Lietuvos
Respublikos
standartas
„Terminologijos
principai
ir
metodai“
Nuo
1990
m.
sausio
1
d.
pradėjo
galioti
Lietuvos
Respublikos
standartas
(Lietuvos
RST)
1115—90
„Terminologijos
principai
ir
meto-
dai“
(tiražas
250
egz.),
parengtas
pagal
tarptautinį
standartą
ISO
704—87.
Si
standartą
parengė
Vilniaus
universiteto
ir
Lietuvių
kalbos
instituto
darbuotojai;
patvirtino
ir
nustatė
įsigaliojimo
datą
Standartizacijos
ir
kokybės
departamentas.
Minėtą
standartą
sudaro
penki
skyriai
ir
keturi
priedai.
Pirmajame
skyriuje
nurodyta
šio
standarto
paskirtis
ir
vartojimo
sritis.
Antrajame
skyriuje
pateikti
tarptautiniai
dokumentai,
kurių
gali
prireikti
kuriant
ir
tvarkant
terminiją.
Trečiajame
skyriuje
„Sąvokos“
aiškinama,
kas
yra
sąvoka,
sąvokos
turinys,
apimtis,
sąvokų
sistemos.
Aptariami
sąvokų
santykiai.
Praktinė-
je
terminų
tvarkybos
veikloje
skiriami
dvejopi
sąvokų
santykiai:
hierar-
chiniai
ir
nehierarchiniai.
Hierarchiniai
santykiai
skirstomi
į
gimininius
—rūšinius
ir
visumos—dalies
santykius.
Nehierarchiniai
santykiai
--
tai
laiko
ir
erdvės
sąsaja
arba
priežasties
ir
padarinio
ryšys.
Kurios
nors
srities
sąvokų
visuma
sudaro
sistemą,
kurioje
kiekviena
sąvoka
užima
tam
tikrą
vietą.
Nurodoma
sąvokų
sistemos
reikšmė
tvarkant
terminus.
Pateikti
du
sąvokų
sistemų
grafinio
vaizdavimo
pa-
vyzdžiai.
Sąvokosklasifikuojamos
pagal
požymius,
kurie
padeda
atskirti
vieną
tam
tikros
srities
sąvoką
nuo
kitos.
Požymiai
gali
būti
vidiniai
ir
išoriniai,
esminiai
ir
neesminiai.
Ketvirtajame
skyriuje
„Apibrėžimai“
pateikiama
bendroji
apibrėži-
mo
samprata.
Išvardijami
apibrėžimo
tikslai.
Apibrėžimas
yra
terminų
parinkimo
ir
analizavimo
pagrindas.
Terminologijos
darbe
dažniausiai
vartojamos
dvi
apibrėžimų
rūšys:
intencionalieji
ir
ekstencionalieji
api-
brėžimai.
Visų
sistemą
sudarančių
sąvokų
apibrėžimai
turi
būti
suderinti
vienas
su
kitu.
Aptarti
reikalavimai,
kurių
reikia
laikytis
sudarant
apibrėžimą.
Jie
yra
tokie:
|.
Apibrézime
turi
atsispindėti
esminiai
sąvokos
požymiai.
2.
Apibrėžimų
adekvatumas.
3.
Apibrėžimų
sistemiškumas.
4.
Apibrėžimų
trumpumas.
99
Apibrezimus
galima
papildyti
iliustracijomis
(fotografijomis,
piesi-
niais,
brėžiniais
ir
kt.).
Penktajame
skyriuje
„Terminai“
aptariami
šie
dalykai:
I.
Bendrasis
termino
supratimas.
2.
Terminų
struktūra
ir
terminų
daryba.
3.
Terminų
sistemos.
4.
Termino
ir
sąvokos
santykis.
5.
Terminų
parinkimo
ir
sudarymo
reikalavimai.
6.
Santrumpos
ir
sutrumpinimai.
7.
Terminų
transliteracija
ir
lotynizacija.
8.
Lietuviškų
terminų
tvarkymas.
Terminas
—
tai
žodis
arba
žodžių
junginys,
vartojamas
sąvokai
įvardyti.
Taigi,
terminą,
kaip
ir
kiekvieną
žodį,
sudaro
šie
elementai:
šaknis,
afiksai
(priešdėlis,
priesaga),
galūnė.
Pateikiami
pagrindiniai
terminų
kūrimo
būdai:
I.
Reikšmės
pakeitimas.
2.
Sintaksinis
būdas.
3.
Sintaksinės
kategorijos
keitimas.
4.
Morfologinis
būdas
—
šaknų
ir
afiksų
jungimas.
5.
Santrumpų
kūrimas.
6.
Terminų
skolinimas.
Aptartas
termino
ir
sąvokos
santykis.
Kiekvienam
terminui
keliami
šie
reikalavimai:
1.
Kalbinis
taisyklingumas.
2.
Tikslumas.
3.
Trumpumas.
4.
Darybinis
patogumas.
5.
Vienareikšmis
termino
ir
sąvokos
atitikimas.
Skyriuose
„Sąvokos“,
„Apibrėžimai“
ir
„Terminai“
aiškinami
daly-
kai
iliustruojami
pavyzdžiais.
Kaip
jau
minėta,
šiame
standarte
yra
keturi
priedai.
Pirmajame
priede
pateikiami
apibrėžimai
pagrindinių
sąvokų,
vartojamų
standarte,
o
ant-
rajame
—
grafiniai
terminų
sutrumpinimai.
Trečiajame
priede
pateiktas
pavyzdys
termino
kortelės,
rekomenduojamos
tvarkant
lietuviškus
ter-
minus.
Tos
kortelės
įforminimo
reikalavimai
aiškinami
ketvirtajame
priede.
Adelė
NOREIKAITĖ
100