Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl- : Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background)

ALEKSANDER I. ILIADI Valstybinė institucija „Pietų Ukrainos nacionalinis pedagoginis universitetas, pavadintas K. D. Ušinskio vardu“ ORCID id: orcid.org/0000-0001-5078-8316 Tyrimų sritys: etimologija, lyginamoji-istorinė lingvistika, bendroji ir tipologinė lingvistika. DOI: doi.org/10.35321/all87-02 SLAVŲ-IRANISTIKA: žodžių dūriniai su slav. *MYSL-: iran. *MANA-, *MAZDA- (baltų kalbų fone) Slavų–iranėnų kalbų kontaktai: sudurtiniai žodžiai su slav. *mysl-: iran. *mana-, *mazda– (baltų kalbų kontekste) SANTRAUKA Tyrime pateikiami iranų, slavų ir baltų leksinių bei sintaksinių vienetų, turinčių indoeuropiečių šaknies *men– ‘galvoti’, ‘mintis’ refleksų, lyginamosios-istorinės analizės rezultatai. Sudurtinių žodžių ir formulinių posakių (stabilių sintaksinių junginių, reiškiančių ideologinę semantiką), susijusių su minėtu etimonu, formavimasis rodo trijų kalbinių kultūrų struktūrinį-semantinį paralelizmą. Šis paralelizmas reiškiasi visišku lyginamų vienetų etimologinės sudėties genetiniu tapatumu (išskyrus formantą) ir bendrais jų kultūrinės semantikos organizavimo principais, atspindinčiais: 1) dualizmą senovės visuomenių religijos ir moralinių santykių pagrindu (iranų ir slavų kalbose); 2) religiškai neženklintas kultūrines sąvokas (slavų ir baltų kalbose). Pateikiamos išvados apie lyginamų duomenų struktūrinio ir etimologinio artimumo arba semantinio ir tipologinio panašumo priežastis. RAKTAŽODŽIAI: etimologija, vedinys, antroponimas, arealas, semantika. 30 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) SANTRAUKA Straipsnyje pristatomi lyginamosios-istorinės iranėnų, slavų ir baltų leksinių ir sintaksinių vienetų su indoeuropiečių šaknies *men- ‘galvoti’, ‘mintis’ refleksais analizės rezultatai. Sudurtinių žodžių ir pastoviųjų junginių (ideologinę prasmę turinčių stabiliųjų sintaksinių junginių) su minėtu etimonu sudarymas atskleidžia struktūrinį-semantinį trijų kalbinių kultūrų paralelizmą. Šis paralelizmas išreiškiamas visišku lyginamųjų vienetų etimologinės sandaros (išskyrus formantą) genetiniu tapatumu ir bendrais kultūrinės semantikos organizavimo standartais ir atskleidžia: 1) religinį dualizmą ir senosiose (iranėnų ir slavų) visuomenėse susiformavusius moralinius santykius; 2) religiškai nežymėtas kultūrines (slavų ir baltų) sąvokas. Pateikiamos išvados dėl struktūrinio ir etimologinio lyginamųjų duomenų giminingumo ar jų semantinio ir tipologinio panašumo priežasčių. ESMINIAI ŽODŽIAI: etimologija, sudurtinis žodis, asmenvardis, arealinis, semantika. 1. ĮVADAS Lizdas su etimonu *men- ‘mintis’ (iš i.-e. *men- ‘galvoti’) specialiojoje indoeuropiečių etimologijos literatūroje yra gana gerai aprašytas. Tai taikytina tiek įvairių epochų kalbose istoriškai paliudytų jo vedinių morfologijos ir semantikos analizei, tiek rekonstruotų archetipų visumai, kai skirtingo chronologinio gylio protokalbinei senovei postuluojama: protoindoeuropiečių → protoslavų, proiranėnų, progemaniškoji ir kt. Tačiau visada lieka detalių, kurios dėl įvairių priežasčių nepatenka į mokslinės analizės ribas ir nesulaukia deramo tyrėjų dėmesio. Kai kuriais atvejais detalė suvokiama būtent kaip detalė, iš esmės nieko nekeičianti jau apgalvotoje tyrimo procedūroje ir medžiagos pateikimo schemoje, todėl jos vengiama kaip nuo iškeltų tikslų atitraukiančio veiksnio. Detalių reikšmė suvokiama joms kaupiantis, kai jų visumoje išryškėja tam tikras dėsningumas, atskleidžiantis savarankiškos mokslinės problemos požymius. Ypač atidus dėmesys *men- vedinių semantikos niuansams, jų kontekstui rašto paminkluose ir archajiškuose posakiuose, išlikusiuose šiuolaikinėje frazeologijoje, rodo, kad leksika su šia šaknimi priklauso išimtinai „aukštajai kalbai“ – poezijos, ritualo ir teisės kalbai (jos perėjimas į kasdienio buitinio bendravimo žodyną atskirose kalbose yra vėlesnės profanacijos rezultatas), plg. rus. святая мысль, lenk. święta myśl, av. spəṇtā mainyu vahistāčā manaŋhā hačā ašāt (Bartholomae 1904: 1136) su formule spəṇtā mainyu ‘šventoji dvasia’, ‘šventoji Straipsniai / Articles 31 ALEXANDER I. ILIADI mintis’ (mainyav̄- ‘dvasia, siela’, ‘dvasia kaip minties ir valios židinys’), etimologiškai tapati slavų epitetui. Tai visiškai tikėtina, nes kalbama apie mentalinės sferos leksiką, organiškai įpintą į poetinio epo, maldų, himnų, priesaikų ir teisinių nuostatų tekstus, kuriems būdingose poetinėse formulėse dažnai vartojami vienetai su nurodyta šaknimi. Palyginimui: senųjų ir vidurinių iranų epochų dalykinėje ir ekonominėje dokumentacijoje šis lizdas atstovaujamas palyginti nedideliu skaičiumi vienetų, turinčių siaurą semantikos diapazoną, o religinio ir poetinio turinio tekstuose jie, priešingai, vartojami plačiai. Taigi klausimas, kaip aprašyti nurodytą leksinį lizdą, turi būti sprendžiamas seniausios epochos kalbinės stratifikacijos požiūriu, tiriant funkcinius kalbos variantus, aptarnavusius indoeuropiečių visuomenių socialinį gyvenimą. Vadinasi, neprarado aktualumo lyginamosios-istorinės kalbotyros klasikų (Antoine’o Meillet, Giacomo Devoto, Rüdigerio Schmitto, Émile’io Benveniste’o, Agnios Vasiljevnos Desnickajos ir kt.) iškelta ir iš dalies išplėtota idėja protoindoeuropiečių žodyne išskirti ypatingą sluoksnį, susijusį su poezijos, religijos ir teisės sritimis, taip pat pačioje protokalbės sistemoje išskirti sluoksnius, sąlygiškai apibūdinamus kaip „šnekamasis“ („liaudiškas“, „vulgarusis“) ir „kilnusis“ („poetinis“, „sakralinis“), plg. (Десницкая 1970: 13–14 su literatūra). 2. TYRIMO METODOLOGIJA Atsižvelgiant į šiuolaikinę faktologiją, ši mintis taikytina ir analogiškų objektų tyrimui tiek atskiroje kalboje, tiek giminingų kalbų grupėje, kuri ankstyvuoju savo istorijos laikotarpiu palaikė glaudžius ryšius; tai atsispindėjo formuojantis jų religinei-etinei ir teisinei terminijai. Dvasinės sferos leksika, didžiąja dalimi išlikusi šių kalbų dabartinės epochos literatūriniame ir dialektiniame žodyne, leidžia spręsti apie savarankišką indoeuropiečių *tep atspindžių raidą ir išskirti tarp jų kitos kultūros įtakos pėdsakus, pasireiškiančius terminų ideologinėje semantikoje ir kompozitų sudaryme pagal semantinius šablonus, susiformavusius kitos prasmių sistemos rėmuose. Šiuo požiūriu ypač iškalbinga senovės iranėnų ir slavų kalbinių kontaktų atmintis, atsispindinti jų kalbų leksikoje ir frazeologijoje. Be kita ko, gausios medžiagos apmąstymams ir išvadoms teikia slavų *bogь: iranų *baga- (gerovės teikėjo, dalies bendroje gerovėje idėja); slavų *mirь: iranų *miθra- (idėja 32 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) sutarties, sutarimo, sąjungos, bendruomenės, taikos idėja); slav. *slavъ: iran. *šrava- (paklusnumo ir šlovės idėja); slav. *sъvętъ: iran. *śuanta- (gausos, augimo ir šventumo idėja) ir, žinoma, slav. *myslъ, *-myslъ: iran. *mana-, *mania-, *maniu-, *mata-, *mati-, *mazda- (mentaliosios galios, proto, minties, dvasios idėja), nes jų sudaroma sistema yra reikšmingas (kiekybiškai ir kokybiškai) poetinės kalbos arba superdialekto, kurį stipriai paveikė slavų ir iranų kultūrinė sąveika, segmentas. Gana išsamų jos rezultatų vaizdą galima pateikti tik sistemingai lyginant iranų ir slavų antroponimų (ir kitų vardinių dūrinių) korpusą, kaip jau padaryta klasikiniuose V. N. Toporovo darbuose, skirtuose mir ir sъvęt vardams (Топоров 1995; 2006), taip pat slavų (ESSJ) ir iranų (ЭСИЯ) kalbų etimologiniuose žodynuose. Etimologinių paralelių ir tipologinių analogijų aprašymas i.-e. *men- lizde yra kiek atsilikęs, todėl bet koks abiejų kalbų grupių leksikos duomenų apibendrinimas, galintis sukurti atitikmenų sistemą, užpildo mūsų žinių apie tai, kaip formavosi seniesiems iranėnams ir slavams bendros sakralumo bei moralės sampratos ir kaip jos atsispindėjo bendruose vardijimo principuose, spragas. Šiek tiek užbėgdami į priekį pažymėkime, kad1 fonu, išryškinančiu iranų ir slavų kompozitų su etimonu *men- lyginimo rezultatus, tampa iranų ir slavų antroponimijai homogeniška baltų antroponimija su kamienu man(t)- (dėl variantų man-: mant-, apie tai žr. jau Skardžius 1960: 146), susijusi su liet. manýti ‘kreipti į ką nors dėmesį’, ‘galvoti, mąstyti’, ‘būti įsitikinusiam’, ‘suprasti’, ‘(įsi)sąmoninti’, manìs ‘atmintingas’, ‘sumanus’, mantùs ‘protingas’, ‘sumanus’ ir ‘apsukrus’, ‘vikrus’, ‘gražus’, ‘dailus’, o toliau – su menì, mintì ‘atsiminti’, menta ‘dvasia, siela’, ‘protas’ (Fraenkel 1962: 408; Топоров 1963: 7–13; Vanagas, ed., 1989: 151–153; Smoczyński 2019: 959). Baltų *man(t)-: *myslъ, *-myslъ: *mana-, *mania-, *maniu-, *mata-, *mati-, *mazda etimologinį tapatumą įtikinamai pagrindė V. N. Toporovas keliuose tyrimuose (Топоров 1963: 7–13; 1995: 450–453), jam pritarė O. N. Trubačiovas (Трубачев 2003: 402–405) ir jis įtvirtintas ESSJ (toliau – ESSJ; ESSJ XXI: 50), todėl nėra reikalo ties juo specialiai apsistoti. Žr. dar (Расторгуева, Эдельман 2015: 178). Tačiau reikia lyginamosios slavų, iranų ir baltų dvikamienių antroponimų su nurodytais komponentais analizės, siekiant išskirti bendrus jų kombinatorikos dėsningumus kaip atitinkamų etnosų senųjų kontaktų liudijimą; šių kontaktų rezultatas galėjo būti bendri dvasinės kultūros elementai, įskaitant vardijimo ideologiją. Straipsniai / Articles 33 ALEXANDER I. ILIADI Šia prasme siūlomas darbas plėtoja etimologinėje literatūroje jau seniai suformuluotą miško ir stepių tautų kalbinių santykių idėją, grindžiamą iranėnų–slavų ir baltų–iranėnų leksinių sąlyčių visuma. Čia tikslinga aptarti keletą pavyzdžių, kuriuose natūralu įtarti bendros raidos pėdsakus: viena vertus, senųjų iranėnų ir slavų, kita vertus, slavų ir baltų. Pateikti palyginimai atskleidžia vienalytės sudėties vardus-dūrinius ir formuliškus junginius (dūriniuose genetiškai vieningos yra abi dalys arba viena *myslъ: *manah: *man(t)- ir vienodas semantinis kontūras, rodantis artimą reikšmės organizaciją kaip galimą bendro prototipo nuorodą. 