Poezija

Įž algos / Insigh s 321 VYTAUTAS STULPINAS Poe as, Telšiai UŽRAŠAS, UŽRAŠUI NELYGUS Vaikys ės namuos nebu o langų į šiau ę. Dulkan is, išmuš as kelias bal a o i lenkė didelę asa os paslap į – S ulpinų kaimo koplyčią. Tė as inkda o mažy es s iklo šukes i , nub aukęs žemes, nešda o saujoj po kaš onais, į plačią juodą s a inę. Vaikys ės namuos nebu o langų į šiau ę, – akimi kų š iesa sklęsda o maloniai i ykiai, lyg išsklaidy ais kla y ais. P iemenės du is a šauda o pasenusių aly ų šlamėjimas, u ėda ęs mumi ikuo ų kekių šiugždesio su gausiomis paukščių bi bynėmis. Kekių ūs ybėje galėda ai išgi s i lakan gal očių šunį. Beje, ne ien ik ai jį. Vasa idžio kai oje į šulinį ga mėda o kibi as, lyg į ki ą pasaulį. Beje, ne ien ik ai jis. Apsnūdusi, e zinama ėjų, u agano nuplėš a i šūne laukinė k iaušė da ebeme a šešėlį a min ies lygumose, ka u su koplyčios saulė u langu einan į laukais su manim, šešėlį i a š ai ą, ku iuos nešiau i nešuos VYTAUTAS STULPINAS 322 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV lyg kup inę, pilną g i elinių len elių. Vienoje jų aš iai į ėž as už ašas, už ašui nelygus: „Vaikys ės namuos nebu o langų į šiau ę.“ GRŪSTĖS PASIJA Pie ose p ismaigs y a pe džiū ų g ėblių. Nu yko užkampio žmonės, ne ims a gy uliai – kibi ai pa e s i an šono. Po nepakeliamo ka ščio a eina skubaus a ok ėpio alanda: idudienis a kišo pu nią alkūnę. Kas asi i yks a: os pačios gen ies y ai kloja pa iesalus an G ūs ės smil ynų žolės. G akščios, nep iekaiš ingai sudė os gen ainių mo e ys ūpes ingais senbu ių ž ilgsniais aukia iš inklų a laidų p o ian ą i d o iai nusisukusios, lyg mėgindamos nuslėp i paleng ėjimą p ie š en iškos d obės, ykiai ba a aikus. Ak... Pala, p ieik a čiau, pasišiaušęs špoke, aš nu auksiu šį umpą apsakymą, eikš, kiek p ikibk, padėk man išma uo i gal, sakau, pe sąsiau į, lyg kokiam gunk elėjusiam k iaučiui, seną giminės siel a ą, i da kuo – sukamu ce a iniu me u, ku is uojau įsilies į G ūs ės pasiją. Žiū ėk, ž i bli, kan iai, įdėmiai, nep aleisk jokio mažmožio, ku da olesnis gi ios akas i alanda, kai slenka debesis lyg pe egima plunksna. Vy au as S ulpinas – s a inio s au o poe as Įž algos / Insigh s 323 METAFORA A ne uos o k an inėje skambina ciklą, pa ašy ą sop anui i pianolai? Ne, niekada nemaniau, kad ėl eks išplauk i lyg jungai an menko menkiausio plaus o, kad po mėnesių, me ų su iksiu Me a o ą p ie žu ų pa duo u ės – ilgakaklę i mąslią, su pele ina, ėjui elian sekmadienio kiau ą el inį. PRIEŠ SAULĖS UŽTEMIMĄ Ž y uo u ko ido ium a p kamblių ku suoja sk uzdėlės. Iš mi usių p isikelia bob u gio k ad a as. Milicininko užspeis os klykdamos blaškos nykiam ap a e spekulian ės, s aidydamos į i šų gabalus mielių, ku ių gels as spiečius pamažu užs oja saulę. Sugniuždy as bambeklis ežimas i as ologų p iekaba pasuka p ie koplyčios bokš o, kyšančio iš galingų uosių. No elis ui gaila, i iek, akmeninio g indinio – ienišo, liūdno i uščio. Pa e ika, pompas ika, pa osas sklinda bangomis. Kikilas, s o ėdamas p ie amsybių u ėdijos, sags o dangaus p askiepą, begėdiškai spokso į kelnė as mo e is i lie sa giu daužo žemę. Kliū a i no elei, išsp ūdusiai p ieš saulės už emimą. Ką kalbė i apie no elis ą. VYTAUTAS STULPINAS 324 Ac a Linguis ica Li huanica LXXXV PIRMOKAS Kadais aš u ingas bu au Simono Daukan o ga ėj. Šipulių yšelį u ėjau, mokiaus pi moj klasėj. Šipulių yšelį! P osu lyginau saldainių popie ius, slidėmis šliuožda au į s ečius. Šipulių yšelį! Taip, u ingas bu au, kai mokinaus skaičiuo i: p idė i – a im i, daugin i – daly i. Ku šipulių yšelis i a ba os puodelis, p ie po elio ankenos iš as? Taip, mokiaus skaičiuo i, kokio aš ingo bū a manęs. SAVAITĖS SENUMO ŠVIESA Ilgu miško kelio, žals u ašalu p ima gin ų lapų, įkandin lydinčio žodžio. Su inku i s i d apanų spin a, epa i siu aš šal a lėkš e, dubeniu be aisių, jei ai – apgaulė. Sa ai ės senumo š iesa al anos a sisky ėliui. Ai aus skonio gė is Vy au as S ulpinas – s a inio s au o poe as Įž algos / Insigh s 325 dilgina gomu į. B angioji, daug kas p iklauso ki am laikui. Maža keliau i paniu usia pak an e, miško keliuku. Pi mųjų medžių k ei ė be eik nežinoma, al į a šokusiom len om be pe s ojo alžo bangos. Žodžių žiuželiu ku eni sens ančius plonimus. KLOSTĖ GIMTINEI Nieku ki u neno ėčiau bū i šį aka . Nieku ki u . Tik šičia. Dauboje an kal os suž ilgo anduo. Viesulas ieško a kalnėse ku įsisuk . Mies as i eže as, i apdainuo a sala kasdien labiau udenėja. Ramus i ylus u ėklų žemyn liūdesys. Nieku ki u neno ėčiau bū i šį aka i bodė is blandžiais a spindžiais. Viesulas d asko čionykš es kal as. Ką eiki, kamanės siela, kokios gegnės a o aki a y? Lė as ienišas šokis, sug o as pailgu lapu, – kam i ko?