Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai

DIANA DAMBRAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: https://orcid.org/0000-0002-0346-8421 Mokslinių tyrimų kryptys: geolingvistika, sociolingvistika. DOI: doi.org/10.35321/all83-11 PIETŲ ŽEMAIČIŲ RASEINIŠKIŲ TARMIŲ NOMINACIJOS IR ĮVERČIAI Dialect Nominations and Evaluations in the Area of the Southern Samogitian of Raseiniai ANOTACIJA Straipsnyje, remiantis per­cep­ty­vio­sios dialektologijos metodologijomis, nagrinėjamos pietų žemaičių raseiniškių patarmės ploto (Kelmės, Raseinių ir Tauragės zonų) respondentų tarmių nominacijos ir jų vertinimai. Visų trijų zonų tiriamųjų sąmonėje įsitvirtinusi ryški žemaičių ir aukštaičių tarmių opozicija. Pastaroji tapatinama su bendrine lietuvių kalba. Respondentų nuomone, žemaičių tarmė – nesuprantama ir lengvai atpažįstama. Ji vartojama kituose miestuose (vietovėse), kurių gyventojai savo šnekamojoje kalboje realizuoja tiriamųjų vardijamus reprezentatyvius žemaičių tarmės bruožus. Aukštaičių tarmė, pasižyminti estetiškumu, suprantamumu, taisyklingumu ir atitinkanti bendrinės kalbos sąvokos sampratą, vartojama artimiausiuose Aukštaitijos etnografinio regiono bei didžiuosiuose Lietuvos miestuose (vietovėse) ir Vidurio Lietuvoje. Nuo kalbinėje gimtinėje vartojamo kalbos varianto ir bendrinės kalbos labiau nutolusios aukštaičių šnektos raseiniškių asocijuojamos su miestų pavadinimais ir įvardijamos tarmėmis. Žemaičių ir aukštaičių tarmių vertinimai leidžia daryti prielaidas dėl spartaus viso pietų žemaičių raseiniškių arealo aukštaitėjimo (ypač Kelmės zonoje, kur dažniausiai žemaičių tarmė vertinama kaip nesuprantamiausia). ESMINIAI ŽODŽIAI: per­cep­ty­vioji dialektologija, kalbinė gimtinė, pietų žemaičių raseiniškių patarmė, tarmė, bendrinė kalba. Straipsniai / Articles 227 DIANA DAMBRAUSKIENĖ ANNOTATION Based on the methodologies of perceptual dialectology, the article addresses dialect nominations and evaluations of the respondents from the area of the Southern Samogitian subdialect of Raseiniai (areas of Kelmė, Raseiniai and Tauragė). There is a clear opposition between Samogitian and Aukštaitian dialects established in the consciousness of the respondents from all three areas. The latter is associated with Standard Lithuanian. According to the respondents, the Samogitian dialect is incomprehensible and easily recognizable. It is used in other towns (localities) whose residents realise the representative features of the Samogitian dialect specified by the respondents in their spoken language. The Aukštaitian dialect, which demonstrates aesthetics, understandability, correctness and meets the concept of the standard language, is spoken in the nearest towns of the ethnographic region of Aukštaitija and Lithuania’s largest cities (localities) and Central Lithuania. The speakers of the subdialect of Raseiniai associate the Aukštaitian local dialects (Lith. šnektos), which exhibit greater differences compared to the language variant spoken in their linguistic homeland and the standard language, with the names of towns and refer to them as dialects (Lith. tarmės) The evaluations of Samogitian and Aukštaitian dialects lead to an assumption concerning the rapid shift of the whole area of Southern Samogitian of Raseiniai into Aukštaitian (in particular in the area of Kelmė where the Samogitian dialect is most commonly evaluated as most incomprehensible). KEYWORDS: perceptive dialectology, linguistic homeland, Southern Samogitian subdialect of Raseiniai, dialect, standard language. 1. ĮVADAS Sociokultūrinės ir socioekonominės priežastys, skatinančios migraciją į didesnes ir struktūriškai patogesnes vietoves, keičia kalbos vartotojų kalbinę elgseną. Kontaktai su kitų kalbos variantų vartotojais, „prestižiškesnio“ varianto vaizdinys koreguoja kalbos atmainų vertinimus ir kartu inicijuoja požiūrio į tarmes peržiūrą. Pastarąjį dešimtmetį perceptyviosios dialektologijos principais paremtų geolingvistinės kompetencijos tyrimų Lietuvoje atlikta nemažai¹, tačiau pietų žemaičių raseiniškių patarmės arealas šiuo požiūriu analizuotas fragmentiškai, nes neapėmė visų Lietuvių kalbos atlase (LKA 1977, 1982, 1991; toliau – LKA) nurodytų patarmės arealo punktų. Žvalgomieji tyrimai atskleidė ekstralingvistinių ¹ Apie paprastųjų kalbos bendruomenės narių geolingvistinių kompetencijų tyrimus plačiau žr.: Aliūkaitė, Miku­lėnienė 2016: 89–120; 2016a: 17–33; Aliūkaitė, Miku­lėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017; Geržotaitė 2016: 121–142; 2016a: 321–339; 2018: 76–101 ir kt. 228 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai faktorių įtaką horizontaliajam ir vertikaliajam raseiniškių kalbos variantiškumui (Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė ir kt. 2014: 146; Vaitmonienė 2014; 2017: 343–365). Dėl konvergencijos reiškinių patarmės plote nustatyti trys besiformuojantys geolektai: pereiginiai Kelmės ir Raseinių bei kiek stabilesnis Tauragės (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014a: 260; NLTA 2014: XIII žemėlapis ir komentaras, sp. įklija). Tačiau norint įvertinti kalbinę situaciją stebimuoju laiku² bei nustatyti prognostinį patarmės kaitos scenarijų ir jo priežastingumą, būtini visų patarmės plote esančių LKA punktų išsamūs kompleksiniai geolingvistiniai tyrimai, o vienas svarbiausių tyrimų komponentų – kalbos bendruomenių geolingvistinė kompetencija. Taigi šio straipsnio tikslas – išanalizuoti pietų žemaičių raseiniškių kalbos bendruomenės narių geolingvistinę kompetenciją (gebėjimus atpažinti tarmes), atsižvelgiant į raseiniškių LKA punktų geografinę padėtį (pagal priklausymą besiformuojantiems geolektams). Objektas – pietų žemaičių raseiniškių kalbos bendruomenės narių tarmių nominacijos, jų vaizdiniai ir vertinimai. Straipsnyje remiamasi 2014 m. lapkričio – 2017 m. spalio ir 2019 m. birželio–rugsėjo mėnesiais pietų žemaičių raseiniškių patarmės plote šio straipsnio autorės surinkta ir į diktofoną įrašyta empirinė medžiaga iš iki šiol egzistuojančių 34 LKA punktų³. Geolingvistinės kompetencijos analizė straipsnyje pateikiama pagal LKA punktų geografinę padėtį, t. y.: 1) Kelmės (šiaurinei) zonai atstovauja respondentai