Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos

VILIJA SAKALAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID i d: orcid.org/0000-0002-0487-7710 Mokslinių tyrimų kryptys: etnolingvistika, leksikografija, leksikologija. DOI: doi.org/10.35321/all89-12 LIETUVIŲ KALBOS AIŠKINAMŲJŲ ŽODYNŲ RAIDA, SAVITUMAS IR TARPUSAVIO SĄSAJOS The Development, Uniqueness of Lithuanian Explanatory Dictionaries ANOTACIJA Straipsnyje apžvelgiama dabartinės ir bendrinės lietuvių kalbos žodynų raida nuo XIX a. pab. iki XXI a. pirmųjų dešimtmečių, remiantis svarbiausiais to laikotarpio žodynais ir konkrečiais tų žodynų pavyzdžiais. Vienas išskirtiniausių XIX a. leksikografinių darbų – žymaus lietuvių leksikografo ir tautosakos rinkėjo Antano Juškos lietuvių–lenkų kalbų žodynas. Šio žodyno svarbą ir reikšmingumą įvertino ir Jonas Jablonskis, kuris pirmuosius leksikografinio darbo žingsnius žengė redaguodamas A. Juškos žodyną. Darbas prie žodyno kalbininką paskatino rinkti medžiagą lietuvių bendrinei kalbai tyrinėti, duomenis užrašyti kortelėse ir kaupti atskiroje kartotekoje. Iš dalies J. Jablonskio lūkesčiai parengti lietuvių bendrinės kalbos žodyną įgyvendino Lietuvių kalbos žodynas, kuris tarsi sujungia tris skirtingus žodynus: terminės, senųjų raštų ir dabartinės bendrinės kalbos. Gausi ir įvairi šio žodyno medžiaga leido parengti Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (1954) ir daugelį kitų jo leidimų. Kiekvienas išleistas žodynas davė vienokių ar kitokių impulsų galvoti apie naują tobulesnį žodyną ar kitą jo leidimą. Visai kitoks tiek leksikos sudėties, tiek paties žodyno struktūros ir rengimo metodikos atžvilgiu yra šiuo metu rengiamas elektroninis Bendrinės lietuvių kalbos žodynas. Straipsnyje gvildenamos svarbiausios problemos, iškylančios lietuvių aiškinamųjų žodynų rengėjams. Straipsniai / Articles 259 VILIIJA SAKALAUSKIENĖ ESMINIAI ŽODŽIAI: leksikografija, aiškinamieji žodynai, Antanas Juška, Jonas Jablonskis, Lietuvių kalbos žodynas, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Bendrinės lietuvių kalbos žodynas. ANNOTATION This article aims to show the evolution of the dictionaries of the modern and standard Lithuanian language from the end of the 19th century to the 21st century, based on the most important dictionaries of the period and specific examples of these dictionaries. One of the most outstanding lexicographical works of the 19th century is the Lithuanian–Russian–Polish dictionary by the famous Lithuanian lexicographer and folklore collector Antanas Juška. The importance and significance of this dictionary were also recognised by Jonas Jablonskis, who took the first steps in lexicographical work by editing the dictionary of A. Juška. His work on the dictionary prompted the linguist to collect materials for research on the Lithuanian written language, to record the data on cards and to keep them in a separate card file. Jablonskis’ wish to compile a dictionary of the standard Lithuanian language was partly fulfilled by the Dictionary of the Lithuanian Language, which combines three different dictionaries: the dialectal, the old written and the modern standard Language. The rich and varied material in this dictionary made it possible to compile the Dictionary of the Modern Lithuanian Language (1954) and many other editions. Each of the dictionaries has given rise to one or another impulse to think about a new and improved dictionary or another edition. The current Dictionary of the Standard Lithuanian Language is quite different in terms of its lexical composition, structure and methodology. The article reveals the most important problems that the compilers of explanatory dictionaries may face. KEYWORDS: lexicography, explanatory dictionaries, Antanas Juška, Jonas Jablonskis, The Dictionary of the Lithuanian Language, The Dictionary of the Modern Lithuanian Language, The Dictionary of the Standard Lithuanian Language. ĮVADAS Pasak Jono Kruopo, po Konstantino Sirvydo žodyno epochos Lietuvoje beveik du šimtmečius sustojo lietuvių leksikografijos darbas (Kruopas 1998: 423). Tik XIX a., kai prasidėjo visuomeninis, kultūrinis ir literatūrinis pakilimas, dažnas iš lietuvių šviesuolių, supratęs, kad norminti ir ugdyti lietuvių bendrinę¹ ¹ Senesni bendrinės kalbos terminai – literatūrinė ir rašomoji kalba. Straipsnyje pasirinktas visiems laikotarpiams vienas terminas – bendrinė kalba, bet kalbant apie procesą, vartojamas kalbos standartizavimo terminas. 260 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos kalbą gali ne tik gramatikos, bet ir žodynai, ėmęsi lietuvių kalbos žodynų sudarymo darbo. Todėl ne vienas iš jų pradėjo rinkti žodžius ir rašyti žodynus (neretai pagrečiui su gramatika), daugiausia dvikalbius ar trikalbius, skirtus praktiškai mokytis lietuvių kalbos (Palionis 1995: 191). Deja, dauguma sudarytų žodynų taip ir liko rankraščiuose. Tai Dionizo Poškos, Simono Daukanto, Dominiko Sutkevičiaus, Lauryno Ivinskio, Andriaus Ugenskio, Mikalojaus Akelaičio ir kt. Daugelio tų autorių žodynų rankraščių likimas nežinomas (Sawaniewska-Mochowa 2014: 123; Balašaitis 2018: 93). Šio tyrimo tikslas – apžvelgti dabartinės ir bendrinės lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raidą nuo XIX a. pabaigos iki XXI a. pirmųjų dešimtmečių, remiantis svarbiausiais to laikotarpio žodynais ir konkrečiais tų žodynų pavyzdžiais. Siekiant šio tikslo keliami tokie uždaviniai: 1) atskleisti aiškinamųjų žodynų ištakas; 2) parodyti kalbos standartizavimo siekį XIX a. aiškinamuosiuose žodynuose; 3) remiantis konkrečiais žodynų pavyzdžiais iliustratyviai atskleisti dabartinės ir bendrinės lietuvių kalbos žodynų makrostruktūros kitimą ir naujoves. Tyrime taikomas deskriptyvinis ir gretinamasis metodai, kuriais remiantis parodoma lietuvių aiškinamųjų žodynų raida, atskleidžiamas analizuojamų žodynų medžiagos santykis, išryškinama žodynų specifika, savitumas ir sąsajos. Empirinį tyrimo pagrindą sudaro Antano Juškos lietuvių–lenkų kalbų žodyno², Jono Jablonskio Lietuvių kalbos žodynui medžiaga kartotekos, Lietuvių kalbos žodyno (LKŽ), įvairių Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (DLKŽ³) leidimų ir elektroninio Bendrinės lietuvių kalbos žodyno (BLKŽ) duomenys. 1. ANTANO JUŠKOS LIETUVIŲ–LENKŲ KALBŲ ŽODYNAS Vienas išskirtiniausių XIX a. leksikografinių darbų – žymaus lietuvių leksikografo ir tautosakos rinkėjo A. Juškos lietuvių–lenkų kalbų žodynas. Jo autorius siekė pateikti tą leksiką, kuri niekur nebuvo išspausdinta ar užfiksuota. Žodynui medžiaga pradėta rinkti 1850 m. (Sawaniewska-Mochowa 2002: 42), apie 1860 m. pradėtas rašyti žodyno tekstas. Iš viso buvo išspausdintos trys ² Литовскій словарь А. Юшкевича съ толкованіемъ словъ на русскомъ и польскомъ языкахъ, вып. второй, Санктпетербургъ, 1904, I–LIX. ³ Sutrumpinimas be indekso vartojamas apibendrintai, kai kalbama apskritai apie Dabartinės lietuvių kalbos žodyną. Straipsniai / Articles 261 V I L I J A S A K A L A U S K I E N Ė A. Juškos lietuvių–lenkų kalbų žodyno dalys⁴ (apie žodyno redagavimą ir redaktorius plačiau žr. Sakalauskienė 2012: 257–267; Balašaitis 2018: 154–161). Pirmasis šio žodyno redaktorius Filipas Fortunatovas pabrėžė, kad A. Juškos lietuvių–lenkų kalbų žodynas – tai gyvosios⁵ kalbos leksikos ir jos vartojimą iliustruojančių bei aiškinančių sakinių rinkinys (Sakalauskienė 2012: 256), kurio kelios dalys buvo išspausdintos praėjus net keliems dešimtmečiams nuo žodyno parašymo. Domėdamasis