Varia Onomastica: Sarmato-Alanica (Danapria, Bohus)

Acta Linguistica Lithuanica 2025, t. 92, p. 1–28 Turinio nuoroda / Turin io nuoroda ISSN 2669-218X (internete / elektroninis) VARIA ONOMASTICA: SARMATO–ALANICA (DANAPRIA, BOHUS) Varia Onomastica: Sarmato–Alanica (Dniepras, Bugas) ALEXANDER I. ILIADI Valstybinė įstaiga „Pietų Ukrainos nacionalinis pedagoginis universitetas, pavadintas K. D. Ušinskio vardu“ El. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0001-5078-8316 Tyrimų sritys: etimologija, lyginamoji istorinė lingvistika, bendroji ir tipologinė lingvistika. https://doi.org/10.35321/all92-05 SANTRAUKA Tyrimu siekiama išskirti iranėnų kalbų paveldą Dniepro ir Bugo regionų toponimijoje. Ypač daug dėmesio skiriama sarmatų–alanų leksinio sluoksnio rekonstrukcijai, kurios egzistavimas neprieštarauja tiriamų sričių istorijos ir archeologijos duomenims. Tyrimo rezultatas – rekonstruota 20 leksemų, kurios, kaip manoma, priklauso sarmatų ir alanų žodynui. Šią išvadą pagrindžia nagrinėjamų toponimų etimologija, aiškinama osetinų kalbos žodyno pagrindu. Pastaroji savo ruožtu, būdama vienintelė išlikusi alanų kalbos palikuonė, paveldėjo, viena vertus, būdingus sarmatų ir alanų tarmių bruožus, kita vertus – senųjų rytų iranėnų tarmių, artimai susijusių su alanų ir sarmatų tarmėmis, bruožus. Svarų argumentą rekonstruoto leksinio fondo sarmatiškai-alaniškai kilmei pateikia visa apimančių išskirtinių alanų–osetinų leksinių paralelių eilė. Leksinę rekonstrukciją patvirtina tam tikros fonetinės ir morfologinės ypatybės, būdingos tik tariamų alanų prototipų ir osetinų kalbos žodžių struktūrai. Taip pat aprašomos rekonstruoto sarmatiškai-alaniško žodyno ir kitų iranėnų kalbų žodyno paralelės. RAKTAŽODŽIAI: etimologija, sarmatiškai-alaniškos kalbos reliktas, rekonstrukcija, prototipas, refleksas, toponiminė sritis. Autorių teisės © 2025 Alexander I. Iliadi. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Tai atvirosios prieigos straipsnis, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atgaminti kūrinį bet kokioje laikmenoje, jei nurodomi originalus autorius ir šaltinis. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Gauta: / Gauta: 2025-04-18. Priimta: / Priimta: 2025-05-28. 1 ANOTACIJA Tyrimo tikslas – išskirti iranėnų kalbos paveldą Dniepro ir Bugo regionų toponimijoje. Ypač daug dėmesio skiriama sarmatų-alanų leksinio sluoksnio, kurio egzistavimas neprieštarauja tiriamų vietovių istorijos ir archeologijos duomenimis, rekonstrukcijai. Tokią išvadą pagrindžia apžvelgtų toponimų etimologija, paaiškinta osetinų kalbos žodynu. Pastaroji, būdama vienintelė išlikusi alanų kalbos palikuonė, iš vienos pusės paveldėjo sarmatų ir alanų tarmėms būdingus bruožus, iš kitos pusės – senosioms rytų iranėnų tarmėms, glaudžiai susijusioms su alanų ir sarmatų tarmėmis. Svarų argumentą rekonstruoto leksikos fondo sarmatų-alanų kilmės naudai pagrindžia visa eilė išskirtinių alanų-osetinų leksikos paralelių. Leksinę rekonstrukciją patvirtina tam tikros fonetinės ir morfologinės ypatybės, būdingos tik spėjamų alaniškų prototipų ir žodžių iš osetinų kalbos struktūrai. Straipsnyje taip pat aprašomos rekonstruotos sarmatų-alanų žodyno ir kitų iranėnų kalbų leksikos paralelės. ESMINIAI ŽODŽIAI: etimologija, Sarmatijos alanų kalbos reliktas, rekonstrukcija, prototipas, refleksas, toponiminis arealas. 1. ĮVADAS: IRANĖNŲ KALBŲ RELIKTAI DNIEPRO IR BUGO REGIONŲ TOPONIMIJOJE 1.1. Kalbos reliktų klausimas paprastai grindžiamas prielaida, kad tiriamos kalbos ankstesnių ypatybių pėdsakai išliko toponimijoje. Dėl įvairių priežasčių toponimija išlaiko archaizmus, o apeliatyvinėje leksikoje dėl senesnių ir naujesnių vienetų konkurencijos senasis žodynas dažnai išstumiamas. Todėl toponimija išsaugo tai, kas buvo prarasta apeliatyvinėje leksikoje. Ta pati savita leksinė periferija liudija apie ankstesnį kitų kalbų (substrato, superstrato) vartotojų buvimą šiuolaikinių kalbų teritorijose. Mokslininkai pastaruoju metu tradiciškai terminą kalbos reliktas pirmiausia taiko onomastiniam substratui (akademiko Olego N. Trubačėvo darbai, taip pat keli Vladimiro E. Orelio, Alexanderio K. Šapošnikovo ir Alexanderio V. Ivanenkos leidiniai). Šiuolaikinė lyginamoji istorinė indoeuropeistika turi duomenų apie slavų kalbų reliktus (Slavica, Sclavania) graikų ir germanų toponimijos areale, baltų reliktus (Baltica) Dniepro upės regiono hidronimijoje, indų arijų kalbų paveldą Šiaurės Juodosios jūros regione (Indoarica), iranėnišką (Scythica, Sarmato-Alanica, Alanica) komponentą Krymo, Šiaurės Juodosios jūros regiono, Dono upės regiono, Volgos upės regiono, Dniepro upės regiono, Bugo upės regiono toponimijoje ir Europos onomastikoje. 1.2. Toliau aptariami paskutinės iš pirmiau minėtų kalbos reliktų kategorijų (Iranica) požymiai. Tyrimo objektas – iranėnų tarmių paveldas, kadaise paplitęs teritorijoje palei Dniepro tėkmę ir Ingulo bei Bugo tarpupyje. Ankstesni iranėnų leksinių senienų Dniepro regione aprašymo tyrimai leido iš dalies nubrėžti jų arealo ribas kairiajame Dniepro krante (Moszyński 1957; Toporov, Trubačėv 1962: 222–228; Trubačėv 1968: 276; Orel 1986: 111; Šapošnikov 2007: 291, 309; etimologijų apžvalgą taip pat žr.: Stryžak 1981: 31). Iranėnų leksiniai vienetai dešiniojo Dniepro kranto hidronimijoje yra 2 retesni (Orel 1986: 111). Tačiau neseniai sąrašas buvo papildytas šešiais reliktais, iš kurių trys paliudyti Rosės baseine (Iliadi 2021). Beje, iranėnų reliktų apskritai nėra specialiame Irinos M. Železniak tyrime apie Vidurinio Dniepro kairiojo kranto hidronimiją, nors svetimkalbiai Turkų, baltų, ilyrų, keltų ir trakų kalbų pavadinimai Rosės baseine aprašyti išsamiai. Taip galėjo atsitikti dėl to, kad daugiausia dėmesio skirta O. N. Trubačiovo anksčiau suformuluotoms išvadoms, ypač jo minčiai, kad „pietų iranizmai yra kairiojo kranto Dniepro intakų – Sulos, Psėlės, Samaros baseinuose ir prie jų; tik Sura, Domotkan ir Samotkan teka dešinėje Dniepro pusėje, netoli Samaros upės žiočių. Tačiau kitu požiūriu dešiniojo kranto Ukraina plačiąja prasme pasirodo esanti laisva nuo iranėnų pėdsakų hidronimijoje“ (Trubačev 1968: 276). Iranėnų hidronimijos tyrimai Bugo regione praėjo du sąlyginius etapus. Pirmajame buvo padaryta prielaida, kad iranėnų leksemos praleistos (Trubačev 1968: 276), tačiau vėlesni etimologiniai tyrimai šios hipotezės nepagrindė (Orel 1986: 112; Lučyk 1999: 9–10, 12–13). Vis dėlto šiandien iranėnų žodžių Bugo regiono hidronimijoje sąrašą, kaip ir iranėnų hidronimų etimologijų korpusą Dniepro regione, reikia iš esmės peržiūrėti. Plg. žinomą kairiojo Sulos upės intako Арманолот (Арманолоть) iranėnišką etimologiją, kurią Dniepro hidronimijos tyrimų autoriai nekritiškai kartoja: iš *Арманород = iranėnų *Arta-pord ~ alanų αрд „Dievas“ ir osetinų ford „didelė upė“ (Stryžak 1963: 83–84). Siūlytume jį laikyti vietinės onomastikos baltų sluoksnio elementu, t. y. *arta-palta „artimas / šalia esantis upelis“ ~ lietuvių artùs „artimas, šalia esantis“, artì „arti, šalia, greta“ ir latvių paļts, palte „balutė“, „lietaus srovė“. 2. TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Siūlomo tyrimo tikslas – išskirti sarmatiškai-alanišką leksinį sluoksnį kaip iranėnų kalbų paveldo dalį Dniepro ir Bugo regionų toponimijoje. Nurodytas tikslas įgyvendinamas sprendžiant kelis uždavinius: 1) rekonstruotų iranėniškų formų sarmatiškai-alaniškos / alanų kalbinės priklausomybės fonetinių, leksinių ir morfologinių kriterijų suformulavimas; 2) tyrimui atrinktos leksinės medžiagos etimologinė analizė ir anksčiau pateiktų etimologinių versijų peržiūra; 3) Dniepro ir Bugo regionų sarmatiškai-alaniškų / alanų tarmių žodyno fragmento rekonstrukcija, atsižvelgiant į jo etimologinį ryšį su osetinų žodynu; 4) kai kurių izoglosų, siejančių sarmatiškai-alanišką žodyną su kitų iranėnų kalbų leksika, išskyrimas. 3. MEDŽIAGA IR TYRIMO METODOLOGIJA 3.1. Šiandien žinomą iranėnų leksemų Dniepro ir Bugo regionų onomastikoje korpusą sudaro keliolika vienetų; tačiau jis negali būti laikomas galutiniu, kol neįtraukti visi prieinami šaltiniai. 3 Tyrimo bazę sudaro tyrimo bazė toponimai, tikriausiai iranėniškos kilmės, paimti iš istorinių dokumentų (kronikų, žemėlapių, geografinių aprašymų), taip pat slavų ir iranėnų kalbų onomastinės leksikos šaltiniai. Šie geografiniai pavadinimai savo fonomorfologinėmis ypatybėmis koreliuoja ne su archajiškomis slavų, baltų ar tiurkų leksemomis, bet su struktūriškai artimu arba tapačiu iranėnų onomastiniu ir apeliatyviniu žodynu. Kitaip tariant, jie aiškinami vien iranėnų kalbų medžiaga, kuriai būdinga tam tikra šaknų ir afiksų forma. 3.2. Mūsų nuomone, tolesniems iranėnų kalbų senienų tyrimams Dniepro ir Bugo regionų onomastikoje būtina laikytis šių trijų svarbių sąlygų: 1) pirmiau minėtų sričių duomenų analizė neturėtų apsiriboti hidronimija, t. y. tyrimo objektą turėtų sudaryti visų toponiminių klasių vienetai. Tai gali gerokai išplėsti tyrėjų galimybes, nes vietovių, reljefo formų (kalvų, kalnų, uolų, kalnų perėjų, upių slenksčių, salelių) ir kt. pavadinimai kai kuriais atvejais taip pat išsaugo leksinį substratą; 2) remiantis Dniepro ir Bugo toponimija rekonstruotas iranėnų žodynas turėtų būti vertinamas ne iš senosios iranėnų kalbos būklės, pasižyminčios kai kuriais „skitų arba osetinų tipo“ fonetiniais bruožais, perspektyvos, bet kaip daug vėliau minėtose teritorijose įsikūrusių sarmatų-alanų / alanų žodyno dalis. Esama esminių lingvistinių įrodymų, kuriuos patvirtina archeologiniai ir istoriniai radiniai (plg.: (a) sarmatų epochos gyvenvietes Žemutinio Dniepro regione; Viazmitina 1962; (b) alanus prie Dniepro; Kazanskij, Mastykova 1999: 119); 3) prototipai turėtų būti atkuriami tokia forma, kuri atitiktų vidurinių iranėnų kalbų būklę ir rytų iranėnų tarmėms būdingus bruožus. Nagrinėjamos leksemos daugiausia yra sarmatiškai-alaniškos naujovės; todėl ankstesniuose tyrimuose atlikta senosios iranėnų kalbos rekonstrukcija ne visada tinkama. 3.3. Siūlomame tyrime taikomi tokie metodai: etimologinis ir lyginamasis istorinis (ypač svarbūs šie metodai: lyginamų formų genetiniam tapatumui nustatyti, santykinei kalbos reiškinių chronologijai nustatyti, prototipams rekonstruoti). 3.4. Toliau pateikiami iranėnų prototipai rekonstruojami, etimologizuojami ir tikrinami daugiausia atsižvelgiant į osetinų kalbos žodyną, t. y. į genetinę sarmatų-alanų ir alanų kalbų paveldėtoją. Tuo remiantis atkurtos iranėnų formos apibrėžiamos kaip alanų arba sarmatų-alanų. Taigi turime toponimijoje išlikusių alanų leksemų; tai prototipai, t. y. formos, atspindinčios senąją osetinų žodyno fonetinę ir morfologinę būklę. Lingvistinės konstrukcijos derinamos su istoriniais duomenimis. Pavadinimą Alano-sarmatai mokslininkai dažniausiai vartojo visoms iranėniškai kalbėjusioms stepių ir gretimų teritorijų gentims, antikos sarmatų ir alanų palikuonims, žymėti 4 ir gretimų teritorijų, antikos sarmatų ir alanų palikuonims. „Juodosios jūros pakrantėje iki Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpio pradžios dauguma jų jau buvo žinomi alanų vardu“ (Kazanskiĭ, Masty kova 1999: 119). Atkuriamo žodyno sarmatiškai-alaniškos arba alanų priklausomybės kriterijai Leksiniai: a) atkuriamoji iranėniška forma turi visos leksikos analogą osetinų žodyne; b) rekonstruotas vedinys neturi visos leksikos etimologinio atitikmens osetinų žodyne, tačiau osetinų analogų randama atskirai kiekvienai vedinio daliai; c) visos leksikos etimologinių paralelių randama pamyrų kalbose, priklausančiose rytų iranėnų grupei. Šiuo atveju kalbama apie archajiško žodyno vienetus, bendrus sarmatų-alanų tarmėms ir pamyriečių protėviams; d) sarmatiškai-alaniškas prototipas, rekonstruotas remiantis visiškais atitikmenimis vakarų iranėnų žodyne, atkuria archajinę paralelę iš atskirų sarmatiškai-alaniškų-vakarų iranėniškų izoglosų grupės (preliminari išvada). Fonetiniai (būdingi istorinei alanų ir osetinų kalbų fonetikai): a) Diftongų *ai > i, *au > u prieš n monoftongizacija; b) trumpųjų a, i sinkopė; c) *k > x pakeitimas veikiant kitame skiemenyje esančiam i; d) *p > f pakeitimas prieš i; e) *t > c pakeitimas prieš i; f) sporadinis w iškritimas inlaute po sonantų ir priebalsių prieš ā, a; g) fonetinės grupės „t + i + č“ virtimas geminuotu švilpiamuoju afrikatu (i sinkopės atveju): tič > cic > cc (> slavų ц [ts]); Darybiniai ir morfologiniai: rekonstruotuose žodžiuose esama priesagų ir priesaginių kompleksų –ak–/–āк–, –čī–, –al–/–el–, –ag–ān–, –i–čī–ā, –ič–a–. 4. SARMATIŠKAI-ALANIŠKI KALBOS RELIKTAI: ETIMOLOGIJA IR AREALAS 4.1. Dniepro regiono arealas *āf-sarak (< *āpi šar-aka-) Авсорок, Овсорок – kairysis Bolvos upės intakas, kairysis Desnos upės intakas. V. N. Toporovas ir O. N. Trubačiovas pripažįsta iranėnišką šio hidronimo pobūdį, remdamiesi osetinų æfsūrǧ „alaus filtratu“ (pažodžiui – „raudonas vanduo“) (Toporov, Trubačev 1962: 222 (ævsurǧ), neatmesdami ir vietinės slavų kilmės galimybės. Priimdami šią etimologiją vis dėlto manome, kad hidronimo genezės aiškinimo galimybės dar neišsemtos. Pavyzdžiui, šis daiktavardis taip pat galėtų būti laikomas alanų žodžiu *āf-sarak (< *āf-šarak) [„upė su] vandens slenksčiais / rėvomis“, kuris 5 radosi susiliejus junginiui *āpi šar–aka– = vanduo, kuris triukšmingai teka / krinta. Jo sandaroje atpažįstamas *āpi– refleksas kaip moteriškoji protiranėnų *āp– „vanduo“ forma (ji paliudyta osetinų apeliatyvinėje leksikoje (Abaev 1949: 153; 1958: 84) ir hidronimijoje). Antroji dalis tikriausiai yra sufiksuota (-ak-) iranėniška onomatopėjinė šaknis *šar- „vandens čiurlenimas“, plg. vachų šor–šor „tas pats“, šaršará „krioklys“, „upės slenkstis“, persų šārīdan „tekėti triukšmingai“, tadžikų šoridan „tekėti“, „tekėti kaip upė“ (Abaev 1958: 220; Stebline-Kamensky 1999: 328, 329). Tikėtinas alanų prototipas *āj–sarak (> dabartinis Авсорок) atitinka besufiksį persų absār „krioklys“ (Abaev 1958: 220) su *āpa–. *dür–astur arba *dür–ustur Дирéхтур – akmuo prie įėjimo į Dniepro Vovnigos rėvą. Onomastinėje literatūroje šis pavadinimas dėl liaudies etimologijos aiškinamas kaip tarmine forma, reiškiančia дирéктор „direktorius“, nes, pasak pasakojimų, „prie šio akmens nutiko nelaimė vienam дирéхтур“ (Čabanenko 2008: 42). Manome, kad dabartinė toponimo forma yra neslaviško pavadinimo permąstymo vietinėje slavų kalboje rezultatas. Tikriausiai tai alanų *dür–astur arba *dür–ustur „didelis akmuo“. Plg. osetinų dūr, dor „akmuo“ ir (æ)stur, (u)stur „didelis“; toponimus su dalių inversija Stur–dor „Didysis akmuo“ (Abaev 1958: 376), Устур дори уор „Prie Didžiojo akmens“ (Tsagaeva 1975: 363), t. y. su tuo pačiu устур дор. Variantų prototipų rekonstrukciją lemia gana neaiški protezės kokybė (a– ar u–?) alanų būdvardyje *stur; formų su balsine proteze senumą netiesiogiai patvirtina dabartinio Днестр etimologija: skitų *Dan–ast(u)r arba *Dan–ust(u)r ~ osetinų ustur–don „didelė upė“ (Kambolov 2006: 114). Dūrinyje esama iš Kaukazo kalbų pasiskolinto akmens pavadinimo, todėl logiška daryti išvadą, kad *dür–astur/*dür–ustur priklauso alanų žodynui, nes jų protėviai atkeliavo iš Prieš-Kaukazės. Etimologiją (Iliadi 2018) reikia iš esmės peržiūrėti. *lakand Lochany, 1594 – trečiosios Dniepro rėvos pavadinimas (Lassota 1866: 209). Vėlesnės formos: Лоханнов, 1627: «А ниже Сурского 2 версты порог Лоханнов» (Kniga 1950: 111), Порог Лохань, 1697 (Veličko 1855: 473), Luchan, 1736–1737 (PTT 1736–1737), Luchanskoy, 1769 (NAM 1769), Порог Лаханский, 1779, (Žemutinio Dniepro žemėlapyje, sudarytame Ê. Arapovo) Порог Лоханинъ, 1780 (DPND 1779–1780), dabar Лоханьский – Dniepro rėva aukščiau Strelčatyj salos. Onomastikos literatūroje jo kilmė aiškinama taip: šio toponimo kamienas siejamas su ukrainiečių tarm. лóхнути „smogti iš visų jėgų“, nes vandens srovė „beviltiškai daužėsi į savo kelyje pasitaikiusį granitinį slenkstį“ (Čabanenko 2008: 95). Tačiau lyginamų formų kirčio vietos skirtumas nekomentuojamas. 6 Toponimo variantai rodo nepastovų šaknies vokalizmą (o: y: a), darybinės struktūros ir gramatinių ypatybių skirtumus, plg.: –o || –bl (–y) || –h–oũ || –eũ arba –ũ (–b̃ũ) || –ckũi (–skey) || –un. Tokie atvejai būdingi deetimologizuotam žodynui: neaiški vidinė žodžio forma lemia jo suartėjimą su fonetiškai panašiais heterogeniniais žodžiais, o vėliau – morfologinę kaitą. Лохань atveju turime svetimšalio toponimo liaudiško etimologinio permąstymo rezultatą. Yra pagrindo manyti, kad jis kilęs iš vidurinių iranėnų *lakand kaip protiranėnų esamojo laiko veikiamojo dalyvio refleksas *lakant-, plg. jazgulami lakánd „virš vandens išsikišusi uola“ ~ protiranėnų *lak- < PIE *lek- „lenkti, lankstyti“, „kabėti“, „šokti“, „šuoliuoti“ (Stebline–Kamensky 1999: 223; Edelman 2015: 57, 59, 60). Kalbama apie vizualinį virš vandens iškilusių akmenų, stataus nuolydžio vaizdinį, dėl kurio didėja vandens greitis ar kyla turbulencija. Vanduo „šokinėja“, ir ši metafora įtikinamai paaiškina vidurinių iranėnų *lakand „uola, akmuo upės rėvose“ vartojimą upės slenksčio pavadinimui. Dėl *lakant– sandaros ir semantikos plg. dalyvį *barž–ant– arba *brž–ant– „iškilus, aukštas“ (: avestų barǝzant– „aukštas“, osetinų bærzond „aukštas“) < *barž– „kilti“ (Abaev 1958: 254). Galūninio –d (ir apskritai baigties –nd) nebūdingumas slavų toponimijai prisidėjo prie formalaus šio pavadinimo pakeitimo slavų kalboje: šis garsas buvo pašalintas, o sutrumpėjusi forma *Лакан susiliejo su dial. лоха́ня, лоха́нь „molinis dubuo“, „ąsotis“, „kibiras“, todėl pirminis *a > o pakeistas (tačiau *a kurį laiką dar buvo išlaikytas, plg. pirmiau Порогъ Лаханский), o *k > x. Etimologiją (Iliadi 2018) reikia iš esmės peržiūrėti. Dėl PIE etimono žr.: (Pokorny 1959: 673; LIV 2001 [1998]: 411). Helmut Rix žodyno duomenimis, šaknis *lek yra neaiški. Tačiau šis etimonas paliudytas ne tik baltų ir germanų kalbose (LIV 2001 [1998]: Ibid.), bet ir slavų (ESSJ XIV 147–148: išsamiai nagrinėjamos žinomos versijos) bei graikų (Beekes 2010: 856: *lek- „šokti“) pirmykščiame žodyne. PIE *lek pripažįstamas ir naujausiuose tyrimuose, plg., pavyzdžiui, (Edelman 2015: 57–60: platus iranėnų etimologinis telkinys su plačiu semantiniu spektru) ir (Adams 2013: 613: lyak), kur jis laikomas vienu iš galimų tocharų žodžių šaltinių. *sāg–barz Сағбарса – vietinis pavadinimas Zolotaja Balkos kaimo apylinkėse, Novovoroncovsko rajone, Chersono srityje (Dniepro žemupys, dešinysis krantas) (1973 m. užrašas; OA). Tikriausiai tai pirminio *Сағбарз raida svetimoje aplinkoje. *Сағбарз atkartoja alanų žodį *sāg–barz „elnio kalva“, plg. osetinų Сағбарз = „Elnio kalva“, sudarytą iš са „elnias“ + барз „kalva“, „gūbrys“, „aukštuma“ (Tsagaeva 1975: 429). *san–ford/*sān–ford Снопородъ, 1169 („kunigaikščiai, išgirdę, kad polovcai pabėgo ir, palikę savo stovyklą, nuskubėjo paskui juos, paliko prie savo vežimų Jaroslavą 7 Visvolodičių. Tada atėję užėmė polovcų vežimus prie Uglio upės, o kitus – prie Snoporodo, o pačius pasivijo prie Juodojo miško ir ten išžudė...“; Moskovskij svod 1949: 77), Снепородъ, 1187 („Rusios kunigaikščiai leidosi Dniepru <...> ir priėjo Sneporodą“; Ipatieskaja letopis 1962: 653), Снепородъ, 1552 (Литовская метрика: „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, užkariavęs prie jūros Kafą ir visą Perekopą bei Čerkasus Piatigorskoje, atsivedęs dalį Čerkasų su jų kunigaikštiene, vienus apgyvendino Sneporode, kitus – prie Dniepro“), Слѣпородъ, 1887 (Lazarevskij 1887: 39), Sliporok, 1665, dabar Слiпорiд, -оду (forma su Слiп atsiranda nuo XVIII th amžiaus pradžios) – upė, dešinysis Sulos intakas, kairysis Dniepro intakas (SHU 1979: 510). Anksčiau pateikta (žr.: Iliadi 2021: 504–505) O. N. Trubačevo priimtos etimologijos Снопород, Снепород, kaip vidurinių iranėnų *san-pord/*san-ford „santaka, sutekanti upė“ < *san-parata- (arijų priešdėlio *san ir *parata- „didelė upė“ junginys), apžvalga leidžia nesigilinti į istorinę klausimo dalį. Reikia pažymėti tik du svarbius dalykus: 1) arijų priešdėlis *san jau protiranėnų kalboje skambėjo kaip *han- (!), todėl *san- reikia ieškoti kito paaiškinimo; 2) naujausių tyrimų duomenimis, vidurinių iranėnų -pord/-ford protiranėniškas prototipas yra *paud-ra- „(didelė) upė“ (← „tai, kas juda“), kuris nesusijęs su *parata-, skitų Πόρτα (žr.: Džitstsoity 2021: 265). Naują hidronimo etimologiją, kaip vidurinių iranėnų *[a]sang-pord/*[a]sang-parat „akmens upė / vanduo“ (Iliadi 2021: 504–505), reikia patikslinti. Ypač prof. Yury A. Džitstsoity žodinėje diskusijoje (2021) atkreipė dėmesį į galimą pirmosios dūrinio dalies genetinį ryšį su protiranėnų *san- „kopti, kilti“, „aukštėti“ (apie šį etimoną išsamiau žr.: Bailey 1979: 419; Steblinе–Kamensky 1999: 307; Cheung 2007: 330–332). Atsižvelgiant į šį aiškinimą, neatrodo, kad hidronimo, kaip sarmatiškai-alaniškos kilmės, aiškinimas būtų prieštaringas *san-ford/*sān-ford, sudarytas iš: 1) protiranėnų *san-a- (esamojo laiko veikiamojo dalyvio) arba *sān- (kauzatyvo) refleksas ~ *san- „kopti, kilti“, „aukštėti“; 2) sarmatiškai-alaniškas *ford (: osetinų ford „didelė upė“). Kad būtų aiškiau suprasti *san-/*sān semantiką, naudinga atkreipti dėmesį į jo kognatus, plg. avestų sanaka- „upės žiotys“ (arba „vieta, kur [upės pakrantė] kyla“), osetinų topografinį terminą sæn *„kalno šlaitas“ junginyje Sæna (oronimas) ir Dorgin-sæn (Džitstsoity 2018a: 100; 2020: 105–107). Galbūt *san-ford/*sān-ford buvo aprašomasis upės, kurios vandens lygis kyla dėl gamtinių kliūčių, pavadinimas arba tiesiog kaskadomis pasižyminčios upės pavadinimas. Hidronimo apibrėžimą kaip sarmato-alaniškojo žodyno vienetą lemia ne tik kalbų, artimai susijusių su sarmato-alaniškais dialektais, duomenys. *san-ford/*sān-ford įtraukimą į sarmato-alaniškųjų leksikos reliktų sąrašą netiesiogiai patvirtina jo geografija: šio pavadinimo paplitimo arealas (dešinysis Sulos krantas) sutampa su I–II a. po Kr. sarmatų laidojimo vietų arealu (Prijmak 2022: 224: the map) ir ribojasi su 8 III–IV a. po Kr. alanų-sarmatų laidojimo vietų arealu, kurio dalis yra Vorsklos upės baseine (Kazanskij, Mastykova 1999: 119, 126). *wār-dax-āl or *wār-dax-el (< *wār-tax-āl/-el) Вордахель – dešinysis Molohvos intakas, dešinysis Vehr os intakas, dešinysis Sožo intakas. Klasikiniame O. N. Trubačiovo ir V. N. Toporovo tyrime šis hidronimas pateikiamas kaip Ведрихан variantas. Pastarasis apibūdinamas kaip neaiškus, tačiau išvadą lydi prielaida apie žodžio galūnės panašumą į upės pavadinimą Хан (Seimo upės baseine) = iranėnų χan- „šulinys, versmė“ ir dr: rd kaitumą (kaip osetinų kalboje), būdingą kai kuriems dialektams, nors kitų iranėniškų hidronimų nebuvimas šiame areale mažina iranėniškos etimologijos tikimybę (Toporov, Trubačev 1962: 223). Вордахель ir Ведрихан yra nevienalytės darybos ir tik minimaliai fonetiškai panašios formos. Kol nepatikslintos Ведрихан morfologijos ir genetinių ryšių detalės, ją turėtume palikti nuošalyje ir sutelkti dėmesį į Вордахель. Struktūrinė raida, vykusi izoliuotai nuo gimtosios kalbinės aplinkos, pakeitė žodžio formą, tačiau, regis, išliko kai kurių jo etimologinės sandaros pėdsakų. Turime omenyje sarmato-alaniškojo *wār-dax-āl < *wār-tax-āl ‘upė su slenksčiais’ išsaugojimą hidronime. Darinį sudaro: *wār < Proto-Iranian *war-/*wār- „lietus“, „vanduo“ (: avestų vairy- „ežeras“, vār- „lietus“; Bartholomae 1904: 1364, 1410; Var (kitaip – Danabri) – Skitijos upė (Jordaneso); Jordanes 2001: 166; osetinų waryn, warun „lyja“; Abaev 1989: 52) ir *tax- „slenksčiai“, „srauni tėkmė“ (: osetinų tæx „upės slenksčiai“, „srauni, greita tėkmė“, „greitas“, „sraunus“, „audringas“ (< Proto-Iranian *taxa-); Abaev 1979: 284; mæx „audringa, stipri, srauni upės tėkmė“, „slenksčiai“; Takazov 2015: 528). Antrosios dalies išplėtimas –āl yra sufiksas; plg., pavyzdžiui, neproduktyvaus -a-l ir varianto –e-l– reprezentaciją osetinų toponimijoje: Xiz-al-a, Met-el-a-skæ ir kt. (Dzitssoity 2018a: 103; taip pat žr. Gabaraev 1977: 59). Taigi galima rekonstruoti ne tik formą *wārdaxāl, bet ir variantą *wārdaxel, atsižvelgiant į Met-el-a-skæ ir panašius osetinų pavyzdžius. Iš esmės susiduriame su leksema, kurios forma *wardæxal (*уапдæхал) or *wardæxel (*уапдæхел) yra visiškai tipiška osetinų kalbai. Nominalizacijos tipologiją patvirtina, plg. osetinų (digorų) tæx don „audringa upė“, Тæххæ дон „Skraidantis vanduo“ – kairysis Zakadono intakas (Tsagaeva 1975: 16, 212). Šio iranėniško pavadinimo unikalumą slavų hidronimijos areale paaiškina jo perkėlimas Sožo baseine Slavų, atėjusių iš teritorijos, kurioje paliudyti iranėniški pavadinimai. V. E. Orelis panašų atvejį įžvelgia antriniame iranėniško hidronimo Морoжа „persodinime“ Pripetės upės baseine iš piečiau esančių sričių (Orel 1986: 109–110: neatmeta ir baltų etimologijos). 9 *xati-či-ā (> *xaccā?) or *xat-iča Хауа (Хитeу, Хатeу, Хичeя) – dešinysis Osos intakas, kairysis Dniepro intakas. V. N. Toporovas ir O. N. Trubačiovas daro išvadą: „Galbūt iš *Хатыца, tačiau tai nepaaiškina etimologijos“ (Toporov, Trubačev 1962: 227). Fonetiniu požiūriu tikėtina tai aiškinti kaip *xati-či-ā or *xat-iča su Proto-Iranian etimono *kati- (*kənti-), kuris yra nulinis *kanta-ka-, *kanti-ka- „griovys, kanalas, duobė“ laipsnis (kurdų (soranių) kandak „griovys, kanalas“, sogdų kntyк, (krikščionių) qntyʿ „kapas“) (Edelman 2011: 206). Pradinio priebalsio *k- > *x perėjimas *xat aiškinamas i buvimu, kaip osetinų xæзar „namas“ < *kat-ia- atveju (Dzитstsоity 2017: 22–23); xæfs | xæfsæ „varlė“ < *kaśiapa- ~ Avestan kasθvapa-, Old Indian kaśyapa- (Abaev 1989: 162–163). Abu formantai paliudyti Rytų iranėnų toponimijoje ir apeliatyvinėje leksikoje topografine reikšme, plg.: osetinų Gob-ус-а su tikėtinu senuoju iranėnišku sufiksu -iča ir balacc = *baria-(a)ti-či-ā (Dzитstsоity 2018a: 101: su literatūra). Slavų kalboje baigtis –(i)č buvo pakeista į –всв (plg. variantą Хатeу) ir –вса (Хауа < *Хамуа), suvokus ją kaip atitinkamą formantą. Tačiau variantas Хауа rodo galimybę rekonstruoti fonetiškai labiau pažengusią prototipo formą su geminata švilpiamąja afrikata *xaccā, t. y. fonetinę būklę, artimą osetinų acc || accæ „laukinė antis“ < *āti-či-ā, balacc ir kt. (Dzитstsоity Ibid.). *xur-sin arba *xur sin Хурсинъ, 1697 – sala Dniepro upėje, kelio nuo Perevoločnajos miesto kryptimi (Veličko 1855: 473). Slavų ir tiurkų kalbų duomenų vis dar nepakanka, kad būtų galima pažengti į priekį etimologizuojant šį pavadinimą. Alaniškoji etimologija galima kaip darbinė hipotezė, remiantis osetinų (digorų) xuræ „stambus smėlis“, „žvyras“, „skalda“ ir uræ „(upės, pakrantės) akmenukai“, „skalda“ (apie jų formalius-etimologinius ryšius žr.: Abaev 1989: 119, 266–267) ir alanų *sin „briauna“, „viršūnė“, „iškilimas“ < *saina- (natūraliai monoftongizuojantis ai > i prieš n), plg. osetinų (geležėnų) synæg, (digorų) sinæk, sinæг (iš *sainaka-) „šonas“, „krūtinė“, „briauna (kalno, uolos)“, avestų saēni- „aštrus, nusmailintas“, „viršūnė“ (žr.: Bailey 1957: 59; 1960: 32 (su kai kuriomis semantikos pastabomis); Abaev 1979: 199–200: *sainaka-). Taigi tikriausiai alanų *xur-sin (forma, dar nepaveikta rs > ss asimiliacijos) galėjo būti topografinis terminas, akmeninės ar akmenuotos kalvos pavadinimas, kas logiška ir atsižvelgiant į salą kaip į virš vandens iškilusią akmeninę briauną. Semantiškai panašus atvejis yra senovės skandinavų hólmr „kalva“ ir „sala (įlankoje, ežere, upėje)“ (Cleasby 1874: 280) ~ senosios anglų kalbos holm „kalva“, „aukštuma“ (Bosworth 1921: 550). Tačiau asimiliacijos nebuvimas gali turėti kitą priežastį: už dokumentuotos formos slypi ne junginys, o žodžių junginys *xur sin „akmeninė / akmenuota kalva / briauna“. Plg. osetinų toponimus, digorų Хурæ къулдын „Akmeninė kalva, kalvelė“ (Tsagaeva 1975: 305), geležėnų Хъырдзæнг „Akmeninė kalvelė“ (Tskhovrebova, Dzитstsоity 2015: 542) ir visiškai 10 priešingą reikšme iranėnišką Хувырнук „Akmeninė įduba“ = хъуыр „akmuo“, „skalda“ + нук „įdubimas (žemėje)“, „tuštuma“, „įduba“ (Tsagaeva 1975: 119). 4.2. Bugo regiono arealas *ars-warm[ā] Разварма – išdžiūvusios vagos vaga nuo dešiniojo Inhuleco upės kranto (Bilozerkos rajonas, Chersono sritis; Černega 1981: 11). Pradinio segmento Раз panašumas į slavų priešdėlį raz nesuteikia pagrindo juos laikyti atitinkančiais: priešdėlis raz reikštų darybą su tam tikru veiksmažodiniu kamienu *варм-, tačiau tokia bazė slavų kalbose nežinoma. Būtų galima rekonstruoti tokį semantiškai abstraktų slavų etimoną *vъrm-, bet su tam tikromis abejonėmis, nes jo veiksmažodinės vartosenos pėdsakų nenustatyta. Tokia etimologija pateikiama (Iliadi 2001: 80–81): versija grindžiama vien onomastinėmis leksemomis, kurių genetinis homogeniškumas nepagrįstas. Yra pagrindo Разварма laikyti neslaviškojo pavadinimo raidos slavų kalboje rezultatu, kai jo pradinis segmentas buvo suvoktas siejant su priešdėliu раз-/роз-. Turime omenyje alanų *ars-warm[ā] „lokio griovys“ ~ *ars (: osetinų ars „lokys“) & alanų wærm (: osetinų wærm, wærmæ „duobė, įduba“, „rūsys“; Abaev 1958: 69; 1989: 95). Osetinų leksemos ir jos alanų pirmtako reikšmė „duobė, įduba“ paliudyta, tačiau jų visiški kognatai kitose kalbose turi platesnį reikšmių diapazoną, įskaitant hidrografinę reikšmę, plg.: chotano sakų bārman- „vandens telkinys“, pahlavių (zoroastrų) warm „tas pats“, persų barm „tas pats“ (Bailey 1979: 278), balučių gwarm „balutė upės vagoje“ (Abaev 1989: 95), „tvenkinys“ (Dashti 2021: 708). Kaip matome, iranėnų atstovų paliudytos reikšmės „įdubimas žemėje“, „duobė, įduba“, „urvas“ (susijusios su reikšme „apjuosti“, „uždaryti“) iranėnų kalbose gana anksti (plg. viduriniosios iranėnų kalbos pavyzdžius) išsirutuliojo į reikšmes „vandens telkinys“, „natūralus vandens telkinys (balutė, tvenkinys)“. „Vandens“ semantikos raidą skatino hidromorfologinės realijos: mažos upės ir upeliai dažnai teka daubų, griovių dugnu, t. y. natūraliose įdubose, žemės įdubimuose, „slepiančiuose“, „uždarančiuose“ vandenį. Būtent tokios semantinės raidos pavyzdys yra alanų wærm „duobė, įduba“ → *„dauba / griovys su maža upe“. Osetinų toponimų-darinių pavyzdžiai, kuriuose vartojamas ars „lokys“, yra: Æрсхъуынкъ „Lokio guolis“ = арс „lokys“ + хъуынкъ „skylė“, „urvas“, Æрсбадæн „Lokio gyvenamoji vieta“ = арс + бадæн „vieta, kur yra“ ir kt. (Tsagaeva 1975: 78, 139). Toponiminės wærm(æ) vartosenos pavyzdžiai: Уæрмытыл ком „Tarpeklis su duobėmis / įdubomis“, Гыццыл уæрмытæ „Mažos duobės“ (Tskhovrebova, Dzitssoity 2015: 535, 647) ir kt. Galūnė -а gali būti ir slaviška svetimvardžio gramatinio pritaikymo priemonė (ji buvo sulyginta su река, вода), ir alanų sufiksas -ā- (*ars-warm-ā; plg. osetinų sufiksą -а toponimijoje: Dzitssoity 2018a: 107), slavų interpretuotas kaip moteriškosios giminės linksnis. Alanų -ā ir osetinų galinio -а toponimuose etimologinis bei funkcinis tapatumas (apie šį -а žr.: Tsagaeva 1971: 58–61) taip pat tikėtinas. 11 *aspa-xāg (< *aspa-xāk) Чacxагу Су [Spashagu Su] – aukštupio Inhulo intakas, kurio pavadinimas neaiškiai lyginamas (Šapošnikov 2015: 98) su Спасибóгова – grioviu, dešiniuoju Gruzkajos intaku, dešiniuoju Možo intaku, dešiniuoju Šiaurės Doneco intaku, dešiniuoju Dono intaku, 1863 m., Спасисогова (SHU 1979: 523; Otin 2012: 185). Apie etimologiškai neaiškų Чacxагу Су pažymima: „nepaisant adaptacijos, panaudojant barbarizmą су ‘vanduo’, [hidronimas] pagal kilmę gali būti netiurkiškas“ (Šapošnikov 2015: 98). Mūsų požiūriu, minėti Ingulo ir Dono baseinų pavadinimai (pastarasis buvo analizuotas kitame tyrime) atsirado pritaikius iranėnų leksikas slavų ir tiurkų vartosenai (vykstant sudėtingam procesų kompleksui, lydinčiam liaudies etimologiją). Jų pirmasis komponentas etimologiškai bendras – skitų, sarmatų aspa „arklys, kumelė“ (forma, ankstesnė už osetinų æfsæ), tačiau antroji dalis, nepaisant pasikartojančių garsų c – z abiejuose hidronimuose, yra kitos kilmės. Pavadinime Чacxагу Су tai yra *xāg – vėlyvoji *xāk „upelis, šaltinis, versmė“ forma, kurioje vidurinės iranėnų kalbos epochoje k suskardėjo į > g. Plg. atitikmenis kitose kalbose: ormūrų xāk „versmė, šulinys“, sogdų (budistų) γ’γh, (manichėjų) x’x „šaltinis, upelis“, jagnobų xok „šaltinis, upelis, vanduo“ ir kt. < *xāka- (pateikiama pagal: Edelman 2011: 215). Taigi galime manyti, kad Чacxагу yra iškraipytas sarmato-alanų junginys *aspa-xāg (< *aspa-xāk) „arklių upė, vanduo“, „arklių šaltinis, upelis“; plg. slaviškus kairiosios Dniepro atšakos pavadinimus Конские Воды, Konsca Uoda, Konska Woda, Конские источники (SHU 1979: 251). Vietinio iranėnų leksikos vieneto ir jo arealinių sąsajų rekonstrukcijai labai vertingas yra jagnobų hidronimas Aspi xok „Arklių versmė“ (jagnobų xāx // xāk // xok „versmė, šaltinis“) (Turaev 2010: 13) ir tadžikų vandenvardžiai Асни хоки чашма [Aspi xoki čašma] (su pirmosios dalies išplėtimu), Acnmu xok [Aspti xok] „Arklių versmė“ (tadžikų xok „versmė, šaltinis“) (Khomidov 2018: 19), kurių komponentų kompozicija ir tvarka yra etimologiškai identiškos. Elementas -c tarp Cna-c-xагу dalių netinka pateiktai šių pavadinimų analizei. Jei priimtume šią etimologiją, vargu ar jį būtų galima paaiškinti kaip etimologinį žodžio struktūros komponentą. Labiausiai tikėtina, kad jo buvimas žodyje atsirado dėl pavadinimo iškraipymo svetimoje aplinkoje, veikiant skirtingoms formaliai panašių žodžių asociacijoms. *be-ган (< *bai-kana-) Беzан – išdžiūvęs upelis, dešinysis Bolšajos Vysės intakas, kairysis Siniuchos upės intakas, kairysis Pietinio Bugo intakas (Krivulčenko 2011: 30). Būtų galima kalbėti apie pavadinimų priskyrimą slavų hidrografiniams terminams, tokiems kaip Polesės біло́к, бігу́чка „tekantis vanduo“, tačiau terminas *беzан Rytų slavų apeliatyvinėje leksikoje nežinomas. Prielaida Беzан priskirti tiurkų hidronimams su sufiksu -γan nėra patvirtinta, nes neaiški pradinė Бе-. 12 Čia suponuojame viduriniosios iranėnų kalbos kilmę *be-gan < *be-kan < *bai-kana- „vieta, kur upė išsišakoja į atšakas“, „upės atšaka“ – Proto-Iranian *bai- „du“ (sudurtiniuose žodžiuose žr.: Rastorgueva, Edelman 2003: 481, 489) ir *kana- (: avestų vėlyvasis kanai- „griovys, kanalas“, (su priešdėliu) sogdų prkn „vandens pripildytas griovys“ ir kt.; Edelman 2011: 206). Senojo k > g skardėjimas būdingas viduriniųjų iranėnų kalbų fonetikai (plg. toliau *sarda-gan). Kalbant apie tokio tipo nominalinę darybą, tas pats postpozicinis *kan yra ir Мородожоновa (dešiniojo Dniepro kranto intako) pavadinime, kaip Proto-Iranian *mrta-xan- > *mard(a)-xan- „miręs šulinys“ (Orel 1986: 109) arba *mardaganu- „mirusi versmė“ (Sapošnikov 2007: 304) raida, su tuo pačiu gomurinio priebalsio skardėjimu. *dāčī-kāθ Дачичóмка, 1868–1869 – upė (išdžiūvęs upelis), dešinysis Kamjankos intakas, kairysis Inhulo intakas, kairysis Pietinio Bugo intakas (Krivulčenko 2011: 57). Šaltiniuose apie tarmių leksiką nepavyko rasti fonetiškai panašių žodžių, kaip nors susijusių su geografinėmis realijomis. Sutapimas su rusų tarm. дача „rezervatinis miškas; miškelis“, kadaise vartotu vietos tarmėse (hidronimas Дáчи (upė Inhuleco baseine) orientuojamas į šį apeliatyvą darbe: Krivulčenko 2011: 57), yra atsitiktinis; be to, jo įtraukimas į analizę nepaaiškina antrosios dalies. Hidronimas gali būti laikomas svetimkalbėje vartosenoje įvykusios viduriniosios Rytų iranėnų kalbos *dāčī-kāθ degradacijos rezultatu. Pirmoji dalis čia yra viduriniosios iranėnų kalbos forma, atitinkanti Proto-Iranian *dāta-čī- (> *dātčī- > *dāčī-, plg. *rāθa-čī- > *raca-; Cheung 2008: 280), plg. prefiksinį variantą *ui-dāta-čī šugni widāč „skylė sienoje, atrakinamas drėkinimo kanalas“ (Morgenstierne 1974: 88: *wi-dāta-čīor *wi-dāvṛī-; apie šį etimoną išsamiau žr.: Rastorgueva, Edelman 2003: 438–439). Antroji dalis *kāθ tęsia Proto-Iranian *kāθa-, t. y. fonetinę formą, atitinkančią *čāǰ-, *čāt- „duobė, įduba“, „šulinys“, plg. semantiškai vachų čot „pratekėjimas“, „išplova“ (drėkinimo kanale) (Rastorgueva, Edelman 2003: 252; Steblinе-Kamensky 1999: 130). Taigi *dāčī-kāθ „griovys su užtvanka“ nurodo vandens telkinio praktinį naudojimą, kai jį uždaro primityvus hidrotechninis statinys. *kāθa-: *čāǰ-, *čāt koreliacija atspindi dialektinės nenuosekliosios „antrinės palatalizacijos“ rezultatą – *k prieš *a, *ā, kurie kilę iš skiemeninių *m, *n variantų (išsamiau žr.: Edelman 1986: 30–31). Sufiksas -ka atspindi vėlyvą svetimvardžio derivacinę adaptaciją slavų kalboje, nes baigtis –at jų toponimams nebūdinga. Žodis buvo išplėstas -ka ir taip *Дачикат–ка buvo priartintas prie tokio geografinių pavadinimų struktūrinio tipo kaip Гороховáтка, Комишувáтка, Лозовáтка ir kt. Dėl garso kaitos plg.: (a > o) Большой Катлабугъ ir Большой Котлабугъ (SHU 1979: 91); (к > х) Кашилагач ir Хашлахачъ (SHU 1979: 243). *frās-sāyan (= *frān-sāyan) or *fars-san Фрассанъ, 1794 – upė Bugo ir Dniestro tarpupyje, kuri jau Meyerio žemės aprašyme buvo priskirta prie džiūstančių upių, neturinčių požeminių 13 versmių ir pavasarį prisipildančių tik lietaus bei tirpsmo vandens (Šmidt 1863: 238). Galbūt susiduriame su alanų leksikos reliktu *fråssāyan – forma, atsiradusia dėl asimiliacijos ns > ss senesnėje *frān-sāyan, plg.: skitų Μασσαγέται – Massagetae (skitų gentis Herodoto veikale) = senoji osetinų man-sag-a-ta „elniažmogiai“; osetinų xussar < xunsar (Abaev 1949: 172); geležėnų yssad: digorų insad; geležėnų yssæʒ: digorų insæj < *winsati; geležėnų ysson: digorų insojnæ < *han-sāna– (Abaev 1989: 276–278). Alanų *frān-sāyan – nominalinis junginys, sudarytas iš šių Proto-Iranian prototipų refleksų: 1) *frāna- „lygus, plokščias“ (→ „platus“, „erdvus“; Rastorgueva, Edelman 2007: 78–79), plg. jo išsaugojimą osetinų toponime Rouwændag = *Ron-vændag (Džitstsoity 2018b: 124); 2) *sāiana- „lova“, „kuris guli“ (: osetinų sąn (= senosios indų kalbos sāyana- „lova“), sogdų *šāyan-(š’yn-) „lova“; Abaev 1979: 60, 204; Abaev 1995: 52; sāyana-; Steblinе-Kamensky 1999: 427: įrašas y̌išr). Taigi numanoma aprašomojo *fråssāyan (= *frān-sāyan) semantika buvo „plati [upės] vaga“ arba, tiksliau, „[upė su] plačia vaga“. Tipologiškai semantinę raidą bed → river bed patvirtina ne tik anglų river bed arba bed of the river, bet ir rusų ложе реки arba речное ложе „upės vaga“ (река „upė“ & ложе „lova“). Slavų vartosenoje šis svetimkalbis žodis patyrė sinkopę: buvo išmestas skiemuo āy. Kita vertus, vandens telkiniai dažnai pavadinami pagal juos supančio kraštovaizdžio pobūdį, todėl pirmąją dalį taip pat būtų galima aiškinti kaip iškraipytą *fars „šonas“ (> osetinų fars „tas pats“; Abaev 1958: 423), o *-san – kaip Proto-Iranian dalyvio esamojo laiko formos refleksą *san-a ~ *san- „kilti“, „pakilti“, panašiai kaip osetinų topografinį terminą sæn *„kalno šlaitas“ junginiuose Sæna (oronimas) ir Dorgin-sæn (Džitstsoity 2018a: 100; 2020: 105, 106). Todėl alanų *fars-san (*Фарссан > Фрассан), pakitęs svetimkalbėje aplinkoje, gali būti interpretuojamas kaip „upių reljefo dalis, kur vienas krantas iškyla virš vandens“ (dešinysis upės krantas visada aukštesnis už kairįjį). *kard-āf Kардána [Карʾdana], -u, fem., 1988 – seklėjančios vagos (Siniuchos baseine) ir griovio, kuriuo ji teka, pavadinimas (Novoarchangelsko gyvenvietė, Novoarchangelsko rajonas, Kirovogrado sritis; Hromko 2017: 253). Tikriausiai tai reliktinis pavadinimas, atkuriantis alanų *kard-āf „dumblinas vanduo“ – darinys, sudarytas iš alanų Proto-Iranian *kard- refleksų „sudrumsti, ištepti“, „dumblas, purvas“ ir *āpa- „vanduo, upelis, tėkmė, upė“, tiksliau – moteriškosios giminės *āpi-, iš kur ir galinis -f, kaip osetinų æf hidronimo Æræf dalyje (žr.: Džitstsoity 2023: 359). Dėl pirmosios dalies plg. osetinų læk’erdæ „drėgmė“, „drėgnumas“, „purvas, nešvara“, „dumblinas, purvinas“ < *fra-karda- ~ senosios indų kalbos karda- „pelkė, liūnas“ (Abaev 1973: 27; Mayrhofer 1992: 317: kardama- „dumblas“, „purvas“ laikoma „neaiškia“, tačiau osetinų žodis, regis, liudija galimą bendrą iranėnų ir indoarijų paveldą). Morfologiškai variantinis darinys paliudytas puštūnų xarob „drėkinamas, palaistytas“ < *xar- (xərə „sąnašos“) + *āp(a)- (Edelman 2011: 290). 14 Etimologinio iranėniško f pakeitimas garsu p (n) įvyko slavų kalboje, kuri iš pradžių neturėjo atitinkamos fonemos (t. y. f), o jai įsitvirtinus Rytų slavų dialektų priebalsių sistemoje f padėtis liko apribota pirmuoju skiemeniu arba vidaus pozicija. Galinė -a yra slavų fleksija, svetimžodžių gramatinio pritaikymo priemonė, sulyginta su apeliatyvais река, речка/річка, балка, вода ir kt. *mār–wārā or *mār–rār– Mapapa (pirmoji XIXth amžiaus pusė) – upė dešiniajame Ingulo krante (Šmidt 1863: 166), Mapāpa, -u, 1968 m. – griova Syrovoje kaimo apylinkėse, Vradijivskio rajone, Mykolajivo srityje (SHU 1979: 352: pateikiami šio pavadinimo gramatinės formos permąstymo pavyzdžiai, kai jis perkeliamas gretimiems geografiniams objektams). Hidronimas gali būti traktuojamas kaip sudurtinis žodis su kamienu *mār– < protoiranėnų *mara- ‘užtvara’ (< *mar– ‘užkirsti kelią, trukdyti’ → ‘atskirti, užtvenkti’), pateikiamu sarmatų–alanų ir osetinų vandenvardžių terminijoje, plg. potamonimus su ta pačia šaknimi: Sarmatų Marabius (Ammiano Marcelino veikale, XXII, 29; Ammianus Marcellinus 1874: 280: prie Tanaido sarmatų) = *Mār–āb iš senosios iranėnų kalbos *māra–āpa- „upė su užtvanka“, osetinų *Raw–mar–don „didžiosios upės užtvankos vanduo“ (B. A. Alborov), don–mar–æn „užtvanka, patvanka“ (Džitstsoity 2018b: 120–121); alanų *mār–āf „upė su užtvanka“ (Iliadi 2020: 54) < *māra–āpi–; alanų *mār–want (< *māra–uanta–) – upės arba tėkmės, užtvenktos užtvanka, pavadinimas (pažodžiui – „[upė] su užtvankomis“) (Iliadi 2022: 519–520). Antroji dūrinio dalis etimologiškai yra nevienareikšmė. Dėl fonetinių procesų antrajame žodžio dėmenyje pradinis garsas išnyko, todėl –ara vienodai tikėtinai gali būti aiškinama ir kaip *wār < protoiranėnų *uar–/*uār– „lietus“, „vanduo“ (plg. avestų vairi- „ežeras“, vā̆r- „lietus“; Bartholomae 1904: 1364, 1410; Var (kitas pavadinimas – Danabri) – upė Skitijos srityje (Jordaneso); Jordanes 2001: 166), taip pat kaip žodis *rār–, išlikęs osetinų oikonime Papo ir mundžų hidronime Laro – Munjano upės kairysis intakas (Tskhovrebova, Džitstsoity 2013: 378–379: su Papo ir Laro palyginimu). Abiem atvejais kalbama apie hidrografinį terminą; todėl rekonstruota reikšmė „upė / vanduo su užtvanka“ (pažodžiui – „Užtvankos upė / vanduo“) vienodai priimtina abiem tariamiems prototipams. Kalbant apie postpozicinio dėmens fonetikos interpretaciją, priėmus *wār, reikia paminėti w iškritimą po r, kaip osetinų toponime Byzyrat su -at < –wat (Džitstsoity 2018a: 95, 100). Tai procesas, prasidėjęs skitų kalboje ir būdingas osetinų kalbai: nenuoseklus intravokalinio w praradimas po priebalsių ir sonantų prieš ā, a, plg. bunat < bun–wat, fudag < fud–wag (Abaev 1949: 208). Linksnis –a formoje Mapapa, žinomas iš dokumentų, gali būti ir tikras slaviškas morfologinis elementas, ir alanų priesaga –ā– (*mār–[w]ār–ā), plg. pirmiau Раъзæрмæ. Formos *mār–rār– rekonstrukcija suponuoja geminatos rr > r supaprastėjimą turkų arba slavų kalbose: tokia geminacija joms nebūdinga. 15 *sarak arba *sarāk Сорока – upė (Kitaigorodo kaimas, Aleksandrovsko rajonas, Kirovogrado sritis) (Krivulčenko 2011: 176) ir Сорока – nedidelė upė Valujo upės hidrosistemoje (Dono baseinas) (Otin 2012: 263), Соро́ка – upių pavadinimas: 1) kairysis Pietų Bugo intakas; 2) dešinysis Dniepro intakas; 3) kairysis Dniestro intakas; 4) kairysis Bugo vakariniosios dalies intakas; 5) kairysis Desnos upės intakas (SHU 1979: 521). Hidronimai vargu ar susiję su paukščio pavadinimu, nes tokiu atveju turėtume būdvardžius Сорочий, Сорочья, Сороча, and Сорочача. Kamienas Сорок taip pat negali būti siejamas su tiurkų kilmės са:ры (< са:рығ) „geltonas“, „baltas, šviesios spalvos“ (visą reikšmių spektrą žr.: ESTJ VI 220–222), nes rytų slavų vartosenoje šis leksinis vienetas šaknyje visada išlaiko a, plg., pavyzdžiui, rusų Саратов ~ сары „geltonas“ (žr. etimologinę literatūrą). Mūsų manymu, tai fonetiškai, morfologiškai ir semantiškai pagrįsta Сорок kaip rytų iranėnų leksinio vieneto (jo vidurio iranėnų formos) *sarak or *sarāk etimologija: sogdų sry /sarē/, sr’k „galva“, „pagrindinis“, „pirmas“ (Gharib 1995: 362) < *saraka-, osetinų sæjrag „pagrindinis“ < *sarāka-; Abaev 1979: 59–60) < *šarә-ka-, *šar-āka iš *šarah- „galva“, osetinų ir sogdų (ir ne tik) toponimijoje reiškiamo reikšmėmis „pradžia“, „aukštupys“. Plg. osetinų Донысæр (Донисар) = „Upės aukštupys“ iš доны – gen. sg. дон „vanduo“ + сæр „aukštupys“, „galva“, taip pat Доны сæр = „Virš upės“, „Upės vandens ištakos“ (Tsagaeva 1975: 184, 232, 337, 453, 518). Plg. taip pat persų, tadžikų sar „galva“, „pradžia“ ir „šaltinis“ (Abaev 1979: 75). Fleksija –a yra vidurio iranėnų rytų *sarak, *sarāk „pagrindinis intakas“, „aukštupys“ gramatinio pritaikymo slavų kalboje priemonė, paremta nomenklatūriniais terminais *rěka, *voda. Arealiniu požiūriu hidronimo iranėnišką kilmę pagrindžia jo lokalizacija Pietų Bugo, Dono ir Dniepro baseinuose, kur esama ir kitų iranėniškos kilmės pavadinimų. Jie yra archeologinių kultūrų arealo, siejamo su sarmatais ir alanais, toponiminiai žymenys. *sarda-gan (< *sarda-kan) arba *sard-ag-ān Сандаган, -а, 1988 – versmės ir išdžiūvusios vagos pavadinimas (dešinysis Ingulo intakas, Kalinovkos kaimo apylinkės, Vitovskio rajonas, Nikolajevo sritis; Hromko 2017: 253). Manome, kad pirminė forma *Сардаган slavų kalbos pagrindu pakito, hidronimui patyrus sporadiškai dialektuose fiksuojamą regresyviąją asimiliaciją р – н > н – н. Hipotetiškai tai galėtų būti rytų iranėnų dūrinio *sarda-gan (iš *sarda-kan) „vasaros versmė“, „šilta versmė“ išlikimas; jį sudaro protoiranėnų *šarda- „vasara“ ir *kana- „šulinys, šaltinis, versmė“ refleksai (apie pirmąjį kamieną žr.: Abaev 1979: 80; Bailey 1979: 421–422: sala). *k- > g skardėjimas antrojoje dūrinio dalyje yra sena inovacija, būdinga ir alanų bei osetinų kalboms. Abu dėmenys dažnai vartojami osetinų toponimijoje, plg. Сæрдъы дон „Vasaros vanduo“, Сæрдъы ком „Vasaros tarpeklis“, Сæрдъы færдас „Vasaros kelias“ su сæрдъы – gen. sg. сæрд 16 „vasara“ ir Ендæрæхен „Kitas šaltinis“ su хæн „šaltinis“ (Tsagaeva 1975: 62, 78, 211, 255). Pastaroji aplinkybė skatina *sarda-gan priskirti vietinės toponimijos alanų sluoksniui. *Сардагæн morfologijos kaip sudėtingo priesaginio vedinio supratimas leidžia alternatyviai rekonstruoti *sard-ag-ān, turintį atitikmenį osetinų Сæрдæгон дæрæхен (сæрд „vasara“ + suff. -вıгон; Tsagaeva 1975: 39) = *sard-ug-ān? Toponimai su priesaginiu kompleksu -ag-ān (< senovės iranėnų -ak-āna-) pasitaiko osetinų kalbos areale, kur ši priesaga dėsningai išsirutuliojo į -æг-on (pavyzdžių žr.: Dzitsitsoity 2018a: 99). *un[i]-gul (< *un[i]-kul) Ингул – upė, kairysis Pietų Bugo intakas: «простуючи чрезъ Ингулъ до Очакова», 1673 (Veličko 1851: 341), «Пятій отпочивокъ на рѣчцѣ <…>, которая зъ правой руки припадаетъ отъ Чорного лѣса, а котитъ въ Инкгулъ, на которой лози и терни есть и вода плесами, а ити по надъ нею не переходячи до Инкгула», «Шестій отпочивокъ на рѣчцѣ Инкгуль <…>, на которой два брода шляховіи <…>, а опрочь тихъ бродовъ на иншихъ мѣстцахъ переправи робити трудно для плесь многихъ и крутыхъ береговъ», 1697 (Veličko 1855: 484), Ingu̇l, 1882 – kairysis Bugo limano intakas (totoriškai Jeni-gel; SG III 291), Angul, Angulet Wielki, Инегуль, dabar Ингýл, -у (SHU 1979: 222). Šio hidronimo lingvistinė interpretacija turi savo istoriją. Kiek žinoma, Max Vasmer pirmasis iškėlė tiurkišką etimologiją: ypač jis siejo Инегул su turkų ӓngül „ramus, vangus“ arba turkų, Krymo totorių, kipčakų ir kt. in „ola, urvas“, arba turkų, uigūrų än „platus“ ir turkų göl „ežeras“ antrąja dalimi (Vasmer 1986 [1967]: 131). Vėliau O. N. Trubačev pasiūlė slaviškos šio žodžio kilmės versiją, kurioje mokslininkas įžvelgė tiurkišką senosios rusų kalbos Уголъ fonetinę adaptaciją: „Pietų Rusijos stepių turkai savo ruožtu tikriausiai pasiskolino ir asimiliavo šį senosios rusų kalbos vietovardį Уголъ ar net senesnę jo formą – *Qogъlъ, pavertę ją hidronimu Ингул (variantas – Angul)“ (Trubačev 1968: 206). Taip pat žr. slaviškos hidronimų Ингул, Ингулец < *Qogъlъ kilmės, vėliau tiurkiškai fonetiškai apdorotos, idėjos plėtotę: (Lučyk 1996: 132–135). Tačiau sąvoka „kampas“ / „užkampis“ taikytina didžiosioms upėms (pavyzdžiui, jų santakoje su kitomis vandens arterijomis), todėl „upės kampas / užkampis“ vargu ar yra požymis, skiriantis upę nuo kitų panašių upių, kurių vaga taip pat sudaro „kampą / užkampį“ kito vandens telkinio pakrantės atžvilgiu. Geografine reikšme „kampas / užkampis“ labiau siejamas su terrain, įsiterpusiu tarp dviejų susiliejančių upių arba tarp upės salpos ir kalnų grandinės. Galimas slavų *уголъ atspindžio senovės istorinėje Europos toponimijoje pavyzdys yra teritorijos palei Dunojaus žiotis pavadinimas Ὀγγλος, Ὀγλός, Onglos, paminėtas patriarcho Niceforo. Šią bulgarų užimtą teritoriją apie 660 m. jis mini kalbėdamas apie jų atsitraukimą nuo chazarų puolimo (SSS I 203), o mokslinėje literatūroje šis pavadinimas paprastai priskiriamas Asparucho bulgarų kalbai ir aiškinamas kaip „Dešimt upių (ežerų)“. 17 Manoma, kad toponime yra tiurkų skaitvardis on (Georgiev 2002: 74) (matyt, antrojoje dalyje turimas omenyje tiurkų qo:l „upė“, „slėnis“ arba kö:l „ežeras“ refleksas). Tačiau tuo metu kažkur tarp Karpatų šlaitų ir Dunojaus salpos esančioje vietovėje Онгл jau buvo įsikūrę slavai, su kurių vadais Asparuchas susisiekė (KIB 1987: 41), todėl šį toponimą geriau aiškinti kaip slavišką žodį, remiantis jo dokumentuotomis formomis. Mūsų nuomone, hidronimas yra tiurkiškos (fonetinės ir morfologinės) iki-tiurkiško pavadinimo asimiliacijos rezultatas. Kalbama apie *un[i]-gul < *un[i]-kul, kuris atkuria vidurio iranėnų dūrinį (protoiranėnų *auni-kula–? refleksą), sudarytą iš: 1) *un-i- < protoiranėnų *aun-i- (au > u prieš nosinį sonantą), t. y. priesaginio iranėnų (rytų) *au-: *u-: *ua- „tekėti (?)“ forma. Plg. chotanų sakų vaṇi „srautai“ (< *u-anor su šaknies dvibalsiu *au-, kurio pradinis garsas vėliau išnyko, plg. senosios indų kalbos avāni- „srautas“), vāma „jūra, potvynis“ (Bailey 1979: 373, 383: iki indoeuropiečių *au-: *u- „būti vandeningam“) ir sogdų ʾwʾn [āwān] „upė“ (?), plg. ʾwʾn p (Sims-Williams 1983: 46; Rastorgueva, Edelman 2000: 256), kurie yra *un-iin variantai, būdingi formanto ir šaknies vokalizmui; 2) *kul (> *gul, skardėjant k dūrinyje) iš *kula- ~ *kau-l- „gilus“, „įduba, duobė“, plg. vidurio persų kōl {kʷl} „duobė“, kurdų (kurmandžių) k̆ōl „duobė, įduba, griovys“, k̆ūl „gilus“, lurų kol „tuštuma, įduba, duobė“, talyšų xəl „sūkurys; gili vieta“ (Edelman 2011: 356, 357). Variantas kamienas *čau-lis išlikęs osetinų toponimijoje, plg. Cul-ægон (Dzitsotsoity 2018a: 99, 109). Abiejų analizuojamo hidronimo dėmenų reikšmės leidžia rekonstruoti bendrus nominacijos semantikos kontūrus – „srautas iš duobės arba griovos“ (tuomet pavadinimas iš pradžių nurodė upės ištakas, plg. osetinų Донадаг „Upės griova“, „Vandens griova“ = дон „vanduo“, „upė“ + адаӕ „griova“; Адаӕджы дон „Griovos upė“; Tsagaeva 1971: 61, 131) arba tiesiog „srautas su sūkuriais“. Semantiškai tokia etimologija atrodo įtikinamesnė nei „Ramus / vangus ežeras“ (nėra pagrindo teigti, kad tokie leksiniai vienetai kaip turkų äŋgül „ramus, vangus“ buvo vartojami toponimijoje) arba „Platus ežeras“. Tiurkišką iranėnų hidronimo perinterpretavimą kaip Jeni-gel lėmė du veiksniai: 1) reliktinės priesagos –iin buvimas *uni-gul (plg. pirmiau chotanų sakų vaṇi „srautai“, senosios indų kalbos avāni–); 2) išorinis postpozicinio *gul panašumas į tiurkų göl. Variantai Ingul, Angul atsirado bandant šio pavadinimo struktūrą interpretuoti kitų tiurkų kalbos leksinių vienetų pagrindu, žr. pirmiau M. Vasmerio pavyzdžius. A. K. Šapošnikovo pateikti toponimai Хиггълоус, Хиггиллоус yra labai įdomūs. Mokslininkas juos tapatina su dabartine Жёлтые воды (Mažojo Ingulo arba Inguletso ištakos) ir aiškina kaip Sindų-Meotų *hingul– ~ senosios indų kalbos hiṅgula- „raudoni dažai, dažiklis“, choronimo ir hidronimo Hiṅgulā iškraipymą (Šapošnikov 2015: 35: kaip Hiṅgulā). Tačiau anksčiau jis Хиггиллоус, Зуггул (upė chazarų ir vengrų krašte, „tikriausiai Ingulas arba Inguletsas“) priskyrė sarmatų-turanų kalbos reliktams ir šiems toponimams rekonstravo prototipą *hingilu- „raudonas“? (~ senosios indų kalbos hidronimas Siṅgula-) (Šapošnikov 2007: 298: Siṅgula-). Tačiau kitų pagrįstos 18 „Sindų-Meotų“ etimologijos pavadinimų Pietų Bugo toponimijoje stoka verčia abejoti, ar teisinga Χιγγιλούς, Χιγγιλούς aiškinti kaip *hingul-, taip pat kaip sarmatų-turanų *hingilu-. Priėmus visų formų (su pradiniu X ir be jo) istorinį tapatumą kaip vieno iranėnų *hingilu fiksacijas, kyla formalaus pobūdžio prieštaravimų. Negalima atmesti, kad anlauto ΧI-: I-, A Χιγγιλούς, Χιγγιλούς ir Ингул, Ingul, Angul skirtumas rodo tiurkų kalboje atsiradusius dialektinius variantus: fonetiškai jie koreliavo kaip nogajų, totorių izan „ariama žemė“, „riba“ ~ kumanių hizan „riba“, (Sevortian 1974: 647), turkų yryldymaq ~ hyrıldamaq „niurnėti, gausti“, chalažų ayač ~ hagač „medis“ (Tenišev 1984: 396). Jei garsas X yra svetimos kalbos fonetinis „sluoksniavimas“, tada grįžtame prie pradinio *Ιγγυλούς, Ιγγιλούς. *waran, *warān Воро́на, -u – upė (išdžiūvęs upelis), dešinysis Sugoklejos-Kamenovatos intakas, dešinysis Ingulo intakas, kairysis Pietų Bugo intakas (Krivulčenko 2011: 48) ir Worona, 1736–1737 (РТТ 1736–1737), Worona R., 1769 – upė, dešinysis Dniepro intakas (slenksčių srityje; NAM 1769; 1779–1780 m. minima kaip рѣчка Воронaя; DPND 1779–1780), Вóрон, -a – upės Dniepro baseine (Воронь, 1898, Воринъ) ir Juodosios jūros Kryme baseine (Ворона) (SHU 1979: 121). Pavadinimai nesusiję nei su būdvardžiu воронóй, nei su ornitonimu воро́на (kitaip būtų tikėtinos formos Воронья, Вороний arba Вороняча, Воронячий). Veikiau dabartinė nomeno forma yra sarmatų-alanų *waran, *wārān „lietus, lietaus srautas“ adaptacijos slavų kalboje rezultatas (plg. pahlavi wāran „lietus“, kurdų waran „tas pat“; Abaev 1989: 52), plg. iškalbingą osetinų žodžių junginį waryny don „lietaus vanduo“ (taikomą džiūstančiai upei), susijusį su hidronimu Kryme (Šapošnikov 2007: 317). Kita vertus, verta rimtai atkreipti dėmesį į protoiranėnų *uarana, kaip prefiksinio vedinio *apa-uarana- ~ *uar- „laistyti“ dalį (Rastorgueva, Edelman 2000: 314). Galūnė -a yra slaviška fleksija, pritaikanti šį iranėnų žodį slavų gramatikai (galbūt kaip *Ворона река dalis). *xūs-dān Хузда́н [Хузʾда̄н], 1988 – griova, dešinysis Ingulo intakas (Aleksandrovsko rajonas, Kirovogrado sritis; Hromko 2017: 253). Tai *xūs-dān, fonetiškai pakitęs slavų vartosenoje (dėsningas c > з skardėjimas prieš д), Sarmatų-Alanų gyventojų šios teritorijos kalbos reliktas. Dūrinys susidarė leksikalizavus atributinį žodžių junginį *xūs dān „džiūstanti upė“, „seklėjanti upė“. Šią etimologiją patvirtina osetinų Хусдон = „Džiūstanti upė“ iš хус(къ) „sausas“ + дон „upė“ (Tsagaeva 1975: 415). Dėl išlaikyto a žodį pasiskolino slavai (pasitelkę tiurkų tarpininkavimą?) prieš alanų ā > о kitimą prieš m, n, t. y. iki XIV a. pabaigos. 19 5. IŠVADOS 5.1. Mūsų nuomone, šiame straipsnyje aprašytos etimologijos leidžia daryti išvadą, kad keli tam tikrų Dniepro ir Bugo regionų toponimai yra iranėniškos kilmės. Šios etimologijos svarbios kaip lingvistiniai iranėnų etnosų gyvenimo ten įrodymai. Pirmiau suformuluoti išskirtų iranizmų genetinės priklausomybės kriterijai leidžia juos identifikuoti kaip sarmatų-alanų žodyno elementus. Kadangi nėra patikimų osetinų leksinių paralelių, tinkamų alanų rekonstrukcijai, siūlomi prototipai apibrėžiami kaip sarmatų-alanų, atsižvelgiant į fonetinius ypatumus, būdingus osetinų kalbai. 5.2. Atestuotų iranizmų fonetiniai ir darybiniai požymiai bei jų struktūriniai-etimologiniai analogai iranėnų žodyne yra pakankami 20 leksinių vienetų sarmatų-alanų kalbinei priklausomybei įrodyti. Tarp jų yra toponimai, pirmą kartą įtraukti į mokslinę vartoseną (*ars-warm[ā], *be-gan, *frās-sāyan or *fars-san, *mār-wārā or *mār-rār-, *xur-sin or *xur sin), pavadinimai, kuriems anksčiau buvo priskirta tiurkiška (Ицæуг = Sarm.-Alan. *un[i]-gul < PIran. *auni-kula-), slaviška (Лахан-, Лохан- = Sarm.-Alan. *lakand) etimologija, arba žodžiai, kurių ankstesnė iranėniška etimologija buvo nepakankamai pagrįsta (Сопороб = Alan. *san-ford/*sān-ford; Сандаган = Alan. *sard-ag-ān or *sarda-gan; Вордахель = Alan. *wār-dax-āl or *wār-dax-el). 5.3. Reliktinės iranėnų kalbos žodyno dalies rekonstrukcija atskleidžia šių žodžių ir osetinų žodyno santykių pobūdį. Plg.: a) Visos leksikos alanų–osetinų atitikmenys (Alano-Ossetica): Alan. *dūr-astur or *dūr-ustur: Osset. (inverted) уcтур дор, Stur-dor; Alan. *sāg-barz: Osset. Сæгбарз; Alan. *sard-ag-ān: Osset. Сæрдъыон (дæрæн) or Alan. *sarda-gan: Osset. Сæрдъы дон; Alan. *xus-dān: Osset. Хусдон; b) Alanų dūriniai žodžiai, neturintys visos leksikos etimologinių atitikmenų osetinų kalboje, tačiau paaiškinami remiantis osetinų kalbos žodynu: Alan. *ars-warm[ā]: Osset. ars & wærm(æ); Alan. *frās-sāyan (= *frān-sāyan) or *fars-san: Osset. *ron (in *Ron-wændæg) & sajæn or fars & sæn, Sæna; Alan. *kard-āf: Osset. læk’ærdæ (< *fra-karda-); Alan. *mār-wārā or *mār-rār-: Osset. mar in *Raw-mar-don, don-mar-æn & Osset. waryn, warun (< *wār) or Papo; Alan. *san-ford/*sān-ford: Osset. sæn, Sæna & ford; Alan. *wār-dax-āl or *wār-dax-el: Osset. waryn, warun & tæx & suff. -āl or -el; Alan. *xur-sin or *xur sin: Osset. xuræ & Digor. sinæk, sinæg. 5.4. Sarmatų-alanų Dniepro ir Bugo regionų tarmių žodyno išoriniai ryšiai iranėnų grupėje reiškiasi šiomis izoglosomis: a) Alanų–rytų iranėnų: (dėl 1-ojo dėmens) Sarm.-Alan. *dāčī-kāū: Shug. wičič; Sarm.-Alan. *lakand: Yazg. lakánd; Alan. *sarak or *sarāk: Osset. sæjræg, Sogd. srɣ /sarē/, sr’k; (dėl 1-ojo dėmens) Alan. *un[i]-gul (< *un[i]-kul): Khot. vaṇi, Sogd. ”w’nh [āwā́n]; b) Alanų–vakarų iranėnų: Alan. *āf-sarak: Pers. ābšār; (dėl 2-ojo dėmens) *un[i]-gul (< *un[i]-kul): M. Pers. kōl {kʷl}, Kurd. Kurm. kʿōl, kʿūl etc.; 20 c) Su plačia atitikmenų geografija: Alan. *aspa-xāǰg (< *aspa-xāk): Yagn. Aspi xok, Taj. Acnu xoku čauma [Aspi xoki čašma], Acnmu xok [Aspti xok]; Alan. *waran, *wārān. Reikia pabrėžti, kad rekonstruoti geografinės reikšmės leksiniai vienetai atitikmenų turi ne tik kitų iranėnų kalbų apeliatyvinėje leksikoje, bet ir jų toponimijoje. REFERENCES Abaev Vasilij I. 1949: Osetinskij jazyk i folklor [Ossetian Language and Folklore] 1, Moskva, Leningrad: Izdatelstvo AN SSSR. Abaev Vasilij I. 1958: Istoriko-etimologičeskij slovar osetinskogo jazyka [Historical and Etymological Dictionary of Ossetian Language] 1: A–K, Moskva, Leningrad: Izdatelstvo AN SSSR. Abaev Vasilij I. 1973: Istoriko-etimologičeskij slovar osetinskogo jazyka [Historical and Etymological Dictionary of Ossetian Language] 2: L–R, Leningrad: Nauka. Abaev Vasilij I. 1979: Istoriko-etimologičeskij slovar osetinskogo jazyka [Historical and Etymological Dictionary of Ossetian Language] 3: S–T, Leningrad: Nauka. Abaev Vasilij I. 1989: Istoriko-etimologičeskij slovar osetinskogo jazyka [Historical and Etymological Dictionary of Ossetian Language] 4: U–Z, Leningrad: Nauka. Abaev Vasilij I. 1995: Istoriko-etimologičeskij slovar osetinskogo jazyka. Ukazatel [Historical and Etymological Dictionary of Ossetian Language. Index], Moskva: RAN. Adams Douglas Q. 2013: A Dictionary of Tocharian B. Revised and Greatly Enlarged 1–2, Amsterdam, New York: Rodopi. Ammianus Marcellinus 1874: Rerum gestarum libri qui supersunt 1, recensuit notisque selectis instruxit V. Gardthausen, Lipsiae: in aedibus B. G. Teubneri. Bailey Harold W. 1957: Dvārā mātinām. – Bulletin of the School of Oriental and African Studies, University of London 20(1/3), 41–59. Bailey Harold W. 1960: Arya II. – Bulletin of the School of Oriental and African Studies, University of London 23(1), 13–39. Bailey Harold W. 1979: Dictionary of Khotan Saka, Cambridge, London, Melbourne: Cambridge University Press. Bartholomae Christian 1904: Altiranisches Wörterbuch [Old Iranian Dictionary], Lex 8°, XXXII, Strassburg: Karl J. Trübner. Beekes Robert S. 2010: Etymological Dictionary of Greek 1, with the assist. of L. van Beek, Leiden, Boston: Brill. Bosworth Joseph, Toler Thomas N. 1921: An Anglo-Saxon Dictionary: Based on the Manuscript Collections of the Late Joseph Bosworth. Supplement (Classic Reprint), Oxford: Clarendon Press. 21 Cheung Johnny 2007: Etymological Dictionary of the Iranian Verb, ed. by A. Lubocky, Leiden, Boston: Brill. Cheung Johnny 2008: Očerki istoričeskogo razvitija osetinskogo vokalizma [Studies in the Historical Development of the Ossetic Vocalism], Vladikavkaz: Izdatelsko-poligrafičeskoe predprijatie im. V. Gassieva. Cleasby Richard 1874: An Icelandic–English Dictionary, enlarged and completed by G. Vigfusson, M. A., Oxford: Clarendon Press. Čabanenko Viktor A. 2008: Porožystyj Dnipro. Istoryko–toponimičnyj slovnyk [Rapids Dnieper. Historical and Toponymic Dictionary], Zaporižžia: ZNU. Čerepanova Evgenija A. 1983: Geografičeskaja terminologija Černigovsko–Sumskogo Polesja (opyt semantičeskoj klassifikacii) [Geographical Terminology of Chernigov–Sumsky Poles’ja (Attempt at Semantic Classification)]. – Polesskij etnolingvističeskij sbornik: materialy i issledovanija, pod red. N. I. Tolstogo, Moskva: Nauka, 173–189. Čěrnega Andrej T. 1981: Počvy bassejna reki Ingulets (dokladnaja zapiska i karta) [Soils of the Ingulets River Basin (Report and Map)], Kirovograd: [b. i.]. Dashti Naseer 2021: English–Balochi Dictionary (Englís–Balóči Labzbalasi), Trafford: Trafford Pub. DPND 1779–1780: Dva plana nižnego Dnepra (konec XVIII v.) iz sobranija D. I. Javornickogo. 1779–1780 [Two Plans of the Lower Dnieper (Late 18th Century) from the Collection of D. I. Javornickij. 1779–1780], available online. Internet Access: https://papacoma.narod.ru/maps/dnepr_evarnickiy.htm. Dzitstsoity Yury A. 2017: Voprosy osetinskoj filologii [Questions of Ossetian Philology] 1, Čchinval: Respublika. Dzitstsoity Yury A. 2018a: Slovoobrazovatelnye tipy osetinskoj toponimii [Derivational Types of Ossetian Toponimy]. – Izvestija SOIGSI 27(66), 94–111. Dzitstsoity Yury A. 2018b: O nekotorych reliktach dreveniranskoj leksiki v toponimii Osetii [On Some Relics of Ancient Iranian Vocabulary in the Toponymy of Ossetia]. – Izvestija SOIGSI 29(68), 117–128. Dzitstsoity Yury A. 2020: Toponimija kak istočnik po etničeskoj istorii: osetinskoe Sæna / russkoe Соны [Toponymy as a Source of Ethnic History: Ossetian Sæna / Russian Sonya]. – Tomskij žurnal LING & ANTHRO 3(29), 102–114. Dzitstsoity Yury A. 2021: Etimologičeskij slovar iranskich jazykov [Etymological Dictionary of Iranian Languages 6. – Nartamongæ 16(1/2), 260–287. Dzitstsoity Yury A. 2023: K istorii labialnych fonem v osetinskom jazyke [On the History of Labial Phonemes in the Ossetian Language]. – Indoevropejskoe jazykoznanie i klassičeskaja filologija 27(1) (čtenija pamjati I. M. Tronskogo): materialy meždunarodnoj konferencii, prochodivšej 26–28 ijunja 2023 g., gl. red. N. N. Kazanskij, Sankt-Peterburg: ILI RAN, 354–367. 22 Edelman Džoj I. 1986: Sravnitelьnaja grammatika vostočnoiranskih jazykov. Fonologija [Comparative Grammar of Eastern Iranian Languages. Phonology], Moskva: Nauka. Edelman Džoj I. 2011: Etimologičeskij slovar iranskih jazykov [Etymological Dictionary of Iranian Languages] 4, Moskva: Vostočnaja literatura. Edelman Džoj I. 2015: Etimologičeskij slovar iranskih jazykov [Etymological Dictionary of Iranian Languages] 5, Moskva: Vostočnaja literatura. ESSJ XIV: Etimologičeskij slovar slavjanskih jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond [Etymological Dictionary of Slavic Languages. Proto-Slavic Lexical Fund] 14: *labati – *lětepьjь, pod red. O. N. Trubačёva, Moskva: Nauka, 1987. ESTJ VI: Etimologičeskij slovar tiurkskih jazykov. Obščetiurkskie i mežtiurkskie osnovy na bukvy “L”, “M”, “N”, “P”, “S” [Etymological Dictionary of Turkic Languages. Common Turkic and Inter-Turkic Stems with the Letters “L”, “M”, “N”, “P”, “S”] 6, E. V. Sevortian, Moskva: Nauka, 2003. Gabaraev Nikolaj J. 1977: Morfologičeskaja struktura slova i slovoobrazovanie v sovremennom osetinskom jazyke [Morphological Structure of the Word and Word Formation in the Modern Ossetian Language], Tbilisi: Mecniereba. Georgiev Pavel 2002: Imeto Karvuna i prabalgarite [The Name Karvuna and the Proto-Bulgarians]. – Palaeobulgarica–Starobalgaristika 2(26), 70–82. Gharib Badr al-Zamān 1995: Sogdian Dictionary: Sogdian–Persian–English, Tehran: Farhangān Publications. Hromko Tetjana V. 2017: Materialy do slovnyka hovirok ukrajinsʲkoji movy [Materials for the Dictionary of Idioms of the Ukrainian Language]. – Naukovi zapysky, vyp. 160, Kropyvnycʲkyj: RVV CDPU im. V. Vynnyčenka, 239–253. Iliadi Olexandr I. 2001: Etymologične gnizdo z korenem *veru praslovjansʲkij movi [Etymological Cluster with the Root *verin Proto-Slavonic], Kyjiv, Kirovograd: DLAU. Iliadi Alexander I. 2018: Areas of Iranian Lexical Relicts in Toponymics of the Dnieper and the Bug Basins. – Paradigm of Knowledge 1(27), 101–123. Iliadi Alexander I. 2020: Alanica v toponimii Dona [Alanica in the Don Toponymy]. – Acta Onomastica 61(1), 48–60. Iliadi Alexander I. 2021: Iranica v toponimii Podneprovja [“Iranica” in the Dnieper Region Toponymy]. – Indoevropejskoe jazykoznanie i klassičeskaja filologija 25(1) (čtenija pamjati I. M. Tronskogo): materialy meždunarodnoj konferencii, prochodivšej 21–23 ijunja 2021 g., gl. red. N. N. Kazanskij, Sankt-Peterburg: ILI RAN, 502–513. Iliadi Alexander I. 2022: Alanskie sledy v toponimii Posavija [Alanian Traces in the Sava Region Toponymy]. – Indoevropejskoe jazykoznanie i klassičeskaja filologija 26(1) (čtenija pamjati I. M. Tronskogo): materialy meždunarodnoj konferencii, prochodivšej 27–29 ijunja 2022 g., gl. red. N. N. Kazanskij, Sankt-Peterburg: ILI RAN, 512–523. 23 Iordanes 2001: De origine actibusque Getarum, vstup. statja, per., komment. E. Č. Skržinskoj, Sankt-Peterburg: Aleteia. Ипатьевская летопись 1962: Ипатьевская летопись [Hypatian Codex]. – Polnoe sobranie russkich letopisej 2, Moskva: Izdatelstvo vostočnoj literatury. Kambolov Tamerlan T. 2006: Očerk istorii osetinskogo jazyka: učebnoe posobie dlja vuzov [Essay on the History of the Ossetian Language: A Textbook for Universities], Vladikavkaz: Ir. Kazanskij Michail M., Mastykova Anna V. 1999: Alany na Dnepre v epochu Velikogo pereselenija narodov: svidetelstvo Markiana i archeologičeskie dannye [Alans on the Dnieper During the Great Migration Period: Marcian’s Testimony and Archaeological Data]. – Rossijskaja archeologija 4, 119–130. Khomidov Dilmurod R. 2018: Lingvističeskoe issledovanie gidronimov regiona istoričeskogo proživ anija tadžikov v Mavераннахре: Avtoreferat dissertacii na soiskanie učënoj stepeni doktora filologičeskich nauk [Linguistic Study of the Hydrological Region of the Tajik Historical Research in Mavераннахре: Author’s Abstract of a Dissertation for Obtaining a PhD in Philology], Dušanbe: TGPU im. S. Ajni. KIB 1987: Kratkaja istorija Bolgarii. S drevnejšich vremen do našich dnej [A Brief History of Bulgaria. From Ancient Times to the Present Day], otv. red. G. G. Litarvin, Moskva: Nauka. Kniga 1950: Kniga Bolšomu Čertežu [Book of the Big Drawing], podg. k pečati i red. K. N. Serbinoj, Moskva, Leningrad: Izdatelstvo AN SSSR. Krivulčenko Anatolij I. 2011: Vodni objekty Kirovogradskoj oblasti. Častyna I. Slovnyk vodnych objektiv. Častyna II. Atlas geografičnoji mereži. Klasyfikator vodotokiv. Vodoschoovyšča [Water Bodies of the Kirovograd Region. Part I. Dictionary of Water Bodies. Part II. Atlas of the Geographical Network. Classifier of Watercourses], Kirovograd: Imeks. Lassota Erich 1866: Tagebuch des Erich Lassota von Steblau: Nach einer Handschrift der von Gersdorff-Weicha’schen Bibliothek zu Bautzen herausgegeben und mit Einleitung und Bemerkungen begleitet von Reinhold Schottin [Diary of Erich Lassota von Steblau: Edited from a Manuscript in the Gersdorff-Weicha Library in Bautzen and Accompanied by an Introduction and Remarks by Reinhold Schottin], Halle: Verlag von G. Emil Barthel. Lazarevskij Alexandr M. 1887: Archivnye otryvki dlja istorii Poltavskoj jeparchii [Archival Excerpts for the History of the Poltava Diocese] 1, Poltava: Tipografija N. Pigurenko. LIV 2001 [1998]: Lexikon der Indogermanischen Verben: Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen [Lexicon of Indo-European Verbs: Roots and their Primary Stem Formations], unter Leitung von H. Rix, bearb. von M. Kümmel, T. Zehnder, R. Lipp, B. Schirmer, 2., verbesserte Aufl., Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert Verlag. Luc̆yk Vasyl V. 1996: Avtochtonni hidronimy Serednioho Dnipro-buzkoho mežyrічčia [Autochthonous Hydronyms of the Middle Dnieper-Bug Interfluve], Kirovograd: Narodne slovo. 24 Lučyk Vasyl V. 1999: Inšomovni hidronimy Serednioho Dnipro-buzkoho mežyriččja [Foreign Language Hydronyms of the Middle Dnieper-Bug Interfluve], Kirovograd: RVG ITS KDPU im. V. Vynnyčenka. Mayrhofer Manfred 1992: Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen [Etymological Dictionary of Old Indo-Aryan] 1, Heidelberg: Carl Winter. Morgenstierne Georg 1974: Etymological Vocabulary of the Shug hni Group 6, herausg. von G. Redard, Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert Verlag. Moskovskij svod 1949: Moskovskij letopisnyj svod konca XV veka [Moscow Chronicle Collection of the Late 15ᵗʰ Century]. – Polnoe sobranie russkich letopisej 25, Moskva, Leningrad: Izdatelstvo AN SSSR. Moszyński Kazimierz 1957: Pierwotny zasiąg języka prasłowiańskiego [The Original Range of the Proto-Slavic Language], Wrocław: PAN. NAM 1769: A New & Accurate Map of the Krim Tartary, the Sea of Azof, and Parts of the Rivers Dneper, Bog and Kuban. Taken from Original Drawings & Memoirs, London, available online. Internet Access: https://www.swaen.com/listing/a-new-accurate-map-of-the-krim-tartary-the-sea-of-azof-and-parts-of-the-rivers-dneper-bog-and-kuban/14232. OA: Onomastičeskij archiv Instituta ukrainskogo jazyka NAN Ukrainy [Onomastic archive of the Institute of Ukrainian Language of the National Academy of Sciences of Ukraine], Kyiv: Institute of the Ukrainian Language of the National Academy of Sciences of Ukraine. Orel Vladimir E. 1986: K voprosu o reliktach iranskoj gidronimii v bassejnach Dnepra, Dnestra i Južnogo Buga [On the Issue of Relics of Iranian Hydronymy in the Basins of the Dnieper, Dniester and Southern Bug]. – Voprosy jazykoznanija 5, 107–113. Otin Evgenij S. 2012: Gidronimija Dona 2: Nižnij Don [Hydronymy of the Don 2: The Lower Don], Doneck: Jugo-Vostok. Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch [Indo-European Etymological Dictionary] 1, München, Bern: A. Francke AG Verlag. Prijmak Viktor V. 2022: Pogrebenija sarmatskogo vremeni bassejnov verkhnej Suly i verkhnego Psla (načаlo I tys. n. e.) [The Burials of the Sarmatian Period in the Basins of Upper Sula and Upper Psla (The Beginning of the 1st Millennium AD)]. – Druzej medlitelnуj uchod… Pamiati Olega Šarova / The footsteps of my friends leaving… Ad memoriam Oleg Sharov, sost. i otv. red. M. M. Kazanski, A. V. Mastykova, Kišinіov: Stratum Plus, 221–234. DOI: https://doi.org/10.55086/SL23VAD649. PTT 1736–1737: Provinciarum Turcico tartaricarum inter Tanaim Borysthenem et Bogum sitarum quas duobus an[n]is viz. 1736. et 1737. Anna augustissima russorum autocratrix subegit ex prototypo petropolitano concin[n]ata accuratissima delineatio: in qua simul occupatio peninsulæ Crim[m] et Cuban nec non expugnatio Assow et Oczakow exhibentur 25 [studio Ant. du Chaffat, circ. Suevici et civ. imp: august. capit. et rei fortific. præf.], available online. Internet Access: https://ryhiner.ub.unibe.ch/de/world/volume/390/image/9545. Rastorgueva Vera S., Edelman Džoj I. 2000: Etimologičeskij slovar iranskich jazykov [Etymological Dictionary of Iranian Languages] 1, Moskva: Vostočnaja literatura. Rastorgueva Vera S., Edelman Džoj I. 2003: Etimologičeskij slovar iranskich jazykov [Etymological Dictionary of Iranian Languages] 2, Moskva: Vostočnaja literatura. Rastorgueva Vera S., Edelman Džoj I. 2007: Etimologičeskij slovar iranskich jazykov [Etymological Dictionary of Iranian Languages] 3, Moskva: Vostočnaja literatura. Sevortian Èrvand V. 1974: Etimologičeskij slovar tiurskich jazykov (Obščetiurskie i mežtiurskie osnovy na glasnye) [Etymological Dictionary of Turkic Languages (Common Turkic and Inter-Turkic Vowel Bases)], Moskva: Nauka. SG III: Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich [Geographical Dictionary of the Kingdom of Poland and Other Slavic Countries] 3, pod red. F. Sulimierskiego, B. Chlebowskiego, W. Walewskiego, Warszawa: Wiek, 1882. SHU 1979: Słownyk hidronimiv Ukrajiny [Dictionary of Hydronyms of Ukraine], Kyjiv: Naukova dumka. Sims-Williams Nicholas 1983: Chotano-Sogdica. – Bulletin of the School of Oriental and African Studies, University of London 46(1), 40–51. SSS I: Słownik starożytności słowiańskich: encyklopedyczny zarys kultury słowian od czasów najdawniejszych do schyłku wieku XII [Dictionary of Slavic Antiquities: An Encyclopedic Outline of Slavic Culture from the Earliest Times to the End of the XII Century] 1: A–E, cz. 1, red. W. Kowalenko, G. Labuda, T. Lehr-Spławiński, Wrocław, Warszawa, Kraków: Ossolineum. Wyd. PAN, 1961. Stebline-Kamensky Ivan M. 1999: Etimologičeskij slovar vachanskogo jazyka [Etymological Dictionary of the Wakhi Language], Sankt-Peterburg: Peterburgskoe Vostokovedenie. Stryžak Olexij S. 1963: Nazvy ričok Poltavščyny [Names of the Rivers of Poltavschyna], Kyjiv: AN URSR. Stryžak Olexij S., ed., 1981: Hidronimija Ukrajiny v jih mižmovnych i miždialektnych zvjazkach [Ukrainian Hydronymy in Interlanguage and Interdialect Connections], Kyjiv: Naukova dumka. Šapošnikov Aleksandr K. 2007: Sarmatskie i turanskie jazy­kovye relikty Severnogo Pričernomorija [Sarmatian and Turanian Linguistic Relics of the Northern Black Sea Region]. – Etimologija. 2003–2005, Moskva: Nauka, 255–322. Šapošnikov Aleksandr K. 2015: Novorossija pervonačalnaja. Toponimičeskie i topografičeskie svidetelstva (po sostojaniju na 1774/5 g.) [Novorossiya Initial. Toponymic and Topographical Evidence (as of 1774/5)]. – Rekvijem filologičeskij. Pamiati E. S. Otina, Kiev: Izdatelskij dom Dmitrija Burago, 51–109. 26 Šmidt Alexandr O., compil., 1863: Materialy dlja geografii i statistiki Rossii, sobrannye oficerami Generalnogo štaba. Chersonskaja [gubernija] [Materials for the Geography and Statistics of Russia, Collected by Officers of the General Staff. Kherson [Province]] 1, Sankt-Peterburg: Voennaja tipografija. Takazov Fedar M. 2015: Digorsko-russkij slovar. Russko-digorskij slovar [Digor–Russian dictionary. Russian–Digor dictionary], Vladikavkaz: Pervaja Obrazcovaja tipografija. Tenišev Edchjam R., ed., 1984: Sravnitelno-istoričeskaja grammatika tiurkskich jazykov: Fonetika [Comparative-Historical Grammar of the Turkic Languages: Phonetics], Moskva: Nauka. Toporov Vladimir N., Trubačеv Oleg N. 1962: Lingvističeskij analiz gidronimov Verchnego Podneprovija [Linguistic Analysis of Hydronyms of the Upper Dnieper Region], Moskva: Izdatelstvo AN SSSR. Trubačеv Oleg N. 1968: Nazvanija rek Praoberežnoj Ukrainy. Slovoobrazovanie. Ètimologija. Ètničeskaja interpretatsija [Names of the Rivers of Right-bank Ukraine: Word Formation. Etymology. Ethnic Interpretation], Moskva: Nauka. Tsagaeva Anastasija Dz. 1971: Toponimija Severnoj Osetii [Toponymy of North Ossetia] 1, Ordžonikidze: Ir. Tsagaeva Anastasija Dz. 1975: Toponimija Severnoj Osetii 2: Slovar geogrāfičeskich nazvanij [Toponymy of North Ossetia 2: Dictionary of Geographical Names], Ordžonikidze: Ir. Tskhovrebova Zamira D., Dzitstsoity Yury A. 2013: Toponimija Južnoj Osetii 1: Dzauskij rajon [Toponymy of South Ossetia 1: Dzauski District], Moskva: Nauka. Tskhovrebova Zamira D., Dzitstsoity Yury A. 2015: Toponimija Južnoj Osetii 2: Znaurskij rajon, Čhinvalskij rajon [Toponymy of South Ossetia 2: Znaursky District, Tskhinvali District], Moskva: Nauka. Turaev Burchon B. 2010: Leksiko-semantičeskoe i slovoobrazovatelnoe issledovanie mikrotoponimii doliny Jagnob: avtoreferat dissertacii na soiskanie učionoj stepeni kandidata filologičeskich nauk [Lexical-Semantic and Word-Formation Study of Microtoponymy of the Yagnob Valley: Abstract of a Dissertation for the Degree of Candidate of Philological Sciences], Dušanbe: TGPU im. S. Ajni. Vasmer Max 1986 [1967]: Etimologičeskij slovar russkogo jazyka [Etymological Dictionary of the Russian Language] 2: E–Muž, perevod s nemeckogo i dop. čl.–kor. AN SSSR O. N. Trubačeva, izd. 2, Moskva: Progress. Veličko Samoil 1851: Letopis sobytij v Jugo-Zapadnoj Rossii v XVII-m veke [Chronicles of Events in South-Western Russia in the 17th Century] 2, sost. S. Veličko, Kiev: Lito-tipografičeskoe zavedenie Josifa Valnera. Veličko Samoil 1855: Letopis sobytij v Jugo-Zapadnoj Rossii v XVII-m veke [Chronicles of Events in South-Western Russia in the 17th Century] 3, sost. S. Veličko, Kiev: Lito-tipografičeskoe zavedenie Josifa Valnera. 27 Viazmitina Marija I. 1962: Zolota Balka (poselennia sarmatskoho času na nyžnomu Dnipri) [Zolota Balka (Sarmatian Settlement on the Lower Dnieper)], Kyïv: Vydavnyctvo AN URSR. Železniak Iryna M. 1987: Ros i etnolingvist yčni procesy Serednionaddniprianskoho Pravoberežžia [Russian and ethnolinguistic processes of the Middle Dnieper Right Bank], Kyïv: Naukova dumka. Varia Onomastica: Sarmato-Alanica (Dniepras, Bugas) SANTRAUKA Atlikus Dniepro ir Bugo regionų toponimijos etimologinę analizę, skirtingose abiejų upių vagų ruožuose, aptiktas iranėnų vardų sluoksnis (20 vienetų). Šias iranėnų kalbų leksemas pagrįstai galima priskirti alanų kalbos paveldui. Prielaidą patvirtina kai kurios rekonstruotų prototipų fonetikos ir morfologijos ypatybės bei ypatingos jų paralelės su osetinų kalbos, kaip alanų tarmių palikuonės, žodynu. Tariamo alanų substrato žodžių, išlikusių minėtu vietovių slaviškoje toponimijoje, sąrašą sudaro šie elementai: *ăf-sarak (< *ăpi šar-aka-) ‘[upė su] vandens slenksčiais / tarpeklais’, *dur-astur arba *dur-ustur ‘didelis akmuo’, *lakand ‘uola, akmuo skersai upės’, *sāg-barz ‘elnių kalva’, *san-ford/*sān-ford, *wār-dax-āl arba *wār-dax-el ‘upė su slenksčiais’, *xati-či-ā (> *xaccā?) arba *xat-iča, *xur-sin arba *xur sin (Dniepro srities teritorija); *ars-warm[ā] ‘lokio dauba’, *aspa-xāg (< *aspa-xāk) ‘arklių upė, vanduo’, *be-gan (< *bai-kana-) ‘vieta, kur upė išsišakoja’, ‘upės atšaka’, *dāč-kāu ‘griovys su užtvanka’, *frās-sāyan (= *frān-sāyan) arba *fars-san ‘plati [upės] vaga’, arba ‘[upė su] plačia vaga’, *kard-āf ‘purvo vanduo’, *mār-wārā arba *mār-rār- ‘upė / vanduo su užtvanka’, *sarak arba *sarāk ‘pagrindinis intakas’, ‘aukštupys’, *sarda-gan (< *sarda-kan) arba *sard-ag-ān ‘vasaros šaltinis’, ‘šiltas šaltinis’, *un[i]-gul (< *un[i]-kul) ‘upelis iš duobės ar daubos’, *waran, *wārān ‘lietus, lietaus upelis’, *xūs-dān ‘išdžiūstanti upė’, ‘seklį upė’ (Bugo srities teritorija). Rekonstruoti prototipai leidžia daryti išvadas dėl Dniepro ir Bugo regionų alanų tarmių leksikos sudėties, fonetikos ir žodžių morfologijos. 28