The Dilemma of the Reliability of Geolinguistic and Dialectological Data for Sociolinguistic Research. The Case of the Andalusian Demerger of /θ/

JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSODA Malagos universitetas, Ispanija Mokslinių tyrimų sritys: sociolingvistika, socialinė dialektologija, fonologinė variacija, ispanų kalba, Andalūzijos atmainos. GEOLINGVISTINIŲ IR DIALEKTOLOGINIŲ DUOMENŲ PATIKIMUMO SOCIOLINGVISTINIAMS TYRIMAMS DILEMA. ANDALŪZIJOS /θ/ ATSIRADIMO ATVEJIS Geolingvistikos ir dialektologijos duomenų patikimumo dilema atliekant sociolingvistikos tyrimus. /θ/ skilimo Andalūzijos ispanų kalboje atvejis ANOTACIJA Dideli teoriniai ir metodologiniai skirtumai tarp, viena vertus, dialektologijos ir geolingvistikos ir, kita vertus, sociolingvistikos gerokai apsunkina esminę užduotį pasitelkti pirmųjų dviejų disciplinų duomenis, kad būtų galima padėti sociolingvistikai užbaigti dabartinius kalbinių bendruomenių tyrimus, ypač kai kalbama apie dabartinių atmainų praeities rekonstrukciją. Todėl kyla klausimas, kiek geolingvistinių tyrimų ir dialektų monografijų duomenys yra patikimi, retrospektyviai sekant tiek konkrečios atmainos istoriją, tiek tam tikrą kalbinį pokytį. Remiantis gausiais sudėtingų analizių, kuriose kalbos variacijai aiškinti pasitelkiami makrosocialiniai, mezosocialiniai ir mažo masto kintamieji, rezultatais, atskleidžiančiais naujos atmainos atsiradimą pietų Ispanijoje, retrospektyvus palyginimas su geolingvistinių tyrimų ir dialektų monografijų duomenimis išryškina ideologines problemas, susijusias tiek su kalbinės bendruomenės, tiek su kalbinės struktūros reprezentavimu, taip pat kelia nemažą nerimą dėl prieštaravimo tarp geolingvistinių tyrimų ir dialektų monografijų duomenų. RAKTINIAI ŽODŽIAI: kalbos variacija, sociolingvistika, dialektologija, ispanų kalba, Andalūzijos atmainos. Straipsniai / Articles 9 JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSODA ANOTACIJA A kivaizdūs teoriniai ir metodiniai dialektologijos, geolingvistikos ir sociolingvistikos skirtumai apsunkina labai svarbią užduotį – dviejų pirmųjų mokslų duomenis panaudoti taip, kad jie būtų padedama trečiajam mokslui atliekant kalbinių bendruomenių tyrimą, ypač siekiant atkurti esamą kalbos atmainų istoriją. Taigi, nagrinėjama problema susijusi su klausimu, kiek geolingvistiniai ir monografiniai tarmių duomenys yra patikimi, siekiant retrospektyviai nustatyti tiriamos kalbos atmainos istoriją ir konkretų kalbos pokytį. Remiantis gausiais macrosocialiniais, mezosocialiniais bei miklymens kintamuosius įtraukiančiu sudėtu tyrimu, kuriais siekiama paaiškinti kalbos įvairovę, rezultatas, atskleidžiančiais naujos kalbos atmainos atsiradimą pietų Ispanijoje, atliktas retrospektyvinis palyginimas su geolingvistiniais ir monografiniais tarmių duomenimis parodo ideologinius trūkumus, susijusius su kalbinės bendruomenės ir kalbinės struktūros reprezentavimu, taip pat ir nerimą keliantį prieštaravimą tarp geolingvistinių ir monografinių tarmių duomenų. ESMINIAI ŽODŽIAI: kalbos įvairovė, sociolingvistika, dialektologija, ispanų kalba, Andalūzijos ispanų kalbos atmainos. ĮVADAS Kadangi geolingvistikos ir dialektologijos duomenys bei šiuolaikinės sociolingvistikos duomenys grindžiami labai skirtingomis kalbos ir visuomenės teorijomis, geolingvistinių ir dialektologinių monografijų duomenimis rekonstruojant besiformuojančio kalbinio varianto praeitį, taip pat jo santykį su kitais kalbinės bendruomenės variantais, iškyla dilema. Nors tradicinių dialektologų ir geolingvistų gautų išvadų svarba akivaizdi, būtina pabrėžti, kad sociolingvistiniai duomenys grindžiami sociologinėmis atrankos ir variacijos prielaidomis, nesuderinamomis su tomis, kuriomis remiasi geolingvistiniai ir dialektologiniai duomenys, ypač seniausi ir pasenę atlasai bei monografijos (Villena-Ponsoda 2010). Taigi kyla klausimas, kiek geolingvistiniai ir dialektologinių monografijų duomenys yra patikimi retrospektyviai tiriant konkretaus varianto istoriją ir tam tikrą kalbinį pokytį.1 1 Šiame straipsnyje aptariami duomenys ir rezultatai pagrįsti Ispanijos Ekonomikos ir konkurencingumo ministerijos DIGYT mokslinių tyrimų projektu, skirtu kastilų ispanų kalbos sociolingvistiniams modeliams (ECO-PASOS, FF2015-68171-C5-1 ir FEDER lėšos). Esu dėkingas Francisco Díaz-Montesinos, kuris kruopščiai išnagrinėjo ALEA žemėlapius, sutvarkė ir suprantamai pateikė lenteles, paremtas milžiniška geolingvistinių duomenų gausa, taip pat Pilar García-Mouton už neįkainojamą pagalbą ir paramą. Matlde Vida-Castro, Francisco Díaz-Montesinos, Goduno Chela-Flores ir Álvaro Molina-García maloniai peržiūrėjo ankstesnes šio straipsnio versijas. Tačiau už jo formą ir turinį atsakau aš. 10 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Geolingvistinių ir dialektologinių duomenų patikimumo sociolingvistiniams tyrimams dilema. Andalūziškojo /θ/ susiliejimo atvejis Šiuo straipsniu2 siekiama aprašyti besiformuojantį naują miesto kalbos variantą, apimantį tam tikrą skaičių pokyčių, kai kurie iš jų vystosi stebėtinai sparčiai, ir atskleidžiantį konvergenciją su nacionaliniu standartu. Šią konvergenciją skatina dabartinės pagrindinės prestižo vertybės ir nuostatos (Vilena-Ponsoda 2008). Atrodo, kad šis variantas galėjo atsirasti Andalūzijoje apie XX a. šeštojo dešimtmečio vidurį, nes tuo metu dialektologai ir geolingvistai buvo užfiksavę vos keletą pagrindinių jo ypatybių požymių. Šiuo metu atliekamų analizių rezultatai rodo, kad dabar turime nuoseklų variantą, kurį tokį suvokia ir jo kalbėtojai (Vilena, Vida 2017, 2018); jis galėjo susiformuoti dėl modernizacijos ir urbanizacijos tendencijų, pastaraisiais XXtha. dešimtmečiais vykusių pietų Ispanijoje, ypač po Franco valdymo (1939–1975).st Tarpinių atmainų tarp šnekamųjų tarmių ir nacionalinio standarto atsiradimas Europos kontekste yra gana įprastas procesas, ir atrodo, kad jis susijęs su tuo, jog išsilavinę viduriniosios klasės miestiečiai ieško raiškos priemonių, besiskiriančių ir nuo nacionalinio standarto – pernelyg formalaus ar net snobiško, – ir nuo šnekamųjų atmainų – pernelyg šiurkščių ir socialiai žymėtų (žr. Auer 2005: 27–28). Nors iš tiesų egzistuoja Andalūzijos regioninis šnekamosios kalbos standartas, pagrįstas Sevilijos miesto tarme ir skirtas atlikti socialines funkcijas, priskiriamas nacionaliniam standartui, jo įtaka jau nebesiekia nei rytinės (Granados, Malagos), nei tolimosios vakarinės (Huelvos) Andalūzijos miestų teritorijų (žr. 2 žemėlapį toliau), todėl šių vietovių viduriniosios klasės atstovai, mėgindami atsisakyti šnekamosios kalbos, linkę pereiti prie nacionalinio standarto ir perimti pagrindinius jo bruožus (Vilena-Ponsoda 1996, 205). Įdomiausia šios konvergencijos tendencijos ypatybė yra ta, kad ji, regis, susijusi su individualių kalbėtojų profiliu, ypač su jų motyvacija įgyti žinių, žiniasklaidos poveikio mastu ir informacijos srautų visuomenėje suvokimu (t. y. su Bourdieu vadinamojo įkūnyto kultūrinio kapitalo samprata), o ne vien su kultūriniu kapitalu, įgytu namuose ar mokykloje, t. y. institucionalizuotu ir objektyvizuotu kultūriniu kapitalu (Bourdieu 1977, 1984, 1986). Taigi išryškėja ir pasirodo esanti itin svarbi idėja apie aktyvų kalbėtoją, kuris standartizaciją vertina kaip socialinio mobilumo ir integracijos priemonę; ši idėja padeda paaiškinti, kaip iki šiol susiformavo naujoji atmaina. 