valstiečių buitimi ir kultūra, žodyno autorius savo darbą pirmiausia skyrė lietuvių inteligentijai⁶. A. Juška žodyne užfiksavo daugybę kalbos faktų, susijusių su kasdiene namų apyvoka, teikiančių etnografinių ir tautosakos žinių. Liaudies šnekamosios kalbos panaudojimas žodynui, jo gausi medžiaga turėjo didžiulę reikšmę ir bendriesiems lietuvių kalbos tyrinėjimams bei praktiniam kalbos darbui – visos tautos bendrinei kalbai kurti ir ugdyti. A. Juška, kaip leksikografas, suvokęs gyvosios kalbos, tautosakos ir etnografijos svarbą nacionalinės kultūros ugdymui, kelias dešimtis metų su neišsenkančia energija užrašinėjo lietuvių kalbos žodžius, posakius, rinko dainas, stebėjo bei aprašinėjo papročius. Lietuvių liaudies kalbą A. Juška vertino ne tik kaip filologinių faktų šaltinį, bet kreipė dėmesį ir į žmonių psichologiją, minčių reiškimo būdą, ieškojo kalboje paprastų žmonių gyvenimo, tradicijų, istorinio patyrimo atspindžių. Užrašydamas savo žodynui daugiau kaip 30 000 žodžių iš šnekamosios kalbos, A. Juška lietuvių leksikografijoje pasuko nauju keliu – nuo medžiagos išrašinėjimo iš senųjų ir naujausių raštų prie šnekamosios kalbos kaip pagrindinio ir neišsemiamo šaltinio (Tolutienė 1961: 89). Taigi, A. Juškos lietuvių–lenkų kalbų žodynas – svarbus leksikografinis šaltinis, naujo tipo šnekamosios kalbos aiškinamasis žodynas. Pasak A. Balašaičio, lietuviškoji žodyno dalis yra ne vien žodžių vartojimo iliustracijos, bet dažnai ir žodžių reikšmių aiškinimai, kurie paprastai yra ne žodyno autoriaus, o užrašyti iš žmonių kalbos (Balašaitis 2018: 158). Žodyno rankraščiai ir atskiros jų redakcijos rodo vingiuotą ir sudėtingą kelią, labai įdomų ir vertingą lietuvių bendrinės kalbos kūrimosi bei vystymosi ⁴ 1897 m. I tomo pirma dalis, apimanti A–D raides (redagavo F. Fortunatovas), 1904 m. I tomo antra dalis, apimanti E–G raides (redagavo J. Jablonskis), 1922 m. II tomo pirma dalis, apimanti K raides dalį iki žodžio kuukštuotės (redagavo K. Būga). Kiti žodyno redaktoriai: Jonas Boduenas de Kurtenė, Jurgis Šlapelis ir Grigorijus Uljanovas. Spausdinimu rūpinosi Viešlavas Jag多čius, F. Fortunatovas, Aleksejus Šachmatovas (Sakalauskienė 2012: 257). ⁵ Straipsnyje sinonimiškai vartojami terminai gyvoji, liaudies ir šnekamoji kalba. ⁶ A. Juškos žodynas buvo naujas to meto visuomenei. Tu laiku lietuvių šviesuoliai mokslus buvo ėję daugiausia lenkiškose mokyklose, todėl lenkų kalba vyravo greta gimtosios lietuvių. Visai suprantama, kodėl A. Juška lietuvių kalbos žodynui pasirinko lenkišką vertimą. Jo reikėjo ne tiek lenkų visuomenei, kiek patiems lietuviams (Sakalauskienė 2012: 256). Jonas Juška, redaguodamas žodyną, pridėjo vertimą į rusų kalbą (plačiau žr. Sakalauskienė 2012: 257–258). 262 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos eigai tyrinėti (Sakalauskienė 2012: 264). Daugelį A. Juškos žodyne pateiktų retesnių žodžių, pavyzdžiui, gėris ‘gėrimas, gėralas’, gernõra ‘geranoris, gerų norų žmogus’, dar ir šiandien randame Dabartinės lietuvių kalbos žodyno įvairiuose leidimuose. LKŽe duomenimis, A. Juškos žodyne pateikiamas veiksmažodis jovalúoti ‘ruošti kiaulėms ėdalą, jovalą’ reikšme ‘versti, jaukti, netvarką daryti’ vartojamas vakarų aukštaičių kauniškių (Veliuonoje, Žvirgždaičiuose) ir pietų aukštaičių (Liškiavoje). Įvairiuose Dabartinės lietuvių kalbos žodyno leidimuose šio veiksmažodžio definicijos rodo reikšmės plėtimą ir dabartinę vartoseną (žr. 1 lentelę). 1 LENTELĖ. Kai kurie A. Juškos žodyno žodžiai Dabartinės lietuvių kalbos žodyno leidimuose Straipsniai / Articles 263 VIL IJA SAKALAUSKIENĖ A. Juškos žodyne užfiksuotas tarminis veiksmažodis jó dytis įtrauktas ir į Bendrinės lietuvių kalbos žodyną: jódytis 4. sngr. šnek. ‘išdykauti, siausti’: Vaikai, nesijódykit! 2. JONAS JABLONSKIS IR ANTANO JUŠKOS ŽODYNAS A. Juškos žodyno svarbą ir reikšmingumą įvertino ir J. Jablonskis, kuris pirmuosius leksikografinio darbo žingsnius žengė redaguodamas šį žodyną. J. Jablonskis tikrinęs lietuviškus žodžius šnekamojoje kalboje7, turėjo progos patikrinti ir jų semantiką. Redaktoriaus netenkino lietuviškų žodžių rusiškas8 vertimas. Todėl rusišką vertimą jis taisė pagal tarmėse vartojamas reikšmes, o ne pagal nurodytas A. Juškos rankraščiuose. J. Jablonskis pirmiausia iškėlė kalboje plačiau žinomą, pagrindinę žodžio reikšmę, o paskui – tas reikšmes, kurios buvo svarbios straipsnio iliustracinei medžiagai suprasti. Pasak J. Jablonskio, Juška užrašęs kokį posakį iš žmonių lūpų prieš įrašydamas į savo žodyną gana dažnai jį gludindavo, darydavo pilnesnį, stengdamasis pateikti literatūriškesnį ir taisyklingesnį, bet taip darydamas panaikindavo toms frazėms būdingas ypatybes (Piročkinas 1991: 116). Kalbos standartizavimo procesas žodyne yra reikšmingas lietuvių bendrinės kalbos istorijai. J. Jablonskis, negalėdamas nustatyti, iš kurios tarmės kurį žodį arba sakinį A. Juška buvo užrašęs, nesiryžo atstatinėti tarmiškumų ir vienodino žodyno medžiagą tęsdamas autoriaus pradėtą kalbos standartizavimą. Pagrindine tarme, kaip ir autorius, jis pasirinko vakarų aukštaičių tarmę, nes visada buvo įsitikinęs, kad yra reikalingas lietuvių bendrinės kalbos žodynas, parašytas visiems suprantama kalba. 7 J. Jablonskiui kaip redaktoriui buvo sudarytos sąlygos patikrinti žodžius lietuvių kalbos tarmėse. Vasaros atostogų metu redaktorius važiuodavo tyrinėti lietuvių tarmių (Čepaitienė, Lapinskienė 2010: 83). Praleidęs Lietuvoje visą pirmąją vasarą, J. Jablonskis patikrino Veliuonoje, Vilkijoje, Jurbarke, Kaltinėnuose ir Alsėdžiuose E, G, I, J, K, L raidžių rankraščius (plačiau žr. Totulienė 1961: 237–238; Sakalauskienė 2021: 36–37). 8 Sumanymas pateikti rusų kalbos atitikmenis iš dalies priklauso J. Boduenui de Kurtenė. Paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais Lietuvoje spėjo rusų kultūra. Taigi žodyno spausdinimo metais lenkiškasis vertimas buvo jau mažiau aktualus. J. Juška į rusų kalbą vertė net ir tuos iliustracinius sakinius, kuriems suprasti pakako straipsnio pradžioje pateikto vertimo. „Antraštinio žodžio vertimą artindamas prie iliustracinio sakinio, J. Juška kartais taip susiaurino jo reikšmę, kad iškreipė antraštinio žodžio prasmę“ (Tolutienė 1961: 222). 264 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos Taigi, redaguodamas A. Juškos žodyną, J. Jablonskis jau mąstė apie kitą žodyną, kurį reikėjo rengti greta redaguojamo. Todėl jis ne tik tikrino ir pildė A. Juškos žodyno medžiagą, bet ir rinko žodžius, kaupė kartoteką naujam lietuvių kalbos žodynui. Keletas J. Jablonskio kartotekos Lietuvių kalbos žodynui medžiaga (JJk) pavyzdžių: Arklɪus į grutiùs⁹ sudėk (JJk, Als), plg. Ašvienius sudėk į grūtes (JŽ 482), Ašvienius sudėk į grūtes (LKŽe, J); Arklėi grūžin¹⁰ peivą (JJk, Als), plg. Arkliai grūžina pievą (LKŽe, Als); Šóną pragilą¹¹ begulint, pragilɪst rónkas barašónt (JJk, Als), plg. Šonai pragilo begulint (LKŽe, Vkš); Su gōndras išsikėlė, su varnomɪs nukrita (JJk, Als), plg. Su gandrais išsikėlė, su varnomis nukrito (sakoma apie tuos, kurie labai nori iškilti, bet jiems nepasiseka) (LKŽe, Als); Linai galvóti (JJk, Puš), plg. Galvoti¹² linai, galvoti kopūstai (DLKŽe⁸); Kas sūgarga, tas vadinas gargāžem (JJk, Puš), plg. Kas sūgarga¹³, tas vadinas gargāžem (LKŽe, Puš); Starkus garglinėja (po bala) (JJk, Skap¹⁴), plg. Starkus garglinėja [po bala] (LKŽe, Skp). A. Juškos žodyno redagavimas ne tik J. Jablonskiui, bet ir Kazimierui Būgai¹⁵, buvo veiksminga paskata ateityje rengti lietuvių kalbos žodyną. Tai rodo šio žodyno redaktorių (J. Jablonskio ir K. Būgos) vėliau nuveikti darbai. 3. KARTOTEKA LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNUI MEDŽIAGA Darbas prie A. Juškos žodyno J. Jablonskį paskatino rinkti medžiagą lietuvių rašomajai kalbai tyrinėti ir duomenis užrašinėti kortelėse bei kaupti kartotekoje, kurioje buvo surinkta daugiau nei 14,5 tūkst. vienetų kortelių, o žodžių ir juos ⁹ ‘į poras’; ¹⁰ ‘trumpai nugriaužė žolę’; ¹¹ ‘iškaudo’; ¹² ‘su daug galvų ar didelėmis galvomis, galvingi’; ¹³ ‘sukietėja, susitraukia’. ¹⁴ Prie J. Jablonskio kartotekos pavyzdžių pateikiamos Jablonskio vartotos vietovių santrumpos, prie LKŽe pavyzdžių – tokios, kaip žodyne. ¹⁵ K. Būga buvo vienas iš A. Juškos žodyno redaktorių. Straipsniai / Articles 265 VILIJA SAKALAUSKIENĖ iliustruojančių sakinių užrašyta dar daugiau. Kartotekoje yra gana daug sakinių, pažymėtų santrumpa J. Ž.16, pavyzdžiui: Ans nugurgiojo17 virvę nedail ei (J. Ž.) (žr. JĮk nugurgioti); Nudabyk18 tu mane, bo man pirštai sugrubo (J. Ž.) (žr. JĮk dab yti); Pabaigs mus ponai neįvoti19 (J. Ž.) (žr. JĮk neįvoti); Jinai nerštės20 ant jo už bitis pavogtas (J. Ž.) (žr. JĮk nerštis). Aptariant A. Juškos žodyno tarminę medžiagą, buvo pastebėta, kad šio žodyno ir J. Jablonskio kartotekos pavyzdžių sutapimas rodo, jog redaktorius teigiamai vertino A. Juškos surinktą medžiagą ir pats ja naudojosi (plačiau žr. Sakalauskienė 2012: 269). J. Jablonskis nenusirašinėdavo A. Juškos sakinių paraidžiui, o pateikdavo pasirinktas iliustracijas pagal to meto rašybos principus, sakinius trumpindavo, nepersirašinėdavo atitinkamų rusų ar lenkų kalbomis, nors kartotekoje prie atskirų žodžių reikšmę paaiškindavo ir ne lietuvių kalba. A. Juškos žodyno redagavimas buvo vienas iš svarbiausių veiksnių pradėti kaupti kartoteką kitam lietuvių kalbos žodynui. J. Jablonskio užrašyti lapeliai rodo, kad jo kartoteka pradėta kaupti XIX a. pabaigoje, 1897 m. apsilankius Veliuonoje. Kartotekoje sukaupti ne tik gyvosios kalbos duomenys, bet ir žodžiai iš išleistų žodynų21, įvairiausių raštų, grožinės literatūros22. J. Jablonskis visada buvo įsitikinęs, kad yra reikalingas bendrinės lietuvių kalbos žodynas. 1918 m. Voronėže, jau po Gardino laikotarpio (1912–1914 m.), išleido mažos apimties Mūsų žodynėlį, į kurį buvo įtraukta tik nedidelė jo surinktos kartotekos žodžių dalis. Žodynėlyje (61 puslapio apimties) buvo pateikta daugiau kaip 1500 to laikotarpio bendrinės kalbos žodžių su lietuviškais 16 Šia santrumpa J. Jablonskis žymėjo iš A. Juškos žodyno persirašytus žodžius ir sakinius. 17 ‘nuvijo’; 18 ‘nurenk’; 19 ‘naikinti’; 20 ‘niršo’. 21 Puikiai įvertinęs Frydricho Kuršaičio žodyną ir gramatiką J. Jablonskis į kartoteką įtraukė nemažai medžiagos. J. Jablonskis A. Juškos žodyno I tomo antros dalies baigiamajame žodyje, aptardamas redaguojamo žodyno kalbą, labai dažnai rėmėsi Fr. Kuršaičio žodynu ir lygino pastarojo medžiagą su kitomis lietuvių kalbos tarmėmis. J. Jablonskio kartotekoje yra nemažai sakinių ir žodžių, pažymėtų Fr. Kuršaičio pavarde. Kartotekos lapeliuose pasitaiko K. Sirvydo žodyno pavyzdžių. Jo trikalbis (lenkų–lotynų–lietuvių) žodynas Dictionarium trium linguarum, susilaukęs net penkių leidimų (I – apie 1620, II – 1631, III – 1642, IV – 1677 ir V – 1713), kelis šimtmečius buvo vienas iš pagrindinių lietuvių rašomosios kalbos šaltinių (Palionis 1995: 18). 22 Iš šaltinių pažymų matyti, kad sudarytojas į kartoteką įtraukė žodžių iš Simono Stanevičiaus, S. Daukanto, Žemaitės, Petro Avižonio, Antano Baranausko ir kt. literatūros kūrinių. 266 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos reikšmių aiškinimais ir vertimais į rusų kalbą. Visi žodžiai buvo sukirčiuoti. Žodynėlio tikslas buvo grynai praktinis – padėti mokiniams skaityti ir suprasti lietuviškus vadovėlius. Todėl į jį daugiausia pateko tar­mių žodžiai ir naujadarai, kuriuos kalbininkas teikė vartoti bendrinėje kalboje. Mūsų žodynėlis yra svarbus ne tik kaip naujų terminų šaltinis, bet ir apskritai kaip pirmasis bendrinės kalbos norminamasis žodynas. Žodynėlis galėjo išaugti į lietuvių bendrinės kalbos žodyną. Taigi, galima dar viena prielaida, kad J. Jablonskis turėdamas didžiulę kartoteką ir leksikografinio darbo patirties, galėjo rašyti tokį žodyną. Juolab, kad amžininkų atsiminimuose nuolat minimas jo noras pačiam parašyti žodyną. 4. LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS J. Jablonskio lūkes­ti parengti aiškinamąjį lietuvių kalbos žodyną iš dalies įgyvendino Lietuvių kalbos žodynas, kuris tarsi sujungia tris skirtingus žodynus: terminės, senųjų raštų ir dabartinės bendrinės kalbos. Todėl pabrėžtinas ypatingas J. Jablonskio kartotekos ir Lietuvių kalbos žodyno, kurio pirmasis rengėjas ir redaktorius buvo K. Būga, ryšys. Žodyno redakcija iš įvairių rinkėjų gavo kelias dėžes žodžių, iš kurių buvo daromi nuorašai (maždaug 25–30 tūkst. kortelių). Iš J. Jablonskio kartotekos K. Būga nusirašė apie 10 tūkst. žodžių²³, kurie vėliau įėjo į didžiojo žodyno fondus. Daugeliu atvejų J. Jablonskio kartotekos žodžiai tarsi išnyko tuose fonduose, nes dažnai J. Jablonskio medžiaga pačiame žodyne niekaip nėra pažymėta – tais atvejais duodama tik vietovės santrumpa. Kad žodis iš J. Jablonskio kartotekos, galima matyti tik Lietuvių kalbos žodyno kartotekos lapeliuose. J. Jablonskis pats nespėjo parašyti lietuvių kalbos žodyno, bet savo darbais daug prisidėjo prie tokio žodyno parengiamųjų darbų. Apie 1924 m. pasirodžiusi pirmoji K. Būgos parengta Lietuvių kalbos žodyno sąsiuvinį jis rašė, kad tai „labai nepaprastas savo kalbos žodynas, kokio tuo tarpu visuomenės reikalui neleidžia nei latviai, nei lenkai, nei rusai. Žodyne surašyti visi žodžiai, kurie tebėra vartojami lig šiol raštuose ir šnekamojoje kalboje. Tačiau visuomenė, laukusi iš profesoriaus K. Būgos tik rašomosios kalbos žodyno, dabar ras žodyne daug visokios medžiagos, tinkančios ir reikalingos mūsų kalbos etimologijai, istorijai, tarmėms tirti“ (JR 1935: 294–296). Pats žodyno tekstas visuomenei atrodė neįprastas, nes tai buvo mokslinis žodynas. Todėl J. Jablonskis apgailestavo, kad „kalbamasis žodynas skiriamas daugiausia tiems žmonėms, kurie jau gerokai moka pagrindinę raštų kalbą ir gali, 23 Lietuvių kalbos žodyno redakcija kruopščiai peržiūrėjo J. Jablonskio raštus (vadovėlius, knygų vertimus ir kt.) ir iš jų yra išrašiusi žodynui dar bent 14 tūkst. žodžių (plačiau žr. Lyberis 2009: 69). Straipsniai / Articles 267 VILIIJA SAKALAUSKIENĖ turėdami prieš save sveikos ir nesveikos medžiagos kalbos mokslui, joje kaip reikiant orientuotis saviems reikalams“ (JR 1935: 296). Svarbiausia yra tai, kad K. Būga savo leksikografinį kelią taip pat pradėjo redaguodamas A. Juškos žodyną (II tomą). Jis kaip ir J. Jablonskis iš A. Juškos žodyno medžiagos norėjo padaryti tobulą lietuvių kalbos žodyną, bet įsitikinęs, kad tokiam žodynui gerokai trūksta medžiagos, taip pat pradėjo kaupti duomenis savo būsimajam žodynui. 1923 m. pradėjo rašyti savąjį žodyną, kuriame apie kiekvieną žodį ryžosi surašyti viską, kas tada kalbos moksle apie tą žodį buvo žinoma (Sabaliauskas 1997: 3). Deja, darbas nutrūko. Antrasis K. Būgos žodyno sąsiuvinis buvo išleistas jau po autoriaus mirties. Pasak leksikografės Bronės Vosylytės, „Būgos žodynas pradėjo naują lietuvių leksikografijos vystymosi etapą – didžiojo Lietuvių kalbos žodyno leidimo etapą“ (Vosylytė 2002: 80). 1930 m. sudaryta nauja žodyno redakcija, kuriai vadovauti paskirtas Juozas Balčikonis. Naujoji redakcija iš karto susidūrė su iššūkiu – kokį žodyną rengti. K. Būgos pradėto žodyno pobūdis buvo pakeistas. Nuo 1936 m. pradėtas rašyti naujo tipo žodynas: atsisakyta tikrinių žodžių, minimaliai įtraukta skolinį, nuspręsta išryškinti žodžių vartojimą leksikografiniuose šaltiniuose, žodžių geografiją. Pagal 1952 m. žodyno rašymo instrukciją reikšmę iliustruojančių šaltinių sakiniai turėjo būti išdėstyti tam tikra seka: pirmiausia turėjo būti pateikti sovietinių klasikų, tik po jų literatūros klasikos, tarmių ir tautosakos, o žodžio straipsnio pabaigoje – senųjų raštų pavyzdžiai. Pakeista ir reikšmių pateikimo tvarka. J. Balčikonio istorinis reikšmių pateikimas išdėstytas pagal vartojimo dažnumą, pertvarkytas ir veiksmažodžių pateikimas: kiekvienas priešdėlinis veiksmažodis buvo iškeliamas atskirai nuo pagrindinio veiksmažodžio, ne viename lizde, bet nuo III tomo (1956 m.), kurį suredagavo J. Balčikonis, o perredagavo Kazio Ulvydo vadovaujama redaktorių kolegija, vėl buvo sugrįžta prie lizdinio veiksmažodžių išdėstymo (plačiau žr. Vitkauskas 2001: 109–113). Paskutiniuose žodyno tomuose (XVI–XX), kurių redaktoriumi buvo Vytautas Vitkauskas, stengtasi laikytis taisyklingos, paveldėtos kalbos, tačiau instrukcija, nors ir pataisyta, neleido keisti žodyno sandaros. Daugeliui Lietuvių kalbos žodynas – vienas svarbiausių aiškinamųjų lietuvių kalbos veikalų, kurio tikslas – kuo išsamiau ir plačiau pateikti visą lietuvių kalbos leksiką, visus bendrinius lietuvių kalbos žodžius, seniausius ir naujausius, šnekamosios kalbos ir raštų, tarmių ir bendrinės kalbos, savus ir skolintus žodžius. 1980 m. žodyno instrukcijoje rašoma, kad žodynas yra pagrindas dabartinės lietuvių kalbos žodynui (LKŽi 3). Šio teiginio pagrįstumu įsitikinsime vėliau, analizuodami ir lygindami minimų žodynų medžiagą. Teorinių leksikologijos ir leksikografijos problemų tyrinėjimas darė poveikį žodyno sandarai ir vertė keisti žodyno rašymo ir redagavimo instrukciją. Žodyne siekta apimti visą lietuvių kalbos leksiką nuo seniausių laikų iki šių 268 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos dienų, iškelti ir paaiškinti daugiau reikšmių, stengiantis atskleisti jų raidą, nurodyti žodžių kilmę, istoriją, paplitimą, darybinius ryšius, kirčiavimą, gramatines formas, iškelti naujus žodžius ir posakius, apibūdinti jų vartoseną, stilių, pateikti žymiai daugiau iliustracinių sakinių iš tarmių ir iš raštų, visur tiksliai nurodyti šaltinius ir, jau anksčiau minėtą, žodžio geografiją. Žodyno redaktoriaus J. Balčikonio ir visų žodynininkų noras buvo, pasak paskutinių žodyno tomų vyriausiojo redaktoriaus V. Vitkausko, „žodyną padaryti išsamų, tarsi aprašyti tautos mąstymą ir nuomonę daugeliu gyvenimo klausimų. Norėta išryškinti lietuvių požiūrį į pasaulio reiškinius, moralę, bendravimą, tikėjimo dalykus“ (Vitkauskas 2001: 112). Žodyne gausu patarlių, priežodžių, mįslių, frazeologizmų. Daug kam atrodo, kad žodyną skaitai tarsi Lietuvos žmonių gyvenimų paveikslus, tautos kūrybos, filosofavimo ir išminties dokumentiką. Šį žodyno kūrėjų ir redaktorių lūkestį šiandien įkūnija naujausi kalbos pasaulio vaizdo tyrimai, kuriuose akcentuojama žodyno kaip kultūros teksto vertė. Lietuvių kalbos žodynas yra svarbus šaltinis ne tik praeities tyrinėjimams, bet ir tautinis, liaudiškasis ir iš dalies religinį pasaulėvaizdį atskleidžiantis tekstas (Rutkovska 2021: 187). Kiekvieno žodžio, kartais užimančio keletą ar netgi keliolika puslapių, medžiagą galima skaityti kaip visai atskirą straipsnį: „Žvelgdami į žodyninius straipsnius kaip į tam tikru būdu sukurtą specifinį diskursą ir skaitydami juos skirtingais pjūviais galime rasti įvairių duomenų apie lietuviškos pasaulėžiūros ir pasaulėjautos bruožus“ (Gritėnienė 2017: 2). Pagrindinis Lietuvių kalbos žodyno šaltinis visuomet buvo gyvoji kalba – lietuvių kalbos tarmine leksika. Žodyno recenzentų buvo pabrėžiama, kad tarmių faktai yra ypač brangūs ir kalbos mokslui, ir kalbos praktikai (Urbutis 2010: 40). Žodyno duomenų svarbą ir reikšmingumą šiandienos tyrimams rodo ir keli elektroninės versijos leidimai. 2005 m. birželio 22 d. internete paskelbtas pirmasis elektroninis Lietuvių kalbos žodyno (toliau – LKŽe) leidimas²⁴. Rengiant visą dvidešimties tomų tekstą buvo suvienodinti rašybos ir skyrybos skirtumai, peržiūrėti pirmųjų tomų tarmių ir senųjų raštų leksikos duomenys, pakitusių realijų pateikimas, suvienodinti sutrumpinimai, žodyno tekstai buvo redaguojami, adaptuojami ir tikslinami. XV–XX tomai laikyti pavyzdiniais redaguojant šį leidinį. Buvo taisomi transponavimo ir transliteravimo dalykai straipsnių antraštėse, žodžių iliustraciniuose sakiniuose ir žodžių junginiuose, plačiau žr. Naktinienė 2005: 192–197. Pirmasis LKŽe leidimas atnaujintas 2008 ir 2017 m. sukuriant vis daugiau paieškos galimybių: į žodžių ir atskirų jų straipsnių paiešką naujai įtraukti 24 Internete pateikta 11 milijonų žodžių sankaupa, išdėstyta žodyniniuose straipsniuose, turinčiuose daugiau kaip pusės milijono antraštinių ir paantraštinių žodžių, leksikografiškai aprašytų naudojantis 4,5 milijonų vienetų kartoteka (plačiau žr. Naktinienė 2005: 191–203; 2012: 92–102). Straipsniai / Articles 269 VILIJA SAKALAUSKIENĖ papildomi frazeologizmų variantai, būdvardžių bevardės giminės formos, pavyzdžiui, balta, nauja, vėlį, būdvardžių ir veiksmažodžių straipsniuose pateikti prieveiksmiai ir kt. Žodyno tekste išskleidžiami sutrumpinimų paaiškinimai. 2008 m. paskelbta atnaujinta versija. Joje patikslintas antraštinių žodžių normiškumo vertinimas. Antrajame (2013 m.) elektroniniame leidime papildomai redaguoti XVI–XX tomų tekstai, kurie pirmame leidime buvo laikomi tam tikru visų žodyno tomų tekstų vienodinimo pavyzdžiu, atlikti redakciniai ir korektūriniai taisymai visų kitų tomų tekstuose, atsižvelgta į naujų teorinių ir norminamųjų darbų išvadas (plačiau žr. Naktinienė 2012: 96). Be to, parašyta naujų žodžių, kurie rasti kitų žodžių straipsniuose ir apibrėžimuose, straipsnių, nes rengiant atitinkamus tomus kartotekoje dar neturėta tų duomenų. Įvadinėje LKŽ dalyje rašoma, kad leksikografinius straipsnius galima laikyti ypatingai sukurtu kolektyviniu diskursu, kuriame atsispindi lietuvių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Žodyne gausu įvairiapusės etnolingvistinės medžiagos įvairiems kalbinės bendruomenės vertybių tyrimams, nacionalinio pasaulėvaizdžio rekonstrukcijai. 5. DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS K. Būga suprato, kad visuomenei, mokyklai reikia praktinio žodyno, o kalbininkams – mokslinio (Balašaitis 2018: 163). Tačiau trūkstant medžiagos parengti gerą praktinį žodyną buvo neįmanoma. Praėjus 30–čiai metų po pirmojo K. Būgos Lietuvių kalbos žodyno sąsiuvinio pasirodė praktinėms reikmėms skirtas aiškinamasis lietuvių kalbos žodynas (1954 m.). Gausi ir įvairi Lietuvių kalbos žodyno medžiaga leido parengti Dabartinės lietuvių kalbos žodyną ir kitus jo leidimus (1972, 1993, 2000, 2003, 2006, 2012, 2017, 2021). A. Lyberis 1972 m. Mūsų kalboje rašė, kad 1947 m. rugsėjo 15 d. pradėjusiam dirbti Lietuvių kalbos institute J. Balčikonis jam ir dar keliems jo kolegoms pavedė parašyti vienatomį aiškinamąjį lietuvių kalbos žodyną, labai reikalingą visuomenei praktinę knygą (Lyberis 2009: 258). Dokumentai, saugomi Lietuvos centriniame valstybiniame archyve, rodo, kad medžiaga rengiamam rašomosios kalbos žodynui pradėta rinkti nuo 1940 m. ir surinkta iki K raidės (Mikulėnienė 2022: 52). 270 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos DLKŽ₁ buvo ir pirmasis norminamasis žodynas²⁵, ilgą laiką tarnavęs kaip geriausias informacijos šaltinis visiems, sprendžiantiems žodžių atrankos, jų reikšmių, rašybos, kirčiavimo, stilistinio vartojimo ir kt. klausimus, apimantis 45 tūkstančius žodžių. „Mintys, kad reikia pradėti rengti norminius žodynus, kilo dar Renesanso epochoje, kai tautinė inteligentija ėmė rūpintis gimtosios kalbos ugdymu, bendrų visai tautai kalbos normų nustatymu. Pirmąjį tokio tipo žodyną 1694 m. parengė Prancūzijos mokslų akademija Dictionaire de l’Academie française (Prancūzų akademijos žodynas)“ (Jakaitienė 2005: 46–47). Kiekvieno naujo DLKŽ leidimo žodžių apimtis didėjo: 2-ojo leidimo (1972 m.) apėmė 60 tūkst. žodžių, 3-iojo leidimo (1993 m.) – 75 tūkst., 5-ojo leidimo (2003 m.) – 80 tūkst. DLKŽ₁ buvo pateikta visa tuo laiku plačiau vartota lietuvių kalbos leksika ir tuo laiku lietuvių kalboje atsiradę žodžiai ir žodžių junginiai, žymintys daugiausia sovietines realijas ir sovietinę ideologiją, pavyzdžiui, darbadienis, kolūkis, kolūkietis, komitetas, pionierius, darbinis auklėjimas, kolūkinis derlius, antipartinis, buožė ir pan. (plačiau apie lietuvių leksikos gausėjimą sovietinės okupacijos metu žr. Lyberis 2009: 129–196). Su paslėptomis tarybinės ideologijos vietomis šis leidimas (pačiame žodyne parašyta, kad tai – antra laida) 1962 m. buvo publikuotas Amerikos lietuvių Čikagoje (plačiau žr. Balašaitis 1999: 28–31; 1999a: 28–32; 2018: 235–237). DLKŽ₁ Įvade pabrėžiama, kad „šis žodynas, kaip ir kitų kalbų aiškinamieji žodynai, skirtingai nuo enciklopedinių ir kitų specialių žodynų, stengiasi išryškinti žodžių reikšmes trumpais paaiškinimais (kartais sinonimais), iškeliant pačias esmingiausias sąvokos žymes, pakankamas pačiam žodžiui ir jo vartojimui suprasti“ (DLKŽ₁: VII). Žodžiai aiškinami trumpai, kitais žinomais, lengvai žodyne randamais žodžiais (ten pat, VIII). Žodyno recenzentų buvo siūloma į kitą žodyno leidimą įtraukti praleistus jėgos sinonimus spėka, viekas (Urbutis 2010: 33). Antrajame žodyno leidime tie žodžiai atsirado ir išliko net iki aštuntojo leidimo (žr. 2 lentelę). ² LENTELĖ. Daiktavardžiai spėka ir viekas Dabartinės lietuvių kalbos žodyno leidimuose DLKŽ₂ DLKŽₑ spėk||à (4) jėga: Daug ~̃ų turi. Atgavo ~às. spėk||à (4) žmogaus jėga, pajėgumas: Daug ~̃ų turi. Atgavo ~às. viek||las (2) tarm. jėga: Neturi ~o. ~ų ieško teisybės. Stengėsi iš viso ~o. viek||las (2) tarm. žmogaus jėga: Neturi ~o. ~ų ieško teisybės. Stengtis iš viso ~o. ²⁵ Šis žodynas dar buvo vadinamas mažuoju bendrinės lietuvių kalbos žodynu, nes jo rengimo darbas vyko lygiagrečiai su didžiojo Lietuvių kalbos žodyno rašymo ir redagavimo darbais (plačiau žr. Mikūlėnienė 2022: 94, 129), tačiau išleistas Dabartinės lietuvių kalbos žodyno pavadinimu. Straipsniai / Articles 271 VIL​​IJA SAKALAUSKIENĖ DLKŽ₂ redakcinė kolegija atsižvelgė į pirmojo leidimo recenzentų siūlymą reikšmių apibrėžimuose plačiau panaudoti sinonimus. Recenzentų buvo pastebėta, kad skiriant homonimus, dar buvo daug nenuoseklumo: liko neišskirta didelė dalis semantinių homonimų, priekaištauta ir dėl frazeologinių posakių išdėstymo žodžio straipsnyje (Urbutis 2010: 30). Antrasis leidimas papildytas įvairių tarmių žodžiais, plačiau vartojamais grožinėje literatūroje, pavyzdžiui: babaliuoti, babanyti, babaužis, badadvėsauti, badadvėsys, badija, blazgatyti, dailėtyra, dailidystė, daingas, macas, machinatoriaus, madona, magauti, magma, vogčioti, sausledis, saussakė ir kt. Atsisakyta kai kurių retų, tarminių, tarptautinių žodžių, pavyzdžiui, deviacija, mainomis, maišienė, maišysena, rančiuotas, randėtinis ir pan. Kalbant apie reikšmių išdėstymą – ne visada įprasčiausios dabartinėje kalboje iškeltos į pirmą vietą (plg. apysaka, engti, pažiūra). Tačiau ir aštuntajame žodyno leidime žodžio apysaka reikšmių pateikimas toks pat kaip ankstesniuose leidimuose (žr. 3 lentelę). 3 LENTELĖ. Daiktavardis apysaka Dabartinės lietuvių kalbos žodyno leidimuose DLKŽ apysaka (1) 1. pasakojimas, apsakinėjimas. 2. lit. pasakojamasis grožinės literatūros kūrinys, savo apimtimi tarpinis tarp romano ir apsakymo DLKŽₑ apysaka (1) 1. pasakojimas, apsakinėjimas. 2. lit. pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp romano ir apsakymo; to žanro kūrinys: Istorinė a. Taupumo sumetimais iliustraciniuose sakiniuose antraštinis straipsnio žodis visiškai sutrumpinamas, kartais sudėtinga suprasti ir patį sakinį (žr. 4 lentelę). 4 LENTELĖ. Daiktavardis engti Dabartinės lietuvių kalbos žodyno leidimuose DLKŽ₁ éng||ti, ~ia, ~ė 1. lupti, dirti kailį: Aviai kailį ė., nuė. 2. spausti, varginti, kamuoti: Dvarininkai ~ė valstiečius. ~iamosios klasės. 3. gremžti, grandyti; plėšti: Ledai kranto ~ia. Drabužius ė. Ranką nuė., nusiė. 4. prk. mušti, perti; smarkiai barti: Kam kailį ė., išė., nuė. ~tis tarp savęs (rietis, bartis). ~ėjas, ~ėja dkt. (1), ~ikas, ~ikė dkt. (2) kas engia; prispaudėjas, skriaudėjas. ~imas (2); Kapitalistai varo tautų ~imo bei pavergimo politiką. DLKŽₑ éng||ti, ~ia, ~ė 1. lupti, dirti kailį: Aviai kailį ė. 2. gremžti, grandyti: Ledai krantus ~ia. 3. plėšti, dėvėti: Drabužius ė. 4. prk. spausti, varginti, kamuoti: ~iami žmonės. Neėnk taip arklio. 5. prk. mušti, perti; smarkiai barti: ~iau tą vaikėzą. || sngr.: Vaikai ~iasi tarp savęs. ~ėjas, ~ėja dkt. (1), ~ikas, ~ikė dkt. (2), ~imas, ~imasis (1) 272 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos Pasitaiko žodžių reikšmių, aiškinamų tokiais žodžiais, kurie visai nepaklivo į žodyną, pavyzdžiui: pažiūra yra aiškinamas žodžiu pažiūrėjimas, tačiau nei šio daiktavardžio, nei veiksmažodžio, iš kurio būtų pasidarytas daiktavardis, žodyne nėra (Urbutis 2010: 32; žr. 5 lentelę). 5 LENTELĖ. Daiktavardis pažiūra Dabartinės lietuvių kalbos žodyno leidimuose DLKŽ₁ pažiūr‖a (3ᵇ) 1. išvaizda, pažiūrėjimas: Iš ~ õs gražus arklys. 2. nuomonė, įsitikinimas: Sveika, teisinga p. P. į darbą DLKŽₑ pažiūr‖a (3ᵇ) 1. išvaizda, išorė: Iš ~õs gražus arklys. 2. nuomonė, nusistatymas: Sveika, teisinga p. P. į darbą Kai kurie žodyno trūkumai susiję su plačiau netyrinėtomis problemomis, pavyzdžiui, frazeologizmų pateikimo, priešdėlinių veiksmažodžių išdėstymo, žodžių reikšmių skyrimo ir jų aiškinimo, homonimų skyrimo ir pan. Tenka konstatuoti, kad analizuojant įvairius žodyno leidimus, visiems DLKŽ leidimams (dabar jau yra 8 leidimai) buvo aktualūs žodynų makrostruktūros sudarymo klausimai. Tuo atžvilgiu būta įvairių nuomonių. Jau rengiant pirmąjį žodyno leidimą (1954 m.) buvo aktuali žodžių atrankos problema²⁶. Žodžių atranką, kaip svarbiausią kalbos norminimo principą, kėlė ir latvių kalbininkas Janis Endzelynas: „[...] kalbininkas pats nuo savęs nediktuoja jokių dėsnių; jis tik stebi kaip tauta kalba, išrenka tai, kas tinka raštų kalbai ir tai pateikia kitiems“ (Endzelīns 1971: 662). 1993 m. išleistas trečias DLKŽ₃ leidimas. Rengiant šį žodyno leidimą, buvo nusistatyta, kad žodynas pirmiausia turi būti kalbos, o ne kokios nors kitos informacijos šaltinis ir vadovas (Keinys 2004: 77). Šiame žodyno leidime ypač stengtasi laikytis objektyvumo aiškinant žodžių reikšmes ir parenkant vartosenos pavyzdžius²⁷. ²⁶ J. Kruopo žodžiais tariant, pagrindinė žodžių atrankos gairė – „visõs, ne vien literatūrinės, kalbos leksinės sistemos atspindėjimas Žodyne“ (Kruopas 1998 [1968]: 456). Dabar su šiuo teiginiu galima ir nesutikti, nes žodžio pateikimas norminamajame žodyne įteisina jo vartojimą bendrinėje kalboje ir jis gauna bendrinės kalbos žodžio statusą. Kita vertus, J. Kruopas kalba apie dabartinės, o ne bendrinės kalbos žodyną. Todėl akivaizdu, kodėl kalbininkas bendrinės kalbos leksiką suprato kaip nesavarankišką, augančią, neatsiskyrusią (plg. Klimavičius 1997: 26; Sakalauskienė 2010: 296). ²⁷ Būtent DLKŽ₃ kompiuterinio varianto, kurį 1995 m. sukūrė Lietuvių kalbos bei Matematikos ir informatikos institutų darbuotojai, antraštyno pagrindu buvo pradėtas rengti BLKŽ (plačiau žr. Liutkevičienė, Murmulaitytė 2015: 84). Straipsniai / Articles 273 V I L I J A S A K A L A U S K I E N Ė 2000 m. išėjo ketvirtas DLKŽ₄ leidimas. Iš esmės tai pakartotas trečias žodyno leidimas, tik pataisytos pastebėtos korektūros klaidos. Redaktorių kolegija ta pati. 2003 m. buvo išleista šio žodyno kompaktinė plokštelė. Joje žodynas papildytas aiškinamąja svarbiausių Lietuvos ir pasaulio vietovardžių dalimi. Ši žodyno versija buvo įkelta į internetą. 2003 m. pabaigoje išleistas penktas DLKŽ₅e leidimas, iš naujo redaguotas, pataisytas ir papildytas vien elektroninis (kompaktinė plokštelė su knygele išspausdintu įvadu, metodiniais patarimais ir darbo su kompiuterių programa aprašymu), pridėtas atskiras maždaug 3000 Lietuvos ir pasaulio vietovardžių priedas – aiškinamoji svarbiausių Lietuvos ir pasaulio vietovardžių dalis. 2006 m. vartotojus pasiekė šiek tiek pataisytas šeštas (trečias elektroninis) DLKŽ₆e leidimas. Jo redaktorių kolegija ta pati. 2012 m. publikuotas septintas (atnaujinta versija 2017 m.) DLKŽ₇e leidimas yra rengtas iš šešto leidimo plokštelės, tačiau nuo jos gerokai skiriasi. Didžiausi šios žodyno redakcijos skirtumai: 1) atsisakyta pavyzdinei bendrinei kalbai neteikiamų (dėtų su pažyma ntk. =) žodžių; 2) atsisakyta dalies pasenusių ir retesnių regioninių (su psn. ir tarmių pažymomis) žodžių bei variantų (beveik dviejų tūkstančių); 3) atsisakyta ankstesniuose elektroniniuose DLKŽ leidimuose buvusios svarbiausių Lietuvos, su ja susijusių kraštų ir pasaulio vietovardžių dalies (apie trijų tūkstančių straipsnių); 4) žodžiai sukirčiuoti pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimus; 5) patikslinti kai kurių žodžių reikšmių aiškinimai, pataisytos pastebėtos korektūros klaidos. Šiame žodyno leidime įdėtas nedidelis (apie pustrečio šimto) DLKŽ₇e nesamų žodžių priedas iš naujai rengiamo Bendrinės lietuvių kalbos žodyno. Naujausio DLKŽ₈e pratar­mėje vyriausiasis redaktorius sako, kad „žodynas rengtas kaip kalbos patarėjas visiems pasaulio lietuviams ir tiems kitataučiams, kurie lietuviškai yra išmokę ar dar tik mokosi“ (DLKŽ₈e, Pratarmė). Pabrėžiamas žodyno universalumas, nes, pirma, jame atspindimos visos bendrinės kalbos vartojimo sritys, visos vartojamos jos atmainos, antra, jame pateikiama vartotojams būtina informacija apie teikiamų, norminių žodžių rašybą, kirčiavimą, kait y mą, paaiškintos būdingos žodžių reikšmės, vartosenos pavyzdžiais parodytas žodžių junglumas, įdėtas nemažas pluoštas vaizdingų posakių, frazeologizmų, taip pat sudėtinių įvairių sričių terminų. Naujų žodžių priedas papildytas dviem šimtais žodžių. DLKŽ₈e parengtas iš aštunto spausdintinio DLKŽ leidimo. Pagrindinės šio leidimo naujovės: 1) grąžinti kai kurie anksčiau nenorminiais laikyti žodžiai, kuriuos Valstybinė lietuvių kalbos komisija pripažino vartotinais bendrinėje kalboje: bobutė ‘1. senelė, močiutė (tėvo ar motinos motina) 2. žr. pribuvėja’; kaladė ‘1. žr. trinka. 2. žr. malka 3’; linčas ‘smurtinis minios susidorojimas be teismo’; 2) pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimus sutvarkyta 274 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos žodžių rašyba ir kirčiavimas: č i árdašas, čárdašas; drīksti, drỹska (dryksta), drisko; fjõrdas ir pan.; 3) atnaujintas nuorodinis žodžių aiškinimas (kai kuriais atvejais grąžinta pažyma žr., kurios buvo atsisakyta rengiant septintą DLKŽ leidimą): bizūnas žr. rimbas, bul̃jonas žr. sultinys, gérbūvis žr. gerovė, pakalikas, ~ė žr. pataikinas ir kt.; 5) grąžinti kai kurie žodžiai, kurių septintame DLKŽ leidime atsisakyta dėl spausdintinio leidinio apimties ribojimo. 6. BENDRINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS Visai kitoks nei Dabartinės lietuvių kalbos žodynas tiek leksikos sudėties, tiek paties žodyno struktūros ir rengimo metodikos atžvilgiu yra šiuo metu rengiamas elektroninis Bendrinės lietuvių kalbos žodynas. Jame galima rasti pačią naujausią leksiką, vartojamą po 2000-ųjų metų iki šių dienų, pavyzdžiui: feisbukas, gūglas, gūglinti, jutubas. Į žodyną bus įtraukti ir instagramas, skaipas, tviteris ir kt. Minint DLKŽ penkiasdešimtmetį, vyriausiasis šio žodyno redaktorius akcentavo, kad atiduodant į vartotojų rankas trečiąjį DLKŽ leidimą, buvo rašoma, jog būtinai reikėtų didesnio bendrinės kalbos žodyno, kokių trijų ar keturių tomų, su daugiau straipsnių ir ypač vartosenos pavyzdžių (Keinys 2004: 82). BLKŽ šį lūkestį įgyvendina. Rašant, redaguojant ir aprobuojant BLKŽ atsižvelgiama į realią žodžių vartoseną, jų kirčiavimo polinkius, bet laikantis bendrinės kalbos normų. Taigi, žodyne teikiama dabar funkcionuojanti taisyklinga bendrinės kalbos leksika. Todėl atsisakoma nemažos dalies pasenusių, tarminių, būdingų tik siaurai sričiai žodžių ir įtraukiama kur kas daugiau negu buvo daroma anksčiau tarptautinių žodžių, terminų, naujažodžių, įvardijančių naujas realijas. Pagrindinis šio žodyno skirtumas nuo DLKŽ įvairių leidimų yra žodyno rašymas ir redagavimas ne tik abėcėliškai, bet ir, didesne dalimi, leksinėmis semantinėmis grupėmis. Be to, laikomasi principo, kad žodis turi būti aiškinamas visiems suprantamais, semantiškai ir stilistiškai neutraliais žodžiais, kuriuos taip pat galima rasti šiame žodyne (Liutkevičienė 2006: 14). Be jokios abejonės, BLKŽ rengėjai naudojasi sukaupta ankstesnių, šiame straipsnyje jau minėtų (LKŽė, DLKŽ), kitų lietuvių kalbos ir užsienio kalbų žodynų patirtimi, remiasi naujausiais mokslo tiriamaisiais darbais, duomenynų, tekstynų medžiaga. Straipsniai / Articles 275 VILІJA SAKALAUSKIENĖ Tikslinga paminėti vieną kitą iš daugelio DLKŽ ir BLKŽ skirtumų: 1) atsisakyta lizdinio28 giminiškų žodžių pateikimo29; 2) antraštiniais žodžiais iškeliami ir aiškinami visi apibrėžtyse vartojami žodžiai; 3) iškeliami ir aiškinami labiau paplitę, leksikalizuoti žodžių junginiai ir sudėtiniai terminai30; 4) visi BLKŽ antraštiniai žodžiai ar jų reikšmės, išskyrus tik pavienius atvejus, iliustruojami vartosenos pavyzdžiais; 5) visi iliustracinių sakinių žodžiai kirčiuojami; 6) kai kurių žodžių (pvz., būdvardžių, prieveiksmių) straipsniuose išskiriama daugiau morfologinių formų (aukštesniojo, aukščiausiojo laipsnio, įvardžiuotinių); 7) žymimas sintaksinis veiksmažodžių, atskirais atvejais būdvardžių ir frazeologinių junginių junglumas; 8) pateikiama daugiau gramatinės informacijos; 8) atsisakyta neteiktinų žodžių įtraukimo į BLKŽ makrostruktūrą ir kt. Apie DLKŽ, kuris kadaise turėjo tą pačią paskirtį ir atliko tas pačias aiškinimo ir norminimo funkcijas, ir BLKŽ skirtumus, lyginant abiejų žodynų b raides antraštinių žodžių straipsnius, pačių BLKŽ redaktorių buvo atlikta išsami analizė, kurios rezultatai ne tik patvirtino pasirinktos žodyno rengimo metodikos teisingumą, bet ir parodė tobulintinas sritis (Liutkevičienė, Murmulaitytė 2015: 86, 139). Atsižvelgiant į šio tyrimo rezultatus, nuolat peržiūrimas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyno (LKND) antraštynas. Taigi, žodynas rengiamas atsižvelgiant į nuolat kintančią kalbos padėtį, naujus žinių visuomenės bei prestižinės kalbos vartojimo poreikius, į naujausius bendrinės kalbos tyrimo, norminimo rezultatus, paskelbtą ar kitaip pareikštą kitų žodynų bei rengiamų šio žodyno tekstų kritiką. APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS 1. Apžvelgus dabartinės ir bendrinės lietuvių kalbos žodynų raidą nuo XIX a. pab. iki XXI a. pirmųjų dešimtmečių matyti, kad vienas išskirtiniausių XIX a. leksikografinių darbų – Antano Juškos lietuvių–lenkų kalbų žodynas padėjo pamatus aiškinamajam lietuvių kalbos žodynui. Tai svarbus leksikografinis naujo tipo šnekamosios kalbos aiškinamųjų žodynų šaltinis, naujas XIX a. antrosios pusės visuomenei. 28 Kai kuriuose straipsniuose vadinamo įtrauktinio (plačiau žr. Liutkevičienė, Murmulaitytė 2015: 84). 29 BLKŽe skirtingai nuo DLKŽ atskirais antraštiniais žodžiais pateikiami deminutyvai, veiksmažodžių ir būdvardžių abstraktai, prieveiksmiai, daiktavardžių su priesagomis –tojas, –ėjas vediniai. 30 Viena iš BLKŽ naujovių – kaip antraštiniai iškeliami ir dažniau vartojami dvižodžiai ar keliažodžiai terminai arba šiaip realijų pavadinimai (Liutkevičienė 2010: 147). 276 Acta Linguistica Lituanica LXXXIX Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos 2. A. Juškos žodyne pradėtas kalbos standartizavimo procesas, kurį tęsė ir J. Jablonskis, buvo reikšmingas lietuvių bendrinės kalbos istorijai. Pagrindine tarme ir žodyno autorius, ir redaktorius pasirinko vakarų aukštaičių tarmę. J. Jablonskis buvo įsitikinęs, kad yra reikalingas lietuvių bendrinės kalbos žodynas, parašytas visiems suprantama kalba. 3. Kaip pirmasis bendrinės kalbos norminamasis žodynas ir naujų terminų šaltinis buvo reikšmingas J. Jablonskio Mūsų žodynėlis, galėjęs išaugti į lietuvių rašomosios kalbos žodyną. J. Jablonskis pats nespėjo parašyti lietuvių kalbos žodyno, bet savo darbais daug prisidėjo prie tokio žodyno parengiamųjų darbų. 4. J. Jablonskio lūkesčius iš dalies įgyvendino Lietuvių kalbos žodynas, kurio redaktorius K. Būga savo leksikografinį kelią taip pat pradėjo redaguodamas A. Juškos žodyną. Lietuvių kalbos žodynas – vienas svarbiausių aiškinamųjų lietuvių kalbos veikalų, pradėjo naują lietuvių leksikografijos vystymosi etapą. Žodyno duomenų svarbą ir reikšmingumą šiandienos tyrimams rodo keli elektroninės versijos leidimai. 5. Gausi ir įvairi Lietuvių kalbos žodyno medžiaga leido parengti Dabartinės lietuvių kalbos žodyną ir kitus jo leidimus (1972, 1993, 2000, 2003, 2006, 2012, 2021). Analizuojant įvairius DLKŽ leidimus, pabrėžtina, kad visiems leidimams aktualūs žodynų makrostruktūros sudarymo klausimai, vienas iš jų – žodžių atrankos, o vienas iš pačių svarbiausių uždavinių – leksikos norminimas. 6. Elektroninis Bendrinės lietuvių kalbos žodynas – visai kitoks nei Dabartinės lietuvių kalbos žodynas tiek leksikos sudėties, tiek paties žodyno struktūros ir rengimo metodikos atžvilgiu. Pagrindinis šio žodyno skirtumas nuo DLKŽ įvairių leidimų yra žodyno rašymas ir redagavimas ne tik abėcėliškai, bet ir leksinėmis semantinėmis grupėmis. BLKŽ rengiamas atsižvelgiant į nuolat kintančią kalbos padėtį, naujus žinių visuomenės bei prestižinės kalbos vartojimo poreikius, į naujausius bendrinės kalbos tyrimo, norminimo rezultatus, kitų žodynų ir rengiamų šio žodyno tekstų kritiką. 7. Kiekvienas aiškinamasis lietuvių kalbos žodynas vienaip ar kitaip davė impulsą galvoti apie naują tobulesnį žodyną ar kitą jo leidimą. Kiekvienas iš aptartų žodynų turėjo savo tasą, skatino judėti pirmyn, pasisemti iš ankstesniojo patirties, nekartoti klaidų, rasti naujų sudarymo ir redagavimo būdų. Straipsniai / Articles 277 VIL IJA SAKALAUSKIENĖ VIETOVIŲ SUTRUMPINIMAI Als – Alsėdžiai, Plungės r. Puš – Pušalotas, Pasvalio r. Skap, Skp – Skapiškis, Kupiškio r. Vkš – Viekšniai, Mažeikių r. ŠALTINIAI IR SUTRUMPINIMAI BLKŽ – Bendrinės lietuvių kalbos žodynas, red. kolegija D. Liutkevičienė, D. Murmulaitytė, V. Sakalauskienė, A. Gritėnienė, A. Gaidienė, D. Daugirdienė, L. Jonušys, vyr. red. D. Liutkevičienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013–2022. Prieiga internete: https://ekalba.lki.lt/bendrinės-lietuvių-kalbos-zodynas. DLKŽ1 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, atsak. red. J. Kruopas, 1-asis leidimas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954. DLKŽ2 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, atsak. red. J. Kruopas, 2-asis leidimas, Vilnius: Mintis, 1972. DLKŽ3 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. St. Keinys, 3-iasis leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. DLKŽ4 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. St. Keinys, 4-asis leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. DLKŽ5e – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. St. Keinys, 5-asis elektroninis leidimas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2003. DLKŽ6e – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. St. Keinys. 6-asis (3-iasis elektroninis, 4-asis internetinis) leidimas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006. [Internetinis variantas nuo 2015 m. viešai nebeprieinamas.] DLKŽ7e – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. St. Keinys, 7-asis (5-asis internetinis) leidimas, atnaujinta versija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2017. [Internetinis variantas nuo 2022 m. viešai nebeprieinamas.] DLKŽ8e – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. St. Keinys, 8-asis (6-asis elektroninis / internetinis) leidimas, atnaujinta versija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021. Prieiga internete: https://ekalba.lki.lt/dabartines-lietuviu-kalbos-zodynas. DOI: doi.org/10.35321/dlkz. J̄k – Jonas Jablonskis. Lietuvių kalbos žodynui medžiaga kartoteka, saugoma LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje, F-99. 278 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos J – Литовскій словарь А. Юшкевича съ толкованіемъ словъ на русскомъ и польскомъ языкахъ [Litovskij slovar’ A. Juškeviča s’ tolkovaniem’ slov’ na russkom’ jazykačh’], вып. второй [vуp. vtoroj], Санктпетербург [Sanktpeterburg], 1904, I–LIX. LKND – Miliūnaitė Rita, Aleksaitė Agnė. Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas, tęstinis internetinis žinynas nuo 2011 m., sud. ir ats. red. R. Miliūnaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: https://ekalba.lki.lt/naujazodziai. DOI: doi.org/10.35321/neol. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (atnaujinta versija, 2018). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviiu-kalbos-zodynas. LITERATŪRA B a l a š a i t i s A n t a n a s 1999: Dabartinės lietuvių kalbos žodyno Čikagos leidimas (1962). – Gimtoji kalba 5, 28–31. B a l a š a i t i s A n t a n a s 1999a: Dabartinės lietuvių kalbos žodyno Čikagos leidimas (1962). – Gimtoji kalba 6, 28–32. B a l a š a i t i s A n t a n a s 2018: Žodžiai ir žodynai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Č e p a i t i e n ė G i e d r ė, L a p i n s k i e n ė L i o n ė, sud., 2010: Atsiminimai apie Joną Jablonskį, Vilnius: Gimtasisi žodis. E n d z e l ī n s J ā n i s 1971: Darbu izlase 1, Rīga: Zinātne. G r i t ė n i e n ė A u r e l i j a 2017: Žodyno vaizdinys Lietuvių kalbos žodyne. – Bendrinė kalba 90, 1–19. J a k a i t i e n ė E v a l d a 2005: Leksikografija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. JR – Jablonskio raštai 4, red. J. Balčikonis, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1935. K e i n y s S t a s y s 2004: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas per penkiasdešimt metų. – Kalbos kultūra 77, 76–83. K l i m a v i č i u s J o n a s 1997: Kas yra bendrinės kalbos leksika? Sampratos, nuomonės ir prietarai. Žodyno praktika ir teorija. Vartojimo reikšmės ir problemos. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 20–32. K r u o p a s J o n a s 1998 [1968]: Rinktiniai raštai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Straipsniai / Articles 279 VIL IJA SAKALAUSKIENĖ Lyberis Antanas 2009: Leksikografijos teorija ir praktika, sud. Z. Šimėnaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Liutkevičienė Danutė 2006: Bendrinės lietuvių kalbos žodynas. Siekiamybė ir realybė. – Leksikografija ir leksikologija 1. Aiškinamųjų bendrinės kalbos žodynų aktualijos, red. kolegija D. Liutkevičienė, R. Mikulskas, D. Murmulaitytė, sud. R. Petrokienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 9–33. Liutkevičienė Danutė 2010: Bendrinės lietuvių kalbos žodyno struktūra, tikslai ir perspektyvos. – Kalbos kultūra 83, 141–150. Liutkevičienė Danutė, Murmulaitytė Daiva 2015: Nuo Dabartinės prie Bendrinės lietuvių kalbos žodyno. – Leksikografija ir leksikologija 5, sud. A. Gritėnienė, red. kolegija J. Girčienė, L. Levancevič, D. Liutkevičienė, D. Murmulaitytė, V. Sakalauskienė, I. Zuicena, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 83–146. LKŽi – Lietuvių kalbos žodyno instrukcija, Vilnius: 1980. Mikulėnienė Danguolė 2022: Lietuvių kalbos instituto istorija: kalbotyros aneksija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Naktinienė Gertrūda 2005: „Lietuvių kalbos žodyno“ taisymai elektroniniame variante. – Kalbos kultūra 78, 191–203. Naktinienė Gertrūda 2012: Elektroninio Lietuvių kalbos žodyno naujovės. – Kalbos kultūra 85, 92–102. Palionis Jonas 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Piročkinas Arnoldas, sud., 1991: Jonas Jablonskis. Straipsniai ir laiškai. Vilnius: Mokslas. Rutkovska Kristina 2021: Leksikografiniai šaltiniai lietuvių kalbos pasaulėvaizdžio tyrimuose. – Vertybės lietuvių ir lenkų kalbų pasaulėvaizdyje 2. Liaudiškasis, tautinis, daugiatautis ir daugiakultūris paveldas, Vilnius, Liublinas: Vilniaus universiteto leidykla, 181–200. Sabaliauskas Algirdas 1997: Kazimieras Būga ir lietuvių leksikografija. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 1–4. Sakalauskienė Vilija 2010: Dialektizmų atranka dabartinės ir bendrinės lietuvių kalbos žodynuose. – Leksikografija ir leksikologija 2. Jono Kruopo 100-osios gimimo metinės, sud. V. Sakalauskienė, A. Auksoriūtė, red. kolegija O. Karaeva, I. Lemeškin, G. Naktinienė, R. Petrokienė, V. Sakalauskienė, J. Zabarskaitė, vyr. red. Z. Šimėnaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 295–305. 280 Acta Linguistica LXXXIX Lietuvių kalbos aiškinamųjų žodynų raida, savitumas ir tarpusavio sąsajos Sakalauskienė Vilija 2012: Antano Juškos lietuvių–lenkų kalbų žodyno terminė medžiaga. – Priešaušrio mokslas, kultūra ir švietimas. Lauryno Ivinskio 200-osioms gimimo metinėms (su CD), sud. A. Auksoriūtė, red. kolegija D. Mikulėnienė, V. Sakalauskienė, Z. Sawaniewska-Mochowa, V. Šaūdina, P. Zemlevičiūtė, vyr. red. A. Auksoriūtė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 256–274. Sakalauskienė Vilija 2021: Leksikografinis Jono Jablonskio palikimas. – Kultūros studijos Panevėžyje. Jonas Jablonskis, sud. L. Lapinskienė, Panevėžys: Komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“, 32–44. Sawaniewska-Mochowa Zofia 2002: Ze studiów nad socjolektem drobnej szlachty kowieńskiej XIX wieku (na podstawie słowników przekładowych Antoniego Juszkiewicza), Bydgoszcz: Wydawnictwo Akademii Bydgoskiej im. Kazimierza Wielkiego. Sawaniewska-Mochowa Zofia 2014: Lietuviški XIX amžiaus verstiniai žodynai – regioninės lenkų kalbos tyrimų šaltiniai. – Leksikografija ir leksikologija 4, sud. R. Petrokienė, red. kolegija S. Berg-Olsen, O. Kažukauskaitė, D. Murmulaitytė, V. Sakalauskienė, Z. Sawaniewska-Mochowa, J. Urbanavičienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 123–138. Tolutienė Birutė 1961: Antanas Juška leksikografas. – Literatūra ir kalba 5, 87–377. Urbutis Vincas 2010: Knygos apie žodžius, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Vitkauskas Vytautas 2001: Baigiant didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“. – Kalbos kultūra 74, 109–113. Vosylȳtė Bronė 2002: K. Būga žodynininkas. – Kelias į didįjį Žodyną, sud. K. Morkūnas, K. Vosylȳtė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 50–80. The Development, Uniqueness and Interrelationship of Lithuanian Explanatory Dictionaries SUMMARY In the 19ᵗʰ century, as a social, cultural, and literary renaissance began, many Lithuanian intellectuals recognized that, in addition to grammar books, dictionaries could also help develop the Lithuanian written language. Consequently, they embarked on the compilation of Lithuanian language dictionaries. The article reviews the development of current and Straipsniai / Articles 281 VILIJA SAKALAUSKIENĖ Standard Lithuanian language dictionaries from the end of the 19th century to the first decades of the 21st century. The exploration is grounded in the analysis of the most prominent dictionaries of the era and specific examples drawn from these references. The article also scrutinizes the most important problems that the compilers of Lithuanian explanatory dictionaries may face. The empirical basis of the study consists of the data from Antanas Juška’s Lithuanian–Polish dictionary, the card index of Jonas Jablonskis’ Material for the Lithuanian Language Dictionary, Lithuanian Language Dictionary (LKŽe), various editions of the Modern Lithuanian Language Dictionary (DLKŽ) and the data from the electronic Standard Lithuanian Language Dictionary (BLKŽe). The Lithuanian–Polish dictionary, edited by the renowned Lithuanian lexicographer and folklore collector Antanas Juška, stands as one of the most remarkable lexicographical achievements of the 19th century. The importance and significance of this dictionary were also appreciated by Jonas Jablonskis, who took the first steps in lexicographic work by editing Juška’s dictionary. The work on the dictionary encouraged the linguist to collect material for a study of the Standard Lithuanian language, write the data on cards and catalogue them in a card index. Jablonskis’ aspiration to compile a Lithuanian standard language dictionary found practical realization in the Lithuanian Language Dictionary, which combines three different dictionaries, encompassing written and dialectal forms, texts from diverse historical periods, and modern standard language. The wealth of diverse material within this dictionary paved the way for the creation of the Dictionary of the Contemporary Lithuanian Language (1954) and its subsequent editions (1972, 1993, 2000, 2003, 2006, 2012, 2017, 2021). The electronic dictionary of the Standard Lithuanian Language that is currently being edited, distinguishes itself by featuring a distinct lexicon structure and the methodology for its compilation. Each published dictionary served as a catalyst, inspiring the writing of a new and more refined dictionary or the development of fresh editions. Įteikta 2023 m. liepos 18 d. VILIJA SAKALAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 282 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIX