Kalba poezijoje: filologija vs. biofilija

Įž algos / Insigh s 235 GIEDRIUS ALKAUSKAS Vilniaus uni e si e as Mokslinių y imų k yp ys: modulinės o mos, skaičių eo ija, ėkmės, di e encialinė geome ija; gam amoksliniai muzikologijos aspek ai, ėly asis danų, b i ų i usų muzikinis oman izmas. DOI: h ps://doi.o g/10.35321/all81-11 Kalba ne po knygas guli, be žmonių bu noje a mių upeliais eka i , būdama gy a, pamažėl dyla i mainos. An anas Ba anauskas KALBA POEZIJOJE: FILOLOGIJA VS. BIOFILIJA Kaip ašan is poeziją gy en ojas, kaip išgy en os poezijos už ašy ojas pa ei- kiu kele ą minčių apie ly ikos kalbą. Šios min ys nė a ik mano. Jos – ben- d os, nuola os sus ip inamos giminingų sielų g a i acijos. Tas pa s, ben jau sa o d asia, už ašy a i Sigi o Gedos dieno aščiuose. Šiame eks e Poe ą daug ci uoju, ad pa a dės i nenu odau. Apie gy ąją kalbą panašiai sako i ki i poe- ai, i ampa amiau, jog maniškis sa ada bis kompasėlis įmagne in as lygiai aip, kaip o ien uo i didieji poe iniai ž aigždėlapiai. G a i acija, elek omagne inė, silpnoji, s ip ioji są eikos – ke u ios undamen aliosios jėgos gam oje. Be jau pi majame pa ag a e jas pe maišiau, lyg būčiau chemijos neišmanan is alchemi- kas. I is dėl o nene kime į chemiją. Ap a ian poe inės kalbos diach oniškumą, iškyla ik du klausimai: 1. A žadas įžodinamas? 2. A žodis pažadina? Abu a sakymai – aip! Pi masis klausimas kaip i aiškus. Juk kalbama apie pe spek y ą. Mykimas, a škėjimas, onoma opėjos, bu nos, eido aumenyno i ne ų obulėjimas – iskas ijosi besikomplikuojančią humanoidų cen inę ne ų sis emą, ben jau CRT loginę dalį. Nesakau, kad ijosi i emocinę, – gal GIEDRIUS ALKAUSKAS 236 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXI ne p iešingai. Be koks būna i koks gali bū i balansas a p e udicijos i in ui- cijos – jau ki a ema. Aišku ik iena: poe ui no s ienas šių dėmenų p i alo gaus i kaip a pas on ui a ėjan . Be pe s ojo! Idealiu a eju abu a pai ska- lambija ka u. Nebū inai ha moningai, be ienas ki ą chao iškai sus ip indami. Be kokia komunikacija, bui inė kalba, eks ai, einan ys iš asmeninių pa i čių, iš esmės y a žado įžodinimas1. Pe spek y a. Didžioji dalis daba inės poezijos, a odo, y a okia. Daug sunkiau y a su e ospek y a, su pažadin ais i pažadinančiais žodžiais. Pažadin omis g ama inėmis o momis, mo ologiniais da iniais, a mybėmis, is o ine ašyba, bū ies kon eks u. To laiko a pio žmonių – plikbajo io, jėzui- o, liaudies giesminyko, a ojo, a sisky ėlio, kal io, a klia agio – sąmone. Š ai, jei no iu panaudo i kalbą e ospek y iai, isada s engiuosi as i i alizuojamą, ge minizuojamą sėklą. Po o – ją užsiaugin i. A ben supūdy i, kad ma y ųsi, jog gy ybės bū a, ik ji neišsaugo a: gy ybė pe ėjo į pi mykš į, bak e inį, ly- gmenį. Nesino i pa eik i kalbos, lyg kalba bū ų džio in ų į ai iaspal ių d uge- lių kolekcija. A ba okie pelėdos a yjami gumulėliai. Lyg ie oj da gy enančio žmogaus bū ų pa eikiami bažny iniai me ikai. Tai, kas isiškai ne u i galimybių eanimuo is (beje, kalban apie pelėdas, – ai iš ies ik a, ą paliudys be koks o ni ologas pelėdininkas; uose a yjamuose u uliukuose isada asis i peliukų kaukolių, šonkaulių, kažkokių akmenukų, neaiškaus ki okio ne i škinamo ba- las o. Smulkioji miško au osaka, su ink a a į okį inkinį! Pelėdos – ai miško ma ai slančiauskai). 2019-ųjų es i alyje „Poe inis D uskininkų uduo“ mano eilė aš is, pa ašy- as (pagal konku so eikala imus) s e imu a du, laimėjo pi mąją ie ą. Teks as pasi ašy as, aišku, S. G. inicialais. Tik isiems kažkodėl a odė (Šiau ės A ėnai, 2019-10-11, N . 19 (1323), p. 15), kad puikiai Gedos bep o ybę su aidinau! O juk nuoši džiai i skausmingai pik inausi (ne asmeniniu pykčiu) ais jaunaisiais poe ais, ku iems ėzos, daukan ai i b e kūnai – lyg kokios balanos, naudingos ik baliniams, juodnagiams ponaičiams iš pabalių. O šiuolaikiniam poe ui – ik balas as. Kam a balana, jei e d ę išmanusis langelis nuš iečia. Nes a bu, kad balaną no s i į Veliekos plėšimą empkis (y a oks du pynas a p Skuodo i Ma- žeikių, ku numes as elnio plūgas; en y a a ai į p aga ą). O išmanioji akis užsime ks an ąją žygio dieną, po ienos gai alingos liū ies. Šalia Va nių esan- ys Debesnų pelkynai, žinia, įelek in i, da i kaip, o isai g e a Lūks o eže as 1 Ka delis Naglis 2017: Leng i lie u ių kalbos spa nai. – ALL LXXVI. Kaip g ažiai au o ius pa odo, kuo ski iasi kalbos komunikacija i kalbos komunija! Maniškis eks as gal apie ą pa į? Tik poe o pa i imi pe siū as. Kalba poezijoje: ilologija s. bio ilija Įž algos / Insigh s 237 i gin a ą – „elec on“ – me a (be čia jau ilologija). Tik įelek inimo s anda - as nea naujin as nuo Ne ime o laikų i su išmaniuoju langeliu nesude inamas. Pe šį PDR apdo ano o (nepap as ai džiaugiuosi, neslėpsiu!) eilė aščio pi - mosios d i eilu ės y a okios: Benka ai! Ties p a e ais Siono a ais Ka os ku os – neužku os, o paka os! Tiesa, dėl susiplanuo os eilė aščio ga sinės aizdinijos (pi masis šio eks o oksimo onas; jų bus da ys!) iš p adžių no ėjosi ašy i ne „benka ai“, o „nuo- ka os“. Sinonimų žodyne ai – nenaudėlis2. Deja, isiškai nejaučiau nei šio žodžio k ū io, nei emocinių gaidų bei užgaidų („už-gaidų“), laiko a pio, geo- g a ijos i kalbinio egis o. Bandžiau aš ijoje ieško i. I adau, a si ik inai! Be- dėliodamas an osios sa o poezijos knygos sky ių, bū en ą, ski ą L. Rėzai (publikuojamą šiame ALL nume yje), skai inėjau į ai iausius su Gediminu i jo a du susijusius eks us. I š ai3: Kunigaikš is <Ka ijo as, Gedimino sūnus> <...> Ži ilei <...> a ė: „Nuoka a esi, ne duk ė mano, u sa o nedo ybe apjuokei namus ė o sa o, šalin nuo manęs, a e i a o k opėją aus gil inė.“ I is dėl o nesi yžau „benka us“ pakeis i į „nuoka as“. Žodis Daukan o dė- ka jau a sidū ė pasy iajame žodyne. Be kokia jo jėga, koks įžeidimo lygmuo, a žodis kasdieniškas, a knygiškas, – nejaučiu. Gal kažkiek, be ne iek, kad a - očiau poezijoje. Kai asiu kokioje sakmėje a dainoje, ada jau ik ai išjausiu i išgy ensiu. Išgy endinsiu iš pasy iosios būsenos. Da ienas pa yzdys. Ki ame eilė aš yje pa ašiau4: Regėdama a eisian į Gy enimą Į šiau ų und os dangų Įsižeminu. 2 Lybe is An anas 1980: Sinonimų žodynas. Vilnius: Mokslas. 3 Daukan as Simonas 1995: Is o ija žemai iška [I]. Vilnius: Vaga, 526. 4 Šiau ės A ėnai 13(1317), 8. GIEDRIUS ALKAUSKAS 238 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXI Labai no ėjosi pabū i išk i usiu iš knygų spin os i už ašy i „į žiaud ų und os dangų“. Ki aip nei „nuoka os“, lie u iui ben keli žodžio „žiaud us“ a šešėliai kaip i aiškūs. Dėl one ikos, a adikacijos, ins ink y iai nujaučiamos mo olo- gijos. I is dėl o žodis as as žodyne. I koks s e imas a odo mano daba inei gy ajai aiškai! Ge ai, kad pakeičiau į pap as esnį. Galima, aišku, kaip kokiam Ganos šamanui susimes i žodžius, lyg p o ė ių kaulus, į maišą, ba škin i i š gal os i g ožė is – š ai, žiū ėki e, kokia gy ybė, koks p obū o ės gai alas! (Beje, u bolo a žybų baig į a p Ganos i Senegalo ink inių, ie inių į ikėjimu, lemia ne iziniai yksmai aikš ėje, o d asiniai ša- manų klyksmai s adiono nuošalėje – ku io išgalia, o ka iauna i pe galės.) Be d ėbk uos kaulus žemėn. Jei nešoks iš kaukolės gy a ė, kaip kad Olegui Vis egiui nu iko5, iek os gy ybės i ema ysi. Gy a ė – gy a os į odymas. Kas belieka? J. R. R. Tolkieno Žiedų aldo e y a oks akmuo Palan í as. Pe jį galima ie- siogiai bend au i su amsos ka alijos Mo do o ši dimi, su Ba ad-d o bokš u. K is alas a y um nukelia en, ku eikia ik a chajiškiausi sa isaugos ins ink ai, ku akiplo is susiau ėjęs iki unelinio ma ymo. Jei ne eiksi lyg ke u gubos ad e- nalino dozės suž ė in as pada as, o as Šeloba uoj iščiulps gy ybinius kūno sy us, o Nazglai, amsieji i e iai, – i sielos. Be iš ik ųjų Palan í as – ai ik magiška iliuzija. Sukelia izijas, nesiski iančias nuo amsiosios Mo do o ealy- bės, – as iesa. Be šiaip jau amiai sau sėdi pas bu ininką Gendal ą, i jei kas g asina sud ums i amybę ( aip d umsčiasi i k is alas, p a adęs yšį su Sau onu, puolusiu die u), ai ik š en iniai eje e kai. Jie – įspūdingi! Be ik iek. Beje, J. R. R. Tolkienas, ilologijos p o eso ius, – i in inkamas au o ius ašy i apie gy ąją poeziją. Iš mi ologinės, jungis inės pe spek y os, sielos gaudesio paga- ų os J. R. R. Tolkieno sukons uo os kalbos – el ų (i kiek jų, sinch oniškai i diach oniškai6), Mo do o, en ų, Vidu žemio pap as oji, jų aš ai (p z., sa a i abėcėlė) – y a ne mažiau įdomios nei Volapükas, Espe an o a kokia no s okul- inė Enocho kalba7. 5 Puškinas Aleksand as 1822: Daina apie P anašingąjį Olegą. – Raš ai I, e ė E. Mieželai is. Vil- nius: Vals ybinė g ožinės li e a ū os leidykla, 1954, 108. (Вещий – gal ge iau is egis?) Rekomen- duoju paklausy i įspūdingą N. A. Rimskio-Ko sako o kan a ą pagal šį eks ą (op. 58, 1899 m.). Žinia, a iš kaukolės iššokusi gy a ė i išpildė aiškia egio ( olch o) p anašys ę – Olegą p ažudė jo mylimiausias ži gas. 6 P ieiga in e ne e: h ps://en.wikipedia.o g/wiki/El ish_languages_(Middle-ea h). 7 Angeliška kalba, ap eikš a XVI a. J. Dee i E. Kelley, be ku ios ling is inė analizė į odo didžiulius sin aksės i seman ikos panašumus su anglų kalba. Kaip bebū ų, die iškų, ki ų sukons uo ų kalbų enomenas (kaip menas – ne kaip mokslas!) y a ža us. Kalba poezijoje: ilologija s. bio ilija Įž algos / Insigh s 239 Tokią pa a ski į (ne p iešp iešą, ne, be kažką neį a dijamo, ik nesup ieši- nančio) ma au a p eanimuojamos i , deja, mumi ikuo os kalbos poezijoje. Si- gi o Gedos ka ą paklausė, kodėl kai ku ie jo eks ai y a lyg bo anikos ado ė- liai? Š ai daug ka ų skai y os poemos Nak ies žiedai eilu ės8: K aujuo i kala ijai nebesminga į smilgos eidą, gema dideli i ylūs žodžiai <...> Nežinau, a sup an u au o iaus min į (o i kam analizuo i eilė aš į?), be , ži- nan gėlių pa adinimų e imologijas (gladijolė – ka delis; g azdikas – L. Rėzos negelka ė – inelė, maža inis; kala ijas – ilko dalgis – ilkdalgis – I is, ai o- ykš ės dei ė), šios eilu ės da susikomplikuoja, nes isa s o os aplinka y a kaž- kiek bo aninė i ka u pasigilina. Su okiu didinamuoju s iklu ankoje, ne me- a o os nebelieka – dalgis į smilgą. Juk ai ne ne poezija, o da bai asa iniai! Be Poe as a sakė: ašydamas niekada nenaudojęs nei žinynų, nei enciklopedijų. Juk aki aizdu – augalą u i pažin i e d ėlaikyje, jo bo aniką nuo gem ies iki mi ies, i ge iausiai aip, lyg bū um ik jo ieno, išgelbė ojo, sa o se gančiai mamužei ieškojęs. Lyg os akmeninės gėlelės9. Juk ik ai: gy eno kažku Lie u oje žmogelis, ku is, ūkus pakilainei ( oks di želis pe balnelį ienoms pakel i), ne u ėjo kaip šieno į u gų nu ež i i jį pa - duo i, ne u ėjo už ką mil ų nusipi k i. Bada o žmogelis, kol pakilainę su a - kė. Jau jis uščiu sk andžiu i pilna ši dimi paju o, kas ai pe žodis. O a ašen, Anykščių poe as, ku iam o ai de liaus negadina, ku is sėklų namie nelaiko i odėl mėnulis dieno a kės nedėlioja nei dieną, nei nak į (nak ies dieno a - kė – nak o a kė? An asis oksimo onas!), ku is senokai i adžias ankose be- u ėjęs (be ažnyčiojau; da dėl o gelžgalio nas uose i ežimą su akmenimis iš e čiau – nepe spėjo y esnieji, kad a klys įsijau inęs dėl o gelžgalio), imsiu š ai žodį pakilainė iš žodyno i su imuosiu su cuk aine a s a ainiu. Ža i knyginė ilologija, be nemais inga, jei an duonos ep is eik ų. Vėl, a kim, baisiausi speigai užėjo. Tempia ki as a gdienėlis luoką ( oks kūjis žu ims p i enk i pe ledą) i kažku pusnynuose p adangina. O gal ko ą nulaužia. T i ink daba ą ko ą, kai ne kumš inėse pi š ai sus i ę. Luokas ne- bū inas žu iai apspangin i, be klampok daba , ieškok a p snieg a ų akmens. 8 Geda Sigi as 1977: Mėnulio žiedai. Vilnius: Vaga, 26. 9 S. S. P oko je o bale as Pasaka apie akmeninę gėlelę (op. 118, 1948 m.). GIEDRIUS ALKAUSKAS 240 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXI Dėl o luoko ienam ki am i pabadau i eko. Tada jau ik ai sup an i, ką eiškia posmas10: Tai jo diedukai Ėjo lažą, Mamu ą aikė, Luokino žu is. Kad pa s įnagis jau seniai niekam nesukelia alkio, į odo i Vik o ija Daujo y ė pačiame pi majame knygos apie Poe ą puslapyje11. Vienas lie u ių poe as ka ą su ima o Pales iną su Pales ina. Pales ina – mies as I alijoje, be , aišku, kalbama apie ėly ojo Renesanso kompozi o ių Gio anni Pie luigi (1525–1594). Pe skai ęs ą s o ą, gal oji sau – a au o ius ik ai jaučia ski umą a p Venecijos, Flo encijos i Romos muzikinių kul ū ų? Flamandų, b i ų, okiečių, eng ų Renesanso? Keisčiausių muzikinių spekulia- cijų (musica ese a a, A chicembalo), mode nizmų (C. Gesualdo)? O š ai ins- umen inė Renesanso muzika – isas kosmosas! A sakymo, a jaučia, nežinau, be iš eks o ik ai neaišku. Aš jokiu gy u (βίος) nedėčiau okio imo. O kas e - pia okiu žodžiu (λόγος), ai čia jau e piančiojo pasi inkimas. Aišku, kū ėjas nep i alo ų žmogelių a gus a ka o i, isą lino mūką p aei- i. Kiek ienam bėdžiui k yžiaus kelių nep is a ysi. Kaip čia nepaci uo i Giesmės apie gim ąją pi kią12: Taip, i aš čia, šešėlių kal a ijas eidamas, Nema au, kad seniai jau pasenęs, apžlibęs i molinas G įž a ė as, senelis, aikaičius bal uosius p akeikdamas: „Va gas iems, ku ie nuo manęs a si olino!“ Tam i y a li e a ū a, empa ija i a che ipinės pa i ys, jog pasąmonė kal- bė ų. Įsisąmonin a pasąmonė ( ečiasis oksimo onas, ka u i au ologija). Juk su ikime13: 10 Geda Sigi as 1966: Pėdos. Vilnius: Vaga, 24. 11 Daujo y ė Vik o ija 2010: T agiškasis meilės laukas. Vilnius: LRS leidykla. 12 Geda Sigi as 1991: Sep ynių asa ų giesmės. Vilnius: Vaga, 96. 13 Geda Sigi as 1984: Va nėnas po mėnuliu ( eks as an aplanko). Vilnius: Vaga. Kalba poezijoje: ilologija s. bio ilija Įž algos / Insigh s 241 Ką uo no ėčiau pasaky i? Kad iskas sąlygiška? A ai, kad ik os eilu ės u i bū i paženklin os įk ėpimu, p anoks ančiu mūsų išmin į i gabumus? Ta ai bu o ži- noma i p ieš ūks ančius me ų. Šios min ies a iacijos g oja daugelio poe ų gal ose. Man a odo, ai aki aiz- du. I g oja ne kaip ilologinė monodija, o kaip a che ipinių pa i čių poli onija. Galima, aišku, užsidė i Užga ėnių kaukę, aidin i balagano pe sonažą, kažką iš Pekino ope os a Commedia dell’a e. Be ik am kū ėjui kaukės – ai ne ik jun- gis iniai asmens a che ipai14 (ego, pe sona, šešėlis, animus / anima, sel ), be i daugybė įspūdžių iš klaidžiojimų, gy enimų i pe gy enimų, galybės pe skai y- ų knygų, nusėdusių į užp o į. Tai y a bū en os pa i ys, ku ios y ui (chemiš- kai i ha moniškai ki okiam nei mo e is) leidžia pajaus i Paskenduolės skausmą, o mo e iai ( iziškai i eologiškai ki okiai nei y as) – Liudo Vasa io k izes. To- kios juk kaukės būna15: Bu au apsime ęs kunigu, ken au u, S azdu, Jėzum K is um, didžiausiu Lie u os poe u, isais žmonėmis i paukščiais. Cha onu, demiu gu, žaidžiančiu k iauklėmis Bal ijoj. Tik a kolek y inė pasąmonė! O p as esniais, be ne ka ekizmo, žodžiais a- ian , skauda, jei ki am, seniai gy enusiam, skaudėjo. I gy enusio džiaugsmą p a ęsi, jei okio bū a. O juk bū a – gal ik džiaugsmo bū i, be bū a. Ne jei ne- bu o ma ančių akių, i o ieno kokiam ek ū ėliui – pe akis. Kalbinės ink us acijos, ins aliacijos, eje e kai – smagu! Juose y a gy ybės, be oji a eina iš s ebinčiojo. Pačios ins aliacijos a ašų neleidžia. Jos y a įgy- inamos ik pe yšį su gy enančiu žmogumi ( au ologija, su inku). Pasku inį ka ą paci uojan Poe ą16: Viskas mi š a, be Die as nemi š a, Aš bu au jo dan ų g iežime. 14 Gudai ė G ažina 1997: Į adas į anali inę psichologiją. Vilnius: Vilniaus uni e si e o leidykla. 15 Geda Sigi as 1985: Mamu ų ė ynė. Vilnius: Vaga, 42. 16 Geda Sigi as 1991: Sep ynių asa ų giesmės. Vilnius: Vaga, 63. GIEDRIUS ALKAUSKAS 242 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXI Aišku, okia hipos azė – didelė kančia, ski a, deja, genijams. Ano Rim ydo S anke ičiaus17: K i ai už is, už is kėleisi, už ijų cen ime ų skylę (kaip sykis p iglaus i akiai) anapusybėn Kaip iešpa ies ynuogyne – – – – – – T is au i da ė. Man leng iau – ožiakojui aske ui, Kapucinui nusmauk až ilgsniui – Aš ik už sa e. Deg i gy enimu už is – p igim inės ugnies žmonių dalia. M. P. Muso gskio, N. V. Gogolio, E. A. Poe, G. Be esne ičiaus. O mes, ne p igim inės ugnies žmonės, galime ik in ensy iai dumpliuo i, kibi kš į išsp ogdin i i gy en i – ik už ieną, be už ieną pilną. Pe dieną – po dieną. I o pakanka! Kai ekda o įžiemyje (žodynas sako, kad ai – šiau ės pusė; be juk gali bū i kaip įsaulis, kaip žiemos įka š is; ke i asis oksimo onas!) yk i į Senasalio apylinkes i pakū en- i bičiulio obos k osnį, kad pe šalčius adia o iai nesp og ų, palaima apimda- o, kai oje os i š nulio laipsnių besilaikančioje oboje (Žemė šildo iš apačios, no s laukan mies ie iškai apsi engęs ge iau nelįsk – g įžęs nei sa ęs, nei pi š ų į kumš į nesuimsi) an ą kū enimo dieną iduje įšilda o iki 12 laipsnių. I a, kažkokia nelabai es e iška gy ybės o ma s aiga suz imbda o ke ėje. Kažkokie musėnai. Išsi isda o en, ku udenį ki ų musėnų bu o p ipėduo a. Čia nė a e- je e kinio g ožio, už a koks gajumas! No s i ieną dieną gy eni, be ąją, pa- žadė ąją, kan iai išlauk ąją. Tad mums, ik už sa e gy enan iems, ne eikia bū i Die o dan ų g iežime. Už enka pasilik i kad i musėno pėdose. O išnaikink u ą giminę, kad gud us. Tik el ui ankomis, lyg melsdamasis, lyg nelabuosius baidydamas, palubėje mosuosi. Pabaigai – ienas (gy as, i ne labai!) poe as išmoko nebebijo i bū i nak į kapinėse ik po o, kai išmiegojo iki pa auš os (nebu o juk ku ei i!) Ša nelėje apsikabinęs V. Mače nio kapą. O š ai iena k i ikė, pak ies a neseniai į o pa- ies V. Mače nio paminklo paminėjimą Telšiuose, skai ymų nesulaukė – Tel- šių iešbu is pasi odė pe p as as. Na, be ai nesu ukdė pi mąjį, kapą nak į 17 S anke ičius Rim ydas 2018: Mokymasis skaičiuo i. T ys. Sigi ui Gedai. – Valhala. Vilnius: Lie- u os ašy ojų sąjungos leidykla, 99. Kalba poezijoje: ilologija s. bio ilija Įž algos / Insigh s 243 apsikabinusį, susi eikšminusiu i pe sid asinusiu pa adin i. Na, i skai au ą pe sid asinusį (Seman iniai yšiai): Bedu š ai smilium į dangų – Ge ių pleiš as suy a. Sune iu plaš akas – Vėl susijungia. K i ikei, ge ai ilologei, žinia, ai ik li e a ū a. Pa abolinė hipe bolė, me a o- inė alego ija, me oniminė onoma opėja, e lib inė pe soni ikacija, ezės i an- i ezės sin ezė. Kas ik no i. O man, pe poeziją ieškančiam ikėjimo i gy enimo, a odo, kad aip i y a, kaip pa ašy a. Ka ais. Taip u i bū i. Ben ka ais. P i alo! SKYRIUS IŠ POEMOS WAYKITOIA WIESZPATIA 1810 m. Lie u ių i p ūsų die a is pamils a liu e onų pas o ių Liud iką Ma yną, k ikš ija jį Jedeminu i su eikia en uziazmo ink i lie u ninkų dainas G asildai Blažienei, už pe ją į ykusį iesioginį yšį i su Poe ais, ku ie jau amžina ėje, su k yžei iais i jų k onikomis, su P. Ruigiu, J. B e kūnu, F. Ku šaičiu i su isa įk epiančia, gaudžiančia, niekada jau nebenu ilsiančia P ūsa! § 1 1.1. Toli oli nuo Ven ės ago, Rasy ės link, bu o Pe kūnkal ės sala. J. Basana ičius, „Iš gy enimo ėlių i elnių“, 1898 GIEDRIUS ALKAUSKAS 250 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXI P ūsų gen ys i lie u ių kalbuža ė – nuliūdimas dėl didelio skaudulio – lie u- iai nepadėjo d asios i kalbos b oliams pe Didįjį p ūsų sukilimą. Fon Š i landas – š i ijie is; iš Š i ijos. Pa yzdžiui, Mindaugo ka ūna imu (1253 m.) ūpinosi i e is And ius on Š i landas. P ecen o ius – pa apijinės p o es an ų bažnyčios mokyklos aikų moky ojas. Tas, ku is apeigose dainuoja anksčiau ki ų, išplečia e d ę, kad isų daina imas ilp ų (lo . p æcan o ). Kleinli a , Mažoji Lie u a – e minas, bene pi mą ka ą pa a o as Simono G unau (G ūna o) P ūsų žemės k onikoje 1517–1526 m. 1 guldenas 15 g ašių – okią kainą mini L. Rėza k eipimesi (pa ašy ame 1817- 12-23) į lie u ių li e a ū os bičiulius už Donelaičio Me ų p enume a ą (Rė- za Liud ikas 1965: Lie u ių liaudies dainos II, pa uošė A. Jo aišas. Vilnius, 334; Sp indis Adol as 1951: Li e a ū a i menas, ugpjūčio 5). Ad esas: D . L. Rėza, Ka aliaučius, Mone ų g. 6. Į eik a 2019 m. spalio 18 d. GIEDRIUS ALKAUSKAS Vilniaus uni e si e as In o ma ikos ins i u as Nauga duko g. 24, LT-03225 Vilnius, Lie u a gied ius.alkausk[email p o ec ed]u.l