Kalba poezijoje: filologija vs. biofilija

GIEDRIUS ALKAUSKAS Vilniaus universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: modulinės formos, skaičių teorija, tėkmės, diferencialinė geometrija; gamtamoksliniai muzikologijos aspektai, vėlyvasis danų, britų ir rusų muzikinis romantizmas. DOI: https://doi.org/10.35321/al181-11 Kalba ne po knygas guli, bet žmonių burnoje tarmių upeliais teka ir, būdama gyva, pamažėl dyla ir mainos. Antanas Baranauskas KALBA POEZIJOJE: FILOLOGIJA VS. BIOFILIJA Kaip rašantis poeziją gyventojas, kaip išgyventos poezijos užrašytojas pateikiu keletą minčių apie lyrikos kalbą. Šios mintys nėra tik mano. Jos – bendros, nuolatos sustiprinamos giminingų sielų gravitacijos. Tas pats, bent jau savo dvasia, užrašyta ir Sigito Gedos dienoraščiuose. Šiame tekste Poetą daug cituoju, tad pavardės ir nenurodau. Apie gyvąją kalbą panašiai sako ir kiti poetai, ir tampa ramiau, jog maniškis savadarbis kompasėlis įmagnetintas lygiai taip, kaip orientuoti didieji poetiniai žvaigždėlapiai. Gravitacija, elektromagnetinė, silpnoji, stiprioji sąveikos – keturios fundamentaliosios jėgos gamtoje. Bet jau pirmajame paragrafe jas permaišiau, lyg būčiau chemijos neišmanantis alchemikas. Ir vis dėlto nerėkime į chemiją. Aptariant poetinės kalbos diachroniškumą, iškyla tik du klausimai: 1. Ar žadas žiodinamas? 2. Ar žodis pažadina? Abu atsakymai – taip! Pirmasis klausimas kaip ir aiškus. Juk kalbama apie perspektyvą. Mykimas, tarškėjimas, onomatopėjos, burnos, veido raumenyno ir nervų tobulėjimas – viskas vijosi besikomplikuojančią humanoidų centrinę nervų sistemą, bent jau CRT loginę dalį. Nesakau, kad vijosi ir emoci̇nė, – gal Įžvalgos / Insights 235 GIEDRIUS ALKAUSKAS net priešingai. Bet koks būna ir koks gali būti balansas tarp erudicijos ir intuicijos – jau kita tema. Aišku tik viena: poetui nors vienas šių dėmenų privalo gausti kaip varpas frontui artėjant. Be perstojo! Idealiu atveju abu varpai skalambija kartu. Nebūtinai harmoningai, bet vienas kitą chaotiškai sustiprindami. Bet kokia komunikacija, buitinė kalba, tekstai, einantys iš asmeninių patirčių, iš esmės yra žado išodinimas¹. Perspektyva. Didžioji dalis dabartinės poezijos, atrodo, yra tokia. Daug sunkiau yra su retrospektyva, su pažadintais ir pažadinančiais žodžiais. Pažadintomis gramatinėmis formomis, morfologiniais dariniais, tarmybėmis, istorine rašyba, būties kontekstu. To laikotarpio žmonių – plikbajorio, jėzuito, liaudies giesminyko, artojo, atsiskyrėlio, kalvio, arkliavagio – sąmone. Štai, jei noriu panaudoti kalbą retrospektyviai, visada stengiuosi rasti vitalizuojamą, germinizuojamą sėklą. Po to – ją užauginti. Ar bent supūdyti, kad matytusi, jog gyvybės būta, tik ji neišsaugota: gyvybė perėjo į pirmykštį, bakterinį, lygmenį. Nesinori pateikti kalbos, lyg kalba būtų džiovintų įvairiaspalvių drugelių kolekcija. Arba tokie pelėdos atrijami gumulėliai. Lyg vietoj dar gyvenančio žmogaus būtų pateikiami bažnytiniai metrikai. Tai, kas visiškai neturi galimybių reanimuotis (beje, kalbant apie pelėdas, – tai išties tikra, tą paliudys bet koks ornitologas pelėdininkas; tuose atrijamuose rutuliukuose visada rasis ir peliukų kaukolių, šonkaulių, kažkokių akmenukų, neaiškaus kitokio nevirškinamo balasto. Smulkioji miško tautosaka, surinkta va į tokį rinkinį! Pelėdos – tai miško matai slančiauskai). 2019-ųjų festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ mano eilėraštis, parašytas (pagal konkurso reikalavimus) svetimu vardu, laimėjo pirmąją vietą. Tekstas pasirašytas, aišku, S. G. inicialais. Tik visiems kažkodėl atrodė (Šiaurės Atenai, 2019-10-11, Nr. 19 (1323), p. 15), kad puikiai Gedos beprotybę suvaid inau! O juk nuoširdžiai ir skausmingai piktinausi (ne asmeniniu pykčiu) tais jaunaisiais poetais, kuriems rėžos, daukantai ir bretkūnai – lyg kokios balanos, naudingos tik baliniams, juodnagiams ponaičiams iš pabalių. O šiuolaikiniam poetui – tik balastas. Kam ta balana, jei erdvę išmanusis langelis nušviečia. Nesvarbu, kad balaną nors ir į Veliekos plėšimą temptis (yra toks durpynas tarp Skuodo ir Mažeikių, kur numestas velnio plūgas; ten yra vartai į pragarą). O išmanioji akis užsimerk­s antrąją žygio dieną, po vienos gaivalingos liūties. Šalia Varnių esantys Debesnų pelkynai, žinia, įelektrinti, dar ir kaip, o visai greta Lūksto ežeras ¹ Kardelis Naglis 2017: Lengvi lietuvių kalbos sparnai. – ALL LXXVI. Kaip gražiai autorius parodo, kuo skiriasi kalbos komunikacija ir kalbos komunija! Maniškis tekstas gal apie tą patį? Tik poeto patirti persiūtas. 236 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Kalba poezijoje: filologija vs. biofilija ir gintarą – „electron“ – meta (bet čia jau filologija). Tik įelektrinimo standartas neatnaujintas nuo Netimero laikų ir su išmaniuoju langeliu nesuderinamas. Per šį PDR apdovanoto (nepaprastai džiaugiausi, neslepsiu!) eilėraščio pirmosios dvi eilutės yra tokios: Benkartai! Ties pravertais Siono vartais Kartos kurtos – neužkurtos, o pakartos! Tiesa, dėl susiplanuotos eilėraščio garsinės vaizdinijos (pirmasis šio teksto oksimoronas; jų bus dar trys!) iš pradžių norėjosi rašyti ne „benkartai“, o „nuokartos“. Sinonimų žodyne tai – nenaudėlis. Deja, visiškai nejaučiau nei šio žodžio krūvio, nei emocinių gaidų bei užgaidų („už-gaidų“), laikotarpio, geografijos ir kalbinio registro. Bandžiau raštijoje ieškoti. Ir radau, atsitiktinai! Bedėliodamas antrosios savo poezijos knygos skyrių, būtent tą, skirtą L. Rėzai (publikuojamą šiame ALL numeryje), skaitinėjau įvairiausius su Gediminu ir jo vardu susijusius tekstus. Ir štai3: Kunigaikštis <Karijotas, Gedimino sūnus> <...> Živilei <...> tarė: „Nuokarta esi, ne duktė mano, tu savo nedorybe apjuokei namus tėvo savo, šalin nuo manęs, tave ir tavo kropėjų raus giltinė.“ Ir vis dėlto nesiryžau „benkartus“ pakeisti į „nuokartas“. Žodis Daukanto dėka jau atsidūrė pasyviajame žodyne. Bet kokia jo jėga, koks išeidimo lygmuo, ar žodis kasdieniškas, ar knygiškas, – nejaučiau. Gal kažkiek, bet ne tiek, kad vartočiau poezijoje. Kai rasiau kokioje sakmėje ar dainoje, tada jau tikrai išjausiu ir išgyvensiu. Išgyvendinsiu iš pasyviosios būsenos. Dar vienas pavyzdys. Kitame eilėraštyje parašiau4: Regėdama ateisiantį Gyvenimą Į šiaurų tundros dangų Įsižeminu. ² Lyberis Antanas 1980: Sinonimų žodynas. Vilnius: Mokslas. ³ Daukantas Simonas 1995: Istorija žemaitiška [I]. Vilnius: Vaga, 526. ⁴ Šiaurės Atėnai 13(1317), 8. Įžvalgos / Insights 237 GIEDRIUS ALKAUSKAS Labai norėjosi pabūti iškritusiu iš knygų spintos ir užrašyti „žiaudrų tundros dangų“. Kitaip nei „nuokartos“, lietuviui bent keli žodžio „žiaudrus“ atšvėsiai kaip ir aiškūs. Dėl fonetikos, aradikacijos, instinktyviai nujaučiamos morfologijos. Ir vis dėlto žodis rastas žodyne. Ir koks svetimas atrodo mano dabartinei gyvajai raiškai! Gerai, kad pakeičiau į paprastesnį. Galima, aišku, kaip kokiam Ganos šamanui susimesti žodžius, lyg protėvių kaulus, į maišą, barškinti virš galvos ir grožėtis – štai, žiūrėkite, kokia gyvybė, koks probūtovės gaivalas! (Beje, futbolo varžybų baigti tarp Ganos ir Senegalo rinktinių, vietinių įtikėjimu, lemia ne fiziniai veiksmai aikštėje, o dvasiniai šamanų klyksmai stadiono nuošalėje – kurio viršgalį, to kariauna ir pergalės.) Bet drėbk tuos kaulus žemėn. Jei nešoks iš kaukolės gyvatė, kaip kad Olegui Visregui nutiko⁵, tiek tos gyvybės ir tematyti. Gyvatė – gyvatos įrodymas. Kas belieka? J. R. R. Tolkieno Žiedų valdove yra toks akmuo Palantíras. Per jį galima tiesiogiai bendrauti su tamsos karalijos Mordoro širdimi, su Barad-dūro bokštu. Kristalas tarytum nukelia ten, kur veikia tik archajiškiausi savisaugos instinktai, kur akiplotis susiaurėjęs iki tunelinio matymo. Jei neveiksi lyg keturgubos adrenalinо dozės sužvėrintas padaras, voras Šeloba tuoj iščiulps gyvybinius kūno syvus, o Nazgūlai, tamsieji riteriai, – ir sielos. Bet iš tikrųjų Palantíras – tai tik magiška iliuzija. Sukelia vizijas, neskiriančias nuo tamsiosios Mordoro realybės, – tas tiesa. Bet šiaip jau ramiai sau sėdi pas burtininką Gendalfą, ir jei kas grasina sudrumsti ramybę (taip drumščiasi ir kristalas, praradęs ryšį su Sauronu, puolusiu dievu), tai tik šventiniai fejerverkai. Jie – įspūdingi! Bet tik tiek. Beje, J. R. R. Tolkienas, filologijos profesorius, – itin tinkamas autorius rašyti apie gyvąją poeziją. Iš mitologinės, jungtinės perspektyvos, sielos gaudesio pagavų tos J. R. R. Tolkieno sukonstruotos kalbos – elfų (ir kiek jų, sinchroniškai ir diachroniškai⁶), Mordoro, entų, Viduržemio paprastoji, jų raštai (pvz., sarati abėcėlė) – yra ne mažiau įdomios nei Volapükas, Esperanto ar kokia nors okultinė Enocho kalba⁷. ⁵ Puškinas Aleksandras 1822: Daina apie Pranašingąjį Olegą. – Raštai I, vertė E. Mieželaitis. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954, 108. (Весций – gal geriau visregis?) Rekomenduoju paklausyti įspūdingą N. A. Rimskio-Korsakovo kantatą pagal šį tekstą (op. 58, 1899 m.). Žinia, tai iš kaukolės iššokusi gyvatė ir išpildė aiškiaregio (volchvo) pranašystę – Olegą pražudė jo mylimiausias žirgas. ⁶ Prieiga internete: https://en.wikipedia.org/wiki/Elvish_languages_(Middle-earth). ⁷ Angeliška kalba, aprašyta XVI a. J. Dee ir E. Kelley, bet kurios lingvistinė analizė įrodo didžiulius sintaksės ir semantikos panašumus su anglų kalba. Kaip bebūtų, dieviškų, kitų sukonstruotų kalbų fenomenas (kaip menas – ne kaip mokslas!) yra žavus. 238 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Kalba poezijoje: filologija vs. biofilija Tokią pat atskirtį (ne priešpriešą, ne, bet kažką neįvardijamo, tik nesupriešinančio) matau tarp reanimuojamos ir, deja, mumifikuotos kalbos poezijoje. Sigito Gėdos1 kartą paklausė, kodėl kai kurie jo tekstai yra lyg botanikos vadovėliai? Štai daug kartų skaitytos poemos Nakties žiedai eilutės8: Krauti kalavijai nebesminga į smilgos vedą, gema dideli ir tylūs žodžiai <...> Nežinau, ar suprantu autoriaus mintį (o ir kam analizuoti eilėraštį?), bet, žinant gėlių pavadinimų etimologijas (gladijolė – kardelis; gvazdikas – L. Rėzos negalė – vinelė, maža vins; kalavijas – vilko dalgis – vilkdagis – Iris, vaivorykštės deivė), šios eilutės dar susikomplikuoja, nes visa strofos aplinka yra kažkiek botaninė ir kartu pasigilina. Su tokiu didinamuoju stiklu rankoje, net metaforos nebelieka – dalgis į smilgą. Juk tai net ne poezija, o darbas vasarinis! Bet Poetas atsakė: rašydamas niekada nenaudoju nei žinynų, nei enciklopedijų. Juk akivaizdu – augalą turi pažinti ervelaikėje, jo botaniką nuo genties iki imties, ir geriausiai taip, lyg būtum tik jo vieno, išgelbėtojo, savo sergančiai mamai ieškojęs. Lyg tos akmeninės gėlės9. Juk tikrai: gyveno kažkur Lietuvoje žmogelis, kuris, trūkus paklainei (toks didelis per panelę įdomus paketi), neturėjo kaip šieno į turgų nuvežti ir parduoti, neturėjo už ką miltų nusipirkti. Bado žmogelis, kol paklaine sutvarkė. Jau jis tuščiu skrandžiu ir pilna širdimi pajuto, kas tai per žodis. O va ašen, Anykščių poetas, kuriam orai derliaus negadina, kuris sėklų namie nelaiko ir todėl mėnulis dienotvarkės nedėlioja nei dieną, nei naktį (nakties dienotvarkė – naktotvarkė? Antrasis oksimoronas!), kuris senokai ir vadžias rankose beturėjęs (bet važinėja; dar dėl to gelžgalio nasuose ir vežimą su akmenimis išverčia – nespėja vyresnieji, kad arklys įsiautrinęs dėl to gelžgalio), imsi šį žodį paklaine iš žodyno ir surimuosi su cukraine ar varaine. Žavi kniginė filologija, bet naistinga, jei ant duonos tepsi reikt. Vėl, tarkim, baisiausi speigai užėjo. Tempa kitas vardėlis luok (toks kuris žuvims prientki per ledą) ir kažkur pusnyuose pradgina. O gal kotą nulaužia. Tvirtink dar tą kotą, kai net kumštinė pirštai sustirę. Luokas nebūtinai žuviai apspangti, bet klampok dar, ieškok tarp sniegautų akmenų. ⁸ Geda Gitas 1977: Mėnulio žiedai. Vilnius: Vaga, 26. ⁹ S. S. Prokofjevo baletas Pasaka apie akmeninę gėlę (op. 118, 1948 m.). Įžvalgos / Insights 239 GIEDRIUS ALKAUSKAS Dėl to luoko vienam kitam ir pabadauti teko. Tad jau tikrai supranti, ką reiškia posmas10: Tai jo dedukai Ėjo lazą, Mamutą vaikė, Luokino žuvis. Kad pats žinąs jau seniai niekam nesukelia aiko, įrodo ir Viktorija Daujotytė pačiame pirmajame knygos apie Poetą puslapyje11. Vienas lietuvių poetas kartą surimą Palestrina su Palestrina. Palestrina – miestas Italijoje, bet, aišku, kalbama apie vėlyvojo Renesanso kompozitorių Giovanni Pierluigi (1525–1594). Perskaičius tą strofą, galvoj sau – ar autorius tikrai jaučia skirtumą tarp Venecijos, Florencijos ir Romos muzikinių kultūrų? Flandų, britų, vokiečių, vengrų Renesanso? Keišiausių muzikinių spekuliacijų (musica reservata, Archicembalo), modernių (C. Gesualdo)? O tai instrumentinė Renesanso muzika – visas kosmosas! Atsakymo, ar jaučia, nežinau, bet iš teksto tikrai neaišku. Aš jokių gyvų (bios) nedėčiau tokio įro. O kas terpia tokių žodžių (λόγος), tai čia jau terpiancio pasirinkimas. Aišku, kūrėjas neprivalo tų žmonių vardus atkartoti, visą liną mūką preiti. Kiekvienam bedžiui kryžius kelių nepristaysi. Kaip čia nepcituoti Giesmės apie gimtąją pirkia: Taip, ir aš čia, šešėlių kalvarijas eidamas, Nematau, kad seniai jau pasenęs, apžėlęs ir molinas Grįžta tėvas, senelis, vaikaičius baltuosius prakeikdamas: „Vargas tiems, kurie nuo manęs atsitolino!“ Tam ir yra literatūra, empatija ir archetipinės patirtys, jog pasąmonė kalbėtų. Įsimoninta pasąmonė (trečiasis oksimoronas, kartu ir tautologija). Juk sutikime13: 10 Geda Sigitas 1966: Pėdos. Vilnius: Vaga, 24. 11 Daujotytė Viktorija 2010: Tragiškasis meilės laukas. Vilnius: LRS leidykla. 12 Geda Sigitas 1991: Septyni vasarų giesmės. Vilnius: Vaga, 96. 13 Geda Sigitas 1984: Varnėnas po mėnuliu (tekstas ant aplanko). Vilnius: Vaga. 240 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Kalba poezijoje: filologija vs. biofilija Ką tuo norėčiau pasakyti? Kad viskas sąlygiška? Ar tai, kad tikros eilutės turi būti paženklintos įkvėpimu, pranokstančiu mūsų išrintį ir gabumus? Tai buvo žinoma ir prieš tūkstančius metų. Šios minties variacijos groja daugelio poetų galvose. Man atrodo, tai akivaizdu. Ir groja ne kaip filologinė monodija, o kaip archetipinį patirčių polifonija. Galima, aišku, užsidėti Užgavėnių kaukę, vaidinti balagano personažą, kažką iš Pekino operos ar Comedia dell’arte. Bet tikram kūrėjui kaukės – tai ne tik Jungo archetipai14 (ego, persona, šešėlis, animus / anima, self), bet ir daugybė įspūdžių iš klaidžiojimų, gyvenimų ir pergyvenimų, galbės perskaitytų knygų, nusedusių į užprotį. Tai yra būtent tos patirtys, kurios vyrui (chemiškai ir harmoniškai kitokiam nei moteris) leidžia pajusti Paskendolės skausmą, o moteriai (fiziškai ir teologiškai kitokiai nei vyras) – Liudo Vasario krizės. Tokios juk kaukės būna15: Buvau apsimetęs kunigų, kentauru, Strazdu, Jėzum Kristum, didžiausiu Lietuvos poetu, visais žmonėmis ir paukščiais. Charonu, demiurgu, žaidžiančiu kriauklelės Baltijoj. Tikra kolektyvinė pasąmonė! O prastesniai, bet ne katekizmo, žodžiais tariant, skauda, jei kitam, senai gyvenusiam, skaudėjo. Ir gyvenusio džiaugsmą patys, jei tokio būta. O juk būta – gal tik džiaugsmo būti, bet būta. Net jei nebuvo matančių akių, ir to vieno kokiam rekrutui – per akis. Kalbinės ink r ustacijos, instaliacijos, fejerverkai – smagu! Juose yra gyvybės, bet toji ateina iš stebėtojo. Pačios instaliacijos atvašų neleidžia. Jos yra įgyvinamos tik per ryšį su gyvenančiu žmogumi (tautologija, sutinku). Paskutinį kartą pacituojant Poetą16: Viskas miršta, bet Dievas nemiršta, Aš buvau jo dantų griežime. 14 Gudaitė Gražina 1997: Įvadas į analitinę psichologiją. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 15 Geda Sigitas 1985: Mamutų tėvynė. Vilnius: Vaga, 42. 16 Geda Sigitas 1991: Septyni vasarų giesmės. Vilnius: Vaga, 63. Įžvalgos / Insights 241 GIEDRIUS ALKAUSKAS Aišku, tokia hipostazė – didelė kančia, skirta, deja, genijams. Ant Rimvydo Stankevičiaus17: Kritai už tris, už tris kelelis, už trijų centimetrų skylę (kaip sykis priglausti akiai) anapusėn Kaip viešpaties vynuogyne – – – – – – Tris tau ir davė. Man lengviau – ožiakojį ašketi, Kapučinų nusmauktavįgsniui – Aš tik už save. Degti gyvenimu už tris – prigimtinės ugnies žmonių dalia. M. P. Musorgskio, N. V. Gogolio, E. A. Poe, G. Beresnevičiaus. O mes, ne prigimtinės ugnies žmonės, galime tik intensyviai dumpluoti, kibirkštį išspręsti ir gyventi – tik už vieną, bet už vieną pilną. Per dieną – po dieną. Ir to pakanka! Kai tekdavo įžemę (žodnas sako, kad tai – šiaurės pusė; bet juk gali būti kaip išulis, kaip žiemos įkartis; ketvirtasis oksimoronas!) vykti į Senaslio apylinkes ir pakuren-ti bičiulio trobos krosnį, kad per šalčius radiatoriai nesprogtų, paima apimdo, kai toje vos virš nulio laipsnių besilaikančioje troboje (Žemė šildo iš apačios, nors lauan miestieški apsirengęs geriau nesiėk – grįžęs nei saęs, nei pirštų į kumštį nesuimi) antrą kūrenimo dieną viduje įšildavo iki 12 laipsnių. Ir va, kažkokia nelabai estetiška gyvybės forma staiga sužibdavo kertėje. Kažkokie mūsenai. Išsirdavo ten, kur rudeni kitų mūsenų buvo pridėta. Čia nėra fe-jerverkinio grožio, užtat koks gaumas! Nors ir vieną dieną gyveni, bet tąją, pa-žadėtąją, kantriai išlauki. Tad mums, tik už save gyvenantiems, nereikia būti Dievo dantų griežme. Užtenka pasilikti kad ir museno pėse. O išnėkin tu tą giminę, kad gudrus. Tik veltui rankomis, lyg meldamasis, lyg nelabuosius baidydamas, palubę mosuosi. Pabaigai – vienas (gyvas, ir net labai!) poetas išmoko nebeįboti būti naktį kapinėse tik po to, kai išmiegojo iki pat aušros (nebuvo juk kur eiti!) Šarnelėje apsilankęs V. Mačernio kapą. O štai viena kritikė, pakviesta neseniai į to paties V. Mačernio paminklą paminėją Telšiuose, skaitymų nesulaukė – Telšių viešbutis pasirodė per prastas. Na, bet tai nesutrudė pirmajį, ką naktį 17 Stankevičius Rimvydas 2018: Mokymasis skaičiuoti. Trys. Sigutų Gedai. – Vahala. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 99. 242 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Kalba poezijoje: filologija vs. biofilija apsikabinusi, susireikšminusi ir persidvasinusi pavadinti. Na, ir skaitau tą persidvasinusią (Semantiniai ryšiai): Bedu štai smilumį dangų – Gerų plėtas syra. Sunerių plaštakas – Vėl susijungia. Kritikai, geri filologai, žinia, tai tik literatūra. Parabolė hiperbolė, metaforinė alegorija, metoniminė onomatopėja, verbinė personifikacija, tezės ir antitezės sintezė. Kas tik nori. O man, per poeziją ieškančiam tikėjimo ir gyvenimo, atrodo, kad taip ir yra, kaip parašyta. Kartais. Taip turi būti. Bent kartais. Privalo! SKYRIUS IŠ POEMOS WAKIŪJA WIESZPATA 1810 m. Lietuvių ir prūsų dievatas pamils literonų pastorių Liudviką Martyną, krikštija jį Jedeminu ir suteikia entuziazmo rinkti lietuvninkų dainas Grasilai Blažienei, už per ją įvykusį tiesioginį ryšį ir su Poetais, kurie jau amžinatvėje, su kryžviais ir jų kronikomis, su P. Ruigiu, J. Bretkūnu, F. Kuršaičiu ir su visa ikvepiančia, gaudžiančia, niekada jau nebenutilsiančia Prūsa! § 1 1.1. Toli toli nuo Ventės rago, Rusnės link, buvo Perkūkalvės sala. J. Basanavičius, „Iš gyvenimo vėlių ir velnių“, 1898 Įžvalgos / Insights 243 GIEDRIUS ALKAUSKAS 1.2. Ey, kilo kilo, O ir iškilo Iš Gilijos Mestūzo Geltonasis Laivūzis. (P.): Ey Brolyt Brolyt, Brolyt mano, Katrun suksva Laivūzi, Kur žėglūva Žėglūž? (Perkūnas): Kažin kokie šešėliai – Tamsoj degtuką brėžiu, Nejaugi atsikėlei, Liudvikai Rėza? (Liudas): Arklys nukintas, Rupšnoja kiemo žolę, Ir knygos suguldytos Kaip vėželės ant suolo. (L.): Tai va žila motulė, Va Prūsija, va marios, Kur paslaptys didžiulės Žmogeliu asidaro. Iš dainos, atsiustos L. Rėzai J. F. Hertelio iš Alavėnų, 1828 Sigitas Geda, „Karvių kaime, kuris užpustytas smėlio“, 1987–2001 1.3. Tawa Nouson kas tu es sei en dangon – pirmoji prūsiškų poterių eilutė gali būti skaitoma ir kaip ifras. Vertimas turėjo aiškų adresatą – senprūsius, kurie savo ruožtu turėjo dar senesnes maldas. Pavyzdžiui, Dusų Tėve, kursai esi Antdevis... Viršiausias Dievas: Andjas, Ant-dievis, Ant-Dangis. Sutraukta formulė. Naujoje maldoje lieka senosios tonas, aidas, gelmė. Naujas dievas prisima gilesniąją savastį. Sigitas Geda „Vasarė jero šneką“ (2002-ųjų dienoraštis, 317–318 p.), 2008 244 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Kalba poezijoje: filologija vs. biofilija 1.4. Gedimas buvo tasai, kur dar atsimine dangų, dangaus tvarką (Gdm, dnm, menas dangų). Sigitas Geda, „Babilono atstatymas“, 1994 1.5. Kas po tūkstančių metų ras pėdsakus tavo, tėvyne, Žydinti bočių šalie, kur mano dainos suskambo? Bet, liūdnoji vieta, visad tave aš mylėsiu, Medį kiekvieną pradingusį savo krūtinėj nešiosiu! Nes čia pats gyvenau: tarp sodų žaliųjų ir kūdrų Tėvas ir mama už rankų mane čia vedžiojo, Jie čia ilsis – ir gal anapus mane tebemyli. Ludwig I. Rhesa Prutena oder preussische Volkslieder, 1809 § 2 LIUDVIKO ANTRASIS KRIŠTAS Žiebias Karvaičių Liktis užpūstos! Širdį atpūtė – Ir atsirūstino Kumpas dievatis, Valdonis Prūsos. Skliautas – marės, Žėglužės – kopos, Pustomos – sopa! Tai Išdidus Liktį pamatęs: Sielos likimą, Viešpaties tarną, Lietuvį Prūsijos. Dangaus dievatis, Žybsnių medėjas, Sustabdė vėją. Tą, kurs vėja Marių brangyną, Rūko šėdrėną. Tą, kurs kdena Smėlio penas, Sielvarto plynes. Tą, kurs išpildė Prakeiksmą seną Žilo dievačio, Nirtus Perkūno. Tą, kurs sukrovė Įžvalgos / Insights 245 GIEDRIUS ALKAUSKAS Kraitį karvaičiams – Kaulų malūną... Tą, kurs supustė (Jau – amžinave!) Aukso karūną... Be kepurės, Marių norago, Dago botago, Vienas vienužis, Leidos dievas Į gaiso pusnį, Pašvęstę prūn, Lig Vėnio rago – Į Runės pusę. Smėliuos, ly g namėje, Giesmūžę ganęs Liudas, Louisas, (Liuteriui – Ludwigs, Pijui – Ludovico, Mums – Liudų Vytis) Žvairo, apysnio, Kaukėnų nuobangos Kristupo Dovdo Vičio išūnis. Tarė Perkūnas: – Kails Pokails Ans Par Antars! Žėglės žėluoji Jūrēm, marėm: Senis prieš vaiką, Vaikas prieš gandrą! Irtais per smėlį, Sąmalas kūnų: Dvelksmas prieš vėją, Vėjas prieš umarą! Laikmalio ginomis, Dvaskalo kirviais, Krikštiju, smiltiju Gedminų, Geda, Būk Jedemiu! Dievas apgieda Tavo likimą! Progiesmiais – žuvys, Priedainiais – rupūžės, Blezdingos – šūviai Saulėn sūduvio! Rėdos marėtos, Ilgesiu rėdos, Krygem pakaustytos! Būtys ir būviai! – Nyko devūnas, Žemės nelietęs, Bet neataušo Įdegots pėdos. Liudas atsakė: – Aš nors – Martynas, Laimintas ostija, Tas, kursai vyną Kelia ne tostui – Švėsu Perkūną, Klydusį sūnų, Piktą brolatį Viešpaties Jėzaus! – Priėmė krikštą Liudvikas Rėza. – Giesmės lietuvninkų Liesis lyg poteriai! – Laimo šviečiantis Smėlio atorius. – Man atsigeri Ne rinčvynačio Jūrės, marės Gaubiančių rožių! 246 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Kalba poezijoje: filologija vs. biofilija Ir ne dainužę Veimaro genijaus Vokiškų žodžių – Meisterio, skaldo, Sielas užvaldžiusio. Man atsigeri Tik kalbūžates Prieglaus, Varunės, Nemuno sodų. Apsimkyti Atdūsiu puso – Bangpūčio giu Skliuotuos plotuos. Ta kalbūžate – Lyg prisikėlę Dievo šunaciai, Vaiskūs sulabroli, Klaikią belaikę Mirtį aplótų. Serget galvą Jotvingio, skalvio; Sembo, notango Laižytų ranką. Nuo priešo gintų Varmi, nadrū, Bartą, galindą – Netūs lauktuvių Burgundas, širlandas! –– Tik Donelaičio, Bačiai, precentoriai, Pastoriai, ponai, Pirkite tomą! Metai Tolminkiemio Ir Kleinlitau (Vardą, yg inką, Grunau užrašė) – Guldenas vienas Penkiolika grašių – – Man tėviškėlėn Neparikluoti Marių bangžem, Nepavandruoti Kopų takužais... Man tėviškėlė – Neramios amžias, Šviesios patamsiais, Gėlos, druskingos Raibulių lūžtės. Aistmarų vėjo Slaptingos gūžtos. Man tėviškėlė – Katrun saulatė, Tas, kas nugiedrina Savo vienatvės Giesmę nokina. Man tėviškėlė – Tas, kursai kursius, Kaimus užpustomus, Giliją, Rusnę, Tilžę, Rasyte, Šviesą, kur plyti Šiapus jūračų Į amžinavės Vėrinį pin! Kėlės Rėza. Liudvikas Rėza. Ir – Gediminas. 2019-07 Įžvalgos / Insights 247 GIEDRIUS ALKAUSKAS § 3 Komentarai 3.1. Žodžiai iš Liudviko Rėzos ir jo pagalbininkų surinktų dainų. Šaltiniai: Rėza Liudvikas 1958: Lietuvių liaudies dainos I, paruošė J. Jurginis ir B. Kmitas. Vilnius. Rėza Liudvikas 1965: Lietuvių liaudies dainos II, paruošė A. Jovaišas. Vilnius. Liktis, -ies (germ.) – žvakė Žėgliuoti – plaukioti burlaiviu Žėglus, -aus (germ.) – burė Valdonis, -io – valdovas Medėjas, -o – medžiotojas Brangynas, -o (germ.) – deginė Šėdrynas, šėdrynelė (germ.) – šydas Pernas, -o (sl.) – plunksnų patalas Vencio ragas, -o (Vėncioragas) – Ventės ragas Namė, namė – namie Krygė, -ės (germ.) – karas Rinčynis, -io (germ.) – Reino vynas, apskritai geras vynas Batis, -čio (sl.) – kuršis, draugas Vandruoti, -ja, -avo (sl.) – keliauti, žygiuoti Katrun – kuria kryptimi, į kurį pusę 3.2. Kontekstai Prutena oder... eilėraštis Nuskendęs kaimas, vertė V. Bložė. Entuziasmas (gr. en-theos-ousia) – dieviškasis įkvėpimas. Dagas – gaisras, ugnis. Pijus XIII – popiežius (1800–1823) Rėzos laikais. Liaudų Vytis – Česlovo Gedgaudo kalbinė improvizacija dvigamienio vardo „Ludwig“ tema (Mūsų praeities beieškant, 1972. 2-asis pataisytas leidimas. Kaunas, 2018). Pastarasis veikalas yra nepagrįstai etno-, lingvo- ir religiocentrinis, dažnai profaniškas kalbotyros, mitologijos ir istorijos klausimais. O autoriaus idėjos šioje knygoje apie instrumentų temperaciją ir XX a. muziką net nediskutuotinos – trečdį knygos galima imesti dėl nemokškumo, dar trečdį – dėl piktų. Betgi Septyniose vasaros giesmėse S. Geda cituoja Č. Gedgaudą! 248 Acta Linguistica Lituanica LXXI Kalba poezijoje: filologija vs. biofilija Ir man nušvito: ar gali pseudolingvistika būti gera poezija? Retai, bet gali! Juk Č. Gedgaudas vertinamas ne kaip tyrėjas, besivadovaujantis mokslo metodais, o kaip neeilinis eruditas, turintis gilią kalbės pajautą, improvizaciją, jaučiantis kalbos gyvasties ir apmirties, jau morfologizmų ir dirbtinių filologizmų atskirtį. Tik reikia skaityti tą gerą knygos trečdalį. Ir skaityti taip, kaip kartais skaitome Tacitą, M. Pretorijų, E. Stėlą, M. Strijkovskį, A. Vijūką-Kojelavičių, netgi S. Daukantą ar T. Narbutą. Kodėl gi ne? Č. Gedgaudas, mano manymu, geriausiose vietose yra originalus poetas! Kristupas Dovydas Vichas – Kaukėnų bajninis mokytojas, L. Rėzos giminais, 1785–1791 m. priglobęs vaikystėje našlaičiu likusį Liudviką. Kails pokails ans par antars (Sveiks paseiks vienas per antrą) – jotvingiškas (iš J. Meletijaus užrašų) pasisveikinimas, panaudotas ir Broniaus Kutavičiaus oratorijoje Iš jotvingių akmens (1983 m.). Likę jotvingių apsamanoję akmenys Lietuvoje – vietovardžiai Kirsnà, Gáilintas, Léipalingis ir kiti (Sabaliauskas Algirdas 2002: Mes baltai. Pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius, 84–85). Jedminas – 1810 m., pateikdamas žinias Karaliaučiaus universitetui, L. Rėza nurodo, kad yra kilęs iš lietuvių giminės, ir papildo savo vardą lietuvišku Gediminu (Jedminu). Žodžio pradžios pakeitimas nestebina. Juk dėl voškiško tarimo kai kuriuose Rytprūsių lietuviškuose žodnuose vietoj gintaro atsirado jentaras (Sabaliauskas Algirdas 1994: Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę. Vilnius: LKĮ, 101). Sūdūviai Prūsijoje – į Sembos pusiasalį XIII a. kryžiuočiai perkėlė apie 1600 žmonių iš Suvalkų. Nuo to laiko atsirado dokumentuose dažnai minimas Sūduvių kampas (Sabaliauskas Algirdas 2002: Mes baltai. Pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius, 84). Rėda – gyvenimo būdas, laiko ratas, pasaulio tvarka (Patackas Algirdas, Žarskus Aleksandras 2002: Virsmų knyga. Kaunas. Čia taip pat nemažai nemokslumo, bet tai yra gera lingvistinė poezija). Martynas – L. Rėzos krikšto vardas. Jonas Šliūpas (Rinktiniai raštai, 1977, p. 60, perspausdinta iš 1890 m. leistos knygos) klaidingai nurodo krikšto vardą „Jonas“, o redaktorius K. Doeika taiso klaidą. Skaldas – senovės islandų poetas. Veimaro genijus – J. W. Goethe’e, kuriam L. Rėza parašė bent du laiškus (Rėza Liudvikas 1965: Lietuvių liaudies dainos II, paruošė A. Jovaisas. Vilnius, 356–365). Varūnė, Pakalnė – Maži kaimeliai prie Rusnės (Rėza Liudvikas 1958: Lietuvių liaudies dainos I, paruošė J. Jurginis ir B. Kmitas. Vilnius, 115). Dievo šuneliai, saulabrolai – retas astronominis reiškinys saulės laidos metu, du atspindžiai abipus šviesulio. Saulabroliu kartais vadinamas ir mėnulis. Įžvalgos / Insights 249 GIEDRIUS ALKAUSAS Prūsų gentys ir lietuvių kalbūžātė – nuliūdimas dėl didelio skaudulio – lietuviai nepajėgė dvasiõs ir kalbos broliams per Didįjį prūsų sukilimą. Fon Štirlandas – štirijietis; iš Štirijos. Pavyzdžiui, Mindaugo karūnavimu (1253 m.) rūpinosi riteris Andrius fon Štirlandas. Precentorius – parapijinės protestantų bažnyčios mokyklos vaikų mokytojas. Tas, kuris apeigose dainuoja anksčiau kitų, išplečia erdvę, kad visų dainavimas tilptų (lot. præcantor). Kleintlav, Mažoji Lietuva – terminas, bene pirmą kartą pavartotas Simono Grunau (Grūnavo) Prūsų žemės kronikoje 1517–1526 m. 1 guldenas 15 grašių – tokią kainą mini L. Rėza kreipimesi (parašytame 1817-12-23) į lietuvių literatūros bičiulius už Donelaičio Metų prenumeratą (Rėza Ludvikas 1965: Lietuvių liaudies dainos II, paruošė A. Jovaišas. Vilnius, 34; Sprindis Adolfas 1951: Literatūra ir menas, rugpjūčio 5). Adresas: Dr. L. Rėza, Karaliaučius, Monetų g. 6. Įteikta 2019 m. spalio 18 d. GIEDRIUS ALKAUSAS Vilniaus universitetas Informatikos institutas Naugarduko g. 24, LT-03225 Vilnius, Lietuva giedrius.alkauskas@||||||||mf.vu.lt 250 Acta Linguistica Lithuanica LXXI