The Radziwiłłs and Their Horses: Hipponyms in 17th- and 18th-Century Inventories of the Magnate Family’s Herds

Acta Linguistica Lithuanica 2025, t. 92, p. 1–23 Turinio nuoroda / Turinio nuoroda ISSN 2669-218X (internete / elektroninis) RADVILOS IR JŲ ARKLIAI: HIPONIMAI XVIITH-OJO IR XVIIITH-OJO AMŽIAUS DIDIKŲ ŠEIMOS BANDŲ INVENTORIUOSE Radvilos ir jų arkliai: XVII ir XVIII amžiaus žirgų vardai magnatų šeimos bandų inventoriuose KAMIL FREJLICH Karališkasis Lazenkų muziejus Varšuvoje El. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0001-9142-8886 Tyrimų sritys: Abiejų Tautų Respublikos istorija, žmonių ir gyvūnų santykiai, socialinė istorija, kultūros istorija, istorijos metodologija. https://doi.org/10.35321/all92-03 SANTRAUKA Straipsnyje nagrinėjami Radvilų šeimos bandų inventoriniuose sąrašuose XVIIth ir XVIIIth amžiais užrašyti hiponimai (tikriniai arklių vardai); šios bandos daugiausia buvo įsikūrusios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Iš viso nustatyti 434 leksiniai vienetai: 106 moteriškosios ir 328 vyriškosios giminės formos. Šių vardų analizė rodo, kad jie nebuvo atsitiktiniai, o sudarė apgalvotą vardyno sistemą. Vardai nurodė įvairias gyvūnų savybes, įskaitant jų išvaizdą, elgesį ir galbūt kilmės vietas. Kumelių vardai kartais buvo siejami su „moteriškumu“ ir grožiu, o eržilų vardai dažnai nurodė kovą, drąsą ir pareigas. Graikų ir romėnų mitologija buvo svarbus daugelio hiponimų įkvėpimo šaltinis, o kiti vardai buvo kilę iš gyvūnų rūšių pavadinimų. Daugelis jų taip pat buvo susiję su plačiai suprantamu musulmonų pasauliu. Dažniausiai vardyne vartotos lenkų, turkų ir italų kalbos. Šaltinių autoriai tikriausiai rašė tik lenkiškai ir nebuvo gerai išsilavinę, todėl galėjo atsirasti aptinkamų iškraipytų formų. RAKTINIAI ŽODŽIAI: Radvilos, hiponimai, arkliai, zoonimas, inventoriai. Autorių teisės © 2025 Kamil Frejlich. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis atvirosios prieigos straipsnis platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atgaminti kūrinį bet kokioje laikmenoje, jei nurodomi pirminis autorius ir šaltinis. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Gauta: 2025-01-31. Priimta: 2025-04-18. 1 ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami žirgų vardai, užrašyti XVII–XVIII a. Radvilų giminei priklausiusių, daugiausiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvusių bandų inventoriuose. Iš viso rasti 434 leksiniai vienetai (iš jų 106 moteriškos ir 328 vyriškos formos). Vardų analizė atskleidė, kad jie buvo suteikti neatsitiktinai, tačiau sudarė apgalvotos vardų sistemos dalį. Žirgų vardai reiškė įvairias gyvūnų ypatybes, įskaitant jų išvaizdą, elgseną ir galbūt kilmės vietą. Kai kurie patelių vardai buvo siejami su „moteriškumu“ ir grožiu, o žirgų patinų vardai – su kova, drąsa ir tarnyba. Graikų ir romėnų mitologija buvo svarbus daugelio žirgų vardų įkvėpimo šaltinis, kiti vardai kilę iš gyvūnų rūšių pavadinimų. Taip pat pasitaikė vardų, susijusių su plačiai suprantama musulmoniškojo pasaulio tikrove. Kalbos, iš kurių kilę vardai, dažniausiai lenkų, turkų ir italų. Sąrašų autoriams lenkų kalba buvo bene vienintelė, kuria šie galėjo rašyti, be to, jie nebuvo išsilavinę, todėl pasitaikė iškraipytai užrašytų vardų formų. ESMINIAI ŽODŽIAI: Radvilos, žirgų vardai, arkliai, zoonimai, inventoriai. ĮVADAS Be žmonių, yra kelios rūšys, kurios naudoja specifines garsų sekas savo rūšies atstovams kreiptis, kaip, be kita ko, pastebėta tarp Afrikos savaninių dramblių (Pardo et al. 2024). Tačiau žmonės linkę vardyti ne tik kitus žmones, bet ir kitų rūšių atstovus; ši praktika siekia Senosios Karalystės laikotarpį Egipte. Šiuolaikinių zoonimų funkcijas Janusz Strutyński apibrėžė taip: posesyvinė (nurodanti gyvūnus įvardijančio asmens nuosavybę), diferencijuojamoji (atskirianti vieną gyvūną nuo kito) ir fatinė-konatyvinė (kai kurioms rūšims vartojama ryšiui su gyvūnais užmegzti, reakcijoms sukelti ir pan.) (Strutyński 1996: 104–106). Taip pat teigčiau, kad jie atlieka emotyvinę funkciją. Nors istoriniams zoonimams ne visuose kontekstuose galima priskirti tas pačias funkcijas, jie neabejotinai yra svarbus elementas siekiant suprasti, kaip žmonės kadaise elgėsi su gyvūnais, juos vertino ir suvokė, todėl yra žmonių ir gyvūnų santykių istorijos šaltinis. Be to, jie sudaro gyvosios kalbos sluoksnį, daug atskleidžiantį apie pačius žmones, įskaitant kultūrinius pokyčius. Pavyzdžiui, šiuolaikiniuose kontekstuose pastebima, kad zoonimams įtaką daro populiarioji kultūra ir aktualūs įvykiai (Strutyński 1996: 90–102; Duszyk 2011: 276–280). Iki šiol zoonimų tyrimai Abiejų Tautų Respublikoje nebuvo gerai išplėtoti. Paskelbti keli straipsniai apie galvijų vardus XVIII–XVIII amžių Lenkijos Karalystėje (Mytlakowski 1889; Pawlik 1922; Zborowski 1922; Warchoł 1961; Bubak 1974–1977) ir XVIII amžiaus Siewierzo kunigaikštystėje (Pluta 1988). Taip pat analizuoti medžioklinių šunų vardai, kuriuos užrašė Poznanės vaivada Jan Ostroróg (1565–1622) (Ziembicki 1934; Smetona, Smetonienė 2017). Turima ir kai kurių duomenų apie XVI amžiuje, prieš Liublino uniją, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartotus šunų vardus (Ragauskienė 2010: 34) bei apie vardus iš XVIII amžiaus antrosios pusės (Frejlich 2025). Nors šiuolaikinių slavų kalbų hiponimai yra išsamiai ištirti (Warchoł 2007: 119–268), ankstyvųjų naujųjų laikų pavyzdžiai akademinėje literatūroje menkai atstovaujami (žr., pavyzdžiui, tris XVIII amžiaus arklių vardus iš Siewierzo kunigaikštystės 2 Pluta 1988). Tačiau galime nurodyti Evgenija N. Varnikova straipsnį, kuriame daugiausia analizuojami Vologdos vienuolynų inventoriuose užrašyti hiponimai; iš viso pateikta 430 XVI–XVIII amžių formų (Varnikova 2020). Savo ruožtu Marina Castiglione išanalizavo 164 hiponimus, susijusius su kilmingos Moncadų šeimos arklidėmis centrinėje Sicilijoje XVI ir XVII amžių sandūroje (Castiglione 2021). Apskritai menką istorinių hiponimų tyrimų būklę galima paaiškinti jų retumu šaltiniuose. Pavyzdžiui, pastebėta, kad vėlyvųjų viduramžių miestų apskaitos knygose jų nėra (Meiers 2019: 23). Bogdan Walczak padarė išvadą, kad Lenkijos šaltiniuose jie aptinkami labai retai (Walczak 1996: 149–150). Vis dėlto XVIII amžiaus šaltiniuose iš Lenkijos teritorijos esama tyrėjams dar nežinomų pavyzdžių (Charczowski I: 11; Charczowski II: 43). Tačiau tikra tokių vardų gausa aptinkama medžiagoje, susijusioje su viena įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeimų – Radvilomis. 1. ŠALTINIAI IR TYRIMO STRATEGIJOS Varšuvos centriniame istorinių aktų archyve saugoma didžiulė kolekcija, vadinama Varšuvos Radvilų archyvu; 1919 ir 1923 metais ji buvo pervežta iš Nesvyžiaus į Varšuvą (Lewandowska 2008: 632–654). Didelę kolekcijos dalį sudaro įvairūs valdų ir turto inventoriai. Jau teigta, kad Radvilų inventoriai yra vertingas ir daugialypis šaltinių korpusas, kurį galima naudoti tiriant ne tik materialinės kultūros istoriją (tai atrodo akivaizdu), bet ir kasdienio gyvenimo, mentaliteto, socialinę bei kultūros istoriją (Augustyniak 2003), taip pat neantropocentrinę istoriją, įskaitant gyvūnų istoriją (Frejlich 2025). Pažymėtina, kad įvairių bajorams priklausiusių valdų inventoriai jau buvo naudojami istoriniuose sociolingvistiniuose tyrimuose. Pavyzdžiui, Zigmas Zinkevičius pasitelkė tokius dokumentus, analizuodamas pasirinktų XVII amžiaus Lietuvos gyvenviečių, įskaitant Vokę, kuri priklausė Boguslavui Radvilai, antroponimiją ir demografiją. Tai leido jam padaryti išvadą, kad jų gyventojai daugiausia buvo etniniai lietuviai (Zinkevičius 1997). Tiek valdų, tiek kilnojamojo turto inventoriai sudaro vertingą sociolingvistinės analizės pagrindą, nes atspindi vartojamą kalbą, nors tai nebuvo pagrindinis tikslas, dėl kurio jie buvo sudaryti. Išanalizuotoje Radvilų inventorių kolekcijoje yra apie 90 įvairių šeimai XVII–XVIII amžiais priklausiusių gyvūnų registrų, įskaitant šunis, galvijus, avis ir kupranugarius. Tačiau dauguma jų susiję su arkliais – apie 70 registrų, iš kurių tik 10 yra hiponimų. Visi rankraščiai parašyti lenkų kalba (žr. 1 iliustraciją). Hiponimai datuojami 1612–1742 metais. Bandos, kuriose šie vardai vartoti, priklausė trims Radvilų šeimos nariams: Kristupui (1585–1640), lauko (vėliau – didžiajam) Lietuvos etmonui ir Vilniaus vaivadai (Inv. XXVI-17; Inv. XXVI-39; Inv. XXIX-249); Boguslavui (1620–1669), didžiajam Lietuvos vėliavininkui ir didžiajam 3 Lietuvos žirgininkui (Inv. XXVI–767); ir Mykolui Kazimierui (1702–1762), vėliau tapusiam Vilniaus vaivada ir didžiuoju Lietuvos etmonu (Inv. XXVI–192; Inv. XXVI–261; Inv. XXVI–277; Inv. XXVI–320; Inv. XXVI–809; Inv. XXVI–988). Dauguma šaltiniuose aptinkamų hiponimų susiję su pirmuoju iš šių didikų. Arklių vardai iš XVIIIth amžiaus šaltinių sudaro tik apie dešimtadalį visų vardų. Analizuojami duomenys gauti iš bandų, daugiausia buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (Ageniškis, Astashyn, Belitsa, Berazavets, Dzyalyatsichy, Jašiūnai, Kapyl, Karelichy, Koydanava, Lyubcha, Naujamiestis, Nyasvizh, Papilys, Radviliškis, Slutsk, Usa, Vilnius, Vyžuonos, Zhuprany), taip pat Voluinės regionuose (Olyka, Radyvyvliv, Rokhmaniv, Tsuman) ir Palenkėje (Orla), priklausiusiuose Lenkijos Karalystei, bei vasalinėje Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystėje (Kuldīga). Arklių vardus iš visų šių teritorijų pagrįsta vartoti, nes šaltinių medžiaga rodo, kad gyvūnai buvo vežami iš vienos vietos į kitą. Tai reiškia, kad pasikartojantys hiponimai kartais gali reikšti tą patį gyvūną. Pavyzdžiui, 1735 metais Rokhmanive paminėtas eržilas Karaś, o kitais metais jis pasirodė Tsumane; be to, buvo nugabentas iš Olykos į Nesvyžių (Inv. XXVI–261: 1; Inv. XXVI–277: 1; Inv. XXVI–988: 1). Toliau tekste pateikiu visus rastus arklių vardus, suskirstytus į moteriškuosius ir vyriškuosius. Šis skirtumas svarbus, nes lytis paprastai buvo naudojama gyvūnui apibūdinti, net ir dviprasmiškais atvejais. Pavyzdžiui, viename vėlesnių, 1765 metų, Radvilų inventorių (Inv. XXVI–883: 1) minimi du „hermafroditiniai“ arkliai, tačiau jie vadinami „eržilais“ (ogier <…> armofrodyt). Tačiau daugeliu atvejų gyvūno lytis analizuotuose šaltiniuose nenurodyta. Tokiais atvejais pasirinkau labiausiai tikėtiną lytį pagal gramatinę vardo giminę ir reikšmę. Vis dėlto kai kurios formos nėra iš karto aiškios. Pavyzdžiui, Katona – iš gramatinės formos atrodantis moteriškas vardas – pasirodė esąs eržilo vardas. Ne visi hiponimai buvo lengvai įskaitomi, o kai kuriais atvejais raštininkai iškraipė tam tikras formas. Be to, pasitaikė atvejų, kai buvo neaišku, ar konkretus žodis reiškia tikrinį vardą, ar arklio savybės požymį, pavyzdžiui, jo ar jos išvaizdą, būdą arba kilmę. Tai buvo ypač sudėtinga su moteriškosios giminės formomis, nes inventorių autoriai kumeles dažnai apibūdindavo būdvardžiais, kai kurie iš jų galėjo būti vartojami kaip hiponimai. Nepaisant to, man pavyko nustatyti 434 leksinius vienetus (106 moteriškosios ir 328 vyriškosios giminės formas), kurie neabejotinai arba kai kuriais atvejais labai tikėtina buvo vartojami kaip hiponimai. Šio straipsnio tikslas – nustatyti Radvilų bandose laikytų arklių vardų suteikimo principus. Nors nereikėtų ignoruoti juose pateikiamos informacijos apie arklius (pavyzdžiui, jų lytį ir savybes), svarbu pripažinti, kad šiuos vardus kūrė ir vartojo žmonės. Todėl taip pat apmąstau jų atskleidžiamus žmonijos istorijos aspektus. 4 Siekdamas šių tikslų, pateikiu visas formas ir vėliau jas analizuoju. Ypač domiuosi jų etimologija, daugiausia siekdamas nustatyti kilmės kalbą, ir semantika. Skirstau jas į semantinius laukus ir bandau nustatyti motyvus, dėl kurių šios konkrečios formos buvo vartojamos kaip hiponimai. Tai leidžia daryti išvadas apie vardų kūrėjus ir vartotojus – jų mentalitetą ir intelektinius horizontus. Tekste taikau kokybinę analizę. Šis metodas pagrįstas siekiu atsakyti į klausimus, kaip buvo pavadinti arkliai ir kodėl pasirinkti būtent šie vardai. Šaltinių medžiaga tikriausiai neišsami (tikėtina, kad vardus turėjo daug daugiau arklių, tačiau jie nebuvo užrašyti), o kai kurios aptinkamos formos, kaip minėta pirmiau, kelia abejonių. Be to, ne visada galime būti tikri, ar pasikartojantis vardas reiškia tą patį, ar skirtingus gyvūnus. Dėl šių priežasčių susilaikiau nuo konkrečių hiponimų ar jų grupių dažnumo nustatymo, nes rezultatai tikriausiai būtų labai abejotini. 2. HIPONIMAI Toliau vardai pateikiami abėcėlės tvarka vardininko linksniu. Išlaikoma originali rašyba. Visos hiponimų atmainos (įskaitant rašybos klaidas) pateikiamos atskirtos pasviraisiais brūkšniais, pirmiausia nurodant tiksliausią formą. Visi šaltiniai pateikiami skliaustuose ir išdėstomi chronologiškai. Skirtingi hiponimai atskiriami kabliataškiais. Moteriškosios giminės hiponimai: Aisie (Inv. XXIX-249: 3); Antea (Inv. XXIX-249: 3); Arachna (Inv. XXVI-261: 4) / Rachna (Inv. XXVI-809: 6, 8); Ariadna (Inv. XXIX-249: 3; Inv. XXVI-809: 8) / Aryiadna (Inv. XXVI-261: 4) / Aryanna (Inv. XXVI-809: 6); Armida (Inv. XXIX-249: 3); Artemissia (Inv. XXVI-261: 4) / Archamissa (Inv. XXVI-809: 6, 8); Aspra (Inv. XXIX-249: 3); Astrea (Inv. XXVI-809: 8); Atalanta (Inv. XXVI-17: 50, 83, 89, 94; Inv. XXIX-249: 3; Inv. XXVI-192: 1) / Atalianta (Inv. XXVI-17: 75) / Athalanta (Inv. XXVI-17: 40) / Atalantas (Inv. XXVI-809: 8); Badessa (Inv. XXIX-249: 4); Baszanka (Inv. XXVI-17: 28, 31–32, 49, 63, 65, 67, 72–75, 83, 94, 101, 107) / Baszantka (Inv. XXVI-17: 20, 23–24, 60); Beladona (Inv. XXVI-17: 22, 29, 48–49, 60, 66, 75, 97, 108) / Belladona (Inv. XXVI-17: 27, 31–32, 69, 83, 101; Inv. XXIX-249: 1, 4) / Bella donna (Inv. XXVI-17: 40) / Beliadona (Inv. XXVI-17: 75) / Belatona (Inv. XXVI-17: 14); Bekulsza (Inv. XXVI-17: 28, 30, 32, 48, 66–68, 71, 83, 87) / Biekulsza (Inv. XXVI-17: 60, 107); Bellona (Inv. XXVI-192: 1; Inv. XXVI-809: 8); Betta (Inv. XXIX-249: 4); Białogrodka (Inv. XXVI-17: 23, 27, 29–30, 49, 53, 56, 60, 68, 72, 76, 82–83, 89, 94, 101, 105); Bisua (Inv. XXIX-249: 4); Blanka (Inv. XXVI-17: 102); Brodka (Inv. XXVI-17: 37, 84); Camilla (Inv. XXIX-249: 5); Ceres (Inv. XXVI-261: 4) / Cyrys (Inv. XXVI-809: 6, 8); Cicalina (Inv. XXIX-249: 5); Ciciliana (Inv. XXIX-249: 5); Cicliluzsa (Inv. XXIX-249: 5); 5 Ciciscatina (Inv. XXIX-249: 5); Cinthia (Inv. XXIX-249: 5); Corutea (Inv. XXIX-249: 5); Czeszka (Inv. XXVI-17: 63); Dama (Inv. XXVI-17: 21, 23, 48, 65, 89, 94, 105; Inv. XXIX-249: 6); Dąmzella (Inv. XXIX-249: 6); Deka (Inv. XXIX-249: 6); Diana (Inv. XXIX-249: 6) / Dianna (Inv. XXVI-192: 1) / Dyanna (Inv. XXVI-809: 8) / Dyianna (Inv. XXVI-261: 4); Dido (Inv. XXVI-809: 8); Dolatyczka (Inv. XXVI-17: 27, 29, 54, 57, 82) / Dolaticzka (Inv. XXVI-17: 72–73, 82); Dorinda (Inv. XXIX-249: 6); Dropka (Inv. XXVI-17: 32, 49, 83, 89, 95, 102, 106); Dryada (Inv. XXVI-809: 6, 8) / Dryiada (Inv. XXVI-261: 4); Emne (Inv. XXIX-249: 7); Farfarella (Inv. XXIX-249: 8); Fatima (Inv. XXVI-17: 101, 104); Fatma (Inv. XXIX-249: 8); Flora (Inv. XXVI-192: 1; Inv. XXVI-809: 6, 8); Fortuna (Inv. XXVI-17: 20, 23, 32, 50, 60, 67, 69, 75, 83, 87, 91, 102; Inv. XXIX-249: 8); Garbata (Inv. XXVI-17: 72–73, 76, 82, 101); Giul (Inv. XXIX-249: 9); Gwiazda (Inv. XXVI-17: 63; Inv. XXIX-249: 9); Hasanka (Inv. XXVI-17: 27, 29, 31–32, 53–54, 56, 69, 76, 82–83, 89, 95, 105–106) / Hasantka (Inv. XXVI-17: 24, 60) / Asanka (Inv. XXVI-17: 72); Io (Inv. XXVI-261: 4) / Iwa (Inv. XXVI-809: 6, 8); Irys (Inv. XXVI-809: 8); Juno (Inv. XXVI-192: 1; Inv. XXVI-261: 4; Inv. XXVI-809: 6, 8); Kadyn (Inv. XXIX-249: 13); Katonka (Inv. XXVI-17: 29, 54, 57, 63, 73, 76, 82, 107); Kawka (Inv. XXIX-249: 13); Kierime (Inv. XXIX-249: 13); Klorys (Inv. XXVI-261: 4) / Florys (Inv. XXVI-809: 6); Kmarica (Inv. XXIX-249: 2); Kornice (Inv. XXIX-249: 13); Korona (Inv. XXIX-249: 13); Kosata (Inv. XXVI-17: 63, 102, 105); Kosmirka (Inv. XXVI-17: 63); Kusiade (Inv. XXIX-249: 13); Laura (Inv. XXIX-249: 14); Lątka (Inv. XXVI-17: 63); Lucca (Inv. XXIX-249: 14); Lucina (Inv. XXVI-192: 1) / Lucyna (Inv. XXVI-809: 8); Luna (Inv. XXVI-17: 27, 29, 50, 67, 101); Lysica (Inv. XXVI-17: 63); Łachewka (Inv. XXVI-809: 8); Ładna (Inv. XXVI-809: 7; Inv. XXVI-320: 4); Mała (Inv. XXVI-809: 7); Mamka (Inv. XXVI-17: 63); Marszałkowna (Inv. XXVI-17: 102); Martica (Inv. XXIX-249: 15); Menica (Inv. XXIX-249: 15); Misurka (Inv. XXVI-17: 24, 27, 29, 31–32, 49, 55, 60, 65, 67, 69, 72–73, 77, 82, 87, 95, 101) / Mysurka (Inv. XXVI-17: 83); Musulmanka (Inv. XXVI-17: 101); Narcissa (Inv. XXIX-249: 16); Nisz czycha (Inv. XXVI-17: 65, 67, 72–73, 75, 82, 101); Nizka (Inv. XXIX-249: 16); Nozderka (30, 32, 48, 60, 63, 66, 68, 73, 87, 101, 108) / Nasderka (Inv. XXVI-17: 83) / Nozdorka (Inv. XXVI-17: 82); Nożka (Inv. XXVI-17: 63); Orlianka (Inv. XXVI-17: 63); Ortega (Inv. XXIX-249: 17); Oszmianka (Inv. XXVI-17: 63); Pallas (Inv. XXVI-809: 8); Pandora (Inv. XXVI-192: 1; Inv. XXVI-809: 8); Panna (Inv. XXVI-17: 40, 103; Inv. XXIX-249: 1, 18); Paraska (Inv. XXVI-17: 90); Persa (Inv. XXVI-17: 32, 52, 56, 60, 72, 76, 82, 85, 89, 94, 105); Piękna (Inv. XXVI-809: 7; Inv. XXVI- 6 320: 4); Podlaszanka (Inv. XXVI–17: 63); Pomona (Inv. XXVI–192: 1; Inv. XXVI–809: 6, 8); Ponczoska (Inv. XXVI–17: 41); Prozerpina (Inv. XXVI–192: 1; Inv. XXVI–261: 4); 1 iliustracija. Inv. XXVI-39: 1 7 2 iliustracija. Inv. XXVI-192: 1 8 3 iliustracija. Inv. XXVI-277: 1 9 Saracenka (Inv. XXVI-17: 30, 32, 48, 60, 66, 68, 83) / Saracynka (Inv. XXVI-17: 65) / Saracyntka (Inv. XXVI-17: 19) / Saracintka (Inv. XXVI-17: 24); Saracina (Inv. XXIX-249: 20); Sazarenka (Inv. XXVI-17: 107); Selima (Inv. XXIX-249: 20); Sołtana (Inv. XXVI-17: 19, 31, 32, 65, 69, 101; Inv. XXIX-249: 20) / Sultana (Inv. XXVI-17: 90; Inv. XXIX-249: 1); Srzednia (Inv. XXVI-17: 32, 72, 76, 82, 85, 89); Szarefa (Inv. XXVI-17: 24, 27–28, 48, 66, 72, 82–83, 87, 101, 106; Inv. XXIX-249: 2, 20) / Szareffa (Inv. XXVI-17: 30, 32, 68) / Szarofa (Inv. XXVI-17: 82); Szumna (Inv. XXVI-17: 24, 30, 48, 60, 66, 68, 71, 77, 83, 87, 101); Wentura (Inv. XXVI-17: 101; Inv. XXIX-249: 23); Wenus (Inv. XXVI-261: 4; Inv. XXVI-809: 6, 8) / Venus (Inv. XXVI-192: 1); Wizunka (Inv. XXVI-17: 36, 84, 91); Żamoiska (Inv. XXVI-17: 101). Vyriškosios giminės hiponimai: Abaza (Inv. XXVI-767: 1); Abazibasa (Inv. XXIX-249: 3); Abdula (Inv. XXIX-249: 3); Abubakir (Inv. XXIX-249: 3); Achmet (Inv. XXVI-767: 1); Admet (Inv. XXIX-249: 3); Adnaga (Inv. XXIX-249: 1, 3); Adonis (Inv. XXIX-249: 3); Adrast (Inv. XXVI-39: 2; Inv. XXIX-249: 3); Adzgar (Inv. XXIX-249: 2–3); Aga (Inv. XXIX-249: 3); Ahuilin (Inv. XXVI-39: 1); Aiu (Inv. XXIX-249: 3); Aladin (Inv. XXIX-249: 3); Albadzar (Inv. XXIX-249: 3); Albаtraz (Inv. XXVI-39: 1); Algazaga (Inv. XXIX-249: 3); Alibey (Inv. XXVI-39: 1; Inv. XXIX-249: 1, 3); Alizan (Inv. XXIX-249: 1, 3); Almadin (Inv. XXIX-249: 3); Almat (Inv. XXIX-249: 3); Almostan (Inv. XXIX-249: 3); Ał (Inv. XXIX-249: 3); Ałgaman (Inv. XXIX-249: 3); Amurat Basza (Inv. XXIX-249: 3); Apollo (Inv. XXIX-249: 3); Aquila (Inv. XXIX-249: 3); Aquilone (Inv. XXIX-249: 3); Arab (Inv. XXIX-249: 3); Arabin (Inv. XXIX-249: 3); Argon (Inv. XXIX-249: 3); Arłan (Inv. XXIX-249: 3); Arszember (Inv. XXIX-249: 1, 3) / Arsambek (Inv. XXVI-17: 103); Artanaga (Inv. XXIX-249: 3); Asłan (Inv. XXIX-249: 3); Assan (Inv. XXVI-17: 40); Aten Agn (Inv. XXIX-249: 3); Atytbasza (Inv. XXIX-249: 3); Azgar (Inv. XXVI-17: 40); Azmon (Inv. XXIX-249: 3); Babor (Inv. XXIX-249: 4); Bachmat (Inv. XXVI-17: 103); Bachur (Inv. XXIX-249: 2); Baiazет (Inv. XXVI-17: 104; Inv. XXIX-249: 4) / Bayazet (Inv. XXVI-17: 78); Baio (Inv. XXIX-249: 4); Baisangor (Inv. XXIX-249: 4); Bandel (Inv. XXIX-249: 4); Barbarczyk (Inv. XXIX-249: 4); Bason (Inv. XXIX-249: 4); Basor (Inv. XXIX-249: 4); Basza (Inv. XXVI-17: 3, 14, 18, 22, 24, 60, 73, 82, 97, 101–103, 108; Inv. XXVI-39: 1; Inv. XXIX-249: 4; Inv. XXVI-767: 1); Bazat (Inv. XXIX-249: 4); Beas (Inv. XXIX-249: 4); Beglerbek (Inv. XXIX-249: 1) / Beklerbek (Inv. XXIX-249: 4); Bek (Inv. XXVI-17: 40, 78, 104; Inv. XXIX-249: 4); Belax (Inv. XXVI-39: 1); Bellumor (Inv. XXIX-249: 4); Berber (Inv. XXIX-249: 4); Berdebusz (Inv. XXIX-249: 2, 4); Bezlierbeg (Inv. XXVI-39: 1); Bielak (Inv. XXIX-249: 2); Biskup (Inv. XXVI-192: 1–2) / Bysкup (Inv. XXVI-192: 2); Bizarro (Inv. XXIX-249: 4); Bojownik (Inv. XXIX-249: 4); Bonaroba (Inv. XXIX-249: 4); Brolis (Inv. XXVI-17: 40); Busader (Inv. XXIX-249: 4); Busman (Inv. XXIX-249: 4); 10 Celebi (Inv. XXVI–39: 2); Ceruo (Inv. XXIX–249: 5); Chidalgo (Inv. XXIX–249: 5); Cigno (Inv. XXIX–249: 5); Cursir (Inv. XXIX–249: 5); Cwerk (Inv. XXVI–17: 104) / Cwerka (Inv. XXVI–17: 41) / Czwyrka (Inv. XXVI–17: 78); Czaban (Inv. XXVI–809: 6; Inv. XXVI–809: 8); Czaus (Inv. XXVI–767: 1); Czerkies (Inv. XXVI–767: 1); Czerniec (Inv. XXIX–249: 5); Czuprynka (Inv. XXVI–261: 4; Inv. XXVI–277: 1); Daraga (Inv. XXIX–249: 6); Deli (Inv. XXVI–39: 1; Inv. XXIX–249: 6); Delikazy (Inv. XXIX–249: 6); Deresz (Inv. XXIX–249: 1, 6); Derwisz (Inv. XXIX–249: 6); Dewedzi (Inv. XXVI–767: 1); Diarbek (Inv. XXIX–249: 6); Dominikan (Inv. XXVI–192: 1–2); Dorgut (Inv. XXIX–249: 6, 11); Dragaman (Inv. XXVI–39: 1; Inv. XXIX–249: 1, 6); Drago (Inv. XXIX–249: 6); Dragone (Inv. XXIX–249: 6); Dromeder (Inv. XXIX–249: 6); Druh (Inv. XXIX–249: 6, 11) / Druch (Inv. XXVI–17: 78, 104) / Druha (Inv. XXVI–17: 41); Dundar (Inv. XXVI–767: 1); Dziafer (Inv. XXIX–249: 6); Dziambas (Inv. XXIX–249: 6); Dźianet (Inv. XXVI–17: 28, 34, 36–37, 41, 70, 84); Dziedzic (Inv. XXIX–249: 6); Dziwosz (Inv. XXVI–39: 2; Inv. XXIX–249: 6); Dzułdam (Inv. XXIX–249: 1) / Dziułdam (Inv. XXIX–249: 6); Emit (Inv. XXIX–249: 7); Erdeli (Inv. XXIX–249: 7); Esmer (Inv. XXIX–249: 7); Ezergel (Inv. XXVI–767: 1); Falkone (Inv. XXIX–249: 8); Fanax (Inv. XXIX–249: 8); Farkacz (Inv. XXVI–17: 78, 103; Inv. XXIX–249: 1, 8); Farzand (Inv. XXIX–249: 8); Faworit (Inv. XXVI–17: 103; Inv. XXIX–249: 8); Fedweresz (Inv. XXIX–249: 8); Feraz (Inv. XXIX–249: 8); Fraidun (Inv. XXIX–249: 8); Frank (Inv. XXVI–17: 103; Inv. XXIX–249: 8); Frez (Inv. XXVI–17: 40); Furman (Inv. XXIX–249: 1); Galfit (Inv. XXIX–249: 9); Gallant (Inv. XXIX–249: 9); Gałga (Inv. XXIX–249: 9); Ganzaga (Inv. XXIX–249: 9); Gardar (Inv. XXVI–39: 2); Gatto (Inv. XXIX–249: 9); Gazi (Inv. XXIX–249: 9); Gazun (Inv. XXIX–249: 9); Gernelino (Inv. XXIX–249: 9); Gieyk (Inv. XXIX–249: 9); Gnatos (Inv. XXVI–17: 104); Greczyn (Inv. XXIX–249: 9); Haban (Inv. XXVI–17: 2); Hagmed (Inv. XXIX–249: 10); Halibasza (Inv. XXVI–17: 15, 19, 23–24, 26–30, 32, 40, 48, 52, 60, 62, 65–68, 76–77, 82–83, 87–89, 94, 102, 105, 107) / Halybasza (Inv. XXVI–17: 56) / Allibasza (Inv. XXVI–17: 72–73) / Alijbasza (Inv. XXIX–249: 3) / Chalibasza (Inv. XXVI–17: 3, 74); Hamed (Inv. XXIX–249: 10); Hamza (Inv. XXIX–249: 10); Han (Inv. XXIX–249: 10); Harun (Inv. XXIX–249: 10); Hasan (Inv. XXIX–249: 2, 10); Hemetbasza (Inv. XXVI–39: 1; Inv. XXIX–249: 1, 10); Herkules (Inv. XXIX–249: 10); Hildrin (Inv. XXIX–249: 10); Hodzy (Inv. XXIX–249: 10); Homar (Inv. XXIX–249: 10); Hospodar (Inv. XXIX–249: 10); Imperial (Inv. XXVI–17: 26, 33–34, 40, 70, 85, 103–104; Inv. XXVI–39: 1; Inv. XXIX–249: 1, 12) / Imperyal (Inv. XXVI–17: 79) / Imperian (Inv. XXVI–17: 28); Jafar (Inv. XXIX–249: 12); Janczar (Inv. XXIX–249: 12); Janczaraga (Inv. XXVI–17: 103; Inv. XXIX–249: 12); Jazgierd (Inv. XXIX–249: 12); Jelonek (Inv. XXIX–249: 1, 12); Jorga (Inv. XXVI–767: 1); Junak (Inv. XXVI–17: 31–32, 40, 66, 69, 72, 76, 78, 88–89, 94, 97, 101–103, 105, 107–108; Inv. XXVI–39: 1; Inv. XXIX–249: 1, 12); 11 Kader (Inv. XXIX–249: 13); Kadey (Inv. XXVI–39: 2; Inv. XXIX–249: 13) / Kadei (Inv. XXVI–17: 103); Kaimar (Inv. XXIX–249: 13); Kamoty (Inv. XXIX–249: 13); Kantimir murza (Inv. XXIX–249: 13); Kantymier (Inv. XXVI–767: 1); Kapitan (Inv. XXIX–249: 13) / Capitan (Inv. XXVI–17: 103–104; Inv. XXIX–249: 2) / Kapytan (Inv. XXVI–17: 78); Kapłan (Inv. XXIX–249: 13); Kara (Inv. XXIX–249: 13); Karakaszbasza (Inv. XXIX–249: 13); Karaman (Inv. XXVI–17: 26, 28, 33, 36–37, 40, 78, 84, 104; Inv. XXVI–39: 1; Inv. XXIX–249: 1, 13); Karaś (Inv. XXVI–261: 1; Inv. XXVI–277: 1; Inv. XXVI–988: 1); Karga (Inv. XXIX–249: 13); Katafrakt (Inv. XXVI–17: 78; Inv. XXIX–249: 13) / Katafract (Inv. XXVI–17: 103); Katarasz (Inv. XXIX–249: 2, 11, 13) / Kataraz (Inv. XXIX–249: 13); Katona (Inv. XXVI–17: 1, 3, 16, 23, 26–29, 36–38, 40, 60, 63, 65, 78, 82; Inv. XXVI–39: 1; Inv. XXIX–249: 1, 13); Kawałek (Inv. XXIX–249: 11); Kaymakan (Inv. XXIX–249: 13); Kermon (Inv. XXIX–249: 13); Kezay (Inv. XXVI–39: 1); Kiczyn (Inv. XXIX–249: 2, 13); Kieskin (Inv. XXIX–249: 13); Kihay (Inv. XXIX–249: 1, 13); Kir (Inv. XXIX–249: 13); Kiral (Inv. XXIX–249: 13); Kislaraga (Inv. XXIX–249: 13); Kitasit (Inv. XXIX–249: 13); Kmarik (Inv. XXIX–249: 2); Knecht (Inv. XXIX–249: 2, 13); Knyazyk (Inv. XXVI–17: 78); Konillo (Inv. XXIX–249: 13); Korno (Inv. XXIX–249: 13); Krolewic (Inv. XXVI–17: 33–34, 41, 70, 86, 103); Krzywoszyja (Inv. XXVI–277: 1) / Krzywoszyja (Inv. XXVI–809: 6, 8); Kuła (Inv. XXIX–249: 13); Kurcyusz (Inv. XXVI–17: 78) / Kurciuss (Inv. XXVI–17: 104); Kurd (Inv. XXIX–249: 13); Kursit (Inv. XXIX–249: 11); Kuzgun (Inv. XXIX–249: 13); Lampart (Inv. XXVI–17: 41); Leon (Inv. XXIX–249: 14); Leone (Inv. XXIX–249: 14); Leopardo (Inv. XXIX–249: 14); Lewkur (Inv. XXVI–17: 104); Liardo (Inv. XXIX–249: 14); Liaszek (Inv. XXIX–249: 2); Lisek (Inv. XXIX–249: 14); Lupo Ceruiero (Inv. XXIX–249: 14); Łopot (Inv. XXVI–320: 3); Magrasz (Inv. XXVI–39: 1; Inv. XXIX–249: 15) / Magrarz (Inv. XXIX–249: 2); Mallatesta (Inv. XXIX–249: 15); Mamakona (Inv. XXIX–249: 15); Mandrut (Inv. XXIX–249: 15); Manswelt (Inv. XXIX–249: 15); Marwan (Inv. XXIX–249: 15); Mascaoren (Inv. XXIX–249: 15); Masulman (Inv. XXVI–39: 2); Maur (Inv. XXVI–39: 1; Inv. XXIX–249: 1, 15); Mesitele (Inv. XXIX–249: 15); Miser (Inv. XXIX–249: 15); Mokafi (Inv. XXIX–249: 15); Moktaden (Inv. XXIX–249: 15); Mondar (Inv. XXIX–249: 15); Montan (Inv. XXIX–249: 15); Morad (Inv. XXIX–249: 15); Mosello (Inv. XXIX–249: 15); Motady (Inv. XXIX–249: 15); Mroczek (Inv. XXVI–261: 1, 3; Inv. XXVI–277: 1); Mufty (Inv. XXIX–249: 15); Murtazibasza (Inv. XXIX–249: 15); Murza (Inv. XXVI–17: 40, 103; Inv. XXIX–249: 1, 15); Mustafa (Inv. XXIX–249: 15); Musulman (Inv. XXIX–249: 1, 15); Mysy r (Inv. XXIX–249: 1); Narsi (Inv. XXIX–249: 16); Noscic (Inv. XXVI–277: 1); Ociali Basza (Inv. XXIX–249: 17); Omar (Inv. XXIX–249: 17); Orlando (Inv. XXIX–249: 17); Orso (Inv. XXIX–249: 17); Osman (Inv. XXIX–249: 17); Otman (Inv. XXIX–249: 17); Otmar (Inv. XXIX–249: 17); Ozon (Inv. XXIX–249: 17); Padiszach (Inv. XXIX–249: 18); Panic (Inv. XXIX–249: 18); Pardur (Inv. XXIX–249: 18); Patoczy (Inv. XXIX–249: 18); Pebratim (Inv. XXIX–249: 18); Pegazo (Inv. XXIX–249: 18); Pei (Inv. XXIX–249: 18); Pellik an (Inv. XXIX–249: 18); Pereni (Inv. XXIX–249: 18); Pers (Inv. XXIX-249: 18); Pieszczoch (Inv. XXVI-17: 26–29, 31–32, 56, 69, 74, 83, 91; Inv. XXIX-249: 18) / Pieszczох (Inv. XXVI-17: 25, 48, 53, 62, 67, 77, 87–89) / Pieszczioch (Inv. XXVI-17: 40); Płatek (Inv. XXVI-17: 40, 104) / Płatek (Inv. XXVI-17: 78); Podolec (Inv. XXIX-249: 18); Pollito (Inv. XXIX-249: 18); Popek (Inv. XXVI-320: 3); Pospiech (Inv. XXVI-39: 1; Inv. XXIX-249: 18); Princ (Inv. XXIX-249: 18); Rabikan (Inv. XXVI-17: 40, 78, 103; Inv. XXIX-249: 19); Rabikanik (Inv. XXIX-249: 2); Raches Beg (Inv. XXIX-249: 19); Rasis (Inv. XXIX-249: 19); Razi (Inv. XXIX-249: 19); Roan (Inv. XXIX-249: 19); Rokun (Inv. XXIX-249: 19); Rostambek (Inv. XXIX-249: 19); Roszkopek (Inv. XXIX-249: 2, 19); Rura (Inv. XXVI-192: 1–2); Rurka (Inv. XXVI-261: 3); Safa (Inv. XXIX-249: 20); Sal adyn (Inv. XXIX-249: 20); Sander Beg (Inv. XXIX-249: 20); Sar acyn (Inv. XXIX-249: 20); Sardak (Inv. XXVI-17: 2); Sardar (Inv. XXIX-249: 20); Sart (Inv. XXIX-249: 2, 20); Sarus (Inv. XXIX-249: 20); Scandar (Inv. XXIX-249: 20); Seg (Inv. XXIX-249: 20); Selim (Inv. XXIX-249: 20); Sinon Basza (Inv. XXIX-249: 20); Skoczek (Inv. XXVI-17: 85, 91–92, 103; Inv. XXVI-261: 4; Inv. XXVI-277: 1); Skrzydlicz (Inv. XXIX-249: 20); Smoczek (Inv. XXIX-249: 1, 20); Solficar Beg (Inv. XXIX-249: 20); Sołtan (Inv. XXVI-39: 1; Inv. XXIX-249: 1; Inv. XXVI-767: 1); Spadek (Inv. XXVI-17: 26, 28, 40); Sperniero (Inv. XXIX-249: 20); Strocka (Inv. XXVI-17: 28, 33, 70, 103) / Strocka (Inv. XXVI-17: 41) / Sroczka (Inv. XXVI-17: 86); Sufar (Inv. XXIX-249: 20); Sulfikar (Inv. XXIX-249: 1) / Sulficar (Inv. XXIX-249: 20); Suliman (Inv. XXIX-249: 1, 20); Sułach (Inv. XXIX-249: 20); Sułak (Inv. XXVI-17: 60, 65) / Sulak (Inv. XXVI-17: 40); Sułtan (Inv. XXIX-249: 20); Syndziach (Inv. XXIX-249: 20); Szahin (Inv. XXIX-249: 20); Szahinaga (Inv. XXIX-249: 20); Szahingierey (Inv. XXIX-249: 20); Szamski (Inv. XXIX-249: 20); Szapur (Inv. XXIX-249: 20); Szaszawar (Inv. XXIX-249: 20); Szpay (Inv. XXIX-249: 20) / Szp aii (Inv. XXIX-249: 2); Szpayłaga (Inv. XXIX-249: 20); Szturnel (Inv. XXIX-249: 1, 20); Szumny (Inv. XXIX-249: 20); Taimur (Inv. XXIX-249: 21); Tamerlan (Inv. XXVI-17: 103; Inv. XXIX-249: 1, 21) / Temerlan (Inv. XXVI-39: 1) / Temerlyan (Inv. XXVI-17: 78); Tamur (Inv. XXIX-249: 21); Tarant (Inv. XXVI-17: 30–34, 40, 55, 57, 69–70, 78, 85–86, 102, 104); Testa de Cinoro (Inv. XXIX-249: 21); Tigre (Inv. XXIX-249: 21); Turalibek (Inv. XXIX-249: 21); Turek (Inv. XXVI-17: 26, 28, 33, 70, 78, 85, 104); Turtumir (Inv. XXIX-249: 21); Ułak (Inv. XXIX-249: 22); Unimel (Inv. XXIX-249: 22); Wara (Inv. XXVI-17: 26, 28, 38, 63, 84; Inv. XXIX-249: 1, 23) / Warra (Inv. XXVI-17: 40); Wayda (Inv. XXVI-17: 78; Inv. XXIX-249: 23) / Waida (Inv. XXVI-17: 104); Welibek (Inv. XXVI-39: 1; Inv. XXIX-249: 23); Wernulo (Inv. XXIX-249: 23); Wezyr (Inv. XXVI-17: 103; Inv. XXIX-249: 1, 23) / Wezer (Inv. XXVI-17: 97, 101, 102, 108) / Wezir (Inv. XXVI-39: 1–2); Wilenczyk (Inv. XXVI-809: 8) / Wilęnczyk (Inv. XXVI-809: 6); Witeż (Inv. XXVI-17: 21, 25–28, 31, 33, 50, 54, 57, 66–67, 71–72, 74, 76–77, 83, 87–89, 95, 102, 106–107) / Witeś (Inv. XXVI-17: 69, 72) / Witez (Inv. XXIX-249: 1, 23) / Wites (Inv. XXVI-17: 40) / Wytesz (Inv. XXVI-17: 78); Witro (Inv. XXVI-39: 1); Wojewoda (Inv. XXVI-261: 13 1–2; Inv. XXVI-988: 1); Wolpe (Inv. XXIX-249: 23); Woltore (Inv. XXIX-249: 23); Workutab (Inv. XXIX-249: 1, 23); Wrony (Inv. XXVI-17: 85); Żafa (Inv. XXIX-249: 23); Żmika (Inv. XXVI-17: 41); Żołdat (Inv. XXIX-249: 1, 23); Żołnierz (Inv. XXVI-17: 40, 104; Inv. XXIX-249: 23) / Żolnyerz (Inv. XXVI-17: 78); Żorkieszy (Inv. XXIX-249: 23); Żydek (Inv. XXIX-249: 2, 23). 3. PAVADINIMO KONVENCIJA Ne visi pirmiau išvardyti hiponimai yra aiškūs. Tačiau daugeliu atvejų galima nustatyti jų etimologiją ir reikšmę. Galima daryti išvadą, kad šie vardai nebuvo atsitiktiniai, o nurodė kelias semantines sritis ir taip sudarė apgalvotą pavadinimų sistemą. Daugeliu formų apibūdinami gyvūnų požymiai. Kai kurios nurodo išvaizdą, pavyzdžiui: Baio (itališkai „bėras“), Bielak (← lenk. biały „baltas“), Blanka (← isp. blanco „baltas“; inventoriuje kumelė apibūdinta kaip balta), Garbata (lenkiškai „kuprota“), Kara (turkiškai „juoda“), Krzywoszyja / Krzywoszyja (← lenk. krzywy + szyja „kreivakaklė“), Lysica (← lenk. łysy „plikas“), Ładna (lenkiškai „graži“), Mała (lenkiškai „maža“), Piękna (lenkiškai „graži“) ir Wrony (lenkiškai „juodas“). Klaidinanti forma yra Karaś, kuri lenkų kalboje pažodžiui reiškia „karosas“. Tačiau inventoriuje nurodyta, kad eržilas buvo kary („juodas“), todėl hiponimas, regis, nurodo arklio išvaizdą. Jis pagrįstas fonetiniu šių dviejų žodžių panašumu. Kita hiponimų grupė nurodo elgesį, pavyzdžiui: Niszcz ycha (← lenk. niszczyć „naikinti“), Pospiech (lenkiškai „skuba“) ir Skoczek (lenkiškai „šuoliuotojas“). Kai kurie vardai pagrįsti toponimais (tik jų lenkiškomis formomis), galbūt nurodančiais arklių kilmės vietas, pavyzdžiui: Orlianka (← Orla), Oszmianka (← Oszmiana „Ašmena“), Podlaszanka (← Podlasie „Palenkė“), Wilenczyk / Wileńczyk (← Wilno „Vilnius“), Wizunka (← Wiżuny „Vyžuonos“). Kumelių vardai siejami su „moteriškumu“, pavyzdžiui: Dama (lenkiškai „dama“), Kadyn (← turk. kadın „moteris“), Mamka (lenkiškai „žindyvė“), Panna (lenkiškai „mergelė“), arba kyla iš su grožiu susijusių žodžių: Gi ul (← turk. gül „rožė“) ar Gwiazda (lenkiškai „žvaigždė“). O patinams buvo suteikiami su kova ir drąsa susiję vardai, dažniausiai kilę iš lenkų kalbos, pavyzdžiui: Bojownik („kovotojas“), Janczar („janisaras“), Junak („drąsus jaunuolis“), Knecht („pėstininkas“), Witeś / Witez / Wites / Witesz („drąsus riteris“) ir Żołnierz / Żolnyerz („karys“). Kita vardų grupė nurodo svarbias, su valdžia susijusias pareigas, pavyzdžiui: Biskup / Bys kup (lenkiškai „vyskupas“), Hospodar, Imperial / Imperyal / Imperian (← lot. imperialis), Krolewic (lenkiškai „karalaitis“), Princ (← vok. Prinz „kunigaikštis“) ir Wojewoda (lenkiškai „vaivada“). Graikų ir romėnų mitologija buvo svarbus įkvėpimo šaltinis, ypač moteriškoms formoms. Pavyzdžiai: Adonis, Apollo, Bellona, Ceres / Cyrys, Dido, Dryada / 14 Dryiada („driada“), Flora, Fortuna, Herkules („Heraklis“), Irys („Iris“), Juno, Luna, Pallas, Pegazo (← it. Pegaso „Pegasas“), Pomona ir Wenus / Venus. Nemažai išvardytų hiponimų nurodo plačiai suprantamą musulmonų pasaulį. Be turkiškų skolinių, kai kurie vardai kilę iš žmonių tikrinių vardų, pavyzdžiui: Achmed („Ahmedas“), Aladin („Aladinas“), Baiazet / Bayazet („Bajazidas“), Fatima, Fatma, Mustafa, Omar, Osman, Suliman („Suleimanas“), ir etnonimų, pavyzdžiui: Arab; Czerkies („čerkesas“); Maur („mauras“); Pers („persas“); Saracenka / Saracynka / Saracynka / Saracintka, Saracina, Saracyn („saracėnas“); ir Turek („turkas“). Kiti hiponimai nurodo islamą: Derwiz („dervišas“); Masulman, Musulman, Musulmanka („musulmonas“). Kita atskira grupė kyla iš pareigų, profesijų ir titulų pavadinimų, pavyzdžiui: Aga („aga“); Basza („paša“); Dragaman („dragomanas“); Mufty („muftijus“); Padiszach („padisachas“); Soltan, Soltana / Sultana, Sultan (← sultan „sultonas“); ir Wezyr / Wezer / Wezir („viziris“). Keletas vardų nurodo istorines asmenybes, įskaitant: Kantimir murza, Kantymier (Kantemiras Murza, totorių karo vadas, mirė 1637 m.); Karakaszbasza (Karakashas Mehmedas Paša, Budos bejlerbėjus, žuvęs 1621 m. Chotino mūšyje); Saladyn (Saladinas, Egipto ir Sirijos sultonas, mirė 1193 m.); ir Taimur, Tamerlan / Temerlan / Temerlyan, Tamur (Timūras, Timūridų imperijos įkūrėjas, mirė 1405 m.). Nepriklausomai nuo kalbinės kilmės, visos šios formos buvo perteiktos per lenkų kalbą. Svarbus hiponimų šaltinis buvo kitų gyvūnų rūšių bendriniai pavadinimai. Žinduoliams atstovauja: lokys (Aiu ← turk. ayı; Orso – itališkai), katė (Gatto – itališkai), elnias (Ceruo ← it. cervo; Gieyk ← turk. geyik; Jelonek ← lenk. jeleń mažybinė forma), dromedaras (Dromeder – lenkiškai), lapė (Lisek ← lenk. lis mažybinė forma; Wolpe ← it. volpe), leopardas (Leopardo – tikriausiai iš italų kalbos), liūtas (Arhan ← iškraipytas turk. aslan; Aslan; Leon ← isp. león; Leone – itališkai), lūšis (Lupo Cerviero – itališkai), triušis (Konillo ← it. coniglio), tigras (Tigre – tikriausiai iš italų kalbos) ir vilkas (Kurd ← turk. kurt). Klaidinanti forma yra Kaplan (lenkiškai „kunigas“), kuri inventoriuje išversta kaip Lampart „leopardas“ (Inv. XXIX-249 kai kurie kitų kalbų vardai buvo išversti į lenkų kalbą – žr. Iliustraciją 4). Iš tikrųjų ji kilusi iš turkų kaplan („tigras“). Pardur inventoriuje išverstas kaip Ryś („lūšis“), tačiau tikriausiai yra iškraipytas pardus rašybos variantas (lot. „leopardas“). Tarp hiponimuose atstovaujamų paukščių rūšių yra: varna (Karga – turkiškai, Kornice ← it. cornacchia), erelis (Aquila – itališkai / lotyniškai), sakalas (Falkone ← it. / lot. falco), kuosa (Kawka – lenkiškai), pelikanas (Pellikan – lenkiškai), kranklys (Korno ← it. corvo, Kuzgun – turkiškai), vištvanagis (Sperniero ← it. sparviero), gulbė (Cigno – itališkai) ir grifas (Woltore ← it. vùlture). Vienintelis roplys yra angis (Zmijka ← lenk. żmija mažybinė forma). Įkvėpimo teikė ir drakonai (Drago, Dragone – itališkai; Smoczek ← lenk. smok mažybinė forma). Taip pat yra vardų, kurie netelpa į nė vieną iš šių kategorijų, nors jų reikšmė suprantama. Pavyzdžiai: Dziwosz (← lenk. dziwny „keistas“); Dziedzic (lenkiškai „paveldėtojas“); Kawałek (lenkiškai „gabalėlis“); Rura, Rurka (lenkiškai „vamzdis“); ir Wernulo (← it. vermiglio „vermilijonas“). 15 Verta pažymėti, kad E. Varnikova analizuoti rusiški pavyzdžiai tam tikru mastu taip pat priklausė toms pačioms semantinėms sritims: gyvūnų išvaizdai, etnonimams, toponimams, pareigoms, antroponimams ir kitoms gyvūnų rūšims. Tačiau jie nebuvo pasiskolinti iš kitų kalbų (Varnikova 2020). Panašūs buvo ir Sicilijoje gyvenusių Monkadų arklių vardų motyvai: jie taip pat beveik išimtinai buvo pagrįsti vietos kalba, išskyrus vieną lotynišką atvejį (Castiglione 2021). Iliustracija 4. Inv. XXIX-249: 23 16 Iki galo neaišku, kaip tiksliai vyko hiponimų kūrimo procesas Radvilų bandose. Šaltinių medžiaga rodo tik tai, kad kartais dukterys buvo pavadinamos motinų vardais (Inv. XXVI-17: 27, 32). Kaip aptarta visoje analizėje, hiponimai buvo kildinami iš įvairių kalbų žodžių, iš kurių dažniausiai vartotos lenkų, turkų ir italų kalbos. Mitologinių veikėjų atveju taip pat pasitaiko lotynų ir senovės graikų kalbų pavyzdžių (tikriausiai per lotynų kalbą). Tiesiogiai iš lotynų kalbos kilę vardai yra reti. Keletą pavyzdžių galima kildinti iš ispanų kalbos žodžių – prie pirmiau paminėtų formų galime pridėti Chidalgo (← hidalgo „kilmingasis“) ir Ortega (pavardė). Atrodo, kad tik vienas vardas kilo tiesiogiai iš vokiečių kalbos. Lietuviškas pavyzdys yra Brolis („brolis“). IŠVADOS Radvilų bandose vartoti hiponimai sudaro turtingą ir įvairią leksinių vienetų grupę. Kaip parodyta, šie vardai sudaro apgalvotą pavadinimų sistemą, kurią taip pat galima suprasti platesnių istorinių ir kultūrinių reiškinių kontekste. Arklių vardų, nurodančių musulmonų pasaulį, buvimas tik 17th-amžiaus inventoriuose gali būti susijęs su Abiejų Tautų Respublikos politine ir karine istorija, ypač konfliktais su Osmanų imperija ir totorių antpuoliais. Po Karlovicų taikos sutarties (1699 m.) šie rūpesčiai iš esmės išnyko iš istorinio kraštovaizdžio, nors anksčiau jie buvo svarbūs valstybės gyventojams. Nepriklausomai nuo kalbinės kilmės, visi hiponimai buvo filtruojami per lenkų kalbos sistemą. Ryškus to pavyzdys yra linksniuojama forma Arachna vietoj originalios nekaitomosios Arachne. Svarbu prisiminti, kad visi inventoriai buvo parašyti lenkų kalba, kuri tikriausiai buvo vienintelė kalba, kuria autoriai mokėjo rašyti. Tai, kad kai kurie svetimi vardai Inv. XXIX-249 buvo išversti į lenkų kalbą, dar labiau patvirtina, jog lenkų kalba atliko pagrindinį vaidmenį. Tikėtina, kad autoriai nemokėjo užsienio kalbų, iš kurių kilo hiponimai, todėl kai kurios jų formos galėjo būti iškraipytos. Inventorių sudarytojai tikriausiai nebuvo gerai išsilavinę. Pavyzdžiui, Inv. XXVI-809 tikriausiai parašė žmogus, menkai išmanęs mitologiją arba jos visai neišmanęs, todėl mitologinių veikėjų vardus užrašė taip, kaip juos girdėjo. Tai padeda paaiškinti iškraipytų formų, tokių kaip Iwa, Rachna ir Cyrys, atsiradimą vietoj Io, Arachne ir Ceres. Daugumą mitologinių vardų galima priskirti Mykolo Kazimiero Radvilos laikotarpiui; jis buvo mokomas klasikinės literatūros ir meno (Kucharski 2022: 82–83, 92) ir galėjo prisidėti prie šių hiponimų kūrimo. Akivaizdu, kad kai kurie vardai laikui bėgant buvo vartojami skirtingiems arkliams. Pavyzdžiui, Skoczek užrašytas ir 1620–1621 m., ir 1735–1736 m. Net tuo pačiu metu gyvenę arkliai 17 galėjo turėti tą patį vardą, kaip rodo, pavyzdžiui, 1629 m. atvejis, kai du gyvūnai buvo pavadinti Wezir; vienas iš jų apibūdintas kaip „senas“ (Inv. XXVI-39: 1–2). Tyrimai rodo, kad arkliai gali reaguoti į pavienius žodžius, jei jie vartojami nuosekliai. Tai gali būti taikoma ir jų vardams (Stachurska et al. 2024). Tačiau lieka neaišku, kaip – ir ar apskritai – analizuoti hiponimai buvo praktiškai vartojami Radvilų bandose. Kai kurie vardai dėl savo ilgio ar sudėtingos fonetikos (pvz., Karakaszbasza) atrodo labai nepraktiški kasdieniam vartojimui. Taip pat pažymėtina, kad ne visi Radvilams priklausę arkliai buvo užrašyti vardais. Daugiau gyvūnų tiesiog apibūdinti pagal fizinius požymius, pavyzdžiui, „vienas bėras arklys“ (Inv. XXVI-310: 2), arba tik suskaičiuoti (pvz., Inv. XXVI-445). Tai leidžia manyti, kad arkliai, kurių vardai užrašyti, savininkų buvo laikomi vertingesniais. Tai dar labiau patvirtina inventoriai, kuriuose pabrėžiami gyvūnų genealoginiai ryšiai ir taikytos veisimo strategijos (aiškiausiai tai matyti Inv. XXVI-17 – taip pat žr. 2 ir 3 iliustracijas). Tokie gyvūnai tikriausiai buvo laikomi prestižo ženklais, o ne vien darbo jėga. Atsižvelgiant į daugelio hiponimų rafinuotumą, pagrįsta manyti, kad šie vardai atliko panašų simbolinį vaidmenį. Dėl savo rafinuotumo ir svetimos etimologijos jie tikriausiai buvo mažiau praktiški nei rusų ir italų pavyzdžiai, kuriuos atitinkamai analizavo E. Varnikova ir M. Castiglione (Varnikova 2020; Castiglione 2021), nors visais trimis atvejais hiponimų motyvacija buvo panaši. Tačiau šis klausimas lieka atviras lyginamiesiems tyrimams, kuriems reikėtų toliau tyrinėti archyvinius išteklius ieškant dar nežinomų pavyzdžių. Be to, būtų vertinga palyginti hiponimus su kitais zoonimais. Pavyzdžiui, nors Kamilio Frejlicho straipsnyje (2025) daugiausia dėmesio neskiriama zoonimams, jis suteikia žinių apie Radviloms priklausiusių šunų vardus. Kaip ir arklių vardai, jie taip pat buvo pagrįsti gyvūnų požymiais. Tačiau, priešingai nei hiponimai, jie taip pat nurodė medžioklę, kuriai šunys buvo naudojami, garsus ir muzikos instrumentus, primenančius lojimą ir staugimą. Ankstyvųjų naujųjų laikų šunų vardų gausa Varšuvos Radvilų archyvuose ir galimai kitose to laikotarpio archyvų kolekcijose aptinkamos zooniminės formos tebėra perspektyvi tolesnių tyrimų sritis. Kaip parodyta pirmiau, Radvilų bandų hiponimų analizė gali padėti daryti išvadas apie magnatų ir galbūt jų aplinkos žmonių mentalitetą bei intelektinius horizontus: jų susižavėjimą musulmonų pasauliu (nors jį bent iš dalies skatino karinė grėsmė), susidomėjimą klasikine mitologija, šiek tiek ekscentrišką trauką užsienio kalboms, priklausymą lenkakalbiam kultūros ratui ir pagarbos lygį, kurį jie teikė savo arklidėse laikytiems, greičiausiai rinktiniams, arkliams. Kalbos formų iškraipymai savo ruožtu leidžia spręsti apie ribotą žemesnio socialinio sluoksnio, tačiau raštingų, Radvilų tarnų kultūrinę kompetenciją. Neabejotina, kad analogiški tyrimai, atskleidžiantys įvairius socialinės ir kultūros istorijos aspektus, galėtų būti atliekami ir pasitelkiant kitus pavyzdžius. 18 SOURCES Charczowski I: Rejestr porządku stajennego i rekwizytów różnych, tudzież koni stajennych <…> Pana Charczo[w]skiego, kasztelanica słońskiego, June 1774, Archiwum Państwowe w Przemyślu [further: AP Przemyśl], Archiwum Zamku Leskiego Krasickich [further: AZLK], no. 7. Charczowski II: Inwentarz, czyli zbiór rzeczy ruchomych <…> sukcesorów <…> Pana Władysława Charczowskiego, kasztelana słońskiego, 15 May 1775, AP Przemyśl, AZLK, no. 27. Inv. XXVI-17: [Registers of horses of Krzysztof Radziwiłł], 1612–1621, Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie [further: AGAD], Archiwum Warszawskie Radziwiłłów [further: AR], dz. XXVI, no. 17. Inv. XXVI-39: Rejestry koni jeznych, parep i cugów J[e[g]o Ks[iążecej] M[ości], które zostały przy mnie po odjeździe z Słucka Je[go] Ks[iążecej] M[ości], 21 September 1629, AGAD, AR, dz. XXVI, no. 39. Inv. XXVI-192: Rejestr klacz stanowionych i źrebięta pod sobą mających, 1726, AGAD, AR, dz. XXVI, no. 192. Inv. XXVI-261: [Registers of herds], 1735, AGAD, AR, dz. XXVI, no. 261. Inv. XXVI-277: Rejestr koni, które są odprowadzone z Ołyki do Nieświeża, 7 August 1736, AGAD, AR, dz. XXVI, no. 277. Inv. XXVI-310: Opisanie stajni tudzież i ekwipażu J.O. Książęcia Imci, Olyka, 18 April 1741, AGAD, AR, dz. XXVI, no. 310. Inv. XXVI-320: Szczepkowski Jan, Rejestr specyfikowanych klacz w stadach trzech, źrebiąt i źrebców, after 28 June 1742, AGAD, AR, dz. XXVI, no. 320. Inv. XXVI-445: Durucki Beryeter Aleksander, Tabella stad J.O. Ks[ię]cia Radziwiłła wojewody wileńskiego, hetmana wielkiego, 8 June 1755, AGAD, AR, dz. XXVI, no. 445. Inv. XXVI-767: Rejestr koni, które posłane są do Ks[ię]cia Je[g]o M[o]ś[c]i do Prus, 15 March 1658, AGAD, AR, dz. XXVI, no. 767. Inv. XXVI-809: [Registers of mares], 1741, AGAD, AR, dz. XXVI, no. 809. Inv. XXVI-883: Rejestr stada klacz i ogierów oraz bydła rogatego i nierogatego z klucza pohoskiego przypędzonych, May–June 1765, AGAD, AR, dz. XXVI, no. 883. Inv. XXVI-988: Rejestr stanowionych klaczy w folwarku cumańskim za wolą J.O. Książęcia Imci Dobrodzieja, 1736, AGAD, AR, dz. XXVI, no. 988. Inv. XXIX-249: Rejestr koni, jako teraz w kop y lskiej stajni stoją, 12 September 1634, AGAD, AR, dz. XXIX, no. 249. 19 REFERENCES Augustyniak Urszula 2003: Inwentarze mienia radziwiłłowskiego z XVI–XVII wieku jako źródło do historii mentalności i życia codziennego – możliwości badań [The Inventories of Radziwiłł Property from the 16ᵗʰ–17ᵗʰ Centuries as a Source for the History of Mentality and Everyday Life – Research Perspectives]. – Kwartalnik Historii Kultury Materialnej 51(2), 231–248. Bubak Józef 1974–1977: Nazwy zwierząt domowych z terenu Sądecczyzny w dokumencie z końca XVII wieku [The Names of Domestic Animals from the Sądecczyzna Region in a Document from the Late 17ᵗʰ Century]. – Rocznik Sądecki 15/16, 391–403. Castiglione Marina 2021: I cavalli di casa Moncada: un repertorio “di razza” di inizio Seicento [The Horses of the Moncada Family: A “Pedigree” Collection from the Early 17ᵗʰ Century]. – Rivista Italiana di Onomastica 27(2), 609–643. Duszyk Kinga 2011: Tendencje w kreowaniu współczesnych imion zwierząt na tle polskiej tradycji zoonimicznej [Trends in Creation of Contemporary Animal Names Against the Backdrop of Polish Zo onymic Tradition]. – Annales Universitatis Paedagogicae Cracoviensis. Studia Linguistica 6, 273–282. Internet Access: https://studialinguistica.uken.krakow.pl/article/view/5080. Frejlich Kamil 2025: Zwierzęta Radziwiłłów: Anny Luizy z Mycielskich i Michała Kazimierza „Rybeńki” (1754–1762) [Animals of the Radziwiłłs: Anna Luiza née Mycielska and Michał Kazimierz “Rybeńko” (1754–1762)]. – Miasto – społeczeństwo – kultura: studia ofiarowane prof. dr. hab. Andrzejowi Karpińskiemu w 75. rocznicę urodzin, eds. K. Frejlich, E. Kalinowski, E. Nowosielska, Warszawa: Instytut Historii PAN [in print]. Kucharski Adam 2022: Michał Kazimierz Radziwiłł „Rybeńko” jako uczeń [Michał Kazimierz Radziwiłł “Rybeńko” as a Student]. – Biuletyn Historii Wychowania 47, 79–99. DOI: https://doi.org/10.14746/bhw.2022.47.5. Lewandowska Dorota, ed., 2008: Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie. Informator o zasobie archiwalnym [The Central Archives of Historical Records in Warsaw. Guide to the Archival Holdings], Warszawa: Naczelna Dyrekcja Archiwów Państwowych, Archiwum Główne Akt Dawnych. Meiers Fabienne 2019: Equestrian Cities: The Use of Riding Horses and Characteristics of Horse Husbandry in Late Medieval Urban Agglomerations. – The Horse in Premodern European Culture, eds. A. Ropa, T. Dawson, Berlin, Boston: De Gruyter, 13–26. Mytlakowski Władysław 1889: O nazwach krów na podstawie rękopisu z zeszłego wieku [On the Names of Cows Based on the Manuscript from the Last Century]. – Wisła 3(4), 901–906. Pardo Michael A., Fristrup Kurt, Lolchuragi David S., Poole Joyce H., Granli Petter, Moss Cynthia, Douglas–Hamilton Iain, Wittemyer George 2024: African Elephants Address 20 One Another with Individually Specific Name-Like Calls. – Nature Ecology & Evolution 8, 1353–1364. DOI: https://doi.org/10.1038/s41559-024-02420-w. Pawlik Stefan 1922: Nazwy krów w początkach XVIII wieku [The Names of Cows in the Early 18th Century]. – Lud 1(3–4), 203–209. Pluta Feliks 1988: Nazwy zwierząt domowych z XVIII wieku [The Names of Domestic Animals from the 18th Century]. – Wokół języka: rozprawy i studia poświęcone pamięci profesora Mieczysława Szymczaka, eds. M. Basaj, H. Borek, D. Buttler, B. Kreja, W. Lubaś, F. Pluta, S. Skorupka, T. Skubalanka, W. Śmiech, S. Urbańczyk, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk, Łódź, Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 325–328. Ragauskienė Raimonda 2010: „Cave canem“: žmogus ir šuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. [“Beware of the Dog”: The Man and the Dog in the Grand Duchy of Lithuania in the 16th Century]. – Istorija 80(4), 21–49. Internet Access: https://www.vdu.lt/cris/entities/publication/6fb3ad32-719b-4f52-8b77-89afe5ea08c6. Smetona Marius, Smetonienė Anželika 2017: XVI–XVII a. šunų vardų motyvacija (remiantis J. Ostrorugo Nomenklatura ogarów) [The Motivation Behind Dog Names in the 16th–17th Centuries (Based on J. Ostroróg’s Nomenclature of Hounds)]. – Lituanistica 63(3), 149–167. DOI: https://doi.org/10.6001/lituanistica.v63i3.3571. Stachurska Anna, Skowerska-Wiśniewska Anna, Kędzierski Witold, Tkaczyk Ewelina, Janicka Wiktoria, Łuszczyński Jarosław, Janczarek Iwona 2024: How Important is the Familiarity of a Human’s Voice in Teaching Horses a Novel Word? – Applied Animal Behaviour Science 273, 106231. DOI: https://doi.org/10.1016/j.applanim.2024.106231. Strutyński Janusz 1996: Urbozoonimia polska [Polish Urban Zoonyms], Kraków: Wydawnictwo Tomasz Strutyński. Varnikova Evgenija N. 2020: Semantičeskie i slovoobrazovatelnye osobennosti kliček lošadej v istorii russkogo jazyka (po dannym perepisnyh knig vologodskih monastуrej XVI – načala XVIII v.) [Semantic and Word-Formation Features of Horse Names in the History of the Russian Language (Based on the Data from the Inventories of Vologda Monasteries from the 16th to the Early 18th Century)]. – Voprosy onomastiki 17(1), 47–83. DOI: https://doi.org/10.15826/vopr_onom.2020.17.1.003. Walczak Bogdan 1996: Polskie zoonimy historyczne [Polish Historical Zoonyms]. – Systemy zoonimiczne w językach słowiańskich, ed. S. Warchoł, Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej, 147–158. Warchoł Stefan 1961: Nazwy własne krów w kilku zabytkach rękopiśmiennych małopolskich z końca XVII i XVIII wieku [Proper Names of Cows in Several Manuscript Monuments from the End of the 17th and 18th Centuries]. – Onomastica 7, 327–351. 21 Warchoł Stefan 2007: Słownik etymologiczno-motywacyjny słowiańskiej zoonimii ludowej. Słowiańskie nazwy własne zwierząt domowych i udomowionych zwierząt dzikich w środowiskach wiejskich [Etymological and Motivational Dictionary of Slavic Folk Zoonyms. Slavic Proper Names of Domestic Animals and Tame Wild Animals in Rural Environments] 1: Bawoły. Byki. Konie. Woły [Buffaloes. Bulls. Horses. Oxen], Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej. Zborowski Juliusz 1922: Nazwy krów w XVIII wieku [The Names of Cows in the 18th Century]. – Lud 1(1), 56–60. Zięmbicki Witold 1934: Jana Ostroroga „Nomenklatura ogarów” [Jan Ostroróg’s “Nomenclature of Hounds”], Lwów: Drukarnia Księgarni Polskiej B. Połonieckiego. Internet Access: https://www.wbc.poznan.pl/dlibra/show-content/publication/edition/236265?id=236265. Zinkevičius Zigmas 1997: XVII a. dvarų inventoriai – Rytų Lietuvos antroponimikos ir demografijos šaltinis [17th-Century Manor Inventories – A Source for Eastern Lithuania’s Anthroponymy and Demography]. – Lietuvių kalbotyros klausimai 38, 63–80. Internet Access: https://journals.lki.lt/actalinguisticalithuanica/article/view/1344. Radvilos ir jų arkliai: XVII ir XVIII amžiaus žirgų vardai magnatų šeimos bandų inventoriuose SANTRAUKA Straipsnyje analizuojami 1612–1742 m. inventoriuose užfiksuoti žirgų vardai, vartoti trijų Radvilų giminės magnatų Kristupo, Boguslavo ir Mykolo Kazimiero bandose. Pirmiausia šios bandos buvo laikomos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, taip pat Palenkėje, Voluinėje, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystėje. Iš viso išaiškinti 434 vardai, iš kurių 106 moteriškos ir 328 vyriškos formos. Straipsnyje šie vardai išvardyti, atlikta kokybinė jų analizė. Analizės rezultatai atskleidžia apgalvotą įvardijimo sistemą. Žirgų vardai dažnai nurodo gyvūnų ypatybes, įskaitant jų išvaizdą, elgesį ir greičiausiai kilmės vietą. Be to, keletas vardų, suteiktų kumelėms, buvo siejama su „moteriškumo“ ir grožio sąvokomis, o žirgų patinams – su kova, drąsa ir tarnyba. Graikų ir romėnų mitologija – reikšmingas vardų įkvėpimo šaltinis, ypač moteriškos giminės žirgų vardų. Kiti vardai kilo iš bendrųjų įvairių gyvūnų rūšių, ypač žinduolių ir paukščių, pavadinimų. Daugelis vardų taip pat susiję su musulmonų pasauliu, parenkant vardus remtasi pareigybėmis, titulais, etnonimais, religija, istorinių asmenybių ir žmonių asmenvardžiais. Šias įvardijimo aplinkybes greičiausiai lėmė politiniai ir kariniai santykiai tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Osmanų imperijos bei jos santykiai su totoriais. Dauguma žirgų vardų 22 grindžiami lenkiškais, turkiškais, itališkais žodžiais, nors pasitaikė ir lietuvių bei kitų kalbų žodžių. Daugelis inventorių vardų yra iškraipytai užrašyti, o tai gali būti susiję su tuo, kad autoriai, be lenkų kalbos, užsienio kalbų greičiausiai nemokėjo ar neišmanė klasikinės mitologijos. Galiausiai šių žirgų vardų tyrimas suteikia vertingos informacijos apie Radvilų šeimos mentalitetą ir intelektualinius horizontus. 23