3. ETIMOLOGINĖS IR SEMANTINĖS TAPATYBĖS 3.1. Slavica & Iranica Prosl. *Bogomyslъ, *Božemyslъ: iran. *Baga-mania- (?) Senasis čekų Jan Bohomysl, 1825 (Michl 1839: 255), sorb. Bademäusel = Božemysle – vietovardis (Miklosich 1927: 132). Tikėtinas senosios iranų kalbos atitikmuo – Va-ku-man-ya = *Baga-manya-, jei teisingas antrosios dalies skaitymas būtent kaip *manya-, o ne *vahya(h)- (Mayrhofer 1973: 139, 321, 322: *Bagamanya- (?) arba *Bagāvanya- (??)). T. y. „[Tas, kuris] su dievo dvasia“, „[Tas, kuris] su dievu (Baga) mintyse, sieloje“? Prosl. *Vol’emyslъ: vakarų iran. *vahīia mainiiuš Senosios lenkų kalbos Bolemysł: Bolemizl, 1265 (SSNO I: 210). Iranų analogą sufleruoja sogd. bȳtnwrz {*Vyātanwarz} „Geriausios minties stebuklas“, vedinys iš ankstyvojo sogdų kalbos skolinio iš vakarų iranų šaltinio: *vahīia mainiiuš „geriausia mintis“ – komparatyvas (Лурье 2017: 124 su nuoroda į N. Sims-Williamsą). Prosl. *Voromyslъ: iran. *Bara(t)-hu-mānah arba *Māna-barat-, *mania-bāra- Slavų koreliatas, mūsų nuomone, slypi kroatų varde Boromisa (Leksik 1976: 61) < *Boromísao, *Boromisl, kurio struktūra dialektinėje aplinkoje pakito, iš kurios žodis pateko į pavardžių sąrašus. 34 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) Pirmoji *bor dalis *Borotmyslъ yra reguliarus vedinys pagal modelį su o vokalizmu iš veiksmažodžio su e šaknyje, t. y. *berǫ, *brati, turinčio archajinę indoeuropietišką reikšmę ‘nešti’ (‘imti’ – inovacinė reikšmė, išsivysčiusi slavų kalboje), išlikusią reliktiniuose vardiniuose vediniuose *berte, *berdja (nuorodą į juos žr. ESSJ III: 163). Apskritai dvinario semantika apibrėžiama kaip „[Geros, palankios] minties nešėjas“. Artimas struktūra ir etimologine sudėtimi iranų analogas paliudytas sogd. βrxm’n, ’βrxm’n {(Θ)varxumān} — Samarkando karaliaus vardas (A)varhumāna = „Geros minties nešėjas“ < *Bara(t)humānah- (pagal M. N. Bogoljubovą) (Лившиц 2008: 44; 2010: 75; Lurje 2010: 146). Plg. artimą sogd. vardą m’nβrt {Mānvarat}, aiškinamą kaip „Atminties nešėjas“, „Sąmonės nešėjas“ (Lurje 2010: 229). Ne mažiau pagrįstas prosl. *Borotmyslъ siejimas su inversiniu iran. *manja-bāra, turinčiu tuos pačius komponentus, tačiau kitokią ideologinę semantiką ‘autoriteto nešėjas’, plg. į šį prototipą redukuojamus oset. tīnaеvar ‘asmuo, įgaliotas vesti derybas tarp dviejų šalių, pavyzdžiui, karo metu, taikant kraujo keršytojus, piršlybose; ambasadorius, pasiuntinys, pasiuntinys; tarpininkas’ ir sogd. tynβr [tīnaβar] ‘įgaliotas, apdovanotas valdžia, autoritetu’ (Абаев 1973: 120–122; Расторгуева, Эдельман 2015: 192). Slavistikoje egzistuoja tradicija aiškinti antroponiminius dūrinius su kamienu –borъ kaip vedinius iš *borti. Tai teisinga senojo čekų Myslibor, senosios lenkų kalbos Myślibor, 1212, atveju; jie laikomi prosl. *Mysliborb refleksais, kurių antrasis komponentas būtent toks (ESSJ XXI: 44; medžiagos taip pat žr. Miklosich 1927: 79, 163; Rospond 1983: 96). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta pirmiau, *bor žodyje *Borotmyslъ, turinčiame kiek kitokią morfologiją ir komponentų tvarką, galimas kitoks aiškinimas. Prosl. *Čistomyslъ: iran. *ača-súk-ta-mānaka- Slavų medžiaga paliudyta varde *Чистомысл, motyvavusiame mikrotoponimą *Чистомислів (Teofipolio r., Chmelnyckio sr., 1971; Onomastikos archyvas), taip pat tokiuose formuliniuose žodžių junginiuose kaip sen. rus. съмысль чисть („O jei palaimintasis norėtų sukurti maldą, bet jame nebūtų tyros minties, tik sūnus ir žiovulys, ir tempimas“ (Срезневский 1912: 1533)) ir rus. чистый помыслами, kurių susitraukimas lėmė *Čistomyslъ „Nuoširdus“, „Kieno ketinimai tyri“ atsiradimą. Iranų kalboje turime baktr. οσογομαγγο [ōsogdomaggo] ‘tyros širdies, tyrų minčių’ (< *ača-súk-ta-mānaka-) su ōsogdo- ‘tyras, išvalytas’ prepozicijoje (Расторгуева, Эдельман 2000: 280; 2015: 187). Straipsniai / Articles 35 ALEXANDER I. ILIADI Prosl. *Dětomyslь: vidur. pers. Mān-dād, av. mainyu.tāštəm, manyu.stātō Slaviškojo vardo potencialumą patvirtina rus. pavardė Детомыслов. Galiausiai pirmoji dalis lygintina su *dē-tъ – perf. pass. dalyviu iš *dē(ja)ti ‘daryti, atlikti’, ‘kloti, įtvirtinti’, ‘statyti’ ir ‘tašyti’ (bulg. dějam), ‘skobti’ (lenk. dziąć) (ESSJ IV: 229), plg. visišką struktūrinį-etimologinį tapatumą iran. *data- — leksikalizuotame perf. dalyvyje iš *dā- ‘nustatyti, statyti’, ‘daryti, kurti’ (Расторгуева, Эдельман 2003: 423). Taigi vardinio dūrinio semantika gali būti suprantama kaip „Sukurtas [geros, palankios] minties“ arba „Pastatytas [geros] dvasios“. Slaviškajam *Děto-myslь randamas iraniškas dvynys su apverstomis dalimis, determinatyvinis vidur. pers. Mān-dād (mn’d’t, m’nɒt) „Sukurtas [Gerosios] Minties“, kuriame yra tie patys man ‘mintis’ ir part. dād ‘sukurtas’ (< *dāta-) (Gignoux 1986: 115: abejonės dėl m’n antrojoje formoje: rašybos klaida ar kita šaknis). Artimą analogą dar turime av. mainyu. tāštəm ‘dvasios sukurtas’ ir manyu.stātō ‘dvasios pastatytas’ (Расторгуева, Эдельман 2015: 184), kurių antrojoje dalyje yra vediniai iš taš-, tāš- ‘pjauti, išpjauti’ ir stā- ‘stovėti’, ‘statyti’ (Bartholomae 1904: 644–645, 1600). Dėl semantinės derivacijos ‘pjauti’ → ‘kurti’ plg. tiek patį av. tašan- ‘kūrėjas, steigėjas’ (Bartholomae 1904: 645) ~ taš-, tāš-, tiek slavų *dē(ja)ti ‘daryti, kurti’ apibendrinimą iš senesnių konkrečių terminologinių reikšmių ‘skobti’, ‘tašyti’, ‘statyti’. Prosl. *Dobromyslь: iran. *uahи-manah-, *uahи-maniš-, *hu-manah- Slavų dūrinys (adj. *dobrъ & *mysl-) atsispindi serb. sen. Dobromisl (Juodkalnija, Hercegovina) (Miklosich 1927: 56), serb., kroat. sen. Dobromisao, Dobromisal, XIII–XIV a., sen. čekų Dobromysl (ESSJ V: 43), Dabramuzl – slavų vardas germanų šaltiniuose (Miklosich 1927: 56), sen. lenk. Dobromysł, 1136 (Rospond 1983: 66), sen. rus. Добромыслъ (Novgorodas) (Зализняк 2004: 241). Plg. sen. rus. добра мысль = добрый помысел, добрая дума „Ir matydamas jo atgailą, Dievas suteiks jam gerą mintį, kad jis nepradėtų geisti svetimų dalykų“ (Slovar’ IX: 333). Iranų analogai: 1) iranų antroponimas *Vahu-maniš — „Gerų minčių“, partų, vidur. pers. Vahman (žr.: Schmitt 2009: 107–108: su literatūra), av. Vahu manō — šventosios esybės, angelo zoroastrizme vardas (Vohu Mana – pažodžiui Geroji Mintis, Geras Ketinimas) (Bartholomae 1904: 1395, 1397; 25: 454: yohu=ča man-ō), siejamas su iran. *uaнu-manah- (Hinz 1973: 117; 1975: 250: *vaниmanah-; Mayrhofer 1979: I/99), taip pat sogd. ’βγтуш {Эвγάνταν(εω)?} — teonimas „Geroji dvasia“ = av. *vahiia mainiиš – vohu-mainiiu- komparatyvas (Lurje 2010: 81), vidur. pers. Vahman (whwmn, wḥwmn, whmn), 36 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) kylantis iš to paties seno Nomen proprium *Va(h)u-manah- (Gignoux 1986: 170; 2003: 64; Tavernier 2007: 334). Plg. dar vedinį part. Vahumanak, Wahumanak – vardą (Дьяконов, Лившиц 1960: 76, 95, 98). Dūrinys turi artimų analogų sen. ind. Vasurnaras-, Vasurnati- „Turintis gerą mintį“ ir sen. gr. Εὐμένης „Turintis gerą gyvybinę jėgą“ (gr. μένος = sen. ind. manas ‘mintis’) (Топоров 1963: 11 prie slav. Dobromyslь); 2) mlaav. adj. hu-manah- ‘geramintis’, ‘kurio mintis gera’ (Bartholomae 1904: 1833), vidur. pers. hu-mēnišn {humynšn} ‘gerai mąstantis’ (Расторгуева, Эдельман 2015: 186), plg. dar av. (gatinį, vėlyvąjį) adj. hu-mata- ‘gerai apgalvotas’, ‘geranoriškai sumanytas’, (vėlyv.) hu-matay- ‘geroji, geroji mintis’ (~ sen. ind. sumatāy-) (Bartholomae 1904: 1832, 1833) < *hu-mn-ta-, *hu-mn-ti-. Prosl. *Drugomyslь: sen. pers. Naxā-maniš- Ček. Druhomysl, kurio realumą rodo oikonimas Druhomyšl. Iranų analogą sudaro sen. pers. Naxāmaniš- (elam. Ak-qa-man-nu-iš, akad. A-ha-ma-ni-iš, sen. gr. Ἀχαιμένης) – senovės Persijos karalių dinastinis vardas (Achaemenidai), sudarytas iš нахā (= av. g., p. naxау-, naxi- ‘draugas, bičiulis’) ir maniš- (arijų *manas- ‘dvasia’, ‘prasmė’), pažodžiui „Draugiškai mąstantis“ (Mayrhofer 1979: II/22; Justi 1895: 502; Расторгуева, Эдельман 2007: 340). Prosl. *Dъlgomyslь: iran. *Darga-manah- Serb. Дугомисао, ček. Dlúhomysl (Rospond 1983: 65), (vedinys) rus. Долгомыслов – šiuolaikinė pavardė. Plg. dar vedinį ček. būdvardį dlúhomyslný ‘kantrus’ (Kott 1890: 64). Senasis iranų analogas paliudytas aramėjišku įrašu drgmn (*dargamanah-) „ilgai mąstantis“ = ‘kantrus, atkaklus’, plg. dar jo hipokoristiką *darga aram. drg’, taip pat Δαργαμάνης (Ptolemajo) – upės Baktrijoje pavadinimą (Mayrhofer 1973: 297; Hinz 1975: 83) ir part. drgmn {daryman} ‘kantrus, ‘tvirtos dvasios’ (Durkin-Meisterernst 2004: 139). Kitą vertimą *Darga-manah pasiūlė W. Kornfeldas – „Įžvalgus“, „Turintis didelę drąsą“ (Tavernier 2007: 168). Prosl. *L’udьmyslь: iran. *aria-man-, *Ariia-manah- Sen. serb. Liudemisl, 814, 822 (Морошкин 1867: 115: Людомыслъ, Людемыслъ), Liudemuhslus (Miklosich 1927: 72: skaitymas Ljudemysl), sen. kroat. Łudemisal (Maretić 1886: 121). Dūrinys *l’udь & *myslь. Įdomus ir iškalbingas šių kamienų derinio motyvų aiškinimo požiūriu yra iran. *aria-man-, *Ariia-manah-, kurio tęsiniai reiškia draugą, bičiulį, žmogų iš aukščiausios arijų visuomenės kastos (plg. av. airyaman-, airyūman-; Bartholomae 1904: 198; Расторгуева, Эдельман 2000: 223), taip pat ‘arijų, iranų dvasią’ (sen. iran. *Aryamanah-, Straipsniai / Articles 37 ALEXANDER I. ILIADI *Ariya-manah, paliudytas elam. Har-ri-ma-na, Har-re-ma-na, sen. gr. ’Aριαμένης kaip sutraukta forma *Arīmanah-) (Mayrhofer 1973: 156; Hinz 1975: 40; Tavernier 2007: 116; Schmitt 2011: 201), tačiau vienas iš jų vartotas kaip genčių arijų dievybės vardas – Арйāман, maždaug – „Arijaus mintis“, t. y. mąstantis apie gentį, tautos globėjas (?) (Стеблин-Каменский 2009: 161: Йасна 54), o vėlesnėje religinėje literatūroje (manichėjų tekstuose) taip pat apskritai kaip ‘draugas’ ir Kristaus epitetas, kaip sogd. ’rym’n (Lurje 2010: 364, 467), vidur. pers. ’rym’n {aryāmān} (Durkin-Meisterernst 2004: 53). Iranų vardo-dūrinio semantikos aiškinimas kaip *‘tautos draugas’ → ‘draugas / bičiulis’ visiškai taikytinas prosl. *l’ude-myslь ‘apie žmones / gentį mąstantis’, kur *l’ud, kaip ‘tauta, žmonės’ (refleksų reikšmes žr. ESSJ XV: 194), pagal funkciją yra ekvivalentiškas iran. *aria- (arijų tauta, arijai), o *myslь „mąslus“, mąstantis’, kaip ir iran. *mana, savo pagrindu turi i.-e. *men- ‘galvoti’. Vis dėlto nurodytas atitikmuo nėra griežtai slaviškai-iraniškas, nes baltų kalbos rodo net etimologiškai artimesnį slav. *L’udь-myslь analogą, būtent liet. Liáud-minas „(Apie) tautą atmenantis“ (pateikiama pagal: Топоров 1996: 228), kuriame abu komponentai giminingi slavų vardo sudedamosioms dalims. Dūrinius *L’udь-myslь: *aria-man-: Liáud-minas preliminariai galima apibrėžti kaip gana anksti atsiradusius religinius-etinius terminus. Jei šie terminai žymėjo tautos vadą, kuris senovės visuomenėje dažnai būdavo sudievinamas, jų vartojimas kaip teonimo (galbūt per legendinio protėvio vardo stadiją), kaip arijų pavyzdžio atveju, yra dėsningas. Prosl. *Miromyslь: iran. *Miθra-mazdā(h) Slavų vardo refleksas – vid. vok. sen. Miromisl (Miramuscle) (Rospond 1983: 94; Stara slovenska imena), ekvivalentiškas sen. iran. Мεθρομαздес < *Miθra-mazdā(h) (Лившиц 2008: 281). Iran. *ma(n)z-dā- (plg. dar vedinį *maz-d-ra- > av. mazdra ‘išmintingas, protingas’) galiausiai tęsia i.-e. *mendh- ‘dėti protines pastangas; mokytis’ (žr. ESSJ XX: 132–133), t. y. yra i.-e. *men-. žodžių darybos išplėtimas. Slavų kalba dar turi inversinį *Mysli-mirь (: serb. Mislimir) su kitokia semantika. Žr. dar: (ESSJ XXI: 44: pagal sen. lenk. Myślimir). Prosl. *mǫžemyslь: iran. *uira-manah-, *nar(i)ia-manah- Slavų žodis (besufiksis būdvardis) atkuriamas atsižvelgiant į sen. rus. vedinį su –ьnмужемысльно: „Ir viena moterišku grožiu, vyriškai mąslia, neblėstančia apranga apsirengusi“, 1096 (Срезневский 1902: 189). Dėl iranų paralelių plg. elam. fiksaciją mi-ra-ma-na, mi-ra-man-na = *Vīra-manah- „Vyriškai mąstantis“ ir Na-ri-ya-ma-na = 38 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) *Nariya-manah-, av. naire.manah- ‘dvasia vyriškas’, Noratmanah-, Nairimantā „Vyriško būdo“, „Vyriškas“ (~ sanskr. Nṛ́mṇas, sen. gr. Ἀνδρομένης), vidur. pers. Narēman (nlym(n)), Nylwmn, Nērōtan, pers. Narīmān (Justi 1895: 225; Mayrhofer 1973: 200, 211; Mayrhofer 1979: I/64–65; Hinz 1975: 174, 263; Gignoux 1986: 133, 135; Tavernier 2007: 258, 349). (Fritz 2006: 158): „Vado / valdovo narsumas“. Bažn. slav. tyra mintis: med. *spita-manah- Slavų formulė paliudyta kalendoriniame minejos himne, plg. „pasitiksime Jį tyra mintimi …“ ir „Šį minties tyrumu priimsime“ (Минея 2002: 91, 93). Galimą iranų atitikmenį sudaro med. Σπιταμένος = *spitamanah ‘tas, kurio protas tyras’, ‘tas, kurio mintys tyros’ (Hinz 1975: 227). Tačiau šis pastarasis gali būti alternatyviai aiškinamas semantiškai ir morfologiškai kaip „[Tas, kuris] su neišsenkančia / augančia drąsa [mūšyje]“, „[Tas, kuris] su augančia valia [kovai]“ (Schmitt 2011: 346, 347), „Kupinas jėgos“, „Tyras ir stiprus“, „[Kieno] jėga išaugo“. *Spita-ama- (Tavernier 2007: 314; Gignoux, Jullien 2009: 124; Schmitt 2011: 347), todėl šį palyginimą siūlome vertinti atsargiau. Prosl. *Nezamyslъ / *Nejъzmyslъ (?): vidur. pers. arē-gu-mān S. ček. Nezamisł, ček. Nezamysl (Miklosich 1927: 78), polab. Nezemuissles (Шафарик 1848: 201: Незамыслъ), sen. lenk. Niezamyst, 1136 (Rospond 1983: 101). Darinys, sudarytas remiantis *ne zamysliti. Kita vertus, polabų vardas struktūros požiūriu visai nėra vienareikšmis, nes leidžia paraleliai perskaityti kaip *nejъzmyslъ ~ *ne jьzmysliti, plg. ček. dial. zm ysliti si „išgalvoti, sugalvoti“ (ESSJ IX: 50). Plg. artimą motyvacijos požiūriu (iš dalies taip pat ir etimologiniu požiūriu – slav. *mysl-: iran. *mana-) vid. pers. arēdītān „neturintis abejonių“, „neabejojantis“, kur arē- – priešdėlis, rodantis kokio nors požymio ar savybės nebuvimą (kaip rus. без-), gu- – neproduktyvus priešdėlis (kaip rus. с-), o šaknis -mān (junginyje gumān „nuomonė“, „abejonė“) siejama su praes. mēn „galvoti“, „mąstyti“ (Расторгуева 1966: 36, 83) ~ pers. gumān „nuomonė“, „tikėjimas“, „įsitikinimas“ (Cheung 2007: 263: *man-). Psl. *Pravomyslъ: iran. *ṛta-man(i)ų-, *ṛdu-mani- Lenk. Prawomysł — vietovardis (Białowieżos apylinkės), vedinys su -jь iš antroponimo. Vardažodinis junginys adj. *pravъ su *myslь, pažodžiui — „Teisingas mintyse“, „Teisingas sumanymuose“ arba „Nuoširdus mintyse“. Psl. *Pravomyslъ turi artimą tipologiniu ir (iš dalies) etimologiniu požiūriu iran. atitikmenį – s. pers. Ardumaniš (elamitiškai perduodama – [artumanniš], babiloniškai – a-ar-di-ma-ni-iš) – vieno Darijaus sąjungininko, kovojusio prieš Gaumatą, vardas, sudarytas iš ardu- „teisingas, ištikimas“ Straipsniai / Articles 39 ALEXANDER I. ILIADI ir maniš „protas; mintis“ (Tolman 1908: 67) = „Sąžininga (nuoširdi) arba tiesi (teisinga) mintis“ (Грантовский 2007: 241; abejones dėl žinomų aiškinimų žr. Tavernier 2007: 12–13). Etimologinė psl. *myslъ: iran. *mana- tapatybė, jų vienodas vaidmuo iranų ir slavų antroponimų-kompozitų sudėtyje leidžia kalbėti apie ideologiškai artimą atitikmenį *pravo-myslъ: *ṛta-manіu- (iran. *arta-/*ṛta- „tinkamas, teisingas, plg. vid. pers. ankst. artai „teisingas, tikras“ (Расторгуева, Эдельман 2000: 207)) > s. iran. (iš elamitiško šaltinio: ir-tam-man-nu-ú-iš) pasaulio tvarkos dvasios vardas *ṛtаtanyu- (Hinz 1975: 213), *Ṛta-manіyu- (kaip asmenvardis „Tas, kuris yra su Rtos dvasia“) (Mayrhofer 1973: 169), *Ṛta-manah- (Tavernier 2007: 297) ir *rdu-manі- (*r-du- > *r-du-ka-, plg. sogd. man. ’rδwk [arδuk] „ištikimas, nuoširdus“) > s. pers. Ardu-mani (Расторгуева, Эдельман 2000: 206). Psl. *Samomyslъ: iran. *hāmā-māna-, *hama-manah-, *aiua(ka)-manah-, *hau̯ra-mania- Slavų leksema paliudyta tokiuose varduose kaip: Samotmysl – senovės Moravijos slavų vardas greta Samo, Samoslaw, Samotmir, Samouid, Samotmien (Acta societatis 1775: 40), sen. ček. Samotysl, (lužičų serbų) Samotysl (Renč–Wjelećanski 1901: 50: E. Mucos pastaba išnašoje). Slavų vardo (iš pradžių – būdvardžio, reiškiančio „vienodos minties“, „labiausiai vienaminčio“) atitikmenimis laikytini šie iranėnų pavyzdžiai: 1) *hama-manah-, plg. vėlyv. av. adj. hamō.manah- „vienodai mąstantis, „vienmintis“ (Bartholomae 1904: 1777; Соколов 1964: 258), artimiausias slavų žodžiui, nes tiksliai (išskyrus formantą –slъ) atkartoja jo etimologinę sudėtį. Čia taip pat priskirtinas sogd. ”m’n (Соколов 1964: 258) ir su pailgėjusiu vokalizmu *hāmā-māna- > sogd. xp. ’wšn [āw-mān, ōmān] „vienmintis, vieningas“ (Расторгуева, Эдельман 2007: 351; 5, 2015: 182); 2) *aiua(ka)-manah- „vieningas; sutariantis“ (pažodžiui „vienai-mąstantis“), plg. kl. pers. yaktmanіš, baktr. ευμοаνο „sutariantis; vieningas“ (Расторгуева, Эдельман 2000: 138; 2015: 183); 3) semantiškai komponentams artimas medų būdvardis (elamitiškai perduodamas) ha-tar-ri-man-nu (*haθramanya-), pažodžiui „vienmintis“ („sekėjas“, „šalininkas“) (Hinz 1975: 119). Psl. *Světomǫdrъ: av. spəntō mazdā Paralelė pateikiama, viena vertus, sen. rus. святомѫдрый „turintis dieviškosios išminties“ ir, kita vertus, av. spəntō mazdā „šventoji išmintis“, plg.: tā dā spəntā mainyu mazdā…, huzāntušə spəntō mazdā ~ mazdāh- „atmintis“, məz-dā-, maz-dā- „įsiminti“ < arijų *ma(n)δ-dhā- (Bartholomae 1904: 1162, 1181, 1619, 1620). Psl. *mǫdrъ: 40 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) ir iran. *ma(n)z-dā atkuria ide. *men dh- „dėti protines pastangas“ (žr. pirmiau). Senovės iranų leksikone pažymėtas semantiškai artimas junginys su kitu postpoziciniu komponentu, būtent – jaunosios avestos spaṇtō.xrətav- (kaip asmenvardis), plg. antrąją dalį (gatų, jaunosios avestos) xrətav- „intelektualus troškimas ir gebėjimas“, „apdairumas“, „intelektas“, „išmintis“ (Bartholomae 1904: 535, 1622). Псл. *Svętomyślъ: ав. spəṇtō.mainyava- Serb. Svetomisl, lenk. Świętomysł – asmenvardžiai, kurių etimologinė sudėtis sutampa su jaunosios avestos būdvardžiu spəṇtō.mainyava- „kilęs iš šventosios dvasios“ (Bartholomae 1904: 1622). Skiriasi tik antrosios dalies sufliksinė raiška: av. manyu- „dvasia“ = man-yu- (~ manah- „mintis“) su formantu slь slavų formose. Apie ide. *men tęsinių slavų kalbose semantiką žr.: (Топоров 1963; ESSJ XXI: 51). Prie slavų žodžių sememų „dvasia“, „nuotaika“ raidos pavyzdžių plg. ček. frazeologizmą požbýti mysli „nuleisti rankas“, taip pat lenk. nie po myśli „ne pagal širdį“ (pateikta pagal: Топоров 1963: 7), bažn. sl. мысльнъ „mąstomasis, mintinis“ ir „dvasinis“, sen. ček. myšlný „dvasinis, mąstantis“ ir kt. (ESSJ XXI: 51). Psl. *sъmyslъ (?): iran. *hu-manah- Sen. lenk. Smysł: Dominus Bogusław Szmiszl, 1417 (SSNO V: 132), taip pat apeliatyvas *sъmyslъ, *sъmyslьnъ „turintis gerą mintį“ (Топоров 1963: 11), turintys atitikmenį av. hunamanah- „gerai mąstantis; linksmas“, part. hwn {Human} < iran. *Humanah-/*Haumanah- „Gerai mąstantis arba Dorybingas“ (Лившиц 2010: 91; Tavernier 2007: 199), vid. pers. hu-mēnišn {hwmynšn’} „gerai mąstantis“ (Расторгуева, Эдельман 2015: 186). Kaip ir kitais atvejais su prepoziciniu ide. *su- „geras“, iranų ir slavų dariniams randama senovės indų paralelė sumánas-. Su sinoniminiu pirmuoju komponentu plg. pirmiau sen. gr. Εὐμένης. Tas pat ir su sufiksuotais av. hu-mata adj. „gerai sumanytas, gero linkintis“ (priešingybė duš-mata-) ir sen. ind. sumata-; av. hu-matay- „gera mintis“ ir sen. ind. sumatay- (Bartholomae 1904: 1832, 1833) iš arijų *su-mṇ-ta-, *su-mṇ-ti-. Psl. *Širomyślъ: iran. *uару-manah- Slavų nomenas registruojamas variantais Siromysl, Sziromysl (slavų gyventojų, gyvenusių Riugeno saloje Baltijos jūroje, kalbos reliktai) (Beversdorf 1883: 23). Irano kalboje jam artimas atitikmuo yra *uару-manah-, atsispindintis ʾОромāн̄š = „Plačiai mąstantis“ (Hinz 1975: 257: *varumanah-). Dar vieną ideologiškai ir etimologiškai (pagal antrąjį komponentą) homogenišką atvejį sudaro chor. ʾсw̄n-mʾnʾwk, ʾj̄w̄n-mʾnʾwk „dosnumas, Straipsniai / Articles 41 ALEXANDER I. ILIADI didžiadvasiškumas“ (Benzing 1983: 24) arba, pasak Walterio Bruno Henningo ir Davido Nielo MacKenzie’io, „plačių pažiūrų“, pažodžiui „plačiai mąstantis (?)