Vytautas Stulpinas – statinio srauto poetas

GIEDRIUS ALKAUSKAS 326 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV IŠKILMĖS P ieš šuo ą me ų, laukian gimnazijos salėje iškilmių niekada nesibaigiančios š en ės, ienas ašy ojas auksakalys lyg nieku nieko: – Kas, a o gal a, čia didžiausias? – Mače nis, – sakom abu. – Mače nis, – i nu ylam. GIEDRIUS ALKAUSKAS VYTAUTAS STULPINAS – STATINIO SRAUTO POETAS Kai žiemą Telšiuose pasukda au iš Luokės ga ės į Vilniaus ga ę, ieno daugiabučio ke i ajame aukš e isada degda o spingsė. Žinojau – Vy au ui Telšiečiui daba paga ų me as. Tokiose e d ėse juk i gims a lais iausi eks ai. Jus iniškių na elyje, Sapiegiškio obelėje, daugiabučio blokelyje. Poe as, išplėšian is is naują i naują p a ęsimą ko oje su sekinančia liga. Be eilėse o nuo a gio nesima o. Tas, ku iam aika – ik iš e ėjęs a chipelagas ko os su didžiūnais didjū ėje. Be jo eilėse nė a okeanų. Ka ys, mūšyje ski ian is ik d iejų spal ų an pečius. Tačiau koks aibulynas eilėse! Ta p poe ų nemačiau i didesnio e udi o. Tik jo eks uose mažai abs akcijų. Miškininkas, dailidė, biblio ekininkas. Be žolininkys ės, ki okių šnekų iš jo i nesi ikė um. O iek p ipasakos is o ijų apie p aei ies li e a us, jog jau esnį plunksno ių as pa a dynas umpam p islėgs p ie žemės. I š iesas mėgs a in- ensy ias, kad isus pakampius apš ies ų. Ne ik alego iškai. Da 1971 m. jau- nųjų ilologų konku se jį pas ebėjo i laišką, ad esa o saugomą kaip elik iją, pa ašė pa s Ma celijus Ma inai is: Vy au ai, aš, kaip žemai is, Jūsų aizduose „užuodžiu“ Žemai ijos žemę, ku ios sielą kiek daugiau poezijoj y a p askleidęs V. Mače nis. Mokslei io Vy au o eiles didis poe as išlaikė i nus ebusiam au o iui ã š ie- us pado anojo jau po 30 me ų. Šioje ci a oje, manau, i glūdi Vy au o kū ybos Vy au as S ulpinas – s a inio s au o poe as Įž algos / Insigh s 327 sėkla. Poezija u i lik i poezija, ne jei iš e s um ją iš pa a mės į bend inę kalbą. Tad Vy au as, kaip andai Mače nis, ašo lie u iškai, o mąs o žemai iškai. Juk ai, kas kiek ieną išski ia, ne a ski ia. O laiške paminė as Mače nis... Ką i besaky i. Šieme , jubiliejiniais me ais, iš Vy au o daug apie šį žemaičių žemės unikumą išgi dome. Iš gy enimo spausdamas da i da po do aną – laiką, pi mąją knygą „Didysis kamba ys“ išspausdino ik 1998 m. Vėliau sekė „Nok iu no g ėsmė“ (2002), „Tykios u opijos“ (2003). Šias d i edaga o aukš ai is Jonas S ielkūnas. Po o – ilogija „Pa ėsiai“ (2007), „Tolymės“ (2013), „Vaka ijos“ (2016). Dionizo Poškos i Salomėjos Nė ies p emijų lau ea as. Nė a jo poezijoje jū ų, neaiškių e d ių, isa ų, ugninių kamuolių. Jei pasi odo – ik kaip Tausalo bangelė, e d- ė aizdis iš sodo pa ėsinės, Kolkos š y u ys Ku žemėje. Būsenos eilė aščiuose iksuojamos iš konk ečių, kalendo iuje pažymė ų dienų, ad eilė aščius sup as i i pilnai išši uo i nė a leng a. Koduojami konk e ūs į ykiai, žmonės, sumi gė- jimai. Aki aizdu, jog už daugelio eks ų slypi is o ijos, ku ių išslap inimo ak- ai – ik au o iaus a min yje. Kai ašoma apie Ced oną, bėgan į į Va du ą, su o- kiame, jog esame Žemaičių Kal a ijoje. Be jei paminimas eglynėlis, ikslesnės ie o ės nesužinosime. Be a o eikia? Kaip Vy au as sako, isa ezo e ika jam – ai saulėlydoje mels uojančios kal os ki apus Tausalo. Viskas. Kai isos išo y- bės i idujybės nu ims a, pasiekiama iba, ku dinamikos dėsniai nebegalioja. Įsi y auja s a ika. Be koks čia s au as! Tiesa, Vy au as p iesagos -yb- nemėgs a. Nemėgs a i žodžio „ši dis“. Tad – jokių didybių i amžinybių. Tik begalumas, ik e d umas. Tebūnie ad aip: kai iskas nu ims a, įsijungia ai, kas s a biau- sia: gy enimo esmė. Nu imusio i jau ik o, s a inio s au o poe as. Gied ius Alkauskas