Dėl lietuvių vietovardžių su šaknimis „juj-“/„jūj-“ kilmės

LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0002-2902-4722 Mokslinių tyrimų kryptys: toponimika, antroponimika. DOI: doi.org/10.35321/all85-10 DĖL LIETUVIŲ VIETOVARDŽIŲ SU ŠAKNIMIS JUJ-/JŪJ- KILMĖS On the Origin of Lithuanian Toponyms with the Roots juj-/jūj- ANOTACIJA Straipsnyje pirmą kartą aptariamos lietuvių vietovardžių su šaknimis juj-/jūjkilmės galimybės. Bandant išsiaiškinti oikonimo Jujėnai kilmę išsamiai analizuojami gyvosios kalbos duomenys ir jo užrašymai istorijos dokumentuose – Vabalninko bažnyčios XVII–XVIII a. metrikų knygose, administracinio pobūdžio šaltiniuose. Užfiksavus daug istorinių variantų analizuojamos jų atsiradimo priežastys, pagrindžiama, kodėl dabartinę formą galima laikyti autentiška. Suradus šaknį jujturintį istorinį asmenvardį *Jujnyčia, keliama asmenvardinės oikonimo kilmės hipotezė. Teigiama, kad iš gyvosios kalbos užrašyti vandenvardžiai (variantai) Jujà, Jūjos lėnkis, Jūjà gali rodyti juj-/jūjapofoniją. Neatmetama, kad šie vietovardžiai gali būti kilę iš avd. *Jujà, *Jūjà. ESMINIAI ŽODŽIAI: istorinė toponimika, istorinė antroponimika, oikonimų raida, oikonimų kilmė, onimų istoriniai užrašymai. ANNOTATION The article provides the first discussion concerning the possibilities of the origin of Lithuanian toponyms with the roots juj-/jūj-. In the attempt to determine the origin of the oikonym Jujėnai, the article undertakes a thorough analysis of the data from the colloquial language and its records in historical documents, i.e. 17ᵗʰ–18ᵗʰ century parish registers of Vabalninkas Church and the sources of administrative type. After collecting a number of historical variants, the reasons of their occurrence are analysed in the study. Arguments as to why the present form can be considered authentic are provided. After the historical personal name *Jujnyčia with the root jujwas identified, the possibility of the oikonym’s anthroponymic origin was put forward. It is asserted that the hydronyms (variants) collected 184 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Dėl lietuvių vietovardžių su šaknimis juj-/jūjkilmės from the colloquial language Jujà, Jūjos linkis, Jūjà may show the apophony of juj-/jūj-. It is worth considering that the above toponyms can be traced to the personal name *Jūjà, *Jūjà. KEYWORDS: historical toponymy, historical anthroponymy, development of oikonyms, origin of oikonyms, historical records of onyms. Iš gyvosios lietuvių kalbos yra užfiksuoti keli šaknis juj-/jūjturintys vietų vardai: oikonimas Jujėnai, kuriuo įvardijamas kaimas yra Panevėžio r. Karsakiškio seniūnijoje, ir Kupiškio seniūnijos Vėžionių kaime užrašyti Lėvens upės dalies, kuri vadinama sietuva, užsūkiu, vardai (variantai) Jujà, Jūjà, Jūjos linkis (žr. pav.). Latvių vietovardžių žodyne pateiktas Dundagos apylinkių viensėdžio vardas Jūjas, kuris spėjamai siejamas su lietuvių kaimo vardu Jujėnai (Endzelīns 1956: 402). Šių vietovardžių kilmė neaiški, tokios šaknies bendrinių žodžių ir asmenvardžių nei lietuvių, nei latvių kalbų leksikoje nefiksuota. Apie lietuvių toponimus su jujkol kas nėra nieko parašyta, latvių vietovardis, kaip jau minėta, tik bandomas sieti su lietuvišku oikonimu, bet kilmė taip pat nekomentuojama. PAV. Vietovardžių su juj-/jūjpaplitimas: ○ Jujėnai, ◯ Jujà, Jūjà, Jūjos linkis (sukurta naudojant „Google“ žemėlapius) Straipsnyje aptariamos šios šaknies lietuvių oikonimo ir vandenvardžių kilmės galimybės, pasiremiant jų vartosenos, raidos tyrimų duomenimis. Tuo tikslu siekiama užfiksuoti vietovardžių užrašymo iš gyvosios kalbos aplinkybes Straipsniai / Articles 185 LAIMUTIS BILKIS ir ypatingumus, istorijos šaltiniuose vartotas formas1, jų chronologinę seką, paaiškinti grafinių, fonetinių variantų radimosi priežastis, nustatyti labiausiai tikėtiną pirminę lytį, išsiaiškinti galimą jos ryšį su šaltinių antroponimija ir oikonimija. Todėl iškeltiems uždaviniams įgyvendinti pirmiausia pasitelkiamas istorinis tyrimas, lyginamoji duomenų analizė, aiškinantis istorinių oikonimų variantų atsiradimo priežastis daug kur remiamasi analogijų metodu. Kaip minėta, kaimo vardas Júenai darybos, kilmės požiūriu neaptartas jok­iame toponimikos darbe2. Gyvąja vartosena paremtuose šaltiniuose jo forma nevarijuoja: Júenų km.3 1925 m. (LAV 53), Júenai k. (1)4 (VB I), Júenų km.5 1959 m. (LATS 531), Júenai (1), k.6 1976 m. (LATSŽ II 108). Iš vietinių gyventojų oikonimas Júenai pirmiausia užrašytas XX a. pradžia datuojamoje Kazimiero Būgos kartotekoje7 (BgK). Po to užfiksuotas 1974, 19848 ir 1990 metais (VK). Šie duomenys rodo, kad gyvojoje kalboje dabar vartojama tik viena forma, kuria XX a. I pusėje jau tikrai buvo nusistovėjusi. Istoriškai Júenai priklausė Vabalninko parapijai ir valsčiui. Šis kaimas nebuvo didelė ar administraciniu, socialiniu požiūriu svarbi gyvenvietė. Išsamioje Vabalninko ir jo apylinkių istorijai skirtoje studijoje jis minimas retai: rašoma, kad 1849 metais priskirtas Stum­briškių dvarui, o autoriaus sudarytame 1780 metų Vabalninko seniūnijos žemėlapyje pavaizduotas kaip Vabalninko dvarui priklausantis sodžius (Šakenis 1935: 165; žemėlapis). Apie gyvenvietės priklausymą minėtam dvarui užsimenama ir kraštotyros darbuose (Juknevičius 2020: 45). Atlikta išsami istorijos šaltinių, daugiausia bažnytinių Vabalninko parapijos metrikų knygų, analizė leidžia teigti, jog kaimas pradėtas minėti bent jau XVII a. I pusėje. Pirmasis jo užrašymas rastas Vabalninko parapijos 1624–1741 metų krikšto ir jungtuvių įrašų knygoje: 1634 metų įrašas 1 Turimi galvoje oikonimo istoriniai užrašymai, nes upės dalies vardų istorijos šaltiniuose nerasta. 2 Apie jį ne­rašoma didelės apimties straipsnyje, skirtame oikonimų, kilusių iš asmenvardžių su patroniminėmis priesagomis, darybos analizei – žr. Raz­mukaitė 1993: 133–165. Lietuvių as­menvardžių tyrimui skirtame apibendrinamojo pobūdžio veikale, kuriame numanomi antropo­nimai dažnai atstatomi iš oikonimų, iš kaimo vardo Júenai avd. *Júenas nėra rekonstruojamas – žr. Zinkevičius 2008. Matyt, šis vardas laikytas neaiškios darybos ir kilmės oikonimu. 3 Priklausė Biržų–Pasvalio apskrities Vabalninko valsčiui. 4 Biržų apskrities Vabalninko valsčiuje. 5 Priklausė Vabalninko rajono Sodelių apylinkei. 6 Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkėje. 7 Pagal vietovardį užrašiusiojo inicialus A. V. galima spėti, kad tai tarpukario kalbininkas, pedagogas, visuomenės veikėjas Antanas Vireliūnas, gimęs Kupiškio valsčiaus Vėžionių kaime ir 1910 metais baigęs Panevėžio mokytojų seminariją. 8 Užrašė kalbininkas Artūras Judžentis. 186 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Dėl lietuvių vietovardžių su šaknimis jū-/jūjkilmės liudija, kad buvo krikštijamas sūnus, vardu Mykolas (Mikolay), kurio tėvais nurodyti Jonulis Juozūnas ir Kotryna, gyvenantys Deikiškių kaime⁹ (oyca Janula Jozounda¹⁰ Č dėykiszek Zmatki katriny), o krikštatėviais – Mečulis ir Agnė¹¹ iš Jujėnų (Jaujėnų) kaimo (kūm mecžulis de iaiunis kūma Aagna) (VbKr)n 13). Po to kaimas šiame šaltinyje minimas 1698 metais: užrašyti Jujėnų gyventojai, krikštijamo Stepono (Stephanus) tėvai, Adomas Žilė¹² ir Zofija (Adami Zilė et Sophiæ de Iuywieny) bei šiame kaime gyvenanti krikštamotė Zofija Jurg yčia¹³ (Sophia Jurgicia ibidem de Iuieny) (VbKr)n 83). 1699 metais paminėta Jujėnų gyventoja krikšto motina Zofija Junynčia (Juinyčia) (Sophia Juynicia de Junieny) (VbKr)n 87). Toliau minėtoje metrikų knygoje nurodomi tokie oikonimo variantai ir kaimo gyventojų asmenvardžiai: sūnus Petrus, tėvai Vladijilai Zeyzgeni⁴ C’ Anna de Iuwieny 1700 m. (l. 105); krikšto motina Anna Zadzienie de Iuwieny 1700 m. (l. 108); dukra Catharinam, tėvai Vladislai Zeyd elenas et Anna de Iuieny ir krikšto motina Sophia Baltrienie [...] de Iuieny 1701 m. (l. 114); vyras ir žmona Georgium Baltren...¹⁵ de Mazuchny cum Sophia Stasiucia de Iuwieny, liudininkas Step...nus¹⁶ Baltrenas de Iuieny 1702 m. (l. 274); krikšto motina Sophia Staf iucia de Iuieny 1703 m. (l. 141); sūnus Jacobum, tėvai Vladilai Zydele et Anna de Iuieny, krikšto motina Crif tina Staf ziucia de Iuwieny 1704 m. (l. 159); krikšto tėvas Georgius Zeidel enas de Iuieny; krikšto motina Anna Władienie de Iuwieny 1705 m. (l. 164); vyras ir žmona Petrum Staniutanis de Natyſki¹⁷ cum A...na Martynaycia de Iunieny 1705 m. (l. 278); liudininkas Georgius Baltrenas de Mazuchni alias Iunieny 1705 m. (l. 280); krikšto motina Anna Jakštaycia de Iuieny; dukra Mariannam, tėvai Georgy Zeyd elenas et Agatha, krikšto tėvai Georgius Zeydele cum Barbara Rasiucia Omnes de Iuieny 1708 m. (l. 202); dukra Catharinam, tėvai Georgy Baltrenas et Sophia de Iuieny 1708 m. (l. 203); krikšto motina Anna Władysławowa de Iuieny 1708 m. (l. 204); krikšto motina Dorothea Blekaycia de Iuieny 1708 m. (l. 211); krikštatėvis Georgius Baltrenas de Iuniany¹⁸ ⁹ Deikiškiai – kaimas Biržų r. Vabalninko seniūnijoje. ¹⁰ Antrasis tėvo asmenvardis gana sunkiai įskaitomas, todėl atstatyta forma kiek abejotina. ¹¹ Krikštatėviai, kaip ir motina, užrašyti tik vardais. ¹² Dėl tokios formos galimybės plg. liet. zilė ‘žilumas, žilys; žili plaukai, žila galva’ (LKŽe); dar plg. Vabalninko valsčiaus pvd. Žilinskas, Žiliñskas (LPDB). ¹³Atkuriant lietuviškas netekėjusių moterų asmenvardžių formas, paliekamos tarmei būdingos priesagos. ¹⁴ Asmenvardis sunkiai įskaitomas, pateikiamas labiausiai tikėtinas variantas. ¹⁵ Asmenvardžio paskutinės raidės išblukusios. ¹⁶ Antroponimas knygoje perkeltas į kitą eilutę, todėl jo viduryje nematyti vienos raidės. ¹⁷ Natiškiai – kaimas Biržų r. Vabalninko seniūnijoje. ¹⁸ Šio oikonimo tikrumas kelia abejonių, įmanoma perskaityti ir kaip Iuwianý. Straipsniai / Articles 187 LAIMUTIS BILKIS 1710 m. (l. 219); liudininkas georgius baltrenas de iuianÿ 1710 m. (l. 288); sūnus Simon, tėvai Ioannes Narwidas, Christina [...] de Iuiany 1714 m. (l. 239); krikštamotė Agnes Wijzomirska de Iuiany, Agnes Wiszomirska de Iuiany, Agnė’s Wijzomierska de Iuiany 1720 m. (l. 259, 263, 264). Keletą kartų Jujėnų kaimas paminėtas ir Vabalninko parapijos 1678–1689 metų krikšto metrikų knygoje: dukra Maryannam, tėvai Cafimirum Randananij et Nastazya de Iugenÿ, krikšto motina Jophia Ionaycze de Iuieny 1680 m. (VbKr₁ 56); dukra Reinam, tėvai Martini Waycwizonis et Helenᶻ de Iuienny, krikštamotė Anastasia Iuzuycia de Iuienÿ 1682 m. (l. 74). XVIII a. I pusės laikotarpį apimančioje 1721–1742 metų Vabalninko parapijos krikšto metrikų knygoje yra tokie kaimo ir jo gyventojų paminėjimai: dukra Marianam, tėvai Joannis Wiłzomirski et Agnetis de Iuiany 1721 m. (VbKrII 2); sūnus Nicolaum, tėvai Ioannis Sadowski et Zofia de Iuiany 1721 m. (l. 5); krikšto motina Agnes Wiszomirska de Iuiany 1722 m. (l. 6); dukra Magdalena, tėvai Joannis Sadauckas et Zofia Sadauckienią de Iuiany, kr. motina Agnete Wyłzamerką de Iuiany 1722 m. (l. 7); dukra Elisabetha, tėvai Ioaneƒ Wijzomierƒki, Agneta Mazuchnowna De Iuiany 1724 m. (l. 13); krikšto motina Elisabetha Putiowa Mozuchnowa de Iuiany 1727 m. (l. 25); sūnus Antonius, tėvai Ioannis Sadowski et Zophia Durelicia de Iuiany 1727 m. (l. 26); dukra Tereƒa, tėvai Iacobi Weytekunas, Catharina Smiłaycia de Iuiany 1728 m. (l. 28); dukra Hedwig..., tėvai Jōrij Oƒtrowski, Agnetha Mazoch nowna de Iuiany 1731 m. (l. 42); sūnus mathia, tėvai Ioanȷ Sadowski, Sophia Durelicia d Iuiani 1732 m. (l. 47); krikšto motina Sophia Sadowska de villa Ieuny 1736 m. (l. 67); krikšto motina Sophia SAdowskienia de villa Ia iuny 1736 m. (l. 73); sūnus Iosephus, tėvai Casimiri Markunas et Sophia de Villa Iuieny 1740 m. (l. 118); dukra Barbara, tėvai Ioannes Sadowski et Sophia de Villa Iuiany 1740 m. (l. 122); krikšto motina Helifabeth Burbulenienie de Iuiany 1741 m. (l. 132). Jujėnų kaimas ir jame gyvenantys asmenys keletą kartų paminėti ir 1743–1761 metų Vabalninko parapijos krikšto metrikų knygoje: sūnus Laurentius, tėvai Petri Burbulis et Elisabeth [...] de villa Iuieny 1745 m. (VbKrIII 26); dukra Agatha, tėvai Simoni Gieygus et Apollonia ex villa Iuienÿ, krikšto motina Elifabet Burbulien ia ex villa Iuieny 1747 m. (l. 36); sūnus Iacobus, tėvai Petri Burbulis et Elisabeth de villa Iuieny 1747 m. (l. 45); sūnus Antonius, tėvai Simoni Gieygus et Apolonia de villa Iuieny 1750 m. (l. 63); sūnus Bartholomey, tėvai Petri Burbulis et Elisabeth de villa Iuiany 1751 m. (l. 70). Kaimas minimas ir administracinio pobūdžio istorijos šaltiniuose. 1698 metų Vabalninko seniūnijos inventoriuje užrašytas Jujėnų viensėdis (Zascianek Iuiany) ir jo gyventojai po Marcinie Woydzie, Władysław Žayždela, Stanisław Geyzunas (VbI₁ 14). 1705 metų Vabalninko miestelio ir seniūnijos inventoriuje vėl nurodytas viensėdis (Zascianek Iuiany) ir jame gyvenantys asmenys Władysław 188 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Dėl lietuvių vietovardžių su šaknimis ju-/jūkilmės Zeyzdela, Stanisław Miedziunas, Marcin Czeponis (VbII 19). XIX amžiuje pakinta gyvenvietės statusas – minimas Jūjėnų kaimas: Деревня Юльны (XIX a. I pusė) (VbE 7), Jujany 1854 m. (Hołowiński 1854), Юяны, деревня 1892 m. (KGGS 243), Jujany 1905 m. (SG XV (2) 29). Išsami kelių XVII ir XVIII a. šaltinių analizė rodo, kad dabartinė oikonimo forma Jujėnai metrikų knygose turi labai daug istorinių užrašymų variantų: de iauianis 1634 m., de Iugenу, de Iuieny (tas pats įrašas) 1680 m., de Iuienny, de Iuieny 1682 m., de Iuywieny, de Iuieny 1698 m., de Iunieny 1699 m., de Iuwieny 2x 1700 m.; de Iuieny 1701 m.; de Iuwieny, de Iuieny 1702 m., de Iwieny 1703 m., de Iuwieny, de Iuwieny 1704 m., de Iuwieny, de Iuwieny, de Iunieny 1705 m., de Mazuchni alias Iunieny 1705 m., de Iuieny 4x 1708 m., de Iunianÿ (Iuwiany?), de yuianÿ 1710 m., de Iuiany 1714 m., de Iuiany 3x 1720 m., de Iuiany 2x 1721 m., de Iuiany, de Iuiany 2x 1722 m., De Iuiany 1724 m., de Iuiany 1727 m., de Iuiany 1728 m., de Iuiany 1731 m., d Iuiani 1732 m., de villa Ięuny, de villa Iaųny 1736 m., de Villa Iųieny, Iųany 1740 m., de Iųeny 1741 m., de villa Iųeny 1745 m., ex villa Iųeny, ex villa Iųeny, de villa Iųeny 1747 m., de villa Iųeny 1750 m., de villa Iųany 1751 m. Pagal šiuos užrašymus formaliai galima atstatyti formas *Jaujėnai, *Juvǫenai (*Juvǫenai), Jujėnai, *Junėnai, *Juvėnai, *Jugenai, *Jęūnai. Kad tai yra to paties kaimo vardai, abejonių nekyla dėl kelių priežasčių. Pirma, tokių formų oikonimų netolimos apylinkėse (ir visoje Lietuvoje) daugiau nefiksuota. Antra, jų tapatumą paliudija antroponimijos duomenys, mat dažnai šalia šių oikonimo variantų nurodomi tie patys asmenys: 1702 metais užrašytas Jurgis Baltrėnas iš Mažuknų (Georgium Baltren... de Mazuchny), 1705 metais – iš Mažuknų¹⁹, kitaip *Junėnų, (Georgius Baltrenas de Mazuchni alias Iunieny), 1708 metais – iš Jujėnų (Georgÿ Baltrenas de Iuieny), o 1710 metais – iš Jujėnų ir *Jūnėnų (Georgÿ Baltrenas de Iuieny, georgius baltrenas de yuianÿ, Georgius Baltrenas de Iunianÿ); Jurgio Baltrėno žmona Zofija Baltrienė, mergautine pavarde Stasiūčia, 1701 ir 1708 metais paminėta kaip Jujėnų (Sophia Baltrienie ... de Iuieny, Georgÿ Baltrenas et Sophia de Iuieny), o 1702 ir 1703 metais – kaip *Juvėnų gyventoja (Sophia Stasiucia de Iuwieny, Sophia Staljucia de Iuwieny); Jurgio Žeidelėno gyvenamąja vieta 1705 metais nurodytas *Juvėnų kaimas (Georgius Zeidelenas de Iuwieny), o 1708 metais – Jujėnų kaimas (Georgÿ Zeydelenas de Iuieny); Ona Vladienė vieną kartą apibūdinta kaip Juvėnų gyventoja (Anna Władienie de Iuwieny 1705 m.), kitą kartą – kaip Juvėnuose gyvenanti krikšto motina (Anna Władysławowa de Iuieny 1708 m.); kelissyk paminėtų Jono ¹⁹ Pagal tokį užrašymą galima manyti, jog Mažuknų ir Jujėnų (*Junėnų) vardais vadinta ta pati gyvenvietė, tačiau toks atvejis tirtose metrikų knygose yra vienintelis. Daugelyje įrašų paminėti atskiri Mažuknų ir Jujėnų kaimai. 1925 metais oikonimas Mažuknai (ar Mažuknos) teikiamas kaip Vabalninko valsčiaus Ratelių kaimo vardo variantas (LAV 55). Straipsniai / Articles 189 LAIMUTIS BILKIS Sadausko ir jo žmonos Zofijos Sadauskienės, mergautine pavarde Durel yčia, gyvenamąja vieta nurodytas Jujėnų kaimas (Ioannis Sadowski et Zofia de Iuiany 1721 m., Joannis Sadauckas et Zofia Sadauckienia de Juiany 1722 m., Ioannis Sadowski et Zophia Durelicia de Iuiany 1727 m., Ioanj Sadowski, Sophia Durelicia d Iujani 1732 m., Ioannes Sadowski et Sophia de Villa Iujany 1740 m.), tačiau dviem atvejais užrašyta, kad ta pati Zofija Sadauskienė, krikšto motina, gyvena *Jėjūnų kaime (Sophia Sadowska de villa Ieιuny 1736 m., Sophia SAdowskienía de villa Iaιuny 1736 m.). Trečia, formų variantiškumą patvirtina ir jų pavartojimo tame pačiame įraše atvejai: de Iugeny ir de Iuieny 1680 m., de Iuywieny ir ibidem²⁰ de Iuieny 1698 m., de Iuwieny ir de Iuieny 1702 m. Paaiškinti, kodėl Jujėnų kaimo vardo variantų istorijos dokumentuose yra tiek daug, nėra paprasta. Ieškant pirminės formos drąsiau galima teigti tik tai, kad bemaž visi variantai paliudija priesagą -ėnai, kuri perteikta sulotynintu baigmeniu -ianis²¹ (de iaŭianis) ir suslavintais (sulenkintais) baigmenimis -eny, -en-ny, -ieny (-ienÿ), -iany (-ianÿ), -any, -ani: de Iugeny, de Iuieny, de Iuienny, de Iuienÿ, de Iuywieny, de Junieny, de Iuwieny, de Iuieny, de Iunieny, de Iuniany, de Iunianÿ, de vuianÿ, de Iuiany, Iuiany, De Iuiany, d Iujani, de Villa Iujieny, Iujany, de villa Iuieny, ex villa Iuienÿ, de villa Iuieny. Toks priesagos -ėnai perteikimas istoriniuose oikonimuose paliudytas daugelio tyrėjų, plg. istorinius užrašymus de Czulany 1688 m. (= Čiulėnai), de Drusiany 1687 m., de Drujiany 1688 m. (= Drāsernai), de Grybeny 1691 m. (= Grybėnai), de Iodani 1686 m. (= Juodėnai) (Garliauskas 2004: 157, 158, 159, 160), Kojrany 1588 m. (= Kairėnai), Rasteniany 1795 m., Rostyniany 1834 m. (= Rastinėnai) (Jurkštas 1985: 11, 12), Olxnieny 1682 m., Olxniany 1682, 1683 m. (= Alksnėnai), Iodupeny 1632, 1634, 1644 m., Iodupenÿ 1640 m., Iodupianÿ 1643, 1682, 1686, 1689 m. (= Juodupėnai) (Maciejauskienė 2009: 169, 172), de Dubiany 1733, 1758 m. (= Dubėnai), Miklusany 1743 m. (= Miklusėnai), de Puyszany 1733, 1746, 1757 m., de Puysz anis 1738 m. (= Puišėnai) (Palionis 2008: 262, 265, 267). Šiuo požiūriu išskirtinos tik dvi tame pačiame 1736 metų įraše nurodytos formos de villa Ieiuny, de villa Iaiuny, formaliai suponuojančios priesagos -ūnai variantą *Jėjūnai ar pan. Tačiau šiedu užrašymai tėra vieninteliai, o šiame įraše minima kaimo gyventoja Zofija Sadauskienė visais kitais atvejais paminėta kaip gyvenanti Jujėnuose. Todėl galima teigti, kad tai viso labo sporadiškos grafinės formos, atsiradusios užrašytojui suke itus vietomis skiemenis ju-jė: Jujėnai → *Jėjūnai. Taigi, variantai Ieiuny ir Iaiuny greičiausiai radosi užrašytojui ²⁰ T. y. iš tos pačios Jujėnų gyvenvietės. ²¹ Plačiau žr. Garliauskas 1998: 165; Palionis 2008: 28; Bilkis 2020: 183; 2020a: 280. 190 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Dėl lietuvių vietovardžių su šaknimis ju- / jųkilmės blogai išgir­dus ar suklydus rašant²². Panašių sukeitimų istorinėje oikonimijoje ir antroponimijoje galima pastebėti ir daugiau, plg. kaimo vardą Alkamantis 1684 m. (= Antūmalkėstė), de Downiuciu 1683 m. (= *Daučiūnai) (Garliauskas 2005: 156, 158), avd. *Kar-but-as ← Korbutowicz 1753, 1757, 1760, 1762, 1763, 1764 m., Korbutowicza 1760, 1762, 1763, 1764, 1765, 1767, 1768, 1772 m. ir Kurbatowicza 1749 m., Kurbatowicz 1748 m. (Sinkevičiūtė, Račickaja 2014: 301–302). Be to, negalima atmesti, kad oikonimo priesagų kaita galėjo turėti įtakos ir istorinėje antroponimijoje pastebimas tų pačių pavardžių priesagų -ėnai ir -ūnai varijavimas, plg. avd. Ian Iasiunas 1763 m. ir Ian Iasienas 1771 m., Michal Mickienas 1779 m. ir Michal Mickunas 1783 m., Marcin Stasiunas Bracia Mateusz, Stefan, Antoni 1795 m. ir Mateusz Stasienas, Bracia Stefan, Antoni 1799 m. (Maciejauskienė 1991: 129–130). Žiūrint chronologiškai pirmiausia išskirtina ankstyviausia, XVII a. I pusėje užrašyta, forma de jaūanis, suponuojanti liet. *Jaūienai. Remiantis šiuo užrašymu būtų patrauklu oikonimo kilmę sieti su liet. jáuja ‘kūrenama kluono dalis, kur džiovinami linai arba javai; džiovyklа; kluonas (klojimas) su tokia džiovy­kla; atskira troba, kurioje linus džiovina ir mina; pirtis; javų ar linų kiekis, telpantis vienoje jaujoje (džiovyklėje); pastatas javams krauti ir kulti; klojimas, kluonas’ (LKŽe) arba su avd. *Jaujenas, dėl asmenvardinės šaknies jauplg. lat. pvd. Jauja (Staltmane 1981: 115). Tačiau paisant visų kaimo vardo istorinių užrašymų konteksto tokią hipotezę kelti kažin ar galima. Mat, įrašas su šaknies jautirtose metrikų knygose yra nors ir ankstyvas, bet vienintelis. Po to fiksuoti visi variantai liudija šaknį ne su dvigarsiu [au̯], bet su balsiu [u]. Jeigu forma su dvigarsiu būtų pirminė, ji turėtų būti perteikta dažniau, nes liet. [au̯] istoriniuose oikonimuose paprastai yra išlaikomas, žymint jį raidėmis au, eu (po minkšto priebalsio), aw, ou, ow, plg. de auxzta Duaris (= *Aukštadvaris), Siola jauneikiu (= Jauneikiai), de Antakiawnia (= *Antak iaunis), de Kreuieliu (= Kraujėliai), isz Toukielu (= Taukėliai), de Dowiociu (= Daujočiai) (Garliauskas 1998: 185–189), Porowswie 1617–1618 m., 1632–1634, 1643 m., porawswie 1619, 1621 m., Poraūie 1649 m., Poroūle 1681, 1684 m. (= Parausiai), Sawsuniki 1617 m., Saūyniki 1634 m., Soūiniki 1634 m. (= Sausininkai) (Maciejauskienė 2009: 178–179, 180). Todėl galima manyti, kad forma iaūanis (*Jaūienai) veikiau yra istorinių oikonimų užrašymuose pasitaikančio, tiesa, retai, u kaitaliojimo su au pasekmė, plg. įrašus Wies Raukscie 1669 m., Zaščianek Rauksčie 1731 m., Wies Rukszt eliszki 1804 m., Miejsce Raukštyszki 1804 m., Rukjztaliszki ²² Apie tai, kad istorinių oikonimų grafinių formų atsiradimą dažnai lemia raštininkų nekompetencija, klaidos ir neatidumai, rašyta ne vieno istorinės onomastikos tyrėjo, plg. Zinkevičius 1977: 97; Maciejauskienė 1991: 119; 2009: 165; Garliauskas 1998: 194; Ragauskaitė 2005: 58; Palionis 2008: 27–28. Straipsniai / Articles 191 LAIMUTIS BILKIS 1814 m., Rukštališkio I vs. 1925 m. (= Rūgšteliškis) (Garliauskas 2005: 1056–1057)23. Kitokių balsių perteikimo dvigarsiu pavyzdžių taip pat yra fiksuota, plg. de Leylucių 1688 m. (= Lolūčiai) (Garliauskas 2004: 162), de Mayzunų 1714 m. (= Mažiūnai) (Palionis 2008: 196). Didžiausia oikonimo grafinių formų įvairovė atsispindi XVII a. II pusės ir XVIII a. pradžios užrašymuose, kai šalia formos Jūjenai (de Iuieny, de Iuienny, de Iuienÿ, de yuianÿ) pasitaiko ir *Jūvenai (de Iuwieny, de Iuwienny de Juwieny, iš viso 8 užrašai), *Junėnai (de Junieny, de Junieny, de Iuniānÿ, 4 užrašymai), *Jugėnai (de Iugen̄y) ir *Juvėnai ar *Juvėnai (de Iuywieny). Nuo 1714 m. nuosekliai vartojamas variantas Jūjenai, išskyrus jau aptartas de villa Iēuny, de villa Iāuny 1736 m. Vertinant istorines oikonimo formas autentiškumo požiūriu pirmiausia pastebėtina, kad XVII a. II pusėje fiksuota de Iugen̄y, kuri užrašyta tik vieną kartą ir dar šalia tame pačiame įraše esančios de Iuieny, gali būti grafinis Iuieny variantas, atspindintis iki XVII a. pastebimą tarp balsių esančio [j] perteikimo raidėmis g, gh tradiciją (plačiau žr. Šinkūnas 2015: 197–244). Kita vertus, tokia rašybos tradicija buvo būdinga tik evangelikų reformatų raštams (ten pat: 220, 221, 225), todėl de Iugen̄y gali būti raštininko riktas, nes g vietoje j nuoseklesnio rašymo pavyzdžių istorinėje toponimijoje nėra fiksuota24. Formų de Iunieny, de Iunieny, de Iunianÿ atsiradimą įmanoma paaiškinti tuo, jog prieš [n] esantis [j] raštininko galėjo būti išgirstas ir užrašytas kaip [n]: Jūjenai (Iuieny, Iuianÿ) → *Junėnai (Iunieny, Iunianÿ). Panašių atvejų, kai, matyt, dėl po to einančios n įtakos j pakeičiama prieš tai esanti raide, istorijos šaltiniuose pasitaiko, plg. oikonimus de Jewanszany, de Jowenszany 1707 m. (= Jovaišōnys), de Eygindancy 1738 m. (= Ēigirdonys) (Palionis 2008: 194), avd. Casimiry Augucianis ir Casimirus Angucianis (Maciejauskienė 1991: 147). Variantai su šaknis v (de Iuwieny, de Iuwieny, de Juwieny) metrikuse vartoti gana trumpą laiką – 1699–1705 metais. Jų radimosi negalima pagrįsti kokiais nors fonetiniais dėsningumais. Istoriniame vardyne yra pavyzdžių, kai vietoje vienos ar kitos raidės parašyta v (w), plg. oikonimą Balwierzyvski 1744 m. (= Balbieriškis) (Palionis 2008: 261), pvd. Symon Burba 1769 m., jo sūnus Jakub Burwa 1785 m. (Maciejauskienė 1991: 124). Vienkartė forma de Iuywieny vertintina kaip tam tikra raštininko sukurta variantų de Iuieny ir Iuwieny kombinacija. Taigi aptartų variantų trumpalaikis ar vienkartinis pavartojimas, panašių iškraipymo atvejų buvimas istorinėje oikonimijoje ir antroponimijoje, nuosekli 23 Toks u ir au kaitaliojimas atsispindi ir istorinėje antroponimijoje, plg. tos pačios pavardės variantus Walenty Gniuzis 1718 m., Walenty Gnia wzys 1720 m., Walenty Gniauzys 1728 m., Walenty Gniawzus 1728 m. (Maciejauskienė 1991: 120). 24 Pasitaiko atvejų, kai g rašoma vietoje k, plg. de Villa Lenki 1802 m., Wies Linki 1805 m. ir Wieś Lingi 1804 m. (= *Linkai) (Garliauskas 2005: 1052). 192 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Dėl lietuvių vietovardžių su šakninėmis jù–/jū̃– kilmės vienos formos vartosena istoriniuose administracinio pobūdžio šaltiniuose leidžia teigti, jog oikonimo Jū́enai užrašymai su šaknimis jau–, jug–, jun–, juv–, juvo– (jujo–) greičiausiai yra metrikų įrašų autorių (raštininkų) padariniai, nesietini su natūralia vardo raida gyvojoje kalboje. Dabartinį oikonimą atspindinčios formos istorijos šaltiniuose vartotos dažniausiai, jų gausu visose tirtose metrikų knygose, neretai pagrečiui su kitokiais šaknies variantais, todėl galima manyti, jog šaknis juj– ir yra tikroji, etimologinė. Kalbant apie kaimo vardо Jū́enai kilmę pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaime nėra fiksuota istorinių asmenvardžių, kurių šaknys ar kamienai visiškai sutaptų su oikonimo atitinkama žodžio dalimi. Tačiau vienas metrik uose užrašytas asmenvardis gali liudyti asmenvardinę šio vietovardžio kilmę. Tai jau minėtas 1699 metų įrašas Sophia Juynicia de Junieny (VbKrJn 87). Taip įvardintos krikšto motinos iš Juenų kaimo antrasis asmenvardis Juynicia (Juinyčia) gali būti sporadiškai sutrumpinta forma iš *Juynęyčia, t. y. ‘[Jueno dukra]25. Šį konkretų atvejį iliustruojančių pavyzdžių tiriant moterų įvardijimą nėra pastebėta, tačiau fiksuota kitokių patroniminių priesagų trumpinimo faktų, plg. moters avd. Chriftina Giedrociowna šalia vyro avd. Giedroyc (Giedroic), avd. Heduis Giedrociowna, Anna Giedrociowa, Dorothea Ciulacia (Maciejauskienė 1991: 263, 265, 270). Bet kuriuo atveju pagal įrašą Sophia Juynicia de Junieny galima spręsti, kad Juieniuose gyventa žmonių, kurių antrasis asmenvardis turėjo šaknį juj–, todėl labai tikėtina, jog oikonimas Jū́enai kilo iš avd. *Jū́enas. Asmenvardžio *Jū́enas ‘Jū́os, Jū́o ar pan. sūnus’ šakninės kilmė neaiški. Lietuvoje šaknį juj– dar turi vienas vietovardis, todėl pravartu panagrinėti ir jo užrašymo iš gyvosios kalbos aplinkybės bei kilmės nustatymo galimybes. Kaip jau minėta, Kupiškio apylinkėse užrašyti Lėvens sietuvos, užsūkio vardai Jū́a, Jū́ja, Jū́jos líṅkis. Vietovardžiai užfiksuoti seniai. XX a. pradžios Būgos kartotekoje pateiktas upės sietuvos vardas Jū́ja, –õs²⁶, o 1935 metais sudarytoje Kupiškio valsčiaus Vežionių kaimo žemės vardyno anketoje – upės dalies²⁷ vardas Jū́jos líṅkis, pažymin t, jog kartais pasakoma tiesiog Jū́ja. Pagal tokius užrašymus sunku spręsti, koks yra tikrasis vietovardžio šaknies vokalizmas. Kadangi toponimas yra sąlyginio kirčio atitraukimo plote, kuriame kirtis atitraukiamas tik iš trumpos galūnės į bet kokį ilgąjį priešpaskutinį skiemenį, tai variantas Jū́ja, –õs lyg ir galėtų liudyti tikrąją formą Jū́ja (Jū́jos), tačiau tam prieštarauja variantas ²⁵ Dėl moterų mergautinių pavardžių su tarmine priesaga -yčia žr. LKA II 121–122, žemėlapis Nr. 112. ²⁶ Užrašytojo inicialai tokie patys kaip ir užrašiusiojo kaimo vardą Jū́enai – A. V. Matyt, tai tas pats Antanas Vireliūnas. ²⁷ Apibūdinta, jog tai užsūkis į pievą, priaugęs meldų. Anketos žinių pateikėjai – Vežionių gyventojai Jonas Vireliūnas, Kazimieras Jonuška, Povilas Pėža ir Jonas Kriaučiukas. Straipsniai / Articles 193 LAIMUTIS BILKIS Jūjos lińkis (ne Jūjos lińkis ar Jūjos lińkis), o dar labiau viską supainioja užrašymas Jūja, sukirčiuotas ne pagal plotui būdingą kirčio atitraukimo dėsnį²⁸, kurį atspindi kitų toje pačioje anketoje esančių vietovardžių kirčiavimas: iš vietinių gyventojų užrašyta kirčiuota forma Luńka surašytojo taisoma į Lanką, Valka – į Valkà. Pagal užrašymus iš gyvosios kalbos, ko gero, galima spėti, jog visi šie variantai galbūt rodo realiai buvusią vietos vardo šaknies balsių kaitą juj–/jūj–²⁹. Vanden­vardžių kilmė neaiški. Kadangi fiksuota ir sudėtinė forma, neatmes­tina asmenvardinės kilmės galimybė – iš avd. *Jujà, *Jūjà ir liet. lińkis ‘paviršiaus įlinkimas ar iškilimas; dauba, slėnis, klonis; lankstas, vingis’. Tokią kilmės versiją paremtų jau aptarto oikonimo Jujėnai galima kilmė iš bendrasaknio avd. *Jujėnas. Kita vertus, tam iš dalies prieštarautų nesudėtiniai vardai Jūjà ar Jujà, nes panašios struktūros toponimai retai būna kilę iš asmenvardžių. Laikantis asmenvardinės vietovardžių kilmės versijos, antropoleksemą juj– įmanoma sieti su liet. interj. jui = ùi, uĩ ‘reikšti jausmams ir pojūčiams (baimės, skausmo, šalčio, nusistebėjimo, susižavėjimo ir kt.)’ (LKŽė). Įdomu tai, kad ùi užrašytas ir iš Kupiškio, Miežiškių (Panevėžio r.) apylinkių. Tai, kad pravardinės kilmės asmenvardžių sąsajos su jaustukais ar ištiktukais yra galimos, rodo pravardės Ajãgi, Ùfa, Ujùjui (Butkus 1995: 141, 429) ir pan. Negalima atmesti ir asmenvardžių ryšio su gana dažnomis lenkiškomis pavardėmis Jujka, Jujeczka ← lenk. dial. jojczeć ‘priekaistauti; skųstis; dejuoti; sirguliuoti’ (ISNP), Juja, Jujaniec, Jujanka, Jujeczko, Jujko (SNP IV 395–396). IŠVADOS 1. Remiantis gyvosios kalbos ir istorijos šaltinių duomenimis, galima teigti, kad dabartinė kaimo vardo forma Jujėnai yra tikroji, etimologinė, nes ją paliudija visi užrašymai iš vietinių gyventojų ir dauguma įrašų istorijos šaltiniuose. ²⁸ Nesudėtinis variantas su priešpaskutiniu trumpuoju skiemeniu turėtų būti kirčiuojamas *Jūjà, plg. toje pačioje anketoje iš gyvosios kalbos užrašytą vv. Salà, kuris vienodai sukirčiuotas tiek tarmi­nų, tiek bendrinės kalbos formų skiltyse. ²⁹ Kaip jau minėta, oikonimas Jujėnai ir vandenvardis Jūja Būgos kartotekoje užrašytas to paties asmens – greičiausiai kalbininko Antano Vireliūno, todėl tai gali būti papildomas ekstralingvistinis argumentas šaknies apofonijai pagrįsti. ³⁰ Iš asmenvardžių vienaskaitos formų gali būti kilę kelios dešimtys vandenvardžių, pavyzdžiui, upėvardžiai Gėdyudas, Jánka, Jonėlis, Vaidótas, Adomáitis, Býgaudas, Bijõtas, Višágin­as (Vanagas 1981: 35, 63, 110, 134, 137, 358, 388) ir kt.; plačiau žr. Vanagas 1970: 47–49. 194 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Dėl lietuvių vietovardžių su šaknimis juj-/jūjkilmės 2. Pagal istorinius užrašymus formaliai galima atstatyti oikonimo formas *Jau̇enai, *Juvėnai (*Juivėnai), Juvėnai, *Junėnai, *Juvėnai, *Jugėnai, *Jējūnai, kurių tapatumą paliudija tokių kaimų vardų nebuvimas netolimosе apylinkėse, tų pačių asmenų (asmenvardžių) nurodymas šalia šių variantų ir kelių formų pavartojimas tame pačiame įraše. 3. Istoriniai (bažnytinių metrikų) oikonimo variantai su jau-, jug-, jun-, juv-, juju- (juiv-) greičiausiai yra raštininkų padariniai, kurių atsiradimą nulėmė fonetinės vardo ypatybės, rašybos tradicija ar nekompetencijos padiktuoti riktai. 4. Juvėnai – greičiausiai asmenvardinės kilmės oikonimas, kilęs iš avd. *Jujenas; tokią kilmės galimybę suponuoja šaknies jujistorinis moters asmenvardis Sophia Jujnicia 1699 m. = dial. *Jujnyčia ← *Jujėnyčia ‘Jujėno dukra’, įvardijantis šio kaimo gyventoją. 5. Neatmestina, kad vandenvardžiai Jujà, Jūjà, Jūjos lūnkis atspindi juj-/jūjapofoniją; dėl fiksuotos sudėtinės formos galima spėti juos esant kilusius iš avd. *Jujà, *Jūjà. SUTRUMPINIMAI avd. – asmenvardis dial. – dialekto interj. – jaustukas ar ištiktukas lenk. – lenkų liet. – lietuvių prvd. – pravardė pvd. – pavardė r. – rajonas vv. – vietovardis LITERATŪRA IR ŠALTINIAI BgK – Kazimiero Būgos nomina propria kartoteka. Saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyve. Bilkis Laimutis 2020: Dėl kaimo vardo Ẏuoliai kilmės. – Acta Linguistica Lithuanica 83, 178–192. Bilkis Laimutis 2020a: Dėl kaimo vardo Jędžiotai raidos ir kilmės. – Lituanistica 66, 4(122), 275–287. Butkus Alvydas 1995: Lietuvių pravardės, Kaunas: Æsti. Straipsniai / Articles 195 LAIMUTIS BILKIS Endzelīns Jānis 1956: Latvijas PSR vietvārdi 1(1), Rīgā: Latvijas PSR Zinātņu akademijas izdevniecība. Gar­liauskas Vidas 1998: Lietuviškos oikonimų lytys nelietuviškuose XVI–XIX a. šaltiniuose. – Lietuvių kalbotyros klausimai 40, 123–204. Gar­liauskas Vidas 2004: XVII a. Molėtų bažnyčios krikšto ir santuokos metrikų knyga, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Gar­liauskas Vidas 2005: Tauragnų valsčiaus kaimų vardai istorijos šaltiniuose, Tauragnai, Vilnius: Versmė, 1041–1063. Hołowiński Ignacy 1854: [Ignatijaus Hołowińskio Telšių ir Žemaičių vyskupystės vietovardžių rankraštinis sąrašas]. Saugomas Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyve. ISNP – Internetowy słownik nazwisk w Polsce, aut. B. Czopek-Kopciuch, H. Górny, M. Magda-Czekaj, E. Palinciuc-Dudek, K. Skowronek, E. Supranowicz. Instytut języka polskiego Polskiej akademii nauk. Prieiga internete: https://nazwiska.ijp.pan.pl/. Jonas Jurkštas 1985: Vilniaus vietovardžiai, Vilnius: Mokslas. Juknevičius Petras 2020: Karsakiškio seniūnijos gyvenamosios vietos, Panevėžys: Reklamos agentūra „25 kadras“. KGGS – Списокъ населеннныхъ местъ Ковенской Губернии, Ковна: Въ Типографіи Губернскаго Правленія, 1892. LATS – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas, red. P. Bikelis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. LATSŽ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, red. Z. Noreika, V. Stravinskas, Vilnius: Mintis, 1976. LAV – Lietuvos apgyventos vietos, Kaunas: A. Bako spaustuvė, 1925. LKA III – Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija, teksto aut. S. Ambrazas, G. Belickienė, E. Grinaveckienė, A. Jonaitytė, J. Lipskienė, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris, atsak. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1991. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (atnaujinta versija, 2017). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas. LPDB – Lietuvių pavardžių duomenų bazė. Prieiga internete: https://ekalba.lt/pavardziu-duomenu-baze/. Maciejauskienė Vitalija 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. 196 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Dėl lietuvių vietovardžių su šaknimis juj–/jūj– kilmės Maciejauskienė Vitalija 2009: Oikonimai Lankeliškių parapijos XVII amžiaus bažnytinėje knygoje. – Archium Lithuanicum 11, 159–188. Palionis Jonas 2008: XVII a. pabaigos – XVIII a. pirmosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardžiai, Vilnius: Vilniaus universitetas. Ragauskaitė Alma 2005: XVI–XVIII a. kauniečių asmenvardžiai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Razmukaitė Marija 1993: Oikonimų, atsiradusių iš asmenvardžių su patroniminėmis priesagomis, paplitimas Lietuvoje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 32, 133–165. SG XV (2) – Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich 15(2), wydany pod redakcyą B. Chlebowskiego, Warszawa: Druk „Wielku“ Nowy–Świat Nr. 61, 1902. Sinkevičiūtė Daiva, Račickaja Veslava 2014: Lietuvių dvikamienių vardų kilmės asmenvardžiai ir jų kamienų užrašymo ypatybės Vilniaus naujųjų miestiečių ir laiduotojų 1661–1795 metų sąraše. – Archium Lithuanicum 16, 295–322. SNP IV – Słownik nazwisk współcześnie w Polsce używanych 4, sud. K. Rymut, Kraków: Polska akademia nauk, Instytut języka polskiego, 1993. Staltmane Velta E. 1981: Сталтмане Велта Э. Латышская антропонимия. Фамилии, Москва: Наука. Šakenis Konstantinas 1935: Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje. Iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, Kaunas: Lietuvos istorijos draugija, (Praeities biblioteka 2). Šinkūnas Mindaugas 2015: Lietuvių ortografijos skirtumai katalikų ir evangeliškų reformatų raštuose (XVI–XVII a.): priebalsio /j/ ir diftongų /ai/, /ei/ rašyba. – Baltistica 50(2), 197–244. Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. VB I – Tarpukario Pavardžių ir vietovardžių komisijos Alytaus, Biržų ir Kauno apskričių gyvenamųjų vietų sąrašai (bylos) 1. Saugomos Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyve. VbE – [XIX a. I pusės Vabalninko seniūnijos žemių plano eksplikacija], LVIA F. 525, Apr. 8, B. 1304. VbI – [Vabalninko seniūnijos dvarų, priklausančių reformatams, 1698 m. inventorius], LVIA F. 525, Apr. 8, B. 135. VbII – [Vabalninko seniūnijos miestelio ir kaimų 1705 m. inventorius], LVIA F. 525, Apr. 8, B. 136. Straipsniai / Articles 197 LAIMUTIS BILKIS VbKr₁ₙ – [Vabalninko parapijos krikšto ir jungtuvių metrikų registracijos knyga. 1624–1741 m.]. Prieiga internete: http://www.genmetrika.eu/galerija_metr/Vabalninko_kriksto_1624–1741. VbKr₁ – [Vabalninko parapijos krikšto metrikų registracijos knyga. 1678–1689 m.]. Prieiga internete: http://www.genmetrika.eu/pdf/vabalninko_1678–1689_gimimo.pdf. VbKr₁₁ – [Vabalninko parapijos krikšto metrikų registracijos knyga. 1721–1742 m.]. Prieiga internete: http://www.genmetrika.eu/galerija_metr/Vabalninko_kriksto_1721–1742. VbKr₁₁₁ – Liber Regenerationis seu Ad Parochialem Ecclesiam Vobolnicensem Sem Baptizatorum per me Stephanum Thaddaeum Kudrycki Decanum Kupiscensem Parochũ Vobolnicensem Comparatus atque Anno Dñi 1742. Ætatis 51mo Presbyteratũs 25to Regimis 12mo Publico Usuj Applicatus Ad M. D. G. B. V. M. H. [Vabalninko parapijos krikšto metrikų registracijos knyga. 1743–1761 m.]. Prieiga internete: http://www.genmetrika.eu/pdf/1743–1761_gimimo.pdf. VK – Abėcėlinė vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka. Saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre. Zinkevičius Zigmas 1977: Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Zigmas 2008: Lietuvių asmenvardžiai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. On the Origin of Lithuanian Toponyms with the Roots juj-/jūj- SUMMARY Several toponyms with the roots juj-/jūjwere recorded from the Lithuanian colloquial language: the oikonym Jujėnai, which designates a village in Panevėžys district, and the names (variants) of the stretch of the Levuo River known as ‘sietuvà’ or ‘užsūkis’ (Eng. stream pool or bend), Jujà, Jūjà, Jūjos linkis, which were recorded in Vėžionys village, Kupiškis district. The Dictionary of Latvian Toponyms includes Jujas, a name of a single-homestead settlement in the area of Dundaga, which presumably originated from the Lithuanian village name Jujėnai. Nothing has so far been written about Lithuanian toponyms with juj-, jūj-; only a possibility of establishing an etymological link between the Latvian toponym and the Lithuanian oikonym has so far been proposed. The village name Jujėnai was first recorded from the speech of local residents at the start of the 20ᵗʰ century and later around 1935; it was also recorded several times after the war. In the administrative sources based on the spoken language, the form of the oikonym does 198 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Dėl lietuvių vietovardžių su šakniniais juj-/jūjkilmės not vary as well. It can thus be stated that only one form, which had already been settled in the first half of the 20th century, was and still is used in the spoken language. An in-depth analysis of several sources of the 17th and 18th centuries shows that the current oikonym Jū̄nėnai has a vast array of recorded variants in parish registers: de Iaū̄ianis, de Iugený, de Iuieny, de Iuienny, de Iuwįeny, de Junieny, de Iuwieny, de Iunianý, de Iuiany, de Iuajany, de villa Iē̄uny, de villa Iā̄iuny, etc. This leads to the formal restoration of the forms *Jaū̄jėnai, Jū̄jėnai, *Jujvėnai, *Jūnėnai, *Juvėnai, *Jugėnai, *Jė̄ūnai. The records from historical administrative sources Iuiany, Юняи, Iujany imply the only oikonym Jū̄jėnai. Short-term or one-time usage of most of the variants of the village name, the occurrence of similar cases of distortion in historical oikonymy and anthroponymy, the consistent usage of a single form in historical administrative sources allow us to point out that the records of the oikonym Jū̄jėnai with the roots *jau-, *jug-, *jun-, *juo-, *jujoare most likely the outcomes that were created by the authors (scribes) of the entries in parish registers, which should not be associated with the natural development of the name in the colloquial language. The forms reflecting the present-day oikonym were used most frequently in historical sources; they are abundant in all the parish registers under study, and they often occur next to other root variants. Hence, we may assume that the root jujis the true, etymological, one. There is a personal name recorded in the parish register, which may attest to the anthroponymic origin of this toponym. It is the record Sophia Juynicia de Junieny dated to 1699. This is the second personal name of the godmother from Jujėnai village – Juynicia (Juinyčia) – which may be a sporadically shortened form from *Jujėnyčia, i.e. ‘the daughter of Jujėnas’. The etymology of the hydronyms Jujā, Jujà, Jūjos lį̄kis is unclear. The records from the colloquial language suggest that all the above variants possibly show the actual root vowel change of the toponym juj-/jūj-. Whereas a composite form was recorded as well, the possibility of anthroponymic origin from the personal name *Jujā, *Jujà and Lith. lį̄kis ‘a surface bend or rise; ravine, valley; curve, meander’ is worthy of consideration. On the other hand, it would not in part be supported by the one-word hydronyms Jūjā, Jujà, because the toponyms of a similar structure rarely stem from personal names. Įteikta 2021 m. spalio 28 d. LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 199