“ (Расторгуева, Эдельман 2015: 182), ir tai pagrįsta, plg. pirmosios dalies *čwən [‘čwən, ’ǰwən] reikšmę „platus, erdvus“ (Benzing 1983: 24). Psl. *Terbomyslъ: med. *Mazdayazna-, rytų iran. *Mazdayasna- Sen. ček. morav. Třebomysl (Kollár, Pacić 1828: 105), sen. lenk. Trzebiemysł „Trebemisl, Vilcan“, 1136, „Trebemyslio subcamerario“, 1287, Trzebomysł „Trebomisl, subcamerarius“, 1282 (SSNO V: 478, 479). Taigi „Mąstantis apie auką“ arba galbūt „Gerbiantis Dvasią“ (= „Vykdantis pareigą Dvasiai“), jei pritarsime minčiai, kad sen. sl. trъ́ba, sen. rus. тереба „aukojimas“ (psl. *terba) reiškia „pareigos vykdymą“ (žr. Фасмер 1987: 95). Iranų vardyne šį nomeną atitinka medų *mazdayazna-, rytų iran. *mazdayasna- antroponimai „Maldaujantis Mazdos“ (Расторгуева, Эдельман 2011: 122), pehl. Mazdēsn (mzdysn) < av. Mazdaiiasna- (Gignoux 1986: 122). Psl. *Těхomyslъ, *Těšimyslъ: av. Tušnа.mаtаy- Slavų formos: ček. Těchomysl – vietovardis, vedinys iš antroponimo (Miklosich 1927: 182), sen. lenk. Cieszymysł: Tessimtzl, 1136 (SSNO I: 376) = „Tas, kurio dvasia romi, nurimusi“, „Ramus mintyse“. Jos semantiškai analogiškos avestiniam (Gatose) dievybės vardui tušnā.matau- „[Turintis] nurimusią (nuramintą) mintį“ ir jaunosios avestos antroponimui tušnā.matau- ~ adj. *tušnа-, jaunosios avestos tušnау- „tylus“ (Bartholomae 1904: 658). *těšimyslъ sugretinimą su tušnā.matau pirmasis pasiūlė V. N. Toporovas (Топоров 1963: 11). Psl. *Vojƅmyslъ, *Vojьmyslъ: iran. *iauda-mana(h)- Paralelė paliudyta senajame slovakų varde Vojimysl, IX a. (Ovsená 2014: 131), taip pat serb. sen. Воjмислићи, 1766–1770 – oikonimas Kosove (Елезовић 1932: 85), viena vertus, ir sen. pers. (elamitišku perdavimu) Hihuddamana (< *Yauda-mana(h)- „Mąstantis apie mūšį, Vojimysl“), Ywdmngn, ʾIwdmwnʾn (Mayrhofer 1973: 159; Лившиц 2010: 99: „Karingos dvasios“) – kita vertus. Kitokį elamitiškos formos perskaitymą siūlo V. Hinzas: kaip *yutamanah- „Susietas jausmu [Dievui]“ (Hinz 1975: 275), plg. dar (Tavernier 2007: 366; Schmitt 2011: 207) su semantiškai vienatipiu skaitymu *Hita-manah ir *Yuta-manah-. Psl. *Vyšěmyslъ: iran. *Bŕ̥zi-manah-, *Mazā-manah- (?) Polab. Vezemuisl, XI a. (Press 1986: 13: kaip *vyšemysl-). Junginys *vyšę (plg. ~ *vysokъ „aukštas“) ir *myslъ. Plg. dar sen. rus. высокаѧ мысль „išdidumas, puikybė“, „išpuikusios mintys: «Богъ бо не любить высокаѧ мысли наша, возносящаго(ся) смиреть», «Господи боже силъ, мы людие твои, овца пажити твоея, имя твое призываемь, призри на кроткыя люди 42 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) savuosius, ir nuolankiuosius išaukštink, o išdidžiųjų высокыя мысли nutrenk“ (Slovar’ IX: 333), atkurianti senovės poetinės kalbos formulę (pastovus, diachroniškai atkuriamas žodžių junginys kaip moralinės-religinės idėjos nešėjas), kurios reikšmė krikščioniškojo religinio turinio tekstuose pakeitė poliariškumą iš „pliuso“ į „minusą“. Psl. *Vyšemyslь (= „[Aukštesnio] mąstymo būdo“) yra vienas iš slavų–iranų kalbinės sąveikos pėdsakų leksikos-semantikos srityje, kurią lydėjo bendrų nominacijos modelių, skirtų dvikomponenčiams asmenvardžiams, turintiems privalomą vieno arba abiejų komponentų etimologinį tapatumą, sukūrimas. Kaip iranų atitikmenys slavų formai gali būti nurodyti: 1) med. (iš elamitiško šaltinio) pír-zí-ma-na (= *brzimanah-, *Brzi-manah-) ir Herodoto minimas sen. pers. Σμερδομένης — Oto sūnaus vardas, t. y. *brd́imanah-, *Brdimaniš, *Brdimanā „aukštų minčių, jausmų“ (Mayrhofer 1973: 219; Hinz 1975: 67, 68; Tavernier 2007: 151) arba *Br̥damaniš „Aukšto mąstymo būdo“ (Грантовский 2007: 273), „Turintis aukštą sąmonę, protą“ (Расторгуева, Эдельман 2003: 121). Vardas sudarytas iš *brd- — formos su „pietvakarių“ d prie iran. *br̥z- „aukštas“, „iškilus“, „didingas“ ir *man- < ide. *men- „galvoti“ (Грантовский 2007: 273; Расторгуева, Эдельман 2003: 121). Siūlomas atitikmuo psl. *vyšemyslь: iran. *br̥zimanah- — galimas vakarų slavų protėvių kontaktų su iranų tautomis liudijimas; 2) *Mazā-manah- (Ma-za-man-na) = sen. ind. ved. mahā-manas- „aukšto mąstymo būdo“ (Mayrhofer 1973: 197). Psl. *Želomyslь: sen. pers. *ǰūra-manah- Lenk. Zielomyśl (Miklosich 1927: 35: abejotinas sugretinimas su sen. sl. зел-) — vietovardis su -jb, vedinys iš *Zialo-mysl su pirmąja dalimi, tapati sen. rus. зълъи, зълъ „stiprus“, liet. gailùs „aštrus, kandus, kerštingas“, gailas „pašėlęs, smarkus“ (Срезневский 1893: 1014; Фасмер 1986: 92). Taigi „Turintis stiprią valią“, „Stiprios dvasios“ (plg. serb., chorv. tīsao, mīsli „protas“ ir „valia“ (ESSJ XXI: 48), sen. ček. mysl „dvasia“, „prasmė, turinys“ (Срезневский 1902: 217), kas artimai atitinka iranų asmenvardžio (iš akadų dokumento) semantiką *ǰūramanah- (?) (tu-ra-ma-na-a) „Stiprios dvasios“ (Hinz 1975: 241). Psl. *Zъlomyslь: iran. *Ahra-mani̯u-, *Aka-manah-, *duš-mani̯u-, *duš-manah- Psl. *Zъlomyslь išlikęs Зломислит (: Zlomislich – katalikų šeimos giminės vardas Mostaro Blate, 1743) (Михајловић 2002: 441), kroatų pavardėje Zlomislić — patronimas su -ić iš *Zlomisl. Plg. sen. rus. зломысль „tas, kuris linki kitam bloga“, „priešas“, 1212 (Slovar’ VI: 26), sen. rus. злая мысль = Straipsniai / Articles 43 ALEXANDER I. ILIADI злой помысел, злая дума „blogas sumanymas, bloga mintis“ posakyje „И вложи дияволъ царю Василию злую мысль блудную“, XVII a., taip pat su desubstantyviniu veiksmažodžiu: sen. rus. мыслити зло „Kodėl manote bloga savo širdyse?“ (Slovar’ IX: 333). Iranų analogai: *ahra-manīyu- „piktoji dvasia“ (> av. p. anrō.mainyu- „sukurtas piktosios dvasios, susijęs su piktąja dvasia“); av. p. dušmainyu- „blogai, priešiškai mąstantis; priešas“, vid. pers. dušmēn {dušnyn} „priešas“, chor. δn, δυn „priešas“ (< *duštan̄iu-), av. p. duš-manah-, duž-manah- „turintis blogą, priešišką mintį, sumanymą; piktavalis“ ir kt. su iran. *duš- „piktas, blogas, prastas“ kaip pirmąja kompozito dalimi (Расторгуева, Эдельман 2000: 100; 2003: 411, 415–416). Prie šios junginių eilės taip pat priskirtinas av. Aka Manah – vieno iš Daēva (Lvovo), Vohu Manah = Gerosios Minties priešininko, vardas; su avestiniu adj. aka- „piktas, blogas, prastas“ (Bartholomae 1904: 44, 45). 3.2. Slavica & Baltica Psl. *Čaj̄myslъ: liet. Mañt-vila, Moñt-vilas, Man̄-vilas Ukr. Чамишель – hidronimas (Slovnyk 1979: 601) < *Čaj̄-myslъ (~ *čajati „tikėtis“, „laukti“) + possess. sufiks. -jь. Baltų paralelę sudaro liet. Manti-vilas (Монти-виль, XVII a.), Mañt-vila, Mañt-vilas, Mònt-vila, Moñt-vilas, Man̄-vilas ~ viltis „puoselėti viltį, tikėtis“, viltis „viltis“ (Vanagas, ed., 1989: 151, 1211). Psl. *Dal’emyslъ: liet. Tól-mantas, Tál-mantas Ček. Dalemysl (Rospond 1983: 63) ir Dalemyšl – vedinys vietovardis (Miklosich 1927: 29) ~ liet. Tól-mantas, Tál-mantas, Tál-montas ~ toli „toli, atokiai“, tólas „tolimas, tolimas“ (Vanagas, ed., 1989: 153, 1052, 1054). Psl. *Golomyslъ: liet. Gal-manas, Gal-i-mantas, Gał-mantas Plg. sen. bltrus. Голомысль, Голомышьская – valsčius, kurio centras buvo kaime Голомыши (dabar – kaimas Голомысло (Галомысла) Vitebsko srityje, Polocko paviete), 1506, 1513 (Полоцкие грамоты 2015: 411, 821; 2015a: 257) < *Голомысл-jь (vėliau sukietėjus -л). Pirmojoje dalyje – šakninė bazė *gol-, atstovaujama *golēmъ „didelis, stiprus“ ~ liet. galti „galėti, būti stipriam“ (ESSJ VI: 203) ir (Smoczyński 2019: 154: siejama su ide. *gelH- „įgyti jėgą, valdžią“). Slav. Голо-мысль atitinka liet. Gal-manas, Gal-i-mantas, Gał-mantas ~ galēti „galėti“ (Būga 1911: 30, 45; Vanagas, ed., 1985: 616–617; 1989: 152). 44 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) Псл. *Gostomyslъ: лит. Vaiš-mantas Apie psl. *Gosto-myslъ ~ *gostъ (žr. ESSJ VII: 67). Baltų koreliatas pažymėtas liet. Vaiš-mantas ~ vaišės „puota, vaišės“, viešės „buvimas svečiuose, viešėti „svečiuotis“, latv. viesis „svečias“. Psl. *Xotě-myslъ, *Xoti-myslъ: sen. prūsų Nore-munt, liet. Nór-mantas Psl. *Xotě-myslъ, *Xoti-myslъ ~ *xotěti (ESSJ VIII: 85; Rospond 1983: 55) semantiškai lygiavertis arba labai artimas sen. prūsų Nore-munt – asmenvardžiui ~ Nor-mantas, Nori-mantas (kaip „nori mantyti“), Петрикъ Нармунтысъ, Петръ, Якубъ Нармантисъ (Būga 1911: 16, 40, 47), Nór-mantas, Nór-montas, Nár-mantas, Nār-montas, Nar-muntas ~ norėti „norėti“, nóras „norėjimas, valia“ (Vanagas, ed., 1989: 152, 296, 297). Psl. *L’udъmyslъ: liet. Liáud-minas Išsamiau apie šią paralelę žr. pirmiau. Su kitokia leksine sudėtimi ir kamienų tvarka plg. liet. Mon-tautas ~ tautà „tauta“ (Vanagas, ed., 1989: 151, 1028). Psl. *Myslimilъ: sen. prūsų Mente-myl, Monte-myle, Munte-mil Serb. Mislirnil (Stara imena) ~ sen. prūsų Mente-myl, Monte-myle, Munte-mil VS Myle-munt (Trautmann 1974: 144) ~ *mīli < balt. *mile „švelnumas“, adj. *mīla- „švelnus, meilus“ (Mažiulis 1996: 137). Homogeniška ir antroji kompozitų dalis: psl. *milъ(jь) „mielas“, „švelnus“: sen. prūsų *mīli (ESSJ XIX: 46–47; Mažiulis 1996: 137–138). Psl. *Permyslъ: liet. Per-manas (?), Pér-monas Psl. *Per-myslъ atkuriamas slovėn. Premisl, Premisel, -sla (Stara slovenska imena), sen. ček. Premizl (Přemysl) – valstietis artojas, legendinis pirmosios Čekijos kunigaikščių dinastijos pradininkas (Legenda Christiani 1978: 18, 19), Premisl, Premyzl, Przemysl ir kt. (Codicis 1850: 136, 139), luž. Priěmäusel – kalnas < *Premyslъ (Słowiańska onomastyka 2003: 203), sen. lenk. Przemyśl: Nicolaus, filius Morsus de Premysl..., Premisl, 1265 (SSNO III: 556; IV: 369) ir kt. (Rospond 1983: 110), Перемышль (lenk. Przemyśl) – miestas pietryčių Lenkijoje < *Перемыслъ ir kt. Baltų vardyne turime: liet. Per-manas (?), Pér-monas ~ per – prielinksnis (Vanagas, ed., 1989: 152, 430). Psl. *Svaromyslъ: liet. Vaĩd-manas (?) Sen. slovėn. vietovardis Swaromel = *Svarom-je < *Svaromъ < *Svaromyslъ (Torkar 2013: 118) ~ slovėn. svariti „bartis, įspėti“, svariti se „pyktis. Plg. liet. Vaĩd-manas (?) ~ vaĩdytis „atrodyti arba vaidas „ginčas, vaidai, vaĩdytis „pyktis, ginčytis“ (Vanagas, ed., 1989: 153, 1131, 1132). Straipsniai / Articles 45 ALEXANDER I. ILIADI Psl. *Velemyslъ: liet. Daug-mantas Psl. kompozito su *vele- (*vele – neutr. k *velь(jь) „didelis“) refleksai, reiškiantys didelį dydį, laipsnį, kiekį ir kt. (Аникин 2012: 204–205), prepozicijoje: sen. slovėn. Elemischl – vietovardis = *Velemysl-ib < *Velemъslъ (Torkar 2013: 117), ček. *Velemуsl, išgaunamas iš vedinio vietovardžio Velemyšlovec (Miklosich 1927: 21: Velemyšloves) ir kt. (Rospond 1983: 144, 146). Baltų analogą turime liet. Daug-mantas, Daũ-mantas, Dau-manas, Dau-minas, Daũ-montas, Dòv-montas ~ daũg „daug“ (Būga 1911: 20, 22, 44: Daug-mantas aiškinamas per lenk. *Wiele-mąt; Vanagas, ed., 1985: 465–466, 473). Psl. *Vědomyslъ (?): sen. prūsų Weide-munt, liet. Vaid-manas Plg. sen. ček. Wegmyslice (Codicis 1850: 181) – vietovardį, vedinį iš psl. vardo reflekso *Vědo-myslъ (ar tai rašybos klaida *Vojь-myslъ?). Toliau plg. sen. prūsų vardus Weide-munt (Trautmann 1974: 144) ~ *veid-/*vīd- „matyti“ (> *veid-ulas „matomas“) (Mažiulis 1997: 228) ir liet. Vaid-manas (Юркенас 1999: 31), homogeniški psl. *věd- „žinoti“. Psl. *Voldomyslъ: liet. Vaĺd-mantas Sen. slovėn. vietovardis Gladomės, Gladomouž, 1220–1230 = *Vladomysl-ib < *Vladomyslъ (Torkar 2013: 115) ~ *volděti, *volda „valdžia“. Jo artimas struktūrinis-etimologinis analogas – liet. Vaĺd-mantas ~ valdýti „valdyti“, valdžià „valdžia“ (Vanagas, ed., 1989: 153, 1149). Psl. *Vъsemyslъ: sen. prūsų Wysse-manth, Wisse-munt, liet. Vis-mantas Slavų vardo refleksai: slovėn. Svemisel, –sla (Stara slovenska imena), sen. lenk. Wsze-mysl: Wschemisl, 1431 (SSNO VI: 220), ček. Všemyšlice – nuo antroponimo kilęs vietovardis (Miklosich 1927: 46, 140: вьсь). Baltų atitikmenys: sen. prūsų Wysse-manth, Wisse-munt (Trautmann 1974: 144) ~ wissa, wyss- „visas“ (Mažiulis 1997: 248–249) ir liet. Vïs-mantas, Vŷs-mantas, Vïs-montas ~ visas „visas“ (Būga 1911: 29; Vanagas, ed., 1989: 153, 1234). Lietuvių ir latvių kalbose aptinkama kompozitų su etimologiškai skirtingu, bet semantiškai artimu prepoziciniu nariu: liet. Aĩ-manas, Aĩ-manis, Aĩ-monas, Aĩ-mintas, latv. Almanas. Visų pirma tikėtinu laikomas al aiškinimas, siejamas su got. alls „visas“, liet. aliaí „kiekvienas“ junginyje aliaí vienas (Vanagas, ed., 1985: 78, 88, 89). 