On the Meaning of the Lithuanian Preposition po: A Cognitive Perspective

Acta Linguistica Lithuanica 2026, t. 94, p. 1–19 Turinio nuoroda / Turinio nuoroda ISSN 2669–218X (internete / elektroninis) APIE LIETUVIŲ PRIELINKSNIO po REIKŠMĘ: KOGNITYVUSIS POŽIŪRIS Lietuvių kalbos prielinksnio po reikšmė: kognityvinė perspektyva IEVA STASIŪNAITĖ Vilniaus universitetas El. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0001-6787-2602 Tyrimų sritys: prielinksnių semantika, akademinis rašymas. https://doi.org/10.35321/all94-10 SANTRAUKA Prielinksnių reikšmės tyrimai kognityvinėje lingvistikoje yra gana gausūs. Tačiau lietuvių po ‘po’ vis dar grindžiamas intuityviu aiškinimu, o ne korpuso duomenimis, taip atspindėdamas tradicinę tyrimų kryptį. Todėl šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama: (1) pagrindinei prielinksnio reikšmei nustatyti; (2) jo išplėstinėms reikšmėms arba pagrindiniams vartojimo tipams fiziniuose ir nefiziniuose kontekstuose išnagrinėti ir (3) nustatytoms, statusu besiskiriančioms reikšmėms susieti į tinklą. Išnagrinėta 1000 konkordanso eilučių su po iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno grožinės literatūros segmento. Reikšmėms ir jų kontekstiniams variantams atskirti, taip pat pagrindinei reikšmei nustatyti taikytas Principinės polisemijos modelis (Tyler, Evans 2003). Svarbų vaidmenį taip pat atliko kontekstiniai požymiai. Tyrimo rezultatai rodo, kad pagrindinė reikšmė, grindžiama protopscena, kurioje Figūra yra po Atrama, lemia kitų prielinksnio reikšmių atsiradimą. Kai kurios iš jų yra konkrečios – diferencijuojamos pagal F ir G tipus bei jų geometrinius ir (arba) funkcinius santykius, o kitos išplėstinės reikšmės yra abstrakčios ir motyvuotos metaforos. Straipsnyje taip pat nagrinėjama, kaip po reikšmė sąveikauja su jo valdomais daiktavardžio linksniais. RAKTINIAI ŽODŽIAI: lietuvių kalbos prielinksnis po, konkrečiosios ir abstrakčiosios reikšmės, principinė polisemija. ANOTACIJA Kognityvinėje kalbotyroje nemažai dėmesio skiriama fleksinių kalbų prielinksnių semantikai. Šiame straipsnyje keliami trys tikslai: (1) pagal figūros ir fono tipus bei jų geometrinius ir (arba) funkcinius santykius nustatyti po pirminę reikšmę, (2) išskirti kitas su fizine ir abstrakčia erdve susijusias prielinksnio reikšmes bei (3) ištirti jų motyvacinius ryšius. Išanalizuota 1000 konkordanso eilučių su prielinksniu iš grožinės literatūros registro Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne. Tyrime taikytas principinės polisemijos analizės modelis (Tyler, Evans 2003), be to, atsižvelgta į kontekstinius požymius, susijusius su pastovia po vartosenos dažnio raiška. Nustatyta, kad iš pirminės reikšmės, siejamos su protoscena, kurioje figūra yra fono apačioje, galima išvesti kitas penkias prielinksnio reikšmes. Kai kurios iš jų yra konkrečios, o likusios – abstrakčios ir motyvuotos konceptualiųjų metaforų. Straipsnyje taip pat trumpai aptariama, kaip po reikšmė sąveikauja su linksniais, kuriuos prielinksnis valdo. ESMINIAI ŽODŽIAI: lietuvių kalbos prielinksnis po, konkrečios ir abstrakčios reikšmės, principinė polisemija. Autorių teisės © 2026 Ieva Stasiūnaitė. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Tai atvirosios prieigos straipsnis, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, jei nurodomi pirminis autorius ir šaltinis. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Gauta: / Gauta: 2025–11–06. Priimta: / Priimta: 2026–04–13. 1 1. ĮVADAS Šiuo straipsniu siekiama prisidėti prie kognityvinės prielinksnių semantikos tyrimų krypties, daugiausia dėmesio skiriant lietuvių po ‘po’, kuris priklauso vienam labiausiai išplėtotų poaibių, prototipiškai susijusių su nuoroda į vertikaliąją ašį (taip pat žr. vertikaliąją erdvę Dirven 1993: 74). Jo įtraukimas į tyrimą nebuvo atsitiktinis, o sąmoningas, nulemtas prielinksnio semantinio turtingumo ir universalumo, dėl kurio atsirado kelios mokslinių tyrimų kryptys. Pavyzdžiui, Jonas Šukys (1998: 538) po traktuoja tradiciškiau, daugiausia dėmesio skirdamas jo erdviniam, laiko ir paskirstomajam vartojimui dabartinėje lietuvių kalboje bei pateikdamas norminamąsias pastabas dėl linksnių valdymo. Vytautas Ambrazas (2005: 444; 2006: 300), priešingai, analizę išplečia į sekos, laipsniškumo, judėjimo ir smulkesnes gretimumo reikšmes, taip pat pateikdamas istorinių ir tarmių duomenų. Nors lietuvių leksikografijos šaltiniai skiriasi aprašymo užmoju, jie taip pat atlieka svarbų vaidmenį nustatant po semantinį diapazoną. Pavyzdžiui, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (DLKŽₑ 2021, toliau – DLKŽ) taiko ekonomiškesnį požiūrį, sugrupuodamas žodžio vartoseną į reikšmių rinkinį (vietos, laiko, būdo, paskirstymo ir kt.), kiekvieną reikšmę iliustruodamas keliais reprezentatyviais pavyzdžiais. Lietuvių kalbos žodynas (LKŽₑ, toliau – LKŽ), priešingai, pateikia daug duomenų iš tarmių, senesnių tekstų, tautosakos, religinio diskurso ir idiominės vartosenos, taip teikdamas pirmenybę išsamumui ir empiriniam dokumentavimui. Nors šie darbai teikia vertingų klasifikacinių ir aprašomųjų įžvalgų, po reikšmes jie traktuoja kaip atskiras kategorijas, o ne kaip radialinį tinklą. Kitaip tariant, leksikografai, regis, daro prielaidą, kad prielinksnio reikšmė yra pernelyg sudėtinga ir nesistemiška, kad ją būtų galima vaizduoti kaip tarpusavyje susijusią struktūrą. Kognityvistai, laikantys prielinksnių reikšmes motyvuotais išplėtimais, o ne izoliuotomis reikšmėmis, taip pat susiduria su sunkumais, ypač ankstyvuosiuose tyrimuose. Pavyzdžiui, Inesa Šeškauskienė (2001), aptardama po ir jo lietuvišką artimą sinonimą žemiau, taip pat pagrindinius jų vertimo atitikmenis under ir below anglų kalboje, teigia, kad bendrosios sąvokos (pvz., „žemiau negu“) žodynuose ir lingvistinėje literatūroje dažnai yra netikslios arba pernelyg supaprastintos. Todėl ji pabrėžia ne tik geometriją, bet ir funkcinius santykius, arba jų tarpusavio sąveiką, semantiškai interpretuojant šiuos vienetus; vis dėlto toks požiūris taikomas tik jų konkrečiosioms reikšmėms. Kiti pagrindinių po vertimo atitikmenų ir jų sinonimų tyrimai atskleidžia papildomų sunkumų. Pavyzdžiui, Barbara Wege (1991) aptaria below, tačiau nustato, kad jį sunku analizuoti būtinų ir pakankamų sąlygų požiūriu. John R. Taylor (1993) ir René Dirven (1993), nagrinėdami kelių anglų kalbos prielinksnių polisemiją, aptaria under, nors jų abstrakčiųjų reikšmių aptarimas išlieka gana paviršutiniškas. Andrea Tyler ir Vyvyan Evans (2003) nagrinėja under ir below pagal Principinės polisemijos modelį, tačiau jų analizei kartais trūksta tokio argumentavimo gilumo, kokį jie parodo nagrinėdami kitus prielinksnius. Ieva Stasiūnaitė (2018; 2025) tiria motyvuotą žemiau ir below polisemiją, taikydama tą patį modelį ir parodydama, kaip jų pagrindinė reikšmė lemia tiek konkrečiųjų, tiek abstrakčiųjų reikšmių atsiradimą. Nors nustatytos reikšmės tik iš dalies sutampa su žodynų įrašais, principinis, tinklu grindžiamas požiūris, regis, leidžia pateikti sistemiškesnį paaiškinimą nei ankstesni tyrimai. Kiti tyrimai apie kaitomąsias kalbas, nors ir nesusiję su po, taip pat pateikė reikšmingų rezultatų. Pavyzdžiui, Elžbieta Tabakowska (2010) tiria lenkų za („už, anapus, dėl“), parodydama, kaip prielinksnis sąveikauja su priešdėliais ir linksnių formomis. Jo atitikmenis rusų ir lietuvių kalbose nagrinėja atitinkamai Daria Shakhova ir A. Tyler (2010) bei I. Šeškauskienė ir Eglė Žilinskaitė-Šinkūnienė (2015), atskleisdamos, kaip daugybė reikšmių sudaro motyvuotą tinklą aplink centrinę erdvinę reikšmę. Kiti darbai skirti tarpkalbiniam prielinksnių tyrimui. Pavyzdžiui, E. Žilinskaitė-Šinkūnienė et al. (2019a) teigia, kad latvių ir lietuvių kalbose aprėptis ir atrama reiškiamos skirtingai, o E. Žilinskaitė-Šinkūnienė et al. (2019b) nustato 2 Talpa lietuvių, latvių ir estų kalbose yra panaši; tačiau atrama didesnį panašumą rodo latvių ir estų kalbose. E. Žilinskaitė-Šinkūnienė et al. (2020) pabrėžia topologinių ir geometrinių požymių svarbą aprašant erdvinius santykius tarp dviejų objektų ir atskleidžia lietuvių bei latvių kalbų artumo, nutolimo ir atstumo terminų skirtumus (plg. Škilters et al. 2020). I. Šeškauskienė ir Rita Juknevičienė (2020) parodo, kad lietuvių kalbos besimokantiesiems sunkiai sekasi vartoti in ir on dėl nesutampančių L1–L2 atitikmenų, kuriuos lemia semantiniai ir kaitybiniai požymiai, taip paremdamos motyvuotos polisemijos požiūrį. E. Žilinskaitė-Šinkūnienė ir I. Šeškauskienė (2021) lygina latvių aiz ir lietuvių už ‘už, anapus’ ir parodo, kaip jų reikšmės, nepaisant bendros srities, išsiskiria dėl linksnių žymėjimo ir veiksmažodžių priešdėliavimo; tai išryškina prielinksnio reikšmę kaip platesnių morfosemantinių tinklų dalį. Tačiau, nepaisant šios kognityvinės-semantinės tyrimų pažangos, nė viename tyrime lietuvių po nenagrinėtas, todėl svarbu iš naujo nustatyti jo semantinius elementus ir pateikti nedviprasmišką aprašą. Ši analizė turi tris pagrindinius tikslus: (1) nustatyti pagrindinę prielinksnio reikšmę, (2) išnagrinėti jo išplėstines reikšmes arba pagrindinius vartojimo tipus fiziniuose ir nefiziniuose kontekstuose ir (3) parodyti, kaip skirtingo statuso nustatytos reikšmės gali būti sistemiškai susietos į vieną tinklą. 2. DUOMENYS IR METODOLOGIJA Šiame skyriuje aprašomas duomenų rinkimas ir metodologinė sistema, kuria remiantis suformuluoti šio tyrimo tikslai. 1000 atsitiktinai surinktų po vartosenos atvejų (iš 50 243) paimta iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (DLKT, toliau – DLKT), pašalinus idiominę ir kitokią riboto vartojimo medžiagą. Tačiau iš įvairių segmentų pasirinkta tik grožinė literatūra, nes manyta, kad ji atspindi platų tiriamo vieneto reikšmių spektrą (tokį pasirinkimą taip pat galima pagrįsti ankstesniais tyrimais; žr., pavyzdžiui, Šeškauskienė, Žilinskaitė-Šinkūnienė 2015). Vartosenos atvejai suglosuoti pagal Salos glosavimo taisykles, pritaikytas baltų morfologijos ypatumams (Nau, Arkadiev 2015). Šiame tyrime laikoma, kad prielinksnis reiškia santykį tarp dviejų esybių ekstralingvistiniame pasaulyje, pvz., suolas po langu ‘suolas po langu’. Figūra (F) yra konceptualiai išryškinta, paprastai mažesnė ir judri esybė (t. y. suolas), o Atrama (G) yra atskaitos objektas, kurio atžvilgiu lokalizuojama F, todėl paprastai yra didesnė ir nejudri (t. y. langas) (Talmy 2000). Kokybinis metodas taikytas siekiant nustatyti ir klasifikuoti skirtingas po reikšmes arba pagrindinius vartojimo tipus; rezultatai pateikiami kaip santykiniai dažniai, nes šis metodas leido išsamiau išnagrinėti reikšmę. Atliekant anotavimo procedūrą, konkordanso eilutės nagrinėtos siekiant nustatyti, ar F ir G žymi konkrečius objektus, žmones, abstrakcijas arba veiksmus ir procesus. Taigi erdvė čia apėmė ne tik fizinę, bet ir kelias kitas erdves, kaip teigiama Gilles’io Fauconnier (2007) mentalinių erdvių teorijoje. Be šių parametrų, analizėje atsižvelgta į F ir G erdvinę konfigūraciją, idealizuotas geometrines formas ir (arba) vidines struktūras bei jų funkcinę sąveiką. Taigi reikšmės konstravimo procese manyta, kad prielinksnis inicijuoja daugybę konceptualiųjų operacijų, grindžiamų enciklopedinėmis žiniomis. Kartu tam tikras vartosenas gali motyvuoti kalbėtojo predispozicija arba komunikacinė intencija, leidžianti tą pačią situaciją konceptualizuoti iš įvairių perspektyvų. Todėl reikšmės nustatymo procedūroje taip pat atsižvelgta į konkretiems scenos aspektams priskiriamą konkretumo ir iškilties laipsnį, remiantis Hanso J. Schmido (2007) iškilties ir susijusių sąvokų, pavyzdžiui, Ronaldo Langackerio (2000) fokusavimo korekcijų ir Leonardo Talmy’io (2007) dėmesio reiškinių, aptarimu. 3 Kokybinis metodas taip pat suponavo principinį skirtingų reikšmių ir jų kontekstinių variantų atskyrimą. Šiuo tikslu pritaikytas žodžio reikšmės modelis, žinomas kaip Principinė polisemija (Tyler, Evans 2003). Nepaisant reikšmingos kritikos, jis išlieka vienu iš nedaugelio modelių, siūlančių sistemingą ir aiškią prielinksnių reikšmių nustatymo metodiką. Pirma, kad reikšmė būtų laikoma atskira arba įsitvirtinusia atmintyje, joje turi būti papildomas elementas, neatsiskleidžiantis nė vienoje kitoje reikšmėje. Kitaip tariant, atskira reikšmė turi apimti arba (A) nuoseklų sąvokų rinkinio pokytį, pavyzdžiui, (a) stiprią prielinksnio ir G dinaminių (kinetinių) ir (arba) geometrinių savybių (pvz., statinės ir dinaminės, matmeninės ir bematės) tarpusavio priklausomybę, (b) atitinkamus F požymius, apibrėžiančius konkrečios reiškiamos sąsajos pobūdį, ir (arba) (c) esybių santykio pobūdį – topologinį (pvz., sąlytį, artumą) ar funkcinį, arba (B) projekciją į naują sritį (ibid.: 42–43; plg. Wesche 1986/1987; Lakoff 1987). Nors (B) apima kelias sritis, (A) taikomas pokyčiams tos pačios srities viduje, kai lokatyvinė sąvoka gali lemti kitos lokatyvinės sąvokos, laiko sąvoka – kitos laiko sąvokos ir t. t. Kitaip tariant, perėjimai tarp sąvokų arba, Ignacio Navarro i Ferrando (2006: 176) terminais, poslinkiai vyksta laipsniškai. Galiausiai atskira reikšmė negali būti išvesta iš kitos reikšmės ar konteksto, kuriame ji vartojama, bet turi veikti kaip stabilus, konvencionalizuotas vienetas (Tyler, Evans 2003: 42–43). Principinės polisemijos modelis taip pat pateikia gaires pagrindinei reikšmei nustatyti (ibid.: 47–50); tačiau šiame straipsnyje jos pritaikytos taip, kad atspindėtų faktines semantines tendencijas: (1) F ir G fiziškumas, susijęs su tokiais kognityvinės lingvistikos principais kaip patyriminis požiūris ir įkūnijimas, teigiančiais, kad pagrindinė reikšmė paprastai yra fiziškesnė ir artimesnė kūniškajai patirčiai (Johnson 1987; Lakoff 1987; Steen et al. 2010); (2) kontekstiniai požymiai, siejami su santykinai stabiliu vartojimo dažniu (Sinha, Kuteva 1995); (3) ankstyviausia paliudyta reikšmė, atitinkanti kitus kognityviniu požiūriu orientuotus linksniuojamųjų kalbų tyrimus (Pawłec 2009; Tabakowska 2010); (4) prielinksnio vartojimas sudėtinėse formose; (5) santykiai su kitais prielinksniais, sudarančiais kompozicines arba opozicines aibes, skaidančias įvairius erdvės matmenis, pvz., po ir virš; (6) vartojimo dažnis tinkle; vis dėlto jis nėra lemiamas veiksnys dėl vyraujančio po vartojimo dažnio, kai žymimi laiko santykiai (plg. šio parametro svarbą žemiau ir below atvejais Stasiūnaitė 2018; 2025). Pagrindinei reikšmei patikslinti A. Tyler ir V. Evans (2003: 52) taip pat įveda protopscenos sąvoką, arba „idealizuotą mentalinį pasikartojančių erdvinių scenų, siejamų su prielinksniu, vaizdinį“. Galiausiai radialinės kategorijos požiūris (Lakoff 1987), grindžiamas Rosch (1978) prototipų teorija, taikytas siekiant paaiškinti motyvuotą po polisemiją. Pagal šią sistemą žodžio reikšmė struktūruojama aplink centrinę, prototipinę reikšmę, iš kurios nerandomi būdu išsirutulioja kitos, mažiau tipiškos reikšmės, sudarydamos tinklą, o ne tarpusavyje nesusijusių reikšmių sąrašą. Semantiniai išplėtimai aiškinami remiantis vaizdinės schemos transformacijomis ir metafora. Vaizdinės schemos transformacijos yra sistemingi pagrindinės vaizdinės schemos pakeitimai, pavyzdžiui, mastelio, orientacijos ar perspektyvos pokyčiai, grindžiami pasikartojančia regimąja ir kinestetine patirtimi. O metafora apima struktūros perkėlimą iš konkretesnės ištakos srities į abstraktesnę tikslinę sritį (Lakoff, Johnson 1980; Lakoff 1987; Kövecses 2010), taip leidžiant erdvinei patirčiai formuoti abstrakčias reikšmes. Taigi prielinksnis yra „puiki ‚laboratorija‘, skirta tirti, kaip erdvinė patirtis grindžia daugelį kitų neerdvinių, nefizinių sąvokų“ (Tyler, Evans 2003: ix). 4 3. REZULTATAI Šiame skyriuje pateikiami pagrindiniai šio po semantikos tyrimo rezultatai. Pirmiausia pateikiama jo reikšmių apžvalga ir santykiniai dažniai DLKT duomenų rinkinyje (žr. 1 lentelę). 1 lentelė. po reikšmės (santykiniai dažniai) Daiktavardžių linksniai | GEN | ACC | INS | Iš viso 3 Reikšmės 1. Pagrindinė reikšmė | – | – | 6,2% | 6,2% 2. Dengimas | – | – | 15,2% | 15,2% 3. Persmelkimas | – | 10% | – | 10% Iš viso 1: konkrečiosios reikšmės (1+2+3) | – | 10% | 21,4% | 31,4% 4. Laiko seka | 58,6% | – | – | 58,6% 5. Laiko nuoseklumas | 3,8% | – | – | 3,8% 6. Paskirstomasis kiekis | – | 6,2% | – | 6,2% Iš viso 2: abstrakčiosios reikšmės (4+5+6) | 62,4% | 6,2% | – | 68,6% Bendra suma: Iš viso 1 + 2 | 62,4% | 16,2% | 21,4% | 100% Kaip parodyta pirmiau, po turi šešias reikšmes: trys susijusios su fizine erdve ir trys reiškiančios santykius nefizinėje erdvėje. Kalbant apie konkrečiųjų ir abstrakčiųjų reikšmių santykį (31,4%, Iš viso 1, palyginti su 68,6%, Iš viso 2), atrodo, kad prielinksnis pirmenybę teikia išplėtimams nuo fizinės erdvės. Be to, po valdo tris linksnio formas: GEN, ACC ir INS; pastarasis vyrauja vartojant konkrečiąsias reikšmes (21,4%, Iš viso 1). GEN, priešingai, fiziniuose kontekstuose nevartojamas, tačiau sudaro 62,4% abstrakčiąsias reikšmes reiškiančių duomenų (Iš viso 2). ACC su po fiziniuose kontekstuose vartojamas dažniau nei nefiziniuose (atitinkamai 10% ir 6,2%, Iš viso 1 ir Iš viso 2), o bendra suma sudaro 16,2%. Be to, konkrečiosiose reikšmėse prielinksnis jungiasi su daiktavardžiu, vartojamu vienu linksniu, kaip parodyta Iš viso 3: INS (pagrindinė reikšmė: 6,2%, dengimas: 15,2%) arba ACC (persmelkimas: 10%). Nefiziniuose kontekstuose išryškėja panašūs dėsningumai: GEN (laiko nuoseklumas: 3,8%), ACC (paskirstomasis kiekis: 6,2%) ir GEN (laiko seka: 58,6%). Taigi laiko seka yra dažniausia reikšmė sudarytame korpuse. po semantiniai ypatumai, paliudyti DLKT duomenimis, aptariami toliau. Pirmiausia nustatoma pagrindinė reikšmė ir nagrinėjami jos išplėtimai fiziniuose bei nefiziniuose kontekstuose. Toliau į tinklą sujungiami motyvuoti skirtingo statuso reikšmių arba pagrindinių vartojimo tipų santykiai. 3.1. Pagrindinės reikšmės apibrėžimas 3.1.1. Protopscenos elementai 1 paveiksle pateikiamas apytikslis konceptualaus erdvinio santykio tarp dviejų esybių, koduojamo po ir vaizduojamo protopscenoje, vaizdas. 5 1 pav. Erdvinėms scenoms su po būdinga protopscena DLKT duomenys paliudija kelis su tiriamu vienetu siejamos protopscenos požymius. Pirma, scheminė konceptualizacija koduoja santykį, kuriame F Euklido erdvėje vertikaliosios ašies kryptimi yra žemiau G: (1) <…>mediniai karveliai po lubų sija <…>. Medinis. NOM.PL.M balandžiai.NOM.PL po lubos.GEN.PL.F sija.INS.SG ‘<…> mediniai balandžiai po lubų sija <…>.’ Pavyzdyje sija ‘sija’, remiantis enciklopedinėmis žiniomis, tampa G (paryškinta linija 1 paveiksle), o karveliai ‘balandžiai’, žymintys vertikaliosios erdvės ribą, kurios apatinis galas yra apačioje, veikia kaip F. Esybės vertikaliai išdėstytos nuoseklia tvarka (žr. vertikalią punktyrinę liniją 1 paveiksle)¹, todėl po reiškia ne tik geometrinius santykius, bet ir artumą, o tai gerai atsispindi vartojant jį su atstumo žymikliu tiesiai ‘tiesiogiai’. Toliau pateiktame pavyzdyje akys ‘akys’ ir kakta ‘kakta’ sudaro žmogaus veido dalį, todėl atstumo nebuvimas labiau yra konteksto pasekmė²: (2) <…> po kakta <…> akys <…>. Po kakta.INS.SG akis.NOM.PL ‘<…> akys <…> po kakta <…>.’ Tačiau (3) ir (4) pavyzdžiuose F ir G yra ne tik vertikaliai išsidėstę, bet ir veikia vienas kitą dėl savo gretimumo, o tai atitinka funkcinius arba negeometrinius aiškinimus (Vandeloise 1991; 1994; Coventry et al. 2001). Kitaip tariant, vaistai patenka į žmogaus kūną per ranką, prijungtą prie lašelinės, esančios tiesiai virš jos, o po nuotrauka esantis kompiuterio kodas teikia apie ją informaciją: (3) <…> [ranka gulėjo] po lašeline su įsmeigta adata venoje <…>. ¹ Palyginimui, kalbant apie žemiau, iš pažiūros artimą tiriamo prielinksnio sinonimą, F vieta žemiau G, veikiančio kaip geometrinis atskaitos taškas, nėra aiškiai apibrėžta. Tai gerai iliustruoja toliau pateiktas pasakymas, kuriame adresas (F) užima daugiau vietos nei pašto ženklas (G), tačiau interpretuojamas kaip esantis žemiau tik pašto ženklo viršutinės arba apatinės ribos atžvilgiu (Stasiūnaitė 2018; 2025): Žemiau pašto ženklo <…> adresas. Žemiau pašto. GEN.SG ženklas. GEN.SG adresas. NOM.SG ‘Adresas po pašto ženklu’ ² Kai po ir žemiau gali būti vartojami pakaitomis, ypač reiškiant kūno dalių santykius, jie iššaukia skirtingą tos pačios erdvinės scenos konceptualizaciją, plg.: Sukryžiavau rankas žemiau krūtinės / po krūtine. Sukryžiavau rankas žemiau / po krūtine. ACC.PL ranka. ACC.PL žemiau krūtinė. GEN.SG / po krūtinė. INS.SG ‘Sukryžiavau rankas žemiau / po krūtine.’ Pateiktame pavyzdyje žemiau atspindi dviejų nepertraukiamų objektų arba subspaces erdvinę konfigūraciją, kai viena erdvė konceptualizuojama kaip esanti žemiau kitos (Šeškauskienė 2001; 2004). Po, priešingai, labiau orientuotas į sąlytį, nes rankos natūraliai liečia krūtinę. [ranka.NOM.SG gulėti.PST.3SG po lašelinė.INS.SG su.PREP įdurtas.PST.PP.INS.SG.F adata.INS.SG vena.LOC.SG ‘<...> [ranka] su lašeline, su adata venoje <...>.’ (4) Po fotografija prilipintas kompiuterinis kodas <...>. Po nuotrauka.INS.SG priklijuotas.PST.PP.NOM.SG kompiuteris-NOM.SG.F kodas.NOM.SG ‘Po nuotrauka buvo pritvirtintas kompiuterio kodas <...>.’ Taigi šiame tyrime protopscena, kuria grindžiamas po reiškiamas erdvinis santykis ir kurioje F yra vertikaliai žemiau G, iliustruoja mažiausiai išplėtotą prielinksnio turinį, palyginti su kitomis jo reikšmėmis. Tačiau F ir G gretimumas arba erdvinis artumas leidžia jiems sudaryti prasmingą vienetą, o tai rodo polinkį į funkcinius santykius. Šis protopscenos tipas bus laikomas tipiškiausia arba pagrindine po + INS reikšme (6,2% 1 lentelėje). 3.1.2. F ir G tipai Šiame skyriuje aptariami pagrindinei po reikšmei būdingi F ir G tipai. Pirmiausia pateikiami įvairūs šių esybių deriniai ir jų santykiniai dažniai, kurie vėliau patvirtinami DLKL duomenų rinkiniu. 2 lentelė. F ir G tipai pagrindinėje po reikšmėje (santykiniai dažniai) Kaip matyti iš 2 lentelės, svarbus pagrindinės reikšmės nustatymo kriterijus, be mažiausiai išplėtoto turinio, yra F ir G fiziškumas. 53,2% atvejų (žr. Iš viso 1) G žymi konkretų objektą, o likusiais atvejais (46,8%, Iš viso 1) – asmenį arba žmogaus morfologiją. Nors žmonės, atliekantys G funkciją, yra antras dažniausias pasirinkimas, jų pasirodymas erdvinėse scenose išryškina kūniškosios patirties vaidmenį struktūruojant mūsų pasaulio supratimą (Gibbs 2006: 9; Rohrer 2007: 25–47), kaip paliudija konceptualiosios metaforos tyrimai (Lakoff, Johnson 1980; Lakoff 1987; Kövecses 2010). Tačiau pagrindinėje po reikšmėje G funkciją atlieka ne tik konkretūs objektai, įskaitant žmones; itin svarbus ir F pobūdis. Apčiuopiamos negyvosios esybės, kaip denotatai, sudaro 56,5% duomenų (Iš viso 2), o žmonės ir žmogaus kūno dalys yra antras dažniausias tipas (40,3%, Iš viso 2). Veiksmai ir procesai, kurių vieta nustatoma konkretaus objekto atžvilgiu, pasitaiko vos 3,2% vartosenos atvejų; tačiau šiuo atveju jokia žmogaus kūno dalis nepasirenkama kaip G (Iš viso 2). Išsamesnės statistinės tendencijos toliau iliustruojamos konkordanso eilutėmis iš DLKT. Pavyzdžiui, žmogaus kūno dalys, paprastai atliekančios G funkciją su po pagrindinėje reikšmėje, yra kakta ‘kakta’, akys ‘akys’, blakstienos ‘blakstienos’, krūtinė ‘krūtinė’ ir kt. Tuomet F vietą taip pat užima žmogaus kūno dalis, pvz., akys ‘akys’, kumščiai ‘kumščiai’, rankos ‘rankos’ ir kt. (12,9%, 2 lentelė), kartais net sudarydama neatskiriamą G dalį: (5) <...> po jomis [akimis] atsirado apdribę pilki maišeliai. Po 3.INS.PL.F [eye.INS.PL] appear.PST.3PL sink.PST.PA.NOM.PL.M grey.NOM.PL.M bag.DIM-NOM.PL ‘<...> pilki maišeliai pasirodė po įdubusiomis akimis.’ Negyvi objektai, pvz., akmenys „akmenys“, pamatas „pamatas“, laiptai „laiptai“, kilimas „kilimas“ ar kelias „kelias“, vartojami su žmogaus kūno dalimis, ypač kojos „kojomis“, sudaro dažniausią G referentą (33,9%, 2 lentelė)3. Kiti fiziniai objektai taip pat gali veikti kaip G ir taip nurodyti žmonių arba žmogaus anatomijos elementų vietą (27,4%, 2 lentelė): (6) Prie šilto tėvo šono prisiglaudęs. Po žvaigždžių lietumi. Prie.PREP šilto.GEN.SG.M tėvo.GEN.SG pusės.GEN.SG glaustis.PST.PA.NOM.SG.M po žvaigždžių.GEN.PL lietumi.INS.SG „Glaustis prie šilto tėvo. Po žvaigždžių lietumi.“ Be to, kai konkretus objektas, pvz., karnizas „karnizas“, atbraila „atbraila“ ir pan., vartojamas kaip G, įvairūs apčiuopiami subjektai veikia kaip F (22,6%, 2 lentelė): (7) Landa dešinėje, po atbraila <...>. Skylė.NOM.SG dešinėje.LOC po atbraila.INS.SG „Skylė yra dešinėje, po atbraila <...>.“ Konkretūs G pozicijoje esantys objektai taip pat gali būti vartojami su dinamiško tipo F, nepaveikiant pirminės reikšmės interpretacijos (3,2%, 2 lentelė): (8) <...> raganius sugebėjo kilstelėti vielas ir spjovė po jomis. Burtininkas.NOM.SG sugebėti.PST.3SG pakelti.INF laidus.ACC.PL ir.CONJ spjauti.PST.3SG po 3PL.INS „<...> burtininkas pakėlė laidus ir spjovė po jais.“ Taigi protoscenoje, grindžiančioje po koduojamą erdvinį santykį, vertikalioje linijoje nuosekliai išsidėstę įvairūs F ir G tipai. Tačiau reikšmės tipiškumą sustiprina dalyvaujančių objektų fizinis pobūdis. Toliau bus parodyta, kaip mažiau tipiškos reikšmės arba vartosenos tipai yra susiję su šia reikšme, įvairiai ją transformuojant. 3.2. Dengimas Dengimo reikšmė po + INS yra dažniausia fiziniuose kontekstuose ir DLKT duomenyse sudaro 15,2% (1 lentelė). Ji išlaiko pirminės reikšmės objektų erdvinę konfigūraciją: F yra žemiau ir tiesiogiai po G vertikalioje ašyje, pabrėžiant arba judėjimo galinį tašką (9), arba statinius santykius (10): (9) <...> paėmiau peilį ir sviedžiau po stalu. Imti.PST.1SG peilį.ACC.SG ir.CONJ mesti.PST.1SG po stalu.INS.SG „<...> paėmiau peilį iš spintelės ir mečiau jį po stalu.“ (10) Gulėdamas po antklode, Virginijus įsiklausė. Gulėti.CVB.SG.M po antklode.INS.SG Virginijus.NOM.SG klausytis.PST.3SG „Virginijus gulėdamas po antklode laikė ausis ištempęs.“ Tačiau semantinę struktūrą nuo pirminės reikšmės skiria funkcinė, arba negeometrinė, objektų sąveika. Kitaip tariant, G, konceptualizuojamas kaip dvimatis objektas, gali uždengti F, kuris yra mažesnis arba bent jau tokio pat dydžio ir yra tiesiai po juo. Kad taip būtų, G taip pat turi būti lygiagretus F, kaip parodyta tolesniuose pavyzdžiuose: (11) Moteris sėdėjo po paveikslu. Moteris.NON.SG sėdėti.PRS.3SG po paveikslu.INS.SG 3 Tokie junginiai negalimi su žemiau, kuri reikalauja labiau išsklaidyto, bekontakčio F išsidėstymo G atžvilgiu, pvz.: <...> *žemiau kojų / po kojomis plikas cementas, o ne purus kilimas. *Žemiau pėdų.GEN.PL / po pėdomis.INS.PL basas.NOM.SG.M cementas.NOM.SG bet.CONJ ne.NEG purus.NOM.SG.M kilimas.NOM.SG „<...> basas cementas, bet ne purus kilimas, *žemiau / po kojomis.“ 8 „Moteris sėdėjo po paveikslu.“ (12) Kažkas rausva gulėjo ant šaligatvio po mano batu. Neapibr.kas.NOM rožinis.NOM.SG.F gulėti.PST.3SG ant.PREP šaligatvio.GEN.SG po mano.GEN batas.INS.SG „Kažkas rožinio gulėjo ant šaligatvio po mano batu.“ (11) iliustruoja pirminę po reikšmę: paveikslas, konceptualizuojamas kaip dvimatis objektas, kabo ant sienos statmenai moteriai, todėl jos neuždengia, o tik nurodo jos vietą arti. Kita vertus, (12) prielinksnis vartojamas dengimo reikšme, nes batas užima lygiagrečią dvimatę padėtį tiesiai virš kažko rožinio, tikriausiai mažesnio, taip sumažindamas jo matomumą arba atvirumą. Tolesnėse konkordanso eilutėse, nors žemė ir vanduo sudaro vientisas mases, metonimiškai konceptualizavimo procese dalyvauja tik jų dvimačiai horizontalūs viršutiniai paviršiai: (13) <...> gy nė jai būstinę įsirengę šlose giliai po žeme <...>. Gynėjai.NOM.PL būstinė.ACC.SG RFL.pastatyti.PST.3PL urvas.LOC.PL giliai.ADV po žeme.INS.SG „<...> gynėjai įsirengė būstines urvuose giliai po žeme <...>.“ (14) <...> ji nugrimzdo po okeanu. 3.NOM.SG.F nugrimzti.PST.3SG po vandenynu.INS.SG „<...> ji nuskendo po vandenynu.“ Kaip rodo prieveiksmis giliai „giliai“ ir veiksmažodis (nu)grimzti „grimzti“, kontekstiniai požymiai dar labiau patvirtina po kaip dengimo santykio raišką. Kiti veiksmažodžiai, pvz., slypėti „slypėti“, dingti „dingti“, (pa)(si)kišti „pasidėti ką nors po kuo nors“, (pa)slėpti(s) „paslėpti ką nors / ką nors ar save“, (pa)laidoti „palaidoti“ ir kt. taip pat yra reikšmingi rodikliai; tai sutampa su V. Ambrazo (2006: 298) pastaba apie tokią pačią priešdėlio pa- semantinę įtaką. (15) <...> fotografija, tūnanti (...) po celofano plėvele mažame albumėlyje <...>. Nuotrauka.NOM.SG slypėti.PRS.PA.NOM.SG.F po celofano.GEN.SG lakštu.DIM.INS.SG mažame.LOC.SG.M albume.DIM.LOC.SG „<...> nuotrauka, slypinti po celofano lakštu mažame albume <...>.“ (16) <...> šaknys palindusios po pirkios pamatais. Šaknys.NOM.PL palaidoti.PRS.PA.NOM.PL.F po trobelės.GEN.SG pamatu.INS.PL „<...> šaknys buvo palaidotos po trobelės pamatais.“ Būdvardžiai, tokie kaip neįskaitomas („neįskaitomas“), arba daiktavardžiai, pavyzdžiui, užklotas („lovatiesė“), sleptuvė („slėptuvė“), taip pat dažnai vartojami su po dangai reikšti: (17) <...> stirti po tuo pal aik iu užklotu <...>. Sušalti.INF po tuo.DEM.INS.SG.M plonu.INS.SG užklotu.INS.SG „<...> sušalti po tuo plonu užklotu <...>.“ (18) <...> šviesios akys neįskaitomos po ilgais kirpčiukais. Šviesios.NOM.PL.F akys.NOM.PL ne.NEG.įskaitomos.NOM.PL.F po ilgais.INS.PL.M kirpčiukais.INS.PL „<...> šviesios akys buvo neįskaitomos po ilgais plaukais ant kaktos.“ Taigi objektų nuoseklus išsidėstymas vertikalioje linijoje išlaikomas, tačiau dėl G matmenų ir orientacijos pokyčių F užima mažiau atvirą padėtį. Ši modifikacija sustiprina jau latentišką funkcinę sąveiką ir rodo, kad dengimo reikšmė po + INS yra išvesta iš pirminės reikšmės. 3.3. Skverbimasis Po + ACC reiškia skverbimosi reikšmę, kuri taip pat susijusi su fizine erdve (10%, 1 lentelė). Tačiau semantinėje struktūroje išryškėja pasklidęs F judėjimas G atžvilgiu: 9 (19) <...> klajonės po Visatą joninėje laidojimo raketoje. Klajonės.NOM.PL po erdvę.ACC.SG joninėje.LOC.SG laidojimo.GEN.SG erdvėlaivyje.LOC.SG „<...> klajonės erdvėje joniniame laidojimo erdvėlaivyje.“ (20) <...> vyrui reikia po svietą pasivalkioti. Vyrui.DAT.SG reikia.PRS.3SG po pasaulį.ACC.SG pasivalkioti.INF „<...> Vyrui reikia pasivalkioti po pasaulį.“ Kaip rodo pirmiau pateikti pasakymai, visata „erdvė“ ir svietas „pasaulis“ yra vietos, kurių ribose vyksta pasklidęs F, t. y. arba raketa „erdvėlaivio“, arba vyras „žmogaus“, judėjimas. (19) G veikia kaip trimatis objektas, suponuojantis F judėjimą vertikaliai arba horizontaliai. (20) G yra dvimatis paviršius, leidžiantis kitam objektui keisti padėtį tik horizontalioje ašyje. Tokia objektų sąveika neprieštarauja visiškam paveiktumui, todėl paaiškina konkrečius ACC vartojimo atvejus, pvz., krypčiai ar tikslui reikšti: „<...> [objektas], judantis akuzatyviniame orientyre, nejuda tiesia trajektorija <...>, bet juda atsitiktinai <...>“ (Luraghi 2009: 145–146, taip pat žr. Janda 2002). Ši semantinė ypatybė dera su kitais tyrimais, kuriuose dinaminis elementas laikomas pagrindiniu linksnio požymiu (Serra-Borneto’s 1995a as cited in Oakley 2007: 221; taip pat žr. Ambrazas 2006: 297). Kinetinio aspekto po semantikoje hipotezę patvirtina gausūs kontekstiniai požymiai, įskaitant daiktavardžius, pvz., ekskursija „kelionė / ekskursija“, ir įvairius judėjimą reiškiančius veiksmažodžius, pvz., klajoti, klaidžioti, keliauti „klajoti“, „klaidžioti“, dykinėti, slankioti, trainiotis „dykinėti“, „slampinėti“, blaškytis, daužytis, trankytis „blaškytis“, „daužytis“, „trankytis“, ieškoti, naršyti, raustis „ieškoti“, „naršyti“, „kapstytis“, landžioti, šniukštinėti „landžioti“, „šniukštinėti“, ir daugelį kitų. Tačiau F skverbimasis per sritį gali apimti ne tik fizinį judėjimą, bet ir ne tokį konkretų padėties pokytį. Pavyzdžiui, DLKT duomenyse žvilgsnis „žvilgsnis“, į kurį nurodoma implicitiniu arba eksplicitiniu būdu, veikia kaip F: (21) Tėvai pasitikėjo ja, viena išleisdami pasidairyti po pasaulį. Tėvai.NOM.PL RFL.pasitikėti.PST.3PL 3.INS.SG.F viena.ACC.SG leisti.CVB.PL.M eiti.INF ir RFL.apsidairyti.INF po pasaulį.ACC.SG „Tėvai ja pasitikėjo ir išleido vieną pasižvalgyti po pasaulį.“ (22) <...> žvilgsniu klaidžiojo po atitirpusias iš po sniego darželio loveles <...>. Žvilgsniu.INS.SG klaidžioti.PST.3SG po atitirpusias.ACC.PL iš po sniego darželio lysveles.ACC.PL „<...> jo / jos žvilgsnis klaidžiojo po nuo sniego atitirpusias darželio lysveles <...>.“ Taigi, po + ACC skvarbos reikšmėje subjektų erdvinė konfigūracija išilgai vertikaliųjų ar horizontaliųjų ašių tampa mažiau reikšminga. Taip pat keičiasi F ypatybės, t. y. pirmenybė teikiama pasikartojančiam judėjimui ar pasklidimui, o ne lokalizuotai padėčiai visame G, kaip (a) vieno objekto, pavyzdžiui, pasaulis („pasaulis“) (21), arba (b) vienarūšių objektų sankaupos, kaip darželio lovelės („darželio gėlynai“) (22) atveju. Todėl skvarba gali būti integruota į semantinį tinklą per dengimo reikšmę, susijusią su pirmine reikšme, nes ji žymi vietą po kuo nors. Tačiau net ir dengimo atveju galima stebėti plėtimąsi erdvėje, kaip po okeanu („po vandenynu“), giliai po žeme („giliai po žeme“) arba po pamatais („po pamatais“), o tai išryškina dengimo ir skvarbos reikšmės ryšį. 3.4. Paskirstomasis kiekis Be konkrečios skverbimosi reikšmės, po + ACC taip pat reiškia paskirstomąjį kiekį; DLKT duomenyse ši vartosena sudaro 6,2% (1 lentelė). Šia reikšme objektų erdvinį išsidėstymą pakeičia paskirstymas keliems dalyviams, objektams arba veiksmams – atskiromis dozėmis arba pasikartojančiomis dalimis: (23) <...> į tas tolimas ir pavojingas keliones siųsdavo po du vairuotojus <...>. To.PREP DEM.ACC.PL.F distant.ACC.PL.F and.CONJ dangerous.ACC.PL.F trip.ACC.PL send.HAB.PST.3SG po two-NOM.PL driver.ACC.PL 10 „<…> [jie] siųsdavo po du vairuotojus į tas tolimas ir pavojingas keliones <…>.“ (24) <…> skylpai gal po tūkstantį arų. Vieta.NOM.PL galbūt.ADV po tūkstantį.ACC.SG yra.GEN.PL „<…> vietos, gal po 1 000 arų.“ Taip pat paliudyti gramatikos modeliai su įvardžiais ir prieveiksmiais: (25) Perskaičiau po kelis kartus. Skaityti.PST.1SG po keletą.ACC.PL.M kartų.ACC.PL „Esu skaitęs po kelis kartus.“ (26) Antanas ėmė po truputėlį puikti. Anthony.NOM.SG pradėti.PST.3SG po truputį.ADV puikuotis.INF „Anthony pradėjo po truputį pasipūsti.“ Kaip rodo pirmiau pateikti pasakymai, G žymi išmatuojamą vienetą arba objektą, pvz., vairuotojus ar žemės sklypus, o F reiškia kiekį, paskirstytą kiekvienam G egzemplioriui. Panašiai junginiuose po kelis kartus „kelis kartus“ arba po truputėlį „po truputį“ po rodo laipsnišką arba pasikartojantį vyksmą, atspindintį laipsnišką paskirstymo pobūdį. Todėl ši reikšmė glaudžiai susijusi su skverbimusi, kurio ryškiausias požymis yra pasikartojantis judėjimas arba platus pasklidimas srityje, veikiančioje kaip G (Luraghi 2009: 146; taip pat žr. Janda 2002; plg. Ambrazas 2006: 297). Kinetinis elementas, viena pagrindinių su ACC siejamų sąvokų (Serra-Vorneto 1995a as cited in Oakley 2007: 221), neprieštarauja nagrinėjamai semantinei struktūrai. Veikiau jis atspindi kitokio tipo funkcinę sąveiką, kai erdvinio pasklidimo logika perkeliama į ne fizinę arba skalinę raidą. 3.5. Laiko seka Po taip pat išplėtojo kitas su ne fizine erdve susijusias reikšmes, iš kurių dažniausia DLKT duomenyse yra laiko seka (1 lentelė: 58,6% su GEN4). Todėl dominavimas, pagrindinis pirminės reikšmės nustatymo kriterijus, kurį siūlo Tyler ir Evans (2003: 47–50), suformuotame korpuse nėra lemiamas veiksnys. Pasakymuose, kuriuose prielinksnis žymi laiko seką, G reiškia laiko intervalą, besitęsiantį už kalbėjimo momento, o F yra numatomas įvykis, žymintis jo pabaigą. Intervalo trukmė gali būti neapibrėžta, tačiau paprastai ji yra trumpa ir reiškiama tokiais junginiais kaip po kurio / kiek laiko „po kurio laiko“: (27) <…> koks avietynas! – po kurio laiko sušuko Milda. Kas.NOM.SG.M avietės stiebas.NOM.SG po kurio.GEN.SG.M laiko.GEN.SG sušukti.PST.3SG Milda.NOM.SG „<…> kokios avietės! – po kurio laiko sušuko Milda.“ Kai laiko atstumas yra santykinai ilgas, nors vis dar neapibrėžtas, lietuviai su po dažnai vartoja būdvardį ilgas „ilgas“: (28) <…> po tokio ilgo laiko jaučiu, kad ji mane supranta. Po tokio.GEN.SG.M ilgo.GEN.SG.M laiko.GEN.SG jaučiu.PRS.1SG kad.CONJ ji.NOM.SG.F mane.ACC.SG supranta.PRS.3SG ⁴ Nors šia reikšme prielinksnis taip pat vartojamas su DAT, tokia vartosena neatitinka kodifikuotos bendrinės kalbos normų (Miliūnaitė 2022: 518). Veikiau tai suakmenėję junginiai (Šukys 1998: 459), todėl jie neįtraukti į laikinės reikšmės analizę: Egonai, po viskam nūšauk mane. Egonas.VOC.SG po viskam.DAT.SG nušauti.IMP.2SG mane.ACC.SG „Egonai, nušauk mane, kai viskas baigsis.“ Pasak Zigmo Zinkevičiaus (1981: 192) ir V. Ambrazo (2006: 295–296), senesniuose tekstuose po veikė kaip priešdėlinis veiksmažodis ir dažniau buvo vartojamas su DAT; ilgainiui ši vartosena buvo pakeista GEN. Šis istorinis aiškinimas atrodo įtikinamesnis už bandymus kildinti ablityvinę po + GEN reikšmę iš atitinkamų graikų (ἀπό) ir lotynų (ab) prielinksnių, abu reiškiančių „šalin nuo“. Tačiau tokios interpretacijos dera su kognityviniu požiūriu, kuriame GEN laikomas atskaitos tašku (Berg-Olsen 2004). „<…> po tokio ilgo laiko jaučiu, kad ji mane supranta.“ Kita vertus, DLKT duomenyse taip pat paliudyta atvejų, kai nurodomas apibrėžtesnis intervalas tarp dviejų įvykių; todėl G pozicijoje gali būti vartojami sekundė „sekundė“, minutė „minutė“, valanda „valanda“, diena „diena“, savaitė „savaitė“, mėnuo „mėnuo“, metai „metai“: (29) Dabar jis taupo pinigus, ir po septynerių metų vėl juos pamatys. Dabar.ADV jis.NOM.SG.M taupyti.PRS.3SG pinigus.ACC.PL ir.CONJ po septynerių.GEN.PL.DEF metų.GEN.PL vėl.ADV juos.ACC.PL.M pamatyti.FUT.3SG „Jis taupo pinigus ir vėl juos pamatys po septynerių metų.“ Nors po pirmiau reiškia laiko intervalą, tokiuose pasakymuose kaip (30) jis žymi konkretų chronologinį tašką (pvz., metus, sezoną ar paros metą), iliustruodamas apibrėžtesnę laiko sekos funkciją: (30) <…> badmečiai <…> po 1800 m. užeidavo retai. Badas.NOM.PL po 1800 metų.GEN.PL ateiti.HAB.PST.3PL retai.ADV „<…> badas <…> po 1800 metų tapo retas.“ Kai nurodomas chronologinis taškas, po dažnai vartojamas su atstumo žymikliais, tokiais kaip šiek tiek, gerokai, tuoj, pvz., šiek tiek po aštuonių „šiek tiek po aštuonių / vos po aštuonių“, gerokai po pusiau nakčio „gerokai po vidurnakčio“, tuoj po vidurnakčio „iškart po vidurnakčio“. Tikslus laiko momentas gali būti nurodomas ne tik matavimo vienetais, bet ir konkrečiais įvykiais, reiškiamais daiktavardžiais. Tokiais atvejais prielinksnis vartojamas prieš daiktavardžius, reiškiančius valgymo metą (pvz., priešpiečiai „pietūs“, kava „kava“), gamtos reiškinius (pvz., saulėlydis „saulėlydis“, šlapdriba „šlapdriba“), nelaimes (pvz., skerdynės „skerdynės“, karas „karas“), kūno ir psichikos būsenas (pvz., miegas „miegas“, mirtis „mirtis“) ir kt.⁵: (31) <…> po saulėlydžio mūša sustiprėjo <…>. Po saulėlydžio.GEN.SG bangų pakilimas.NOM.SG.M sustiprėti.PST.3SG „<…> po saulėlydžio bangų mūša sustiprėjo <…>.“ Tačiau laiko atramomis gali būti ne tik daiktavardžiai, bet ir įvardžiai. Tokiais atvejais vienodai galimi ir už („už“, nurodantis statines arba erdvines interpretacijas), ir po („po“, siejamas su judriomis arba laikinėmis situacijomis). Pavyzdžiui, eilėje žmonės gali klausti vieni kitų: Kas už / po jūsų? „Kas yra už jūsų / po jūsų?“ (Šeškauskienė, Žilinskaitė-Šinkūnienė 2015: 19–20). Kai po jungiasi su GEN, laiko scenų apdorojimas gali remtis horizontalia ašimi, kai mentalinė laiko linija eina iš kairės (praeitis) į dešinę (ateitis), o tokiai orientacijai tikriausiai turi įtakos rašymo kryptis. Tačiau laiko santykiai dažniau konceptualizuojami pagal sagitalinę (priekinę–galinę) ašį, atspindinčią žmogaus kūno orientaciją priekinė–galinė (Torrálbo et al. 2006). Priešakinė padėtis reiškiama prieš + ACC, apimančiu erdvinę priešakinę reikšmę („priešais“), laikinę priešakinę reikšmę („prieš“) ir praeities atstumo reikšmę („prieš“ / „prieš tiek laiko“). Užpakalinė padėtis reiškiama kitaip: už + GEN nurodo ne tik erdvinę užpakalinę padėtį („už“), bet ir laikinę užpakalinę padėtį, reiškiančią įvykių seką. Šis modelis atitinka tarplingvistines tendencijas, kai „priekis“ arba „priešais“ atitinka „prieš“, o „galas“ arba „už“ siejamas su „po“ / „vėliau“ (Haspelmath 1997: 56ff). Po + GEN taip pat gali perteikti laikinę užpakalinę padėtį, ypač kontekstuose, kuriuose vienas įvykis seka kitą (Šeškauskienė, Žilinskaitė-Šinkūnienė 2015: 24–25), plg.: (32) Maždaug už pusvalandžio sustojo mikroautobus. ⁵ Įdomu tai, kad korpuse net konkrečios vietos, paprastai reiškiančios švietimo įstaigas, gali veikti kaip G. Tačiau J. Šūkys (1998: 462–463) tokius junginius laiko pažodiniais vertimais ir siūlo juos pertvarkyti, pvz., baigęs gimnaziją: Ką veiksi po gimnazijos? Ką.ACC daryti.FUT.2SG po gimnazijos.GEN.SG „Ką planuoji veikti po gimnazijos?“ 12 Maždaug.ADV po pusvalandžio.GEN.SG sustoti.PST.3SG autobusiukas.DIM.NOM.SG „Mikroautobusas sustojo maždaug po pusvalandžio.“ (33) Nei po pusvalandžio, nei po valandos Povilas negrįžo. Nei.CONJ po pusvalandžio.GEN.SG nei.CONJ po valandos.GEN.SG Povilas.NOM.SG ne.NEG.grįžti.PST.3SG „Povilas negrįžo nei po pusvalandžio, nei po valandos.“ Abu, už ir po, pirmiau pateiktuose pasakymuose reiškia „po“ / „vėliau“; tačiau už konkuruoja su po, kuris šiuolaikinėje lietuvių kalboje yra dažnesnis. Įdomu tai, kad kai kuriuose vediniuose, pvz., už-vakar „užvakar“, už-pernai „užpernai“, arba kalbant apie ateitį, kaip už-poryt „užporyt“, laiko seką reiškia už, retesnis elementas (ten pat: 25). Tarmės taip pat gali daryti įtaką vieno prielinksnio pasirinkimui vietoj kito, pvz., žemaičiai vartoja už ateities įvykiams reikšti, o po vartojamas su būtojo laiko formomis, plg. jis grįš už metų 3.NOM.SG.M grįžti.FUT.3SG už metų.GEN.PL „jis grįš po metų“ ir jis grįžo po metų 3.NOM.SG.M grįžti.PST.3SG po metų.GEN.PL „jis grįžo po metų“. Rytų aukštaičių tarmės atstovai, priešingai, už vartoja abiem atvejais: jis grįžo / grįš už metų 3.NOM.SG grįžti.PST.3SG / grįžti.FUT.3SG už metų.GEN.PL (Markevičius 2014: 78). Laiko sekos reikšmę po + GEN galima interpretuoti per giliai įsitvirtinusią metaforą LAIKAS YRA ERDVĖ (Lakoff, Johnson 1980), kai objektų erdvinis išsidėstymas lemia nuoseklią įvykių vietą ir taip pasitelkiama ontologinė metafora ĮVYKIS YRA OBJEKTAS. Tiksliau, posakiai, kuriuose praeitis suvokiama kaip esanti už ego, o ne po juo, grindžiami metafora PRAEITIS YRA UŽ EGO, o ateitis suvokiama kaip esanti priešais ego, o ne virš jo, remiasi metafora ATEITIS YRA PRIEŠ EGO. Priešingai, laikas gali būti konceptualizuojamas ir vertikaliai, kaip rodo kai kurios Azijos kalbos (Boroditsky et al. 2011; Athanaspoulos 2017; Hong et al. 2017). Tačiau rusų kalboje vertikalus laiko žemėlapis įgauna konkretesnę formą. Pavyzdžiui, metafora ATEITIES ĮVYKIAI YRA VIRŠUJE toliau konkretinama kaip TOLIMUMAS YRA VIRŠUJE, o ARTUMAS YRA APAČIOJE perteikia, kaip artėjantys įvykiai mintyse „nuleidžiami“ dabarties link. Tokia konceptualizacija matyti tokiuose posakiuose kaip под воскресенье „prieš pat sekmadienį“ (pažodžiui „po sekmadieniu“) ir под праздник „prieš pat šventę“ (pažodžiui „po švente“), kai erdvinė kryptis žemyn koduoja laikinį artumą (Luodonpää-Manni, Viim aranta 2010: 80–82). Tačiau lietuvių kalbos laiko sekos reikšmėje, kurią reiškia po, išlaikoma tik įvykių nuosekli tvarka pagal sagitalinę ašį, analogiška jų vertikaliam išsidėstymui pirminėje reikšmėje. Prielinksnio vartojimas su GEN taip pat semantiškai motyvuotas, nes šis linksnis žymi atskaitos tašką ne tik konkrečiuose, bet ir abstrakčiuose kontekstuose: „(...) [objektas], judantis genityviniame orientyre, juda aiškiai apibrėžtu keliu ir visada gali būti susektas“ (Luraghi 2009: 146, taip pat žr. Berg-Olsen 2004; plg. Langacker 2000). 3.6. Laiko nuoseklumas Kita laikinė situacija, suponuojanti po + GEN vartojimą, reiškia nuoseklią įvykių seką, priešingą post hoc, ergo propter hoc, kuri žymi priežastinius santykius (3,8%, 1 lentelė): (34) Stikliukas po stikliuko ir įsivyravo vakarykštė atmosfera. Stiklinaitė.DIM.NOM.SG po stiklinaitės.DIM.GEN.SG ir.CONJ RFL.nusistovėti.PST.3SG dienos senumo.NOM.SG.F atmosfera.NOM.SG „Stiklinaitė po stiklinaitės, o dienos senumo atmosfera nusistovėjo.“ Kaip rodo pirmiau pateiktas pasakymas, ankstesnis įvykis (F) tampa atskaitos tašku (G) kitam įvykiui, kuris savo ruožtu tampa F kitu atžvilgiu ir t. t. Įdomu tai, kad nors stiklinaitės yra konkretūs objektai, akcentuojama laiko raida pagal laiko liniją, o ne objektų konfigūracija fizinėje erdvėje. 13 Tokie laikiniai posakiai kaip sprindis po sprindžio „sprindis po sprindžio“ ir žingsnis po žingsnio „žingsnis po žingsnio“, skirti erdviniam atstumui tarp objektų matuoti, taip pat gali būti vartojami su po laiko nuoseklumo reikšme. Tačiau ir vėl akcentuojama tam tikro veiksmo raida, o ne erdvinis žmogaus pėdų išsidėstymas ant žemės: (35) Miško keliuku žingsnis po žingsnio pasukau į aną tolimą rugsėjo naktį <...>. Miško.GEN.SG takeliu.DIM.INS.SG žingsnis.NOM.SG po žingsnio.GEN.SG pasukti.PST.1SG į.PREP tą.ACC.SG.F tolimą.ACC.SG.F rugsėjo.GEN.SG naktį.ACC.SG „Eidamas mažu miško takeliu, žingsnis po žingsnio pasukau į tą tolimą rugsėjo naktį <...>.“ Laiko matavimo vienetai taip pat gali užimti F ir G pozicijas laiko nuoseklumo reikšmėje: (36) <...> vadovauti šimtams žmonių, diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio <...>. Prižiūrėti.INF šimtas.DAT.PL žmonių.GEN.PL diena.NOM.SG po dienos.GEN.SG savaitė.NOM.SG po savaitės.GEN.SG mėnuo.NOM.SG po mėnesio.GEN.SG „<...> prižiūrėti šimtus žmonių, diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio <...>.“ Taigi, laiko nuoseklumo reikšmė po + GEN, kaip ir laiko sekos reikšmė, gali būti interpretuojama per metaforą LAIKAS YRA ERDVĖ, kai linijinis objektų išsidėstymas erdvėje lemia nuoseklų įvykių išsidėstymą. Prielinksnio vartojimas su šiuo linksniu taip pat motyvuotas: G veikia kaip atskaitos taškas, kurio atžvilgiu kitas įvykis (F) yra laike (Luraghi 2009: 146; taip pat žr. Berg-Olsen 2004; plg. Langacker 2000). Todėl šią reikšmę galima laikyti laiko sekos reikšmės plėtiniu, kuriame nuoseklios vietos komponentas tampa foninis, o pasikartojantis įtvirtinimas nuosekliuose intervaluose išryškina veiksmo tęstinumą. 3.7. Semantinis tinklas po semantinį tinklą sudaro šešios reikšmės, paliudytos vartosenoje su GEN, ACC ir INS DLKT duomenyse. 2 pav. po + GEN, ACC ir INS reikšmių tinklas Kaip parodyta pirmiau pateiktame tinkle, pirminė po + INS reikšmė, suponuojanti grynai geometrinį turinį, kai F yra tiesiogiai po G ir taip su juo sudaro prasminį vienetą, vartojama naujiems patirties tipams kategorizuoti. Pirmiausia ji suteikia pagrindą dangos reikšmei (po + INS), atsirandančiai pasikeitus G matmenims ir orientacijai, t. y. kai pirminėje reikšmėje metonimiškai iki linijos sumažintas esinys tampa santykinai dideliu dvimačiu objektu, lygiagrečiu mažesniam F. Skvarbos reikšmėje (po + ACC), užuot buvęs po G, F turi atsitiktinai judėti per referentinį esinį, konceptualizuojamą kaip vienas objektas arba objektų visuma. Ši reikšmė į semantinį tinklą gali būti integruota per dangos reikšmę, kurioje taip pat galima stebėti sklidimą erdvėje. Savo ruožtu skvarba suteikia pagrindą paskirstomojo kiekio reikšmei (po + ACC), kuri taip pat apima dinaminį aspektą, tačiau nefizinėje erdvėje. 14 Kalbant apie laiko reikšmes, kurios tinkle sudaro naują mazgų šaką, jų atsiradimas susijęs ne tik su F ir G savybių pokyčiu, bet ir su ašies pasikeitimu iš vertikalios į priekinę–galinę. Laiko sekos reikšmė (po + GEN) kyla iš pirminės reikšmės, išlaikydama proto-scenoje esančių esinių seką, ir gali būti interpretuojama pasitelkiant metaforą LAIKAS YRA ERDVĖ. Laikinis pastovumas (po + GEN) toliau išsirutulioja iš laiko sekos, nustelbdamas seką ir išryškindamas pertraukiamą pasikartojimą. Taigi nustatytos atskiros prielinksnio reikšmės iš tiesų tiesiogiai arba netiesiogiai kyla iš pirminės reikšmės ir sudaro tarpusavyje susijusį semantinį tinklą, atspindintį realius kalbinės vartosenos dėsningumus. Tačiau labai idiomatinių ir ribotos vartosenos atvejų, kurie šiame tyrime kol kas neįtraukti, analizė gali atskleisti kitų sąsajų, o diachroninė raida taip pat gali būti reikšminga. 4. IŠVADOS Straipsnio tikslas buvo ištirti lietuvių kalbos po semantinę mikrostruktūrą, atsispindinčią DLKT. Šiame skyriuje trumpai apžvelgiami nustatyti prielinksnio reikšmės raidos dėsningumai. (1) Po turi šešias pagrindines reikšmes, susijusias tiek su fizine, tiek su nefizine erdve: (1) pirminę reikšmę, (2) dangą ir (3) skvarbą, kurios visos nurodo erdvinius santykius, taip pat (4) laiko seką, (5) laikinį pastovumą ir (6) paskirstomąjį kiekį, kurie susiję su neerdviniais santykiais. Šios labai apibendrintos reikšmės ne prieštarauja, o papildo ilgą žodynuose ir tradiciniuose lingvistiniuose aprašuose pateikiamą reikšmių sąrašą, nes aukštesniojo ir žemesniojo lygmens reprezentacijos gali egzistuoti kartu. Kalbant apie realizacijos dažnumą, po, regis, sudarytame tekstyne dažniau vartojamas nefizinės erdvės reikšmėmis. (2) Nustatant pirminę prielinksnio reikšmę ypač naudingi pasirodė skirtingi F ir G tipai, pavyzdžiui, žmonės, konkretūs negyvi objektai, abstraktūs esiniai, procesai, veiksmai ar būsenos, taip pat jų deriniai. Nustatyta, kad tai išryškina fizines, o ne nefizines esinių savybes, laikantis patirtinio požiūrio ir įkūnijimo principo. Nustatant pirminę reikšmę taip pat buvo itin svarbi F ir G geometrinė konfigūracija. Priešingai, kitos reikšmės, pavyzdžiui, dangos ar skvarbos, apima ne tik geometrinę, bet ir kokybinę erdvę, siejamą su funkciniais santykiais. Tačiau analizuojant šias mažiau centrines reikšmes konkretūs F–G deriniai nebuvo sistemingai nagrinėjami; vietoj to tirti tik bendrieji esinių tipai. Toks požiūris leido atskleisti esminius skirtumus, pernelyg neišplečiant aptarimo į mažiau diagnostinius dėsningumus. (3) po reikšmės, susijusios tiek su fizine, tiek su nefizine erdve, sudaro semantinį tinklą, organizuojamą įvairių tiesioginių arba netiesioginių ryšių. Vaizdinės schemos transformacijos ir metafora buvo svarbios aiškinant reikšmės plėtrą, kurios metu kai kurie elementai nustumiami į foną, pirmenybę teikiant kitiems, labiau aktualiems erdvinei scenai, arba pasireiškia abstraktumo lygmens didėjimas. Tyrime taip pat preliminariai mėginama į semantinę lietuvių kalbos prielinksnio struktūrą integruoti daiktavardžio linksnio vaidmenį. Tačiau vėliau analizuojant idiomatinę arba ribotos vartosenos kalbą būtų galima nustatyti kitas trūkstamas sąsajas. Istoriniai duomenys taip pat galėtų suteikti vertingų įžvalgų, tačiau šių galimybių nagrinėjimas paliekamas būsimiems tyrimams. Taip pat būtų prasminga atlikti psicholingvistinius eksperimentus, tiriančius, kaip skirtingi kalbėtojai suvokia semantines po ypatybes, nes bet kokie galutiniai teiginiai apie prielinksnio reikšmę turėtų būti laikomi hipotezėmis apie individualias konceptualizacijas, o ne visos kalbos bendruomenės apibendrinimais. DUOMENŲ ŠALTINIAI DLKT: Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas [Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas]. Prieiga internete: http://tekstynas.vdu.lt/tekstynas/. 15 REFERENCES Ambrazas Vytautas, ed., 2005: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika [Grammar of the Contemporary Lithuanian Language], 4ᵗʰ ed., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Ambrazas Vytautas 2006: Lietuvių kalbos istorinė sintaksė [Historical Syntax of the Lithuanian Language], Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Athanasopoulos Panos 2017: Language Alters Our Experience of Time. – Conversation, June 13. Internet Access: https://theconversation.com/language-alters-our-experience-of-time-76761?fbclid=IwAR0_clgcDwx531AnM6xgrj6gVHy1hFXpgmHN utd2eLAMSWoksYDU_YvVtaU [accessed 05.11.2025]. Berg-Olsen Sturla 2004: The Latvian Dative and Genitive: A Cognitive Grammar Account: PhD dissertation, Oslo: Oslo University Press. Boroditsky Lera, Fuhrman Orly, McCormick Kelly 2011: Do English and Chinese Speakers Think About Time Differently? – Cognition 118, 123–129. DOI: doi.org/10.1016/j.cognition.2010.09.010. Coventry Kenny R., Prat-Sala Merce, Richards Lynn 2001: The Interplay Between Geometry and Function in the Comprehension of over, under, above, and below. – Journal of Memory and Language 44, 376–398. DOI: doi.org/10.1006/jmla.2000.2742. Dirven Rene 1993: Dividing up Physical and Mental Space into Conceptual Categories by Means of English Prepositions. – The Semantics of Prepositions: From Mental Processing to Natural Language Processing, ed. C. Zelinsky-Wibbelt, Berlin: Mouton de Gruyter, 73–97. DLKŽ₈ₑ 2021: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas [Dictionary of the Contemporary Lithuanian Language], vyr. red. S. Keinys, 8-as patais. ir papild. leidimas (elektroninis variantas), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Internet Access: https://ekalba.lt/dabartines-lietuviu-kalbos-zodynas. Fauconnier Gilles 2007: Mental Spaces. – The Oxford Handbook of Cognitive Linguistics, eds. D. Geeraerts, H. Cuyckens, Oxford: Oxford University Press, 351–376. Gibbs Raymond W. 2006: Embodiment and Cognition, Cambridge: Cambridge University Press. Haspelmath Martin 1997: From Space to Time: Temporal Adverbials in the World’s Languages, Newcastle, UK: Lincom Europa. Hong Tian, He Xianyou, Tillman Richard, Zhao Xueru, Deng Yumel 2017: The Vertical and Horizontal Spatial-Temporal Conceptual Metaphor Representation of Chinese Temporal Words. – Psychology 8, 1679–1692. DOI: doi.org/10.4236/psych.2017.811111. Janda Laura 2002: The Conceptualization of Events and Their Relationship to Time in Russian. – Glossos 2, [1–10]. Johnson Mark 1987: The Body in the Mind. The Bodily Basis of Meaning, Imagination, and Reason, Chicago: Chicago University Press. Kövecses Zoltan 2010: Metaphor. A practical introduction, Oxford: Oxford University Press. Lakoff George 1987: Women, Fire, and Dangerous Things, Chicago, London: Chicago University Press. Lakoff George, Johnson Mark 1980: Metaphors We Live By, Chicago: Chicago University Press. 16 Langacker Ronald W. 2000: Grammar and Conceptualization, Berlin, New York: Mouton de Gruyter. LKŽė: Lietuvių kalbos žodynas [Dictionary of the Lithuanian Language] (1–20, 1941–2002), el. variantas, redaktorių kolegija: G. Naktinėnė (vyr. redaktorė), J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė; programuotojai: E. Ožeraitis, V. Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, atnaujinta versija, 2018. Internet Access: https://ekalba.lt. Luodonpää-Manni Milla, Viimaranta Johanna 2010: Metaphoric Expressions on Vertical Axis Revisited: An Empirical Study of Russian and French Material. – Metaphor and Symbol 25(2), 74–92. Luraghi Silvia 2009: Case in Cognitive Grammar. – The Oxford Handbook of Case, eds. A. L. Malchukov, A. Spencer, Oxford: Oxford University Press, 136–150. Markevičius Aurimas 2014: Pastabos apie prielinksnio sampratą, raišką ir vartojimą bendrinėje lietuvių kalboje ir tarmėse [Observations on the Concept, Realization, and Use of Prepositions in Standard Lithuanian and Regional Dialects]. – Žmogus ir žodis 16(1), 70–80. Miliūnaitė Rita 2022: Įvairuojantys ir nauji lietuvių kalbos reiškiniai XXI a. pradžioje: sistematika ir pokyčių kryptys [Variable and New Phenomena of Contemporary Lithuanian at the Start of the 21st Century: Systematization and Trends of Change], Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Nau Nicole, Arkadiev Peter 2015: Towards a Standard of Glossing Baltic Languages: The Salos Glossing Rules. – Baltic Linguistics 6, 195–241. Navarro i Ferrando Ignacio 2006: On the Meaning of Three English Prepositions. – Inroads of Language. Essays in English Studies, eds. I. Navarro i Ferrando, N. A. Crespo, Castelló de la Plana, Universitat Jaume I, 167–180. Oakley Todd 2007: Image Schemas. – The Oxford Handbook of Cognitive Linguistics, eds. D. Geeraerts, H. Cuyckens, Oxford: Oxford University Press, 214–233. Pawelec Andrzej 2009: Prepositional Network Models. A Hermeneutical Case Study, Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego. Rohrer Tim 2007: Embodiment and Experientialism. – The Oxford Handbook of Cognitive Linguistics, eds. D. Geeraerts, H. Cuyckens, Oxford: Oxford University Press, 25–47. Rosch Eleanor 1978: Principles of Categorization. – Cognition and Categorization, eds. E. Rosch, B. B. Loyd, Hillsdale, New York: Lawrence Erlbaum, 27–48. Schmid Hans J. 2007: Entrenchment, Salience and Basic Levels. – The Oxford Handbook of Cognitive Linguistics, eds. D. Geeraerts, H. Cuyckens, Oxford, Oxford University Press, 117–138. Shakhova Daria, Tyler Andrea 2010: ‘Taking the principled polysemy model of spatial particles beyond English: The case of Russian za’. – Language, Cognition and Space: The State of the Art and New Directions, eds. V. Evans, P. Chilton, London, Oakville: Equinox, 267–291. Sinha Christopher, Kuteya Tania 1995: Distributed Spatial Semantics. – Nordic Journal of Linguistics 18, 167–199. doi.org/10.1017/S0332586500000159. Stasiūnaitė Ieva 2018: On the Motivated Polysemy of the Lithuanian žemiau ‘below’. – Kalbų studijos 32, 5–20. DOI: https://doi.org/10.5755/j01.sal.0.32.19290. Stasiūnaitė Ieva 2025: Encoding Vertical Space in Language: A Cognitive-Semantic Study of the English below as Compared to the Lithuanian žemiau. – Taikomoji kalbotyra 22, 156–175. DOI: https://doi.org/10.15388/Taikabot.2025.22.10. 17 Steen Gerard J., Dorst Aletta G., Hermann Berenike J., Kaal Anna A., Krennmayr Tina, Pasma Trijntje 2010: A Method for Linguistic Metaphor Identification: From MIP to MIPVU, Philadelphia: John Benjamins. Šeškauskienė Inesa 2001: Cross-Linguistic Variation of Space Conceptualization. – Translation and Meaning 5, 85–95. Šeškauskienė Inesa 2004: The Extension of Meaning: Spatial Relations in English and Lithuanian. – Imagery in Language, eds. B. Lewandowska-Tomaszczyk, A. Kwiatkowska, P. Lang, 373–384. Šeškauskienė Inesa, Žilinskaitė-Šinkūnienė Eglė 2015: On the Polysemy of the Lithuanian už. A Cognitive Perspective. – The Baltic International Yearbook of Cognition, Logic and Communication. Perspectives on Spatial Cognition 10, 1–38. DOI: dx.doi.org/10.4148/1944–3676.1101. Šeškauskienė Inesa, Juknevičienė Rita 2020: Prepositions in L2 Written English, or Why on Poses More Difficulties than in. – Nordic Journal of English Studies 19(1), 65–96. DOI: doi.org/10.35360/njes.540. Šķilters Jurģis, Zariņa Līga, Žilinskaitė-Šinkūnienė Eglė, Bērziņa Nora, Apse Linda 2020: Topologic and Geometric Structure of Spatial Relations in Latvian: An Experimental Analysis of RCC. – Baltic Journal of Modern Computing 8(1), 92–125. DOI: https://doi.org/10.22364/bjmc.2020.8.1.05. Šukys Jonas 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos [Cases and Prepositions in the Lithuanian Language: Usage and Norms], Kaunas: Šviesa. Tabakowska Elżbieta 2010: The Story of ZA: In Defence of the Radial Category. – Studies in Polish Linguistics 5, 65–77. Talmy Leonard 2000: Towards Cognitive Semantics 1–2, Cambridge, MA: MIT Press. Taylor John Robert 1993: Prepositions: Patterns of Polysemization and Strategies of Disambiguation. – The Semantics of Prepositions: From Mental Processing to Natural Language Processing, ed. C. Zelinsky-Wibbelt, Berlin: Mouton de Gruyter, 151–179. Torralbo Ana, Santiago Julio, Lupiáñez Juan 2006: Flexible Conceptual Projection of Time Onto Spatial Frames of Reference. – Cognitive Science 30, 745–757. DOI: doi.org/10.1207/s15516709cog0000_67. Tyler Andrea, Evans Vyvyan 2003: The Semantics of English Prepositions. Spatial Scenes, Embodied Meaning and Cognition, Cambridge: Cambridge University Press. Vandeloise Claude 1991: Beyond Geometric and Logical Descriptions of Space. A Functional Description. – Spatial Prepositions. A Case Study from French, ed. C. Vandeloise, Chicago, London: Chicago University Press, 3–20. Vandeloise Claude 1994: Methodology and Analyses of the Preposition in. – Cognitive Linguistics 5(2), 157–184. Wege Barbara 1991: On the Lexical Meaning of Prepositions: A Study of above, below and over. – Approaches to Prepositions, ed. G. Rauh, Tubingen: Gunter, 275–296. Wesche Birgit 1986/1987: At Ease with at. – Journal of Semantics 5, 385–398. Zinkevičius Zigmas 1981: Lietuvių kalbos istorinė gramatika [Historical Grammar of the Lithuanian Language] 2, Vilnius: Mokslas. Žilinskaitė-Šinkūnienė Eglė, Šķilters Jurģis, Zariņa Līga 2019a: Containment and Support in Baltic Languages: Overview, Experimental Evidence, and an Extended RCC as Applied to Latvian and Lithuanian. – Baltic Journal of Modern Computing 7(2), 224–254. DOI: https://doi.org/10.22364/bjmc.2019.7.2.04. 18 Žilinskaitė-Šinkūnienė Eglė, Škilters Jurgis, Zariņa Līga, Bērziņa Nora 2019b: Containment and Support: Similarities and Variation in Lithuanian, Latvian and Estonian. – Baltistica 54(2), 205–255. DOI: 10.15388/baltistica.54.2.2386. Žilinskaitė-Šinkūnienė Eglė, Škilters Jurgis, Zariņa Līga 2020: Expressing Distance in the Baltic Languages: Remarks on the Use of an Extended RCC. – Baltic Journal of Modern Computing 8(1), 69–91. DOI: doi.org/10.22364/bjmc.2020.8.1.04. Žilinskaitė-Šinkūnienė Eglė, Šeškauskienė Inesa 2021: When the Search Domain is Back Region in Baltic: The Latvian aiz as Compared to the Lithuanian už. – Studies in Baltic and Other Languages: A Festschrift for Axel Holvoet on the Occasion of His 65th Birthday, eds. P. Arkadiev, J. Pakerys, I. Šeškauskienė, V. Žeimantienė, Vilnius: Vilnius University Press, 433–466. DOI: doi.org/10.15388/SBOL.2021.24. 19