iš 14 LKA punktų – Gūdmoniškės (LKA 162), Šaukėnų (LKA 194), Kūr­tuvėnų (LKA 195), Vaiguvos (LKA 224), Kušleikių (LKA 225), Pădubysio (LKA 226), Kiaunorių (LKA 227), Kražių (LKA 257), Kelmės (LKA 258), Kubilių (LKA 259), Tytuvėnų (LKA 260), Adomaičių (LKA 292), Păkražančio (LKA 293) ir Stulgių (LKA 326); 2) Raseinių (pietrytinei) zonai priklauso septyni punktai – Lyduvėnų (LKA 294), Nemakščių (LKA 327), Alejūnų (LKA 329), Viduklės (LKA 363), Gervinės (LKA 398a), Păupio (LKA 396) ir Raseinių (LKA 364); 3) Tauragės (vakarinei) zonai priskiriami 13 punktų – Vainuto (LKA 356), Žvingių (LKA 357), Păgramančio (LKA 358), Lomių (LKA 359), Batakių (LKA 360), Skaudvilės (LKA 361), Petkaičių (LKA 362), Žygaičių (LKA 390), ² Stebimojo laiko (angl. apparent time) metodą paranku taikyti tiriant vienu metu gyvenančių kelių kartų atstovų kalbą, išsamiau dėl termino žr.: Labov 1972: 24; Sankoff 2006: 1–16; taip pat žr.: Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014b: 36; Kalėdienė 2015: 213–214 ir kt. ³ Raseiniškių plote išskirti 37 LKA punktai, tačiau vienas – Giniotičių (LKA 328) – punktas visiškai sunykęs, jame nebėra nė vieno gyventojo, o Jocių (LKA 391) ir Rūgalių (LKA 463) punktai jau laikytini Tauragės priemiesčiais (čia keliasi žmonės iš netoli esančios Tauragės). Straipsniai / Articles 229 DIANA DAMBRAUSKIENĖ Stragūtės (LKA 392), Joniškės (LKA 393), Pašaltuonio (LKA 394), Eržvilko (LKA 395) ir Eičų (LKA 464) (žr. 1 pav.). 1 PAV. Pietų žemaičių raseiniškių patarmės ribos ir LKA punktai (žemėlapio fragmentas iš Geržotaitė, Mikulėnienė 2014: 1 žemėlapis, žemėlapio autorė L. Geržotaitė) Tiriamąją medžiagą sudaro metalingvistiniai 99 informantų komentarai apie tarmes. Svarbiausi duomenys apie informantus pateikiami lentelėje. LENTELĖ. Pietų žemaičių raseiniškių terminio ploto respondentų amžiaus charakteristika Aukštasis išsilav. | Aukštesnysis išsilav. | Profesinis išsilav. | Vidurinis išsilav. | Pagrindinis išsilav. | Pradinis išsilav. | Iš viso Iki 35 m. | 6 | – | 5 | 3 | 4 | 4 | 22 36–60 m. | 6 | 12 | 10 | 3 | 3 | 1 | 35 Daugiau nei 61 m. | 4 | 12 | 3 | 8 | 4 | 11 | 42 Komentarai koduoti pagal gyvenamąją vietovę, amžių ir lytį (pirmaisiais skaitmenimis ir keturiosiomis didžiosiomis raidėmis žymimas punkto (pagal LKA) numeris ir punkto pavadinimo pirmosios raidės, amžius nurodomas skaitmenimis „1“ (iki 35 metų), „2“ (36–60 metų) ir „3“ (vyresni nei 61 metų), moterų komentarai žymimi „M“, vyrų – „V“, pvz., vidurinei kartai priklausančios informantės iš Žygaičių (LKA 390) punkto komentaro kodas – 390ŽYGA2M). Toliau straipsnyje tiriamųjų komentarai įvardijami respondentų kodais. 230 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Pietų žemaičių rasieniškių tarmių nominacijos ir įverčiai Straipsnyje geolingvistinė kompetencija vertinama gebėjimu atpažinti tarmes bei jas susieti su socialiniais, geografiniais arealais gretinimu, tikslinama nagrinėjant heterostereotipinius⁴ apibūdinimus, remiantis tiriamųjų tarmiškumo suvokimu ir išryškinant būdingiausius, su geografiniais, sociodemografiniais, sociokultūriniais duomenimis susijusius apibendrinimus. Respondentų amžius suponuoja jų kalbinę patirtį, kalbinio elgesio pasirinkimą; kultūriniai kintamieji parodo švietimo sistemos suformuotų normų ir visuomenėje įsigalėjusių nuostatų, vertybių, įsitikinimų visumą. Metodai ir metodologinės prieigos. Medžiaga surinkta derinant pusiau standartizuotos apklausos ir giluminio interviu (pokalbio) metodus⁵. Šio straipsnio autorės suformuluoti klausimai tiriamiesiems taip, kad būtų gauta kuo daugiau informacijos geolingvistinės kompetencijos tyrimui atlikti. Geolingvistinė kompetencija moksliniame diskurse apibrėžiama kaip paprastojo kalbos vartotojo žinių apie kalbos atmainas bei gebėjimo juos susieti su geografiniais, socialiniais, kultūriniais arealais visuma (Diercks 2002: 52–53; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016: 92; Geržotaitė 2019: 1). Paprastųjų kalbos vartotojų subjektyvios nuostatos gali atskleisti objektyvų kalbos variantiškumo vaizdą bei numatyti prognostinį variantiškumo kaitos ir raidos modelį (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a: 17–33). Kalbinių nuostatų tyrimai yra svarbūs, aiškinantis kalbos bendruomenės narių įsivaizduojamų kalbos atmainų ir jų vartotojų kultūrinio, socialinio tapatumo sąsajas bei siekiant parodyti, kad kalbos variantiškumui ir kaitai lemiančią įtaką turi tiek ideologiškai konstruojami dialekto vaizdiniai⁶, tiek ir pasąmonėje susiformavusios stereotipinės kalbos varianto charakteristikos (plg. Chambers, Trudgill 2004: 28; taip pat žr.: Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a: 17–30; Mikulėnienė 2019 ir kt.). ⁴ Heterostereotipiniais apibūdinimais straipsnyje vadinami etnografinių regionų kalbos variantų vertinimai. Dėl termino plačiau žr. Papaurėlytė, Župerka 2010: 185–202 ir kt. ⁵ Derinant kiekybinių ir kokybinių tyrimų metodologijas, atsiskleidžia giluminis tiriamosios imties vaizdas, nustatomos kalbos bendruomenės kalbinio elgesio, nuostatų tendencijos ir priežastingumas (Macaulay 2009; Coffin, Lillis, O’Halloran 2010; Heigham, Croker 2009). Skirtingais metodais tiriant požiūrius į kalbines atmainas, išryškėja kalbos vartotojo socialinis statusas, jo kompetencija ir kalbos variantų vertės (pvz., patrauklumas, kuris neretai susijęs su kalbiniu solidarumu, kalbėtojų patikimumu ir pan.), pranašumas, prestižas ir kt. (plg.: Edwards 2006: 324–331; Garret 2010: 66 ir kt.). ⁶ Japonų lingvistas Fumio Inoue dialekto vaizdinio (angl. dialect image) terminą apibrėžia kaip kalbos vartotojo įsivaizduojamus (susikurtus) psichologinius socialinius regioninio ar socialinio dialekto vaizdinius. Plačiau apie dialekto vaizdinio teoriją ir termino reikšmę žr.: Inoue 1999a: 147; 1999b: 161, 174. Straipsniai / Articles 231 DIANA DAMBRAUSKIENĖ 2. LIETUVOS TARMĖS PIETŲ ŽEMAIČIŲ RASEINIŠKIŲ POŽIŪRIU Mokslinėje paradigmoje nusistovėjusi tradicija Lietuvoje skirti aukštaičių ir žemaičių tarmes. Tačiau taikomosios kalbotyros tyrimų duomenys rodo, kad eilinių kalbos vartotojų taksonomijoje įprasčiausia yra keturnarė tarmių klasifikacija, kai tarmės nominuojamos keturių Lietuvos etnografinių regionų pavadinimais (Aukštaitija – aukštaičių tarmė, Žemaitija – žemaičių tarmė, Dzūkija – dzūkų tarmė ir Suvalkija – suvalkiečių (suvalkų) tarmė), kiek rečiau tarmėmis įvardijamos prototipinių tarmiškumą reprezentuojančių miestų ar tarminių zonų pavadinimais (plg.: Aliūkaitė 2013: 13, 14–15; Bakšienė 2015: 2; Geržotaitė 2016: 121–142 ir kt.). Pietų žemaičių raseiniškių patarmei atstovaujančių respondentų atsakymus į klausimą, kokias lietuvių tarmes jie žino, galima suskirstyti į 5 grupes: 1) hiperoniminė klasifikacija (aukštaičių, žemaičių, dzūkų, suvalkiečių (suvalkų), Mažosios Lietuvos)⁷, 2) dvinarė, arba mokslinė, klasifikacija (aukštaičių ir žemaičių), 3) polinominė, arba daugi narė, klasifikacija (pvz.: dzūkų, žemaičių, Plungės, kupiškėnų (194ŠAUK3M); Jurbarko, Rokiškio, nuo Upynos, dzūkai, žemaičiai (398aGERV3M)), 4) pagal tarmiškumą reprezentuojančius miestus (pvz.: Marijampolės, Jurbarko (396PAUP1M)) ir 5) nuo tarmiškumo atsiribojusių (tarmių neįvardijančių) grupė. Pagal zonas tarmių klasifikacijų duomenys kiek skiriasi (žr. 2 pav.). 2 PAV. Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijų klasifikacija⁸ Pavyzdžiui, Kelmės zonoje neužfiksuotas nė vienas mokslinės klasifikacijos įvardijimas, Raseinių zonoje daugiausia pateikusių miestais ar konkrečiomis vietovėmis pavadintų tarmių. Tauragės zonoje beveik dešimtadaliui respondentų žinoma mokslinė klasifikacija. Beveik visi šios klasifikacijos besilaikantys informantai yra (ar buvo) 232 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai susiję su lietuvių kalbos studijomis aukštosiose mokyklose, kiti teigė apie lietuvių tarmių skirstymą šiek tiek prisimenantys iš lietuvių kalbos pamokų mokyklose. Tačiau dažniausiai raseiniškių sąmonėje tarmių nominacijos neatsiejamos nuo Lietuvos etnografinių regionų pavadinimų: daugiausia tiriamųjų laikosi keturnarės – aukštaičių, žemaičių, dzūkų ir suvalkiečių – tarmių klasifikacijos, kiti respondentai vardija po vieną, dvi ar tris etnografinių regionų pavadinimus atitinkančias tarmes. Respondentams geriausiai atpažįstama žemaičių tarmė, ją paminėjo daugiau nei devyni dešimtadaliai Kelmės ir Tauragės zonų bei daugiau nei du trečdaliai Raseinių zonos tiriamųjų⁹ (žr. 3 pav.). Kitų tarmėmis įvardijamų deskriptorių pasiskirstymas pagal zonas įvairuoja: Kelmės zonos tiriamiesiems, be žemaičių, gerai žinoma suvalkiečių (suvalkų), Raseinių – aukštaičių ir dzūkų, o Tauragės – aukštaičių tarmė; Raseinių ir Tauragės zonose rečiausiai įvardyta suvalkiečių (suvalkų) tarmė, Kelmės – aukštaičių (žr. 3 pav.). 3 PAV. Hiperoniminių tarmių pavadinimų eksplikacija pagal zonas ⁹ Būtina pasakyti, kad skaičiuota ne nuo visų tiriamųjų, bet nuo pateikusiųjų tarmių pavadinimus. Nieko apie tarmes nežinančios ir nominacijų nepateikę į skaičiavimą neįtraukti. Straipsniai / Articles 233 DIANA DAMBRAUSKIENĖ Taigi teigtina, kad raseiniškiai, tarmes tapatindami su etnografiniais regionais, dėsningai patvirtina ankstesnių tyrimų Lietuvoje išvadas¹⁰. Tai, kad žemaičių tarme raseiniškių įvardijama dažniausiai, irgi nėra naujas faktas Lietuvos tarmių tyrimuose¹¹. Vertinant tiriamųjų komentarus, teigtina, kad raseiniškas tarmiškumas (tarmė) apskritai tapatus žemaičių tarmei, t. y. žemaitiškumas siejamas su ryškiosiomis ar bent kiek besiskiriančiomis tarmi-nėmis ypatybėmis (ypač akcentinėmis ir fonetinėmis, išskyrus daugeliui žinomą „džūkavimą“) ar skirtinga leksika. Pridurtina, kad apibūdindami tarmes tiriamieji daugiausia epitetų vartojo nurodydami žemaičių tarmės išskirtinumą: gražiausia (358PAGR2M, 360BATA2M, 364RASE1M, 394PAŠA2M-A, 398AGERV1M), seniausia (364RASE1M), atpažįstamiausia (226PADU2M, 258KELM1M, 259KUBI2M, 294LYDU2V, 329ALĖJ2M, 356VAIN3M-1, 364RASE3M), įdomiausia (225KUŠL3M, 394PAŠA2M), juokinga (360BATA1M) ir pan. Analizuojant pagal zonas, neišryškėjo heteroniminių tarmių vertinimų skirtumų, tik įverčių pozicijos pasiskirsčiusios nevienodai. Pavyzdžiui, Kelmės zonos respondentai labiausiai išryškino žemaičių tarmės nesuprantamumą (sunku suprasti (162GUDM2M), ne viską supranti (225KUŠL3M), nesuprantama (ŠAUK3M, 257KRAŽ1M, 257KRAŽ3M)), Raseinių ir Tauragės – atpažįstamumą (lengviausiai atpažįstama (327ŽVIN2M, 329ALĖJ2M), atpažįstamiausia (294LYDU2V, 356VAIN3M-1, 364RASE3M, 395ERŽV3M), atpažįstama (390ŽYGA1M)). Tokie įverčiai rodo, kad ryškių šiaurės žemaičių požymių turinčius kalbos variantus pietų žemaičiai raseiniškiai išskiria geriausiai, o tai, kad žemaičių tarme laikoma nesuprantama (Raseinių ir Tauragės apylinkių gyventojams nesuprantamumas yra antroje vietoje po atpažįstamumo), reiškia ne tik visų trijų zonų pereigiškumą (artimumą aukštaičiams), bet ir spartų viso patarmės ploto aukštaitėjimą (ypač aplink Kelmę). Vertinant skirtingo amžiaus pateikėjų duomenis, nustatyta, kad Kelmės ir Raseinių jauniausiojo amžiaus grupės tiriamieji demonstruoja švietimo įstaigų suformuotas žinias ir ideologines nuostatas. Pavyzdžiui, Kelmės zonos jaunieji respondentai, įvertinę žemaičių tarmę kaip nesuprantamą, dar pastebi fonetikos ¹⁰ Plg.: Aliūkaitė 2013; Baranauskienė, Krupickaitė 2012; Ramonienė, Krupickaitė 2013 ir kt. Paprastojo kalbos vertintojo požiūriu, tarmių identifikavimą lemia keli svarbūs aspektai: 1) kitoks kalbėjimo būdas, 2) kalbinės tarmiškumo charakteristikos, 3) bent apytikslis vizualus Lietuvos tarmi-nio žemėlapio dalijimas (plg. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 158–160). ¹¹ Plg.: Aliūkaitė 2013: 12; Župerka 2012: 297 ir kt. Reikia pasakyti, kad 2014 m. Raseinių kalbos bendruomenės geolingvistinės kompetencijos žvalgomasis tyrimas atskleidė panašius rezultatus: daugiausia apklaustųjų (92 proc.) tikino žinantys žemaičių tarmę, 87 proc. – aukštaičių. Tik takart daugiau raseiniškių įvardijo suvalkiečių, suvalkų, Suvalkijos tarmę (65 proc.), dzūkų tarmė buvo paminėta mažiausiai kartų (57 proc. tarmių nominacijas pateikusių respondentų). Išsamiau apie tyrimą žr. Vaitmonienė 2014; 2017. 234 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai (nukert galūnes (259KUBI1M)), akcentologijos (kirčiavimas kitoks (258KELM1M)) skirtumus, Raseinių – pabrėžia estetiškumą (gražiausia, bet nesuprantama (298aGERV1M)), taip pat akcentologijos (kirčiavimas kitoks (364RASE1M)) skirtumus. Tačiau Tauragės aukštąjį išsilavinimą įgijusio jaunojo tiriamojo nuomone, dėl savitos leksikos ši tarmė juokinga (juokinga žemaičių tarmė su savo žodžiais (360BATA1M)). Toks vertinimas implikuoja ne tik subjektyvią vieno asmens nuomonę, bet ir apskritai menkesnę tarmės (tarmiškumo) vertę (kad neatrodytume juokingi, reikia kalbėti visiems suprantamai). Pabrėžtina, kad Tauragės zonos aukštesnio išsilavinimo tiriamųjų žemaičių tarmės apibūdinimai gana kategoriški: nuo pabrėžiančių istoriškumą ir estetiškumą (senoviniai žodžiai labai gražu (360BATA2M), gražiausia (358PAGR3M, 394SPAŠA2M-1, 392STRA2V), maloniniai žodeliai (392STRA3M)) iki subjektyviai negatyvių (grubijaniška (362PETK3M), netaisyklingai šneka ir negražiai (395ERŽV3M)). Kelmės zonos aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą įgiję respondentai žemaičių tarmę vertina gana nuosaikiai, bet dažniau akcentuoja estetiškumą (žodžiai kitokie, bet graži (GUDM2M); skirtingi žodžiai (194ŠAUK3M); graži, bet neįprasta (258KELM1M)), aplink Raseinius esančių LKA punktų gyventojų nuomone, tai – lietuviškiausia, seniausia (364RASE1M) ir gražiausia (327NE-MA2V) tarmė. Žemesnio išsilavinimo tiriamieji visose trijose zonose laikėsi panašaus vertinimo ir neretai įžvelgė žemaičių tarmės savitumą ar kitoniškumą (įdomesnė (225KUŠL3M), įdomi (257KRAŽ1M), įdomiausia (394PAŠA2M), kitaip kalba (329ALEJ2M-1, 363VIDU2M), kitaip garsus taria (398aGERV2M), kitokia (363VIDU1V)). Taigi žemaičių tarmė daugeliui respondentų girdėta, tačiau jos vaizdinys tapat us šiaurės žemaičių dialektams, gerokai besiskiriantiems nuo pačių pietų žemaičių raseiniškių kalbos variantų12. Visų trijų zonų tiriamųjų komentarai apie aukštaičių tarmę „atsargesni“ nei žemaičių tarmės apibūdinimai, o beveik pusė respondentų apskritai nevertino, tik teigė teoriškai girdėję šios tarmės pavadinimą. Vadinasi, tokias nuostatas lemia ne gebėjimas atpažinti aukštaičių tarmę, bet per žiniasklaidos priemones, viešumoje girdėtos ar švietimo įstaigų suformuotos žinios (arba sąmonėje įsitvirtinusi opozicija žemaičiai : aukštaičiai). Tai patvirtina vidurinės ir vyriausiosios kartos respondentų komentarai, kad tarmių neįvardytų, jei nebūtų žiūrėję televizijos laidos „Duokim garo“ (224VAIG2M, 257KRAŽ3M, 259KUBI3M, 393JONI3M), o viena jauniausiojo amžiaus grupės atstovė teigė, kad tarmių ¹² Atkreiptinas dėmesys, kad autostereotipinių (pačių respondentų vartojamų) kalbos variantų vertinimų ir etninio tapatumo koreliacijos analizė nėra šio straipsnio objektas, todėl detaliau nenagrinėjamas. Straipsniai / Articles 235 DIANA DAMBRAUSKIENĖ pavadinimai žinomi, nes ji dalyvaujanti folkloro ansamblio veikloje (apie tarmes biškį žinau, kai su folkloro ansambliu „Inkstiliuks“ koncertuojam (361SKAU1M)). Nuostatos dėl aukštaičių tarmės zonose skiriasi: apie Kelmę gyvenantiems jaunesniems ir vyriausiesiems respondentams aukštaitiškas dialektas yra taisyklingas ir tapatūs bendrinei (literatūrinei) kalbai (257KRAŽ1M, 257KRAŽ3M, 258KELM1M), vidurinės kartos atstovams – neišskirtinis (aukštaičių neatskirčiau (258KELM2M)), Raseinių zonos jauniesiems gyventojams – gražiausias ir suprantamiausias (327NEMA1M) (vyresnieji nevertino), Tauragės zonos vyriausiojo ir vyriausiojo amžiaus grupės tiriamiesiems – žinomas, suprantamas, gražiausias (356VAIN3M-1, 358PAGR2M, 392STRA3M). Vieno vyriausiojo Kelmės zonos respondento nuomone, kas mandresni, šneka aukštaitiškai, aukštaičiai – pasikėlę galvas (224VAIG3M-1). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tokie komentarai dažniausiai išsakyti su aukštaičių tarmės atstovais nebendravusių ir žemesnio išsilavinimo respondentų, todėl šie vertinimai veikiausiai sietini su žemaičių tarmei priešinamo dialekto vaizdiniu: jei girdėta žemaičių tarmė ryškiosiomis ypatybėmis ar kitokia leksika nuo bendrinės kalbos skiriasi, vadinasi, aukštaičių tarmė yra artima bendrinei kalbai arba (ir) pačių vartojamam kalbos variantui. O respondento, manančio, kad aukštaičiai – pasikėlę galvas, nuostata veikiausiai implikuoja subjektyvią nuomonę apie viešojo sektoriaus (valdžios) atstovus ar per televiziją (radiją) matytus (girdėtus) asmenis. Kitaip aukštaičių tarmė apibūdinama su aukštaičių patarmių atstovais bendravusių ir aukštesnio išsilavinimo Raseinių ir Tauragės zonos tiriamųjų: pastebimi kirčiavimo (kirčiavimas kitoks (364RASE1M)), fonetikos (skiriu pagal galūnes, raidžių prailginimas (ALĖJ2M-1)) požymiai, identifikuojami konkrečių miestų ar vietovių gyventojų kalbos variantuose (aukštaičiai – apie Šiaulius, Radviliškį – mokiaus Šeduvoį, žinau (364RASE1M); aukštaičių – Utenoj, ten esu gimęs (260YTU2V); šiauliškių – aukštaičių – atpažinčiau, turiu giminaičių (395ERŽV2M)). Apskritai įvardydami ir komentuodami aukštaičių ir žemaičių tarmes respondentai demonstruoja geolingvistinį išprusimą ir gebą jas susieti su miestais ar gyvenvietėmis. Tačiau pastebėtina, kad žemaičių tarmės „ieškoma“ prototipiniuose ryškiosiomis tarmėninėmis ypatybėmis išsiskiriančiuose miestuose (Telšiuose, Plungėje, Skuodė), o aukštaičių tarmė, dažniau tapatinama su netarminiu kalbos variantu, girdima artimiausiuose raseiniškiams Aukštaitijos etnografiniame regione esančiuose miestuose, pvz.: Ariogaloje, Jurbarkė, Šiauliuose. Nuo kalbinės gimtinės¹³ ir bendrinės kalbos labiau nutolusios aukštaičių ¹³ Kalbinės gimtinės (angl. linguistic homeland) tarminė raiška percepcijoje siejama su kalbos vartotojo aplinkos kalbiniais skirtumais ir geografiniais (erdviniais) atstumais. Dėl termino žr. Diercks 2002: 51. 236 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai šnek tos asoci tojjamos su miestų pavadinimais ir įvardijamos tarmėmis, pvz.: Kupiškio (kupiškėnų), Pasvalio (225KUŠ1M), Zarasų (226PADU3M), Šeduvos (259KUBI2M, 364RASE2V). Taigi tokie įverčiai rodo raseiniškių tikėjimą, kad jų kalbos variantas yra artimas bendrinės kalbos, tapatinamos su aukštaičių tarme, vaizdiniui. Kaip matyti iš metalingvistinių komentarų, suvalkiečių (suvalkų) tarmė geriausiai žinoma Kėlmės zonos vyresniesiems respondentams. Vidurinės kartos aukštesnio išsilavinimo tiriamieji įžvelgė suvalkiečių tarmės garsyno ypatumus (pabrėžia „ė“, ištęsia garsus (293PAKR2M); suvalkų atpažinčiau pagal sakomą „jo jo“, jie ilgai taria „o“ (395ERŽV2M)) arba, vadovaudamiesi teorinėmis žiniomis apie bendrinės kalbos formavimosi istoriją, pabrėžė estetinę vertę (suvalkiečių – prestižinė (294GUDM2M); gražiausia, lietuviškiausia (260TYTU2M); graži, sunku su kita sumaišyt (292ADOM2M))¹⁴. Vyriausiojo amžiaus žemesnio išsilavinimo respondentų vertinimai labiau paremti asmeninėmis patirtimis ir yra emocionalūs (išsiskirianti kalba, žargoniška kalba (257KRAŽ3M)) arba tarmė asociuojama su visuomenėje paplitusiu stereotipu apie suvalkiečių šykštumą (suvalkiečiai, sako, kad skūpūs (226PADU3M)). Kėlmės zonos jauniems Raseinių ir Tauragės zonų visų amžiaus grupių tyrimo dalyviams suvalkietiška kalbos atmaina menkai žinoma: ją įvardijo vos po vieną jaunąjį respondentą ir tik viena Raseinių miesto aukštąjį išsilavinimą turinti informantė teigė: suvalkai – priesagos kitokios, pavyzdžiui, -uk- (364RASE1M). Kiti tiriamieji suvalkiečių tarmės nevertino ir nekomentavo arba vadino negrįdeta (327NEMA1V) ar tiesiog kitokia (294LYDU3M, 358PAGR2M, 364RASE2V, 390ŽYGA1M). Pridurtina, kad suvalkiečių tarmė nė vienam tiriamajam neturi konkretaus miesto (arealo) atitikmens. Pavyzdžiui, minimos Marijampolės, Šakių ar Vilkaviškio kalbos atmainos, vadinamos tarmėmis arba kalbomis, neasocijuojamos su suvalkietišku dialektu (Šakių kitokia nei Marijampolės. Marijampolės tarmę atpažinčiau (224VAIG2M); turim gyventojų iš Marijampolės, jie keič tą tarmę (260TYTU2M); Marijampolės – nežinau kokia (363VIDU1V); Vilkavišk y – kitaip šnek (464EIČI2M)). Dzūkų tarmės pietų žemaičiai raseiniškiai taip pat geografiškai nesieja su konkrečiais miestais ar arealais. Daugumos šią tarmę įvardijusių tiriamųjų nuomone, ji sunkiai suprantama, beveik negrįdeta (sunku suprast – mažai girdėta (162GUDM2M); mažiausiai girdėta ir sunkiai suprasčiau (194ŠAUK3M–2); dzūkų nesuprasčiau (356VAIN3M–1)), nežinoma (nepažinčiau, nes neturiu pažįstamų (395ERŽV3M); nežinau, ar pažinčiau, per televiziją rodo (395ERŽV2M)) arba įvardijama Dzūkijos etnografiniam regionui priskiriama raiški ¹⁴ Plg. Aliūkaitė 2013: 13. Dėl suvalkiečių tarmės prestižiškumo žr. Baranauskienė, Krupickaitė 2012 ir kt. Straipsniai / Articles 237 DIANA DAMBRAUSKIENĖ džūkavimo ypatybė (kitaip tariami garsai (226 PADU2M); pagal garsus, jų kalbą (257KRAŽ3M-2); kitaip garsus tar (357ŽVIN2M); kitaip kalba (361SKAU2M); džūkus atpažinčiau pagal „dz-“ (398aGERV3M)). Tačiau su Dzukijos etnografiniu regionu tapatinamos tarmės atstovais dažniau bendravusieji šį kalbos variantą vertina remdamiesi įvairiomis asmeninėmis patirtimis (dzūkai „cik cik“ – kaip viščiukai. Giminių turiu, atpažinčiau. Taria raides minkštai. Dzūkų gražiausia, švelniausia (257KRAŽ3M); dzūkų – kitokia, negraži, bet gražu mažybiniai žodžiai (360BATA1M); atskirčiau, su dzūkais mokiausi (464IEČI3M)). Suvalkiečių (suvalkų) ir dzūkų tarmių (ne)žinojimo bei vertinimų pagal zonas analizė reikšmingų skirtumų neišryškino. Pastebėtina, kad apskritai tiriamieji mažiau žinomas (girdėtas) suvalkiečių ir dzūkų tarmėmis vadinamas kalbos atmainas linkę laikyti nepatraukliomis, ir tai leidžia daryti prielaidą, kad kalbinės gimtinės veiksnys yra vienas svarbiausių, vertinant labiau nuo įprasto nutolusius kitokius kalbos variantus. Taigi raseiniškiai, kalbos variantus vadindami tarmėmis, vadovaujasi teorinėmis žiniomis apie Lietuvos etnografinį suskirstymą, o ryškesnes tarmes ypatybes, kurios geolingvistinėje paradigmoje skiriamosios galios neturi, priskiria kitai tarmei. Polinominiо tarmių skirstymo laikosi beveik dešimtadalis Kelmės zonos respondentų, mažiau nei trečdalis Raseinių ir penktadalis Tauragės tiriamųjų (žr. 2 pav.). Taigi respondentai greta etnografinių regionų pavadinimus atitinkančių tarmių vardija miestų (vietovių) pavadinimais (pvz.: Biržų (364RASE1M), Kelmės (294LYDU3M), Panevėžio, skuodiška (326STUL3M)), sisteminiais kalbomis (rusų (394PAŠA3V), kuršių (361SKAU2M), tikra lietuvių gramatinė (363VIDU2M)) nominuotas „tarmes“ arba istoriškai nuo seno visuomenėje įsigalėjusias ir tarmėmis vadinamas kalbos atmainas (zanavykų, kapsų, dzūnininkų, dounininkų, šiioniškių (358PAGR2M))¹⁵. Polinominėje klasifikacijoje vyrauja miestų (vietovių) pavadinimus atitinkantys tarmių įvardijimai. Esminių skirtumų įvardijant ir vertinant tokius kalbos variantus zonose neišryškėjo, o jų atpažinimo priežastys, nepriklausančios nei nuo išsilavinimo, nei nuo amžiaus, skirtinos į dvi grupes: asmeninės kalbinės patirties ir viešųjų ir (ar) socialinių medijų suformuoti kitokios kalbos (tarmės) vaizdiniai. 15 Kadangi sisteminėmis kalbomis ir kitomis atmainomis įvardyti tarmiiniai vienetai minimi tik po vieną kartą, nėra tikslinga išsamiau nagrinėti, todėl straipsnyje daugiau dėmesio skiriama miestų (vietovių) pavadinimus atitinkančioms nominacijoms ir jų vertinimams. Kartu aptariami ir tik miestų (vietovių) klasifikacijos besilaikiusiųjų tarmių vienetų įvardijimai ir nuostatos. 238 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai Didžioji dalis raseiniškių terminams vienetams dažniausiai suteikia arba tarmiškais laikomų Marijampolės (464EIČI1M, 224VAIG2M, 364RASE1M, 396PAUP2M), Plungės (194ŠAUK3M, 224VAIG2M, 396PAUP2M, 392STRA3M), Telšių (195KURT1V, 224VAIG2M, 257KRAŽ1M, 258KELM2M, 364RASE2V, 392STRA3M) miestų pavadinimus16, arba su bendrine kalba asocijuojamų didžiųjų miestų Kauno (162GUDM2M, 327NEMA3V, 258KELM1M, 363VIDU1V, 364RASE2V, 390ŽYGA2V), Klaipėdos (225KUŠL1M, 258KELM1M, 327NEMA3V, 394PAŠA2M-1), Vilniaus (162GUDM2M, 258KELM1M, 258KELM3M, 327NEMA3V, 359LOMI1V, 363VIDU1V, 363VIDU3M, 364RASE2V, 390ŽYGA2V) pavadinimus (žr. 4 pav.). 4 PAV. Miestų (gyvenviečių) pavadinimus atitinkančių tarmių nominacijos pagal zonas 16 Apie prototipines tarmiškumo zonas žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 126–146 ir kt. Straipsniai / Articles 239 DIANA DAMBRAUSKIENĖ Tačiau abiejų šių grupių tarmių vertinimai yra skirtingi: didžiųjų miestų pavadinimais nominuoti kalbos variantai, raseiniškių manymu, taisyklingiausi (taisyklingi) (162GUDM2M, 225KUŠL1M, 327NEMA3V), gražiausi (359LOM1V, 390ŽYGA2V) ir dažniausiai laikomi bendrine (literatūrine) kalba (258KELM1M, 258KELM3M, 327NEMA1M, 363VIDU1V, 363VIDU3M, 364RASE2V, 394PAŠA2M-1). Prototipinių tarmių miestų pavadinimais vadinamos tarmės dažniausiai apibūdinamos stereotipiškai, pvz.: Plungės ir Telšių laikomos žemaitiškomis (194ŠAUK3M, 258KELM2M, 364RASE2V, 392STRA3M ir kt.), Marijampolės – kitokia (227KIAU3M), skirtinga (194ŠAUK3M)¹⁷. Nuomonės tiek dėl didžiuosiuose Lietuvos miestuose vartojamos taisyklingos, gražiausios bendrinės kalbos, tiek dėl Marijampolės, Plungės ir Telšių tarmėmis kalbos variantų, respondentų įvardijamų tarmėmis, veikiausiai galima pagrįsti stereotipizuotomis visuomenėje įsigalėjusiomis nuostatomis: urbanistinėse vietovėse sukurta socialinė gerovė implikuoja prestižinio kalbos varianto vartojimą, visuotinai žemaitiškais laikomuose miestuose kalbama žemaičių tarme, o Marijampolės kalbos atmainos išskirtinumas labiausiai žinomas per žiniasklaidos priemones. Tik po vieną ar keletą kartų minimi tų vietovių pavadinimais įvardyti kalbos variantai, su kurių atstovais turėta tiesioginių kalbinių kontaktų¹⁸ (Platelių tarme uošviai šnek (194ŠAUK2M-1); Naujosios Akmenės tarme žinau – giminaičiai iš ten (225KUŠL1M); Zarasai – kitaip kalba, kitokia kalba tos tarmės, buvau ten (226PADU3M); Šiauliuose giminė gyvena, tą tarmę gerai vertinu (361SKAU3M) ir kt.)¹⁹. Tokių tarmėmis įvardijamų kalbos atmainų išsamesni apibūdinimai neretai priklauso nuo amžiaus ir išsilavinimo: kiek daugiau nei dešimtadalis jaunuolių ir (arba) aukštesnio išsilavinimo respondentų pastebi akcentologijos (Šiaulių, Radviliškio – kirčiavimas kitoks (364RASE1M); Rietavo, Telšių – kitaip kirčiuoj ¹⁷ Pabrėžtina, kad tik vieno respondento nuomone, Marijampolėje kalbama taisyklingiausia tarme (162GUDM2M). Veikiausiai tokia nuomonė išreiškiamas kalbos varianto tapatumas bendrinei kalbai (to paties respondento taisyklingiausiomis laikomos ir Kauno bei Vilniaus tarmės); toks vertinimas laikytinas kalbos formavimosi istorijos atspindžiu. ¹⁸ Išimtimis laikytinos Kelmės zonos respondentų dažniau įvardijama Šiaulių, Raseinių zonos – Jurbarko tarmės. Ir tai suprantama, nes šių zonų tiriamieji neretai palaiko socialinius ryšius su artimiausiai esančių miestų gyventojais. ¹⁹ Pridurti­na, kad net ir tos pačios patarmės plote esančiose vietovėse įžvelgiamas kitoks kalbėjimas, o gyvenviečių pavadinimai neretai tampa tarmių pavadinimais. Pavyzdžiui, respondentės iš Gervinės punkto (LKA398a), esančio už 10 km nuo Raseinių, manymu, raseiniškių [tarmė] – kitokia (398aGERV1M); Tytuvėnų (LKA260) (nuo Kelmės apie 18 km) gyventoja įsitikinusi, kad Kelmės – žemaičių, bet ne taip kad žemaitiškai (260TYTU2M); tiriamojo iš Nemakščių (LKA327) (nuo Raseinių apie 26 km) nuomone, Raseinių kalba – taisyklinga, literatūrinė (327NEMA3V). 240 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai (357ŽVIN2M)), fonetikos (šiauliškiai nukandžioja galūnes (194ŠAUK2M-1); Utena, Marijampolė – galūnes kitaip taria (363VIDU1V)) ir leksikos (Šeduva sako „va“, o mes „ve“ (364RASE1M); tauragiškiai sako „ve“ (464EIČI3M)) skirtumus, vyresniesiems ir (ar) žemesnio išsilavinimo tiriamiesiems (15 proc.) svarbesnė estetika (Panevėžio – negraži, grubi (194ŠAUK2M-1); šiauliškių – stačiokiška (226PADU2M); Rietavs grubiai šnek (392STRA2V)). Tačiau leksikos ypatumų įžvalgoms (apie 3 proc. respondentų) ir ryškesnėmis žemaičių tarmės ypatybėmis išsiskiriančių miestų (vietovių) pavadinimais nominuotų tarmių vertinimams žemaitiškumu (beveik trečdaliui tiriamųjų) nei amžius, nei išsilavinimas įtakos neturi (skuodiškos žodžių reikšmės kitokios (326STUL3M); Kelmės žodžiai keisti (359LOMI2V); Kelmė – nežinau, gal prie Žemaitijos, o Šaukėnų tai jau žemaitiška (225KUŠL3V); Skuodo – tikra žemaičių (257KRAŽ1M); Palangos, Kretingos – graži žemaitiška (259KUBI3M); Gal Šilalės tarmė žemaičių tikra (327NEMA3V); Šilalės – taisyklinga žemaičių (329ALĖJ2M-1); Kvedarnos – labai žemaitiška (398AGERV2M)). Vis dėlto daugiausia informantų (42 proc.) mano, kad kitose vietovėse kalba tiesiog kitokia, keista, specifinė (Kelmės tai jau kitokia, keista (294LYDU3M); Zarasai kitaip kalba (226PADU3M); šiauliškių specifinė (258KELM2M); Klasiokas buvo nuo Šilalės, keista kalba (359LOMI1V)) (žr. 5 pav.). 5 PAV. Miestų (gyvenviečių) pavadinimus atitinkančių tarmių vertinimai Taigi tarmių siejimas su konkrečiomis vietovėmis implikuoja girdėto kitokio varianto atpažinimą bei aktualizuoja raseiniškiams reprezentatyvius skiriamuosius požymius – arba kitose gyvenvietėse kalbama kitaip, arba žemaitiškai. Straipsniai / Articles 241 DIANA DAMBRAUSKIENĖ 3. IŠVADOS Pietų žemaičių raseiniškių geolingvistinei kompetencijai LKA punktų geografinė padėtis ir jų zoniškumas reikšmingos įtakos nedaro. Gebėjimai tarmes atpažinti, įvertinti ir jas susieti su tarminiais arealais visose tirtose zonose yra panašūs, todėl, vertinant šiuo aspektu, visas raseiniškių patarmės plotas laikytinas pereiginiu. Tarminiai vienetai raseiniškių dažniausiai nominuojami remiantis teorinėmis žiniomis ir konkrečiomis kalbinėmis patirtimis. Chrestomatinės (suformuotos per švietimo sistemą) žinios demonstruojamos vardijant hiperoniminius terminus deskriptorius, smulkesnių kalbos atmainų pavadinimai suteikiami vadovaujantis kalbinėmis nuovokomis, grįstomis tiek asmeninėmis patirtimis, tiek stereotipizuojant viešojoje erdvėje girdėtus kalbos variantus. Tarmių apibūdinimai labiausiai koreliuoja su raseiniškių išsilavinimu: aukštesnio išsilavinimo tiriamieji išryškina per švietimo sistemą įgytas kalbos variantų skirties kompetencijas (nurodomi gramatiniai požymiai), žemesnio išsilavinimo – dažniau aktualizuoja emocionalumu paremtus įverčius. Tačiau apskritai tarmių vertinimų analizė parodė, kad visose trijose zonose respondentai tarmių apibūdinimų (išskyrus žemaičių tarmę) linkę vengti. Gebėjimas žemaičių tarmę susieti su konkrečiais miestais (vietovėmis) ir jos (žemaičių tarmės) vertinimas kaip nesuprantamos ir atpažįstamos (aukštaičių tarmė „randama“ artimiausiuose Aukštaitijos etnografiniame regione esančiuose miestuose ir apibūdinama kaip gražiausia, suprantama ir taisyklinga) leidžia teigti ne tik apie visų trijų zonų pereigiškumą, bet ir gana spartų viso patarmės ploto aukštaitėjimą (ypač aplink Kelmę). Tyrimo analizė rodo neblogas pietų žemaičių raseiniškių teorines žinias apie Lietuvos tarmes bei tarminę orientaciją, tačiau, apibendrinant vardijamas tarmių nominacijas ir įverčius, drąsiai teigti, kad apklaustiems šios patarmės atstovams būdinga gera dialekto kompetencija ir jie gerai skiria tarmes, negalima. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Aliūkaitė Daiva 2013: Horizontalusis ir vertikalusis kalbos kontinuumo skaidumas: XXI amžiaus kalbėjimo variantai paprastojo kalbos vertintojo požiūriu. – Taikomoji kalbotyra 2. Prieiga internete: www.taikomojikalbotyra.lt. Aliūkaitė Daiva, Bakšienė Rima, Jaroslavienė Jurgita, Judžentytė Gintarė, Leskauskaitė Asta, Lubienė Juratė, Meiliūnaitė Violeta, Pakalniškienė Dalia, Ragaišienė Vilija, Rinkauskienė Regina, Švambarytė-Valužienė Janina, Urbanavičienė Jolita, Vaišnienė Daiva 2014: Punktų tinklo 242 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Pietų žemaičių rašeiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai tankis geolingvistinės skirties aukštaičiai : žemaičiai požiūriu. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulenienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 129–196. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014a: Geolektų ir regioninių dialektų formavimosi ypatumai Lietuvoje. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 257–262. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014b: Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodai. Pagrindinės sąvokos. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 29–47. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2016: Perceptyviosios dialektologijos instrumentai ir tyrimų kryptys: variantų arealai mentaliniuose žemėlapiuose (Biržų atvejis). – Acta Linguistica Lithuanica LXXIV, 89–120. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2016a: Lietuvos gimnazistų požiūris: išsilavinimas Lietuvos gimnazistų vaizdiniuose. – Verbum 7, 17–33. Prieiga internete: http://www.zurnalai.vu.lt/verbum/article/view/10283. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė, Čepaitienė Agnė, Geržotaitė Laura 2017: Kalbos variantiškumas ir jo vertinimas perceptyviosios dialektologijos požiūriu: variantų ir vietų vaizdiniai: kolektyvinė studija, sud. D. Aliūkaitė, D. Mikulėnienė, Vilnius: Vilniaus universitetas. Bakšienė Rima 2015: Tarminio kalbėjimo savivertė ir gyvybingumas: XXI a. pradžios Šakių ir Jurbarko šnektos. – Lietuvių kalba 9. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/172. Baranauskienė Viktorija, Krupickaitė Dovilė 2012: Lietuvos miestų gyventojų tarminės regioninės savimonės ypatumai (sociolingvistinio tyrimo duomenimis). – Taikomoji kalbotyra 1. Prieiga internete: www.taikomojikalbotyra.lt. Chambers Jack K., Trudgill Peter 2004: Dialectology, 2nd edition, Cambridge: Cambridge University. Coffin Caroline, Lillis Theresa M., O’Halloran Kieran 2010: Applied Linguistics Methods, London and New York: Routledge. Diercks Willy 2002: Mental maps. Linguistic-Geographic Concepts. – Handbook of Perceptual Dialectology 2, eds. D. Long, D. R. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 51–70. Straipsniai / Articles 243 DIANA DAMBRAUSKIENĖ Edwards John 2006: Language attitudes. – Encyclopedia of Language and Linguistics 6, 2nd edition, ed. K. Brown, Oxford: Elsevier, 324–331. Garret Peter 2010: Attitudes to Language, Cambridge: Cambridge University. Geržotaitė Laura 2016: Jaunųjų šiauliškių ir panevėžiškių tarminė savimonė: ribos mentaliniuose žemėlapiuose. – Acta Linguistica Lithuanica LXXIV, 121–142. Geržotaitė Laura 2016a: Vartotojo veiksnys: subjektyvusis Lenkijos lietuvių šnektų vaizdas mentaliniuose žemėlapiuose. – Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos, sud. D. Mikulėnienė, A. Leskauskaitė, V. Ragaišienė, L. Geržotaitė, N. Birgėlienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 321–339. Geržotaitė Laura 2018: Šiaulių jaunuolių kalbinė gimtinė mentaliniuose žemėlapiuose. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 5, sud. R. Bakšienė, N. Morozova, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 76–101. Geržotaitė Laura 2019: Bendrinės lietuvių kalbos vaizdinių kalbinio standarto plote tyrimas: vienos Kauno rajono gimnazijos atvejis. – Lietuvių kalba 13. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/278. Geržotaitė Laura, Mikulėnienė Danguolė 2014: Dabartinė lietuvių tarmių klasifikacija ir Lietuvių kalbos atlaso punktai: žemėlapis ir komentarai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, Į žemėlapis ir komentaras (sp. įklija). Gyventojai – https://osp.stat.gov.lt/2011m.-visuotinis-gyventojų-ir-būstų-surašymas. Heigham Juanita, Croker Robert A. 2009: Qualitative Research in Applied Linguistics, London: Palgrave. Inoue Fumio 1999a: Classification of Dialects by Image: English and Japanese. – Handbook of Perceptual Dialectology 1, eds. D. R. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 147–160. Inoue Fumio 1999b: Handbook of Perceptual Dialectology 1, eds. D. R. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 161–176. Kalėdienė Laima 2015: Vilniaus miesto kalba: stebimojo laiko hipotezė. – Tarmės – Europos tautų kultūros paveldas / Dialects – Cultural Heritage of European Nations, Vilnius: MRU, 211–244. Labov William 1972: Sociolinguistic Patterns, Philadelphia: University of Pennsylvania Press. LKA – Lietuvių kalbos atlasas I. Leksika, atsak. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1977. 244 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai LKA – Lietuvių kalbos atlasas II. Fonetika, atsak. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1982. LKA – Lietuvių kalbos atlasas III. Morfologija, atsak. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1991. Macaulay Ronald 2009: Quantitative Methods in Sociolinguistics, London: Palgrave. Mikulėnienė Danguolė 2019: Tarmiškumo bruožų nomenklatūra: nuo tarminių požymių prie tarmiškumo žymenų. – Respectus philologicus 35(40). Prieiga internete: https://www.zurnalai.vu.lt/respectus-philologicus/article/view/12716/11395. NLTA – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 2014. Papaurelytė Silvija, Župerka Kazimieras 2010: Lietuvos etninių sričių gyventojų charakterio bruožai kalbos pasaulėvaizdyje. – Kalbos kultūra 83, 185–202. Ramonienė Meilutė, Krupickaitė Dovilė 2013: Regioniniai kalbų vartojimo Lietuvos miestuose ypatumai. – Miestai ir kalbos II. Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: kolektyvinė monografija, sud. M. Ramonienė, Vilnius: Vilniaus universitetas, 23–53. Sankoff Gillian 2006: Age: Apparent time and real time. – Elsevier Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd edition. Prieiga internete: https://www.ling.upenn.edu/~gillian/PAPERS/Sankoff.Age,AT,RT.pdf. Vaitmonienė Diana 2014: Raseinių kalbinės bendruomenės geolingvistinė kompetencija: magistro darbas, Vilnius: Vilniaus universitetas. Vaitmonienė Diana 2017: Lietuvos tarmių vaizdiniai pietų žemaičių raseiniškių mentaliniame žemėlapyje. – Perspectives of Baltic Philology III. The Apocalypses of the Baltic Worlds, Poznań: Wydawnictwo Rys, 343–365. Župerka Kazimieras 2012: Metalingvistika. Nekalbininkų kalbotyra, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Straipsniai / Articles 245 DIANA DAMBRAUSKIENĖ Dialect Nominations and Evaluations in the Area of the Southern Samogitian of Raseiniai SUMMARY Sociocultural and socioeconomic reasons driving migration to larger and structurally more convenient localities change the linguistic behaviour of language users. Contacts with the users of other language variants and the image of a more “prestigious” variant correct the evaluations of language varieties and also initiate a review of the attitude towards dialects. The research addressing the geolinguistic competence in the area of the Southern Samogitian subdialect of Raseiniai based on the principles of perceptive dialectology has been rather fragmentary; it revealed the impact of extralinguistic factors on the horizontal and vertical variation of the language of the subdialect of Raseiniai; meanwhile, due to the phenomena of convergence, three geolects, which are developing in the area of the subdialect – Kelmė, Raseiniai and Tauragė – were identified. In order to evaluate the linguistic situation at the present moment and to anticipate the scenario of the further development of the Southern Samogitian subdialect of Raseiniai and its causality, the first study addressing the geolinguistic competence of the linguistic communities from all the points included in the Atlas of the Lithuanian Language, which are situated in the area of the subdialect, was carried out. The research is based on the comparison of the commentaries of the respondents from the areas of Kelmė, Raseiniai and Tauragė about dialects and the ability to associate them with social and geographical areas. Geolinguistic competence was further revised by analysing heterostereotypical evaluations (of other language variants) and the respondents’ understanding of dialectal speech (dialectal properties) with regard to sociodemographic and sociocultural variables. It was found that the Samogitian dialect, which is generally equalled to dialectal speech, is best known to (recognizable by) the respondents, i.e., the Samogitian dialect is linked with the language variant manifesting prominent dialectal features (except for the Dzūkian dialect known by many people) or distinct vocabulary. The respondents of the youngest age and more advanced educational background, demonstrating the knowledge and ideological attitudes formed by educational institutions, often consider phonetic, accentual and lexical differences the distinguishing features of dialects, whereas older respondents who are less advanced in education tend to highlight originality or peculiarity. When nominating and commenting on the dialects of Aukštaitian and Samogitian, the respondents demonstrate their geolinguistic knowledge and can often associate them with towns or settlements. However, it should be noted that the respondents usually “look for” the Samogitian dialect in prototypical towns exhibiting prominent dialectal features (Telšiai, Plungė, Skuodas); meanwhile, Aukštaitian, which is more commonly associated with the non-dialectal linguistic variant, is “found” in the towns from the ethnographic region 246 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Pietų žemaičių raisეiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai of Aukštaitija, which are closest to the speakers of the subdialect of Raseiniai (Ariogala, Jurbarkas, Šiauliai). The Aukštaitian local dialects (Lith. šnektos), which are further from the linguistic homeland and the standard language, are associated with the names of towns and are referred to as dialects (Lith. dialects). Such evaluations obviously show the belief of the speakers of the subdialect of Raseiniai that their language variant is close to the image of the standard language, which is paralleled to the Aukštaitian dialect. The speakers of the subdialect of Raseiniai associate the language variant which differs from the standard language to any degree with a dialect and view it as a separate dialectal unit. The association of “dialects” with specific localities shows that ordinary language users well distinguish between dialects, whereas language divisibility depends on the aspects of their specific linguistic experience. When nominating dialectal units, the speakers of the subdialect of Raseiniai follow their theoretical knowledge and specific linguistic experience. Chrestomathic knowledge is demonstrated by specifying hyperonymic dialectal descriptors, whereas the names of smaller language varieties are usually attributed on the basis of their linguistic understanding resulting from personal experience and the stereotyping of the language variants heard on the media. The research data make it clear that the dialectal orientation of the speakers of the Southern Samogitian of Raseiniai and their theoretical knowledge of Lithuanian dialects are rather good, but in summary of the nominations and evaluations of dialects expressed by the respondents, we cannot firmly state that the representatives of this subdialect interviewed in the study can be characterized by good dialectal competence and the ability to distinguish between dialects. Įteikta 2020 m. spalio 16 d. DIANA DAMBRAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 247