Volker Kohlheim. „Der Name in der Literatur“

DONATELLA BREMER Dipartimento di Filologia, Letteratura e Linguistica Mokslinių tyrimų kryptys: viduramžių mistikos kalba, moterų literatūra, literatūrinė onomastika. DOI: https://doi.org/10.53321/al81-12 Volker Kohlheim DER NAME IN DER LITERATUR Unter Mitarbeit von Rosa Kohlheim. Heidelberg: Universitätsverlag Winter („Beiträge zur neueren Literaturgeschichte“, 393), 2019, pp. 372. “Rivista Italiana di Onomastica” (= RIOn) von Enzo Caffarelli, der Band XXV (2019), 2 RIOn, XXV (2019), 2, pp. 788–793. Iš italų kalbos vertė Ieva Kirilaukaitė Donatella Bremer è stata professore associato di Lingua tedesca presso il Dipartimento di Filologia, Letteratura e Linguistica dell’Università di Pisa. È socio co-fondatore dell’associazione Onomastica & Letteratura e co-direttore della rivista «il Nome nel testo» e della collana di studi onomastici Nominatio. Ha fatto parte del Consiglio Direttivo dell’International Council of Onomastic Sciences e attualmente è membro del Gruppo terminologico di ICOS. ORIGINALO CITATOS Vorwort. 1. Personenname: Die literarische Figur und ihr Name (Einführung. Die »Po jiehaftigkeit« des literarischen Namens. Der Eigenname in der wirklichen Welt. Der Eigenname im System des literarischen Kunstwerks. Der Eigenname im Kontext der ästhetischen Grundeinstellung. Die Konstituierungsfunktion des literarischen Namens. Die produktionsästhetische Perspektive. Umkehrung der Pyramide. Sekundäre Funktionen des literarischen Namens. Die rezeptionsästhetische Perspektive: Der literarische Name zwischen Ambivalenz, Ambiguität und Ironie. Über Titel). Recenzijos / Reviews 253 DONATELLA BREMER Exkurs 1: Der Eigenname bei Jean Paul: seine Funktion, seine Problematik (Jean Paul und die Namen. Attila Schmelzle: Der gebrochene Name. Quintus Fixlein: Der Name als Movens der Handlung. Siebenkäs: Die »Ordnung der Namen«. Nikolaus Marggraf oder das Verhängnis des Namens. Jean Paul und das Paradox des literarischen Namens). Exkurs 2: Unsichere Namengebung: Goethes Roman Die Wahlverwandtschaften (Einführung: Erste Sätze. Poetische Setzung oder Laborversuch? Eud syntagmatisch und paradigmatisch. »Dilettantischer« Nametausch. Sprachskepsis und Figurenkonstitution: Goethes fragwürdige Benennung). Exkurs 3: Mehrdeutige Namen in Wilhelm Raabes Roman Unruhige Gäste (Raabes ungewöhnliches Werk und seine Namen. Phöbe Hanemer zwischen Neuem Testament und griechischem Götterhimmel. »Weltmann« Veit Fhr. von Bielow-Altripen →»doomed from the outset«, Prudens Hanemer, Pastor wider Willen. Volmar Fuchs, der Ausgetobene. Valerie, die nicht immer Mutige. Schluss: »Unruhige Gäste«). Exkurs 4: Der literarische Name zur Jahrtausendwende: Die Personennamen in Andreas Maiers Roman Wäldchestag (Eine Literatur ohne Namen? Veröffentlicht im Jahr 2000: Andreas Maiers Roman Wäldchestag. Die Namen in Wäldchestag: Etwas Statistik. Sebastian Adomeit, der Sohn Adams. Jeanette Adomeit, eine Jeanne d’Arc? Anton Wiesner oder Die Sehnsucht nach Freiheit. Die übrigen jungen Leute. Resümee und Ausblick: Der literarische Name im 21. Jahrhundert). Exkurs 5: Anredeformen in Th. Fontanes Roman Frau Jenny Treibel (Einleitung: Anredeformen im historischen Wandel. Der Gebrauch des Familiennamens unter Freunden. Der Namebrauch in der Ehe). Exkurs 6: Der literarische Name im (Musik-)Theater: Richard Wagner als Beispiel (Einführung: Namensnennung im erzählenden Text und im Drama. Techniken der Namensnennung bei Richard Wagner. Die onomische Ausdrucks- und Appellfunktion. Namenspiele. Namvariationen. Namkreationen. Die Angemessenheit der Namen. Name und Sein. Schluss. 2. Ortsnamen in der Literatur: Die Namen größerer Orte: Die Rolle von Ortsnamen in der Literatur. Die literarische Onomastik und ihre Toponyme. Die Konstituierung des fiktionalen Raums. Das Problem der proprialen Referenz aus kognitivistischer Sicht. Weitere Funktionen literarischer Toponyme: Semantik, Klangsymbolik und Klassifizierung. Beunruhigung und Besänftigung. »Raumzeit«. Prag, Mandalay und Burma). Exkurs 1: Die Konstituierung von Raum durch Eigennamen in Jean Pauls Roman Siebenkäs (Einführung und Inhaltsskizze. Eine Opposition: Augsburg und Kuhschnapel. Kuhschnapel, das enge. Baireuth, das weitere. Vaduz, das jenseitige. Individuelle Topografien. Reale und fiktionale Toponyme. Schluss: Raumgestaltung in Jean Pauls Roman Siebenkäs). Exkurs 2: Referenzialisierbare Toponyme in Jean Pauls Reiseerzählungen. Jean Pauls Reiseerzählungen. Von Hof nach Baireuth. 254 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Der Name in der Literatur Lokalisierung und »Mapping«: Die Reise nach dem Fichtelberg. Toponyme als handlungsstrukturierendes Element. 3. Straßennamen und andere Urbanonyme in der Literatur: Einführung: Ein Straßenname. Eine Differenzierung: Reale und fiktive Urbanonyme. Urbanonyme als mentale Konzepte. Zwiegespaltene Welt: Die Straße und das Fantastische. Die Gasse als Mikrokosmos. Sag mir, wo du wohnst, und ich sag dir, wer du bist: Straßennamen als soziale Marker. Berlin – Dublin – Paris: Das Verschwinden des Referenten in der Moderne. Raum wird Zeit. Exkurs: Die Nähe und die Ferne: Flur-, Straßen- und andere Ortsnamen in Andreas Maiers Roman Wäldchestag (Wäldchestag – ein Heimtoman? Namen schaffen den fiktionalen Raum. Nähe und Ferne). 4. Der fremde Name in der Literatur: Der fremde Name in der deutschsprachigen Literatur von Goethe bis Treichel (Einführung: Der fremde Name zwischen Abscheu und Faszination. Goethe: Mignon. E.T.A. Hoffmann: Signor Formica. Joseph von Eichendorff: Das Marmorbild. Hans-Ulrich Treichel: Mein Sardinien. Schluss. Fremdes wird vertraut: Die Funktion von toponymischen Vergleichen in der Reiseliteratur. Einführung Die Reisen der Herzogin Auguste von Sachsen-Coburg-Saalfeld. Die Reisetagebücher und Briefe über die Italienreisen 1821/22 und 1823/24. Die Funktion von toponymischen Vergleichen in den Reisetagebüchern und Briefen. Weitere Funktionen von Toponymen. Schluss. 5. Der psychologische Faktor: Warum Isola Bella? Unbewusste Gründe für Jean Pauls Namenwahl (Der literarische Name und die Psychoanalyse. Jean Pauls »Kardinalroman« Titan und sein Held Albano. Isabela, die falsche Mutter. Is(o)la-bella: Der Name unter dem Text). Gradiva, die Geschichte einer onomastischen Obsession (Eine archäologische Publikation und ihre Folgen. Eine Erzählung und ihre Interpretation. Die Bedeutung des Namens. Nach Freud: Wege und Abwege der Interpretation. Gradiva rediviva. Schluss). 6. Der Name in der Übersetzung: Don Quijote im Wandel der Zeiten: Einführung: Namen und Übersetzung. Don Quijote und sein erster deutscher Übersetzer. Personennamen (und Rocinante). Toponyme. Schluss. Literaturverzeichnis. Sach- und Begriffsindex. Volkeris Kohlheimas, parašęs daugybę viduramžių epochos ir naujųjų laikų antroponimikos ir toponimikos darbų, plačiai visuomenei yra žinomas ir kaip dviejų didelės apimties vokiečių vardų ir pavardžių žodynų, sudarytų kartu su Rosa Kohlheim ir išleistų prestižinės „Duden“ leidyklos, autorius. Šie žodynai ir toliau yra tęsiami – nuolat atnaujinami, siekiant parodyti ryšius vokiškai kalbančiose tautose vykstančius demografinius, socialinius ir kultūrinius pokyčius. Recenzijos / Reviews 255 DONATELLA BREMER Be to, mokslininkas daugiau nei dešimt metų dirba literatūrinės onomastikos srityje. Šios intensyvios V. Kohlheimo mokslinės veiklos rezultatai yra išdėstyti veikale Der Name in der Literatur, kuris yra vienintelis toks išsamus literatūrinės onomastikos kūrinys ir neabejotinai gali būti naudojamas kaip žinynas. Iš tiesų iki šiol vienintelis mokslinis šios srities darbas buvo Friedhelmo Debuso studija Namen in literarischen Werken. (Er-)Findung – Form – Funktion (200 m.), kurioje yra pristatos ir toliau analizuojamos prieš maždaug dešimt metų Hendriko Biruso ir Dieterio Lampingo tirtos teorijos, papildytos interviu su gausybe rašytojų. Surinkęs vėliausių tyrimų, ir ypač Italijos asociacijos „Onomastica & Letteratura“, su kuria V. Kohlheimas aktyviai bendradarbiauja, atliktų tyrimų, rezultatus, mokslininkas praplėtė literatūrinės onomastikos tyrimų lauką ir išdėstė išsamus teorinius bei metodologinius svarstymus ir tikslias filologinio-lingvistinio, estetinio bei istorinio-literatūrinio pobūdžio tekstų analizes. V. Kohlheimas paliečia asmenvardžio funkciją literatūroje rašą, remdamasis lingvistų R. G. Barthes'o, V. Benjamino, Ž. Ženeto, T. Todorovo, J. Tynianovo, Ž. Deridos, G. Saso aprašytomis sąvokomis. Studijos autorius taip pat nagrinėjo ir svarbias bendresnes temas, pavyzdžiui, literatūrinio teksto ir istorinio konteksto santykį. Nagrinėdamas pasitelkė kognityvinės lingvistikos ir pragmatikos priemones, kurios leido kitaip pažvelgti į autoriaus ketinimus ir į skaitytojo, kaip onimų adresato ir interpretatoriaus, vaidmenį. Tirdamas loginės proceso, iš esmės lemiančių išgalvoto veikėjo ar išgalvotos erdvės kūrimą, mokslininkas aprašė išvados daromą svarbą, atskirdamas keletą pagrindinių literatūrinių vardų ypatybių – dviprasmiškumas, dvilypumas, ironija. V. Kohlheimas atsižvelgė ir į tam tikrus onomastinius tipus, pavyzdžiui, į onimais laikomus pavadinimus ir įtaigius, plačiai skambančius, neįprastai rašomus ir paslėptą reikšmę turinčius svetimvardžius (vok. k. Fremdnamen). Kalbininkas taip pat analizavo atvejus, kai sąmonėje atkuriamas vardas yra glaudžiai susijęs su gilia psichologija. V. Kohlheimas domėjosi ir vertimo problematika: išryškino skirtingų sistemų netolygumus, kurioms priklauso originalo kalbos ir vertimo kalbos asmenvardžiai. Vienas iš didžiųjų šios studijos, parašytos bendradarbiaujant su R. Kohlheimu, privalumų yra greta išsamių tyrimų ir teorinių svarstymų apie pagrindines onomastines kategorijas kai kur pateikta konkrečių specifinių tekstų, daugiausia parinktų iš literatūros vokiečių kalba, taip pat ir iš anglų, amerikiečių, prancūzų, olandų, ispanų bei italų literatūros, analizė. Pirmąjį studijos skyrių, skirtą asmenvardžiams aprašyti, V. Kohlheimas pradeda teigdamas, kad skaitytojų atmintyje literatūrinių veikėjų vardai išlieka ilgiau nei draugų ir pažįstamų vardai. Pasak studijos autoriaus, kurdamas veikėją, vengia pabrėžti, jog literatūrinis vardas yra daugiau ar mažiau lemiamas, nes tą veikėją apibūdina, o gyvenime sutinkamų žmonių vardai atlieka tapatybės 256 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Der Name in der Literatur nustymo, asmens atpažinimo funkciją. Iš tiesų kasdienybėje asmenvardžiai vartojami praktiniais sumetimais, bet estetinėje erdvėje jie pasitelkiami kitokiems tikslams, ir kalbinis ženklas įgyja itin svarbią reikšmę. Patikslinant šią mintį galima teigti, kad grožinėje literatūroje rašytojo vaizduotės sukurtas asmenvardis kaip magnetas traukia reikšmes bei papildomas prasmes ir kelia asociacijas, pamažu susiformuojančias veikėjų. Pradėję šiomis prielaidomis, V. Kohlheimas apžvelgia kitus reikšmingus literatūrinio vardo kūrimą lemiančius veiksnius, tarp jų ir garines, simbolines, kultūrines bei intertekstines konotacijas. Konkrečiai tekstų analizei skirtoje studijos dalyje mokslininkas išsamiai aprašo Žaną Polį, rašytoją, itin dosingą vardų priskyrimu (lot. k. nominatio). Šio rašytojo romanuose yra gausu neįprastų vardų, netai išklingų (pavyzdžiui, Quintus Flexin, Leibeger ar Siebenkäs), kurie retai būna išgalvoti, bet yra parenkami neatsitiktinai ir pristomi ilguose sąrašuose, dar skirstomi į „gerus“ ir „blogus“. V. Kohlheimas taip pat analizuoja J. V. Getę kaip romanų Draugų pasirinkimas autorių. Šis romanas, kaip įrodė Heinz Schlaferis, yra paremtas ryšiais tarp keturių pagrindinių veikėjų vardų. V. Kohlheimas detaliau aptaria romano pradžią, kurioje romano autorius įspėja skaitytoją, atkreipdamas jo dėmesį, kad vienam veikėjui buvo priskirtas svetimas vardas. Anot V. Kohlheimo, autorius tokį įspėjimą skaitytojui pateikia kaip interpretaciją, tinkančią visame romane, kuriame netikėtai pasikeitęs ar pakeistas vardas ir netipiškai vartojami onimai skirti parodyti, kad meno ir gyvenimo tikrovės yra iš esmės skirtingos. Vėliau, kitoje pastraipoje, mokslininkas nagrinėja romanus Unruhige Gäste (aut. Vilhelmas Rabe), Waldschatt (aut. Andrejas Majeris) ir Frau Jenny Treibel (aut. Teodoras Fontanė). Skyrius baigiamas ekskursu apie vardus Ričardo Vagnerio muzikinėje dramoje: jose vardai yra magiški ar paslaptingi ir netgi gali lemti tam tikrus veikėjų veiksmus, kaip atsitinka operoje Lohengrin; daiktams, pavyzdžiui, kardams, suteikus vardus arba vardus kaip dainų ar muzikinių motyvų pavadinimus – tokių vardų yra operoje Nürnberger Meistersingeriai. Antrajame skyriuje yra nagrinėjami vietovardžiai, kurie paprastai neįtraukiami į literatūrinės onomastikos studijas daugiausia todėl, kad yra prilyginami tikrovėje egzistuojantiems vietovardžiams. Tačiau iš tiesų literatūriniai vietovardžiai nutolsta nuo tikrai egzistuojančiųjų, nes mažų mažiausiai atlieka įvairias teksto funkcijas, kurių svarbiausia – kurti išgalvotą erdvę. Literatūroje vartojamus vietovardžius V. Kohlheimas interpretuoja kaip tam tikrą jungiamąją grandį tarp pasakojamų įvykių ir žemėlapio, savaime susidėliojančio kiekvieno į pasakojimą įsitraukusio skaitytojo mintyse. Toks nuo pat tyrimo pradžios mokslininko pateiktas kognityvinis požiūris yra priešingas siauresnei Žeraro Ženeto interpretacijai, pagal kurią vietovardžiai literatūroje sutampa su tikrovėje egzistuojančiais vietovardžiais. Vietovardžio kuriamas vaizdas išies gali varijuoti Recenzijos / Reviews 257 DONATELLA BREMER pagal kontekstą (pavyzdžiui, kai rašoma apie devynioliktojo amžiaus Paryžių) arba pagal nuorodas į biografinius epizodus, susijusius ne tik su autorium, bet ir su skaitytoju. Dar kitos literatūrinio vietovardžio funkcijos yra sienos su dažniausiai jam priskiriama reikšme (pavyzdžiui, Tulė įprastai reiškia tolimą ir nepasiekiamą vietovę) – tokie vietovardžiai gali turėti tam tikrą simbolinę reikšmę, patraukti skaitytoją neįprastomis garsinėmis savybėmis, nurodyti tam tikrą aplinką ir vietą, netgi trikdyti ar nukreipti į įsivaizduojamą ir fantastinį pasaulį, kaip būna įvairiuose J. L. Borcheso darbuose. Galų gale vietovardžiais gali būti perteikiama ne tik erdvė, bet ir laikas (pavyzdžiui, vietovardis Lutetija skaitytoją nukelia į Paryžiaus kūrimosi pradžią, o keliaujančio veikėjo aplankytų vietovių seka, nors ir miglota, sukuria tęstinumo perspektyvą). Pavyzdžiai, parinktais iš tekstų, kuriuos V. Kolheimas pateikia teorinės skyriaus dalies pabaigoje, yra iliustruojamos vietovardžių funkcijos kai kuriuose Žano Polio darbuose. Vienas iš šio rašytojo romano Siebenkäs (be kita ko, Ludžio Pirandelo pasirinktu pavyzdžiu romanu Matija Paskalis) išskirtinių bruožų yra tai, kad kuriant erdvę ir vietą, glaudžiai susijusias su visa apimančio ir visą žinančio autoriaus manevringai dėliojamomis veikėjų istorijomis, vartojami ir tikrų vietovių pavadinimai (tarkime, Augsburgas), ir įgalvoti vietovardžiai (Kuhschnappel). Trečiajame skyriuje analizuojamos gatvių ir miestų pavadinimų konotacijos. Gatvių ir miestų pavadinimų svarbą literatūriniame tekste įrodo jau vien tai, kad jie yra neretai minimi kūrinių pavadinimuose (tarkime, N. Gogolio Nevskio prospektas, A. Dėblino Berlynas. Aleksandro aikštė ar K. E. Gados Baisioji painava Merlano gatvėje). Kaip ir vietovardžiais, jais kuriamas ryšys tarp įgalvoto ir tikro pasaulių. Ketvirtajame setvardžiams nagrinėti skirtame skyriuje V. Kolheimas, remdamasis Karlheinzo Hengsto apibrėžimu, nurodo, kad setvardžio (vok. k. Fremdname) poveikis skaitytojui ir pačiam autoriui yra sukeliamas daugiausia setvardžių būdingų fonotaktinių ir morfotaktinių skirtumų. Egzotiškai ar neįprastai skambantis pavadinimas iš tikrųjų gali sukelti visokiausių emocijų ir asociacijų, virsti ir patraukiančiu, ir atstumiančiu veiksniu arba jais abiem. Toks dvilypis yra žymus asmuo Mignon1, randamas pirmoje J. V. Gėtės romano Vilhelmo Meisterio klajonių metai dalyje. Šis vardas netgi neturi tikrinio daiktavardžio statuso (tai yra būvardis), neatskleidžia veikėjo kilmės vietos (galima tik numanyti, kad veikėjas yra prancūzų tautybės) ir neleidžia suprasti, ar yra skirtas apibūdinti vyrišką ar moterišką veikėją. Tik vėliau yra atskleidžiama, kad Mignon yra neaprėbto amžiaus italų kilmės mergina. Tačiau vardas su tokiais neryškiais kontūrais pasirinktas neatsitiktinai: Mignon yra ne tikroviška būtybė, bet veikiau personifikuotas ilgesys (vok. k. Sehnsucht), J. V. Gėtės bei 1 Iš prancūzų k. – mielas, gražus, gudrus, protingas, patrauklus (čia ir toliau – vertėjos pastabos). 258 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Der Name in der Literatur kitų to meto intelektualų ir menininkų jaučiamas stipriai mylimai Italijai. Vis dėlto romane aprašomi ir neigiami veikėjos bruožai, kuriam kontrastingas jos vaizdas. Kituose analizuoti pateikiamuose svetimvardžių pavyzdžiuose taip pat užkoduotos aliuzijos į Italiją. E. T. A. Hofmano novelėse išryškėja ne vienam rašytojui būdinga kūrybos tendencija itališkas vardais pavadintiems veikėjams priskirti neigiamas savybes (itališkas vardas gali turėti klastos atspalvį, tačiau dažniau jis nuveda veikėją į groteskiškas ar juokingas situacijas). Vis dėlto E. T. A. Hofmano kūryboje itališki asmenvardžiai ne tik gražiai skamba, bet ir nebūtinai yra priskiriami klastingiems ar sukčiams veikėjams – jie gali būti siejami ir su menininkais, pavyzdžiui, Salvatoras Roza, rašytojo pasirinktas savo antrininku (tas pats Salvatoras Roza, Frydricho Holderlino pasirinktas kaip alter ego, ir kuriam Ferencas Listas skyrė vieną kūrinį iš savo muzikinio ciklo Anės de pèlerinage). Kiti analizuojami pavyzdžiai yra parinkti iš Josefo fon Eichen- dorfo novelės Das Marmorbilder ir Hanso-Ulricho Treichelio romano Mein Sardinien – kūrinių, kuriuose taip pat yra vartojami italų kilmės asmenvardžiai ir vietovardžiai, paplity reikšmėmis bei luokščiais, glūdžiai susijusiais su mažų dėliojamų naratyvų. Šis studijos skyrius baigiamas R. Kohleim atlikta klonų literatūroje randamų vietovardžių, bet kartu ir asmenvardžių, funkcijų analize. Analizuojamos funkcijos, esančios daugiausia autoriaus skaitytojui suteikiamoje informacijoje apie aplankytas vietas ir veikėjus. Pavyzdžiai yra parinkti iš kunigaikštienės Augustės fon Sachsen-Coburg-Saalfeld (XVII–XIX a.) dienoraščių ir laiškų. Penktame skyriuje nagrinėjamos sąsajos tarp asmenvardžio ir pasąmonės. Susitelkiama į dviejų kūrinių – Ž. Polio Titan ir Vilhelmo Jenseno Gradiva. Una fantasia pompeiana – analizę. Pirmasis – itin painus auklėjamasis romanas, kuriame silpnas ir kilmingas herojus Albano sapno atmosferoje keliauja ieškoti savo tėvo ir visur randa jo pėdsakų, bet dar labiau stengiasi surasti anksti mirusią motiną, mėgindamas ją prikelti per princesę Izabelę. Varde Izabela slypi sąsaja su salos, kuri yra herojaus kelionės tikslas, pavadinimu – Isola Bella. V. Jenseno pasakojime, apie kurį Jungas pasakojo Froidui ir iš įsanlizuoto kūrinio iš psichoanalitinės perspektyvos, vaizduojama, kaip iš išorės atėjęs reginys gali sukelti pasąmonėje glūdinčią psichinę įtampą. Toks vyksmas yra nulemtas dviejų moteriškų būtybių, tarp kurių blėkosi pagrindinis veikėjas, vardų reikšmė. Viena iš šių būtybių – antikinė skulptūra, kuri herojus įsimylį, ir pirmoji jo meilė, vaikystės žaidimų draugė, anksti pamiršta, kad atsirastų erdvės mėgstamai archeologijai. Ypatingą muziejuje pamatytos marmurinės merginos laikysena – lyg ji eitų herojaus sąmonėje – prikelia pirmosios jo meilės vaizdą, perteikiamą šios vardo Bergtag, „ta, kuri eidama spindi“, ir herojus nesąmoningai 2 Iš italų k. – Gražioji sala. Recenzijos / Reviews 259 DONATELLA BREMER pritaiko panašią reikšmę skulptūrai, pavadindamas ją Gradiva, „toji, kuri žengia į priekį“ (iš lot. k. gradior – „einu). Kūrinys baigiamas dar vienu vardu: sapno paskatintas jaunasis mokslininkas nukeliauja į Pompėją ieškoti panašios būtybės į tą, apie kurią nuolat galvoja, ir tokią randa, gyvą ir sveiką, pakrikštytą vardu Zoë, „ta, kuri gyvena“, lyg pirmą jo mylimąją. A not V. Kohlheimo, toks interpretacijos būdas, tik kartkartėmis pasitaikantis literatūrinės onomastikos srityje, galėtų būti itin vaisingas, pavyzdžiui, analizuojant vėlyvojo vokiečių romanizmo, kurio literatūroje yra gausu tarp tikrovės ir iliuzijų, sąmonės ir pasąmonės, proto ir beprotybės klaidžiojančių veikėjų. Šiame studijos skyriuje, parašytame bendradarbiaujant su R. Kohlheim, yra sutelkiama į asmenvardžių ir vietovardžių, pavartotų viename skaitomiausių visų laikų kūrinių – romane Don Kichotas, vertimus per tris šimtus penkiasdešimt metų. Verčiant buvo pasitelkta įvairiausių vertimo strategijų, tačiau pasiekti rezultatai ne visada pasisekė. Įdomu, ar kas nors iš gausybės šio romano skaitytojų žino, kad paties herojaus sau pasirinktas vardas Kichotas (isp. k. Quijote) Servanteso laikais žmonėms keldavo juoką, nes reiškė šlaunį uždengti skirtą šarvų rinkinio dalį. Įteikta 2019 m. spalio 14 d. DONATELLA BREMER Dipartimento di Filologia, Letteratura e Linguistica Piazza Torricelli, 2 I-56126 Pisa [email protected] 260 Acta Linguistica Lithuanica LXXI