2 Šis straipsnis yra pataisyta mano pranešimo teksto versija, pristatyta IX-ajame Tarptautinės dialektologijos ir geolingvistikos draugijos kongrese (2018 m. liepos 23–27 d., Vilnius, Lietuva). Dėkoju organizatoriams už malonų kvietimą, ypač Jurgitai Jaroslavienei iš Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro už paramą ir supratingumą. Straipsniai / Articles 11 JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSA Šios atmainos pokyčių rekonstrukcija remiantis realiuoju laiku yra svarbi, tačiau kartu išryškina pasikartojančią dialektologinių ir geolingvistinių duomenų patikimumo sociolingvistiniams tyrimams problemą. Šio straipsnio struktūra yra tokia. Pirmajame skyriuje (Tarpinė atmaina) aprašoma besiformuojanti nauja Andalūzijos miesto vidurinės klasės atmaina, ypatingą dėmesį skiriant jos fonologijai, palyginti tiek su nacionaline standartine atmaina, tiek su Andalūzijos šnekamosios kalbos tarmėmis. Antrajame skyriuje (Naujosios atmainos socialinė reikšmė) analizuojama tarpinės atmainos sociolingvistinė variacija ir nuoseklumas, daugiausia dėmesio skiriant makrosocialinių kintamųjų poveikiui kalbėtojų elgsenai. Trečiajame skyriuje (Aktyvus kalbėtojas. Netiesioginio poveikio svarba) nagrinėjame tarpinių mezosocialinių ir nedidelio masto kintamųjų poveikį makrosocialiniams kintamiesiems ir priklausomiems kalbos kintamiesiems, t. y. kalbėtojo tikimybę vartoti naująją atmainą. Parodome, kad būtent kalbėtojo orientacija į standartą, grindžiama jo gebėjimu gauti informaciją ir palaikyti ryšius su išoriniu pasauliu už vietinės kalbinės bendruomenės ribų, lemia jo sprendimą vartoti nuoseklų požymių rinkinį, kurio socialinė reikšmė siejama su modernumu ir standartizacija. Ketvirtajame skyriuje (Dilema) aptariamas pagrindinis šio straipsnio klausimas, būtent praeities dialektologinių duomenų ribotumas rekonstruojant šiandieninių atmainų istorinę raidą. Šiuo tikslu nagrinėjami du pagrindiniai aspektai. Pirma, mūsų žinios apie praeities kalbinę bendruomenę, lemiančios esminius metodologinius skirtumus tarp dialektologijos ir geolingvistikos, viena vertus, ir sociolingvistikos, kita vertus. Antra, prieinamų kalbinių duomenų problema: juos stebint atsiskleidžia prieštaravimai tarp geolingvistinių duomenų ir tų, kurie pateikiami dialektų monografijose. Galiausiai penktajame skyriuje (Areoling) trumpai pristatomas šiuo metu vykdomas projektas, kuriuo siekiama, remiantis viešaisiais ar privačiais sakytiniais dokumentais, surinkti tikrų duomenų iš laikotarpio, kai atmaina atsirado. TARPINĖ ATMAINA Besiformuojanti tarpinė miesto vidurinės klasės atmaina tarp nacionalinio Ispanijos standarto (Madridas) ir pietinių Andalūzijos atmainų laikoma niveliacijos tendencijos ir konvergavimo prie dabartinės prestižinės Ispanijoje vartojamos šnekos normos, būdingos vidurinės klasės kalbėtojams, pasekme. Jų tradicinė pietietiška tapatybė nuo šeštojo dešimtmečio vidurio keitėsi ir artėjo prie globalizacijos formuojamų šiuolaikinių tapatybių, 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX The Dilemma of the Reliability of Geolinguistic and Dialectological Data for Sociolinguistic Research. The Case of the Andalusian Demerger of /θ/ modernizacija ir urbanizacija (žr. Villena-Ponsoda 2008; Hernández-Campoy, Villena-Ponsoda 2009; Regan 2017a, b; Villena-Ponsoda, Vida-Castro 2018). Ši tendencija ypač sustiprėjo po Franko epochos (1939–1975), kai prasidėjo perėjimas nuo daugiausia kaimiškos, tradicinės ir lokalios ideologijos prie modernizacijos (Dietz 2001). Kalbiniu požiūriu čia įdomiausia tai, kad ši atmaina apima tam tikru mastu prieštaringų socialinių reikšmių sintezę: (1) modernizacijos (t. y. orientacijos į standartą) ir (2) tradicijos (t. y. tradicinės pietietiškos tapatybės). Tam nacionalinio standarto ypatybės skiemens pradžioje derinamos su pietietiškos šnekamosios kalbos ypatybėmis skiemens gale. Šiuo deriniu siekiama leisti kalbėtojams simboliškai atsiriboti nuo kaimiškos arba miesto darbininkų klasės aplinkos – t. y. taip tarpinės atmainos kalbėtojai ketina atsisakyti kalbinių ypatybių, siejamų su socialinėmis reikšmėmis „tradicinis“, „seniausias“, „kaimiškas“ ir pan. – ir, be to, sąmoningai perimti standartines ypatybes, nors tai gali lemti šimtmečius trukusių pokyčių sustabdymą ar net atgręžimą ir (arba) naujų fonologinių opozicijų įgijimą. Tuo pat metu jie išsaugo didelę dalį pietietiško akcento – vadinamąjį acento andalú (Andalūzijos akcentą), ypač siejamą su nemarkiruotais codos silpnėjimo ir išnykimo procesais. Taigi, kaip teigiama, standartizacijos ir modernizacijos socialinės reikšmės, viena vertus, ir pietietiškos bendruomenės vertybėms ištikimybę išreiškiančios reikšmės, kita vertus, tam tikru mastu gali būti suderinamos. 1 ŽEMĖLAPIS. Šiuolaikinių Pirėnų pusiasalio ispanų kalbos tarmių ir kalbų mozaika (Hernández-Campoy, Villena-Ponsoda 2009: 184). Straipsniai / Articles 13 JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSA Artėdami prie nacionalinio standarto atmainų, Andalūzijos miestų viduriniosios klasės atmainos kalbėtojai susiduria su pietinės Kastilijos, Mursijos ir Estremadūros tarmių vartotojais (žr. 1 žemėlapį). Šios tarmės turi nemažai bendrų ypatybių su Andalūzijos atmainomis, todėl nagrinėjamai geolingvistinei variacijai apibūdinti tradiciškai siūlyta kontinuumo samprata (Navarro-Tomás, Espinosa, Rodríguez-Castellano 1933). Taigi tarpinės viršregioninės atmainos idėja būtų taikytina ne tik sociolingvistinei dimensijai, bet ir geolingvistinei erdvei (žr. Villena-Ponsda, Vida-Castro 2017). Tiek kalbinė konvergencija, tiek ją grindžianti nauja mišri tapatybė apima, be kita ko, kai kurių standartinių ypatybių, ypač liežuvinių frikatyvų /θ/ skyrimo, įgijimą. Šis pokytis reiškia viduramžių kastilų kalbos opozicijos atkūrimą – ankstyvosiose Andalūzijos tarmėse ji susiliejo nuo XIIIth amžiaus – tarp žodžių grupių su apikaliniu /s/ (casa „namas“) ir lamininiu /s/, anksčiau buvusiu afrikata /ts/ (caça „medžioklė“); standartinėje atmainoje ši opozicija išlaikyta kontrastuojant apikalinį /s/ [ˈkaṣa] ir (tarp)dantinį /θ/ [ˈkaθa] (žr. 1 lentelę toliau): 1 LENTELĖ. Andalūzijos šnekamosios kalbos (kairėje) ir tarpinės atmainos (dešinėje) pučiamųjų priebalsių inventorius lūpiniai dantiniai gomuriniai veliariniai p t tʃ k įtemptieji b d j g neįtemptieji f θ h pučiamieji lūpiniai dantiniai gomuriniai veliariniai p t tʃ k įtemptieji b d j g neįtemptieji f ṣ x pučiamieji įtemptasis θ neįtemptasis 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX The Dilemma of the Reliability of Geolinguistic and Dialectological Data for Sociolinguistic Research. The Case of the Andalusian Demerger of /θ/ Andalūziškojo /θ/ skilimas reiškia, kad atkuriamas anksčiau minėtas kontrastas tarp viduramžių žodžių rinkinių su /s/ ir /ts/, vėliau – /s/, imituojant standartinę kalbą. Remiantis tuo, ką žinome dabar, /θ/ skilimas turėjo būti sudėtingas individualus procesas, apėmęs akustinio daugiaparametrio atstumo tarp abiejų frikatyvų formavimąsi (Regan 2017b; Molina-García 2018). Šiuo metu šį foneminį kontrastą vartoja jauni išsilavinę miestų kalbėtojai. Kalbinių atlasų, ypač ALPI arba Atlas de la Península Ibérica „Iberijos pusiasalio atlaso“ (pirmasis XXth a. ketvirtis) ir ALEA arba Atlas Lingüístico y Etnográfico de Andalucía „Andalūzijos kalbinio ir etnografinio atlaso“ (šeštojo dešimtmečio pradžia), duomenų, taip pat dialektų monografijų, aprašančių kai kurias miestų tarmes (ypač Alvar 1974, 1993 [1973]), rezultatų atidus nagrinėjimas rodo, kad /θ/ skilimas buvo spartus pokytis iš viršaus. Šią mintį pagrindžia tai, kad iki devintojo dešimtmečio aptikta labai mažai, jei apskritai aptikta, jo egzistavimo pėdsakų (žr. Carbonero 1982; Sawoff 1980; Salvador-Salvador 1980; Villena-Ponsoda 2001). Pokytis greitai paplito Andalūzijos miestų centruose, ypač rytinėje regiono dalyje, o žemiausio statuso grupes paveikė tik iš dalies (Villena, Ávila-Muñoz 2014; žr. 2 žemėlapį). 2 ŽEMĖLAPIS. Miestų Andalūzija Tikėtina, kad tuo pačiu metu būtų smarkiai išplitęs ir kitas lygiagrečių požymių rinkinys, rodantis tokią pačią raidą. Šie požymiai iš tiesų jau išanalizuoti, kad Straipsniai / Articles 15 JUAN-ANDRÉS VILENA-PONSA tyrėjai būtų susipažinę su tarpinio – santykinai nuoseklaus – varianto tarp šiaurinių, artimų standartinei kalbai, tarmių ir pietinių, nutolusių nuo standartinės kalbos, tarmių atsiradimo idėja (žr. Vilena-Ponsa, Vida-Castro 2018). Trumpai tariant, galima teigti, kad tarpinis variantas, be /θ/ atsiradimo – kuris, žinoma, yra socialiai ryškiausias šio rinkinio pokytis, – perima arba standartinius, arba hibridinius variantus, padedančius išvengti šnekamosios kalbos formų (Trudgill 1986; Chambers, Trudgill 2004 [1980]; Siegel 2010 [2006]; Berruto 2005; Almeida 2018; žr. 2 lentelę). 2 LENTELĖ. Fonologiniai pokyčiai. Susiliejimai ir skilimai (adaptuota pagal Vilena-Ponsa, Vida-Castro 2018) Variantai Žodžių rinkiniai: <θa> <sa> <χa> <tʃa> <da> Standartinė kalba ˈkaθa ˈkasa ˈkaxa ˈkatʃa ˈkada Tarpinis variantas ˈkaθa ˈkasa ˈkaxa~ˈka ˈkatʃa ˈkada~ˈka Šnekamoji kalba /θ/ = /s/, seseo ˈkasa ˈkasa ˈkaxa~ˈka ˈkatʃa~ˈka ˈkada~ˈka /θ/ = /s/, ceceo ˈkaθa ˈkaθa ˈkaxa~ˈka ˈkaθa~ˈkaθa ˈkada~ˈka /θ/ = /s/ = /χ/ = /ð/, heheo ˈka ˈka ˈka~ˈka ˈka ˈka /θ/ = /s/ = /tʃ/, išplėstinis seseo ˈkasa ˈkasa ˈkaθa~ˈka ˈkasa ˈkada~ˈka Glosarijus medžioklė namas dėžė sėdmenys kiekvienas Kaip parodyta 2 lentelėje, viena vertus, naujasis variantas sustabdo šnekamosios kalbos procesus, įskaitant tiek dažnus ir gana priimtinus koronalinių frikatyvų susiliejimus (seseo, ceceo), tiek net labiausiai išsivysčiusias jų baigtis (heheo, išplėstinis seseo); kita vertus, jis perima fonologiškai žymėtus, prestižinius pagrindinės kalbos variantus (afrikatą [tʃ], frikatyvą [χ] ir aproksimantą [ð]), o ne jų nežymėtus šnekamosios kalbos atitikmenis (frikatyvą [ʃ], aspiratą [h] arba išmetamą /χ/ ir išmetamą /ð/). NAUJOSIOS ATMAINOS SOCIALINĖ REIKŠMĖ Kaip ši naujoji atmaina paplito ir kiek pagrįsta ją laikyti vientisa atmaina – svarbus diskusijų klausimas. Tačiau esminis klausimas 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX The Dilemma of the Reliability of Geolinguistic and Dialectological Data for Sociolinguistic Research. The Case of the Andalusian Demerger of /θ/ kurį reikia aptarti, yra jos kalbėtojų socialinis profilis. Ankstesnių tyrimų rezultatai leidžia manyti, kad šia ypatybių visuma, formuojančia tarpinę atmainą, kuriai, regis, būdingas socialinis ir geografinis plitimas, daugiausia vartoja miestuose gyvenantys jauni – dažniausiai moterys – universitetinį išsilavinimą įgiję kalbėtojai (Villena-Ponsoda 2001; Moya-Corral, Sosinski 2015; Regan 2017b). Netikėtai, šiuolaikinis Andalūzijos kalbinių bendruomenių vaizdas rodo didėjančią dviejų atmainų grupių takoskyrą: viena vertus, tradicinius miestų darbininkų klasės ir kaimo šnektų dialektus, kurių dabartinė standartinė konvergencijos tendencija palyginti mažai veikia, kita vertus – naująją tarpinę viduriniosios klasės atmainą (Villena-Ponsoda, Ávila-Muñoz 2014). Šiai atmainai priklausančios ypatybės koreliuoja taip, kad jų vartojimą, regis, riboja nuoseklumo sąlygos. Su standartinėmis vertybėmis ir nuostatomis susiję kintamieji dažniau pasitaiko tokiuose kontekstuose ir juos vartoja kalbėtojai, kurie veikiausiai neskatins kintamųjų, perteikiančių šnektų socialines reikšmes; galioja ir atvirkščiai (žr. 2 lentelę pirmiau). Taigi atskirų kintamųjų sambūvis sudaro grupes, kuriose galima išskirti sudėtingesnius latentinius kintamuosius arba komponentus, leidžiančius susidaryti vaizdą apie bendrą jų pasiskirstymą, kuris iš tiesų dera su vientisos atmainos samprata (žr. Guy, Hinskens 2016). Kadangi siekiame ištirti, ar egzistuoja centrinė-pietinė (standartinė-šnektoji) tarpinė atmaina, ir norime įrodyti jos nuoseklumą, tinkamas būdas galėtų būti grupuoti kintamuosius pagal panašų jų dispersijos pobūdį. Taip galėtume nustatyti, kurie kintamieji veikiausiai pasitaiko kartu ir kokie kalbėtojai juos vartoja, t. y. kurios ypatybės formuoja konkrečią atmainą ir kaip jos pasiskirsčiusios socialiniu požiūriu. Siekiant išsiaiškinti, kurios ypatybės grupuojasi pagal atitinkamą dispersiją, buvo atlikta faktorinė analizė3. Remiantis daugialype koreliacija, nustatyti du pagrindiniai komponentai arba latentinės kintamųjų grupės, paaiškinantys atskirų kintamųjų tarpusavio priklausomybę. Kitaip tariant, šie sudėtingi latentiniai kintamieji, komponentai arba faktoriai atspindėtų bendrą atskirų kintamųjų pagrindą. Bendroji duomenų variacija buvo sumažinta iki dviejų dimensijų arba faktorių, paaiškinančių 69,5% dispersijos (atitinkamai 39,1 ir 30,4). Pagrindinių komponenčių matrica pateikiama 3 lentelėje; joje nurodyta, kokią kiekvieno kintamojo dispersijos dalį paaiškina atitinkamai 1-asis ir 2-asis faktoriai. Toliau pateiktame 1 paveiksle matyti santykinė kiekvieno atskiro kintamojo padėtis idealiojoje abiejų faktorių apibrėžtoje erdvėje, leidžianti spręsti apie jų koreliaciją. 3 Vykdydami platesnį tyrimų projektą, tyrėme 72 abiejų lyčių kalbėtojų imtį (m = 36, f = 36), suskirstytą pagal išsilavinimą ir amžių. Šio tyrimo lauko darbai atlikti per pirmąjį XXIst amžiaus dešimtmetį. Žr. Villena-Ponsoda 2008. Straipsniai / Articles 17 JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSA 3 LENTELĖ. Pagrindinių komponenčių analizė. Pasuktų komponenčių matrica Pasuktų komponenčių matrica Žodžiai Kintamieji Komponentai: F1 F2 <caja> Del_x,796,265 <cad> Del_d,784,158 <casa> Cec eo,769 −,034 <caza> Seseo −,252,913 <caja> Asp_x,437,695 <caja> Fric_x −,673 −,627 <dos, esto> Faithfulness −,647 −,156 Split −,400 −,777 Išskyrimo metodas: pagrindinių komponenčių analizė. Sukimo metodas: Varimax su Keiserio normalizacija. Sukimas konvergavo per 3 iteracijas. Faithfulness yra kintamasis, rodantis kodo išlaikymo [dos], [doh] dos ‘du’ proporciją, palyginti su eroziniais pokyčiais, veikiančiais kiekvieną priebalsį skiemens galinėje pozicijoje – tiek tarp balsių, tiek žodžio gale [eto], [eθo] esto ‘tai’. Taip pat žr. 2 lentelę. 1-asis faktorius (standartinė orientacija) priešpriešina į standartą orientuotus kintamuosius (1 paveiksle – kairėje, neigiamos reikšmės) šnektų kintamiesiems (dešinėje, teigiamos reikšmės). Standartiniai kintamieji, kurie arba sustabdo (Fric_x, Faithfulness), arba netgi panaikina susiliejimus (Split), siejami su standartizacijos, urbanizacijos ir globalizacijos socialinėmis reikšmėmis, o šnektų kintamieji, kurie veikiausiai išlaiko susiliejimus (Del_x, Del_d, Ceceo), perteikia vietines ir kaimo bendruomenių solidarumo vertybes. Kiekvieno rinkinio kintamieji stipriai koreliuoja tarpusavyje, todėl jų vidinė koreliacija – kaip aiškiai rodo 1 paveikslas – pagrindžia mintį, kad egzistuoja dvi atskiros atmainos, susijusios su dviem skirtingomis tapatybėmis. 2-asis faktorius (regioninė orientacija), regis, atspindi kitą, atskirą dimensiją, galbūt susijusią su kalbėtojo regionine orientacija, apimančia pietines ypatybes, suderinamas su šnekamuoju standartiniu Sevilijos miesto variantu (Asp_x, Seseo). Nustačius kiekvieno kalbėtojo vietą abiejose dimensijose (standartinėje ir regioninėje orientacijoje), remiantis regresija ir apskaičiuotais individualiais faktorių įverčiais, galima juos visus pažymėti dvimatėje F1*F2 apibrėžtoje erdvėje ir susieti jų įverčius su kalbėtojų kintamaisiais. Taigi turime du pagrindinius konkrečios atmainos apibrėžimo pagrindus: (1) ypatybių rinkinį, kurio elementai pasitaiko kartu ir (2) yra panašiai pasiskirstę socialiniu požiūriu 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX The Dilemma of the Reliability of Geolinguistic and Dialectological Data for Sociolinguistic Research. The Case of the Andalusian Demerger of /θ/ (Hudson 1996 [1980]: 22). Kadangi mus ypač domina kintamųjų, priklausančių tarpinei atmainai, vartojimas, toliau daugiausia dėmesio skirsime F1 dimensijai. (1) Ištikimybė: kodos išlaikymas. Fric_x: frikatyvas [x]. Skilimas: /θ/ fonemų išsiskyrimas. (2) Seseo: susiliejusios /θ/ sibilantiniai alofonai [s]. Aspir_x: aspiruotas [x]. (3) Del_x: išnykęs /x/. Del_d: išnykęs /d/. Ceeo: susiliejusios /θ/ nesibilantiniai alofonai [θ]. 1 PAVEIKSLAS. Kintamųjų koreliacija standartinės ir regioninės orientacijos erdvėje Kaip ir tikėtasi, išsilavinimas, lytis ir amžius yra reikšmingi veiksniai, ribojantys tarpinės atmainos vartojimą (žr. 2 ir 3 paveikslus). Kalbėtojai, turintys ne privalomąjį išsilavinimą, nepaisant amžiaus, teikia pirmenybę naujosios atmainos vartojimui (neigiamos reikšmės), tačiau net ir tarp menko išsilavinimo kalbėtojų jauniausieji ima priimti į standartinę kalbą panašius vartosenos atvejus (2 paveikslas). Kalbant apie lyties poveikį (3 paveikslas), moterų kalbėtojų F1 balai taip pat daugiausia yra neigiami, o tai rodo, kad jos teikia pirmenybę standartinėms ypatybėms. Visa tai atitinka požiūrį, kad elitiniai kalbos pokyčiai yra stipriai sąlygojami socialinės klasės, o ypač kalbėtojų orientacijos į standartą. Dabar kyla klausimas, kodėl su makrosocialinėmis dimensijomis, ypač socialine klase, susijusių kalbėtojų kintamųjų nepakanka, kad būtų patenkinamai paaiškinta didelė dalis individualaus elgesio (ekstralingvistiniais veiksniais paaiškinama dispersijos dalis nesiekia 45%). Straipsniai / Articles 19 JUAN-ANDRÉS VILENA-PONSODA F = 22.825 (2), reikšmė < 0.001, R² = 0.421 2 PAVEIKSLAS. Išsilavinimo ir amžiaus skirtumai vartojant tarpinę atmainą. (šaltinis: Vilena, Vida 2018) F1. Lytis, p < 0.001 F2. Lytis, p < 0.005 3 PAVEIKSLAS. Lyties skirtumų poveikis tarpinės atmainos vartojimui 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX The Dilemma of the Reliability of Geolinguistic and Dialectological Data for Sociolinguistic Research. The Case of the Andalusian Demerger of /θ/ PROAKTYVUS KALBĖTOJAS. NETIESIOGINIO POVEIKIO SVARBA Vienas ryškiausių faktų, susijusių su tarpine atmaina, yra tai, kaip makrosocialiniai matmenys ir mezosocialiniai dariniai sąveikauja aiškinant tikslią proaktyvaus kalbėtojo, atsakingo už jos plitimą, prigimtį. Kaip matyti iš Bourdieu kultūrinio kapitalo ir socialinės rinkos teorijos (Bourdieu 1984, 1986), įkūnytasis kultūrinis kapitalas (capital incoré), įgyjamas kalbėtojų, kurie šiais laikais domisi žiniasklaidos ir interneto informacijos srautu, veikia kaip tarpinis kintamasis, sustiprinantis objektyvuotojo ir institucionalizuotojo kapitalo (capital objectivé ir capital institutionalisé) poveikį, t. y. atitinkamai namuose įgytas žinias ir mokykloje išmoktas žinias plačiausia šio žodžio prasme. Taip susidarantis vaizdas linkęs nuvertinti tiesioginį kalbėtojo išsilavinimo ir jo tėvų išsilavinimo poveikį priklausomam kalbiniam kintamajam, o kartu pabrėžia jų netiesioginę įtaką per mezosocialinius ir net smulkesnio masto kintamuosius. Norint įvertinti kalbėtojo kintamųjų poveikį standartizacijos matmeniui, kuriuo grindžiamas tarpinės atmainos vartojimas, tiktų daugiamatis modelis, galintis parodyti tiesioginį ir netiesioginį poveikį konkrečiam kintamajam. Toks modelis leidžia parodyti vieno kintamojo poveikį, kontroliuojamą kitų kintamųjų poveikio, kaip yra Struktūrinių lygčių modelio (SEM), dar vadinamo struktūrine mediatorių analize ir kelių analize, atveju. Ši analizė gerai atitinka šį tikslą (žr. Paxton, Hipp, Marquart-Pyatt 2011). SEM yra modelis, grindžiamas daugialype tiesine regresine analize, kuria įvertinamas ne tik tam tikrų kintamųjų (x, y) tiesioginis poveikis endogeniniam arba priklausomam kintamajam (w), bet ir tų pačių ar kitų kintamųjų netiesioginis poveikis per tarpinius kintamuosius (z). Taigi sudaroma diagrama, kurioje pavaizduoti įvairūs tiesioginiai (x, w) arba netiesioginiai (x, z, w) keliai tarp nepriklausomų (egzogeninių), tarpinių ir priklausomų (endogeninių) kintamųjų: β (x, w) Stripsnai / Articles 21 JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSODA Siekdami pavaizduoti įvairius įtakos kelius – netiesioginius per tarpinius kintamuosius arba tiesioginius endogeniniams kintamiesiems – iškėlėme kelio modelio hipotezę, kurioje dėmesys sutelkiamas į kalbėtojo statuso (matuojamo pagal jo ar jos išsilavinimą) poveikį, kontroliuojamą jo ar jos tėvų poveikio (motinos išsilavinimo ir tėvo profesijos). Taip mėginome aprėpti Bourdieu (1977, 1984, 1986) mintį apie institucionalizuotą kultūrinį kapitalą (capital culture institutionalised) (išsilavinimą), nulemtą objektyviojo kapitalo (capital objective) (t. y. namų aplinkos, kurioje jis įgyjamas). Vis dėlto, nors abi kultūrinio kapitalo rūšys lemia reikšmingą individo padėties socialinėje, kultūrinėje ir kalbinėje rinkoje dalį, jis ar ji taip pat gali įgyti ir padidinti trečiosios rūšies kapitalą – įkūnytąjį kapitalą (capital incorporé), kuris gali būti laikomas paties veikėjo investicijos rezultatu (libido sciendi) ir, be daugelio kitų dalykų, veikia individo požiūrį į žiniasklaidą ir kalbinę standartizaciją visuomenėje. 4 PAVEIKSLAS. Struktūrinių lygčių modeliavimas kalbos vartojimo atžvilgiu Be to, kalbėtojo gyvenimo sąlygos ir socialinis kapitalas priklauso ne tik nuo vietos bendruomenės, kurioje jis ar ji gyvena, pobūdžio (atvira ar uždara išoriniams ryšiams), bet ir nuo to, kiek glaudūs jo ar jos socialinio tinklo ryšiai (Trudgill 1996). Tačiau aiškiai parodyta, kad tinklo stiprumo poveikį kalbos vartojimui riboja kalbėtojo socialinis statusas (Villena-Ponsoda 2005). Todėl į mūsų modelį kaip tarpinis kintamasis buvo įtrauktas kalbėtojo tinklo įvertis. Galiausiai, kaip matėme anksčiau (žr. 2 paveikslą), amžius – netiesiogiai per išsilavinimą – ir lytis veikia mūsų kalbinį kintamąjį. Taigi, kaip parodyta toliau (4 paveikslas), kintamieji, žymintys objektyvuotąjį ir institucionalizuotąjį kapitalą (1), kontroliuoja tiek įkūnytąjį 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX The Dilemma of the Reliability of Geolinguistic and Dialectological Data for Sociolinguistic Research. The Case of the Andalusian Demerger of /θ/ kapitalą, tiek socialinį kapitalą, kurį atspindi kiekvieno individo tinklo įvertis (2), ir galiausiai riboja kalbėtojo kalbos vartojimą (3). Analizę sudaro keturios struktūrinės lygtys, t. y. standartizuotos tiesinės regresijos lygtys (žr. 4 lentelę), kurių endogeniniai kintamieji yra šie: pirma, kalbėtojo institucionalizuotasis kapitalas „Išsilavinimas“ (1 lygtis), antra, kalbėtojo įkūnytasis kapitalas „Žiniasklaida / orientacija į standartą“, trečia, individo ryšių tinklas „Tinklas“ (3 lygtis) ir ketvirta, priklausomasis kalbinis kintamasis „Kalbos vartojimas“ (4 lygtis). 4 LENTELĖ. Tiesioginis ir netiesioginis tarpinės atmainos vartojimo poveikis Poveikis F1 Netiesioginis Tiesioginis Bendras x1 x2 x3 x4 x5 x6 x7 x1*x5 x1*x7 x8 x1 Išsilavinimas – –.210 –.059 –.293 –.562 x2 Motinos išsilavin. –.121 – –.087 –.058 –.266 x3 Tėvo išsilavin. –.106 – –.076 –.051 –.233 x4 Amžius.063 –.076.139 x5 Žiniasklaida / standartas – –.276 –.276 x6 Lytis – –.384 –.384 x7 Tinklas –.272.272 Visi poveikiai yra statistiškai reikšmingi (p <.05). Lytis (x6) yra fiktyvusis kintamasis, kuriame 0 = vyriška lytis, 1 = moteriška lytis Lygtys Eq1. Išsilavinimas x1 = x2 + x3 + x4 + e1. R² koreg. =.504. Anova (3, 66) F = 24.344, reikšm. <.001 Eq2. Žiniasklaidos ir standartinės kalbos orientacija x5 = x1 + e2. R² koreg. =.579. Anova (1, 64) F = 90.231, reikšm. <.001 Eq3. Tinklas x7 = x1 + e3. R² koreg. =.253. Anova (1, 64) F = 23.034, reikšm. <.001 Eq4. Standartinė kalba = x1 + x5 + x6 + x7 + e4. R² =.608. Anova (1, 55) F = 29.020, reikšm. <.001 Paklaida: √1 − R²; e1 =.70; e2 =.65; e3 =.86; e4 =.63 Paaiškinta dispersija: 1-(e4)² =.60 Kaip parodyta 4 lentelėje, neigiami poveikiai šnekamosios kalbos vartojimui, taigi ir tarpinei atmainai palankūs veiksniai, susiję ne tik su objektyvuotąjį ir institucionalizuotąjį kapitalą reprezentuojančiais kintamaisiais (x1, x2, x3), bet ir su kintamuoju x5 (įkūnytasis kapitalas). Tuo tarpu lytis (x6) taip pat neigiamai veikia (t. y. rodo moterų polinkį) kalbinį kintamąjį. Vieninteliai teigiami poveikiai šnekamosios kalbos vartojimui, taigi ir šnekamosios kalbos atmainų vartojimui palankūs veiksniai, yra amžius (x4, netiesiogiai per x1 ir x1*x5) ir tinklo rodikliai (x7). Neigiamus ir teigiamus poveikius reikia suprasti pirmiau atliktos faktorinės analizės rezultatų kontekste: teigiamos F1 dimensijos reikšmės rodo šnekamosios kalbos vartojimą. Straipsniai / Articles 23 JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSODA Atlikus pamatinę kelio analizę, išryškėja sudėtingų kintamųjų sąveikų vaizdas (žr. 5 pav. toliau). Viena vertus, bendras neigiamas išsilavinimo (x1) poveikis (Beta = −.562) paaiškinamas tiek tiesiogine jo įtaka (Beta = −.293), tiek netiesiogiai per tarpinį kintamąjį x5, žiniasklaidos ir standartinės kalbos orientaciją (Beta = −.210): kuo aukštesnis kalbėtojo išsilavinimas ir kuo didesni jo žiniasklaidos ir standartinės kalbos orientacijos rodikliai (Beta =.765), tuo žemesnė jo padėtis F1 dimensijoje (Beta = −.276). Kita vertus, išsilavinimas taip pat yra tarpininkas netiesioginiam kalbinės aplinkos kintamųjų (x2, Beta = −.26 ir x3, Beta = −.233) bei kalbėtojo amžiaus (x4, Beta = −.139) poveikiui. Tiesioginis šių kintamųjų poveikis kalbėtojo išsilavinimui yra teigiamas, tačiau netiesiogiai, per išsilavinimą kaip tarpinį kintamąjį, jie neigiamai veikia F1 arba tiesiog sumažina pirminę teigiamą įtaką. Galiausiai kalbėtojo tinklas ne tik turi tiesioginį teigiamą poveikį F1 (Beta =.272), bet ir beveik panaikina išsilavinimo poveikį (−.059). Visi poveikiai yra statistiškai reikšmingi (p <.05). Lytis (x6) yra fiktyvusis kintamasis, kur 0 = reiškia vyrą, o 1 = – moterį. x1 Kalbėtojo išsilavinimas x2 Motinos išsilavinimas x3 Tėvo išsilavinimas x4 Amžius x5 Žiniasklaidos ir standartinės kalbos orientacija x6 Lytis x7 Tinklo stiprumas x8 Šnekamosios kalbos vartojimas 5 PAV. Daugiapriežastinio kalbėtojo kintamųjų poveikio šnekamosios kalbos vartojimui proceso diagrama 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX The Dilemma of the Reliability of Geolinguistic and Dialectological Data for Sociolinguistic Research. The Case of the Andalusian Demerger of /θ/ Kelio analizės rezultatai suderinami su idėja, kad tarp nacionalinio standarto ir Andalūzijos šnekamųjų tarmių formuojasi tarpinis variantas. Kalbėtojai, šiuo metu vartojantys šiam variantui būdingus kalbos požymius, surinko žemus balus pagal latentinį kintamąjį F1, kuris reprezentuoja šnekamosios kalbos indeksines ypatybes. Kaip nesunku spręsti iš 4 lentelėje ir 5 paveiksle pateiktų rezultatų, šiuo naujuoju miesto variantu daugiausia kalba jaunos, išsilavinusios, gerai informuotos, į standartinę kalbą orientuotos moterys, kurių asmeniniai socialiniai tinklai yra silpnai susaistyti. DILEMA Turint omenyje tokį sudėtingą sociolingvistinės variacijos procesą, tarpinio varianto praeities rekonstrukcija atrodo kaip jaudinantis iššūkis. Tačiau dabar svarbiausias klausimas – ar turimi praeities duomenys, prie kurių galime prieiti, yra pakankamai išsamūs ir tinkami, kad leistų atsakyti į pagrindinius klausimus, iškeltus tiriant dabartį. Taip yra todėl, kad praeities duomenys buvo gauti taikant atrankos, lauko tyrimų ir analizės metodus, kurie ne visada dera su metodais, naudojamais nagrinėjant šiuolaikinės kalbinės bendruomenės duomenų sudėtingumą. Nepaisant iš jų darbų sklindančio didžiulio kruopštumo ir dosnumo, tarp dialektologų bei geolingvistų gautų rezultatų ir tų, kurie pasiekiami taikant šiuolaikinę sociolingvistinę paradigmą, esama gilių pamatinių ideologinių skirtumų. Viena vertus, tiek tarmių geografijos srityje (tiesiogiai vaizduojant vietinę variaciją žodynais ir žemėlapiais – nuo Wenkerio iki Gilleróno ir šiuolaikinių projektų), tiek tarmės monografijos srityje (rekonstruojant prototipinę vietinę tarmę – nuo Ascoli ir Wegenerio iki šiuolaikinės sociolingvistikos) dialektologai atliko esminį ir nepakeičiamą darbą. Vis dėlto jų tikslas buvo parodyti, kad kalbinės kaitos dėsniai turi išimčių ir kad le patois authentique vietinėje kalbinėje bendruomenėje yra gryniausia kalbos forma, kurią verta išsaugoti nuo išorinės taršos ir tyrinėti kaip pirmykščio grynumo šaltinį (žr. Villena-Ponsoda 2010: 614–615 et passim). Kita vertus, dabarties duomenys atspindi visiškai kitokį požiūrį, susijusį su dramatiškais ir realiais visuomenės pokyčiais. Iš tiesų, pasitelkus Durkheimo (1902 [1893]) konceptualią mechaninio ir organinio solidarumo priešpriešą, perėjimą nuo tradicinių prie modernių industrinių bendruomenių galima sieti su metodų raida. Durkheimišką mechaninį solidarumą, palaikiusį tradicines glaudžiai susaistytas kaimo bendruomenes ir atspindėjusį kalbėtojų états de conscience vienodumą, pakeitė šiuolaikinės, ryškiai susisluoksniavusios ir silpnai susaistytos miesto bendruomenės, grindžiamos organiniu solidarumu ir darbo pasidalijimu (Berthele 2004: 732–734). Moderni visuomenė pasižymi Straipsniai / Articles 25 JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSA heterogeniškumu, kurį padėtų organizuoti tik ekstralingvistiniai koreliatai (profesija, išsilavinimas, amžius, lytis ir kt.). Todėl abiejų paradigmų ideologiniai skirtumai iš pradžių tapo teoriniais, o galiausiai – metodologiniais. Dialektologija ir sociolingvistika galiausiai atsiskyrė viena nuo kitos taip pat ryškiai, kaip ir bendruomenių tipai, kuriuos jos turėjo aprašyti. Šiame kontekste, lyginant – kaip šiuo atveju – tokio skirtingo pobūdžio šiuolaikinius ir istorinius duomenis, reikėtų apsvarstyti du klausimus: (1) Kalbinė bendruomenė. Ką žinome apie praeities kalbinę bendruomenę? (2) Faktiniai kalbiniai duomenys. Kaip praeityje buvo organizuota šiandien mums žinoma kalbinė struktūra? Kalbinės bendruomenės dilema. Duomenų apie Malagos miesto kalbinę bendruomenę mus dominančiu laikotarpiu galima rasti tik leidinyje Atlas Lingüístico y Etnográfico de Andalucía, ALEA (1961–1973). Šiam atlasui skirti lauko tyrimai buvo atliekami šeštajame dešimtmetyje (žr. Alvar 1955; García-Mouton 1992; Morillo-Velarde 2001), taikant „daugkartines ir pakartotines anketas“ bei pasitelkiant „optimalius informantus“ (Alvar 1959: 10, 27–30). Kadangi, sekant Gilliéronu, Popu, Puscariu ir kitais, buvo siekiama gauti [...] „kalbos momentinę nuotrauką konkrečiu laiko momentu“, [...] ieškojome žmogaus, galinčio tapti šios „kalbinės nuotraukos“ objektu, vengdami kraštutinumų – nei vyriausio, nei labiausiai savito, nei duomenų, susijusių su naujausiomis formomis; tiesiog vidutinio tipo žmogaus, nors kartais gali tekti kreiptis į seniausius žmones, kad būtų užfiksuotas nykstantis reiškinys ar nykstantis amatas. Todėl penkiasdešimties–šešiasdešimties metų vyras greičiausiai pateiks tikslų ieškomą vaizdą (Alvar 1959: 29, mano vertimas). Rengiant miestų ir kai kurių didžiausių miestelių imtis, kintamumo šaltiniais laikyti vietovės, informantų amžiaus, lyties ir socialinės klasės skirtumai; vadovautasi Jaberg ir Jud (1928–1960) AIS taikytomis procedūromis (Jaberg 1936: 20; taip pat žr. Jaberg 1959). Tačiau galiausiai, nepaisant geriausių ketinimų, Malagos mieste (tuomet turėjusiame daugiau nei 270 000 gyventojų) buvo ištirti tik keturi informantai.4 Iš tiesų, nors šiame konkrečiame atlase pateikiama nemažai informacijos apie to meto sociolingvistinę variaciją, įskaitant vadinamąjį „polimorfizmą“ arba nesąmoningą variaciją, užduotis 4 Trys vyrai, iš kurių vienas apibūdintas kaip universitetinį išsilavinimą įgijęs, o kiti du – kaip neraštingi, ir viena universitetinį išsilavinimą įgijusi moteris; tikslesnės informacijos apie jų amžių nepateikta. 26 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX The Dilemma of the Reliability of Geolinguistic and Dialectological Data for Sociolinguistic Research. The Case of the Andalusian Demerger of /θ/ surasti ir surinkti šią informaciją iš kiekvieno atlaso šešių tomų žemėlapio yra varginantis darbas, o tiesioginiai duomenys apie sociolingvistinius skirtumus – gauti iš lygiagrečių klausimynų, pateiktų skirtingiems tiriamiesiems, – ne visada aiškiai atskirti nuo tyrėjo stebėjimų, grindžiamų informanto kalbine savivoka (žr. Morillo-Velarde 2001: 15–21 et passim). Iš tiesų, sistemingai išnagrinėjus konkrečios atlaso miesto vietovės kalbos variantų ir kalbėtojų kintamųjų sociolingvistines sąsajas, paaiškėja, kad atvejų nedaug, todėl išvados nėra tvirtos. Vis dėlto pagrindinė problema yra ta, kad dialektologiniai duomenys pateikiami dviem skirtingais būdais. Viena vertus, turime geolingvistinius duomenis, prieinamus apie kiekvieną vietovę ir kiekvieną fonologinį, morfologinį, leksinį ar sintaksinį kintamąjį. Šiuos duomenis pateikė vienas konkretus NORM informantas kiekviename žemėlapio taške; tam tikram vietovių ir kintamųjų skaičiui papildomų duomenų pateikė moteris, o, kaip minėta pirmiau, miestų ir didžiausių miestelių atveju buvo atsižvelgta į bent jau lyties ir išsilavinimo įvairovę (žr. Alvar 195: 29–30). Žinoma, tokie duomenys yra tiesioginiai ir neabejotinai paveikti iškraipymo, susijusio su NORM kalbėtojų atrankos metodu. Kita vertus, dialektologinius duomenis sudaro papildomų stebėjimų apie socialines reikšmes, susijusias su kalbėtojo statusu, amžiumi ar lytimi, visuma. Šie stebėjimai pateikiami kaip papildomos pastabos pačiuose žemėlapiuose arba žymimi simboliais su paaiškinimais žemėlapių paraštėse. Matyt, remiantis abiem šiais duomenų šaltiniais, taip pat papildomais įrašais ir kokybiniais stebėjimais, buvo parengtos dialektų monografijos, o jų duomenys taip pat prieinami (Alvar 1993 [1973], 1974). Taigi tokio tipo duomenis veikia ne tik tie patys ideologiniai ir metodologiniai šališkumai kaip geolingvistinius duomenis, bet ir tiesioginė pačių tyrėjų kokybinių vertinimų įtaka. Kalbinių duomenų dilema. Atsižvelgiant tiek į bendrą ALEA informantų profilį (50–60 metų vyrai), tiek į informaciją apie Malagos mieste tirtus kalbėtojus (4 kalbėtojai: 1 universitetinį išsilavinimą turinti moteris ir 3 vyrai, iš kurių vienas turėjo universitetinį išsilavinimą, o kiti du buvo neraštingi), tikėtina, kad, remiantis ankstesnėse pastraipose aptartu tariamojo laiko pasiskirstymu, šie kalbėtojai – kuriems tuo metu, kai buvo atliekami Malagos tarpinio varianto tyrimo lauko darbai, būtų buvę 85–90 metų, – neraštingi vyrai nevartojo į standartą panašių variantų, o universitetinį išsilavinimą turintys kalbėtojai (vyras ir moteris) juos vartojo iš dalies. (Išsami informacija apie šiuos kalbėtojus pateikta 5 lentelėje.) Stripsniai / Articles 27 JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSODA 5 LENTELĖ. ALEA informantai Malagos mieste (šaltinis: adaptuota pagal Alvar (1993 [1973]) Informantas | 45 | 50 | 583 | 506 Vietovės tipas | Miesto centras | Miesto centras | Priemiestinė vietovė | Priemiestinė vietovė Vietovė | Malaga | Malaga | Churriana | Iznate Lytis | Vyras | Moteris | Vyras | Vyras Išsilavinimas | Universitetinis | Universitetinis | Neraštingas | Neraštingas Universitetinį išsilavinimą turintys informantai (45 ir 50) atsakė tik į fonetinės apklausos klausimus, o neraštingi informantai (583 ir 506) atsakė į visus visų klausimyno dalių klausimus. Kiekvienam informantui buvo parengtas „kalbinis aprašas“, sudarytas iš keturių ar penkių puslapių ir įtrauktas į fonetinę klausimyno dalį, taip pat visas puslapis jo kalbos fonetinės transkripcijos; be to, parengti įrašai ir platogramos. Ši medžiaga neprieinama. Šių kalbėtojų pateiktais duomenimis grindžiamas kalbinės bendruomenės vaizdas, žinoma, yra labai ribotas, tačiau būtų galima tikėtis, kad pateikta geolingvistinė ir dialektologinė informacija yra pakankamai artima ir neprieštaringa, kad leistų atkurti istorinę raidą, nulėmusią tarpinio varianto susiformavimą. Tačiau abiejų šaltinių duomenys nesutampa. Žinoma, kaip minėta pirmiau, remiantis šiuolaikinio Malagos tyrimo, kurio duomenys buvo surinkti pirmaisiais 21st amžiaus metais, rezultatais, būtų tikėtasi, kad, viena vertus, susidursime su aiškiai išreikštu šnekamosios kalbos variantu, vartojamu neraštingų kalbėtojų, ir, kita vertus, su mažiau ryškiu, labiau į standartą panašiu, bet aiškiai pietietiško akcento variantu, vartojamu universitetinį išsilavinimą turinčių kalbėtojų. Vis dėlto nors būtent toks vaizdas išryškėja nagrinėjant dialektologinius duomenis, jis nėra toks aiškus, kai atsižvelgiama į geolingvistinius duomenis. Sutelkus dėmesį į svarbiausius tarpinio varianto požymius (žr. 2 lentelę pirmiau), Alvar (1993 [1973]) pateikta dialektologinė informacija – tai vienintelė dialektų monografija, skirta XXth a. pirmosios pusės Malagos miesto dialektui, – patvirtina dabartines hipotezes apie spartų pokyčių rinkinį, kurį skatino artėjimas prie nacionalinio standarto ir kuris lėmė naujo urbanistinio viduriniosios klasės tarpinio varianto atsiradimą. Nors visi Alvario minimi šnekamosios kalbos požymiai siejami su neraštingais kalbėtojais, išskyrus /ʎ/ = /ʝ/ susiliejimą (vadinamąjį yeísmo), kurį universitetinį išsilavinimą turintys asmenys laiko normaliu, jo aprašymas nerodo, kad dabartinę padėtį nulėmę pokyčiai tuo metu jau vyko (6 lentelė). Iš tiesų, XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje tarp mokslininkų vyravo nuomonė, kad Andalūzijos dialektas, regis, buvo socialiai homogeniškas: 28 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Geolingvistinių ir dialektologinių duomenų patikimumo dilema sociolingvistiniams tyrimams. Andalūziškasis /θ/ susiliejimo atvejis Socialinės sklaidos požiūriu Andalūzijos atmaina neturi jokių ribų: ji pasiekia aukščiausius visuomenės sluoksnius. O kai sakau „aukščiausi“, turiu omenyje išsilavinusius sluoksnius, kurie labiausiai linkę arba niveliuoti skirtumus, arba priešintis sklaidai. Raštingo Andalūzijos gyventojo tarimas aiškiai panašus į jo ar jos neraštingų bendrapiliečių tarimą. Leksika ir raiškos būdai gali skirtis, tačiau tarimas išlieka toks pat. Iš tiesų, tiriant Granados fonetiką, buvo tiriami universitetinį išsilavinimą turintys kalbėtojai, net universiteto profesoriai (Salvador 1967 [1963]: 64, mano vertimas). Kita vertus, išsamiai išnagrinėjus ALEA geolingvistinius duomenis, išryškėja visai kitoks vaizdas. Informacija, gauta iš atlaso, ir dialektologų kokybinės analizės rezultatai paprastai skiriasi. ALEA geolingvistinis vaizdas dera su scenarijumi, pagal kurį dauguma pokyčių, iš tiesų formuojančių tarpinę atmainą, jau vyko šeštajame dešimtmetyje, ypač tarp miestų viduriniosios klasės kalbėtojų. 6 lentelėje palyginami abu informacijos šaltiniai. Tarpinės atmainos apibūdinimui tokie reikšmingi bruožai kaip /s/ ir /θ/ kontrastas padeda suprasti abi pozicijas. Alvaras (1993 [1973]) nurodo, kad tarp išsilavinusių kalbėtojų dažniausiai susiliejęs /θ/ realizuojamas kaip sibilantinis pučiamasis [s] (seso), o neraštingi kalbėtojai linkę vartoti nesibilantinį pučiamąjį [θ] (cece). Tačiau ALEA žemėlapių analizės rezultatai rodo, kad variacija, regis, prasidėjo dar atlaso lauko tyrimų metu, įskaitant tam tikrus /θ/ skilimo pėdsakus (žr. 7 lentelę). 6 LENTELĖ. Išsilavinimo nulemti Malagos šnekamosios kalbos ypatybių vartojimo skirtumai (pritaikyta pagal Alvar (1993 [1973]) ir ALEA) Dialektologinės monografijos duomenys | Geolingvistiniai duomenys Standartinė kalba | Neraštingi | Universitetinį išsilavinimą turintys | Neraštingi | Universitetinį išsilavinimą turintys /s/ /θ/ | poso/pozo | Ceceo [ˈθeθo] | Seseo [ˈseso] | Ceceo/Seseo/skilimas | Seseo/skilimas /tʃ/ | pocho [ˈpotʃo] | Pučiamasis [ˈpoθo] | Afrikata [ˈpotʃo] | Afrikata | Afrikata -θd- | dedo | Išnykimas [ˈdeθo] | Išlaikymas [ˈdeθo] | Variacija | Išlaikymas -θd- | dado | Išnykimas [ˈdaθo] | Išnykimas [ˈdaθo] | Išnykimas | Variacija Tą patį galima pasakyti ir apie likusius 6 lentelės bruožus. Palyginti dialektologiniai ir geolingvistiniai rezultatai kalba patys už save (taip pat žr. 7–9 lenteles). Tariamas kalbėsenos vienalytiškumas, kurį suponuoja dialektologinės monografijos analizė, tam tikru mastu prieštarauja rezultatams, gautiems nuodugniai ištyrus žemėlapius, įskaitant kiekybinę atsakymų analizę. Strainsni / Articles 29 JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSODA 7 LENTELĖ. Išsilavinimo nulemti žodžių grupių su <s> ir <z, ce, ci> tarimo skirtumai Malagoje (šaltinis: pritaikyta pagal ALEA) Universitetinį išsilavinimą turintys | Neraštingi Vyrai | Moterys | Vyrai | Vyrai Etim. | [s] | [θ] | Iš viso | [s] | [θ] | Iš viso | [s] | [θ] | Iš viso | [s] | [θ] | Iš viso s | 13 | 1 | 14 | 14 | 0 | 14 | 9 | 258 | 267 | 204 | 38 | 242 92.9 | 7.1 | 100.0 | 0.0 | 3.4 | 96.6 | 84.3 | 15.7 z, ce/ci | 5 | 26 | 31 | 35 | 1 | 36 | 0 | 316 | 316 | 149 | 115 | 264 16.1 | 83.9 | 97.2 | 2.7 | 0.0 | 100.0 | 56.4 | 43.6 Iš viso | 18 | 27 | 45 | 49 | 1 | 50 | 9 | 574 | 583 | 353 | 153 | 506 8 LENTELĖ. Išsilavinimo nulemti intervokalinio /d/ tarimo skirtumai Malagoje (šaltinis: pritaikyta pagal ALEA) Universitetinį išsilavinimą turintys | Neraštingi Vyrai | Moterys | Vyrai | Vyrai /0d/ | [d] | ∅ | Iš viso | [d] | ∅ | Iš viso | [d] | ∅ | N | [d] | ∅ | Iš viso 8 | 2 | 10 | 8 | 2 | 10 | 32 | 69 | 101 | 43 | 54 | 97 80.0 | 20.0 | 80.0 | 20.0 | 31.7 | 68.3 | 44.3 | 55.7 /#d/ | 2 | 5 | 7 | 4 | 3 | 7 | 3 | 106 | 109 | 1 | 92 | 93 28.6 | 71.4 | 57.1 | 42.9 | 2.8 | 97.2 | 1.1 | 98.9 10 | 7 | 17 | 12 | 5 | 17 | 35 | 175 | 210 | 44 | 146 | 190 58.8 | 41.2 | 70.6 | 29.4 | 16.7 | 83.3 | 23.2 | 76.8 9 LENTELĖ. Išsilavinimo nulemti /tʃ/ tarimo skirtumai Malagoje (šaltinis: pritaikyta pagal ALEA) Raštingi | Neraštingi Vyrai | Moterys | Vyrai | Vyrai [tʃ] | 16 | 76.2 | 23 | 100.0 | 136 | 97.8 | 116 | 87.2 [ʃ] | 5 | 2.8 | 0 | 0.0 | 3 | 2.2 | 17 | 12.8 Iš viso | 21 | 23 | 139 | 133 30 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX The Dilemma of the Reliability of Geolinguistic and Dialectological Data for Sociolinguistic Research. The Case of the Andalusian Demerger of /θ/ Priešpriešos tarp dialektų monografijų ir geolingvistinių tyrimų rezultatų akivaizdoje pagrindiniai klausimai apie Andalūzijos tarpinio varianto atsiradimą ir raidą lieka neatsakyti. Iš tiesų nežinome, ar daugumos fonologinių kintamųjų, kurie šiuo metu formuoja šį variantą, kalbėtojų repertuare nebuvo iki XX a. vidurio ir jie staiga bei netikėtai atsirado, paskatinti tam tikrų socialinių ir kultūrinių pokyčių, ar jie vystėsi jau anksčiau – galbūt nuo senų laikų – ir todėl tuo pačiu laikotarpiu jau buvo stebimi kaip socialinių sąlygų nulemti variacijos procesai. Pirmuoju atveju susidurtume su greito pokyčio iš viršaus pavyzdžiu, kurį būtų galima puikiai analizuoti remiantis nuo paskutinio XXth aštuntojo dešimtmečio kalbinių korpusų duomenimis. Tuomet tiktų skerspjūvinė tariamojo laiko analizė, o jos rezultatai tikriausiai sutaptų su dialektų monografijų duomenimis. Antruoju atveju reikėtų išsamiau iš naujo išanalizuoti geolingvistinius duomenis ir sistemingai palyginti juos su dabartiniais sociolingvistinių tyrimų rezultatais. Tuomet būtų pageidautini išilginiai tendencijų tyrimai, pagrįsti, tarkime, archeologiniais duomenimis. Nors tikslaus šios rūšies duomenų pobūdžio aptarimas būtų atskiro straipsnio tema, trumpa apžvalga pateikiama kitoje pastraipoje. ARCHEOLOGIJA Be gerai žinomos metodų ir teorinių prielaidų skirties tarp dialektologijos / geolingvistikos ir sociolingvistikos – jau nekalbant apie su tuo susijusias ideologines perspektyvas – mūsų retrospektyvus bandymas dialektų monografijose ir lingvistiniuose žemėlapiuose aptikti aiškius gyvų garsų kaitos procesų pėdsakus susidūrė ir su papildomu sunkumu. Subjektyvūs dialektinės vartosenos vertinimai susipina su NORM kalbėtojų šališkumu, todėl dabartinių duomenų palyginimas su gautaisiais dialektologiniuose ir geolingvistiniuose tyrimuose tampa sudėtingas. Šiuolaikiniai šių tradicinių disciplinų tyrimai padėtį visiškai pakeitė. Puikūs abiejų sričių rezultatai ateityje viską palengvins. Vis dėlto dabar turime susitaikyti su tokia Andalūzijos panorama, kokia ji yra. Pakartotinė geolingvistinių ir dialektologinių tyrimų duomenų analizė, taip pat galimybė susipažinti su transliuojamų radijo ir televizijos laidų įrašais bei dokumentinių filmų archyvais leistų mums (1) realiuoju laiku (nors ir labai šališkai) išnagrinėti šiuo metu vykstančių pokyčių plitimą visuomenėje ir (2) ištirti ir ideologinį atsilikimą, veikiantį tokias retrospektyvias raidos trajektorijas. Geolingvistikoje taikomų NORM kalbėtojų atrankos kriterijų vertinimas ir tradicinėje Straipsniai / Articles 31 JUAN-ANDRÉS VILENA-PONSODA dialektologijoje (t. y. „autentiško“ ar „gryno“ dialekto idėja) yra įdomus būdas spręsti šią konkrečią problemą. Archeologie yra vykdomas mokslinių tyrimų projektas, kuriuo siekiama gauti prieigą prie papildomų sakytinės ir rašytinės kalbos duomenų šaltinių, sudarančių galimybę juos palyginti.5 Išilginiai radijo archyvų šaltinių tyrimai (žr. Van de Velde, van Hout, Gerritsen 196, 199; Hernández-Campoy 2018), taip pat papildomi vieši ir privatūs rašytiniai dokumentai (Hernández-Campoy, Conde-Silvestre 2012) suteiks lyginamųjų įrodymų apie kalbos kaitą ir Andalūzijos tarpinio varianto susiformavimo istoriją. REFERENCES ALEA – Atlas Lingüístico y Etnográfico de Andalucía, 1–6 vols, 1961–1973, ed. by Alvar Manuel, A. Llorente, G. Salvador. Madrid: CSIC. Almeida Manuel 2018: Language hybridism: On the origin of interdialectal forms. – Language Variation. European Perspectives VII, ed. by Juan-Andrés Vilena-Ponsoda, Francisco Díaz Montesinos, Antonio Ávila-Muñoz, Matilde Vida-Castro. Amsterdam: SILV, John Benjamins, forthcoming. ALPI – Atlas Lingüístico de la Península Ibérica, 2016, ed. by García Mouton Pilar (co-ord.), Inés Fernández-Ordóñez, David Heap, Maria Pilar Perea, João Saramao, Xulio Sousa, ALPI-CSIC: http://www.alpi.csic.es (22-10-2018). Alvar Manuel 1955: Las encuestas del “Atlas Lingüístico de Andalucía (diciembre 1953 – marzo 1955)”. Granada: Universidad: https://grupo.us.es/ehandalucia/pdf/lecturas/atlas_linguistico_andalucia.pdf (26-10-2018). Alvar Manuel 1959: El Atlas Lingüístico-Etnográfico de Andalucía. Granada: Universidad. Alvar Manuel 1974: Sevilla, macrocosmos lingüístico. – Estudios Filológicos y Lingüísticos. Homenaje a Ángel Rosenblat, ed. by Quiroga-Torealba Luis, Mario Torreba losi, Pedro Díaz-Seijas. Caracas: Instituto Pedagógico, 13–42. Alvar Manuel 1993 [1973]: Notas de aseo al habla de Málaga. – Puerta Nueva. Revista de Educación, 6–13: https://grupo.us.es/ehandalucia/pdf/lecturas/atlas_linguistico_andalucia.pdf (26-10-2018). 5 In the frame of the above mentioned (on footnote 1) Project on the Sociolinguistic Patterns of Castilian Spanish (ECOPASOS, FF2015-6811-C5-1 and FEDER funds). 32 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX The Dilemma of the Reliability of Geolinguistic and Dialectological Data for Sociolinguistic Research. The Case of the Andalusian Demerger of /θ/ Auer Peter 2005: Europe’s Sociolinguistic Unity, Or, a Typology of European Dialect/Standard Constellations. – Perspectives on Variation, ed. by Nicole Delbecque, Johan van der Auwera and Dirk Geeraerts. Berlin: Mouton de Gruyter, 7–42. Berruto Gaetano 2005: Dialect/standard convergence, mixing, and models of language contact. The case of Italy. – Dialect Change. Convergence and Divergence in European Languages, ed. by Peter Auer, Frans Hinskens, Paul Kerswill, Cambridge: Cambridge University Press, 81–95. Berthele Raphael 2004: Dialektsoziologie – Soziolinguistische Aspekte der Dialektologie. – Sociolinguistics: An International handbook of the Science of Language and Society 1. Second edition, ed. by Ulrich Amon, Norbert Dittmar, Klaus J. Mattheier, Peter Trudgill. Berlin/New York: Mouton de Gruyter, 721–738. Bourdieu Pierre 1977: L’Économie des échanges linguistiques. – Langue Française 34, 17–34. Bourdieu Pierre 1984: Capital et marché linguistiques. – Linguistische Berichte 90, 3–24. Bourdieu Pierre 1986: The forms of capital. – Handbook of theory and research for the sociology of education, ed. by J. Richardson. New York: Greenwood, 241–258. Carbonero Pedro 1982: El habla de Sevilla. Sevilla: Ayuntamiento. Chambers J. K., Peter Trudgill 2004 [1980]: Dialectology. Cambridge: Cambridge University Press. Dietz Gunther 2001: Frontier hybridization or culture clash? Trans-national migrant communities and sub-national identity politics in Andalusia, Spain. – Journal of Ethnic and Migration Studies 30(6), 1087–1112. Durkheim Émile 1902 [1893]: De la division du travail social. Étude sur l’organisation des sociétés supérieures. Second edition. Paris: Alcan. García-Mouton Pilar 1992: El Atlas Lingüístico y Etnográfico de Andalucía. Hombres y mujeres. Campo y ciudad. – Actas del Congreso Internacional de Dialectología, IKER 7, 667–685: http://digital.csic.es/handle/10261/13687?locale=es (22-10-2018). Guy Gregory, Frans Hinskens 2016: Linguistic coherence; systems, repertoires and speech communities. Introduction. – Linguistic coherence: Systems, repertoires and speech communities. Lingua 172–173, 1–9. Hernández-Campoy, Juan-Manuel 2018: Virtual sociolinguistics: From real-time surveying to virtual-time archival sources for tracing change longitudinally. – Language Variation. European Perspectives VII, ed. by Juan-Andrés Villena-Ponsoda, Francisco Díaz Montesinos, Antonio Ávila-Muñoz, Matilde Vida-Castro. Amsterdam: SILV, John-Benjamins, forthcoming. Stripsni / Articles 33 JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSODA Hernández-Campoy Juan-Manuel, Villena-Ponsoda Juan-Andrés 2009: Starness and Non-Starness in Spain: Dialect Attrition and Revitalization of Regional Dialects of Spanish. – International Journal of the Sociology of Language 196/197, 181–214. Hernández-Campoy, Juan-Manuel, Juan-Camilo Conde-Silvestre (eds.) 2012: The Handbook of Historical Sociolinguistics. Malden: Wiley-Blackwell. Hudson Ronald A. 1996 [1980]: Sociolinguistics. Second edition. Cambrigde: Cambridge University Press. Jaberg Karl 1936: Aspects géographiques du langage. Paris: Sociétés de Publications Romanes et Françaises. Jaberg Karl 1959: Geografía lingüística. Ensayo de interpretación del Atlas Lingüístico de Francia. Granada: Universidad. Jaberg Karl, Jakob Jud 1928–1960: Sprach- und Sach atlas Italiens und der Südschweiz, 1–8 vols. Zofingen: Ringler. Molina-García Álvaro 2018: Percepción y distancia acústica. La variación paramétrica individual en la escisión fonemática de /θ/ en el español andaluz. Datos de la ciudad de Málaga. Unpublished manuscript. Universidad de Málaga. Morillo-Velarde Ramón 2001: Sociolingüística en el ALEA: variable generacional y cambio lingüístico. – Estudios de Lingüística de la Universidad de Alicante 15, 13–49. Moya-Corral Juan-Antonio, Marcin Sosiński 2015: La inserción social del cambio. La distinción s/θ en Granada. Análisis en tiempo aparente y en tiempo real. – Lingüística Española Actual 37, 33–72. Navarro-Tomás Tomás, Aurelio M. Espinosa, Lorenzo Rodríguez-Castellano 1933: La frontera del andaluz. – Revista de Filología Española 20, 225–277. Paton Pamela, John R. Hpp, Sandra Marquart-Pyatt 2011: Non recursive models. Endogeneity, reciprocal relationships, and feedback loops. California: SAGE. Regan Brendan 2017a: A study of ceceo variation in Western Andalusia (Huelva). – Studies in Hispanic and Lusophone Linguistics 10(1), 119–160. Regan Brendan 2017b: The Effect of dialect contact and social identity on fricative de- merger. PhD Dissertation. The University of Texas at Austin: https://repositories.lib.utexas.edu/handle/2152/62339 (22-10-2018). Salvador Gregorio 1967 [1963]: La fonética andaluza y su propagación social y geográfica (1963–1964). – Estudios dialectológicos, 61–70. Salvador-Salvador Francisco 1980: Niveles sociolingüísticos de seseo, ceceo y distinción en la ciudad de Granada. – Español Actual 37–38, 25–32. 34 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX The Dilemma of the Reliability of Geolinguistic and Dialectological Data for Sociolinguistic Research. The Case of the Andalusian Demerger of /θ/ Sawoff Adolf 1980: A sociolinguistic appraisal of the sibilant pronunciation in the city of Sevilla. – Grazer Linguistische Studien 11–12, 238–262. Siegel Jeff 2010 [2006]: Second dialect acquisition. Cambridge: Cambridge University Press. Trudgill Peter 1986: Dialects in contact. Oxford: Basil Blackwell. Trudgill Peter 1996: Dialect typology: Isolation, social network and linguistic structure. – Towards a Social Science of Language 1, ed. by Gregory Guy, C. Feagin, D. Schiffrin, J. Baugh. Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins, 3–22. Van de Velde Hans, Marinel Gerritsen, Roeland van Hout 1996: The devoicing of fricatives in standard Dutch: A real-time study based on radio recordings. – Language Variation and Change 8, 149–175. Van de Velde Hans, Roeland van Hout, Marinel Gerritsen 1997: Watching Dutch change: A real time study of variation and change in standard Dutch pronunciation. – Journal of Sociolinguistics 1/3, 361–391. Villena-Ponsoda Juan-Andrés 1996: Convergence and divergence in a standard-dialect continuum: Networks and individuals in Malaga. – Sociolinguistica 10, 112–137. Villena-Ponsoda Juan-Andrés 2001: La continuidad del cambio lingüístico. Granada: Universidad. Villena-Ponsoda Juan-Andrés 2005: How similar are people who speak alike? An interpretive way of using social network in social dialectology research. – Dialect Change. Convergence and Divergence in European Languages, ed. by Peter Auer, Frans Hinskens, Paul Kerswill. Cambridge: Cambridge University Press, 303–334. Villena-Ponsoda Juan-Andrés 2008: Sociolinguistic patterns of Andalusian Spanish. – International Journal of the Sociology of Language 193–194, 139–160. Villena-Ponsoda Juan-Andrés 2010: Community-based investigations: From traditional dialect grammar to sociolinguistic studies. – Language and Space. An International Handbook of Linguistic Variation 1. Theories and Methods, ed. by Peter Auer, J. F. Schmidt. Berlin/New York: Mouton de Gruyter, 613–631. Villena-Ponsoda Juan-Andrés, Antonio Ávila-Muñoz 2014: Dialect stability and divergence in southern Spain. Social and personal motivations. – Stability and divergence in language contact. Factors and mechanisms, ed. by Kurt Braunmüller, Stefen Höder, Karoline Kühl. Amsterdam: John Benjamins, SLV, 207–238. Villena-Ponsoda Juan-Andrés, Matilde Vida-Castro 2017: Between local and standard varieties: horizontal and vertical convergence and divergence of dialects Straipsniai / Articles 35 JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSODA in Southern Spain. – Language Variation. European Perspectives 6, ed. by Isable Buchstaller, Beat Siebenhaar. Amsterdam: John Benjamins, 125–140. Villena-Ponsoda Juan-Andrés, Matilde Vida-Castro 2018: Variation, identity and indexicality in southern Spain. On the emergence of a new intermediate variety in urban Andalusia, ed. by Stavroula Tsiplakou, Massimo Cerruti, forthcoming. Geolingvistikos ir dialektologijos duomenų patikimumo dilema atliekant sociolingvistikos tyrimus. /θ/ skilimo Andalūzijos ispanų kalboje atvejis SANTRAUKA Kadangi geolingvistikos, dialektologijos ir šiuolaikinės sociolingvistikos teikiami duomenys vertinami remiantis labai skirtingomis kalbos ir visuomenės teorijomis, kyla dilema siekiant geolingvistinių ir monografinių tarmių duomenų pagrindu rekonstruoti besiformuojančios kalbos atmainos istoriją. Sociolingvistiniai duomenys yra pagrįsti sociologinėmis prielaidomis apie imties sudarymą ir nuokrypį, bet jos nesuderinamos su tuo, ką suponuoja geolingvistiniai ir dialektologiniai duomenys (Villena-Ponsoda 2010). Taigi, tiriamoji problema siejasi su klausimu, kiek geolingvistiniai ir monografiniai tarmių duomenys yra patikimi, siekiant retrospektyviai nustatyti tiriamos kalbos atmainos istoriją ir konkretų kalbos pokytį. Dabar vykstantis viduriniosios miestiečių klasės kalbos atmainos, tarpinės tarp nacionalinės standartinės (Madrido) ir pietinių Andalūzijos ispanų kalbos atmainų, formavimasis yra suprantamas kaip kalbos panašėjimo į šiuo metu gyvuojantį prestižinį viduriniosios klasės kalbos standartą pasekmė. Jos tradicinės pietietiškos tapatybės kaitos procesai vyksta nuo šeštojo dešimtmečio vidurio ir artėja prie šiuolaikinių modernizacijos ir urbanizacijos diktuojamų tapatybių (Regan 2017; Villena-Ponsoda, Vida-Castro 2017). Pakartotinė geolingvistikos ir tarmių tyrimų duomenų analizė bei palyginimas su dabartiniais sociolingvistikos teikiamais rezultatais leistų, pirma, kruopščiai ištirti šiuo metu vykstančių pokyčių paplitimą visuomenėje realiuoju laiku, antra, išnagrinėti ideologinį atsilikimą, turintį įtakos šio tipo retrospektyvioms trajektorijoms. Įteikta 2018 m. spalio 30 d. JUAN-ANDRÉS VILLENA-PONSODA Universidad de Málaga Campus de Teatinos, E-29071 Málaga, Spain [email protected] 36 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX