Eilėraščiai iš „meistarnės“

GVIDAS LATAKAS Kauno au inės kul ū os cen as Kauno An ano Ma inaičio dailės mokykla DOI: h ps://doi.o g/10.35321/all82-10 EILĖRAŠČIAI IŠ MEISTARNĖS GVIDAS LATAKAS Gen is Dangaus aukš umo ma ių pla umo ma au – i u ienai ku iai iš senųjų genčių p iklausai senaisiais žodžiais lyg kaulais blauzdų emies ie oj geležio dangaus daigumo ma ių dilgumo dangaus dingumo ma ių ž ilgumo dangaus dangumo ma ių ma umo ilgėsimės mes kaip seniau sūnau manasai iš kanapių Auliai Ga ėnai a b enda auliai – y ai kauliniai pe ėpū inius iš Ku zemės kaip žalčiai a si ai o būgnas už emp as an išskob os baublio inkos Įž algos / Insigh s 189 GVIDAS LATAKAS 190 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXII iš milžino lokio odos – jį ise an agių pasos ės os ne os kelia pa ys i gi kailiais apkiau ę apsibobu a ę saky ų bobos an gal ų smaigaliai su iš i iš ka klų beigi kasnykų šluo me gių do ano ų g ajija dūdom iš ožkenų cypia i g iaudžia ki i iš jų už eja me geles užspeičia gaudo – os kad sucyps su i s a ka u į pusnis – dūdas saugoki – nakabiai suplėšysi maišą Sykį Ku zemėj spėju – eiksmas isis isų pamėg am ojuj – D ezdene Nuo mūsų į šiau ę šaunusis el ėdi šaunusai el ėdėjėli nu iko kaip nenu iko ką išgi s a osios ausys p ie ki okių dainų p a usios Ku zemės ki o ikėjimo ki o ekėjimo žmones jų kalba – lyg sužeis a kaip sužeis as ė oje sakalas sakalas mėlynasai daug k yžei iškų žodžių ekę išgi s enai maskoliškų šnekė ų lyg b oliai o neinas sup as odėl i eida o La ijon užda biau – šieno pjau mokėda o ubliais cidab o ai i aš su jais – pusb ola į T ečioką pasiėmiau nes ansai labai p ašės Eilė aščiai iš meis a nės Įž algos / Insigh s 191 aigi užeinam obon su emus o enai – pag abas – guli nabaš ikas ienas pa s š iesa pliskina kaip pe eselę ž akių spingsulių nečiedija s alas lūž a nuk iau as ėdesio a sisėdau pa s ienas šlamščiu (ku ąsyk pus aikis mano p apuolė – neba menu gal p iemenėj s ipinė likos isas iš baimės pas i ęs) ai nepasakiau – a gis pas la ius p iim a džiūgau kad žmogus į dausas iš asnoja sako – paliko ma ai pi mesnis šią aša ų pakalnę – kūnai mūs ik palaikis d abužis popie ėliai saldainio ky iai su ynioję sielą sk aiduolę čia pe miglas užklydusią os pasis ip inau – lauksiu sakau mandagiai šeimininkų – budėsiu ka inas juodas ik p o du is šas nabaš ikas sau g abe klas – i besėdįs i besakąs man – u paėdęs o aš neėdęs – einam pe simes i a u pasi uošęs? – kaip daba a menu – sakau – pasi uošęs aš isuome pasi uošęs i negali bū i ki aip Geležio kaulas Geležio kaulas kaulas į geležį gelžis – kaulas – dubuo p ūsai pasi enka mi į liepia sa o akaliams kal i žodžius moky is eblen i s e imos a ėjūnų kalbos gu en mo gen š a ben gebo en GVIDAS LATAKAS 192 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXII mylė i pamo ę labiau už už ska malė ą mo iną p ie pamo ės glaus is kas kie esnis – geležis kaulas? kaulas į geležį? geležis – kaulas – dubuo Vidu žiemos Pas juos Vilkijoj genys – ne genys o ke uklis sėdi jis y elių na e e sykiais išge ia u bū išge ia nieks i nepas ebi kaip g amulensija dings a ėl p ipila lygia dalim su y ais – y ai enai a šiau ūs ba zdiniai neaišku ne kas kam p iklauso ba zda eidui a eidas ik p iedas p ie dyglių augmenijos aukso ieško ojai aukso ieško ojai žiemą a galima da ką as kai aplink ien sidab as? nei iš šio nei o – ilkas negy as ogėse ienas ima ginčy is kad en genys koks au genys – a nema ai – ke uklis i baig as k iukis ki s e nuke a as abejojan is – aš niuk – ėl nebė gė alo užeina smuklėn naujas ba zdočius Eilė aščiai iš meis a nės Įž algos / Insigh s 193 o – i ke uklį u i ! – nusis ebi aš isai susigniuždęs pas juos i k egždės ne k egždės o sk egždės ne sniegas – pu a a sidu i idu žiemos a p ilkų ažis p ie du ų išsigandęs a klys ilko išna a ogėse ogės be ažnyčio ojo Juškų obelė čia pa en dūdmaišis i gi ba zda be cidab o bal a sodai šiaudiniai en palubėj sukasi – Die as duos – nusigausiu Medalis An anui Juškai 200, 11×9 cm, b onza, lie a, 2019 m., au o ius G idas La akas GVIDAS LATAKAS 194 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXII GVIDAS LATAKAS – POETAS IŠ MEISTARNĖS Tapy ojas, ju ely as G idas La akas – ienas sa ičiausių menininkų, nuo jau- numės ašan is i eilė aščius. Išleis os ys eilė aščių knygos: „Kol išsi is a - niukai“, „Nekalendo iniai š en ieji“, „Lokenos“. Visos jo knygos apdo ano os p emijomis. G ido La ako eilė aščiuose nuola os kin a aku sai, gai alingai juda s ichijos: dailė padeda poezijai, poezija – dailei. Kalba upi, naši, a ėja p ie šne- kamosios. Iš eilė aščio į eilė aš į keliauja bibliniai, is o iniai pe sonažai, sakmių, mi ų, pada imų eikėjai. P aei is pa i iama pe liudijimus, a che ipinius elik- us, ku ie a si a gyja. Daba is šmėsčioja epizodiškai, lyg a si ik inai pa ekusi į is o ijas. Poe o kū iniai p imena iš i ų sąspa ų su ęs ą, ano jo pa ies, budinką, palocių. Riedė e ieda ešlūs i ka u ge os k aujo akos pasakojimai. Iš i ališkų, kupinų sąmojo i idinio linksmumo palyginimų ne ikė ai išny a p imi š i že- mai iški žodžiai, ku ie liudija a min į i bū o ę. G idas La akas nesidai o į li e- a ū ines madas, be ne engia „naujų seno ių“. Jo eilė aščių žmogus iki, kad ne isi dangaus š en ieji puikuojasi mūsų kalendo iuose, o gy ena a pe mūsų, algo i ge ia, di ba sa uosius da bus. Ki a e us, žmogus sa o iškai suklūs a: „Tikiu ama ais, ebus jie paga bin i pe amžius.“ Vy au as S ulpinas