Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai

NIJOLĖ UOMENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: dialektologija, paribio tarmių morfologija, leksika, fonetika, sociolingvistika, kalbų sąveika. DOI FONETIKOS IŠLYGINIMAS VYKSTANT KODŲ KAITAI Phonetic Leveling in the Context of Code-switching ANOTACIJA Šiame straipsnyje tiriamos paribio arealose (Baltarusijoje, Varanavo r. (br. Вороново)) vartojamų kalbų pagrindiniai fonetikos reiškiniai ir jų sąveika. Analizuojamas dominuojančių vietinių kalbų atmainų – baltarusių, lenkų ir pasyviai vartojamos lietuvių – fonetikos supanašėjimas, nustatomi šio proceso dėsningumai. Nagrinėjamos natūralaus bendravimo situacijos vykstant kodų kaitai: kai kalbėtojai gerai moka ir vienu metu vartoja kelias kalbas, aktyviai kaitaliodami jas pokalbiuose. Siekiama atskleisti, kokią įtaką šių kalbų fonetikai turi kalbų konkuravimas. Tyrimas grindžiamas kalbų sąveikos tyrėjo, slavisto Valerijaus Čekmono teorija: iš vienos kalbos į kitą pereinama vadovaujantis tam tikromis taisyklėmis, kurias galima aprašyti algoritmais. Taikant šį algoritmų metodą atskleidžiami fonetiniai dėsningumai ir įrodomas labai svarbus dar jau pasyviai vartojamos lietuvių kalbos vaidmuo bei įtaka dabartinių slavų kalbų artikulacijai. Tyrimas parodė, kad arealose funkcionuojančių kalbų atmainų fonetikos reiškinių supanašėjimo priežastys daugiausia yra sociolingvistinės. Palyginus lenkų ir baltarusių šnektų fonetines ypatybes, paaiškėjo, jog abi šnektos turi iš esmės bendrą fonetiką. Lietuvių šnektoje vartojamus minkštuosius priebalsius informantai taip pat taria ir kalbėdami vietinėmis slavų šnektomis. Užfiksuota baltarusių ir lenkų šnektoms nebūdingų atvejų, kuomet intensyviai painiojami priebalsiai, tikėtina, kad tai – vienas iš lietuvių substrato požymių. ESMINIAI ŽODŽIAI: lietuvių kalbos paribio arealai, vietinė lenkų šnekta, baltarusių šnekta prostu, kodų kaita, fonetikos išlyginimas, kalbų sąveika. Straipsniai / Articles 57 NIOLĖ TUOMIENĖ ANNOTATION The present article addesses the principal phonetic phenomena of the languages used in borderland areas (Belarus, Voranava district (Вороново)) and their interaction. It analyses the phonic convergence of the dominating local language varieties – Belarusian, Polish and passively used Lithuanian – and establishes the tendencies of this process. The situations of natural communication in the context of code-switching are analysed in the study: when the speakers are fluent and use several languages at the same time by actively switching between them in conversations. It is sought to reveal how the competition of languages affects the phonetics of these languages. The research is based on the theory proposed by Valerius Čekmonas, the researcher of the interaction of languages and Slavic: the speaker switches between languages according to certain rules which can be described by algorithms. Based on this method of algorithms, the study reveals the phonetic tendencies and proves a very important role and influence of the now passively used Lithuanian language on the articulation of contemporary Slavic languages. The research showed that the reason of convergence of phonetic phenomena of the language varieties functioning in the borderland areas are mainly sociolinguistic. After comparing the phonetic peculiarities of local Polish and Belarusian dialects, it turned out that the phonetics of both dialects is essentially the same. The informants pronounce the soft consonants used in the local Lithuanian dialect in the same way as they are pronounced when speaking local Slavic dialects. The cases which are not typical of Belarusian and Polish dialects when consonants are intensively confused were recorded; it is likely a feature of the Lithuanian substratum. KEYWORDS: Lithuanian borderland areas, local Polish dialect, Belarusian dialect postu, code-switching, phonetic leveling, interaction of languages. 1. ĮVADINĖS PASTABOS, TYRIMO OBJEKTAS Iki XXI a. Lietuvoje dominavo lingvistinės geografijos tyrimai – buvo įprasta tirti tam tikras kaip uždaras tam tikroje teritorijoje gyvenančias vietines ir statiškas sistemas, iš esmės neveikiamas greta tamų, kurių kalbų ar jų atmainų, o „nukrypimus nuo sistemos“ – traktuoti kaip atsitiktinumus ir nuo jų atsiriboti. Buvo fiksuojamas geografinis kalbos ar tarmės paplitimas, tarmės kalbos ir bendrinės kalbos kanono skirtumai bei sudaromas skolinių sąrašas. Buvo 58 Acta Linguistica Lithuanica LXX Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai įrašomi tik tų pateikėjų pasakojimai, kurie atitiko tam tikrus kriterijus1: ieškota sėslaus, vyresnio amžiaus, sudariusio „vietinę santuką“, mažai išsilavinusio ir nemokančio kitų kalbų žmogaus (geriausiai – vyro). Jeigu pateikėjas „nukrypdavo“ nuo laikomos tarminės normos, tie pavyzdžiai paprasčiausiai nebūdavo analizuojami, traktuojami kaip lapsus linguae. Kitų Lietuvoje ar už jos ribų gyvenančių tautinių grupių asmenų nesiekta apklausti pagal, pavyzdžiui, Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą (žr. LKA 1977: 10–12), o jų kalbų duomenys lituanistų apskritai nebūdavo nei renkami, nei siejami su lietuviškais. Buvo laikoma norma „nesikišti“ į kitų kalbų duomenis. Pastaraisiais dešimtmečiais jau šiek tiek daugiau rašyta apie lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų sąveiką, šių kalbų plitimo istoriją ir paplitimo teritorijas, apie šias kalbas vartojančių gyventojų tautinę savimonę bei etninę kilmę ir priklausomybę. 1997 m. sukurtas klausimynas Sociolingvistika. Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa (Čekmonas, Grumadienė 1997). Nors ir buvo naudotasi programa, medžiaga rinkta atskirai – tik lietuvių kalbos. Tačiau ir šiuolaikiniai tyrėjai dažniausiai koncentruojasi tik į kurią nors vieną kalbą – tebevyrauja nuostata „neperžengti kitos kalbos ribų“, nors jų tiriami žmonės tas dvi ar kelias kalbas vartoja nuolat. Sudaryti naujusi kalbų paplitimo Lietuvoje žemėlapiai patvirtina, kad Rytų ir Pietryčių Lietuvos dalyse yra kitakalbių (žr. Meiliūnaitė, Mikulėnienė 2014: 262–263 (XIV žemėlapis ir komentaras), tačiau tie plotai nėra traktuojami kaip kalbų kontaktų zonos, priešingai nei Petro Gaučo darbuose apie vietinių gyventojų dvikalbystę ir daugiakalbystę XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje (Gaučas 2004: 54). Jo tyrimuose buvo nustatyta, kad lietuvių kalbos ploto pietinė riba tuo metu siekė Geranainių, Armoniškių, Rodūnios, Asavos, Pelėsos apylinkes Baltarusijoje. Kaip kito situacija vėliau, matyti iš knygoje Lietuvos Rytai (1993) pateiktų žemėlapių palyginimo: kalbų paplitimo situacija XX a. viduryje (autoriai A. Vidugiris ir P. Gaučas) akivaizdžiai skiriasi nuo tos, kuri susiklostė XX a. pabaigoje, gerokai susiaurėjus lietuvių kalbos plotui, o Vilniaus, Šalčininkų, Eišiškių apylinkėse ėmus dominuoti vietinių baltarusių ir lenkų kalbų atmainoms (žr. L. Grumadienės, P. Gaučo ir V. Čekmono sudarytą ir aprašytą kalbų paplitimo Rytų Lietuvoje žemėlapį (1993: 132–136)). Iš visos pateiktos informacijos galima daryti išvadą, kad Rytų ir Pietryčių Lietuvos arealai (ypač pasienio su Baltarusija zonos), buvę ir tebesantys lietuviški mikroarealai Baltarusijoje, daugiau nei šimtą metų kalbų vartojimo atžvilgiu yra mišrūs – kalbama keliomis kalbomis, neretai – tuo pačiu metu, t. y. viename 1 Tradicinės dialektologijos pateikėjų atranka buvo vykdoma taikant vadinamąjį NORM’o