3.3. Baltica & Iranica Sen. prūsų Wirse-mund: sen. iran. *Vīra-manah–Wirse-mund (Trautmann 1974: 144) ~ wirs, wijrs „vyras“ (Mažiulis 1997: 246–247), esant sen. iran. *Vīra-manah– „Vyramintis“ < iran. *ui̯ra-manah– (žr. pirmiau). 46 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) 3.4. Slavica & Iranica & Baltica Psl. *Ľudъmyslъ & iran. *arja-man-, *Ari̯a-manah- & liet. Liáud-minas (žr. pirmiau). Psl. *Myslimilъ: sen. prūsų Mente-myl, Monte-myle, Munte-mil: iran. *Fria-manah-. Apie slavų ir baltų junginius, kurių abi dalys yra etimologiškai tapačios, žr. pirmiau. Jų tariamas iranų analogas, kurio komponentai išdėstyti priešinga tvarka, turi genetiškai skirtingą prepozicinį kamieną, plg. *Fru̯a-manah- (elam. Pír-ri-ia-ma-na) „Turintis draugišką, malonų būdą“ (Tavernier 2007: 184) ~ iran. *frī- „būti maloniam, džiuginti“, av. frya-, med. *frya- „mielas, mylimas“ (Расторгуева, Эдельман 2007: 70, 74) = „Mielamintis“. Psl. *Těxomyslъ, *Těšimyslъ: av. Tušna.matay-: sen. prūsų Monte-glaude. Apie iranų ir slavų vienetus žr. pirmiau. Baltų paralelę sudaro sen. prūsų Monte-glaude (Trautmann 1974: 144). Kadangi prūsų kalboje kamienai *gland ir *glaud dažnai painiojami, po rašyba Monte-glaude gali slėptis *Monte-gland ~ glands „paguoda“, glandint „guosti“ (Топоров 1979: 258, 260) = „Minties-teš“, palyginti su slav. „Techo-mys“, „Teši-mys“. 4. REZULTATŲ INTERPRETACIJA, IŠVADOS 4.1. Lyginamoji iranų ir slavų leksinių bei sintaksinių vienetų su ide. *men refleksais analizė rodo kompozitų su šiuo etimonu raiškos paralelizmą abiejose kalbinėse kultūrose. Tai pasireiškia ir visišku lyginamų vienetų struktūros etimologiniu tapatumu (išskyrus formantą), ir bendrais jų kultūrinės semantikos organizavimo standartais, atspindinčiais dualizmą iranų ir slavų visuomenės religijos bei moralinių santykių pagrindu. Plg. pavyzdžius, kuriuose abi dalys genetiškai tapačios: psl. *borotmyslъ ~ iran. *bara(t)-hu-mānah arba *maṇia-bāra-; psl. *dětomyslъ ~ vid. pers. mn’dt; psl. *dъlgomyslъ ~ iran. *darga-manah-; psl. *samotmyslъ ~ iran. *hāmā-māna-, *hama-manah-; psl. *sъ̑etomъdrъ ~ av. spəntō mazdāi; psl. *sъ̑etomyslъ ~ av. spəntō.mainyava-; psl. *sъmyslъ (?) ~ iran. *hu-manah-. Tokie sutapimai negali būti atsitiktiniai, jie yra glaudaus dvasiškai artimos kultūros tautų bendravimo ir bendro indoeuropietiškojo paveldo rezultatas, sudaręs sąlygas jų giliai sąveikai Straipsniai / Articles 47 ALEXANDER I. ILIADI kai kuriose srityse. Kalbos lygmeniu tai atsiskleidžia slavų–iranėnų izoglosų pavidalu — bendrais poetinio teksto, teisinės ir religinės-etinės frazeologijos elementais, matyt, egzistavusiais formulių konstrukcijų ir sutrumpintų jų variantų — sudurtinių vardų, turinčių tam tikrą ideologinį krūvį, pavidalu. Jie sudarė reikšmingą „aukštosios“ kalbos sluoksnį tiek, kiek perteikė kultūrų, kurioms ši kalba tarnavo, moralinę ideologiją. Žr., pvz.: (‘[gerosios, palankios] minties nešėjas’ arba ‘autoriteto nešėjas’) sen. slav. *borotmyslъ ~ iran. *bara(t)-hu-mānah arba *man̄ia-bāra-; (‘sukurtas [gerosios, palankios] minties’ arba ‘pastatytas [gerosios] dvasios’) sen. slav. *dětomyslъ ~ vid. pers. mn’d’t, av. mainyu.taštəm, manyu.stātō; (‘turintis šventojo [dvasios] išmintį’ arba ‘[tas, kuris] atsimena šventenybę’, plg. av. mazdāh- ‘atmintis’) sen. slav. *světomоdrъ ~ av. spəntō mazdā; (‘[sukurtas] šventosios dvasios’ arba ‘[šventosios minties (dvasios)] nešėjas’) sen. slav. *světomyslъ ~ av. spəntō.mainyava-; (‘turintis gerą, palankią mintį’) sen. slav. *sъmyslъ (?) ~ iran. *hu-manah-; (‘[tas, kurio] mintys tyros (teisingos)’) bažn. slav. мысль чистая ~ med. *spita-manah- (?); (‘gerbiantis [išminties] dvasią’) *terbomyslъ ~ med. *mazda-yazna-, rytų iran. *mazda-yasna-; (‘[tas, kurio] dvasia romi, paguosta’) sen. slav. *těxomyslъ, *těšimyslъ ~ av. tušnā.matay-. Savo ruožtu tai tapo įmanoma dėl susiformavusių bendrų semantinių klišių, nustačiusių komponentų atrankos formulėms ir žodžių darybos tipams principus, atsižvelgiant į jų junglumą. Žinoma, abiejų kalbų bendrų inovacijų kompleksas susiklostė ne siauromis kurio nors konkretaus laikotarpio chronologinėmis ribomis ir ne vieno arealo teritorijoje. Įvairiais laikotarpiais (pirmaisiais I tūkstantmečio po Kr. amžiais) slavai kaimynystėje gyveno su iraniečiais (slavų–skitų, vėlesni slavų–sarmatų, dar vėlesni slavų–alanų kontaktai Volgos, Dono, Karpatų areale ir gretimose teritorijose) skirtingų arealų ribose arba juos siejo pakankamai pastovūs prekybos keliai. Abipusės įtakos pobūdis šių kontaktų metu — atskira ateities problema, nes slavų poveikio senosioms rytų iranėnų kalboms pėdsakus ir slavų skolinius jų žodyne nustatyti gana sunku dėl fragmentiškų turimų žinių apie šias kalbas. Daug palankesnė padėtis susidaro nustatant iranėnų poveikio slavų kalbai rezultatus. Dalis slavų antroponimų su šaknimi *men sudaryta iš genetiškai slaviškos medžiagos, tačiau pagal iš iranėnų šaltinio perimtas klišes, o tai dėsninga, atsižvelgiant į religinės leksikos semantinio lauko iranizaciją slavų žodyne, plg. Ivanov 2002: 38, taip pat Ivanov 1998. Dar nuo Antuano Meillet ir Romano Osipovičiaus Jakobsono laikų 48 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) Antuano Meillet ir Romano Osipovičiaus Jakobsono laikais, taip pat sekant jais, ypatingas dėmesys buvo skiriamas tikėtinos iranėnų religinių pažiūrų įtakos slavams idėjai. Kai kurių mokslininkų nuomonės apie slavų pasiskolintus iranėniškus porinius dualistiškai priešpriešintų kosmoso polių pavadinimus paskatino Viačeslavą Vsevolodovičių Ivanovą padaryti išvadą, kad „slavams senovinio indoeuropietiško dualizmo pėdsakai atgijo dėl vėlesnio iranėnų poveikio, veikusio ta pačia kryptimi. Kaip ir kalbos atžvilgiu, ypač gili įtaka religijos srityje tapo įmanoma būtent dėl pradinės sąveikaujančių tradicijų giminystės“ (Иванов 2002: 35). Tai teisinga ir kalbant apie minėtą antroponimų klasę, kurios vidinė forma, be kita ko, atspindi religiniam dualizmui būdingus niuansus, aktualius suteikiant vardą. Čia, be jau žinomų *z̑blo-myslь VS *dobro-myslь, verta prisiminti dar kelis tokio pobūdžio pavyzdžius: *z̑bla(ja) slava, *z̑blo-slavь (: slovėn. sen. (Karintija) Zloslav, sen. rus. зло-славие ‘šmeižimas’ (?); Slovar’ VI: 30) VS *dobra(ja) slava, *dobro-slavь (: serb. Dobroslav (Juodkalnija, Hercegovina), sen. chorv. Dobroslaus, 1243, 1256, 1265, taip pat lenk. Dobrostaw – vietovardis ir kt.; Miklosich 1927: 56, 31; dar žr. ESSJ V: 43); *z̑blo-dějb (: sen. lenk. Paulus Złodzieј; Miklosich 1927: 63) VS *dobro-dějb (: sen. serb. Dobrodei = dabart. Dobro-djej; Maretić 1886: 105; sen. rus. Добродѣя; Miklosich 1927: 56; sen. slav. добродѣи ‘gerai besielgiantis žmogus’, ček. dial. dobrod’ej ‘geradarys’ ir kt.; ESSJ V: 42); *z̑blo-gostь (: sen. rus. Федора Злыгостева; Грамотки 1969: 269, 270; (vedinys) bulg. Злогошит, maked. Злогоши – vietovardžiai; Rospond 1983: 154) VS *dobro-gostь (: sen. ček. Dobrogost, XIII a., Dobrohost, vedinys ček. vietovardis Dobrohošť; Miklosich 1927: 56, 147; sen. ček. dobrohost ‘geras svečias’, ‘didvyris’ ir kt.; ESSJ V: 42; sen. lenk. Dobrogost, 1153; Rospond 1983: 65); *z̑blo-mirь, *z̑blo-měrь (: vengr. Zelemér – slavų vardo užrašymas; Топоров 2006: 66; bulg. Зломер – vietovardis; Rospond 1983: 154) VS *dobro-mirь (: bulg. Добромир, ček. Dobromir ir kt.; ESSJ V: 43; Топоров 2006: 33); *z̑blo-vědь (: ček. Zlověď; Rospond 1983: 154, (vedinys) Zlovědice – vietovardis; Miklosich 1927: 152 = *Zblověd-itji) VS *dobro-vědь (: sen. rus. *Добровед > oikonimas Доброведово, XIX a. Velikije Lukų apylinkėse; Новодворский 2014: 263). Atitinkamai – „Blogasis žinantis“ ir „Gerasis žinantis“ (arba „[Nešantis] blogą / gerą žinojimą“), plg. *věda ‘žinia’, ‘gandas’, ‘žinojimas’. -vědь buvimas sudurtiniuose varduose – argumentas, patvirtinantis subst. *věda senumą (Аникин 2012: 166: „Rekonstrukcija problemiška (reikalauja išlygų)“); *z̑blo-věťь (: ček. (vedinys) Zlově̇tice – vietovardis; Miklosich 1927: 152, vedinys iš vardo *Zlověť) VS *dobro-věťь (potencialiai galimas kaip Straipsniai / Articles 49 ALEXANDER I. ILIADI atitinkamos formulės sutrumpinimo rezultatas, kurio atgarsis girdėti ukr. добре вітати, з добром вітати ‘su geru, nuoširdžiai pagerbti, pasveikinti’). Komponentas *věť (plg. sen. rus. вѣть ‘įspėjimas’, ‘patarimas, pasitarimas’, sen. slav. вѣть ‘susitarimas, sutartis’) šioje poroje įdomus savo sąsajomis su av. vaēδā- ‘teismo sprendimas’, ‘(kaltinamojo) demaskavimas’, taip pat kaip vieno iš „naskų“ („Nīkatum“) pavadinimas ir vaēδ- ‘apibrėžti (nustatyti) teismu’ (Bartholomae 1904: 1322; Аникин 2013: 67). Visi žodžių vartosenos atvejai gali būti sujungti remiantis kalbėjimo semantika ‘pasitarimas, taryba’, iš kurios kyla ‘teismas’ ir ‘sutartis’. *zъlo-vidъ (: sen. rus. «живет sa Иваном Слови́довым Матвѣ́и Слови́дов»; Грамотки 1969: 111) VS *dobro-vidъ (: ček. Dobrovid; Rospond 1983: 45, 56; vedinys su –jь, vietovardis Dobroviz); Miklosich 1927: 31); *zъl-oba (: sen. serb. Slobba = Zloba; Maretić 1886: 97; chorv. Zlobin; Miklosich 1927: 152 – vedinys su suf. -in-) VS *dobr-ota (: bulg. Добро́та; ESSJ V: 43; serb. sen. Доброта; Miklosich 1927: 30). Šiuose priešpriešinimuose glūdinti etinė semantikos sudedamoji dalis, kaip ir sudurtinių antroponimų su *bog-, *mir-, *mysl-, *slav-, *svęt semantika, taip pat šių sakralinių formulių elementų semantika, kreipia į tezę apie slavų susipažinimą su mitraizmu, kurio idėjas jie perėmė ir recepcijos būdu įsisavino sintezės raktu, organiškai suliedami jas su slavų religinėmis pažiūromis (žr., pvz.: Топоров 2006: 12; Viač. Vs. Ivanovas užtikrintai teigia, kad slavai patyrė būtent mitraizmo kaip ypatingos atskiros religijos poveikį; Иванов 2011: 16). Todėl labai tikėtina, kad slav. *dobro-myslь, *dobro-slavь (ne kaip žodis ar malda, bet kaip gandas, paskala), *dobro-tvorъ / *dobro-dějь – tai vardai, dubliuojantys „perkoduotą“ triadą Geroji Mintis (av. humata-) – Gerasis Žodis (av. huxta-) – Gerasis Darbas (av. hvaršta-), pamatinę zoroastrizmo religinės etikos ir jai artimos mitraizmo etikos triadą. Ir lygiai taip pat kaip zoroastrizme, šiai triadai priešinasi Blogoji Mintis (av. dušmata-) – Blogasis Žodis (av. dužūxta-) – Blogasis Darbas (av. dužvaršta-): slav. *zъlo-myslь, *zъlo-slavь, *zъlo-tvorъ / *zъlo-dějь. Lingvistiniai liudijimai apie Irano įtaką religinei slavų daliai ir jų tekstų, susijusių su sakralumo sfera, semantikai neatsako į klausimą, kur ir apytikriai kada vyko kontaktai su iranėnų etnosu, skleidusiu mitraistinę ideologiją. Vargu ar ši pažintis įvyko tik viename areale. Tikėtina, kad slavai kai kuriuos šios ideologijos bruožus galėjo perimti dviem keliais: iš Panonijos iranėnų gyventojų, kurie čia, prieš slavams migruojant į kitas teritorijas, gyveno kaimynystėje su slavais (apie mitraizmo paplitimą Panonijoje ir plačiau – Dunojaus regione žr. Burlinova 1999: 96–105, 110–129), ir 50 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) iš Krymo iranėniškai kalbančių etnosų, kur rasta Mitros kulto paminklų (Pantikapėjas ir Chersonesas, žr. Kobylina 1978: 46–47, 88–90). Slavų pažintis su mitraizmu, jei ją laikysime tikėtina hipoteze, pagal kultūrinės įtakos pobūdį palygintina su tuo poveikiu, kurį slavai patyrė ankstesnių kontaktų su iraniečiais epochoje (Trubačiovas 1967). 4.2. Baltų kalbų dvižodžių antroponimų kamieno *man(t)- valentės palyginimas su giminiškų slav. *mysl-, *man(i)a-, *maniu-, *mata ir kt. kombinacinėmis savybėmis iranėnų ir slavų onomastikone suteikia pagrindą kalbėti apie baltų medžiagos atsiribojimą nuo iranėnų–slavų etimologinių ir semantinių sutapimų antroponimijoje visumos. Mums žinoma medžiaga rodo tik vieną atvejį, kai iranėnų ir baltų sudurtiniuose varduose abi dalys yra genetiškai tapačios, o patys junginiai turi artimą semantiką, plg. sen. prūsų Wirse-mund & sen. iran. *Vīra-manah-. Ir trimis atvejais galima įtarti visų trijų antroponiminių sistemų, vartojančių ir indoeurop. *men-, „susitikimą“, plg.: sen. slav. *L’udbmyslь & liet. Liáud-minas (ir Moñ-tautas) & iran. *arja-man-, *Aria-manah-; sen. slav. *Myslimilь & sen. prūsų Mente-myl, Monte-myle, Munte-mil & iran. *Fria-manah-; sen. slav. *Tēxomyslь, *Tēšimyslь & sen. prūsų Monte-glaude & av. Tušna.mətay-. Toks rezultatas paneigia prielaidas apie reikšmingesnę dvižodžių su indoeurop. *men-, *mata-, *mati- < *mn-t- VS balt. *man-t- seriją. Baltų antroponimų, turinčių mus dominantį leksinį požymį, ypatumas pasireiškia dvejopai. (1) Dalis jų arba neturi tipologinių atitikmenų tarp slavų *mysl vardų, demonstruodama semantinio piešinio originalumą, arba antrasis / pirmasis junginių su *man(t)- narys yra etimologiškai neaiškus (atvejų pakanka šaltiniuose: Vanagas, ed., 1985; 1989), ir be to bet kokie palyginimai netenka prasmės. (2) Nustatytos atskiros baltų–slavų paralelės, ideologiškai nesusijusios su iranėnų–slavų paralelėmis, o tai vargu ar atsitiktina, turint omenyje glaudžią vėlesnės epochos slavų–baltų sąveiką, iš esmės nepalietusią etinės jų gyvenimo pusės. Tuo metu abiem kalboms susiformavo bendros klišės homogeniškiems *man(t)- ir *mysl- (< *mon-sl-) junginiams organizuoti. Taigi, visiško sudurtinio vardo sudėties etimologinio tapatumo ir vienodos komponentų tvarkos pavyzdžiai tarp slavų ir baltų: sen. slav. *Golomyslь ~ liet. Gal-manas, Gal-i-mantas, Gãl-mantas; sen. slav. *L’udbmyslь ~ liet. Liáud-minas; sen. slav. *Myslimilь ~ sen. prūsų Mente-myl, Monte-myle, Munte-mil; sen. slav. *Permyslь ~ liet. Per-manas (?), Pér-monas; sen. slav. *Vědomyslь ~ Straipsniai / Articles 51 ALEXANDER I. ILIADI sen. prūsų Weide-munt, liet. Vaid-manas; sen. slav. *Voldomyslъ ~ liet. Vald-mantas; sen. slav. *Vbsemyslъ ~ sen. prūsų Wysse-manth, Wisse-munt, liet. Viš-mantas. Pavyzdžiai, kuriuose tapatūs *mysl-: *man(t)-, tačiau skiriasi lyginamų sudurtinių vardų antroji dalis: sen. slav. *Dalъmyslъ ~ liet. Tól-mantas, Tál-mantas; sen. slav. *Gostomyslъ ~ liet. Vais-mantas; sen. slav. *Xoti-myslъ ~ sen. prūsų Nore-munt, liet. Nór-mantas; sen. slav. *Svaromyslъ ~ liet. Vaid-manas; sen. slav. *Velemyslъ ~ liet. Daug-mantas; (su dalių inversija) sen. slav. *Čajbmyslъ ~ liet. Mañt-vila, Moñt-vilas, Mañ-vilas. Bendrais bruožais šių vardų perteikiamą kultūrinę semantiką galima aprašyti taip: (‘[turintis] du karius’) sen. prūsų Wirse-mund ~ sen. iran. *Vīra-manah-; (‘mąstantis apie tautą (besirūpinantis tauta) = vadas’) sen. slav. *L’udъmyslъ ~ liet. Liáud-minas ~ iran. *Ariia-manah-; (‘[kurio] dvasia paguosta’) sen. slav. *Tēxo- / *Tēši-myslъ ~ sen. prūsų Monte-glaude ~ av. tušnā.matay-; (‘stiprus dvasia / mintimi / valia’) sen. slav. *Golomyslъ ~ liet. Gal-manas; (‘švelnaus būdo’) sen. slav. *Myslimilъ ~ sen. prūsų Monte-myle, Munte-mil; (‘žinantis / matantis mintis’) sen. slav. *Vēdomyslъ ~ sen. prūsų Weide-munt; (‘minčių valdovas’) sen. slav. *Voldomyslъ ~ liet. Vald-mantas; (‘visa apmąstantis’) sen. slav. *Vbsemyslъ ~ sen. prūsų Wysse-manth, liet. Viš-mantas; (‘toliaregis = įžvalgus’) sen. slav. *Dalemyslъ ~ liet. Tól-mantas, Tál-mantas; (‘laukiamas svečias (įsivaizduojamas svečias)’) sen. slav. *Gostomyslъ ~ liet. Vais-mantas; (‘?’) sen. slav. *Xoti-myslъ ~ sen. prūsų Nore-munt, liet. Nór-mantas; (‘viską apgalvojantis’) sen. slav. *Svaromyslъ ~ liet. Vaid-manas; (‘daugiamintis’) sen. slav. *Velemyslъ ~ liet. Daug-mantas; (‘?’) sen. slav. *Čajbmyslъ ~ liet. Mañt-vila, Mañ-vilas. Kaip matome, baltų–slavų sutapimai žodyno dalyje, kurią atstovauja indoeurop. *men- refleksai, liečia ne pagoniškos pasaulėžiūros aksiologiją ar moralines-etines kategorijas, kaip buvo iranėnų ir slavų atveju, o veikiau neutralesnę psichinių savybių (ar jų panaudojimo), nulemtų vardo turėtojams, charakteristiką. Baltų detematiniai antroponimai yra gana seni. Pavyzdžiui, „Lietuviškų sudurtinių vardų sistema yra archajiška. Lietuvių dirvoje atsiradusių naujadarų šių vardų sistemoje palyginti nedaug“ (Jurkenas 1964: 62), todėl logiškai kyla klausimas: jei slavai ir baltai patyrė bendrų inovacijų morfologijoje, žodžių daryboje (taip pat žodžių / kamienų dūryboje), kodėl lietuvių, latvių ir senovės prūsų dvižodžių nomenų grupei trūksta slavų atitikmenų? Žinoma, neverta tikėtis, kad išliko visas sudurtinių vardų su *mysl ir *man(t)- rinkinys, nes, griežtai kalbant, net ir apskritai baltų kalbose bendri sudurtiniai vardai, kurių dalys visiškai etimologiškai tapačios, nėra dažni, pvz., bendriems lietuvių ir latvių 52 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) vardams su *man(t)- ne visada atitinka lietuvių–prūsų vardų serija. Nauja medžiaga gali padidinti paralelių skaičių, tačiau apskritai problemos tai vargu ar išspręs, nes slavų ir baltų etninių judėjimų bei kontaktų negalima suvokti kaip vientiso monolito, todėl vargu ar verta tikėtis, kad visiški struktūriniai-etimologiniai dvižodžių vardų tapatumai tiek baltų onomastikono viduje, tiek baltų–slavų vardyne bus gausūs. ЛИТЕРАТУРА Abaev Vasilij I. 1973: Абаев, Василий И. Istoriko-etimologičeskij slovar' osetinskogo jazyka [Istoriko-etimologičeskij slovar' osetinskogo jazyka] 2, Ленинград: Наука [Leningrad: Nauka]. Acta societatis 1775: Iablonovianae de originibus ab Aquilone Venientium Slavorum. Anni MDCCCLXXV, t. V: De rebus Slavicis ultimus, Lipsiae: ex officina Loeperia. Anikin Aleksandr E. 2012: Аникин, Александр Е. Русский этимологический словарь [Russkij ėt imologičeskij slovar’] 6 (вал I – вершок IV) [(val I – veršok IV)], Москва: Рукописные памятники Древней Руси [Moskva: Rukopisnye pamjatniki Drevnej Rusi]. Anikin Aleksandr E. 2013: Аникин, Александр Е. Русский этимологический словарь [Russkij ėt imologičeskij slovar’] 7 (верш I – вняться II) [(verš I – vnjat’sja II)], Москва: Рукописные памятники Древней Руси [Moskva: Rukopisnye pamjatniki Drevnej Rusi]. Bartholomae Christian 1904: Altiranisches Wörterbuch, Lex 80, XXXII, Strassburg: Karl J. Trübner. Benzing Johannes 1983: Chwaresmischer Wortindex, Wiesbaden: Harrassowitz. Beversdorf Dr. 1883: Slawische Streissen. Die slawischen Ortsnamen der Insel Rügen. – Baltische Studien, Stettin: Druck und Verlag von Herrcke & Lebeling, 13–64. Būga Kazimieras 1911: Apie lietuvių asmens vardus. – Lietuvių tauta, kn. 2, d. 1, Vilnius: Martyno Kuk­tos spaustuvė, 1–50. Burlinova Alla J. 1999: Бурлинова, Алла Ю. Распространение культа Митры в европейских провинциях Римской империи [Rasprostranenie kul’ta Mitry v evropejskix provincijax Rimskoj imperii]: диссертация кандидата исторических наук [dissertacija kandidata istoričeskix nauk], Москва: Московский педагогический государственный университет [Moskva: Moskovskij pedagogičeskij gosudarstvennyj universitet]. Straipsniai / Articles 53 ALEXANDER I. ILIADI Cheung Johny 2007: Etymological Dictionary of the Iranian Verb, Leiden Indo-European Etymological Dictionary Series, ed. by A. Lubotsky, 2, Leiden, Boston: Brill. Codicis 1850: Codicis diplomatici et epistolaris Moraviae. Index, Brunae: Ex typographia Caroli Winikerii. Desnickaja Agnija V. 1970: Десницкая, Агния В. Наддиалектные формы устной речи и их роль в истории языка [Naddialektnye formy ustnoj reči i ix rol’ v istorii jazyka], Ленинград: Наука [Leningrad: Nauka]. D’jakonov Igor’ M., Livšic Vladimir A. 1960: Дьяконов, Игорь М., Лившиц, Владимир А. Документы из Нисы I в. до н. э. Предварительные итоги работы [Dokumenty iz Nisy I v. do n. è.], Москва: Издательство восточной литературы [Moskva: Izdatel’stvo vostočnoj literatury]. Durkin-Meisterernst Desmond 2004: Dictionary of Manichaean Texts, Vol. III, 1: Texts from Central Asia and China (Texts in Middle Persian and Parthian), Turnhout: Brepols. Elezović Gligorij 1932: Елезовић Глигориј: Речник косовско-метохиског дијалекта [Rečnik kosovsko-metohiskog dijalekta] 1, Београд [Beograd]. ESSJ III – Этимологический словарь славянских языков. Праcлавянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskix jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 3 (*bratrьcь–*cьrky), под ред. О. Н. Трубачева [pod red. O. N. Trubačeva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1976. ESSJ IV – Этимологический словарь славянских языков. Праcлавянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskix jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 4 (*čaběniti–*děl’a), под ред. О. Н. Трубачева [pod red. O. N. Trubačeva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1977. ESSJ V – Этимологический словарь славянских языков. Праcлавянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskix jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 5 (*dělo–*deržьb), под ред. О. Н. Трубачева [pod red. O. N. Trubačeva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1978. ESSJ VI – Этимологический словарь славянских языков. Праcлавянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskix jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 6 (*e–*golva), под ред. О. Н. Трубачева [pod red. O. N. Trubačeva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1979. ESSJ VII – Этимологический словарь славянских языков. Праcлавянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskix jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 7 (*golvačь–*gyžati), под ред. О. Н. Трубачева [pod red. O. N. Trubačeva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1980. 54 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) ESSJ VIII – Этимологический словарь славянских языков. Праcлавянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskix jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 8 (*xa–*jьvьlga), под ред. O. Н. Трубачева [pod red. O. N. Trubačeva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1981. ESSJ IX – Этимологический словарь славянских языков. Праcлавянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskix jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 9 (*jež–*klenъje), под ред. O. Н. Трубачева [pod red. O. N. Trubačeva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1983. ESSJ XV – Этимологический словарь славянских языков. Праcлавянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskix jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 15 (*lětina–*lokač), под ред. O. Н. Трубачева [pod red. O. N. Trubačeva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1988. ESSJ XIX – Этимологический словарь славянских языков. Праcлавянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskix jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 19 (*męs’arъ–*morzakъ), под ред. O. Н. Трубачева [pod red. O. N. Trubačeva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1992. ESSJ XX – Этимологический словарь славянских языков. Праcлавянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskix jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 20 (*morzatъjь–mъrsknǫti), под ред. O. Н. Трубачева [pod red. O. N. Trubačeva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1994. ESSJ XXI – Этимологический словарь славянских языков. Праcлавянский лексический фонд [Ètimologičeskij slovar’ slavjanskix jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond] 21 (*mъrskovatъjь–*nadějьnъjь), под ред. O. Н. Трубачева [pod red. O. N. Trubačeva], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1994. Fraenkel Ernst 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1, Heidelberg, Göttingen: Carl Winter and Vandenhoeck & Ruprecht. Fritz Sonja 2006: Iranisches Personennamenbuch. Bd. III: Neuiranische Personennamen. F. 3: Die ossetischen Personennamen, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Gignoux Philippe 1986: Iranisches Personennamenbuch. Bd. II: Mitteliranische Personennamen. F. 2: Noms propres Sassanides en moyen-perse épigraphique, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Gignoux Philippe 2003: Iranisches Personennamenbuch. Bd II: Mitteliranische Personennamen. F. 3: Noms propres Sassanides en moyen-perse épigraphique. Supplément [1986–2001], Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Straipsniai / Articles 55 ALEXANDER I. ILIADI Gignoux Philippe, Jullien Christelle, Jullien Florence 2009: Iranisches Personennamenbuch. Bd VII: Iranische Namen in semitischen Nebenüberlieferungen. F. 5: Noms propres syriaques d’origine iranienne, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Gramotki 1969: Грамотки XVII – начала XVIII века [Gramotki XVII – načala XVIII veka], Москва: Наука [Moskva: Nauka]. Grantovskij Èdvin A. 2007: Грантовский, Эдвин А. Ранняя история иранских племен Передней Азии [Rannjaja istorija iranskih plemen Perednej Azii], Москва: Восточная литература [Moskva: Vostočnaja literatura]. Hinz Walther 1973: Neue Wege im Altpersischen, Wiesbaden: Otto Harrassowitz. Hinz Walther 1975: Altiranisches Sprachgut der Nebenüberlieferungen, Wiesbaden: Otto Harrassowitz. Ivanov V’acheslav Vs. 1988: Иванов, Вячеслав Вс. Проблемы изучения славяно-иранских связей [Problemy izučénija slavjano-iranskih svjazej]. – Славяне и их соседи. Место взаимных влияний в процессе общественного и культурного развития. Эпоха феодализма [Slavjane i ih sosedi. Mesto vzaimnyh vlijanij v processe obščestvennogo i kul’turnogo razvitija. Èpoha feodalizma], Москва: Институт славяноведения и балканистики АН СССР [Moskva: Institut slavjanovedenija i balkanistiki AN SSSR], 5–7. Ivanov Vjačeslav Vs. 2002: Иванов, Вячеслав Вс. Славяно-арийские (= индо­иранские) лексические контакты [Slav’ano-arijskie leksičeskie kontakty]. – Славянская языковая и этноязыковая системы в контакте с неславянским окружением [Slav’anskaja jazykovaja i etnojazykovaja sistemu v kontakte s neslavjanskim okruženjem], отв. ред. Т. М. Николаева, Москва: Языки славянской культуры [Moskva: Jazyki slavjanskoj kul’tury], 17–60. Ivanov Vjačeslav Vs. 2011: Иванов, Вячеслав Вс. Границы митраизма в свете работ В. Н. Топорова [Granicу mitraizma v svete rabot V. N. Toporova]. – Балты и славяне: Пересечения духовных культур [Balty i slavjane: Peresečenija duhovnyh kul’tur], Vilnius: Lietuvos Respublikos seimo kanceliarija, 13–16. Jurkenas Juozas K. 1964: Юркенас, Юозас К. Морфологические типы древних литовских сложных имён [Morfologičeskije tipy drevnih litovskih složnyh imën]. – Kalbotyra 13, 57–65. Jurkenas Juozas K. 1999: Юркенас, Юозас К. К истории формирования антропонимии балтийских и славянских языков [K istorii formirovanija antroponimii baltijskih i slavjanskih jazykov]. – Slavistica Vilnensis 48(2), 27–34. 56 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) Justi Ferdinand 1895: Iranisches Namenbuch, Marburg: N. G. Elwert’sche Verlagsbuchhandlung. Kobylina Marija M. 1978: Кобылина, Мария М. Изображения восточных божеств в Северном Причерноморье в первые века н. э. [Izobraženija vostočnyx božestv v Severnom Pričernomor’e v pervye veka n. è.], Москва: Наука [Moskva: Nauka]. Kollár Jan, Pačić Jan 1828: Gmenoslow čili Slowník osobných Gmen rozličných kmenů a nářečí národu Slawenského, Budjn: Tiskem kr. wšeučiliště Pěštianského. Kott František Št. 1890: Česko-německý slovník zvláště grammaticko-fraseologický 6, Praha: J. Kolář. Legenda Christiani 1978: Legenda Christiani vita et passio Sancti Wenceslai et Sancte Ludmile ave eius, ed., in linguam Bohemicam vertit, commentariis auxit J. Ludvíkovský, Pragae. Leksik 1976: Leksik prezimena Socijalističke Republike Hrvatske, Zagreb: Institut za jezik. Livshits Vladimir A. 2008: Лившиц Владимир А. Согдийская эпиграфика Средней Азии и Семиречья [Sogdijskaja èpigrafika Sredney Azii i Semireč’ja], Санкт-Петербург: Филологический факультет СПбГУ [Sankt-Peterburg: SPbGU]. Livshits Vladimir A. 2010: Лившиц Владимир А. Парфянская ономастика [Parfjanskaja onomastika], Санкт-Петербург: Петерб. лингвист. общество [Sankt-Peterburg: Peterb. lingvist. obščestvo]. Lurje Pavel B. 2010: Iranisches Personennamenbuch. Band II: Mitteliranische Personennamen. F. 8: Personal Names in Sogdian Texts, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Lurje Pavel B. 2017: Лурье Павел Б. Пантеон согдийцев по материалам имён собственных [Panteon sogdijcev po materialam imën sobstvennyx]. – Проблемы археологии и истории Таджикистана [Problemy arxeologii i istorii Tadžikistana], Душанбе: Дониш [Dushanbe: Doniš], 123–131. Mayrhofer Manfred 1973: Onomastica Persepolitana. Das altiranische Namengut der Persepolis-Täfelchen, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Mayrhofer Manfred 1979: Iranisches Personennamenbuch, Bd. 1, F. I–II, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Maretić Tomislav 1886: O narodnim imenima i prezimenima u Hrvata i Srba. – Rad Jugoslavenske akademije znanosti i umjetnosti XIV (LXXXI), 81–146. Straipsniai / Articles 57 ALEXANDER I. ILIADI Mažiulis Vytautas 1996: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 3 (L–P), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Mažiulis Vytautas 1997: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 4 (R–Z), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Michl Josef V. J. 1839: A úplný literaturnj lé topis, čili Obraz slowesnosti slowanů nárecj českého w Cechách, na Morawě, w Uhrjïh atd., od léta 1837 ¼..., Praha: Kommissja Kronbergrowy wdowy a Webra. Mihajlović Velimir 2002: Михајловић Велимир. Српски презименик [Srpski prezimenik], Нови Сад: Аурora [Novi Sad: Aurora]. Miklosich Franz 1927: Die Bildung der slavischen Personenund Ortsnamen, Heidelberg: Carl Winter. Mineja 2002: Минеја јануар [Mineja januarʹ] 1, Москва: РПЦ [Moskva: RPC]. Moroškin Mixail J. 1867: Морошкин, Михаил Я. Славянский именослов или собрание славянских личных имен в алфавитном порядке [Slavjanskij imenoslov ili sobranie slavjanskih ličnyh imen v alfabитnom poriadke], Санкт-Петербург: Тип. 2-го отд-ния собственной е. и. в. канцелярии [Sankt-Peterburg: 2-go otd-nija sobstvennoj e. i. v. kanceljarii]. Novodvorskij Vitold V. 2014: Новодворский, Витольд В. Ливонский поход Ивана Грозного. 1570–1582 [Livonskij pohod Ivana Groznogo], Москва: Директ-Медиа [Moskva: Direkt-Media]. Onomastičeskij arhiv – Ономастический архив Института украинского языка НАН Украины [Onomastičeskij arhiv Instituta ukrainskogo jazyka NAN Ukrainy]. Ovsená Blažena 2014: Pátranie po tajných slovenských dejinách a slovenskom duchu, Trnava: Eko-konzult. Polockie gramoty 2015: Полoцкие грамоты XIII – начала XVI в. [Polockie gramoty XIII – načala XVI v.] 1–2, Москва: РФСОН [Moskva: RFSON]. Polockie gramoty 2015a: Полoцкие грамоты XIII – начала XVI в. [Polockie gramoty XIII – načala XVI v.] 2, Москва: РФСОН [Moskva: RFSON]. Press J. Ian 1986: Aspects of the Phonology of the Slavonic Languages: The Vowel y and the Consonantal Correlation of Palatalization, Amsterdam: Rodopi. Rastorgueva Vera S. 1966: Расторгуева, Вера С. Среднеперсидский язык [Srednepersidskij jazyk], Москва: Наука [Moskva: Nauka]. Rastorgueva Vera S., Èdel’man Džoj I. 2003: Расторгуева, Вера С., Эдельман, Джой И. Этимологический словарь иранских языков [Ėtimologičeskij 58 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) slovar’ iranskix jazykov] 2, Москва: Восточная литература [Moskva: Vostočnaja literatura]. Rastorgueva Vera S., Èdel’man Džoj I. 2007: Расторгуева, Вера С., Эдельман, Джой И. Этимологический словарь иранских языков [Ètimologičeskij slovar’ iranskix jazykov] 3, Москва: Восточная литература [Moskva: Vostočnaja literatura]. Rastorgueva Vera S., Èdel’man Džoj I. 2015: Расторгуева, Вера С., Эдельман, Джой И. Этимологический словарь иранских языков [Ètimologičeskij slovar’ iranskix jazykov] 5, Москва: Восточная литература [Moskva: Vostočnaja literatura]. Renč-Wjelečanski Marćin 1901: Žórła k najstaršim stawiznam serbskeho naroda. – Časopis Maćicy Serbskeje, Lětnik LIV, Zešiwk I, 41–56. Rospond Stanisław 1983: Słowiańskie nazwy miejscowe z sufiksem –jb, Wrocław: Wyd-wo Uniwersytetu Wrocławskiego. Schmitt Rüdiger 2009: Iranisches Personennamenbuch, Bd. 7: Iranische Namen in Semitischen Nebenüberlieferungen, F. 1A: Iranische Personennamen in der Neuassyrischen Nebenüberlieferung, Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Schmitt Rüdiger 2011: Iranisches Personennamenbuch, Bd. 5: Iranische Namen in Nebenüberlieferungen Indogermanischer Sprachen, F. 5A: Iranische Personennamen in der griechischen Literatur vor Alexander D. Gr., Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften. Skardžius Pranas 1960: Lit. zweistämmige Personennamen mit mantund mantà «bewegliche Habe». – Zeitschrift für Slavische Philologie 29(1), 146–150. Slovar’ VI – Словарь русского языка XI–XVII вв. [Slovar’ russkogo jazyka XI–XVII vv.] 6 (Зипунъ–Иянуарий) [(Zipun’–Ijan uarii)], гл. ред. С. Г. Бархударов, ред. Г. А. Богатова, сост. Г. А. Богатова, О. В. Малкова, Г. П. Смолицкая [gl. red. S. G. Barxudarov, red. G. A. Bogatova, sost. G. A. Bogatova, O. V. Malkova, G. P. Smolickaja], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1979. Slovar’ XI – Словарь русского языка XI–XVII вв. [Slovar’ russkogo jazyka XI–XVII vv.] 9 (М), гл. ред. Ф. П. Филин, ред. Г. А. Богатова [gl. red. F. P. Filin, red. G. A. Bogatova], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1982. Slovar’ XXIII – Словарь русского языка XI–XVII вв. [Slovar’ russkogo jazyka XI–XVII vv.] 23 (Съ–Сдымка) [(S’–Sdymka)], гл. ред. Г. А. Богатова [gl. red. G. A. Bogatova], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 1996. Straipsniai / Articles 59 ALEXANDER I. ILIADI Slovnyk 1979: Словник гідронімів України [Slovnyk gidronimiv Ukrajiny], Київ: Наукова думка [Kyjiv: Naukova dumka]. Słowiańska onomastyka 2003: Encyklopedia 2, pod red. E. Rzetelskiej-Feleszko, A. Cieślikowej przy współudziale J. Dumy, Warszawa, Kraków: Towarzystwo Naukowe Warszawskie. Smoczyński Wojciech 2019: Słownik etymologiczny języka litewskiego, współpraca redakcyjna M. Osłon, wydanie drugie, poprawione i znacznie rozszerzone, na prawach rękopisu. Available at: www.rromanes.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego.pdf. SSNO I – Słownik staropolskich nazw osobowych 1 (A–D), red. W. Taszycki, Wrocław: PAN, 1965. SSNO III – Słownik staropolskich nazw osobowych 3 (Kł–M), red. W. Taszycki, Wrocław: PAN, 1971. SSNO IV – Słownik staropolskich nazw osobowych 4 (N–R), red. W. Taszycki, Wrocław: PAN, 1974–1976. SSNO VI – Słownik staropolskich nazw osobowych 6 (V–Ž), red. W. Taszycki, Wrocław: PAN, 1981. Sokolov Sergej N. 1964: Соколов, Сергей Н. Язык Авесты [Jazyk Avesty], Ленинград: ЛГУ [Leningrad: LGU]. Sreznevskij Izmail I. 1893: Срезневский, Измаил И. Материалы для словаря древнерусского языка по письменным памятникам [Materialy dlja Slovarja drevnerusskogo jazyka po pis’mennym pamjatnikam] 1 (A–K), Москва: Тип. Императорской акад. наук [Moskva: Tip. Imperatorskoj akad. nauk]. Sreznevskij Izmail I. 1902: Срезневский, Измаил И. Материалы для словаря древнерусского языка по письменным памятникам [Materialy dlja Slovarja drevnerusskogo jazyka po pis’mennym pamjatnikam] 2 (Л–П), Москва: Тип. Императорской акад. наук [Moskva: Tip. Imperatorskoj akad. nauk]. Sreznevskij Izmail I. 1912: Срезневский, Измаил И. Материалы для словаря древнерусского языка по письменным памятникам [Materialy dlja Slovarja drevnerusskogo jazyka po pis’mennym pamjatnikam] 3 (Р–?), (йотированный юс малый) и дополнения [(jotirovannyj jus malyj) i dopolnenija], Москва: Тип. Императорской акад. наук [Moskva: Tip. Imperatorskoj akad. nauk]. Stara imena – Стара Српска имена [Stara Srpska imena]. Available at: https://www.stormfront.org/forum/t280581-3/. 60 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) Stara slovenska imena – Stara izvirna slovenska imena [Old Original Slovenian Names]. Available at: https://www.raptas.si/stara-izvirna-slovenska-imena/. Steblin-Kamenskij Ivan M. 2009: Стеблин-Каменский, Иван М. Комментарий [Kommentarii]. – Гамбл Заратуустры [Gatu Zaratuštry], Санкт-Петербург: Петербургское Востоковедение [Sankt-Peterburg: Peterburgskoe Vostokovedenie]. Šafarik Pavel I. 1848: Шафарик, Павел И. Славянские древности: часть историческая [Slavjanskie drevnosti: čast’ istoričeskaja] 2, соч. П. И. Шафарика, пер. с чеш. и предисл. О. Бодянского, изд. 2-е, испр. [soč. P. I. Šafarika, per. s češ. i predisl. O. Bodjanskogo], Москва: Унив. тип. [Moskva: Univ. tip.]. Tavernier Jan 2007: Iranica in the Achaemenid Period (Ca. 550-330 B.C.). Lexicon of Old Iranian Proper Names and Loanwords, Attested in Non-Iranian Texts. (Orientalia Lovaniensia Analecta, 158), Leuven: Peeters Publishers. Tolman Herbert C. 1908: Ancient Persian lexicon and the texts of the achaemenidan inscriptions transliterated and translated with special reference to their recent re-examination, New York, Cincinnati: American Book Company. Toporov Vladimir N. 1963: Топоров, Владимир Н. К этимологии слав. myslъ [K ètimologii slav. myslъ]. – Этимология [Ètimologija], Москва: АН СССР [Moskva: AN SSSR], 5–13. Toporov Vladimir N. 1979: Топоров Владимир Н. Прусский язык. Словарь [Prusskij jazyk. Slovar] 2, Москва: Наука [Moskva: Nauka]. Toporov Vladimir N. 1995: Топоров, Владимир Н. Святость и святые в русской духовной культуре [Svjatost’ i svjatye v russkoj duxovnoĭ kul’ture] 1 (Первый век христианства на Руси [Pervyĭ vek xristianstva na Rusi]), Москва: Языки русской культуры [Moskva: Jazyki russkoĭ kul’tury]. Toporov Vladimir N. 2006: Топоров, Владимир Н. Праславянская культура в зеркале собственных имён (элемент *mir-) [Praslavjanskaja kul’tura v zerkale sobstvennyx imën (element *mir-)]. – Исследования по этимологии и семантике [Issledovanija po ètimologii i semantike] 2/2, Москва: Языки славянской культуры [Moskva: Jazyki slavjanskoj kul’tury], 11–141. Toporova Tat’jana V. 1996: Топорова, Татьяна В. Культура в зеркале языка: древнегерманские двучленные имена собственные [Kul’tura v zerkale jazyka: drevnegermanskie dvučlennye imena sobstvennye], Москва: Языки русской культуры [Moskva: Jazyki russkoj kul’tury]. Torkar Silvo 2013: Dvočlenski slovanski antroponimi v slovenski toponimiji. – Jezikoslovni zapiski 19/1, 111–128. Straipsniai / Articles 61 ALEXANDER I. ILIADI Trautmann Reinhold 1974: Die altpreußischen Personennamen, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Trubachev Oleg N. 1967: Трубачев, Олег Н. Из славяно-иранских лексических отношений [Iz slavjano–iranskix leksičeskix otnošenij]. – Этимология 1965 [Ètimologija 1965], Москва: Наука [Moskva: Nauka], 3–81. Trubačev Oleg N. 2003: Трубачев, Олег Н. Этногенез и культура древнейших славян. Лингвистические исследования [Ètnogenez i kul’tura drevnejšix slavjan], издание 2-ое, дополненное [izdanie 2-oe, dopolnennoe], Москва: Наука [Moskva: Nauka]. Vanagas Aleksandras, ed., 1985: Lietuvių pavardžių žodynas 1 (A–K), aut. A. Vanagas, V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė, ats. red. A. Vanagas, Vilnius: Mokslas. Vanagas Aleksandras, ed., 1989: Lietuvių pavardžių žodynas 2 (L–Ž), aut. A. Vanagas, V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė, ats. red. A. Vanagas, Vilnius: Mokslas. Vasmer Max 1986: Фасмер Макс. Этимологический словарь русского языка [Ètimologičeskij slovar’ russkogo jazyka] 2, Москва: Прогресс [Moskva: Progress]. Vasmer Max 1987: Фасмер Макс. Этимологический словарь русского языка [Ètimologičeskij slovar’ russkogo jazyka] 4, Москва: Прогресс [Moskva: Progress]. Zaližnjak Andrej A. 2004: Зализняк, Андрей А. Древненовгородский диалект [Drevnenovgorodskij dialekt], Москва: Языки славянской культуры [Moskva: Jazyki russkoj kul’tury]. Slavų–iranėnų kalbų kontaktai: sudurtiniai žodžiai su slav. *mysl-: iran. *mana-, *mazda- (baltų kalbų kontekste) SANTRAUKA Lyginamojo-istorinio iranėnų, slavų ir baltų sudurtinių asmenvardžių ir sintaksinių vietenų, sudarytų iš *mysl-: *man(i)a-, *manįu-, *mata-, *mati-, *mazda-: *man(t)-, tyrimo rezultatai leidžia daryti tam tikras išvadas. 1. Slavų ir iranėnų dvikamieniai asmenvardžiai su ide. *menatskleidžia nemažai bendrų požymių, tokių kaip: a) visiškas genetinis etimologinės sandaros tapatumas (*boromyslъ ~ iran. *bara(t)-hu-mānahar *manįa-bāra-; 62 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Slavo-Iranica: Compound Words with Slav. *mysl-: Iran. *mana-, *mazda- (against Baltic Background) slav. *dėtomyslь ~ vid. pers. mn’d’t; slav. *samomyslь ~ iran. *hāmā-māna-, *hama-manah-; slav. *svetomoǫdrь ~ avest. spanṱō mazdā; slav. *světomyslь ~ avest. spənṱō.mainyavair t. t.); b) bendri kultūrinės semantikos organizavimo standartai, atskleidžiantys religinį dualizmą ir abiejose visuomenėse susiklosčiusius moralinius santykius. Šios paralelės rodo senųjų slavų ir iranėnų kalbų kontaktų pėdsakus. Dėl iranėnų įtakos slavų mitologiniams ir poetiniams tekstams slavai sudarė su iranėnais bendrus struktūrinius asmenvardžių tipus ir semantinius modelius, kurių dalis įrodo slavų perimtus mitraizmo etikos elementus (šią religiją iranėnai išplatino Panonijoje, Kryme). 2. Slavų ir baltų dvikamienių asmenvardžių su ide. *menreflek­sais paralelės nesutampa su slavų ir iranėnų paralelėmis, nes baltiški pavyzdžiai atskleidžia religiškai nežymėtas kultūrines sąvokas. 3. Minėtos žodžių kategorijos formavimosi metu slavų ir iranėnų kontaktai siekė senesnius laikus nei baltų ir slavų ryšiai. Įteikta 2022 m. spalio 23 d. A L E X A N D E R I. I L I A D I The State Institution “South Ukrainian National Pedagogical University named after K. D. Ushinsky” 65020, Ukraine, Odessa 34, Staroportofrankiuvska Str. [email protected] Straipsniai / Articles 63