Asta Leskauskaitė (sudarytoja). „Leipalingio apylinkių tekstai“

VILIA RAGAIŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: akcentologija, dialektologija, etnolingvistika, leksikografija. DOI: https://doi.org/10.35321/al81-14 Asta Leskauskaitė (sudarytoja) LEIPALINGIO APYLINKIŲ TEKSTAI Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018, 230 p. + 1 garso diskas (CD) ISBN 978-609-411-223-2 2018 m. Lietuvių kalbos institutas išleido Geolingvistikos centro vyriausiosios mokslo darbuotojos Astos Leskauskaitės dar vieną knygą – Leipalingio apylinkių tekstus – su garso įrašų kompaktine plokštele. Šis leidinys yra ketvirtasis patyrusios dialektologės parengtas taminių tekstų šaltinis. A. Leskauskaitė pirmiausia išleido gimtosios šnektos šaltinį – Kučiūnų krašto šnektos tekstus (2006; 428 p.). Po trejų metų pasirodė moksliniu brandumu pasižymintis pietinėms pietų aukštaičių šnektoms skirtas leidinys – Marcinkonių šnektos tekstai (2009; 384 p.). Praėjus keleriems metams jos dėmesio vėl sulaukė pietvakarinis pietų aukštaičių arealas – išleisti Seirijų šnektos tekstai (2016; 296 p.) ir čia apžvelgiami Leipalingio apylinkių tekstai (2018; 230 p.). Knygos ir kompaktinės plokštelės rengimą bei leidybą rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš koordinuojamų Lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų funkcionavimo ir kaitos tyrimų bei Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programų lėšų. Leidinį recenzavo kompetentingi dialektologai, tarmių tekstų rengėjai prof. dr. Vytautas Kardelis ir doc. dr. Rūta Kazlauskaitė. Leipalingio apylinkių tekstai yra pirmasis pietų aukštaičiams skirtas serijos Tarmių tekstynas leidinys, reprezentuojantis Europos kalbų atlaso (Atlas linguarum Europae) 435-ą ir Lietuvių kalbos atlaso 686-ą punktus. Šios knygos struktūra Recenzijos / Reviews 269 VILIJA RAGAIŠIENĖ iš esmės nesiskiria nuo bet kurio kito iki šiol išleisto minėtos serijos leidinio struktūros1. Kaip įprasta, knygą sudaro pratarmė (p. 7–8), įvadas (p. 9–60) ir šnektos tekstai (p. 61–194). Knygos pabaigoje dar įdėtas vietovardžių santrumpų sąrašas (p. 195). Po jo publikuojamas šaltinių sąvadas (p. 196), gana platus literatūros sąrašas (p. 196–204) ir solidi santrauka anglų kalba (p. 205–230). Prie knygos pridėta Evaldo Ožeraičio suprogramuota kompaktinė plokštelė, kurioje pateikiami knygoje publikuotų pasakojimų geros kokybės garso įrašai. Pratarmėje trumpai apžvelgiami atlikti Leipalingio šnektos tyrimai ir turimi rašytiniai šaltiniai. Pastarųjų yra vos vienas kitas – keli nedidelės apimties rankraštiniai šnektos ypatybių aprašai su transkribuotais tekstais, tarniniuose leidiniuose paskelbti neigi transkribuoti pasakojimai ir kt. Kaip matyti iš apžvalgos, Leipalingio šnekta iki šiol sulaukusi palyginti nedaug tyrėjų dėmesio (galima sakyti, kad daugiausia ja yra domėjęsi jaunieji mokslininkai ir studentai lituanistai). Taigi autorė pagrįstai teigia, kad parengiamą „tekstų rinkinį Leipalingio šnekta pristatoma plačiai“ (p. 8), nurodo, kad esama ne tik rašytinių, bet ir garsinių šaltinių, kurie saugomi Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve. Norėdama siek tiek išsamesnės informacijos apie šiuos šaltinius – kiek garso įrašų turima iš viso, kada jie įrašyti, pateikti pavienių šnektos tyrėjų ar surinkti organizuotoje dialektologinėje ekspedicijoje ir pan. Įvadą, kuris laikytinas ir mažesne studija, sudaro keli stambesni ar smulkesni skyriai. Pirmajame skyriuje Leipalingio ir jo apylinkių istorijos apžvalga (p. 9–14) remiantis istoriniais šaltiniais gana išsamiai aptariama Leipalingio ir kaimyninių vietovių istorija nuo seniausių laikų iki šiandienos. Nedideliame skyrelyje Gyventojai XIX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje pateikiami tyrimų svarbūs statistiniai duomenys apie Leipalingio ir aplinkinių kaimų gyventojus bei jų etninę sudėtį. Moksliniu požiūriu ypač vertingi yra skyriai apie Leipalingio šnektos kalbines ypatybes – Šnektos plotas ir skiriamosios ypatybės (p. 16–20), Garsynas (p. 20–25), Kirtis ir priegaidės (p. 25–28), Morfologija ir žodžių daryba (p. 28–39), Sintaksė (p. 39–40), Leksika (p. 40–44) ir Šnektos kaitos bruožai (p. 44–46). Skyriuje Šnektos plotas ir skiriamosios ypatybės aptariant skiriamąsias Leipalingio šnektos ypatybes pasiremta svarbiausia moksline literatūra, teiginiai pagrįsti garsine ir rašytinių šaltinių medžiaga. Tarninių tekstų rinkiniuose ne mažiau svarbu yra nurodyti tiriamo ploto ribas. Iš pateikto žemėlapio Leipalingis ir jo apylinkės neaišku, kurios gyvenamosios vietovės priskirtinos Leipalingio šnektai. Skyriuje Garsynas gana išsamiai aptarta šnektos balsių fonemų sistema, dūzgiamos, kietųjų ir minkštųjų priebalsių vartojimas. Nenorėčiau sutikti 1 Šios serijos leidiniuose atskirai nededamas aiškinamasis žodynėlis. Informacija apie skolinius, retai vartojamus žodžius ir jų reikšmes teikiama išnašose. 270 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Leipalingio apylinkių tekstai tik su autorės teiginiu, kad leipalingiškiai kirčiuos balsius [a], [e] tarpus daiktavardžių šauksmininke su atitrauktiniu kirčiu, pvz., mergėlė ~ mergelė (p. 21). Šioje šnektoje, kaip ir visame pietų aukštaičių plote, deminutyvai su priesagomis -ėlis, -ėlė kirčiuojami dvejopai – tvirtagališkai arba kaipiniu kirčiu ženklu, pvz.: dukrėlė / dukrelė, su.nėlis / su.nėlis (plg.: Leskaitė 2006: 30; 2009: 47; 2016: 47)². Iš knygoje pateiktų tekstų matyti, kad tiriamosios šnektos atstovai, ypač vyresniosios kartos pateikėjai, kirčiuotus balsius [a], [e] dažniausiai taria trumpus, pvz.: su.nėlis, su.nėlė, su.nėlį, dukrėlė, dukrelai, dukrelės, vaikėlei, br.lali ir kt. (p. 79, 84–86, 99). Akivaizdu, kad šiuo atveju reikia kalbėti ne apie pavienių formų vartojimą ir kirčio atitraukimą, o apie grįžtamas akcentines paradigmas, kuri gali būti paveldėta iš seno, egzistavimą. Skyriaus Kirtis ir priegaidės aptariama šnektos kirčiavimo sistema, kuri, anot A. Leskaitės, „beveik nesiskiria nuo kitų vakarinų pietų aukštaičių“ (p. 25). Šiame skyriuje daugiausia dėmesio skirta diem akcentologijos reiškiniams aptarti: 1) vardžodžių ir jų formų variantiškumui bei polinkiui į oksitonezę, 2) daugiaskiemenių žodžių pagrindinio ir šalutinio kirčio atvejams. Iš kitų išskirinas ir plačiau aptariamas teiginys apie moteriškosios giminės būdvardžius su priesaga -oka, tiriamojoje šnektoje kirčiuojamus pagal pirmąją ir trečiąją akcentines paradigmas, pvz.: tuštoka / tuštokà, aukštoka / aukštokà (p. 27)³. Tik Punsko ir Seinų šnektose šie vediniai dažniau nei kitur kirčiuojami dvejopai, pvz.: gerókas, -à (3) / gerokas, -a (1), smarkókas, -à (3) / smarkokas, -a (1) ir kt. (Ragaišienė 2015: 290; 2016: 167). Kitose pietų aukštaičių šnektose aptariamus būdvardžius linkstama kirčiuoti pagal vieną akcentinę paradigmą: pietiniame areale labiau paplitusios pirmosios kirčiuotės formos, pietvakarinėje ploto dalyje – kilnojamojo kirčiavimo atvejai (Leskaitė 2006: 54; 2009: 57; Ragaišienė 2015: 291). A. Leskaitės pateikti Leipalingio šnektos pavyzdžiai patvirtina du dalykus. Pirma, priesagos -okas, -a būdvardžiams pietų aukštaičių šnek­tose būdingi skirtingi akcentacijos polinkiai (plg. Ragaišienė 2015: 290–291). Antra, Leipalingio šnekta pagrįstai priskirta didžiausio akcentinio variantiškumo centru laikomam arealui (Ragaišienė 2010: 139; žr. 7 pav., įklija tarp 140–141 p.). Bene išsamiausias įvado skyrius Morfologija ir žodžių daryba yra suskirstytas į dar smulkesnius poskyrius pagal kalbos dalis. Daugiausia dėmesio skirta daiktavardžiui ir veiksmažodžiui aptarti, apie kitas kalbos dalis – įvardžius, 2 Tokio kirčiavimo atvejų gausu dvitomiame Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne (Leskaitė, Ragaišienė 2016, 2019). 3 Neaišku, pagal kurį – pirmąjį ir (ar) trečiąjį – akcentinę paradigmą šnektoje kirčiuojamos šios priesagos vedinių vyriškosios giminės formos. Tekstų sudarytojai jų kirčiavimo polinkių, ko gero, nepavyko nustatyti dėl medžiagos stokos. Recenzijos / Reviews 271 VILIJA RAGAIŠIENĖ prielinksnius ir jungtukus – duomenų pateikta mažiau. Tokį autorės sprendimą, ko gero, lėmė tai, kad „Leipalingio šnektos gramatinė sistema daugeliu ypatybių yra panaši į kaimyninių pietų aukštaičių šnektų“ (p. 28). Neaišku, kodėl iš viso nepateikta duomenų apie būdvardžius⁴. Vienu sakiniu pasakius, kad „Leipalingio šnektos būdvardžių linksniavimas niekuo nesiskiria nuo pietų aukštaičių sistemos, todėl čia neaptariamas“ (p. 35), reikėtų bent jau nurodyti svarbiausią lingvistinę literatūrą. Apie pietų aukštaičių būdvardžių linksniavimo sistemą, darbą ir įvairius vartosenos aspektus rašyta ne tik pačios A. Leskauskaitės, bet ir kitų kalbininkų (žr.: Zinkevičius 1966: 268, 272–273; Grumadienė 1994: 97–106; Mikulėnienė 1996: 150–151; Markevičienė 1999: 33; Lazauskaitė-Ragaišienė 2008: 94–104; Leskauskaitė 2006: 53; 2008: 31–43; 2009: 55–57; 2016: 69; Ragaišienė 2015: 274–308; 2016: 120–199 ir kt.). Atkreipinas dėmesys į šio skyriaus pavadinimą – Morfologija ir žodžių daryba. Akivaizdu, kad jame turėtų būti kalbama ne tik apie savybes ir ryškesnes morfologijas, bet ir žodžių darybos ypatybes. Tačiau čia nepateikta duomenų apie darybos polinkius ar išskirtinius atvejus (pavyzdžiui, išsamiai aprašytos daiktavardžių skaičiaus ir giminės kategorijos, tinkamai aptarta linksniavimo sistema, bet nieko neužsiminta apie darybą). Vertingas autorės teiginys, kad Leipalingio šnektoje retai vartojama visada. Tekstuose rasta tik kelios vyriškosios giminės dvitašės galininko formos, pvz.: dù lū.dini.ku, litù, mẽ.nes, šìmt, rɔ.žù ir kt. (p. 90, 91–92, 105, 123, 170). Dažniausiai jos pavartojamos norint išreikšti daiktavardžio leksinę reikšmę ir kai jis turi požymį pirmasis paminėjimas + Pp (p. 29). Skyrjuje Sintaksė aptartos Leipalingyje ir jo apylinkėse vartojamos senos prielinksninės konstrukcijos, pateikta nemažai teiginius iliustruojančių vartosenos pavyzdžių. Šiame leidinyje aprašytos sintaksinės konstrukcijos minimos ir leidiniuose Kuciūnų krašto šnektos tekstai ir Seirijų šnektos tekstai (Leskauskaitė 2006: 63–65; 2016: 77–79). Tai rodo, kad pietvakariniame pietų aukštaičių areale senos sintaksinės konstrukcijos yra gana gerai išlaikytos. Daug vertingos ir įdomios medžiagos skaitytojas ras skyriuje Leksika. Jame pateikti iš įvairiausių šaltinių – garso įrašų, rankraščių ir žodynų – surinkti tiriamosios šnektos atstovų vartojami žodžiai ir jų leksinės reikšmės. Iš gana ilgo šių žodžių sąrašo Rudaminos šnektoje (Lazdijų r.) teko girdėti vyriausiosios kartos atstovus vartojant tik veiksmažodį matašóti ‘painoti’, pvz.: nematašk-k šūlu. | sumažėsi; vai.kas ka(p) pasūtis mataškėjes pɔ.kɔm, ir daiktavardį nedalnga ‘nevykėlis’, pvz.: ir būk tu ma.n tɔ.kis nedal.ga. Kai kurie žodžiai ar jų leksinės reikšmės papildo Lietuvių kalbos žodyną naujais duomenimis, pvz.: 4 Glaustai būdvardžiai yra aprašyti ir leidinyje Seirijų šnektos tekstai (Leskauskaitė 2016: 69; plg. dar Ragaišienė 2017: 290). 272 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Leipalingio apylinkių tekstai gūdūmėnia ‘gūduma’, krakamūlis ‘kleckas’, nedaląga ‘nevykėlis’ ir kt. Be šių atvejų, nurodyta daug leksikos pavyzdžių, vartojamų ne tik tiriamojoje šnektoje, bet ir kitose pietų aukštaičių ir vakarų aukštaičių kauniškių gyvenamosiose vietovėse. Vieni jų užrašyti didesniame plote, kiti paliudyti vos dviejų ar trijų šnektų. Dalis autorės nurodytų žodžių neabejotinai traukiasi iš aktyviosios vartosenos, pvz.: núogos ‘kas lieka krosnyje’, maišė ‘vasarojaus (miežių, avižų ir vikų) mišinys’ ir kt.6 Dauguma pietvakarinėje ir pietinėje pietų aukštaičių ploto dalyje gyvenančių dzūkų yra negirdėję kai kurių autorės užrašytų žodžių arba nežino jų reikšmių, pvz.: gaĩgalas ‘kluksejimas, gurgždėjimas arklio viduriuose begant’, maištrūs ‘sumisimas’, pauplys ‘spuogas’, telemės ‘menkas gyvulys’ ir kt. Tad A. Leskauskaitės pateikti žodžiai ir jų reikšmės atkreips skaitytojų akis į retai vartojamus ar primirštus žodžius bei jų reikšmes. Skyriuje Šnektos kaitos bruožai aptarta Leipalingio šnektos kaita ir jos priežastys, skirtingų kartų šnektos atstovų kalbos ypatybės ir pokyčiai, tarminės nuostatos. Iš atlikto tyrimo matyti, kad Leipalingio apylinkėse kalbama pusiau tarme kalba. Pietų aukštaičiams būdingos tradicinės fonetinės ypatybės vartojamos jau nebesistemškai. Kinta ir kiti kalbos lygmenys – morfologija, žodžių daryba, sintaksė. Tačiau jų pokyčių esama palyginti nedaug ir jie sunkiau pastebimi nei ryškių fonetinių ypatybių – dzūkavimo ar balsių [aˑ], [eˑ] siaurinimo – vengimas. Plačiau aptarina daugiausia autorės darbo ir mokslinės kompetencijos pareikalavusi didžiausia knygos dalis – Tekstai (p. 61–194). Tematikos ir kalbinių ypatybių požiūriu šiame leidinyje, kaip ir kituose A. Leskauskaitės sudarytuose tarminiuose šaltiniuose, publikuojami tekstai yra tinkamai parinkti ir nepriekaištingai sutranskribuoti. Knygoje pateikti trijų kartų atstovų pasakojimai iš skirtingų gyvenamųjų vietovių – Neliubonų, Mikalinos, Taunėnų, Veršių, Ricielių kaimų ir Leipalingio miestelio – labai gerai pristato XX a. pab.–XXI a. pr. Leipalingio šnektą. Juose „atsispindi šio įdomaus Dzūkijos kampelio istorija, buitis, pasaulėvoka, papročiai ir tradicijos, kasdieniai darbai, šventės, šeimos, giminės, kaimynų ir bičių santykiai, įvairių gyvenimo tarpsnių prisiminimai, reali sinchroninė šnektos situacija“ (p. 8). Tekstų pateikėja yra sąmoninga ir išmintinga, į pasaulį žvelgia filosofiškai ir optimistiškai, drąsiai patinka bet kokias negandas, pvz.: laim̃ga(s) žmɔ.gùs | katrį gã.li dìrpt; viška(s) sutvarkėt ir | gi.vė.n(t) tai.ne.rà taip lèj.gva; gi.vã.m duobės nėra | turi gi.vã.nč; bẽn.dras 5 Rudaminos šnektoje užrašytas daiktavardis krakamūliai ‘skanestas, gardumynas’ (LKŽe). Šio žodžio neteko girdėti vartojant tiesiogine reikšme. Žodžių junginys užimanti krakamūlių dažniausiai reiškia ‘nori nenia ko, nori ypatingų dalykų’. 6 Šie žodžiai dažniausiai įvardijamos išnykusios arba nykstančios realijos. Recenzijos / Reviews 273 VILĖ RAGAIŠIENĖ arklīs visada lēsas ir kt. (p. 66, 109, 107, 118)7. Tad skirtingų kartų atstovų pasakojimai įvairiomis temomis yra tikras lobis ne tik leksikos, morfologijos ar sintaksės, bet ir tarmių bei bendrinės kalbos, kalbų sąveikos tyrėjams. Profesionaliai atrinkta ir tinkamai pateikta medžiaga leidžia mokslininkams įvertinti įvairių kalbos lygmenų raidą ir pokyčius. Pirmiausia tarminiai tekstai atsako į daug diskusijų XX a. antrojoje pusėje kėlusių klausimą dėl ilgųjų balsių [i, [u], [e], [o] ir poliftongų [ie], [uo] priegaidžių skyrimo pietkarinėje pietų aukštaičių šnektoje8. Iš jų matyti, kad daugelio atvejų tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės pateikėjų tariamos aiškiai. Kaip nurodo tekstų rengėja, sunkiausia priegaidę nustatyti tada, kai „dėl krintančios intonacijos, ypač žodžio gale, minė garsai tariami trumpesni“ (p. 28). Šiais atvejais žymima vidurinė priegaidė, pvz.: pil̃ṅs, vɔ.ket.i ir kt. (p. 67, 104). Pagrįstai vidurinė priegaidė nurodoma ir kilnojamojo kirčiavimo žodžių, apibendrinusių kirti kamiene, formose, kur atsiradimas sietinas su dviejų kirčiavimo tipų – pastovaus ir kilnojamojo – formavimusi, pvz.: añkus, mãšīṅės, mɔ.kīklas(s), plī.taz, kɔ.pūs, vãrkla, kni.ga ir kt. (p. 67, 75, 111, 143, 174, 181, 193). Taigi A. Leskauskaitės publikuoti pietvakarinių arealo – Kūčių, Seirijų ir Leipalingio – šnektų tekstai kaip ir turėtų padėti tašką diskusijoje dėl priegaidžių (ne)skyrimo. Tekstai patvirtina, kad pietvakarinėms pietų aukštaičių šnektoms būdingas polinkis į akcentinę variantiškumą. Leipalingio apylinkėse gausu įvairiai kirčiuojamų linksniuojamųjų žodžių ir jų formų, pvz.: drɔ.bu. / drɔ.bes, lā.īkas / lā.šku., laiškas, mɔ.kitɔjo / mɔ.kitɔ.jei, nauda / nãuda, raudūni / raudū.nū, du sū.nus / tri(s)_sūnūs, šīm.tai / šimtai ir kt. (p. 64, 72, 84, 97, 99, 105, 115, 119, 129, 141, 147, 166, 174, 176, 180). Čia, kaip ir kitose pietvakarinėse pietų aukštaičių šnektose, dvejopai kirčiuojamos formos pateikėjos gali būti vartojamos pirmiausia, pvz.: lā.nkai / lenkai, lā.nku. / lenkū., mɔ.kīkla / mɔ.kīkla, pribu-vė.jė / pribuvė.je, val.dini.ka(s), val.dini.ku., val.dini.kais / valdinīkais, vɔ.kecē. / vɔ.kecēi ir kt. (p. 67, 106, 115, 127, 177, 184; plg. Leskauskaitė 2006). Tačiau tokie atvejai nėra dažni, t. y. žodžius linkstama kirčiuoti pagal vieną akcentinę paradigmą. Pavyzdžiui, priesagos -ėjas, -a vedinių linkstama apibendrinti kilnojamąjį kirti, pvz.: ãdejė, sɔ.ke.jė, pardavėjas, pribuvė.jė, verpe.jė, verpe.jės ir kt. (p. 73, 127, 163, 175). Priesagos –ykla daiktavardžių labiau paplitusios pastovaus kirčiavimo formos, pvz.: gamĩkla, mɔ.kīkla, vãrikla ir kt. (p. 67, 110–111)9. 7 Leipalingio šnektos atstovų charakterio ir būdo ypatybės nesiskiria nuo pietinių pietų aukštaičių areale gyvenančio žmogaus vidinio pasaulio ypatybių (Ragaišienė 2019: 51–67). 8 Plačiau žr.: Leskauskaitė 2004: 180–194; Ragaišienė 2010: 20–23 ir ten min. lit. 9 Priesagų -ėjas, -a ir -ykla gretiminiai variantai pateikėjų vartojami rečiau, pvz.: kepė.je, lē.udiez gi.nē.jēi, būv. sūvė.ji, ganikla ir kt. (p. 114, 130, 142, 171). 274 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Leipalingio apylinkių tekstai Leipalingio šnektos kirčiavimo sistema yra gana sudėtinga. Ne visada yra aišku, įvairuoja tik paskirų formų kirčiavimas ar susidariusi visa gre-tinė akcentinė paradigma, retai pasitaikantis atvejis yra paveldėtas iš seno ar atsiradę naujai analogijos būdu. A. Leskaitei daugeliu atvejų ne tik nustatytos formų priegaidė, bet ir išnašose tinkamai pakomentavo retinius akcentuacijos atvejus. Tekstuose pasitaiko tik vienas kitas abejotinas priegaidės – akūto ar circumflexo – nurodymo žodžio kamiene atvejis, pvz.: ṁksl (plg.: ṁkslas, ṁkslais), rīk̇ote.n, ṡki. (greta ṡki.), vienuole.s (greta vienuole.s), pūrv̇nu. (greta pūrv̇nu.), ž̇dai (greta ž̇das, ž̇dai, ž̇du.) ir kt. (p. 62, 68, 108, 109, 113, 116, 122, 123, 193). Skaitant tekstus į akis krenta dar vienas dalykas – šnektos atstovų labai vaizdinga ir išraiškinga kalba. Tekstuose gausu diminutyvų, palyginimų, frazeologizmų, vaizdingųjų veiksmažodžių ir kt. Vaizdingoji leksika ne tik suteikia pasakojimams gyvumo ir skambumo, bet ir atskleidžia ją vartojančios bendruomenės pasaulėvaizdį ir jo raišką (plačiau žr. Ragaišienė 2017a: 129). Šiam leksikos sluoksniui būdingas ekspresyvus, emocingas, dinamiškas ir vertinamasis aspektas (pasigėrimas, pasididžiavimas, niekinimas, menkinimas ir pan.). Leipalingio šnektoje ypač dažnai vartojami diminutyvai – su priesagomis sudaryti žodžiai, turintys mažybinę maloninę reikšmę. Tekstuose vyrauja daiktavardžių diminutyvai, kurie dažniausiai sudaromi su priesagomis -elis, -elė, -(i)ukas, -(i)ukė, -ulis, -ulė (plg. Leskaitė 2006: 51), pvz.: dukrėlė., tę.velės, upėl̇s, upėl̇e., vargėlis, senėlė.; arkliukai, kamarukė, kamarukān, kelniukės, paršukai, pečiukas, telūkas, tṙḃke, viedrukan; ṁtl̇e., sasūlė., tetulė., te.vūlis, te.vūl̇, ir kt. (p. 63, 66, 70–72, 76, 79, 82, 85, 149, 151, 157)10. Iš retinių maloninių mažybinio daiktavardžių priesagų minėtinos -aitis, -aitė, -ėlis, -ėlė, -ytis, -ytė ir -utis, -utė, pvz.: mergaitė, kamaraitė.; bež.nėl̇, vakarėl̇, varfėl̇; gėlė.m, mamitė.; ḃ.būtė, pubžukui, saulutė, snukutį ir kt. (p. 63, 73, 76, 79, 85, 89, 91, 95, 103, 151). Leipalingio šnektoje, kaip ir visame pietvakariniame pietų aukštaičių areale, vedinių gausumu išsiskiria priesagos -ukas, -ukė daiktavardžiai (plg. Ragaišienė 2017a: 130). Šios priesagos vediniai sudaro daugiau kaip pusę tekstuose rastų mažybinių žodžių. Daiktavardžių darybos sistemoje gali funkcionuoti du (rečiau – keli) diminutyvai, turintys tą pačią leksinę ir semantinę reikšmę, tačiau skirtingas priesagas, pvz.: sesutė. / sasūlė., te.vūlis / te.vūkas / te.vėl̇s, vartukės / vārtėl̇s ir kt. (p. 71–73, 95, 122–124). 10 Su šia priesaga daromi ir mažybiniai būdvardžiai, pvz.: ku.duke., menkute., mažukai, mažulis ir kt. (p. 69, 100, 155). Recenzijos / Reviews 275 VILIJA RAGAIŠIENĖ Leipalingio apylinkių tekstai išskiria frazeologizmų gausą11. Jie savo reikšme dažniausiai sutampa su vieno žodžio reikšme ir vaizdingai nusako to atskiro žodžio reikšmę, rodo emocijų ir veiksmų intensyvumą, pvz.: ã·k_ų žã·me·z gũr·be (žemės gumbas ‘mažv akis’); vis·kɔ·(m) radã·m ‘visai’; subĩ·mba pɔ·nɔ̄su (po nosimi) ‘negarsiai, neaiškiai’; jãu·čik akis išverči ‘įžūliai, akiplėšiškai (elgiesi); zlã·cin invarã ‘supykdai’; bã·ktas krũtis ‘ir baigta’; baisũs dã·iktas, baisũ dã·kte ‘labai labai daug, labai didelis’; ũž galvɔs ti_susẽmi ‘susikrimtę, susirūpinę’ ir kt. (p. 66, 80, 81, 86, 173, 174). Autorė frazeologizmų reikšmes išnašoje aiškina nenuosekliai. Regis, linkstama nurodyti rečiau vartojamų ir frazeologizmų su skolines reikšmes. Požiūris į sakomą dalyką, jo vertinimas pasakojimuose gali būti reiškiamas palyginimais. Ši stilinė priemonė vartojama vienam daiktui ar reiškiniui sugretinti ar palyginti su kitu, norint išskirti, pabrėžti, išryškinti ar patikslinti kurią nors ypatybę, bruožą, veiksmą ar būseną, pvz.: kat pēkis mẽ·nas į ka(p) galĩs gulėj; placũ ka(p) pẽ·dã·n·ke·s sũni; žandã· dã·ga kap ugnis ir kt. (p. 101, 165, 167). Vieni palyginimai yra situaciniai, kuriami pasakotojų kalbos sraute, kiti – pastovūs, tradiciniai, vartojami kaip nusistovėjusios įprastinės kalbos priemonės (Ragaišienė 2017a: 140). Ne mažiau nei frazeologizmai ar palyginimai pasakojimų gyvumą ir įtaigumo suteikia vaizdingieji veiksmažodžiai. Jie tiesiogiai susiję su išorinio pasaulio vertinimu ir (arba) pasakotojo pastangomis vaizdingai, raiškiau nusakyti vykstantį veiksmą ar išreikšti savo mintis, pvz.: nugrabžta ‘nukrapštyta, nukasta paviršiumi’, plã·ka ‘garsiai skamba, aidi’, ĩ·n·šeica ‘prilupa, primuša’, priplã·škinu ‘prišnekejų’, sũlupa ‘susimuša’ ir kt. (p. 65, 75, 80, 93, 146). Veiksmo staigumui ir intensyvumui nusakyti vartojami ištukai, pvz.: brūkšt, plã·ukšt, pã·ukšt, pūkšt, ū·š ir kt. (p. 67, 83, 93, 100)12. Tekstuose pasitaiko ir vienas kitas keiksmažodis. Jais reiškiamos neigiamos emocijos, nepasitenkinimas įvykiais ar veiksmais, linkima ko nors bloga, pikta, pvz.: kat jūs abudu ir perkunas šventas uždã·štu; ẽ·ju·(s) sakã·k·ler·s; ãi·na ,jei kibinã·t ir kt. (p. 83, 173, 177). Dar atkreiptinas dėmesys į tarminį tekstų komentarus. Išnašose komentuojamos retesnės fonetinės, morfologinės ir kitokios ypatybės, nereguliarios kalbos reiškiniai, nurodomi skoliniai, paaiškinamos retesnės žodžių reikšmės ir pan. Dauguma dalykų pakomentuota moksliniu požiūriu nepriekaištingai, t. y. labai aiškiai, tiksliai ir glaustai. 11 Jei palygintume vaizdingąją leksiką su gėlių puokšte ar žydinčia pieva, tai pačios puošniausios ir gražiausios gėlės būtų frazeologizmai (Lipskienė 2008: 5). 12 Recenzuojamose tekstuose jų rasta palyginti nedaug. Gerokai dažniau ištukai ir jaustukai vartojami Kūčiūnų, Rudaminos, Punsko ir kt. pietvakarinese pietų aukštaičių šnektose. 276 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Leipalingio apylinkių tekstai Baigiant recenziją norėčiau pasidžiaugti leidinio meniniu apipavidalinimu – dailininko Roko Gelžiaus, maketuotojos Rasos Labutienės ir Astos Leskauskaitės darbu. Ypač vertingos leidinyje pateiktos Leipalingio apylinkes pristatančios archyvinės ir tekstų sudarytojos nuotraukos. Recenzijoje nurodyti kai kurie netikslumai ar nenuoseklumai nė kiek nesumenkina A. Leskauskaitės profesionaliai atlikto darbo ir leidinio Leipalingio apylinkių tekstai mokslinės vertės. Atidus knygos perkaitimas ir jos aptarimas tik rodo, kad patyrusių dialektologų parengti tarminiai šaltiniai yra reikalingi ir svarbūs ne tik šiandienos, bet ir ateities tarmei. Nors tarminiai šaltiniai nėra laikomi vertinga moksline produkcija, Kolegai linku parengti dar ne vienos šnektos tekstus, nes turi atlit val̄din.ka(s) sąv. pā.reigas | ʒmɔgų(s) sąv. pā.reigas (p. 106). L I T E R A T Ū R A Grumadienė Laima 1994: Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių. – Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 97–106. Lazauskaitė-Ragaišienė Vilija 2008: Priesagos -inis, -ė būdvardžiai pietinių pietų aukštaičių šnektose. – Žmogus ir žodis 10(1), 94–104. Leskauskaitė Asta 2004: Pietų aukštaičių vokalizmo ir prozodijos bruožai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta 2006: Kučūnų krašto šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta 2008: Daugiskemenių būdvardžių darbas pietinėje pietų aukštaičių šnektose. – Lituanistica 54 4(76), 31–43. Leskauskaitė Asta 2009: Šnektos plotas ir svarbiausios ypatybės. – Marcinkonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 29–76. Leskauskaitė Asta 2016: Šnektos plotas ir svarbiausios ypatybės. – Seirijų šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 45–88. Leskauskaitė Asta, Ragaišienė Vilija 2016: Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas (A–M) I. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta, Ragaišienė Vilija 2019: Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas (N–Ž) II. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Lipskienė Jonina 2008: Vaizdingieji lietuvių kalbos posakiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Recenzijos / Reviews 277 VILija RAGAŠIENĖ LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas I–XX, 1941–2002, elektroninis variantas: red. kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Rūta Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005; atnaujinta versija, 2008. Prieiga internete: www.lkz.lt. Markevičienė Žaneta 1999: Aukštaičių tarmių tekstai 1. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Mikulėnienė Danguolė 1996: Dėl linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse. – Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 148–155. Ragaišienė Vilija 2010: Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Ragaišienė Vilija 2015: Budvardžių kirčiavimo polinkiai Punsko šnektoje. – Leksikografija ir leksikologija 5. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 274–308. Ragaišienė Vilija 2016: Akcentuacijos sistema ir jos pokyčiai. – Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 120–204. Ragaišienė Vilija 2017: Seirijų šnektos tekstai. Sud. Asta Leskauskaitė. Recenz. – Acta Linguistica Lithuanica 66, 288–295. Ragaišienė Vilija 2017a: Vaizdingi Punsko ir Seinų šnektų leksika. – Terra Jatwezenorum 9, 128–143. Ragaišienė Vilija 2019: Žmogaus paveikslas „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne“. – Terra Jatwezenorum 10, 51–67. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mintis. Įteikta 2019 m. lapkričio 26 d. VILija RAGAŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 278 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a XXI