kriterijų: geras informantas turi būti sėslus, senas (pagyvenęs) vyras (plačiau apie šias pateikėjų atrankos nuostatas žr. Aliūkaitė, Meiliūnaitė, Mikulėnienė 2014: 31–34). Straipsniai / Articles 59 NIJOLĖ TUOMIENĖ pokalbyje, keičiant kalbų atmainas. Taigi šiuose plotuose vyko ir tebevyksta aktyvi kodų kaita (plačiau apie tai žr.: Grumadienė 1996: 190–197; 2001: 38–44; 2005: 42–48; Грумадене 1990: 126–130; Tuomienė, Grumadienė 2004: 124–133; Tuomienė 2006: 161–172; Urbanavičienė 2011: 95–114; Urėžienė 1998: 131–140 ir kt.). Vietiniai aptariamų teritorijų žmonės sugeba iš karto į kartą perduoti savo patirtį – bent trys kartos gali susikalbėti dviem, trim ar net keturiomis kalbomis. Kaip subtiliai jie jaučia kalbų niuansus, rodo lietuvių ir baltarusių kalbomis dainuotų tekstų sugretinimas (žr. Čekmonas, Gudaitė, Šmitienė 1998: 202–205): baltarusiškiems tekstams atrasti identiškus lietuviškus (arba atvirkščiai) galima tik todėl, kad abi kalbos yra labai gerai suvokiamos. Be to, folkloro tyrimai rodo, kad kalbantieji baltarusiškai turi kur kas turtingesnę folklorinę tradiciją negu kalbantieji lenkiškai. Pastarųjų tautosaka naujesnė, ne valstiečių, nes susijusi su šlėktų folkloru. Kalboms kontaktuojant kalbantieji tiek baltarusiškai, tiek lenkiškai verčia ir adaptavo lietuvių liaudies dainas bei pasakas (žr. ten pat: 204). Tai labai svarbus faktas. Todėl šiandien svarbu kaupti ne izoliuotus vienos kurios nors vietinių peribio gyventojų mokamos kalbos faktus, o dokumentuoti duomenų visumą. Mat jaunesnioji Baltarusijoje esančių (ar buvusių) lietuviškų arealų gyventojų karta viešose vietose dažnai bendrauja vien tik rusų kalba, o lietuvių kalba dar jau vartojama pasyviai, todėl gyvai sąveikos procese, galima sakyti, nedalyvauja. Vis dėlto baltiškas arealų pamatas, padaryta akivaizdi lietuvių kalbos įtaka (buvusių aktyvioju vartojimo laikotarpiu) yra atpažįstama – ją įmanoma nustatyti tam tikrais metodais. Visapusiškų bendrų baltų ir slavų kalbų tyrimų pastaruoju metu beveik neatliekama, nors tarpų tyrėjų įrodyta, kad slavų kalbų ar jų atmainų, kuriomis kalba tie patys dvikalbiai arba daugiakalbiai pateikėjai, tyrimai yra labai svarbūs tiriant pačios lietuvių kalbos tarpų raidą ir kaitą. Dar pačioje XX a. pabaigoje profesoriui V. Čekmonui pavyko – tipologinės rekonstrukcijos ir sociolingvistinė – baltų ir slavų kalbų sąveikos tyrimo metodologija. Mokslininkas bene pirmasis kalbotyros istorijoje konkrečių kalbos reiškinių aiškinimus nuosekliai ėmė grįsti ne tik diachroniniais, bet ir sinchroniniais duomenimis, taipdamas savo sukurtą diachroninių tyrimų programą (plačiau žr.: Чекман 1973: 29–43; 1980: 206–226; Чекмонас 1982). V. Čekmonas pirmasis, remdamasis daugelį metų kryptingai kaup tais faktais, suformulavo ir atskleidė kalbų kitimo mechanizmą baltų ir slavų sąveikos erdvėje. Nuosekliai išdėstė, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis pereinama iš vienos kalbos į kitą, taip pat suformulavo ir ne kartą patikrino, kaip transformacijos taisyklėmis paaiškinti vietinių žmonių dvikalbystės ar trikalbystės procesus. 60 Acta Linguistica Lithuanica LXX Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai V. Čekmonas laikėsi nuostatos, kad tikra padėtis atsiskleidžia tik bendraujant visomis tomis kalbomis, kuriomis šneka pateikėjas, nė vienais jų nerodant didesnio palankumo ir nė vienos niekaip neįskiriant. Mokslininko darbai ir idėjos baltų ir slavų kalbų kontaktų tema iš esmės nesulaukė tos. Bendraujančiams ir bendraujamiems neretai tapdavo per sunku suvokti tyrimo tikslus daugia kalbiu režimu bei pateikti galimas tyrimų interpretacijas, kurios labai skyrėsi nuo įprastinių, kaip minėta, užduočių: fiksuoti geografinį kalbos ar tarmės paplitimą, tarminės kalbos ir kiekvienos bendrinės kalbos skirtumus bei sudarinėti skolinių sąrašus. 2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI, MEDŽIAGA IR METODIKA Pagrindinis šio tyrimo tikslas – atskleisti dominuojančių vietinių kalbų atmainų – baltarusių, lenkų ir pasyviai vartojamos lietuvių šnektos – fonetikos reiškinių supanašėjimo pobūdį, kai kalbėtojas gerai moka ir vienu metu vartoja kelias kalbas – įvairių pokalbių metu lengvai jas kaitalioja. Siekiama parodyti, kaip kalbų konkuravimas atsispindi šių kalbų fonetikoje. Siekiant tikslo darbas buvo atliekamas keliais etapais, sprendžiant iškeltus šiuos uždavinius: • apibūdinti pagrindines funkcionuojančių baltarusių ir lenkų šnektų fonetikos (iš dalies akcentacijos) bei fonologijos ypatybes; • sugretinti dviejų kalbų fonetikos reiškinius ir parodyti, kaip viena kalba gali atsispindėti kitoje, kaip ir kodėl viena kalba palaipsniui virsta kita; • nustatyti lietuvių šnektos įtakos rezultatus vietinių slavų šnektų artikuliacijoje. Tyrime remiamasi kalbine ir sociolingvistine medžiaga, surinkta ir įrašyta XXI a. pradžioje iš trijų lietuvių kalbos paribio arealų. Tiksliau, darbe analizuojami kodų kaitos įrašai iš Baltarusijoje, Gardino srities Varanavo (br. Бо́поново) rajono šiaurės rytuose esančių (taip pat ir buvusių) lietuviškų salų: Varanavo miestelio – rajono centro, Armėniškių (br. Германі́шки) bažnytkaimio, Peiginių (br. Перега́ны) gyvenvietės – kolūkio apylinkės centro, Ramaškonių (br. Рама́шканы) kaimo apylinkių2. Kita dalis šiame tyrime panaudotų kalbų 2 Paskutiniai daugiausiai pokalbiai čia įrašyti 2013 m. Saugo autorės asmeninėje fonotekoje. Straipsniai / Articles 61 NIOLĖ TUOMIENĖ kaitos įrašų iš Baltarusijoje esančių Ródūnios (br. Радунь), Asavų (br. Асава́) ir Nočios (br. Нача) apylinkių3. Šiame tyrime laikomasi požiūrio, kad dvikalbio ar trikalbio žmogaus kodų keitimas apibūdinamas kaip ištisinis perėjimas nuo vienos kalbos prie kitos, kitos kalbos vienetų – žodžių junginių, frazių (paaiškinimų) – įterpimas. Bendraujant viena kalba keičia kitą, tai kodų kaita vyksta įvairaus dydžio teksto atkarpose: nuo kelių sakinių iki kelių žodžių arba įterpiant pavienius kito kodo, t. y. kitos kalbos, žodžius. Viename pokalbyje dažniausiai kalbama dviem kalbomis: baltarusių ir lenkų, įterpiama lietuvių ir rusų kalbų vienetų. Kituose pokalbiuose paprastai vyrauja viena kalba – baltarusių, kitomis (lietuvių, lenkų, rusų) kalbomis įterpiami trumpi sakiniai, atskiri žodžiai, jų dalys. Straipsnyje remiamasi V. Ėčmono metodika, kurią pats autorius taip ir vadina – Kalesninkų (Šalčininkų r.) apylinkių vietinių kalbų fonetikos interferencija (Чекман 1973: 29–43). Mokslininko sukurto metodo esmė: iš pradžių nustatomas dinaminis modelis, kurį sudaro tipologiniu atžvilgiu galimi pradinių garsų pokyčiai, vadinamieji tipologiniai laukai, taip pat galimi tarpiniai diachroninių vyksmų etapai, vadinamieji tipologiniai medžiai. Nustačius tipologinius laukus ir medžius, gręžiamas įvairios besikeičiančios fonetinės situacijos, sinchroninės išvados lyginamos su žinomomis diachroninėmis interpretacijomis. Šiame tyrime aiškinamasi, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis – t. y. tam tikrais algoritmais – galima pereiti iš vienos kalbos į kitą. Tiksliau, kaip reikia pasielgti su atitinkamais, pavyzdžiui, baltarusių kalbos garsais „verčiant“ žodį į lenkų kalbą ir atvirkščiai – lenkų kalbą „pritaikant“ baltarusių kalbai. Taikant V. Ėčmono metodiką, sociolingvistinių duomenys tampa esminiai: dabartinė ir buvusi aplinkos kalbinė situacija; kalbos prestižas; duomenys apie gimtąją pateikėjo ir jo tėvų, šeimos, kaimo kalbas; mokyklos mokomoji kalba; bažnyčios ir bendravimo su svetimaisiais kalbos. Tada paaiškėja kalbų konkuravimo sąlygos, atsiskleidžia kalbos reiškinių variantų atsiradimo ir pasirinkimo mechanizmas. 3. FONETIKOS IŠLYGINIMAS VYKSTANT KODŲ KAITAI Naujesni kalbiniai įrašai, sociolingvistinių apklausų duomenys ir pirminė surinktos medžiagos analizė aiškiai parodė, kad tiriamos Varėnavo rajono teritorijoje dominuoja ir tarpusavyje aktyviai konkuruoja dvi slavų kalbų 3 Paskutiniai pokalbiai čia įrašyti 2001–2003 m. Dalis jų saugoma Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyve, kita dalis – asmeninė autorės fonoteka. 62 Acta Linguistica Lithuanica LXX Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai atmainos – baltarusių ir lenkų. O dar XX a. viduryje ir antroje pusėje čia aktyviai kontaktavo trys kalbos – baltarusių, lenkų ir lietuvių (plg.: Čekmonas 1988: 37–54; Sudnik 1972: 19–22; Tuomienė 2008: 46–80; 2010: 42–52; 2018: 113–134). Ypač akivaizdūs šio kontaktavimo rezultatai yra juntami fonetikos lygmeniu. Todėl tyrime ir koncentruojamasi į iš esmės vietinių baltarusių bei lenkų šnektų fonetikos, iš dalies į akcentuacijos ir fonologijos, analizę. Siekiama parodyti šių dviejų vietinių slavų kalbų išgalėjimo kalbinę prigimtį, raidą, sąveiką – aprašomi pagrindiniai tarties kaitos ir supanašėjimo aspektai, išryškėjantys pereinant nuo vienos kalbos vartojimo prie kitos. Čia akivaizdūs vyrausiosios, vidinės ir jaunesniosios kartų skirtumai vartojant dvi pagrindines slavų kalbų atmainas. Visu Varanavo rajono apylinkių mikroarealuose susiklosčiusią situaciją galima apibūdinti kaip labai panašią, nors kai kurie punktai vienas nuo kito nutolę per 30 kilometrų. Ilgą laiką, maždaug iki XX a. vidurio, kalbinė padėtis čia buvo keturkalbė. Greta baltarusių, lenkų, rusų kalbų buvo aktyviai vartota dar ir lietuvių kalba. Vėliau lietuvių kalbos tradicija daugelyje kaimo vietovių palaipsniui nutrūko, o nedidelėse lietuviškose salose ji dar anksčiau pasitraukė į pasyvųjį vartojimą. Pastaraisiais metais jau nepavyko rasti ir įrašyti jos atstovų Varanavo apylinkėse Baltarusijoje. Rusų kalbą viešose vietose aktyviai vartoja jaunesnioji karta ir vaikai. Tačiau kaimuose, gyvenvietėse rusiškai kalbama retai, dažniausiai su vietine administracija, įvairiose įstaigose ar su svetimais žmonėmis. Kasdieniame gyvenime vietiniai vyresniosios ir vidurinės kartos žmonės tarpusavyje bendrauja baltarusiškai arba lenkiškai. Todėl šiame tyrime atsiribojama nuo rusų kalbos duomenų. Jau vien iš klausos galima spręsti, kokia stipri yra pirminės kalbos artikuliacijos bazė, nes ta pačia baze naudojamasi perkelian į į naują kalbą ar net į dvi naujas kalbas – šiuo atveju į baltarusių ir lenkų. Įrašuose skamba vyresnio amžiaus vietinių, daugiausia kaimo gyventojų, kalba, tačiau yra įrašų iš miestelių, didesnių gyvenviečių. Pabrėžtina, kad naujosios kalbos (ar net kalbų) taisyklių vyresnieji dažniausiai nė nežino ir neabejotinai niekur nėra jų mokęsi. Prestižinesnė nauja kalba paprastai būdavo imama kalbėti spontaniškai mėgdžiojant autoritetingus žmones – ponus, kaimynus, kunigus. Siekiama išsiaiškinti, kuo remdamiesi jie išmoko ne tik gana taisyklingai ištarti žodžius, bet ir derinti jų formas. Tinkamai kirčiuoti žodžius nežinant tos kalbos dėsnių ir taisyklių – kaimo gyventojui tikrai sudėtingas uždavinys. Vietiniai žmonės gebėjimą nuo vaikystės susikalbėti keliomis kalbomis priima kaip natūralų reiškinį (žr. Tuomienė 2018: 117–122). Jeigu šeimos ar giminės rate kalbama kuria nors viena kalba, tai gatvėje, viešose vietose išmokstama kalbėti dar bent dviem kalbomis. Ir tai nėra traktuojama kaip svetimų, užsienio, kalbų mokėjimas, o kaip būtinybė, kasdienė komunikavimo žodžiu priemonė. Straipsniai / Articles 63 NIJOLĖ TUOMIENĖ 3.1. Pagrindiniai vietinės balarusių šnektos prostu fonetikos bruožai 3.1.1. Varanavo apylinkių balarusių šnektai prostu būdingas kilnomasis dinaminis kirčiavimas. Nekirčiuoti balsiai girdimi stipriau ar silpniau redukuoti. Šiai vietinei balarusių šnektai būdingas balsių priešakėjimas, t. y. nekirčiuoti o ir e neskiriami, tariami kaip α – tarpinis tarp e ir a garsas (žr.: Czekman 1975: 283–305; Чекман 1989: 84–92; plg. Plyavka 2014: 231–234), pvz.: praṕu moi ḗtų ‘pradingo mano gaidys’; rāna zˈazˈúla kukúja ‘anksti gieda kukuoja’; kūrba tut sˈǝzˈḗla ‘vista čia sėdėjo (perėjo); bādā adnȧ nāxōzˈic ‘nelai-me viena nevaikšto; būzˈȧ travú kasˈic ‘žolę šienaus’; susētḗka manḗ naprasila ‘kaimynė manęs neprašė’; palacḗ i nāvarnúsa ‘nubėgo (nuskirdo) ir negrįžo’; trḗba tak lacˈéc ‘reikia taip (greitai) bėgti’; klḗka lˈabḗ ‘kviečia tave’; bārḗ kōšak i žbārḗ ‘imk krepšį ir rink’. Gana dažnai čia nekirčiuotas atviras a tariamas neaiškiai: kārōva jačḗ malá-dā ‘karvė dar jauna’; na sānḗ vārōka ‘pušį verė’; valavá částa bālicˈdā-ni skauda galvȧ ‘dažnai skauda galvą’; dānȧ tȧ zamūžam ‘seniai tu ištekėjusi’; žȧc bḗstra uˈók ‘kiškis greitai pabėgo’. Išmečių ir pavienių sporadinių pasakymų išgirstama nedaug. 3.1.2. Tiriamoje balarusių šnektoje nėra junginių γbl, kbl, xb, o tik γi, ki, xi – tai bendras rytų slavų šnektų bruožas (žr. Чекман 1969: 34), pvz.: xiba tbȧ žabárḗ ‘galbūt tu paimk’; takī xtbrȧ clabḗ ‘toks gudrus žmogus’. 3.1.3. Minkštieji s, z ir c, dz tariami ypač minkštai, stipriai palatalizuoti, su šnypštimo efektu (plg. Чекман 1969: 32). Tai būdinga daugeliui balarusių šnektų (žr. Чекман 1970: 94–105), pvz.: zˈacˈal mócna súka ‘genys stipriai kala’; čúj zˈēka zakrḗcḗla ‘gir­di, mergina suriko’; u manḗ tōki zˈēsˈacˈ kurḗ ‘turiu tik dešimt viš­tų’; kūp sˈem kurḗtˈ ‘nupirk septynis viščiukus’; naščḗtala vósˈim rubḗl ‘suskaičiavau aštuonis rublius’; yéta tvōj yusˈ ‘čia tavo žąsis’; sˈeu jesˈcˈ ‘sėdau valgyt’; zára i vósˈan ‘tuoj ir ruduo’; zˈimá buzˈa dáuya ‘žiemą bus ilga’; zˈōlōny ayurók ‘žalias agurkas’; zˈjeu vḗki kusók ‘suvalgė didelį gabalą’. 3.1.4. Minkštieji lūpiniai priebalsiai tariami įprastai, kaip ir visose rytų slavų tarmėse, pvz.: dā mnḗ pacˈ rubḗl ‘davė man penkis rublius’; pābl ras ‘penk-ta karta’; vānucˈ kvēki ‘vysta gelės’; trḗba žazacˈ rukavḗc ‘reikia numegzti 4 Darbe vartojama supaprastinta transkripcija lotyniškais rašmenimis – užrašoma taip, kaip ištariama (plg.: Cabij 1991: 119–123; 1992: 45–67). Kirčiuojami dviskiemeniai ir daugiaskiemeniai žodžiai. Prieblsių minkštumas žymimas dvejopai: palataliniai priebalsiai žymimi lankeliu virš raidės, o tariami labai minkštai – daugiausia cˈ, dzˈ (pavyzdžiuose žymima zˈ), sˈ, zˈ – žymimi dviem apostrofo ženklais dešinėje raidės pusėje, viršuje (plg. Tuomienė 2008: 83). 64 Acta Linguistica Lithuanica LXX Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai pirštines’; pasālī māsā ‘pasūdem mesą’; bārza pad sāmbm aknōm ‘beržas prie pat lango’. Po dusliųjų priebalsių v paprastai nepereina į f: tvōi ‘tavo’; svoi ‘savo’; kas ‘gi-ra’, o abipus lūpinis v tariamas tik prieš balsius, pvz.: karōva ‘karvė’; pavaḷā ‘pagrė’; svabada ‘laisvė’; malavata ‘mažoka’; rənava ‘ankstoka’; vožī ‘vežio-ja’; vadā ‘vanduo’; vėnik ‘šliūta’. 3.1.5. Viena iš būdingųjų šios baltarusių šnektos ypatybių – nevisiškai kie-tytų, neveliarizuotų s, č, ž vartojimas. Po jų bl supriešėja, jis ištariamas pana-šesnis į i, toks tarpinis garsas tarp bl ir i, pvz.: susėka dobra š’bila ‘kaimynė gerai siuva’; adno čaška pražlb’ ‘vienai sun­ku pragyvent’; ja u vilu slūžila ‘aš Vil-nuje tarnavau’; palāb s’ena pad straxú ‘pakišo pad stogu’; sadā na kanā i skabī ‘sek ant arklio ir jok’. Ypatybė taip pat būdinga daugeliui šiaurės rytų baltarusių šnektų (žr. Чэкман 1970: 92–93). 3.1.6. Tiriamai baltarusių šnektai iš esmės nebūdingas sprogamasis priebal-sis g, kuris ištariamas tik kai kuriuose žodžiuose, pvz.: gānā ‘priemonė’; gus ‘mėlynė’; gas ‘dujos’; grbka ‘grikiai’; gúz’ik ‘saga’. Paprastai čia tariamas pu-čiamasis (frikatyvinis) γ, pvz.: bayāb ‘turtings’; dārγa ‘kelias’; jāγada ‘uoga’; γaz’ina ‘valanda’; γaz’ina ‘gyvatė’; γalavā ‘galva’; γatovl ‘pasiruošęs’; γot ‘me-tai’; γadavaū ‘auginai’; γrb ‘grybas’; z’ayani ‘įvaryk, nuvaryk’ (plg.: Коницкая 1994: 76–84; Савич 1990: 41–47). Išvardytos baltarusių šnektos popro ypatybės, kaip matyti, nėra toje ar ki-toje vietovėje naujai susiformavę fonetikos reiškiniai. Aptartosios ypatybės bū-dingos visoms arba daugeliui baltarusių šnektų. Kitaip tariant, tiek Varanavo apylinkėms Baltarusijoje, tiek aplinkims pietiniame Lietuvos paribyje – baltarusių šnekta šliejasi prie didžiojo baltarusių šnektų masyvo (plg. žemėla-pius: Пыгака 2014: 229 (135 pav.) ir ЛПГБГ 1969: карта № 13, № 14, № 15). Būtina pabrėžti tiriamų teritorijų vietinės baltarusių šnektos vientisumą, t. y. vyresniosios, vidurinės ir jaunesniosios kartų atstovų kalba tarpusavyje beveik niekuo nesiskiria. Visos šios baltarusių šnektos ypatybės, išskyrus pučiamojo (frikatyvinio) γ, α supriešėjimo reiškinius ir u, būdingos ir vietinei lenkų šnektai. 3.2. Esminės vietinės lenkų šnektos fonetikos ypatybės Šiame skyriuje, aprašant bendruosius fonetikos bruožus, norima identifikuo-ti vietinę lenkų šnektą, t. y. atsakyti į kelis esminius klausimus: ar šios šnektos garsų sandara sieja ją su kuriuo nors lenkų kalbos dialektu (gautas išvadas pa-lyginus su H. Turksos pateiktomis idėjomis dėl Vilniaus lenkų kalbos kilmės Straipsniai / Articles 65 NJOLĖ TUOMIENĖ (žr. Turska 1995 [193]: 89–97); kurios ypatybės sieja šią šnektą su literatūrine lenkų kalba. Tokiu būdu siekiama parodyti, kurios ypatybės yra nutolusios nuo lenkų kalbos fonetikos „normų“ ir yra artimesnės baltarusiško ir lietuviško dialektų „normoms“. 3.2.1. Tiriamos Varánavo apylinkėse vietiniai vyresniosios ir vidurinės kartos atstovai⁵, kasdieniame gyvenime dažniau bendraujantys popstu, tik tam tikrose situacijose kalbėdami lenkiškai, gars e, o ištaria neaiškiai, dažnai girdimas tarpinis arba neutralus garsas ə, turintis tiek o, tiek e, o kartais ir a atspalvių. Nekirčiuoti balsiai, ypač e ir o, apskritai ištariami trumpesni, pvz.: dóbży pověż’əl⁶ ‘gerai tu pasakei’; pšėtay mn̄e s pəˈonku ‘perskaitėm iš pradžių’; sonsˈaka to naprada mái ‘kaimynė tikrai turi’; žˈeci postavili pómik ‘vaikai pastatė paminklą’; viem, ža nixt tego na zróba ‘žinau, kad niekas to nepadarys’; i̯b mam, tyla dósić ‘kiek turi, tiek užtenka’; cúrka júro pšyjęˈəl ‘dukra ryt atvažiuos’; šypko oni polˈč’eli ‘greitai jos nuskrito / nubėgo’; ja nic ot c’ėbė nə vězmė ‘aš nieko iš tavęs nepaimsiu’; č’y̯a to žˈeko plá ‘kieno vaikas verkia’. 3.2.2. Pastebėta, kad beveik visi kalbantys lenkiškai sangrąžos dalelytę się dažniausiai ištaria sˈa (arba sˈə), pvz.: ráno ty rozbú žˈil sˈa ‘anksti tu atsibudai’; a téraz rozėžˈam sˈa ‘o dabar išsiskirkim’; kėdˈi rospóčėla sˈa vóina ‘kai prasidėjo karas’; čėmu ty tak pošila sˈa ‘kodėl tu taip pasilenkei’; my tútai pobudovái sˈa ‘mes čia pasistatėm (įsikūrėm)’; ona pšy mne ostal sˈa ‘ji su manim pasiliko’; ja návet oglądnéla sˈa ‘aš net apsivalgiau’. Nuosekliai ištariamas galūninis o, neteriamos lenkų kalbos ą po kietųjų priebalsių, pvz.: kto pokazyval dla cebė drogo ‘kas (pa)rodė tau kelią’; z drúgo téraz žyje ‘su kita dabar gyvena’; co sie s tobo stało ‘kas su tavim atsitiko’; oni juš ido ‘jie jau eina’; sˈano vózo i skladalo ‘sieną veža ir sukrauna’; juš kúry raz pytam, gžˈe oni iado ‘jau kelintą kartą klausiu, kur jie važiuoja’. Vidurinės ir jaunesniosios kartų atstovai nekirčiuotą o ištaria gana siaurą ir trumpą. Vyresniosios kartos atstovai o tarią atviriau, pvz.: dóbżo človeka těba pošukać ‘gero žmogaus reikia paieškoti’; gospodás povězˈal i fšyko ‘šeimininkas 5 Atliekant tyrimą panaudoti įrašai, kur daugiausia kalbomis – pramaišiui popstu ir lenkiškai – kalba tie patys žmonės. Pats vyresnieji retkarčiais pereidavo prie lietuvių kalbos, o vidurinės ir jaunesniosios kartos atstovai (buvo kalbinami ir vaikai) – ir prie rusų kalbos. Kadangi kaimo vietovėse rusų kalba vartojama retai, todėl į šį tyrimą ji kaip lygiavertė kasdienio bendravimo kalba neįtraukta. 6 Vietinės lenkų šnektos pavyzdžiai transkribuojami taip pat supaprastinta transkripcija, kurią naudoja ir slavistai, tiriantys Lietuvos lenkų kalbą (žr. Konickaja 2018: 694–720), – užrašoma taip, kaip ištariama. Kirčiuojami dv skiemeniai ir daugiaskiemeniai žodžiai. Dėl prebalusių minkštumo žymėjimo: palataliniai priebalsiai žymi lenkeliu virš raidės, o tariami itin minkštai (V. Čemanas juos vadino superpalatalizuotais) – c’, dz’ (pavyzdžiuose žymima ˈ), s’, z’ – ir žymi dviem apostrofo ženklais dešinėje raidės pusėje, viršuje. 66 Acta Linguistica Lithuanica LXX Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai pasakė ir viskas; tỹlo jėdna gazˈina pšėla ‘tik viena valanda praėjo’; tšėba tátu pǝ́magacˈ ‘reikia tėvui padėti’; ja sāma s kǝlešnībukˈ ‘aš pati iš Kalesninkų’; ṓcėc i brat ta xāta postǎdī ‘tėvas ir brolis tą namą pastatė’; pǝmyšlī žē nǝpǝzvī ‘pagalvojo, kad neleis’; pǝtrōšėku pracūjėny ‘po truputį dirbame’. 3.2.3. Tiek vyresniosios, tiek vidurines kartų atstovų kalboje gana retai girdimas u, lenkų kalboje atiradęs vietoj ilgo o, pvz.: za krūti ten čerėn ‘per trumpas tas kotas’; kfūry tut z vas ‘kuris čia iš jūsų’; juš pūda do domu ‘jau eisiu namo’; čému tak pǔzno pšyjal ‘kodėl taip vėlai atvažiavai’; na sˈūdmy rasˈ iš septinto karto’; jaka skūra tvārda ‘kokia kieta oda’; nēvem co mne múvić ‘nežinau, ką man sakyti’. Tačiau čia dažniausiai tariama taip: bok (lenkų k. buk) ‘šonas’; dróša ‘takelis’; glópa ‘galvelė’; mot ‘medus’; nos ‘nosis’; nōs ir nuš ‘peilis’; pǒra ‘plunksna’; rok ‘metai’; róža ‘ryškė’; vos ‘vežimas’; svoi ‘savo’; tuoi ‘tavo’ dažniau nei sui ‘savo’; tvui ‘tavo’. 3.2.4. Vyresniosios kartos atstovai ch žodžių šaknyje dažniau ištaria minkštą, pvz.: to xiba jūtro zrobimy ‘tai turbūt rytoj padarysim’; vīlk nie taki xityr ‘vilkas ne toks gudrus’; xlópec cˈišį spokoiny ‘bernas tylus, ramus’; ja juš naprǎde glūši ‘aš jau tikrai kurčias’; v domu ani jėdnē mušī ‘namuose nei vienos musės’; ṓbos juš sūxi ‘miežiai jau sausi’. Vidurinės ir jaunesniosios kartos atstovai žodžių šaknyje taria kietą, ne šaknyje – įvairiai. 3.2.5. Tiriamoje lenkų šnektoje nėra nosinių prie balsių: žodžio viduryje vietoj ę prieš lūpinius tariamas em, o en – prieš kitus priebalsius, pvz.: pǝ́dai vǝ́da, vysėla gėmba ‘paduok vandens, išdžiūvo burna’; mam xencˈ na tāka pracˈ ‘turiu noro tokiam darbui’; xleb mīeni ‘duona minkšta’; zaplacil pīenieny ‘sumokėjo pinigus’; mam pencˈ zloty ‘turiu penkis zlotus’; tut gęsty las ‘čia tankus miškas’; mėso podrožalo ‘mėsa pabrango’; šukam męna ‘ieškau vyro (sutuoktinio)’. Vyresnieji žodžio gale po kietųjų priebalsių vietoj lenkų kalbos gero ę taria a, pvz.: ja będa ‘aš būsiu (kažką darysiu)’; ziš juš pūda ‘šiandien jau eisiu ir pan.’; vienakaitos galininkas: spotykam cˈōka ‘pasitinku tetą’; pǒkas fīga ‘parodyk špygą’; žlōl muža ‘sugavau musę’; bōli nǒga ‘skauda koją’. Vidurinės ir jaunesniosios kartos informantai taria: nēvem, dž-e jūtro będe ‘nežinau, kur aš rytoj būsiu’; pūde do lāsu ‘eisiu į mišką’; čēnšo nōse ‘sunkiai nešu’; fýštko bóre ‘viską imu’; daiktavardžiuose: blāka ir blāke ‘skardą’; nóga ir nóge ‘koją’ – taigi tiek ę, tiek ą pramaišiui pavartoja tas pats žmogus. Žodžių gale, po minkštųjų priebalsių, visi informantai taria ę > e. ēmė ‘vardą’; láme ‘laužo’; zˈēme ‘žemę’. 3.2.6. Lenkų šnektoje ą žodžių viduryje prieš lūpinius atitinkamai tariamas om, prieš kitus – on, pvz.: vŷpad zombˈ ‘iškrito dantis’; zˈēvōnty mēsoncˈ ‘devintas mėnuo’; žobǎ jaka goronca ‘pažiūrėk, kokia karšta’; mons do mīe vūrčil sˈa ‘vyras pas mane sugrįžo’; jūro zei zˈe sōnˈat ‘rytoj užeis kaimynas’. Strażniai / Articles 67 NIOLĖ TUOMIENĖ Žodžių gale vietoj ą visuomet tariamas o, pvz.: pókās m̄nė drógo ‘parodėk man kelią’; póǰ l̄ško ‘paduko šaukštą’; bóro co xce ‘ima, ką nori’; jádo do Vílna ‘važiuoja į Vilnių’; nē̇ien, co oni tam jézo ‘nežinau, ką jie ten valgo’; vózo i sp̄sēdáio ‘veža ir parduoda’. Pries l – atinkamai o arba e vietoj ą ir ę: vz̄ol ‘paėmė (jis)’; vz̄ėla ‘paėmė (ji)’. 3.2.7. Absoliuti dauguma atstovų kalbėdami lenkškai minkštuosius s, z ir c, dz taria itin minkštai, t. y. minkštieji liežuvio priešakiniai pučiamieji, žymimi s’, z’, c’, dz’, tariami stipriai palatalizuoti, pvz.: p̄šėd na padv̄rek los’’ į kiena ajo briedis’; pr̄še s’’adac’’ ‘prašom sėstis’; zn̄dza s’’edam čy ós’’em j̄kuf ‘radu septynis ar aštuonis kiaušinius’; tut jez’’óro ne daléko ‘čia ežeras netoli (yra); tātus vóz’’l m̄ėko ‘tėvas vežiojo pieną’; v̄ėlke tvoje z’’ėci ‘didelį tavo vaiką’; poz’’elí z’’ėme ‘išdalijo žemę’ ir pan. Iš klausos šie s’, z’ ir c’, dz’, lyginant su lenkų literatūrinės kalbos sakinai pučiamaisiais, ankštaisiais ś, ź, ć, dź, tariami stipriai palatalizuoti (stipriau nykštant). 3.2.8. Po š, ž, č vyresniosios kartos atstovai paprastai taria garsą, tarpinį tarp i ir y, pvz.: t̄ėba f̄šyto p̄šebic’’ ‘reikia viską išgyventi’; položb s’’a pac’’ ‘atsiguliau miegot’; čy zobac̄bła, jak tam ar pažiūrėjai, kaip ten’; č̄tac’’ po polsku nie ūm̄em ‘skaityti lenkiškai nemoku’. Iš klausos pribalsiai dažniausiai ištariami kieti. 3.2.9. Minkštieji lūpiniai pribalsiai prieš priešakines eilės balsius suliejami, paprastai tariama: kup̄la b̄la č̄pka ‘pirkau baltą kepurę’; c’’ema gv̄zda ‘tamsi žvaigždė (perkelinė reikšmė)’; z’’imna vóšna ‘šaltas pavasaris’; v̄anek z kv̄af ‘gėlių vainikas’; p̄nty menz’’ ‘penktas vyras’; ž̄eram p̄ra ‘renku plunksnas’; óbat p̄šygotóła ‘paginau pietus’. 3.2.10. Lenku šnektoje kietasis ir minkštasis l atinka kietąjį ir minkštąjį l̄ tiek baltarusų, tiek rusų kalbose. Tai ne Vidurio Europos l, būdingas literatūrinei lenkų kalbai. 3.2.11. Po dusliųjų priebalsių v tarimas skiriasi nuo f, pvz.: zn̄dza sv̄i (svi) ser ‘rada savo pjautuvą’; gž’’ie tvo (tvu) prac̄? ‘kur tavo (taviškis, vyras) dirba?’; g’’efc̄na jak kv̄ėtek ‘mergina kaip gėlė’. Vyresnieji ypač žodžio gale taria tiek kietą, apibū, lūpinį priebalsį, čia žymimą φ, pvz.: φšyški ‘visas, visiškas’; ego gl̄opka mal̄uka ‘jo galvelė mažytė’; s’’ad na l̄aka ‘sėsis ant suoliuko’; pr̄zej c̄stavi ‘greičiau kelkis’; l̄adna tvoja z’’ec̄yna ‘graži tavo mergina’; zej’’em s’’a φs’’e i s̄p̄evam ‘visi susirenka ir dainuoja’; tut zmuf jakis’’c’’ ‘čia smoksas kažkoks’; z̄osta j̄emu bud̄nki ‘palik jam pataus’. 3.2.12. Lenku šnektoje prieš dantinius ir lūpinius priebalsius tariami minkštieji liežuvio priešakiniai pučiamieji: j̄tro sr̄da ‘rytoj trečiadienis’; š̄ed̄i syn ‘vidurinis sūnus’; p̄zno p̄šyš ‘vėlai atėjai’; teraz nēcy čas ‘dabartinis laikas’; ona tȳko zas̄m̄ela s’’a ‘ji tik nusijuokė’. 68 Acta Linguistica Lithuanica LXX Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai Pateiktas trumpas Varañavo, Armėniškių, Pereigonių, Ramaškonių ir Ródūnios, Asavõs apylinkių vietinės lenkų šnektos pagrindinių fonetikos ypatybių (artikuliavimo) apibūdinimas leidžia daryti keletą preliminarių apibendrinimų. Akivaizdu, kad nagrinėjama vietinė lenkų šnekta nevienalytė – skiriasi vyresniosios ir vidurinės bei jaunesniosios kartų atstovų kalba. Pastarieji pagal keletą svarbiausių požymių „priartina“ savo lenkų kalbą prie literatūrinės (plg.: Karaś 2007: 207–224; Rutkovska 2014: 223–226). Pastebima, kad vidurinės kartos žmonių, ypač gyvenančių miesteliuose, kalbai įtakos turi literatūrinė lenkų kalba. Jaunesniųjų vaikų, kurie jos mokosi įvairiose mokyklose, lenkų kalba – dar artimesnė literatūrinei. Taigi, visi aptartieji duomenys rodo, kad vietinė lenkų šnekta – nevienalytė ir ne dėl jos vidinės savarankiškos raidos, o dėl nuolatos augančios literatūrinės lenkų kalbos įtakos vietinių žmonių kalbai: dėl galimybės išvažiuoti mokytis ir dirbti į Lenkiją, televizijos, radijo, religinių apeigų lenkų kalba parapijų bažnyčiose. Atkreiptinas dėmesys į kelis esminius vietinės lenkų šnektos fonetikos prieštaravimus. Tiriamoje lenkų šnektoje stengiamasi kirčiuoti pagal lenkų kalbos kirčiavimo modelį – nuolat priešpaskutinį skiemenį. Girdimas stiprus dinaminis kirtis, o greta esantys balsiai – redukuojami. Kaip žinome, lenkų kalboje dėl pastovaus kirčio greta esančių balsių kokybė paprastai nekinta (plg. Dejna 1973: 143–144). Tačiau tiriamoje lenkų šnektoje pastebimas „kitoks“ nekirčiuotų balsių tarimas – jie redukuojami, aiškiai pastebimas balsio a priešakinėjimas. Priežasčių reikėtų ieškoti kitose tiriamos apylinkės vartojamose kalbose. Tačiau nė viena izolės nejungia šios lenkų šnektos su kuriuo nors lenkų dialektų masyvu Lenkijos teritorijoje (plg. nauj žemėlapių ir jų aprašų, pateiktus internete svetainėje http://www.dialektologia.uw.edu.pl/ (red. Halina Karaś)). Būdingos vietinės lenkų šnektos ypatybės savarankiškai išsivystyti negalėjo, nes tai prieštarautų pagrindinėms daugelio lenkų šnektų raidos tendencijoms ir žinomiems tipologijos dėsniams. 3.3. Lenkų ir baltarusių šnektų balsių ir priebalsių fonologinės struktūros Palyginkime abiejų aprašomųjų šnektų – vietinės lenkų ir vietinės baltarusių – balsinių ir priebalsinių fonemų struktūras (plg. Чекман 1973: 39–41). Tiek lenkų, tiek baltarusių šnektose funkcionuoja penkių balsių sistema. Foninę šių fonemų realizaciją abiem atvejais – vienodą: Straipsniai / Articles 69 NIJOLĖ TUOMIENĖ Vyresniosios kartos atstovai, kalbantys lenkiškai, nekirčiuotose skiemenyse blogai skiria e ir o. Tačiau kitų kartų kalboje jie nepainiojami. Baltarusių šnektoje nekirčiuotoje pozicijoje e ir o (iš dalies ir a) neskyrimas traktuojamas kaip norma. Taip pat būdingas a supriešėjimas (vadinamasis akojimas). 1 LENTELĖ. Lenkų šnektos prebasinių fonemų sistema p – p̂ | t – t̂ | š | k v – v̂ | z – ẑ | č | x | s – ŝ | | m – m̂ | l – l̂ | | | n – n̂ | | | r | | 2 LENTELĖ. Baltarusių šnektos prebasinių fonemų struktūra p – p̂ | t – t̂ | š | k – k̂ b – b̂ | d – d̂ | ž | g – ĝ v – v̂ | z – ẑ | č | x(x̂) f – f̂ | s – ŝ | | | l – l̂ | | m – m̂ | n – n̂ | | | r | | Pateiktos dvi prebasinių sistemos tarpusavyje skiriasi tik periferiniais sluoksniais: lenkų šnektoje turimos fonemos f – f̂ dėl kietumo / minkštumo priešpriešinamos k – k̂, g – ĝ; dėl duslumo / skardumo – k – g, o baltarusių – x – γ. Palyginus lenkų ir baltarusių šnektų prebasinių fonetines ypatybes, galima teigti, kad jos yra tolygios, t. y. lenkų [p̂], [b̂], [v̂], [m̂] = baltarusių [p̂], [b̂], [v̂], [m̂]; lenkų s″, z″, c″, dz″, kurios tolygios fonemoms [ŝ], [ẑ], [t̂], [d̂] = baltarusių [s″], [z″], [c″], [dz″], atliepiančios fonemas [ŝ] [ẑ], [f̂], [d̂], ir t. t. Todėl galima teigti, kad abi – lenkų ir baltarusių – šnektos turi iš esmės bendrą fonetiką. 70 Acta Linguistica Lithuanica LXX Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai 3.4. Kalbų kaitos mechanizmo rekonstrukcija: fonetikos lygmuo Šiame skyriuje formuluojamos laipsniško perėjimo nuo vienos kalbos prie kitos taisyklės, t. y., remiantis fonetikos tyrimų duomenimis, bandoma rekonstruoti galimų pradinių garsų pokyčių seką – algoritmą. 3.4.1. Informantai, pereidami nuo baltarusių šnektos prie lenkų, stengiasi laikytis pastov aus kirčiavimo taisyklės – kirčiu fiksuoja pirmame nuo galo skiemenyje. Tačiau šių kalbėtojų vietinėje lenkų kalboje kirčio vieta daugeliu atvejų atitinka pirmapradę kirčio vietą, ypač daugiaskiemeniuose žodžiuose, ji dažnai lieka nepastovi, „baltarusiška“, pvz.: ražumačyla ėmų ‘išaiškina jam’; žbiramy jagody ‘renkam uogas’; postavili piec ‘pastatėm krosnį’. Šis faktas aiškiausiai įrodo tai, kad būtent vietiniai baltarusiakalbiai gyventojai perėję lenkų kalbą kaip svetimą, negimtą, kadangi pereinant nuo nepastovaus kirčiavimo prie pastovaus nesuklysti praktiškai neįmanoma. 3.4.2. Garsų kaitos taisyklės, kai lenkų šnektoje y keičiama į g, o baltarusių vietoj tariamo g – į y, laikomasi nuosekliai, išimčių pasitaiko nedaug. 3.4.3. Kalbėdami lenkiškai, informantai akivaizdžiai bando atsakyti balsio a priešakėjimo taisyklės, tačiau garsai e ir o vis dėlto neskiriami, dažnai tariamas tarpinis ǝ. Akivaizdu, kad taip atsitinka dėl menkesnių lenkų kalbos tarmės gebėjimų. O pereinant prie baltarusių šnektos, kur balsio a priešakėjimo taisyklė taikoma kaip norma, pasitaiko hipernormalizmų, pvz.: dołėko ‘tolį’; pojaz’em ‘važiuosim’; zaxarovał ‘susigau’. 3.4.4. Lenkų šnektoje, būtojo laiko veiksmažodžių formose, u keičiama į ł, o u prieš priebalsius ir žodžio gale – į f. Šią taisyklę kalbėtojai nuosekliai taiko beveik be išimčių. Informantams nesukelia sunkumų perėjimas prie baltarusių kalbos – ł būtojo laiko veiksmažodžių formose keičia į u, o f prieš priebalsius ir žodžio gale – į u. Pastebėta, kad vyresniosios kartos atstovams keisti u į f sudėtinga, todėl tai vyksta dviem etapais: u – φ – f. Šį reiškinį galima aiškinti tuo, kad, greičiausiai, vyriausių informantų gimtojoje šnektoje nebuvo garso f. 3.4.5. Lenkų šnektoje kai kuriuose žodžiuose o keičiama į i, o baltarusių kai kuriuose žodžiuose i – į o. Formuluojant taisyklę, turimi omeny šie atvejai: baltr. box – lenkų buk ‘Dievas’; baltr. dvor – lenkų dur (podwóręk) ‘kiemas, dvaras’ ir pan. Šio perėjimo laikomasi nenuosekliai, pastebima svyravimų, ypač pereinant nuo baltarusių prie lenkų kalbos. Kai kurie žodžiai išlyginami (suderinami) analogijos principu, pvz., glūfka > glōfka, kadangi turima glōva ‘galva’. Kita vertus, u įsitvirtina ten, kur jis yra morfologiškai motyvuotas, pvz., daugiskaitos kilmininkas baranuf ‘avinų’. Ir šiuo atveju matyti, kad čia atsispindi lenkų šnektos atstovams neįprastas tarties rezultatas (jiems nebūdingas). Straipsniai / Articles 71 NIJOLĖ TUOMIENĖ 3.4.6. Pereinant nuo baltarusių prie lenkų kalbos ǩi keičiama į x₍bl₎, o kalbant baltarusiškai x₍bl₎ – į ǩi. Šiaurinių ir „klaidų“ ir šio atveju pastebėta pereinant nuo baltarusių prie lenkų kalbos, plg. vyresniųjų informantų žodžių ẋiba ‘turbūt’; ẋtry ‘gudrus’; mūxi ‘musės’ tarimą lenkėkai. Tos tarimas rodo, kad vyresnieji suduria su naujų ir jiems neįprastų garsų tarimu. Kadangi vietinė lenkų šnekta nėra x – x̃ priešpriešos ir ẋi tariama vietoj x₍bl₎, nekyla jokių neaiškumų ar abejonių dėl žodžių reikšmės. 3.4.7. Kai kuriuose lenkiuose žodžiuose r keičiama į š, ž. O perėjus prie baltarusių, kai kuriuose žodžiuose š, ž – į r. Šioje situacijoje turimi omeny baltarusių tr̄ba ‘reikia’; trbl ‘trys’ ir lenkų tš̄ba, tšbl atvejai. Taisyklės laikomasi gana nuosekliai. O baltarusių šnektoje kartais girdimas žodis tš̄ba ‘reikia’, greičiausiai, yra leksikos interferencijos padarinys. 3.5. Lietuvių šnektos raidos rezultatai vietinėse slavų šnektose Tiriamos Varanavo apylinkėse lietuvių šnektos atstovų grupelė yra mažiau­sia – XXI a. įrašyti vos keli vyresniosios kartos žmonės, gerai kalbantys pietų aukštaičių patarmei priklausančia šnekta. Šiame tyrime nesiekiama apibūdinti visų šių dzūkų šnektos ypatybių, nes jos jau yra išsamiai aprašytos (žr.: Tuomienė 2008: 45–47; 2010: 22–24). Čia, kaip minėta, norima parodyti akivaizdžią lietuvių kalbos įtaką kitoms krašte vartojamoms – baltarusių ir lenkų – šnektoms. 3.5.1. Būdingi Varanavo apylinkių lietuvių šnektos, kaip ir visos pietų aukštaičių patarmės, konsonantizmo ypatybė – dzūkavimas. Skiriamos dvi jo ypatybės (plačiau žr.: Zinkevičius 1966: 139, 145–146; LKA II 93–97; LTCh 2004: 79–80 ir kt.). Kaip žinoma, visi dzūkai pagal antrąją ypatybę priebalsius t, d prieš i, y, į, ie taria c, dz, č (< *ti) – č, o junginius tv, dv – cv, dzv, pvz.: ǡž̇i̇mas ‘audimas’; butel̇ai̇či ‘butelaitį’; bū̇č ‘būti’; ž̇ėni̇ ‘dežni’; ž̇vi̇ ‘dvi’; ǵai̇ž̇s, gȧi̇žo ‘gaidys, gaidžio’; k̇ȧċnas ‘katinas’; k̇viėči ‘kviečiai’; mȧč̇. (ir mȧč̇) ‘mačiau’; šȧu̇ċ ‘šaudyti’ (plačiau žr.: Tuomienė 2008: 46; 2010: 22–23). Visi tiriamų apylinkių vietiniai lietuviai, be abejonės, visuomet gerai susikalbėjo (arba puikiai suprato) poprostu ir vietine lenkų šnekta. Taigi jų vartojamose slavų šnektose nesunkiai girdimi tie patys tin minėti š, ž, č, ǯ, kurie išsaugomi beveik visais atvejais, t. y. kai tie patys informantai kalba tiek lenkiškai, tiek baltarusiškai, tiek lietuviškai, pvz.: 72 Acta Linguistica Lithuanica LXX Fonetikos įlyginimas vykstant kodų kaitai 3 LENTELĖ. Minkštųjų preablių s, z, c, dz tarimas lenkų, baltarusių ir lietuvių šnektose Skaičiai lenkiškai Skaičiai baltarusiškai prosto Skaičiai lietuviškai pénć ‘penki’ śeś ‘šeši’ śedem ‘septyni’ óśem ‘aštuoni’ ževenć ‘devyni’ žeśeńć ‘dešimt’ dwanaśće ‘dvylika’ sedynaśće ‘septyniolika’ dwużeśće ‘dvidešimt’ penćżeśenć ‘penkiasdešimt’ pać ‘penki’ śeść ‘šeši’ śem ‘septyni’ uśim ‘aštuoni’ ževać ‘devyni’ żeśać ‘dešimt’ dvanad(c)ać ‘dvylika’ śedmnad(c)ać ‘septyniolika’ dvacać ‘dvidešimt’ piźać ‘penkiasdešimt’ pękći ‘penki (metai)’ šaši ‘šeši’ šępćini ‘septyni’ aštunći ‘aštuoni’ ževini ‘devyni’ žęžęmć ‘dešimt’ žilika ‘dvylika’ šępćinoli-ka ‘septyniolika’ žužęšmć ‘dvidešimt’ pękęžžęšmć ‘penkiasdešimt’ Atkreipiamas dėmesys į tai, kad lenkų ir baltarusių šnektos, kaip jau minėta anksčiau, būtent s”, z”, c”, dz” ir ś, ź, ć, ӡ tarimu ir skiriasi. Ši ypatybė gana stabili. Kadangi lenkų kalba yra adstratinė ir lietuvių kalbos atžvilgiu, todėl, apskritai tariant viso Vilniaus krašto lenkų šnektas, taip pat reikia atkreipti dėmesį į minkštųjų preablių s, z ir c, dz ypatybes. Visiškai tikėtina, kad lenkų šnektose, tiesiogiai „iškilusiose“ lietuvių kalbos substrato pagrindu, aptiksime minkštuosius ś, ź, ć, ӡ. O lenkų kalba, įsitvirtinusi baltarusių kalbos substrato pagrindu, išlaikys itin palatalizuotus s”, z”, c”, dz”. 3.5.2. Kita į akis krentanti lietuvių šnektos ypatybė – fonemos [x] nebuvimas. Baltarusių kalboje užfiksuoti atvejai, kuomet x buvo painiojama su k, pvz.: máčaka (turėtų būti máčaxa) kaléra (xaléra) ‘cholera (liga); xíba (xiba) ‘turbūt, negi’; xitri (xitri) ‘gudrus’; xmári (xmári) ‘debesys’; xrén (xren) ‘krienai’; xvaróba (xvaróba) ‘liga’; xója (xója) ‘puis’; paxmúrna (paxmúrna) ‘apsiniaukę’; pañóki (pañóxi) ‘kojinės’; žánik (žánix) ‘žentas’. Tikėtina, kad intensyvus x ir k painiojimas lenkų šnektoje – vienas iš lietuvių substrato požymių. 7 Adstratas – (lot. ad – pas, prie + statum – patiesalas; čia – pagrindas, vok. Adstrat, angl., pranc. adstrat, isp. adstrato) lingv.: 1. ateivių ar kaimynų kalba, paveikus čiabuvių kalbą ar jos tarmes, pvz., baltarusių kalbos įtaka Rytų Lietuvos šnektoms, vokiečių – latvių kalbai; 2. ilgą laiką vartojamos kelios kalbos toje pačioje teritorijoje (dvikalvystės reiškinys). Straipsniai / Articles 73 NIOLĖ TUOMIENĖ 4. IŠVADOS 1. Tiriamos Varėnų rajono teritorijose Baltarusijoje dominuoja ir tarpusavyje aktyviai konkuruoja dvi slavų kalbų atmainos – baltarusių ir lenkų. Pasyviai vartojamos lietuvių kalbos įtaka nesunkiai atpažįstama šiųdviejų slavų kalbų artikuliacijos bazėje. Pritaikius V. Čekmono metodiką, atskleidžiama, kad apylinkėse funkcionuojančių kalbų atmainų fonetikos reiškinių supanašėjimo priežastys daugiausia yra sociolingvistinės. 2. Fonetikos duomenys rodo, kad vietinė lenkų šnekta – nevienalytė. Ne dėl jos vidinės savarankos raidos, o dėl nuolatos augančios literatūrinės (bendrinės) lenkų kalbos įtakos vietinių žmonių kalbai. Akivaizdžiai skiriasi vyresniosios ir vidurinės bei jaunesniosios kartų atstovų kalba. Pastarieji pagal keletą svarbiausių požymių „pratina“ savo lenkų kalbą prie literatūrinės. Redukuojami nekirčiuoti balsiai, esantys greta kirčiuotų, nors lenkų kalboje dėl pastovaus kirčio greta esantį balsių kokybė paprastai nepakinta. 3. Baltarusių šnektos postu ypatybės nėra toje ar kitoje vietovėje naujai susiformavę fonetikos reiškiniai. Pagal būdingąsias fonetikos ypatybes Varėnavo apylinkių baltarusių šnekta šliejasi prie didžiojo baltarusių dialektų masyvo. Šnekta iš esmės vientisa: vyresniosios, vidurinės ir jaunesniosios kartų atstovų kalba tarpusavyje beveik niekuo nesiskiria. 4. Baltarusių šnektos fonetikos ypatybės, išskyrus pučiamojo (frikatyvinio) γ, α suprešakėjimo reiškinius ir u, turimos ir vietinėje lenkų šnektoje. Tačiau nė viena izoglosė nejungia šios lenkų šnektos su kuriuo nors lenkų dialektų masyvu Lenkijos teritorijoje. Būdingosios vietinės lenkų šnektos ypatybės savarankiškai išvystyti negalėjo, nes tai prieštarautų pagrindinėms daugelio lenkų šnektų raidos tendencijoms ir žinomiems tipologijos dėsniams. 5. Baltarusių ir lenkų šnektų priebsų sistemos tarpusavyje skiriasi tik periferiniais sluoksniais: lenkų šnektoje turimos fonemos f – ḟ dėl kietumo / minkštumo priešpriešos k – k̇, g – ġ; dėl duslumo / skardumo – k – g, o baltarusių – x – γ. Dėl pagrindinės fonemų sudėties ir foninės garsų charakteristikos, atliepiančios šias fonemas, ir, palyginus lenkų ir baltarusių priebsų fonines ypatybes, galima teigti, kad jos yra tolygios – lenkų ir baltarusių šnektos turi iš esmės bendrą fonetiką. 6. Perėjimo nuo vienos kalbos prie kitos rekonstrukcija parodė: a) pereidami nuo baltarusių šnektos prie lenkų, informantai ne visuomet laikosi pastovaus kirčiavimo taisyklės: jų vietinėje lenkų kalboje kirčio vieta daugelio atvejų lieka nepastovi, „baltarusiška“. Šis faktas rodo, kad būtent vietiniai baltarusiai gyventojai perėmė lenkų kalbą kaip svetimą, nematą; 74 Acta Linguistica Lithuanica LXX Fonetikos įlyginimas vykstant kodų kaitai b) kalbėdami lenkiškai, dėl menkesnių lenkų kalbos tarties gebėjimų informantai atsisako balsio ə priešėjimo taisyklės: garsai e ir o vis dėlto neskiriami, dažnai tariamas tarpinis ə. Pereinant prie baltarusių šnektos, kur ši taisyklė taikoma kaip norma, pasitaiko hipernormalizmų; c) kalbėtojai lenkų šnektoje, būtojo laiko veiksmažodžių formose, ų nuosekliai keičia į l, o ų prieš priebalsius ir žodžio gale – į f. Informantams nesukelia sunkumų perėjimas prie baltarusių kalbos – l būtojo laiko veiksmažodžių formose keičiamas į ų, o f prieš priebalsius ir žodžio gale – į ų. Vyresniosios kartos atstovams keisti ų į f yra sudėtinga, todėl tai vyksta dviem etapais: ų – φ – f. Taip vyksta todėl, kad vyriausiųjų informantų gimtojoje šnektoje nebuvo garso f; d) lenkų šnektos kai kuriuose žodžiuose o keičiama į i, o baltarusių kai kuriuose žodžiuose i – į o. Ši kaita vyksta nuosekliai, ypač pereinant nuo baltarusių prie lenkų kalbos. Kai kurie žodžiai išlyginami analogijos principu. Garsas u įsitvirtina ten, kur jis yra morfologiškai motyvuotas. Ir šiuo atveju matyti lenkų šnektos atovams neįprastas tarties rezultatas; e) pereinant nuo baltarusių prie lenkų kalbos ǻ keičiama į xł, o prie baltarusių xł – į xi. Svyravimų ir „klaidų“ ir šiuo atveju pastebėta pereinant nuo baltarusių prie lenkų kalbos. Tai rodo, kad vyresnieji susiduria su nauju ir jiems neįprastu garsu. 7. Tiriamų apylinkių vietiniai lietuviai gerai mokėjo postu ir vietinę lenkų šnektą. Jų vartojamose slavų šnektose girdimi tie patys itin minkšti ś, ź, ć, ʒ́, kurie „išsaugo“ beveik visais atvejais, t. y. kai tie patys informantai kalba tiek lenkiškai, tiek baltarusiškai, tiek lietuviškai. 8. Būdingoji lietuvių šnektos ypatybė – fonemos [x] nebuvimas. Baltarusių ir lenkų šnektose užfiksuoti atvejai, kuomet x painiojama su k. Tikėtina, kad intensyvus x ir k painiojimas lenkų šnektoje – vienas iš lietuvių substrato požymių. L I T E R A T Ū R A Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodika. Pagrindinės sąvokos. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 29–41. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolektų ir regioninių dialektų formavimosi ypatumai Lietuvoje (XIV žemėlapis ir komentarai). – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 257–622. Czekman Walery 1973: Akane. Istota zjawiska i jego pochodzenie. – Slavia Orientalis XIX(3), 283–305. Straipsniai / Articles 75 NIJOLĖ TUOMIENĖ Čekmonas Valerijus 1981: Apie fonetinių pakitimų dinaminių modelių struktūrą. – Kalbotyra XXXII(2), 54–62 [пер. на лит. язык работы № 52]. Čekmonas Valerijus [Чекмонас В.] 1988: Функционирование языков и билингвизм (На материале романсских говоров). – Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 37–54. Čekmonas Valerijus, Grumadienė Laima 1993: Kalbų paplitimas Rytų Lietuvoje. – Lietuvos rytai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 132–137. Čekmonas Valerijus, Grumadienė Laima 1997: Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa. Sociolingvistika. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Čekmonas Valerijus, Gudaitė Jūratė, Šmitienė Giedrė 1998: Vilniaus krašto dainos baltarusių ir lenkų kalbomis. – Tautosakos darbai VII (XV), 200–213. Dejna Karol 1973: Dialekty polskie, red. Anna Komska. Wrocław: Drukarnia Naukowa. Gaučas Petras 2004: Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida: XVII a. antroji pusė – 1939 m. Vilnius: UAB „Inforas“. Grumadienė Laima 1996: Sociolingvistinis dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos tyrimo aspektas. – Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 190–197. Grumadienė Laima 2001: Ar kalbos likimą lemia kalbų sąveika? – Paribio kalbų ir tarmių problemos (ats. red. J. Švambarytė). Tarptautinės mokslinės konferencijos, skirtos Europos kalbų metams, pranešimai. Šiauliai, Šiaulių universitetas, Dialektologijos centras, 38–44. Grumadienė Laima, Tuomienė Nijolė 2004: Lietuvių valoda kā reģionāla valoda Baltkrievijā. – Language Poly and Sociolinguistics. „Regional Languages in the New Europe“, red. T. Wicheriewicz. Proceedings of the International Scientific Conference, 1. Rēzekne / Latvia, 20–23 May 2004, t. 1, 124–133. Grumadienė Laima 2005: Kodėl kaita lietuvių tarmėse. – Valoda-2006. Valoda dažadu kultūru kontekstā. Zinātnisko rakstu krājums XVI. Daugavpils: Saule, 42–48. LKA I – Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1977. LKA II – Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1982. LKTeh – Bacevičienė Rima, Ivanauskienė Audra, Leskauskaitė Asta, Trumpa Edmundas. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, ats. red. Laima Grumadienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004. 76 Acta Linguistica Lithuanica LXX Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai Karas Halina 2007: Sytuacja języka polskiego na Litwe dziś. – Językpolski jako narzę-dzie komunikacji we współczesnym świecie, red. Jan Mazur, Małgorzata Rzeszuto-Iwan. Lublin: Wydawn. Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej, 207–224. Plyvaka Lilija 2014: Baltarusių kalbos dialektai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 228–237. Rutkovska Kristina 2014: Ленų kalbos paplitimas ir vartojimo ypatumai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 216–227. Tuomienė Nijolė 2006: Ramškinių šnekos kodų kaita. – Kalbos kultūra 79, 161–172. Tuomienė Nijolė 2008: Ramšonių šnekos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Tuomienė Nijolė 2010: Ramšonių šnekos duomenys: sociolingvistinis tyrimas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Urbanavičienė Jolita 2011: Adutiškio – Kamojų arealas – kalbinė tapatybė lietuvių ir baltarusių paribyje. – Kalbotyra 63(3), 95–114. Urnežė Rita 198: Kodų kaita joniškiečių šnekamoje kalboje. – Kalbotyra 47(1), 131–140. www.dialektologia.uw.edu.pl/ (red. Halina Karaś) Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Гымадене Лайма 1990: Методические замечания об исследовании балто-славянского пограничья. – Беларуска-руска-польскае супастаўляльнае мовазнаўства (ред. Л. М. Бардацкий). Матэрыялы Першай усесаюзнай навуковай канферэнцыі (17–19 ліпеня 1990 г.). Віцебск, 126–130. ЛіГБГ – Лінгвістычная геаграфія і групы беларускіх гаворак, ред. Р. Аванесаў, Ю. Макевіч. Мінск: Навука і тэхніка, 1969. Коницкая Елена 1994: Некоторые особенности интерференции в условиях белорусско-польского двуязычия: говор Малининской апилинко. – Kalbotyra 4(2): Lituano-Slavica. Язык и Культура. Контакты, 76–84. Коницкая Елена 2018: От Медининкай до Вандзогали: экспедиции в польскоязычные ареалы Литвы в 1990-1997 гг. – Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika, sud. Laima Kalėdienė. Савич Микола 1990: О языковой ситуации в одном из ареалов юго-восточной части Вильнюсского района. – Kalbotyra 41(2), 41–47. Straipsniai / Articles 77 NIOLĖ TUOMIENĖ Савич Микола 1992: Так мы жили (Medininkų apylinkės baltarusių tarmių tekstai). – Kalbotyra 43(2), 45–67. Судник Тамара (ред.) 1980: Балто-славянские этноязыковые контакты. Москва, 1980, 206–226. Чекман Валерий 1970: История происхождения на ўвершаці-мякаці ў беларускай мове. Минск. Чекман Валерий 1973: Фонетические особенности говоров села Колесники Эйшишского района Литовской ССР. – Польские говоры в СССР, ч. I: Исследования и материалы 1967–1969 гг. Минск, 29–43. Чекман Валерий 1973: Деревня Озерки – язык и люди. К проблеме литовско-белорусско-польской языковой интерференции. – Польские говоры в СССР, ч. II: Исследования и материалы 1969–1971 гг. Минск, 40–72. Чекман Валерий 1980: К проблеме литовско-белорусской фонетической интерференции в Пелесе. – Балто-славянские этноязыковые контакты, ред. Т. М. Судник. Москва, 206–226. Чекман Валерий 1982: Типологические основания реконструкции. Автореферат диссертации доктора филологических наук. Москва. Чекмонас Валерос 1989: Аканье (яканье) и редукция безударных гласных неверхнего подъема. – Kalbotyra 40(2), 84–92. Phonetic Leveling in the Context of Code-switching SUMMARY The article addresses the phonetic phenomena of the language varieties functioning in borderland areas and their interaction. Two varieties of Slavic languages – Belarusian and Polish – dominate and actively compete between themselves in the areas of the Voronava district in Belarus. The influence of the passively used Lithuanian language can be easily recognised in the articulation base of the two Slavic languages. The study investigates the situations of natural communication in the context of code-switching: when speakers are fluent and speak several languages at the same time and actively switch between the languages in conversations. By applying the methodology proposed by Valerijus Čekmonas, it is revealed that the reasons of convergence of the phonetic phenomena of the language varieties functioning in the area are mainly sociolinguistic. 78 Acta Linguistica Lithuanica LXX Fonetikos išlyginimas vykstant kodų kaitai The peculiarities of the local Belarusian dialect prostu are not the phonetic phenomena newly formed in one or another location. By the characteristic phonetic features, the Belarusian local dialect of the Voranava district is close to the great majority of Belarusian dialects. This dialect is essentially undivided: the language of the older, middle and younger generation is basically the same. The phonetic features of the local Belarusian dialect, with the exception of fricative γ, ɑ fronting phenomena and u, also exist in the local Polish dialect. The consonant systems of these dialects differ in peripheral layers only: in the local Polish dialect, the phones f – f̆ contrast with k – k̆, g – ğ due to hardness-softness; due to the voiced-voiceless opposition, they contrast with k – g and x – γ in the local Belarusian dialect. The principal composition of phonemes and the phonemic characteristics of sounds correspond to these phonemes as well as the comparison of Polish and Belarusian phonetic peculiarities lead to the conclusion that they are equivalent: the phonetics of local Polish and Belarusian dialects is essentially the same. The reconstruction of the switching from one language to another showed that local Belarusian-speaking residents picked up the Polish language as foreign rather than native. The study revealed that the phonetics of the local Polish dialect varies not due to its internal independent development but due to the influence of the Polish literary language. The difference between the language of the older, middle and younger generation is evident. By several major features the later ones bring their Polish language closer to the literary language. Unstressed vowels which go next to stressed ones are reduced, though due to the stable stress in the Polish language, the quality of adjacent vowels usually does not change. However, not a single isogloss links this local Polish dialect with any range of Polish dialects on the territory of Poland. The characteristic features of the local Polish dialect could not develop on their own, because that would be contrary to the principal development tendencies of most of the Polish dialects and the known laws of typology. The local Lithuanians from the areas in question were fluent in prostu and the local Polish dialect. The same soft ś, ź, ć, dź, which are “preserved” in nearly all cases, can be heard in the local Slavic dialects used by them, i.e. when the same informants speak Polish, Belarusian and Lithuanian. The characteristic feature of the local Lithuanian dialect is the absence of the phoneme [x]. There were cases recorded in local Belarusian and Polish dialects when x is confused with k. It is likely that the intensive confusion of x and k in the local Polish dialect is one of the features of the Lithuanian substratum. Įteikta 2019 m. vasario 25 d. N I J O L Ė T U O M I E N Ė Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva nijole.tუმ[email protected] Straipsniai / Articles 79