuo apibūdinamas kaip nusigavęs (nusikores) į patį pragaro, pvz.: 44) õns tõkart nusėgava i̇ patē pekla // 101 45) tās žmõgõs kažėn_kor nusėkuorē i̇ patē pekla // 148 Neaiškios erdvės apibūdinimas pasirenkamas ir norint nusakyti pomirtinio gyvenimo vietą, pvz.: 46) ka_numērsēm / vėsė patēsem i̇ tõ raigalinē // 333 KTŽ kalbėtojui svarbus ir jo paties, ir su juo esančių asmenų erdvės privatumas, o jį gali pažeisti per glaudus buvimas, triukšmas ar smalsios svetimos akys, pvz.: 47) par_tõnē šodēt sūdā // 440 48) nēk artē / tõrõ slōgas / prīkebiso // 374 49) tīes nagal pamēguote / ka_kas_i_rinki brēžuos // 50 50) ožėdēsem pirānkās / e_nabšėisous nākti pro_lõngus // 299 Būtinumas saugoti namų erdvę gali būti apibūdinamas kaip tinkamo elgesio norma, pvz.: 108 Palenimas kaip bazylis taikomas kalbant apie vienišą žmogų, atsiskyrėlį (plg. KTŽ 41). 109 rōds – ‘tikrai’ KTŽ 347 110 nõcīna (sl.) – ‘įrankis’ KTŽ 259 Straipsniai / Articles 93 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 351) ožedarį dōris ę_sọ_kūobēno¹¹ ožękabink / napadūro / ka_ādaras dōris // 179 Kartais erdvės parametrai yra pasitelkiami norint atkreipti dėmesį į laikiną kliūties nors ypatybes (pvz., protgumo) trūkumą ar apibūdinti aukštą neįvykusio ar žemą įvykti turinčio veiksmo tikėtinumą laipsnį, plg.: 352) dōns par_vēsa pēlva / dāugūs nieka // 85 353) šē gōdros kāp vēlk / vo_ka_prigēre / dōns par_vēsa pēlva // 119 354) par_vēna plāuka¹² tāves nanunēs vies nu_tēlta // 302 355) ōns ni_ę_stūola¹³ nātes // 256 Erdvės parametrai pasitelkiami ir tais atvejais, kai tenka kitam asmeniui nurodyti jam reikalingą kelio trajektoriją, plg. nuoširdžią ir ironišką kelio nuorodas: 356) kōru atavēuot / tōru ę_grižket // 460 357) kōru iejē / tōru ēr_ēšek // 460 Norėdamas pagirti dėl namų erdvės sutvarkymo, kalbėtojas pasiremia palyginimu, įtraukiančiu dvi aukščiausią hierarchinę poziciją užimančių erdvinių simbolių kategorijas, pvz.: 358) tvārkā kāp bāžnīcō / grāžē kāp dōngū // 41 3.2.3. Požiūris į bendravimą ir veiklą (nuoširdumo atpažinimas, darbštumo įvertinimas, atjauta ir paguoda) Žmogus būdamas visada lemiamas būtinybės būti kartu su kitais. Buvimo ir galimo bendradarbiavimo sėkmę KTŽ kalbėtojas pirmiausia sieja su asmens nuoširdumu. Apie nepatikimus ir dviveidžius asmenis pašnekovas dažniausiai perspėjamas pasitelkiant būdvardžiu tikras ar jo vediniais (tikrus, tēra, tēreny-bē) pagrįstų apibūdinimų nebuvimą, pvz.: 359) ōns_tūoks ēš_ękra nier / ōns_tik_ir_pasidēges¹⁴ // 73 360) ōns dēdas dēdēlis gōdrūos / dēl_ę_ēkra tūoks nier // 119 361) ōns dōug_kū dāra dēl_žmuonū dā // 72 362) tērenibēs ānū kalbō ni_ę_stūola nier // 47 363) ōns ī_tūoks davatka / kū_čē_ṣọ_ānū ožādesi // 71 364) anems ka_kū_rēk gāute / ę_āū ēšlop / vo_ka_rē dūte / trēnas ę_trē-nas // 55 KTŽ kalbėdami svarbu žmogaus geras būdas, jis mėgsta ginčytis ir bijo įžeidinėjimų, pvz.: ¹¹ kobīns – ‘kablys‘ KTŽ 179 ¹² Per vien plauką – ‘beveik, be trupučiō‘. ¹³ Nei iš tolo – ‘tikrai‘. ¹⁴ pasidērti refl. – ‘apsimesti‘ KTŽ 73 94 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raška: dėlne iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių 365) ni_žūdo vėtās nēr / ōns ī sōsedēks // 401 366) šėrdēs ōzdaoms / vōt kas ī surbābis dāiks // 467 Kalbėdamas su kitu KTŽ kalbantysis kreipia dėmesį į susitikimą (trūkumų laikomas akių kontakto vengimas), kalbėjimo tikrumą (įtartinas atrodo ir nežemaitiškas kalbėjimas, kartais ir skirtingose vietovėse gyvenančių žemaičių šnek tos skirtumai), asmens supratingumą ir savęs vertinimą, pvz.: 367) sō_anų rūodas nãšėsi / ānō nãirīmōs115 vėns // 249 368) ōns ī tūoks verstālbis / atslēpuos ėš kaž_ės_kōr // 481 369) gargždėkė bēški kētėp rōkūjes nāp krengškē // 100 370) ōns ī nasorokūjems116 žmōgs // 348 371) pasikėr vėrsēnoje / e_nabāl dō_ānū basērōkūte kāp so_žmōgō // 488 Nutikus bėdai, dirbant ar pramogaujant prireikia pagalbos, paramos. Visaip gyvenime nutinka, todėl kartais skundžiamasi vienišumu bėdoje, o kartais didžiuojamasi susitelkimu ir vienybe, pvz.: 372) nūorints šōni apkabėnės šūk / nieka naprīšaukēs / ka_i bieda // 259 373) mēs laikīmōs kāp vėns // 484 374) kāp līnksmā / kāp gerā būrie // 216 KTŽ gausu pavyzdžių, kai geriamasi bendru darbu (mes, visi) – jo mastu, spartumu, pasiektu rezultatu: 375) mēs kāp rēnt padarbējem / pāol pābengėjem // 77 376) ka_inēkōm vėšē / tūjau e_pābengėm tus gālus rāute // 257 Dažnai pastebimai, kad vienas asmuo ūkyje nėra pajėgus efektyviai dirbti, todėl tariama, guodžiamasi ar viliamasi turėti talkininkų, pvz.: 377) to_vēns tēn tapuojis vėsa dēina / ben_vākus pašaukis // 440 378) atvōžūs brōlis e_prikėbs117 / abōdo e_padėrbēsū // 160 379) trėju118 ka_kėbsēm / e_grētā vėn pabengsem // 455 380) šēt ontaug monē padiejēję // 267 Asmens sėkmę KTŽ kalbantysis sieja su darbštumu ir sugebėjimu vikriai ir efektyviai atlikti užduotis, todėl energingi asmenys visada aptarinėjami ir pagiriami, o tais, kurie nesėkė, stebimasi, pvz.: 381) darbēm žmōgū vėšr gēr // 70 382) mēklos žmōgōs ōns ī // 237 383) kās pār smarkē bēnos / lāksta kāp žābs // 376 115 nāirnoms – ‘sukinėjamasis, dairymasis’ KTŽ 249 116 surokūti, ~uoja, ~avo – ‘sutarti, sugyventi’ KTŽ 348 117 prikti, prikimba, ~o – 2. ‘pagelti, padėti’ KTŽ 160 118 trīju adv. ‘trisė’ KTŽ 455 Straipsniai / Articles 95 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 384) patrákės ę̣_skọdrõms119 tuos_mérguos // 371 385) nà_žingsnò ēt / ọns biegtėnã bieg // 42 386) ĩ žmúonũ / ka_anę̇ms nikúoks dárbs naùrìkst // 486 387) žmúonũ biednõms vẹ̇sumèt ir ẹ̇s_nadarbõma // 248 Sutuoktinio vikrumu ir darbštumu matuojama šeimininio gyvenimo sėkmė, pvz.: 388) mìtrę žmúona tọ̀ri // 241 389) ọns smárkòs / àli ẹr_ànà napiesti // 251 Ieškančiam sau pagalbininko ar poros nurodoma, kokiu ar kuriuo asmeniu nedera pasikliauti, pvz.: 390) sọ_navìkõsọ žmúogọ nièkòr nagãl ožsekėste120 // 165 391) sọ_anõu nier kúo ožsedìete / õns ĩ tėkros mìnkštkãušis // 239 392) sọ tõu plòškò121 gėrãu naožsedìete // 310 393) gìvs tėležis / nièkòr sọ_anõu naožsekėsi // 444 394) rẽk rĩmta ẹiškúotẹis / sọ_tùoko trėdalo122 kãp_tọ gìvėnsi / vaikėli // 454 Žemaitiško bendruomeniškumo ir bendravimo aspektus atskleidžia nuolankumą ir susitaikymą nurodantys KTŽ pasakymai, pvz.: 395) prìs_viejėi napapūsi / vakėli // 330 396) kùoki tâu biedà / ọn_gãlvo mėita nieks natãša // 24 397) nọ nièka napašėksi123 žmúogòs / tēp jau bọva žadieta124 // 495 Nuliūdusi ar susikrimtusi pašnekovą KTŽ kalbantysis užjaučia ir guodžia pabrėždamas galimybę rinktis kitokią įvykių interpretaciją, neretai pasiremdamas vaizdžiais palyginimais, pvz.: 398) diel nièku nàrėk kr̃uokte // 72 399) ọns joukôu / nàrėk ìmte i gãlva // 135 400) nabiedavùokis / kọl biedùos nátori // 41 401) laikìkis / ka_paškõu narėktọm tọmpìtė kãp_kùoki nagĩvėli // 249 402) blúogã blúogã / àli vės_gėrãu kãp_pasẹkùorošėm // 24 Kartais paguoda gali būti ironiška, pvz.: 403) nọ ẹr_eššėrińka ẹ̇s_vėsa blūda mėšuos vėrši ọudega // 48 Pats kalbėtojas mėgsta atsisakyti kito asmens dėmesingumo, o sulaukęs nepalankaus dėmesio žada nepasiduoti, pvz.: skudrùmas – ‘apsukrumas, miklumas‘ KTŽ 371 užsìbišti, ~a, ~o – 2. ‘pasikliauti, remtis‘ KTŽ 165 pliùškis, ~ė – ‘kas nerimtas‘ KTŽ 310 trìdalas – ‘karštakošis‘ KTŽ 454 negalėti pašìkti – ‘negalėti padaryti‘, plg. KTŽ 495 žadėti, žãda, ~ėjė – 2. ‘skirti, lemti‘ KTŽ 495 96 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių 404) vo to našėrk na sāva lėgọ / narūpīnkis ọž monì // 31 405) kāp tọ môn / tēp ãš tāu / piràgs prīš piràga / vàkāli // 299 4. APIBENDRINIMAS Pamėginus skirtingą emocijų raišką iliustruojančius KTŽ kalbančiojo teiginius apie save ir kitus sugrupuoti pagal pasirinktų frazių funkcionalumą ašyje aš–tu–trečiasis asmuo–neapibrėžta individo raiška: lokalizacija laike–lokalizacija erdvėje–lokalizacija bendruomenėje / bendradarbiavimas, išryškėja emocijų visapusiškumo galimybės bet kuriame iš dėmesio nukreipimo taškų. Kai kuriems raiškos modeliams būdingas dažnesnis pasikartojimas visame KTŽ (tai sietina ir su apskritai dažnesne tokių pasisakymų vartojimo tikimybe). Dažniau reiškiamų emocijų tipai (atpažįstami iš tam tikrų temų ir frazių savitumo) 1 lentelėje pažymimi ryškesnio fono langeliu. Apibendrinant straipsnyje aprašytus KTŽ kalbančiojo asmens emocinį lauką atskleidžiančio diskurso ryškesnius bruožus, akivaizdžiai matyti, kad kiekviena dėmesio nukreipimo kryptis (į save, į adresatą, į trečią asmenį, į aplinką) yra skirtingai susijusi su tam tikrų emocijų atskleidimo tikimybe. Natūralaus kasdienybės diskurso dokumentavimu pasižymintis KTŽ fiksuoja glaudų kalbančiojo ir jo adresatų santykį, todėl šio žodyno kalbančiojo mano aš sąmoningai atskleidžiantiems apibūdinimams nebūdingos oficialaus prisistatymo reikalaujančios specifikacijos. Kalbančiojo aš esu dažniausiai susijęs su tam tikra predikacija, padedančia išreikšti ryškiausių jį valdančių emocijų lauką, pavyzdžiui, užuojautą (èšọ tūoki menkštuonālę, žr. 22 pavyzdį), pastovumo poreikį arba netikėtumų ir naujovių baimę (pri tā žemėi èšọ priserėšęs, žr. 23 pavyzdį), pasitikėjimą savimi, atsiskleidžiantį stiprumo ar pranašumo deklaravimu (žr. 30–31 pavyzdžius). Panašios struktūros formuluotės pasirenkamos ir nusakant laikiną fizinės būklės ir išvaizdos pasikeitimą (èšọ nušãlosi / nučōškosi, žr. 78 pavyzdį) arba fizinį ar dvasinį savo nepajėgumą (èšọ nagalīngs, èšọ sọsegraušęs, žr. 35, 41 pavyzdžius). KTŽ kalbantysis rodo dėmesingumą sau (dažnai kiek vėluojantį), nurodydamas savo sveikatos sutrikimus (mōna rōnkas plēišie, mōn vėdorē ōžtōka, plg. 37, 38 pavyzdžius). Trumpalaikes būsenų pasikeitimo situacijas jis gali nusakyti palyginimais (kāp žōrkė, kāp vėšta, èšọ tēp kāp kārtę vėdāms, plg. 77, 78, 41 pavyzdžius), o savo sugebėjimus ar nuovoką pabrėžti frazėmis ãš muōko, ãš gālō, tās môn ir dažnai su ryškia nuoroda į save (ãš pats). KTŽ kalbėtojas savo pomėgius ir vertinimus mėgsta išsakyti netiesiogiai – eliminavimo būdu paryškindamas tai, kas nepatinka. Siekdamas susigrąžinti saugias savo asmeninės erdvės ribas (jas gali pažeisti per daug artimas kito asmens buvimas šalia, kvėpavimas, piktas ar įdėmus žvilgsnis, užgaulus kalbėjimas), kalbantysis Straipsniai / Articles 97 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ pasirenka draudimus ar nurodymus, dažniausiai grindžiamus neiginiu ir savęs paties kaip objekto nuoroda: monės / mon / moni / mona (žr. 60–71 pavyzdžius). 1 LENTELĖ. KTŽ užfiksuotų frazių emocinės raiškos sutelkties pasiskirstymas pagal kalbėjimo strategiją Įsipareigojimai | Kalbant išryškėjanti emocija | apie save | nurodymais adresatui | apie trečią asmenį | neutralizavus individualią reikšmę | apie laiką | apie erdvę | apie veiklą ir buvimą kartu; Moduliuojantys | rūpestis / nerimas | + | + | + | + | + | + | +; pasitikėjimas | + | + | + | + | + | + | +; Vertinamieji | pasididžiavimas | + | + | + | + | + | + | +; gėda | + | + | + | + | + | + | +; Esminiai | rūpinimasis, užuojauta | + | + | + | + | + | + | +; įvertinimas | + | + | + | + | + | + | +; meilė / dėmesys sau | + | + | + | + | + | + | + Kitokio pobūdžio, jau ne asmeninės erdvės apsaugai skirti, KTŽ kalbančiojo nurodymai akivaizdžiai perteikia rūpinimąsi. Jis gali būti susijęs su pačiu adresatu, jo sveikata, buvimu, laikysena, elgesiu, taip pat su bendros tvarkos gyvenamoje erdvėje palaikymu ar paklusimu padoraus elgesio taisyklėms. KTŽ gausu kalbančiojo nurodymų dėl netinkamos adresato išvaizdos. Tokiais paliepimais ar klausimais patariama nepalikti namų erdvės, kol nebus atsižvelgta į pastabą. Pareikšdamas pastabą, kuri gali skambėti kaip priekaištas, KTŽ kalbantysis stengiasi apsaugoti adresatą nuo galimų pašaipų ir nereikalingo dėmesio. Taip netiesiogiai pasirūpinama reikiamu adresato pasitikėjimo už namų ar savo kiemo ribos lygiu. Nemenką tiesioginių nurodymų adresatui dalį sudaro pastabos dėl atliekamų darbų kokybės ar veiklos tempo – darbas neturi būti dirbamas nei 98 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių per lėtai (tada adresato veikla taptų nepageidaujama), nei per greitai (tai trukdytų sėkmingai ir nepervargstant atlikti užduotį). Kalbant apie trečiąjį – paprastai pokalbyje nedalyvaujantį – asmenį, pašnekovo dėmesys kreipiamas į aptariamo asmens veiklą, sugebėjimus ir elgesį, ypač į mokėjimą bendrauti, tvarkingumą ir rūpinimąsi kitais. Tokiose pokalbių atkarpose dažnai apibūdinama asmens išvaizda, išskirtiniai jos požymiai tampa papildomu asmens atpažinimo (apibrėžtumo) ženklu. Vertinimas dažnai būna susijęs ir su aptariamo asmens pasitikėjimo lygiu. Menkesnio pasitikėjimo, barami, skriaudžiami ar sėkmingumu nepasižymintys asmenys dažniausiai apibūdinami su užuojauta, kurią rodo subjekto įvardijimas deminutyvu ar vargingumą nurodančiu daiktavardžiu (plg. žmogielis, nabagas, nabagė, nabagėlis, nabagūtis KTŽ 248). Teigiamai vertinami sveika nuovoka ir užsispyrimu pasižymintys asmenys. Siekdamas individualios savo aš ir pašnekovo tu reikšmės neutralizacijos, norėdamas perteikti elgesio maksimas ir apibendrinimus, kalbantysis renkasi neapibrėžtumu pasižyminčias kalbėjimo strategijas. Jomis saugu pasiguosti (plg. 248 pavyzdį), pateikti reikalavimus, nurodyti taisykles (žr. 250–254 pavyzdžius) ar saugiai išreikšti džiaugsmą arba grožėjimąsi (žr. 249 pavyzdį). Aptartos KTŽ kalbėtojo kalbinės strategijos, pagrįstos pasipasakojimu, tiesioginiais apibūdinimais ir nurodymais ar universaliomis elgesio taisyklėmis ir modeliais, pokalbiuose persipina. Daugelio KTŽ kalbėtojo pasakymų tikrąją priežastį padeda suvokti KTŽ diskurso atkarpos, rodančios realią kalbėtojo situaciją tam tikrame gyvenimo etape ir atskleidžiančios glaudžią kalbėtojo kasdieninės veiklos sąsają su įsipareigojimais. Pasakymai, nurodantys buvimo laike, erdvėje ir bendruomenėje patirtis ir vertinimus, leidžia suvokti, kodėl kartais perdėm sureikšminamas dėmesys tvarkai, o kartais pasižymima nedėmesingumu ne paties artimiausio rato asmeniui. Su laiko nuorodomis susiję pasakymų modeliai rodo KTŽ kalbėtoją kasdienybės veiklą suvokiantį kaip nuolatinį spirale besisukantį judėjimą į priekį. Norinčiam sėkmingai įveikti kasdienybės užduotis, tenka sparčiai suktis, o gyvenamoji erdvė turi ribas, kuriose išbūti padeda nuolatinio dėmesio ir tvarkos reikalaujančios taisyklės. Laike ir erdvėje žmogus niekada nebūna vienas. KTŽ iškylančios žemaitiško pasaulėvaizdžio ribos rodo kalbantįjį balansuojant tarp siekiamybės būti savarankišku ir noro bei galimybių bendradarbiauti, būti kartu kitais. Konkreti situacija lemia, ar kolektyviškumas atrodo labai pageidaujamas, ar priverstinis. Ištikus nelaimei KTŽ kalbantysis pašnekovą ragina laikytis ir nepasiduoti ir taip jį spraudžia į aplinkybes, kuriomis yra reikalingi susikaupimas, ištvermė ir tvirtas charakteris, pvz.: 406) numėrtėtẹ̇s vėsumėt soskõbsi / gìvėntė / vò // 240 Straipsniai / Articles 99 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ IŠVADOS Remiantis KTŽ iliustracine medžiaga, straipsnyje aptarti ryškiausi kalbėjimo modeliai, kuriais šiaurės žemaičių kretingiškių tarme kalbantis žmogus atskleidžia požiūrį į save ir savo aplinką. Pabandžius skirtingas įsipareigojimais pagrįstų emocijų raišką iliustruojančius KTŽ pavyzdžius grupuoti pagal pasirinktų frazių funkcionalumą ašyje aš–tu–trečiasis asmuo–neapibrėžta individo raiška: lokali-zacija laike–lokalizacija erdvėje–lokalizacija bendruomenėje / bendradarbiavimas, išryškėja emocijų visapusiškumo galimybės bet kuriame iš dėmesio krypties pasirinkimo taškų. Kai kuriems kalbėjimo modeliams būdingas dažnesnis pasikartojimas visame KTŽ (tai sietina su apskritai dažnesne tokių pasisakymų vartojimo tikimybe). Apibendrinant straipsnyje aprašytus KTŽ kalbančiojo emocinį lauką atskleidžiančio diskurso ryškesnius bruožus, tampa akivaizdu, kad kiekviena dėmesio nukreipimo kryptis (į save, į adresatą, į trečią asmenį, į aplinką) skirtingai susijusi su tam tikrų emocijų atsiskleidimo tikimybe. Kalbėdamas apie save, KTŽ kalbantysis ryškiausiai atskleidžia vieną iš esminių įsipareigojimų – meilę sau. Tiesioginiais nurodymais pagrįstas bendravimas su adresatu labai ryškiai atskleidžia rūpinimosi emocijų raišką. Rūpinimasis ir pasitikėjimas labiausiai išryškėja ir kalbant apie veiklą ir buvimą kartu. Kalbančiojo pasisakymai apie trečiąjį asmenį ir elgesio maksimos bei apibendrinimai dažniausiai pagrįsti vertinimu. Rūpesčio ar nerimo emocija išryškėja kalbančiajam aptariant buvimą laike ir erdvėje. Straipsnis pagrįstas prielaida, kad rūšiuojant vienokių ar kitokių kasdienybės situacijų išprovokuotus pasakymų modelius, iš KTŽ visumos galima sudėlioti tam tikrą kalbančiojo, perteikiančio daugybės nuasmenintų individų patirtis ir pasisakymus, paveikslą. Sudėliotieji žemaičio emocinio lauko kontūrai dar turi būti tikslinami, palyginimui pasitelkiant žemaičiams būdingų psichikos ypatybių suvestinę, pateikiamą Etninės priklausomybės determinuotų psichinių reiškinių tyrime125, bet tai jau kitas tyrimo etapas. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Aleksandravičius Juozas 2011: Kretingos tarmės žodynas, sud.: Danguolė Mikulėnienė, Daiva Vaišnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Atkočaitytė Daiva 2002: Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. 125 Šio tyrimo aprašymą žr. Bliumas 1997. 100 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių Babickienė Zofija, Jasiūnaitė Birutė, Pečeliūnaitė Angelė, Bagužytė Rūta 2007: Centrinė šiaurės žemaičių kretingiškių tarmė: tarmės tekstai su komentarais ir žodynėliu. Vilnius: Baltos lankos. Bliumas Remigijus 1997: Aukštaičių ir žemaičių etnine priklausomybe determinuotų psichinių reiškinių savitumai. – Psichologija 17, 25–57. Dumont Louis 2002: Esė apie individualizmą. Vilnius: Baltos lankos. Girdenis Aleksas 1967: Mažeikių tarmės fonologinė sistema. Filologijos mokslų kandidato disertacija. – Kalbotyros darbai I, aut. Girdenis Aleksas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 89–119, 120–160. Girdenis Aleksas, sud., 1996: Taip šneka tirkšliškiai: šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Grinaveckis Vladas 1973: Žemaičių tarmių istorija. Vilnius: Mintis. Harré Rom 2008: The Discursive Turn in Social Psychology. – The Handbook of Discourse Analysis, 688–706. Haspelmath Martin 2000: Indefinite Pronouns, Oxford: Oxford University Press. Helm Bennet W. 2009: Self-love and the structure of personal values. – Consciousness and Emotion Book Series 6, 11–32. Hills Michael D. 2002: Kluckhohn and Strodtbeck‘s Values Orientation Theory. – Online Readings in Psychology and Culture 4. Prieiga internetu: https://scholarworks.gvsu.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1040&context=orpc. Holvoet Axel, Pajėdienė Jūratė 2004: Laiko kategorija ir laiko formos. – Gramatinių kategorijų tyrimai (Lietuvių kalbos gramatikos darbai 2). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 121–140, 169–170. Judžentis Artūras 2012: Lietuvių kalbos gramatinės kategorijos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kajėnas Gediminas 2013: Justinas Lingys. Tarp formos ir turinio. Prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-05-15-justinas-lingys-tarp-formos-ir-turinio/99785. Kalniuvienė Laimutė, par., 2007–2008: Taip kalbėjo mūsų senoliai. Žemaitiški žodžiai, posakiai, išsireiškimai: Prieiga internetu: http://www.klavb.lt/EL_LEIDINIAI/KRASTOTYRA/kretinga. Kurkowska-Budzan Marta, Zamorski Krzysztof 2009: From the editors. – Oral history: The challenges of dialogue, 11–18. Straipsniai / Articles 101 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Kluckhohn Florence R., Strodtbeck Fred L. 1961: Variations in value orientations. Evanston, IL: Row, Peterson. Mikulėnienė Danguolė 2011: Juozo Aleksandravičiaus lituanistinė ir pedagoginė veikla. – Kretingos tarmės žodynas, autorius Juozas Aleksandravičius, sud. Danguolė Mikulėnienė, Daiva Vaišnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, VII–XII. Murinienė Lina 2007: Rytinių šiaurės žemaičių fonologija: vokalizmas ir prozodija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Pabrėža Juozas 2017: Žemaičių kalba ir rašyba, Šiauliai: Šiaulių universiteto bibliotekos Leidybos skyrius. Pabrėža Juozas, Marčišauskaitė Vida, Leskauskaitė Asta, sud., 2013: Šiaurės žemaičiai telšiškiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Pakalniškis Vaidotas 2001: Žemaitiškumas globaliame pasaulyje. – Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 1(10), 199–216. Papaurelytė Silvija, Župerka Kazimieras 2010: Lietuvos etninių sričių gyventojų charakterio bruožai kalbos pasaulėvaizdyje. – Kalbos kultūra 83, 185–201. Petreikis Tomas 2012: Žemaitijos regioninė knyga ir žemaičių tapatybė XX a. I pusėje. – Tautosakos darbai 43, 85–108. Phillips Louise 2011: The Promise of Dialogue. The dialogic turn in the production and communication of knowledge. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins. Rosinas Albertas 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Rutkovska Kristina 2017: Namai. Šeima. – Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje, autoriai: Rutkovska Kristina, Smetona Marius, Smetonienė Irena. Vilnius: Akademinė leidyba, 87–148. Skouds 2018: Žemaičių žodynas, sudarė Kultūros ir turizmo skyrius. Prieiga internetu: http://www.skouds.lt/lt/zemaiciu-zodynas. Tarmių tekstyno duomenų bazė 2018: Sudarė Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internetu: http://tarmiuarchyvas.lki.lt/pradinis.php?sutrum=p=bnd. Ulvydas Kazys 1971: Prieveiksmis. – Lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mintis, 425–576. Vaišnienė Daiva 2011: „Kretingos tarmės žodynas“: pagrindiniai medžiagos pateikimo principai. – Kretingos tarmės žodynas, autorius Juozas Aleksandravičius, sudarė: Danguolė Mikulėnienė, Daiva Vaišnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, XX–XXXVI. 102 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių Valeckienė Adelė 2006: Įvardis. – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 251–282. Vanagienė Birutė 2014: Pratarmė. Įvadinės pastabos. – Šiaurės vakarų žemaičių žodynas: Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 23–28. Vanagienė Birutė 2014–2015: Šiaurės vakarų žemaičių žodynas: Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos, 1–2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Žemaitiškė anekdotā 2018. Prieiga internetu: http://samogitia.mch.mii.lt. Žimkutė Simona 2008: R. Balsys: žemaičiai – narsūs, atkaklūs ir laisvi. Prieiga internetu: www.delfi.lt/news/daily/lithuania. Expression of Samogitian Identity: Putting Together the Examples from Kretinga Dialect Dictionary (2011) into a Single Picture SUMMARY Based on the illustrative material used in the Kretinga Dialect Dictionary (KDD), the article discusses the most prominent utterance models chosen by the speakers of the Northern Samogitian dialect of Kretinga by which the speaker reveals the attitude towards him/her and his/her environment. An attempt to group the KDD speaker’s utterances illustrating different realizations of commitment-based emotions by the functionality of the chosen phrases on the axis I – you – third person – individual’s indefinite expression: localization in time – localization in space – localization in community / cooperation raises the possibility of versatile emotions at any point of choosing the focus of attention. It is noteworthy that more frequent repetition is characteristic of certain utterance models in the whole KDD (it is also linked with a generally greater probability of using such utterances in real speaking situations). The summary of more prominent features of the discourse revealing the emotional field of the KDD speaker, which are described in the article, makes it clear that each focus of attention (directing attention towards oneself, towards the addressee, towards the third person, towards the environment) is linked with the probability of revealing certain emotions to a different intensity. When speaking about oneself, the KDD speaker reveals one of the major commitments – love for oneself – most clearly. The communication with Straipsniai / Articles 103 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ the addressee based on direct instructions reveals the expression of caring emotions very clearly. Caring and trust are most vivid when speaking about activities and being together. The KDD speaker’s utterances about the third person and the maxims and generalizations of behaviour are usually based on evaluations. The emotion of anxiety/worrying comes to the fore when the KDD speaker discusses localization in time and space. The article is based on the assumption that an attempt to group certain utterance models provoked by some daily situations out of the entirety of illustrations presented in the KDD enables us to assemble a certain picture of the SPEAKER representing the experiences and utterances of the multitude of depersonalized individuals. The outline of the Samogitian’s emotional field shaped in this study should be further revised and highlighted by also referring to the Summary Table of the Psychic Characteristics of Samogitians established in the Research of Ethnically Determined Psychic Phenomena (cf. Bliumas 1997). But that is already another stage of the study. Įteikta 2018 m. gruodžio mėn. 10 d. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vile išio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 104 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX