Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga -(i)uoti kirčiavimo raida

SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ Vilniaus universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių akcentologija, dialektologija, onomastika, edukologija. VYTAUTAS RINKEVIČIUS Vilniaus universitetas ORCID id: orcid.org/0000-0001-9451-5993 Mokslinių tyrimų kryptys: baltų-slavų istorinė akcentologija, baltų kalbų lyginamoji gramatika, prūsistika, latvistika. DOI: doi.org/10.35321/all91-04 LIETUVIŲ KALBOS VEIKSMAŽODŽIŲ SU PRIESAGA −(I)UOTI KIRČIAVIMO RAIDA Accentuation History of Lithuanian Verbs in −(i)uoti ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjama lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga −(i)uoti kirčiavimo raida, lyginant šių dienų tarmių, bendrinės kalbos ir kirčiuotų senųjų tekstų duomenis su rekonstruojama prokalbės būkle. Dabartinėje kalboje priesagos −(i)uoti vediniams būdingas priesagos kirtis, o šaltiniuose minimi nepriesaginio kirčio atvejai liudija palaipsnį šio kirčio nykimą ir priesaginio įsigalėjimą. Dalis nepriesaginio kirčio atvejų gali būti laikomi išlaikytais archaizmais (pvz., vediniai iš 1 kirčiuotės vardžodžių), dalis atsiradę vėliau, pvz., lūkuriuoti ar baltuoti tipų veiksmažodžiai (su ikoninę išėsto veiksmo funkciją atliekančiu šaknies cirkumfleksu). Pastarasis tipas pasižymi ypač didele kirčiavimo tipų įvairove tarmėse, kurios apžvalgai skirta didžioji straipsnio dalis. Vakariniame tarmių areale (ypač Mažojoje Lietuvoje) nepriesaginis kirtis galimas ir kituose veiksmažodžiuose, pvz., onomatopėjiniuose ir pan. ekspresyviuose veiksmažodžiuose, germanizmuose, priesagos −(i)uoti vedinių perdirbiniuose. Straipsniai / Articles 77 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS ESMINIAI ŽODŽIAI: lietuvių kalba, istorinė akcentologija, priesaginiai veiksmažodžiai, akcentinis tipas, akūtas, cirkumfleksas, akcentinė dominacija, ikoninė funkcija, metatonija. ANNOTATION The article deals with the accentuation history of Lithuanian verbs in –(i)uoti by comparing data from modern dialects, the standard language, and accentuated old texts with the reconstructed state of affairs in the proto-language. In modern Lithuanian, verbs in –(i)uoti are characterized by stress on the suffix, while various attested cases of non-suffix stress testify to the gradual disappearance of this type of accentuation and the establishment of suffix stress. Some cases of non-suffix stress can be considered archaisms (e.g., derivatives from nouns of accentual paradigm 1), while others could be of a later origin, e.g., verbs of the types lū́kuriuoti and báltuoti (with root circumflex as an iconic marker of prolonged action). The latter type is characterized by a large dialectal variety of accentual types, and most of the article is devoted to the study of this variety. In the western area of dialects (especially in Lithuania Minor), non-suffix stress is also possible in other kinds of verbs, e.g., onomatopoeic and other expressive verbs, Germanisms, or remodeled verbs in –(i)oti. KEYWORDS: Lithuanian, historical accentology, suffixed verbs, accentual type, acute, circumflex, accentual dominance, iconic function, metatony. 1. ĮVADAS (DABARTINĖ PADĖTIS) § 1. Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažodžių priesaga –(i)uoti priskiriama dominacinių stipriųjų priesagų klasei1: jos vediniams paprastai būdingas priesagos kirtis, nepriklausomai nuo veiksmažodžio darybos tipo, reikšmės ar pamatinio žodžio kirčiavimo, pvz., kain-úo-ti (← kaĩn-a 1), bals-úo-ti (← bal̃s-as 4); raudón-úo-ti (← raudón-as 1/3), gyv-úo-ti (← gýv-as 3); važ-úo-ti (← vež-ti) etc. (plg. Stundžia 2014: 168). § 2. Išimti sudaro nebent kai kurie išplėstinius priesagos variantus turintys veiksmažodžiai (dažniausiai deverbatyvai su –ul-iuoti, –ur-iuoti), pagal dabartines normas galintys būti kirčiuojami tiek priesagoje, tiek šaknyje (pamatiniame kamiene), pvz., nyk-ul-iúo-ti / nỹk-ul-iuo-ti; lū́k-ur-iúo-ti / lū̃k-ur-iuo-ti; snyg-ur-iúo-ti / snỹg-ur-iuo-ti. Šakninio kirčio variante šaknies priegaidė paprastai būna cirkumfleksas – jis gali būti perimtas iš pamatinio žodžio (pvz., nỹk-uliuo-ti ← nỹk-ti), metatoninis (pvz., lū́k-ur-iuo-ti ← láuk-ti) ar naujai atsiradęs pailgėjusiame balse (pvz., snyg-ur-iuo-ti ← snìg-ti). Pavieniuose denominatyvuose, ¹ Dėl straipsnyje vartojamų akcentologinių terminų žr., pvz., Rinkevičius 2010; 2015: 34, 47–52. 78 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida paprastai archaizmuose, galimas ir išlaikytas pamatinio žodžio šaknies akūtas, pvz., varpuč-iuo-ti / várpuč-iuo-ti ← várput-is 1. Senesniuose norminiuose darbuose (pvz., Laigonaitė 1978: 79² ar DLKŽ ankstesniuose leidimuose) nurodomas tik šakninis tokių žodžių kirtis, o variantinis kirčiavimas kodifikuotas vos paskutiniais dešimtmečiais (pradedant DLKŽ septintuoju leidimu³; plg. dar VLKК 2005 ir 2013 m. rekomendacijas), tad matyti akivaizdi priesaginio kirčio įsigalėjimo tendencija. 2. NEPRIESAGINIO KIRČIO ARCHAIZMAI IR JŲ KILMĖ § 3. Galima neabejoti, kad senovėje šakninis (tiksliau, pamatinio kamieno) kirtis priesagos –(i)uoti vediniuose buvęs gerokai dažnesnis nei šiuolaikinėje kalboje. Pavyzdžiui, Mikalojus Daukša dar kirčiavo: apijuok-uo-ti, ášar-uo-ti, ˈmėlyn-uo-ti, ˈpánč-iuo-ti, ˈraudon-uo-ti, galbūt ir vákar-uo-ti⁴ (plg. Skardžius 1935: 230tt. [1999: 266tt.])⁵. Frydricho Kuršaičio lietuvių–vokiečių kalbų žodyne (Kurschat 1883) dar randame: áuks-uo-ti, áušč-iuo-ti, čiùlb-uo-ti, gąšč-iuo-ti, páik-iuo-ti, páin-iuo-ti, pánč-iuo-ti, pǘl-iuo-ti, rùìšč-iuo-ti, sódž-iuo-ti (t. y. sṓodž-iuo-ti), tvỹč-iuo-tis, žìng-iuo-ti, žiáuk(š)č-iuo-ti; bált-uo-ti, gẽlt-uo-ti, juód-uo-ti, márg-uo-ti; áugal-uo-ti, býdel-iuo-ti, búter-iuo-ti, dárgan-uo-ti, ébel-iuo-ti (ir (h)ével-iuo-ti), gárban-uo-ti, priẽsgyn-iuo-ti, pǘder-iuo-ti, šérpet-uo-ti, úkan-uo-ti; gẽlton-uo-ti, gõmur-iuo-ti, grõmul-iuo-ti, maňgal-iuo-ti, márgal-iuo-ti, mėlyn-uo-ti, pýpel-iuo-ti, plũdur-iuo-ti, raũdon-uo-ti, skar̃mal-iuo-ti, svam̃bal-iuo-ti, viñzel-iuo-ti, výtur-iuo-ti (greta výtur-iav-imas); ášar-uo-ti, kãtur-uo-ti (ir kãtul-iuo-ti), prãkait-uo-ti, prãvar̃dž-iuo-ti, traškãn-uo-ti, vákar-uo-ti, vàsar-uo-ti; čìvyr-uo-ti⁶, ² Ir netgi Laigonaitė 2002: 105. ³ Kai kurie buvę šakninio kirčio archaizmai (pvz., grúod-uo-ti) į naujesnius DLKŽ leidimus išvis neįtraukti. ⁴ Iš paliudytos būtojo laiko dalyvio formos priwákarawufis (DP 618₃₀) negalima spręsti, ar tai prie-sagos –uoti, ar –auti vedinys. ⁵ Iš M. Daukšos rašybos neaiški žodžių ˈpánč-iuo-ti, ˈmėlyn-uo-ti, ˈraudon-uo-ti šaknies priegaidė. Dėl pirmojo jų spėjamo akūto plg. pántis, pánčioti. Likusių dviejų priegaidė nėra tokia akivaizdi: bent jau mėlyn-uo-ti tarmėse paliudytas su abiem galimom priegaidėm (žr. §§ 19–20). ⁶ Greta čivyr-úo-ti (plg. § 31 ir 50 išnašą). Straipsniai / Articles 79 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS grėvez–uo–ti, išgašč–iuo–ti, kăbar–iuo–tis, kăkal–iuo–ti, kămaš–uo–ti, kliūper–iuo–ti, lėket–uo–ti, mạdar–uo–ti, mùster–uo–ti, tālaž–uo–ti⁷ Be jau minėtų (ir dar minėsimų § 15) pavyzdžių, LKŽ iš įvairių šaltinių taip pat liudija, pvz.: gyv–uo–ti ‘rė́kauti gyvi gyvi (apie permpę)’, grū́od–uo–ti, kárp–uo–ti, miél–uo–ti, mìlt–uo–ti, mýl–uo–ti, rēm–uo–ti, snárgl–iuo–ti, spéig–uo–ti⁸, súp–uo–ti, tùlk–uo–ti, séil–iuo–ti, vėj–uo–ti; jómark–uo–ti, pléiskan–iuoti⁹, šéker–iuo–ti, šiū́pel–iuo–ti; ė́kel–iuo–ti; pùsryč–iuo–ti etc.¹⁰ § 4. Remiantis įprastais priesaginių žodžių kirčiavimo raidos baltų ir slavų kalbose dėsningumais, galima manyti, kad pradžioje šak­nies (pamatinio kamieno) kirtis turėjęs būti būdingas vediniams iš pastoviojo kirčio (akcentiškai stipriųjų kamienų) pamatinių žodžių (pvz., vėj–uo–ti ← vėj–as 1), o priesagos kirtis – vediniams iš mobiliojo kirčio (silpnųjų kamienų) žodžių (pvz., kelm–úo–ti ← kélm–as 3). Kitais žodžiais tariant, priesaga –uo–ti, kaip ir kitos veiksmažodžių darybinės priesagos, kildintina iš baltų(–slavų) nedominacinių stipriųjų priesagų klasės. Vėliau vedinių kirčiavimo priklausomybės nuo pamatinių žodžių kirčiavimo principo nustota paisyti dėl universalios dominacinių (t. y. nulemiančių visuomet vienodą vedinių kirčiavimą) priesagų išgalėjimo tendencijos, o priesaginio kirčio tipo pasirinkimą apibendrinimui nulėmė tai, kad dalyje žodžių kirčiui dėl Saussure’o dėsnio nušokus iš neakūtinės šak­nies į akūtinę priesagą (pvz., *parš–uo–ti > parš–úo–ti), neproporcingai išaugo atvejų su kirčiu priesagoje skaičius (plg. Dybo 1981: 201; Rinkevičius 2015: 47–52). Pagal aptartąjį raidos scenarijų nepriesaginis kirtis tegalėjęs išsilaikyti tik akūtiniuose vienskiemeniuose pamatiniuose kamienuose (pvz., áuks–uo–ti), taip pat daugiaskiemenių pamatinių kamienų negaliniame skiemenyje, nepriklausomai nuo priegaidės ar kiekybės (pvz., dárgan–uo–ti, á̄sar–uo–ti, pùsryč–iuo–ti). Senuose denominatyvuose toks pirminis šaknies (pamatinio kamieno) kirtis tegali būti įmanomas tik vediniuose iš 1 kirčiuotės (stipriųjų kamienų) vardažodžių. ⁷ Dar plg. Kuršaičio kaip neaiškius (t. y. laužtiniuose skliaustuose) pateikiamus pavyzdžius: [mérg–uo–ti; čiėpč–iuo–ti (čiėpčiuju); sviñbal–iuo–ti, žaìbar–iuo–ti]. ⁸ Be nurodyto šaltinio LKŽ. ⁹ Korektūros klaida LKŽe: peí̯škanuoti (plg. pléiskan­iuoti LKŽ X 127). ¹⁰ Sąrašas nebaigtinis. Jis sudarytas tik preliminariai peržvelgus LKŽ žodžių su baigmenimi –uoti sąrašą, tikrinant F. Kuršaičio lietuvių–vokiečių kalbų žodyne paliudytų –(i)uoti veiksmažodžių kirčiavimą su LKŽ duomenimis. Iš pastebėtų netikslumų čia būtų galima paminėti, pvz., tai, kad LKŽ minimas žirgliuoti (KI120, t. y. Kurschat 1870: 120, s. v. aufspreizen) yra klaidingas – originaliame šaltinyje iš tiesų sukirčiuota žirgliuoti (cirkumfleksas, matyt, per klaidą paimtas iš Kuršaičio čia pat minimo sinonimo žirgŀinti). Dar plg. 50 išnašą. 80 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida § 5. Nemažos dalies minėtųjų šaltiniuose liudijamų nepriesaginio kirčio veiksmažodžių pamatiniai žodžiai išties yra 1 kirčiuotės vard­žodžiai, pvz., api­juoka 1, ąšara 1, ãuksas 1/3, dãrgana 1/3ᵃ, grūodas 3/1, išgąstis 1 (greta išgąstỹs 3ᵇ), kãrpa 1, miẽlas 3 (←1)¹¹, mãlas 3 (← *1)¹², mìltai 1, pãntis 1, plẽiskana 1, prãkaitas 3ᵇ/1, priešgyna 1, pūlis 1, pūšrytìs 1 (greta pusrytỹs 3ᵇ), rẽmas 1, sėilė 1/3(/4), spėigas 1(/4), súodžiai 1, šérpeta(s) 1, tràškana (ir traiškana) 1, úkanaĩ 1/3ᵃ, vãkaras 3ᵇ/1, várputis 1, vėjas 1, vùngis 1(/2). Dėl išlaikyto šak­nies kirčio vediniuose iš spalvas reiškiančių 1 kirčiuotės būdvardžių žr. § 23. Dalis tokių nepriesaginio kirčio veiksmažodžių gali būti išlaikyti seni archaizmai, paveldėti iš laikų iki Saussure’o dėsnio, dalis – pasidaryti ir kiek vėliau, neprieštaraujant bendram dėsningumui, kad nepriesaginis kirtis galimas tik akutiniuose vienskiemeniuose pamatiniuose kamienuose ir daugiaskiemenių pamatinių kamienų negaliniame skiemenyje. Kai kurių išvardytų pamatinių vard­žodžių (pvz., vãkaras) 1 kirčiuotė gali būti ir antrinė¹³, pasitaikanti tik dalyje tarmių (tačiau būtent tose, kur fiksuojamas ir atitinkamas nepriesaginio kirčio veiksmažodis). Vos kelių veiksmažodžių pamatinių žodžių laukiama 1 kirčiuotė žodynuose nepaliudyta: snarglys 3/4, áugalas 3ᵃ, pravardė 3ᵇ (ar pravardas), skarmalas 3ᵇ. 3. NAUJI NEPRIESAGINIO KIRČIO ATVEJAI § 6. Be išlaikytų archaizmų, siejamų su pamatinių vardžodžių 1 kirčiuote, epochoje po Saussure’o dėsnio lietuvių kalboje radęsi nemažai naujų nepriesaginio kirčio veiksmažodžių, dažnai su šaknies cirkumfleksu, kurių kirčiavimą jau lėmusios kitos priežastys nei pamatinio kamieno akcentinė vertė. Jų kirčiavimas gerokai įvairuoja šių dienų ar palyginti nesenų laikų tarmėse. Galima išskirti kelias tokių veiksmažodžių grupes, besiskiriančias viena nuo kitos reikšme, susidarymo aplinkybėmis, akcentinių tipų geografine distribucija: a) lūkuriuoti tipas; b) bal̃tuoti tipas; ¹¹ Plg. M. Daukšos dat. sg. masc. miél-am (žr. Skardžius 1936: 141 [1999: 105]) ir neišvestiniams būdvardžiams būdingą mobiliojo kirčio įsigalėjimo tendenciją (žr. Rinkevičius 2015: 39t.). ¹² Plg. 1a. mìl̃s, pr. nom. pl. mìlai, sl. *mílъ a. p. a. ¹³ Žodis vãkaras greičiausiai laikytinas senu mobiliojo kirčio žodžiu (plg. sl. *věčerъ a. p. c.), tačiau vakariniame lietuvių kalbos tarmių areale, visų pirma Mažojoje Lietuvoje (kur paliudytas šakninio kirčio veiksmažodis vakar–uo–ti), pasitaiko ir pastoviojo kirčio formų resp. šaknies akcentinio stiprumo požymių vediniuose, plg. vãkaras 1 (LKŽ: Trk), Friedricho Wilhelmo Haacko žodyno ir gramatikos adv. (instr. pl.) Wákarais, F. Kuršaičio nom. pl. vakarãì, verb. vãkar–au–ja. Straipsniai / Articles 81 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS c) onomatopėjiniai ir pan. veiksmažodžiai; d) germanizmai ar vediniai iš germanizmų; e) priesagos -(i)oti vediniai. Toliau atskirai aptariama kiekvienos iš šių grupių veiksmažodžių kirčiavimo kilmė, raida ir kirčiavimo tipų įvairovė tarmėse. Daugiausia dėmesio skiriama antrajam (balтuoti) tipui, pasižyminčiam didžiausia akcentine įvairove tarmėse. 3.1. Lūkuriuoti tipas § 7. Minėtieji (žr. § 2) –ur–iuoti, –ul–iuoti tipo vediniai, paprastai deverbatyvai, žymintys neintensyvų tęstinį veiksmą ar būseną (plg. LKG II 250tt.) ir šaknyje turintys cirkumfleksą (pirminį, metatoninį ar atsiradusį dėl balso pailgėjimo), savo kilme laikytini išplėstais iš tos pačios reikšmės –ur–ti, –ul–ti vedinių (t. y. lũk–ur–iuo–ti ← lũk–ur–ti). Pastarieji kartais laikomi denominatyvinės kilmės (pvz., lũk–ur–ti ← lũk–ur–ỹs 3ᵇ, plg. Skardžius 1943: 551), nors teoriškai nėra neįmanoma ir atitinkamų vardažodžių deverbatyvinė kilmė. Iš –ur–ti, –ul–ti vedinių gali būti atsiradę dariniai ir su kitomis išplėstinėmis priesagomis – juose taip pat šaknyje paprastai būna cirkumfleksas, plg. lũk–ur–iau–ti, lũk–ur–o–ti, lũk–ur–io–ti, lũk–ur–no–ti, lũk–ur–nė–ti. § 8. Cirkumfleksas (kitaip sakant, „tęstinė“ priegaidė, plg. Girdenis 2003: 273) ir balso pailgėjimas –ur–ti, –ul–ti vediniuose (ar jų pamatiniuose vardažodžiuose) atlieka ikoninə funkciją: sustiprina ištęsto, lėto veiksmo įspūdį (plg. Stundžia 1985: 135). Iš šių veiksmažodžių cirkumfleksas (resp. šaknies kirtis ir balso pailgėjimas) perėjęs ir į visus minėtuosius išplėstinius vedinius, t. y.: lũk–ti → (lũk–ur–į →) lũk–ur–ti → lũk–ur–iuo–ti, lũk–ur–iau–ti etc.; snỹg–ti → (snỹg–ur–į →) snỹg–ur–ti → snỹg–ur–iuo–ti, snỹg–ur–o–ti etc. Priešingas procesas matomas momentinės reikšmės veiksmažodžiuose su –ter–ti, –tel–ti ir jų išplėstiniuose variantuose, kur vyrauja šaknies akūtas („staiginė“ priegaidė) ar trumpasis balsis, plg.: snaũs–ti → snũs–tel–ti → snũs–tel–ė–ti; tẽmp–ti → t̃mp–tel–ti → t̃mp–tel–ė–ti; láuk–ti → lùk–tel–ti → lùk–tel–ė–ti. § 9. LKŽ ir tarmių žodynų duomenimis, šaknies kirtis pasitaiko kone visoje Lietuvoje, tuo tarpu priesaginis galimas tik rytinėje jos dalyje (daugiausia rytų aukštaičiuose, vietomis ir vakarų ar pietų aukštaičiuose¹⁴) (žr. 1 žemėlapi). Net ir vienoje šnektoje gali būti liudijamas nevienodas skirtingų tos pačios priesagos vedinių kirčiavimas, pvz., plũd–uruoti : lũk–uruoti, snũd–uruoti (LKŽ: ¹⁴ Apie pietų aukštaičius trūksta duomenų, bet tokie žodžiai kaip PPAŽ snygulióti netiesiogiai galėtų liudyti priesaginio kirčio galimybę ir –uruoti, –uliuoti vediniuose. 82 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida Srv); lūk–uriuoti : snyg–uriuoti, snūd–uriuoti (VdškŽ); snąg–uriuoti : snyg–uriuoti (LKŽ: Ėr). 1 ŽEMĖLAPIS. Priesagų –ur(i)uoti, –uliuoti vedinių kirčiavimas lietuvių tarmėse: lūkuriuoti: LKŽ (Kur, Srv); plūduriuoti: LKŽ (Lzd); Znž (Grš); snyguriuoti: LKŽ (Ut, Ob, Švnč, Ėr); VdškŽ; snyguliuoti: LKŽ (Mtl); snūduriuoti: LKŽ (Srv); VdškŽ; snūduliuoti: LKŽ (Ad); lūkuriuoti: LKŽ (Grz, Alk, Skr); KzRŽ (KzR); ZnŽ (Nm, Lkč); VdškŽ; plūduriuoti: LKŽ (Skr, Nmk, Srv, Šll); K; Sch15; ŠVŽŽ (Ged, Lu); KrtnŽ; VaigŽ; KzRŽ (KzR); plūduruoti: LKŽ (Ms, Užv, Rdn, Krš); Dunž (Dr, Varp, Krš, Vds); snyguriuoti: LKŽ (Škn, Yl, Jrb, Dkš, Pv); KzRŽ (Bbr, KzR); KltŽ; snygūruoti: LKŽ (Jž, Skp, Kp, Rš); KpŽ (Skp, Kp); snyguliuoti: LKŽ (Bsg, Krok, Lkč; Alv, Mrs); ZnŽ (Lkč); snūduriuoti: LKŽ (Mžk, Krkl, Grk, Jrb, Dkš, Mrj, Krs, Dbk, Ds); KrtnŽ; VaigŽ; KzRŽ (Gvlt, KzR); snūduruoti: LKŽ (Rdn); KpŽ (Kp, Ppl); snūduliuoti: LKŽ (Plv; Ds). 15 Žr. Schleicher 1857: 171 (iš rašybos neaiški priegaidė: plūduriavo). Straipsniai / Articles 83 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS § 10. Dabartinėje kalboje, kaip minėta (žr. § 2), priesagos kirtis vis labiau įsigali. 3.2. Bal̄tuoti tipas 3.2.1. Bendra apžvalga § 11. Iš visų paliudytų nepriesaginio kirčio -(i)uoti vedinių išsiskiria kompaktiška grupė veiksmažodžių, vienijamų semantikos ir (bent jau dalyje tari­mių) šak­nies priegaidės – cir­kum­flek­so. Tai – vediniai iš spalvos (ar panašias kitas ypatybes) reiš­kian­čių būdvardžių, dažniausiai turintys būsenos darybinę reikšmę, t. y. „būti tam ar tokiam, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“ (plg. DLKG 393)16, pvz., balt-uo-ti ‘baltam būti, baltam rodytis’ ← adj. bál­t-as. Šaknies cir­kum­flek­sas gali būti tiek metatoninis (pvz., bālt-uo-ti ← bālt-as), tiek perimtas iš pamatinio žodžio (pvz., gēlt-uo-ti ← gēlt-as). Vediniai iš būdvardžių, turinčių trumpuosius ar padėtinio ilgumo šaknies balsius, šiai grupei, regis, nepriklauso – jie visuose šaltiniuose paprastai liudijami su priesagos kirčiu17, plg. rud-uo-ti, rus̄u-uo-ti, žal-iuo-ti¹⁸, žāl-uo-ti¹⁹. § 12. Kitaip nei lū̄kuriuoti tipo vedinių atveju, cirkumfleksinės šaknies kirtis šiuose veiksmažodžiuose ne perimtas iš tarpinų darybos grandinės grandžių (t. y. láuk-ti → [lãkur-i →] lúkūr-ti → lúkūr-iuo-ti), o atsiranda darantis pačius -uoti vedinius (t. y. bált-as → balt-uo-ti), tad kitų priesagų vediniuose iš spalvų pavadinimų nepasitaiko (plg. balt-é-ti, bál­t-in-ti)20. 16 Kitaip sakant, žymintys „pagrindiniu žodžiu pasakytos ypatybės reiškimą, egzistavimą kaip procesą“ (plg. LKG II 248). 17 Plg. tame pačiame sakinyje: sã-ko | pãpučǫ. dú-mu. | taį tą pudrà pajūdūoją | parudõją (ZnŽ: Br). 18 Neaišku tik, kiek patikimas LKŽ minimas žāl-iuo-ti (BŽ; žr. Baronas 1932: 175, s. v. зеленѣть) kirčiavimas. Tai gali būti ir hiperkorekcijos atvejis: žodyne kirčiuojama ir, pvz., juódoti, nors biržiečio Jono Barono tarmėje šaknies kirtis šiaip nėra laukiamas (plg. §§ 17, 21 ir 3 žemėlapį). 19 Greičiausiai tik dėl pavyzdžių retumo šaknies kirtis LKŽ nepaliudytas ir poroje aptariamojo tipo ilgųjų šaknų veiksmažodžių, pvz., bér-uo-ti (Rdm – tik vienas kirčiuotas pavyzdys, be to, iš šnek­tos, kurioje visai lauktinas priesagos kirtis, žr. § 21), palv-uo-ti (ne vieno kirčiuoto pavyzdžio). 20 F. Kuršaičio laužtiniuose skliaustuose pateikiamas (vadinasi, autoriui nežinomas) [gėlton-au-ti] greičiausiai mechaniškai sukirčiuotas pagal šalia prirašytą tos pat reikšmės gėlton-uo-ti. ZnŽ marg-au-ti greičiausiai yra mãrg-uo-ti perdirbinys (pastarojo ZnŽ nėra). 84 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida 3.2.2. Raida XX–XXI a. § 13. Aptariamojo tipo veiksmažodžių šaknies kirtis bendrinės kalbos formavimosi pradžioje buvęs norminis. Įvairūs XX–XXI a. norminamieji darbai atspindi palaipsnį šaknies kirčio nykimą resp. priesaginio kirčio įsigalėjimą. § 14. Pranas Skardžius savo 1936 m. Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavime teigė, kad „šaknyje, ne priesagoje kirčiuotini [...] veiksmažodžiai baltuoti, juoduoti, marguoti, mėlynuoti, raudonuoti“ (Skardžius 1999: 381, plg. ir p. 379), o į pavyzdžių žodynėlį įtraukė tokius veiksmažodžius kaip baltuoti, geltonuoti, juoduoti, marguoti, mėlynuoti, palšuoti, pilkuoti, raudonuoti (p. 391–421). Recenzuodamas Alfonso Kalniaus, Zigmo Kuzmickio, Jurgio Talmanto Lietuvių kalbos rašybos vadovėlį su kirčiuotu žodynu, teigė, kad jame „netinkamai kirčiuojama: [...] geltonuoti [...]. Daug plačiau yra kirčiuojama ir todėl geriau bendrinei kalbai tinka: [...] geltonuoti (plg. pilkuoti, raudonuoti ir kt.)“ (Skardžius 1998: 660). Panašiai ir Kazimieras Būga, recenzuodamas Jurgio Šlapelio (kupiškėno)21 1920–1922 m. žodyno sąsiuvinį, kaip bendrinei kalbai neteiktiną rytietybę kritikavo jame pavartotą formą pilkuoja, kuriai „rašomojoje kalboje atliepia pilkuoja. Pasak Būgos, „[r]ašomojoje kalboje ištaria ir: juoduoja, marguoja, baltuoja, mėlynuoja, raudonuoja“ (žr. Būga 1959: 144).22 § 15. XX a. antrojoje pusėje pasirodžiusiuose pirmuosiuose DLKŽ leidimuose jau nurodomas dvejopas daugumos šio tipo veiksmažodžių kirčiavimas: šakninis ir priesaginis (pvz., baltuoti / baltúoti), o kai kurių, retesnių, – netgi tik priesaginis (pvz., gelsvuoti). Dvejopo kirčiavimo atvejais pirmajame leidime (1954) pirmiau pateikiamas šakninio kirčio variantas (t. y. baltuoti / baltúoti), o antrajame (1972) – jau priesaginio (t. y. baltúoti / baltuoti)³. Trečiajame leidime (1993) daugumos veiksmažodžių nurodomas jau tik priesaginis kirtis (pvz., baltuoti, bet vis dar pilkuoti / pilkuoti), tuo tarpu naujausiuose leidimuose (pradedant septintuoju, 2012) jau visi veiksmažodžiai kirčiuojami priesaginiu kirčiu. Plg. kodifikacijos evoliuciją: 21 Plg. Zinkevičius 1992: 317. 22 Dėl J. Šlapelio 1920–1922 m. žodyno sąsiuvinio ribotos apimties aptariamojo tipo veiksmažodis jame pasitaiko tik vienakart (pilkuoja), ir tai tik visai kito žodžio (akmenynas) vartosenos pavyzdyje. Kituose Šlapelio žodynuose atitinkamų veiksmažodžių lizdų antraštinėse formose nurodomas dvejopas kirčiavimas: baltúoti / baltuoti; geltonuoti / geltonúoti; juoduoti / juodúoti; raudonuoti / raudonúoti (žr. Šlapelis 1921; 1929; 1940). 23 Be to, dėl neaiškių priežasčių antrajame leidime veiksmažodis gelsvuoti kirčiuojamas dvejopai, o veiksmažodžio juoduoti šakninio kirčio formoje kažį kodėl matomas akūtas (greičiausiai korektūros klaida). Straipsniai / Articles 85 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS DLKŽ¹, 1954 (= DLKŽ²ᵃ, 1962) DLKŽ²ᵇ, 1972 Variantai | Priesagos kirtis baltuoti / baltúoti gelsvúoti geltonuoti / geltonúoti geltuoti / geltúoti giedruoti / giedruoti juoduoti / juodúoti keršúoti marguoti / margúoti mėlynuoti / melynúoti melsvúoti palšuoti / palšúoti pilkuoti / pilkúoti raibúoti raudonuoti / raudonúoti rausvúoti Variantai | Priesagos kirtis gelsvúoti / gėlsvuoti geltonuoti / gėltonuoti geltúoti / gėltuoti giedruoti / giėdruoti juoduoti / ju̇oduoti keršúoti marguoti / mar̃guoti mėlynuoti / mėlynuoti melsvúoti palšuoti / palšúoti pilkuoti / pilkúoti raibúoti raudonuoti / raudonúoti rausvúoti DLKŽ³, 1993 (= DLKŽ⁴, 2000) DLKŽ⁷, 2012 (= DLKŽ⁸, 2021) Variantai | Priesagos kirtis baltúoti gelsvúoti geltonúoti geltúoti giedruoti / giėdruoti juodúoti keršúoti margúoti / mar̃guoti mėlynúoti melsvúoti palšúoti pilkúoti / pilkuoti raibúoti raudonúoti rausvúoti Variantai | Priesagos kirtis baltúoti gelsvúoti geltonúoti geltúoti giedruoti juodúoti keršúoti marguoti mėlynúoti melsvúoti palšúoti pilkúoti raibúoti raudonúoti rausvúoti 86 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida 3.2.3. Kirčiavimo tipų distribucija tarmėse § 16. Tarmėse galimà didelė aptariamojo tipo veiksmažodžių kirčiavimo įvairovė. § 17. Vedinių iš nepriesaginių (t. y. vienskiemenių kamienus turinčių24) būdvardžių atveju galimas trejopas kirčiavimas: • priesagos kirtis (balt-úo-ti); • šaknies kirtis su išlaikytu pamatinio būdvardžio akūtu (bált-uo-ti ← bált-as); • šaknies kirtis su (metatoniniu) cirkumfleksu (bált-uo-ti ← bált-as). Vediniuose iš neakutinės šaknies būdvardžių (gelsvuoti, gel­tuoti, melsvuoti, rausvuoti), šaknies akūtas nepasitaiko. 2–5 žemėlapiuose parodyta LKŽ ir tarmių žodynų liudijama būdingesnių aptariamojo tipo veiksmažodžių (baltuoti, juoduoti, marguoti, pilkuoti) kirčiavimo tipų geografinė distribucija. Kaip matyti, priesaginio kirčio tipas (balt-úo-ti, juod-úo-ti, marg-úo-ti, pilk-úo-ti) būdingesnis rytiniam tarmių arealui (rytų ir pietų aukštaičiai, Baltarusijos lietuvių salos), o šaknies – vakariniam. Išlaikytas šaknies akūtas (bált-uo-ti, juód-uo-ti, márg-uo-ti, pílk-uo-ti) būdingesnis vakarinio arealo šiaurinei daliai (šiauriniai žemaičiai), o metatoninis cirkumfleksas (bált-uo-ti, juód-uo-ti, márg-uo-ti, pílk-uo-ti) – pietinei (pietiniai žemaičiai, Mažoji Lietuva, kauniškiai). Rytiniame areale (išskyrus paribį su vakariniu arealu) metatoninis cirkumfleksas liudijamas tik viename šaltinyje (Ds, K. Būgos duomenimis). Arealų ribos, žinoma, nebūtinai tiksliai sutampa su mokslinės klasifikacijos tarmių ribomis25. Vietomis galimi ir skirtingi kirčiavimo tipai tame pačiame areale ar net toje pačioje šnektoje (plg. kauniškių juoduoti kirčiavimą, žr. 3 žemėlapį ir § 25–27), tačiau bendro akcentinių tipų geografinio pasiskirstymo vaizdo tai nepaneigia. 24 Paprastumo dėlei toliau nepriesaginiais vadinami ne tik darybiškai neskaidūs, bet ir priebalsines priesagas turintys būdvardžiai (pvz., gel-sv-as), o nepriesaginiais – tik balsines priesagas turintys (pvz., gelt-on-as). 25 Šiame straipsnyje, kalbant apie aptariamų kirčiavimo tipų paplitimo arealus, vartojami būdvardžiai vakarinis, rytinis, šiaurinis, pietinis (pvz., vakarinis arealas, šiauriniai žemaičiai), o kalbant apie standartinės tarmių klasifikacijos vienetus – daiktavardžių kilmininkai vakarų, rytų, šiaurės, pietų (pvz., rytų aukštaičiai, šiaurės žemaičiai). Straipsniai / Articles 87 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS 2 ŽEMĖLAPIS. Veiksmažodžio baltuoti kirčiavimas lietuvių tarmėse: • baltúoti: LKŽ (MIt; Bsg; Rm; Lp, Lš; Arm); DvŽ (Rm, Žž); DrskŽ, PPAŽ (Knv, Mrc, Rud, Zrv); ZtŽ; ZnŽ (Grš); • báltuoti: LKŽ (Krtn, Brs, Trk); KrtnŽ; ŠVŽŽ (Prlg, Srp, Žbr); DūnŽ (Dr, Vds); ZnŽ (Slv); • baltuoti: LKŽ (Vkš, Šts; Brt; Gs); K; KzRŽ (KzR); ZnŽ (Grš, Lkč, Lkš, Šk); KBūg (Ds). 88 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida 3 ŽEMĖLAPIS. Veiksmažodžio juoduoti kirčiavimas lietuvių tarmėse: • juoduoti: LKŽ (Dglš; Gs, Lp; Ėr, Pš, Srv, Šd; Pc; Trg; Žr); KpŽ (Skp, Šmn, PnmR, Plvn, Pnd, Slm); VdšKŽ; DvŽ (Gr, Mlk26); DrskŽ; PPAŽ (Mrc, Mst); ZtŽ; ZnŽ (Snt, Lp1, Jnk, Grš); • juoduoti: LKŽ (Brs, KlvrŽ, Šts; Skr); ŠVŽŽ (Įp, Yl, Ylk, Lyk, Ms, Nsm, Srpt, Vab, Že); KrtnŽ; • juoduoti: LKŽ (Tl; Vvr; Šk, Žvr; Gs; Ds); K; ZnŽ (Br, Grš, Jnk, Lp1, Lkš, VšR, Snt, Žvr); KBūg (Ds). 26 Jei taisytina iš M1 (žr. DvŽ: s. v. juoduoti). Straipsniai / Articles 89 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS 4 ŽEMĖLAPIS. Veiksmažodžio marguoti kirčiavimas lietuvių tarmėse: • margúoti: LKŽ (Rk; Ėr; Drsk, Lp); VdškŽ; DrskŽ; PPAŽ (Mrc, Mst); ŠVŽŽ (Lu); • márguoti: LKŽ (Lk, Šts; Slnt; Krš); KrtnŽ; DūnŽ (Dr, Krš); KBūg (Als, Slnt); • marguoti: LKŽ (Jdr; Br, Dkš, Klvr, Mrj, Skr); K; KzRŽ (KzR); KBūg (Ds). 90 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida 5 ŽEMĖLAPIS. Veiksmažodžio pilkuoti kirčiavimas lietuvių tarmėse: • pilkuoti: LKŽ (Pc; Šts); PPAŽ (Rud); • pilkuoti: LKŽ (Plt; Krš); ŠVŽŽ (Ged); KrtnŽ; DūnŽ (Dr, Krš); • pilkuoti: LKŽ (Grg; Užv; Br, Skr); KzRŽ (KzR); KBūg (Ds)?²⁷. § 18. Vediniuose iš priesaginių (t. y. turinčių dviskiemenius kamienus²⁸) būdvardžių nepriesaginio kirčio atveju galimas tiek pamatinio kamieno pirmojo skiemens, t. y. šakniės, kirtis (gėl̃t-on-uo-ti), tiek antrojo skiemens (t. y. būdvardžio priesagos) kirtis (gelt-õn-uo-ti, gelt-õn-uo-ti). Priklausomai nuo būdvardžių kirčiavimo, – priesaginio (pvz., gelt-õn-as, raud-õn-as) ar šakninio (pvz., mė́l-yn-as), – varijuoja ir iš jų išvestų veiksmažodžių kirčiavimas. § 19. Cirkumfleksinės kilmės šaknų būdvardžiai gelt-õn-as, raud-õn-as (plg. gẽlt-as, raũd-as) turi kirtį priesagoje. Kadangi priesaga akūtinė, t. y. galinti prisitraukti kirtį pagal Saussure’o dėsnį, tik toks kirčiavimas istoriškai ir telaukiamas. Šių būdvardžių vediniuose galimas ketveriopas kirčiavimas: • veiksmažodžio priesagos kirtis (pvz., gelt-on-uo-ti); ²⁷ Iš K. Būgos formuluotės (žr. citatą § 14 ir iškart po jos einančią pastabą: „(sako taip ir dusetiškiai).“) ne visai aišku, ar Dusetose cirkumfleksas galimas tik žodžiuose juõduoja, mẽrguoja, bãltuoja, mẽlynuoja, raũdonuoja, ar ir pilkuoja. ²⁸ Plg. 24 išnašą. Straipsniai / Articles 91 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS šaknies kirtis su cirkumfleksu (pvz., gẽlt-on-uo-ti); išlaikyta pamatinio žodžio kirčio vieta ir akutine priegaide priesagoje (pvz., gelt-ón-uo-ti); išlaikyta pamatinio žodžio kirčio vieta priesagoje, bet su metatoniniu cirkumfleksu (pvz., gelt-õn-uo-ti). Kirčiavimo tipų geografinė distribucija matoma 6–7 žemėlapiuose. Kaip ir vedinių iš nepriesaginių būdvardžių atveju (žr. § 17), veiksmažodžio priesagos kirtis (gelton-úo-ti, raudon-úo-ti) būdingesnis rytiniam tarmių arealui, o pamatinio kamieno kirtis – vakariniam. Vakar­inio arealo šiaurinėje dalyje (šiauriniai žemaičiai) išlaikoma pamatinio būdvardžio kirčio vieta (priesagoje –on-). Dalyje šio ploto (šiaurėje, šiaurės vakaruose) išlaikomas ir priesagos akutаs (gelt-õn-uo-ti, raud-õn-uo-ti), kitoje dalyje (pietuose, pietryčiuose) – įvyksta metatonija (gelt-õn-uo-ti, raud-õn-uo-ti). Vakar­inio arealo pietinėje dalyje (pietiniai žemaičiai, Mažoji Lietuva, kau­niškiai) pamatinio būdvardžio kirčio vieta neišlaikoma – kirčiuojama šaknis (gẽlt-on-uo-ti, raũdon-uo-ti). Pavieniais atvejais pamatinio kamieno kirtis liudijamas ir rytiniame areale (rytų aukštaičiuose). Ne visai aišku, kiek čia (ryškios priegaidžių niveliacijos zonoje) patikimai užrašytos priesagos priegaidės: gelt-õn-uo-ti (1x), bet raud-õn-uo-ti (2x). Cirkumfleksiškai kirčiuota šaknis (gẽlt-on-uo-ti, raũd-on-uo-ti), kaip ir vedinių iš nepriesaginių būdvardžių atveju (žr. § 17), liudijama tik XX a. pirmosios pusės autorių darbuose, be gyvosios kalbos pavyzdžių. K. Būga tokį kirčiavimą mini savo gimtosiose Dusetose29 (nesutampa su priesaginiu kirčiavimu LKŽ pateikiamoje Ds formoje išraudonávo) ir Anykščiuose30, A. Baranauskas – R5 (t. y. kupiškėnų) tarmėje, kirčiuodamas jos atstovės parašytą poetinį tekstą31. 29 Būga 1959: 144 (raudonųoja Ds), 480 (raudonųoti Ds). 30 Būga 1959: 480 (geltõnuoti An). 31 „[…] Jou n’abalińksmūs wisi m’adėlei, Kàd gãlțuoja žali lăpelė. Bàe jawũ dỳki wisi łoukėlei. […] Urszulà Tamosziūnàiczа. 1880. m. Łapkrico 21. d. Pajūodupyje“ (Baranowski 1920: 438–439). 92 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida 6 ŽEMĖLAPIS. Veiksmažodžio geltonuoti kirčiavimas lietuvių tarmėse: • geltonuoti: LKŽ (Ėr, Jnšk, Pn; Dkš); KpŽ (Alz, Slm, PnmR, Plvn); VdškŽ; KltŽ; DvŽ (Sr, Šlt;); DrskŽ; PPAŽ (Mrc, Rud, Žr); LzŽ (Dnr); ZtŽ; • geltónuoti: ŠVŽŽ (Kdž, Ms, Nsm, Pal, Vin, Šek, Žbr); KrtnŽ; • geltonuoti: LKŽ (Kt); K; KzRŽ (GvIt); ZnŽ (Grš, Lkš, Žlt); KBūg (An); ABar (R5); • geltonuoti: LKŽ (Als, KlvrŽ, Šts; Jnšk; Pl); DūnŽ (PvnR32, Vrp); Būga (Kv). 32 Spėjamo vieno iš dviejų PvnR atvejų užrašymas santrumpa PnmR (nepaaiškinta DūnŽ santrumpų sąraše) greičiausiai laikytinas korektūros klaida. Straipsniai / Articles 93 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS 7 ŽEMĖLAPIS. Veiksmažodžio raudonuoti kirčiavimas lietuvių tarmėse: • raudónuoti: LKŽ (Ldk; Ds, Krd, Lel, Trgn; Dglš, Klt; Bd, Dbč, Lp, Smn, Vlk; Kli; Ėr, Lnkv, Rm; Bsg, Pc; Alk, Dkš, Šn, Srd); KpŽ (Skp, Slm, Šmn); VdškŽ; KltŽ; KB ūg (Lkm); DvŽ (Dvr, Mc, Žž); DrskŽ; PPAŽ (Kb, Mrc); LzŽ (Dnr, Psl); ZtŽ; DkšŽ; VaigŽ; • raudónuoti: LKŽ (Brs, Ggr, KlvrŽ, Lpl, Trk, Vgr, Vkš, Šts; Rš, Smal); ŠVŽŽ (Dauk, Drk, Ged, Kra, Kern, Kul, Med, Ms, Pal, Trkn, Šek, Vin, Žė, Žbr); KrtnŽ; • raūdonuoti: LKŽ (Dov, Grg, Kl, Rt, Vž; Sg; Kv, Šv, Up; Nmnk, Rs; Grl, Jrb, Skr; Grz; Smn); K; DkšŽ; KzRŽ (KzR); ZnŽ (Jnk, Grš, Lkš, Lkč, Snt, Slv, Žlt); KB ūg (Ds); • raudónuoti: LKŽ (Rdn; Krš, Užv); DūnŽ (Dr, Krš, PvnR). § 20. Būdvardis mél-yn-as (ir variantai mél-in-as, mél-en-as) turi akūtinę šaknį, kuri daugumoje tarmių yra kirčiuota, tačiau pasitaiko ir nukeltas į priesagą kirtis (plg. mél-ýn-as DūnŽ: Pkš, Krš) – greičiausiai pagal analogiją su gelt-ón-as, raud-ón-as. Vedinių su –uoti galimas ketveriopas kirčiavimas: • veiksmažodžio priesagos kirtis (mėlyn-úo-ti); • išlaikyta pamatinio būdvardžio kirčio vieta ir akūtinė priegaidė šaknyje (mėl-yn-ūo-ti); 94 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida išlaikyta pamatinio būdvardžio kirčio vieta šaknyje, bet su metatoniniu cirkumfleksu (mėl-yn-uo-ti); išlaikyta pamatinio būdvardžio kirčio vieta ir akutinė priegaidė priesagoje (mel-ýn-uo-ti) (tarmėse, kur vartojama būdvardžio forma melýnas). Kirčiavimo tipų geografinį pasiskirstymą žr. 8 žemėlapyje. Kaip ir anksčiau aptartų vedinių atveju, priesagos -úo-ti kirtis (mėl-yn-úo-ti, mėl-in-úo-ti, mėl-en-úo-ti) būdingas rytiniam tarmių arealui, o pamatinio kamieno kirtis – vakariniam. Išlaikytas pamatinio kamieno šaknies akūtas (mėl-yn-uo-ti, mėl-en-uo-ti) paliudytas tik vakarinio arealo pačioje šiaurėje, o metatoninis cirkumfleksas (mėl-yn-uo-ti, mėl-en-uo-ti) – likusiame plote. Pamatinio kamieno priesagos kirtis (mėl-ýn-uo-ti) pasitaiko tik ten, kur vartojamas ir priesaginio kirčio būdvardis mėl-ýn-as, t. y. pietų žemaičių šiaurrytiniame kampe (DūnŽ: Drv, Pkš). (Įdomu tai, kad šiam plotui būdingas pamatinio kamieno priesagos kirtis ir veiksmažodžiuose gelt-õn-uo-ti, raud-õn-uo-ti, tačiau, kitaip nei mėl-ýn-uo-ti atveju, juose vyksta cirkumfleksinė metatonija, žr. § 19). Rytų aukštaičių plote metatoninį šaknies cirkumfleksą (mėl-yn-uo-ti) vėlgi liudija tik K. Būga Dusetose (bet plg. LKŽ numelýnãvo Ds). Straipsniai / Articles 95 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS 8 ŽEMĖLAPIS. Veiksmažodžio mėlynuoti ir jo variantų kirčiavimas lietuvių tarmėse: • mėlynúoti: LKŽ (Ds, Lel, Mlt; Ėr, Lnkv; Prng; VIk, Srj; Pc; Brš, Klvr); KpŽ (Pnd); VdškŽ; DvŽ (Dv, MIk); DrskŽ; PPAŽ (Knv, Mrc); LzŽ (Dnr); ZtŽ; ZnŽ (Grš, Snt, Šk); mėlinúoti: DvŽ (Dv, Šlt); mėlenúoti: DūnŽ (Krš); • mėlynuóti: ŠVŽŽ (Erk, Kra, Ms, Nsm); mėlenúoti: ŠVŽŽ (Srpt); KBūg (Ms, Slnt); • mėlynuoti: LKŽ (Ar, Jrb, Pgg, Skr, Smln, VIk; Gs); K; KzRŽ (KzR); ZnŽ (Lkč, Lkš); KBūg (Ds); mėlenuoti: LKŽ (Šts, Rdn; Gršl, End; Prk; Varn, Vds, Pvn); DūnŽ (Užv, Vkšn); • mėlynuoti: DūnŽ (Dr, Pkš). § 21. Apibendrintas visų aptartų veiksmažodžių kirčiavimo vaizdas pristatytas 9 žemėlapyje, iš kurio matyti, kad priesagos –uoti vediniams iš spalvų pavadinimų būdingi trys pagrindiniai akcentiniai tipai, pasitaikantys trijuose gana aiškiai išryškėjančiuose geografiniuose arealuose: • rytinis arealas (daugiausia rytų ir pietų aukštaičiai) – priesagos –uo–ti kirtis (balt–úo–ti, juod–úo–ti, marg–úo–ti, pilk–úo–ti, gelton–úo–ti, raudon–úo–ti, mėlyn–úo–ti); • Lietuvos šiaurės vakarų kampas (šiaurinė žemaičių tarmių dalis) – pamatinio kamieno kirtis ir išlaikytas pamatinio žodžio akūtas: 96 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida šaknyje (bált–uo–ti, juód–uo–ti, márg–uo–ti, pìlk–uo–ti) ar būdvardžio priesagoje (gelt–ón–uo–ti, raud–ón–uo–ti, mėlyn–uo–ti); • pietvakarininis arealas (pietinė Žemaičių dalis, Mažoji Lietuva, vakarų aukštaičiai kauniškiai) – pamatinio kamieno kirtis ir cirkumfleksas: metatoninis šaknyje (bált–uo–ti, juód–uo–ti, márg–uo–ti; pìlk–uo–ti; mėlyn–uo–ti) ar būdvardžio priesagoje (gelt–ón–uo–ti, raud–ón–uo–ti), taip pat atsiradęs šaknyje, atkelus į ją kirtį iš būdvardinės priesagos (gẽlt–on–uo–ti, raũd–on–uo–ti). Išskirtų arealų ribose galimos pereinamosios zonos su skirtingais kirčiavimo tipais. Pvz., tiek priesagos –uo–ti, tiek cirkumfleksinės šaknies kirtis dažni vakarų aukštaičių kauniškių (tikėtina, ir šiauliškių) tarmėse, kartais su abiem variantais toje pačioje šnektoje. Galimą ankstesnį cirkumfleksinės šaknies kirčio platesnį paplitimą rytiniame areale liudija XX a. pradžios šaltinių minimi tokio kirčiavimo reliktai rytų aukštaičiuose (plg. ir platesnį lūkuriuoti tipo veiksmažodžių šaknies kirčio paplitimą šiame areale, žr. § 9). Pavieniais atvejais pasitaiko ir kitokių smulkių nukrypimų nuo aptartosios geografinės distribucijos, bendro kirčiavimo tipų pasiskirstymo vaizdo iš esmės neiškraipiančių. 9 ŽEMĖLAPIS. Priesagos –uoti vedinių iš spalvų pavadinimų kirčiavimas lietuvių tarmėse (apibendrinimas) Straipsniai / Articles 97 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS § 22. Vedininių iš nepriesaginių cirkumfleksinės šaknies būdvardžių (gelsvas, gėl̇tas, rausvas, melsvas, pilkšvas etc.) aiškesnei geografinei distribucijai nustatyti paliudytos medžiagos nepakanka. Kaip ir galima tikėtis, rytiniame areale ar jo paribiuose yra paliudytas priesagos kirtis (gelt-uo-ti Ds, rauso-uo-ti Šd), o pietvakariniame – cirkumfleksinės šaknies (gėl̇uoti K, Gs). Kaip elgiamasi šiuo požiūriu aktualiausiame šiaurvakariniame, t. y. kirčiuotos akūtinės šaknies, areale, deja, aiškiai pasakyti negalima. Visi paliudyti pavyzdžiai yra iš pereinamojo ploto ar vietovių, kur galimas įvairus kirčiavimas, plg. priesagos kirtį gelsv-uo-ti (Šts³³) greta šaknies kirčio gelsv-uo-ti (Als³⁴, Pln), rausv-uo-ti (Ggr). 3.2.4. Cirkumfleksinės šaknies kirčio kilmė ir raida § 23. Saussure’o desniui prieštaraujantis cirkumfleksinės šaknies kirtis akūtinės priesagos –(i)úo–ti vediniuose negali būti senas. Kad tai esąs vėlyvas pačios lietuvių kalbos reiškinys, rodo ir jokių panašios metatonijos pėdsakų nebuvimas analogiškuose latvių kalbos vediniuose, plg. 1a. balt-uo-t ← balts; mėl̇n-uo-t ← mėl̇ns; sãrkan-uo-t ← sãrkans. Tuo tarpu šiaurvakariniame lietuvių tarmių areale paliudytas akūtinės šaknies kirtis greičiausiai laikytinas išlaikytu archaizmu vediniuose iš 1 kirčiuotės būdvardžių (plg. § 4). Visiems minėtiesiems spalvas reiškiantiems akūtinės šaknies būdvardžiams, kurių ankstesnį kirčiavimą įmanoma nustatyti, galima rekonstruoti senesnę 1 kirčiuotę: • bál̇tas: plg. žem. nom. sg. fem. bál̇t-a³⁵, nom. pl. masc. bál̇t-i³⁶; nom. sg. pronom. bál̇t-as-is³⁷; adv. bál̇t-ai³⁸, ³⁹; dial. bál̇t-um-as; la. baļts; • júodas: plg. žem. nom. sg. fem. júod-a⁴⁰, nom. pl. masc. júod-i⁴¹, adv. júod-ai⁴²; júod-ym-ė 1, júod-ym-as 1, dial. júod-um-as; la. subst. júods ‘nelabasis, velnias’; ³³ Plg. Šts: balt̄–uo–ti, mėl̇-en-uo-ti; gelt-ōn-uo-ti : júod-uo-ti, márg-uo-ti, raud-ōn-uo-ti : pilk-uo-ti (žr. dar § 27). ³⁴ Plg. Als: gelt̄–ōn–uo–ti : márg–uo–ti. ³⁵ Girdenis 2008: 58 (išn. 112 [bã.ltā]), 87 (išn. 239). ³⁶ Girdenis 2012: 88 (išn. 189 [bãltē]). ³⁷ KrtnŽ; ŠVŽŽ. ³⁸ Girdenis 2008: 58 (išn. 112 [báltą]); 2012: 88 (išn. 189 [baltą]); KrtnŽ. 38. ³⁹ Plg. Būga 1961: 73. ⁴⁰ LKŽ (Ms, KlvrŽ, Slnt); KrtnŽ; ŠVŽŽ. ⁴¹ Girdenis 2008: 73 (išn. 180 [jôudė]), 87 (išn. 244 [jô.udė]); 2012: 133 (išn. 378 [jôudė]). ⁴² Girdenis 2008: 58 (išn. 112 [jôudâ]), 73 (išn. 180 [jôudâ]); LKŽ (KlvrŽ). 98 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida • pilkas: plg. žem. nom. sg. fem. pilk-a, nom. pl. masc. pilk-i, adv. pilk-ai⁴³; • mėlas → mėlynas, mėlinas, mėlenas: plg. la. mėļš ‘mėlynas, violetinis’, mėļns ‘juodas’. Cirkumfleksinių šaknų gelt-, raudsenąją akcentinę vertę rekonstruoti kiek sunkiau, tačiau jas turintys priesaginiai būdvardžiai geltonas, raudonas mums aktualiame šiaurės vakarų Lietuvos plote taip pat priklauso 1 kirčiuotei (žr. LKA II 112 žemėlapi). Tad ir jų vedinių gelton-uo-ti, raudon-uo-ti kirčiavimas irgi gali būti traktuojamas kaip dėsningas. § 24. Šak­nies cirkumfleksas („tęstinė“ priegaidė), matyt, atsiradęs kaip ikoni­nė funkciją atliekantis darybos požymis (plg. § 7). Juo imtą žymėti būsenos reikšmę (besitęsiantis veiksmas, žr. § 11), priešinta greičiausiai būvio kaitos reikšmei (t. y. „darytiis tam ar tokiam, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“, plg. DLKG 390t.⁴⁴) ir (ar) padaromajai reikšmei (t. y. „daryti tai ar tokį, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“, plg. DLKG 387t.⁴⁵), pvz., *bált-uo-ti ‘baltam būti, rodytis’: *bált-uo-ti ‘baltėti’ ir (ar) ‘baltinti’ (⇒ balt-uo-ti : balt-úo-ti). § 25. Šių dienų tarmėse visi galimi kirčiavimo tipai daugiausia vartojami būsenos ir būvio kaitos reikšmėmis. Jei šnektoje galimi keli skirtingi kirčiavimo tipai, jie dažniausiai ne(be)priklauso nuo vedinio darbinės reikšmės, plg.: • baltuoti : baltúoti ‘baltam būti ar rodytis’ (ZnŽ: Grš), báltuoti ‘t. p.’ (ZnŽ: Slv); • juóduoti : juodúoti ‘būti, rodytis juodam; kam juodam judėti, kibždėti’ (ZnŽ: Lpl); pajuóduoti : pajuodúoti ‘pasidaryti juodam, patamsėti (ir perkeltine reikšme: supykti, iniršti)’ (ZnŽ: Grš); juóduoti ‘būti, rodytis juodam’ ir ‘juosti, juodyti’ (ŠVŽŽ); • pilkuoti ‘būti, rodytis pilkam’ ir ‘darytis pilkam, pilkėti’ (LKŽ: Grg); išpilkuoti (LKŽ: Plt); išpilkúoti ‘pasidaryti pilkam’; • geltonuoti ‘geltonam būti, geltonam atrodyti’, pageltonuoti ‘pasidaryti geltonam’ (LKŽ: Als); • raudonuoti ‘būti, rodytis raudonam“ ir ‘rausti’ (ŠVŽŽ); • mėlynuoti ‘būti ar atrodyti mėlynam’ : pamėlynuoti ‘pasidaryti mėlynam’ (ZnŽ: Lkč) • etc. § 26. Padaromąją reikšmę nagrinėjamieji veiksmažodžiai liudijami gana retai. Vieninteliai LKŽ fiksuojami atvejai yra: marg-úo-ti (NdŽ, Ėr), gelton-úo-ti (NdŽ), raudon-úo-ti (NdŽ, Srd, Ėr), mėlyn-uo-ti (Ėr, Pc, Lnkv). Visais šiais ⁴³ ŠVŽŽ; Girdenis 2008: 87 (išn. 244); NdŽ. ⁴⁴ Ar „pagrindiniu žodžiu reiškiamos ypatybės atsiradimo“ reikšmei (LKG II 249). ⁴⁵ Ar „pagrindiniu žodžiu nusakytos ypatybės suteikimo kam nors“ reikšmei (LKG II 249). Straipsniai / Articles 99 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS atvejais matomas tik priesagos kirtis⁴⁶. Rytiniame tarmių areale šios reikšmės veiksmažodžiai kirčiavimu nesiskiria nuo kitų reikšmių veiksmažodžių, plg.: • marguoti ‘darytis margam, margėti’ : pamarguoti ‘padaryti margą, pamar-ginti’ (LKŽ: Ėr); • paraudonuoti ‘pasidaryti raudonos spalvos’ : suraudonuoti ‘sutepti raudonai’ (LKŽ: Ėr). § 27. Negausiais atvejais, kai viename šaltinyje paliudyti keli to paties veiksmažodžio kirčiavimo variantai skirtingomis reikšmėmis, cirkumfleksinės šaknies kirtis paprastai būdingas būsenos, o veiksmažodžio priesagos kirtis – būvio kaitos ar padaromajai reikšmei⁴⁷, plg.: • juóduoti ‘būti, rodytis juodam; kam juodam judėti, kibždėti’ : juodúoti ‘darytis juodam’ (ZnŽ: Snt⁴⁸; plg. ir NdŽ); • marguoti (= margaliuoti ‘in buntem, farbenreichem Wechsel glänzen, ein buntes Aussehen haben’) : margúoti (= márginti ‘bunt machen, bunt färben, bunt durchwirken’), marguotis (= márgti ‘bunt werden, verschiedene Farben annehmen’) (NdŽ); • pilkuoti (ir pilkúoti?⁴⁹) ‘grau schimmern’ : pilkúoti (= pilkėti ‘grau werden, angrauen’) (NdŽ); • geltonuoti ‘gelb scheinen, gelb schimmern’ : geltonúoti (= geltóninti ‘gelb färben’) (NdŽ); • raudonuoti ‘atrodyti raudonam’ : raudonúoti ‘rausti, darytis ar būti raudonam’ (DkšŽ). Įdomus atvejis matomas Šātėse (šiaurvakarinio ir pietvakarinio arealų kontakto zonoje), kur būsenos veiksmažodis bãltuoti ‘baltam būti, baltam rodytis’ fiksuotas su metatoniniu cirkumfleksu, o būvio kaitos veiksmažodžiai – su išlaikytu akūtu (apsijúoduoti, užjúoduoti ‘pasidaryti juodam’, pamárguoti ‘pasidaryti margam, pamargėti’) ar priesagos kirčiu (išpilkúoti ‘pasidaryti pilkam’). § 28. Šak­nies cirkumfleksas, kaip būsenos reikšmės žymiklis, atsiradęs tiek nuo seno kirčiuotose akūtinėse šaknyse (t. y. vediniuose iš 1 kirčiuotės būdvardžių, pvz., báltas *1 → *bált-uo-ti ⇒ balt̃-uo-ti, plg. § 4), tiek cirkumfleksinėse ⁴⁶ Išskyrus nebent raudonuoti paliudijimą NdŽ, kur abu kirčiavimo variantai (raudonuoti ir raudonúoti) pateikiami kartu ir visos trys reikšmės nurodytos be santykio su kirčiavimu (kitaip nei geltonuoti, juoduoti, marguoti, pilkuoti atvejais), tačiau greičiausiai tai tėra tik redakcinis netikslumas. ⁴⁷ Priešingas atvejis matomas nebent A. Baranausko užrašuose literatūriniuose tekstuose: Kàd g'àttonuoja žali lapėlei (būvio kaita) : Dõ g'àttonuoja plõtai kwietẽlū (būsena) (abiejų tekstų autorė – ta pati R5 [kupiškėnų] tarmės atstovė iš Pajuodupio, plg. 31 išnašą; kirčio ženklus Baranauskas, matyt, sudėjęs savo nuožiūra), žr. Baranowski 1920: 435, 439. ⁴⁸ Bet plg. tos pačios šnektos pajúoduoti ‘pasidaryti juodam, patamsėti’ (ZnŽ: Snt). ⁴⁹ Iš NdŽ užrašymo neaišku, ar užrašymas pilkúoti taikytinas tik būvio kaitos, ar ir būsenos reikšmei. 100 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida kilmės šaknyse: prieš tai netekusiose kirčio dėl Saussure’o dėsnio (pvz., gẽl̃tas *2 → *gẽlt-uо-ti > gelt-úo-ti ⇒ gẽlt-uo-ti ar *geltónas 1 → *gelt-ón-uo-ti ⇒ gẽlt-on-uo-ti), o galbūt ir nuo seno nekirčiuotose, jei vediniuose kirtį gaudavusi veiksmažodžio priesaga (t. y. gẽltas *4 → *gẽlt-úo-ti ⇒ gẽlt-uo-ti; *geltónas 3 → *gelt-on-úo-ti ⇒ gẽlt-on-uo-ti, plg. § 19). § 29. Tikėtina, kad atsiradęs kažkuriame lietuvių kalbos vartojimo ploto taške ir vėliau išplitęs likusiame plote, aptariamasis reiškinys šiaurvakarinio tarmių arealo taip ir nepasiekė. Čia iki šių dienų išlikęs archajiškas balt-as → balt-uo-ti ir geltón-as → geltón-uo-ti tipo kirčiavimas (galbūt ir desningas gelšv-as → gelsu-úo-ti kirčiavimas, nors duomenų tam tvirtai teigti nepakanka, žr. § 22). Pereinamajame plote tarp pietvakarinio ir šiaurvakarinio arealų galimi ir įvairūs antrinės kilmės dariniai, pvz., cirkumfleksо įvedimas ne į šaknį, bet į senąją kirčio vietą išlaikančią būdvardžio priesagą (*geltón-uo-ti ⇒ gelt-õn-uo-ti), taip pat skirtingų kirčiavimo tipų kombinacijos toje pačioje šnektoje, priklausomai nuo konkretaus veiksmažodžio ir (ar) jo darybinės reikšmės (plg. Šts: balt-uo-ti, mėl-en-uo-ti, gelt-õn-uo-ti : juod-uo-ti, márg-uo-ti, raud-õn-uo-ti : pilk-úo-ti; Als: márg-uo-ti : gelt-õn-uo-ti). Tuo tarpu rytiniame tarmių areale cirkumfleksinės šakninės kirčio aptariamojo tipo veiksmažodžiuose anksčiau greičiausiai buvo išplitęs (kaip ir lūkuriuoti tipo vedinių atveju, žr. § 9), jei ir ne visame plote, tai bent jau plačiau nei šiomis dienomis, tačiau anksti (anksčiau nei lūkuriuoti tipo vediniuose) nunykęs. Nunykimą, matyt, lėmė vis labiau įsigalintis dominacinis priesagos –(i)uoti vedinių priesagos kirtis ir būtinybės atskirti būsenos reikšmės veiksmažodžius nuo būvio kaitos ir (ar) padaromosios reikšmės veiksmažodžių išnykimas, pastarosiomis reikšmėmis įsigalėjus kitų priesagų vediniams (pvz., balt-ėt-i, balt-in-ti). Iš šio arealo toks kirčiavimas plinta visoje Lietuvoje ir šiandieną jau yra kodifikuotas kaip vienintelis galimas bendrinėje kalboje. 3.3. Kiti atvejai § 30. Be aptartųjų dviejų tipų, paliudyta ir įvairių kitų nepriesaginio kirčio priesagos –(i)uoti vedinių, kurių negalima laikyti senaisiais archaizmais, atspindinčiais pamatinių žodžių 1 kirčiuotę, tačiau paprastai neprieštaraujančių paveldėtajam dėsningumui. Juose paprastai būna kirčiuota akutínė šaknis (vienskiemeniuose pamatiniuose kamienuose) arba daugiaskiemenių pamatinių kamienų negalinis skiemuo. Beveik visuomet šakninės (pamatinio kamieno) kirtis liudijamas vakariniame lietuvių kalbos tarmių areale (daugiausia Mažojoje Lietuvoje), dažnai greta priesaginio kirčio variantų. Jei žodžiai vartojami ir rytiniame areale, čia jie paprastai turi tik priesagos kirtį. Straipsniai / Articles 101 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS § 31. Iš tokių veiksmažodžių visų pirma minėtini įvairūs onomatopėjiniai, ištiktukinės kilmės ar panašūs ekspresyvios reikšmės vediniai, plg. čiulb-uo-ti (K; plg. čiulb-uo-ti Pn, Plš, Dv), gyv-uo-ti (apie pempę) (Alk; plg. gyv-uo-ti Tvr, Ar); čiuvyr-uo-ti (K, Sch⁵⁰; plg. čiuvyr-uo-ti K⁵¹), grėvež-uo-ti (K⁵², Erž, Up; plg. grevež-uo-ti J), kàbar-iuo-ti (K, NdŽ, Nt, Erž; plg. kabar-iuo-ti Ds, Ktk), kàkal-iuo-ti(s) (K, Gs, Skr, Brt, Įrb, Vdk, VŠR, Rs), lėket-uo-ti (K; plg. leket-úo-ti Dbk, Dgl, An, Kp), màdar-uo-ti (K, Pžrl; plg. madar-úo-ti J, KDonel, Vj), tàlaž-uo-ti (K, NdŽ, Prk, Sg); vìnžel-iuo-ti (K) etc. § 32. Šaknis kirtis nestebina ir įvairiuose germanizmuose ar vediniuose iš germanizmų, ypač gausiuose Mažojoje Lietuvoje, pvz., býdel-iuo-ti, búter-iuo-ti, ėbel-iuo-ti, jómark-uo-ti, púder-iuo-ti, šéker-iuo-ti, šiūpel-iuo-ti, tůlk-uo-ti; màgal-iuo-ti, pỹpel-iuo-ti, ėkel-iuo-ti; kliùper-iuo-ti, mùster-iuo-ti. Čia jis visų pirma gali atspindėti vokiečių kalbos žodžių šakninį kirtį, o tais atvejais, kai veiksmažodžius galima traktuoti kaip pačios lietuvių kalbos vedinius, pamatìniai žodžiai paprastai būna 1 kirčiuotės daiktavardžiai, taigi paklūsta paveldėtàjam dėsningumui, plg., býdelis 1, búteris 1, ėbelis 1, jómarkas 1/3ᵃ, màngalis 1 (ir mangalỹs 3ᵇ), púderis 1, šiūpelis 1, tůlkas 1(/2), kliùperis 1, mùsteris 1⁵³. § 33. Dalis F. Kuršaičio liudijamų -(i)uoti veiksmažodžių gali būti kildinami iš -(i)oti veiksmažodžių (atsiradę dėl Mažosios Lietuvos tarmėms būdingo balsių o ir uo painiojimo, plg. Zinkevičius 1994: 34), iš kurių gali būti atsinęšę ir šiems, visų pirma iteratyvams, gana įprastą akūtinės šak­nies kirtį (plg. Stundžia 2014: 178), pvz., áušč-iuo-ti, gãšči-uo-ti, páik-iuo-ti, páin-iuo-ti, rùišč-iuo-ti, týč-iuo-tis, žiáuk(š)č-iuo-ti (plg. kitų tarmių ir (ar) bendrinės kalbos aušč-uo-ti, gãšči-o-ti, páik-io-ti, páin-io-ti, rùišč-io-ti, týč-io-tis, žiáukšč-io-ti)⁵⁴. ⁵⁰ Žr. Schleicher 1857: 224. LKŽ šak­nies kirtis klaidingai priskirtas ir P. Ruigio žodynui (R). Iš tiesų šiame žodyne paliudytas priesagos kirtis ir, galbūt, kita priesaga, t. y. Cžiwirója (žr. Ruhig 1747: 243). ⁵¹ Žr. Kurschat 1874: 24, s. v. Lerche. ⁵² LKŽ prie šio žodžio šaltinių K nenurodytas, matyt, todėl, kad jis Kuršaičio žodyne paliudytas antraštinio žodžio grévežoti lizde (žr. Kurschat 1883: s. v.). ⁵³ Bendros tendencijos neiškreipia ir vienintelis tik su mobiliuoju kirčiu paliudytas Kuršaičio pỹpelỹs 3ᵇ, jei veiksmažodį pỹpel-iuo-ti sietume tiesiogiai su vok. dial. pîpeln (plg. LKŽ: s. v.). ⁵⁴ Plg. dar variantus: pánč-iuo-ti : pánč-io-ti; súp-úo-ti : súp-o-ti; dárgan-úo-ti : dárgan-ó-ti; gárban-iuo-ti : gárban-ó-ti; úkan-uo-ti : úkan-ó-ti; ãšar-uo-ti : ãšar-ó-ti; vãkar-uo-ti : vãkar-ó-ti; vãsar-uo-ti : vãsar-ó-ti; grėvež-uo-ti : grėvež-o-ti. Jų šak­nies kirtį galima dažnai paaiškinti ir kitomis straipsnyje aptartomis priežastimis (pamatinio žodžio 1 kirčiuote, onomatopėjine kilme etc.). 102 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida 4. APIBENDRINIMAS § 34. Lietuvių kalbos priesagos –(i)uo-ti vedinių kirčiavimo istorijoje galima išryškinti šiuos pagrindinius raidos procesus: 1. Ankstyviausiame galimame rekonstruoti etape priesaga funkcionavusi kaip nedominacinė stiprioji: vediniai iš pastoviojo kirčio (stipriųjų kamienų) pamatinių žodžių gaudavę kirtį šaknyje (pamatiniame kamiene), o vediniai iš mobiliojo kirčio (silpnųjų kamienų) žodžių – priesagoje. 2. Vediniuose iš stipriųjų neakūtinių kamienų (tiksliau, turinčių neakūtinį paskutinį kamieno skiemenį) žodžių (pvz., 2 kirčiuotės vardažodžių) kirtį dėl Saussure’o dėsnio perkėlus iš šaknies (tiksliau, pamatinio kamieno paskutinio skiemens) į priesagą, nepriesaginis kirtis likęs įmanomas tik vediniuose iš akūtinių pamatinių kamienų (tiksliau, turinčių akūtinį paskutinį ar bet kokios priegaidės bei kiekybės nepaskutinį skiemenį) žodžių (pvz., 1 kirčiuotės vardažodžių). 3. Įsigalint akcentinės dominacijos principui išvestinių žodžių kirčiavime, likusiems nepriesaginio kirčio vediniams irgi imta apibendrinti vyraujantį priesagos kirtį. Šis procesas jau yra iš esmės pasibaigęs šiuolaikinėje bendrinėje kalboje, tačiau išlaikyto nepriesaginio kirčio atvejus vediniuose iš 1 kirčiuotės vardažodžių dar liudija M. Daukšos tekstai, F. Kuršaičio žodynas, ankstyvieji norminamieji darbai, šių dienų tarmės. 4. Jau po Saussure’o dėsnio veikimo lietuvių kalboje imta darytis naujų cirkumfleksinės šaknies kirčio veiksmažodžių, kuriuose cirkumfleksas atlikęs ikoninę funkciją: žymėjęs lėtą, ištęstą veiksmą ar būseną. Būta dviejų tipų šios rūšies vedinių: lūk-ur-iuo-ti ir balt-uo-ti. 5. Lūkuriuoti tipo vediniai atsiradę priesagą –(i)uo-ti išplėtus priesagų –ur-ti, –ul-ti vedinius, kuriems buvęs būdingas šaknies cirkumfleksas kaip ištęsto veiksmo / būsenos reikšmės žymiklis. Cirkumfleksinės šaknies kirtis perėjęs ir į iš jų padarytus –uo-ti bei kitų priesagų vedinius (pvz., lūkūr-iau-ti etc.). XX a. šaltinių duomenimis, cirkumfleksinės šaknies kirtis paplitęs beveik visame lietuvių kalbos vartojimo plote, tačiau rytinėje Lietuvos dalyje daug kur greta jo jau įsigalėjęs priesagos kirtis. 6. Bālţuoti tipo veiksmažodžiuose, t. y. vediniuose iš spalvas (ir panašias kitas ypatybes) žyminčių būdvardžių, šaknies cirkumfleksas atsiradęs greičiausiai siekiant atskirti būsenos (ištęsto veiksmo) reikšmės veiksmažodžius nuo būvio kaitos ir (ar) padaromosios reikšmės veiksmažodžių. Toks kirčiavimas daugiausia paplitęs pietvakariniame lietuvių tarmių areale. Šiaurvakarinio arealo jis greičiausiai niekada nepasiekęs, o rytiniame jį jau XX a. beveik išstūmęs priesagos kirtis. Straipsniai / Articles 103 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS 7. XX–XXI a. norminamieji darbai liudija laipsnišką cirkumfleksinės šaknies (pamatinio kamieno) kirčio nykimą ir priesagos kirčio įsigalėjimą abiejų tipų veiksmažodžiuose. Bendrinėje kalboje baltuoti tipo vediniuose nepriesaginis kirtis jau visiškai išnykęs, o lūkuriuoti tipo vediniuose dar galimas kaip šalutinis kirčiavimo variantas. 8. Vakariniame tarmių areale, geriau išlaikiusiame nepriesaginį kirtį, šis gali būti atsiradęs ir kituose naujesnės kilmės žodžiuose, paprastai nepažeidžiant paveldėtojo dėsningumo, kad kirtis galimas tik vienskiemenio pamatinio kamieno akūtiniame ar daugiaskiemenio pamatinio kamieno negaliniame skiemenyje. Tai gali būti tikrovės garsus imituojantys (pvz., čivyr-u̯o-ti) ar ekspresyvų veiksmą žymintys (pvz., tālaž-u̯o-ti) veiksmažodžiai, germanizmai ar vediniai iš germanizmų (pvz., býdel-iu̯o-ti), priesagos –(i)oti vedinių perdirbiniai (pvz., páin-iu̯o-ti). SUTRUMPINIMAI (Jei nenurodyta kitaip, sutrumpinimų šaltinis – LKŽ) Ad – Adutiškis, Švenčionių r. Alk – Alksnėnai, Vilkaviškio r. Als – Alsėdžiai, Plungės r. Alv – Alovė, Alytaus r. Alz – Alizava, Kupiškio r. An – Anykščiai Ar – Ariogala, Raseinių r. Arm – Armoniškės, Varanavo r., Gardino sritis, Baltarusija Bbr – Bebruliškės kaimas ir apylinkė (KzR) Bd – Būdvietis, Lazdijų r. Br – Barzdų miestelis ir apylinkė (ZnŽ) Brs – Barstyčiai, Skuodo r. Brš – Birštonas, Prienų r. Brt – Bartninkai, Vilkaviškio r. Bsg – Baisogala, Radviliškio r. 104 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida Dauk – Daukšiai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Dbč – Dubičiai, Varėnos r. Dbk – Debeikiai, Anykščių r. Dgl – Daugiliai, Utenos r. Dglš – Daugel iškis, Ignalinos r. Dkš – Daukšiai, Marijampolės r. Dnr – Daunoriai (Dauroniai), Vilijos r. [Baltarusija] (LŽŽ) Dov – Dovilai, Klaipėdos r. Dr – Dirvonėnai, Šiaulių r. (DunŽ; nepainiotina su LKŽ: Dr – Darbenai, Kretingos r.) Drk – Derkinčiai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Drsk – Druskininkai Ds – Dusetos, Zarasų r. Dv – Dieveniškės, Šalčininkų r. Dvr – Dvariškės, Dieveniškių apyl. k. (DvŽ) End – Endriejavas, Klaipėdos r. Ėr – Ėriškiai, Panevėžio r. Erk – Erkšva, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Erž – Eržvilkas, Jurbarko r. Ged – Gedrimai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Ggr – Gegėnai, Plungės r. Gr – Grybiškės, Poškonių apyl. k. (DvŽ) Grg – Gargždai, Klaipėdos r. Grk – Girkalnis, Raseinių r. Grl – Garliava, Kauno r. Grš – Griškabūdis, Šakių r. Gršl – Grušlaukė, Kretingos r. Grz – Gruzdžiai Gs – Geist arai (Didvydžiai), Vilkaviškio r. Straipsniai / Articles 105 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS Gvlt – Gavaltuvos kaimas ir apylinkė (KzRŽ) Yl – Ylakiai, Skuodo r. Ylk – Ylakačiai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Įp – Įpiltis, Kretingos r. (ŠVŽŽ) Jdr – Judrėnai, Klaipėdos r. Jnk – Jankai, Šakių r. Jnšk – Joniškėlis, Pasvalio r. Jrb – Jurbarkas Jž – Južintai, Rokiškio r. Kb – Kabeliai, Varėnos r. Kdž – Kadžiai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Kern – Kernai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Kl – Kuliai, Plungės r. Kli – Kliukščionys, Pastovių r., Vitebsko sritis, Baltarusija Klt – Kaltanėnai, Švenčionių r. Klvr – Kalvarija, Marijampolės r. KlvrŽ – Žemaičių Kalvarija Knv – Kaniava, Varėnos r. Kp – Kupiškis Kra – Krakės, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Krd – Kirdeikiai, Utenos r. Krkl – Karklenai, Kelmės r. Krok – Krokiškialaukis, Alytaus r. Krs – Karsakiškis, Panevėžio r. Krš – Kuršėnai, Šiaulių r. Krtn – Kretinga Kt – Keturvalakiai, Vilkaviškio r. Ktk – Kuktiškės, Utenos r. 106 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida Kul – Kuliai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Kur – Kurkliai, Anykščių r. Kv – Kvėdarna, Šilalės r. KzR – Kazlų Rūda (Kazlai), Marijampolės r. Ldk – Lyduokliai, Ukmergės r. Lel – Leliūnai, Utenos r. Lyk – Lyksūdė, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Lk – Luokė, Telšių r. Lkč – Lekečiai, Šakių r. Lkm – Linkmenys Lkš – Lukšiai, Šakių r.Linkm Lnkv – Linkuva, Pakruojo r. Lp – Leipalingis, Lazdijų r. Lpl (1) – Lieplaukė, Telšių r. Lpl (2) – Liepalotų kaimas (Lukšių apyl.) ir apylinkė (ZnŽ; nepainiotina su LKŽ: Lpl – Lieplaukė, Telšių r.) Lš – Liškiava, Varėnos r. Lu – Luknės, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Lzd – Lazdijai Mc – Maciūčiai, Dieveniškių apyl. k. (DvŽ; nepainiotina su LKŽ: Mc – Kazimieras Macius [...]) Med – Medsėdžiai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Mlk – Milkūnai, Milkūnų apyl. k, (DvŽ; nepainiotina su LKŽ: Mlk – Malkava, Mstislavo r., Mogiliovo sritis, Baltarusija) Mlt – Molėtai Mrc – Marcinkonys, Varėnos r. Mrj – Marijampolė Mrs – Miroslavas, Alytaus r. Ms – Mosėdis, Skuodo r. Straipsniai / Articles 107 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS Mst – Musteika (PPAŽ) Mtl – Meteliai, Lazdijų r. Mžk – Mažeikiai Nm – Kudirkos Naumiestis, Šakių r. Nmk – Nemakščiai, Raseinių r. Nsm – Nuosamai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Nt – Notėnai, Skuodo r. Ob – Obeliai, Rokiškio r. Pal – Paluknė, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Pc – Pociūnėliai, Radviliškio r. Pgg – Pagėgiai Pkš – Pakšteliai, Šiaulių r. (DūnŽ) Pl – Palėvenė, Kupiškio r. Pln – Plungė Plš – Palušė, Ignalinos r. Plt – Plateliai, Plungės r. Plv – Pilviškiai, Vilkaviškio r. Plvn – Panevėnėlė, Kupiškio r. Pn – Panevėžys Pnd – Pandėlys, Rokiškio r. PnmR – Panemunis, Rokiškio r. Ppl – Papilys, Biržų r. Prk – Priekulė, Klaipėdos r. Prlg – Prialgava, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Prng – Paringys, Ignalinos r. Psl – Pasaliai, Vijos r. [Baltarūsija] (LzŽ) Pš – Pašvitinys, Pakruojo r. Pv – Pivašiūnai, Alytaus r. 108 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida Pvn – Pavandenė, Telšių r. PvnR – rytinė Pavandenės apylinkės dalis (Telšių ir Kelmės r.) (DūnŽ) Pžrl – Paežerėliai, Šakių r. R5 – Mundart R. 5 (= Rytėčzai penktėji) [Kūpiškio parapijos, Skōpiškio parōpijos, Czadašų parōpijos] (Baranowski 1920: 1–31) Rdm – Rudamina, Lazdijų r. Rdn – Raudėnai, Šiaulių r. Rk – Rokiškis Rm (1) – Ramygala, Panevėžio r. Rm (2) – Rimašiai, Poškonių apyl. k. (DvŽ; nepainiotina su LKŽ: Rm – Ramygala, Panevėžio r.) Rs – Raseiniai Rš – Rimšė, Ignalinos r. Rt – Rietavas, Plungės r. Rud – Rudnia, Varėnos r. Sg – Saugos, Šilutės r. Skp – Skapiškis, Kupiškio r. Skr – Skirsnemunė, Jurbarko r. Slm – Salamiestis, Kupiškio r. Slnt – Salantai, Kretingos r. Slv – Slavikai, Šakių r. Smal – Smalvos, Zarasų r. Smln – Smalininkai, Jurbarko r. Smn – Simnas, Alytaus r. Snt – Sintautai, Šakių r. Sr – Siaurimai, Poškonių apyl. k. (DvŽ; nepainiotina su LKŽ: Sr – Feliksas Sragys […]) Srd – Seredžius, Jurbarko r. Srj – Serijai, Lazdijų r. Straipsniai / Articles 109 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS Srp – Serapinai, Kretingos r. (ŠVŽŽ) Srpt – Sriauptai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Srv – Surviliškis, Kėdainių r. Šd – Šeduva, Radviliškio r. Šek – Šekai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Šk – Šakiai Škn – Šakyna, Šiaulių r. Šil – Šilalė Šlt – Šaltiniai, Dieveniškių apyl. k. (DvŽ) Šmn – Šimonys, Kupiškio r. Šn – Šunskai, Marijampolės r. Šts – Šatės, Skuodo r. Šv – Švėkšna, Šilutės r. Švnč – Švenčionys Tl – Telšiai Trg – Tauragė Trgn – Tauragnai, Utenos r. Trk – Tirkšliai, Mažeikių r. Trkn – Truikinai, Skuodo r. Tvr – Tverečius, Ignalinos r. Up – Upyna, Šilalės r. Ut – Utena Užv – Užventis, Kelmės r. Vab – Vabalai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Varn – Varniai, Telšių r. Vdk – Viduklė, Raseinių r. Vds – Vidsodis, Kelmės r. (DūnŽ) Vgr – Vegeriai, Akmenės r. 110 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida Vin – Vindeikiai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Vj – Vajasiškis, Zarasų r. Vkš – Viekšniai, Mažeikių r. Vkšn – Viekšnaliai, Telšių r. (DūnŽ) Vlk – Valkininkai, Varėnos r. Vlkv – Vilkaviškis Vrp – Varputėnai, Šiaulių r. (DūnŽ) VšR – Višakio Rūda, Marijampolės r. Vvr – Veviržėnai, Klaipėdos r. Vž – Vežaičiai, Klaipėdos r. Zrv – Zervynos (PPAŽ) Žbr – Žebrokai, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Že – Žemytė, Skuodo r. (ŠVŽŽ) Žlt – Žaltynų kaimas ir apylinkė (ZnŽ) Žr (1) – Žarėnai, Telšių r. Žr (2) – Žiūrai (PPAŽ; nepainiotina su LKŽ: Žr – Žarenai, Telšių r.) Žvr – Žvirgždaičiai, Šakių r. Žž – Žižmai, Dieveniškių apyl. k. (DvŽ; nepainiotina su LKŽ: Žž – Žiežmariai, Kaišiadorių r.) SUTARTINIAI ŽENKLAI >, < – fonetinė raida ⇔, ⇐ – nefonetinė raida (pakitimas dėl analogijos ir pan.) →, ← – darybos kryptis Straipsniai / Articles 111 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS ŠALTINIAI A Bar – Antano Baranausko tarmių tekstai (žr. Baranowski 1920: 435, 439). BŽ – Jono Barono žodynas (žr. Baronas 1932). KBūg – Kazimiero Būgos raštai (žr. Būga 1959: 144, 488). D kšŽ – Daukšių krašto žodynas, aut. V. Labutis, Vilnius: Alma littera, 2002. DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, įvairūs leidimai, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: https://ekalba.lt/dabartines-lietuviu-kalbos-zodynas/. DP – Mikalojaus Daukšos Postilė, 1599 (pavyzdžiai cituojami pagal: Skardžius 1935). DrskŽ – Druskininkų tarmės žodynas, aut. G. Naktinienė, A. Paulauskienė, V. Vitkauskas, Vilnius: Mokslas, 1988. DūnŽ – Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, aut. V. Vitkauskas, Vilnius: Mokslas, 1976. DvŽ – Dieveniškių šnektos žodynas 1–2, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005–2010. J – Antano Juškos žodynas ir nespausdintos dalies rankraštis (cituojama pagal LKŽ). K – Frydricho Kuršaičio žodynai (žr. Kurschat 1870–1874; 1883). KDonel – Kristijono Donelaičio tekstai (cituojama pagal LKŽ). KltŽ – Kaltanėnų šnektos žodynas, aut. A. Vilutytė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. KpŽ – Kupiškėnų žodynas 1–4, aut. K. Vosylaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007–2014. KrtnŽ – Kretingos tarmės žodynas, aut. J. Aleksandravičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011. KzRŽ – Kazlų Rūdos šnektos žodynas 1–2, aut. A. Pupkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LKŽ(e) – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), e. variantas, red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (atnaujinta versija, 2018). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/. LzŽ – Lazūnų tarmės žodynas, aut. J. Petrauskas, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslas, 1985. 112 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida N d Ž – Wörterbuch der litauischen Schriftsprache. Litauisch-Deutsch / Lietuvių rašomosios kalbos žodynas. Lietuviškai-vokiška dalis 1–5, bearb. / sud. M. Niedermann, A. Senn, F. Brender, A. Salys, Heidelberg: Carl Winters Universitätsverlag, 1932–1965. PPAŽ – Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas 1–2, aut. A. Leskauskaitė, V. Ragaišienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2016–2019. R – Pilypo Ruigio žodynas (žr. Ruhig 1747). S ch – Augusto Schleicherio darbai (žr. Schleicher 1857). Š V Ž Ž – Šiaurės vakarų žemaičių žodynas 1–2, aut. R. Vanagienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014–2015. V aig Ž – Dabartinės Vaigu vos šnektos žodynas, aut. I. Švarcaitė, Vilnius: Versmė, 2023. V d š Ž – Vidiškių šnektos žodynas, aut. Ž. Markevičienė, A. Markevičius, Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvių kalbos institutas, 2014. Z n Ž – Zanavykų šnektos žodynas 1–3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003–2006. L I T E R A T Ū R A B a r a n o w s k i A n t o n 1920: Litauische Mundarten 1: Texte, Leipzig: Verlag von K. F. Koehler. B a r o n a s J o n a s 1932: Rusų–lietuvių žodynas, 2-as leidimas, Kaunas: Sakalo bendrovė. B ū g a K a z i m i e r a s 1959: Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. B ū g a K a z i m i e r a s 1961: Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. D L K G – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas, 4-oji pataisyta laida, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. D y b o V l a d i m i r A. 1981: Slavjanskaja akcentologija. Opyt rekonstrukcii sistemu akcentnych paradigm v praslavjanskom, Moskva: Nauka. G i r d e n i s A l e k s a s 2003: Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. G i r d e n i s A l e k s a s 2008: Žemaičių dzūkai. Tekstai su komentarais, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. G i r d e n i s A l e k s a s 2012: Šiaurės žemaičių Skuodo zona. Tekstai su komentarais, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Straipsniai / Articles 113 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS Kurschat Friedrich 1870–1874: Deutsch-littauisches Wörterbuch 1–2, Halle: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses. Kurschat Friedrich 1883: Littauisch-deutsches Wörterbuch, Halle a. S.: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses. Laigonaitė Adelė 1978: Lietuvių kalbos akcentologija, Vilnius: Mokslas. Laigonaitė Adelė 2002: Lietuvių kalbos akcentologija, Vilnius: Gimtasis žodis. LKA II – Lietuvių kalbos atlasas 2: Fonetika, ats. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1982. LKG II – Lietuvių kalbos gramatika 2: Morfologija, vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis, 1971. Rinkevičius Vytautas 2010: Kai kurie teoriniai morfologinės akcentologijos koncepcijos aspektai. – Baltistica 56(1), 9–43. Rinkevičius Vytautas 2015: Baltų ir slavų kalbų kirčiavimo istorija 1, Vilnius: Vilniaus universitetas. Philipp Ruhig 1747: Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon, [Königsberg:]: J. H. Hartung. Schleicher August 1857: Litauisches Lesebuch und Glossar, Prag: J. G. Calve’sche Verlagsbuchhandlung. Skardžius Pranas 1935: Daukšos akcentologija, Kaunas: VDU Humanitarinių mokslų fakultetas. Skardžius Pranas 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, Lietuvių kalbos institutas. Skardžius Pranas 1998: Raštai 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Skardžius Pranas 1999: Raštai 5, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Stundžia Bonifacas 1985: Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema, Vilnius: Petro ofsetas. Stundžia Bonifacas 2014: Bendrinės lietuvių kalbos akcentologija, Vilnius: Eugrimas. Šlapelis Jurgis 1920–1922: Lietuvių kalbos žodynas, išverstas rusiškai, lenkiškai ir vokiškai, Vilnius: „Žaibo“ spaustuvė. Šlapelis Jurgis 1921: Lietuvių ir rusų kalbų žodynas, Vilnius: M. Šlapelienės knygynas, „Žaibo“ spaustuvė. Šlapelis Jurgis 1929: Lenkiškas lietuvių kalbos žodynėlis, Vilnius: „Rucho“ spaustuvė. 114 Acta Linguistica Lithuanica XCI Lietuvių kalbos veiksmažodžių su priesaga –(i)uoti kirčiavimo raida Šlapelis Jurgis 1940: Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas, antroji laida, Vilnius: M. Šlapelienės Lietuvių Knygynas, spaustuvė „Raida“. VLKK 2005: Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Rekomendacija Dėl kai kurių priesaginių veiksmažodžių kirčiavimo, 2005 m. gegužės 5 d., Nr. R–8 (k–15). VLKK 2013: Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Protokolinis nutarimas Dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2005 m. gegužės 5 d. rekomendacijos Nr. R–8 (k–15) „Dėl kai kurių priesaginių veiksmažodžių kirčiavimo“ pakeitimo ir papildymo, 2013 m. spalio 3 d., Nr. PN–10 (k–15.1). Zinkevičius Zigmas 1992: Lietuvių kalbos istorija 5: Bendrinės kalbos iškilimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Accentuation History of Lithuanian Verbs in –(i)uoti SUMMARY In the accentuation history of Lithuanian verbs in –(i)uoti, the following processes could be observed: 1. In the earliest reconstructible stage, the suffix –(i)uo– functioned as a non-dominant strong one: verbs derived from accentually immobile words were stressed on the root (derivational base), e.g., vẽj–uo–ti ← vẽj–as a. p. 1, while verbs derived from mobile words were stressed on the suffix, e.g., kelm–úo–ti ← kẽlm–as a. p. 3. 2. In verbs derived from immobile non-acute words (more precisely, words with a non-acute stem-final syllable, e.g., a. p. 2 nouns), the stress shifted from the root (i.e. the last syllable of the derivational base) to the suffix due to Saussure’s law, e.g. *par̃š–uo–ti > parš–úo–ti (← par̃š–as a. p. 2), making non-suffix stress impossible save in verbs derived from immobile acute words (i.e. words with an acute stem-final syllable or a stressed non-stem-final syllable regardless of tone/quantity, e.g. a. p. 1 nouns). 3. With the spread of accentual dominance in derivatives, suffix stress came to be generalized to verbs that had retained their non-suffix stress after Saussure’s law. This generalization has already been largely completed in today’s standard Lithuanian, but instances of retained non-suffix stress in verbs derived from a. p. 1 nouns are attested in Mikalojus Daukša’s texts, Friedrich Kurschat’s dictionary, early normative dictionaries, and modern dialects. Straipsniai / Articles 115 SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ, VYTAUTAS RINKEVIČIUS 4. In the period after Saussure’s law, new verbs with a stressed circumflex root began to appear, in which the circumflex had an iconic function: it marked a slow, prolonged action or state. There were two types of such verbs, exemplified by lūk-ur-iuo-ti and balt-uo-ti, respectively. 5. The lūkuriuoti type is the result of the extension of the suffix -(i)uoto verbs in -ur-ti and -ul-ti, which were characterized by root circumflex as a marker of attenuate durative meaning. Root circumflex was transferred from these verbs to -(i)uo-ti verbs, as well as to other suffixal verbal formations (e.g. lūkur-iau-ti etc.). According to 20th-century sources, this circumflex root stress is shared by almost all Lithuanian dialects, albeit, in much of eastern Lithuania, it is attested alongside suffix-stressed forms. 6. In baltuoti-type verbs, i.e. derivatives from adjectives denoting colors (and similar qualities), the root circumflex has probably emerged as a means to distinguish essive verbs from fientive and/or factitive verbs. This accentuation type (i.e. circumflex root stress) is mainly found in southwestern dialects. It has probably never existed in north-western Lithuania, where the inherited form balt-uo-ti is still in use, whereas, in the east, it was almost totally displaced by suffix stress (i.e. balt-úo-ti) in the 20th century. 7. The normative works from the 20th and 21st centuries testify to the gradual disappearance of circumflex root stress and the spread of suffix stress in both types of verbs. In standard Lithuanian, non-suffix stress has completely disappeared in baltuoti-type verbs, while it is still possible in the lūkuriuoti-type verbs. 8. In western Lithuanian dialects (especially in Lithuania Minor), non-suffix stress may also appear in various other verbs of more recent origin, usually without violating the inherited principle that stress is only possible in acute monosyllabic roots or non-final syllables of multisyllabic derivational bases. These can be onomatopoeic (e.g. čivyr-uo-ti) or otherwise expressive verbs (e.g. tālaž-uo-ti), recent Germanisms (e.g. bȳdel-iuo-ti), and remodeled verbs in -(i)oti (e.g. páin-iuo-ti). Įteikta 2024 m. birželio 25 d. SANDRA LUKŠAITĖ-RAMONIENĖ Baltistikos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, LT-01131 Vilnius, Lietuva [email protected] [email protected] VYTAUTAS RINKEVIČIUS Vilniaus universitetas Baltistikos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, LT-01131 Vilnius, Lietuva vytautas.rinkevič[email protected] 116 Acta Linguistica Lithuanica XCI